Žvejys. Neris prie Vilniaus. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bendrovė „Vilniaus vandenys“ iš nuotekų valymo įrenginių į Nerį išleidžia užterštą labai blogos būklės vandenį, tačiau pagal teisės aktus jokių pažeidimų nėra. Tai atskleidė žurnalistus, pilietinės visuomenės aktyvistus, įvairias įmones, viešojo sektoriaus bei akademinės bendruomenės atstovus apjungiančios iniciatyvos „Tvari Lietuva“ atliktas tyrimas.
Taip yra todėl, kad vandenyje aptiktos teršalų koncentracijos patenka į Nuotekų tvarkymo reglamente nustatytas normas. „Tvari Lietuva“ kalbintas mokslininkas teigia, kad Aplinkos ministerija net ir žinodama, kad dalis nuotekų valymo įrenginių blogina vandens telkinių būklę, sutvarko normas taip, kad problemų nebūtų, nes be Europos Sąjungos (ES) pinigų valymo įrenginiams pagerinti lėšų nėra. Tad, jei nėra pinigų, geriau nebūtų ir problemų, sako jis.
Vis dėlto Aplinkos ministerija pabrėžia, kad reikalavimai tvarkyti griežtinami, atsižvelgiant į ES teisės aktų reikalavimus, pakeitimus, o Lietuvoje vykdoma reguliari griežta nuotekų valymo įrenginių kontrolė. Savo ruožtu „Vilniaus vandenys“ sako, kad siekia nulinės taršos ir nuosekliai investuoja į nuotekų išvalymo rodiklių gerinimą. Nepaisant išsikeltų tikslų, šiuo metu į Nerį vis dar teka itin užterštos nuotekos. Be to, net ir įvykus nuotekų valymo įrenginių avarijoms teršalų kiekiai pagal Nuotekų tvarkymo reglamentą vis tiek neperžengia nustatytų ribų.
Tyrimo rezultatai: išleidžiamas užterštas vanduo
„Tvari Lietuva“, siekdama išsiaiškinti, kokios kokybės vanduo išleidžiamas į Nerį iš „Vilniaus vandenų“ vandens valymo įrenginių, rugpjūčio 24 dieną paėmė upės vandens mėginius ir juos ištyrė nepriklausomoje laboratorijoje Vilniuje. Pirmas mėginys paimtas prieš nuotekų valymo įrenginius, o antras – prie „Vilniaus vandenys“ nuotekų valyklos vamzdžio.
Tirta nitritų, nitratų, mineralinio fosforo, amonio, bendro fosforo, mineralinio azoto, bendro azoto, skendinčių medžiagų koncentracija, taip pat pH, ChDS (cheminio deguonies suvartojimas), BDS7 (biocheminis deguonies suvartojimas per 7 paras). Be to, tirtos septynios ftalatų rūšys ir sunkiųjų metalų (kadmio, chromo, vario, nikelio, švino, cinko, gyvsidabrio) koncentracija.
Fizinių ir technologijos mokslų centro, Aplinkotyros skyriaus mokslo darbuotoja dr. Dalia Jasinevičienė, komentuodama pateiktus Neries vandens tyrimo duomenis teigia, kad pagal upių ekologinės būklės vertinimo kriterijus upės vandens iš pirmo punkto (prieš nuotekų valymo įrenginius) ekologinė būklė, vertinant nitritų, nitratų, mineralinio fosforo, amonio, bendro azoto, bendro fosforo koncentracijas, labai gera.
Tačiau antro punkto vandens (paimto šalia nuotekų valyklos vamzdžio) cheminės analizės rezultatai rodo, kad pagal nitratų, mineralinio fosforo, bendro azoto, bendro fosforo koncentracijas vandens būklė labai bloga. Neris. Žvejys. Slaptai.lt nuotr.
Todėl galima teigti, kad į sąlyginai geros ekologinės būklės Neries vandenį pilamos užterštos nuotekos.
Pagal biocheminį deguonies suvartojimą per septynias paras (BDS ) abiejų tirtų punktų vandens būklė – labai bloga. Vertinant pagal tirtų sunkiųjų metalų ( išskyrus cinką (Zn)), koncentracijas abiejų tirtų punktų vandens būklė – gera, o pagal cinko koncentracijas – vidutinė.
Varšuvos gyvybės mokslų universiteto mokslininkas, Vytauto didžiojo universiteto doktorantas, aplinkos duomenų analitikas Svajūnas Plungė, aptardamas tyrimo duomenis sako, kad lyginant pirmo ir antro punkto rezultatus, akivaizdu, jog lyginamas užterštas ir beveik švarus – geros būklės – vanduo.
Jis akcentuoja, kad vandenyje iš šio mėginio visos teršalų koncentracijos labai sukilusios.
„Šio punkto vanduo atitiktų labai blogos būklės vandens telkinio kriterijus“, – teigia „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
S. Plungė pabrėžia, kad antras mėginys paimtas šalia „Vilniaus vandenų“ nuotekų valyklos vamzdžio, todėl jis reprezentuoja nuotekų vandenį, nes išleidus nuotekas į upę vanduo iš karto nesusimaišo. Kol tai įvyksta, jam reikia pratekėti nemažai kilometrų.
Problema, kai maistinių medžiagų vandenyje yra per daug
Tyrimo metu iš „Vilniaus vandenų“ nuotekų valymo įrenginių išleidžiamame vandenyje aptikti dideli teršalų kiekiai gali daryti neigiamą įtaką tiek aplinkai, tiek žmogui.
Vilniaus universiteto hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius Edvinas Stonevičius pabrėžia, kad nitratų, mineralinio fosforo, bendro azoto, bendro fosforo yra visuose vandens telkiniuose ir jos yra būtinos ekosistemai funkcionuoti. Tačiau problemų kyla, kai vandens telkiniuose šių medžiagų koncentracija yra per didelė.
„Didelė maistinių medžiagų koncentracija lemia spartų ekosistemų biomasės prieaugį, kuriai vėliau yrant naudojamas vandenyje esantis deguonis. Eutrofikacija gali lemti ekosistemos struktūros pokyčius, pavyzdžiui, gali intensyviai pradėti „žydėti“ melsvabakterės, kurių kai kurios rūšys išskiria toksinus. Eutrofikacija sukelia ne tik ekosistemų pokyčius, bet ir veikia ekosistemų teikiamas paslaugas, todėl jos poveikį patiria ir žmonės“, – paaiškina E. Stonevičius.
Be to, pavojingos medžiagos, sunkieji metalai, pasak S. Plungės, kaupiasi gyvuose organizmuose ir jei žmogus juos – pavyzdžiui, žuvis ar vandens paukščius – vartoja, suprantama, tai gali turėti įtakos ir sveikatai.
E. Stonevičius taip pat atkreipia dėmesį, kad kalbant apie išleidžiamo vandens poveikį upei ir žmogui svarbiausias rodiklis yra, koks medžiagos kiekis išleidžiamas ir kokiame vandens tūryje jis po to išsimaišo.
„Jei išleidžiamose nuotekose koncentracija didelė, tačiau jos išleidžiamos į didelį vandens telkinį, poveikio ekosistemoms gali ir nebūti. Kokia koncentracija yra per didelė, priklauso ir nuo paties vandens telkinio savybių, pavyzdžiui, tėkmės greičio bei gylio“, – teigia profesorius.
„Vilniaus vandenys“: išleidžiame tinkamai išvalytas nuotekas
„Vilniaus vandenų“ Komunikacijos skyriaus vadovė Renata Saulytė-Smalskė akcentuoja, kad „Vilniaus vandenys“ pagal Nuotekų tvarkymo reglamentą išleidžia tinkamai išvalytas nuotekas.
Ji sako, kad bendrovė pati vykdo nuolatinį išleidžiamų nuotekų monitoringą, reguliariai ima ir tiria mėginius, diegia kitus efektyvius savikontrolės mechanizmus, taip pat nuosekliai investuoja į nuotekų išvalymo rodiklių gerinimą. Vis dėlto, anot jos, kol kas visiškai išvalyti nuotekas ir neišleisti teršalų – neįmanoma.
Neris pajudėjo. 1975 metai. Vytauto Visocko nuotr.
„Bendraujame ir bendradarbiaujame su mokslininkais, kolegomis iš kitų Europos miestų, ieškome inovatyvių sprendimų. Vis tik kol kas nėra žinoma nė vieno pavyzdžio, kur panašaus pajėgumo valykla, kokią turime mes, galėtų visiškai išvalyti nuotekas ir neišleisti teršalų. Kol kas tai yra neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad nulinės taršos neturime siekti. Tą sėkmingai darome diegdami efektyvesnius ir pažangesnius nuotekų valymo įrenginius“, – teigia R. Saulytė-Smalskė.
Specialistė pabrėžia, kad absoliučiai didžioji dalis bendrovės investicijų skiriama infrastruktūrai atnaujinti ir modernizuoti. Praėjusiais metais „Vilniaus vandenys“ paskelbė pradedanti nuotekų valyklos atnaujinimo darbus. Jiems planuojama skirti beveik 44 mln.
„Šiuo metu atnaujinami valyklos bioreaktoriai. Juos rekonstravus, biologinės grandies pajėgumas bus padidintas net 50 proc., įdiegus papildomą įrangą, azoto ir fosforo teršalų išvalymą ketinama padidinti daugiau nei 60 proc. Būtent šiuos teršalus morališkai pasenusi valykla ne visuomet pajėgdavo išvalyti“, – sako „Tvari Lietuva“ pašnekovė.
Vanduo užterštas, tačiau pažeidimų nėra
Vytauto didžiojo universiteto doktorantas S. Plungė aptardamas „Tvari Lietuva“ atliktą tyrimą, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors „Vilniaus vandenų“ nuotekų tyrimo rezultatai ir rodo, kad į Nerį išleidžiamas užterštas labai blogos būklės vanduo, pažeidimų pagal Nuotekų tvarkymo reglamentą nėra. Tokią informaciją prieš tai patvirtino ir „Vilniaus vandenys“. Tam, anot specialisto, yra dvi priežastys.
„Jos sudėliotos taip, kad būtų apsaugotos nuotekų valyklos ar išleidėjai nuo priekabių iš aplinkosaugos institucijų. Jeigu ES pinigų nėra, tada apskritai pinigų valymui pagerinti nėra. Ir Aplinkos ministerija net ir žinodama, kad yra teršiamas vandens telkinys ir yra problemų, sutvarko normas taip, kad tų problemų nebūtų.“, — sako S.Plungė.
„Pirma, daugelis medžiagų neturi aiškiai nurodytų maksimalių momentinių koncentracijų. Tai reiškia, kad tai, ar kažkas viršijama, galima pasakyti tik metus laiko atliekant matavimus ir išvedus vidurkį. Pavyzdžiui, taip yra su azotu ar fosforu nuotekose – didžiausios leidžiamos momentinės koncentracijos nėra aiškiai reglamentuojamos. Todėl šio vieno tyrimo atveju, net jei ir būtų kosminės (teršalų – aut. past.) koncentracijos, vis tiek būtų viskas gerai, nes nėra kriterijų pasakyti, kad negerai.
Antra, daugeliui cheminių medžiagų, pavyzdžiui, įvairioms ftalatų formoms, mikroplastikams, įvairiems medikamentams upėje nėra nustatyta normų. Be to, nors Nuotekų tvarkymo reglamente yra nuostata, kad negali būti viršijamas leistinas poveikis nuotekų priimtuvui, jame nėra metodikos kaip paskaičiuoti leistiną poveikį, kad būt išlaikyta gera vandens telkinių būklė“, – įvardija specialistas.
Priklauso nuo to, kaip sudėliotos normos
S. Plungė įsitikinęs, kad tai, jog nėra fiksuojama pažeidimų, nustačius, kad iš nuotekų valymo įrenginių išleidžiamas užterštas vanduo, iš esmės yra ne dėl to, kad vanduo yra švarus, o dėl to, kaip sudėliotos normos.
„Jos sudėliotos taip, kad būtų apsaugotos nuotekų valyklos ar išleidėjai nuo priekabių iš aplinkosaugos institucijų.
Jeigu tai yra komunalinių nuotekų valymo įmonės, sistema veikia maždaug taip: gyventojai naudoja vandenį ir tuo pačiu moka už nuotekų tvarkymą per vandens tarifą. Bet jis yra žymiai per mažas, kad būtų daugiau investuota į valymą. Todėl visos valyklos iki šiol buvo sutvarkytos arba atnaujintos iš ES lėšų. Jeigu ES pinigų nėra, tada apskritai pinigų valymui pagerinti nėra. Ir Aplinkos ministerija net ir žinodama, kad yra teršiamas vandens telkinys ir yra problemų, sutvarko normas taip, kad tų problemų nebūtų. Tai, aišku, kiek suprantu, yra susiję ir su savivaldybėmis, nes ten politikai bijo kelti vandens tiekimo tarifus. Tad taip ir išeina, kad jei ES pinigų nėra, geriau ir problemų nebūtų“, – įžvalgomis dalijasi specialistas.
„Patyrę žmonės išeina, jų dirba mažiau. Tai reiškia, kad dažnai dirba visiškai nepatyrę specialistai, per vieną ar dvi dienas turi patikrinti dideles įmones. Tad dažniausiai viskas vyksta labai paviršutiniškai, popieriukai yra sutvarkomi, bet iš esmės kontrolė silpna ir beveik neveikia. Dėl to ir kyla visokių problemų su gaisrais, nuotekų avarijomis ir kt.“, – sako S.Plungė.
Jis pabrėžia, kad naudos iš tokios sistemos gauna ir privačios įmonės, nes joms nereikia investuoti į valymą.
„Įmonės taip pat apdraustos ir per „self-monitoring’ą“. Tai reiškia, kad jos pačios matuoja savo taršą ir ją deklaruoja aplinkosaugos institucijoms. Suprantama, kad tas „self-monitoringas“ reikalingas tam, kad nebūtų tikro monitoringo. Aišku, aplinkosaugos institucijos gali patikrinti, jeigu yra koks nors skundas, tačiau įprastai retai būna. Kas kažkiek laiko būna suplanuoti patikrinimai, bet jiems galima gerai pasiruošti. Jeigu prisimintume „Grigeo“ skandalą, tai ten viskas gana ilgai buvo gerai ir, kaip suprantu, tik įmonėje dirbusio žmogaus skundas leido aptikti situaciją“, – teigia „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
Jis atkreipia dėmesį, kad ypač absurdiška situacija yra tada, kai įvyksta avarijos, nes net ir tada teisiškai viskas būna normų ribose.
Apibendrindamas specialistas pabrėžia, kad Lietuva laikosi aplinkosaugos reikalavimų ten, kur ES apmoka arba ten, kur tai brangiai nekainuoja.
„Gyventojams svarbu, bet ten, kur reikia kažkiek patiems investuoti ir nėra labai aiškaus visuomenės ar kitų grupių spaudimo, dažnai būna randami kūrybingi būdai. Kol kas tas „kūrybingumas“ nesukėlė didelių problemų su ES. Tai toks pagrindinis aplinkosaugos problemų tvarkymo būdas, kurio reikalauja tik ES reglamentai“, – teigia S. Plungė.
Šauktukas
Anot jo, iš esmės žmonės mato problemas, kai pradeda gaišti žuvys arba tekėti smirdantis, putojantis, keistos spalvos vanduo.
„Kai tokių problemų nėra įmonėms leidžiama gana laisvai dirbti. Suprantama yra ES reikalavimai, bet į juos žiūrima maksimaliai lanksčiai“, – įvardija „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
Jis taip pat pabrėžia, kad ypač svarbu suprasti, jog dar vienas būdas eliminuoti aplinkosauginius reikalavimus yra mažinti finansavimą aplinkosauginėms institucijoms. Ir nors absoliučiais skaičiais jis nebūtinai gali mažėti, bet įskaičiavus infliaciją, paveikslas tampa aiškus.
„Patyrę žmonės išeina, jų dirba mažiau. Kadangi ekonomika vystosi, (atsiranda – aut. past.) daugiau įmonių ir įvairių veiklų, tad ant mažesnio skaičiaus ir mažiau kvalifikuotų specialistų užkraunama daugiau patikrinimų. Tai reiškia, kad dažnai dirba visiškai nepatyrę specialistai, per vieną ar dvi dienas turi patikrinti dideles įmones. Tad dažniausiai viskas vyksta labai paviršutiniškai, popieriukai yra sutvarkomi, bet iš esmės kontrolė silpna ir beveik neveikia. Dėl to ir kyla visokių problemų su gaisrais, nuotekų avarijomis ir kt.“, – įvardija jis.
Vilniaus universiteto hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius E. Stonevičius taip pat sako, kad rengiant vandens kokybę reglamentuojančius dokumentus, nors ir siekiama pagal turimą informaciją parinkti tinkamiausias ribines vertes, informacijos kiekis apie poveikį yra ribotas, o vandens telkinių įvairovė yra didelė, todėl pasirinktos vertės gali būti per daug konservatyvios.
„Ar jos yra tinkamos, galima įvertinti stebint vandens telkinių ekologinę būklę ir rengiant jos gerinimo priemonių programą. Neatsiejama šios programos dalis yra ir ribinių verčių koregavimas, jei tam yra poreikis“, – pabrėžia „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
Vis dėlto jis akcentuoja, kad vandens telkinių ekologinė būklė įgyvendinant ES Vandens pagrindų direktyvą stebima nuolat, o priemonių programa rengiama kas šešis metus.
Aplinkos ministerija su kritika nesutinka
Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyresnysis patarėjas Irmantas Valūnas su S. Plungės išsakytais teiginiais apie kontrolę nesutinka ir teigia, kad jie yra klaidinantys ir neatitinkantys tikrovės.
„Departamento pareigūnai, vykdydami patikrinimus, kontroliuoja, ar ūkio subjektas aplinkos monitoringą vykdo tinkamai, ar mėginiai imami nustatyta tvarka, apimtimis, dažnumu ir t. t.“, – sako I.Valūnas.
Specialistas pabrėžia, kad Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) organizuoja ir vykdo reguliarią nuotekų valymo įrenginių aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, taip pat – reguliarią valstybinę laboratorinę kontrolę.
„Tai reiškia, kad AAD pavedimu Aplinkos apsaugos agentūra atlieka teršalų tyrimus ūkio subjektų išleidžiamose nuotekose. Vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatomis Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai, vykdydami Departamento pavedimą, gali atlikti tyrimus ir matavimus be išankstinio ūkio subjekto įspėjimo“, – paaiškina I. Valūnas.
Be to, anot jo, ūkio subjektai, turintys taršos ar Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus nuotekų išleidimui į aplinką, nustatyta tvarka patys privalo vykdyti aplinkos monitoringą, kurio rezultatai yra kontroliuojami.
„Departamento pareigūnai, vykdydami patikrinimus, kontroliuoja, ar ūkio subjektas aplinkos monitoringą vykdo tinkamai, ar mėginiai imami nustatyta tvarka, apimtimis, dažnumu ir t. t.“, – patikina jis.
Vis dėlto, anot specialisto, aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nepavyksta išvengti, tačiau juos nustačius AAD imasi visų priemonių, kad pažeidimai būtų nutraukti, pritaikytos poveikio priemonės bei sutelkta specialistų pagalba, kad jie nesikartotų.
I.Valūnas, paklaustas, į ką atsižvelgiant nustatomos Nuotekų tvarkymo reglamente esančių taršą sukeliančių medžiagų didžiausios leistinos koncentracijos ir ar jos neturėtų būti žemesnės, sako, kad reikalavimai nuotekų tvarkymui griežtinami, atsižvelgiant į ES teisės aktų reikalavimus, pakeitimus.
„Reglamente nustatyti teršalų aplinkos kokybės standartai, kurių negalima viršyti vandens telkinyje, yra perkelti iš ES teisės aktų. Normatyvai griežtinami atsižvelgiant į poreikį gerinti paviršinių vandens telkinių būklę. Nuo 2027 m. priklausomai nuo išleidžiamų nuotekų kiekio griežtėja normatyvai azotui, fosforui, skendinčioms medžiagoms“, – teigia jis.
„Riboti valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pajėgumai nepakankami tokiam dideliam potencialių taršos šaltinių skaičiui kontroliuoti ir daug kas priklauso nuo pačių gyventojų sąmoningumo.“ — sako I. Valūnas.
Vis dėlto problemų yra
„Vilniaus vandenų“ Komunikacijos skyriaus vadovė R. Saulytė-Smalskė atkreipia dėmesį, kad nors nuotekų išvalymo rodikliai dėl diegiamų technologijų gerėja, didelį susirūpinimą kelia didėjantis atitekančių nuotekų užterštumas.
„Atitekančiose nuotekose kasmet auga ftalatų, fenolių kiekiai, valyklą nuotekos pasiekia vis labiau užterštos mikroplastikais ir sunkiaisiais metalais. Šių teršalų nuotekose daugėja dėl per menkai šalyje kontroliuojamų gamybos procesų, o štai efektyvios jų išvalymo technologijos pasaulyje dar tik kuriamos ar jų taikymas yra eksperimentinėje stadijoje“, – sako ji. Mirtis. Stop. Slaptai.lt nuotr.
Savo ruožtu, Aplinkos ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu teisės aktuose nustatyta tvarka neužtikrina taršos prevencijos. Pasitaiko atvejų, kai abonentas (t. y., įmonė ar juridinis asmuo) išleidžia nuotekas, kurių užterštumas yra didesnis nei turėtų būti pagal nuotekų tvarkymo infrastruktūros galimybes.
Taip pat, anot specialisto, pasitaiko, kad abonentas išleidžia nedeklaruotas medžiagas ar pavojingomis cheminėmis medžiagomis užterštas nuotekas, kurių išleidimas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo viešojoje sutartyje nebuvo nustatytas.
„Atsižvelgiant į dėl taršos nuotekomis kylančias problemas, rengiamas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projektas, kuris įtvirtintų aiškų teisinį reguliavimą, siekiant apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio“, – teigia Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyresnysis patarėjas I. Valūnas.
Jis pabrėžia, kad siekiant padengti geriamojo vandens tiekėjo, paviršinių nuotekų tvarkytojo nuostolius, išvengti neigiamų pasekmių gamtinei aplinkai ir atgrasyti abonentus nuo neleistino užterštų nuotekų išleidimo, siūloma Įstatymo projekte numatyti galimybę geriamojo vandens tiekėjui ir paviršinių nuotekų tvarkytojui taikyti baudas abonentui.
Tiesa, Įstatymo projektas šiuo metu dar tik svarstomas Seimo komitetuose.
I.Valūnas taip pat atkreipia dėmesį, kad individualiai tvarkomos nuotekos, jei tai atliekama netinkamai, taip pat daro neleistiną neigiamą poveikį aplinkai. Ypač atsižvelgiant į tai, kad individualių nuotekų tvarkymo sistemų, įrenginių skaičius gana didelis (apie 23 proc. Lietuvos gyventojų nuotekas tvarko individualiai).
„Riboti valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pajėgumai nepakankami tokiam dideliam potencialių taršos šaltinių skaičiui kontroliuoti ir daug kas priklauso nuo pačių gyventojų sąmoningumo. Tačiau Aplinkos ministerija vykdo projektą „Nuotekų tvarkymo informacinės sistemos (NTIS) sukūrimas ir įdiegimas“.
Projekto tikslas – didinti individualių nuotekų tvarkymo sistemų (INTS) kontrolės efektyvumą ir mažinti administracinę naštą nuotekų tvarkymo procesų dalyviams. Planuojama, kad įdiegus minėtą sistemą, bus sudarytos sąlygos fiksuoti su INTS susijusių paslaugų teikimo duomenis, įvesti INTS patikrinimų vykdymo rezultatus. Tad individualiai tvarkomų nuotekų kontrolė taip pat stiprės“, – paaiškina „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
Vilniaus miesto savivaldybė drauge su „Vilniaus vandenimis“ sostinės širdyje įrengė mobilią rūko sistemą. Vilniaus m. sav. nuotr.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai pranešant apie stichinę kaitrą, kuri numatoma savaitgalį ir ateinančią darbo savaitę, Vilniaus miesto savivaldybė drauge su „Vilniaus vandenimis“ sostinės širdyje įrengė mobilią rūko sistemą. Atsigaivinti senamiestyje laiką leidžiantys gyventojai ir miesto svečiai galės Rotušės aikštėje.
Penktadienį įjungta rūko sistema veiks dienos metu nuo 9 iki 21 valandos. Naktį, kaitrai nuslūgus, sistemos bus išjungiamos. Dulksna gyventojai galės džiaugtis per didžiuosius karščius, o orams atvėsus įranga bus išmontuota, sakoma savivaldybės pranešime.
„Įprastai rūko sistemas naudojame sporto renginiuose, tačiau atėjus karščiams nusprendėme išnaudoti „Vilniaus vandenų“ turimą įrangą miesto gyventojų vėsinimui ir vienos judriausių miesto vietų drėkinimui. Tikimės, kad rūko sistema ir platus gertuvių tinklas leis gyventojams neperkaisti, atsigaivinti neišvykstant iš miesto, o dulksna atliks panašią funkciją kaip fontanas Lukiškių aikštėje“, – sako Vilniaus miesto vicemeras Valdas Benkunskas.
Mobili rūko sistema jungiama prie centralizuotų vandentiekio tinklų, todėl, kaip ir mieste esančios gertuvės, yra draugiška aplinkai ir žmonėms, nes naudoja švarų geriamąjį vandenį, neturėjusį sąlyčio su plastikais ir į jų sudėtį įeinančiomis minkštinančiomis medžiagomis.
Sostinės savivaldybės pateiktais duomenimis, mieste šiuo metu taip pat veikia 22 stacionarios bei mobilios gertuvės. Jas gyventojai gali rasti prie lauko sporto aikštelių, senamiestyje ir kitose judriose miesto vietose. Net 3 gertuvės įrengtos Vingio parke, dar 3 – Gedimino prospekte, po 2 prie Baltojo ir Žaliojo tiltų.
Lietuvos gyventojai sutinka, kad vandens telkinių tarša yra viena iš daugiausia problemų šalyje keliančių taršos formų, tačiau dauguma jų atsakomybę už ežerų, upių ir tvenkinių švarą linkę perleisti pramonės ir nuotekų valymo bendrovėms. Tai parodė vandentvarkos bendrovės „Vilniaus vandenys“ užsakymu atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos duomenys.
Apklausa atskleidė, kad dauguma respondentų mano, jog už vandens telkinių švarą daugiausia atsakingos yra gamybos pramonės ir nuotekų valymo bendrovės – šiuos pasirinkimus pažymėjo atitinkamai 76 ir 77 proc. apklaustųjų. 63 proc. gyventojų teigė, kad upių, ežerų ir tvenkinių vandens kokybė priklauso ir nuo šalies žemdirbių, nurodoma „Vilniaus vandenų“ pranešime.
Tuo metu mažesnė dalis respondentų atsakomybę už vandens telkinių švarą yra labiausiai linkę prisiimti sau. 61 proc. apklaustųjų teigia, kad vandens telkinių švarą labiausiai užtikrina atliekų rūšiavimas, 59 proc. – suvokimas, ko negalima pilti į kanalizaciją, 44 proc. – plastiko produktų atsisakymas, 41 proc. – ekologiškų priemonių naudojimas.
„Apklausos rezultatai atskleidė, kad dauguma šalies gyventojų atsakomybę už vandens telkinių švarą yra linkę priskirti kitiems ir tik po to sau. Be abejo, nuotekų valymo įmonių vaidmuo, siekiant palaikyti vandens telkinių švarą, yra labai svarbus, tačiau tiek verslas, tiek gyventojai turi suprasti, kad tarša prasideda nuo jų ir imtis atsakomybės ją mažinant. Verslas tą gali padaryti tobulindamas savo gamybos procesus, o gyventojai, pavyzdžiui, rinkdamiesi produktus, pagamintus iš aplinkai draugiškų medžiagų“, – sako „Vilniaus vandenų“ generalinis direktorius Marius Švaikauskas.
„Vilniaus vandenų“ generalinis direktorius akcentuoja, kad būtent buityje naudojamas plastikas ir su juo atsirandančios naujos teršalų rūšys – ftalatai ir fenoliai – yra vieni labiausiai vandens taršą lemiančių veiksnių. Dėl sparčiai didėjančios koncentracijos nuotekose juos išvalyti yra daug sunkiau, todėl nors „Vilniaus vandenys“ nuolat investuoja į savo įrenginių atnaujinimą, bendrauja su verslu konsultuojant juos taršos mažinimo klausimais, tačiau būtinas didesnis visų pramonės įmonių bei gyventojų įsitraukimas, siekiant išsaugoti švarią supančią aplinką.
„Norint turėti švarius vandens telkinius, gyventojai turėtų nepilti į kanalizaciją kavos tirščių, maisto likučių, cheminių valiklių, senų vaistų, kosmetikos, panaudotų aliejų ir kitų atliekų. Taip pat prisijungti prie paplūdimio, upelio ar pelkių valymo, švaros saugotųjų iniciatyvų ar pradėti savo“, – „Vilniaus vandenų“ vadovui antrina ir Gamtos tyrimų centro ekspertė Rasa Tumaševičiūtė.
Gamtos tyrimų centro ekspertės nuomone, žemdirbiai turėtų apriboti pesticidų ar trąšų naudojimą ir visada laikytis jų naudojimo nurodymų.
Požeminis vanduo gali būti užterštas blogai valytomis arba nevalytomis buitinėmis arba pramoninėmis nuotekomis, todėl svarbu rūpintis tinkamu jų išvežimu ir įrenginių stabiliu darbu.
Norint turėti švarius vandens telkinius, būtinas ir nuolatinis švietimas taršos klausimais, pažymima „Vilniaus vandenų“ pranešime.
Lietuvos gyventojų apklausą 2021 m. sausio mėnesį „Vilniaus vandenų“ užsakymu atliko rinkos tyrimų bendrovė „Norstat“. Apklausoje dalyvavo 1000 respondentų nuo 18 iki 74 metų amžiaus.
Vilniaus miesto vicemeras Valdas Benkunskas ir „Vilniaus vandenų“ generalinis direktorius Marius Švaikauskas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas kritikuoja aplinkos apsaugos institucijas ir sako, kad savivaldybė su Vilniuje užfiksuotais taršos atvejais palikta tvarkytis viena.
„Turbūt yra skaudžiausia ir liūdniausia, kad šitoje situacijoje antrą savaitę mes esame palikti vieni. Nei teisėsauga, nei tuo labiau institucija, kuri tą turėtų daryti – tai yra Aplinkos apsaugos (departamentas. – ELTA) iš esmės mums nepadeda“, – žurnalistams Vilniuje ketvirtadienį sakė V. Benkunskas.
„Mes dirbam vieni, darom tyrėjų, seklių, prokurorų, funkcijas, landžiojam į kanalizacijos vamzdžius, bandom ištirti, patekti į galimai teršiančias įmones, bet ką veikia aplinkosauga, mums didelis klausimas“, – pridūrė Vilniaus vicemeras.
Pasak V. Benkunsko, galima įtarti, kad plastiko dalelės į Vilniaus nuotekų valymo sistemą patenka iš tų pramonės objektų, kurie dirba su plastiku ir jį perdirba.
„Vilniuje žinome 8 kompanijas, kurios tuo užsiima ir kai kurios turi lokalizuotus savo nuotekų tvarkymo tinklus, neturi sąsajos su „Vilniaus vandenų” nuotekų sistema, tai bent jau teoriškai įtarumas yra mažesnis. Bet yra tam tikros kompanijos, kurios turi tiesioginę sąsają su „Vilniaus vandenų” nuotekų tinklais, bet mes negalime įeiti į jų vidų“, – kalbėjo Vilniaus vicemeras.
Schema, kaip nuo taršalų valomi vandenys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad organizacija „Lašišos dienoraštis“ paviešino vaizdo įrašą, kuriame, kaip teigiama, matomas iš „Vilniaus vandenų“ nuotekų valyklos į Nerį atitenkantis nešvarus vanduo.
Ketvirtadienį „Vilniaus vandenys“ darbuotojai su antstoliu nustatė dar vieną atvejį, kai smulkinto plastiko atliekos išleidžiamos į nuotekų tinklus.
Kaip pranešė bendrovė, taršos neleistinomis atliekomis atvejis nustatytas nuotekų šulinyje šalia Savanorių prospekto ir Liepsnos gatvės sankryžos Žemuosiuose Paneriuose.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Antikorupcijos komisija kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl ,,Vilniaus vandenų” nekilnojamojo turto pardavimo Domininkonų g. 9 ir 11. Skaičiuojama, kad padaryta žala miestui gali siekti ne vieną milijoną eurų. Antikorupcijos komisijos tyrimo medžiaga pateikta ir Specialiųjų tyrimų tarnybai.
„Atlikę tyrimą, nustatėme, kad „Vilniaus vandenų” vadovybė nepaisė savivaldybės administracijos nurodymų ir nustatytų reikalavimų, galimai pažeidė teisės aktus. Be to, nekilnojamasis turtas buvo parduotas neatlikus nepriklausomo vertinimo. Šią informaciją patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija”, – sakė Antikorupcinės komisijos pirmininkas Kęstutis Nėnius.
Rašte prokuratūrai nurodoma, kad „Vilniaus vandenys” įsigijo konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugas iš įmonės „Colliers International Advisors”. Įmonė atliko turto Domininkonų g. 9 ir 11 galimybių studiją, bet ne turto vertinimą. Su šia įmone sudarytoje sutartyje taip pat numatoma, kad ji už atliktą studiją neprisiima jokios atsakomybės.
Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, turtą privalėjo įvertinti nepriklausomi turto vertintojai. Visiškai ignoruodami viešąjį interesą „Vilniaus vandenų” vadovai bei valdyba to nepadarė.
Be to, nebuvo laikytasi ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje galiojančių tvarkų – apie turto pardavimą nebuvo informuotas Ekonomikos ir finansų komitetas, negautas savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų patalpų komisijos leidimas, be kurio turto parduoti nebuvo galima.
Suabejoti sandorio teisėtumu galima dar ir dėl to, kad aukcione dalyvavo tik vienas dalyvis, nors susidomėjimas šiuo nekilnojamuoju turtu buvo didelis. Užsiregistravusių aukcione dalyvių iš pradžių buvo 4, tačiau 3 prieš pat aukcioną dalyvauti atsisakė, nors ir buvo sumokėję solidžius užstatus. Įtartinai tai, kad aukciono išvakarėse sumokamas 30 tūkst. eurų užstatas, o kitą dieną jau atsisakoma dalyvauti aukcione.
Be to, paaiškėjo, kad „Vilniaus vandenų” valdybos ,,nepriklausomi” nariai yra tarpusavyje susiję – yra dirbę kartu kitose organizacijose ir buvo susiję tarnybinio pavaldumo ryšiais. Tas pats pasakytina ir apie įmonės administracijos vadovą.
ELTA primena, kad „Vilniaus vandenys“ Vilniaus m. savivaldybėje vykusiame viešame aukcione vienintelei jame užsiregistravusiai dalyvauti bendrovei „Asgaard Property“ už pradinę 3,9 mln. eurų kainą pardavė maždaug 2,5 tūkst. kvadratinių metų ploto patalpas Vilniaus senamiestyje, Dominikonų g. 9 ir 11 esančiuose pastatuose, kur buvo įsikūrusi UAB „Vilniaus vandenys“ centrinė būstinė. Analizuojant nekilnojamojo turto rinką matyti, kad panašaus lygio patalpos rinkoje parduodamos už daugiau nei 2500 Eur/kv. m, tuo tarpu šių patalpų kvadratinio metro kaina apie 1 200 Eur/kv.m.
Šis pastatų kompleksas yra valstybės saugoma kultūros vertybė – Pociejų rūmai. 2014 metais čia atliktas remontas.
Tikėtina, kad šis turtas turėjo būti parduotas 36 procentais brangiau, tą patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos statistika.
Parduodant turtą nebuvo inventorizuotos apie 800 kv. m patalpos, esančios palėpėje. Bendras visų patalpų plotas yra apie 3300 kv. metrų.
Tai jau ne pirmas atvejis, keliantis abejonių „Vilniaus vandenų” vadovybės veiklos teisėtumu. Vos prieš kelis mėnesius Valdyba įmonės direktoriui Aidui Ignatavičiui skyrė penkių mėnesių atlyginimo dydžio premiją (27 500 eurų), taip galimai viršydama savo įgaliojimus. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės direktorės pasirašytą įsakymą, savivaldybės įmonių vadovams skiriamos premijos dydis negali viršyti vienos jų mėnesinės algos dydžio.
Antikorupcijos komisija pažymi, kad po pirmos viešai pasklidusios informacijos apie šį sandorį, sulaukta reakcijos, kuri dar labiau patvirtina įtarimus, kad sujudintas tikrai rimtas „širšių lizdas“.
Kyla įtarimų, kad UAB „Vilniaus vandenys” vadovybė negalėjo veikti viena, būtinas buvo ir politinis palaikymas.
Valstiečių ir žaliųjų sąjunga pasiekė triuškinančią pergalę Seimo rinkimuose, nes žadėjo permainas valstybėje. Tie pažadai buvo labai laukiami ir žmonės tuo patikėjo. Artėjant pavasario sesijai, Vyriausybė pateiks įstatymų paketą, kuris pradės ilgai lauktus pokyčius, bet ne visi rinkimų laimėtojai buvo atviri ir sąžiningi prieš savo rinkėjus. Iš tikrųjų pusė Seimo jokių reformų nenori.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Lietuva nepajėgi konkuruoti su Vakarų Europa
Lietuva po 12 metų buvimo Europos Sąjungoje vis dar yra atsilikėlė ir nepaisant mūsų gerėjančių ekonomikos rezultatų, nepajėgiame konkuruoti su Vakarų Europa, kuri vilioja gabiausius mūsų talentus. 2015–2016 m. fiksavome rekordinius emigracijos srautus. Šių metų sausis – dar vienas emigracijos rekordas. Atrodytų akivaizdu, kad reikia keisti valstybės mechanizmą iš esmės, nes taip amžinai negali tęstis. Taip, ekonomika auga, bet 2–3 proc. per metus yra niekingai mažai, jeigu norime pasivyti Vakarų Europą.
Estijos pavyzdys rodo, kad stabilizuoti gyventojų migraciją galima, kai vidutinės pajamos pradeda suktis apie 1 tūkst. eurų. Estija jau antrus metus fiksavo daugiau imigruojančių žmonių nei išvykstančių. Lietuvoje vidutinės pajamos siekia apie 640 eurų, tačiau mūsų šalis pasižymi dar ir didele socialine nelygybe bei dideliais turtiniais skirtumais tarp Vilniaus ir regionų. Kol nesugebame pritraukti investicijų, vykdyti efektyvios regionų politikos, tol nesugebėsime konkuruoti su Vakarų Europa, o pasekmės – nevaldoma emigracija.
Reformatoriai prieš stagnatorius
Matant tokią prastą Lietuvos ekonominę ir socialinę būklę, atrodytų akivaizdu, kad būtinos reformos. Tą prieš rinkimus žadėjo liberalai, konservatoriai ir valstiečiai žalieji. Tokia atrodė ir natūrali būsima koalicija, nes socialdemokratai per 4 metus, 2012–2016 m., įrodė, kad jiems rūpi ne valstybė, o tik „zadanijos“ ir „vijūnėlės“. Vis tik kai kurių veikėjų pastangomis, valstiečiai sudarė koaliciją su socialdemokratais ir Vyriausybė netruko sulaukti nepasitenkinimo kai padvelkė inovacijomis Ministro Pirmininko kanceliarijoje, „Lietuvos geležinkeliuose“, „Registrų centre“, o kur dar „specialistų“ atleidimai „Vilniaus vandenyse“.
Ne tik socialdemokratai nenori šalyje pokyčių, tokių stagnatorių yra visose partijose ir visose frakcijose. Tai žmonės, kurie savo politinį kapitalą kraunasi priešindamiesi bet kam, bet kur ir bet kada. Amžinai nepatenkinti, visus aplink juodindami ir bumbėdami jie stengiasi pasirodyti prieš rinkėjus. Antra Seimo narių stagnatorių grupė, kuri nenori jokių permainų, yra dabar labai gerai besijaučiantys verslininkai milijonieriai, kurie turi vilų šiltuose kraštuose arba tarpsta korupciniuose voratinkliuose ir bijo dėl savo bei savo draugų gerovės.
Reformos būtinos
Kiekviena reforma yra sudėtingas procesas, nes daliai žmonių tai reikš atleidimą iš darbo, institucijos uždarymą, teisių sumažėjimą, bet reformos būtinos, jeigu norime judėti į priekį. „Vilniaus vandenyse“ teko atleisti kelis šimtus darbuotojų, bet vanduo atpigs 600 tūkst. vartotojų.
Lietuva yra per daug nelanksti lyginant su kitomis šalimis, o jeigu norime pavyti Vakarų Europą, turime būti geresni ir patrauklesni. O gal stagnatoriai yra teisūs, nieko nereikia daryti? Kai vyksta reforma, visada garsiau girdime nepatenkintus, bet turime matyti visą vaizdą. Jauni žmonės, kurie yra būsima Lietuva, aiškiai rodo nepasitenkinimą emigruodami. Kiek dar tai tęsis?
Kol kas negirdėti jokių žadėtų pokyčių mokesčių, migracijos ar regionų politikoje. Tai kelia nerimą, ar nebus atsitraukta?
Jeigu Sauliaus Skvernelio vyriausybė tęsės pažadus ir atneš reformų paketą į Seimą kovo mėnesį, tų įstatymų svarstymas bus ne kova tarp pozicijos ir opozicijos, ar tarp konservatorių ir socialdemokratų, tai bus balsavimas tarp reformatorių ir stagnatorių.
Junginio „čia ir dabar“ neužtiksime senesnėje bendrinėje kalboje, grožinėje ar kitokioje literatūroje. Tačiau dabar junginį jau vartoja dažnas kalbėtojas, vartoja kur visiškai jo nereikia, kur netinka, kur jis neturi jokios prasmės. Junginys jau tapo parazitine samplaika. Ją vartoja nežinantys ką nori pasakyti liberalieji filosofai, nesusivokiantys filosofų mėgdžiotojai, politikai, vartoja valstybės vadovai. Jei kalbėtojai netikusį darinį vartoja kaip kalbos stiliaus įmantrybę, jis dėl didelio išplitimo jau neoriginalus, banalus.
Junginio „čia ir dabar“ sureikšminimas, juolab siekis gyventi pagal jį, pirmučiausia, yra bedieviškas, nes pripažindamas tik momentą ir ribotą vietą, neigia Pradžią ir Amžinybę. Deja, ne vien bedieviai ir vienadieniai drugeliai gyvena ir naudojasi momentu, maža laiko atkarpėle. Juo, darkydami žemės ir visuomenės veidą, pasaulyje naudojasi daugelis galiūnus vaizduojančių Žemės dulkių.
Į sveiku protu nesuvokiamas aukštumas staiga šoktelėjusios sąskaitos už šildymą greičiausiai turės nemažos įtakos artėjantiems savivaldybių tarybų rinkimams. Ir nors politikai tradiciškai mėgina kratytis atsakomybės dėl šildymo kainų, visi puikiai supranta, kad toks jų elgesys tėra išsisukinėjimas.
Jei miesto savivaldybė yra šilumą teikiančios bendrovės akcininkė, vadinasi, jai tenka šiokia tokia atsakomybė. Bet ne tai svarbiausia. Vietos valdžia apskritai negali būti neatsakinga už komunalinį ūkį ir pagrindinių gyventojams teikiamų paslaugų kokybę ir kainą – kitaip išvis nebeaišku, kuo ji užsiima ir kam ji reikalinga.
Maža to, juk egzistuoja kainas reguliuojanti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kartu su kainomis kyla ir klausimų šiai komisijai. Koks yra jos santykis su viešuoju interesu? Jei nėra jokio santykio, tai turbūt ir komisija nelabai reikalinga.
Vilniečiai kyla į kovą prieš komunalinio dumblo kompostavimą mieste ir reikalauja, kad UAB Vilniaus vandenų dumblas būtų tvarkomas pagal ES reikalavimus.
Rugsėjo 14 d. 10 val. prie Aplinkos ministerijos, Jakšto g. 4/9 ( 12 val. – prie Vilniaus miesto savivaldybės, Europos a. 1 ) Vilniaus bendruomenių atstovai renkasi į akciją.
Prieš trejetą metų Vilniaus regioniniam aplinkos apsaugos departamentui leidus kartu su Vilniaus vandenų nuotekų dumblu kompostuoti ir gyvulinės kilmės atliekas (dvėselieną), visi aplinkiniai rajonai dūsta nuo smarvės.
Nacionalinė dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lyga (toliau – Lyga) su nerimu stebi viešoje erdvėje skelbiamą informaciją apie energijos tiekimo kainas.
Norime atkreipti Komisijos dėmesį, kad ES Sutarties 153 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str., Lietuvos Respublikos Vartotojų teisių apsaugos įstatymas ir kiti teisės aktai, vartotojams garantuoja teisę į objektyvią, pagrįstą ir teisingą informaciją apie paslaugų (taip pat ir energijos paslaugų) kainas.
Lyga gauna daug klausimų dėl pastaruoju metu skleidžiamos informacijos apie UAB “Vilniaus vandenys“ neva galimai nusavintą vieną milijardą litų ir dėl Ukmergės savivaldybės neva ketvirtadaliu sumažintų kainų. Vartotojai dažnai klausia (ir tuo pačiu kaltina): kaip Valstybės energijos kainų reguliatorius – Komisija – leido tokiems faktams įvykti, nes būtent jis kontroliuoja, prižiūri, reguliuoja energijos tiekimo kainas ir investicijų dydžius?
Vilniaus miesto Lazdynų mikrorajono gyventoja parašė Prezidentei tokį laišką.
“Laba diena. Esu Jurgita Paplauskienė, gyvenu Lazdynų mikrorajone (nurodytas adresas – A.Z). Šiandien Vilniuje yra 29 laipsniai šilumos, o lauke tvyro siaubinga (…) smarvė, mano vaikas negali žaisti lauke, esame priversi būti namuose per tokį karštį ir aklinai užsidarę langus.
Kodėl ši, seniai žinoma problema, yra nesprendžiama ir mes esam nuodijami? Kadangi skambinant 112 telefonu niekuo padėti negali ir kreiptis nebėra kur, prašau Jūsų pagalbos ir supratimo sprendžiant šį klausimą. Pagarbiai, Jurgita Paplauskienė.”
