Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda yra sakęs, kad vidaus politikoje nuo savo pirmtakų skiriasi tuo, jog yra aktyvus. Tačiau ekspertai teigia, kad to paties apie prezidento apsukas užsienio politikoje nebūtų galima pasakyti. Bent jau pastaruosius metus, kuomet svarbiausia visų šalių problema tapo koronaviruso pandemija. Prezidentūra, gali susidaryti įspūdis, yra dažniau pastebima besisukanti COVID-19, bet ne užsienio politikos formavimo bei įgyvendinimo problemose.
Viena vertus, svarsto ekspertai, natūralu, kad nesant gyvo kontakto, realizuoti užsibrėžimus užsienio politikoje yra ganėtinai sudėtinga, tačiau, kita vertus, tam tikrą G. Nausėdos užsienio politikos nepastebimumą lemia ir šalies vadovo atsargumas, ir staigių judesių vengimas – bruožai, kuriais nepasižymėjo prieš tai buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Politologai svarsto, ar prie Lietuvos diplomatijos vairo stojęs ir aktyviai užsienio politikos temomis komunikuojantis Gabrielius Landsbergis viešumoje tik dar labiau nestiprins šio kontrasto ar įvaizdžio, kad G. Nausėdos užsienio politika daugiausiai yra susikoncentravusi į kasdienių problemų sprendimą. Įvertinus tai, kad 2024 m. Lietuvoje vyks tiek parlamento, tiek prezidento rinkimai, galbūt skirtingos apsukos užsienio politikos bare taps ir trinčių tarp Užsienio reikalų ministerijos ir Prezidentūros priežastimis.
Visgi, pastebi ekspertai, nepaisant aktyvios ir pastebimos G. Landsbergio komunikacijos, kol kas ir jis apčiuopiamais rezultatais pasigirti negali. Buvusio užsienio reikalų ministro ir Lietuvos ambasadoriaus JAV Vygaudo Ušacko teigimu, G. Landsbergio deklaruotų vertybinių užsienio politikos ambicijų jau artimiausiu metu laukia rimti išbandymai.
G. Nausėdos užsienio politikos išskirtinumą temdo ne tik COVID-19: žlugo pirminiai užsibrėžimai
Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesoriaus Tomo Janeliūno, esama įvairių priežasčių, kodėl prezidento užsienio politika pastaruosius metus atrodo pakankamai blankiai.
„Galima ieškoti įvairių paaiškinimų, kodėl pastaruosius metus Prezidentūra pasyviau atrodo užsienio politikos srityje. Žinoma, nemažai lemia ir esamos sąlygos: nėra gyvų susitikimų ir vizitų. Tai kas šiuo metu vyksta online, neatsveria gyvo kontakto. Užsienio politikoje jo reikia, nuo gyvo kontakto prasideda didesnis ar mažesnis tarpusavio pasitikėjimas“, – Eltai teigė T. Janeliūnas. TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Profesoriaus manymu, valstybių lyderių bendravimą į virtualią erdvę perkėlusi COVID-19 pandemija prezidentui tapo savotišku kliuviniu, užmegzti asmenines pažintys su kitais valstybių lyderiais. Asmeniniai kontaktai, tęsė T. Janeliūnas, yra itin svarbūs konstruktyviam darbui užsienio politikos bare ir konkrečiai ieškant rėmėjų savo stumiamos iniciatyvoms.
TSPMI profesorius atkreipė dėmesį ir į kitas aplinkybes, kurios, jo nuomone, šiuo metu dar neleidžia G. Nausėdai kalbėti apie labai matomus nuveiktus darbus užsienio politikoje – tai nerealizuotos idėjos. Pavyzdžiui, kadencijos pradžioje prezidentas ruošėsi peržiūrėti santykius su Baltarusija. Tapęs šalies vadovu G. Nausėda teigė, kad Lietuvos dialogas su Minsku galėtų tapti vienu iš įrankių pristabdyti dėl Rusijos spaudimo spartėjantį Baltarusijos suvereniteto nykimą.
Tačiau išskirtiniu užsienio politikos akcentu turėjusi tapti iniciatyva žlugo kartu su Baltarusijos prezidento rinkimais, po kurių Aliaksandro Lukašenkos režimas ėmėsi brutalaus smurto prieš taikiai protestavusią pilietinę visuomenę.
Visgi T. Janeliūnas sutiko, kad G. Nausėda buvo pakankamai aktyvus ir Baltarusijoje prasidėjusios krizės metu. Tačiau, atkreipė dėmesį T. Janeliūnas, pastaruoju metu šiuo klausimu iniciatyvą perėmė Užsienio reikalų ministerija su G. Landsbergiu priešakyje.
Profesoriaus manymu, prie idėjų, kurių taip ir nepavyko realizuoti, galima priskirti ir G. Nausėdos dar 2019 m. Jungtinių Tautų Asamblėjoje deklaruotus užmojus dėl žaliosios energetikos ir klimato kaitos.
„Šie išsikelti tikslai neatnešė nei matomumo, nei kažkokio pripažinimo, nebuvo aktyvesnio prezidento pasirodymo“, – teigė profesorius.
Prezidentas yra atsargus užsienio politikoje: palygino su D. Grybauskaite
Apibendrindamas G. Nausėdos veiklą užsienio politikos srityje T. Janeliūnas pripažino, kad trūksta ambicingų idėjų, o Prezidentūros darbas – daugiau susikoncentravęs į kasdienių darbų atlikimą.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Aš neabejoju, kad jam skiriama daug laiko, tačiau jis yra kasdieninis, rutininis. Tam energijos reikia, bet tokia veikla nesukelia daug entuziazmo“, – sakė politologas.
T. Janeliūno teigimu, toks Prezidentūros darbo braižas nebūtinai yra blogai. Užsienio politikoje, pažymi profesorius, ypač svarbu nuoseklumas bei nuspėjamumas.
Kita vertus, tai, kad G. Nausėda užsienio politikoje yra itin atsargus, turi ir savo kainą. Pirmiausia, prezidentas jam priklausančių prerogatyvų lauke yra mažiau pastebimas. Pavyzdžiui, jo pirmtakė prezidentė Dalia Grybauskaitė šiuo atžvilgiu buvo ryškesnė.
Pastaroji, tęsia T. Janeliūnas, pirmosios savo kadencijos pradžioje siekė aktyvumo ir atitinkamai susilaukė nemažai reakcijų tiek šalies viduje, tiek užsienyje.
„Anaiptol ne visada tos reakcijos buvo teigiamos. Pavyzdžiui, kokį ažiotažą sukėlė jos sprendimas nesusitikti su Obama Prahoje“, – prisiminė jis. Tuo tarpu G. Nausėda tokio pobūdžio sprendimų vengia.
„Nausėda vengia staigių judesių ir jis nesukelia tokių kritinių vertinimų bei atsiliepimų, ko sulaukdavo D. Grybauskaitė“, – teigė profesorius.
„Grybauskaitė tokių sprendimų nebijojo, ji kalbėjo pakankamai tiesmukai net agresyviai. Dėl to susilaukdavo nemažai kritikos. Nausėda bando to nedaryti. Kita vertus, tai turi savo kainą – tada į tave nelabai kreipia dėmesio ir nelabai aišku, ką tu norėjai padaryti“, – apibendrino T. Janeliūnas.
Prezidentą mato daugiau vidaus politikoje: gali kilti trinčių su G. Landsbergiu
Tuo tarpu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) profesorius Giedrius Česnakas sako, kad kalbant apie prezidento lyderystę užsienio politikoje reikia atkreipti dėmesį ne tik į tai, kad G. Nausėda nėra itin pastebimas, tačiau įvertinti ir patį šalies vadovo pasiūlymų turinį. Politologo teigimu, šiuo atžvilgiu galima pasigesti prezidento dedamų akcentų, kaip konkrečias idėjas būtų galima įgyvendinti.
„Aš manau, kad prezidentas yra pareiškęs gerų iniciatyvų, tačiau, svarbu pažymėti, jog svarbios būna tik tos iniciatyvos, kurios tampa realizuotos praktikoje. Pavyzdžiui, Baltarusijos atžvilgiu trijų žingsnių planas yra logiškas, tačiau ar čia buvo kažkoks proveržis? Ar po to, kai buvo paskelbtas planas, sekė veiksmai? Akivaizdu, kad rezultato nebuvo. Galbūt reikėjo daugiau ir su pačiais Europos partneriais kalbėtis ir veiksmus derinti su Lenkija, Švedija ir t.t.“, – svarstė G. Česnakas.
„Negali būti ruošiami planai, apie kuriuos yra tik pakalbama, reikia konkretesnių žingsnių“, – teigė jis.
LKA profesoriaus manymu, prezidentas, ypač pastaruoju metu, daugiau dėmesio skyrė ne užsienio, bet vidaus politikai.
„Prezidentas iš esmės bando apsiriboti vidaus politika. Pirmiausia, pandemijos suvaldymo klausimais. Tačiau pagal kompetencijas tai juk priklauso Vyriausybei. Prezidentas daro iniciatyvas, tariasi su medikais, tačiau galiausiai darbas padaromas ministerijose“, – sako G. Česnakas. Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Tačiau ir vidaus politikoje, pažymi politologas, G. Nausėda deklaruoja siekinius, kurie yra arba itin abstraktūs – kaip gerovės valstybės idėja – arba tiesiog nesusieti su įgyvendinimu praktikoje.
„Skiepijimo planas turi būti pagrįstas pajėgumais: skiepijimo pajėgumais, kiek yra vakcinų, kaip galima jas transportuoti. Mes visi suprantame, kad gerai, jog būtų galima paskiepyti 70 proc. gyventojų, tačiau strateginiame ir taktiniame lygmenyje turi būti nurodyta, kaip tai bus padaroma“, – teigė G. Česnakas.
Tuo tarpu kalbėdamas apie G. Landsbergio vadovavimą Lietuvos diplomatijai LKA profesorius pažymėjo, kad bent jau darbo pradžioje konservatorių lyderis tikrai yra aktyvus ir pastebimas. Todėl, svarstė politologas, įvertinus esamas Prezidentūros ir G. Landsbergio darbo tendencijas, galima manyti, jog ateityje Užsienio reikalų ministerija (URM) gali į šoną stumtelti prezidentą. Galbūt, neatmetė tokios galimybės LKA profesorius, tai galėtų ateityje net išprovokuoti trintis tarp URM ir Prezidentūros vadovų.
„Jei Gabrielius Landsbergis ir toliau rodys aktyvumą, kurį dabar galima matyti, trinčių su Prezidentūra galį atsirasti. Galbūt ateityje galime sulaukti net sprendimų dėl susiklosčiusios dinamikos. Tuo labiau, kad situaciją aštrins ir politinis kalendorius: 2024 m. vyks prezidento, parlamento rinkimai“, – teigė G. Česnakas.
Tuo tarpu buvusio užsienio reikalų ministro V. Ušacko nuomone, nepaisant skirtingų asmenybių tipų ar skirtingų siekinių artėjančiuose Seimo ar prezidento rinkimuose, tiek G. Nausėda, tiek G. Landsbergis turėtų vengti tarpusavio trinčių, kurios, ko gero, neleistų tikėtis ir sėkmės jų prerogatyvoje esančioje užsienio politikoje.
„Jų darbo rezultatai ir sėkmė rinkėjų akyse bus apspręsti komandiniu žaidimu. Kaip sakoma: „It takes 2 to tango“, ypač kai tai susiję su Lietuvos užsienio politika ir nacionaliniu saugumu“, – svarstė „Avia Solutions Group“ direktorių valdybos narys.
Kol kas G. Landsbergis ryškių rezultatų neparodė
Savo ruožtu T. Janeliūnas mano, kad nepaisant aktyvumo komunikuojant, G. Landsbergis kol kas užsienio politikoje nesugebėjo reikšmingiau pasižymėti.
„Landsbergis nėra naujokas ir jis žino kaip elgtis, ir kaip kalbėti, ir pritraukti dėmesį tarptautinėje auditorijoje. Ir tai tikrai jam sekasi. Aktyvumas ko gero ir yra labiausiai siejamas su tuo. Iš kitos pusės – URM kol kas kažkokių ryškių rezultatų dar nepasiekė. Siekis, kad būtų Rusijai įvestos sankcijos dėl Navalno baigėsi niekuo. Kitaip tariant, kalbėjimas yra vienas dalykas, tačiau reikia labai konkrečių darbų“, – sakė T. Janeliūnas, atkreipdamas dėmesį, kad panašiai galėtų būti traktuojamas ir konservatorių keltas klausimas dėl būtinybės pasiekti susitarimą dėl Astravo AE energijos nepirkimo.
„Nėra rezultato kol kas, nors ir atrodė, kad tai yra vienas iš pirmųjų Vyriausybės prioritetų“, – sakė T. Janeliūnas.
V. Ušackas: galbūt prezidentas laukia, kol G. Landsbergio kategoriškumas savaime priges
Buvęs užsienio reikalų ministras V. Ušackas taip pat sutiko, kad G. Landsbergio, kaip ministro, atsakingo už Lietuvos užsienio politiką, startas buvo ganėtinai intensyvus. Pasak jo, tai yra suprantama – G. Landsbergiui pirmą kartą suteikta galimybė būti Vyriausybės nariu.
Tačiau, pridūrė diplomatas, tai nebūtinai reiškia, kad užsienio politikos praktiką lydi pasiekimai. „Avia Solutions Group“ direktorių valdybos nario teigimu, deklaracijos ir kategorišką vertybinę liniją akcentuojantys pareikšimai nėra tai, kuo galima užpildyti politikos praktikos turinį.
V. Ušackas tapo „Avia Solutions Group“ direktorių tarybos nariu. „Avia Solutions Group“ nuotr.
„Gabrieliaus Landsbergio ir TS-LKD deklaruotų vertybinių užsienio politikos ambicijų laukia rimti išbandymai. Iš opozicijos pozicijų buvo lengva reikalauti Astravo AE uždarymo, režimo kaitos Baltarusijoje, daugiau ir griežtesnių sankcijų Rusijos pareigūnų ar oligarchų atžvilgiu. Tuo tarpu pirmieji ES užsienio reikalų ministrų posėdžiai ir rezultatai jau liudija, kad reali vyriausybinė diplomatija yra žymiai labiau kompleksiška ir sudėtinga, nei parlamentinės diplomatijos deklaracijos, demonstracijos ar piketai“, – Eltai sakė V. Ušackas.
Diplomatas svarstė, kad prezidentas, galbūt, jau spėjęs suprasti, jog greitų rezultatų užsienio politikoje sunku pasiekti, laukia kol G. Landsbergio aktyvi ir kartais romantizuota komunikacija sumažės, ir atsiras labiau kompleksiškas politinės realybės vertinimas.
„Gali būti, kad prezidentas matydamas TS-LKD užsienio politikos vairininkų entuziastingą, romantišką ir kai kuriais klausimais kategorišką nusistatymą, tolerantiškai stebi aktyvią komunikaciją, tikėdamasis, kad reali, o kai kada ir karti patirtis derybose Briuselyje dėl bendros ES pozicijos Baltarusijos, Rusijos ar Kinijos atžvilgiu, šiek tiek prigesins tą kategoriškumą bei įneš pilnesnį, labiau subtilų ir niuansuotą tarptautinių procesų vertinimą, kuris padės profesionaliai formuluoti ir efektyviai įgyvendinti užsienio politiką remiantis visapusiškais nacionaliniais interesais. Netrukus paaiškės, kad solidi ir sėkminga užsienio politika privalo reikšti ne tik vertybinius, bet ir strateginius, ekonominius šalies interesus. Turi būti formuojama ne tik ko mes „norime“, bet ir tai, kas „įmanoma“. Taip savo užsienio politiką konstruoja JAV, Vokietija, Skandinavijos ir kitos šalys. Taip turėtų daryti ir Lietuva“, – sakė V. Ušackas.
Iškeitėme politinę tikrovę į politinį žaidimą, ir tai – viena ryškiausių Lietuvos visuomenės transformacijų per 28 nepriklausomybės metus.
Mes nebeužsiimame politika – mes ją žaidžiame. Ir visai ne todėl, kad lietuvis homo politicus virto Johano Huizingos homo ludens. Tiesiog politika pasitraukė iš tikro gyvenimo į virtualaus pasaulio žaidimą, kuriame kiekvienas susikuria personažą ir vaidina išsigalvotą vaidmenį išgalvotose pasakų karalystės dramose ir problemose.
Ir užsienio, ir vidaus politika nebetenka prasmės – mes tiesiog plaukiame pasroviui ir stebime, kaip žaidimo herojai pliekiasi ir dalijasi įtaką. Skirtumas, kas laimės rinkimus ar eilinį žaidimo raundą – beveik toks pat politiškai neesminis, kaip skirtumas, kas užims pirmą vietą Anglijos futbolo čempionato turnyrinėje lentelėje.
Politinis žmogus nebeturi namų – tik žaidimą, kuriame gali sirgti už savo komandą arba net įsitraukti kaip personažas, bet tai – nebe politinis dalyvavimas, o chimera, sulipdyta iš kolektyvinių fantazijų apie politinį gyvenimą, demokratiją ir valstybę.
Prieš keliasdešimt metų nuo rinkimų rezultatų galėjo priklausyti atlyginimai ir socialinės išmokos, darbo santykiai, profsąjungų reikalavimų įgyvendinimas, valstybės investicijų apimtys ir proporcijos. Dabar tai – beveik nebesusiję dalykai: visos partijos panašiai nepaiso silpnesniojo interesų ir susina viešąjį sektorių.
Valstybę tvarko viena daugiagalvė fiskalinės konsolidacijos partija. Konsolidavimo siekiama ne tiek didinant biudžeto įplaukas, kiek karpant išlaidas viešosioms paslaugoms ir infrastruktūrai. Marsaeigiams ir kitokiam vikšriniam transportui skirtas kelias Vilnius–Utena yra bendras nesantuokinis kairiųjų ir dešiniųjų vaikas.
Žmonių gerovė beveik nebepriklauso nuo to, kas bus arba nebus valdžioje. Ji daug labiau priklauso nuo ekonominių ciklų, centrinių bankų, finansų sektoriaus godumo ir atsakomybės balanso, JAV sprendimų, naftos ir dujų kainos, kitų dalykų, kuriems nei Saulius Skvernelis, nei Gabrielius Landsbergis įtakos nedaro ir nedarys.
Tautos politinė ir demokratinė galia priklauso ne tiek nuo Konstitucijos, kuri sako, kad tauta viską sprendžia, kiek nuo to, kas padėta ant svarstymų ir sprendimų stalo. O ant stalo – tik šūsnys makulatūros su grifu „politinės aktualijos“. Kitaip tariant – stalo žaidimai vaikams ir specialiųjų poreikių pilnamečiams. Esminiai sprendimai priimami kitur.
Politikai kalba savo rinkėjams ne politikos, o žaidimų kalba. Svarbiausias dalykas, kurio norėtųsi iš politikos lyderių, yra argumentuoti paaiškinimai, kas vyksta, kur link mes judame ir kodėl. Trumpai kalbant – visumos matymas ir idėjinė kova tarp skirtingų visumos matymų. To nėra: visą eterį užima vienadienės reikšmės dalykai – vadinamųjų „politinių aktualijų” gromulavimas medijų smėlio dėžėse.
Antai „reformos“ sąvoka šioje žaislinėje politikoje tokia pat svarbi ir besikartojanti, kaip muilo operose – meilė ir neapykanta. Būtina visą laiką ką nors reformuoti – be šito reikalo žaidimas neįdomus, kaip serialas be meilės trikampio. Kartais atrodo, kad žaidimas „Lietuva“ reikalingas tik tam, kad būtų galima tris dešimtmečius reformuoti švietimo sistemą, reikalauti mažinti Seimo narių skaičių, siūlyti progresinius mokesčius ir diskutuoti apie dvigubą pilietybę.
Milošo Formano „Skrydyje virš gegutės lizdo“ yra epizodas, kai Jacko Nicholsono suvaidintas pagrindinis herojus pagrobia beprotnamio pacientus ir išsiveža autobusu pažvejoti. Į autobusą įlipusi jo draugė kramtydama gumą klausia į ją įsispitrijusių keleivių: Tai jūs čia, vadinasi, visi bepročiai?“ Ir vienas jų, ponas Cheswickas, nutaisęs rūgščią, bet labai sąžiningą miną, įnirtingai palinksi galva: „Taip“.
Mes irgi galime palinksėti. Ir ne tik dėl vidaus politikos. Svarbu suvokti, apsispręsti ir turbūt nesutarti – juk idėjinis nesutarimas kyla iš politikos, kurios Lietuvoje nebėra, prigimties – dėl mūsų vietos ir vaidmens Europoje, Europos Sąjungos raidos galimų kelių, geopolitinių problemų matymo ir principinių nuostatų šiais klausimais formulavimo.
Šioje srityje akivaizdžiai trūksta minčių, idėjų, intelektualiai artikuliuotos krypties ir ginčų. O politikė, kuriai tai turėtų labiausiai rūpėti, tyli arba apsiriboja keliomis kapotomis frazėmis per metus. Jokių reikšmingesnių jos asmeninių įžvalgų ir iniciatyvų, kaip telkti tuos, kurie tų įžvalgų turi. Išsirenkame prezidentę ir džiaugiamės turėdami užpildytą kūneliu svarbią kėdę (kad džiaugiamės, liudija visuomenės apklausos). Ponas Cheswickas linksi galva.
Politinis mąstymas yra sunkus darbas, kurį tenka dirbti laisvalaikiu. Tačiau laisvalaikiu daugelis žmonių pageidauja ne dirbti, o žaisti ir lieti savo emocijas. Todėl nieko keisto, kad politika virto žaidimu „Lietuva“.
Žiniasklaida vadovaujasi sava šio žaidimo logika, dažnai sureikšmindama trivialius dalykus, aitrindama emocijas ir beveik nekreipdama dėmesio į tai, kas nepakankamai žaisminga, emocinga ir lėkšta, kad atitiktų masinę paklausą. Stebint pastarųjų 10–15 metų tendencijas peršasi išvada, kad savo svarų žodį čia taria dvi didelės cecho grupės: prisitaikėlių ir intelektualinių paauglių.
Prisitaikėliai turi savo stabus, jų skelbiamos žinios ir apžvalgos atitinka politiniu korektiškumu vadinamos stabmeldystės kanonus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: militaristinis Izraelis žudo taikius palestiniečius; islamas – taikos religija, visiškai nesusijusi su teroro išpuoliais Europoje ir JAV; Višegrado grupės valstybės – demokratijos žudikės ir Rusijos prezidento draugės; darbo diena be reportažo apie Donaldo Trumpo piktadarystes – veltui nugyventa diena.
Galima tęsti, bet čia ir taip viskas aišku. Įdomu tai, kad šitokio srauto kritinė masė pajėgi tendencingumą paversti „objektyvumu” ir nuo minėto kanono nukrypstanti žurnalistika marginalizuojama kaip neobjektyvi, šališka, ideologizuota. Toks, žinote, miniatiūrinis sovietmetis laisvo žodžio Lietuvoje.
Intelektualiniai paaugliai, savo ruožtu, papildo šią tragikomediją savitu indėliu, kurio esmė – labai paprasta: jauni žmonės dar tik atranda pasaulį ir mano esą didžių tiesų atradėjai. Vaikas, pirmą kartą pamatęs negyvą lapę arba sužinojęs, kad būna prezidentų žmogėdrų, bėga ir šaukia apie savo atradimą aplinkiniams. Panašiai kai kurios socialinės ir politinės temos yra tarsi neatrastų žemių jaukas jauniesiems žurnalistikos kolumbams.
Tuomet į eterį plūsta širdį veriančios apžvalgos apie Afrikos gentis, kurioms, pasirodo, trūksta geriamo vandens, apie lyčių lygybę, kurią pažeidžia „vyriško darbo” samprata, arba apie tai, kad augalai jaučia, mąsto ir turi savas – augalų – teises. Pasaulio pažinimas visu savo jaunatvišku gražumu. Tik vietoje „tėti, tėti, žiūrėk” – „mieli klausytojai, o dabar…“
Politika nyksta ir virsta serialu arba žaidimu, nes nebesugebama kalbėti ir klausti apie reiškinius ir visumas. Klausti „kas vyksta“ ir „kodėl“. Klausimas „kas vyksta” neišgaruoja, bet tampa paviršutiniškas, susivedantis į primityvią įvykių apžvalgą – kas, kur, kada. Klausimas „kodėl“, savo ruožtu, užduodamas ne tada, kai nagrinėtinos reiškinių priežastys, o tada, kai stengiamasi išmėsinėti tardymo aukomis verčiamus pašnekovus.
Vakarų pasaulis išgyveną fundamentalius politinius lūžius. Vienoje valstybėje po kitos sparčiai kyla ir laimi rinkimus vadinamieji populistai arba „radikali dešinė“. Socialdemokratija išgyvena nuosmukį, tradicinių partijų elektoratas akivaizdžiai tirpsta. Kas vyksta? Kodėl?
Auga pajamų nelygybė, didėja atotrūkis tarp labai turtingų ir sunkiai besiverčiančių žmonių. Pokario dešimtmečiais efektyviai cementuota ir socialinę santarvę garantavusi kapitalizmo ir demokratijos sąjunga braška, ir nepanašu, kad dėl to kalta demokratija. Nacionalinės vyriausybės, vadinasi, ir jas renkantys piliečiai pamažu praranda politinę galią, ir tai nieko gero nežada ne tik nacionalinėms valstybėms, bet ir demokratinei santvarkai.
Kurį laiką Vakaruose tesėtas gerovės valstybės pažadas, rinkai nepavaldžiais politiniais saugikliais civilizavęs vadinamąją rinkos visuomenę, ciniškai laužomas. Minėti saugikliai – „socialinė ir politinė opozicija kapitalizmui“, kaip sako Wolfgangas Streeckas (How Will Capitalism End? 2016, p. 233), buvo ne rinkos visuomenės – kapitalizmo – raidos kliuviniai, o sąjungininkai, padėję jam nesukelti socialinių audrų ir neleidę pasukti susinaikinimo – savižudiško godumo – keliu. Bet šiuos saugiklius pastaraisiais dešimtmečiais tiesiog „išmušė“.
Kaip tai nutiko? Kas mūsų laukia? Anot kai kurių analitikų – tolesnė oligarchizacija ir naujasis feodalizmas. Štai čia – tikros, o ne žaislinės politikos reiškiniai ir klausimai.
Bet mes geriau eikime ir paklauskime Vardenio Pavardenio, ar jis kandidatuos į prezidentus, pasidomėkime aštuoniasdešimt septintą kartą „Agrokoncernu“ ir „Karalienės Mortos mokykla“, paskaičiuokime, kiek Seimo nariai išleidžia kelionėms automobiliais po Lietuvą, į kurias vyksta, nes toks jų darbas, – ir žaidimas „Lietuva” tęsis.
Rusijos Federacijos tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Aleksandras Toršinas pasiūlė atlyginti Lietuvai „Sovietų Sąjungos okupacijos padarytą žalą“ SSRS laikų rubliais.
„Aš siūlau išmokėti Lietuvai reikalaujamą 31 milijardo dolerių sumą, bet sovietiniais rubliais, pagal kursą 90 centų už rublį. Sovietinių rublių tebeturime tiek, kad nežinome, kur juos dėti“, – sakė A. Toršinas, komentuodamas sprendimą sudaryti Lietuvoje komisiją, kuri rengsis deryboms su Rusija dėl Sovietų sąjungos okupacijos padarytos žalos atlyginimo.
Bet, pasak jo, Lietuva turės grąžinti Rusijai tai, kas buvo pastatyta šalyje sovietų okupacijos metais. „Galima grąžinti ir piniginį ekvivalentą – mes galime paimti litais“, – pridūrė A.Toršinas.
