Šiandien, 2022-04-07, per LRT radiją transliuotame pokalbyje apie rengiamą vadinamąjį desovietizacijos įstatymą Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis pareiškė, kad jokiu būdu negalima liesti sovietų karių kapinių.
Taip, jei kapinės yra deramoje vietoje, su šia mintimi būtų galima sutikti (žinoma, pašalinus iš jų visus sovietų okupaciją šlovinančius paminklus).
Tačiau pažiūrėkime, kokiose teritorijose tos kapinės plyti: daugiausia miestų ir miestelių centrinėse aikštėse, neretai greta bažnyčių. Ar tai deramos vietos masinėms sovietų karių kapinėms? Taip okupantų elgtasi, aišku, tyčia, siekiant kuo labiau sugniuždyti, pažeminti pamintos šalies gyventojus.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko nuotr.
Savaime peršasi išvada: netinkamose vietose įrengtas sovietų karių kapines reikia iškeldinti už miestų ir miestelių ribų, suprantama, civilizuotai, išsaugant palaidotųjų aatminimo ženklus – lenteles su vardais, pavardėmis ir t. t. (išskyrus propagandinę sovietinę atributiką).
Kodėl apie tai nedrįso užsiminti nė vienas iš šio pokalbio dalyvių? Ar tai nėra aiškus požymis, kad net, sakytum, pažangių, gerai žinomų intelektualų, visuomenininkų, – tokių, kaip Andrius Tapinas, Paulė Kuzmickienė, Vytautas Juozapaitis, – mąstysenoje vis dar slūgso okupacijos metais įbrukto sovietinio supratimo apie kultūros paveldo vertybes įšalas?
Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (ŽEIT) nusprendė, kad Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys prof. Vytautas Juozapaitis, kritikuodamas kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson veiklą, konkrečiai – numatomą kultūros įstaigų pertvarką – nepaskleidė tikrovės neatitinkančių žinių.
ŽEIT konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuluojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad viešasis asmuo (taip pat ir viešasis juridinis asmuo) nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos, garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo.
„Viešojo asmens kritika, kad ir kokia kandi ar griežta būtų, yra leistina. Tai reiškia, kad viešasis asmuo turėtų būti nuosaikesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai, toleruoti neesminius jo atžvilgiu skelbiamos informacijos netikslumus“, – rašoma ŽEIT sprendime.
Tarnyba pažymėjo, kad Seimo narys išreiškė „savo subjektyvų suvokimą“, todėl įvertino, kad minėtu atveju buvo skelbiama jo nuomonė. Be to, niekas nepaneigė, kad toks kultūros įstaigų pertvarkos planas egzistavo. To neneigė ir pati kultūros ministrė. Komisija konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti V. Juozapaičio teiginių neatitikties tikrovei.
„Pažymėtina, kad kai duomenis paskleidęs asmuo veikia sąžiningai, turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, tai informacijos netikslumai ar agresyvi kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę“, – rašoma Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atsakyme.
Tarnyba taip pat konstatavo, kad publikacijoje V. Juozapaitis kritikavo kultūros įstaigų planą, kuriame numatytas kai kurių naikinimas, kai kurių – perkėlimas į kitus miestus. Tai turėjo didelę visuomeninę svarbą. Be to, tai būtų susiję su darbuotojų atleidimais, o tai taip pat tenkina viešąjį interesą visuomenei žinoti tokią informaciją.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis reiškia susirūpinimą dėl Seimo valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovų, jo nuomone, tendencingo ir nepagrįsto opozicijos Seimo narių puolimo dėl to, kad jie principingai vykdo valdžios parlamentinę kontrolę.
„Pastaruoju metu pajutome tendencingą puolimą iš valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos prieš mūsų frakcijos kolegas, kurie sąžiningai dirba savo darbą ir būdami opozicijos atstovai gerai atlieka parlamentinės kontrolės funkciją. Apmaudu, kad politinėse kovose nusileidžiama net iki tokio lygio, kai dėl kritikos valdžiai yra persekiojami ne tik parlamentarai, bet ir jų šeimų nariai. Kartais susidaro įspūdis, kad gyvename ne 27 metų demokratiją skaičiuojančioje Lietuvoje, bet kurioje nors iš autoritarinių kaimyninių valstybių, kur opozicijos persekiojimas bet kokiomis priemonėmis jau yra tapęs įprastu reiškiniu“, – pažymi TS-LKD frakcijos seniūnas.
Jis primena, kad šią savaitę į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją kreipėsi Seimo Sveikatos komiteto narė Agnė Širinskienė dėl Seimo nario prof. Vytauto Juozapaičio neva neteisėtai gauto atlygio už kūrybinę veiklą. „Reikia pabrėžti, kad užsiimti tokia veikla Seimo nariui leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Seimo statutas. Dar keisčiau, kad, komentuodamas žiniasklaidai, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis akivaizdžiai sakė netiesą teigdamas, jog nežinojo, kur vyksta kolega Seimo narys. Tiek festivalio organizatorių laiške Seimo Pirmininkui V. Pranckiečiui, tiek Seimo valdybos sprendime, kurį pasirašo V. Pranckietis, nurodyta, kad prof. V. Juozapaitis išleidžiamas dalyvauti Rygos festivalio iškilmingame koncerte“, – sako G. Landsbergis.
Jo teigimu, dar anksčiau prof. V. Juozapaitį užsipuolė Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis neva dėl kišimosi į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo konkurso vykdymo procedūras, nors Seimo narys siekė, kad konkursas vyktų skaidriai ir nebūtų proteguojami konkretūs asmenys.
Pasak G. Landsbergio, panašiai elgiamasi ir su TS-LKD frakcijos nariu Antanu Matulu, kai dėl jo pagrįstos kritikos Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės veiklai ir vykdomai sveikatos srities politikai užsipuolama jo žmona, dirbanti Sveikatos apsaugos ministerijoje. „Stebint viešus ministro pareiškimus susidaro įspūdis, kad, naudojantis tarnybine padėtimi, darant spaudimą ministrui pavaldžiai Seimo nario sutuoktinei, bandoma užčiaupti ir patį Seimo narį“, – sakoma Seimo TS-LKD frakcijos Viešųjų ryšių grupės pranešime.
Dėl galimo parlamentaro Vytauto Juozapaičio uždarbiavimo Seimo posėdžių metu Seimo narė Agnė Širinskienė kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją.
Kreipimesi nurodoma, kad šių metų kovo 3 d. Seimo valdyba pritarė V. Juozapaičio kelionei į Rygą birželio 20-21 d. dalyvauti Rygos festivalio iškilmingame koncerte ir susitikimuose su Latvijos kultūros veikėjais. Valdybos sprendime nurodomas tikslas – „stiprinti Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimą kultūros srityje”.
„Turimais duomenimis, Seimo narys V. Juozapaitis bendradarbiavimo stiprinimo veikla neapsiribojo ir Rygoje vykusiame koncerte už atlygį atliko baritono partiją. Už koncertą V. Juozapaičiui galimai buvo sumokėta 1100 eurų. V. Juozapaitis šiame koncerte dalyvavo šių metų birželio 21 d., t. y. tada, kai betarpiškai turėjo atlikti savo pareigas Seime: 2017 m. birželio 21 d. Seime vyko Kultūros komiteto posėdis. Jį Rygoje uždarbiaujantis Seimo narys praleido“, – sako A. Širinskienė.
Jos teigimu, tokia situacija, kai Seimo narys darbo laiku, tuo metu, kai vyksta posėdžiai, išvažiuoja į užsienį uždarbiauti, nesirūpina savo tiesioginėmis pareigomis, nenurodo Seimo valdybai tikrųjų išvykos tikslų, yra apgailėtina.
„Žinoma, vieno koncerto metu Seimo narys galimai uždirbo pusę savo mėnesinės algos dydžio atlygį, bet moralinė žala, kuri buvo padaryta tokiu veiksmu, – neišmatuojama. Toks elgesys menkina žmonių pasitikėjimą valstybe, Seimu ir Seimo narių reputacija“, – sako A. Širinskienė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad išvyka į Rygą nėra vienintelis epizodas, kai Seimo narys V. Juozapaitis užsiima kita, nei Seimo nario, veikla. Pavyzdžiui, anot parlamentarės, yra duomenų, kad jis dalyvauja renginiuose, kurių metu teikia konsultacijas arba veda meistriškumo pamokas. Šie duomenys taip pat buvo pateikti Etikos ir procedūrų komisijos vertinimui.
Pasak A. Širinskienės, Konstitucijos 60-ajame straipsnyje konstatuojama, kad „Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse“.
Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl kalbant apie V. Juozapaičio veiklą, jos nuomone, tenka svarstyti, ar jis nepažeidžia Konstitucijos, Konstitucijoje įtvirtintų Seimo nariui keliamų reikalavimų. „Juo labiau, kad Seimo Etikos ir procedūrų komisija, remdamasis anksčiau paminėtu Konstitucijos straipsniu, iki šiol formavo praktiką, jog panaši veikla (pavyzdžiui, veikla televizijos projektuose, dėstymas universitete) yra nesuderinama su tautos atstovo – Seimo nario pareigomis“, – sako A. Širinskienė.
Nustebęs dėl Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narės, Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Agnės Širinskienės kaltinimų, kad Seimo narys prof. Vytautas Juozapaitis neva neteisėtai gavo atlygį už kūrybinę veiklą, parlamentaras pabrėžia, kad jokių įstatymų nepažeidė, o apie dalyvavimą prestižiniame tarptautiniame Rygos festivalyje informavo Seimo valdybą.
„Kvietimas dalyvauti minėtame festivalyje Rygoje, į kurį vykau festivalio vadovybės kvietimu, buvo išsiųstas ne tik man, bet ir Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui dar vasario 24 d. Seimo valdybos sprendimu buvau išleistas atstovauti Lietuvos kultūrai, menui, taip pat Lietuvos Respublikos Seimui“, – pažymėjo prof. V. Juozapaitis.
Jis pabrėžia, kad tiek Konstitucija, tiek Seimo statutas suteikia teisę Seimo nariams užsiimti kūrybine veikla, taip pat garantuoja galimybę už tai gauti atlygį.
Pats V. Juozapaitis šios Seimo kadencijos Etikos ir procedūrų komisijos viename iš pirmųjų posėdžių klausė, ar jis gali užsiimti kūrybine veikla. „Posėdžio metu Seimo Teisės departamento direktorius pabrėžė, kad tokią teisę ir galimybę gauti atlyginimą garantuoja minėti įstatymai, o Seimo narys net neturi pareigos Seimo vadovybės to atsiklausti. Taip pat paaiškino, kad atlygis neturi būti priežastis nedalyvauti kūrybinėje veikloje“, – sako V. Juozapaitis.
Prestižiniame tarptautiniame Rygos festivalyje Karlo Orfo (Carl Orff) kantatoje „Carmina Burana“ jis atliko vieną iš sudėtingiausių baritono partijų. „Dalyvavimas ir gautas atlygis už kelionę, maitinimąsi deklaruota mano viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje. Todėl nesuprantu, kodėl iš tokios visiškai paprastos situacijos bandoma sukurpti vos ne kriminalinę istoriją“, – stebėjosi prof. V. Juozapaitis. Jis pridūrė, kad tai daro valdančiosios koalicijos Sveikatos apsaugos komiteto pirmininkė, „kurios veikimas panašus į tendencingą puolimą dėl kritikos galimai neskaidriai valdančiųjų veiklai“.
Operos solistas prof. Vytautas Juozapaitis yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vyčio Kryžiaus ordino karininko kryžiaus kavalierius.
Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Vytautas Juozapaitis kreipėsi į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson siūlydami jai imtis asmeninės politinės iniciatyvos ir paskatinti ministerijos darbuotojus vykdyti įstatymą – Žaliojo tilto skulptūrų teisinės apsaugos naikinimo procedūrą užbaigti dar šiemet.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise bjaurojusi Žaliąjį tiltą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prieš pusantrų metų Kultūros paveldo departamento 1-oji Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė ilgai lauktą sprendimą ir paskelbė, kad Vilniaus Žaliajam tiltui su skulptūromis teisinė apsauga nereikalinga. Taigi valstybė neturi saugoti nuo Žaliojo tilto nukeltų „balvonų“ ir tam eikvoti lėšų. Juos rekomenduota perduoti kokiam nors muziejui.
Parlamentarai pabrėžia, kad po šio sprendimo Kultūros ministerija turėjo pradėti procedūras dėl skulptūrų, kaip valstybės saugomo objekto, statuso panaikinimo, tačiau tuometis kultūros ministras Šarūnas Birutis, išbraukęs sovietinę simboliką iš kriterijų, pagal kuriuos nustatomas kultūros vertybės reikšmingumas, atsisakė tęsti šią procedūrą.
Pradėtas vykdyti beprasmis Kultūros ministerijos atsirašinėjimas, argumentuojant, kad sovietmečio paveldas „turi būti išsaugotas ateities kartoms moksliniam pažinimui bei visuomeniniam naudojimui“.
„Deja, ir dabartinės Kultūros ministerijos pozicija nesikeičia – Žaliojo tilto „balvonai“ paliekami kaip valstybės saugomas objektas. Toks savotiškas įstatymų interpretavimas ir visuomenės intereso ignoravimas rodo, kad nei ministerijos darbuotojai, nei politinė vadovybė nėra nusiteikę principingai spręsti šį klausimą“, – sakoma kreipimesi į kultūros ministrę.
2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė atmintinoms dienoms skirto įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuriuo įteisinta kaip atmintina Kultūros diena. Tokia diena pasirinkta balandžio 15-ji.
Ši data siejasi su kultūra tuo, kad 1935 metais tą dieną Vašingtone JAV prezidento Ruzvelto kabinete dvidešimt viena Amerikos žemyno šalis ratifikavo Rericho paktą – sutartį dėl meno, mokslo įstaigų ir istorinių paminklų apsaugos karo ir taikos metu.
Dr. Auksė Narvilienė, Taikos vėliavos komiteto pirmininkė, Tarptautinio Taikos vėliavos komiteto prie JT koordinatorė Lietuvoje.
Šis istorinis įvykis turėjo savo ištakas, o šios – sąsajų su Lietuva. Įžymus rusų menininkas, mokslininkas ir kultūros veikėjas Nikolajus Rerichas dar 1904 metais iškėlė mintį, jog nuo visa griaunančių karo audrų būtina apsaugoti kultūros turtus. Tai paliudijo ir Pirmasis pasaulinis karas, nušlavęs nuo žemės paviršiaus daugybę meno ir kitų kultūros vertybių. Tos realybės akivaizdoje N. Rericho iškeltoms mintims pritarė daug įžymių asmenybių, kurių judėjimas subrandino dokumentą, įgavusį Rericho Pakto pavadinimą.
1931 m. rugsėjo 13-15 dienomis Briugėje įvykio pirmoji Paktui skirta konferencija. Tada šio miesto Švč. Kraujo bažnyčioje su Kristaus kraujo relikvija buvo pašventinta Taikos vėliava. Vėliavos simboliu pasirinktas raudonas žiedas, juosiantis tris raudonus skritulius, kaip Taikos perkultūrą simbolis. 1933 m. lapkričio 17-18 d. Vašingtone įvyko trečioji tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo 36 valstybių atstovai, tarp jų – Lietuvos įgaliotasis ministras P. Žadeikis. Už Paktą savo laiku pasisakė daug žymių žmonių, tarp jų Romen Rolanas, Bernardas Šou, Rabindranatas Tagorė, Albertas Einšteinas, Tomas Manas ir kiti. Už šį Paktą ir kitus kultūrinius darbus popiežius Pijus XI apdovanojo Nikolajų Rerichą Garbės raštu. Nikolajus Rerichas taip pat buvo iškeltas kandidatu Nobelio premijai.
Ratifikavus Rericho Paktą Vašingtone 1935 m. balandžio 15 dieną, tų pačių metų gegužės mėn. vykusiame Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų susitikime ministras Stasys Lozoraitis pasiūlė irgi ratifikuoti šį Paktą, bet Latvijos ir Estijos atstovai atidėjo šį klausimo sprendimą ateičiai. Tuo metu Vokietija ir Anglija buvo nusistačiusios prieš Paktą. Dėl šio Pakto buvo paskelbti visuomenės Memorandumai – 1936 m. – Lietuvos, 1937 m. Latvijos ir trijų Baltijos šalių. Pastarasis buvo įteiktas Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų susitikimui, vykusiam 1937 metais Kaune, bet atsakymo į jį tada nebuvo gauta. Nors daugelyje šalių buvo priimtos rezoliucijos Paktui palaikyti, 1935 m. Vašingtone ratifikuota sutartis dėl augančios tarptautinės įtampos praktiškai nebuvo pritaikyta.
Profesorius, Seimo narys Vytautas Juozapaitis.
JUNESCO 1954 metais, remiantis šiuo Paktu, priėmė Hagos konvenciją, tačiau joje nebuvo kalbama apie kultūros vertybių apsaugą taikos metu. Kaip žinome, kultūros paminklų ir įstaigų apsaugai buvo parinkta ne Taikos vėliava, o kitas ženklas. Nežiūrint to, Taikos vėliava reikšminga ir dabar. Ji buvo iškelta ant aukščiausių planetos viršūnių, Šiaurės ir Pietų ašigalių, jai plevėsuojant vykdomos įvairios tarptautinės kultūrinės akcijos. Taikos vėliava ne kartą buvo iškelta virš planetos į kosminę erdvę ant orbitinių stočių. Amerikiečių astronautas Maiklas Foelas pasakė: „Mes iškėlėme šią Taikos vėliavą į kosmosą, kad dar kartą primintume visiems žmonėms apie mūsų visuotinę atsakomybę už žmonijos ir planetos likimą… Žmogaus skrydžiai į kosmosą… – tai pirmieji žingsniai link vieningos kultūros, kurios simbolis yra Taikos vėliava”.
N.Rerichas, keliaudamas po daugelį šalių, Trejybės simbolį rado įvairiose tautose, religijose ir kultūrose, pradedant neolito laikotarpiu. Trijų sferų ženklas aiškinimas įvairiai: religija, menas ir mokslas kultūros žiede; tiesa, grožis ir teisingumas; praeitis, dabartis ir ateitis amžinybės rate, Švč. Trejybė krikščioniškoje tradicijoje, pasaulinis susivienijimas ir panašiai.
Rericho Pakto aktualumas buvo suvoktas šių dienų Lietuvoje. Ir ne tik dėl susirūpinimo kultūros paveldo apsauga. Taip pat susirūpinta nepavydėtina dvasinės kultūros situacija apskritai, pačios kultūros puoselėjimu, ugdymu, plėtra. Todėl gimė Kultūros dienos idėja, kuriai įprasminti ir buvo pasirinkta balandžio 15-oji – Rericho Pakto ratifikavimo diena. Kelių nevyriausybinių organizacijų (Lietuvos kultūros fondo, Vydūno, Lietuvos Rericho, „Ethos” draugijų) iniciatyva buvo rengiami Etikos forumai, kurių tikslas – atsižvelgiant į kultūrinę ir pasaulėžiūrinę Lietuvos įvairovę, siekti konkretaus politikos ir kultūros bendradarbiavimo, stiprinant dorovės vaidmenį.
Dešimtajame Etikos forume – Kultūros vyksmas ir inteligentija – surengtame 2006 m. kovo 16 dieną Kaune, paminėtas 70-metis Memorandumo, kuriuo žymūs Lietuvos kultūros veikėjai 1936 metais kreipėsi į Užsienio reikalų ministrą dėl Rericho Pakto ratifikavimo ir Taikos vėliavos iškėlimo. Šio Etikos forumo dalyviai kreipėsi su Prašymu į Lietuvos Respublikos Prezidentą ir Seimo pirmininką, kad balandžio 15-ji būtų paskelbta Kultūros diena. Po Prašymu pasirašė šimtas asmenų. Tikint, kad Kultūros diena bus įteisinta ne tik Lietuvoje, bet ir taps tarptautine, šiame Prašyme siūlyta, kad tądien kaip daugeliui tautų ir kultūrų bendras simbolis būtų iškeliama Taikos vėliava.
Seimo III rūmų konferencijos salė, kurioje dirbo Tarptautinės konferencijos „Ar kultūra tampa valstybės prioritetu?” dalyviai.
Pirmajai Kultūros dienai paminėti buvo skirta konferencija Ar taps kultūra prioritetu valstybės gyvenime?, kuri įvyko 2007 m. balandžio 13 d. LR Seimo rūmuose šioje salėje.
Įteisinus Lietuvoje Kultūros dieną, iniciatyvinės grupės nariai kreipėsi į Baltijos Asamblėjos Lietuvos Seimo atstovus, siūlydami inicijuoti, kad Kultūros diena būtų minima kartu visose trijose šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Baltijos Asamblėja 2007 m. lapkričio 24 dieną priėmė Rezoliuciją, kurioje ragina Baltijos Ministrų tarybą paskelbti balandžio 15 dieną Baltijos valstybių Kultūros diena ir koordinuoti veiksmus, reikalingus kuriant bendrą Baltijos kultūros erdvę. Deja, šis pasiūlymas dar laukia įgyvendinimo.
Taip pat Kultūros dienos iniciatoriai kreipėsi į Baltijos Miestų Sąjungos Kultūros komisiją. Šios Komisijos valdyba 2007 m gruodžio mėn. pritarė Lietuvos kultūros dienai ir rekomendavo jų ženklą naudoti Kultūros dienos renginių metu.
Nuo 2009 metų Kultūros dienos renginių metu pradėta kelti Taikos vėliava. Ypač iškilmingai tais metais buvo iškelta prie Krašto apsaugos ministerijos. Šiandien Lietuvoje plazda daugiau nei 100 Taikos vėliavų, skelbdamos pasiryžimą siekti Taikos per kultūrą, įtvirtinti svarbiausias žmonijos vertybes.
Lietuvoje plačiai minima Kultūros diena: vyksta tarptautinės konferencijos, forumai, savivaldybių kultūros darbuotojų apdovanojimai, koncertai, parodos, akcijos, kiti renginiai.
Konferencijų, kas metai vykstančių Seimo rūmuose temos parenkamos atsižvelgiant ir į tų metų paskelbtas Seimo temas. Pavyzdžiui, 2011 metų tarptautinė konferencija buvo paskirta Konstantinui Mikalojui Čiurlioniui. Praėjusiais – paminėtas ir Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejus. Kultūros dienos reginių metu Tarptautinės konferencijos yra vykusios ir kituose miestuose: Panevėžyje, Klaipėdoje, Rietave, Dubingiuose, Ylakiuose, Neringos mieste, Birštone.
Koncertą surengę Radviliškio V.Kudirkos pagrindinės mokyklos moksleiviai.
Taikos vėliavos komitetas, Tarptautinio Taikos vėliavos komiteto prie JT padalinys Lietuvoje, su miestų bendruomenėmis nuo 2012 metų pradėjo skelbti Taikos miestus. Kultūros dienos ir kitų renginių metu paskelbti šeši Taikos miestai (miesteliai): Dubingiai, Ylakiai, Rietavas, Neringos miestas, Klaipėda, Birštonas. Šių miestų siekis – įgyvendinti kultūros prioritetą visose gyvenimo srityse. Lietuvoje vyko du tarptautiniai Taikos miestų forumai. Taip pat yra paskelbtos septynios Taikos mokyklos.
Kultūros dienos minėjimu balandžio 15-tą, Taikos vėliavos kėlimu valstybės mastu bei Taikos miestų ir mokyklų skelbimu Lietuva pirmauja pasaulyje, būdama pavyzdžiu kitoms šalims. Prieš aštuoneris metus Lietuva davė impulsą Tarptautiniam judėjimui už Pasaulio kultūros dienos paskelbimą su Taikos vėliavos simboliu. Į šį judėjimą yra įsijungusios visuomenės grupės iš Italijos, Ispanijos, Izraelio, Rusijos, Latvijos, Baltarusijos, Austrijos, Šveicarijos, Meksikos, Argentinos, Brazilijos, Kolumbijos, Čilės, Kubos, Uzbekistano, Ukrainos, Kazachstano, Indijos bei kitų šalių. Jau 29 šalyse minima ši diena. Susidomėjimas auga ir toliau.
Savo ruožtu, 2013 metais Argentina įteisino Taikos vėliavos kėlimą Tarptautinės taikos dienos metu rugsėjo 21 dieną, o 2014 metais – ir balandžio 15-ją. Meksikoje keliamos Taikos vėliavos įvairiomis progomis jau daug metų. Ten yra Tarptautinio Taikos vėliavos komiteto prie JT būstinė. Šio Komiteto prezidentė dr. Alicija Rodriges, žymi kino aktorė, Nobelio Taikos premijos nominantė yra dovanojusi daugiau negu 3 tūkstančius Taikos vėliavų, skleisdama taikos idėjas plačiai pasaulyje, vykdydama programą – Kartu kuriame taiką, yra paskelbusi Taikos miestų. Ypatingą dėmesį savo veikloje skiria vaikų ir jaunimo ugdymui.
Tarptautinio Taikos vėliavos komiteto, nevyriausybinės organizacijos prie Jungtinių Tautų, prezidentė dr. Alicija Rodriges, įvertinusi Lietuvos prioritetą skleidžiant taikos ir kultūros idėjas, Kultūros dienos minėjimą, Taikos miestų ir mokyklų skelbimą Komiteto vardu 2015 m. rugsėjo 10 d. paskelbė Lietuvą Taikos Respublika ir įteikė Seimui Taikos vėliavą. Šiais metais plačiai pasaulyje minimas jos reikšmingos veiklos 30 – metis. Tur būt sutiksime visi, kad reikia pasveikinti šią garbingą moterį čia dabar vykstančios konferencijos dalyvių vardu.
Kaip atsakytume į šios konferencijos klausimą – Ar kultūra tampa valstybės prioritetu? Tur būt, šis tapsmas vyksta pastoviai, kas dieną. Jis prasideda mūsų širdyse, mintyse, jausmuose, veiksmuose. Kuo daugiau valstybės piliečių sieks gyventi aukščiausių vertybių principais, išreikštais ir Taikos vėliava, tuo labiau artėsime į šį prioritetą.
Sėkmės mums visiems kuriant taikos ir kultūros šalį!
Šis pranešimas perskaitytas kovo 15-ąją Seime surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Ar kultūra tampa valstybės prioritetu?” Konferencija buvo skirta Kultūros dienos 10-mečiui paminėti.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Dr. Auksė Narvilienė, Taikos vėliavos komiteto pirmininkė, Tarptautinio Taikos vėliavos komiteto prie JT koordinatorė Lietuvoje.
Kitose Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: profesorius, Seimo narys Vytautas Juozapaitis, pirmininkavęs konferencijai; koncertą surengę Radviliškio V.Kudirkos pagrindinės mokyklos moksleiviai; Seimo III rūmų konferencijos salė, kurioje dirbo Tarptautinės konferencijos „Ar kultūra tampa valstybės prioritetu?” dalyviai.
Praėjusią savaitę viso pasaulio akys ir dėmesys buvo nukreiptas į įvykius Graikijoje, kuri, nusispjovusi į Europos bendrapiliečius pareiškė, kad veržtis diržus ir taupyti jiems neleidžia… orumas! Į ką bėdon patekusios valstybės socialistų vyriausybės simpatikas V.Putinas atsakė pagalbos pasiūlymu ir moraliniu palaikymu.
Tiesa, surengę protu nesuvokiamą referendumą, į kurio klausimą negalėtų atsakyti net ekonominį išsilavinimą turintys specialistai, graikų vyriausybės vadai padarė tai, ko negalėjo prognozuoti netgi patys save geriausiais laikantys politologai: po tautos pareikšto griežto „ne“ pasiūlytoms taupymo sankcijoms graikų premjeras pasirašo sutartį, kurios sąlygos yra žymiai blogesnės nei buvo pirminiame Europos Komisijos pasiūlyme. Tiesa, nepamiršęs savo rinkėjams pranešti, kad pats netiki tuo pasirašytu planu, tačiau tai yra vienintelė išeitis neleisti valstybei numirti…
Liaudies išmintis sako: geriau žvirblis rankoj negu briedis girioj… Šis posakis juo labiau tinka, kai vis dar girioje esantį miško karalių ketinama padalyti šimtams išalkusių ir nusilpusių lauko gyventojų, naiviai besitikinčių, kad išsvajoti žvėrienos gabalėliai pavers jų apgailėtinus gyvenimus sultinga ir riebia pasaka.
Gal taip ir galėtų nutikti vienoje iš socialiai jautrių brolių Grimų pasakų, pagal kurių moralės ir teisingumo pamokas užaugome. Tik ar realiame gyvenime tokia šviesi pabaiga apskritai įmanoma? Ar galima teisingai padalyti briedį, kurio net sumedžioti laiku nesugebama, ir yra didelė tikimybė, kad tas taip ilgai ir kantriai lauktas grobis teliks mūsų svajonėse?
Aktualijų portalas Slaptai.lt dar sykį svarsto, kodėl metropolitenas – vienintelė priemonė, pajėgi Vilnių išvaduoti iš transporto spūsčių ir užteršto oro.
Apie metro privalumus mūsų portale jau pasakojo Seimo nariai Kęstutis Masiulis, Rimantas Dagys, Linas Balsys ir Vytautas Juozapaitis.
Aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia diskusiją, kodėl metropoliteno statybos – vienintelė priemonė, pajėgi Vilnių išvaduoti iš transporto spūsčių.
Apie metro privalumus mūsų portale jau kalbėjo Seimo nariai Kęstutis Masiulis, Rimantas Dagys, Linas Balsys. Šiandien mūsų svečias – parlamentaras Vytautas Juozapaitis.
Beje, prof. Vytautas Juozapaitis pabrėžė, jog metro linijos Lietuvos sostinei reikalingos omenyje turint ne tik ekonominius, bet ir karinius – gynybinius aspektus. Juk požeminėse metro linijose galima slėptis nuo bombardavimų, radiacijos, stichinių nelaimių. Galų gale požeminės metro linijos – galimybė greitai ir saugiai evakuoti žmones.
Videointerviu trukmė – 12 min. Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.
Teismo sprendimas omonininkų byloje, Rusijos šnipų gaudymas, pabėgėlių iš Afrikos likimas, režisieriaus Rimo Tumino pareiškimai, kryptingi kai kurių žiniasklaidos priemonių išpuoliai prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę, amerikiečių karinės pratybos Lietuvoje, įsilaužimas į Krašto apsaugos ministerijos internetinį puslapį, rusiškos propagandos bei dezinformacijos nuodai?
Aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Tai – antroji videointerviu dalis (trukmė – 19 min).
Teismo sprendimas omonininkų byloje, Rusijos šnipų gaudymas, pabėgėlių iš Afrikos likimas, režisieriaus Rimo Tumino pareiškimai, kryptingi kai kurių žiniasklaidos priemonių išpuoliai prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę, amerikiečių karinės pratybos Lietuvoje, įsilaužimas į Krašto apsaugos ministerijos internetinį puslapį, rusiškos propagandos bei dezinformacijos nuodai?
Aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Tai – pirmoji videointerviu dalis (trukmė – 23 min).
Pirmiausia noriu nuvilti politinius oponentus, garsiai besidžiaugiančius nevienareikšmiais atgarsiais, sklindančiais iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovybės uždarų posėdžių, – jokių pikantiškų detalių nebus!
Šis tekstas, grįstas išskirtinai mano asmenine nuomone, yra paties partijos pirmininko inicijuotos viešos diskusijos pirmininko rinkimų tema tęsinys, skirtas visuomenės nariams, neabejingiems politiniams pokyčiams, kurie neišvengiamai daro įtaką visos visuomenės gyvenimui ir valstybės raidai.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Valentinas Stundys ir Vytautas Juozapaitis per spaudos konferenciją aiškindami Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektą akcentavo, kad viešojoje erdvėje pasigirdo daug interpretacijų ir netiesos apie įstatymą, kuriuo bandoma įtvirtinti lietuvių kalbos, kaip Konstitucijoje nurodomos valstybinės kalbos, statusą.
„Kai kam atrodė, kad šiuo įstatymu bus reikalaujama prekės ženklų pavadinimus versti į lietuvių kalbą. Tai – visiškas absurdas, interpretacija, neturinti jokio pagrindo, gaila, bet išgąsdinusi ir dalį mūsų visuomenės, ypač – verslininkų. Projekte nė su žiburiu tokios nuostatos nerasi. Tik tokiu atveju, kai prekės ženklas vartojamas paslaugos ar prekių pardavimo vietai apibūdinti, reikalaujama, kad ta vieta būtų pavadinta bendriniu žodžiu. Jei yra prekės ženklas „Coffee Inn“, suprantama, kad šio pavadinimo versti niekas nereikalauja ir nereikalaus, bet turi būti gerai matomoje vietoje parašytas bendrinis žodis, kad tai yra kavinė. Beje, ši norma taikoma ir dabar“, – sakė vienas iš projekto rengėjų V. Stundys.
Kas dabartinėje mūsų visuomenėje lieka dar? Lieka šviesiausia mūsų jaunimo dalis, tie studentai ir moksleiviai, kurie motyvuotai mokosi, kurie nenumeta į pašalį knygos, kurie, nors ir žvalgosi po pasaulį, savo gyvenimą ir darbus pasiryžę skirti Lietuvai.
Jie (sakykime, tai mūsų skautija, tai smalsūs mūsų dvidešimtmečiai ar kiek vyresni, tai tie, kurie vyksta į Sibiro platybes ieškoti tremtinių kapaviečių, tie, kuriuos jaudina ne tik mūsų tautos praeitis ar tradicijos, bet kurie bando suprasti, kuo šiandien ir ateityje kiekviena tauta gal būti įdomi pasauliui) ir yra dvasinės kultūros ugdymui palankiausia dirva. Mūsų kalbos puoselėtojai privalo jų nepražiopsoti! Meilės Lietuvai, pagarbos gimtajai kalbai visus juos reikia mokyti iš mažens.
Noriu priminti dar porą mūsų visuomenei būdingų požymių, kurių neturėtų išleisti iš akių ir lietuvių kalbos politikos kūrėjai, ir visi kultūros žmonės. Jau aišku, kad šiandien Lietuvoje nėra tokio kalbos autoriteto, koks XX amžiaus pradžioje buvo Jonas Jablonskis ar dar vienas kitas kalbos mokytojas, o ir, apskritai, į bet kokius autoritetus dabar žvelgiama įtariai ir be atodairos jiems nepaklūstama.
