Negyjanti Azerbaidžano žaizda (Chodžaly aukoms atminti)…


Print

Būna žaizdų, kurios negyja…

Lygiai prieš dvidešimt metų, naktį iš vasario 25 – osios į 26 – ąją, armėnų kariniai daliniai, remiami Rusijos kariuomenės 366-ojo motorizuoto šaulių pulko, nušlavė nuo žemės paviršiaus vakarinėje Azerbaidžano dalyje buvusį rajono centrą Chodžaly.

Per vieną naktį buvo žiauriai nužudyta 613 žmonių, tarp jų 106 moterys ir 63 vaikai. Dar 487 miestelio gyventojai buvo suluošinti, 1275 paimti įkaitais, o 155 dingo be žinios; šiandien jau niekas neabėjoja, kad ir jų seniai nėra gyvųjų tarpe, tik artimieji vis dar negali aplankyti jų kapų…

Chodžaly nebuvo pirma Azerbaidžano gyvenvietė, kurios gyventojai tapo aukomis sadistų, svajojančių apie “Didžiosios Armėnijos” (mitinės, niekad istorijoje neegzistavusios valstybės nuo Viduržemio iki Juodosios ir Kaspijos jūrų) “atkūrimą”.

Kelioliką dienų prieš tai, 1992 metų vasario 13 dieną, armėnų smogikų būrys įsiveržė į Agdamo rajono Karadagly kaimą, nužudydamas jame apie 200 valstiečių, o maždaug 90 žmonių (tarp jų – 41 moterį) paėmė įkaitais. Buvo ir daugiau “gyvybinės erdvės armėnų tautai kūrimo”, o paprasčiau kalbant – etninių valymų pavyzdžių, tačiau būtent Chodžaly skerdynės tapo patologiškos etninės neapykantos simboliu.

Nenorėdamas būti šališkas, pateiksių užsienio žurnalistų liudijimus:

„Armėnų kareiviai išpjovė šimtus pabėgėlių šeimų. Liudininkai pranešė, kad buvo sušaudyta daugiau kaip 450 azerbaidžaniečių, tarp kurių buvo daug moterų ir vaikų. Šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių dingo… Daugelis žmonių buvo suluošinti, o iš vienos mažos mergaitės liko tik galva…“ („Times“).

„Vaizdo kamera parodė vaikus nupjautomis ausimis. Vienai pagyvenusiai moteriai buvo nukirsta pusė veido. Vyrai buvo skalpuoti… Majoras Leonidas Kravecas: „Aš pats mačiau kalvoje apie šimtą lavonų. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur buvo matyti nepaprastai žiauriai nužudytų moterų, vaikų ir senelių lavonai“ („Izvestija“).

„Chodžaly buvo varganas azerbaidžaniečių miestas su tuščiomis parduotuvėmis ir purvinomis gatvėmis be medžių. Bet tai buvo namai tūkstančiams azerbaidžaniečių, kurie geresniais laikais dirbo laukus ir augino žąsis. Praėjusią savaitę jis dingo nuo žemės paviršiaus“ („Sunday Times“).

„Armėnai sušaudė į Agdamo pusę vykstančią pabėgėlių koloną…. Generolas Poliakovas pareiškė, kad 103 armėnų tautybės kariškiai, tarnavę 366-ajame pulke, liko Kalnų Karabache“ („Financial Times“).

„Agdame esantys užsienio žurnalistai tarp Chodžaly nužudytų moterų ir vaikų lavonų matė tris skalpuotus, su išrautais nagais. Tai nėra azerbaidžaniečių propaganda, tai tikrovė“ („Le Mond“).

„Armėnai atakavo Chodžaly vietovę. Visas pasaulis pamatė išdarkytus lavonus.“ („Krua l‘ Eveneman“).

O štai ką savo prisiminimuose rašo vienas iš Chodžalio skerdynių “didvyrių” – Daūdas Heirijanas:

„Kovo 2 d. „Gaflano“ grupė, kurios užduotis buvo deginti lavonus, surinko daugiau kaip šimtą turkų (azerbaidžaniečių – M.H.) lavonų ir sudegino juos maždaug už kilometro į vakarus nuo Chodžaly… Paskutiniame automobilyje aš pamačiau maždaug dešimties metų mergaitę, sužeistą į kaktą ir į rankas. Nepaisant alkio, šalčio ir patirtų sužalojimų, šis vaikas pamėlusiu veidu vis dar buvo gyvas. Ji tyliai alsavo. Negaliu pamiršti šio su mirtimi kovojančio vaiko akių… Netrukus kareivis, kurį visi vadino Tigranianu, pakėlė šią nejudančią mergaitę ir numetė ją ant lavonų… Paskui juos padegė. Man pasigirdo, kad tarp degančių lavonų kažkas šaukiasi pagalbos… Po to aš jau nebegalėjau eiti toliau…“

Kongresmenas Danas Bartonas, 2007 metų vasario 17 dieną kalbėjęs JAV Atstovų rūmuose, yra pabrėžęs, kad „…laukinis žiaurumas prieš nekaltas moteris bei negalinčius apsiginti vaikus ir senukus yra nesuvokiamas. Tačiau bejausmį brutalumą patyrė ne tik Chodžaly gyventojai. Tiesiog chodžaliečiai buvo tiesiog pirmieji”.

Deja, šioje vietoje tenka patikslinti gerbiamą JAV Kongreso narį – ne, ne pirmieji. Ir anaiptol ne paskutiniai. Iki 1993 metų pabaigos Armėnija okupavo didelę dalį Azerbaidžano Respublikos teritorijos, kurioje iki agresijos pradžios gyveno beveik 800 tūkstančių žmonių – 650 tūkstančių azerbaidžaniečių bei kitų islamą išpažįstančių Azerbaidžano gyventojų, ir 140 tūkstančių armėnų. Šiuo metu okupuotose žemėse armėnų gyvena tiek pat, kiek jų buvo ir prieš dvidešimt metų, o azerbaidžaniečių neliko ne vieno – visi jie buvo arba išžudyti, arba išvaryti iš gimtųjų namų. Jei tai nėra etninis valymas – kas gi tada tai yra?

Šiandien svetimų žemių megėjai – žudikai ir jų advokatai, nutaisę protingus veidus, porina, kad jau metas tarptautiniu mastu pripažinti “Kalnuotojo Karabacho respubliką”.

Bet istorija nepažįsta nei “kalnuotojo”, ir ne “lyguminio” Karabacho, ji žino tiesiog Karabachą, nes būtent taip vadinosi viena iš azerbaidžaniečių valstybių, egzistavusi čia 1747 — 1822 metais. Po Karabacho ir kitų Azerbaidžano chanatų aneksavimo XIX amžiaus pradžioje Rusijos Imperijos valdžia, siekdama panaikinti teritorinį ryšį tarp azerbaidžaniečių ir etniškai jiems giminingos Turkijos, apgyvendino pasienio teritorijas armėnais, persikėlusiais čia iš Persijos ir Osmanų Imperijos, ir sukūrė tokiu būdu dabartinių problemų pagrindą.

O vos atkūrusi savo nepriklausomybę Azerbaidžano valstybė tą Maskvos išgalvotą „autonominę sritį“ 1991 metų rudenį panaikino, nes tautinių mažumų yra visose pasaulio valstybėse, bet tai visai nereiškia, kad tos valstybės dėl to privalo būti dezintegruotos.

Agresoriai ir žudikai mėto pėdas visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Armėnija neprisipažįsta, kad ji yra okupavusi ženklią Azerbaidžano teritorijos dalį ir apsimeta, kad tai padarė kažkokia (tikrovėje – jos ir Rusijos sukurta) marionetinė „Kalnuotojo Karabacho respublika“, kurios teritorija, beje, visai nesutampa su to paties pavadinimo sovietinės autonominės srities ribomis. Net sunaikintas Chodžaly miestas 2000 metais okupantų buvo pervadintas „Ivanianu“ – smogikus rengusio armėnų kilmės rusų generolo garbei. Taip pat teigiama, kad beginklius civilius išžudė patys azerbaidžaniečiai, o dėl visko kaltos… Turkijos spec. tarnybos.

Kaip matome, cinizmui nėra jokių ribų. Panarmėnistams talkinęs Rusijos ginkluotųjų pajėgų 366 – asis pulkas buvo išvestas į Rusiją ir ten išformuotas; nei vienas iš jame tarnavusių kariškių nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už Chodžaly  įvykdytus karinius nusikaltimus. Ką jau bekalbėti apie Armėniją, kurioje karo nusikaltėliai ir beginklių moterų bei vaikų žudikai vadinami „tautos didvyriais“. Pavyzdžiui, buvęs Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas tokiu buvo pripažinęs vieną aktyviausių Chodžaly žudynių dalyvių, teroristinės organizacijos ASALA („Armėnų slaptoji armija Armėnijai išvaduoti“) narį Vazgeną Sislianą.

Kitaip ir negalėjo būti, kadangi pats R.Kočarianas, buvęs Sovietų sąjungos komunistų partijos funkcionierius, buvo vienas pagrindinių armėnų smogikų būrių kūrėjas ir jų vadovas, o prieš tapdamas Armėnijos vadovu jis spėjo „paprezidentauti“ ir jo auklėtinių okupuotose Azerbaidžano žemėse – vadinamojoje „Kalnuotojo Karabacho respublikoje“ (kuri yra nepriklausoma valstybė ne ką daugiau, negu Pietų Osetijos ir Abchazijos „respublikos“, kurias užgrobtose Gruzijos žemėse įkūrė rusų okupantai).

Dabartinis Armėnijos prezidentas Seržas Sarkisianas – irgi drėbtas iš to pačio molio. Aukšti partiniai postai, kuriuos jis buvo užėmęs SSRS laikais, netrukdė jam tuo pačiu metu (jau nuo 1989 metų) vadovauti smogikų būriams, kurie vėliau buvo pervadinti „Kalnuotojo Karabacho respublikos pajėgomis“; dar vėliau jis buvo tapęs Armėnijos gynybos ministru ir jos saugumo tarnybos vadovu. Tiesiogiai už Chodžaly tragediją ir kitas Azerbaidžano žmonių kančias yra atsakingas ir pirmasis Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas, beje, atsibastęs kurti „Didžiosios Armėnijos“ net iš Sirijos.

Azerbaidžanui ir jo žmonėms nereikia nei armėnų kraujo, nei Armėnijos žemių . Bet nėra normalu, kai nekuriuose tarptautiniuose forumuose okupuotos Azerbaidžano teritorijos yra traktuojamos kaip „niekieno“ arba „ginčytinos“ žemės. Nėra normalu, kai parodamąjį susirūpinimą demostruojantys „taikytojai“ faktiškai sulygina valstybę – agresorių su valstybe – agresijos auka. Nėra normalų, kai Chodžaly ir kitų Azerbaidžano miestų ir kaimų gyventojų žudikai yra sutinkami aukščiausiu lygiu civilizuotų valstybių sostinėse.

Nėra normalu ir tai, kad vieni standartai yra taikomi buvusios Jugoslavijos šalims, kurių karo nusikaltėliai jau seniai išaiškinti ir nubausti, o kiti – Rusijos globojamai Armėnijai. Juk niekaip neįmanoma paaiškinti – kodėl reikia apsimestinai sielvartauti  dėl šimtmečio senumo abėjotino „genocido“, tačiau tuo pačiu metu  ignoruoti akivaizdžius nusikaltimus žmonijai ir žmoniškumui, įvykdytus jau mūsų laikais. O juk Chodžaly vardas jau visiems laikams papildė liūdną sąrašą, kuriame regime ir kitus geografinius pavadinimus – Rainiai, Srebrinica, Ruanda…

Kita vertus, pradedant nuo 1993 metų įtakingos tarptautinės organizacijos (JT Saugumo taryba, Europos Taryba ir kt.) priėmė visą eilę rezoliucijų, reikalaudamos iš Armėnijos  išvesti savo kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų ir sudaryti karo pabėgėliams sąlygas sugrįžti į jų gimtuosius namus. Paskutinis toks dokumentas, kuris nenumalšino azerbaidžaniečių tautos skausmo, tačiau dar kartą suteikė jai vilties  – tai Rezoliuciją Nr. 2216, kurią 2010 metų gegužės 20 dieną priėmė Europos Parlamentas.

Atrodytų, kas gi dar neaišku? Ir kam tai neaišku? Tačiau ir po dvidešimties metų, praėjusių po vienų baisiausių naujausių laikų pasaulio istorijoje skerdinių, niekas iš esmės nesikeičia.

Chodžaly aukų kraujas šaukiasi žmonijos teisingumo…

Straipsnio autorius Mahiras Gamzajevas yra lietuvių ir azerbaidžaniečių kultūrinių ryšių tyrinėtojas, buvęs Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys.

Nuotraukoje: Chodžaly aukos.

2012.02.25


Prisijunkite prie diskusijos