Parodoje – XX a. pab.–XXI a. pr. Lietuvoje sukurta ir pagaminta ginkluotė. KAM nuotr.
Krašto apsaugos ministerijoje lankytojai nuo birželio 1 d. galės susipažinti su neeilinėmis muziejinėmis vertybėmis ir Lietuvos nepriklausomybės pradžios simboliais: XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje Lietuvoje sukurta ir pagaminta ginkluote.
Atkūrus Lietuvos valstybę, viena svarbiausių užduočių nepriklausomybei apginti ir išsaugoti buvo ginkluotųjų pajėgų kūrimas. Joms buvo reikalinga ginkluotė, o sudėtingomis sąlygomis apsirūpinti ginklais buvo mėginama visais įmanomais būdais.
Pirmieji ginklai Lietuvoje paskutiniais sovietinės okupacijos metais buvo kuriami pogrindžio sąlygomis. Vienas iš pagrindinių tų laikų ginklakalių Seimo gynybai paruošė apie 600 savadarbių svaidomųjų sprogmenų, įskaitant ir vadinamuosius Molotovo kokteilius. Paskelbus nepriklausomybę, ginklų kūrimas buvo tęsiamas ir valstybiniu lygmeniu. 1991 m. tuometinio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus iniciatyva buvo įkurta eksperimentinė bendrovė „Vytis“, kurios pagrindiniai produktai buvo rankiniai svaidomieji sprogmenys ir lengvieji šaunamieji ginklai, ypač – pistoletai kulkosvaidžiai.
Kaip pažymi pranešime Krašto apsaugos ministerija, iki Giraitės ginkluotės gamyklos projekto, pradėto 2000 m., eksperimentinė bendrovė „Vytis“ buvo vienintelis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos karinės pramonės objektas, užsiimantis ginkluotės gamyba.
Lietuvoje kurti skirtingų modifikacijų pistoletai – kulkosvaidžiai „Vytis“, pistoletas – kulkosvaidis „L-1“, pistoletas – kulkosvaidis „Vladas“ ir rankinės granatos „RPG-91“, RPG- 92.
Krašto apsaugos ministerijoje eksponuojamoje Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje lankytojai galės išvysti unikalius ir retus XX a. pabaigoje Lietuvos konstruktorių sukurtus ginklus ir jų bandomuosius variantus. Tai ne tik visuomenei jau žinomų pistoletų-kulkosvaidžių „Vytis-2“ pavyzdžiai, bet ir gerokai retesni, iki šiol neeksponuoti arba mažai eksponuoti ginklai.
Šalia 1991–1997 m. veikusios eksperimentinės įmonės „Vytis“ pagamintų šaunamųjų ginklų pristatomi ir šioje įmonėje pagamintų granatų pavyzdžiai, taip pat nuo 2000 m. veikiančios, karinės ir civilinės amunicijos gamintojos Giraitės ginkluotės gamyklos produkcija.
Daug nedelsdamas iškart pasakysiu, kad, kaip atrodo bent man, tokiu nešvankiausiu naujai išsilaisvinusios Lietuvos įvykiu yra Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nutarimas (svarbi informacija apie tai pateikiama ir Komisijos sudėtis nurodoma Čia) šįmet šios premijos laureatu paskelbti žmogų, kuris prieš 20 metų labai grubiai išniekino Lietuvos vėliavą.
Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nukritęs iš mėnulio ant galvos ir nežinantis kitų šios istorijos aplinkybių žemiečių gyvenimo stebėtojas turėtų teisę suabejoti – ar reikia trūks plyš prisiminti visus žmogaus gyvenime per keli dešimtmečius pasitaikiusius paklydimus ir tuo pagrindu stigmatizuoti tą žmogų, neatsižvelgiat į tai, kad anas kaip menininkas per tą laiką galbūt pateikė keletą įdomių projektų, permušančių ir nustelbiančių buvusius nesusipratimus. Tačiau nieko tokio, ką būtų verta paminėti, kas galėtų atkreipti dėmesį be jau pelnyto netikšos, išniekinusio Lietuvos vėliavą, liūdnos šlovės vardo naujai iškeptas laureatas negali pasiūlyti. Iš nežinios šis instaliacijų specialistas (mano pasišiaušusi atmintis vis dar neįleidžia įsidėmėti jo tikrinių vardo ir pavardės) buvo iškrapštytas tik dėl to, kad Šeimų maršo organizatoriai kreipėsi į prokuratūrą, prašydami įvertinti Lietuvos vėliavos išniekinimo faktą jo pateiktame videoperformanse, vaizduojančiame tūlą pilietį, nusišluostantį tirštai šokoladu išteptą veidą trispalvės pagalba. Toks štai humoras ne humoras, nors, žinoma, kitas galėtų pasakyti, kad pirmoji mums į galvą ateinanti kanalizacinio pobūdžio liaudiškoji asociacija rodo mūsų pačių sugedimo laipsnį, kai savo ruoštu čia po tirštu šokolado sluoksniu glūdi labai gili mintis, kurią dar reikėtų iškrapštyti.
Tualetai. Slaptai.lt nuotr.
Kokia tai mintis, ar ji galiausiai nėra panaši į sliekų ieškojimą užpakalyje? Performanso autorius įtikinėja, kad tokiu įvaizdinimu jis jau prieš 20 metų deklaravo idėją, jog Lietuva greitai taps ne tautiečių, o piliečių Lietuva. Tiesą sakant, niekados gyvenime dar nėra tekę susidurti su tokiu kvailu savaime kvailo daikto paaiškinimu. Kvailumas kvadratu, kitaip nepasakysi. Galop, kur čia ta pilietiškumo idėja glūdi? Ar storas šokolado sluoksnis ant veido turėtų mums priminti rasių įvairovę, o Lietuvos vėliavos pritaikymo siužetiniai vingiai savo ruožtu turėtų įtikinti žiūrovą, kad su trispalvės pagalba yra galima juodaodį atversti į baltaodį? Tai būtų komercinis pasiūlymas, nederantis su menininko pašaukimu, a? Dar kvailiau ir šiurpiau skamba įtikinėjimas, kad minėtoji instaliacija neva yra kovos su homofobija plakatas. Kad ir kaip ten būtų, šių eilučių autorius taip ir nesugebės patikėti iki savo gyvenimo pabaigos, kad vadinamieji instaliatoriai yra kažkokie menininkai. Bent jau aptariamu atveju instaliacija yra tokio neįtikėtinai žemo lygio, kad jokie užkalbėjimai neįstengs neskoningo išsidirbinėjimo kilstelėti į aukštesnįjį lygį nei priklauso pagal daiktų prigimtį.
Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija pranešė, kad šiam laureatui premija buvo skirta už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis (sic). Tai labai daug pasako ir apie pačią Komisiją, kuri nacionalinius lietuvių tautos ir nepriklausomos valstybės simbolius vadina kultūriniais stereotipais, ar ne? Žinia, ta pati Komisija kažkaip pražiopsojo, neįvertino premija dar ir tokio R. Šimašiaus, kuris yra ne mažiau nusipelnęs „kultūrinių stereotipų“ laužymo baruose, naikindamas istorinės atminties ženklus Vilniaus mieste ir Vyčio aikštėje įrengdamas pliažo instaliaciją. Ką dar liko apdergti? Ar galiausiai liko tik tai, kad su instaliuoto milžino, pakelto į orą malūnsparniais, pagalba iš viršaus bus apšiktas Gedimino bokštas, ar greitai bus varžomasi tik dėl to, kas efektingiau apspjaus motinos veidą?
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai mūsų nacionaliniai jausmai yra užgaunami labai stipriai, o nacionaliniai simboliai išniekinami su neslepiamai pikta intencija, žvalgomės aplinkui, siekdami identifikuoti tuos piktadarius, paslaptingai kuždėdami vienas kitam apie kažkokius pašvinkusius globalistus arba, tarkime, žydus, mitologine to žodžio reikšme.
Anais sovietiniais laikais, nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu. Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.
Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge būčiau linkęs manyti, kad čia minimos Komisijos veikla labai bjauriai nususo, keletą metelių pavadovavus jai tokiam Leonidui Donskiui, – drauge visiškai nesijaudinu dėl to, kokiam žanrui mano nusižiūrėjimą priskirsite. Iš tiesų, tos Komisijos veikla po minimų įvykių ne tik nususo ir sumenko, čia kažkas nutrūko, sugedo ar sulūžo taip nepataisomai, kad kai kurie Komisijos pasirinkimai šiandien jau ne tik žadina visuomenės pasidygėjimą, bet kartu teikia peno pagalvoti apie tai – ar gražiai pasivadinusi Komisija nėra tik liliputų gauja, užsimojusi viską suliliputinti aplinkui?
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Ar kretiniškas sprendimas buvo surežisuotas iš anksto, inspiruotas įtakingų politikų arba kitokio plauko veikėjų? Vis tik dar kraupiau būtų, jeigu toks sprendimas čia buvo priimtas Komisijos nariams baiminantis dėl to, kad nepasirodytų vienas kitam nepakankamai pažangūs, dėl noro savo iniciatyva atkeršyti opoziciniams visuomenės judėjimams arba dėl užkrečiamą pavidalą siaurame bendraminčių rate įgijusio protinio neįgalumo. Manding, čia yra kaip tik tas atvejis, kai apie įžūliai prasikišantį siauraprotystės faktą neturime teisės nutylėti net dėl diplomatinių sumetimų ar visuotinės taikos poreikio.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas be ko, ne visi tos Komisijos pasirinkimai kelia tokias baisias abejones, tačiau čia aptartas skandalingas įvykis daug ką nubraukia ir, kas yra liūdniausia, kompromituoja iškilius kūrėjus, kurie anksčiau buvo nominuoti šiai premijai gauti.
Jeigu kas nors nuplėštų vėliavą nuo valstybinės įstaigos sienų ir sutryptų ją į žemę, tikriausiai gautų nemenką baudą už valstybės inventoriaus sunaikinimą. Tačiau nepalyginamai didesnius nuostolius patiriame, kai yra naikinamas Lietuvos nacionalinės vėliavos kaip simbolio integralumas.
Filosofo žodžiais tariant, simbolis ne tiek nurodo kažką, kiek talpina savyje tai, ką nurodo. Krikščionis paliudys, kad Eucharistijos simbolika nėra tik Paskutinės Vakarienės kultūrinis priminimas, bet yra Švenčiausiasis Sakramentas, užtikrinantis tiesioginį Dievo dalyvavimą, kai Šventų Mišių misterijos metu duona ir vynas tampa Dievo kūnu ir krauju. Taip ir Lietuvos vėliava nėra nutolusios Lietuvos ženklas, vien tik spalvinė etiketė, kažkoks tolimų įvykių priminimas, bet yra tikroviškos Lietuvos gyvas prasiveržimas, kiekvieną kartą prasidėjimas iš naujo, gyvenimo ribų praplėtimas, būties priauginimas.
Vytis – ant troleibuso šonų ir langų. Vaikų piešiniai. Slaptai.lt nuotr.
Gali būti, kad ateityje ant automobilių valstybinių numerių atsiras Valstybės herbo (Vyčio) ženklas.
Antradienį Seimas žengė link to pirmą žingsnį, po pateikimo pritardamas Seimo nario Andriaus Kupčinsko pateiktoms Valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymo pataisoms.
Už siūlomą įstatymo pakeitimą po pateikimo balsavo 87 Seimo nariai, balsavusiųjų prieš nebuvo, susilaikė 10 parlamentarų. Projektas toliau keliaus į Seimo komitetus, vėliau jo laukia svarstymo ir priėmimo procedūros Seime. Šis traukinys – ir modernus, ir greitas, ir gražus. Slaptai.lt nuotr.
Pasak A. Kupčinsko, nuo 2018 m. išduodamuose automobilių valstybinių numerių ženkluose nebeliko šaltuoju būdu išspaustų apskritimų – techninės apžiūros galiojimo lipduko ir hologramos, kuri buvo viena iš numerio ženklo apsaugos priemonių.
A. Kupčinsko nuomone, šiuo metu likusią tuščią vietą (tarp raidžių ir skaičių) ant automobilių valstybinių numerių būtų galima tinkamai užpildyti Lietuvos Respublikos herbo – Vyčio – simbolika. „Lietuvos valstybės herbas gali būti naudojamas ant automobilių valstybinių numerių. Teigiamas rezultatas – savo šalies reprezentacija ir simbolikos puoselėjimas“, – sako parlamentaras.
Iniciatyvos autorius A. Kupčinskas sako, kad tai būtų viena efektyviausių valstybės reprezentacijos priemonių, kuria jau pasinaudojo ir pasirinko tokios ES šalys kaip Slovakija, Kroatija, Slovėnija, Austrija ir Vokietija bei kitos ne ES šalys (Šveicarija ir t.t.).
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus savivaldybės trečiadienį pristatytame priemonių plane dėl Lukiškių aikštės naudojimo Seimo Kultūros komiteto nariai pasigedo konkretumo.
Komiteto narys Vytautas Kernagis neslėpė nusivylimo dėl Vilniaus savivaldybės neveiksnumo pateikti konkrečius Lukiškių aikštės panaudojimo plano siūlymus.
„Aš neišgirdau iš esmės jokių konkrečių atsakymų, buvo teigiama, kad planuojama sėsti, kalbėti ir iki kažkada kažką nutarti. Tokį pristatymą pavadinčiau „vilkinimo vizijos“ pristatymu“, – Eltai po posėdžio teigė V. Kernagis.
„Savivaldybė galėjo pasistūmėti labiau šitoje vietoje. Manau, kad mano ir visuomenės lūkesčiai nebuvo išpildyti, tikėjomės, kad kažką konkretaus sužinosime, o dabar vėl viskas veliasi“, – dalinosi V. Kernagis.
Vilniaus savivaldybės pristatytame priemonių plane mero pavaduotojas Tomas Gulbinas akcentavo, kad aikštėje galėtų atsirasti kelios funkcinės zonos: memorialinė, rekreacinė ir kt. Taip pat aikštė galėtų apimti platesnę zoną, kitoje Gedimino pr. pusėje esančią erdvę, memorialinę zoną, kurioje šiuo metu stovi paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nukentėjusiems nuo sovietinės represijos aukoms.
Pasak T. Gulbino, gegužės mėnesį Savivaldybė yra numačiusi sudaryti darbo grupę, kurios pagrindinis uždavinys būtų įvertinti, kokiais būdais ir priemonėmis turi būti organizuojamas Lukiškių aikštės tvarkymas. Taip pat detaliai įvertinti 2017 m. Kultūros ministerijos skelbtą konkursą, išrinktą laimėtoją, konkurso vertinimo principus bei finansavimą.
ELTA primena, kad prieš daugiau nei trejus metus Vyriausybės, Kultūros ministerijos bei Šiuolaikinio meno centro inicijuotą konkursą dėl memorialo Lukiškių aikštėje laimėjo skulptoriaus Andriaus Labašausko „Laisvės kalvos“ idėja. Antroje vietoje likę „Vyčio“ skulptūros autoriai tokį sprendimą apskundė Aukščiausiajam Teismui reikalaudami laimėtoją pripažinti neteisėtu, o kūrybines dirbtuves pratęsti.
Kaip numatoma Savivaldybės pristatytame aikštės panaudojimo plane, ne vėliau, kaip iki 2024 m,. tikimasi surengti naują konkursą dėl memorialinio paminklo Lukiškių aikštėje.
ELTA primena, kad Kultūros ministerija dar praėjusią kadenciją pasirašė sutartį su Vilniaus savivaldybe, pagal kurią savivaldybė įsipareigoja per keturis mėnesius pateikti planą, ką ji žada daryti Lukiškių aikštėje ir kaip ją ketinama prižiūrėti.
Vasario 16-osios išvakarėse Raudondvaryje iškilo ledinis Vytis. Kauno r. sav. nuotr.
Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Raudondvario dvaro parke, Kauno rajone, iškilo maždaug 4 metrų aukščio Vyčio skulptūra.
Kompoziciją iš 15 tonų ledo luitų sukūrė įmonės „Ledo meistrai” komanda, pranešė Kauno rajono savivaldybė.
Dvi dienas prie Vyčio kūrimo Raudondvario dvaro menų inkubatoriaus kieme plušėjo Pauliaus Orlovo vadovaujama „Ledo meistrų” komanda – penki vyrai. Vienas menininkas – I Made Sutama Ramia – atkeliavo iš tolimojo Balio. Jis ypač džiaugėsi gausiu sniegu ir pozavo fotografams, nugriuvęs į pusnį.
Pirmadienį Raudondvaryje iki sutemų vyko baigiamieji meninės instaliacijos darbai.
Kūrinį apžiūrėjęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas sakė: „Karantino apribojimai neleidžia organizuoti masinių švenčių, todėl Vasario 16-ąją nusprendėme paminėti meniniu akcentu”.
Pasak viešosios įstaigos „Raudondvario dvaras” direktorės Snieguolės Navickienės, šią idėją jai „pasufleravo” šaltuku nustebinusi žiema ir daugybė sniego lipdinių Raudondvario gyventojų kiemuose.
Buvusio grafų Tiškevičių žirgyno kieme ant pakylos iškilęs Vytis šiek tiek stilizuotas ir kuria šiuolaikiškumo įspūdį. Raitelį iš visų pusių supa ledo luitai su užšaldytomis gėlėmis.
Visą kompoziciją vakarais apšvies spalvoti prožektoriai ir deglai, o iš garso kolonėlių sklis Raudondvario apylinkėse gimusio lietuviškos muzikos patriarcho Juozo Naujalio muzika.
Kompozicija bus galima gėrėtis, kol leis oro sąlygos. „Šiemet žiema atkakli, todėl tikėtina, kad Vytis atsilaikys gal net iki Kovo 11-osios”, – šypsojosi S. Navickienė.
Menininkų kolektyvo „Ledo meistrai” nariai dalyvauja žiemos festivaliuose, organizuoja šventes ir teikia įvairias „ledines” paslaugas. Įmonė įsikūrusi Vilniaus rajone, Arvydų gyvenvietėje. Menininkų produktai – ne tik skulptūros, bet ir lediniai barai, užšaldytos gėlės, kiti objektai.
Komanda rengia teatralizuotus pasirodymus: žiūrovų akivaizdoje kuriamos kompozicijos iš ledo, o į meninį procesą įsilieja muzika, šokis, akrobatika.
KASP reprezentacinė vėliava suplevėsavo prie Seimo. KASP nuotr.
Sekmadienį Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgoms minint 30-ąsias įkūrimo metines, pirmą kartą prie Seimo suplevėsavo reprezentacinė Savanorių pajėgų vėliava.
Vėliavos centre įkomponuota savanorių simbolika – KASP tarnybos ženklas vyšninės spalvos lauke.
Simboliška, kad Savanorių pajėgų vėliava suplevėsavo prie Seimo rūmų – vietos, kur gimė Savanorių pajėgos ir 1991 metų sausio 17-ąją buvo priimtas Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymas.
1991 m. sausį priešiškos jėgos stengėsi palaužti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Šie įvykiai subūrė tūkstančius žmonių. Grėsmės atveju kario priesaiką davė ir savanoriais tapo pasiryžę ginti savo tėvynę žmonės.
Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija, pagal slaptą Molotovo-Ribentropo suokalbį, 1939 metais užpuolė Lenkiją ir per tumpą laiką ją okupavo. Pasinaudojusi, iki tol taikiais ir patikliais tarpvalstybiniais santykiais su Lietuva, grąžino, tarsi jos bičiulė, lenkų okupuotą Lietuvos sostinę Vilnių. Lietuvos kariuomenė į Vilnių įžengė be kliūčių. Džiūgavo kariai ir visa Lietuva.
Tačiau tokiam džiūgesiui buvo labai gerai sumąstyta sovietų klasta. Netrukus Sovietų Sąjunga ultimatumu pareikalavo, kad netrukdomai būtų įsileistos sovietinės armijos įgulos. Lietuva priėmė ultimatumo reikalavimus ir sovietinė armija, be pasipriešinimo, okupavo kraštą. Dviejų nusikalstamų valstybių suokalbis, 1940 metais nutraukė neutralios, taikios Lietuvių tautos savarankišką gyvenimą. Lietuvos okupacija buvo padiktuota iš viršaus paklusus agresoriaus ultimatumui, o pasipriešinimas kilo iš vidaus – iš tautos gelmių. Prasidėjęs masinis teroras ir krašto sovietinimas įtikino tautą, kad taikus pasidavimas veda į pražūtį.
Praslinkus keliems mėnesiams po okupacijos, tauta atsitokėjo. Įvairios pogrindinės organizacijos, inteligentija, jaunimas pradėjo jungtis į stambesnius pasipriešinimo okupacijai darinius. Ypač sukruto iš Lietuvos pasitraukę, likimo nublokšti į Berlyną, Lietuvos intelektualai,
karininkai. Berlyne, 1940m. lapkričio 17 d., buvo įkurtas Lietuvių Aktyvistų Frontas (toliau – LAF). Aktyvistai susirinko plk. Kazio Škirpos bute ir nutarė sutelkti visas lietuvių aktyviąsias jėgas kovai už Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo. Vadovauti LAF ėmėsi Kazys Škirpa. Aktyvistų tarpe buvo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos būsimi aktyvūs nariai J.Paragis, J.Jurkūnas, J.Dženkaitis,
K.Brunius, A.Valiukėnas, St.Puodžius, V.Paragis. LAF šūkis buvo: Kovok! Tvirtais žingsniais, drąsiai pirmyn – už naują, laisvą Lietuvą!
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Beje, šiomis dienomis Vidmantas Valiušaitis archyvuose surado apdegusį LAF įkūrimo Berlyne originalą. Šiais metais pažymime ir LAF-o 80 metų sukaktį. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (toliau – LLKS) buvo įkurta 1940 m. gruodžio 26 dieną. Jos veiklą galima suskirstyti į šiuos etapus: aktyvi neginkluota kova prieš sovietinius, fašistinius okupantus ir armija krajova Vilniaus krašte 1940-1945 metais, iš Lietuvos nuo sovietinio teroro pasitraukusių intelektualų, diplomatų JAV, Vokietijoje ir kitose valstybėse veikla, ginkluota partizanų ir pogrindininkų kova, politinių kalinių sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose antrosios sovietinės okupacijos metu 1945-1990 metais veikla ir jos veikla atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.
Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
LLKS steigėjai buvo tautinių, patriotinių pažiūrų inteligentijos atstovai. Jos vadovybė sukūrė visą Lietuvą apimantį, konspiracinį bendražygių tinklą. Sąjungos veikla buvo suskirstyta ir veikė visuose keturiuose apskrities centruose. 1941 metais LLKS su LAF sudarė bendrą vadovybę su plačiai išsišakujusiu tinklu šalyje ir užsienyje. Pagrindinis jų tikslas buvo pasiruošti ginkluotam sukilimui. Visų patriotinių organizacijų bendros veiklos ir visos tautos valios dėka sukilėliai išvadavo Lietuvą nuo sovietinių okupantų. Vokiečių kariuomenė per Lietuvą žygiavo be kliūčių. Sukilėlių galutinę pergalę įkūnijo Laikinoji Lietuvos Vyriausybė. Pradžioje Lietuvos visuomenė į vokiečių karius žiūrėjo kaip išvaduotojus, manant, kad kitoks priešas, kitoks pasipriešinimas, kitokia priespauda. Tačiau tikrasis „išvaduotojo“ veidas atsiskleidė žiauriu elgesiu su žydais, jų žudynės.
Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.
Po šešių savaičių Laikinosios Vyriausybės veikla buvo uždrausta. LAF ir LLKS dar kurį laiką veikė kartu, 1941 m. rugsėjo 20 d. paskelbė memorandumą, paskelbė protestą dėl Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vilkinimo. Tačiau kitą dieną vienas iš memorandumo kūrėjų – Leonas Prapuolenis buvo suimtas ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą. LAF veikla buvo uždrausta.
LLKS pasirinko pasyvų kovos kelią. 1941 m. spalio mėn. paskelbė viešą laišką, atsiskyrė nuo LAF ir perėjo į pogrindį, įsijungė į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą. 1942 metais LLKS vadovybę sudarė Klemensas Brunius, Jurgis Valiulis, Izidorius Kurklietis, Povilas Žičkus, Algirdas Vokietaitis, Kostas Ptašinskas. Vokiečių okupacijos metais LLKS priklausė per 3000 prisiekusių narių, leido laikraščius „Apžvalga“, „Laisvas žodis“, „Laisvės Kovotojas“. Pastarasis, 1942–1944 metais buvo leidžiamas 2 kartus per mėnesį 5000 egz. tiražu. Jis buvo spausdinamas Kaune brolių Paragių, Mildažių sodybose – tų šeimų brolių, seserų, K.Brazausko, I.Kurkliečio, Z.Zubrio pastangomis. LLKS Kaune turėjo savo radijo stotį „Laisvoji Lietuva“, kurios laidos buvo girdimos Švedijoje ir kitose valstybėse.
Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus taip pat buvo LLKS narys, karui baigiantis dalyvavo Sedos kautynėse. LLKS veiklą pirmosios sovietinės okupacijos metais ir karo metu plačiai aprašyta Algirdo Vokietaičio „Raštai“, Juozo Grušio „LLKS 1940-2000 metais“, Mečislavo Treinio „Gyvenimas – meteoro skrydis“, Jūratės Vyliūtės „Kapitono Igno byla“, „Brolis Vincentas“, Juozo Jankausko „1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje“ knygose.
Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai daug aktyvių LLKS narių pasitraukė į užsienį arba stojo į ginkluotą partizaninę kovą prieš okupantus. Baigiantis partizanų kovai ir daugeliui jų žuvus, kova nesibaigė. Žuvusius ir suimtuosius pakeitė studentai, moksleiviai ir patriotinis jaunimas. Ženkli jų dalis atsidūrė kalėjimuose, sovietinėse koncentracijos stovyklose. Ten, sunkiai pakeliamomis sąlygomis, tęsė kovą
– atkūrė tuo pačiu pavadinimu aktyviai veikiančią LLKS, Sojuz borcov za svobodu (Kovos už laisvę sąjunga), kuriai priklausė ir kitų tautų politiniai kaliniai.
Lietuvos trispalvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuviai leido laikraščius „Šiaurės pašvaistė“, „Protėviu keliu“, „Varpas“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Toli nuo Tėvynės“. LLKS lageriuose rengė streikus, sukilimus, vykdė diversijas, sprogdino šachtų įrengimus. Kartu su ukrainiečiais buvo pagrindiniai 1953 – 1955 politinių kalinių sukilimų organizatoriai. Politinių kalinių sukilimai privertė sovietų vyriausybę paleisti į laisvę milijonus politinių kalinių. Aktyviausi pasipriešinimo, sukilimų, streikų vadovai buvo Stasys Ignatavičius, Ignas Uogintas, Petras Paulaitis, generolas Motiejus Pečiulionis, Kazimieras Michelevičius, Edvardas Burokas, Vytautas Vaineikis, Edvardas Laugalys, Petras Aleksiūnas, Povilas Vaičekauskas, Vytautas Svilas, Edvardas Svilainis, Pranas Veverskis, Povilas Zagreckas, Juozas Grušys, Jonas Navickas, Stasys Laskauskas, Jonas Dailidė, Justas Šilinas, Vladas Šiška, Jonas Valaitis, Jonas Dailidė, Martinas Kemtys, Vincas Korsakas, Feliksas Kirvelaitis, Bronius Kinertas, Adomas Lukoševičius, Liudas Bručas, Eligijus Smetona, Antanas Petrikonis, Apalonija Navickienė, Jonas Navickas, Algimantas Ruzgys, Povilas Kriščiūnas, Juozas Tribušauskas, Stasys Ulevskis, kunigai Kazimieras Vaičionis ir Pranas Račiūnas, Placidas Vyturys, Zenonas Paldavičius, Povilas Ulozas ir daugelis kitų.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Dalis politinių kalinių po 1955 metų sukilimo už sukilimo organizavimą buvo išblaškyti po kitus lagerius, kai kurie pateko į Vladimiro kalėjimą. Jame buvo kalinami Edvardas Burokas, Vytautas Vaineikis, Povilas Ulozas, Povilas Zagreckas, Justas Šilinas, Martynas Kemtys, Vladas Šiška. Čia juos sutiko, kalinami už sukilimų organizavimą, kitų tautų politiniai kaliniai.
2000 metais, Vilniaus tarptautinime komunizmo nusikaltimams įvertinti kongrese, Edvardo Buroko pakviestas svečias iš Izraelio, Taišeto politinis kalinys Feliksas Krasavinas kalbėjo, kad sovietiniuose lageriuose lietuviai buvo pati tvirčiausia ir patikimiausia politinių kalinių dalis, organizavę sukilimus, sužlugdžiusi GULAG-o sistemą. Jis išreiškė viltį, kad komunizmo nusikaltimai įstatymu pirmiausia bus įvertinti Lietuvoje. Tuo paseks ir kitos sovietiniame narve buvusios tautos. Komunizmą jis įvertino baisesniu už fašizmą. Jis sakė: Niurnbergas-2, komunizmo įvertinimas, turės įvykti. Tokiems nusikaltimams senatis negalioja.
Subyrėjus sovietinių lagerių sistemai, politiniams kaliniams per kančias sugrįžus į Tėvynę, kova buvo tęsiama. Nuo 1956 m. LLKS vadovavo generolas Mečislovas Pečiulionis, nuo 1960 – Petras Paulaitis. 1975 – 1988 metais LLKS leido pogrindinį laikraštį „Varpas“. Ypač aktyvūs „Varpo“ leidyboje buvo Vytautas ir Stanislava Vaineikiai, broliai Edvardas, Antanas ir Jonas Burokai, kunigas Juozapas Dabravolskas, Petras Grainys, Jonas Kujalis, Vincas Korsakas, Stasys Ulevskis ir kiti.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, LLKS nariai ir jų bendražygiai, kartu su visa Lietuvos patriotine visuomene įsijungė į kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę pagarsinimą ir įamžinimą – statė jiems atminimo ženklus, paminklus, perlaidojo pelkėse, grioviuose, miškuose ir kitose vietose išniekintų partizanų, iš Sibiro ir kitų šalių ištremtų ir mirusių ten nuo šalčio ir bado, palaikus. Visi džiaugėmės, kad tikslas pasiektas, nepriklausomybė atkovota. Deja apsirikome. Buvusioji komunistinė nomenklatūra, nepriėmus desovietizacijos įstatymo, sugrįžo į valdžią, užėmė postus visose aukščiausiose šalies institucijose, perėmė į savo rankas spaudą, televiziją. Mokslo ir mokymo įstaigose, žemės ūkyje, teismuose išliko komunistine ideologija persisunkę funkcionieriai ir tarnautojai.
Vėliau jie, vadinamos „prichvatizacijos“ būdu, perėmė visą turtą, bankus ir per trumpą laiką tapo turtuoliais. Prasidėjo aktyvi šmeižto kampanija prieš partizanus, apkaltinus juos taikių gyventojų žudymu, žydšaudyste. Beveik visuose teismuose partizanai, jų šeimos nariai už padarytą skriaudą ir žalą, pralaimėjo bylas. Tik keliems KGB tarnautojams, stribams buvo pritaikyta bausmė, dažniausia lygtinė, už nusikaltimus ir Lietuvos genocidą, o pati sovietinė „grietinėlė“ LKP CK ir VLKJS CK – didžiausia komunistinių nusikaltimų Lietuvoje organizatorė, liko visai nepaliesta. Todėl LLKS 1995 metais atkūrė savo veiklą ir vėl pradėjo leisti savo mėnesinį žurnalą „VARPAS“.
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
LLKS užsibrėžė tikslą viešinti neokomunistų, įvairaus plauko kosmopolitų, globalistų kenksmingas Lietuvos valstybei užmačias, auklėti jaunimą patriotine dvasia, rinkti ir propaguoti istorinę medžiagą apie laisvės kovas, remti laisvės kovotojus, partizanus ir jų šeimas. Vaisingai dirbo šviesios atminties LLKS narys Vilius Bražėnas išleidęs 4 knygas ir paruošęs daugybę publicistinių straipsnių, Edvardas Burokas išleidęs „Pūtėme prieš vėją“ 5 tomų seriją apie politinių kalinių veiklą sovietiniuose lageriuose, sukilimų organizavimą. Petras Girdzijauskas parašęs knygą apie Joną Žemaitį- Vytautą „Partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas“, Eugenijus Stancikas – apie jaunimo pogrindines organizacijas, Paulius Saudargas ir Goda Karazijaitė – 2 knygas – „Gulago partizanai“ ir „Kalinio dalia“, Juozas Parnarauskas – „Gyvenimo tėkmėje“, Vytautas Bačius „Sutrypti metai“. Antanas Seikalis, žuvusio 1954 m. Kengyro sukilime Povilo brolis, parašė ir išleido knygą „Vidurnakčio apasionata“, Povilo Seikalio atminimas įamžintas Naujųjų Rasų kenotafe. 2015 metais pasirodė suomių rašytojo Jukka Rislakki knygoje „Vorkuta. Sukilimas lageryje“ aprašomas kalėjimo sąlygomis leistas LLKS „Varpas“, įdėti atsišaukimai kviečiantys sukilti, Vorkutos sukilimo organizatorių nuotraukos.
LLKS atliko svarbius darbus Vilniuje, Naujųjų Rasų kapinėse įamžinant kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę atminimą. Kartu su architekte, LLKS nare, Živile Mačioniene buvo suformuotas LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ MEMORIALAS. Jis pradėtas rengti 2005, o baigtas 2012 metais. Trylikoje kenotafų (kenotafas – tuščias, simbolinis kapas) įamžinta per 500 asmenų, pradedant ministrais pirmininkais, ministrais, generolais, dvasininkais, 1941 m. birželio – 22-28 d. sukilėliais, partizanų vadovybe, žuvusiais Vorkutos ir kitų sukilimo dalyviais, baigiant politiniais kaliniais, Armijos krajovos aukomis.
Viena granitinė plokštė skirta sovietinių aukų Lietuvoje statistikai, anglų ir lietuvių kalbimis.
Joje įrašyta: VIEŠPATIE, SUTEIK AMŽINĄJĄ RAMYBĘ LIETUVIŲ TAUTOS VAIKAMS, 1918 – 1990 METAIS KOVOJUSIEMS, MIRUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ, SOVIETMEČIU PERSEKIOTIEMS, NUKANKINTIEMS, ĮKALINTIEMS, IŠTREMTIEMS, NUŽUDYTIEMS IR PASITRAUKUSIEMS IŠ TĖVYNĖS NUO KOMUNISTINIO TERORO.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
LLKS prisidėjo prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Vilniuje, atidengto Kovo 11–ajai skirto paminklo „Žinia“ pastatymo. Ant postamento šono iškaltos raidės- Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungai- 70 metų. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios LLKS siekė, kad Lukiškių aikštėje būtų pastatytas paminklas per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu. Pastaruoju metu Lukiškių aikštės suformuoto Šimtmečio rato centro ertmėje įamžinta ir iškilmingai pašventinta per 100 relikvijų suvežtų iš Žalgirio, Saulės, Salaspilio, žymiausių partizanų mūšių ir žūties vietų, Kražių skerdynių, 1863 m. sukilėlių vadovų, nužudytų Lukiškių aikštėje ir užkastų Gedimino kalne, Nepriklausomybės kovų 1918 m., 1941 m. birželio – 22-28 d. sukilimo žūties vietų.
Lukiškių aikštėje 2002 metais LLKS rūpesčiu pastatytas įspūdingas, meniškas, menantis 1863 sukilimo aukas kryžius savo įrašu raginantis, kad aikštėje būtų įamžintas per amžius kovojusių ir žuvusių atminimas. LLKS ir visos patriotinės organizacijos tikėjosi, kad 2018 metais bus pastatytas paminklas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio jubiliejui. Deja, tai nebuvo padaryta. Tikimės, kad šiais metais,
įsigaliojus priimtam Lukiškių aikštės, kaip reprezentacinės aikštės su Vyčio simboliu įstatymui, artimiausiu metu paminklas bus pastatytas.
Ukmergės r. Jogvilų kaime ir Molėtų r. Inturkės miestelyje pastatėme paminklus pogrindinio LLKS leidinio „Varpo“ leidėjams. Dar turime planų Naujųjų Rasų kapinėse įamžinti naujuose kenotafuose, kituose sovietų lageriuose nužudytų politinių kalinių atminimą.
LLKS nuolat reikalauja, kad būtų įvertinti komunizmo nusikaltimai, kad Lietuvos Respublikos įstatymu TSKP skyrius, Lietuvos komunistų partija būtų įvertinta kaip neteisinė, represinė ir nusikalstama organizacija, uoliai vykdžiusi okupantų nurodymus, naikinusi lietuvių tautą, griovusi Lietuvos Nepriklausomybės pamatus, susprogdinusi Trijų Kryžių kalną, Kalvarijas Vilniuje ir Vepriuose, uždariusi Lietuvos šventoves, persekiojusi katalikų tikėjimą, visus tikinčiuosius, vykdžiusi susidorojimą ir terorą prieš dvasininkus, savo nutarimais 1957 metais uždraudusi lietuviams politiniams kaliniams ir tremtiniams grįžti į Lietuvą.
Birželio sukilimo minėjimas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Mes esame nepakantūs, kad savo veiklą vienpusiškai vykdo Tarptautinė nacių ir sovietinių nusikaltimų komisija, vadovaujama E. Zingerio, daugiausia nagrinėjanti tik nacių nusikaltimus, kad veikia represuoto lenkų karininko-gydytojo Kekšto namuose Venclovų muziejus, kad stovi paminklas P.Cvirkai, kad nepagrįstai, kaltinami nacizmu ir holokaustu plk. Kazys Škirpa, Juozas Brazaitis, Jonas Noreika – Generolas Vėtra, Prezidento Antano Smetonos sūnėnas Juozas Krikštaponis ir daugelis kitų. Mes gynėme ir ginsime Lietuvos Konstituciją, valstybinę lietuvių kalbą, kad pataikaujant Lenkijai ir „autonomijos“ Vilniaus krašte kūrėjams, būtų keičiamas nusistovėjęs mūsų raidynas.
Mūsų tolimesnis siekis, lieka ir toliau reikalauti, kad iš Lietuvos kultūrinio žemėlapio išnyktų gatvių pavadinimai su kolobarantų pavardėmis, kad sovietinių karių kapai būtų iškelti iš miestų ir miestelių centrų į tam skirtas vietas. Būtina nuolat ieškoti ir rasti visų Lietuvos partizanų ir kitų patriotų palaikus, dūlančius pelkėse, grioviuose, miškuose, po pastatytais namais ir kitose vietose. Lietuvos didvyriai turi būti iškilmingai
palaidoti. Tai ateities užduotis jaunimo kartai. Naujai paskirto užsienio reikalų ministro pareiga ir siekis, suderinus su Rusijos ir kitų valstybių vadovais surasti Butyrkų kalėjime Jono Žemaičio-Vytauto, kituose kalėjimuose sušaudytų mūsų valstybės vadovų, 1941 m. sukilėlių, partizanų vadovybės, pareigūnų, generolų, dvasininkų palaikus arba atvežti bent iš tų vietų relikvijas- žemės žiupsnius.
LLKS yra per 220 narių. Labai populiari Lietuvoje, JAV ir kitose valstybėse buvo mūsų internetinė svetainė www.llks.lt, kurią administravo žurnalistas Antanas Ališauskas. Internetine svetaine domėjosi ne tik Lietuvoje, bet daugiau nei 50 valstybių, vien JAV – per 7 tūkst. skaitytojų.
Deja, A.Ališauskas eidamas 67 metus mirė. Šiuo metu atnaujiname svetainės veiklą. Jai vadovauja ir administruoja aktyvus LLKS narys
Robertas Ščerbavičius su savo sūnumi Aisčiu. Susirgus „Varpo“ ilgamečiam redaktoriui Algimantui Zolubui, „Varpo“ leidimas buvo laikinai sutrikęs. „Varpo“ redagavimą perėmė Gediminas Ruzgys.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius, TS – LKD partijos narys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2020 metų gruodžio mėn pasirodys 312-tas „Varpo“ numeris (leidinys atkurtas 1996 m.). LLKS 80–ojo jubiliejaus proga norėtume padėkoti už aktyvią veiklą LLKS nariams Raimundui Kaminskui, Kęstučiui Balčiūnui, Laimui Dieniniui, Eugenijai Ibenskienei, Gintautui Mackoniui, Jonui Vasiliauskui, Antanui Burokui, neseniai tapusiam LLKS nariu architektui Kęstučiui Akelaičiui, Arvydui Gelžiniui, Petrui Girdzijauskui, Vytautui Keršanskui, Alvydui Malinauskui, Povilui Mataičiui, Reginai Smetonaitei, Romui Šauliui, Janinai Šivokienei, Zigmantui Vašatkevičiui, Sofijai Vyliūtei, Dainiui Vaineikiui – broliui Pauliui, Rimai Vaitonienei, Šarūnui Valentinavičiui, Seimo nariams Audroniui Ažubaliui, Laurynui Kasčiūnui, Pauliui Saudargui ir kitiems garbiems mūsų nariams. Dėkingi mūsų rėmėjams, Seimo nariams Radvilei Morkūnaitei – Mikulėnienei, buvusiam kariuomenės vadui, generolui Arvydui Pociui, mūsų narei, Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininkei Angelei Jakavonytei, Vidmantui Valiušaičiui, Gintarui Šidlauskui, Daliui Stancikui, prof. Alfonsui Vaišvilai ir kitiems.
LLKS pirmininkas Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.
Esame dėkingi Juozo ir Aleksandros – Kazickų šeimos fondui, šio fondo Niujorko biuro generalinei direktorei mūsų rėmėjai Neilai Baumilienei, už finansinę paramą. Fondo dėka atliekame tuos darbus, kurie reikaligi mūsų veiklai ir laikraščio „Varpas“ leidimui.
Visada prisimename tuos LLKS narius, kurie per okupacijas žuvo, buvo nukankinti arba mirė sovietų ir nacių koncentracijos stovyklose. Tai broliai Vytautas ir Zenonas Blynai, Klemensas Brunius, Stasys Jaciunskas, Izidorius Kurklietis, Juozas Rudokas, Antanas Valiukėnas, Ignas Vylius, Aleksandras Liudas Viršila. Pastaraisiais metais į amžinybę palydėjome Vorkutos sukilimo dalyvius Petrą Aleksiūną, Povilą Kriščiūną, LLKS aktyvius narius žurnalistą ir inžinierių Antaną Ališauską, Apolinarą Janušauską, Vytautą Bačių, Jurgį Naviką, dr. Juozą Parnarauską, „Varpo“ dailininką Antaną Šakalį. Tesuteikia Viešpats jiems amžinąją ramybę.
Mūsų visuomeninės organizacijos užduotis puoselėti laisvės kovų istorinę atmintį, apsaugoti mūsų tautą, kalbą nuo svetimų mums globalizmo, perdėto liberalizmo ir visiškos laisvės apraiškų, siekiančių sovietinius nusikaltimus nustumti į užmarštį, paliekant tai istorijai.
Rugsėjo 5-osios mitingas prie Prezidentūros. Ginama K.Škirpos ir J.Noreikos garbė. Slaptai.lt nuotr.
Istorijos ratas nenumaldomai sukasi, keičiasi žmonių kartos. Lietuvių istorijos drama, tragedija, kančia ir netektys vis labiau užklojamos praeities skraiste, skęsta užmarštin. Beveik trys mūsų tautos kartos gimė ir augo sovietmety, mokėsi ir studijavo sovietinėse mokyklose, brendo istorijos falsifikacijos ir ateizmo atmosferoje, geležiniu dangčiu uždengtame narve. Mūsų tikslas išlikti tol, kol bus įstatymu galutinai įvertinti komunizmo nusikaltimų padariniai, kol nebus atverti teisingumo vartai. Kova už Lietuvos laisvę dar
nebaigta.
Nuoširdžiai sveikiname visus LLKS narius, mūsų remėjus, patriotinių visuomeninių organizacijos vadovus su garbingu LLKS 80-uoju jubiliejumi. Linkime išvengti „koronos“, padaryti dar daug kilnių, garbingų darbų Tėvynės labui.
Nuoširdžiausiai sveikiname su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais 2021 metais.
LLKS valdybos pirmininkas Ernestas Subačius, LLKS garbės pirmininkas Jonas Burokas
Legendiniai Black Hawk, kurie pasipuoš Vyčio Kryžiais. Viliaus Džiavečkos nuotr.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas pristato naujus amerikietiškus sraigtasparnius UH-60M „Black Hawk“,kurie Lietuvą turėtų pasiekti nuo 2024 metų.
Šiuo metu UH-60„Black Hawk“ eksploatuoja Australija, Brazilija, Jordanija, Kataras, Kinija, Kolumbija, Irakas, Izraelis, Meksika, Pietų Korėja, Slovakija, Švedija, Tailandas, Taivanas, Turkija, JAE ir JAV. Juos rengiasi pirkti Čekija, Latvija ir Tunisas.
UH-60M „Black Hawk“ yra vidutinis sraigtasparnis, sukurtas ir pagamintas „Sikorsky Lockheed Martin“ kompanijos, kad atitiktų visus JAV ir užsienio šalių ir įvairių rūšių kariuomenių poreikius. UH-60M (Maik versija) yra naujausia modernizuota UH-60 „Black Hawk“ sraigtasparnio versija. Pirma jo modifikacija keitėsi, nes sraigtasparnis, pradėtas eksploatuoti net 1979 m., buvo modernizuojamas, tobulinamas ir skaitmenizuojamas, be to, jis buvo adaptuojamas ir prie užduočių. Todėl, pavyzdžiui,JAV KJP ir SOP turėjo atskiras savo versijas, taip pat atskiri sraigtasparnių modeliai buvo naudojami elektroninėje kovoje ar medicininiai evakuacijai.
UH-60M turi galimybę pasiruošti įvairioms misijoms ir užduotims, pažangią skaitmeninę avioniką ir galingą jėgainės sistemą. Sraigtasparnis gali būti naudojamas taktiniam transportavimui, paieškos ir gelbėjimo užduotims kovos sąlygomis, vadovavimui ir valdymui, parašiutininkų desantavimui, karių infiltravimui ar jų ištraukimui, medicininiai evakuacijai, oro paramai, įprastiems paieškos ir gelbėjimo darbams ir gaisro gesinimams. Sraigtasparnis turi ištobulintą situacinio įvertinimo ir perspėjimo sistemą bei didesnį išgyvenamumą nei ankstesni modeliai.
Legendiniai Black Hawk. Viliaus Džiavečkos nuotr.
Sraigtasparnis UH-60M „Black Hawk“ turi du General Electric T700-GE-701D dengtus variklius. Kiekvienas variklis sugeneruoja maksimalią 2,974 kW pakilimo jėgą. Sraigtasparniui kyboti ore pakanka ir vieno variklio. Jėgainės sistema taip pat susideda iš papildomo elektros agregato, pavarų dėžės, keturių kompozicinių menčių. Taip pat yra du numetami ir patys užsisandarinantys 360 galonų talpos kuro bakai.
UH-60M skrenda maksimaliu kreiseriniu 280 km/h greičiu ir gali nuskristi nepasipildęs kuro 511 km. atstumą. Maksimalus krovinio svoris apie 3630 kg, maksimalus bendras pakilimo svoris 10660 kg. Įgulą sudaro 3 arba 4 kariai, gali gabenti iki 11 karių su ekipuote – užduočiai pasirengusį ir aprūpintą karių skyrių.
Viena iš įdomesnių sraigtasparnio techninių charakteristikų yra tai, kad jis turi nešančio sraigto stabdį. Dažnai ant žemės tupinčio, pasiruošusio kilti, sraigtasparnio besisukančios mentės sukelia daug nepatogumų, sukelia itin stiprius vėjo srautus, neša dulkės, reikia saugotis pačiam ir saugoti kitus tiek prieinant tiek nueinant nuo orlaivio, sudėtinga pakrauti ar iškrauti krovinius, sužeistuosius. UH-60M gali paleisti variklius ir pasirengti skrydžiui užtraukus nešančio sraigto stabdį – nors varikliai veiks, bet mentės nesisuks.
Tik visiškai pasikrovus, pritvirtinus krovinį ir davus ženklą, kad skrydžiui pasiruošta, įgulos vadas paleis suktis mentes ir pokelių minučių sraigtasparnis kils. JAV S,P 2019 m. sausio mėn. duomenimis, Afganistane ir Irake kovinių operacijų paramai naudoja daugiau nei 730 vnt. UH-60M sraigtasparnių. Tai yra užduotyse jau praktiškai patikrintas, užgrūdintas ir ištobulintas orlaivis.
2020 m. vasario mėnesį Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vadas plk. Dainius Guzas su jį lydinčia KOP karių delegacija lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur dalyvavo susitikime su JAV Pensilvanijos Nacionalinės Gvardijos atstovais. Siekiant sklandžiai integruoti ir tinkamai pasiruošti eksploatuoti naujai įsigyjamus sraigtasparnius, susitikimo metu buvo aptartas galimas Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų bei JAV Pensilvanijos Nacionalinės Gvardijos (JAV PNG) bendradarbiavimas dėl Lietuvos kariuomenės įsigyjamų naujų sraigtasparnių UH-60M, jų logistinio aptarnavimo, remonto, pilotų, mechanikų ir kito personalo rengimo galimybių.
Black Hawk. Viliaus Džiavečkos nuotr.
Nuo 2022 metų pirmoji 9-12 žmonių grupė turėtų būti siunčiama į mokymo įstaigas, esančias Pensilvanijoje arba Arizonoje. Mokymo trukmė priklausys nuo turimos personalo kvalifikacijos.
Bazinis lakūnų permokymo kursas truks 8 savaites, dar aštuonias savaites vyks lakūno-instruktoriaus parengimas bei papildomas devynias savaites užtruks lakūno, galinčio atlikti techninius skrydžius, permokymas.
Pasibaigus COVID19 krizei į Lietuvą planuoja atvykti JAV Pensilvanijos Nacionalinės Gvardijos atstovai. Jie norėtų apžiūrėti turimą LK KOP infrastruktūrą, kad galėtų suteikti dar tikslesnius patarimus ir konkretesnę pagalbą sklandžiai įsisavinant, integruojant bei ruošiantis naudoti sraigtasparnius UH-60M „Black Hawk“.
Jau buvo galima pradėti nerimauti dėl to, kad priešingą nuomonę turinčių žmonių sąstingis ir ten užstojusi pauzė užsitęsė pernelyg ilgai, kažkas iš jų turėjo trūks plyš iššauti jau vakar, tačiau vis tik labai nustebau, jog šiandien triukšmingai driokstelėjo būtent Vladimiras Laučius, netikėtai pareiškęs, kad mūsų pusės politika Baltarusijos atžvilgiu, labai aiškiai palaikant prieš diktatorių sukilusią pilietinę visuomenę ir nepripažįstant suklastotų prezidento rinkimų legitimumo, yra Lietuvos pralaimėjimas visais atžvilgiais („Kaip mes nešame Baltarusijai demokratijos saulę”; delfi.lt portalas).
Kaip tvirtina minėtasis žurnalistas (cituoju iš atminties), mūsų aukščiausiųjų politikų barškinimas tuščiavidurėmis vertybėmis, noras papozuoti prieš savo rinkėjus Baltarusijos žmonių kovos už laisvę kontekste galiausiai nieko doro nedavė, o už savo naivumą ir tuščiagarbiškumą dabar turėsime užmokėti nepritekliais arba net naujai iškilusiomis grėsmėmis mūsų artimiausiame horizonte. Kitaip tariant, svarbiausiuoju V. Laučiaus straipsnio leitmotyvu skamba pasikartojant išvada, kad Lietuvos užsienio politikai, palaikant prabudusią laisvei tautą, o ne diktatorių ir išsigimėlį, pritrūko politinio realizmo, susiviliojus niekur nevedančiais idealistiniais užkeikimais apie tautos teises pačiai lemti savo likimą.
Nesunku įsivaizduoti, kad tokios ar panašios išvados dalyje mūsų populiacijos galimai jau brendo nuo pat krizės Baltarusijoje pradžios, o dabar jau buvo subrendusios ar net perbrendusios, kai V.Laučius drąsiai pasiryžo sudėti visus taškus ant i. Tačiau, kaip jau minėjau, buvau apstulbintas, kad tokio apibendrinimo lokomotyvu tapo V.Laučius, neabejotinai labiausiai intelektualus šiandienos mūsų padangėje politikos apžvalgininkas. Taip pat neabejoju ir gera V.Laučiaus valia, siekiant perspėti tautiečius ir įtakingus politikus dėl daromų klaidų, galinčių užtraukti dideles negandas, tačiau, kaip atrodo bent man, pats žurnalistas galimai didesne ar mažesne dalimi klysta, įtikėjęs, kad politinis realizmas yra politinės išminties pribuvėja, o idealistiniai motyvai politikoje yra nebrandaus proto požymis arba geriausiu atveju tuščias maivymasis, veidmainingas pozavimas.
Baltarusijos omonas. Vilniuje demonstruojamos plakatų parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Dievas mato, esu suėstas visos eilės nuodėmių, tačiau drauge niekados nesu šunuodegiavęs prieš valdžios vyrus ir moteris. Tačiau tai netrukdo man prisipažinti, kad didžiavausi net savo valstybės valdiškomis institucijomis aną kartą, kai jos parodė ne valdišką (idealistinį?) sugebėjimą surengti tinkamas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves, neabejotinai jaučiu dėkingumą politikams, kurie stoja prieš valstybės simbolio Vyčio išniekinimą arba be jokių išlygų palaiko kaimyninės tautos, taip pat išpažįstančios Vyčio simbolikos turiningąją reikšmę, kovą už laisvę.
Kaip atrodo, net didžiausias oponentas privalėtų pripažinti, kad Gitano Nausėdos labai aiškiai išsakytas požiūris ir įsipareigojimai Baltarusijos krizės kontekste yra toli gražu ne pozos, o užimtos pozicijos padarinys.
Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Kas be ko, tas pats oponentas gali pastebėti, kad čia pademonstruotas jau šio straipsnio autoriaus jausmingumas mažai ką turi bendro su užduotimi žiūrėti į šiandieninį politinį virsmą labiau blaiviai, atstačius „konceptualias akis“.
Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, mūsų pasirinkimas be kompromisų palaikyti baltarusių tautos laisvės žygį yra neabejotinai labiausiai konceptualus pasirinkimas iš visų įmanomų dar ir dėlto, jog tai be visa ko kito yra įsipareigojimas neleisti savo šalyje formuotis lukašenkinio mentaliteto užuomazgomis net ir pakitusiu, prisitaikiusiu prie kitų sąlygų pavidalu.
Mūsų priešstata ir alergija Baltarusijos diktatoriui įgalina detoksikuoti labiausiai užkrėstus savo pačių sielos užkulisius, kai savo ruožtu kompromisas su Lukašenka galiausiai lemtų tik tai, jog mūsų pasąmonę apsėstų gausybė tarakonų!
O dabar pareikime prie svarbiausio punkto. V.Laučius čia – niekuo dėtas, tačiau, atmetus dėmesį blaškančias detales, nesunku bus pastebėti ir tai, kad Lukašenką šiandien užvis labiausiai tenkintų vadinamosios realistinės politikos požiūris, tokią nuostatą jis bando įskiepyti tiek lazdomis daužomiems savo šalies piliečiams, tiek pasaulio visuomenei, o ypač kaimyninių šalių publikai, paplūdęs bjauriausiais grasinimais. Tačiau ir Vladimiras Putinas, jeigu pastebėjote, šiandien desperatiškai siekia ne tiek sąjungininkų ir draugų, kiek vadinamojo politinio realizmo principų pasaulio politikoje įtvirtinimo, užtikrinančio geriausias sąlygas diktatūrų vystymuisi.
Be jokios abejonės, V. Laučius yra prisiekęs demokratijos šalininkas ir vienas iš išradingiausių rusiško imperializmo kritikų. Galop čia ginčą pradėjau ne dėl vertybių, o dėl teorinių principų. Apie idealizmo ir realizmo kolizijas Baltarusijos įvykių kontekste plačiau pakalbėsime kitą kartą.
Patikėkite, nėra jokio reikalo pulti į paniką net tada, kai gerbiamas žurnalistas, legendinė asmenybė, visuomenės mokytojas nepastatytą paminklą Vyčiui Lukiškių aikštėje pavadina balvonu, nes, blaiviai mąstant, neįmanoma iškoneveikti nei to, ko dar nėra, nei to, ko jau nėra, o žurnalisto kova su savo vidiniais demonais neturi didesnės visuomeninės reikšmės.
Tačiau drauge tylomis prislegia nesmagumo našta, tarsi jau būtų išaiškėję, kad ir mūsų dvasios tėvas greičiausiai buvo iš dykumos tyrų atklydęs šakalas.
Ne prieš gerą tai, ne prieš gerą, kai naktimis mieste siautėja benamiai šunys, o dienomis – gerbiami žurnalistai su jau pastebimai sumenkėjusiu garbės supratimu.
Sunkio dvasiai, – kitaip to nepavadinsi.
X
Broliai Lavrinovičiai buvo lenkų tautybės lietuviški kentaurai su ta mitologine seka, kai iš sužeistos dvasios ima ir išauga arklio kūnas.
Arba jie buvo folklorinio personažo mistifikacija, telekomunikacijų bendrovėms pabandžius išsiaiškinti tai, kuris iš dviejų brolių dvynių buvo trečiasis brolis kvailys.
X
Iš rinkos išstūmus Kindziulį, perteklinių komentarų verslą į savo rankas Lietuvoje perėmė Didžiulis ir Didžiulė.
X
Į Didžiulį pravartu buvo sviesti didžiulį akmenį, kitaip neapsimokėdavo. Tačiau tai nebuvo raginimas griebtis smurto, o tik Kristaus žodžių parafrazė.
X
Jau žinokime, į Lietuvos rekordų knygą įtrauktas labiausiai masinis ir greičiausias populiacijos žmonių prievartavimo būdas yra vadinamas greitųjų testų afera.
Patriarchalinis išsiauklėjimas draustų taip sakyti, tačiau vardan tiesos privalau pripažinti, kad neaprėpiamų galimybių pasaulyje šalia Vyčio kada nors gali pasirodyti taip pat ir Vytės personažas. O jeigu dar pridurčiau, kad tokiai moteriškos kilmės personifikacijai ir besiformuojančiai ideografijai bei heraldikai, kaip atrodo, labiausiai tiktų Marios Kolesnikovos, baltarusių didvyriškos kovotojos veidas, oponentų tikriausiai liktų dar mažiau net tarp prisiekusių maskulinistų?
Nieko nesakykite, nebūtinai ji turėtų būti vaizduojama kaip nuoga moteris, su ištiestu kardu skriejanti ant nuo tokio netikėtumo pasibaidžiusio žirgo. Ne mažiau didvyriška pozą įkūnija anosios pasiryžimas suplėšyti pasą pasienyje vien tik dėl to, kad galėtų pasilikti drauge su baisiai tirono teriojamais tėvynainiais šalyje, kur laisvės kovotojams mažiausiai gresia įkalinimas ir kankinimai, o kartais net ir mirtis.
Kažkada ir Sokratas, turėdamas galimybę rinktis tarp nuodų taurės ir tremties, vis dėlto pasirinko mirties kelią kaip mažesnę blogybę nei išvarymas.
Šernai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ne veltui Marios Kolesnikovos veidas įgyją simbolinę vertę, tampa kovojančios už laisvę Baltarusijos veidu. Ta proga norisi savęs paklausti – o koks yra kovojančios prieš koronavirusą ir į korupcijos liūną pamažu grimztančios Lietuvos veidas? Kad ir kaip ten būtų, tie, kurie pasinaudodami ištikusiomis šalį negandomis ir užstojusia sumaištimi, greitųjų koronaviruso testų aferose kraupiai apvogė valstybės iždą, turėtų būti vadinami marodieriais, ne kitaip. Tauriais tikslais dangstomų aferų begėdystė šįkart peržengė visas galimo įsivaizdavimo ribas, todėl visiems tokios aferos užmanytojams brolių Grimų pasakų motyvais netruko išdygti fantasmagorinio stiliaus kiaulių snukiai. O užplūdusią kaukių madą Lietuvoje didžiąja dalimi ir lėmė tai, kad kiauliasnukiai panoro įsimaišyti į minią ir likti neatpažinti tarp realių žmonių.
Klausiate – ar gyvasis Lietuvos laisvės simbolis Vytautas Landsbergis dar sugebėtų užsikeberioti ant žirgo? Kažin kažin… Nieko nepadarysi, vyrai sensta greičiau nei moterys, o Baltarusijos amazonės amžinai lieka jaunos.
X
Tais kaukių dėvėjimo metais moralinės neūžaugos Lietuvoje buvo atpažįstamos net ir užsidėjusios didžiules kaukes, dideli ir gražūs – tik iš prasikišančio virš medžių ūgio, jau nebematant jų grožio, o Lietuvos suverenas – iš išsprogusių akių virš kaukės.
Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip skelbia viena garsi ponia Lietuvoje, kompromisas yra pasiekiamas tada, kai visi vienodai laimi ir pralaimi, yra tarsi laimingi ir drauge nelaimingi.
O dabar, nieko nelaukę, pabandykime įsivaizduoti – kaip pagal pateiktą formulę galėtų būti rastas kompromisas tarp Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje statybos šalininkų ir griežčiausios atmainos jų antagonistų, kuriems pradeda dribti įsiūčio putos vien tik išgirdus Vyčio vardą?
Ilgai netemdamas gumos pasakysiu, kad toks postmodernistinio pavidalo kvazikompromisas tarp kraštutinių stovyklų šiuo klausimu galėtų būti paminklas arkliui svarbiausioje šalies reprezentacinėje aikštėje.
Kad ir kaip žiūrėtume, skulptūrinė arklio kompozicija didžiajai visuomenė daliai nebūtų tokia atgrasi kaip neaiškaus pavidalo sienelė (?), be to, pabandykime įtikinti save, kad archainės pasaulėžiūros Lietuvos piliečiams arklio vaizdinys yra priimtinas savaime, nekeliant klausimo dėl labiau išplėtotos tokio pasirinkimo argumentacijos.
Jeigu Marijampolėje dar taip neseniai buvo puoselėjama užduotis pastatyti paminklą cukriniam runkeliui, t. y. daržovei, kuri, kaip manoma, savo derlingumu užtikrino krašto suklestėjimą, kodėl savo ruožtu šalies sostinės centrinėje aikštėje nebūtų galima pastatyti paminklo sudvasintam arkliui, kurio vaizdinys paliečia giluminius lietuvio pasąmonės klodus ir žadina pastoviosios laimės lūkesčius?
Kai būties našta postmoderniaisiais laikais tampa nepakeliamai lengva, žmogus, poeto žodžiais tariant, paprasčiausiai pasiilgsta arklio, jam norisi kažką sunkaus pavalkioti arba šiaip pasiganyt kartu.
Dabar Lietuvoje arklių liko tiek mažai ir jų reikšmė traktorių epochoje sumenko iki tokio lygio, kad, keliaujant po Lietuvą, kiekvieną pakelėse pamatytą arkliuką su liūdnai nuleista galva būtų galima laikyti už Lietuvos heraldinį simbolį.
Profesorius Bumblauskas yra pastebėjęs, kad Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje užmanymas yra pernelyg utopiškas jau vien dėl to, jog lietuviai skulptoriai paprasčiausiai nemoka nulipdyti arklio (sic), vis tik niekam nekyla jokių abejonių, kad Vyčio paminklo priešininkus telkia į krūvą ne galimi arklio skulptūrinės plastikos keblumai, o pati raitelio idėjos monumentalaus įkūnijimo galimybė. Kaip atrodo, Vyčio paminklo priešininkų minią tenkintų jau raitelio be galvos vaizdinys, tačiau jų įnorius, ko gero, dar labiau galėtų užganėdinti skulptūrinė arklio be raitelio kompozicija.
Arklio be raitelio skulptūrinė kompozicija leistųsi interpretuojama liberalizmo dvasioje kaip simbolinis arklio išlaisvinimo nuo sunkios naštos pavaizdavimas, o lietuviško kirpimo liberalai pagarsėtų kaip pradėję pasaulinį judėjimą už tai, kad būtų nugriauti visi paminklai, vaizduojantys žmogų, sėdintį ant arklio.
X
Arklys. Slaptai.lt nuotr.
Kur dėtųsi Vyčio raitelis, nusodintas nuo žirgo ir išvytas iš Lukiškių aikštės?
Poetas Tomas Venclova savo posmuose kalba apie žmogų, keliaujantį per dykumą su irklu ant peties. Kaip atrodo, tai ir yra tas benamio, išvyto iš Lukiškių aikštės Vyčio kompozicijos raitelio įvaizdis.
X
GinkDie, nesu joks rasistas, tačiau pastaruoju metu kaupiasi įtarimai, kad visi Lietuvoje gyvenantys žmonės yra kilę arba iš raitelio, arba iš arklio. Kad ir kaip ten būtų, šalies kultūros ministerijoje pastaruoju metu darbuojasi tikri arkliagalviai, o vertintojai iš vadinamojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro balsuoja už Lukiškių aikštės memorialinio įprasminimo projektus, labai panašu, kanopomis.
X
Ką šiuo klausimu galėtų pasakyti maestro Ivaškevičius?
Nebuvo progos paklausti, sakė, kad dar negrįžo iš klajonių mintimis po Izraelio tyrus.
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigia tebeturįs viltį, kad Lukiškių aikštėje įmanoma pastatyti memorialą, kuris atitiktų tiek Seimo įtvirtintas įstatymo nuostatas dėl šios aikštės įprasminimo, tiek ir vienytų visuomenę.
„Mes sakome, kad labai branginame laisvę, bet rodydami, kaip tą laisvę vertiname, staiga pradedame kovoti vieni su kitais. Laisvės simbolis turėtų mus vienyti, ir aš tebetikiu, kad tokį vienijantį simbolį Lukiškių aikštėje mes galime sukurti“, – LRT radijui teigė M. Kvietkauskas.
„Per daug čia nesutarimų, per daug priešpriešų“, – akcentavo jis.
Kartu, pabrėžia ministras, sprendžiant, kaip užbaigti diskusijas dėl šios aikštės, reikės atsižvelgti ir į teismo išvadas dėl konkurso, kurio metu nutarta statyti laisvės kovas įamžinančią Andriaus Labašausko kūrinį „Laisvės kalva“.
„Situacija nėra paprasta, tebevyksta teismų procesas dėl „Laisvės kalvos“, kaip kūrybinių dirbtuvių laimėtojos. Šiuos visus aspektus reikia įvertinti“, – aiškino M. Kvietkauskas, pabrėždamas, kad jo vadovaujama Kultūros ministerija kartu su Vyriausybe vis dar svarsto, kokie būtų teisingi žingsniai įgyvendinant Seimo priimto įstatymo nuostatas.
Kilusios diskusijos dėl Lukiškių aikštės nenustebino
Tai, kad dėl Lukiškių aikštės įprasminimo diskusijos užsitęsė, o Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva atidarytas dirbtinis paplūdimys tapo prielaida aikštės tvarkymą sureguliuoti Seimui, M. Kvietkauskas nelaiko ypatingu precedentu.
„Nėra tai ypatinga pažiūrėjus į platesnį Europos kontekstą. Istorinė atmintis visur kelia aštrių diskusijų. Būtent Antrojo pasaulinio karo, laisvės kovų atmintis Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, yra jautrus taškas. Žmonių tapatybė labai stipriai susijusi su šiais procesais. Darant sprendimus tokiose atminčiai jautriose erdvėse – o tai tikrai yra erdvė, kuri yra susijusi su tragiškais patyrimais, su kančiomis, su okupacijos atmintimi – reikia atsižvelgti į tai, kad atmintis gali būti žeidžiama“, – aiškino ministras.
„Laisve besidžiaugiant reikia atsižvelgti, kad nebūtų pažeistas kitas – tada tik ta laisvės esmė atsiskleidžia“, – samprotavo M. Kvietkauskas, neslėpdamas, kad pats asmeniškai supiltame Lukiškių aikštės pliaže nebuvo užsukęs pailsėti.
„Ne mano stilius“, – apibendrino M. Kvietkauskas.
ELTA primena, kad Seimas baigiantis sesijai skubos tvarka priėmė įstatymą, kad Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti bus pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas, o pati aikštė tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą kovotojams ir sukilėliams.
Šis įstatymas priimtas po to, kai Vilniaus mero R. Šimašiaus iniciatyva Lukiškių aikštėje buvo atidarytas diskusijas sukėlęs dirbtinis paplūdimys. Supiltu pliažu piktinosi ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai bei kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms.
Prezidentas Gitanas Nausėda liepos 10 dieną pasirašė Seimo priimtą Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą. Pasak šalies vadovo, pasirašyti įstatymą padiktavo siekis nesileisti į politines intrigas.
Lietuvos Konstitucijos preambulės pirmasis sakinys skelbia, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta.
Taigi jau šiuo Konstitucijos sakiniu, nekalbant apie kitus skyrius, konstituciškai įteisinti ir įprasminti Lietuvoje yra lietuvių kalbos vartojimas, istorinės atminties puoselėjimo užduotis, lietuviškos simbolikos platus tiražavimas. Žmonės, kurie stoja prieš tokius lietuviškos populiacijos Lietuvoje pasirinkimus, mažų mažiausiai kvestionuoja Lietuvos Konstitucijos bazines nuorodas.
Liūdnai ir linksmai išgarsėjęs rašytojas Marius Ivaškevičius sako, kad Vyčio paminklo duoties Lukiškių aikštėje klausimas yra ne vertybinio (suprask – ne ideologinio), bet estetinis pobūdžio. Vis tik estetika estetikai nelygi (žr. mano str. Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkishttp://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf ).
Modernioji estetika kaip filosofinė grožio ir meno teorija atsirado įsitvirtinus gamtos aiškinime matematinei gamtotyrai, skelbusiai, jog tikra yra tik tai, ką galima suskaičiuoti. Taigi grožis čia pradedamas suprasti kaip tai, kas atlieka nuo tikroviško gamtos paaiškinimo, kitaip tariant, kaip iliuzija. Suprantama, kad tokiais pagrindais atsirandanti, t. y. atsiribojusi nuo tiesos ir įsipareigojusi iliuzijai, filosofinė grožio ir meno teorija veda į visišką sąmonės nususimą. Kita vertus, ilgai ieškoti alternatyvos tokiai sąmonės nutikrovinimo patirčiai netenka, Platono idėjų teorija mus gali patraukti dar ir dėl to, jog grožio patirtis čia yra apmąstoma slėpiningiausių būties įžvalgų kontekste, savo ruožtu Martinas Heideggeris labai radikaliai peržengia moderniosios estetikos lėkštumą, pradėdamas pokalbį apie meno kūrinio tiesą.
Jeigu norite, moderniosios estetikos lėkštumui mūsų padangėje šiandien tobuliausiu būdu atstovauja vadinamasis Vilniaus šiuolaikinio meno centras.
Kita vertus, Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektas neturėtų būti vertinamas tik meno tiesos požiūriu net ir heidegerine to žodžio prasme. Tokiame projekte prasimuša ir tikriausiai net didesnę reikšmę už menančio meno intencijas įgyja simbolio tiesos momentas. Kaip niekur kitur dabar ypač svarbu prisiminti paaiškinimą, kurį teikia Hansas Georgas Gadameris, kad simbolis ne tiek nurodo kažką, kiek talpina savyje tai, ką nurodo. Taigi simbolis čia suprantamas kaip tai, kas praplečia tikrovės ribas, kaip būties priauginimas. Iš tiesų, Vytis nėra kažkas šalia Lietuvos, kurią bandytų prisivyti, Vytis talpina savyje Lietuvos išaukštinimo pasakojimą, jį iš naujo aktualizuoja. Vytis praplečia gyvenimo ribas, nes su jo vaizdiniu širdyje dar ne taip seniai Lietuvos partizanai padėdavo galvas nelygioje kovoje.
Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.Vytis – ant troleibuso šonų ir langų. Vaikų piešiniai. Slaptai.lt nuotr.
Vis tik M.Ivaškevičiaus bendramintis Arkadijus Vinokuras prasitaria, kad Vyčio paminklo projekto nepritarimo šalininkus vienija ne tiek estetinio, kiek ideologinio pobūdžio sumetimai. A.Vinokuras praneša neįtikėtina žinią, kad toks Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektas neva yra rasistinio pobūdžio, nes jis atsiliepia į lietuvio širdžiai brangius lūkesčius, bet nieko nesako žydui, rusui ar dar kitos tautybės žmogui.
Iš tiesų, niekas neturi teisės priversti kažką pamilti Vytį, tačiau, kaip jau užsiminėme anksčiau, bandymas sutrukdyti Lietuvos žmonėms simboliškai apipavidalinti savo istorinį atmintį yra antikonstitucinis išsišokimas, nekalbat apie kraupų padorumo stygių šiuo atveju.
Labai apmaudu, kad pirmaisiais smuikais čia vėl groja žydų tautybės asmenys. Faina Kurliansky, pasisakydama prieš Lietuvą, taip pat pabandė ištraukti antirasizmo kortą, tarkime, tokiu būdu bandydama susieti mūsų aktualijas su JAV ištikusiu kolapsu. Tačiau tiek vienam, tiek kitai kraupiai pritrūksta įsisąmoninto supratimo, kad vadinamojo antirasistiniu maišto, neseniai nuvilnijusio JAV gatvėmis, viena iš varomųjų jėgų buvo paprastasis antisemitizmas.
Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Prisigyvenome iki to, kad patriotiškumas Lietuvoje jau yra traktuojamas kaip bjaurus apsigimimas, o antilietuviškumas vertinamas kaip madingas pasirinkimas, atveriantis dideles galimybes. Kaip atrodo bent man, čia sukasi dideli pinigai, nukreipti prieš Lietuvos interesus.
Jeigu padugnės JAV gatvėse plėšė parduotuves ir griovė paminklus, tai A.Vinokuras, kaip matome, užsimojo nugriauti paminklą, kurio dar niekas nepastatė. Kuo nusikalto Vytis mūsų brangiems bendrapiliečiams žydams?
Nėra jokių įrodymų, kad Vytis būtų susijęs su rasiniu žmonių pavergimu ar Holokausto nusikaltimais…
Visus Lietuvos gyventojus Ivaškevičius skirstydavo į slaptus ir neslaptus antisemitus.
„Vyčio žirgas, – galvojo sau Ivaškevičius, – yra neslaptas antisemitas Nr.1, nes stojasi piestu žvengdamas vos tik pamatęs Kukliansky šešėlį su styrančiu šluotražio kotu iš užpakalio“.
Remiantis tokia logika, prie neslaptų įtartinos pakraipos objektų čia taip pat prašėsi priskiriami dideli spalvoti aerostatai, vadinami skraidančiais oro balionais.
Sužydėjusi palaukėmis mėšlaplūkė taip pat neslėpdavo savo kasmetinio antisemitinio nusiteikimo.
Pagal tą pačią logiką, pats Ivaškevičius buvo slaptas antisemitas, jau daugelį metų dedantis pastangas įveikti savo priklausomybę nuo slaptumo, iš tolo apeinantis tokius portalus kaip slaptai.lt., bijodamas vėl atkristi.
X
Kuo karvė skiriasi nuo troleibuso?
Pagal žvilgsnio tyrumą, įsižiebiantį tamsoje, ar pagal ragų formą?
Niekas to nežinojo.
Vis tik profesorius Landsberis išplatino pranešimą apie išmanųjį arklį (galimai Vyčio žirgo anūką), kuris visados žino kažką daugiau už profesorių Bumblauską.
Karvės skulptūra Europos prekybos centre Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Niekas nežinojo tik to, kur uždarytas žvengia toks šventasis arklys.
Niekas nežinojo ir to, kuo žydas skiriasi nuo šventos karvės.
X
Išradus kurvometrą, Lietuvoje ilgai netrukus buvo išrastas ir Ivaškevičiaus vardo kosmopolitometras, įgalinantis išmatuoti užsilikusius tautinius sentimentus kaip pavojingą užkratą ir tokiu būdu suteikiantis galimybę kontroliuoti patologijos paplitimą tamsiuose ir nemoderniuose Lietuvos visuomenės užkulisiuose.
Kosmopolitometru nustačius tikslų apsikrėtimo užsilikusiais tautiniais sentimentais koeficientą, žmonės buvo apdedami papildomais mokesčiais ir išstatomi viešai pajuokai.
Tai buvo liūdna epocha, kai juoktis žmonės būdavo verčiami.
X
Toks troškus žmogelis Vinokuras buvo šventai įtikėjas, kad žydo prigimtinis statusas ir rasinis pašaukimas suteikia teisę be jokio konfūzo pamokslauti iš aukštos tribūnos bei mokyti kitų tautų piliečius gražaus elgesio.
Negražu piktai šaipytis iš nelaimėlio, bet konstatuokime realią dalykų padėtį, kad niekas neklausydavo jo nešvankių šūkaliojimų.
Vėliau, pamokytas Ivaškevičiaus, Vinokuras stojo tarnauti pas Vanagaitę už klouną, laisvalaikiu – konsultuodavo įvairiausio plauko rasistus ir pederastus.
X
Lietuvoje kažkas pavydėjo Ivaškevičiui didelio talento.
Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kartą Ivaškevičius pristojo prie Vyčio, verkšlendamas:
Dėde dėde, leisk man pajodinėti ant savo arklio…
Pasižiūrėjo Vytis nustebęs į įkyrų prašalaitį ir paprašė atvesti Ivaškevičiui žviegiantį paršą.
Štai, – sako Vytis, – tai bus tavo, vyruti, Pegasas, užnešiantis į literatūrinės šlovės muziejų.
X
Lapsi Ivaškevičius ant žviegiančio paršo per Vilniaus miestą ir sutinka iš priekio atskrendančią ant šluotos Kukliansky,
Skriejam kartu, – sako Kukliansky.
Pririšo savo gyvulį prie tvoros Ivaškevičius ir spyrė jam į užpakalį, kad nežviegtų be reikalo.
Pririšo savo motorizuotą šluotą prie tvoros Kukliansky ir pasibalnojo Ivaškevičių.
Prabudo kitą rytą Ivaškevičius sujauktoje lovoje, išpiltas prakaito ir nuvarytas kaip kuinas.
Kai nebendraudavo su Kukliansky, neretai buvo užtinkamas Grūto parke, seksualiai priekabiaujantis prie Lenino paminklų.
X
Daug kartų Ivaškevičius nesėkmingai bandė susidraugauti su Arkadijumi (Vinokuru I), apsišaukėliu Arabijos dykumų tyrų princu Lietuvoje. Vis tik pastangos neprapuolė veltui, bebandydamas Ivaškevičius per ilgą laiką ėmė ir išmoko pūsti arabus ant kiekvieno Lietuvos kampo be jokių principų.
X
Išpūsti žydą nė nebandė, suprasdamas, kad gausis tik antisemitinės karikatūros.
X
Vinokuras dirbo lietuvių sąžinės masažuotoju iš pašaukimo. Gerai uždirbdavo, nesiskundė, bėgant metams, įsigijo sėslų gyvenimo būdą, galop užsitarnavo nusipelniusio lietuvių sąžinės masažuotojo vardą. Tik kartais prabusdavo naktį, išpiltas šalto prakaito, sapnuose išvydęs klajojantį po dykumą Ivaškevičių be tėvynės, tautybės ir sąžinės kompleksų.
X
Kartą susiginčijo dykumų dvasia, Zaratustra, Kukliansky ir Ivaškevičius – kas iš jų labiausiai myli Lietuvą? Pašoko iš miegų Kindziulis tarsi įgeltas, išpiltas šalto prakaito, nieko nesupratęs, žodžio nesugebantis išlementi…
Kaip atrodo bent man, kažkada Lietuvoje veikusią liūdnos šlovės „Jedinstvo“ organizaciją pagal antilietuviško nusiteikimo intensyvumą jau prisivijo ir pradeda lenkti ne taip seniai įsikūręs politinis darinys, pasivadinęs skambiu „Laisvės partijos“ vardu.
Žinoma, su laisve paminėtoji Remigijaus Šimašiaus ir Aušrinės Armonaitės partija turi ne ką daugiau bendro kaip antiutopijoje „1984-ieji“ minima Tiesos ministerija su tiesa. Kita vertus, pravartu nepražiopsoti ir tos aplinkybės, jog žiūrint iš LR Konstitucijos preambulės taško, minėtoji Laisvės partija dėl savo antilietuviško užsiangažavimo radikalumo, siekiant ištrinti bet kokius lietuvių istorinės atminties pėdsakus, turėtų būti pripažinta antivalstybiniu dariniu.
Ginkdie, nesiūlau uždrausti jokių, net ir tokių neaiškių kaip minėtosios politinės valios manifestacijų, dar daugiau, – esu linkęs teigti, kad vadinamoji Laisvės partija pagal savo veiklos turinį jau yra pelniusi garbę puikuotis prierašu skliausteliuose, kad tai yra išmaniųjų stribų kartos partija.
Kaip žinome, „Jedinstvo“ Lietuvoje andai atstovavo sovietinės pakraipos rusiškojo imperializmo interesams, stojo prieš tautos išsilaisvinimo žygį, visomis išgalėmis siekė išlaikyti Lietuvą melo ir nelaisvės imperijos gniaužtose. O kam atstovauja, kokias idėjas ir įsipareigojimus išpažįsta, kokį genetinį kodą puoselėja vadinamoji Laisvės partija, jeigu laisvės įvardijimas čia yra tik maskuojamojo pobūdžio pavadinimas?
Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Iš tiesų, identifikacinį „Laisvės partijos“ kodą nusakyti yra nepalyginamai sunkiau nei, tarkime, nurodyti buvusios „Jedinstvos“ tautinę sudėtį, nes minėtos partijos puoselėjamas forsuotas antilietuviškumas mūsų dienų pasaulyje dėl savo elementų įvairumo nepasiduoda vienareikšmiam nusakymui. Galop čia yra tas atvejis, kai neįtikėtina konsteliacija įgyja virtualų pobūdį. Todėl, jeigu norite, galima pasakyti ir taip, jog vadinamoji Laisvės partija šiandieninėje Lietuvoje atstovauja dykumų vaiduoklio arba panašios prigimties fantomo vertybėms.
Į viešąją erdvę prasisunkė Gabrieliaus Landsbergio konservatorių partijos slaptai strateguojamas planas po rinkimų sudaryti koalicinę sutartį su vadinamąja Laisvės partija. Kas be ko, mažai tikėtina, kad „Laisvės partijos“ atstovai pateks į Seimą, tačiau konservatorių užmačios sudaryti koaliciją su Remigijaus Šimašiaus vadeliojama partija, pats tokio pobūdžio ketinimas nemažai pasako apie konservatorius ištikusią identifikacinę krizę.
Iš tiesų, G.Landsbergiui labiau pritiktų dalyvauti Seimo rinkimuose vadinamosios Laisvės partijos kandidatų sąraše trečiuoju numeriu, iškart po profesionaliu gėjumi prisistatančio veikėjo, įrašytu čia antruoju numeriu, nei antrojoje pozicijoje konservatorių sąraše, nekalbant jau apie tai, jog anūko buvimas partijos pirmininku naikina vadinamųjų konservatorių vertybinį pamatą ir drauge atitolina nuo galimybės laimėti kovą dėl vertybių, įtakos ir valdžios pasistumdymuose su kitomis politinėmis jėgomis. Nesunku įsivaizduoti, kad Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos natūrali, pagal politinės partijos augimo dėsnius plėtotė lemtų tai, kad prie šios partijos vairo šiandien stovėtų koks nors Laurynas Kasčiūnas ar panašaus kalibro politikas, kuris sugebėtų mobilizuoti Lietuvos žmones ir tikriausiai laimėtų rinkimus prieš visų laikų didžiausią melagį Lietuvos politinėje padangėje, prieš vadinamųjų valstiečių vedlį.
„Anūkas“ – štai toks apskritai yra šiandienos politinės Lietuvos sistemos užbambimo kodinis pavadinimas.
Kaip atrodo, gražiai išauklėtas, išvaizdus, grakščių manierų jaunuolis galėtų kalnus nuversti padėdamas savo žmonai plėtoti josios užmanytą taurųjį verslą, tačiau partijos vedlio vežimo – nepatraukia nė kiek.
Neseniai diskusijose dėl Lukiškių aikštės G.Landsbergis išsakė neįtikėtinai įdomią mintį, kad esą reikia siekti konsensuso tarp laisvės ir istorinės atminties, tarsi smėlio išpylimas aikštės prieigose būtų koks nors laisvės idėjos įprasminimas (sic).
Kaip smėlis atstovauja laisvės idėjai, gali pasitarnauti tokios idėjos įkūnijimui? Tikrai neskamba posakis – laisvas kaip smėlis, taip pat neteko girdėti jokių užuominų, kad smėlis būtų kažkokia laisvės substancija, nekalbant apie tai, kad reprezentacinės aikštės sudarkymas yra paprasčiausiai nevalyvas veiksmas.
Kartą jau turėjau progą pastebėti, kad politika yra banalybių kalbėjimo menas, tačiau štai G.Landsbergis tokį pseudomeną, kaip atrodo, ištobulino iki kraštutinio lygmens, tapdamas Lietuvos politikos lygos lėkštojo kalbėjimo čempionu. Nenustebčiau sužinojęs, kad tam pačiam G. Landsbergiui taip pat priklauso konservatorių išreklamuota idėja steigti Lietuvoje sveiko proto centrus, siekiant į čia plėtojamas diskusijas prieš rinkimus įtraukti plačiąsias žmonių mases.
Žinia, Rimvydas Valatka jau ne kartą yra bandęs įpiršti savo skaitytojams nuomonę, kad neva vadinamasis sveikas protas yra liberalizmo pamatų pamatas. Tačiau čia nepraleisiu progos pastebėti ir tai, kad nuoroda „sveikas protas“ https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2016/05/26/news/sveikas-ar-ciniskas-protas–1365074/ yra kvailo rusiško išsireiškimo labai prastas, sukuriantis barbarišką painiavą, vertimas į lietuvių kalbą. Tas daiktas, kuris čia yra vadinamas sveiku protu, filosofijoje nuo seno yra kritiškai vertinamas kaip neaktualizuotas, mąstymo nuodėvomis aptekęs protas, kitaip tariant, kaip filosofijos antipodas, tačiau vien dėl to nebūtų galima sakyti, kad filosofija, girdi, yra nesveikas protas.
Man nedaro jokio įspūdžio gausiai liejamos ašaros dėl to, jog Seimo nutarimas, įtvirtinantis Lukiškių aikštės memorialinį statusą, neva pažeidžia savivaldybės teises. Kaip atrodo, išties tik nesveikos vaizduotės žmonės galėtų ryžtis R.Šimašių, kuris yra linkęs kartas nuo karto iškrėsti kiaulystę miestiečiams, nepasitaręs net su savo sąžine, nekalbant apie platesnį forumą, sieti su savivaldos idėja ir demokratinių procedūrų legitimumo užtikrinimu.
Nieko vertos yra kalbos ir apie tai, kad paminklai, vaizduojantys raitelį, išėjo iš mados dar XIX a.
Žinia, Lietuva XIX a. ir ilgus XX a. dešimtmečius nė iš tolo neturėjo galimybės monumentalizuoti savo tautinių sentimentų ir nepriklausomos valstybės ilgesio didingos Vyčio skulptūrinės kompozicijos pavidalu. Kita vertus, net ne užduotis pasivyti laiką čia yra svarbiausias dalykas. Kaip žinome, laisvos šalys iki minimo XIX a. pastatė paminklus savo konkretiems istoriniams viduramžių herojams, vaizduojamiems ant žirgo (vėlesnių laikų herojai čia jau vaizduojami su lyra, knyga rankose ar panašiai), savo ruožtu Vytis nėra konkreti istorinė asmenybė, o simbolinis laisvės idėjos įprasminimas, savo esme pranokstantis konkretaus herojaus pagerbimo skulptūriniais akcentais stilistiką.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Simbolis yra mažiau pavaldus laikui nei atminimo lenta, bareljefas ar paminklas, skirti pagerbti konkrečiam istoriniam herojui. Kitas dalykas, jog, bėgant laikui, simbolio turinys gali būti įžaidinėjamas iš naujo, paieškant įdomesnių formų. Kažkas yra išsakęs vertą dėmesio mintį, kad Vytis Lukiškių aikštėje galėtų būti vaizduojamas kaip raitelio, nulipusio nuo žirgo, kompozicija. Tokiu atveju pusiau juokais, pusiau rimtai būtų galima klausti – kas privertė laisvės karį nulipti nuo žirgo dabartinio Vilniaus centre? Gal geležinio vilko, stovinčio už kelių žingsnių staugimas į dangų? Žinia, tokiu atveju raitelis turėtų būti vaizduojamas suklusęs ir įdėmiai žiūrintis į dangų.
Kad ir kaip ten būtų, svarbiausiu dalyku atrenkant Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektus lieka užduotis per patrankos šūvį neprisileisti vadinamojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro (ŠMC) susikompromitavusių veikėjų, Fluxus vertybėmis persiėmusių vadinamųjų ekspertų, klastotėmis virstančių konkursų rengėjų. Jau pagal nusistovėjus apibrėžimą, Fluxus yra ne meno, o parameno reiškinys, vieno žymaus kūrėjo žodžiais tariant, nuo tikrojo meno besiskiriantis kaip vaikiškas stalo žaidimas „Monopolis“ skiriasi nuo realaus šalies ekonominio gyvenimo.
Taigi, tegu jie, Šimašiaus meno centro veikėjai ir toliau žaidžia savo stalo žaidimus, o lemiamas žodis dėl Vyčio skulptūrinės kompozicijos turėtų priklausyti bendruomenėje autoritetą pelniusiems žmonėms, taip pat ir menančio meno atstovams.
Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti bus pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas.
Tai nutarė Seimas, priėmęs Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą. Už šį teisės aktą, kuris įsigalios rugpjūčio 1 d., pirmadienį balsavo 78 Seimo nariai, prieš – 11, susilaikė 4 parlamentarai.
Iki šio įstatymo įsigaliojimo kompetentingos valstybės institucijos turės įvertinti, ar Lukiškių aikštės dabartinė būklė bei tvarkymo būdas atitinka įstatyme nustatytą jos memorialinį statusą, funkcijas ir memorialinius akcentus, ir priimti atitinkamus sprendimus.
Pasiūlymą, numatantį, kad Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti turės būti pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas, pateikė Seimo nariai Povilas Urbšys, Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir kt. parlamentarai. Jis sulaukė Seimo pritarimo, už balsavus 59 Seimo nariams, prieš 8, susilaikius 29 parlamentarams.
Vytis – ant troleibuso šonų ir langų. Vaikų piešiniai. Slaptai.lt nuotr.
Priimtu įstatymu nustatyta, kad Lukiškių aikštė Vilniuje yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Lukiškių aikštė, kaip istoriškai susiformavusi vientisa, urbanistinė erdvė, turės atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas.
Memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turės atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą. Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.
Pagal įstatymą, Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turės atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiesiems 1863–1864 m. sukilėliams, negalėtų prieštarauti viešajai tvarkai bei gerai moralei, taip pat jos naudojimas rekreacijos tikslu negalės nustelbti jos memorialinės funkcijos, Lietuvos nepriklausomybės kovų bei žuvusių kovotojų, nužudytųjų 1863–1864 m. sukilėlių atminimo įamžinimo tikslo.
Vilnius turi rimtą galvos skausmą. Tai – jo meras Remigijus Šimašius. O kadangi Vilnius yra Lietuvos sostinė, kenčia visa Lietuva. Dėl liguistų mero fantazijų pažeminta visa Lietuva.
Sostinės meras nesuvokia arba apsimeta nesuvokiantis, kad Lukiškių aikštė – tai ne ta vieta, kur derėtų žiemomis čiuožinėti ant dirbtinai įrengto ledo, o vasarą turkštis fontanuose, gulinėti ant skrupulingai nupjautos žolytės ar tuo labiau – degintis dirbtinai supiltame paplūdimyje anglišku užrašu „Beach“.
Vilniaus vadovas nesupranta arba nenori suprasti, kad Lukiškių aikštė – tai reprezentacinė erdvė, kurioje privalo būti įamžintos netektimis, praradimais, kančiomis paženklintos lietuvių pastangos atgauti Nepriklausomybę. Sostinės meras iki šiol nepripažįsta, kad Lukiškių aikštė graži gali būti vien tik turėdama visus sudėtingos, didingos, pergalingos mūsų istorijos akcentus: kovas su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę, mūsų karalius, sukilėlius, savanorius, partizanus, tremtinius, disidentus, Aukščiausiosios Tarybos gynėjus, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, Vytį… Šie istoriniai akcetai turi būti aiškūs, ryškūs, be dviprasmybių, be modernybių. Jų negalima sugrūsti į bunkerį. Tegul paminklu džiaugiasi ne keli abejotinos reputacijos meno žinovai, o visa Lietuva.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sostinės vadovui nė į galvą neateina, jog Lukiškės – tai ta vieta, kuri turėtų traukti ne čiuožėjus ar paplūdymio poilsiautojus. Ji turėtų būti skirta svarbioms užsienio šalių delegacijos. Kad tiek draugiškų, tiek ir ne visai bičiuliškai nusiteikusių valstybių prezidentai, parlamentų vadovai, premjerai kartu su svarbias istorines datas mininčiais lietuviais galėtų padėti gėlių prie didingo Laisvės paminklo.
Visa kita Lukiškių aikštei netinka. Jei užtenka sveiko proto į Operos ir baleto teatrą susiruošti dėvint ne sportinį kostiumą, bet smokingą, kodėl neužtenka išminties suvokti, jog Lukiškių aikštei netinka linksmybės? Jei nutuokiame, kad kapinėse, bažnyčioje ir muziejuje nedera džiūgauti bei šėlioti, kodėl nepripažįstame, jog Lukiškių aikštė, kurioje kadaise pakarti sukilėliai, kurią kelis dešimtmečius bjaurojo išgamos Lenino paminklas, kur čia pat dunksojo vienos iš žiauriausių pasaulio organizacijų būstinė, kur ant buvusių KGB rūmų sienų iškalti žuvusių miško brolių vardai, netinka pusnuogiams išsidrėbti ant dirbtinai papilto smėliuko. Juolab kad visai netoli Lukiškių aikštės, kitame Neries krante, prie Baltojo tilto, tikrai įmanoma įrengti pasaulinio garso paplūdimį – su žaidimo aikštelėmis, žolyte gulinėjimui, persirengimo kabinomis, prieplauka.
Bet R.Šimašiui paplūdimio prireikė būtent Lukiškių aikštėje. Vienintelis įtikinamas paaiškinimas – dar sykį pasityčiota iš tragiškos Lietuvos istorijos. Tyčiotasi ir tuomet, kai nuo Vrublevskių bibliotekos buvo nuplėšta paminklinė lenta Jonui Noreikai, tyčiotasi ir tada, kai vietoj didingo Laisvės paminklo pasirinkta iš žemių supilta kalvelė, kai leista įrengti čiuožyklą… Dabar štai sulaukėme paplūdimio. Ačiū bent už tai, kad įrengtas bendras, o ne vien moterų ar vyrų pliažas…
Jei Lietuva – normali valstybė, šį merą privalu išmesti iš sostinės vadovo krėslo, o partijos, kuriai jis priklauso, – nedera įsileisti į Seimą. Tokių spjūvių tiesiai į veidą dovanoti negalima.
Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
Bet ir brolių lietuvių, noriai sugulusių Šimašiaus paplūdimyje, – solidžiais lietuviais nepavadinsi. Jei jiems nė motais Lietuvos praeitis, tai kodėl jie nusispjauna į aplinkybę, kad čia pat – judrios sostinės gatvės, kuriomis laksto nuodingąsias dujas išmetantys automobiliai, kad saulės šviesoje įkaitęs asfaltas skleidžia nuodingus garus, kad ant šaligatvio plytelių kaupiasi sveikatai kenkiančios dulkės?
Galų gale ar tikrai malonu lepintis saulės voniomis, kai į tave spokso iš greta esančios Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Apeliacinio ir Vilniaus apygardos teismų?
Vardan savo siaurų asmeninių tikslų (greičiausiai siekta žinomumo, juk čia pat – rinkimai) R.Šimašius pasityčiojo net iš tų lietuvių, kurie supuolė į patį keisčiausią paplūdimį visame pasaulyje. Norėtųsi dar pridurti – patį šlykščiausią paplūdimį visame Žemės rutulyje.
