Abchazija

Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ar galima sakyti, jog Europos Komisija (EK), vertindama „Gazprom“ veiklą, pasielgė išdavikiškai – nusispjovė į teisėtus Lietuvos lūkesčius? Jei kvėpuojame demokratinės šalies oru, tai palyginimas „išdavikiškas elgesys“ – nei per daug piktas, nei per daug kategoriškas.

Bent jau šių eilučių autorius įžvelgia kiaulystę: nenubausdama „Gazpromo“ solidžia pinigine bausme EK pasielgė tarsi Kremliaus advokatas. Juk EK vadovybė tik žodžiais pasmerkė iki šiol išskirtinėmis monopolijos teisėmis piktnaudžiavusį rusišką koncerną, o Lietuvą, ne vienerius metus kentusią „Gazprom“ šantažą, paliko be nieko – ir be pinigų, ir be garbės.

Žinoma, skirdami rusiškam koncernui griežtus būsimos veiklos nurodymus (jeigu „Gazprom“ pažeis nurodymus, EK be papildomų svarstymų galės skirti baudą, siekiančią iki 10 proc. įmonės pasaulinės metinės apyvartos) Vakarai dedasi esantys principingi. Tačiau Vakarai neišdrįso žengti svarbiausio žingsnio – nepaskyrė „Gazpromui“ baudos už tai, kaip jis niekingai Lietuvą engė iki šiol.

Taigi „Gazpromas“ gurkšnoja pergalės šampaną: rusų dujų kompanija išvengė 8 milijardų eurų baudos, kuri galėjo būti skirta už akivaizdų piktnaudžiavimą monopoline padėtimi Europos Sąjungos dujų rinkose. Lietuva gi dar sykį pažeminta: dėl nesąžiningos „Gazprom“ kainodaros, regis, niekad nebeatgaus pusantro milijardo prarastų eurų. Be to, smuktelėjo Lietuvos prestižas bent jau Maskvos akimis žvelgiant – Vakarų sąjungininkai nepalaikė Lietuvos ieškinių, taigi, galima manyti, jog Lietuva tiesiog … pasikarščiavo.

Lietuvą menkai guodžia EK paskelbtose išvadose brėžiama nuostata: „nuo šiol „atitinkamiems „Gazprom“ klientams suteikiama veiksminga priemonė užsitikrinti, kad jų mokama dujų kaina atitiktų kainų lygį Vakarų Europos dujų rinkose, visų pirma, suskystintų dujų prekyvietėse“. Kaip bus ateityje, be abejo, – svarbu. Bet ateitį numatyti sunku. Ypač kai tenka tartis su duoto žodžio nesilaikančia Rusija. Tik kvailys gali patikėti, kad „Gazpromas“ klusniai vadovausis EK nubrėžtomis taisyklėmis. Kremliaus gudročiai būtinai sugalvos naujų suktybių bent jau silpniausiems ir mažiausiems ES nariams skriausti. Ką tada suoks EK vadovybė? Dar sykį pagrūmos piršteliu, kad, jei Rusija ir vėl šantažuos silpnuosius, tai jau tada tikrai sulauks konkrečių sankcijų?

ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestaeger. EPA – ELTA nuotr.

Rusija jaučiasi nebaudžiama, nes Europai ir vėl pritrūko padorumo, sąžiningumo, principingumo, drąsos.

Žinoma, už konkurencijos politiką atsakingos Europos Komisijos narės Margrethe Vestager teiginiai, esą „nuo dabar panaikinamos „Gazprom“ sudarytos kliūtys, trukdžiusios laisvai tekėti dujų srautams Vidurio ir Rytų Europoje“, – viltingi. Bet tai – tik žodžiai, neparemti konkrečiais darbais. Kur dabar EK rekomendacijos ir paliepimai guli – ant Vladimiro Putino stalo Kremliuje ar šiukšlių konteineryje?

Ypač nuvylė ponios M. Vestager pastebėjimas: „Kaip visada, šioje byloje siekiama ne pirštu badyti verslą, bet pasiekti Europos vartotojams ir įmonėms naudingiausią rezultatą“. Jei ponia M. Vestager nuoširdžiai mano, kad „Gazpromas“ yra verslas, o ne didžioji Rusijos politika, tai tada drįstu manyti, jog ji nieko nenutuokia nei didžiojoje, nei mažojoje politikoje. Kaip su tokiais „žinovais“ diskutuoti?

Bet greičiausiai ponia M.Vestager supranta, kad Rusija dujomis ne tik prekiauja, bet dar ir politikuoja: į valdžią prastumia prorusiškus premjerus, prezidentus, koreguoja atėjusių balsuoti rinkėjų nuotaikas, perka žiniasklaidą, ant kojų pastato palankius verslininkus, priešiškus – sužlugdo. Tačiau išdėti šią tiesą Rusijai – baugu. Ypač baugu Rusiją konkrečiai bausti. Dar nušaus arba nunuodys. Kaip Aleksandrą Litvinenką, Borisą Berezovskį ar Sergejų Skripalį. 8 milijardų eurų suma – tai pinigai, dėl kurių tikrai galima netekti galvos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

Europos Sąjunga. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Jokiu būdu nenoriu būti skeptiku, įtariai žvelgiančiu į savo sąjungininkus – Europos Sąjungą. Bet kad kitaip – niekaip. Vokietija užsispyrusi Baltijos jūroje tiesia Nord Stream – 2, nors puikiai supranta, kad šis projektas – labiau politinis nei ekonominis, išduodantis ir Baltijos šalis, ir Ukrainą.

Prancūzijos prezidentas veržte veržiasi į Kremlių susitikti su kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos prezidentu, nors pačios veiksmingiausios derybos su Kremliaus vadovu – jokių derybų. Jaunasis Prancūzijos prezidentas mano pergudrausiąs Kremlių ir sustiprinsiąs savąjį europietišką prestižą. Džiaugčiausi, jei taip nutiktų. Bet nutiks atvirkščiai – prancūzas liks be nieko. Nes Putinas pripažįsta tik grubią jėgą. Diplomatiniais tūpčiojimais Kremliaus šeimininko nesugraudinsi.

Jei Putinas žinotų, kad niekas iš ES ir NATO su juo tikrai niekad niekados nesusitiks, kol nebus grąžintos okupuotos teritorijos, separatistų greitai sumažėtų ne tik Donecke, Luhanske, Kryme, bet ir Abchazijoje, Kalnų Karabache, Padniestrėje…

Bet prorusiškų separatistų šiandien – visur gausu.

Tekstas paskelbtas Amerikoje (Čikagoje) leidžiamame lietuvių laikraštyje „Draugas“

2018.05.31; 06:12

Trumposios naujienos

Jungtinės Valstijos trečiadienį pasmerkė Sirijos sprendimą pripažinti du Rusijos kontroliuojamus Gruzijos regionus – Abchaziją ir Pietų Osetiją – ir užmegzti su jais diplomatinius santykius, teigdamos, kad visiškai remia Gruzijos nepriklausomybę, skelbia „Reuters“.

JAV taip pat pakartojo savo raginimus Rusijai pasišalinti iš tų teritorijų.

„Jungtinės Valstijos griežtai smerkia Sirijos režimo ketinimus užmegzti diplomatinius santykius su Rusijos okupuotais Gruzijos regionais – Abchazija ir Pietų Osetija. Šie regionai yra Gruzijos dalis. JAV pozicija Abchazijos ir Pietų Osetijos atžvilgiu – nepajudinama“, – sakė JAV valstybės departamento atstovė Heather Nauert.

Šis JAV pranešimas paskelbtas praėjus dienai po to, kai Sirija pripažino regionus nepriklausomomis valstybėmis, o Gruzija pareiškė nutrauksianti diplomatinius santykius su Sirija.

Anksčiau Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažino Nikaragva, Venesuela ir Nauru.

„Visiškai remiame Gruzijos suverenumą, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, atsižvelgiant į tarptautiniu mastu pripažintas jos sienas, ir raginame visas valstybes daryti tą patį“, – sakė H. Nauert.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.31; 02:00

Aktualijos

Lietuva tvirtai remia Sakartvelo (Gruzijos) suverenitetą ir teritorinį vientisumą tarptautinės bendruomenės pripažįstamų sienų ribose ir smerkia Sirijos sprendimą pripažinti Sakartvelo Abchazijos ir Cchinvalio (Pietų Osetijos) regionus „nepriklausomomis valstybėmis“, pareiškė Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

„Tai – šiurkštus Sakartvelo suvereniteto ir teritorinio vientisumo bei tarptautinės teisės pažeidimas. Raginame Sirijos vyriausybę vykdyti užsienio politiką, paremtą tarptautinės teisės normomis, o ne trečiųjų šalių spaudimu, ir nedelsiant atšaukti šį sprendimą“, – sakoma URM pareiškime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.30; 06:00

Trumposios naujienos

Sirija pripažino dviejų Rusijos kontroliuojamų Gruzijos regionų – Abchazijos ir Pietų Osetijos – nepriklausomybę ir šiuo veiksmu supykdė Gruziją, informuoja transliuotojas BBC.

Gruzijos užsienio reikalų ministerija į tai sureagavo paskelbdama, kad „pradėjo procedūras, skirtas nutraukti diplomatinius santykius su Sirija“.

„Tai padarydamas Assado režimas parėmė Rusijos karinę agresiją prieš Gruziją, neteisėtą Abchazijos ir Cchinvalio regiono (Pietų Osetijos) okupaciją ir daugelį metų vykdomą etninį valymą“, – sakė Gruzijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Davidas Dondua.

Be Rusijos ir Sirijos, Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažįsta Venesuela, Nikaragva, Vanuatu ir Nauru.

Rusijai 2015 metų rugsėjį pradėjus remti Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimą, B. al-Assadas užmezgė labai glaudžius santykius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Rusijos įsikišimas padėjo pakreipti pilietinį Sirijos karą B. al-Assado naudai ir jo pajėgoms susigrąžinti didžiules prarastas teritorijas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.30; 06:45

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ar mums svarbu žinoti, su kuo gegužės 19-ąją dieną buvo susitikęs Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) departamento direktorius Aleksejus Pavlovskis? Svarbu.

Prie Rusijos stalo – separatistai iš Pietų Kaukazo

Tąsyk oficialus Rusijos diplomatas oficialaus susitikimo metu viešai įžeidė tris valstybes – Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną. NVS departamento vadovas A.Pavlovskis bendravo su pasaulyje nepripažintos Abchazijos respublikos prezidentu Rauliu Hadžimba bei Vakaruose nepripažįstamų Padniestrės, Pietų Osetijos ir Kalnų Karabacho respublikų atstovais.

Aukšto rango Rusijos diplomato bendravimas su nuo Gruzijos, Moldovos ir Azerbaidžano karinėmis priemonėmis atplėštų teritorinių darinių administracijų pasiuntiniais byloja, kas tikrasis šių teritorinių ginčų įkvėpėjas bei kuratorius. Kad Rusija yra Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną griaunančių teritorinių karų organizatorius, rodo ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo atsiųsta telegrama. Jei renginio organizatorius bei dalyvius sveikina Rusijos URM šefas, vadinasi, renginiui pritariama ir Kremliuje.

Beje, Rusija senokai pripažįsta nuo Gruzijos atplėštą Abchaziją nepriklausoma valstybe. Nuo pat 2008-ųjų metų Abchazija ir Pietų Osetija traktuojamos kaip savarankiškos atstovės Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje (NVS). Keista galbūt tik tai, kad į apsišaukėlės Abchazijos URM įkūrimo 25-mečiui skirtą iškilmingą minėjimą Suchumyje nebuvo pakviesti separatistai iš rytų Ukrainos. 

Žodžiu, Lietuvai svarbu žinoti, kad Rusija viešai, oficialiai ir demonstratyviai remia Moldovą, Gruziją ir Azerbaidžaną skaldančius separatistinius judėjimus. Mums ypač svarbu įsiminti: aukšto rango Rusijos diplomatai globoja ir vadinamąją Kalnų Karabacho respubliką (KKR).

Rusijos užsienio reikalų ministerija

Beje, Rusijos diplomatinis žingsnis pradėt viešai rodyti prielankumą jau ir armėnų separatistams – įsidėmėtinas. Mat Lietuvoje, susigaudančioje, kas, kodėl ir kaip kurstė nuo Moldovos ir Gruzijos atskilti Abchaziją, Pietų Osetiją ar Padniestrę, vis dar esama „filosofų“, kuriems nesuprantamos intrigos dėl Kalnų Karabacho. Kai kurie lietuvaičiai nepajėgia suprasti akivaizdžiausios tiesos – Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Visos civilizuotos pasaulio valstybės, įskaitant ir NATO bei Europos Sąjungos šalis, neįsivaizduoja Azerbaidžano be Kalnų Karabacho, o Armėnijos – su Kalnų Karabachu. Oficiali Lietuvos pozicija – lygiai tokia pati: Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Tie lietuviai, kurie tvirtina priešingai, prieštarauja oficialiai Lietuvos valstybės pozicijai.

Gal vis tik priminsiu pavardes tų, kurie, panašiai kaip ir Rusijos URM diplomatai, kadaise yra tiesiogiai – netiesiogiai bendravę su Kalnų Karabachą administruojančiais atstovais. Laimė, tokių „žinovų“ nėra daug. Ir vis dėlto keletą pavardžių nurodysiu: Seimo narys Povilas Urbšys, buvusi Seimo narė Dalia Kuodytė bei Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. Dar galima būtų nurodyti ir Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pavardę. Praėjusios kadencijos metu šis liberalas priklausė D.Kuodytės įkurtai parlamentinei draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, o būtent su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu) grupei. Žodžiu, netiesiogiai abejojo Azerbaidžano teise į Kalnų Karabachą ir taip pat netiesiogiai prieštaravo Lietuvos valstybės, gerbiančios Azerbaidžano teritorinį vientisumą, politikai.

Specialiai kurstomose Pietų Kaukazo intrigose mes, lietuviai, privalome neprarasti sveiko proto. Išlikime objektyvūs, santūrūs. Patikėti armėniškomis versijomis būtų ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Kam pyktis su musulmoniškuoju Azerbaidžanu, juolab kad oficialusis Baku teisus, jei, remiantis Azerbaidžano URM spaudos sekretoriaus Himketo Gadžijevo žodžiais, azerbaidžaniečiai pareikš Rusijai kategorišką protestą dėl susitikimų su apsišaukėlės KKR atstovais. Akivaizdu, kad panašių protestų ateityje gali sulaukti ir Lietuva, jei savi „krikščioniškosios Armėnijos gerbėjai“ ir ateityje demonstruos palankumo ženklus separatistams iš KKR. 

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Nepamirškime: Armėnija – atkakli, gudri. Ji, sakykim, sumaniai slepia duomenis, leidžiančius įtarti, jog pirmieji Kalnų Karabacho nepriklausomybės nuo Azerbaidžano sumanytojai – galingoji Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba KGB (remiuosi kad ir amerikiečių eksperto Grigorijaus Vinikovo nuomone). Šią temą vertėtų giliau panagrinėti (dirbtinai sukūręs tokį konfliktą Kremlius įgijo svertų šioms valstybėms daryti rimtą įtaką).

Vokiečių teismas liepė demontuoti

Vienas iš paskutiniųjų įžūlaus armėniško atkaklumo pavyzdžių – įvykiai Kelne. Sunku patikėti, bet armėnų diaspora, neturėdama leidimo, šiame Vokietijos mieste pastatė paminklą armėnų aukoms atminti. Balandžio 15-ąją iniciatyvinės grupės „Atminti genocidą“ aktyvistai surentė pusantro metro aukščio plieninę skulptūrą netoli Kelno katedros šalia Hohencolernų tilto.

Vokiškas leidinys DW skelbė, kad Kelno administracinis teismas įpareigojo paminklą išmontuoti. Pasak bylą nagrinėjusio teisėjo, paminklo kūrėjai neturi leidimo naudoti visuomeninius statinius ypatingais pagrindais, be to, jie negali pretenduoti gauti tokį leidimą. Teisė kurti memorialą nesusijusi su teise laisvai reikšti nuomone, nes toji teisė nereguliuoja paminklų statymo visuomeninėse vietose.

Šiuo konkrečiu atveju ne taip svarbu, ar iniciatyvinė grupė ginčys Kelno teismo nuosprendį Miunsterio žemės Aukščiausiajame administraciniame teisme. Svarbus pats faktas – armėnai įsigudrina armėniškąją istorijos traktuotę teigiančius paminklus pastatyti net be valdžios palaiminimo (sunku įsivaizduoti, kad Armėnijoje be leidimo būtų pastatytas bent vienas mažytis paminkliukas).

Pusę milijono dolerių kainuojantis kilimas

Kitas pavyzdys – senoviniai kilimai. Visiems suprantama, kad azerbaidžaniečiai moka austi kilimus. Taip pat vieša paslaptis, kad azerbaidžaniečiai kilimus audžia nuo seniausių laikų. Taip pat būtų kvaila tvirtinti, kad Kalnų Karabache šimtmečiais gyvenę azerbaidžaniečiai niekad neaudė savųjų specifinių kilimų. Bet šiandien Kalnų Karabachą užėmusios jėgos tvirtina, esą jei kilimo kilmė – Kalnų Karabachas, jis – būtinai armėniškas.

Armėniškos organizacijos pradėjo rodyti atvirą nepasitenkinimą, kai azerbaidžanietiškas kiliminis menas pateko į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Armėnijai neparanku, kad ypatinga azerbaidžanietiška kilimų audimo mokykla būtų pripažinta pasauline vertybe. Savo žodį bandė tarti įvairios armėniškų kilimų vertintojų draugijos, įsikūrusios armėnų gausiai apgyvendintame Los Andžele. Šios organizacijos karts nuo karto reiškia protestus dėl savąjį kilimų meną pasaulyje propaguojančio Azerbaidžano, tarsi azerbaidžaniečiai neturi teisės didžiuotis savo kilimais.

Armėnų diasporą Amerikoje išmuša iš pusiausvyros ir nuoroda, kad unikalūs, specifiniai Karabacho mokyklos kilimai priklauso ne kam kitam, o Azerbaidžanui. Tada ne šiaip keliama isterija, bet ir imama įžūliai reikalauti „nedelsiant nutraukti veiksmus, iškraipančius armėnų kultūrines tradicijas“.

Kilimas „Ovčulug”. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Sakykim, „Sputnik Armenija“ pakomentavo armėniškosios diasporos atstovo (armėnų galerijos Paryžiuje direktoriaus Berdžemo Ačdžiano) nuomonę. Šis vyras tvirtino, kad „daug senovės armėnų kilimų buvo išvežti iš šalies XVIII–XIX amžiuose, bet dar daugiau dirbinių iškeliavo iš Armėnijos sovietiniu laikotarpiu. Tik nežymi dalis tų pavyzdžių liko tėvynėje“.

Taip, galima pritarti, kad daug vertingų egzempliorių – išvežta. Bet kas dėl to kaltas? Ir kodėl kiekvienas bent kiek vertingesnis kilimas būtinai priskiriamas armėniškai, o ne azerbaidžanietiškai mokyklai? Juk dar ne taip seniai (18-as, 19-as amžiai) net Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas (Irevanės chanatas) miestas, kur kilimus audė, suprantama, azerbaidžaniečių mokyklos atstovai.

Be abejo, kilimai visada laikyti vertinga preke, o apsukrumu pasižymintys armėnų verslininkai tuo puikiai naudojasi iki šiol. Pavyzdžiui, leidinys Aravot.am neseniai pranešė, kad iš Azerbaidžano į Armėniją per trečiąją šalį 2014 metais buvo įvežtas kilimas, kainuojantis pusę milijono JAV dolerių. Oficiali armėnų versija: „Senovės rankraščių institutas „Matenadaran“ 2014.10.15 kaip kultūros vertybę į Armėniją iš JAV įvežė 3,17 kv. m dydžio kilimą, kainuojantį 596 tūkst. dolerių. Kilimas  1940–50 m., „Šeki-Šamacha“, kilmės šalis – Azerbaidžanas“.

Taigi kilimas kol kas parduotas kaip azerbaidžanietiškas. Bet koks jo likimas bus ateityje? Ar neatsidurs armėnų festivalio ekspozicijoje Vašingtone jau kaip armėniškas?

Armėnų diasporos apetitai

Viešojoje erdvėje nūnai propaguojama mintis, esą tie, kurie domisi Armėnijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos interesais – šaunuoliai, o štai domėtis Azerbaidžanu – niekam tikęs sumanymas. Šia tendencinga propaganda nesistebėkime. Armėnijos diaspora – įtakinga, galinga.

Pavyzdžiui, nuo praėjusių metų armėnų diaspora iš JAV atkakliai reikalauja finansinės paramos. Esą dabar pats metas skirti pinigus, nes naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – tikras demokratas, sugebėsiantis įveikti korupcijos vėžį – buvusio prezidento Seržo Sargsiano klanus.

Koks bus Vašingtono sprendimas šįmet – sunku pasakyti. Amerikiečius tikriausiai įtikins. Iškalbinga detalė: JAV veikiančių armėniškų organizacijų apetitai nuolat auga: jei praėjusiais metais prašyta 70 milijonų dolerių, tai dabar jau reikalaujama dvigubai daugiau – 140 milijonų JAV dolerių.

Jei oficialusis Vašingtonas skirs tiek lėšų, kiek trokšta armėniška diaspora, tikėtina, Pasaulyje dar labiau suaktyvės Armėnijos gynėjai.

Nenustebčiau, jei tokių atsirastų ir Lietuvoje. Padėtis – sudėtinga. Atkreipkite dėmesį, kiek Vilniuje veikia armėniškų restoranų bei šašlykinių! Ir prie autobusų stoties, ir Žirmūnų rajone, ir Nemenčinės plente… O azerbaidžanietiškų restoranų – nė vieno. Kiek Lietuvoje pastatyta armėniškų kryžių – net trijose vietose (Klaipėda, Šiauliai, Kauno regionas)? O kiek Lietuvoje stovi azerbaidžaniečiams svarbių paminklų? Nė vieno. Kiek armėniškų ir kiek azerbaidžanietiškų parodų surengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro muziejuje – azerbaidžaniečiai ir vėl atsilieka. Kiek Azerbaidžaną kritikuojančių ir kiek Armėniją kritikuojančių publikacijų per pastaruosius keletą metų pasirodė įtakinguose lietuviškuose portaluose? Ir vėl: Armėnija laimi. Ji beveik nekritikuojama. Ypač keista, jog nekritikuojama dėl to, kad okupavo svetimas žemes.

Šie faktai iškalbingi. Nepamirškime jų. Kaip ir Rusijos sprendimo į oficialų URM kuruojamą renginį pakviesti apsišaukėlės KKR atstovus.

2018.05.21; 04:30

Atsargiai

Tbilisyje per ginkluotą užpuolimą sužeista buvusi dešimtojo dešimtmečio pradžioje Gruzijoje veikusios sukarintos formuotės „Mechedrioni“ vado pavaduotoja, atsargos pulkininkė Dodo Gugešašvili.

Tai trečiadienį pranešė Gruzijos žiniasklaida, kuria remiasi „Interfax“.

Gautomis žiniomis, D. Gugešašvili buvo užpulta savo bute. Pranešama, kad nusikaltėliai nušovė jos sūnų, gimusį 1985 metais. Piktadarių ieškoma.

D. Gugešašvili dalyvavo ginkluotuose konfliktuose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Pasak žiniasklaidos, ji taip pat dalyvavo karo veiksmuose Rytų Ukrainoje, kur rengė ukrainiečių savanorius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.08; 00:01

AktualijosSkaitomiausios

Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“ (išleista Mokslotyros instituto, spausdino „Standartų spaustuvė“, 2016) apie skaudžius ir prieštaringus Azerbaidžano ir Armėnijos santykius (Juodasis Sodas – taip verčiasi iš azerbaidžaniečių kalbos Kalnų Karabacho pavadinimas) į mano rankas pateko atsitiktinai. Tačiau kartą prisėdęs pavartyti šią knygą, nepastebimai pačiam sau įsitraukiau, pamiršęs viską aplinkui, ir, kaip sakoma, knygą prarijau vienu ypu. 

Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos” išleista dar keletas svarbių veikalų. Pavyzdžiui, istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai. Slaptai.lt nuotr.

Taigi mažiausias dalykas, ką čia randame – tai intriguojantys, nepaliekantys skaitytojo abejingu pasakojimai. Kita vertus, kai nusprendžiau parašyti atsiliepimą apie savo įspūdžius, iškart supratau, kad nepatrauksiu iki normalios recenzijos, nesu pajėgus pateikti atsakingą leidinio aprašą dėl tos paprasčiausios priežasties, jog trūksta kompetencijos savarankiškai pasamprotauti apie tokią slidžią problematiką kaip dviejų tautų tragiška priešprieša, – reikėtų visą vasarą prasėdėti skaitant įvairiausio pobūdžio žinynus, istorikų darbus, bent apytikriai susipažinti su įspūdinga istoriografija.

Jeigu sakysite, kad dėl to nėra ko kvaršinti galvos, nes mūsų autorius už mus visus susipažino su reikalingais istoriniais šaltiniais, leisiu sau pastebėti, kad garbusis autorius visiškai nesislapsto, jog labai aiškiai yra užsiangažavęs Azerbaidžano naudai, kai, tarsi siekdamas nuomonių balanso, bando nusakyti įvykių eigą tuo rakursu, kaip tai atrodo žiūrint iš Baku pusės.

Kita vertus, nepasakyčiau, kad čia žiūrimą į skaudžių prieštarų susipynusį mazgą azerbaidžaniečio akimis, greičiau yra taip, kad skaudžią istoriją mums gviešiasi papasakoti žurnalistas, į pasaulį žiūrintis įsimylėjusio Azerbaidžaną žmogaus akimis. Taigi kitas klausimas, kurį čia, kviečiant skaityti šią knygą, galime kelti – ar meilė gali būti geras patarėjas, siekiant tiesos, teisingo dalykų padėties nušvietimo, bandant susivokti ne paprastoje situacijoje? 

„Juodojo Sodo tragedija”. Žurnalisto Gintaro Visocko knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.

Meilė, švelniai tariant, nėra privaloma įsipareigojimo objektyvumui sąlyga, ar ne? Tačiau mūsų situacija yra ypatinga tuo, kad mes paprastai vadovaujamės armėniška įvykių versija, taigi reikia didelio pasišventėlio, kuris ryžtųsi papasakoti kitą, ne tokią patogią versiją. Be to, tai nereiškia, kad diametraliai priešingi pasakojimai vienodu laipsniu iškreivina erdvę, o tiesa slypi kažkur per vidurį. G. Visocko knyga yra verta doro pagyrimo dėl to, jog ji padeda didesniu ar mažesniu laipsniu išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, įsisenėjusių štampų, atkreipdama dėmesį į aplinkybes, kurios negali būti paaiškintos ankstesnio pasakojimo schemoje, kartas nuo karto primena faktus, įpareigojančius prasikrapštyti akis.

Kai pagalvoji, reikia įdėti pastangų, jog mes prisimintume akivaizdų faktą, kad ne Azerbaidžanas užpuolė Armėniją,  o Armėnija iniciavo separatistinių nuotaikų įsivyravimą Kalnų Karabache ir keliuose šalutiniuose Azerbaidžano jurisdikcijose rajonuose, taigi pasitvarkė čia lygiai taip, kaip dabar tvarkosi Rusija Ukrainos žemėse, kuriose žymią populiacijos dalį sudaro rusakalbiai gyventojai. Iš tiesų, kaip primena autorius, labai panašiai buvo okupuotos Padniestrė, Abchazija, Krymas…

Žinia, Kalnų Karabachas buvo okupuotas ir dabartinis apsišaukėliškas jo status quo yra įtvirtintas su tų pačių rusų pagalba. Skaitant šią knygą ne kartą turėjau progą pagalvoti apie tai – kaip reaguotume mes, jeigu nuo Lietuvos būtų atplėštas Vilniaus kraštas, Klaipėda?.. Taigi žiauriu akibrokštu reikia laikyti knygoje aptariamą faktą, kad Lietuvos Seime andai buvo  įkurta draugystės su Kalnų Karabachu, civilizuotų šalių nepripažįstamu valstybiniu dariniu, draugija. Galima daiktas, toks nesusipratimas kyla ne iš blogos valios, bet iš baisaus neišmanymo, tačiau nuo to ne lengviau ant dūšios susipratusiam piliečiui. Žala neišmatuojama tik galimais nuostoliais diplomatinių santykių su Azerbaidžanu plotmėje, ne mažiau nesmagu dėl to, kad mūsų tautos atstovai šiuo atveju kažkaip atmestinai, padrikai, nepreciziškai elgiasi pačios teisingumo idėjos atžvilgiu.

Labai švariai knygos puslapiuose ne kartą nuskamba žodžiai, tampantys savotišku knygos leitmotyvu, kad Azerbaidžanas labai taktiškai, neįkyriai beldžiasi į mūsų duris, korektiškai primena apie savo viltis, kad bus laikomasi bent formalaus teisingumo principų, o mes neretai atsisukame su pikta grimasa veide.

Nedidelė paslaptis, kad armėnų diasporos JAV ir kai kuriuose Europos šalyse yra įtakingi lobistai, išmaniai primetantys tendencingą požiūrį vyriausybėms ir šalių visuomeninei nuomonei. Ta proga prisiminiau, kad  dar Imannuelis Kantas, atkreipęs dėmesį į šios tautos žmonių protingumą ir apsukrumą, sugebėjimą daryti įtaką aplinkybėms, viename iš savo paskutiniųjų darbų „Pragmatinė filosofija“ yra palikęs tokius žodžius: kur praėjo armėnas, ten ir žydui nėra ką veikti…  

Kita vertus, ne paslaptis ir tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais ekonomiškai labai sustiprėjęs, tampantis vis labiau įtakingu geopolitiniu žaidėju Azerbaidžanas įdeda nemažai pastangų gerinant savo įvaizdį pasaulyje, ypač ieškodamas būdų laimėti Vakarų pasaulio žmonių simpatijas. Taigi kyla klausimas – ar ir mūsų autorius yra lobistas tradicine to žodžio reikšme, besistengiantis dėl Azerbaidžano naudos pagal įprastą lobistinės veiklos kanoną?

Pradėjome knygos aptarimą nuo fakto konstatavimo, kad Azerbaidžanas yra mūsų autoriaus pasija, kitaip tariant, tokia meilė, kurios neįmanoma nuslėpti kaip žarijos išdžiūvusioje šieno kupetoje, bet įsivaizduojame, kad visados atsiras toks įtarumo metodologijos pasekėjas, kuris norės paklausti – ar šis autorius nederina savo meilės su kokio nors pobūdžio merkantiliniu suinteresuotumu? Jeigu klausiate mano nuomonės, pasakyčiau taip, kad, regis, šios knygos autorių veža savosios misijos prasmingumo suvokimas, tikėjimas, kad pilnutinė tiesa ir  įvairiapusiškesnis aplinkybių žinojimas jo paties tautiečiams yra  labiau reikalingas dalykas nei dalinė tiesa ir selektyvus faktų grupavimas.

Todėl esu įsitikinės, kad mūsų politikams ir diplomatams, mezgantiems ryšius su Azerbaidžanu, labai svarbu būtų pasinaudoti šio žurnalisto įdirbiu, įsiklausyti į jo patarimus, pasimokyti subtilumo bendraujant su rytų žmonėmis.

Kas šioje knygoje manęs neįtikino? Neneigdamas armėnų žudynių, įgijusio masinį pobūdį XXa. pradžioje, fakto, autorius siekia įvardyti ir tas aplinkybes, kurios pastūmėjo Osmanų imperiją į kraštutinius veiksmus. Esą tai buvo armėnų, dažnai gyvenusių pasienio zonose, nelojalumas, konfliktų metu šiai tautinei mažumai visados renkantis priešišką musulmoniškai imperijai šalių, o ypač Rusijos, pusę. Žinia, norint mušti, visados gali rasti lazdą.

Kita vertus, net jeigu nurodytos aplinkybės būtų didesniu ar mažesniu laipsniu teisingos, kalbėti apie tai, mano galva, nederėtų, nes tokiu atveju, norime to, ar nenorime, pasitarnaujame žudynių fakto racionalizacijai, kas, žinoma, nėra žudynių legitimacija ar kažkoks pateisinimas, tačiau vis dėlto verčia nejaukiai susigūžti. Kaip atrodo bent man, net vardan tiesos objektyvumo ir labiau visapusiško aplinkybių nušvietimo tokie išvedžiojimai nėra labai tinkami. Tai sakau tikrai ne dėlto, kad pasirodyčiau teisingesnis ir pažangesnis už autorių, bet todėl, jog  nutylėti šio man nemalonaus akibrokšto negaliu, nors tu ką.

Teisingi yra daugiakartiniai pastebėjimai knygoje, fakto priminimai, kad tik su rusų palaikymu šiandien Armėnija įtvirtina savo interesus, tačiau savo ruožtu galėtume atšauti, kad, galimas daiktas, armėnų populiacija renkasi Rusijos pusę ne iš didelės meilės, o verčiama būtinybės, neturėdama kitų alternatyvų. Kita vertus, šioje knygoje yra keliama labai intriguojanti hipotezė, kurią dar reikėtų patikrinti ir išbandyti kontrargumentų sekoje, dėl to, kad su Rusija armėnų tauta susiejo savo likimą  daug anksčiau nei mes esme įpratę manyti, toks armėnų apsisprendimas neva nėra tik mūsų laikais susiklosčiusių aplinkybių padarinys, bet kyla iš istorijos gelmės ir šios tautos prigimties. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Knyga „Juodojo Sodo tragedija“ yra autoriaus pažintinių ir publicistinio pobūdžio straipsnių, skelbtų internetiniame www. slaptai.lt portale 2013 – 2016-aisiais metais, rinkinys, papildant skelbtą medžiagą ekskursais į tragišką Azerbaidžano istoriją. Tiesą sakant, šio atsiliepimo autorių nustebino neįtikėtinas sugebėjimas sulydyti skirtingų metų ir tematikos publikacijas į vieną visumą, kai paviršiuje glūdinčių siūlių beveik nesimato. Kita vertus, žiūrint jau iš  knygos atsiradimo situacijos, ankstesnės publikacijos gali būti prilygintos veidrodžio šukėms, kurios dabar buvo sulipdytos  į vientisą veidrodžio ekraną.

Ką atspindi arba, kitaip tariant, rodo toks veidrodis? Ogi – Juodojo sodo tragediją!

2017.07.27; 09:25

AktualijosSkaitomiausios

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Arcachas… Tokios valstybės nerasite nė viename tarptautinių taisyklių ir normų besilaikančiame Pasaulio žemėlapyje. Valstybės šiuo pavadinimu nėra pripažinusios nei NATO, nei Europos Sąjungos šalys. Tokios valstybės niekad nėra minėjusi ir Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).

Jei neužtenka tarptautinės bendruomenės patikinimų, kad tokiu pavadinimu valstybės tikrai nėra, dėl paaiškinimo kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Oficialus Lietuvos URM atsakymas bus kategoriškas – ši valstybė neegzistuoja. Prašykite garsiausių Lietuvos geografų paaiškinimų, ir jie kalbės panašiai – tokia valstybė neegzistuoja. Nebent fantastiniuose romanuose…

Ir vis dėlto Vilniuje buvo surengta paroda „Arcachas: jauna valstybė senoviniame krašte“. Kam privalome „dėkoti“ už parodą – fantastinių romanų autoriams? Ne. Fantastikos mėgėjai šį sykį niekuo dėti. Viskas kur kas rimčiau, sudėtingiau.

Plakate, kurį pavyko gauti, skelbta, jog parodą bus leidžiama lankyti 2017-ųjų metų liepos 4 – 7 dienomis galerijoje „Menų vartai“ (Vilniaus g. 39, Mokytojų namai, Vilnius). Pirmasis įtarimas – kodėl taip trumpai, kodėl vos keletą dienų? Juk kiekvienas panašius renginius organizuojantis asmuo širdies gilumoje trokšta, kad paroda dirbtų ilgai – tegul ją išvysta kuo daugiau svečių. 

Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją

Antrasis įtarimas – kodėl paroda atidaroma būtent liepos 4 – 7 dienomis, kai visa Lietuva švenčia Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kai lietuvių dėmesys sutelktas Karaliaus Mindaugo asmenybei, kai Lietuvoje nedirba oficialios įstaigos?

Trečioji keistenybė – paroda buvo uždaryta dar anksčiau, nei skelbta plakate. Liepos 5-ąją apie 17 valandą vakaro nuskubėjęs į Mokytojų namus Arcachą reklamuojančių plakatų jau neaptikau, o užlipęs į trečiąjį aukštą, kur įsikūrusi galerija, sužinojau, kad paroda skubiai išformuota. Taigi ji veikė vos dvi dienas.

Kas tikrieji jos orgaizatoriai? Galima drąsiai teigti, jog tai – Azerbaidžano žemes okupavusios Armėnijos provokacija. Juk mažytis užrašas atsitiktinai gauto plakato apačioje bylojo, kad užsakovas – Armėnijos užsienio reikalų ministerija.

Bet ir be užrašo „Armėnijos URM“ akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas, pasitelkdamas į pagalbą tiek Lietuvoje gyvenančius armėnus, tiek politinėse Pietų Kaukazo intrigose nesusigaudančius lietuvius, siekia įpiršti Lietuvai nuomonę, esą Kalnų Karabachas (iškraipydami tikrąjį Kalnų Karabacho pavadinimą armėnų separatistai vadina jį Arcachu ir tuo įžeidžia azerbaidžaniečius) nuo seno priklauso armėnų tautai.

Šią mintį garsinančios jėgos tyčia nutyli kategoriškus tarptautinės bendruomenės pareiškimus, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis, kad visi armėnų kariniai daliniai privalo kuo greičiau palikti šią teritoriją, kad Baku – tikrasis Kalnų Karabacho šeimininkas. Separatistinių užmačių turinčios armėnų jėgos taip pat nutyli, kad šį kraštą 1990 – 1994-aisiais užgrobti joms padėjusios Rusijos ginkluotosios pajėgos (Armėnijos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė).

Armėnų separatistai daug ką stengiasi nutylėti. Laimė, lietuviai – vis budresni, akylesni. Jie jau pradeda suvokti, jog nėra didelio skirtumo tarp Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijų, kurias surengė Kremlius, ir Kalnų Karabacho okupacijos, kurią surengė Rusijos ginkluotųjų pajėgų padedama Armėnija. Apie tai byloja ir provokacinio pobūdžio parodą įsileidusios galerijos vadovų elgesys – vos tik supratę politinę potekstę jie parodą nedelsiant uždarė. Tikėkime, jog ne tik uždarė, bet ir atsiprašė azerbaidžaniečių. O jei neatsiprašė, tai galerijos „Menų vartai“ vadovų vardu už nesusipratimą Azerbaidžano turėtų atsipašyti pats Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Beje, net ir oficialaus Lietuvos URM vadovo atsiprašymo neužtenka. Vaizdžiai tariant, ant kilimo Lietuvos užsienio reikalų ministerijon rimtam pokalbiui turėtų būti iškviestas Armėnijos ambasadorius. Armėnija gali turėti išskirtinę nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Armėnijos nuomonė nebūtinai privalo sutapti su Lietuvos pozicija. Tačiau Lietuva neturi leist Armėnijai savo teritorijoje neigti akivaizdžiausią tiesą – Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano žemė. Teritorinio vientisumo principų nepaisymas – labai pavojingas užsiėmimas. 

Knygos „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai” viršelis. Knygos autorius – Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

Dabar gi atrodo, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, jog sukiršintų Lietuvą su Azerbaidžanu, jog Lietuvos nedraugams leistų kaltinti mus neprincipingai remiant šalių teritorinį vientisumą. Suprask, lietuviai gina Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teises į prarastas teritorijas, o štai dėl Kalnų Karabacho priklausomybės – neva dvejoja. O juk nedvejoja – oficiali Vilniaus pozicija: „Kalnų Karabachas privalo būti grąžintas Azerbaidžanui“.

Separatistinės parodos surengimas Vilniuje turi ir dar keletą negražių aspektų. Su Vakarais draugauti siekiantį Azeraidžaną įžeidusi paroda Vilniuje surengta būtent Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse, todėl separatizmu sergančių armėnų pastangomis mūsų šventė azerbaidžaniečiams gali asocijuotis su politiniais akibrokštais. Lietuvoje reziduojančiam Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčanui tokių akibrokštų nederėtų dovanoti.

Juolab kad esama dar vieno bjauraus niuanso.

Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją – karinį išpuolį prieš civilius azerbaidžaniečius. Kai Vilniuje buvo atidaroma paroda apie Arcachą, armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.

Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra. 

Taikios azerbaidžaniečių gyvenvietės apšaudomos specialiai – kad jie palūžtų, nusileistų, atsitrauktų.

O kaip elgiamės mes, lietuviai? Užuot prie Armėnijos ambasados surengę protesto akciją „Liaukitės žudę vaikus“, įsileidžiame provokacinio pobūdžio parodas.

Belieka tikėtis, kad tokių grubių klaidų Lietuva daugiau nebedarys. Provokacinę parodą priglaudusiems lietuviams derėtų perskaityti šiais metais išleistą publicisto Leono Juršos knygą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (išleido Mokslotyros institutas), kurioje išsamiai, remiantis tikrais dokumentais, pasakojama, kaip, kada ir kodėl armėnai buvo masiškai perkeliami gyventi į Azerbaidžano žemes. Štai tada bus žymiai aiškiau: ne tik Kalnų Karabachas, bet ir dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas – azerbaidžanietiška teritorija.

2017.07.06; 10:00

Aktualijos

Spalio pradžioje pasisekė nuvykti į Gruziją – tik savaitgaliui, porai dienų, bet vis tiek – smagu.

Paskutinį kartą Gruzijoje lankiausi gal 1977 metais – su mokyklinės girininkijos (dabar tai vadintųsi gal kokiu miško bičiulių būreliu) moksleiviais iš Tytuvėnų, kur ir aš tada mokiausi.

Šiai „girininkijai“ vadovavo mano tėvas – Vytautas Almanis – tuo metu buvęs Tytuvėnų girininkijos girininku.

Tuomet lankėmės Abchazijoje ir Svanetijoje. Abchazai tuomet dar negalvojo apie jokius „atsiskyrimus“. 

Continue reading „Andrius Almanis: „Gruzija – nuostabi šalis“” →

Politinės intrigos

Kuo arčiau „referendumas“ su iš anksto žinomu rezultatu, tuo mažiau suprantamas to referendumo rezultatas! Kad dauguma pasisakys už prisijungimą prie RF, aišku – kitaip neverta būtų to referendumo rengti. Bet ką Rusijai daryti su ta PUOTOS PERGALE?

1. Rusija – kaip tikras brolis („PATS žūk, o brolį išsuk!“) – PRISIJUNGS Krymą. T. y. prie savo problemų prisijungs Krymo PROBLEMAS. Ekonominiu požiūriu probleminis dotacinis regionas, kurio nešiuolaikiškus kurortus BŪTŲ GALIMA paversti konkurencingais, bet koks gi psichas įdės bent rublį į regioną, kur joks užsienietis jau niekada nevažiuose, nes jo statuso niekas nepripažins…

Continue reading „Riestainio skylė” →

Politinės intrigos

Aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia per RTVi televiziją ir radiją "Echo Moskvy" nuskambėjusį rusų rašytojo Michailo VELERIO interviu, duotą laidos "Osoboje mnenija" žurnalistei Olgai Byčkovai.

Ne visos Rusijos rašytojo Michailo Velerio nuostatos mums priimtinos.

Tačiau mums pasirodė įdomios rašytojo pastabos apie visuomenės dėmesį atitraukiančias triukšmo granatas. Taip pat įsiminė rašytojo pastabos, jog pati skaudžiausia kritika – nutylėjimas, ignoravimas, nepastebėjimas. O aršiai kritikuodami savo oponentą mes jį tuo pačiu ir sureikšminame.

Tad analizuodami rusiškus pavyzdžius mes galime lengviau pastebėti savas, lietuviškas, klaidas. 

Continue reading „Apie visuomenės dėmesį atitraukiančias triukšmo granatas” →

Politinės intrigos

2008 metų rugpjūtį JAV 6-ojo laivyno laivai, iš kurių vienas buvo ginkluotas sparnuotosiomis raketomis, pasuko link Gruzijos, pranešė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis.

Be to, pasak jo, Amerikos aviacijai Turkijoje buvo įvesta visiška kovinė parengtis.

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis tvirtina, kad JAV 2008 metų rugpjūčio konflikto metu įvedė visišką kovinę parengtį savo aviacijai Turkijoje, o link Gruzijos išplaukė KJP laivai, iš kurių vienas buvo ginkluotas sparnuotosiomis raketomis.

Pasak M.Saakašvilio, apie laivo ginkluotę jam pranešė JAV vice prezidentas Dikas Čeinis.

Continue reading „Michailas Saakašvilis: 2008 metų rugpjūtį JAV karinis laivas plaukė link Gruzijos” →

Politinės intrigos

5-eri metai nuo „karo Pietų Osetijoje“ – reikia kažką pasakyti. Dėl tos priežasties, kad aš: a) ilgai kalbėjau, kad karo nebus, b) paskui ilgai aiškinau, jog galvojau, kad karo nebus, nes aš apskritai GALVOJAU. Ir galvojau, kad prezidentai irgi galvoja. O prezidentai negalvojo ir sukūrė karą, nuo kurio jiems visiems pasidarė tik blogiau.

Dabar – po 5-erių metų – matau, kad buvau neteisus ne tik pagal punktą „a“, bet ir „b“. Taigi – karo rezultatai. Liko status quo.

Pietų Osetija ir Abchazija – de facto – nepriklausomos nuo Gruzijos, kaip ir buvo 2008 metais. De jure niekas pasaulyje jų nepriklausomybės nepripažino, išskyrus Rusiją. De facto Pietų Osetija – Rusijos Federacijos dalis, o Abchazija – palyginti savarankiška šalis.

Continue reading „Niekas nieko nelaimėjo ir niekas nieko neprarado” →

Aktualijos

…Prieš pat Naujuosius metus sutikau mieste seną bičiulį, su kuriuo nesimatėme keletą metų. Užėjome į kavinę puodeliui kavos ir, kaip įprasta, pasikalbėjome apie viską – apie bendrus pažįstamus, apie neseniai įvykusius Seimo rinkimus, apie tarptautinę padėtį…

Staiga mano bičiulis nei iš šio, nei iš to pareiškė: „Galėtų Lietuva nesibranginti ir pagaliau pripažinti tą Kalnų Karabacho respubliką. Juk žmonės ten kovojo dėl laisvės taip pat, kaip ir mes čia, Lietuvoje, ir jie apsisprendė būti nepriklausoma šalimi“.

Continue reading „Dar vienas smūgis istoriniams stereotipams” →

gruzija_saugumas_1
Žvalgyba

Rusijos specialiosios tarnybos paskelbė neva atskleidusios Šiaurės Kaukazo islamistų vado Doku Umarovo grupuotės, kuri, anot jų, ketino surengti sprogimus Sočyje per Žiemos olimpines žaidynes, planus.

Rusijos nacionalinis antiteroristinis komitetas (NAK) kartu su Abchazijos specialiosiomis tarnybomis paskelbė neva sutrukdęs kovotojams pasirengti sprogimams Sočyje per 2014-aisiais metais Žiemos olimpiadą. Rusija giriasi, esą jos specialiosios tarnybos drauge su abchazų kolegomis gegužės 4–5 dienomis Abchazijos teritorijoje rado dešimt slėptuvių, kuriose laikyti ginklai, sprogmenys, šaudmenys.

Continue reading „Rusijos propagandinis – žvalgybinis triukas: skamba garsiai, bet neįtikinamai” →

saakasvislis_portretas
Aktualijos

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pareiškė, jog yra pasirengęs atsisakyti savo posto. Tačiau reikalinga, kad Rusija išpildytų vieną sąlygą. Jis atsistatydinsiąs tik tuo atveju, jei Rusija išves savo kariuomenę iš Abchazijos ir Cchinvalio.

Agentūra „Novosti-Gruzija“ praneša, kad tokį oficialų pareiškimą M. Saakašvilis paskelbė Rustavyje.

„Jei Rusija grąžins Gruzijai okupuotas teritorijas ir išves kariuomenę, esu pasirengęs nors dabar išskristi į bet kurią pasiūlytą vietą ir pasirašyti su ponu Dmitrijumi Medvedevu ar realiu Rusijos vadovu Vladimiru Putinu mainų sutartį: mano vyriausybė atsistatydins, jei mums rusai grąžins užgrobtas teritorijas“, – sakė Michailas Saakašvilis.

Continue reading „Michailas Saakašvilis: “atsistatydinsiu, jei pasitrauksite iš Abchazijos ir Cchinvalio”” →

chodzaly foto_13
Azerbaidžanas

Būna žaizdų, kurios negyja…

Lygiai prieš dvidešimt metų, naktį iš vasario 25 – osios į 26 – ąją, armėnų kariniai daliniai, remiami Rusijos kariuomenės 366-ojo motorizuoto šaulių pulko, nušlavė nuo žemės paviršiaus vakarinėje Azerbaidžano dalyje buvusį rajono centrą Chodžaly.

Per vieną naktį buvo žiauriai nužudyta 613 žmonių, tarp jų 106 moterys ir 63 vaikai. Dar 487 miestelio gyventojai buvo suluošinti, 1275 paimti įkaitais, o 155 dingo be žinios; šiandien jau niekas neabėjoja, kad ir jų seniai nėra gyvųjų tarpe, tik artimieji vis dar negali aplankyti jų kapų…

Chodžaly nebuvo pirma Azerbaidžano gyvenvietė, kurios gyventojai tapo aukomis sadistų, svajojančių apie “Didžiosios Armėnijos” (mitinės, niekad istorijoje neegzistavusios valstybės nuo Viduržemio iki Juodosios ir Kaspijos jūrų) “atkūrimą”.

Continue reading „Negyjanti Azerbaidžano žaizda (Chodžaly aukoms atminti)…” →

saakasvislis_portretas
Aktualijos

Gruzijos vicepremjeras, ministras eurointegracijos klausimams Georgijus Baramidzė absoliučiai įsitikinęs, kad Gruzija artimiausiu metu vienbalsiai bus priimta į NATO net ir išliekant akivaizdžioms Abchazijos ir Pietų Osetijos problemoms.

Taigi oficialusis Tbilisis mano, jog Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų praradimas nesutrukdys gruzinams tapti pilnateisiais NATO nariais.

Gruzijos vicepremjeras, atsakingas už eurointegracines problemas, viešai pareiškė: „Esu visiškai įsitikinęs dėl Gruzijos narystės NATO. Neabejoju, kad NATO Čikagos susitikime kompetetinga Aljanso vadovybė dar kartą patvirtins savo Bukarešto susitikimo sprendimą, kad Gruzija bus organizacijos narė“. Šis Gruzijos politiko interviu buvo duotas leidiniui „Zerkolo nedeli. Ukraina“.

Continue reading „Gruzija tikisi artimiausiu metu tapti NATO nare” →

video_cip
Aktualijos

Režisierius Andrėjus Nekrasvovas – aštrių, politinio pobūdžio dokumentinių filmų kūrėjas. Paskutinieji didelio populiarumo Vakaruose sulaukę jo darbai – apie tikrąsias gyvenamųjų namų sprogdinimo Maskvoje ir Volgodonske priežastis bei apie Didžiojoje Britanijoje radioaktyviomis medžiagomis nunuodytą Rusijos žvalgybininką Aleksandrą Litvinenką. 2009-ųjų rugpjūtį jis laikraščiui “XXI amžius” teigė netrukus užbaigsiąs kurti dokumentinį filmą apie 2008-ųjų metų Rusijos – Gruzijos karą, kadangi šį konfliktą jam teko matyti savo akimis. Kur bus parodyta sensacingoji juosta, režisierius A.Nekrasovas tuokart tiksliai nežinojo. Tvirtino norįs rodyti Maskvoje, tačiau puikiai supratąs, kad toks sumanymas – beveik neįgyvendinamas. Tokios politinės pakraipos filmai, kokius kuria A.Nekrasovas, dabartinei Rusijos vadovybei nepriimtini.

Continue reading „Rusijos – Gruzijos karas režisieriaus Andrėjaus Nekrasovo filme “Uroki ruskovo”” →