EPA – ELTA nuotraukoje – Šveicarijos vėliava
Bernas, kovo 12 d. (AFP-ELTA). Šveicarijos neutralitetas svarbesnis nei bet kada, sekmadienį paskelbtame interviu sakė prezidentas Alainas Bersetas, gindamas prieštaringai vertinamą draudimą perduoti Ukrainai Šveicarijoje pagamintus ginklus.
„Šveicariški ginklai neturi būti naudojami karuose“, – sakė jis savaitraščiui „NZZ am Sonntag“.
Nuo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, pradėtos 2022 m. vasario mėnesį, Šveicarijoje verda karštos diskusijos dėl neutraliteto, kurio šalis tradiciškai laikosi daugelį metų. Turtinga Alpių valstybė nėra Europos Sąjungos narė, tačiau pasekė bloko pavyzdžiu ir įvedė sankcijas Maskvai, bet didesnio lankstumo dėl savo karinio neutralumo kol kas nerodo.
Nepaisant Kyjivo ir jo sąjungininkių spaudimo, Šveicarija ir toliau neleidžia šalims, turinčioms Šveicarijos gamybos ginkluotę, reeksportuoti ją į Ukrainą. Vokietijos, Ispanijos ir Danijos prašymai buvo atmesti pagal įstatymą, draudžiantį kitoms šalims eksportuoti šveicariškus ginklus, jei jų gavėja yra tarptautino ginkluoto konflikto dalyvė.
Pasak A. Berseto, Šveicarijos politika grindžiama „įsipareigojimu taikai, humanitarinei teisei ir tarpininkavimui, kai tai įmanoma“.
Humanitarinių ir žmogaus teisių įstatymo ir Ženevos konvencijų apsauga „svarbesnė nei bet kada anksčiau“, sakė prezidentas ir perspėjo, kad būtų „labai pavojinga dabar atsisakyti šių pagrindinių principų“. „Karas nėra Šveicarijos DNR dalis“, – sakė A. Bersetas ir pabrėžė, kad jo šalis visuomet siekia „prisidėti prie tarpininkavimo ir taikos, kai tik gali“. Šveicarijos gynybos ministerijos emblema
A. Bersetas sakė esąs įsitikinęs, kad norint užbaigti karą Ukrainoje reikia derybų su Rusija, „kuo greičiau, tuo geriau“. Jis pasmerkė „karo siautulį“ kai kuriuose Šveicarijos visuomenės sluoksniuose, raginančiuose atsisakyti neutralumo. Tai „nereiškia abejingumo“, sakė jis ir paminėjo „precedento neturinčias sankcijas“, kurias Šveicarija taiko Rusijai.
Parlamente svarstomos kelios iniciatyvos, kuriomis siekiama sušvelninti reeksporto taisykles, kad kitos šalys galėtų perduoti Ukrainai Šveicarijoje pagamintus ginklus. Tačiau A. Bersetas pabrėžė, kad vyriausybės „pozicija aiški“, ir pridūrė, jog tai atitinka ir jo asmeninę poziciją: „Šveicarijos ginklai neturi būti naudojami karuose”.
Tikėtina, kad galutinio sprendimo priėmimo procesas, po parlamento ir vyriausybės debatų galimai surengiant referendumą, užtruks kelis mėnesius.
Kultūros ministras Simonas Kairys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kultūros ministras Simonas Kairys ragina suvaldyti emocijas dėl pristabdytų Antakalnio kapinėse esančio memorialo nukėlimo darbų po to, kai buvo kreiptasi į Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių komitetą (ŽTK). Ministras pabrėžia, jei laikinąsias apsaugos priemones Antakalnio kapinių memorialams pritaikiusi tarptautinė organizacija nesupranta, kam skirti Rusijos paminklai, Lietuva turi kantrybės teisiniu keliu tai argumentuotai paaiškinti.
Vilniaus miesto savivaldybei pranešus, kad paminklas turėtų būti nukeltas spalio mėnesį, buvo kreiptasi į JT ŽTK. Kreipęsi pareiškėjai, įvardijami kaip etniniai rusai, Kazimieras Juraitis, Dmitrijus Glazkovas, Tatyana Brandt ir Anastasiya Brandt, skundžiasi, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas demontuoti stelas Antakalnio kapinėse pažeidžia jų tautinių mažumų teises ir teisę privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Po kreipimosi paminklui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemones. Ministras teigia, kad tokios situacijos buvo galima tikėtis.
„Aš kažko panašaus laukiau ir man tai nėra jokia nuostaba, nes tokia šalis kaip Rusija tikrai turi sugalvoti kažkokią intrigą. Pažiūrėkime ir pavardes žmonių, kurie čia sugalvojo teikti tokį skundą. (…) Tai turime suvaldyti emocijas, labai aiškiai sudėlioti procesus, atskirti, kas yra kas“, – ketvirtadienį „Žinių radijui“ teigė S. Kairys.
„Tikrai aš maniau, kad žymiai anksčiau turėsime tokią situaciją, kokią turime dabar su Antakalnio memorialu. Bet visgi reikia labai aiškiai suprasti dalykus ir juos kantriai kartoti – Lietuva nepažeidžia jokios Ženevos konvencijos. Ženevos konvencijoje yra labai aiškiai parašyta, kaip yra gerbiami karių kapai ar laidojimo vietos ir visa tai yra užtikrinama“, – pridūrė ministras .
Teisingumo ministerija taip pat kreipėsi į JT ŽTK ir Lietuvos pozicijoje pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos remiantis klaidinančia informacija. Todėl, S. Kairio teigimu, jei pasaulinės organizacijos nesupranta, kam yra skirti sovietiniai paminklai, Lietuva yra pasiryžusi savo poziciją išdėstyti teisiniu keliu.
„Rusija ir dabar tebenaudoja tą pačią retoriką kaip ir Stalino laikais, kad tai yra paminklai pagerbti išvaduotojus, išlaisvintojus, Didžiojo karo didvyrius, tai nežinau. Lietuva puikiai supranta, kas tai per kalbėjimas ir kam tie simboliai reikalingi, o jei nesupranta pasaulinės organizacijos, mes turime kantrybės ir teisiniu keliu visą tai argumentuotai paaiškinti“, – teigė S. Kairys.
ELTA primena, kad pirkimas dėl stelų Antakalnio kapinėse nukėlimo ir išvežimo bei atminimo demontavimo ir sumontavimo rugsėjo pabaigoje baigėsi – jo laimėtojas UAB „Vilniaus BDT“ pasirašė sutartį. Nukelti 6 Antrojo pasaulinio karo sovietų karius vaizduojančias stelas sostinės Taryba vienbalsiai nusprendė dar birželio pradžioje. Kiek anksčiau jos buvo išbrauktos iš nekilnojamųjų kultūros vertybių registro.
Vis tik, Vilniaus miesto savivaldybei pranešus, kad paminklas turėtų būti nukeltas spalio mėnesį, buvo kreiptasi į Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių komitetą (ŽTK). Kreipęsi pareiškėjai, įvardijami kaip etniniai rusai, Kazimieras Juraitis, Dmitrijus Glazkovas, Tatyana Brandt ir Anastasiya Brandt, skundžiasi, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas demontuoti stelas Antakalnio kapinėse pažeidžia jų tautinių mažumų teises ir teisę privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Juos atstovauja – Stanislovas Tomas, kuriam 2016 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra uždraudęs atstovauti pareiškėjams minėtame teisme.
Reaguodama į sprendimą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, antradienį Teisingumo ministerija pateikė Lietuvos poziciją. Teisingumo ministrės Ewelina Dobrowolskos teigimu, Lietuvos pozicijoje yra pažymima, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos remiantis klaidinančia informacija.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Jungtinių Tautų (JT) vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras trečiadienį paskelbė ilgai lauktą ataskaitą apie bendroves, susijusias su žydų gyvenvietėmis Izraelio okupuotame Vakarų Krante, skelbia BBC.
Ataskaitoje įvardijama 112 verslo subjektų, kurie dalyvavo veikloje, susijusioje su tomis gyvenvietėmis. Tarp minimų įmonių yra „Airbnb“, „Booking.com“, „Expedia Group“ ir „Motorola Solutions“.
Pasak palestiniečių, ši ataskaita yra „tarptautinės teisės pergalė“. Izraelis pavadino ataskaitą „gėdinga“.
Maždaug 600 tūkst. žydų gyvena 140 gyvenviečių, pastatytų po 1967 m. Izraelio okupacijos Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje. Gyvenvietės laikomos neteisėtomis pagal tarptautinę teisę, nors Izraelis tai neigia.
Tai pažeidžia Ketvirtąją Ženevos konvenciją, kuri draudžia okupuojančiai jėgai perkelti savo gyventojus į okupuotą teritoriją. Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Palestiniečiai jau seniai ragina pašalinti gyvenvietes, ir teigia, kad gyvenviečių kūrimas žemėje, skirtoje būsimai palestiniečių valstybei, praktiškai užkerta kelią tokios valstybės įkūrimui.
2016 metais JT Žmogaus teisių taryba įgaliojo vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biurą surinkti duomenis apie bendroves, dalyvavusias konkrečioje veikloje, susijusioje su tomis gyvenvietėmis. Tos veiklos apima įrangos ir medžiagų, palengvinančių gyvenviečių statybą ir plėtrą, tiekimą, įrangos, skirtos namų ir kitos nuosavybės griovimui, tiekimą ir pan.
Minėtame rašinyje, be kita ko, retoriškai klausiau: kaip garsiai Europa triukšmautų, jei paaiškėtų, jog aukšto rango azerbaidžaniečių karininkas, grįžęs iš karinių operacijų Kalnų Karabache, kartu su savimi būtų parsivedęs dešimtis karo belaisvių ir juos išnaudojęs kaip pigią darbo jėgą – kaip pačius tikriausius vergus? O jei paaiškėtų, jog azerbaidžaniečių generolas apie dvejis metus savo namuose laikė dar ir jaunutį karo belaisvį – vos 15-a metų teturintį jaunuolį?
Nė neabejoju, tarptautinė bendruomenė reikalautų, jog vergu nepilnametį pavertęs azerbaidžaniečių kariškis būtų pripažintas karo nusikaltėliu, pažeidusiu visus tarptautinius įstatymus, įskaitant ir garsiąją Ženevos konvenciją, labai aiškiai apibrėžiančią, kaip būtina elgtis su karo belaisviais. Tokie reikalautų, kad Europa sučiuptų generolą ir pasodintų į kalėjimą kartu, sakykim, su buvusios Jugoslavijos karo nusikaltėliais.
Nesiginčiju – panašaus pobūdžio Europos reakcija būtų suprantama, priimtina.
Tik nesuprantamas Europos tylėjimas, kai paaiškėjo, jog būtent armėnų generolas Manvelas Grigorianas, dalyvavęs mūšiuose dėl Kalnų Karabacho, savo namuose beveik dvejis metus laikė karo belaisvį – penkiolikmetį azerbaidžanietį, pramintą Simonu. Europos reakcija – beveik jokios reakcijos. Nesipiktinta net armėnų generolo mėginimu teisintis, neva tas 15-metis vaikas buvo žiaurus piktadarys: specialiųjų pajėgų smogikas – profesionalas (neturėjo nė šešiolikos, o jau specialiųjų pajėgų profesionalas!)… Ši istorija nuskambėjo per vieną Radio Azatutiun (Radijo Svoboda, Armėnija) laidą. Bet Europos žiniasklaida kažkodėl neskubėjo domėtis šia sensacija. Apsimetė neišgirdusi.
Šią temą analizavau 2014-ųjų metų pabaigoje, paaiškėjus apie generolo M.Grigoriano pomėgį dėtis XX – XXI amžių vergvaldžiu – turėti juodžiausius ir sunkiausius darbus atliekančių vergų. Ši istorija – ne iš piršto laužta, ne iš kelmo spirta. Ji – neišgalvota, nepramanyta. Generolas M.Grigoranas pats prisipažino „Radijo Svoboda“ žurnalistams turėjęs vergų. 2014-aisiais jis gyrėsi, kad iš šimtų azerbaidžaniečių tik keletą išmainė į armėnų belaisvius, o visus kitus pasiliko kaip vergus. Už šią išpažintį generolą kritikavo net Armėnijos žmogaus teisių gynėjai. Tik, regis, barė generolą ne todėl, kad šis išnaudojo azerbaidžaniečių karo belaisvius kaip pigią darbo jėgą, o todėl, kad ėmė per daug atvirai kalbėti.
Dabar – 2018-ieji. Ar kas nors pasikeitė? Postūmių gerojon pusėn esama. Armėnijos specialiosios pajėgos areštavo M.Grigorianą. Šis armėnas suimtas visai neseniai – birželio 16-ąją. Armėnijos saugumo tarnyba atlikdama kratą jo namuose Ičmiadzine rado daug nelegalių šaudmenų, ginklų ir sprogmenų. Pavyzdžiui, 18 prieštankinių granatų, 33 tūkst. šovinių, 20 rankinių granatų, 12 sprogstamųjų užtaisų (po 400 gramų trotilo), 79 šautuvus, 39 pistoletus. Kratos metu garaže aptiko dešimtis modernių ir antikvarinę vertę turinčių senoviškų automobilių.
Bet tai – dar ne visi duomenys, bylojantys apie generolo godumą. M.Grigoriano namo rūsiuose aptikta daiktų, kurie 2016-aisiais buvo surinkti kaip parama armėnų kariams, tarnaujantiems pavojingose fronto zonose. Taigi šis generolas, kurį armėnai iki šio laikė karo dėl Kalnų Karabacho didvyriu, vogė armėnų kariams surinktą labdarą – drabužius, medikamentus, maistą. Dėžių su pačia įvairiausia labdara armėnų saugumiečiai suskaičiavo dešimtis, šimtus.
Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas
Ypač teisėsaugos atstovus šokiravo žinia, jog maistą, kurį armėnų tauta surinko kaip pagalbą fronte tarnaujantiems savo kariams, M.Grigorianas atiduodavo asmeniniame zoologijos sode laikomiems tigrams, meškoms. Kad M.Grigorianas turi asmeninį žvėryną, kuriame augina retų rūšių plėšrūnus, įrašytus į Raudonąją knygą, – patvirtino šveicarų žurnalistas Karlas Amanas, nuvykęs į Ičmiadziną. Jis plėšrūnus matė generolo namuose savo akimis. Vienas iš plėšrūnų jam net drabužius suplėšė.
Vos tik paaiškėjo, ką specialiosios tarnybos aptiko M.Grigoriano namuose, piktai prabilo naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Jis suskubo pareikšti, kad buvęs Armėnijos gynybos ministro pavaduotojas (2000-2008), Kalnų Karabacho karo veteranas, savanorių sąjungos vadovas M.Grigorianas greičiausiai bus kaltinamas ne tik dėl nelegaliai laikytų ginklų, bet ir dėl finansinės pagalbos, skirtos tarnaujantiems kariams, išgrobstymo. Armėnijos premjeras teisus: „Kas atima iš kareivių duonos riekę, neturi teisės į pasigailėjimą“. Ši taisyklė galioja visiems – ir eiliniams, ir ypač generolams.
Tačiau M.Grigorianas ilgokai jautėsi visagaliu, nes priklausė žiaurumu ir klasta garsėjančiam Karabacho klanui – klusniai vykdė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano nurodymus. Įsimintina ir tai, kad miesto, kur M.Grigorianas elgėsi kaip visagalis šeimininkas, mero pareigas ėjo jo sūnus. Tad kodėl nepasinaudojus palankia situacija ir nepasiautėjus?
Hodžaly aukoms atminti
Tačiau kodėl oficialusis Jerevanas ir dabar, 2018-aisiais, neužsimena apie galimus M.Grigoriano karinius nusikaltimus? Kodėl Jerevanui rūpi tik galimi finansiniai pažeidimai? Juk karo belaisvių pavertimas vergais – rimtas Ženevos konvencijos, nubrėžiančios taisykles, kaip reikia elgtis su suimtaisiais, pažeidimas. Beje, minėta konvencija Armėnijai privaloma, nes ši valstybė konvenciją ratifikavo dar 1992-aisiais, prieš įšaldant karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho.
Juolab kad karo belaisvių išnaudojimas – ne visas juodasis M.Grigoriano „darbų” sąrašas. Prieš beveik trejetą metų Armėnija piktinosi dėl azerbaidžaniečių karių žiaurumų Talyšo kaime. Tačiau dabar net armėnų spaudoje pasirodo užuominų, įtarimų, svarstymų, jog Talyše gyvenusius armėnus galėjo nužudyti minėto generolo vadovaujami savanoriai. Vis daugiau į paviršių iškyla faktų, jog M.Grigoriano vyrai plėšikaudavo – atimdavo visą okupuotų gyvenviečių ir miestelių gyventojų turtą. Konfiskuodavo turtą visiškai nekreipdami dėmesio į tautybę. Skriausdavo net savus, armėnus. Taigi gausu rimtų įtarimų, jog armėnus Talyše iššaudė generolo komandos nariai už atsisakymą gera valia atiduoti mantą (nenorėta palikti gyvų liudininkų?).
Taip pat puikiai žinoma, jog M.Grigorianas ir jo savanoriai dalyvavo 1992-ųjų metų kariniuose veiksmuose azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste. O tai reiškia, kad generolas bent pasyviai turėjo matyti, kaip masiškai žudomos azerbaidžaniečių moterys, vaikai ir seneliai (iš viso nužudyta 613 žmonių; iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus žmonių; 8 šeimos buvo pilnai išžudytos; 25 vaikai prarado abudu tėvus; 130 vaikų prarado vieną iš tėvų; 487 žmonės buvo sužeisti, tarp jų 76 vaikai; 1275 žmonės buvo paimti įkaitais; 150 žmonių dingo be žinios).
Kodėl šių temų 2014-aisiais neanalizavo Armėnijos teisėsauga, – suprantama. Armėnijoje tuomet prezidentavo Seržas Sargsianas, vienas iš separatizmą ir didžiavalstybinį šovinizmą propaguojančio Karabacho klano vadeivų. S.Sargsianas buvo linkęs dovanoti bet kokias sėbro niekšybes.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Bet juk N.Pašinianas dedasi esąs demokratas, kuriam nepriimtinas barbariškas elgesys. Ar N.Pašinianas nuoširdus, vaizduodamas civilizuotą politiką, dar pamatysime. M.Grigoriano teismas kaip lakmuso popierėlis parodys: jei šis karininkas bus teisiamas vien už vagystes, o galimi karo nusikaltimai teisėsaugai nė kiek nerūpės, bus aišku, kad Armėnijos premjero pasižadėjimai elgtis sąžiningai ir moraliai – mažai ko verti.
Beje, jau ir dabar aišku, kad N.Pašinianas – ne tas politikas, kuriuo galima pasitikėti. Vienas iš pirmųjų jo vizitų buvo į Gruziją (Sakartvelą), girdi, armėnai ir gruzinai yra ištikimi draugai ir bičiuliai per amžių amžius. Sakartvelas armėnų politiką priėmė pompastiškai, kaip labai svarbų labai įtakingos valstybės pirmąjį asmenį.
Bet vos tik Jerevanui iškilo proga įrodyti draugystę – Jungtinėse Tautose palaikyti rezoliuciją, remiančią Sakartvelo teritorinį vientisumą, Armėnijos atstovas nusprendė remti Sakartvelą puldinėjusios ir dalį jos žemių okupavusios Rusijos pusę. Žodžiu, oficialusis Tbilisis sulaukė antausio – gavo tarsi purvinu skuduru per veidą. Pasirodo, oficialusis Jerevanas tik dėjosi dideliu Tbilisio draugu, nes kai teko draugystę įrodyti konkrečiais darbais, nusispjovė į visus kiek anksčiau duotus pažadus.
Štai kodėl mažai tikėtina, jog ir M.Grigorianui bus pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų karo lauke. Agresyvi, prorusiška, grobuoniška Armėnijos užsienio politika nesikeičia keičiantis prezidentams bei premjerams.
Ir vis dėlto užsienio politikos klausimų neturėtų pamiršti tiek Lietuvos, tiek Europos žmogaus teisių organizacijos. Generolo M.Grigoriano elgesys Karabacho fronte turėtų būti aptariamas kiekviena proga – atvykstant oficialiems Armėnijos pareigūnams, šnekučiuojantis oficialiuose priėmimuose su Armėnijos ambasadoriais, duodant interviu armėnų žurnalistams. Tokių dalykų negalima pamiršti.
Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją. Karinis išpuolis prieš civilius azerbaidžaniečius surengtas vakar apie 21 val. vietos laiku.
Armėnijos provokacija
Tądien armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.
Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra.
Išpuolio metu taip pat sužeista 51 metų amžiaus Gulijeva Sarvinaz. Tačiau ji skubiai buvo išgabenta į ligoninę, ir Azerbaidžano medikams pavyko išgelbėti jos gyvybę.
Liudininkai tvirtina, kad Alhanly kaimo apšaudymas buvo nuožmiai intensyvus. Nužudytos mergaitės tėvas Elnuras Gulijevas pasakojo, kad armėnų pajėgos ne sykį apšaudė jų gyvenvietę. Paskutinį sykį armėnų kariškiai šaudė vos prieš keletą dienų.
Azerbaidžaniečių medikams pavyko išgelbėti sunkiai sužeistos azerbaidžanietės Gulijevos Sarvinaz gyvybę
Armėnijos ginkluotosios pajėgos sistemingai atakuoja taikius azerbaidžaniečių kaimus, kur gyvena civiliai žmonės. Armėnijos taktika – įbauginti vietinius žmones, kad šie paliktų savo gimtuosius namus ir trauktųsi į Azerbaidžano gilumą. Išstūmę azeraidžaniečius armėnai tikriausiai šauktų, esą žemės, į kurias jie pretenduoja, – negyvenamos, todėl jas neva reikia atiduoti Armėnijai.
Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją
Išpuoliai, kokie buvo surengti kad ir liepos 4-osios vakarą, byloja apie teroristinę Armėnijos valstybės prigimtį. Šitaip elgdamasi Armėnija akivaizdžiai pažeidžia visas tarptautines humanitarines normas, įskaitant ir Ženevos konvenciją, ir įstatymus, ginančius vaikų bei fundamentaliąsias žmogaus teises.
Panašaus pobūdžio provokacijų Armėnija dažniausiai griebiasi po Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės atstovų vizitų į regioną.
Tarptautiniai ekspertai mano, kad Armėnija bet kokia kaina, net ir apšaudydama civilius objektus, siekia sau naudinga linkme pakeisti derybų dėl Kalnų Karabacho kryptį.
Mat po tokių klastingų atakų Azerbaidžanui kai kada teka regti atsakomuosius žingsnius, ir Armėnija įgyja pretekstą šaukti, esą pirmasis pradėjo šaudyti Baku.
Ajazo Mirzojevo nuotraukoje: per karinę Armėnijos ataką žuvusi azerbaidžaniečių mergaitė Zahra Gulijeva. Ji tebuvo sulaukusi dviejų metukų
Armėnija iki šiol neišvedusi savo ginkluotųjų pajėgų iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho – laiko jį okupavusi padedant Rusijos ginkluotosioms pajėgoms. Įtampa šiame regione tvyro būtent dėl to, kad oficialusis Jerevanas nelinkęs azerbaidžaiečiams grąžinti neteisėtai užimto Kalnų Karabacho.
Ginčas tarp Lenkijos ir Ukrainos vertinant savo tautų priešpriešą pradedant Tautų pavasariu, o gal ir anksčiau (naudojami ir argumentai, siekiantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrimosi laikus) tęsiasi.
Ginčas ne tik retorinis-istorinis, bet ir teisinis, nes yra gyvų dokumentuotų palikuonių tų, kurie dalyvavavo priešpriešoje, kuriems ir šiandien nesvetimas savo protėvių garbės suvokimas.
Šį kartą dienotvarkėje – vienas II Pasaulinio karo įvykių epizodas.
Lenkija vertina santykius su ukrainiečiais II Pasaulinio karo metu
Birželio 20 d. Lenkijos Senatas Ukrainos Voluinės tragedijos 70-ųjų metinių proga paskelbė pareiškimą, kuriame 1943 metų įvykiai vadinami „etniniu valymu su genocido požymiais“.
Šią vasarą sukanka ketveri metai, kai visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pradėjo intensyviai domėtis Medininkų žudynių byla.
Per paskutiniuosius kelerius metus sukaupti duomenys jau leidžia daryti išsamius, plačius apibendrinimus.
Deja, nuomonė, kurią susidariau kantriai vaikščiodamas į visus Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo posėdžius, nėra palanki nei mūsų teisėsaugai, nei mūsų politikams. Jei Lietuva vadovautųsi savo pačios priimtais įstatymais, Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas šiandien džiaugtųsi laisve.
Lietuva buvusio Latvijos omonininko neturėjo pagrindo net suimti. Juolab – teisti pačia griežčiausia bausme. Mat Lietuvos Generalinės prokuratūros atstovai teismui nepateikė nė menkiausio K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtinančio įrodymo. O kalbos apie neva negaliojančius senaties terminus ar pritaikytus kaltinimus dėl karo nusikaltimų tėra pigi kelių politinių jėgų intriga, kurios pagalba begėdiškai siekiama paslėpti rezonansinės, visai Lietuvai svarbios bylos nagrinėjimo klaidas.
„Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją, poilsio vietą. Klebonas“. Toks įrašas puikuojasi ant netikėtai Berznyko kapinėse atsiradusio paminklinio akmens. Beje, šios kapinės pastarąjį dešimtmetį tapo tikriausiu lenkų ir lietuvių santykių veidrodžiu.
Kol Vilnius ir Varšuva glėbesčiavosi ir kalbėjo apie strateginę partnerystę, šiose kapinėse kaip grybai po lietaus dygo paminklai. Lietuvoje gimus idėjai tinkamai įamžinti Berznyko kapinėse palaidotų Lietuvos savanorių atminimą, lenkų visuomenė ėmėsi iniciatyvos neatsilikti. Taip įsibėgėjo, kad nebegali sustoti – ribos visomis prasmėmis jau seniai peržengtos.
