Lietuvos kariuomenės ginklų kontrolės inspektoriai kartu su kolegomis iš Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Vokietijos ketvirtadienį stebėjo Baltarusijos 120-os atskirosios mechanizuotosios brigados taktinių pratybų dalį Borisovo poligone.
Kvietimą Europos saugumo bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) narėms stebėti šių metų didžiausias šalies pratybas Baltarusija išplatino savanoriškai, vadovaudamasi 2011 m. Vienos dokumento nuostatomis, sakoma pranešime.
Lietuva turi sudariusi dvišalį susitarimą su Baltarusija dėl papildomų pasitikėjimą ir saugumą stiprinančių priemonių. Nuo 2001 m. šalys kasmet keičiasi informacija apie karines pajėgas, priima vertinamuosius vizitus į karinius dalinius, kviečia karinius inspektorius stebėti šalyse rengiamas didžiausias karines pratybas. Praėjusiais metais Lietuva pakvietė Baltarusijos karinius inspektorius stebėti didžiausių nacionalinių pratybų „Perkūno griausmas 2018“. 2017 m. Baltarusija pakvietė Lietuvos inspektorius stebėti pratybų „Zapad 2017“ dalies, vykusios Baltarusijos teritorijoje.
Bendradarbiavimu ir ryšių palaikymu su ne NATO ir ne Europos Sąjungos valstybėmis Lietuva siekia skaidrios ir prognozuojamos kaimynystės, kur kaimyninių valstybių veiksmai, ypač saugumo ir gynybos srityje, būtų nuspėjami. Abipusis skaidrumas prisideda prie saugumo ir stabilumo stiprinimo, padeda palaikyti geranoriškus santykius tarp kaimyninių šalių. Taip pat sudaro galimybes tiksliau vertinti grėsmes, negatyvius veiksmus ir užkirsti kelią galimoms grėsmėms bei nestabilumui.
Rusija, NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo (Jens Stoltenberg) duomenimis, pastaraisiais metais aktyviai ginklavosi Arktyje. Maskva „praėjusiais metais stiprino savo karinį buvimą Arktyje“, – sakė jis Vokietijos laikraščiui „Welt“.
Rusija esą vėl pradėjo eksploatuoti sovietinių laikų karines bazes, dislokavo naujas ginklų sistemas ir radarus, taip pat pradėjo naudoti naują ledlaužių flotilę. „Rusija įsteigė ir karinį štabą Arkčiai“, – sakė J. Stoltenbergas. Dalis Rusijos karinių pratybų „Zapad 2017“ rugsėjį taip pat vyko toli šiaurėje.
„Sąjungininkai labai įdėmiai seka Rusijos dalinių formavimą Arktyje“, – kalbėjo NATO vadovas. Aljansas esą pasitiki, kad Arkties regiono šalys, tarp kurių be Rusijos yra ir JAV, Kanada bei Norvegija, dialogu ir diplomatinėmis priemonėmis spręs savo nesutarimus ir teritorinius ginčus.
Pasak Latvijos ir NATO oficialių asmenų, Latvijos žvalgybos tarnybos tiria atvejį, kai buvo sutrikęs mobiliojo ryšio darbas Latvijos vakaruose ir 16-a valandų išjungta ekstra tarnybų „karštoji linija“. Taip rašo žurnalistas Michaelis Birnbaumas laikraštyje „The Washington Post”.
Telefoninių incidentų „laikas sutapo su neseniai vykusiomis Rusijos karinėmis pratybomis, kurios galingai demonstravo Kremliaus gebėjimą kariauti šiuolaikiškame lygmenyje“, – sakoma straipsnyje.
Jeigu pasitvirtins, kad elektronikos darbo trukdžius sukėlė dirbtinos atakos, tai bus įrodymas, kad Rusija gali pažeisti civilinio ryšio darbą per atstumą. „Toks instrumentas galėtų smarkiai apriboti Vakarų valdžių gebėjimą karo atveju organizuoti nedelstiną atsakymą civilinės gynybos sferoje“, – sakoma straipsnyje.
„Pasak Latvijos URM vadovo Edgaro Rinkevičiaus, Latvijos valdžia nemano, kad jų šalis buvo tiesioginis taikinys per minimą incidentą, kai mobilusis ryšys Kuršių žemėje buvo sutrukdytas 7-ias valandas. Jis sakė, kad Latvija gal atsidūrė platesnių elektroninių trukdžių kelyje į Švedijos Elando salą“, – perpasakoja laikraštis. NATO oficialūs asmenys tvirtina, kad Rusija turi elektroninio karo priemonių Kaliningrado srityje ir kad Baltijos jūroje per pratybas buvo mažiausiai vienas laivas, apginkluotas tokia specialia technika.
„Pasak Rinkevičiaus, Latvijos valdžia tikrina, ar Rusija susijusi su ekstra tarnybų „karštosios linijos“ atjungimu Latvijoje rugsėjo 13-ąją. Jis sakė, kad kol kas niekas neįrodyta“, – sakoma straipsnyje.
„Švedijos Gynybos ministerijos ir Švedijos ginkluotųjų pajėgų atstovai sakė, kad jiems nežinoma apie mobiliojo ryšio trikdžius Švedijos teritorijoje tuo metu, kai kilo incidentai Latvijoje. Oficialūs asmenys nagrinėja ir kitus atjungimo paaiškinimus, vienas valdininkas sakė, kad tie atjungimai nekelia rimtos grėsmės saugumui“, – sakoma straipsnyje.
„Dar du aukšti NATO oficialūs asmenys, pageidavę anonimiškumo, nes kalbama apie išankstinį pratybų vertinimą, kartojo Latvijos nuogąstavimus, bet perspėjo, kad Vakarų žvalgybos tarnybos kol kas nepadarė konkrečios išvados. Trečias aukšto rango NATO valdininkas sakė, jog, aljanso nuomone, per pratybas Rusija naudojo technologijas ir bepilotes skraidykles, kad tyčia sudarytų kliūtis, kurias taip pat naudojo Ukrainoje ir Sirijoje“, – rašoma leidinyje.
Pratybos „Zapad – 2017“ oficialiai prasidėjo Baltarusijoje ir Rusijoje rugsėjo 14-ąją, bet aukšti NATO diplomatai sakė, kad karinis aktyvumas sustiprėjo keletą savaičių anksčiau.
Informacijos šaltinis: „The Washington Post” leidinys
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
D’Artanjanas. Labai rimtai pasivadinusiame Baltijos federaliniame Imanuelio Kanto universitete, įsikūrusiame Kaliningrade, įvyko konferencija, skirta Lenkijos ir Rusijos santykiams. Joje dalyvavo ir Gdansko universiteto (Lenkija) mokslininkai. „Lenkijos ir Rusijos santykiai perspektyvoje turi šansų „persikrauti“ ir normalizuotis, – portalui „RuBaltic.ru“ pareiškė Rusijos Baltijos tyrimų asociacijos prezidentas, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto profesorius Nikolajus Meževičius. – O su Lietuva ir kitomis Baltijos respublikomis – jokių šansų, šios šalys Rusijai tiesiog neturi egzistuoti.“
Rusiška agresija
Rusijos akademinio sluoksnio šviesuolis teigia Prezidentę Dalią Grybauskaitę tyčia pasistengus, kad visi protingi iš Lietuvos išvažiuotų, o kvailiai pasiliktų. Ir dabar jau nieko nepakeisi: pasitrauks Grybauskaitė, ateis į valdžią kitas toks pat. Paaiškinti, kodėl iš Lietuvos – kaip tvirtinama, laimingos valstybės – baimindamiesi ir keikdamiesi pabėgo trečdalis gyventojų, kitaip esą neįmanoma. Vienintelė išeitis, liekanti Vilniui – tvirtinti, kad dėl visko kalta Rusija, Baltarusija, na, ir Lenkija. „Visi aplinkui priešai, visi aplinkui kalti, vienintelė Lietuva – d’Artanjanas“, – teigia rimtas profesorius Meževičius.
Diagnozė: psichozė. „RuBaltic“ nustatė diagnozę Baltijos šalims: pasak propagandinio portalo, Baltijos šalių reakcija į karines pratybas „Zapad-2017“ – tai naujas antirusiškos psichozės lygis. Ir yra septynios pagrindinės priežastys, dėl kurių Baltijos šalių politikai platina šią psichozę tarp paprastų gyventojų ir tarptautinėje arenoje.
Pirmoji priežastis – tai JAV užsakymo vykdymas. Tokia jau esanti JAV taktika – palei šalių konkurenčių perimetrus sukurti priešiškus politinius režimus. Antroji priežastis – militarizacija. Baltijos šalys tiesiog daromos NATO kariniu placdarmu, „Zapad-2017“ – tiesiog geras pretekstas dar kartą tam pateisinti. Trečia priežastis – dėmesio į Baltijos šalis atkreipimas. Šiaip jos niekam neįdomios ir praktiškai nematomos, bet kažkaip reikia išsimušti dotacijas iš ES fondų ir pan. Ketvirtoji priežastis – pasiteisinimas prieš rinkėjus. „Rusijos grėsmė“ – geras įrankis nukreipti rinkėjų dėmesį nuo apverktinų valdymo rezultatų. Penktoji – korupcija. Baltijos šalių politikams ir valdininkams antirusiška paranoja – būdas neblogai uždirbti. Ginklų, kariuomenės inventoriaus, karinės technikos pirkimai – tiesiog neišsemiamas lobynas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdžioms bei jų sąjungininkams Vakaruose. Šeštoji priežastis – įsitvirtinimas. „RuBaltic“ teigimu, antirusiški pasisakymai tarptautinėje arenoje Baltijos šalių veikėjams – būdas įsitvirtinti ir padidinti savo istorinę reikšmę. Ir septintoji priežastis – baimės kultūra.
Baltijos šalių pagrindų pagrindas – ksenofobija, priešiškumas svetimšaliams ir tam, kas svetimšališka. Svetimšalių baimė – tiesiog Baltijos šalių skiriamasis bruožas. Nes visą savo istoriją Baltijos šalys buvo spaudžiamos „didžiųjų ir stipriųjų“ – rusų, lenkų, švedų, vokiečių, tad svajojo atsitverti nuo išorinio pasaulio ir ramiai gyventi savo vienkiemiuose…
Lietuvos šeimininkė. Pasirodo, Lietuva ne tokia jau bereikšmė didžiajai kaimynei. Va, ir dokumentinį filmą apie Prezidentę susuko – „Lietuvos šeimininkė“ (po putinizmo padu turbūt sunku suvokti, kad prezidentas nėra caras visagalis). Filmo autorė – televizijos „Rossija 24“ specialioji korespondentė Olga Kurlajeva. Specialiausia joje tai, kad su savo filmo heroje korespondentė taip nė karto ir nesusitiko. Susukti filmą apie žmogų taip jo ir nepamačius – aukščiausia klasė.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Dalia Grybauskaitė labai įdomi kaip asmenybė, kaip valstybės vadovė, kuri savo išpuolių objektu staiga pasirinko Rusiją, – filmo atsiradimą aiškina rusų speckorė. – Mes norėjome sužinoti, ar visi lietuviai taip negatyviai nusistatę Rusijos atžvilgiu, ar tai tik šalies Prezidentės asmeniniai kompleksai. Dėl to nutarėme nuvažiuoti į Lietuvą ir pažiūrėti“.
Nuvažiavo, su Prezidente nesusitiko, bet susitiko su kitu lyderiu – Zigmu Vaišvila. „Tai rimtas žmogus, Nepriklausomybės akto signataras, turintis neliečiamybę. Aštuonerius metus jis skyrė Grybauskaitės biografijos tyrimams. Jis jau nebebijo“, – atvirai žavisi ir stengiasi sukelti susižavėjimą Kurlajeva. Juk darosi įdomu, tiesa?
Propagandinis filmukas turėtų būti išties pikantiškas. Beje, ir Aurimas Dryžius, ir Audrius Butkevičius ten vaidina…
CŽV įdarbins mokančius rusiškai. Rusakalbis „Obzor.lt“ pasipiktino žinia, kad JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) tarp JAV piliečių ieško bendradarbių, gerai mokančių rusų kalbą. Ir dar su aukštuoju išsilavinimu. Besidominčių nacionaliniu saugumu. Ir norinčių… atskleisti tiesą (pastarasis noras kažkodėl labiausiai suerzino). Kiek anksčiau apie bendradarbių, gerai mokančių rusų kalbą, paiešką paskelbė ir britų kontržvalgybos valdyba MI-5 bei vyriausybinių komunikacijų biuras (GCHQ).
Paksas skaičiuoja. Europarlamentaras Rolandas Paksas „Litovskij Kurjer“ skelbiamame straipsnyje primena, kad dėl sankcijų Rusijai Europos sąjunga prarado daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių. Ir kažkodėl primena, kad Rusija prarado tik 52-55 mlrd. dolerių. Ir kad Lietuvos ekonomikai tai atsirūgo ir dar atsirūgs. Ir kad visa kita Lietuvoje – irgi blogai. Kad mūsų visuomenė tampa vis įtaresnė dėl procesų, vykstančių kaimyninėse šalyse (ypač Rusijoje, Baltarusijoje, kiek mažiau – Lenkijoje). Kad dėl pratybų „Zapad-2017“ bereikalingus propagandinius vėjus sukėlėme. Ir kad mūsų retorika per griežta.
„Kiekvienu atveju tai liudija apie milžinišką prarają tarp valdžios interesų ir visuomenės lūkesčių, apie nepakankamą tarpusavio pasitikėjimą ir norą manipuliuoti jėgos deficitu“, – rašoma straipsnyje. Tiesa, toliau skaityti kiek pabosta, nes Pakso vardu rašantis profesionalas, nors ir labai sklandžiai, bet jau toli gražu nebe pirmą kartą aiškina, kaip neteisingai mūsų tėvynėje viskas daroma. Kad įsisąmonintume, kas žino, kaip daryti teisingai, iki galo skaityti nebūtina. Iš tiesų užtenka pažiūrėti į nuotrauką ir prisiminti ankstesnius straipsnius.
Vieninga Baltija. Baltijos šalys iš tiesų vieningos tik baudžiauninkiškoje ištikimybėje JAV, rašo Latvijos „Vesti.lv“, remdamosis „RuBaltic“. Baltijos vienybė esanti efemeriška ir pasimato tik sekant Vašingtono nustatytu antirusišku kursu. O ekonomikos srityje Baltijos šalys tampa konkurentėmis ir jų nesutarimai žlugdo strateginius infrastruktūros projektus.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai Latvija apskundė Europos komisijai Lietuvą ir įteikė pastarajai notą su reikalavimu atstatyti išrinktą geležinkelio šaką į Latvijos uostus. Ir tai jau ne pirmas nesutarimų atvejis. Latvija ir Estija nesutaria su Lietuva ir dėl Visagino atominės elektrinės (AE), ir dėl baltarusiškos Astravo AE, ir dėl geležinkelio „Rail Baltica“, ir dėl Klaipėdos suskystintų dujų terminalo. O ekonominiai nesutarimai veda ir prie užsienio politikos nesutarimų. Latvija skėlė diplomatinį antausį Lietuvai atsisakydama prisijungti prie „kryžiaus žygio“ prieš Astravo AE.
Tačiau pasiekti vienybę būtų labai paprasta. Tereiktų tik atitinkamų nurodymų iš Vašingtono – naudotis Klaipėdos SGD, susivienyti prieš Astravo AE, uždaryti geležinkelį į Latvijos uostus, ir Baltijos šalys vėl būtų vieningos, – juokiasi propagandistai.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Rusijos ir Baltarusijos pratybos „Zapad 2017“ parodė, jog Rusijos grėsmė yra išaugusi, todėl būtina stiprinti gynybą“, – sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, šiandien, rugsėjo 26 d,. žurnalistams pristatydamas pirminį „Zapad 2017“ pratybų vertinimą.
Pasak jo, Rusija, kuri ir toliau nuosekliai stiprina karinę galią, „Zapad 2017“ pratybose mokėsi kariauti konvencinį karą, todėl Lietuva ir NATO turi stiprinti ne tik atgrasymo, bet ir gynybos priemones. Pasak ministro, tokiomis aplinkybėmis svarbiausiais Lietuvos krašto apsaugos prioritetais išlieka kariuomenės modernizavimas, pajėgumų bei ryšių su NATO sąjungininkais stiprinimas.
Krašto apsaugos ministro manymu, abejonės dėl bendrų Rusijos ir Baltarusijos pratybų skaidrumo taip ir liko neišsklaidytos. Ministro teigimu, Rusija nesiėmė priemonių užtikrinti, kad regiono valstybės galėtų įsitikinti Rusijos skelbiama informacija apie mokymus. Pratybų organizatoriai iškreipė duomenis apie pratybose dalyvaujančius karius, pratybų vietas ir pratybų scenarijus, be to, galima teigti, kad kai kuri pateikta informacija turėjo ir dezinformacinį pobūdį.
Išankstinį susirūpinimą dėl pratybų skaidrumo ir tikrųjų tikslų patvirtina ir tai, kad prieš pratybas tiek Rusija, tiek Baltarusija pažymėjo, kad bus treniruojamasi kovoti su ekstremistinėmis ir teroristinėmis organizacijomis. Tačiau tiek stebėtojų pateikta informacija, tiek ir turimi duomenys rodo, kad pajėgos mokėsi kariauti konvencinį karą. „Buvo treniruojami konvenciniai veiksmai prieš aukštesnio technologinio lygio valstybes – tiek gynybinio, tiek ir puolamojo pobūdžio,“ – pažymėjo krašto apsaugos ministras.
Tai, kad pratybų metu neužfiksuota didesnių incidentų, ministro vertinimu yra sąlygota tiek tinkamo Lietuvos pasirengimo ir itin glaudžios šalies institucijų sąveikos, tiek ir NATO atgrasymo priemonių.
Ministras taip pat atkreipė dėmesį, kad pratybose buvo panaudoti nauji strateginiai ir taktiniai Rusijos sprendimai, kurie orientavosi į greitį, reakcijos laikų trumpinimą ir pajėgų mobilizavimą ir sutelkimą.
Pratybose didelis dėmesys buvo skirtas prieigos ir regiono blokavimo priemonių (angl. anti access/area denial, A2/AD) priemonių testavimui ir treniravimui. „Zapad 2017“ metu visos A2/AD sudarančios sistemos buvo aktyvuotos ir išbandytos šalia Lietuvos esančioje Kaliningrado srityje.
Apibendrindamas pratybas „Zapad 2017“, ministras pažymėjo, kad Rusija mokėsi iš ankstesnių pamokų. „Tai jau ne be ta kariuomenė, kuri buvo 2009 m. Gruzijoje ir 2014 m. Ukrainoje. Matėme Rusijos kariuomenės Sirijoje įgytos patirties pritaikymą. Rusijos kariuomenė stiprėja,“ – kalbėjo R. Karoblis.
Krašto apsaugomis ministro teigimu, nors aktyvioji „Zapad 2017“ pratybų fazė Baltarusijoje baigėsi ir iš ten stebimas Rusijos kariuomenės išvedimas, Kaliningrado srityje pratybos tebesitęsia.
Kalbėdamas apie galimą Rusijos pajėgų pasilikimą Baltarusijoje, ministras pabrėžė, kad kol kas priežasčių nerimauti neturime, stebime vykstantį Rusijos Federacijos karinių pajėgų (karinės technikos), dalyvavusių pratybose „Zapad 2017“ išvedimą iš Baltarusijos teritorijos.
„Toliau atidžiai stebėsime ir vertinsime šį procesą“, – sakė ministras. – Be jokių abejonių, saugumo situacija po „Zapad 2017“ negerėja. Rusija ir toliau vysto karinius pajėgumus, vykdo ambicingas perginklavimo programas ir yra numačiusi ne mažiau ambicingą jų finansavimą“.
Žvelgdamas į ateitį, ministras pabrėžė tolesnį sąveikos su NATO sąjungininkais bei pačios Lietuvos apginamumo stiprinimą. Tai turėtų būti atliekama per tolesnį kariuomenės modernizavimą ir visuomenės atsparumo didinimą, o NATO ir nacionalinės pastangos turi būti paruoštos ne tik atgrasymui, bet ir gynybai.
Rugsėjo 26 d. krašto apsaugos ministras R. Karoblis pirminį karinių pratybų įvertinimą pateiks ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
Rusijos karinės pratybos Zapad 2017. EPA – ELTA nuotr.
Rugsėjo 20 dieną pasibaigusios karinės pratybos „Zapad” didesnių provokacijų nesukėlė, tačiau baigėsi tik aktyvioji pratybų fazė – Kaliningrado srityje jos dar tęsiasi, teigia krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
Antradienį Krašto apsaugos ministerijoje buvo pristatytas pirminis praėjusią savaitę pasibaigusių pratybų „Zapad” vertinimas. Pratybas apžvelgė krašto apsaugos ministras R. Karoblis, Lietuvos kariuomenės vadas Vytautas Jonas Žukas ir karinės žvalgybos vadas Remigijus Baltrėnas.
Pasak krašto apsaugos ministro, šiuo metu yra pasibaigusi tik aktyvioji „Zapad” fazė, tačiau didesnių pažeidimų ir provokacijų pratybos nesukėlė.
„Baigėsi aktyvioji fazė Baltarusijoje. Kaliningrado srityje pratybos tebesitęsia. Pirminiais vertinimais, neskaitant kelių nusižengimų, pratybos neperaugo į didesnę provokaciją. Noriu padėkoti visoms su krašto apsauga susijusioms institucijoms, akivaizdu, kad skiriamas didelis dėmesys suveikė”, – komentavo R. Karoblis.
Čekijos karių sutikimo ceremonija. centre – Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Lauros Skiesgilienės nuotr.
Ministras išskyrė septynis pagrindinius pratybų vertinimus akcentuodamas, kad Rusija tampa vis didesniu pavojumi Baltijos šalims ir visai NATO.
Lietuvos Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Visų pirma pabrėžtina Rusijos agresija tiek ruošiantis pratyboms, tiek jų metu. Taip pat pratybų metu teikiama informacija, tikėtina, turėjo dezinformacinį pobūdį. Trečia, pratybų metu vyko puolimo simuliacija prieš visas Baltijos šalis.
Pratybų metu buvo stebimas akivaizdus taktinių ir strateginių sprendimų panaudojimas, realūs bombardavimai šalia Lietuvos sienos.
Išskirčiau ir tai, kad Rusija mokosi iš ankstesnių savo klaidų. Tai nebe ta kariuomenė, kuri buvo 2009 ar 2014 metais. Mokomasi iš klaidų Sirijoje, o kariuomenė akivaizdžiai stiprėja.
Trumpėja ir Rusijos kariuomenės reagavimo laikas. 24-48 valandos yra realus reakcijos laikas pradėti karinius veiksmus. Taip pat rusų kariuomenė sustiprinta modernia amunicija, diegiamos naujos technologijos”, – pratybas vertino R. Karoblis.
Ministras, kariuomenės ir karinės žvalgybos vadai, pristatę savus vertinimus, pateikė ir pirmines „Zapad” išvadas.
„Regioninė situacija negerėja, Rusijos ginkluotos pajėgos nesilpnėja, ginkluotės realizavimas tęsiasi. Rusija yra ir liks NATO konvenciniu iššūkiu. Mūsų, krašto apsaugos institucijų, tikslai – tolesnis bendradarbiavimas su NATO ir visuomenės atsparumo didinimas”, – kalbėjo V. J. Žukas ir R. Baltrėnas ir R. Karoblis.
R. Baltrėno teigimu, karių skaičius pratybose, kaip ir tikėtasi, kelis kartus viršijo oficialius duomenis.
Turime bėdą. Milžinišką. Galinčią lemti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės likimą. Kalbu ne apie karines pratybas „Zapad – 2017“. Prie pat Lietuvos sienos šiuo metu vykstančios Rusijos ir Baltarusijos puolamojo pobūdžio karinės pratybos, nors ir pavojingos, galinčios bet kada pavirsti į tikrą karą, – tik vaikų žaidimas, palyginus su bėda, kurią turiu omenyje.
Beje, tą didžiąją bėdą, apie kurią ruošiuosi išguldyti savo nuomonę, vadinama įvairiai. Vieni sako: Astravo atominė bomba, Astravo atominis monstras, Vladimiro Putino projektas. Kiti teigia: Kremliaus banditų projektas, Geopolitinis ginklas, Įtampos ir pavojaus židinys, Branduolinis terorizmas, Atominis ginklas politiniam kaimynų šantažui, Astravo apokalipsė, Grėsmė Europai Nr.1. Treti įvardina kaip klastingą ir nežmonišką veiksmą, uždelsto veikimo miną…
Agresyvios rusiškos karinės pratybos – vaikų žaidimas todėl, kad mūsų sienas saugo ir Rusijos kariauną atidžiai stebi JAV bei vos ne visa Europos Sąjunga. Ir mes patys jau nesame tokie, kokie buvome, kai visa kariuomenė tilpdavo Gedimino prospekte švenčių metu. Vakarų raketos, tankai, naikintuvai, kariniai laivai parengti galimoms provokacijoms atremti. Vladimiras Putinas, atrodo, šito nesitikėjo. Šį kartą mes nelikome vienų vieni, kaip neseniai gruzinai arba dar neseniau – ukrainiečiai.
Deja, Astravo uždelsto veikimo bombos Europos Sąjunga apsimeta nematanti, nes gal ji, matot, artimiausiu metu nesprogs. Gali juk net taip atsitikti, kad ji niekad nesprogs. O jeigu ir sprogs, tai iki Berlyno, Paryžiaus, Briuselio – toli. Minėtos sostinės ir jose gyvenantys vokiečiai, belgai, prancūzai nemato grėsmės Europai, skirtingai nei pirmasis mūsų atgimusios valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis. Ką ten minėtos sostinės – net Ryga ir Talinas tos bombos galimo sprogimo nebijo ir dedasi mūsų, lietuvių, baimių nesuprantą. Atvirai kalbant, nusispjauna į Baltijos šalių vienybę „vienas už visus, visi – už vieną“. Šioje bėdoje bent jau iki šiol esame vienų vieni. Užjaučiami, bet tik tiek.
Astravo atominei elektrinei – NE
Tačiau kas kaltas dėl mus iškilusio pavojaus? Kalti mūsų baimių nesuvokiantys kaimynai, o mes patys – ne prie ko? Anaiptol! Jeigu būtumėme buvę įžvalgesni, vieningesni, kaip siekiant karinio saugumo, dviejų procentų šalies gynybai, šiandien, tikėtina, nereikėtų kalbėti apie Vilniaus evakuavimo planą.
Mūsų pačių kaltės neblogai atskleistos žurnale „Valstybė“ straipsnyje „Kolaborantų žemė: ar V.Adamkui pavyks pažadinti Lietuvą ir Europą?“
Viskas prasidėjo seniai, kai pardavėme „Lietuvos dujas“, kai „Gazpromas“ mus kankino didžiausiomis Europoje kainomis, kai būtent antibranduolinė kova šalies viduje atvėrė kelią Astravo atominei elektrinei. Ir kairieji mūsų politikai, ir žymūs Lietuvos žmonės, ir apie atomą nieko neišmanantys paprasti piliečiai atkakliai priešinosi naujos Visagino AE statybai“.
O besipriešindami Visagino projektui netiesiogiai rėmė gudrų ilgalaikį Vladimiro Putino projektą. Čia tiktų patarlės, „kas nenori maitinti savos kariuomenės, maitins svetimą“ perfrazavimas į panašią: „nenorite turėti savo atominės jėgainės – turėsite svetimą“.
„Belieka stebėtis, kokia stipri turi būti Lietuvos sovietinė nomenklatūra, susijusi su Rusijos įtakos grupėmis, ar tiesiog bailumu paremtas konformizmas, jei ta pati daina, kuri skambėjo Sąjūdžio metais – „Neišstokite, nes numirsite badu“, po dešimtmečio skambėjo taip: „Pirkite daug dujų, kitaip neparduosite savo agurkų“, o šiandien vėl mums primetama jau nauju pavidalu: „Norite išsvajotųjų A.Lukašenkos krovinių – draugiškai bendraukite su Baltarusija ir kultūringai prašykite, kad Astravo atominę elektrinę statytų saugesnę.“
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
Tuos, kurie dar bando stabdyti toli nuvažiavusį atominį traukinį ir laikosi griežtai konfrontuojančios pozicijos Baltarusijos atžvilgiu, politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius vadina vanagais. Neteisingai, nepagrįstai primeta šią etiketę. Besiginantys nuo pavojų nėra plėšrūnai. Būtent besiginantys ir yra pragmatikai, kuriems nesvetimas sveikas protas.
Bet K.Girniui atrodo kitaip, ir jis primeta savas etiketes. „Nereikia iliuzijų. Net pagerėjus santykiams, nebus atsisakoma Astravo. Bet jei santykiai geri, tai didėja tikimybė, kad bus galima įtikinti Baltarusiją suteikti tarptautinėms organizacijoms didesnį vaidmenį, prižiūrint jėgainės saugumą. Bet koks „perkrovimas“ būtų kuklus, bet jei jis būtų abipusiškas, jis būtų abipusiškai naudingas“, – delfi.lt portale rašo K.Girnius.
Taigi – vanagų dauguma, bet vis tik stipresni pragmatikai (taip autorius vadina tuos, kurie eina su velniu obuoliauti). Nes jų rankose žiniasklaida, jie neleis mums patiems susitarti. Ir vis dėlto yra dalykų, dėl kurių negalima derėtis, net jeigu žinai, kad jėga – ne tavo pusėje. Visi sutinkame, kad 1940-aisiais neiššautas nė vienas šūvis buvo gėdinga klaida. Panašią, gal net didesnę klaidą, mano suppratimu, daro K.Girniaus pragmatikai, tokie kaip europarlamentaras Vytenis Andriukaitis.
Vytenis Povilas Andriukaitis
„Vytenis Andriukaitis, būdamas Lietuvos deleguotas Europos Komisijos narys, akivaizdžiai pademonstravo, kad jam Lietuvos oficiali pozicija yra nepriimtina. Taip pat pademonstravo, kad jam Kremliaus lobistų argumentai yra artimesni. Suprantama, kad kiekvienas Lietuvos pilietis gali turėti savo nuomonę ir ją viešai reikšti, tačiau kai tas pilietis yra Europos Komisijos narys – jo vieši pasisakymai yra žalingi Lietuvai ir labai naudingi Kremliui“, – teigė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Teisingai pareiškė. Buvo galima dar aštriau oponuoti ponui V.Andriukaičiui.
Tačiau širdyje – didelis nerimas. Kokios paramos iš Europos Sąjungos galima tikėtis, kai tokie šulai kaip V.Andriukaitis tiesiog ragina ES vadovybę nepaisyti Lietuvos Vyriausybės, Seimo, prezidentų Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus, Atgimimo Lietuvos vadovo V.Labndsbergio ir daugumos piliečių radikalių pastangų išvengti antrojo Černobylio Vilniaus pašonėje?
Dar kartą pacituosiu minėtą straipsnį, paskelbtą „Valstybėje“: „Jau rašėme apie metų pradžioje estiškame portale 15min.lt paskelbtą Kauno technologijos universiteto (KTU) dekano Ainiaus Lašo tekstą, kuris, mūsų nuomone, skamba kaip odė nesipriešinimui Astravo elekrtinės statybai ir baigiamas nerimą keliančiomis mintimis.
Taigi kokią išeitį mano kai kurie mūsų vadinamieji pagmatikai ir realistai? „Ir dar – Astravo ekologinė grėsmė iš tiesų egzistuoja, bet ji toli gražu neatrodo tokia dramatiška, kaip bandoma kartais įteigti. Remiantis tokių energetikos ekspertų kaip prof. J.Vilemas nuomone, Astravas nekelia egzistencinės grėsmės mūsų šaliai, bet šiek tiek komplikuoja situaciją, nes, pavyzdžiui, reikia parengti Vilniaus evakuacijos planą. Nemaloni detalė, bet tai ne pagrindas tiražuoti masinę paniką.“
Kas liks iš Lietuvos, jei teks evakuoti patį didžiausią Lietuvos miestą – sostinę? Kur dėsis iš Vilniaus evakuoti žmonės? Kada mes galėsime sugrįžti – po 100 metų? Galų gale negi iš baltarusių jėgainės išsiveržęs atomas naikins tik Vilnių?
Kalbos apie pasitraukimo planą – ciniškos, išdavikiškos. Jei tokį planą mums pirštų V.Putinas, suprasčiau. Bet kai apie tai prabylame patys, nebežinau nė ką galvoti.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org
Rusija ir Baltarusija baigė aštuonias dienas Lenkijos ir Baltijos šalių pasienyje trukusias užsienio prieštaringai vertintas dideles pratybas „Zapad“. Trečiadienį, paskutinę manevrų dieną, juose dar apsilankė Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka.
Jis pratybas stebėjo netoli Barysavo miesto Baltarusijoje. Visi rusų kariai grįš į savo šalį, patikino A. Lukašenka. Prieš manevrus būgštauta, kad Rusija gali ilgam išplėsti savo karinį buvimą kaimyninėje valstybėje.
Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvai bus atitraukti iš pratybų teritorijų ir grįš į savo gimtąsias bazes, trečiadienį paskelbė Rusijos gynybos ministerija.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „Zapad“ pratybas pirmadienį stebėjo netoli Sankt Peterburgo. Tai, kad valstybių vadovai atskirai lankėsi pratybose, įvertinta kaip sąjungininkių atitolimo ženklas. Tiesa, A. Lukašenka, anot vietos žiniasklaidos, pareiškė, kad taip buvo sutarta.
Manevruose, kurie prasidėjo rugsėjo 14-ąją, oficialiais duomenimis, dalyvavo 12 700 karių. Per juos mokytasis atremti NATO puolimą. Lenkijoje ir Baltijos šalyse dalinių koncentracija jų pasienyje kėlė nerimą. NATO taip pat teigė, kad iš tikrųjų pratybose dalyvauja daug daugiau karių.
Pratybas aptemdė keli incidentai. Prie Murmansko Šiaurės Rusijoje antradienį avariją patyrė automobilių kolona su rusų desantininkų vadu Andrejumi Serdiukovu. Generolas per nelaimę buvo sunkiai sužeistas, o civilinio lengvojo automobilio vairuotojas žuvo.
Likus dviem dienoms iki V. Putino apsilankymo, poligone netoli Sankt Peterburgo kovinis sraigtasparnis pataikė į tuščią sunkvežimį, buvusį netoli civilių žiūrovų, skelbia rusų žiniasklaida. Manevrų pradžioje Rusijos ilgojo nuotolio bombonešis „Tupolew Tu-22“ buvo apgadintas per avarinį nusileidimą. Įgula per incidentą nenukentėjo.
Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje dalyvaujanti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Respublikos Prezidentu Andžejumi Duda (Andrzej Duda). Šalių vadovai, pasak Prezidentės spaudos tarnybos, aptarė saugumo padėtį regione, bendradarbiavimą NATO ir ES, šalių energetinių ir infrastruktūros projektų įgyvendinimą.
Prezidentė pakvietė Lenkijos vadovą kitais metais atvykti į Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimą vasario 16-ąją dieną. Lenkijos Prezidento kvietimu šalies vadovė kitąmet taip pat vyks į Lenkijos valstybingumo šimtmečio renginius.
Šalies vadovės teigimu, Lietuva ir Lenkija yra artimos kaimynės, partnerės bei NATO sąjungininkės. Vienodai vertiname mums kylančias grėsmes, agresyvius Rusijos veiksmus ir dirbame išvien, užtikrindami savo žmonių saugumą. Geopolitinių iššūkių akivaizdoje Lietuva ir Lenkija gali viena kita pasikliauti.
Prezidentai aptarė Lietuvos ir Lenkijos pasienyje vykdomas prieš Vakarus nukreiptas „Zapad“ pratybas. Šalies vadovė pabrėžė, kad „Zapad“ pamokos turi būti išmoktos toliau stiprinant NATO pasirengimą atgrasyti ir atremti grėsmes. Greitesnis NATO sprendimų priėmimas, gynybos planų suderinamumas, konkrečios priemonės Baltijos šalių karinei izoliacijai išvengti, regiono oro erdvės saugumo stiprinimas ir šiandienos grėsmes atitinkantis Aljanso pajėgų išdėstymas Europoje – tai bendri Lietuvos ir Lenkijos interesai.
Šalies vadovė taip pat pažymėjo, kad Lenkija yra strategiškai svarbi užtikrinant Baltijos šalių teritorinę ir oro gynybą. Lenkijoje dislokuota JAV brigada padeda apsaugoti „Suvalkų koridorių“, o iškilus būtinybei būtent per Lenkijos teritoriją ateitų NATO sąjungininkų pastiprinimas. Todėl itin svarbu užtikrinti kuo greitesnį ir laisvesnį NATO šalių karinės technikos judėjimą tarp Aljanso sienų.
Prezidentai aptarė ir dvišalį energetinį bendradarbiavimą. Lietuva ir Lenkija vienodai supranta elektros tinklų sinchronizacijos su Europa svarbą. Tai – paskutinis žingsnis įtvirtinant regiono energetinę nepriklausomybę, kurio negalima atidėlioti.
Susitikime šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad Lietuva vertina principingą Lenkijos poziciją atsisakant pirkti nesaugioje Astravo AE pagamintą elektrą. Tokia regiono šalių vienybė yra labai svarbi, siekiant atremti nesaugios atominės jėgainės visai Europai keliamas grėsmes.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, sakydama metinę kalbą Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, Niujorke, atkreipė pasaulio dėmesį į Rusijos karinių pratybų „Zapad 2017“ keliamas grėsmes.
JT Generalinėje Asamblėjoje dalyvauja beveik 200 pasaulio valstybių vadovai, tarp jų ir su tiesiogine pratybų „Zapad 2017“ grėsme susiduriančių Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Ukrainos Prezidentai.
Šalies vadovės teigimu, pasaulio dėmesys dabar sutelktas į Šiaurės Korėją, tačiau Ukrainoje ir greta NATO rytinės sienos Rusija taiko tuos pačius šantažo ir agresijos metodus.
„Net vykstant šiai diskusijai maždaug šimtas tūkstančių Rusijos karių dalyvauja agresyviose karinėse pratybose „Zapad 2017“ prie Baltijos valstybių ir Lenkijos sienų, ir netgi Arktyje. Kremlius repetuoja agresyvius scenarijus prieš kaimynines valstybes, mokydamas savo kariuomenę pulti Vakarus. Šios pratybos taip pat yra informacinio karo, kuriuo siekiama skleisti netikrumą ir baimę, dalis“, – sakė Lietuvos vadovė.
Prezidentė pabrėžė, kad Rusijos, kaip nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės, ypatinga pareiga ginti taiką visame pasaulyje, tačiau nepaisydama to ji užpuolė Gruziją, neteisėtai aneksavo Krymą ir tiesiogiai dalyvauja kare rytų Ukrainoje, taip pažeisdama JT Chartiją.
Kremliaus arsenalas neapsiriboja vien įprastine ginkluote. Rusija ir toliau kišasi į kitų valstybių rinkimus, rengia kibernetines atakas ir per savo sputnikus skleidžia melagingas žinias bei agresyvią, destabilizuojančią propagandą. O energetinis šantažas jau seniai tapo Rusijos itin mėgstamu ginklu. Baltarusijoje, vos už 40 km nuo Lietuvos sostinės, ji stato nesaugią Astravo AE, kuri tampa geopolitiniu ginklu, neatitinkančiu pagrindinių tarptautinių branduolinės energetikos standartų.
Prezidentės teigimu, įvairių pasaulio režimų vykdomi svarbiausių tarptautinės teisės normų pažeidimai nėra pavieniai ar tarpusavyje nesusiję atvejai. Tai yra ir mūsų visų negebėjimo juos pasmerkti bei deramai į juos reaguoti rezultatas.
Pasak šalies vadovės, tarptautinei bendruomenei pristinga ryžto ir drąsos užtikrinti, kad taisyklių, kurias pati sukūrė, būtų laikomasi. „Mes patys nubrėžiame raudonąsias linijas, o tada apsimetame, kad jos neegzistuoja“, – teigė Prezidentė.
Tokia padėtis turi pasikeisti. Smurtautojai yra agresyvūs būtent dėl to, kad jaučiasi silpni ir nevisaverčiai bei nesulaukia tinkamo atsako. Todėl reikia liautis būti pasyviais stebėtojais ir pradėti vadinti daiktus tikraisiais vardais.
„Agresija nepavers stipresniu ir nepelnys nė lašo pagarbos. Vieninteliai dalykai, kuriuos atneša agresija, – tai panieka, gėda ir pasmerkimas. Tarptautinė bendruomenė turi prisiimti savo atsakomybės dalį. Negalime leisti, kad baimė nugalėtų, užsimerkdami prieš smurtininkus, nes tai tik dar labiau padrąsins juos eiti toliau. Žmogaus teisių pažeidimai, nacionalistinė retorika ir laisvo žodžio slopinimas ilgainiui pratrūks smurtu, jeigu į juos nebus kreipiama dėmesio“, – sakė šalies vadovė.
Pasak Prezidentės, būtina pakeisti Jungtines Tautas. Ši unikali visuotinė organizacija buvo sukurta tam, kad saugotų pasaulį nuo karų. Kol kas ji nesugebėjo šio pažado įvykdyti. Todėl reikia pasirinkti: arba leisime šiai organizacijai pakilti į kovą su piktnaudžiavimu, arba paversime ją nereikšminga.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje
Jungtinių Tautų tribūnoje – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Pone Pirmininke, ponios ir ponai, šių metų diskusijos tema kviečia susitelkti į žmones ir į mūsų pareigą užtikrinti jų taikią ir darnią ateitį.
Tačiau šiandienos pasaulyje, kaip niekada anksčiau, taikiai ateičiai kyla grėsmė.
Autoritariniai režimai ir toliau nebaudžiami tęsia žudynes, ekstremistinės ideologijos su nekaltais žmonėmis elgiasi nenusakomai žiauriai, žūsta tūkstančiai palikusių namus ir ieškančių geresnio ir taikesnio gyvenimo.
Pasaulio dėmesys dabar sutelktas į Šiaurės Korėją bei kai kuriuos kitus regionus, tačiau ir Ukrainoje bei greta NATO rytinės sienos, Rusija taiko tuos pačius šantažo, patyčių ir agresijos metodus.
Net vykstant šiai diskusijai maždaug šimtas tūkstančių Rusijos karių dalyvauja agresyviose karinėse pratybose „Zapad 2017“ prie Baltijos valstybių ir Lenkijos sienų, ir netgi Arktyje. Kremlius repetuoja agresyvius scenarijus prieš kaimynines valstybes, mokydamas savo kariuomenę pulti Vakarus. Šios pratybos taip pat yra informacinio karo, kuriuo siekiama skleisti netikrumą ir baimę, dalis.
Dar didesnį nerimą kelia tai, kad „Zapad“ yra tik vienas iš požymių, jog Kremlius niekaip nesugeba pažaboti savo neapykantos Vakarams.
Nepaisant to, kad Rusijos, kaip nuolatinės Saugumo Tarybos narės, ypatinga pareiga yra ginti taiką visame pasaulyje, ji užpuolė Gruziją, neteisėtai aneksavo Krymą ir tiesiogiai dalyvauja kare rytų Ukrainoje, taip pažeisdama Jungtinių Tautų Chartiją.
Kremliaus arsenalas neapsiriboja vien įprastine ginkluote. Rusija ir toliau kišasi į kitų valstybių rinkimus, rengia kibernetines atakas ir per savo sputnikus skleidžią melagingas žinias bei destabilizuojančią propagandą.
Rusijos itin mėgstamu ginklu jau seniai tapo energetinis šantažas. Baltarusijoje, vos keturiasdešimt kilometrų nuo Lietuvos sostinės, ji stato nesaugią Astravo atominę elektrinę, kuri yra geopolitinis ginklas, neatitinkantis pagrindinių tarptautinių branduolinės energetikos standartų.
Ponios ir ponai, įvairių pasaulio režimų vykdomi svarbiausių tarptautinės teisės normų pažeidimai ir nepaisymas nėra pavieniai ar tarpusavyje nesusiję atvejai. Tai yra ir mūsų visų negebėjimo juos pasmerkti bei deramai į juos reaguoti rezultatas.
Vėl ir vėl pristygstame drąsos užtikrinti, kad taisyklių, kurias patys sukūrėme, būtų laikomasi. Mes patys nubrėžiame raudonąsias linijas, o tada apsimetame, kad jos neegzistuoja.
Padėtis turi pasikeisti. Smurtautojai yra agresyvūs būtent dėl to, kad jaučiasi silpni ir nesaugūs. Todėl turime liautis būti pasyviais stebėtojais ir pradėti vadinti daiktus tikraisiais vardais.
Agresija niekada nieko nepavers stipresniu. Ji niekada niekam nepelnys nė lašelio pagarbos. Vieninteliai dalykai, kuriuos atneša agresija, – tai panieka, gėda ir pasmerkimas.
Tarptautinė bendruomenė turi prisiimti savo atsakomybės dalį. Negalime leisti, kad baimė nugalėtų, užsimerkdami prieš smurtininkus, nes tai tik dar labiau padrąsins juos eiti toliau.
Privalome išmokti atpažinti įspėjamuosius ženklus, nes žmogaus teisių pažeidimai, nacionalistinė retorika ir laisvo žodžio slopinimas ilgainiui pratrūks smurtu, jeigu į juos nebus kreipiama dėmesio.
Galiausiai, mes turime pakeisti Jungtines Tautas. Ši unikali visuotinė organizacija buvo sukurta tam, kad saugotų pasaulį nuo karų ir nestabilumo. Kol kas ji nesugebėjo šio pažado įvykdyti.
Dabar turime pasirinkti: arba leisime šiai organizacijai pakilti į kovą su piktnaudžiavimu, arba paversime ją nereikšminga.
Dėkoju už dėmesį.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė
XXX
Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Šį straipsnelį parašiau ir siunčiu specialiai dienraščiui slaptai.lt, tikėdamas jo misijos sėkme išslaptinti pasaulį, nuslėptą informaciją paverčiant viešomis žiniomis, užkulisius – apšviesta scena.
I dalis
Ne paslaptis, kardinalusis falšas kaip šūdmusių spiečius plūduriuoja tai šen, tai ten, tūpdamas ant visokiausių objektų, įgydamas įvairiausius pavidalus. Tačiau šiandien, kaip atrodo, tokio sutirštinto falšo fotografija išryškėja visu gražumu pirmiausiai bandant įpiršti tautai požiūrį, kad valdžios kritika gali pasitarnauti priešui, yra paranki nedraugiškai mūsų kaimynei Rusijai.
Iš tiesų, tokių teiginių apie valdžios kritikos žalą padažnėjęs tiražavimas nurodo į ypatingą falšo paūmėjimo atvejų mūsų padangėje ir galbūt žymi tai, kad Rusija priartėjo dar labiau nei Zapad pratybos arba morališkai jau įžengė į mūsų teritoriją.
Kaip reikia nemėgti savo tautos, daugumą žmonių laikyti visiškais kvailiais, jeigu ryžtamasi savo netinkamumą užimti valdžios postus maskuoti nuorodomis į neišgalvotą Rusijos grėsmę arba dangstytis valstybės paslapties skraite, a?
Informacinį karą su Rusija pralaimime ne tiek tuo atveju, kai jau pradedame nesuspėti atremti akivaizdžiai melagingų ir nesąmoningų pranešimų, platinamų kulkosvaidžio ritmu, o labiau tada, kai mūsų valdžia informacinių karų pretekstu pradeda brandinti kažką panašaus į kritikos suturėjimo planus, noromis ar nenoromis kopijuodama rusiškus pavyzdžius.
Didžiausio pralaimėjimo scenarijus ir yra tokio supanašėjimo linkmė.
Kad kalbu apie visai nejuokingus dalykus, rodo ir toks praeitos savaitės kurioziškas nutikimas, kai visuomenėje pasklidus žiniai apie KTU rektoriaus habilitacinio darbo kompiliacinius užmojus, KTU tarnybos paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tvirtinimą, kad universiteto šmeižimą ir rektoriaus puolimą be pagrindo platinant melagingas žinias organizuoja Rusija ir silpni universitetai. Įdomūs sąjungininkai, ar ne, Rusija ir nusilpusio imuniteto universitetai, ar Rusija dabar jau kviečia vienytis visus pasaulio paliegėlius?
Slaptosios žinios
Daugelis išgirdę tai kvatojo pamesdami pilvus, o šių eilučių autorius liūdėjo: gaila buvo to žmogaus, kuris dabar tikriausiai išgyvena pragarus, galimai paslydęs dėl savo tuštybės, gaila kitų universiteto žmonių, talentingų mokslininkų, puikių darbuotojų, garbingų tautiečių ir bendrapiliečių, kurie dabar tampa vieno žmogaus tuščiagarbiškumo įkaitais.
Tačiau simptomiškas yra pats bandymas griebtis Rusijos grėsmės užkeikimų tarsi šiaudo skęstant, tokiu būdu dangstant savo nelabai garbingus kompleksus ir poelgius. Nejaugi kam nors atrodo, kad ištarus Rusijos vardą žmonės praranda sveiką nuovoką ir apduję pradeda klaidžioti nesiorientuodami aplinkoje? Kita vertus, neužmirškime, kad tokio triuko užtamsinti langus, apsidrausti nuo kritikos dangstantis šventu valstybės interesų gynimo reikalu skirtingo rango administratorius išmokė įtakingi politikai, sugebantys manipuliuoti žmonėmis.
Kyla toks įspūdis, kad pastaraisiais metais Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD) dirba vis geriau ir geriau, išradingiau, savo išaugusiu profesionalumu dėmesį jau atkreipė ir departamento viešųjų ryšių tarnyba. Garbė jiems!
Tačiau negaliu užmiršti ir to kartėlio, kuris apniko išgirdus, kai kartą atsinaujinusio departamento aukštas pareigūnas pareiškė, kad Lietuvos politinės vadovybės kritika tiesiogiai tarnauja Rusijos interesams. Tikrai nemanau, kad tokiu būdu žmogus, rūpindamasis savo karjeros tvarumu, pabandė įsiteikti politikams. Greičiau yra taip, kad ne visi aukšti pareigūnai kažką nutuokia apie skirtumą tarp valdžios ir valstybės, ne visada matomą plika akimi, bet akivaizdžiai išryškinamą filosofinės artikuliacijos būdu, kai siekiama esmės atodangos.
Todėl, galimas daiktas, nemenka dalimi teisus yra šiandien kalamas prie sienos TSPMI profesorius, kuris sako, kad atsainus požiūris į filosofijos dėstymą universitete užtraukia pavojų visai valstybei.
Žinia, į valdžią patenka ne tik turtingi idėjomis žmonės, taigi, būna ir taip, kad svarbiausiu resursu, siekiant įtakingų postų, tampa tiesiog piniginės tūris. Tada sakoma, kad žmogus nusipirko postą, investavo į savo politinę ateitį. Tačiau net ir tokiu atveju, kai valdžia tampa slogučiu, valstybė nežlunga, jeigu piliečiai neįpuola į rezignaciją, nepasiduoda nevilčiai. Tokiu atveju valstybė tęstinumą užtikrina mūsų kritinis patosas, nesitaikstymas su valdžios nuosmukiu.
II dalis
Kaip atrodo man, labiausiai supainiota, prasikišanti ypatingai nevykusiais sprendimais yra kaip tik ta naujosios Lietuvos valstybinių institucijų tvarkymo ir jų veiklos reglamentavimo sritis, kurią čia sąlyginai pavadinsiu slaptumo fenomenu.
Pažymėdamas, kad reikalo esmė taip atrodo man, kartu leidžiu suprasti, kad čia išsakysiu tik savo visiškai subjektyvius, atsitiktinius ir padrikus pastebėjimus, nepretenduodamas į fundamentalius apibendrinimus. Kita vertus, kažin ar gali būti toks dalykas kaip slaptumo vadyba iš principo, o jeigu vis tik kažkokiu būdu tokia disciplina yra, tai ji, žinoma, jau pagal apibrėžimą turi būti slaptas, vadinasi, mums, nepašvęstiesiems, dar nežinomas mokslas.
Taigi, vardan tikrumo, perklauskime savęs dar kartą: ar turi teisę apie tokį subtilų dalyką kaip šis kalbėti atitolęs stebėtojas, sakykime taip, pilietis pašalietis, visai ne valstybės tarnautojas pagal savo profesiją? Guodžiuosi visų pirma tuo, kad kartais pro apverstą žiūroną dalykų padėtis gali pasimatyti dar ir geriau nei įsistebeilijus iš pernelyg arti, žiūrint prikišamai, prispaustomis prie objekto akimis.
Kita vertus, žiūrint iš visuomenės sutarties teorijos, kuri apibrėžia demokratinės visuomenės pamatinius principus, taško, ne kažkoks atskiras, privilegijuotas valstybininkų luomas, išrinktasis ar paskirtasis, o kiekvienas pilietis yra vienodai valstybės centras, taigi toks pilietis turi teisę, o retkarčiais net privalo pasisakyti visais valstybės gyvenimo klausimais. Kitaip tariant, demokratinėje visuomenėje minėto tipo pašaliečių nėra arba bent jau neturėtų būti.
Jeigu norite, pasakysiu iškart, kad negaliu atsistebėti mūsų padangėje dėl kažkokių paslaptingų priežasčių besitęsiančiu slaptos informacijos sureikšminimo, išsiliejant iš visų krantų, reiškiniu, kai atsinaujinančios nuorodos į daugėjančios slaptos informacijos tipus, nesibaigiančios diskusijos dėl darbo su slapta informacija galimybių ir panašūs dalykai tampa labai triukšmingų batalijų reikalu, tikru turgumi, kur, kaip atrodo, kažkas išties nenutrūkstamu srautu perkama ir parduodama.
Moteriška paslaptis
Dar daugiau, – nors iš pažiūros sunku tuo patikėti, vis tik, kaip jau esu kažkur andai užsiminęs, yra požymių, leidžiančių manyti, kad Lietuvoje slaptumo ir prieigų prie slaptumo apibrėžtis tampa vos ne visuomenės stratifikacijos principu, savotišku luominės sąmonės šaltiniu, kai iš esmės techniniai dalykai be galo hipostazuojami, tampa politiškai užaštrintais dalykais, tokiais kodais, kurie leidžia inicijuoti naujus socialumo tipus.
Slaptoji kanceliarija tampa ypatingai svarbiu politinio gyvenimo ir socialinės hierarchijos veiksniu? Jeigu taip yra iš tiesų be išlygų ir tokia tendencija progresuos toliau, tai reiškia, kad mūsų maža šalis nepastebimai gali persiimti didelės antiutopijos vertybėmis.
Iš tiesų, ženkime šia kryptimi mintimis dar truputėli į priekį ir nesunkiai įsivaizduosime, kad štai susiformuoja visuomenės tipas, kai atitinkamoms žmonių grupėms leidžiama dėvėti tik tam tikros spalvos kelnes, pavyzdžiui, vieniems raudonas, kitiems geltonas, dar kitiems pilkas pagal žmonių teisę įgyti ir disponuoti slapta informacija, įvertinant būtent kiekvieno iš jų prileidimo prie slaptumo laipsnį. Kelnių spalva čia viešai parodytų žmogaus luominę padėtį (triusikų – neviešai) pagal jo dalyvavimo slaptumo struktūroje indeksą. Sakote, kad tokia vizija visiškai nedera su Briuselio skelbiamais modernizacijos vajais. Tai tiesa, tačiau būna ir taip, kad kartais prieštaringiausi dalykai pradeda tarpusavyje derėti arba net sutampa.
A.Konan Doilis yra pastebėjęs, jog geriausias būdas kažką paslėpti, tai palikti šį neviešą, slapstomą dalyką visų akivaizdoje, būtent tokiu būdu nuslepiant jo slaptumo statusą. Leiskite į pagalbą pasitelkti dar ir kitą pavyzdį: ką nors iš tiesų užmirštame ne tada, kai užmirštame, bet tik tada, kai kartu užmirštame, jog užmiršome. Jeigu prisimename, kad kažką užmiršome, tai save vis dar skatiname prisiminti užmirštą dalyką.
Taip ir slapta informacija iš tiesų gali būti vadinama slapta tik tada, kai nėra viešų nuorodų į jos slaptumą. Taigi, kai į slaptą dalyką jau baksnojame pirštu, pabrėžiant jo slaptumą, mes siekiame pritraukti dėmesį, drauge šitaip bandome užkelti slaptumo kainą. Tokiu būdu prasideda vieši ir nevieši žaidimai iš slaptumo.
Kita vertus, visai nenoriu pasakyti, kad valstybė negali turėti paslapčių, nesiūlau atšaukti dokumentų grafas „slaptai“, „tarnybiniam naudojimui“ ar pan., tikrai nenoriu įpiršti blogo patarimo, kad valstybės tarnautojai neatsakingai žiūrėtų į paslapties statusą turinčią informaciją, nesaugotų tokios informacijos. Anaiptol! Kalbu čia apie tą situaciją, kai, peržengiant tam tikrą ribą slaptumo forsavime, išaugęs slaptumas (ar kvazislaptumas) tampa visuomenės procesų deformacijos sąlyga ir drauge simptomu.
Žvelkime atidžiau. Stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokia slaptumo hipostazė, žinoma, yra orientuota ne į paslapties išsaugojimą, bet tarnauja įtakos įgijimui ir procesų valdymui. Suprantama, kad tokią nelabai legalią slaptumo vertę savo ruožtu siekiama nuslėpti su papildomomis pastangomis, todėl slaptumas kaip toks visuomenės gyvenime daugėja su nevaldoma progresija, kartais gali tapti visiškai iracionaliu procesu. Tokio kraštutinai išvirkščio požiūrio į slaptumą pavyzdys, savotiškas rodiklis, mano galva, yra teismo procesai dėl teisės dirbti su slapta informacija. Neteko girdėti, kad tokie procesai vyktų kitose demokratinėse šalyse (kad ir kaip būtų, situacija iškalbinga jau vien dėl to, jog tokia problema ten nėra „garsi“).
Tačiau net nesižvalgant į šalis sveika nuovoka leidžia suprasti, kad natūralios dalykų padėties požiūriu, ne profesija ir karjeros galimybė turėtų būti išvedami iš teisės dirbti su slaptais dokumentais, o kaip tik atitinkama profesija, užimamos pareigos savaime turėtų užtikrinti tokią teisę. Jeigu yra atvirkščiai, tai ir prisipažinkime, kad gyvename atvirkščiai, aukštyn kojomis, išvirkščio politinio organizmo akiratyje.
Šiaip ar taip, kaip atrodo, labiau stipri ir mobili yra ta valstybė, kuri laikui bėgant mažiau apsunksta nuo savo ir svetimų paslapčių. Slaptumo sureikšminimas kartais net tampa pavojingu pačiai valstybei reiškiniu, nes būtent tokiu būdu sukuriama palanki terpė visų rūšių piktnaudžiavimams. Todėl sveikstantis politinis organizmas siekia skaidrumo, labiau vertina dienos šviesą nei prietemą ir šešėlius.
Kažkada pusiau juokais, pusiau rimtai jau esu sakęs, kad didžiausia valstybės paslaptis yra ta, kad jokios valstybės paslapties nėra. Paslaptinga gali būti tik moteris, bet ir tai ne kiekviena.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė Niujorke susitiko su Jungtinių Tautų (JT) generaliniu sekretoriumi Antonijumi Guterešu (Antonio Guterres) ir jį tiesiogiai informavo apie Rusijos veiksmus Lietuvos pasienyje, saugumo padėtį regione ir Rusijos rengiamų pratybų „Zapad 2017“ keliamą grėsmę pasauliui. Taip praneša Prezidentės spaudos tarnyba.
Pasak Lietuvos vadovės, realaus konflikto su NATO valstybėmis modeliavimas, slepiamas pratybų mastas ir scenarijai, karių ir taktinės ginkluotės dislokavimas, nekonvenciniai veiksmai liudija agresyvų ir puolamąjį „Zapad“ pobūdį. Kaliningrade sutelkti branduolinių ginklų, artilerijos ir raketų pajėgumai galintys pasiekti net Lisaboną.
D. Grybauskaitė įsitikinusi, kad pasaulis turi išmokti Krymo, Padniestrės, Pietų Osetijos ir Abchazijos pamokas ir į agresyvius veiksmus nežiūrėti pro pirštus. Nuolaidžiaujant smurtautojai tik paskatinami eiti toliau. JT vaidmuo užtikrinant taiką ir saugumą esąs ypač svarbus.
Prezidentė išreiškė palaikymą naujojo JT vadovo siekiams reformuoti šią tarptautinę organizaciją, kad ji turėtų realius svertus saugoti pasaulį nuo karų. Pasak Prezidentės, pastaraisiais metais organizacijos reakcija į tarptautinės teisės pažeidimus nepakankama ir ji iki galo nebeatlieka savo misijos.
Prezidentės spaudos tarnybos teigimu, šiemet JT vadovu tapęs buvęs Portugalijos premjeras A. Guterešas gerai supranta Europai kylančias grėsmes ir vertina Lietuvos pastangas atkreipiant pasaulio dėmesį į saugumo iššūkius mūsų regione. D. Grybauskaitė taip pat informavo apie Lietuvos pasirengimą grėsmių atgrasymui, NATO sąjungininkų pajėgas regione ir aptarė galimą tarptautinės bendruomenės indėlį užtikrinant taiką mūsų žemyne.
Prezidentė su JT vadovu taip pat aptarė bendradarbiavimą ginant moterų teises, sprendžiant lyčių lygybės klausimus ir globalią smurto prieš moteris problemą. Trečius metus Moterų pasaulio lyderių tarybai vadovaujanti D. Grybauskaitė prisijungė prie JT generalinio sekretoriaus A. Guterešo buriamos pasaulio lyderių grupės, kurios tikslas – užkirsti kelią seksualinei prievartai prieš vietos gyventojus JT taikos palaikymo misijose.
Lietuvos Prezidentė taip pat pakvietė JT generalinį sekretorių kitąmet atvykti į Valstybės atkūrimo šimtmečio renginius Lietuvoje.
Daugiau kaip pusę metų Lietuva intensyviai laukė Baltarusijos ir Rusijos bendrų karinių pratybų „Zapad 2017“. NATO aljansas stiprino gynybines pajėgas regione, siųsdamas papildomas karių, kovinės technikos ir lėktuvų pajėgas, organizuodamas tuo pat metu įvairias atsakomąsias pratybas.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinės vadovybės jau seniai turi sukūrę gynybinius planus patiems netikėčiausiems scenarijams, nes, juk kaip sakoma, „Rusijos protu nesuprasi“, iš šio kaimyno galima tikėtis bet ko ir bet kada, ir ne tik karinių veiksmų, bet ir visapusiško, ciniško akivaizdžių agresijos faktų neigimo.
Jei, neduok Dieve, Rusija užpultų Baltijos šalis, jų atstovai tarptautinėse organizacijose susiriesdami aiškintų, kad tai netiesa, kad Rusijos karių regione nėra, kad tai melas ir provokacija. Dėl to, ar bus pradėti realūs kariniai veiksmai, politikai ir apžvalgininkai nesutaria, bet daugelis daro prielaidą, kad kai Rusija perkels nemažą arsenalą ir karinius dalinius į Baltarusijos teritoriją, mažų mažiausiai neskubės jų išvesti iš šalies, o gal įtakos staigų Baltarusijos valdžios pasikeitimą, paspartins šios jaunos valstybės integraciją į Rusijos federaciją, tuo labiau, kad yra sukaupta praktika iš Krymo aneksijos.
Tikėkimės, kad sveikas protas nugalės netgi tokioje šalyje kaip Rusija ir raudonoji linija peržengta nebus, nes karas tarp NATO ir Rusijos gali tapti lemtingas ne tik Aljansą sudarančioms valstybėms ir Rusijai, bet ir visai žmonijos civilizacijai. Vienai pusei panaudojus branduolinį ginklą, o kitai atsakius analogišku žingsniu procesai taptų nebevaldomi ir tikriausiai pranoktų pačių niūriausių apokaliptinių scenarijų kūrėjų šedevrus kine ir literatūroje.
Ne tik karo ekspertai, bet ir viso pasaulio, o ypač Baltijos šalių, žiniasklaida jau kurį laiką kasdien gaudo net menkiausius informacijos trupinius apie pratybas, apie jų scenarijų, apie karių ir įvairios ginkluotės kiekį.
Šviesios atminties filosofas ir istorinių, geopolitinių, etninių, socialinių procesų tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius teigė, kad rusų tauta yra jauna civilizacija, kad tai paaugliškai maištinga pagyvenusios lietuvių tautos dukra. Jis pateikė ne vieną pavyzdį ir iš senesnės, ir iš naujausios istorijos, parodančius slavų genčių, o ypač rusų valstybės nebrandžius, iššaukiančius poelgius, nukreiptus prieš lietuvius.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Reuters nuotr.
Juk Kremliaus strategai ir politikos technologai svarbiausia visą rusų tautą vienijančia švente pasirinko ne ką kitą, o Lietuvos didžiosios kunigaikštystės karinės įgulos išvarymą iš Kremliaus 1612 metais. Mums, baltams, jau daugiau kaip 5000 metų, mes esame pagyvenusi ir subrendusi civilizacija, slavams tik apie 1500 metų, o iš jų kilusiai rusų tautai dar ir tūkstančio metų nėra. Tačiau rusų tauta formavosi ant baltiško substrato. Kiekvienas rusas – tai baltų palikuonis, mus jungia bendros kultūros ir kalbos ištakos. Tik lietuviai išlaikė daugmaž autentišką kalbą ir kultūrą, o rusai šiek tiek „sulaukėjo“, ypač susidėję su mongolais totoriais, kurie, žvelgiant per Vakarų kultūros prizmę, buvo nepaliesti civilizacijos.
Kai Rusija leido sau praskleisti pratybų organizavimo užkulisius, visi sukluso, pagrindiniai žiniasklaidos, gynybos ekspertų ir politikos apžvalgininkų komentarai buvo apie karines pajėgas, kurios bus dislokuoti Baltarusijoje pratybų laikotarpiu.
Lyg tarp kitko buvo paminėta ir manevrų legenda, kuri pasirodė ypač keista ir net šiek tiek intriguojanti. Pasirodo, anot pratybų legendos, Baltarusijoje pasikartoja Ukrainos Donbaso regiono scenarijus, tik visai iš kitos pusės. Dalis Baltarusijos teritorijos, kuri ribojasi su Lietuva, nusprendžia nepaklusti Minsko valdžiai ir paskelbia apie nepriklausomos valstybės Veišnorijos susikūrimą. Šią nepripažintą sukilusią teritoriją neva palaiko nedraugiški kaimynai – Vesbarija ir Lubenija. Vesbarijos sienos beveik identiškos Lietuvos, o Lubenijos – Lenkijos teritorijoms. Taigi, anot legendos, kaimynai, naudodami hibridinio karo scenarijų, nori atplėšti dalį Baltarusijos, o Baltarusijos ir Rusijos kariniai daliniai turi neutralizuoti sukilėlius ir sugrąžinti Veišnorijos teritoriją į Baltarusijos valstybę.
Teorinės valstybės Veišnorijos ribos gali būti tapatinamos su įvairiais dalykais. Tiek Baltarusijos, tiek užsienio ekspertai pirmiausiai atkreipė dėmesį į tai, kad Veišnorijoje ribos beveik idealiai sutampa su rajonais, kuriuose 1996 metų vykusiais paskutiniais sąlyginai laisvais prezidento rinkimais rinkėjai nepalaikė dabartinio diktatoriaus, o tada jauno ambicingo kovotojo prieš korupciją Aleksandro Lukašenkos kandidatūros ir balsavo už tuometinės valdžios kandidatą Zenoną Pozniaką.
Kai kuriems politologams gal tai pasirodė labai svarbu ir jie šio regiono atsiradimą karinių pratybų legendoje kildina būtent iš šio fakto. Tačiau reiktų pažvelgti daug giliau. Kiekvienam nors kiek suprantančiam istorinius procesus žmogui yra aišku, kad tie rinkimų rezultatai būtent tokie buvo ne šiaip sau, kad tai ne netyčinis sutapimas, tai ilgų, nuo senovės iki pat šių laikų besitęsiančių procesų išdava. Tų procesų supratimo raktas slypi baltų slavėjime, arba jei konkrečiau, lietuvių lenkėjime ir baltarusėjime.
Šis procesas vertas ne vieno straipsnio, o kelių dešimčių disertacijų, todėl šioje publikacijoje nesiekiama išsamiai atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl lietuviai didelėje dalyje dabartinių Baltarusijos ir Lenkijos valstybių teritorijų suslavėjo. Viena, gana nemaža jų dalis suslavėjo vėliausiai, jau po LDK padalijimų, XIX amžiuje, ir šios ribos rytuose daugmaž sutampa su Rusijos ir Baltarusijos bendrų karinių pratybų „Zapad 2017“ legendoje minimos sukilėlių valstybės Veišnorijos sienomis.
Taip pat ši teritorija iš dalies sutampa su 1920 metais pasiskelbusia nepripažinta valstybėle „Vidurio Lietuva“, kurią 1920 metų pabaigoje sukūrė neva sukilę prieš Pilsudskį generolo Liucijano Želigovskio vadovaujami Lenkijos kariuomenės pulkai.
Baltarusiški papročiai. Belarus Press Foto
Ar šie Baltarusijos ir Rusijos nuogąstavimai gali turėti realų pagrindą? Ir taip, ir ne. Lietuvių liaudis turi labai gražų posakį „kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepą“, ir jis labai tinka Rusijos politiniams technologams. Būtų labai sunku įsivaizduoti, kad dabartinė Lietuva arba Lenkija siųstų „žaliuosius žmogelius“, ginkluotę ir lėšas į Baltarusijos dalį ir tokiu būdu paskatintų separatizmą, sukeldamos realią grėsmę Baltarusijos teritoriniam vientisumui. Ir net ne todėl, kad šios šalys neturėtų teisėtų arba neteisėtų lūkesčių, susijusių su šia teritorija, o todėl, kad Vakarų civilizacija šiame amžiuje taip nesielgia. Todėl, jei mums Rusijos televizijos teigs, kad tai gynybinės pratybos, kuriose treniruojamasi kovai su realiomis grėsmėmis, galime tik nusijuokti dėl tokio primityvaus melo.
Tačiau apibendrinant norisi šiek tiek pažeisti vakarietišką politkorektiškumo principą ir atsargiai aptarti, kas iš tikrųjų turi istorines teises į šį rusų politinių strategų sukurtą Veišnorijos regioną, o kas kryptingai veikia investuodamas į šio krašto ateitį. Jei net ne istorijos ar filologijos mokslininkas, o paprastas, eilinis Lietuvos pilietis sugalvos pakeliauti po Veišnoriją, pirmas dalykas, kas jam kris į akis – tai lietuviški kaimų, upių ir ežerų pavadinimai bei lietuviška medinė kaimų architektūra. Lietuva neturėjo sienos su dabartine Vakarų Baltarusija iki pat XX amžiaus. Ilgus amžius kaimai ir miestai bendravo tarpusavyje, žmonės laisvai važinėjo po kraštą ir tik maždaug 1920 metais imperialistinės Lenkijos užmačios atplėšė didelį plotą lietuviškų žemių. Buvo paskelbta vadinamoji Vidurio Lietuva, ji iš karto surengė rinkimus į savo parlamentą, kuris priėmė sprendimą besąlygiškai prisijungti prie Lenkijos.
Vėliau, kai 1939 metais pagal SSRS ir Lietuvos susitarimą Vilnius grįžo Lietuvai, jo apylinkės mūsų šaliai nebuvo atiduotos. Ir tik 1940 metų rugpjūčio mėnesį po Lietuvos prijungimo prie SSRS buvo grąžinta dar keletas lietuviškų rytinių rajonų, didesniąją dalį paliekant Baltarusijai, kurios valdžia per paskutinius 50 metų jai likusioje dalyje lietuvybę beveik ištrynė su šaknimis.
Šiandieninės Baltarusijos žemėlapis
Lietuvos valdžiai tai nekelia problemų ir tik milžiniškomis pasiaukojančių visuomenininkų pastangomis yra išlaikomos dvi lietuviškos bendrojo lavinimo mokyklos ir keletas kitokių švietimo įstaigų Baltarusijoje. Panašu, kad 25 metus mus valdančio elito sukurtoje Lietuvos ateities strategijoje nėra vietos net svajonėms apie lietuvybės palaikymą ir stiprinimą etninėse žemėse. Taigi dabartinė Lietuva, nors istoriniu ir moraliniu požiūriu turi teisę, bet šiuo metu Baltarusijos teritoriniam vientisumui tikrai nekelia jokios grėsmės.
Visai kita situacija yra dėl Lenkijos. Ši šalis investuoja milžiniškas lėšas lenkiškumui vadinamuosiuose „kresuose“ išlaikymui ir plėtrai. Šiais klausimais Lenkijos politikai ir Katalikų Bažnyčia darbuojasi ranka rankon. Įdirbis toks milžiniškas, kad beveik pasiektas XIX amžiaus vietinių žmonių savimonės lygis – jei katalikas, vadinasi esi lenkas ir atvirkščiai. Vakarų Baltarusijos bažnyčiose absoliuti dauguma šv. Mišių aukojama lenkų kalba, nuolatos vyksta piligriminės kelionės į įvairias Lenkijos šventoves. Baltarusijoje dirba šimtai vienuolių iš Lenkijos, kurie ypatingą dėmesį skiria vaikų ir jaunimo sielovadai. Tikriausiai nereikia net abejoti, kad į jaunimo sielovadą įtraukiamas ir lenkiškos savimonės skiepijimas.
Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
Kaip Ukrainoje ir Lietuvoje, taip ir čia sėkmingai dalijamos „lenko kortos“, kurios suteikia įvairių lengvatų Lenkijoje. Iš šių ir daugybės kitų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad Lenkijos strategai gali būti numatę galimybę kada nors grįžti prie sienų perbraižymo ir „kresų“ susigrąžinimo. O tokiu atveju atsirastų reali grėsmė Baltarusijos teritoriniam vientisumui. Jeigu iki dvidešimto amžiaus teritoriniams valstybių pokyčiams esminę įtaką darydavo jų turima karinė galia, tai šiame amžiuje didžiausias ginklas – gyventojų tautinė ir pilietinė savimonė.
Nors agresyvus ir neslopinamas Lenkijos imperializmas kelia grėsmes tiek Lietuvai, tiek Ukrainai, tiek Baltarusijai, juk visi suprantame, kad šiuo metu didžiausia grėsmė yra iškilusi ne Baltarusijos teritoriniam vientisumui, o suverenitetui, nes bijodami mistinių Veišnorijos „sukilėlių“ Baltarusijos strategai gali vieną rytą atsibusti geriausiu atveju Rusijos federacijos Baltarusijos autonominėje srityje, o blogiausiu – Minsko gubernijoje.
Kol kas klausimas lieka neatsakytas, ką ir kam Kremlius norėjo pasakyti tokia daugiaprasmiška karinių pratybų „Zapad 2017“ legenda? Eilinį kartą paerzinti Lietuvą, kuriai jaučia sunkius psichologinius kompleksus ar įspėti Lenkiją, kad mato ir supranta jos toli siekiančią „kresų“ strategiją? O gal tiesiog paskatinti separatistines nuotaikas Baltarusijoje, kad galėtų „ateiti į pagalbą broliškai tautai“ kovoje su priešu ir tokiu būdu aneksuoti šią paskutine Europos diktatūra tituluojamą šalį?
Lietuvoje kilęs ažiotažas dėl Rusijos karinių pratybų „Zapad 2017“ nėra visiškai pagrįstas, teigia politologas Vadimas Volovojus. Pasak jo, į Lietuvos pasienyje vykstančius manevrus būtina reaguoti, tačiau tai reikėtų daryti atsakingai, nekurstant nerimo visuomenėje.
„Lietuvos viešojoje erdvėje lazda su įtampos kėlimu buvo šiek tiek perlenkta. Be abejo, kiekviena valstybė turi kreipti dėmesį į karines pratybas, kurios vyksta šalia jos teritorijos, bet pas mus ta įtampa ir gal net dalies visuomenės gąsdinimas buvo per didelis. Jautėsi ir galbūt tam tikras politinis interesas. Reikėtų tokius įvykius vertinti santūriau“, – naujienų agentūrai ELTA penktadienį sakė V. Volovojus, Rusijai ir Baltarusijai šiomis dienomis vykdant didelio masto karinius mokymus.
Pasak politologo, vertinant galimas grėsmes būtina nepamiršti, kad šiuo metu esama ir „papildomo NATO faktoriaus“, kuris sustiprina Lietuvos ir regiono saugumą. V. Volovojus vis dėlto pažymi, kad priartėjus pratybų datai mūsų šalies politikų retorika sušvelnėjo.
„Galiausiai Prezidentė prabilo, kad esame pasiruošę, ir ne tik ji, bet ir kiti už saugumą atsakingi pareigūnai sumažino retorikos aštrumo lygį. Galima netgi pasidžiaugti, kad arčiau reikalo viešasis diskursas sušvelnėjo. Ir pareigūnai, ir politikai pradėjo šnekėti, kad ne taip viskas ir baisu“, – analizavo tarptautinių santykių ekspertas.
Paklaustas, kokie yra Rusijos tikslai rengiant pratybas „Zapad“, V. Volovojus teigė įžvelgiąs du Maskvos išsikeltus uždavinius. Pirmasis susijęs su faktu, kad praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Rusijos armija buvo iš esmės sugriauta.
„Jai labai sunkiai sekėsi kariauti tiek pirmą, tiek antrą Čečėnijos karus. Reikia suvokti, kad šiuo metu Rusijos kariuomenė vis dar yra atkūrimo fazės. Todėl tai, kad vykdomos tam tikros pratybos, kartu ir su Baltarusija, – tai yra normalu. Kiekviena didžioji valstybė nori stiprinti savo karinį potencialą“, – aiškino politologas.
Vis dėlto pratybos „Zapad“ turi ir galios demonstravimo tikslą: Rusija norinti parodyti NATO, kokius pajėgumus ji turi savo vakariniame flange ir kam ji yra pasiruošusi. Tarptautinių santykių ekspertas nesiėmė vertinti, kokie gali būti tikrieji dislokuotų Rusijos karių skaičiai.
„Nesinori spekuliuoti skaičiais, tuo turi užsiimti žvalgybos struktūros. Galima daryti prielaidą, kad Rusija gali gudrauti, ir skaičius bus didesnis, bet tai nekeičia esmės: nereikėtų pervertinti pratybų reikšmės ir apie tai panašiu tonu ne kartą pasisakė ir Lietuvos vidaus reikalų, krašto apsaugos ministrai, ir galiausiai Prezidentė“, – teigė politologas.
Tiesa, atmesti galimų Rusijos provokacinių veiksmų bei siekio „zonduoti“ NATO gynybos sistemas nevertėtų, ir tam Lietuvos tarnybos esą turėtų pasiruošti. Savo ruožtu, orientuotis vien į konvencinius karo veiksmus negalima.
„Šiuolaikinio hibridinio karo kontekstas yra tas, kad vien kariniai veiksmai nevyksta, todėl teoriškai galime tikėtis, kad tokius didelius įvykius, kaip pratybos, gali lydėti tam tikras informacinis ir netgi kibernetinis fonas, bet analizuojant Rusijos diskursą, matyti, kad ji bandė nuraminti Vakarų pusę, kad čia nieko ypatingo nevyksta“, – teigė V. Volovojus pridūręs, jog kol kas nėra viešai regimų požymių, kad Rusijos pratybas galėtų lydėti kibernetinės ar informacinės atakos.
Į klausimą, ar Lietuvos visuomenė pakankamai pasiruošusi ypatingoms situacijoms, tarptautinių santykių ekspertas teigė, kad iš esmės gyventojai tinkamai informuoti.
„Krašto apsaugos ministerija (KAM) jau parengė specialią medžiagą visuomenei, kaip reikia elgtis, neduok Dieve, jeigu įvyks karas. Bet galbūt šią informaciją reiktų paskleisti plačiau, nes jeigu paskleidžiama tik KAM tinklapyje ir apie tai epizodiškai pranešama žiniasklaidoje, šiek tiek nepakanka“, – teigė V. Volovojus.
Rugsėjo 14 d. prasidėjusios pratybos „Zapad“ tęsis iki rugsėjo 20 d. Jos vyksta Baltarusijoje, Vakarų Rusijoje, Kaliningrado srityje ir Baltijos jūroje. NATO atidžiai stebi šiuos mokymus, kuriuose, Maskvos teigimu, dalyvauja 12,7 tūkst. karių. Tačiau pats aljansas mano, kad manevruose gali dalyvauti apie 100 tūkst. kareivių.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė įsitikinusi, kad, Rusijai ir Baltarusijai pradedant karines pratybas „Zapad 2017“, Lietuvos pasiruošimas galimiems incidentams yra geresnis nei kada nors anksčiau.
„Mes esame gerokai geriau pasirengę negu per „Zapad“ pratybas 2009 m. ir 2013 m. Dabar mes ir patys pasirengę geriau – daugiau atgrasymo ir gynybinių instrumentų turime savo teritorijoje, taip pat mums padeda mūsų partneriai ir draugai iš NATO – daugiau girdėti, daugiau matyti ir daugiau žinoti“, – interviu LRT radijui kalbėjo D. Grybauskaitė, pridūrusi, kad dėl pratybų nereikia nei gąsdintis, nei perdėtai reaguoti.
Prezidentė per „Zapad“ pratybas išvyksta į JAV dalyvauti Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos sesijoje. Lietuvos vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadė vis dėlto patikino, kad bus nuolat pasiekiama.
Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kariuomenė gali reaguoti tik tokiu atveju, jeigu kitos šalies kariuomenė peržengia Lietuvos sieną. Tai štai tuomet jau įsijungiu aš, kur bebūčiau, esu pasiekiama 24 valandas per parą ir duodu komandą įsijungti kariuomenei. Bet, jeigu tokia situacija įvyktų, pirmuoju lėktuvu grįžtu į Lietuvą ir čia turi būti visiškai aišku visiems“, – teigė Prezidentė, pabrėžianti, kad karinės invazijos galimybę vertina kaip mažai tikėtiną, o į smulkius vidaus incidentus turėtų reaguoti vidaus reikalų sistemos struktūros. Šalies vadovė taip pat pažymėjo, kad Lietuvoje šiuo metu lieka kiti aukščiausieji šalies pareigūnai – Seimo Pirmininkas, Ministras Pirmininkas.
Vilniaus gatvėmis žygiuoja Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak D. Grybauskaitės, Niujorke ji lankysis su kaimyninių šalių prezidentais ir sieks atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į regiono problemas.
„Tik trims dienoms išvykstu. Vyksta visų penkių valstybių prezidentai – Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos ir aš, – nes turime visi kartu kalbėti, kaip vertiname tokias pratybas. (…) Parodome, kad nebijome, kad mūsų išgąsdinti negalima ir kad mes visi kolektyviai kartu būsime ta jėga, tas balsas, kurio negalima užgožti ir kurį tikrai girdės pasaulis“, – sakė Prezidentė.
Lietuvos vadovė JT Generalinėje Asamblėjoje sakys kalbą, kuria sieks priminti pasauliui apie įtampas Baltijos regione.
Niujorke Prezidentė planuoja dalyvauti ir dvišaliame susitikime su JT generaliniu sekretoriumi Antonijumi Guterešu (Antonio Guterres), su kuriuo, be kita ko, ketina kalbėti apie Baltijos regiono saugumą. Numatytas susitikimas ir su Lenkijos Prezidentu Andžejumi Duda (Andrzej Duda) saugumo ir dvišaliais klausimais.
Pratybos „Zapad 2017“ truks nuo rugsėjo 14 iki 20 dienos.
Kibernetiniams piktavaliams pirmadienio vakarą įsilaužus į krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio „Facebook“ anketą ir ją panaikinus, bus pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kol kas nėra žinoma, ar kokia nors konkreti informacija buvo pasisavinta, o toks įsilaužimas yra tik viena iš nuolatos vykstančių ir vis dažnėjančių kibernetinių atakų, antradienį žurnalistams sakė krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza.
„Neturime abejonių, kad tai – tyčinė ir piktybinė veikla“, – anksčiau teigė ministro patarėja ryšiams su visuomene Vita Ramanauskaitė.
Jos žodžius antradienį surengtoje spaudos konferencijoje patvirtinęs viceministras E. Kerza pridūrė, kad, nors ministras jau kreipėsi į „Facebook“ administraciją ir vakare kreipsis į policiją, o ataka veikiausiai yra tyčinė ir piktybinė, jos sukėlėjų šiuo metu nustatyti beveik neįmanoma.
„Dabartinė situacija kibernetinėje erdvėje yra įtempta – valstybinės institucijos yra sistemingai ir kryptingai puolamos ypač dažnai, o bendrai per pastarąjį pusmetį kibernetinių atakų bandymų matome net keliskart daugiau nei anksčiau. Kibernetiniam saugumui šiuo metu yra skiriamas ypatingas dėmesys ir finansavimas, todėl rimtos konkrečios žalos kol kas pavyko išvengti“, – sakė E. Kerza, žurnalistams pasidomėjus, ar šis įsilaužimas į ministro anketą gali būti susijęs su artėjančiomis karinėmis pratybomis „Zapad 2017“. Krašto apsaugos ministras patikino, kad tokius įsilaužimus ypač sunku nustatyti, o konkrečių požymių ar sąsajų nėra.
„Reikia suprasti, kibernetinių atakų yra nesuskaičiuojamai daug, elektroninuose paštuose sparčiai daugėja vadinamojo „spamo“, kai gaunami neaiškios kilmės laiškai. Ypatingai sunku nustatyti atakos sukėlėjo tapatybę ar bent vietą, tačiau kažkokių sąsajų su karinėmis pratybomis nematome“, – teigė E. Kerza.
Viceministro teigimu, savo „Facebook“ paskyrą R. Karoblis naudodavo tiek darbo, tiek asmeninio gyvenimo reikalams, tačiau kompromituojamos ar valstybinės svarbos informacijos programišiai paskyroje neaptiks.
Reaguodama į augančią Rusijos grėsmę, pirmadienį Švedija pradeda didžiausias per 23 metus karines pratybas. Jose dalyvaus didelis JAV karių kontingentas ir pajėgos iš Danijos, Estijos, Suomijos, Prancūzijos, Lietuvos ir Norvegijos, informuoja „EU observer“.
Tris savaites vyksiančiose pratybose „Aurora 17“ bus imituojami puolimai prieš sostinę Stokholmą ir ypatingos reikšmės Gotlando salą. Pratybose taip pat bus imituojamas karas su užsienio priešu.
Pratybose Švedijoje dalyvaus daugiau kaip 19 tūkst. Švedijos karių, 1 435 JAV kariai, 270 karių iš Suomijos, 120 karių iš Prancūzijos ir nuo 40 iki 60 karių iš Danijos, Norvegijos, Lietuvos ir Estijos.
„Aurora 17“ pavadintomis pratybomis siekiama sustiprinti šalies gynybą ir sukurti patikimas bei aiškias bauginimo priemones, siekiant priversti kaimynes atidžiai apsvarstyti užpuolimo rizikas.
Švedijos karinės pratybos sutaps su Rusijos ir Baltarusijos kariniais žaidimais „Zapad 2017“. Rugsėjo 14-20 dienomis Baltarusijoje, Baltijos jūroje, vakarinėje Rusijos dalyje ir Kaliningrado srityje vyksiančiose pratybose, Rusijos teigimu, dalyvaus 12 700 kareivių.
Penktadienį, rugsėjo 8 dieną, Baltarusijos opozicijos atstovai surengė Minske protesto akcijas prieš bendras karines pratybas su Rusija „Zapad-2017“, praneša „BelaPAN“.
Baltarusijos opozicinės partijos BNF surengta akcija vyko 18.30 val. vietos laiku skvere šalia kino teatro „Kijevas“.
Antrąją akciją, prasidėjusią 19.00 val. Spalio aikštėje, inicijavo opozicijos politikas Nikolajus Statkevičius. Jį palaikė Baltarusijos nacionalinis kongresas (oficialiai neregistruota organizacija, į kurios tarybą įeina garsūs politikos bei visuomenės veikėjai).
Šiomis perspėjamomis akcijomis siekta pareikalauti iš Baltarusijos valdžios atšaukti Baltarusijos-Rusijos karines pratybas „Zapad-2017“, kurios vyks rugsėjo 14-20 dienomis abiejų šalių teritorijoje.
Baltarusijos opozicija baiminasi, kad Rusija gali pasinaudoti karinėmis pratyboms ir palikti šalyje savo pajėgas.
Rugsėjo 14-20 dienomis Baltarusijoje, Baltijos jūroje, vakarinėje Rusijos dalyje ir Kaliningrado srityje, vyksiančios pratybos „Zapad“ kelia nerimą NATO. Aljanso susirūpinimo nemažina Maskvos tikinimai, kad jos pajėgos inscenizuos grynai gynybinį scenarijų.
Rusija teigia, kad manevruose dalyvaus 12 700 kareivių. Tačiau Vokietijos gynybos ministrė Urzula fon der Lejen (Ursula von der Leyen) ketvirtadienį sakė, kad pratybose bus sutelkta daugiau kaip 100 000 karių.
Išvykstanti į JAV dalyvauti Jungtinių Tautų (JT) posėdyje Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atmeta kai kurių politikų kritiką, kad jos nebus Lietuvoje per Baltarusijos ir Rusijos karines pratybas „Zapad 2017“.
„Tik nereikia mūsų gąsdinti ir tik nereikia patiems gąsdintis. Nes būtent toks tikslas pratybų ir yra – mus išgąsdinti, sunaikinti mūsų valią gintis, kad mes būtume paralyžiuoti ir negalėtume nieko valstybėje daryti“, – penktadienį, atsakydama į žurnalistų klausimus Seime, sakė D. Grybauskaitė.
Ji pažymėjo, kad visų atitinkamų struktūrų rekomendacijos yra, kad saugumo lygis šalyje nepakitęs.
Lietuvos Prezidentė pasidžiaugė galimybe JT posėdyje iš tribūnos kalbėti 200 valstybių ir atkreipti dėmesį į mūsų regiono problemas.
„Noriu pasakyti, kad agresorius, kur jis bebūtų – ar Šiaurės Korėja, ar mūsų kaimynas – neturi ir negali daryti, ką nori. Agresyvūs veiksmai savo kaimynų atžvilgiu, karai, teritorijų užgrobimai, neturi pateisinimo ir visada bus gėdingi ir smerktini. Tą aš pasakysiu visam pasauliui“, – po susitikimo su Seimo valdybos nariais sakė D. Grybauskaitė.
Prieš kitą savaitę prasidėsiančias Rusijos ir Baltarusijos karines pratybas „Zapad 2017“ Azerbaidžano sostinėje Baku ketvirtadienį susitiks Rusijos generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas ir NATO karinio komiteto pirmininkas Petras Pavelas (Petr Pavel), informuoja naujienų agentūra AFP.
Tvyrant susirūpinimui dėl Rusijos ir Baltarusijos karinių žaidimų, NATO ir Rusijos kariniai vadai aptars aktualius klausimus, susijusius su tarptautiniu saugumu.
Pokalbis vyks prieš kitą savaitę prasidėsiančias bendras Rusijos ir Baltarusijos karines pratybas, kurios sukėlė įtampą Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Rusijos teigimu, pratybose dalyvaus apie 12 700 karių, bet Estija ir Lietuva teigia apie 100 tūkst. karių dalyvavimą.
Ketvirtadienį Prancūzijos gynybos ministrė Florans Parli (Florence Parly) pasmerkė būsimas pratybas ir pavadino jas sąmoninga bauginimo strategija. Tuo tarpu NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg) teigė neįžvelgiąs jokios „neišvengiamos grėsmės“, bet, jo teigimu, Aljansas atidžiai stebės pratybas.
