Vytautas Bruveris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šiuolaikinis pasaulis – vis mažesnis. Net, atrodytų, ir visomis prasmėmis pačios tolimiausios jo dalys vis glaudžiau persipina, sėsdamos į tą pačią istorinę valtį.
Žinoma, pasaulio galingųjų elgesį – veiksmus ar neveikimą – ir toliau dažniausiai lemia jų pragmatiniai interesai, o tai, savo ruožtu, lemia, kad vienur istoriniai bei geopolitiniai procesai vyksta greičiau, kitur – lėčiau, gal net vystosi pagal savą specifiką bei scenarijų. Tačiau pačios bendriausios tų procesų vystymosi kryptys vis viena išlieka tos pačios.
Tai, pavyzdžiui, rodo ir dvi tokios šalys, kaip Ukraina ir Taivanas. Viena – didžiausia pagal plotą per 600 tūkst. kvadratinių kilometrų europinės Senojo žemyno dalies valstybė, prieš Rusijos pilno masto invaziją turėjusi per 40 mln. gyventojų. Antrasis – 36 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto sala su daugiau nei 23 mln. gyventojų.
Pirmoji – visiškai tarptautiniu mastu pripažinta valstybė, dabar atvirai naikinama jos saugumą savo parašu garantavusios didžiosios kaimynės Rusijos. Antrasis – pilno tarptautinio pripažinimo neturintis, dviprasmišką ar triprasmišką tarptautinį statusą turintis geopolitikos subjektas, faktiškai esantis visiškai nepriklausoma ir viena labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių, oficialiai besivadinanti Kinijos Respublika. Jį jo didžioji kaimynė komunistinė Kinija kol kas tik grasina užgrobti, nes ją visuomet laikė savo teritorijos dalimi, į kurią po pilietinio karo pasitraukė Kinijos nacionalistų vyriausybė.
Kinijos grėsmė ir santykiai su Pekinu visuomet buvo pagrindinė Taivano politikos – pirmiausia, tarptautinės – tema. Taip pat – centriniu klausimu nuolat atliekamose visuomenės nuomonės apklausose.
Štai, pavyzdžiui, viena iš naujausių apklausų, šią vasarą atliktų Žemyninės Kinijos reikalų tarybos. Į klausimą, ar žemyninės Kinijos valdžia laikosi priešiškos politikos Kinijos Respublikos valdžios atžvilgiu, neigiamai atsakė kone 70 proc. respondentų. Kad „draugiškos“ – kone 14 proc., iš kurių net 11 proc. mano, kad ta politika – „labai draugiška“.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Atsakymų proporcijos šiek tiek kitokios, atsakant į klausimą, ar komunistų Kinija laikosi draugiškai „Taivano žmonių“ atžvilgiu. Kone 56 proc. mano, kad nedraugiškai ir „itin nedraugiškai“, o kone 28 proc. – kad draugiškai.
Tuo tarpu už kuo greitesnį susijungimą su žemynine Kinija pasisako tik 1,7 proc. respondentų. Bet ir už kuo greitesnę nepriklausomybę – vos 4,7 proc. Per 87 proc. – už dabartinį neapibrėžtą „status quo“, jį bandant išspręsti vėliau arba paliekant „visiems laikams“. Už pastarąjį variantą – 34 proc. respondentų.
Tokius skaičius, suprantama, lemia tai, kad absoliuti dauguma žmonių suvokia, jog bet koks mėginimas net pajudėti pilnavertiškai apibrėžtos nepriklausomybės link, tai oficialiai paskelbiant ir pačiai šalies valdžiai, greičiausiai iššauks Kinijos agresiją. O jos toji pati dauguma nenori. Visi Taivano aukščiausi pareigūnai, atsakingi už užsienio politiką, skelbia tą patį – jos siekia nuolatos išvengti tos agresijos, „neprovokuoti“ Kinijos, suteikiant jai „pagrindą“ tai daryti. Taip pat ragina taip elgtis ir svarbiausius savo sąjungininkus.
Tačiau tie patys politikai ir visuomenė, be abejo, tuo pačiu skelbia, jog svarbiausia – būti tai agresijai pasirengus ir nesutikti su Kinijos agresyviais siekiais bei mąstysena. Pasak jų, jokioms derybomis ar realiomis nuolaidomis Pekino elgesio esmingai pakeisti negalima – jis laikosi tik savo linijos.
Su komunistinės Kinijos doktrina „viena šalis, dvi sistemos“, skelbiančia, kad Taivanas galėtų būti tik autonominiu regionu, nesutinka per 84 proc. taivaniečių. Už tai, kad tik patys taivaniečiai turėtų spręsti dėl savo likimo, pasisako kone 83 proc., Kinijos grasinimams jėga nepritaria kone 90 proc. Šlovė Ukrainai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tarptautinę paramą labai svarbia taip pat laiko kone 90 proc. respondentų, o kone 91 proc. pritaria tam, kad Taivanas, nors ir laikosi „neprovokatyvios“ politikos, stengiasi vis labiau stiprinti savo karinius-gynybinius pajėgumus. Iš esmės tokie patys skaičiai – remiant pasipriešinimą Kinijos bandymas hibridiniais būdais plėsti savo įtaką Taivane, reiškiama didelė parama Honkongo pasipriešinimui Pekino prievartai ir nepritarimas šiai prievartai.
Taigi, nieko keista, kad šiame kontekste vienu iš svarbiausių dėmesio objektų dabar yra Kinijos sąjungininkės Rusijos agresija Ukrainoje ir pastarosios pasipriešinimas šiai agresijai. Taivanas skelbia iš karto ėmęs taikyti Rusijai sankcijas, uždraudęs technologijų jai tiekimą, teikiąs paramą Ukrainai. Iškalbingas faktas – vienu iš pagrindinio Taivano „smegenų centro“, Nacionalinio gynybos ir saugumo tyrimo instituto vizituojančiųjų ekspertų yra ukrainietis Jurijus Pojta. O šio instituto kai kurios kassavaitinės apžvalgos ir analizės yra visos pašvenčiamos skirtingiems karo Ukrainoje aspektams ir tam, ko jis gali pamokyti Taivaną.
Ukrainos ekspertas ir jo kolegos taivaniečiai tvirtina, kad pirmiausia ir pagrindinė pamoka – visuomenės įsitraukimas bei parama ir teritorinės gynybos pajėgų dalyvavimas kovos veiksmuose kartu su reguliariąja kariuomene. Kita pamoka – svarbios ir šiuolaikinės technologijos, dronai, tačiau jas reikia derinti ir su „tradicinėmis“ sausumos pajėgomis, tankais ir artilerija.
Pasak jų, šiuo metu Taivanas turi tik maždaug 200 tūkst. aktyvios tarnybos karių. Toks kiekis, be abejo, nesulyginamas su Kinijos armadomis, nors dar galima pridėti maždaug 3 mln. rezervo karių. Taigi, šiuo metu Taivanas vėl ilgina karinės tarnybos terminus, didina šaukimo į privalomąją tarnybą apsukas ir apskritai, rengia šalį „totalinei gynybai“ ir „totaliniam karui“.
Kita vertus, instituto ekspertai tvirtina, jog ir pačios Kinijos pajėgumai bei jos perspektyvos, užpuolus salą – ne beribiai ir anaiptol nereiškia, jog ši agresija jai būtų lengvas pasivaikščiojimas.
Kinijos karinė galia. Youtube.com
Pasak instituto padalinio, skirto būtent karinei analitikai ir pačios Kinijos pajėgumų bei kariavimo strategijų analizei, per 200 kilometrų „sąsiaurį“ tarp Kinijos ir Taivano salą puolančios Kinijos pajėgos turėtų pulti sausumą labai nepalankiomis sąlygomis. Dėl sudėtingų topografinių sąlygų svarbiuose ruožuose puolantieji turėtų skaldyti savo pajėgas kone iki bataliono dydžio vienetų, kas labai lengvintų padėtį gynėjams. Be to, gerai pasirengusi Taivano aviacija ir laivynas.
Be to, esą ir Kinijos tolimojo nuotolio bei raketų sistemų pajėgumai bei pasirengimas nėra pakankami, kaip ir visos kariuomenės modernizacija. Negana to, egzistuoja ir net kaista konfliktas tarp komunistų partinės viršūnėlės bei kariuomenės vadovybės. Bet svarbiausias Pekiną sulaikantysis faktorius, esą, yra tai, kad režimas kol kas nesiryžta imtis rizikos sukelti tokio masto globalinę krizę bei sumaištį, kokia kiltų prasidėjus karui šiame regione. Per čia keliauja didžiulė dalis tarptautinės prekybos, Taivanas yra vienas iš svarbiausių puslaidininkių technologijų tiekėjų visame pasaulyje. Be to, ir amerikiečiai nuolatos kartoja, jog tuojau pat stotų patys ginti užpultos salos visa savo ginklo jėga, plečia sąjungininkų koaliciją su Japonija, Pietų Korėja.
Tačiau, pasak pačių taivaniečių, jie puikiai suvokia, jog „be galo“ priešintis, jei toji pagalba vis dėlto nebūtų suteikta, jie negalėtų. Sala – maža, labai pažeidžiama jos kritinė infrastruktūra. O bene svarbiausia Rusijos agresijos prieš Ukrainą pamoka, pasak taivaniečių ir jų ukrainiečio kolegos – jog tokia agresija, pats „kraštutinis“ scenarijus, išties gali įvykti, nepaisant visų racionalių išskaičiavimų ir apskaičiavimų. Taigi, jei didės Kinijos ekonominės problemos, režimą vis labiau kankinant pagundai jas spręsti išorės agresija, jei JAV nedemonstruos pakankamo pasirengimo ir, svarbiausia, mažės karinės galios atotrūkis tarp JAV ir Kinijos, pastaroji gali ryžtis pulti.
Taivaniečių minėtas vienas iš galimų saugiklių – salos svarba ir svoris tarptautinėje ekonomikoje ir aukštųjų technologijų pramonėje – išties svarbi aplinkybė, rodanti bene pagrindinį Taivano padėties skirtumą nuo Ukrainos. „Tikėkimės, kad sąjungininkai ir visas demokratinis pasaulis mus gins ne vien tik ir ne tiek dėl to, kad mes jiems tiekiame savo puslaidininkius, bet dėl to, kad mes visi turime ginti bendras demokratines vertybes“, – taip pusiau juokais kalbėjo tiek taivaniečių ekspertai, tiek ir jų politikai, pavyzdžiui, užsienio reikalų ministerijos vadovybė.
Tačiau būtent čia ir slypi pagrindinis tragiškas skirtumas tarp Ukrainos ir Taivano. Akivaizdu, kad būtent pastarojo vieta ir svoris tarptautinėje ekonomikoje bei aukštųjų technologijų pramonėje ir lemia jam tokias JAV ir kitų didžiųjų Vakarų valstybių garantijas, kokios, akivaizdu, ir sulaiko Kinijos režimą bene taip pat, kaip ir 5 NATO kolektyvinės gynybos straipsnis. Taigi, Taivanas ne tik nėra užpultas, bet ir artimiausioje apžvelgiamoje ateityje gali viltis, jog ir nebus užpultas, nors net neturi aiškaus tarptautinio statuso. O Ukraina – visuotinai pripažinta nepriklausoma valstybė, kuri net buvo gavusi ir specialias Vakarų bei Rusijos saugumo garantijas, atsisakydama branduolinio ginklo, yra ir bus toliau naikinama Rusijos, perėjusios į sekinimo ir totalios destrukcijos karą.
Vladimiras Putinas. Grobuonies dantys. EPA – ELTA foto
O čia jai visokeriopą paramą – pirmiausia, karinę – teiks ir visos pasaulio diktatūros bei autoritariniai režimai ir pirmiausia – Kinija. Pastaroji jau teikia – tai tvirtina ir Taivano pareigūnai bei ekspertai. Tiesa, jie teigia, jog tarp šių sąjungininkių galimas ir konfliktas, nes Kinija į Rusiją žvelgia, kaip į žemesnį partnerį, bet jų ryšio tai vis viena neatšaukia. Akivaizdu, kad nei JAV, nei, juolab, jokia kita iš galingųjų šalių, kaip nebuvo, taip artimiausiu metu ir nebus pasiryžusi ginti Ukrainos taip, kaip Taivano.
Bet svarbiausia aplinkybė, kuri ore pakabina visas garantijas ir pasiryžimus – tai, kad Kinija vis viena judės vis didesnės agresijos ir eskalacijos keliu ne tik Taivano, bet ir Vakarų atžvilgiu. Ne tik Lietuvoje, bet ir visuose Vakaruose toliau liepsnoja audringos diskusijos dėl to, kaip vertinti Kinijos diktatūrą. Teisingiau, kokio elgesio iš jo tikėtis ir ar ji gali būti prilyginta kitoms iki atviros agresijos ir nuolatinio karo degradavusioms diktatūroms? Tokioms, kaip Rusija, apie kurios agresiją Ukrainoje dar jos išvakarėse sakė, kad jos neverta tikėtis, nes Kremlius negali būti toks „neracionalus“?
Daugelis Vakaruose – net ir aukščiausi JAV, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos pareigūnai skelbia, jog Kinija – tikrai ne toks režimas, kaip kiti jos giminaičiai. Esą, žymiai „aukštesnio lygio“, žymiai „solidesnis“ ir tikrai nesuks tuo vis aštrėjančio egzistencinio konflikto keliu su Vakarais, kokiu jau nuėjo Kremlius. Esą, jei ji didina savo įtaką visose sferose, tai vadinta ne priešišku veikimu, siekiant palaužti ar užvaldyti, o konkurenciniu „iššūkiu“. Gi kiti – tarp jų, aišku, ir taivaniečiai – tikina, kad Kinijos įvairiapusė hibridinė įtaka – ekonominis skverbimasis, siekiant užvaldyti svarbiausias ekonomikos sritis, propaganda, net tiesioginis kišimasis į rinkimų procesus – tai agresijos procesas. Agresijos, kurią toji diktatūra gali ir, remdamasi savo vidaus logika, privalo tik eskaluoti. Tad, pavyzdžiui, dabar Europos Sąjungoje verdančios diskusijos, kurią ekonominės priklausomybės nuo Kinijos strategiją rinktis – staigaus santykių nukirtimo, ar laipsniško priklausomybės mažinimo, kaip tuos santykius vertinti – jau seniai pavėluotos. Kaip ir politiniai ginčai, ar apskritai reikia „provokuoti“ Kiniją ar verčiau su ja elgtis gražiuoju.
Ar taip, ar anaip – vis viena teks tik vis labiau konfliktuoti. Tad geriau jau tai suprasti kuo greičiau.
Žinoma, gal ir nėra neišvengiama, kad toji agresija būtinai išvystys iki atviros karinės agresijos Taivano, o po to – ir kitų regiono šalių atžvilgiu. Tačiau toks scenarijus – pagrindinis ir labiausiai tikėtinas. Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.
Vien dėl to paprasto fakto, kad Kinija – komunistinė, nacionalistiniu imperializmu persunkta, personalistinė diktatūra. Taivanas jai – toks pat esminio, egzistencinio principo „neužbaigtas reikalas“, kurį, jei reikia, reikės užbaigti net ir kraštutiniu „galutiniu sprendimu“, kaip ir Ukraina – Rusijai. Vakarai jai – toks pat egzistencinis priešas, su kuriuo neįmanoma net ir koegzistuoti toje pačioje planetoje, kaip ir Rusijai. Tad ir tuo atveju, jei turima galia didėja ir pradeda prilygti pagrindinei priešei – Amerikai, ir tuo, jei prasideda ekonominės ir politinės problemos – labiausiai viliojantis kelias yra vienas kelias. Žūtbūtinio karo vabank pragaran.
„Pagrindinis klausimas – ne kada tai įvyks, o kokiu atveju? Kokių sąlygų kombinacija turi susiklostyti tam?“, – apie galimą agresiją sakė vienas taivaniečių ekspertas, norėdamas pabrėžti, kad ta nėra neišvengiama, nes toji kombinacija gali ir niekada nesusidėlioti. O kas, jei jau pradėjo dėliotis?
ELTA vyr. redaktorius Vytautas Bruveris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kas bus, jei banditui bei teroristui uoliai ir net karštligiškai rodysi, jog tai, ko labiausiai nenori ir net bijai – tiesioginis susidūrimas, fizinis kontaktas su juo? Kvailas klausimas – suprantama, kad taip tik skatinsi ir gundysi tą banditą tave pulti. Net jei jis iš esmės to nenori bei prisibijo, nes įpratęs pulti silpnesnius, o tu – stipresnis.
Šią, regis, iki skausmo banalią gatvės taisyklę, kurią žino net ir gatvėje nei karto nesimušusieji, vis dar itin sunku perprasti kai kurioms pagrindinėms pagrindinių Vakarų valstybių galvoms. Vakarai ir NATO, gink Dieve, nesiekia nuversti dabartinio Rusijos režimo ir visiškai nesikiša į jos vidaus reikalus. Tai šiomis dienomis rado reikalą paskelbti Vokietijos kancleris Olafas Scholzas Vokietijos žiniasklaidai komentuodamas neseną karinį maištą Rusijoje ir kalbėdamas apie Vakarų paramą Ukrainai. Šnekėdamas apie Kremliaus sukurtos ir išlaikytos teroristinės grupuotės „Wagner” ir jos vadeivos Jevgenijaus Prigožino maištą, Vokietijos kancleris dar pabrėžė, kad padėtis galėjo tapti labai pavojinga – mat, jei maištas būtų pavykęs, atominis Rusijos ginklas galėjo atsidurti J. Prigožino rankose. Suprask, dabartinis režimas ir jo vadeiva Vladimiras Putinas – stabilesni ir geriau prognozuojami, nei bet kas, kas juos nuverstų?
O. Scholzas dar ir pridėjo, jog, be abejo, Vokietijos žvalgyba ir jis pats iš anksto nieko nežinojo apie būsimą maištą.
Sutapimas, ar ne, šiomis dienomis paaiškėjo, kad Kyjive lankėsi JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) direktorius Williamas Burnsas, kuris susitiko su aukščiausiais Ukrainos pareigūnais ir, žinoma, pačiu prezidentu Volodymyru Zelenskiu.
Šie susitikimai ir kai kurios jų detalės buvo nutekintos į JAV spaudą. Jų, tiksliau į „The Washington Post“ nutekintos žinios esmė tokia – patys Ukrainos aukščiausi kariniai ir politiniai pareigūnai planuoja iki rudens atsiimti „kuo didesnę“ Rusijos užimtų teritorijų dalį ir, priartėję prie Krymo bei „paėmę įkaitu“ pusiasalį, priversti V. Putiną sutikti su kažkokiomis „Vakarų saugumo garantijomis“ Ukrainai be Krymo. Jei tie Ukrainos pareigūnai iš tiesų taip galvoja ir tai planuoja, tai sunku įsivaizduoti didesnę veidmainystę bei kvailumą.
Kiaulės snukis. Youtube.com
Viena vertus, pats V. Zelenskis nuolatos konstatuoja, jog Ukraina į bet kokias derybas eis tik tuomet, kai atgaus viską – taip pat ir Krymą. Kas visiškai suprantama. Kita vertus, neįmanoma įsivaizduoti, kad faktinis sutikimas Rusijai palikti Krymą nesukeltų pražūtingų padarinių pačiai Ukrainos valdžiai ir būtų realiai įgyvendinamas. Ir jo pirmiausia neleistų įgyvendinti ne tik ir ne tiek pati Ukrainos visuomenė, kiek Kremlius. Ta pati Ukrainos valdžia ne kartą buvo konstatavusi ir kitą savaime suprantamą dalyką – Kremlius, palikus jam nors menkiausią dabar užgrobtos teritorijos dalį, toliau žūtbūt sieks tęsti agresiją ir siekti savo esminio tikslo – sunaikinti Ukrainą, kaip valstybę ir šalį.
Bet kokiu atveju, į JAV spaudą nutekinta žinia yra veikiau panaši būtent į pačių JAV ir kai kurių kitų Vakarų sostinių ne kartą siūlytą ir, panašu, vis dar tebesiūlomą „kompromisinį taikos planą“. Šio „plano“, turinčio daugybę variacijų, esmė paprasta – Ukraina turi palikti dalį teritorijos, pirmiausia – Krymą – Rusijai, mainais į šios „garantijas“. Tokia idėja remiama dviem visiškai priešingais argumentais – viena vertus, Ukraina esą ir taip nesugebės įveikti Rusijos pajėgų visoje savo teritorijoje, nes jos per stiprios, kita vertus – režimo negalima įvaryti į kampą, nes jis iš to silpnumo ir apimtas baimės mes atominę bombą. Bet kokiu atveju, pats šio „plano“ nutekinimo į viešumą faktas atrodo kaip viešas Kyijivo spaudimas, nepavykus užkulisiniam, arba pastarąjį sustiprinant.
Negana to, buvo paskelbta, kad W. Burnsas pats paskambino Kremliaus viršūnėms nuolatos palaikomu tarpusavio ryšiu ir asmeniškai prisiekė, jog JAV neturėjo nieko bendra su J. Prigožino maištu, niekaip prie jo neprisidėjo ar nemėgino kurstyti bei juo pasinaudoti. Lygiagrečiai buvo pasklidusios žinios, kad pačią maišto dieną JAV administracija esą spaudė Ukrainos valdžią nieku gyvu nemėginti kaip nors vėl smogti Rusijos teritorijai ar kitaip pabloginti ir taip blogą Rusijos vidaus padėtį. Iš esmės, tai ta pati mintis, kurią išsakė ir O. Scholzas – nieku gyvu nesikišame į Rusijos vidaus reikalus ir nesiekiame išsiūbuoti ar nugriauti jos režimo.
Prigožino fizionomija. Youtube.com
Galima daryti prielaidą, kad tokie vieši signalai – tik dūmų uždanga ir paties Kremliaus klaidinimas, o tikrovėje viskas yra priešingai. Galbūt, jau ne tik audžiami, bet ir vykdomi Kremliaus išsiūbavimo ir jo bokštų supjudymo tarpusavyje planai, V. Putinui paliekant tik vieną kelią – į Hagą. Tačiau kur kas labiau tikėtina, kad tokie pareiškimai iš tiesų liudija, jog svarbiausiose Vakarų viršūnėse strateginis mąstymas Rusijos atžvilgiu lieka nepakitęs – svarbiausia pernelyg „neeskaluoti“, neskatinti Kremliaus atsakyti tuo pačiu, ar net paspausti raudonąjį mygtuką, geriau jam pasiūlyti kokį nors „kompromisinį susitarimą“. O baisiausias dalykas, kurį tik galima įsivaizduoti – režimo griūtis ir po jos neišvengiamai seksianti sumaištis, grasinant visam pasauliui branduoline apokalipse.
Šiuo mąstymu grįstas ir nenoras, jog Vilniaus NATO viršūnių susitikime būtų išreikšta aiški politinė valia ir įsipareigojimas Ukrainą priimti į NATO po to, kai jos pergale baigsis karas. Vienas iš vakarietiškų argumentų prieš tai, dangstantis baimę Rusijai tiesiai į akis pasakyti, kad Vakarai iš principo pasiryžę stoti su ja į tiesioginę ginkluotą kovą – tuomet Rusija esą tiesiog stengsis nenustoti kariauti bet kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis. Ji ir toliau atakuos Ukrainą net ir tuo atveju, jei jos pajėgos bus visiškai čia sumuštos ir išvytos iš visos Ukrainos teritorijos.
Štai čia ir atsiremiame į esminį dalyką – dabartinis Rusijos režimas išties stengsis tęsti karą ir naikinti Ukrainą tol, kol turės tam fizinių jėgų ir apskritai bus gyvas. Ir jokie tarpiniai ar „kompromisiniai“ susitarimai čia neįmanomi, jie veiks tik kaip agresorės paskatinimas ir laiko jai suteikimas rengtis naujam agresijos etapui. Tad vienintelė ir esminė ne tik Ukrainos, bet ir visų Vakarų politikos kryptis bei siekis ir turėtų būti ne tik maksimalus Kremliaus režimo fizinis ir finansinis susilpnėjimas, bet ir jo griūtis. Tik tai yra vienintelė karo pabaigos sąlyga, kurios niekaip negali atšaukti galimybė, kad po dabartinio režimo, esą, gali ateiti „dar blogesnis“.
Tiesą sakant, juk ir pačios Vakarų sankcijos, kurios, nors vis dar per silpnos, nepakankamos ir skylėtos, jau yra kišimasis į Rusijos vidaus reikalus, siekiant paveikti jos vidaus pajėgumą ir, galbūt, procesus. Šiomis dienomis priėmus vienuoliktąjį Europos sąjungos sankcijų Rusijai paketą, akivaizdu, kad reikės ne tik ir dvylikto, bet ir „niolikto“ – tam, kad pagaliau jos iš tiesų ne tik kirstų per režimo viršūnių kišenes ir juodų pinigų srautus į Vakarus ar į likusį pasaulį, bet ir rimtai išsiūbuotų gyvybiškai svarbius ekonomikos sektorius. Kuo didesnis nestabilumas ne tik režimo viduje, bet ir plačiosiose masėse – kad ir kaip jos beviltiškai atrodytų – kaip tik ir turėtų būti pagrindinis tokios politikos tikslas. Klanų kovą tarpusavyje ir prieš dabartines viršūnes turėtų būt ne pagrindinis Vakarų baubas ir netikėtumas, nuo kurio bėgama į šalį, o kaip tik visomis jėgomis skatinamas ir inicijuojamas procesas.
Žinoma, šalia turi būti laikomos atvertos durys – tiems, kurie išties pradėtų siekti realaus susitarimo su Vakarais ir Ukraina pastarųjų sąlygomis, bet ir gaudami tam tikras garantijas sau, o pro kitas duris išlydėdami V. Putiną į Hagą. Arba į velionio Josifo Kobzono koncertą.
Tačiau tokiai politikai reikalinga ne tik drąsa, bet ir aiški ir, svarbiausia, bendra strategija, nuo tik gynybinio ir reaktyvaus mąstymo pereinant prie puolamojo bei proaktyvaus.
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
Bet, kaip matome, nėra nei vieno, nei kito, nei trečio. Tad belieka pakartoti, kad Vakarai ar, teisingiau, pagrindinės jų šalys, greičiausiai, ims atsikvošėti tik tada, kai Rusijos režimas, pasitelkęs Baltarusiją arba, veikiau, Iraną, ims rengti tiesioginius teroristinius išpuolius jų teritorijoje ir prieš jas pačias. Kol pagrindinių Vakarų šalių tai nepasieks tiesiogiai, vargu ar tą mąstymą pakeisti galės net ir tokie Rusijos išpuoliai, kaip, pavyzdžiui, jos teroro aktas Ukrainos Zaporižios atominėje jėgainėje.
Ar Rusija, pavyzdžiui, ryšis tiesiogiai įsikišti – o gal jau įsikišo – į eilinius masinius neramumus bei riaušes Prancūzijoje? Kremliaus propaganda ne tik atvirai džiūgauja dėl tokios „pamokos“ geriausiam V. Putino telefoniniam draugui, Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui, bet ir leipsta nuo svajonių apie tai, kad šios riaušės peraugs į tikrą pilietinį ir rasinį karą ne tik toje šalyje, bet ir kuo plačiau aplinkui. Propagandininkai jau ir atvirai ragina Kremlių imtis tą karą esą galinčių paskatinti teroristinių išpuolių ar paraginti draugus islamistinius režimus to imtis.
Ką gi, belieka pakartoti – jei tu nepuoli bandito, banditas puls tave. Galbūt net ne vienas, pasitelkęs kitus.
Gitanas Nausėda. Rinkiminis plakatas. Slaptai.lt nuotr. Ant vėliavos, su kuria Gitanas Nausėda žengė į pirmuosius savo prezidento rinkimus, buvo parašyta „Gerovės valstybė”. O ant vėliavos, su kuria jis marširuos į antrąją kadenciją, greičiausiai, spindės vienas žodis – „Šeima“. Natūralu – juk reikia šią vėliavą išplėšti iš šeimamaršininkų ir jų lyderio bei pagrindinio konkurento Igno Vėgėlės rankų.
Būtent tai, panašu, ir yra svarbiausias viso prezidento G. Nausėdos metinio pranešimo akcentas, kurį pabrėžti norėjo ir pats kalbėtojas. Vaikai. Slaptai.lt nuotr.
Juk šalies vadovas, Seimo tribūnoje skaitęs kalbą apie 50 minučių, padarė bene tik porą pauzių. Vieną – techninę, kai gurkštelėjo vandens ir vieną – prasminę, tam, kad klausytojai kuo labiau suprastų svarbą to, ką jis ką tik pasakė. O tai buvo raginimas iškelti valstybei šį tikslą – „tapti šeimoms draugiškiausia Europos sąjungos valstybe“.
Šeimos, vaikai, tėvai ir, be abejo, regionai – būtent tai buvo pagrindinės sąvokos, apie kurias sukosi didžioji dalis prezidento kritikos ir samprotavimų, skirtų vidaus politikai ir, pirmiausia, švietimo bei sveikatos apsaugos reformoms.
Būtent Švietimo, mokslo ir sporto bei Sveikatos apsaugos ministerijoms ir jų vadovams kliuvo bene daugiausiai prezidentinės pylos dėl to, kad tos reformos esą vyksta per žmonių galvas bei jų gyvenimus, kenčia vaikai, jaunimas bei toliau nuo didžiųjų miestų esančių regionų gerovė bei ateitis.
Rūpestis vadinamąja „antrąja Lietuva“ buvo išreikštas ir kritika Susisiekimo ministerijai, dėl kurios kaltės, esą regionai tolsta nuo šalies centro ir tiesiogine to žodžio prasme – dėl trupančių kelių ir tiltų.
Užsidarymu valdiškuose bokštuose ir žiūrėjimu tik į biudžeto eilutes ar kitus negyvus dalykus, nematant žmonių ir pačios Lietuvos, žinoma, buvo kaltinama ir visa valdžia.
Vėlgi, suprantama – į rinkimus G. Nausėda žengs kaip aiškus dabartinių valdančiųjų dešiniųjų pagrindinis oponentas ir pagrindinė viltis visų tų, kuriems ši valdžia nepatinka. Ir šiuo atveju jo užduotis – kad šis jo įvaizdis būtų didesnis ir stipresnis, nei I. Vėgėlės. Advokatas Ignas Vėgėlė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Tiesa, pats pranešimas baigiamas tuo, kas, lyg balta siūlė, vis išryškėdavo visoje jo eigoje – raginimais vienytis, siekti santarvės bei sutarimo. Tai – taip pat vienas iš kertinių prezidentinės propagandos naratyvų – jis, esą yra pagrindinis visų sodintojas už bendro stalo ir apskritai vienintelis konstruktyvus suagusiojo balsas visuotino nebrendylų rietenų bei peštynių šurmulio perpildytame kambaryje.
Tačiau didžiausias komiškas paradoksas yra ne bandymai suderinti vienas kitam prieštaraujančius naratyvus, o bendra viso pranešimo tonacija bei stilistika.
Bent pusė oficialiojo Vilniaus išvakarėse tikėjosi, kad jei prezidento kalba ir nenuplėš Seimo stogo, tai bent gerokai jį pakilnos.
O kaipgi kitaip – pirmiausia, juk tai paskutinis prezidento pranešimas prieš rinkimus. Taigi, jis turėtų skambėti, lyg puolimo pradžią skelbiančio trimito garsas.
Antra ir galbūt dar svarbiau – patys pagrindiniai jo priešai – valdantieji – dabar yra susimovę ir susimurkdę taip, kad būtų tiesiog nuodėmė jų nepribaigti.
Konservatorių ir Vyriausybės viršūnėlės, apsijuokusios su pirmalaikių Seimo rinkimų bei Vyriausybės „perkrovimo“ viražais, paskutiniųjų visuomenės nuomonės apklausų fone atrodo itin karikatūriškai. Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
Toliau per atskiras savivaldybes tebešliaužiantis „čekiukų skandalas“ primena, kad, ten prasidėjęs, ten jis ir galėjo iš esmės likti. Teisingiau, jį į patį valdžios olimpo epicentrą ir iškėlė pačios valdančiųjų viršūnėlės, tuo pačiu ir sugėrusios visą šio iškėlimo karštį. Būtent dėl to ir daugiausiai nukentėjo valdančiųjų nacionalinių politikų, Seimo ir kitų centrinių institucijų prestižas, savivaldai ir jos institucijoms likus antrajame plane.
Negana to, gana kerėpliškai atrodo ir karštligiški Seimo sprendimai, nubraukiant tuos „čekiukus“ pagimdžiusias „kanceliarines išmokas“ ir žymiai pakeliant oficialius valandinius savivaldybių tarybų narių atlyginimus.
Kol kas tikrovėje tai reiškia, kad, pagal realų darbo kiekį, visai riebiai pradėję uždirbti savivaldos politikai dabar tuos pinigus galės oficialiai taškyti visai be „čekiukų“, ir tiek. Taigi, esamiems ir potencialiems švaistūnams savivaldoje gavosi visai nieko, o visą ugnį į save iššaukė dabartinės valdžios viršūnė. Ką gi, prezidentas savo kalboje, aišku, paminėjo šią neadekvačią ir netgi isterišką valdančiųjų reakciją, sąlygotą visiško bet kokios kritikos savo atžvilgiu ir net jos regimybės netoleravimo.
Tačiau užuot kaip reikiant išvoliojęs priešus degute ir plunksnose G. Nausėda apsiribojo tik, jo paties žodžiais tariant, „nabašniko“ pašlakstymu žalia – gal, šiuo atveju, čemeryčių – arbata ar aptaškymu iš tūbelės išspausta pasta.
Tai gana keista ir dėl to, jog išvakarėse, per Prezidentūroje surengtą neoficialių pasisėdėjimą su šalies žiniasklaidos atstovais, tiek šalies vadovo dvaras, tiek pats ten dalyvavęs jo šeimininkas stengėsi sukurti atominio sprogimo nuojautos atmosferą ir laidė įvairias atitinkamas užuominas.
Bet, kaip matome, tiek šiuo, tiek daugeliu kitais turinio ir stiliaus aspektais, miestas ir pasaulis išgirdo biurokratiškai glotnią ir lygią, it Prezidentūros grindys, apžvalgą-atsakaitą.
Žinoma, patys valdančiųjų vedliai – užsienio reikalų ministras G. Landsbergis ir premjerė I. Šimonytė — konstatavę, jog prezidentas perskaitė savo rinkimų kampanijos gaires, teigė išgirdę „neapykantos kalbą“, prilygintiną garsiojoje totalitarinėje distopijoje „1984-ieji“ aprašytoms „neapykantos penkiaminutėms“. Neapykantos, žinoma, jiems. Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Per visą prezidentų metinių pranešimų istoriją bet kurie valdantieji, sulaukę net ir labiausiai žudančios ir aiškiausiai jiems skirtos kritikos, uoliai apsimesdavo, jog jos nebuvo, jie jos negirdėjo, kritika buvo skirta ne jiems, o jų priešams ar pirmtakams.
Dabar bene pirmą kartą istorijoje valdantieji įžvelgė net jiems skirtos neapykantos kurstymą, nors, palyginus su ankstesniais pranešimais, sulaukė tik lengvo pliaukštelėjimo, net sumaišyto su lengvomis pagyromis kartais „įsiklausant“ prezidento.
Tai rodo, kad ir jie patys, kaip kokie šamanai ar skandinavų vikingai, net greičiau nei prezidentas, save baigia įvaryti į būsimos rinkimų kovos transą.
O tuo tarpu kai kurie opozicijos lyderiai – pavyzdžiui, „vardanlietuvis“ S. Skvernelis – tiesiai išreiškė savo nepasitenkinimą tuo, kad G. Nausėdos kalba buvo kraštutinai „prezidentiška“ blogąja to žodžio prasme ir, galbūt, net palanki valdantiesiems.
Tačiau, kilstelėjus savo akis virš visų šių politinių batalijų ir konjunktūros, bene geriausiai ir adekvačiausiai dominuojančią reakciją į G. Nausėdos benefisą išreiškė jo pirmtakė, kadenciją baigusi prezidentė D. Grybauskaitė.
Ji seniai neslepia savo ironiško ir itin skeptiško požiūrio į įpėdinį, tačiau kartu vengia jį tiesiai išreikšti konkrečiais viešais pareiškimais.
D. Grybauskaitė itin ryškiai tai pademonstravo ir šį kartą. Vertindama pranešimą žodišku būdu, ji, šypsodama, konstatavo, jog jis yra apie viską ir dar daugiau. Tačiau prieš tai, reaguodama į žurnalistų prašymą įvertinti, demonstratyviai atsidūso ir, pavarčiusi akis, padarė pauzę, kuri aiškiai sakė: „O Viešpatie Dieve, jėzaumarija, na ir ką man čia dabar vertinti“. Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ką gi, D. Grybauskaitei vertėtų pritarti ta apimtimi, kad šioje kalboje labiausiai ir trūko to, ką galima būtų iš tiesų vertinti bei analizuoti – aiškios pagrindinės žinios, teisingiau, strateginių valstybės perspektyvų brėžimo bei pažangos jų kryptimi detalesnio ir atviresnio vertinimo.
Būtent tai labiausiai akį ir ausį ir rėžė būtent pirmojoje dalyje, kuri buvo skirta pagrindinei šalies vadovo bei vyriausiosjo ginkluotųjų pajėgų vado atsakomybės sričiai – užsienio bei saugumo politikai ir geopolitikai.
Padėtis Ukrainoje, kur pagaliau prasidėjo pirmasis Ukrainos kariuomenės ilgai žadėto kontrpuolimo etapas, toliau darosi tik įtemptesnė bei grėsmingesnė visam regionui ir žemynui. Akivaizdu, kad ji tik blogės ir toliau.
NATO viršūnių susitikimas Vilniuje Ukrainos atžvilgiu gali tapti nauja istorine ją už aljanso borto kuo toliau tebenorinčių išlaikyti Vakarų klaida ir Lietuvos diplomatijos fiasko.
Kur dar nuolatinės vidaus rietenos dėl vokiškos brigados, stumdymasis dėl to, ar reikia ir lenkų užnugario, nesutarimai dėl gynybos finansavimo, užsienio politikos.
Lietuvos sargyba. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip apskritai vis tamsesniuose tarptautiniuose vandenyse atrodo Lietuvos laivelis ir kuria kryptimi jis plaukia? Kokie ne tik norimi bei optimistiniai, bet ir tikėtini ne visai geri scenarijai, ką turi ir ką gali padaryti pati mūsų valstybė, kad įvyktų pirmieji, o antrieji liktų neišsipildę?
Vietoje valstybės vadovo vizijos, strategijos bei politikos receptų mes ir išgirdome net daugiau, nei įprastai, valdininkišką kasdienių lozungų ir trafaretinių frazių rinkinį.
Ką gi, ne pirmą ir ne paskutinį kartą galime konstatuoti – lyderystė reitinguose ir būsimų rinkimų favoritų apklausose bei Konstitucijos skirta formali aukščiausia vieta valstybės vadovybės sąrangoje yra ne pats, kas tikra politinė lyderystė.
Tebegyvename ir, regis, toliau gyvensime jos vakuume.
Dega Krymo tiltas. EPA – ELTA foto
Jie dar kartą bandys pulti iš visų pusių ir visa turima jėga, parodyti, kad „galim pakartot“. Ar Ukraina tam pasiruošusi? Ar tam pasirengę jos sąjungininkai Vakaruose?
Taip prognozuoti bei klausti buvo galima jau senokai. Tačiau nuo invazijos į Ukrainą pradžios neregėta Rusijos teroro banga prieš Ukrainos miestus šią prognozę bei klausimus tik dar labiau sustiprina.
Žinoma, dabartinės raketų ir dronų smūgių bangos visiems didiesiems miestams Rusijos propagandos pateikiami tik kaip kerštas už Krymo tiltą.
Iš Kremliaus viršūnių sklidę grasinimai smogti tiesiogiai tiems, kurie esą yra „atsakingi“ už „šį teroro aktą“, leido spėti, kad grasinama asmeniškai aukščiausiai karinei, politinei ir specialiųjų tarnybų vadovybei.
Pagrindiniai taikiniai, suprantama, du – prezidentas Volodymyras Zelenskis ir kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas.
Bet ir be šių grasinimų ir dar gerokai iki sprogimo ant Krymo tilto jau senokai buvo akivaizdu, kad tai – vienas iš nedaugelio būdų, kaip Kremliui, be branduolinių smūgių, dar labiau eskaluoti padėtį ir pasiekti kažkokią „ryškesnę pergalę“.
Taigi, tokie masiniai smūgiai tebuvo tik laiko klausimas. Nuo karo pradžios Ukrainoje jau žuvo 422 vaikai. EPA-ELTA nuotr.
Tačiau smūgis Krymo tiltui, be abejo, tapo papildoma tokių teroristinių išpuolių „legitimacija“.
Kol kas dar neaišku, ar per šią teroro aktų bangą Rusijai pavyko nužudyti ar bent sužeisti ką nors iš aukščiausių politinių ar karinių pareigūnų.
Pats prezidentas V.Zelenskis akimirksniu paskelbė kreipimąsi į tautą, kurį tyčia ir demonstratyviai įrašė prie savo administracijos durų, atviroje gatvėje, kai ant miesto dar krito raketos.
Gali būti, kad Rusija jei ir taikėsi kur nors ta kryptimi, tai ir nepataikė.
Tačiau akivaizdu, kad ne mažiau svarbūs „taikiniai“ buvo kritinė infrastruktūra ir didžiausios civilių susibūrimo vietos. Juk Kyjivui smogta per pačius rytinius transporto kamščius, nukentėjo mokslo įstaigos, į kurias kaip tik rinkosi vaikai ir jaunimas.
Tai – senos Rusijos taktikos, labiausiai iki šiol taikytos Donbase, tąsa, tik žymiai didesniu ir žiauresniu mastu.
Griaunant kritinę infrastruktūrą, stengiamasi kiek įmanoma labiau pakirsti šalies ir visuomenės galimybes normaliai gyventi ir funkcionuoti – teisingiau, siekiama sukurti sąlygas kuo gilesnei ir platesnei humanitarinei krizei. Galutinis tikslas – humanitarinė katastrofa visos šalies mastu. Artėjant žiemai, šansai tai pasiekti taip pat didėja. Bent jau Donbase ta katastrofa, galima sakyti, jau dabar garantuota.
Tuo pačiu siekiama, kad iš šalies plūstelėtų nauji pabėgėlių srautai.
Sugriautas tiltas Chersono srityje. EPA – ELTA nuotr.
Kitas tikslas, tiesiog žudant civilius žmones ir griaunant gyvenamuosius namus, mokyklas, darželius, ligonines – teroro ir panikos atmosfera. Rusija tikisi, kad visuomenė to kažkada neatlaikys ir ims maldauti pasigailėjimo, spausti savo valdžią kuo greičiau tai „užbaigti“. Žinoma, Rusijos sąlygomis.
O galutinis tikslas – visos Ukrainos politinės struktūros griūtis ir chaosas.
Padariniai iki šiol buvo ir, akivaizdu, bus tik priešingi. Tačiau Kremliaus režimas, akivaizdu, tik didins apsukas šia linkme.
Tačiau kiek pagrįstas yra toks požiūris į vakarykštį Rusijos nusikaltimą, kuris jį vertina kaip režimo pasimetimo, desperacijos ir net nevilties ženklą? Negana to – kaip požymį, jog režimo agonija ir pabaiga jau visai netoli?
Žinoma, ilgalaikėje istorinėje bei strateginėje perspektyvoje taip ir yra. Teisingiau, toks ženklas ir kartu tos agonijos bei pabaigos variklis yra visas karas prieš Ukrainą, prasidėjęs 2014 m.
Tačiau akivaizdu ir tai, kad iki paskutinių tos agonijos fazių dar labai toli, o fašistiniu monstru tapusi diktatūra dar pajėgi visa tai smarkiai ištęsti.
Ir ji tai darys ne tik ir ne tiek branduoliniu šantažu ir tokiomis atakomis bei teroro išpuoliais – taip pat ir prieš Vakarus. Darosi beveik neabejotina, kad artimiausiu metu ji mes naujas pajėgas, žūtbūt bandydama perlaužti karo eigą mūšio lauke, ant žemės. Azovstal gynėjams – laisvę. Tai skelbia plakatas anglų kalba.
Rusijos pajėgos mėgins ne tik sustabdyti Ukrainos kontrpuolimą šalies rytuose ir pietuose, bet ir pačios vėl pereiti į puolimą visais frontais.
Dabar kol kas Rusijos kariuomenė daugiausiai puolamųjų pastangų sukoncentravusi Donbase – aršiausiai puolamas Bachmutas, Avdijivka, Marjinka, kiti Donecko aglomeracijos miestai.
Rusijai žūtbūt mėginant pralaužti Bachmuto-Soledaro ašį, ten vis naujas papildomas pajėgas turi mesti ir Ukraina, kas, suprantama, silpnina juos puolimą kitose vietose.
Ukraina stengėsi ir tebesistengia kuo greičiau atsikovoti kuo daugiau teritorijos iki rudens pabaigos ir žiemos, kuomet oro sąlygos maksimaliai apribos kovos veiksmų efektyvumą. Tikslas — atsiimti iki to laiko bent Chersoną, kuris užtikrintų šaliai gyvybiškai svarbų priėjimą prie jūrų.
Tuo tarpu Rusija dabar stengiasi kuo ilgiau išlaikyti spaudimą – iki to momento, kada į visus frontus galės mesti visus parengtus gyvosios jėgos, amunicijos ir kitokios geležies rezervus, mėgindama vis dėlto atsikovoti strateginę iniciatyvą.
Itin tikėtina, kad tai bus mėginimas pakartoti vasario mėnesio invaziją, tik prie buvusių įsiveržimo krypčių dar reikės pridėti ir Baltarusiją.
Iš ten veršis pirmiausiai Rusijos pajėgos, kurios kaip tik šiuo metu plūsta į mūsų kaimyninę šalį. Apskritai, šiomis dienomis paskebtas „bendros grupuotės” su Rusija kūrimas ir pačios Minsko diktatūros atviri grasinimai Ukrainai — vienas iš aiškiausių požymių, jog, greičiausiai, rengiamas toks plataus masto puolimas.
Labai tikėtina, kad vėl gali būti puolamas Kyjivas, Charkivas ir kiti miestai, vasarį atsidūrę invazijos smaigalyje.
Žinoma, galima sakyti, kad šioji antroji banga greičiausiai bus tokia pati nesėkminga, kaip ir pirmoji. Galbūt net dar nesėkmingesnė. Nes gyvoji jėga, paremta ką tik mobilizuotaisiais, bus žymiai prastenės kokybės patrankų mėsa, o ir artilerijos, amunicijos, įvairios technikos rezervai taip pat sukaupti jau, greičiausiai, gremžiant paskutinius dugnus. Ukrainos armijai žengiant į priekį, Rusija „pergrupuoja“ kariuomenę Rytuose. EPA-ELTA nuotr.
Apie tai, kad visi Rusijos rezervai jau beveik išsemti, kaba ir ukrainiečiai ir pagrindinės Vakarų žvalgybos. Tačiau tas „beveik” dar gali kainuoti visiems labai daug.
Bet kokiu atveju reiškia, jog dabartinė kruvina mėsmalė bus dar didesnė ir kruvinesnė – taip pat ir Ukrainai.
Ukraina su dar didesniu įniršiu ir pajėgomis, net susilpnėjusiomis, bus siaubiama ir iš oro. Taigi, tai, kas Kijeve ir kituose didžiuosiuose miestuose vyksta šiomis dienomis, greičiausiai yra ne vienkartinė „akcija“, o tokių nuolatinių antskrydžių pradžia.
Sergejus Surovikinas, paskirtas naujuoju invazijos pajėgų vadu, kaip tik ir paskirtas greičiausiai dėl to, kad būtent taip šlavė nuo žemės paviršiaus Siriją.
O ir atominio smūgio – kad ir kokia nors „purvina“ bomba – galimybės tikrai neverta atmesti. Priešingai, ji tik didėja.
Apskritai, visas šis karas, prasidėjęs Kijevo Maidane prieš devynerius metus, mus mokė tik vieno – kai jau atrodo, kad blogiau ir žiauriai būti nebegali, atsitinka blogiau ir žiauriau.
Tad visų šių tamsių perspektyvų fone vėl tenka grįžti prie vienų iš pagrindinių klausimų – ar visam tam pasirengę Vakarai ir ką jie gali padaryt bei daro, kad tam užkirstų kelią?
Ukrainos parlamentas pratęsė karinę padėtį ir visuotinę mobilizaciją iki lapkričio 21-osios. EPA-ELTA nuotr.
Žinoma, vienintelis kelias – tik didinti sankcijų volą Rusijos ekonomikai ir paramą visų rūšių ginkluote Ukrainai. Pirmiausia – priešlėktuvine, kurios Ukraina prašo nuo pat pirmųjų invazijos valandų.
Iškalbinga, kad Vokietija vakar pagaliau suskubo suteikti pirmąsias priešlėktuvinės gynybos sistemas. Apie partiją savų sistemų Ukrainai paskelbė ir JAV. Reikia tikėtis, kad tai signalizuoja esminį lūžį ir visoje Vakarų ginkluotės tiekimo Ukrainai politikoje, kuri kol kas laikėsi „dozių“ ir „žingsnis po žingsnio“ principų.
Tačiau ne mažiau svarbus faktorius – Rusijai aiškiai ir nedviprasmiškai pademonstruotas pasirengimas tiesiogiai įsitraukti į karą, suduodant smūgius jos pajėgoms. Tai galbūt atgrasintų režimą nuo pačių bjauriausių ir žiauriausių kraštutinių veiksmų. Tačiau nebūtinai. Jis dabar tokioje fazėje ir tokios būklės, kad tiesiog nebegali sustoti kelyje į kruviną bedugnę.
Tačiau visi šie dalykai reikalauja vieno esminio lūžio Vakaruose – mentalinio. Kol ten visuotinai ir besąlygiškai nebebus suvokta – bent jau tarpe tų, kurie priima esminius sprendimus – jog su Rusijos režimu nebeįmanoma ne tik „derėtis“, bet net ir koegzistuoti šioje planetoje, tokių lūžių nebus.
Tačiau Ukrainos karas lėtai, bet užtikrintai stumia mus visus link to lūžio. Vis naujų žiaurybių ir kraujo sąskaita.
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva
Daugiau jokių derybų su Rusija – net, greičiausiai ir tuo atveju, jei ji būtų priversta pasitraukti iš visos dabar užimamos Ukrainos teritorijos. Vienintelė bet kokio derybinio proceso tarp Ukrainos ir Rusijos sąlyga – Rusija turi tapti civilizuota šalimi.
Taip naujienų agentūros ELTA laidai „ELTA zoom‘as“ duotame vaizdo interviu sakė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus,Igoris Žovkva.
„Dabar vienintelės „derybos“, kurios vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, yra tai, kas vyksta mūšio lauke. Jūs matėte pastaruosius Rusijos atstovų pareiškimus, kurie tebekartoja, kad jie yra pasirengę deryboms pagal Rusijos sąlygas. Taigi, jūs puikiai suprantate, kad tai visiškai neįmanoma Ukrainai“, — interviu sakė aukštas Ukrainos pareigūnas.
Be to, I.Žovkva tikėjosi, jog ir visos Vakarų pasaulio bendruomenės požiūris į Rusijos režimą pagaliau tampa toks pat – nepaisant Prancūzijos ar JAV vadovų pareiškimų, jog negalima „kurstyti karo“ prieš Rusiją bei vadinti jos „terorizmą remiančia“ valstybe.
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva (dešinėje) ir žurnalistas Vytautas Bruveris
Taip pat Ukrainos prezidento komandos atstovas vylėsi, jog karinė Vakarų parama Ukrainai pagaliau virs nenutrūkstamu srautu, greitai patenkinančiu visus Ukrainos kariuomenės poreikius, o sankcijos – lygiai taip pat nesustojančiu ir vis sunkėjančiu volu, gniuždančiu Rusijos ekonomiką ir režimą.
Visas vaizdo interviu – https://www.youtube.com/watch?v=vxqyAO0fn68
……………………………………
– Kaip jūs matote paramos Ukrainai dinamiką Vakaruose? Kijeve buvo švenčiamas Liz Truss išrinkimas Didžiosios Britanijos premjere. Tai buvo įvertinta, kaip ženklas, jog bent jau Didžiosios Britanijos parama Ukrainai ne tik nesumažės, bet dar ir padidės. Bet kaip jūs vertinate visų Vakarų paramą – ji didėja, o gal šiuo metu šiek tiek net buksuoja?
– Aš tikrai manau, kad visų Vakarų parama stiprėja ir didėja. Tačiau ne taip greitai, kaip mes norime. Bet tikrai judama tinkama kryptimi. Ukrainai teikiama vis daugiau ir daugiau ginkluotės, finansinės paramos, vis daugėja sankcijų Rusijai.
Jūs paminėjote Jungtinę Karalystę. Taip, mano prezidentas iš karto turėjo šiltą pokalbį su išrinkta Jungtinės Karalystės premjere Liz Truss. Tai, ką mes iš jos išgirdome – ji labai aiškiai orientuota į konkrečius rezultatus ir pasiruošusi suteikti bet kokią paramą Ukrainai, kokios tik reikia. Ji taip ir klausė mano prezidento: „Ką dar Jungtinė Karalystė gali padaryti dėl Ukrainos?“.
Be abejo, apie visa tai bus kalbama ir asmeniniame mano prezidento bei Liz Truss susitikime, kai tik ji atvyks į Kijevą. Mat prezidentas pakvietė ją atvykti į Kijevą, o ji priėmė kvietimą.
Taip, visa tai – labai gera tendencija, kurią demonstruoja Jungtinė Karalystė, taip pat Jungtinės Valstijos. Pastarosios ką tik paskelbė apie naują 3 mlrd. dolerių apimties paramos paketą. Tai labai svarbu mums.
Jeigu kalbėsime apie ginklus – jų vis dar nepakanka. Taip, parama ateina, tačiau mums vis dar reikia daugiau – sunkiosios ginkluotės, amunicijos jai.
– Kur pagrindinė problema? Kodėl ta ginkluotė teikiama ne pilno masto nenutrūkstama srove, o porcijomis, dozėmis?
– Manau, kad yra kelios pagrindinės kliūtys. Taip pat manau, kad tai nėra daroma tyčia. Juk viena iš problemų yra ta, kad tos šalys, kurios mums padeda, tiesiog ima pritrūkti ginklų. Juolab, kad mums reikia ne tiesiog visko ar bet ko. Kiekviena šalis žino konkrečius Ukrainos poreikius. Kiekvienas gynybos ministras turi sąrašą, gautą iš Ukrainos, kuriame tiksliai surašyta, ko mums konkrečiai reikia ir kokiais kiekiais.
Mes, suprantama, niekuomet neprašome tiek ir to, ką atidavusi, šalis susilpnintų savo gynybos pajėgumus. Mes neprašome visos įrangos ar amunicijos, kurią ta šalis turi. Bet vis tiek, kai kurioms šalims greičiausiai pritrūksta to „pliuso“, „viršaus“, kurio mes prašome.
Antra, neatmestina, kad trukdo ir biurokratinė rutina. Kartais kai kuriose šalyse net ir po to, kai sprendimą priima politinė vadovybė, biurokratinė mašinerija vilkina procesą. Taigi, tai reikia paspartinti ir šį darbą dirba mūsų ambasadoriai.
Be to, ir prezidentas pastoviai kalba apie tai su užsienio lyderiais ir vis primena jiems jų pažadus.
Taigi, visa tai juda į priekį. Lėtai, bet nuosekliai. Tad mes ir tikimės, kad ši teigiama dinamika tik stiprės.
– Paminėjote sankcijas. Man ir kai kuriems kitiems žmonėms labiausiai Ukrainą remiančiose šalyse pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad sankcijų politikoje yra šiokia tokia pauzė ar atoslūgis. Anksčiau, ypač, aišku, pilno masto Rusijos invazijos pradžioje, lyg ir buvo dagiau pagreičio. Koks jūsų įspūdis?
– Na, jei jūs kalbate apie Europos sąjungos sankcijas, galiu pakartoti, ką ir kiti mūsų aukščiausi pareigūnai – paskutinis, septintasis sankcijų paketas smarkiai neatitiko mūsų lūkesčių.
Tačiau gerai, kad jis buvo priimtas prieš vasaros atostogas Europos sąjungoje ir jos šalyse-narėse. Dabar, kai vasaros atostogos baigėsi, mes aktyviai dirbame su Europos Komisija ir šalimis-narėmis dėl to, kad būtų priimtas aštuntasis paketas.
– Ir kaip sekasi?
– Mano prezidentas kalbėjosi su Europos komisijos vadove Von der Leyen, prašydamas ją kuo greičiau pateikti siūlymus šiam paketui. Taip pat, kaip jums žinoma, nesename neformaliame užsienio reikalų ministrų susitikime Prahoje buvo aptartas labai svarbus vizų Rusijos piliečiams uždraudimo klausimas.
Buvo priimtas dalinis sprendimas – atšauktas tik dabar galiojantis supaprastintas Europos sąjungos ir Rusijos vizų režimas. Tai gerai, tačiau to nepakanka. Tad mes tikimės, kad vizų uždraudimas vis dėlto bus sekančio sankcijų paketo dalimi.
Kaip, žinoma, ir kiti svarbūs dalykai. Visų Rusijos ir, aišku, Baltarusijos bankų atjungimas nuo sistemos SWIFT. Arba, pavyzdžiui, draudimas visiems Europos šalių laivams įplauti į Rusijos uostus. Ir daugelis kitų priemonių – pavyzdžiui, personalinės sankcijos visiems Rusijos režimo pareigūnams, valdančiosios partijos nariams, vietos valdžios institucijų vadovams bei pareigūnams. Jie visi atsakingi už šią agresiją.
Taip pat – tolesnis Rusijos propagandos kanalų atjungimas nuo Europos sąjungos rinkos.
Bet kartoju – šis vizų klausimas yra labai svarbus ir mes dėkingi Lietuvai už tai, ką jūsų šalis jau padarė.
Svarbu ir tai, kad Europos sąjunga nusprendė suteikti galimybę atskiroms savo narėms reguliuoti šį klausimą pagal savo nuostatas.
Lietuva supranta, kaip svarbu nebeįsileisti „paprastų rusų“, „turistų“, kurie kartais atvyksta į jūsų šalis, kaip turistai, bet po to virsta teroristais, organizuoja išpuolius – kaip įvyko Čekijoje. Arba organizuoja protestus – kaip matėme toje pačioje Čekijoje, Vokietijos miestuose.
Tai ne tik jūsų saugumo, bet visos Europos sąjungos šalių saugumo klausimas – ką jose veikia šalies-agresorės piliečiai.
Taigi, mes toliau sieksime įkalbėti Briuselio institucijas ir atskiras šalis-nares, kad šis vizų draudimas būtų priimtas.
– Bet kaip tik pastarasis sprendimas dėl vizų, kurį jūs paminėjote, yra labai aiškus ženklas, kad Europos sąjunga lieka labai susiskaldžiusi kai kuriais fundamentaliais klausimais – požiūrio į Rusijos režimą, Rusiją, kaip šalį. Kitas simptomas – Prancūzijos prezidento Macrono kalba, kurioje jis pareiškė, kad Europos sąjunga neturėtų vadovautis tokių „karą kurstančių šalių“, kaip Centrinės ir Rytų Europos šalys, naratyvu, požiūriu. Taigi, galima matyti, kad Europos sąjunga ir visi Vakarai yra labai pasidaliję dėl pamatinio požiūrio į Rusijos režimą – ar mes pagaliau einame į pilno masto karą su šiuo režimu iki pat pabaigos, ar mes vis dar stabdome, paliekame visokius „galimybių langus“, „nekurstome karo“ ir panašiai. Ar jūs taip pat taip matote situaciją? Kas ją gali pakeisti?
– Žinote, Ukrainoje mes visą laiką girdime, kad Europos sąjunga didžiuojasi savo vienybe ir kad labai svarbu šią vienybę išsaugoti. Ši vienybė ir buvo matyti ligi šiol, kai buvo priimami sprendimai dėl Ukrainos – pavyzdžiui, dėl šalies-kandidatės į Europos sąjungą statuso.
Manau, kad Ukraina suvienijo Europos sąjungą dėl paramos sau. Tai labai svarbu. O kalbant apie Rusijos agresijos įveikimą – mes norime, kad ir šiuo klausimu Europos šalys būtų vieningos. Mes visi turime suprasti, kad jei nesustabdysime Rusijos agresijos čia, Ukrainoje, ta agresija plis toliau.
Tai labai gerai suprantate jūs Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje. Slovakijoje, Rumunijoje – mūsų kaimynėse. Tad ko bereikia? Įtikinti savo partnerius Europos sąjungoje konkrečiais argumentais, kad negalima stovėti nuošalyje, kai vyksta agresija prieš visą Europą.
Taip, dabar puolama viena valstybė, Ukraina. Tačiau reikia matyti platesnį vaizdą – iš esmės puolamos visos Europos vertybės.
Kažkas nenori, kad Ukraina būtų Europos šeimoje, nenori, kad ji turėtų europietišką ateitį, o nori, kad ji būtų sovietinėje praeityje. Ar atkurtoje Sovietų sąjungoje. O pastarojo dalyko, Sovietų imperijos, Rusijos imperijos atkūrimo, manau, savo ruožtu, nenori nei viena šalis Europos sąjungoje, kad ir kurioje Europos dalyje ji bebūtų. Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva (dešinėje) ir žurnalistas Vytautas Bruveris. YOUTUBE.com foto
Taigi, toks yra platesnis paveikslas ir mes – Ukraina bei jos artimiausi kaimynai bei sąjungininkai – turime įtikinti savo partnerius, kad vieningas pasipriešinimas Rusijos agresijai gali būti sėkmingas.
Juk mažiau kainuos sankcijos bei ginkluotės tiekimas Ukrainai, nei karas savo teritorijoje.
– Paminėjau Macrono kalbą, kuri sulaukė labai neigiamos reakcijos čia, Lietuvoje ir kitose labiausiai Ukrainą remiančiose šalyse. Tačiau neseniai pasisakė ir kitas lyderis – JAV prezidentas Joe Bidenas, kuris pareiškė, kad Rusija neturėtų būti vadinama terorizmą remiančia valstybe, jei aš tiksliai prisimenu formuluotę. Kaip į tai buvo sureaguota Kyjive?
– Kaip žinote, mano prezidentas pastoviai kalbasi ir kalbėsis su prezidentu Bidenu. Ir mes būtinai aptarsime šį klausimą su juo ir jo komanda, kadangi aiškiai suprantame jo svarbą. Kartu kalbame ir su kitais savo bei JAV sąjungininkais apie būtinybę pripažinti Rusiją terorizmą remiančia valstybe.
Daugiau kažko konkretaus aš dabar jums negaliu pasakyti, tačiau mes tikrai manome, kad šis klausimas gali toliau būti aptariamas. Europos sąjungos šalys taip pat turi būti įtrauktos į šią diskusiją.
Aš suprantu, kad Europos sąjunga turi savą sprendimų priėmimo mechanizmą ir manau, kad ir jūsų šalis turi būti įtraukta į diskusiją Ukrainos pusėje. Taigi, aš manau, kad šis klausimas tikrai dar nėra uždarytas.
– Pakalbėkime apie Ukrainą ir Rusiją. Suprantama, dabar viskas priklauso nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir diplomatai yra šiek tiek pasitraukę į šoną, nes pagrindinį darbą atlieka kariuomenė. Vis dėlto, kada ir kokiomis sąlygomis vėl gali prasidėti koks nors diplomatinis, derybinis procesas tarp Kyjivo ir Kremliaus?
– Tik tuomet, kai Ukrainos teritorija bus išlaisvinta nuo bet kokių agresoriaus pajėgų. Taip pat, kai nebebus bombarduojami Ukrainos civiliai. Tai pati pirmiausia, elementariausia sąlyga. Taip pat – ukrainiečiai belaisviai, kurie dabar yra laikomi okupuotose teritorijose arba Rusijoje, turi būti paleisti.
Taip, jūs teisus – dabar vienintelės „derybos“, kurios vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, yra tai, kas vyksta mūšio lauke. Jūs matėte pastaruosius Rusijos atstovų pareiškimus, kurie tebekartoja, kad jie yra pasirengę deryboms pagal Rusijos sąlygas. Taigi, jūs puikiai suprantate, kad tai visiškai neįmanoma Ukrainai.
Ukraina niekuomet nesiderės Rusijos, agresoriaus sąlygomis ir apskritai jokiomis kitomis išorės sąlygomis. Ukraina derėsis tik tuomet, kai tam bus pagrindas – kai ji kontroliuos visą savo teritoriją ir kai ji galės paisyti tik savo nacionalinių interesų.
Niekas negali diktuoti mano prezidentui kada, kaip ir kokiomis sąlygomis pradėti derybas. Jam labai sunku, neįmanoma, padaryti spaudimą.
Taigi, mes kauname mūšio lauke. Mes artėjame prie pergalės. Ir dabar tai – mūsų pagrindinis rūpestis ir orientyras.
– Kodėl aš jūsų paklausiau šio klausimo? Viena vertus, tai, ką jūs pasakėte – akivaizdūs ir visiškai suprantami dalykai, kuriuos ne kartą yra pasakę ir kiti aukščiausi Ukrainos pareigūnai. Tačiau čia aš ir noriu truputėlį pasiaiškinti situaciją. Mat tuo pačiu mes girdime tų pačių pareigūnų pareiškimus, kurie griežtai konstatuoja, jog Rusija yra teroristinė valstybė, kad Rusijos režimui teisti turėtų būti sukurtas tarptautinis tribunolas – kaip Niurnberge. Žodžiu, visa Kyjivo retorika, kuri pastaruoju metu tapo visiškai griežta ir konkreti, tarsi sako, kad Kremliaus režimas apskritai neturėtų būti jokių pokalbių partneris. Juk kaip tu kalbėsi su valstybe-teroristu? Kam? Apie ką? Noriu pasakyti, kad tarsi tos dvi pozicijos viena kitai neprieštarauja, tačiau aš šiek tiek pasimetęs, kaip jas suderinti. Viena vertus, sakoma, kad mes kalbėsime su Maskva tam tikromis sąlygoms, kai visos teritorijos bus išlaisvintos, kita vertus, sakoma, kad Maskva – teroristas, su kuriuo apskritai nėra apie ką kalbėti.
– Na, viskas paprasta. Pirmiausia, reikia nustoti daryti teroristinius veiksmus. Nors aš nesu derybinės grupės narys, galiu pasakyti, kad jūs teisus – su Rusija pasidarė tikrai sunku kalbėti po visų Rusijos žvėriškumų, kuriuos pamatė visas pasaulis, Bučoje, Irpinėje, Hostomelyje, Borodiankoje. Išties, neįmanoma kalbėti su atstovais valstybės, kuri daro tokius dalykus. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Tačiau manęs nėra ko klausti, ar derėtis, ar nesiderėti su Rusija. Jei Rusija grįš į civilizuotą būvį, taps civilizuota valstybe – tai yra įmanoma. Bet jei Rusija ir toliau vykdys teroristinę veiklą, bombarduos civilinius objektus, kritinę infrastruktūrą – kaip Zaporižios atominę jėgainę… Viduryje Ukrainos, XXI a. tu bombarduoji didžiausią Europoje atominę jėgainę… Tad jei tu toliau eini šiuo keliu, tu gauni, ko nusipelnęs.
To paties tu turi nusipelnyti iš visos pasaulio bendruomenės. Tai būtų teisinga. Taigi, visa tai priklauso pirmiausia ne nuo mūsų. Tai jie turi nuspręsti, ar jie nori tikrų, rimtų, aiškių derybų, ar jie tiesiog toliau apie tai kalba vien dėl savo propagandos.
– Galbūt paskutinis dalykas, kurio aš jūsų norėjau paklausti – Rusijos energetinis karas prieš Europą, jos šantažas, atjungiant dujų tiekimą. Kokius padarinius tai, jūsų nuomone, turės? Gal tai kaip tik privers Europą susivienyti, o ne dar labiau ją suskaldys ir privers nusilenkti Rusijai? Gal bus kaip tik priešingi padariniai, nei Kremlius tikisi ir siekia?
– Aš manau, kad tai jau pradėjo konsoliduoti Europą ir Europos sąjungą. Juk sumažinti rusiškų dujų vartojimą 15 proc. jau dabar — nuo rugpjūčio 1 iki kitų metų kovo — buvo vieningas sprendimas. Matau, kad šalys-narės išties daro viską, kad taip ir būtų.
Europos sąjunga vieningai nusprendė dar gerokai prieš žiemą užpildyti dujų saugyklas iki 80 proc. Daugelis valstybių, kurios itin priklausomos nuo Rusijos dujų, nusprendė diversifikuoti savo šaltinius. Net ir Ukrainos kaimynai, kurie itin priklausomi nuo Rusijos dujų, tai daro.
Taip, tai pareikalaus laiko, tačiau mums reikės ištverti šį periodą. Taip, tikriausiai ne tik Ukrainos gyventojai kentės šią žiemą. Kentės ir daugelio Europos sąjungos šalių gyventojai. Tačiau tai kaina, kurią mes turime sumokėti už tai, kad amžiams nutrauktume savo priklausomybę nuo Rusijos dujų.
Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto
Šis energetinis ir dujų šantažas juk prasidėjo ne po to, kai vasarį buvo pradėtas atviras karas prieš Ukrainą. Jei pamenate, jie pradėjo žaisti dujų kainomis, pavyzdžiui, praėjusią vasarą. Jau tai buvo įspėjamasis skambutis visiems – teisingiau, turėjo būti įspėjamasis skambutis Europos sąjungos šalims.
Jau tada mano prezidentas sakė Europos lyderiams, kad dujotiekis „Nord Stream 2“ neturi nieko bendra su energetika ar ekonomika, o yra tik geopolitinio šantažo priemonė. Niekas neklausė. O dabar pažiūrėkite, kur yra šis projektas. Bet vis dar žaidžiama su „Nord Stream 1“, taisoma turbina. Bet aš tikiuosi, kad visi jau suprantame, kad vieną kartą ir visiems laikams Europa turi atkirsti save nuo bet kokių Rusijos energetinių išteklių – anglies, naftos, dujų.
O tada, kai mes to pasieksime, bus pasiekta ir ta tikroji vienybė, kuri pakirs Rusijos galimybes mus šantažuoti.
Antrasis prezidento Gitano Nausėdos pranešimas Seime buvo kompleksinis, apimantis daug sričių, labai išsamus pranešimas. Apie jį tikriausiai dar bus kalbama ne vieną dieną, savo nuomonę išsakys atskirų sferų ekspertai ir specialistai, skirtingų partijų politikai. Tačiau čia leiskite pasidalinti savo dar labai karštu įspūdžiu, užbėgant už akių visiems galimiems komentarams, siekiant, kad svarbiausi dalykai nepasimestų tarp smulkmenų arba skirtingų temų ir potemių labirintuose. Kartais iš tiesų taip būna, kad pirmasis įspūdis yra teisingiausias.
Daugiapakopis pranešimas apie aktualijas netapo padriku reagavimu į skirtingus įvykius pirmiausiai dėl to, kad skirtingas apmąstymų gijas į vieną visumą čia suveda, nuodugnumą ir konceptualumą užtikrina dominuojanti mintis apie tai, jog visomis išgalėmis reikia siekti, kad mūsų žmonės nenusiviltų savo valstybe.
Tai tarsi ir paprastutė mintis, tačiau pasakyta laiku ir vietoje, ji gali padėti atpažinti mirtinai pavojingą užkratą mūsų valstybei šiomis dienomis, kai kraštutinai egoistiniai vienos ar dviejų partijų ir negausių žmonių grupių interesai yra priešpastatomi žmonių daugumos interesams.
Demokratijos idėja įpareigoja ginti kiekvieno žmogaus pamatines teises, tačiau jau seniai reikėjo pagalvoti ir apie tai, kas gins tokią valstybę, kai lobizmas yra laikomas didesne vertybe nei pačios valstybės gyvastingumas ir atsparumas erozijai, kai per prievartą yra bandoma įskiepyti karikatūrinę pažangos sampratą, o naujais ideokratiniais užkeikimais neskubantys persiimti žmonės yra išjuokiami, paverčiami patyčių objektu. Taip pradedanti nusistovėti dalykų padėtis yra didžiausias pavojus šalies nacionaliniam saugumui, savo ruožtu G. Nausėdos raginimas sugrįžti prie pačių žmonių, tiksliai diagnozuojant pavojų, nurodo teisingiausią ir labiausiai pagrįstą būdą užkardinti kelią valstybės pavertimui negyvybinga iškamša.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Toks raginimas sugrįžti prie pačių žmonių įpareigoja prezidentą taip pat kelti klausimą dėl savivaldos teisių išplėtimo ir naujos redakcijos Referendumų įstatymo priėmimo, siekiant labiau civilizuotos, atitinkančios demokratinių šalių patirtį šio įstatymo būklės.
Vardan palyginimo galima prisiminti, kad neseniai įvykusiame Laisvės partijos suvažiavime toks Mitalas, vienas iš odiozinių šio sambūrio veikėjų, pateikė neįtikėtinai kuriozišką sugretinimą, kad neva Gediminas, kviesdamas atvykti viso pasaulio pirklius ir amatininkus į Vilnių, neorganizavo jokių referendumų. Taigi kyla klausimas – kuris iš Laisvės partijos veikėjų pretenduoja į monarcho statusą, nieko nelaukdamas? Kitą savaitę ruošiuosi paskelbti mano išrinktas su trumpais komentarais 5 pastaruoju metu mūsų politikų pasakytas didžiausias nesąmones ir planuoju uždėti Mitalui tikrai ne Gedimino, o Minedo karūną.
Kita vertus, raginimas sugrįžti prie pačių žmonių neužsibaigia tik savivaldos, regionų savarankiškumo ar referendumo klausimais. G. Nausėda labai teisingai atkreipė dėmesį, jog Lietuvoje prasidėjo ankstesniais nepriklausomybės laikais nematytas neregėtas moralinis žmonių terorizavimas, nedidelei žmonių grupelei monopolizavus tiesą, įsteigus kažką panašaus į tiesos ministeriją, blokuojančią nuomonių įvairovę. Toks orveliško tipo tiesos ministerijos privilegijuotas atstovas neabejotinai Vytautas Bruveris, dalyvavęs ir prezidentinio pranešimo transliacijos metu su savo nešvankiais komentarais. Kas be ko, žinodami, kad į laidą yra kviečiamas V. Bruveris, iš anksto galima nuspėti ir laidos organizatorių idėjinio užsiangažavimo intenciją, nes šis žurnalistas labiausiai nuosekliai pasisako prieš bet kokias nacionalinio tapatumo apraiškas Lietuvoje.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kažkada rašiau, kad V. Bruveris vienoje rankoje laiko aštriąją plunksną, o kitoje – savo apipjaustytą pasididžiavimą. Tačiau dabar, paūmėjus situacijai, jau matosi, kad minėtas žurnalistas į savo apipjaustytą pasididžiavimą laikosi įsikibęs abejomis rankomis. Kaip atrodo, tokios konfigūracijos molinė, metalinė, medinė arba dar kitaip medžiagiškai įkūnyta skulptūrėlė turėtų būti įteikta kiekvienam tiesos ministerijos specialistui kaip savotiškas pasižymėjimo ženklas.
Kaip nesunku pastebėti, iškrėtęs didelę kiaulystę sostinės gyventojams, o tuo pačiu ir visiems Lietuvos žmonėms, dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškart, nieko nelaukdamas, keliauja į atostogas, tokiu būdu tarsi pasirinkdamas saugų atstumą besikaupiančių pasipiktinimo debesų stebėjimui ir galimam atsišaudymui.
Tai, jog prisidirbęs Vilniaus meras vengia tiesioginės akistatos ir suka akis į šoną, rodo jo bailoką prigimtį. Kita vertus, nešvankų kaip retą savo būdą šis mūsų laikų herojus paprastai parodo bandydamas žmonių pasipiktinimą dėl memorialinių vietų išniekinimo atstovėti vėl ir vėl prisidengdamas žydų vardu.
Kaip nesmagu, kad čia vėl įpainiojami žydai, ar ne? Iš tiesų, ko labiausiai reikėtų vengti šioje jau pakankamai užpainiotoje situacijoje, tai – tolesnio miglos pūtimo, iš naujo keliant žydų tautos tragedijos klausimus, spekuliuojant nekaltai pralietu žydu krauju, savo sąmonės nususimą jau kelintą kartą desperatiškai bandant pridengti skaudžiomis Holokausto atminties temomis.
Atsiliepdamas į kaltinimus dėl Lukiškių aikštės sudarkymo ir andai čia pakartų sukilėlių atminimo išniekinimo, Vilniaus meras tvirtina, kad Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse vokiečių okupacijos metu buvo suvaromi mirčiai pasmerkti žydai, o pokario metu čia, primena meras, dažniausiai buvo numetami nužudytų partizanų išniekinti kūnai. Neužbaigta mintis tokia, kad esą žydai dėl Lukiškių aikštėje įrengtų pasilinksminimo atrakcionų nesipiktina, taigi, ko norite jūs, dar ne taip baisiai kaip žydai nukentėjusios tautos atstovai, dabar liejantys ašaras dėl savo sukilėlių ir partizanų?.. Tik prabėgomis pastebėsiu tai, kad nesu aptikęs jokių nuorodų, jog neva vokietmečiu pasmerktieji mirti žydai buvo suvaromi į Lukiškių aikštę, o jeigu tokie faktai netikėtai pasitvirtintų, nedelsdami privalėtume čia įrengti memorialinį stendą, skirtą žydų aukų atminimo pagerbimui!
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žydų tautybės R.Šimašiaus kolega iš Vilniaus savivaldybės neseniai prasitarė apie tai, kad tik jo primygtinai paragintas meras galiausiai ryžosi nukabinti Jonui Noreikai skirtą atminimo lentą. Tačiau šio konkretaus fakto išryškinimas dar neteikia preteksto teigti, kad neva R.Šimašiumi manipuliuoja kažkokie žydai, patraukiantys mūsų dėmesys būtent dėl savo priklausymo žydų populiacijai. Greičiau yra atvirkščiai! Tai R. Šimašius kartas nuo karto manipuliuoja dviprasmiškomis aplinkybėmis, pabandydamas sužaisti nešvaria tariamos žydų ir lietuvių priešstatos korta, tikėdamasis užsitikrinti geriausius dividendus blogoje situacijoje, kai žmonių tarpusavio pasitikėjimo ir susitarimo galimybė menkėja.
Kažkas yra tiksliai pastebėjęs, kad tokiu atveju, kai ramentai siekia dangų, nepadės nei Dievas, nei velnias. Tačiau galbūt tokiu atveju, kai didžiausiajam luošiui jau negali padėti nei Dievas, nei velnias, nuodėmingoje žmonių visuomenėje gali pagelbėti finansiškai ir politiškai įtakingi žydų lobistiniai sluoksniai, kurių galia neretai yra su dideliu įsijautimu hiperbolizuojama arba net demonizuojama?
Į tokį retorinį klausimą yra greitas atsakymas, gerai žinomas kiekvienam pilnametystės sulaukusiam žmogui, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pats išsikasi sau duobę ir į ją įkrinti, išsiropšti nepadės net žydai.
Paauglystės metais aš taip pat skaičiau pigias brošiūrėles apie pasaulinį žydų viešpatavimą, apie tai, kad, tarkime, JAV prezidentai, neišskiriant nė vieno, yra tik sionistinių sluoksnių marionetės, o nelegaliai platinama sovietiniai laikais, iš rankų ir rankas su didžiausia konspiracija perduodama knygutė skelbė, kad kova su kapitalizmu savo esme yra kova su žydais, nes neva 90 ar panašiai % finansinių žmonijos išteklių yra sukaupta žydų rankose. Nesunku nuspėti, kad tokia neva nelegali literatūra buvo platinama su tyliu KGB pritarimu.
Taigi, kaip atrodo, pasakojimas apie pasaulinį žydų viešpatavimą yra truputėlį perdėtas, nežiūrint to, jog šiandien dėl Donaldo Trumpo Artimųjų Rytų politikos neracionalumo būtų galima kelti hipotezes apie jo žydų tautybės žento neteisėtą įtaką ir bandomas įpiršti preferencijas.
Izraelio ženklai. Slaptai.lt nuotr.
Be visa ko kito keista, kad toks iš pirmo žvilgsnio blaivaus proto politikos apžvalgininkas kaip Vytautas Bruveris kartas nuo karto užsimoja pagąsdinti Lietuvos piliečius, kad neva Gitanas Nausėda gali susilaukti atstūmimo reakcijos tarptautiniuose forumuose vien dėl to, jog nepuola akis išdegęs pritarti nešvankiems R.Šimašiaus išsidirbinėjimas. Keliant klausimą – iš kur šio kvailystes krečiančio Vilniaus mero tokia didelė tarptautinė įtaka, neįtikėtina pasaulinė galia, skaitytojui paliekama daug laisvos vietos pačiam užsiauginti nešvankią nuomonę.
O ar patys žydai nėra linkę palaikyti mitus apie jų pasaulinę galią ir užsigrobtą nekontroliuojamą kontrolę kaip, tarkime, savimeilės kutulį keliančią mistifikaciją. Kad ir kaip ten būtų, tokie mitai yra svarbiausias antisemitizmo pulsaciją palaikantis dirgiklis. Be to, kaip atrodo bent man, mūsų dienomis vadinamąjį žydų klausimą įpūsti ir dirbtines priešstatas palaikyti yra linkę toli gražu ne JAV ar Izraelis, o Rusijos slaptosios tarnybos, žaidžiančios savo purvinus žaidimus.
Šiuo rakursu žiūrint, R.Šimašius išties elgiasi kaip tas įtikėjęs horoskopų pranešimais žmogus, kuris, tarkime, perskaitęs, kad po avino ženklu gimusieji šiandien turėtų prisigėrę prikrėsti daug kvailysčių, iš pačio ryto veržiasi į alubarį, o prisiriję alaus kaip varlė dumblo pradeda durniuoti vien dėl to, jog taip buvo parašyta horoskope. Kaip netikėti horoskopo pranešimais, jeigu esi linkęs užprogramuoti savo elgesį pagal tokių pranešimų turinį!
Kitas dalykas yra tai, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu, paverčiant ją neva žmonių poilsiui pritaikytu pliažu, nevalingai gali prikelti pačius nešvankiausius antisemitinius kliedesius ir košmarus.
Tais sovietiniais laikais nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu.
Kremlius
Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas nelegaliuose žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.
Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge nesu tikras dėl to, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu yra tik nekaltas, nelabai apgalvotas naivių žmonių poelgis be jokio tikslo prikelti bjauriausius antisemitinius kliedesius.
O drauge pagalvokime – kam toks antisemitizmo paūmėjimas galiausiai būtų labiausiai parankus politinės karjeros veiksnys?
Negaliu nepasidžiaugti, kad, švenčiant Valstybės dieną, prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo aktyvius lietuvybės ir tautinių vertybių puoselėtojus Pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse Kazimierą Garšvą ir Nijolę Balčiūnienę.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Ne tiek svarbu šios pavardės, tokių apdovanojimų nusipelnė ne jie vieni, kiek pats faktas: Prezidentė ne su tais, kurie beatodairiškai siekia pataikauti ir pataikauja strateginiams partneriams. Ji žiūri plačiau ir giliau, negu valatkos ir bruveriai, jai nesvetima savigarba. Strateginiai reikalai – viena, o pataikavimas tomaševskininkams – visai kas kita.
Dabar man aišku, kodėl bailiai ir pataikūnai iki šiol neįteisino dvigubų gatvių pavadinimų, dokumentuose pavardžių rašymo ne lietuvių kalba: jie žinojo, kad Prezidentė pasipriešins, vetuos. Prezidentė žino, kad strategine prasme Lenkijai Lietuva ne mažiau svarbi, negu Lietuvai Lenkija. Konflikto atveju ji mus gintų ne dėl to, kad myli, bet kad toks jos strateginis interesas.
Dabartinė Lenkijos valdžia vidaus ir užsienio politikoje kartais neišmintingai elgiasi be mūsų, net be ES, sutikimo ir pritarimo, kodėl mes turėtume jiems pataikauti, kai akivaizdžiai matome, kad Pietryčių Lietuvoje lenkai, Lenkijos skatinami, siekia autonomijos. Jiems negana Punsko ir Seinų.
Minėtas prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanojimas – tai tarsi atsakas į tūlos Kotrynos Šimaitienės užgauliojimus, lietuvių pravardžiavimus jaunesniaisiais broliais, iki šleikštumo įkyrėjusius pamokslavimus, publikuojamus internetinėje lrytas.lt svetainėje.
Lenkai įžūlūs ne tik Pietryčių Lietuvoje, Vilniuje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, kur, kaip dabar aiškėja, yra labai nemėgiami. Per juos kliūva ir mūsų tautiečiams, tapatinamiems su lenkais.
Ir dar. Man labai patiko prezidentės Dalios Grybauskaitės elgesys Varšuvoje. „Rossija? Ne ne“. Turbūt nereikia aiškinti,ką reiškė šie lakoniški žodžiai, kurie, be abejo, labai nepatiko ne tik Kremliui, bet ir lrytas.lt politikos apžvalgininkams. Nedavė interviu Rusijos žurnalistams, ir labai protingai, išmintingai pasielgė.
Apsirikau. Maniau, kad Seimo pirmininkui, krepšinio treneriui, Viktoro Uspaskicho pavaldiniui Vydui Gedvilui pavyks, kaip sakoma, numuilinti balsavimą dėl imuniteto panaikinimo trims Seimo nariams – tyriems kaip krištolas. Nepavyko. Neapsirikau tik sakydamas, kad socialdemokratai balsuos vieningai: nesugraudino jų nei Vitalijos Vonžutaitės ašaros, nei V.Uspaskicho kaltinamoji kalba Seime.
Bet kokia kalba! Ištaisyk gramatines klaidas ir dėk į oratorinio meno chrestomatijas! Kokia laikysena, gerbiamieji ponai! Kokie gestai, kokia šypsena – nuo sarkastiškos iki kūdikiškai tyros! Kokios pauzės! Kokie retoriniai ir labai konkretūs klausimai Algirdui, Gediminui ir kitiems kunigaikščiams! Ne veltui Kęstutis Masiulis šitos kalbos išsižiojęs klausėsi trečią kartą. Mokykis ir dar kartą mokykis, gerbiamasis Kęstuti.
