Ypatingasis archyvas

Politinės intrigosSkaitomiausios

Istorikas Arūnas Bubnys atsako į Seimo narių klausimus. Jis – kairėje, viršuje. Slaptai.lt nuotr.

Šiuo metu vyksta baigiamasis etapas, prasidėjęs Arūno Bubnio, dabartinio LGGRTC Tyrimų departamento direktoriaus, vadovaujamos 17 darbuotojų grupės skundu LR Seimui dėl LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko netinkamo vadovavimo.

Seimui pašalinus A. Jakubauską, į LGGRTC generalinio direktoriaus postą buvo pasiūlytas pats A. Bubnys.

Š. m. balandžio 19 d. įvyko Seimo Laisvės kovų ir valstybes atminties komisijos posėdis (nuotolinis), kuriame buvo svarstomas A. Bubnio kandidatūros tinkamumas užimti Centro generalinio direktoriaus postą.

Svarstymo metu buvo paminėta mano, kaip buvusio Lietuvos Archyvų departamento direktoriaus, pavardė.

Prof. E. Jovaiša tarp kitų klausimų A. Bubniui pakartotinai uždavė Seimo posėdyje neatsakytą R. Žemaitaičio klausimą, ar A. Bubnys 1998 m. buvo atleistas ar pats atsistatydino is Lietuvos Ypatingojo archyvo direktoriaus pareigų?

A.Bubnys į šį klausimą atsakė trumpai, bet dviprasmiškai, leisdamas suprasti, kad dėl nesutarimų su manimi, nes aš vis tiek būčiau jį atleidęs iš Lietuvos Ypatingojo archyvo diretoriaus pareigų. Prieš tai, pristatomajame nenuotoliniame Seimo posėdyje, atsakydamas į minėtą R. Žemaitaičio klausimą, be kita ko, pasakė:

“Galų gale aš nebuvau atleistas, aš formaliai nebuvau atleistas, aš pats išėjau savo noru, tiesiog grįžau dirbti į Lietuvos istorijos institutą. Savo noru. Nors, aišku, jau buvo sudarytos tokios sąlygos, kad normalaus darbo nebuvo galima dirbti.”

Vos ne auka. Kaip buvo iš tikrųjų? Nesutarimų buvo. Skyrėsi mano ir A. Bubnio požiūriai darbo organizavimo klausimais, reiklumu visiems darbuotojams, jų darbo kokybei.

Taip jau atsitiko, jog, faktiškai, visas Ypatingojo archyvo tvarkymo darbas, net ūkinis aprūpinimas susikoncentravo mano rankose. Aš pas direktorių A. Bubnį, būdamas jo pavaduotoju, ateidavau su konkrečiais darbo organizavimo pasiūlymais. Būdavo visaip: A. Bubnys būdavo ir patenkintas ir ne, bet dėl daugumos klausimų susitarti pavykdavo.

Tačiau, mano nuomone, vienas labai svarbus klausimas, susijęs su darbuotojų darbo vertinimu, įstrigo nepajudinamai. Archyvo darbuotojams buvo mokamos premijos, menkos, bet visgi mokamos. Tačiau nebuvo jokio premijų mokėjimo reglamentavimo, nebuvo jokios sąsajos su darbuotojo darbo indėliu, su jo atsidavimu darbui. Kaip nebuvo jokių darbo vertinimo kriterijų, apskritai. Visa tai buvo A. Bubnio rankose. Ir man jo šiuo klausimu paveikti nepavyko. As daug kartu siūliau A. Bubniui pasinaudoti kitų Lietuvos archyvų darbo vertinimo patirtimi, bet buvau neišgirstas. Atvirai sakant, man neretai buvo gėda žiūrėti darbuotojams i akis.

Dėl A. Bubnio atleidimo ar atsistatydinimo.

A. Bubnys kalbėjo tiesą, sakydamas, jog atsistatydino pats, nelaukdamas atleidimo iš darbo. Bet klausiusieji jo paaiškinimų Seimo nariai ir
kiti galėjo susidaryti įspūdį, jog jis turėjo būti atleistas dėl, kaip minėjau, nesutarimų su manimi, tuo metu jau Lietuvos archyvų departamento direktoriumi, galima pagalvoti, kerštaujančiu už tuos nesutarimus.

Ne visai taip. A. Bubnys turėjo dvi drausmines nuobaudas.

Viena nuobauda – griežtas papeikimas buvo už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Del Ypatingos reikšmės archyvinių dokumentų, esančių LR Vidaus reikalų ministerijoje, saugojimo sutvarkymo” neivykdymą. Kita nuobauda buvo susijusi su Lietuvos Ypatingojo archyvo patalpų apsaugos netinkamu organizavimu. Tokios nuobaudos vienasmeniškai, nepasitarus su kolegomis, neskiriamos, ypač, kai susirūpinimą išreiškė Vyriausybė.

Turėdamas šias dvi nuobaudas, A.Bubnys, matyt, nuogąstavo, jog Departamento direktorius gali ji atleisti iš užimamų pareigų. Galbūt, todėl jis ir jo vienminčiai, siekdami užbėgti tokiam įvykiui už akių, suorganizavo Departamento direktoriaus diskreditavimo kampaniją visuomenės akyse. Beveik du mėnesius tęsėsi ši arši kampanija: trys Lietuvos dienraščiai – Respublika, Lietuvos rytas, Kauno diena, radijas, televizija vos ne kiekvieną dieną skelbė  A. Bubnio ir kitų “aktyvistų” interviu, komentarus, sukeliančius įtarimus man nebūtais dalykais. Buvo net kreipimaisi į Seimą, Lietuvos prokuratūrą.

Vieno skundo Prokuratūrai vien pavadinimo užtenka suprasti autoriaus intencijai: „Dėl Antano Šoliūno nusavintų ir paslėptų ypatingos reikšmės dokumentų bylų”.

Mat 1998 m. pabaigoje, man jau būnant Departamento direktoriumi, atsitiktinumo dėka į mano rankas iš nepažįstamų žmonių pateko kelios
bylos, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, buvo kažkada paimtos iš KGB archyvo. Gavęs tas bylas, atnešiau jas į Lietuvos Ypatingąjį archyvą.

Kadangi buvo vakaras, darbuotojų jau nebuvo, padėjau jas į seifą savo buvusiame kabinete priešais direktoriaus A. Bubnio kabinetą. Tai buvo
KGB agentų  bylos, apie kurias Lietuvoje dar nebuvo žinoma.

Seifas. Slaptai.lt nuotr.

Tos istorijos ir bylų paslaptyje nuo archyvų darbuotojų aš nelaikiau: apie tas bylas žinojo ne vienas žmogus, tame tarpe ir A. Bubnys.

Bet kai prieš mane buvo pradėta minėta diskreditavimo kampanija, jos dalyviams užteko “išradingumo” paskelbti, jog aš tas bylas pasisavinau ir paslėpiau.

Šioje istorijoje Prokuratūra tik skėstelėjo rankomis.

Juokingiausia, kad, nežiūrint visko, aš visai nesiruošiau atleisti A. Bubnio iš užimamų pareigų.

Minėtame Seimo komisijos posėdyje paskutinė, uždavinėjusi klausimus A. Bubniui, buvo Seimo narė Laima Andrikienė. Ar ištversite, Arūnai, – paklausė ji. Geras klausimas. 

2021.04.21; 12:50

Aktualijos

Aleksandras Stulginskis – lageryje

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pavyko atrasti Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1922 – 1926 m.) dienoraščio originalą, kuris buvo rašytas Kanske, Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (sutrumpintai – Kraslagas). Dienoraštis rastas Ypatingajame archyve saugomoje aštuoniolikos asmenų byloje K1-58-42880, kurią sudaro apie tūkstantis puslapių.

Kalėdamas Kraslage dienoraštį A. Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės veiklos“ įrodymą. Dienoraštis rašytas paprastu pieštuku mažoje 5×7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet visų nespėta prirašyti.

Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A. Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A. Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.

Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu: „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.“

Aleksandras Stulginskis su žmona

1941 m. birželio pradžioje A. Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą: buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.

Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje minėti pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.

Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A. Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S. Šilingu, J. Stanišausku, J. Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą“.

Aleksandro Stulginskio lagerio dienorastis

Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos D. Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją: „Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo… komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai.

Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų– 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado.“

Byloje saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A. Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.

Dienoraštis atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį. Jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos raj. Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado. Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai.

Nuotr. iš LYA ir LGGRTC archyvų

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2020.08.06; 17:30

Aktualijos

Rašytoja Rūta Vanagaitė atsiprašo dėl savo pareiškimų apie garsųjį partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą. Portalas Slaptai.lt pateikia jos laišką ir tuo pačiu savo skaitytojų klausia, ar galima tikėti šios moteriškės nuoširdumu, praregėjimu, geranoriškumu? Ar galima atleisti šlykščius išpuolius prieš mūsų partizanų vadus, įskaitant ir Adolfą Ramanauską – Vanagą? Tuo pačiu – kaip derėtų vertinti žydų bendruomenės laikyseną iškilus šiam skandalui – adekvati, o gal per mažai aštri?

Bet svarbiausia, koks, jūsų nuomone, tikrasis lietuvius su žydais sukiršinti siekusios R.Vanagaitės tikslas? 

XXX

„Aš nenorėjau skandalo. Nenorėjau įskaudinti garsiojo partizanų vado dukros ir jos tėvo atminimo“, – rašo R. Vanagaitė. Savo atsiprašymo laiške ji pabrėžė nenorėjusi netekti savo ir savo šeimos dvasios ramybės.

„Nenorėjau netekti visų savo knygų. Netekau. Mano komentarai nuskambėjo pačiu netinkamiausiu laiku – linksmos autobiografinės knygos pristatymo dieną. Priešingai nei skelbiama sąmokslo teorijose, tai buvo atsitiktinis sutapimas ir didelė mano klaida. Ji kainavo man labai brangiai“, – rašo R.Vanagaitė.

R. Vanagaitė gailisi klausimus dėl A. Ramanausko-Vanago praeities neapdairiai iškėlusi netinkamu metu bei dėl to, kad jos pateikti faktai nuskambėjo kaip kaltinimai Lietuvos didvyriui.

„Mano žodžiai buvo priimti kaip priešiškų jėgų inicijuota ataka prieš Lietuvą. Tokios reakcijos jokiu būdu nesitikėjau ir esu jos sukrėsta“, – sako rašytoja.

R. Vanagaitė aiškino nežinojusi istorijos detalių, todėl prisipažino padariusi didžiulę klaidą.

„Esu sukrėsta ir faktų, kuriuos šiandien iškėlė į viešumą detaliai dokumentus tyręs istorikas Darius Juodis savo interviu. Tikrai jų nežinojau: nei apie partizanų vado santykius su KGB ir jo motyvus, nei apie siaubingus ir ilgus jo kankinimus. Šiandien aš atvirai pripažįstu, kad mano išsakyta nuomonė dėl to, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas nepatyrė kankinimų, o susižalojo pats, buvo visiškai klaidinga, paremta bylose užfiksuotu melu, stengiantis paslėpti kankinimų pėdsakus. Labai gailiuosi dėl savo skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje.“

R. Vanagaitė visgi vylėsi, kad Lietuvos Ypatingajame archyve viešai peržiūrai kada nors bus atvertos visos: ir agentūrinės, ir kitos NKVD ir KGB bylos, su kuriomis susipažinti ji negalėjusi, nes jos yra prieinamos tik profesionalams.

Apibendrindama savo atsiprašymo laišką R. Vanagaitė prabilo ir apie demokratinės, necenzūruojamos visuomenės svarbą bei tai, kad reikia savikritiškai žvelgti į save. Tai, anot jos, ji daranti atsiprašymo laišku.

„Ir vis dėlto šito skandalo akivaizdoje aš ir toliau tikiu, kad brandi atvira demokratinė visuomenė yra ta, kuri gali atverti visus savo istorijos puslapius jų necenzūruodama, netaikydama tiesai naudingumo kriterijaus. Tikiu, kad Lietuvoje atsiras istorikų, kurie atskleis Lietuvos visuomenei visą istorinę tiesą be baimės ir be savicenzūros. Tikiu, kad tiktai tiesai atvira visuomenė gali būti laisva ir atspari priešiškai propagandai“, – akcentavo R. Vanagaitė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.04; 02:00

anusauskas_slaptai.lt
Žvalgyba

Valstybės saugumo departamentas (VSD) Lietuvos ypatingajam archyvui nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. iki 2012 m. sausio 27 d. perdavė 75 KGB bylas ir beveik 400 atskirų KGB dokumentų.

Tarp perduotų dokumentų buvo ir KGB agentų registracijos žurnalas, kuriame – apie 1700 KGB agentų pavardžių ir visi juos identifikuojantys duomenys bei 62 agentų kortelės, dar išsamiau juos apibūdinančios. „Dabar jau galima paskelbti, kad VSD perdavė svarbius istorinius dokumentus. Tai padaryta po to, kai liustracijos darbas ir bendradarbiavusių su KGB gyventojų viešinimo klausimas įstatymu buvo patikėtas Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centrui“, – teigė Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas.

Continue reading „Arvydas Anušauskas: „Kabinetinės liustracijos finalas – VSD perdavė vertingus KGB dokumentus, kurie greitai bus paskelbti”” →

algimantas-zolubas-1
Aktualijos

1999 m. vasario 11 d. Seimas priėmė nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ (Nr. VIIII-1070).

Jis numatė Lukiškių aikštės sutvarkymą, memorialinės skulptūrinės kompozicijos – kovojusiems ir žuvusiems už Tėvynės laisvę sukūrimą, buvusiuose KGB rūmuose įsteigti kovos už Lietuvos laisvę muziejų su informaciniu centru. Šiuo metu dalyje pastato yra įsikūręs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, didžiojoje dalyje – teismai.

Jei dėl pačios Lukiškių aikštės Vyriausybės sudaryta komisija pagaliau imasi konkrečių veiksmų, tai muziejaus, informacinio centro steigimas paliktas be deramo dėmesio. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pieš keletą metų kreipėsi į Teisingumo ministeriją, tačiau buvo atsakyta, kad caro laikais šiame pastate buvo kalėjimas, todėl esą jame ir turi išlikti teismai.

Continue reading „Juodojo paveldo rūmai – nederama vieta teismams” →