Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras savo interneto svetainėje www.kgbveikla.lt pateikia 70 Lietuvos ypatingajame archyve esančių dokumentų, atskleidžiančių mažai žinomą LSSR KGB santykio su dirbančia agentūra aspektą – gerai dirbančių slaptųjų bendradarbių (agentų, patikimų asmenų ir konspiracinių butų laikytojų) materialinį skatinimą.

Trys rubliai

Pagal LSSR KGB sudarytą ypatingų išlaidų sąmatą, 1966 m. agentų tinklui išlaikyti buvo skirta 117 800 rublių. Didžioji dalis šių pinigų buvo skirta 3 590 vienkartinių išmokų slaptiems bendradarbiams, vidutiniškai po 25 rublius. Tuo metu Lietuvoje veikė apie 4 tūkst. agentų, bet išmokos buvo skiriamos ne kiekvienam agentui. Vieni gaudavo po keletą išmokų per metus, kiti negaudavo nieko, priklausydavo, kaip KGB pareigūnai įvertindavo jų teikiamos informacijos svarbą.

Agentams buvo atsilyginama ne tik pinigais, bet ir brangiomis dovanomis. Tai būdavo laikrodžiai, odiniai portfeliai, auksiniai papuošalai – žiedai, auskarai, grandinėlės, taip pat kvepalai „Krasnaja Moskva“, užrašų knygelių rinkiniai, albumai ir kt. Kartais būdavo skiriamos lėšos agentų vaišėms.

Iš tų pačių ypatingų išlaidų buvo išlaikomi 4 agentai-smogikai, jiems buvo mokama kas mėnesį po 140 rublių. KGB požiūriu, ypač vertingą informaciją teikiantiems 5 agentams buvo mokamas kasmėnesinis atlyginimas, vidutiniškai 150 rublių per mėnesį. Taip pat 1966 m. LSSR KGB mokėjo pensijas trims agentams ir trims žuvusių agentų-smogikų žmonoms.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Be to, 1965 m. KGB žinioje buvo 513 slaptų butų, kurių laikytojams per metus skirta išmokėti 87 700 rublius.

1975 m. Lietuvoje veikė 4 632 agentai, 9 rezidentai (agentai, palaikantys ryšį su dar keliais agentais, paskui bendras žinias perduodantys KGB) ir 535 slaptų butų laikytojai. Didžiausios agentų grupės buvo sutelktos LSSR KGB centrinio aparato operatyviniuose ir didžiųjų miestų padaliniuose. Pavyzdžiui, 1970–1980 m. KGB Kauno m. skyriui priklausė apie 700, Šiaulių m. skyriui – apie 270 agentų. Lietuvos rajonų KGB skyriuose bendradarbiavo vidutiniškai po 50 (nuo keliolikos iki maždaug 100, priklausomai nuo rajono dydžio) KGB agentų.

Mažiau žinoma apie KGB agentūros dalį – patikimus asmenis. Jie informaciją teikdavo ne nuolat, kaip agentai, bet tik esant kokiam nors reikalui, konkrečiais atvejais. Jie informaciją KGB pareigūnams perduodavo ne raštu, kaip agentai, bet žodžiu, o KGB darbuotojas pats užrašydavo. 1971 m. Lietuvoje buvo 7491 patikimas asmuo, kiekviename rajone ar mieste jų buvo nuo 60 iki 300. 

Vėlesniu laikotarpiu agentams, patikimiems asmenims ir slaptų butų laikytojams skiriamos lėšos didėjo. Pavyzdžiui, 1982 m. visoje Lietuvoje už vertingą informaciją skirta 3 tūkst. vienkartinių išmokų (vidutiniškai po 40 – 50 rublių) rezidentams, agentams ir patikimiems asmenims, iš viso 137 tūkst. rublių. 1982 m. mėnesinis atlyginimas (po 80 – 100 rublių) buvo mokamas 14 agentų, tam buvo skirta 15 tūkst. rublių. Daugėjo slaptų butų, 1981 m. tokių butų Lietuvoje buvo 645, juose vykdavo KGB operatyvinių darbuotojų ir agentų susitikimai. 1982 m. slaptų butų laikytojams buvo skirta išmokėti 126 500 rublių. 1970–1990 m. kiekvienas Lietuvoje veikiantis KGB agentas kasmet pateikdavo maždaug po 3 – 4 agentūrinius pranešimus, o kiekvienas užsienyje veikiantis LSSR KGB agentas – po 10 – 11 pranešimų.

Atgimimo laikotarpiu 1988–1990 m. LSSR KGB 1-asis (žvalgybos) skyrius, vykdęs agentūrinį, operatyvinį ir propagandinį darbą prieš Lietuvos išeiviją, šioms ypatingoms išlaidoms skyrė vis didesnes sumas. Pavyzdžiui, 1988 m. šio skyriaus agentams buvo išmokėta 31 tūkst. rublių, 1989 m. numatyta išmokėti 32 tūkst. rublių, o 1990 m. planuota šioms išlaidoms skirti 33 tūkst. rublių.

LSSR KGB minėto laikotarpio planuose nurodoma, kad išlaidos agentams bus kasmet didinamos, nes būtina didinti agentų skaičių. Taip pat buvo didinamos ir šio skyriaus išlaidos slaptų butų laikytojams – 1988 m. buvo išmokėti 12 tūkst. rublių, o 1990 m. numatyta išmokėti 13 tūkst. rublių. Be to, dalį LSSR KGB 1-ojo skyriaus operatyvinių išlaidų sudarė išlaidos užsienio valiuta, 1989 m. šis skyrius gavo 3700 valiutinius rublius (1 JAV doleris buvo prilygintas 0,6 valiutiniam rubliui). Iš šios sumos 1500 valiutiniai rubliai buvo skirti išmokoms agentūrai. Tais pačiais 1989 m. LSSR KGB 1-asis skyrius prašo papildomai skirti 3590 valiutinius rublius, nes turimas lėšas jau išnaudojo. Iš šių lėšų KGB numatė agentui „Kliugeris“ sumokėti 2 tūkst. JAV dolerių, agentui „Sekretorius“ – 1 tūkst. VFR markių ir kt. 1990 m. buvo suplanuota KGB 1-ojo skyriaus užsienio agentams sumokėti 5 500 valiutinius rublius. Kai kuriais atvejais agentams ženklios sumos buvo skiriamos atskirais pavedimais. Pavyzdžiui, 1991 m. liepos 30 d. SSRS KGB pervedė KGB pareigūnams Lietuvoje 1 tūkst. JAV dolerių, skirtus agentui „Ivanauskas“.

Kaip buvo atsilyginama agentams, matyti iš grifu „Visiškai slaptai“ pažymėtų agentų atlyginimų registracijos žiniaraščių: juose nurodyta už kokiose sekimo bylose teikiamą informaciją buvo mokamas atlyginimas. Pavyzdžiui, agentui „Kraštotyrininkas“ per 1984–1989 m. buvo atsilyginta 35 kartus, iš viso išmokėta 4410 rublių.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

KGB pareigūnai stengėsi išlaikyti ryšius su savo agentūra ir po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1989 m. LSSR KGB Molėtų r. skyrius skyrė išmokas 10 agentų ir 6 slaptų butų laikytojams, 1990 m. lapkričio–gruodžio mėn. išmokos šiame rajone buvo skirtos 3 agentams, 3 slaptų butų laikytojams ir vienam patikimam asmeniui, o 1991 m. balandžio–birželio mėn. – 4 agentams ir 3 slaptų butų laikytojams. 1991 m. sausio–kovo mėn. KGB Rokiškio r. skyrius skyrė išmokas 6 agentams, 3 patikimiems asmenims ir 7 slaptų butų laikytojams.

Reikėtų pažymėti, kad agentams skirti pinigai ne visada jiems atitekdavo. Būdavo atvejų, kai pinigai likdavę pas operatyvinį darbuotoją, nors agentas ir pasirašydavęs, kad gavęs tam tikrą sumą pinigų. Tai ypač būdinga paskutiniais sovietinio režimo metais.

1991 m. rudenį, galutinai nutrūkus KGB Lietuvos padalinio veiklai, Lietuvoje liko apie 4 tūkst. tuo metu veikiančių ir apie 30 tūkst. archyvinių KGB agentų.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2019.01.17; 06:50

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Išvadinti partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą taikių žmonių žudiku buvo Viačeslavo Titovo politinis žaidimas bei įsiteikimas savam rinkėjui, diskusijoje „Žinių radijuje“ teigė politikos apžvalgininkai. Pasak politologės Rimos Urbonaitės, V. Titovas tikriausiai numanė, kad žaidžia jautria tema, kuri iškilusi į viešumą gali duoti impulsą didesniam supriešinimui tarp rusų ir lietuvių tautybės žmonių.

Pasak politologės, su auditorija, į kurią taiko V. Titovas, yra sunku diskutuoti. Jie, anot MRU dėstytojos, yra kelerių metų Rusijos propagandos padarinys.

„Jie (V. Titovui pritariantys gyventojai, – ELTA) yra šioje valstybėje, bet su tokia distancija. Jie žiūri į Lietuvą kaip į valstybę, kurioje, beje, patys gyvena su didžiule panieka, ir jie bando tarsi čia susirasti tą savo erdvę ir ją išsikovoti. Tai man tos diskusijos rodo, kad mes tikrai su šita tautinių mažumų integracija turime labai rimtas spragas. Diskusijos su žmonėmis rodo, kad jie jaučia padidėjusį diskomfortą nuo 2014 metų. Tu niekaip negali jiems įrodyti, kad tai susiję su Krymo aneksija. Kitaip tariant, nei dažniausiai faktai, nei skaičiai tokiose diskusijose nebepadeda. Nes tų kelerių metų intensyvi Rusijos propaganda padarė tai, kad tie žmonės šiandien jaučiasi pakankamai izoliuoti“, – „Žinių radijui“ teigė R. Urbonaitė.

Anot politologės, Lietuva turėtų pradėti rimčiau žiūrėti į tautinių mažumų integraciją bei pasistengti šiuos žmonės paversti piliečiais.

„Mes juos norime matyti kaip piliečius, bet ar jie jaučiasi piliečiais, čia yra didžiulė problema. Mums nereikėtų galvoti apie kažkokį patriotizmo ugdymą, mums reikia galvoti apie pilietiškumo ugdymą, tai yra dvi skirtingos sąvokos. Ko mes nepadarom, tai nepasistengiame tų žmonių paversti piliečiais“, – sakė R. Urbonaitė.

Tuo tarpu dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris sako, kad su tokia V. Titovo pasekėjų auditorija dialogas nėra įmanomas. Taip pat, pasak apžvalgininko, tikėtina, kad V. Titovas savo tokį išstojimą yra su kažkuo paderinęs.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

„Neįmanoma jų integruoti, neįmanomas dialogas. Jeigu tu dialogu bandysi kažkokį taikingumą demonstruoti, tai jie supras kaip silpnumą. Faktas, kad ir kaip žiauriai beskambėtų, tai yra mūsų valstybės piliečiai, bet taip pat ir mūsų valstybės priešai. Jie yra nelojalūs tai valstybei ir nusiteikę prieš vakarietišką, nepriklausomą, NATO narę – Lietuvos valstybę. Tai yra imperialistinės, agresyvios, diktatūros pavaldiniai, agentai, ir V. Titovas yra tipiškas jų atstovas. (…) Labai neatmestina, kad su kažkuo tai yra ir paderinta, dažnai už tokių veikėjų nugarų kažkas stovi. Tai tokie „titovai“ mums primena žiaurų ir liūdną dalyką. Su tokiais kalbėti yra beprasmiška“, – sakė V. Bruveris.

Apžvalgininkas taip pat įspėja, kad, jei Lietuva labai stipriai sureaguos, Rusijai to ir reikia, kad galėtų toliau plėtoti propagandą, kaip Lietuvoje ribojama tautinių mažumų laisvė. V. Titovą apmėtyti miltais galėtų duoti impulsą Rusijos „propagandiniam vaizdeliui, kokia Lietuva iš tiesų yra agresyvi “kitai nuomonei“, kaip jie sako, „diskusiniam klausimui nepakanti visuomenė“.

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Simono Minkevičiaus reikalavimu pirmadienį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl V. Titovo pasisakymų apie Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso 313 straipsnio 2 dalį – mirusiojo atminimo paniekinimas.

Sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas po praėjusią savaitę viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos, kad šių metų liepos 18 dieną Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas diskusijoje dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimo įamžinimo viešai pareiškė, kad A. Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkstančių piliečių ir vaikų, o pats Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Ikiteisminio tyrimo metu bus įvertinti ir teiginiai apie Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą, paskelbti liepos 19 d. V. Titovo profilyje socialiniame feisbuko tinkle.

Ketvirtadienio rytą prie Klaipėdos savivaldybės piketą su plakatais rankose surengę klaipėdiečiai susiskirstė į dvi grupes – vieni keiksnojo, kiti palaikė skandalą dėl Adolfo Ramanausko-Vanago pradėjusį miesto tarybos narį V. Titovą. Tik per plauką neįvyko muštynės. Vos pasirodžius Lietuvos rusų sąjungos atstovui V. Titovui, minia ėmė skanduoti „gėda“, „okupantai, lauk“, „okupantas – utėlė“. Tuo metu kitas tarybos narys Audrius Vaišvila šveitė į V. Titovą saują miltų. Vėliau jis savo elgesį aiškino, sakydamas, kad norėjo, jog didvyrį įžeidinėjęs V. Titovas pasijustų nepatogiai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.31; 09:36

„Slaptas agentų gyvenimas“. Parodos stendas. Slaptai.lt nuotr.

Tikriausiai sunkiai rastume žmogų, kuris nėra matęs žymiųjų filmų apie slaptąjį agentą Džeimsą Bondą, tiesa? Ar kada susimąstėte, kiek įvairiausių įrankių, prietaisų jis naudoja? Kiek turi mokėti slaptų kodavimo kalbų bei terminų? Kaip jam pavyksta išlikti nepastebėtam?

Su visomis slaptųjų agentų darbo subtilybėmis kviečiame susipažinti parodoje „TOP SECRET. Slaptas agentų gyvenimas“

Paroda vyks nuo gegužės 18 d. iki birželio 3 d. Ozo prekybos centre. Čia Jūsų lauks net 7 ekspozicijos erdvės, kuriose galėsite susipažinti su slaptųjų agentų, šnipinėjimo istorija, agentų naudotais įrankiais bei metodais, galėsite patys įsijausti į slaptojo agento vaidmenį ir pabandyti įveikti įvairiausias misijas.

Paroda skirta visiems – nuo 7 iki 99 m. amžiaus.

Kviečiame apsilankyti parodoje kartu su visa klase, šeima, draugų kompanija. Jūsų patogumui, parodoje dirbs profesionalūs gidai, kurie papasakos Jums apie parodos eksponatus ir supažindins su slaptųjų agentų istorija.

Gidų darbo laikas:

Darbo dienomis – nuo 10 iki 16 val.,

Savaitgaliais – nuo 13 iki 17 val.

Prašome ekskursijai su gidu registruotis iš anksto el. paštu Infocentras@ozas.lt

Parodos metu, kviesime spręsti užduotis ir laimėti 1 iš 4 puikių prizų – 2 x BEATS ausines ir 2 X iPad planšetes!

Savaitgaliais, nuo 12 iki 16 val. Jūsų lauks PIRŠTŲ ANTSPAUDŲ TYRIMO LABORATORIJA, kurioje galėsite ištirti savo pirštų antspaudus, nustatyti jų rūšį ir įsitikinti, ar tikrai kiekvieno iš mūsų piršto antspaudai yra unikalūs!

Taip pat, CAN CAN picerijoje Jūsų lauks specialus pasiūlymas gardžiai šeimyninei SLAPTOJO AGENTO picai! 

Informacijos šaltinis – prekybos centras „Ozas“

2018.05.15; 05:50

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sykį jau rašiau, jog praėjo laikai, kai reikėdavo bijoti KGB provokacijų. Šios organizacijos šiandien nėra. Tad jei verta baimintis, tai ne KGB, o tų, kurie pakeitė KGB.

Ir vis dėlto KGB – nemirtinga institucija. Mes vis dar ginčijamės dėl jos palikimo – pavojingi ar nepavojingi KGB agentai dabar, ką daryti su neprisipažinusiais, kokių tikslų siekia tie, kurie prašo viską pamiršti…

Valstybės saugumo departamentas, šiais metais viešai publikuodamas dalį ataskaitos apie nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, rašė: „Rusijos žvalgyba ieško ir bando kompromituoti buvusius Sovietų Sąjungos tarnybų slaptuosius bendradarbius, kurie to nėra deklaravę ir šiuo metu dirba Lietuvos valstybės institucijose bei disponuoja Rusijos žvalgybos tarnybas dominančia informacija ar gali paveikti priimamus sprendimus“.

Būtina įsiklausyti į pastabą. Tačiau viešojoje erdvėje pasirodė ir kitaip manančiųjų balsai. Prisiminkime buvusio VSD vadovo Jurgio Jurgelio publikaciją „Kodėl kardinolas Vincentas Sladkevičius neprisipažino bendradarbiavęs su KGB?“ (portalas delfi.lt). Matysime priešingą paveikslą: išvadą dėl neprisipažinusiųjų kagėbistų VSD padarė ne todėl, kad taip iš tikrųjų susiklostė aplinkybės, o todėl, kad pridengtų neva nevykusį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro sprendimą paviešinti KGB žurnale Nr. 35 užfiksuotus KGB agentus, tarp kurių atsidūrė ir žinomų visuomenės, meno bei kultūros žmonių pavardės.

Buvęs VSD direktorius J.Jurgelis aiškina, kad bendradarbiavusiųjų su KGB (neprisipažinusiųjų Lietuvos institucijoms) tema negali būti labai aktuali, mat dauguma neprisipažinusiųjų – jau senyvo amžiaus, neužima rimtų postų. Ar tikrai?

Beje, minėtasis J.Jurgelio tekstas – toks platus ir nekonkretus, jog perskaičiau iki galo tik prisiversdamas. Tik pamanyk: galėjo būti ir taip, ir anaip, ir net visiškai priešingai. Kam tada skaityti, jei vis tiek nieko nesužinai – tik spėlionės?

Tačiau kai kurios formuojamos tendencijos vis tik apčiuopiamos. Mums brukama nuostata: KGB agentų medžioklė – bergždžios pastangos. J.Jurgelis pastebi: „Bet svarbiausių agentų dokumentų neliko. Tokia buvo KGB valia. Ir kiek dabar besistengsime, visos pastangos yra iš anksto apspręstos tos valios. Negalim paviešinti to, ko neturime. Galim paviešinti tai, ką KGB gera ar negera valia paliko. Be abejo, negalime paviešinti ir to, ką mūsiškiai-saviškiai nukniaukė, gelbėdami savo kailį ar vykdydami kieno nors užsakymą ar prašymą. Taigi šiandien agentų paieškos yra ne kas kita, kaip kapstymasis po atliekas, kai kuriais atvejais – po falsifikatą“.

Buvęs VSD direktorius tarsi linkęs manyti, kad Lietuva turėtų pasielgti taip, kaip kadaise nutarė Čekija – bendradarbiavusiųjų su sovietų saugumu pavardės neskelbtinos? Mat kai kolaboravusiųjų sąrašą pateikė tuometiniam prezidentui Vaclovui Havelui, šis neva pasibaisėjo – nutarė viską geriau slėpti, nei bandyt ieškoti tiesos.

Gal ir teisingos J.Jurgelio abejonės. Per daug nežinomųjų. Juolab kad stambiausi, solidžiausi kozyriai – ne mūsų rankose.

Bet svarstydami šią opią temą neturėtume pamiršti svarbiausios tiesos – bendradarbiavimas su KGB vis tik buvo blogis, o tie, kurie trokšta kuo daugiau išsiaiškint net lietuviškomis sąlygomis, – elgiasi valstybiškai. Geriau kruopelytė, nei nieko. Kartais ir smulkmena padeda išnarplioti sudėtingiausią bylą.

Blogą darbą atlieka tik tie, kurie tikrus KGB agentus specialiai painioja su netikrais agentais, kad, apimti pesimizmo, mes tiesiog numotume ranka – ir pats Velnias susipainios.

Todėl manau, kad verta atidžiai perskaityti žurnale „Valstybė“ paskelbtą publikacija „KGB šešėlis virš artėjančių prezidento rinkimų tirštėja“, kurioje pasakojama, kaip viename Lietuvos leidinyje menkinamas pats bendradarbiavimo su KGB faktas.

Pasirodo, laikraštis „Respublika“ skelbia žmonių, kurie įtariami bendradarbivimu su KGB, sąrašą. Bet šis sąrašas, pasak „Valstybės“, yra labai įtartinas, mat į jį pateko žmonės, kurie anuomet, kai Lietuva vadavosi iš okupacijos, mokėsi mokykloje ar lankė darželį.

Tad kam kalbėti apie tokį „sąrašą“? Gal geriau ignoruoti? Pasak „Valstybės“, būtų klaida ranka numoti. Visų pirma, pasitelkiant į pagalbą melagingų naujienų metodu sudarytą sąrašą, diskredituojamas buvimo kagėbistu ar bendradarbiavimo su KGB faktas. Būtent taip eskaluojant KGB temą visą negatyvą stengiamasi nukreipti į tuos Lietuvos politikos lyderius, kurie labiausiai priešinasi Kremliui – Vladimiro Putino inspiruojamai įtakai.

Žurnalo „Valstybė“ publikacija KGB tema. Slaptai.lt nuotr.

„Valstybėje“ taip pat rašoma: „LGGRTC paskelbė tikrai liūdną naujieną, kad gerai žinomi menininkai (…) sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais. Tačiau kai V.Tomkus šio fakto fone skelbia modifikuotą kagėbistų sąrašą, kuriame į vieną krūvą suplakti iš tiesų su KGB bendradarbiavę asmenys ir tuomečiai darželinukai, visuomenė gali lengvai susipainioti. Nes jei bendradarbiavo „visi“, koks šlykštus turėtų būti žmogus, kimbantis prie žinomų menininkų“.

Atkreipkime dėmesį į pastabą, jog „visuomenė gali susipainioti“. Teisinga pastaba – juk tiražai labai dideli. „Valstybė“ pagrįstai pergyvena, kad tie, kurie aklai tikės tuo, kas ten rašoma, „KGB blogį sies ne su Kremliumi, o su Vytautu Landsbergiu bei Dalia Grybauskaite, nors tai ir beprotybė“. KGB etiketė prof. V.Landsbergiui ir Prezidentei D.Grybauskaitei bandoma priklijuoti jau kadaise. Tokių pavyzdžių apstu.

Žodžiu, KGB seniai nebėra, dauguma su KGB bendradarbiavusiųjų – jau neįtakingi. Tačiau kova dėl požiūrio į bendradarbiavimą su KGB – amžina, nuožmi.

Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis „DRAUGAS“

2018.05.04; 06:00

Siūloma paskelbti visų – ir prisipažinusių, ir neprisipažinusių buvusių KGB bendradarbių pavardes.

Tai numatančias Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pataisas Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narys Zbignevas Jedinskis kartu su kitais šios frakcijos nariais.

Jeigu Seimas pritartų, „užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos“ būtų išslaptinami nuo 2019 m. sausio 1 d.

Seimo narys Z. Jedinskis sako, kad, priėmus siūlomą projektą, būtų paskelbti visi – ir prisipažinę, ir neprisipažinę – ir visiems laikams galima būtų užversti gėdingą KGB knygą, kad šia tema daugiau nebūtų manipuliuojama ir spekuliuojama, ypač – prieš rinkimus.

„Akivaizdu, kad laiku neišspręstas liustracijos klausimas iki šiol valstybei ir jos piliečiams kelia problemų. Dalis jų taip pat einančių aukštas pareigas valstybės valdymo struktūrose ir teismų sistemoje gali būti šantažuojami ir išnaudojami tų, kurie turėjo priėjimą prie informacijos archyvų“, – sako parlamentaras.

Jis pastebi, kad šiandien žmonės dažnai girdi apie politikų, visuomenės veikėjų buvusį galimą bendradarbiavimą su KGB struktūromis, tačiau jokio pagrindimo ar to įrodančių faktų neišgirsta.

„Esant tokiai situacijai, dažnu atveju galima pakenkti žmogaus reputacijai, skleisti apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, kurios patikrinti neįmanoma. Visuomenė turi žinoti, ką Lietuvoje veikė KGB, kas bendradarbiavo su šia organizacija, būtina paviešinti visus svarbiausius su ta veikla susijusius dokumentus, kaip ta veikla buvo įsiskverbusi ir skverbėsi į įvairias žmogaus gyvenimo sritis“, – sako Z. Jedinskis.

Pasak jo, projektu siekiama užkirsti kelią galimam tų asmenų šantažui ir poveikiui jų sprendimams, kadangi dalis tokių asmenų ėjo ir iki šiol eina aukštas pareigas valstybės valdyme ir teismų struktūrose.

„Asmenys, bendradarbiavę su KGB, būdami įslaptintais, kai visuomenė apie juos nežino, gali būti šantažuojami ne tik vidaus politikų, bet ir iš išorės. Tie žmonės yra potencialūs valstybės kenkėjai, ir niekas negali garantuoti, kad jie iki šiol nėra kaimyninės valstybės agentai“, – sako projekto iniciatorius Seimo narys Z. Jedinskis.

Šiuo metu užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos yra įslaptinti 75 metams ir saugomi įstatymų nustatyta tvarka.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.13; 03:00

Apie profesionaliosios rytietiškų šokių atlikėjos Matos Hari gyvenimą jau esame rašę. Pagrindiniai M.Hari gyvenimo epizodai tarsi ir išnagrinėti.

Žinome, kuo toji nepaprasto grožio moteris vertėsi, žinome, kodėl jos pomėgis Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse bendrauti su aukšto rango politikais ir kariškiais sukėlė įtarimų žvalgyboms. Taip pat daugmaž aiškios aplinkybės, kodėl ji buvo apkaltinta “šnipinėjusi priešiškai stovyklai” ir kodėl jai skirta būtent griežčiausia bausmė – mirtis. Tikrai nesunku suvokti, kodėl to meto karo tribunolas jos nepasigailėjo.

Žinome ir kvapą gniaužiančių pasakojimų apie M.Hari dukrą Bandą. Remiantis gausiais rašytiniais šaltiniais, dukra pasuko panašiu keliu kaip ir jos motina. Beje, kai kuriose knygose apie moteris žvalges rašoma, jog duktė įsipainiojo į žymiai sudėtingesnes žvalgybines intrigas ir pasiekė rimtesnių rezultatų nei gimdytoja.

Continue reading „“Frau daktarė” prisipažino išdavusi šokėją Matą Hari“

Jauna, įžūli, nieko nepaisanti Ana Čapman simbolizuoja šiandieninę Rusiją, kokią norėtų matyti Vladimiras Putinas.

Taip savo naujoje knygoje “Apgaulė: šnipai, melas ir tai, kaip Rusija kvailina Vakarus” teigia Edvardas Lukasas.

Šios knygos ištraukas paskelbė Daily Mail (Deception: Spies, Lies and How Russia Dupes the West by Edward Lucas)”. Knyga pasirodo šių metų kovo mėnesį.

“Vakaruose į Anos Čapman nuotykius reaguojama su nuostabiu atsainumu, sumišusiu su geraširdiškumu”, – pastebi autorius. Edvardo Luko nuomone, ji buvo netikusi šnipė: “firma, kurią ji įsteigė Londone kaip priedangą, su klaidomis rašė savo netikrą adresą oficialiuose dokumentuose”.

Continue reading „Kai Jūsų kaimynai – tikri šnipai“

Leidinio “Die Presse” duomenimis, Gruzijos prokuratūra pradėjo tyrimą prieš buvusį Gruzijos karo policijos vadovą. Jis kaltinamas tuo, kad neteisėtais metodais ėmė tarsi į rekrūtus agentus–homoseksualus,palaikiusiais artimus santykius su atitinkamos orientacijos garsenybėmis, kurias atsivesdavo į išsinuomotus už valstybės pinigus butus su įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis.

Tuose butuose buvo nufilmuota dešimtys „kompromituojančių vaizdo įrašų“, naudojamų šantažui siekiant išgauti piniginę ir idėjinę paramą valdančiajai partijai.

Continue reading „Gruzija: šantažas per „homoseksualų šnipinėjimo tinklą“?“

Stazi agentai

Paroda parengta 1996-aisiais. Pirmiausia ji eksponuota Vokietijos Bundestage Bonoje, paskui – ir kituose susijungusios Vokietijos miestuose. Ypač didelio susidomėjimo „Štazi“ veikimo metodus demaskuojanti paroda sulaukė buvusio Rytų bloko šalyse – Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Estijoje, Bulgarijoje. Kaip tvirtino Marianne Birthle, Vokietijos federacijos įgaliotinė dėl Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) saugumo tarnybos „Štazi“ dokumentų, kilnojamoji paroda jau pabuvojo daugiau kaip 60 miestų, ją aplankė per 250 tūkst. lankytojų. Pasak M. Birthler, „Vokietija turi Europai ką papasakoti apie sovietinių slaptųjų tarnybų darbo metodus, nes nei Briuselis, nei Londonas, nei Paryžius neįsivaizduoja, kokia klastinga, galinga ir žiauri buvo „Štazi“. Juk ji atliko ne tik slaptosios policijos bei slaptosios žvalgybos funkcijas. Ji dar buvo baudžiamosios teisės tardymo organas.

Dr. Matthias Braun iš Vokietijos rodo laistytuvą, kuriame įrengta slapta filmavimo kamera. Gintaro Visocko nuotr. 

Zvalgybu intrigos

Skaitytojai tikriausiai nori sužinoti, kokių aplinkybių verčiamas pradėjau bendradarbiauti su Lietuvos specialiosiomis tarnybomis, ypač – su Lietuvos karine žvalgyba ir kontržvalgyba (AOTD). Kodėl beveik šešerius metus slaptai draugavau su kai kuriais Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) karininkais ir vykdžiau jų nurodymus? Atsakyti pabandysiu išsamiai, nuoširdžiai, atvirai. Šiandien nėra prasmės slėpti nė menkiausių detalių (…). Tiesiog jaučiu pareigą papasakoti savo istoriją, susijusią ir su tais, kuriuos savo žurnalistiniuose rašiniuose kritikavau, ir su tais, kuriuos rėmiau, laikydamas bendraminčiais. Didelių, esminių klaidų padarė, mano įsitikinimu, ir toji barikadų pusė, kurioje stovėjau ir tebestoviu.

  Continue reading „Ištraukos iš knygos Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006 ( 1 )“