Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antradienį Seimas po svarstymo pritarė premjerės Ingridos Šimonytės inicijuotoms įstatymo pataisoms, kuriomis siūloma žydams išmokėti kompensacijas už praėjusio amžiaus viduryje nusavintą privatų turtą. Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
Už įstatymo projektą balsavo 54, prieš 1, susilaikė 7 Seimo nariai.
„Šiek tiek keičiamas modelis, į tam tikrą kompensaciją galės pretenduoti ir fiziniai asmenys, tačiau pats kontrolės mechanizmas ir fondo valdymas išlieka toks pat, koks buvo pirminiame įstatyme. Komitetas darė klausymus, išklausė atstovų tiek Lietuvoje, tiek iš užsienio, kurie pageidavo išsakyti savo nuomonę, ir gruodžio 7 dieną komiteto posėdyje šis projektas buvo apsvarstytas ir buvo pritarta patobulintam Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo pakeitimo įstatymo projektui ir komiteto išvadoms“, – pristatydamas komitete patobulintą projektą sakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras.
Įstatymo pakeitimuose numatoma, kad už visą privatų, įskaitant ir bešeimininkį, nekilnojamąjį turtą, perimtą valstybės nuosavybėn dėl Holokausto nelikus tokio turto savininkų ar paveldėtojų, būtų mokama simbolinė piniginė kompensacija. Tam būtų skiriama papildomi 37 mln. eurų, kompensacijos būtų pradėtos mokėti 2024 m. Įstatymas apibrėžtų tokių kompensacijų dydį, mokėjimo terminus, tvarką bei galimo naudojimo paskirtis.
Anksčiau premjerė yra pasiūliusi, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai galėtų tapti muziejumi ar memorialu, skirtu Lietuvos žydų istorijai. Paklausta, kaip klostosi šios idėjos įgyvendinimas, I. Šimonytė teigė, kad situacija nėra paprasta ir sprendimai yra sudėtingesni, nei dėl kompensacijų už nusavintą turtą.
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
JAV Valstybės departamento specialioji pasiuntinė Holokausto klausimais Ellen Germain pasveikino Vyriausybės Seimui pateiktą įstatymo projektą, kuriuo siekiama išspręsti likusius klausimus dėl Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo ar šio karo metais gyvenusių žydų tautybės asmenų negrąžinto turto.
Pirmadienį susitikusi su užsienio reikalų viceministru Jonu Survila ji pabrėžė, kad teisingumo užtikrinimas Holokaustą išgyvenusiems ir jų įpėdiniams yra svarbus žmogaus teisių ir teisinės valstybės klausimas. Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
Kaip skelbia Užsienio reikalų ministerija, šio susitikimo metu aptarti Holokausto švietimo, kovos su antisemitizmo apraiškomis ir Holokausto atminimo įamžinimo klausimai.
Kaip rašo pranešime Užsienio reikalų ministerija, J. Survila informavo JAV atstovę, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija prieš kelis mėnesius atnaujino bendrojo ugdymo istorijos programą, šiame procese buvo vadovautasi ir Tarptautinio Holokausto atminties aljanso rekomendacijomis dėl mokymo ir mokymosi apie Holokaustą. Taip pat aptartas bendradarbiavimas su JAV, įamžinant Holokausto atmintį Lietuvoje, abiejų šalių muziejų ryšiai.
Dr. advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius
Pastaruoju metu itin padažnėjo vadinamųjų nacinių karo nusikaltėlių pasimėgaujantis vienpusiškas ketvirčiavimas spaudoje, televizijoje, internete, būtinai prie jų kategoriškai ir beatodairiškai priskiriant Lietuvos pasipriešinimo sovietiniams okupantams partizaninės kovos vadovus bei kitus žymius lietuvius.
Viena vertus, tiems, kurie daugiau ar mažiau domisi politika, tai nieko naujo ar baisaus. Antra vertus, pagrįstai kelia susirūpinimą tai, kaip matysime, kad „teisingumui“ įvairiose valstybėse Rytų Europoje, Lietuvoje ar už Atlanto talkininkauja vis tos pačios liūdnai pagarsėjusios Sovietų Sąjungos institucijos: prokuratūra, KGB ir teismai. Jų turtingi ir kraupūs, kupini klastočių archyvai, iki šiol geba, kai politiškai kažkam reikalinga, bet ką apšaukti ir padaryti nusikaltėliu, pateikti sufabrikuotus „įrodomuosius dokumentus“ (sąrašas „polietileniniame maišelyje“, R. Vanagaitė), į liudytojų ir net kaltinamųjų lūpas įsprausti tokius „parodymus“ bei „prisipažinimus“, kokie reikalingi konkrečiai pasirinktai aukai likviduoti.
Šiame straipsnyje anaiptol neketinama užtarti ar ginti tikrųjų nacinių karo nusikaltėlių, nes tokių buvo. Tačiau čia daugiausiai kalbėsime apie „tariamą teisingumą“, apskritai nederantį su civilizuotojo pasaulio teisingumo principais, nesvarbu, kur tai vyktų – dabartinėje Lietuvoje, JAV ar kurioje nors kitoje demokratinėje teisinėje valstybėje. Jeigu tai prieštarauja mūsų Kostitucijoms, įstatymams, asmens procesinėms teisėms, kurios turi būti suteiktos kaltinamajam asmeniui apsiginti nuo būtų ar tariamų ir nepagrįstų kaltinimų, aklai pasikliaujant Sovietų Sąjungos represinių įstaigų dažnais atvejais paslaugiai pateiktais suklastotais „dokumentiniais įrodymais“. Tokios Sovietinių institucijų paslaugos – kitų valstybių įstaigų aprūpinimas sovietiniais „įrodymais“, užuot siekusios teisingumo, turi visiškai kitas užmačias – iš vienos pusės kompromituoti Sovietų Sąjungai (dabar – Rusijai ar dar kažkam) nepatinkančias valstybes ir jų piliečius, o iš antros pusės – diskredituoti tų valstybių teisingumo organus ir kitas įstaigas.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Truputis užatlantinės istorijos
JAV Atstovų Rūmų Teisių Komiteto nariams Elizabeth Holtzman’aitei ir Joshua Eilberg’ui 1974 metais pavyko nacinių karo nusikaltėlių klausimą įterpti JAV Kongreso darbotvarkėn. Ta proga priekaištauta Imigracijos ir Pilietybės Tarnybai (INS), kad po Antrojo pasaulinio karo nesirūpinta į JAV emigravusių „nacinių karo nusikaltėlių“ deportavimu. Nors iš tikrųjų toks priekaištas buvo perdėtas.
Dar 1951 m. gegužės 9 d. iškelta deportacijos byla buvusiam Kroatijos Vidaus reikalų ir teisingumo ministrui Andrija Artukovič’ui, kurią perėmė ir tęsė 1979 m. įsteigtoji Specialiųjų tyrimų tarnyba (Office of Special Investigations – OSI).
1973 m. po ilgo tąsymosi po teismus išduota Vakarų Vokietijos teisingumo organams nacių koncentracijos stovyklų prižiūrėtoja Hermine Braunsteiner-Ryan (tai vienas iš nedaugelio nacinių karo nusikaltėlių deportacijos ekstradicinis atvejis).
Jono Noreikos pagerbimo akcija prie Vrublevskių bibliotekos. Slaptai.ltnuotr.
Be to, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba kėlė išpilietinimo ir deportacijos bylas federaliniuose ir imigracijos administraciniuose teismuose (Frankui Valui, Boleslovui Maikowskiui, Broniui Kaminskui, Viliui Herneriui, etc.), vykdė su įtariamais naciniais karo nusikaltėliais susijusias kvotas, tyrinėjo ir sprendė tos rūšies skundus, dar prieš įsteigiant ne tik Specialiųjų tyrimų tarnybą (OSI), bet net ir Specialaus Proceso Vienetą (Special Litigation Unit – SLU), 1977 m. (In: Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing. Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15).
Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD
Atstovų Rūmuose prasidėjusi „raganių“ medžioklė viešai skleidė garsą, kad „naciniai karo nusikaltėliai“ yra emigravę į JAV prisidengę apgaule – nuo imigracijos įstaigų nuslėpę karo metu savo nusikalstamą veiklą – ir Amerikos pilietybę gavo neteisėtai. Priekaištauta visai grupei JAV valdžios įstaigų (Valstybės departamentui, Armijos, Laivyno ir Aviacijos žvalgyboms, CIA, FBI, Radio Free Europe, Radio Liberty, et.), kad jos, žinodamos jų praeities veiklą, padėjusios kai kuriems naciniams karo nusikaltėliams imigruoti į šį kraštą ir naudojusios jų paslaugas šaltajame kare.
Šiuos priekaištus spauda ir televizija nuolat kartojo. Ilgainiui nacinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir deportavimo mintis susilaukė vis daugiau palankumo abiejuose Kongreso rūmuose. Atstovų rūmai 1978 m. rugsėjo 26 d., Senatas 1978 m. spalio10 d. priėmė pagrindinio 1952 m. Imigracijos ir Pilietybės Akto atitinkamų nuostatų pakeitimus, be kitų dalykų, suteikiančius teisę Generaliniam prokurorui deportuoti nacinius karo nusikaltėlius, naujai priimtojo įstatymo pakeitimo žodžiais tariant: „Kiekvieną svetimšalį, kuris (…) nacių vyriausybės pavestas ar su ja bičiuliaudamasis, – įsakė, paskatino, parėmė žmonių persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautinės kilmės arba kitu būdu prie to prisidėjo“.
Elizabeth Holtzman’aitės vadovaujamoms jėgoms akstinant, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyboje ir buvo įsteigtas Specialaus Proceso Vienetas. Tuo nepasitenkinta. Vėliau, 1979 m. jau atitinkamai pakeitus ir papildžius Imigracijos ir Pilietybės Aktą, nacinių karo nusikaltėlių reikalai išimami iš Imigracijos ir Pilietybės Tarnybos, perkeliant į Teisingumo departamento Kriminalinį skyrių ir jų rūpinimasis nepaprastai sustiprinamas. Minėtame Kriminaliniame skyriuje įstegiama Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), kurios vienintelis uždavinys – surasti ir persekioti nacinius karo nusikaltėlius. Specialiai šiai Tarnybai kasmet skiriamas vis didesnis finansavimas. Įstaigos autonomiškumas sustiprintas, išplėstas. Joje dirba 50 tarnautojų: teisininkų, istorikų, etc.
Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) direktorius Walter Rockler ir jo pavaduotojas Allan A. Ryan, Jr. 1980 m. sausyje lankėsi Maskvoje prašyti, kad Sovietų Sąjungos Vyriausybė leistų OSI advokatams ir tardytojamas, bei kai reikia, gynybos advokatui atvykti Sovietų Sąjungon šnekėtis su liudytojais ir paimti jų parodymus, kurie galėtų būti pateikiami kaip įrodymai JAV teismams naciniams karo nusikaltėliams iškeltose bylose. Kaip matyti iš JAV Prezidentui 1981 m vasario 6 d. adresuoto rašto, pasirašyto 104 Atstovų Rūmų narių J. Carterio Vyriausiasis Prokuroras: „Mr. Civiletti rado laiko matytis su Sovietų Sąjungos ir kitų vyriausybių aukščiausiaisiais pokuratūros ir teismo pareigūnais, kad paprašytų pagalbos – parūpinti liudytojų ir įrodymų šiose bylose“ (Iš Atstovų Rūmuose jų nario William Lehman’o pasakytos kalbos: Congressional Record, March 2, 1982, E 692). Specialiųjų Tyrimų Tarnybos vadovai Maskvoje susitarė su Sovietų Sąjungos Generaliniu prokuroru, kad sovietinės įstaigos parūpins dokumentų ir liudytojų bylose prieš nacinius karo nusikaltėlius, gyvenančius JAV, daugumoje Amerikos piliečius. (Apie Sovietų liudytojų ir dokumentų patikimumą bei sovietinių paslaugų pavojus dar pakalbėsime).
Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) veikla
Dosniai finansuojama (apie 3 mln. JAV dolerių per metus), prisisamdžiusi tarnautojų, užsitikrinusi Sovietų Sąjungos atitinkamų įstaigų paslaugas, Izraelio policijos ir kai kurių privačių institucijų (kaip Simono Wiesenthalio, Vienoje, Austrijoje) paspirtį, Teisingumo departamento Kriminaliniame skyriuje įsteigta Specialiųjų Tyrimų Tarnybos įstaiga labai suintensyvino savo veiklą. Naciniams karo nusikaltėliams teismuose iškeltųjų bylų skaičius padvigubėjo, o tardytų asmenų persirito per 400 (1980 m. sausyje).
Simono Vyzentalio centro iškaba
Tos įstaigos pastangomis JAV federaliniai teismai pilietybę atšaukė 6 asmenims. Jų bylos, išskyrus 1 (mirusiojo Wolodymir Osidach), perduotos į atitinkamus imigracijos administracinius teismus, kad pastarieji nutartų juos deportuoti. Ligi 1985 m. balandžio mėnesio nebuvo nė vieno deportuoto. Deportacinės bylos užtrunka ilgai (e.g., seniausia buvo A. Artukovič’iaus byla: ji tęsėsi nuo 1951 m. gegužės 9 d.). Išpilietinimo bylas svarsto JAV federaliniai teismai, o deportacijos – imigracijos administraciniai teismai. Išpilietinimo ir deportacijos bylos svarstomos be JAV teisingumo tradicijai būdingos prisiekusiųjų institucijos. Išpilietinimo ir deportacijos bylos nelaikomos baudžiamosiomis bylomis. Teismo išlaidų mokėti neišgalintiems įtariamiems kaltinamiesiems nepripažįstami ir neskiriami valstybės lėšomis apmokami advokatai ir neatlyginamos kitos bylinėjimosi išlaidos.
Esant tokiai padėčiai, kad apkaltintiems tautiečiams būtų suteikta būtinai reikalinga finansinė pagalba, trys Amerikos lietuvių organizacijos: VLIK’as, ALT’as ir JAV LB – sukūrė Jungtinį lietuvių teisėms ginti komitetą. (In: „Draugas“, 1983 m. lapkričio 16 d.).
Sovietinių teisinių paslaugų pavojai
JAV Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) susitarimas su Sovietų Sąjungos įstaigomis, – kad jos parūpintų dokumentų ir liudytojų prieš nacinius karo nusikaltėlius, kuriems keliamos bylos JAV teismuose, – buvo nepaprastai pavojingas.
Senas ir akivaizdus faktas, kad Sovietų Sąjungos įstaigos klastoja ir padirbinėja dokumentus, „apšlifuoja“ liudytojus arba vietoje jų „pastato“ pasamdytus savo tarnybų agentus, kurie „paliudija“ tai, kas jiems liepiama.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Antai, JAV LB visuomeniniams reikalams tarybos patarėjas advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. 1981 m. paaiškino, kaip būtų atlikta 4 liudininkų apklausa Vilniuje: apklausa vykdoma remiantis sovietine teismine procedūra; liudytojų parodymus į anglų kalbą verstų sovietų paskirtas vertėjas; tik sovietų valdžios patvirtintam amerikiečiui advokatui būtų leista atstovauti kaltinamąjį apklausos metu; visa teisinė procedūra vyktų sovietiniame teisme. Advokato E. Raskausko, Jr. teigimu, „Jei kaltinamasis amerikietis nutartų stebėti liudytojų apklausą (ką jam garantuoja JAV įstatymai), jį, nuvykus į Vilnių, sovietiniai saugumo organai galėtų suimti“. Tikėtina, kad tai nebuvo ir nėra paslaptis JAV Teisingumo departamentui bei jo įstaigoms.
Vadinasi, sovietai aprūpino ir ateityje aprūpins Specialiųjų Tyrimų Tarnybą (ar kitas įvairių valstybių institucijas) suklastotais ir padirbtais dokumentais bei netikrais liudytojų parodymais.
Kruvinosios KGB tarnybos ženklas
Tokie „įrodymai“ arba, kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald’as Trump’as – „fake news“, priimti JAV teismų, lėmė ir turbūt lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų.
Antra vertus, sovietinių „įrodymų“ naudojimas JAV teismuose atvėrė vartus JAV teritorijoje vykdančių operatyvinę žvalgybinę veiklą sovietų agentams naują veiklos barą – ieškoti būdų įskųsti Specialiųjų Tyrimų Tarnybai kiek galima daugiau antisovietiškai nusiteikusių ateivių iš Rytų Europos, kad šie, remiantis Maskvos parūpintais „dokumentais“ ir „liudytojų“ parodymais, būtų deportuoti į Sovietų Sąjungą ir tada sovietų sunaikinti.
Net šiandien niekas negali numanyti, kiek nekaltų aukų pareikalaus sankalba su sovietinėmis įstaigomis ir kam lems Frank Walaus (Walus) nelaimės ir kentėjimų dalią. (Šiuo atveju prisimintina Rūtos Vanagaitės-Zuroff, etc., atgaivinta šmeižto kampanija partizaninio pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovams. Pavyzdžiui, Lietuvos karininkams, partizanų vadams: Jonui Žemaičiui – Vytautui – dimisijos brigados generolui, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laikinosios Vyriausybės ministrui pirmininkui Kaziui Škirpai, etc. Bet apie tai pareikšime įvairias nuomones truputį vėliau.).
Dabar trumpai susipažinkime su viena itin įdomia teisiniu požiūriu byla. Frank Walus, susipykus su jo nuomininku Michael Alper, 1974 m. buvo įskųstas Čikagos žydų agentūrai. To pakako, kad F. Walus byla atsidurtų teisme. Skundikas ir jo žmona liudijo, kad F. Walus, jiems bendrai gyvenant, pasakojęs apie savo bendrininkavimą su naciais, vykdant žiaurybes Lenkijoje. Vienok, teismas liudytoja nepatikėjo, nes nė vienas jų negalėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai tylėta.
Tačiau F. Walus bėdos tuo nesibaigė. Pagarsėjęs Vienos nacių gaudytojas Simon Wiesenthal’is jį apšaukė „Čikagos lenku, kuris vykdė savo pareigas su gestapu Čenstakavos ir Kielcų getuose bei išdavė keletą žydų gestapui“. Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba, paakinta Wiesenthal’io mestų kaltinimų, Izraelio policijai nusiuntė Frank Walus fotografiją. Ši, dar nuo savęs Frank Walus paaukštinusi iš bendradarbio į tikrus gestapininkus, Izraelio laikraščiuose paskelbė, kad ieškoma liudytojų gestapo valdininko Frank Walus Čenstakavos ir Kielcuose padarytiems nusikaltimams įrodyti. Iš 44 galimų liudytojų, kuriems buvo parodytos fotografijos, 7 pareiškė, jog teisme jie „identifikuosią“ Frank Walus.
Negana to, E. Holzman’aitės spaudžiama, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba 1976 m. sausyje pasiuntė Izraelin savo tardytojus. Jie, kaip ir Izraelio policija, visai nekreipė dėmesio, kad Europos archyvai nerodė Frank Walus buvus karo nusikaltėliu, vokiečių okupacijos metu gyvenusį Lenkijoje, turėjusį bet kokių ryšių su gestapu. Tačiau užteko to, kad 7 Izraelyje gyveną asmenys „identifikuotų“ vos įžiūrimą Frank Walus veidą 20-ties metų amžiaus fotografijoje su gestapo žudiko, kurį jie matė prieš 35 metus, veidu.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Frank Walus advokatas Bob Korenkiewicz, nuvykęs Vokietijon ir pasisamdęs Miuncheno advokatą, parūpino tokius kaltinimą paneigiančius įrodymus: a) Visuotinių vietinių ligonių kasų (Allgemeine Orts- Krankenkasse-AOK) dokumentus, rodančius, kad Frank Walus karo metu gyveno Vokietijoje; b) Raudonojo Kryžiaus įsteigtos tarptautinės nacių ieškojimo organizacijos pažymėjimą, paliudijantį AOK dokumentų autentiškumą; c) Berlyno Dokumentų centro (sąjungininkams patekusių nacių dokumentų rinkinys) raštą, pažymintį, kad ten nėra jokių žinių apie Frank Walus priklausymą gestapui; d) 12 Frank Walus pažinusių Lenkijos gyventojų pareiškimus, kad jie niekada nėra jo dėvint vokiečių uniformą ir nieko nežino apie jokį jo bendradarbiavimą su naciais; e) įrodymą, kad SS nacių minimalus ūgis buvo nustatytas 5 pėdos 6 coliai (Frank Walus buvo 2 coliais žemesnis).
Be to, kaltintojams buvo žinoma, kad Vokietijoje yra daug liudytojų, pasiruošusių prisiekti Frank Walus gyvenus kartu su jais Vokietijoje visą karo metą. (Taigi, jis negalėjo būti tuo pačiu metu Lenkijoje).
Šiuos įrodymus gynybos advokatas 1977 m. spalyje įteikė teismui ir prašė bylą nutraukti. Kaltintojai ne tik kad neatsisakė nuo tolimesnio bylinėjimosi, bet net nesistengė jų patikrinti (Išpilietinimo bylose įstatymas onus probandi (įrodinėjimo pareiga) prievolę uždeda valstybei, ne teisiamajam). Kaltintojų atstovas John Gubbins tvirtino, jog jis manąs (jo prievolė tai įrodyti), kad AOK dokumentai esą padirbti po karo, siekiant sudaryti Frank Walus alibi, o visi jo liudytojai meluoja, gelbėdami savo draugą nacį.
Frank Walus teismo posėdžiai vyko Čikagoje 1978 kovo mėnesį su visomis nacinių karo nusikaltėlių žeminančiomis spaudos ir televizijos „iškilmėmis“. Iš Vokietijos atvyko 6 liudytojai. Jie teisme patvirtino minėtų dokumentų tikrumą ir Frank Walus kaltinimo nepagrįstumą. Tačiau teisėjas Julius Hoffman‘as patikėjo ne jais, bet Izraelio liudytojais ir kaltintojų prielaidomis. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 1978 m. gegužę kaltintojų naudai.
Iš spaudos sužinojęs apie Frank Walus nedalią, atsiliepė prancūzas Andre Bosserdet, kuris 1941 ir 1942 metais būdamas belaisvis Vokietijoje, jį pažinojo. Atsirado dar 5 liudytojai iš Lenkijos, kurie karo metu buvo išvežti priverčiamiesiems darbams į Vokietiją ir ten pažinojo Frank Walus. Šiuos ir kitus įrodymus gynybos advokatas Bob Korenkiewicz 1978 m. spalio 30 d. įteikė teismui ir prašė panaikinti ankstesnį sprendimą, padarytą Frank Walus nenaudai. Tačiau tas pats teisėjas J. Hoffman‘as prašymą atmetė.
Pulkininkas Kazys Škirpa. LGGRTC nuotr.
Apeliacinis teismas 1980 m. vasaryje pripažino kaltintojų poziciją „silpna“, o gynybos advokato įrodymus „nenuginčijamus“ (compelling). Tik po to buvo susirūpinta reikiamai ištirti gynybos pateiktuosius įrodymus. Po jo Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) atstovai – Allan A. Ryan, Jr. ir advokatas Tom Sullivan 1980 m. lapkričio 26 d. pareiškė šią bylą gavusiam teisėjui Prentice H. Marshall, kad JAV nebekaltins Frank Walus.
Vadinasi, Frank Walus bylą laimėjo. Tačiau kone 7-erių metų tąsynės gerokai suardė jo sveikatą, sužlugdė jį ekonomiškai ir moraliai. Šių nuoskriaudų jam niekas nebeatitaisė. (Beje, analogiškoje byloje išteisintajam lietuviui Juozui Kungiui advokatų Ivars Berzins ir Donald Williamson paslaugos kainavo 200 000 dolerių.). (In: Viena kregždė – ne pavasaris. „Draugas“, 1983 m. lapkričio 18 d.). Sovietų įstaigoms savo paslaugomis įsiterpus į raganių medžioklę, daugelio likimas bus baisesnis už Frank Walus ir Juozo Kungio. Bylų kėlėjai net spaudoje skelbė tokį savo credo: „Gaudykime nacius, kol dar jie nėra mirę“.
Savo ruožtu, 8 tautybių atstovai, tarp jų lietuviai, latviai, estai, gudai, ukrainiečiai, rumunai ir kiti įkūrė savo organizaciją – Americans for Due Process (ADP), jos koordinatore tapo p. Rasa Razgaitienė. ADP tikslas – informacijos telkimas ir teikimas, koordinacinė veikla siekiant kaltinamiesiems teisingo proceso, pagalba surandant advokatus gynybai, objektyvus OSI metodų, tikslų ir darbų skelbimas.
Apie naudojimąsi sovietinėmis „teisinėmis“ paslaugomis, vienu ar kitu aspektu susijusiomis su Baltijos valstybėmis – Lietuva, Latvija ir Estija bei jų žmonėmis, tenka pažymėti, kad minėtos valstybės buvo okupuotos ir inkorporuotos į Sovietų Sąjungą. Jos nebuvo kombatantės. Šių valstybių žmones iš abiejų pusių persekiojo ir žudė naciniai ir sovietiniai okupantai. Tai suponuoja specialias išvadas. Turint omenyje tai, kad nors anuo metu Sovietų Sąjunga buvo po arabų labiausiai antisemitinė šalis, tačiau KGB per OSI dėjosi žydų draugais ir kėlė nesantaiką tarp rytų europiečių ir žydų etninių bendruomenių. Tačiau JAV Kongreso atstovės Elizabeth Holtzman’aitės iškeltoji nacių karo nusikaltėlių gaudymo ir deportavimo mintis, iki šiol remiama tam tikrų visuomenės sluoksnių ar pavienių asmenų, tebėra populiari ir gaji, todėl ir čia aprašytieji to užmojo įgyvendinimo metodai ilgainiui tapo ne tik nekaltai apkaltintiems žmonėms atgrasūs, bet taip pat priešingi teisingumo principams.
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.
Net oficialiuose raštuose kriminaliniais karo nusikaltėliais vadinamų asmenų bylos iš esmės yra baudžiamosios bylos, bet jos paruošiamos, nagrinėjamos ir sprendžiamos civilinės teisenos tvarka, tuo būdu nepaprastai sumenkinant teisiamųjų apsigynimo galimybę. Teismams pateikiami sovietiniai „įrodymai“ (dokumentai ir sovietinių liudytojų parodymai), kurių patikrinimas gynybai nėra prieinamas. Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), siekdama iškelti savo vaidmenį, pateisinti ir kiek galint ilgiau pratęsti savo gyvavimą (tai jai pavyko, nes įsteigta 1979 metais veikė iki 2010 metų kovo, kai buvo transformuota į Žmogaus teisių ir specialaus persekiojimo skyrių (Human Rights and Special Prosecutions Section). Taigi OSI nuolat griebėsi naujų aukų ir be adairos apeliavo pralaimėtas bylas. Tai išryškina OSI direktoriaus Allan A. Ryan, Jr., pareiškimas: „Jei rytoj iškeltume labai aiškią bylą prieš natūralizuotą JAV pilietį ir nebūtų teismo atidėliojimų, tai vistiek reikėtų 8 -erių metų, kol ji užsibaigtų“.(In: J.T.A. Daily News Bulletin, 1980 m. birželio 3 d.).
Skausmingosios bylos
Čia norėtume paminėti dar keletą bylų dėl lietuvių išpilietinimo ir deportacijos iš JAV. „The Washingtone Post“, August 14, 1980, Tomo O. Toole straipsnyje „Citizen Accused as Death Camp Guard“ (Pilietis apkaltintas kaip Mirties stovyklos sargybinis), informavo, kad: „Liudas Kairys Čikagos teisme neteko JAV pilietybės. (…). Jis tarnavo SS Oberwachmann’u (SS vyr. prižiūrėtoju, sargybiniu) Treblinkos konclageryje nuo 1943 kovo iki 1944 liepos mėnesio. Jo pavardė iškilo kito Treblinkos sargybinio Franz Swidersky byloje. Civiliniame ieškinyje Kairys nekaltinamas žydų egzekucijomis. Paprastai tariant, jo tarnyba buvo dalimi apsaugos, palydos persekiojamų civilių kalinių žydų“ („The suit does not charge Kairys with the execution of Jews. It says simply that his service „constitued assistance in the persecution of Jewish civilian prisoners“.)
Liudą Kairį gynė garsios JAV advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ 4 advokatai. Du iš jų dirbo pilnu laiku. Jeigu apie 1985 metus advokatų firma būtų pateikusi sąskaitą, tai kaina suktųsi apie 750 000 JAV dolerių. L. Kairys negalėjo tiek sumokėti. Šiuo atveju, jam padėjo tai, kad Amerikoje įprasta, jog tam tikros didelės advokatų firmos mažą savo klientų dalį apie 10 proc. gintų veltui pro bono publico. Tai klientai, kurie už savo gynybą patys nepajėgia sumokėti. Tuos klientus šioms firmoms jų laisvu sutikimu priskiria teisėjai.
Tokiu būdu čikagietis Liudas Kairys ir gavo didžiosios advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ teisines paslaugas. Toliau L. Kairio atveju, spaudoje tokie pranešimai. JTA (Jewish Telegraph Agency), April 12, 1993 metais pranešė: „Liudas Kairys baigė 13 metų trukusį bylinėjimasi ir praeitą penktadienį buvo deportuotas į Vokietiją“. Taip pat, pranešimas iš WASHINGTON, April 9 /U.S. Newswire/ — The Department of Justice announced today that Liudas Kairys, 72, of Chicago was deported to Germany last night for his role as an armed Nazi SS guard and platoon commander at the Treblinka labor camp [Treblinka I, the muderous labour camp. knm] during World War II. „The Washingtone Poste“: „Liudas Kairys, 72 m. amžiaus deportuotas į Vokietiją“. Vadinasi, bylinėjimas ir deportacija truko apie 13 metų.
Dar viena skausminga lietuvio Kazio Palčiausko byla. Jo byloje vienintelis klausimas, kurį sprendė teisėjas, buvo tas: ar nacių okupacijos laikotarpiu K. Palčiauskas buvo Kauno burmistras? Įrodžius, kad jis tokį titulą tikrai nešiojo (ir kad jis tą faktą pilietybės prašydamas buvo „nuslėpęs“, pažymėdamas tik tiek, kad buvo Kauno savivaldybės tarnautojas, teisėjas jį ir rado kaltu, visiškai nesvarstęs klausimo, ar K. Palčiauskas kaip burmistras būtų turėjęs nors kiek galios sustabdyti ar pristabdyti žydų naikinimą, nei klausimo, ar K. Palčiauskas buvo asmeniškai kuo nors prie to naikinimo tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjęs.
Kazys Palčiauskas buvo išpilietintas ir priimtas sprendimas jį deportuoti. (In: Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“, 1983 m. lapkričio 1 d.).
Kazio Palčiausko gynybos advokatu buvo advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. Beje, vėliau, 1991-1992 metais jis buvo vienas iš pagrindinių Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso aktyvių organizatorių JAV, šio Kongreso įvykusio Vilniuje 1992 m. gegužės 25- 30 dienomis, Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų organizacinio komiteto Pirmininko Pirmuoju pavaduotoju.
Kam naudinga raganių medžioklė?
Šio straipsnio pradžioje mes užsiminėme, kad kažkam tokia raganių medžioklė – tai ne tik teisingumo siekimas, bet ir materialinės naudos troškimas. Žemiau pateiksime keleto autorių nuomones, kurie atvirai ir tiesiai įvardina kas slypi po tuo paslaptinguoja kažkas. Tai strategija ir taktika.
Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai, Dr. Algimantas Lebionka straipsnyje: „Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (Kam naudinga?)“. Dr. A. Lebionkos nuomone, galimas dalykas, kad Vanagaitės-Zurofo pora, šmeižianti mūsų Tautą, jos didvyrius, juodinanti mus užsienyje, turi daug gilesnį ir pragmatiškesnį tikslą. Gali būti, kad šis tikslas – begalinė istorija dėl žydų turto. Tam buvo reikalinga ir įteisintos „išimtys“ suteikti Lietuvos pilietybę tarpukaryje išvykusių žydų palikuonims. Turto grąžinimo bombą po mūsų valstybės pamatu padėjo dar Algirdas Mykolas Brazauskas. Tuometinis premjero patarėjas privatizavimo klausimams „A.D.“ dr. Algimantui Lebionkai privačiame pokalbyje pasakė: „Religinių bendruomenių turto grąžinimas – yra bomba. Krikščionių religinės bendruomenės – kelios dešimtys vienuolynų, namų, bažnyčių.Pas žydus kitaip, visas jų turėtas turtas – religinės bendruomenės: ligoninės, mokyklos, kirpyklos, skerdyklos, parduotuvės ir t.t. Palauks, kol bus atstatyta, suremontuota, kol Lietuva praturtės, tada atsiims“.
Kaip geriau pasiekti šio tikslo? Kuo labiau apjuodinti pasaulyje mūsų tautą. Rėkti: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“ nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ – ši etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs prieš dešimtmetį net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą šmeižtą.
Kova dėl turto
Kad veiksmas su vanagaitėmis ir zurofais vystosi būtent tokia linkme, papildomą įrodymą pateikė pranešimas Izraelio spaudoje. Izraelio portalas 9 tv. paskelbė pranešimą: „Izraelyje pasipiktinę: Lenkija daro viską, kad negrąžintų žydų turto“. Pranešime rašoma: „Izraelio užsienio reikalų ministerija nusiuntė oficialų protestą Lenkijai dėl naujojo Restitucijos įstatymo projekto, kuris daro beveik neįmanomu grąžinti turtą aukų, nukentėjusių holokausto metu ar jų įpėdiniams.“
Naujas įstatymo projektas numato „grąžinti turtą, konfiskuotą nacistinės Lenkijos okupacijos ar jį pakeitusio prokomunistinio Lenkijos darbo partijos (PZPR) valdymo periodu ir tiktai šalies piliečiams arba asmenims, gyvenusiems Lenkijoje okupacijos metu ir po jo. Akivaizdu, kad šios sąlygos daugumai žydų išeivių iš Lenkijos yra neįvykdomos, nes jie išvyko iš šalies iki nacių okupacijos, jos metu ar po kurio laiko po Vermachto sutriuškinimo. Be to, teisę į turto grąžinimą turi tiktai tiesioginiai paveldėtojai – vaikai ir anūkai, tuo metu kai daugeliu atvejų gyvenantys įpėdiniai holokausto metu žuvusių žydų yra žuvusiųjų žydų broliai, seserys ar sūnėnai. Naujasis Restitucijos įstatymo projektas taip pat nenumato kompensacijos už vertę įmonių akcijų, kurias turėjo Lenkijos žydai iki okupaciniu periodu. Be to, nustatant terminą paraiškų dėl nuosavybės grąžinimo – per metus nuo įstatymo įsigaliojimo momento, Lenkijos vyriausybė nepalieka laiko surinkti visus reikiamus dokumentus.“
Dėl šio Restitucijos įstatymo projekto Izraelio užsienio reikalų ministerija įteikė protesto notą Lenkijos ambasadoriui Izraelyje. Dr. A. Lebionkos nuomone, Izraelio ir žydų organizacijų tikslas – pasitelkus „Holokausto industriją“ amžinai melžti Rytų europiečių tautas, o Vanagaitės-Zurofo kartelis – tėra šio mechanizmo sraigtelis, senutėlė sudedamoji dalis.
Labai teisingai pastebėjo Vidmantas Valiušaitis: T. Venclovos mestas „gelbėjimosi ratas“ R. Vanagaitei, esą ją kritikuojantieji „tarnauja Putinui“, stulbina. Ne, ne pačiu „ištiestos rankos“ judesiu, ką galima suprasti, bet argumentacija, kuri negali nekelti nusistebėjimo: ne R. Vanagaitė daro paslaugą V. Putinui, bet jos kritikai!
Kremliaus istorikas Aleksandras Diukovas, kurio prieš porą metų Lietuva apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, rafinuotai manipuliuojantis istorijos faktais, orkestruojantis juos pagal V. Putino politinės strategijos reikmes, sudarinėjantis ir leidžiantis Lietuvą diskredituojančias knygas, be abejo, daro Lietuvai žalos. Jis kalba iš esmės tą patį, ką ir R. Vanagaitė, tik nuosaikiau. Tačiau A. Diukovo daroma žala sąmonės deformacijoms, lyginant su ta, kurią tam tikrai daliai Lietuvos ir užsienio auditorijų daro „Mūsiškių“ autorės neatsakingi rašinėjimai ir kalbėjimai istorijos temomis, yra minimali. Kadangi visiems aišku, kad tai V. Putino režimo janyčaro pastangų vaisius. R. Vanagaitės „įnašas“ – nepalyginamai didesnis. Nes čia – „mūsiškė“. Galimybių manipuliuoti jos išvedžiojimais istorijos analfabetų auditorijose – daugiau. („,) „Mūsiškiai“ yra moralizavimo himnas. Pretenzingo, pedagoginiu patosu, aikštingu savęs eksponavimu persmelkto moralizavimo. Tokiu tonu parašytą kokią nors „lietuviško patriotizmo“ knygą skaityti būtų tiesiog koktu. Bet svarbiausia, kad tas moralizavimas grindžiamas iš dalies tariamais, iš dalies nutylėtais faktais ir neišmanėliškais įvykių aiškinimais. Todėl tėra tik masalas lengvatikiams ir PR įspūdžio įkaitams. Tai nieko bendra neturi su „cenzūra” ar asmeninių laisvių „varžymu“. Autorė laisva spausdinti knygas toliau ir platinti savo lėšomis bei nuožiūra. (…) T. Venclova – ne toks. Bet jeigu tokios rūšies lektūrą jis vertina, tai daro ne dėl jos kokybės savyje, bet dėl „antrame plane“ palikusio dunksoti jo paties intereso: kai aršiai ir beatodairiškai puolami rezistentai bei kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, net mirusiems nedovanojama ir jie keliami iš kapo pastatyti prie sienos sušaudymui visuotine užmarštimi, bent iš dalies tuo pateisinami ar nors sumenkinama atsakomybė tų, kurie Lietuvą 1940 m. išdavė.
O visuomenės reakcijomis į R. Vanagaitės knygą galima tik pasidžiaugti. Jomis kaip tik buvo parodyta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje egzistuoja ir moralinės raudonos linijos, kurių peržengti padorumo nepraradusiam žmogui nevalia, vis dėlto yra. Ir tai parodė ne tik žmonės, išreiškę savo asmeninį požiūrį socialiniuose tinkluose, spaudoje, televizijoje.(…) Tuo metu visuomenė šiuo atveju tik nusigręžė nuo kalbėjimų ir išvedžiojimų, kurie pasirodė tai visuomenei aiškiai „už raudonos linijos“, palikusi jų autorę vieną pačią su savo „atradimais“, „sensacijomis“, „nesuprastu humoru“ ir „viešųjų ryšių“ kampanijomis.
Manytume, kad Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje taikliai atkreipia dėmesį į tai, jog šiais laikais nuolat svarstoma, kaip Europos tautos prieš 75 metus išlaikė holokausto egzaminą. Izraelio Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino sukurtos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, kurios paskirtis – apšmeižti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą ir lietuvių antisovietinių partizanų atminimą, valdybos pirmininkas Rusijos oligarchas Borisas Špygelis tvirtina, kad lietuviai susikirto, pradėję žudyti vietinius žydus anksčiau negu pabėgo Raudonoji armijai ir atėjo Vermachtas, nesiliovė iki pat tos dienos, kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Tačiau vienas dokumentas, kuriam šiomis dienomis sukanka 75 metai, įrodo, kad buvo visiškai priešingai – Lietuva labai garbingai laikėsi ir veikė Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje.
Trijų politikų memorandumas
Tuo metu, kai Vokietijos karo mašina, sutraiškiusi Vakarų Europą, beveik nustūmė sovietų kariuomenę į Volgos upę, giliame Trečiojo reicho užnugaryje trys Lietuvos Respublikos, prieš metus paverstos nacionalsocialistinės Vokietijos generaline sritimi, žinomi politikai – buvęs valstybės vadovas Kazys Grinius ir du buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa bei Mykolas Krupavičius, jau nebejauni žmonės, 1942 m. lapkričio 9 d. pasiuntė registruotą laišką okupacinės administracijos vadovui, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionieriui Teodorui Adrianui von Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln)“. Tai nebuvo graudus prašymas, bet memorandumas, ultimatumas. Trys lietuvių inteligentai viešai, argumentuotai pareikalavo liautis lietuviškas žemes apgyvendinti vokiečių kolonistais, tuoj pat nutraukti visų Lietuvos piliečių genocidą, nepriešinti lietuvių su kitataučiais Lietuvos gyventojais. (In: A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ ).
Tačiau ne tik visuomenė, bet ir valstybės teisėsaugos institucijos neturi likti nuošalyje, nusišalinti nuo tokių klausimų sprendimo. Priešingai, reikia imtis sisteminių darbų legalizuoto blogio nekaltoms aukoms gelbėti. Atsibuskite tie, kurie laikote save esančiais aukštai viršuje virš mūsų. Bet ne virš Dievo. Valstybės institucijos turi ginti savo valstybės žmones, kuriems atimta apsigynimo teisė, nes jie – Anapilyje.
2017 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Konstitucinis teismas svarstė uždarame posėdyje vieno Lietuvos Seimo nario seksualinio priekabiavimo bylą. Ar tokie klausimai turi būti svarstomi Konstituciniame teisme? O kodėl tokia neglegentia (lot. abejingumas, nepaisymas, negerbimas) per Pasaulį skleidžiamam lietuvių kaip „žydšaudžių tautos“ mitui? Regis, per visą savo veiklos laikotarpį iki šių dienų OSI veiklos rezultatas – 43 JAV pilietybės netekę ir 35 deportuoti asmenys. Lietuvių jų tarpe nedaug. Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos Respublikos Seimo narys/ė ar jų grupė ir pateikti paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“ Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje, tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.
Šį straipsnį norėčiau baigti p. Rasos Razgaitienės nuostabiais žodžiais: „Jei pasaulis, kuriame mes gyvename, kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus, mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų, pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums, yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).
Rašant šį straipsnį, naudotasi:
Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing.Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15.
Dr. Algimantas Lebionka. Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (kam naudinga?). 2017.
Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).
A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ .
Lenkijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Lenkija pranešė išsikvietusi Izraelio pasiuntinę po to, kai Izraelis „amoraliu“ pavadino neseniai priimtą įstatymą, kuris, pasak ekspertų, gali užblokuoti bet kokias pretenzijas dėl Antrojo pasaulinio karo reparacijų.
Reikalų patikėtinė Tal Ben-Ari Yaalon „buvo iškviesta ir mes jai aiškiai bei konkrečiai paaiškinsime, apie ką yra šis įstatymas. Deja, manome, kad šiuo atveju kai kurie Izraelio politikai situaciją išnaudoja saviems politiniams tikslams“, – valstybinei televizijai TVP sakė Lenkijos užsienio reikalų viceministras Pawelas Jablonskis prieš pirmadienį numatytą susitikimą su Izraelio diplomate. Izraelio vėliava
Ketvirtadienį po įstatymo priėmimo Izraelio ambasada Varšuvoje pareiškė, kad „šis amoralus įstatymas rimtai pakenks mūsų šalių santykiams“. Įstatymas esą „iš esmės užkirs kelią Holokaustą išgyvenusiųjų ir jų palikuonių reikalavimams grąžinti žydų turtą ar išmokėti kompensacijas“.
Tuo metu įstatymo autoriai tvirtina, kad reikėjo įvykdyti 2015 m. Lenkijos Konstitucinio teismo priimtą nutartį, kurioje teigiama, kad privalo būti nustatytas terminas, po kurio administraciniai sprendimai nebegali būti ginčijami. Remiantis priimtu įstatymu, atsižvelgiant į kiekvieną individualų atvejį, paraiškų terminas būtų nuo 10 iki 30 metų.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Keli žodžiai apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą (netrumpas tekstas skaitantiems):
1. Klausiate, apie jo santykį su vokiečiais ir sovietais…
Labai trumpai jis tą santykį apibrėžė uždarame karinio tribunolo posėdyje: „Būdamas Lietuvos kariuomenėje, aš daviau priesaiką, kad būsiu ištikimas laisvai, nepriklausomai Lietuvai. Aš tvirtai laikausi savo įsitikinimų. Aš stojau į kovą prieš Sovietų Sąjungą, prieš bolševikus. Visi faktai, kurie aiškiai nušviesti parengtiniame tardyme, ir teisminiame tardyme patvirtina, kad aš su savo dalyviais norėjau kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Sėdėti sudėjęs rankas aš negalėjau. Aš siekiau tikslo, bet vieko nepadariau. Prašau teismą mane išteisinti pagal kaltinimo 1 punktą, kad aš savanoriškai tarnavau vokiečiams, o pagal kitus punktus prašau sušvelninti bausmę“. Taigi, jis pats asmeniškai neigė savanorišką „atsidavimą“ vokiečiams.
2. Indrė Makaraitytė klausia, „ar generolas Vėtra pasirašė tik įsakymą dėl žydų turto?“. Prieš 22 metus, kaip mokslinis redaktorius skaitydamas su J.Noreika kartu nuteisto Viktoro Ašmensko knygos rankraštį paprašiau, kad būtinai įrašytų visus faktus, net neparankius. Viską įrašė ir paskelbė 1998 metais. Paskelbė dokumentus, kuriuos Šiaulių apskrities viršininkas J.Noreika pasirašė vokiečių karo komendanto reikalavimu.
Taip karinė, o vėliau civilinė vokieičų administracija naudojosi lietuvių savivalda spręsdama savo reikalus. Tad buvo pasirašytas ir vokiečių parėdymas žydams nuo liepos 25 iki rugpjūčio 15 d. persikelti gyventi į viršaičių nurodytas vietas. Ir nurodymas, kad „žydai, turį miesteliuose nekilnojamąjį turtą, privalo jį likviduoti, pirmiausia susikeisdami su tais gyventojais, į kurių namus jie bus įkeldinti. Ir draudimą savintis žydų turtą, ir nurodymą surašyti žydų turtą ir globoti jį „iki atskiro parėdymo“. Ir pasirašė vokiečių generalinio tarėjo pavaduotojo pavedimu nurodymus „globoti pabėgusių komunistų ir žydų turtą, jų sodus ir daržus.
Žydai persikraustydami į kitas vietas savo nuožiūra galėjo pasiimti kilnojamąjį turtą“. Kodėl kalba tik apie turto priežiūrą, kaip žydų perkraustymo pasekmę? Mat apskrities viršininko buvo tokios pareigos, o policijos ar saugumo įstaigos nebuvo jo pavaldume. Ar vokiečių ypatingosios grupės, Hamano „skrajojantis būrys“ (pasitelkę ir kelis sukarintus lietuvių dalinius) sprendė perkeliamų žydų tolimesnį likimą? Be abejonės taip. Vokiečiai žudynių organizavimo procesą laikė paslaptyje, „rezultatų“ su lietuvių administracija neaptarinėjo.
Kas atsitiko su žydų turtu, gal domina? Visas turtas buvo perimtas specialios vokiečių įsteigtos įmonės (kartu paimtas ir sovietų nacionalizuotas lietuvių turtas bei tremtinių turtas), kuri Lietuoje valdė ir administravo keliasdešimt tūkstančių objektų pumpuodama lėšas į Vokietiją. Štai kas buvo rašoma lietuvių diplomatų 1943 07 06 Berne parengtame biuletenyje apie padėtį Lietuvoje: „Kauener Zeiting“ pateikia apžvalgą apie okupantų sudarytosios „Grundstuckgesellschaft“ veikimą. Ši bendrovė yra paėmusi savo žinion visus miestų namus ir sklypus, kurie bolševikų laikais buvo nusavinti. Pasak šio pranešimo, kurio autorius yra tos bendrovės direktorius Fr.Stein, vokiškoji bendrovė perėmusi „dešimtis tūkstančių“ objektų. Jos centras esąs Kaune, o visame krašte veikia 353 skyriai su keliais tūkstančiais tarnautojų. Bendrovė valdanti taip pat iš žydų atimtą turtą, be to žmonių turtą, kurio savininkai išdeportuoti. Pati bendrovė, kaip konstatuojama, esanti vokiečių generalinio komisaro vykdomasis organas, o pats darbas esąs vykdomas „vokiškais metodais“.
3. Kodėl ne tik lietuviams buvo svarbu, kad savivaldoje būtų nei ne vietiniams gyventojams palankių, tai bent neutralių žmonių. Štai „Kauener Zeitung“ (26.VI. 1943) užsipuola tuos lietuvius, kurie pardavinėja maisto produktus žydams. Laikraštis, grasindamas, kad tokiems lietuviams būsią užkabinti žydiški ženklai (Dovydo žvaigždė), rašo: „Penkios vietinės moterys buvo nubaustos po vieną mėnesį kalėjimo, nes jos pardavinėjo maisto produktus žydams…“.
Nespekuliuosiu liudininko S.Grunskio pasakojimu, kad J.Noreikos mažametė dukra Dalia dalijo gatvėje praeinantiems žydams motinos iškeptas bandeles. Tačiau J.Noreika buvo tas pareigūnas, kuris apgindavo vietinius gyventojus net nuo lietuvių policijos, kuri turėjo kontroliuoti karo metu parduodamų maisto produktų rinką, iš kurios šešėlio maisto produktų gaudavo ir getuose vis dar kalinami žydai. 1942 m. balandžio 17 d. apgynė Joną Saliūną, liepos 4 d. – Ulitą Metlevaitę ir t.t. Nesigilinsiu į jo pagalbą lietuvių antinaciniam pogrindžiui ar santykius su antinacine organizacija „Lietuvių frontas“, tačiau būtent visas J.Noreikos veikimas būnant apskrities viršininku pačių vokiečių administracijos ir gestapo buvo įvertintas kaip priešiškas. J. Noreika atsiduria tarp to pusšimčio lietuvių, kurie jau 1943 m. kovo 26 d. buvo įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje.
4. Gal J. Noreika slėpė savo pažiūras ar šiaip buvo žiaurus, kas būtų buvę sunku nuslėpti? Pasižiūrėkime ką rašo kitas štuthofietis Aleksandras Kantvilas: „Jonas Noreika (…) vokiečių laikais Šiaulių apskrities viršininkas, labai populiarus, šiauliškių ir apylinkės ūkininkų labai mylimas ir gerbiamas, visada užtarėjas prieš okupantų priespaudą, persekiojimus (…). Noreika priėmė visą inteligenciją, žinias, sugebėjimus ir gabumus, kurie garavo iš tokių Lietuvos garsenybių tarp keturių kazemato sienų (…) Jis neatsitraukė nuo prof. Jurgučio, išsiurbdamas visus jo smegenis mokėsi anglų kalbos, tobulino vokiečių kalbą, rusų ir lenkų. Mokėsi apie viską, viską matė ir girdėjo ir viską krovė savo galvon. Su tokia energija, pasišventimu, darbštumu Noreika darė viską (…). Tačiau Noreika nebuvo sausas, jis buvo jaučiąs, jautrus, nuoširdus, paslaugus, tikras džentelmenas, taip pat karštas, kaip ugnis. Supykdavo, akimis sužaibuodavo, bet mylėjo save sutramdyt ir piktų žodžių ar verksmų nepraleisdavo“.
Jonas Noreika
5. Antinacinis lietuvių pasipriešinimas taip pat sprendė klausimą, kas gi laikytinas vokiečių okupacinės valdžios kolaborantu? Pirmiausia antinacinėje spaudoje tokiais buvo įvardijami tie, kurie nuosekliai atstovavo tik vokiečių valdžios interesus (pvz. generalinis tarėjas gen. Kubiliūnas). Klausimas, kas ir kiek atsakingas už bendrapiliečių žydų ir lietuvių žūtis buvo paliekamas individualiam įvertinimui, selektyviai pateisinant represijas tų atžvilgiu, kurie tarnavo Sovietų Sąjungai ar buvo susiję su komunistų partija (kas iš esmės buvo vienas ir tas pats). Antinacinis pasipriešinimas jokiu pavidalu nematė brutalaus sovietinio totalitarinio režimo, kaip sąjungininko. Realios sąlygos vertė vienaip ar kitaip apsispręsti, tačiau dauguma aplinkybių nepriklausė nuo Noreikos ar dar kieno nors pasirinkimų.
Štai apsisprendęs grįžti į Lietuvą, J.Noreika liko su silpstančiu prof. V.Jurgučiu, kol pats susirgo šiltine ir pasveikęs buvo mobilizuotas į sovietinę armiją tik 1945 m. gegužės 5 d. Ne, karo veiksmuose nedalyvavo. Mobilizuotas prievarta jis pasirinko tarnauti eiliniu kareiviu, nors turėjo karinį kapitono laipsnį. Tarnavo eiliniu šaulių pulkuose kažkur prie Holšteino, kol lapkričio mėn. viduryje buvo demobilizuotas ir lapkričio 27 d. atvyko į Lietuvą.
6. J.Noreikai Vilniuje pirmiausia talkino buvę Štuthofo lagerio kaliniai: prof. V.Jurgutis, advokatas Petras Kiškis, plk. ltn. Petras Masiulis, rašytojas Balys Sruoga. Jis besisukdamas jų aplinkoje gaudavo pagalbą ir iš tų žmonių, kurie jį pažinojo kaip Šiaulių apskrities viršininką. Tai ne tiesiogiai gali patvirtinti, kad tarnaudamas (kaip pabrėžė – „ne savo noru“) savivaldojoje vokiečių okupacijos metais, buvo prisimenamas geru žodžiu. Dirbdamas šv. Jokūbo ligoninėje ir Mokslų akademijoje, jis pats pradėjo kaupti informaciją apie padėtį Lietuvoje. Jis tuo metu negalėjo žinoti, kad prasidėjusi naujoji okupacija vos per metus nusinešė beveik 10 tūkst. gyvybių, iš kurių apie 4300 nužudė brutalioji gen. Vetrovo vadovaujama NKVD 4-oji divizija. Išgirdęs apie partizanus, rinko informaciją apie juos ir stengėsi surasti ryšio kanalus.
7. Ar J.Noreikos suburta Lietuvos Tautinė Taryba veikė trumpai ir nieko reikšmingo nenuveikė? J.Noreikos suburta pogrindinė organizacija iš tiesų veikė trumpai – vos pora mėnesių. Tačiau siautėjant sovietiniam saugumui visos pogrindžio organizacijos buvo trumpalaikės, o eiliniai ginkluoti partizanai vidutiniškai metus ar dvejus sugebėdavo išsilaikyti tokioje aršioje kovoje. Organizacijos branduolyje buvo šiaulietė poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė (beje, XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje ji tapo ir Lietuvos Helsinkio grupės steigėja) ir Dailės fondo direktoriaus pavaduotojas Stasys Gorodeckis-Radžiūnas.
Taktikos klausimais buvo prisilaikoma kiek kito požiūrio, negu jau įsivyravęs ginkluotoje rezistencijoje. Buvo orientuojamasi į „tautos sukilimą“, kai tam bus palankus metas (sutapsientis su Vakarų ir Sovietų Sąjungos karo pradžia), kol kas numatant taupyti jėgas ir vengti aktyvaus pasipriešinimo. Jei palygintume su K.Škirpos požiūriu į valstybę, tai čia buvo labai aiškiai ir nedviprasmiškai orientuojamasi į demokratinę, prezidentinę ir suverenią Lietuvos valstybę. Menki ir trumpalaikiai ryšiai su partizanais neleido išvystyti aiškios pasipriešinimo strategijos, o tikslios informacijos stoka (tik kaimuose jos netrūko) apie sovietinį terorą, neleido suvokti partizaninio ginkluoto pasipriešinimo neišvengiamumo.
Deja, nepriklausomai nuo J.Noreikos ar jo organizacijos narių, sovietinis saugumas pasinaudojo viena aplinkybe. Mat tarp J.Noreikos ikikarinių pažinčių buvo tūlas Juozas Albinas Markulis, tuo metu jau užverbuotas kaip saugumo agentas. Suėmus daugumą tikros organizacijos narių buvo paskleistas gandas, kad dalies organizacijos narių suėmimai nepalietė ir šiai tariamai grupei vadojauja J.Markulis – Erelis. Šis jau užmezgęs ryšius su tikru pogrindžiu nuo 1946 m. pavasario ėmėsi vystyti teiginį, kad ginkluotas pasipriešinimas turi būti nutrauktas „jėgų saugojimo“ tikslu (detaliau galite pasiskaityti mano knygoje „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“).
8. Ar buvo gausi J.Noreikos organizacija? Ne, ji nepasižymėjo ypatingu dydžiu – sovietinis saugumas suėmė 1946 m. vasario-kovo mėn. daugiau kaip dešimt žmonių su „Generolu Vėtra“ priešakyje, o kovo – balandžio mėn. dar dvi dešimtis su LTT susijusių jaunuolių. Bendras suimtų žmonių skaičius pasiekė 41. Organizacijos planus galima pavadinti ir išskirtiniais: nuo planų užmegsti ryšius su užsieniu pagrobiant lėktuvą „Po-2” ir V.Ašmenkui bei poetui K.Jakubėnui (tam pačiam, kurį Rašytojų sąjungoje buvo užsipuolęs P.Cvirka) nuskrendant į Švediją, iki planų suvienyti visas Lietuos pogrindžio organizacijas ir sukurti centrinę vadovybę. Realiai nė viena LTT išleista direktyva nebuvo įgyvendinta egzstuojant pačiai Tautinei Tarybai.
„Atsišaukimą į laisvąsias pasaulio tautas“ galima laikyti reiškingesniu dokumentu, nes jis liudijo LTT surinktą informaciją apie padėtį Lietuvoje. Čia ir žinios apie terorą, kankinimus, naikinimus deginant gyvus žmones, trėmimus, žuvusiųjų palaikų niekinimą turgaus aikštėse, ginkluotą pasipriešinimą: „Prasidėjus masiniams trėmimams, visoje Lietuvoje vyksta nuolatinės kruvinos kovos. Pasipriešinimui numalšinti rusai metė specialius NKVD dalinius ir karinius junginius. Kovose dalyvavo tankai ir artilerija. Tragišku savo gyvenimo momentu lietuvių tauta kreipiasi į visus garbingus pasaulio žmones, į visas laisvę mylinčias tautas, prašydama pagalbos prieš žmogaus orumo engimą…“.
9. Ar tikrai J.Noreika buvo suimtas ir kankinamas? Taip. Teko išnagrinėti jo tardymo protokolus. Nors tardymai trukdavo ne vieną valandą – protokolai trumpi. 113 tardymų ir 31 protokolas. Kartais visai nieko nerašoma. Būtent tuo metu „nepripažinusiems liaudies priešams“ buvo taikomos „aktyvaus tardymo priemonės“. Kadangi prieš ketvirtį amžiaus teko bendrauti ir su šioje byloje kaltintais asmenimis renkant duomenis apie kankinimus, tai šį tą galėčiau pakartoti. Pirmiausia, kankintojų atrama buvo tas pats MGB ministro pavaduotojas pplk. Leonardas Martavičius, kuris po dešimtmečio dalyvavo ir A.Ramanausko-Vanago kankinime. MGB tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas taip pat tardė nerašydamas jokių protokolų. Tardomas sau prisiėmė visą atsakomybę ir pasivadino visų partizanų ginkluotųjų pajėgų vadu. Okupantai į protokolus rašė pirmiausia tai, ką norėjo girdėti. Kai ką J.Noreika paneigdavo, jei vėl buvo sugrįžtama prie to paties klausimo.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Toje pačioje byloje suimtas lakūnas V.Ašmenskas prisiminė, kad „plk. E.Rozausko nurodytas, atsiguliau kniūbsčias ant kėdės, kojos kadaravo vienoje kėdės pusėje, o galva nusviro kitoje. Pasipila visa kruša smūgių…“
10. J.Noreika kariniame tribunole nuo pat pradžių kategoriškai neigė, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“. Visi liudijimai apie vokiškosios okupacijos metus vienaip ar kitaip liudija, kad J.Noreika matė sovietinį terorą iš arti, trėmimus vertino kaip genocidą ir atidarinėjo Šiauliuose „Raudonojo teroro muziejaus“ parodą. Tad iš pradžių kvietė lietuvius padėti kovoje su bolševizmu, tačiau vėliau, atsižvelgiant į nacistinės okupacijos realijas, tapo antinacinės organizcijos Lietuvių fronto įgaliotiniu Šiauliuose ir priešinosi okupantų spaudimui, kol galiausiai buvo gestapo suimtas.
1946 m. lapkričio 20 – 22 d. kariniame tribunole jam nebuvo iškelti kokie nors kaltinimai tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavus „tarybinių piliečių“ (taip tuo metu buvo įvardijami nužudyti žydai) žudynėse. Greičiau priešingai – visi parodymai ir liudijimai rodė jau mano minėtą J.Noreikos užsispyrimą siekti dalyvauti antisovietiniame pasipriešinime. J.Noreika- Generolas Vėtra ir jo bendražygis, adjutantas 22 metų Zigmas Laukaitis-Šerkšnas nuteisiami mirties bausme, o 1947 m. vasario 26 – 27 d. sušaudyti MGB rūsiuose bei užkasti Tuskulėnuose (būtent ten, kolumbariume, dabar saugomi beveik visų aukų palaikai). Lietuvos Respublikos Aukščiausias teismas visus šios bylos dalyvius reabilitavo 1991 m. gegužės 27 d.
11. Kas išdavė J.Noreiką su bendražygiais ir koks išdaviku likimas? MGB iš agentų sužinojusi apie Lietuvos tautinę tarybą pradėjo bylą „Falanga“, kuriai informaciją teikė agentai Klevas, Sibiriakovas ir Oras. Prieš ketvirtį amžiaus KGB archyvų tyrinėtoja Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė nustatė, kad agentas Nr. 15764 slapyvardžiu Oras – rašytoja, Vilniaus m. tarybos deputatė Valerija Valsiūniėnė. Tai būtent jai O.Lukauskaitė-Poškienė parodė atsisšaukimą į pasaulio tautas ir suklydo. Neužilgo prasidėjo suėmimai… Valerijos Valsiūnaitės atminimo lenta kabo kaip kabėjusi.
12. Generolo Vėtros supo ir sups patys įvairiausi mitai. Išsigalvotos ir tikros istorijos. Pavyzdžiui, kai S.Gorodeckis-Radžiūnas pasiūlė parašyti kasacinį skundą ir laimėti laiko – 1947 m. gegužės mėn. laikinai sustabdytas mirties bausmės vykdymas (iki 1950 m. sausio), Noreikos atsakymas buvo kupinas tų pačių minčių, kaip ir kalba teisme: „Ne. Nerašysiu. Kategoriškai draudžiu rašyti mano vardu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Vykdžiau savo – kario priesaiką ir pareigą. Esu priėmęs vyriausiojo laisvės kovų vado pareigas ir paklūstu tik Tautinei Tarybai…“.
13. O kaip gi anūkės S.Foti vertinimai? Manau, kiekvienas vertina pagal savo žinias ir supratimą bei mums nežinomas paskatas iš draugų (kad ir šiuo atveju turiu galvoje Foti bei Granto Gochino tandemą). Štai Noreikos duktė, operos solistė Dalia Noreikaitė-Kučėnienė kažkada parašė eiliuotą „Tėvo testamentą“:
Atmink, mano meilės kūdiki, Jėga yra dvejopa: Griaunanti – tai neapykantos jėga, O burianti jėga – tai meilė.“
Aš neidealizuoju. Tačiau nepriimu vertinimų, kurie iš dabarties „visažinių“ pozicijos perkeliami į praeitį ir mėginama moralizuoti kankintus, kalintus ir nužudytus žmones. Pabrėžiu – kankintus ir nužudytus!
Pirmadienį Lenkijos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad atšaukiamas Izraelio socialinės lygybės ministerijos generalinio direktoriaus Avio Coheno – Scalio vadovaujamos delegacijos vizitas į Varšuvą.
„Paskutinę minutę Izraelis pakeitė delegacijos sudėtį, kas gali reikšti, kad derybose daugiausia dėmesio ketinama skirti turto grąžinimo klausimams, todėl Lenkija priėmė sprendimą atšaukti Izraelio pareigūnų vizitą“, – sakoma URM pranešime.
Pasak portalo „Wiadomosci“, Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis jau prieš savaitę sakė, kad Teisės ir teisingumo partijos vyriausybė „jokiai šaliai neleis reikšti pretenzijų“. Savo ruožtu partijos lyderis Jaroslawas Kaczynskis teigė, jog „tai mums turi būti sumokėta“, o „Lenkija neturi jokių įsipareigojimų“. Turto restitucijos klausimas taip pat tapo Lenkijos kraštutinių dešiniųjų rinkimų kampanijos tema.
Lenkija mano, kad Antrojo pasaulinio karo metais konfiskuoto žydų turto grąžinimo klausimas yra išnagrinėtas.
Izraelio delegacija turėjo atvykti į Varšuvą pirmadienį.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Atgimimo metu veikusi visuomeninė organizacija Lietuvos Respublikos piliečių chartija, kuriai vadovavo literatūros kritikas, literatūrologas Vytautas Kubilius, buvo pakvietusi iš JAV į Lietuvą atvykusį JAV lietuvių visuomenės veikėją, politologą Liną Juozą Kojelį gauti informacijos apie galimybes reikštis JAV žiniasklaidoje.
Iš patirties žinodamas, kad žydų bendruomenė JAV žiniasklaida itin sėkmingai naudojasi, L.J.Kojelio tvirtinimu, tuo pačiu klausimu jis kreipėsi į JAV Žydų bendruomenės vadovus. Atsakymas buvęs labai paprastas: „mes savo galimybes JAV išnaudojame 105 procentais“. Kokiu procentu minimas galimybes išnaudoja Lietuva, turėtų atsakyti Lino Linkevičiaus vadovaujama Užsienio reikalų ministerija.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Neabejotina, jog apie žydų galimybes JAV Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) žino. Todėl nenutrūkstamai į viešumą keliamas, tarsi prie žydų genocido Lietuvoje prisidėjusių iškilių Lietuvos patriotų, klausimas priminė gal 105, o gal ir didesnius LŽB keliamus ir teigiamus sprendimus gaunančius procentus Lietuvoje. Žinant, kad galimybių pilnatvę išreiškia 100 procentų, šį skaičių viršijančių galių demonstravimas yra dirbtinas, nenatūralus , perteklinis.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Antai rugsėjo 23 d. prie Mokslų akademijos bibliotekos LŽB pirmininkė Faina Kukliansky prieš prasidedant piketui sakė: „Mums prieinami dokumentai įrodė, kad Jonas Noreika ženkliai ir tiesiogiai prisidėjo prie Holokausto vykdytos politikos Lietuvoje“. Tai – išsakyta netiesa, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos raštą pranešė, kad J.Noreika 1991-05-27 reabilituotas ir nėra jokio teisinio pagrindo pradėti kokias nors įstatymines procedūras, leidžiančias abejoti Jono Noreikos reabilitavimu.
Lietuva ir už nebūtas kaltes atsiprašinėja, Lietuvos žydų bendruomenei turtą, kurį SSRS nusavino, Lietuva pagal ribotas galimybes grąžino, išskirtinai žydų tautybės piliečių palikuonims net Afrikoje ir JAV dvigubą pilietybę be Konstitucijos pakeitimo, be referendumo Lietuva suteikia, tačiau LŽB to negana, siekti daugiau turbūt skatina tie niekuo nepagrįsti pertekliniai procentai.
Kadangi nepamatuoti kaltinimai bei reikalavimai natūraliai susilaukia atoveiksmio, LŽB minima veikla tarsi pertekliniai vaistai kenkia pilietinei sveikatai, prilygsta lietuvių kiršinimui tautiniu pagrindu su žydais. Tokiai veiklai neturi būti vietos.
Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis interviu televizijai pareiškė, kad šalis gali vietoje piniginės kompensacijos grąžinti žydų bendruomenei holokausto metais prarastą nuosavybę. Ministras pirmininkas V.Dombrovskis pažymėjo, kad dėl Latvijos ekonominės situacijos galima svarstyti tik turto sugrąžinimo, o ne nuostolių finansinio atlyginimo klausimą.
Latvijos teisingumo ministras Gaidis Bėrzinis praėjusią savaitę atsistatydino iš pareigų dėl nesutarimų su V. Dombrovskiu sprendžiant žydų turto restitucijos problemas.
