Kumštis. Slaptai.lt nuotr.
Kyjivas, rugsėjo 25 d. (Ukrinform-ELTA). 57 proc. pabėgėlių ukrainiečių Čekijoje susidūrė su žodine agresija dėl savo kilmės, o 5 proc. patyrė fizinį smurtą.
Tai rodo Čekijos tyrimų agentūros „PAQ Research“ surengtos apklausos rezultatai, praneša „Ukrinform“, remdamasi leidiniu „Vinegret.cz“. Tyrimo dalyvių buvo paprašyta atsakyti į klausimą: „Ar jūs arba kuris nors iš jūsų šeimos narių patyrė žodinių/fizinių išpuolių jūsų buvimo Čekijoje metu dėl to, kad esate iš Ukrainos?“ Daugiau kaip pusė respondentų (57 proc.) atsakė, kad patyrė žodinę agresiją dėl savo ukrainietiškos kilmės, o 5 proc. – kad buvo fiziškai užpulti.
Tyrimo autoriai nustatė, kad jaunesni kaip 40 metų ukrainiečiai dėl savo kilmės yra kur kas dažniau užsipuolami žodžiu (62 proc.) nei vyresnio amžiaus žmonės (30 proc.). Be to, moterys dažniau nei vyrai susiduria su agresija.
Įtakos turi ir sfera, kurioje dirba pabėgėliai, rodo tyrimas. Pavyzdžiui, paslaugų sferoje 67 proc. darbuotojų ukrainiečių patyrė žodinius išpuolius.
Apklausa buvo surengta 2023 metų birželį. Ji apėmė 1425 pabėgėlių šeimas – iš viso 3789 žmones, tarp jų – 1203 vaikus nuo 3 iki 17 metų amžiaus.
Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto
Vašingtonas, rugsėjo 6 d. (ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas pirmadienį pareiškė, kad Rusija neturėtų būti įvardyta kaip terorizmo rėmėja, nors Ukraina to reikalauja dėl Rusijos vykdomos invazijos, o Maskva jau anksčiau perspėjo, kad dėl to nutrūktų JAV ir Rusijos santykiai, praneša „Reuters“.
Paklaustas, ar Rusija turėtų būti paskelbta terorizmo rėmėja, J. Bidenas Baltuosiuose rūmuose žurnalistams atsakė: „Ne“.
Du JAV senatoriai – respublikonas Lindsey Grahamas ir demokratas Richardas Blumenthalis – šią vasarą lankydamiesi Kyjive ragino paskelbti Rusiją terorizmą remiančia valstybe ir priimti atitinkamą įstatymą, kuriuo ji būtų priskirta „Irano, Sirijos ir Šiaurės Korėjos kategorijai“.
Pasaulis protestuoja dėl Rusijos vykdomo karo prieš Ukrainą. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, vasario 27 d. (dpa-ELTA). Šeštadienį dešimtys tūkstančių žmonių visoje Europoje dalyvavo mitinguose ir reiškė savo palaikymą Ukrainai, kurią puola Rusijos kariuomenė, informuoja dpa.
Protestai vyko ir Rusijoje, nepaisant augančių areštų.
„Mes, Rusijos, gydytojai, seselės ir paramedikai, esame griežtai prieš Rusijos karių vykdomą puolimą Ukrainos teritorijoje“, – rašoma peticijoje, kurią pasirašė daugiau nei 300 žmonių.
Dešimtys Rusijos humanitarinių organizacijų išplatino atvirą laišką Vladimirui Putinui, raginantį prezidentą nutraukti karą.
Nuo ketvirtadienio Rusijoje buvo suimta daugiau nei 3 000 protestuotojų. Valdžia ragina žmones neprotestuoti ir nerizikuoti apsikrėsti koronavirusu. Rusijos žiniasklaidos reikalaujama nevartoti žodžio karas ir vadinti jį „karine operacija“.
Užsienio TV kanalų transliacijos jau kelias dienas blokuojamos viename gyvenamųjų ir biuro pastatų komplekse Maskvos centre, kur gyvena ir dirba daug diplomatų ir užsienio korespondentų bei Rusijos pareigūnai. Pasaulis smerkia Rusijos agresiją prieš Ukrainą. EPA-ELTA nuotr.
Pastatų administracija sako, kad neveikia palydovinės sistemos ir siūlo žiūrėti Rusijos TV kanalus.
Mitingai vyko ir Estijos miestuose, policijos skaičiavimu demonstracijoje Taline dalyvavo iki 30 000 žmonių.
Šveicarijoje 20 000 žmonių protestavo Berne, reikalaudami taikos Ukrainoje, ir Rusijos turtuolių pinigų įšaldymo Šveicarijos bankuose. Austrijos sostinėje Vienoje susirinko keli tūkstančiai žmonių. Bulgarijos gyventojai rinkosi į mitingus Sofijoje, Varnoje ir Burgase. Suomijos sostinėje Helsinkyje protestavo daugiau nei 10 000, tūkstančiai mitingavo Vokietijoje ir Izraelyje. Skaičiuojama, kad Ukrainoje šiuo metu gyvena apie 43 000 žydų.
Internetinė žiniasklaida. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos interneto žiniasklaidos asociacija (IŽA) smerkia Rusijos bandymus cenzūruoti savo šalies žiniasklaidą, skelbiant informaciją apie jos karinius veiksmus Ukrainoje. Žiniasklaidos bendruomenė ragina nustoti trypti žodžio laisvę ir nutraukti bet kokius bandymus cenzūruoti žiniasklaidą.
Taip interneto žiniasklaidos bendruomenė reaguoja į Rusijos federalinės ryšių, informacijos technologijų ir visuomenės informavimo priemonių tarnybos „Roskomnadzor“ įspėjimus visuomenės informavimo priemonėms, kad jos nustotų Rusijos veiksmus Ukrainoje vadinti karu ir vadintų „specialia karine operacija“ ir bandymus stabdyti „Echo Moskvy“, „Novaja Gazeta“, „Meduza“, „Dodž“ ir kitų veiklą.
IŽA pirmininkės Linos Bušinskaitės teigimu, Lietuvos interneto žiniasklaidos bendruomenė smerkia bet kokius bandymus kėsintis į žodžio laisvę ir cenzūruoti laisvą, nepriklausomą žiniasklaidą.
„Tokie dalykai netoleruojami. Vieningai nusiteikusi Europa ir pasaulis turi imtis visų reikiamų priemonių ir sustabdyti Rusijos cenzūros plitimą. Tarptautinės žiniasklaidos organizacijos taip pat neturi likti nuošalyje. Mes, Lietuvos interneto žiniasklaidos bendruomenė, kviečiame kitų šalių organizacijas būti kategoriškomis ir pasmerkti bet kokius bandymus cenzūruoti žiniasklaidos priemones“, – sako L. Bušinskaitė. Cenzūra. Visko pasakyti negalima
Pasak jos, žodžio laisvė ir visuomenės teisė žinoti bei tikrais faktais paremta objektyvi žurnalistika negali būti sunaikinta jokiomis karo priemonėmis, nes tai – pamatinės demokratijos vertybės. Privalome tam užkirsti kelią ir tai galime padaryti būdami vieningi.
Asociacija primena, kad Lietuvos naujienų portalai, reiškiantys solidarumą karo fronte dirbantiems Ukrainos žurnalistams ir redakcijoms, siūlo pagalbą įkuriant laikinas redakcijas Lietuvoje, jei tik to prireiktų, surandant būstą, taip pat suteiktų finansinę paramą, darbo priemones ir kitą reikalingą pagalbą.
Interneto žiniasklaidos asociacija (IŽA) vienija didžiausias skaitytojų auditorijas turinčius naujienų portalus Delfi.lt, 15min.lt, Lrytas.lt, tv3.lt, Madeinvilnius.lt. VE.lt, Kaunas.kasvyksta.lt, Etaplius.lt.
Kijevas, vasario 25 d. (dpa-ELTA). Ukrainos kariai Kijevo regione aršiai priešinasi „Rusijos okupantams“, teigia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas.
Remiantis štabo pranešimu, į šiaurės vakarus nuo sostinės esančiose Dimero ir Ivankivo gyvenvietėse prie Teterivo upės Ukrainos ginkluotųjų pajėgų oro desantininkai sustabdė „dideles priešo pajėgas“. Sunaikintas per šią upę nutiestas tiltas.
Be susirėmimų, keliuose miestuose pranešta apie Rusijos antskrydžius.
Pasak naujienų agentūros dpa žurnalisto, prasidėjus antrajai Rusijos atakos dienai, Kijeve vėl kaukia sirenos. Miesto administracija paragino visus piliečius rasti saugų prieglobstį. Daugybė žmonių slepiasi metro stotyse.
Remiantis žiniasklaidos pranešimais, rusų kariai užpuolė oro uostą vakariniame Rivnės mieste. Apie susirėmimus taip pat pranešta netoli sienos su Rusija esančiame Sumų mieste. Šių pranešimų nebuvo įmanoma nepriklausomai patikrinti.
Rusija puola. EPA – ELTA nuotr.
Kijevas, vasario 24 d. (AFP-ELTA). Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba apkaltino Rusijos lyderį prezidentą Vladimirą Putiną ketvirtadienį pradėjus „plataus masto invaziją“, šalies miestuose pasigirdus sprogimams.
„Putinas ką tik pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Taikūs Ukrainos miestai bombarduojami“, – „Twitter“ tinkle parašė D. Kuleba.
„Tai puolamasis karas. Ukraina apsigins ir laimės. Pasaulis gali ir turi sustabdyti Putiną. Dabar laikas veikti“, – sakė jis.
Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui paskelbus apie karinę operaciją, ketvirtadienį prieš auštant nugriaudėjo sprogimai Ukrainos sostinėje Kijeve, keliuose miestuose prie fronto linijos, taip pat šalies pajūryje.
AFP žurnalistai taip pat girdėjo sprogimus Juodosios jūros uostamiestyje Odesoje, o policijos ir greitosios medicinos pagalbos sirenos buvo girdėti visoje Ukrainos sostinėje.
Sprogimai taip pat buvo girdėti Charkove – dideliame mieste, esančiame už 35 kilometrų į pietus nuo Rusijos sienos.
Keturi garsūs sprogimai nugriaudėjo Kramatorske – pafrontės mieste, kuris veikia kaip Ukrainos vyriausybės sostinė rytinėje karo zonoje, o dar daugiau jų pasigirdo rytiniame Mariupolyje, pranešė naujienų agentūros AFP žurnalistai.
Ukraina uždarė savo oro erdvę civiliniams lėktuvams, o užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba „Twitter“ tinkle paskelbė, kad jo šalyje prasidėjo „plataus masto invazija“.
Ankstyvą vasario 24-osios rytą Rusijos Federacija grubiai pažeidė tarptautinės teisės normas pradėdama karą prieš Ukrainą. Lietuva aktyviai palaiko Ukrainos nepriklausomybę ir suverenumą su tarptautiniu mastu pripažintomis sienomis, pabrėžia Krašto apsaugos ministerija.
„Karas Ukrainoje prasidėjo. Baltijos šalys ir Lenkija siūlys pradėti NATO ketvirtojo straipsnio aktyvavimą. Toks sprendimas bus apsvarstytas šiandien Valstybės gynimo taryboje“, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Kijevas, vasario 12 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, šeštadienį bendraudamas su žurnalistais, paprašė pateikti įrodymų apie vasario 16 d. planuojamą Rusijos įsiveržimą, jeigu tokių esama. Kartu jis pabrėžė, kad informacinėje erdvėje yra pernelyg daug pranešimų spėjamo įsiveržimo tema.
„Jeigu jūs ar kažkokie žmonės turi papildomos informacijos apie šimtaprocentį Rusijos Federacijos įsiveržimą į Ukrainą vasario 16-ąją, prašom pateikti mums tokią informaciją“, – pareiškė V. Zelenskis.
Paklaustas apie Rusijos įsiveržimo į Ukrainą grėsmę, V. Zelenskis sakė negalįs patvirtinti to, kas dar neįvyko, ir priminė, kad „kol kas plataus masto karas dar nevyksta“. Jis pabrėžė, kad pasitiki Ukrainos žvalgyba, taip pat deda viltis į diplomatiją. „Mes manome, kad diplomatijos kelias – vienintelis kelias į deeskalaciją ir deokupaciją“, – teigė jis. Kur važiuoja šie rusų tankai
Penktadienį JAV prezidentas Joe Bidenas per vaizdo konferenciją su sąjungininkais pareiškė, jog žvalgybos duomenys rodo, kad Rusija gali užpulti Ukrainą vasario 16 d.
Pastaruoju metu Rusija prie Ukrainos sienos sutelkė dešimtis tūkstančių kareivių, o tai verčia nerimauti, kad Europoje gali prasidėti didelis ginkluotas konfliktas.
Rusijos tankas. EPA – ELTA nuotr.
Kijevas, sausio 21 d. (ELTA). Rusija, pasak Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, per galimą invaziją gali mėginti užimti milijoninį Charkovo miestą, praneša agentūra „Reuters“.
Kalbant realiai, kaimyninė šalis, jei nuspręs didinti eskalaciją, „tai darys teritorijose, kuriose istoriškai yra daug žmonių, turinčių giminystės ryšių su Rusija“, sakė V. Zelenskis penktadienį laikraščiui „The Washington Post“. „Ukrainos vyriausybės kontroliuojamas Charkovas gali būti užimtas“, – teigė jis. Rusijai esą reikės dingsties. “Jie sakys, kad nori apsaugoti rusakalbius gyventojus“, – teigė prezidentas. Miesto užėmimas, anot jo, būtų „plataus masto karo“ pradžia.
Pramoninis Charkovo miestas yra Ukrainos šiaurės rytuose ir turi 1,4 mln. gyventojų. Rusija prie netoli esančios sienos yra sutelkusi apie 100 000 karių.
Maskva atmeta Vakarų būgštavimus dėl galimos invazijos į Ukrainą.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vašingtonas, sausio 20 d. (dpa-ELTA). NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas po ginčytino JAV prezidento Joe Bideno pasisakymo dėl Ukrainos pabrėžė Aljanso vienybę.
„Visos NATO sąjungininkės ne kartą aiškiai pareiškė, kad mes reaguosime, jei Rusija vėl surengs agresyvias akcijas prieš Ukrainą, – sakė J. Stoltenbergas ketvirtadienį stočiai CNN. – Esame pasirengę skelbti sankcijas ir, žinoma, svarstome stiprinti NATO pajėgų rytinėje Aljanso dalyje dislokavimą“. Tačiau kartu, anot J. Stoltenbergo, dialoge su Maskva ieškoma politinio krizės sprendimo.
NATO vadovas buvo paklaustas apie J. Bideno pasisakymą, kuris sukėlė Ukrainos kritiką. JAV prezidentas spaudos konferencijoje Baltuosiuose rūmuose trečiadienį davė suprasti, kad gresiančios NATO sankcijos gali priklausyti nuo potencialios Rusijos agresijos masto.
„Nedidelis įsiveržimas“ esą sulauktų švelnesnio atsako.
„Jungtinės Valstijos kartu su kitomis NATO sąjungininkėmis perdavė labai aiškią žinią, kad mes jokiu būdu netoleruosime tolesnio karinės jėgos naudojimo prieš Ukrainą, – kalbėjo J. Stoltenbergas. – Jungtinės Valstijos vadovauja pastangoms koordinuoti visų sąjungininkių reakciją į agresyvius Rusijos veiksmus prieš Ukrainą“. Jis padėkojo JAV vyriausybei už šią lyderystę Aljanse.
JAV ir NATO kaltina Rusiją planuojant Ukrainos puolimą. Maskva tai kasdien neigia.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad artimiausiu metu galima tikėtis Rusijos agresyvių karinių veiksmų prieš Ukrainą. Anot ministro, tęsiantis įtampai tarp Vakarų ir Rusijos dėl Ukrainos, Maskva padarys viską, kad derybos būtų priimtos jų naudai.
„Rusija maksimaliai spaus, panaudos visus būdus, ir aš manau, kad artimiausiu metu pastiprinti derybas ji aktyvuos ir karinius elementus prieš Ukrainą, kad derybos susiklostytų palankesniu būdu“, – ketvirtadienį LRT laidoje „Svarbus pokalbis“ kalbėjo ministras, kartu pridurdamas, kad tokią praktiką Rusija gali panaudoti, tikėdamasi pastiprinti savo diplomatinę poziciją.
„Tokia yra agresorių praktika, čia nėra naujiena istorijoje. Kai pritrūksta politinių argumentų ir akivaizdžiai veiksmai visoms valstybėms rodo, kad agresorius siekia visai kitų tikslų, kurių nedeklaruoja, tai paprastai būtent agresorius ir naudoja savo karines pajėgas, norėdamas pastiprinti savo diplomatines pozicijas. Aš manau, kad artimiausiu metu, deja, galime tą ir išvysti“, – kalbėjo A. Anušauskas.
Visgi, A. Anušausko teigimu, bandymas kilusias įtampas tarp Rusijos ir Ukrainos spręsti diplomatiniu keliu tik dar labiau gali paskatinti Rusijos agresyvų elgesį.
„Aš manau, kad diplomatija visada veiksni, tik klausimas yra paprastas ir jį galėjo kelti valstybės ir prieš 80 metų, kelia ir dabar. Ar nuolaidos agresoriui sustabdys agresiją? (…) Jei bus padarytos per didelės nuolaidos kitų valstybių saugumo sąskaita, tai, deja, tik aktyvuos agresorių”, – teigė A. Anušauskas.
Prieš porą dienų prezidentas Gitanas Nausėda teigė nematantis pagrindo įvesti nepaprastąją padėtį prie valstybinės sienos su Baltarusija. Jis įžvelgė grėsmę, ar resursų papildymas ir siuntimas prie sienos šiuo metu nebūtų dar papildomas provokacinis veiksnys, turint galvoje, kad artėja „Zapad“ pratybos. „Mūsų nedraugai ieško bet kokio preteksto situaciją dar komplikuoti“, – sakė G. Nausėda lankydamasis generolo Silvestro Žukausko poligone Pabradėje.
Šiandien Prezidentas jau nebuvo toks kategoriškas. Kartu su premjere Ingrida Šimonytė ir politinių partijų lyderiais Prezidentūroje sėdęs prie vieno stalo aptarti neteisėtų migrantų krizės valdymo, jis vėl prabilo apie nepaprastąją padėtį. Matyt, rekordinis per užvakarykščią parą nelegaliai kirtusių valstybinę sieną pabėgėlių skaičius (171) suneramino daug ką.
„Žinoma, negalėjau apeiti ir nepaprastosios padėties klausimo, gyvai teiravausi visų politinių partijų lyderių, kokia jų pozicija. Na, ir daugiau mažiau konsensusas yra toks – mes esame atviri visiems klausimams ir šitą klausimą taip pat galime spręsti artimoje ateityje.“, – Prezidentūroje kalbėjo G. Nausėda.
Jis, taip pat, pažymėjo, kad „sienos kontrolės problemą reikia spręsti, kuri nebuvo spręsta ilgą laiką. Tai reikia daryti greitai, sakė G. Nausėda. Šalies vadovas atkreipė dėmesį, kad netradicinei problemai spręsti reikia netradicinių priemonių, tai reikia daryti skubiai ir efektyviai.
Ministrė pirmininkė I. Šimonytė po susitikimo, taip pat, teigė, jog susitikime nebuvo nesutarimo dėl to, kad fizinė sienos apsauga turi būti iš esmės sustiprinta. „Ir Vyriausybė turi planą, kaip ketintų tai daryti. Manau, kad tas planas bus pristatytas artimiausiu metu. Esu suplanavusi tai aptarti ir su Seimo frakcijų vadovais, nes tai reikalaus tam tikro įsipareigojimo dėl šių priemonių finansavimo“, – žadėjo ministrė pirmininkė.
Vakar LRT „Dienos temoje“ apie sienos saugumą kalbėjo ir už vidaus politiką atsakinga Europos Komisijos (EK) narė Ylva Johansson
„Svarbiausia dabar – apsaugoti fizinę sieną, būtent išorinę Europos Sąjungos sieną, kuri yra Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Lietuva sulaukė paramos iš „Frontex“, iš kitų valstybių narių ir labai svarbu yra apsaugoti išorines Europos Sąjungos sienas, kad neteisėti migrantai negalėtų kirsti šios sienos.
Baltarusijos sieną kirtę migrantai. VSAT nuotr.
Suprantu, patikima sienos apsauga būtina apsisaugant nuo kontrabandos, ginkluotų provokatorių ir panašių grėsmių.
Bet pagal tarptautines sutartis Lietuva neturi teisės neįsileisti pabėgėlių, prašančių politinio prieglobsčio, jei jie yra anapus fizinės sienos, bet jau Lietuvos teritorijoje.
Laimei, pasaulyje galioja force majeure (nenugalimos jėgos) teisės principas, reiškiantis, kad negalima reikalauti to, kas neįmanoma. Šis principas dažnai taikomas sutartyse, nurodant, kad esant išskirtinėms ir nei vienos iš sutarties šalių nekontroliuojamoms sąlygoms (pavyzdžiui, įvykus stichinei nelaimei, kilus karui, įvykus perversmui, patyrus nusikaltimo žalą ar pan.) sutarties įsipareigojimai gali būti nevykdomi ir abi ar viena iš šalių atleidžiama nuo atsakomybės. Principas taikomas tiek atskirų šalių civilinėje, tiek ir tarp valstybių galiojančioje tarptautinėje teisėje.
Nelegalūs migrantai. LRT.lt portale
Seimas yra priėmęs rezoliuciją, kurioje tai, kas vyksta, įvardino hibridine agresija, neabejotinai priskiriama prie nusikaltimų, nuo kurių Lietuva patiria žalą. Tai – akivaizdi force majeure.
Man regis, Europos vadovų tarybai, Europos Komisijai ir Europarlamentui reikia tiesiog nusiųsti motyvuotą įspėjimą, kad mes dėl nenumatytos force majeure nuo tokios tai datos laikinai nevykdysime savo įsipareigojimų užsieniečiams, neteisėtai perėjusiems valstybinę sieną ir prašantiems politinio prieglobsčio. Juos tiesiog fiziškai neįsileisime į savo valstybės teritoriją. Būtent taip, kaip sienos paskirtį įsivaizduoja eurokomisarė Ylva Johansson, tokią, kad „neteisėti migrantai negalėtų kirsti šios sienos“.
Mano nuomone, jau pats įspėjimas savaime atgrąsintų „pabėgėlius“, savo noru ar apgaulės būdu dalyvaujančius Putino ir Lukašenkos mums sukurtoje force majeure, nuo noro bandyti patekti į Lietuvą.
Manau, kad šalies vadovas, atkreipęs dėmesį į tai, kad netradicinei problemai spręsti reikia netradicinių priemonių, ir pasisakęs už nepaprastosios padėties klausimo svarstymą artimiausiu metu, mąsto teisinga kryptimi, kaip ir Premjerė bei dauguma politinių lyderių, susirinkusių prie vieno stalo.
Ukrainiečių internetinis portalas gordonua.com atliko apklausą, ar Rusija išties ketina šiais metais pulti Ukrainą? O jei neketina, tai dėl kokių priežasčių pasienyje su Ukraina telkia skaitlingą karinę grupuotę?
Keletas atsakymų įsiminė. Pavyzdžiui, buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas nėra itin tikras, kad, telkdamas karinę armadą prie Ukrainos sienų, Kremlius tikrai ruošiasi pulti. Garsaus šachmatininko prognozės:50 ir 50 proc. Jis neatmeta versijos, jog žvangindamas ginklais Vladimiras Putinas teturi vieną tikslą – Vakarų dėmesį atitraukti nuo įkalinimo įstaigoje netoli Maskvos badaujančio opozicionieriaus Aleksejaus Navalno. V.Putinas nebijo kraujo, aukų. Jam nusispjauti, kiek žūtų rusų karių. Tačiau jis puikiai supranta, kad kiekviena karinė operacija – tai galimybė ne tik laimėti, bet ir prarasti valdžią. Valdžios prarasti jis tikrai nenorįs.
Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, ilgokai dirbęs ir politikavęs Ukrainoje, tvirtina, kad kol kas tegirdi daug propagandinio triukšmo. Tačiau realybė tokia, kad realių žingsnių karo link bent kol kas nemato. Tiesiog V.Putinas labai supyko, kad naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) pavadino jį žudiku. Taip pat mirtinai įsižeidė, kai Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis išdrįso taikyti sankcijas jo numylėtiniui Viktorui Medvedčukui, Ukrainos parlamentinės partijos „Opozicinė platforma“ nariui. O jei kalbant dar konkrečiau, V.Putinas dar nežino, kaip pasielgs. V.Putinas įsitikinęs, kad tai Vašingtonas liepė V.Zelenskiui nubausti ir pažeminti V.Medvedčuką, kurio iki šiol niekas nedrįso skriausti, nes laikė artimu Kremliaus valdžiai žmogumi.
Rusijos pupblicistas, rašytojas Viktoras Čenderovičius mano, kad rusiškos kariaunos telkimas prie Ukrainos sienų – tai provokacija ir šantažas. V.Šenderovičius pabrėžia: jei Kremlius pradeda karą, tai tyliai ir visiems netikėtai. Jokio triukšmo, jokio žvanginimo ginklais. Užpuola taip, kad visi iš netikėtumo net amą praranda. Dabartinis triukšmingas kariškių permetimas prie Ukrainos greičiau byloja, jog karo nebūsią. V.Putinas tik aštrina situaciją, tenorėdamas išsiaiškinti, kokia būsianti Vakarų, įskaitant naująjį JAV prezidentą, reakcija. V.Šenderovičius tvirtina nežinąs, bus ar nebus 2021-aisiais didelis Rusijos – Ukrainos susidūrimas. Jis vis tik viliasi, kad karo pavyks išvengti. Telkiant ginklus prie Ukrainos dar, be kita ko, bandoma nustumti į antrąjį planą badaujančo A.Navalno temą.
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
Ukrainos žuralistas Sergejus Garmašas mano, kad V.Putinas pirmasis nesivels į muštynes. Nebent pirmoji pradėtų Ukraina. Taip, V.Putinas norėjęs į Donbasą įvesti savo karius pridengdamas juos „taikdarių“ vėliava. Neva jie reikalingi, kad nuo neva sužvėrėjusių ukrainiečių apsaugotų rusus. Tačiau šio triuko atlikt nepavyko. Dabar, po stiprios NATO reakcijos, V.Putnui dar sunkiau veltis į tikrą karinę konfrontaciją. Jis puikiai supanta, kad dabar – ne 2008-ieji, kai buvo teriojama Gruzija (Sakartvelas).
Rusijos politologė, istorijos mokslų daktarė Lidija Ševcova mano, kad konfrontacija, kokio masto ji bebūtų, – neišvengiama. Rusija reikalauja, kad Ukraina atsisakytų valstybingumo. Ukraina valstybingumo tikrai neatsisakys.
Ukrainos analitinio portalo „Chvilias“ žurnalistas ir blogeris Juris Romanenko įsitikinęs, jog Rusija tikrai puls, o Ukraina palikta vienui viena. Vakarai jai nepadės.
Rusijos analitikas ir publicistas Andrėjus Piontkovskis svarsto, jog agresyviais veiksmais V.Putinas tikrina, kuri pusė – silpnesnė, kas pirmas išsigąs. Silpnesnis turįs atsitraukti. Situacija labai panaši, kai vienas prieš kitą kaktomuša švilpia du automobiliai: žiūrovai stebi, kuris vairuotojas išsigąs pirmasis ir pasuks vairą šonan. V.Putinas turi aiškų tikslą: oficialusis Kijevas privalo žaisti pagal Donbaso ir Luhansko separatistų užsakytą muziką. Beje, V.Putinas puikiai supranta jam asmeniškai kilsiančius pavojus, jei pradėtų didelį puolimą prieš Ukrainą. Rusijos intervencijos atveju amerikiečiai tikrai nesiųs savo karių į Ukrainos – Rusijos frontą. Tačiau Vašingtonas prieš Maskvą pradėtų rimtą ekonominį karą.
Iš Rusijos į JAV prieš 40 metų pasitraukęs istorikas Jurijus Felštinskis viliasi, jog karinės galios demonstravimas – noras pažiūrėti, kaip elgsis naujoji JAV administracija. Naujasis JAV prezidentas Dž. Baidenas (Joe Biden) labai pakenkė V.Putinui: pavadino jį žudiku, į Rusiją konsultacijoms sugrįžo JAV rezidavęs Rusijos ambasadorius, JAV įveda naujų ekonominių sankcijų Rusijai. V.Putinui nelieka nieko kito, kaip parodyti, esą jis nepabūgo, neišsigando. J.Felštinskis mano, kad V.Putinas nedrįs plataus mąsto karinei kampanijai, nes suvokia, jog ukrainiečiai aršiai priešinsis, nes supranta, kad pradėjęs rimtą karą gali pats netekti valdžios.
Tačau įdomiausiai apie galimą Rusijos – Ukrainos santykių scenarijų papasakojo ekonomistas, buvęs Rusijos prezidento V.Putino patarėjas Andrėjus Ilarionovas, gyvenantis JAV. Tik jo komentarą šia tema paskelbė ne gordonua.com (šis leidinys kažkodėl liovėsi jį publikavęs; A.Ilarionovas Amerikoje atleistas iš Katono instituto dėl prie Kapitolijaus neramumus sukėlusių Donaldo Trampo šalininkų teisinimo ir Joe Bideno pergale prezidento rinkimuose suabejojimo), o „Ukraina 24 televizijos“ laida „Vremia Golovanova“.
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Taigi šis analitikas lygina Baideno ir Putino administracijų pranešimus. Jis susidaręs spūdį, jog naujasis Amerikos prezidentas Dž.Baidenas tiesiog skatina Kremlių elgtis dar įžūliau. Pavyzdžiui, Dž.Baidenas pasiūlė V.Putinui bendradarbiauti nereikšmingose, su agresija prieš Ukrainą niekaip nesusijusiose 5-iose sferose. Viena iš tų sferų – klimato kaita. V.Putinas mielai sutikęs, nes jam į tas temas – nusispjauti. Jam tos temos nė kiek nerūpi. V.Putinui svarbiausia, kad nėra Ukrainos temos.
Dž.Baideno susitikimas su V.Putinu panašus į Vakarų kapituliaciją, panašią į tas, kaip Europos lyderiai kadaise išsigandę pataikavo Adolfui Hitleriui, manydami patrauksią jį savo pusėn nuolaidomis.
Žodžiu, A.Ilarionovas įsitikinęs, jog dabar JAV silpnina Ukrainą. V.Zelenskis asmeniškai maldavo Dž Baideno pagalbos. Realios pagalbos. Vašingtonas nepadėjo. Ne tik nepažadėjo dislokuoti savų galingų raketų, ne tik nepermetė į Ukrainą savo karių, ne tik kad nepasiūlė Ukrainai tapti strategine JAV partnere, bet net 3,5 karto sumažino finasinę paramą. A.Ilarionovas manąs, jog Ukrainą įmanoma apsaugoti nuo rusiškos agresijos. Tereikai skubiai ten dilsokuoti skaitlingus amerikiečių dalinius. Jei to Vašingtonas nepadarysiąs, Rusija tikrai puls Ukrainą.
Kada prasidės puolimas? Iki gegužės 9-osios, iki karinio parado Maskvoje – tikrai ne. V.Putinas taip pat kantriai lauks, kol NATO baigs savo karines pratybas birželio mėnesį. O birželio antrojoje pusėje – jau galėtų pulti.
Dar viena Vakarų išdavystė, kurią regi A.Ilarionovas. Šių metų vasaros pabaigoje bus baigtas tiesti dujotiekis Nord Stream 2. Beje, JAV prezidentas D.Trampas jį buvo sustabdęs sankcijomis, o Dž.Baidenas atšaukė sankcijas, ir tokiu būdu sudarė galimybę Rusijai sėkmingai užbaigti darbus. Nutiesus Nord Stream 2 visos dujos, patenkančios į Europą, keliaus šiuo dujotiekiu apeidamos Ukainą. O jei per Ukrainą į Vakarus netekės dujos, Ukraina taps Vakarams nereikalinga. Vakarai ją tiesiog pamirš.
Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.Vladimiras Putinas rodo kumštį
Įdomi dar ir tokia apskaita: kol JAV preizidentu buvo D.Trampas, per mėnesį žūdavo vidutiniškai vienas ukrainiečių karys, prezidentauti pradėjus Dž.Baidenui – fronto linijoje kas mėnesį vidutiniškai žūsta dešimt ukrainiečių karių. Žūčių padaugėjo dešimčia kartų.
A.Ilarionovas mano, kad dabar V.Putino apetitas tik auga, V.Putinas perprato, jog Vašingtonas nesiruošia rimtai saugoti Ukrainos, todėl karas – neišvengiamas.
A.Ilarionovas įsitikinęs, jog Rusija pirmiausia skubės okupuoti tas teritorijas, kurias užėmus būtų galima aprūpinti Krymą vandeniu. Omenyje turimas Šiaurės Krymo kanalas, kuriuo iš Ukrainos į Krymą galėtų tekėti vanduo, bet Ukraina jį šiuo metu uždariusi. Beje, tos teritorijas ukainiečiams bus sunku apginti.
Parengta pagal gordonua.com ir „Ukraina 24 televizijos“ pranešimus
Todas Woltersas. EPA – ELTA nuotr.
Tikimybė, kad Rusija užpuls Ukrainą, yra „žema arba vidutinė“, ketvirtadienį teigė JAV karinių pajėgų Europoje vadas, generolas Todas Woltersas, Maskvai telkiant pajėgas prie Ukrainos pasienio.
Pastarosiomis savaitėmis Rusija telkia karius ir karinę techniką prie Ukrainos sienų. Tai sukėlė Vakarų nerimą, o Jungtinės Valstijos pareiškė, kad karių skaičius yra didžiausias nuo 2014 m., kai prasidėjo karas Rytų Ukrainoje.
JAV Atstovų Rūmuose T. Woltersas sakė, kad regione padidėjusi įtampa „kelia didelį nerimą“.
Vis dėlto, kai parlamentaras generolo paprašė įvertinti Rusijos įsiveržimo į Ukrainą per artimiausias kelias savaites tikimybę, T. Woltersas tikino, kad ji yra „žema arba vidutinė“.
„Įvertinęs dabartines tendencijas, manau, kad tokio įvykio tikimybė mažės“, – sakė JAV Europos štabo, kuris taip pat vadovauja NATO sąjungininkių pajėgoms, vadas.
Kelias pastarąsias savaites padažnėjo susirėmimai tarp Ukrainos kariuomenės ir Rusijos remiamų separatistų Rytų Ukrainoje, o tai sukėlė nerimą dėl atsinaujinsiančio karo grėsmės.
Ukrainos vyriausybė taip pat nerimauja, kad Maskva bando išprovokuoti veiksmus, kurie pateisintų karinę operaciją.
Vakarų šalys perspėja Maskvą nežvanginti ginklais, o penktadienį Paryžiuje susitiks Ukrainos ir Prancūzijos prezidentai Volodymyras Zelenskis ir Emmanuelis Macronas. Prie jų vaizdo ryšiu prisijungs Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Nekenčiau karinių budėjimų. Rusiškas jų pavadinimas – „nariad“. Jie trukdavo parą. Nuo vakaro iki vakaro. Atrodytų – menkniekis. Bet tik tiems, kurie šio „malonumo“ nėra ragavę. Man jie buvo tarsi peilis po kaklu. Išsekindavo ir fiziškai, ir morališkai. Iščiulpdavo visą gyvastį, kurios beliko menkos kruopelytės po trejetą mėnesių trunkančios karinės tarnybos viename iš Maskvoje dislokuotų karinių dalinių.
Jau ir taip tarsi klipata vilkau kojas, iškamuotas žygiavimo, bėgiojimo, šaudymo pratybose, nukankintas alinančio darbo statybose, bemiegių parų, kai net keletą kartų pernakt skubiai į rikiuotę šaukdavo mokomasis „aliarmas“… O čia, žiūrėk, po visų dienos kančių vėlai vakare, užuot kritęs į girgždančią geležinę lovą ir užmigęs mirtinu miegu, privalai vėl „kariauti“. Vėl – ant kojų, vėl bėgioji iškišęs liežuvį, vėl – be miego.
Oi, sprangi vadinamojo „dnievalno“ duona. Kiaurą naktį stoviniuoji laiptinėje prie spintelės, ant kurios pritvirtintas telefonas, specialiu ryšiu jungiantis kuopą su štabu. Atsakinėji į skambučius, kodėl kuopos vadas Diadko dar neatėjęs į pasitarimą, kur velnias nešioja leitenantą Grišiną, ar seržantas Džamburščinas žino, kad jo laukia įsiutęs majoras Volkovas…
Nuo akstyvo ryto iki pat sutemų prižiūri tvarką kareivinėse, ne duok Dieve, kur nors kampe voliosis bent viena nuorūka, bent vienas degtukas. Rūpiniesi, kad valgykloje būtų laiku patiekta vakarienė iš darbų sugrįžtantiems 3-iosios kuopos kareiviams, kad nuo stalų niekas nenušvilptų nė vienos porcijos…
Nusnūsti bent keletą valandėlių – kaip pasiseks. Jei seržantas padorus – nesugalvos beprasmių užduočių. O jei nusišypsos „laimė“ budėti drauge su karininkams įsiteikti trokštančiu išverstakūriu, po kariuomenės planuojančiu tęsti karinę karjerą, – verčiau, remiantis mūsų pulke paplitusiu vaizdingu, bet šokiruojančiu posakiu, pasikark ant pirmos šakos. Tokie pataikūnai seržantai būtinai spygaus, kad kareivinės privalo blizgėti skaisčiau nei Anglijos karalienės rūmai.
Iki kariuomenės Maskvoje belikusios kelios dienos. Vytauto Visocko nuotr.
Dar labai svarbu, ar sutariama su antruoju „dnevalnu“. Jei šauktinis būdavo protingas, vargus pasidalindavome per pusę – lygiomis dalimis. O jei tas dėdavosi esąs iš mandrųjų kastos, tai ir apsistumdydavome, kam atėjo metas griebtis šluotos.
Taip nutiko ir tą gūdžią 1985-ųjų sausio naktį. Laiptinėje buvo labai žvarbu. Už lango – greičiausiai 25 laipsniai šalčio. Maskvoje – gili sibirietiška žiema. Išklypusios nuo dažno varstymo durys apačioje tebūdavo menkai privertos. Net ir norėdamas jų aklinai neužremsi. Tad šaltis brovėsi pro visus plyšius. Virš manęs krenkštė, čiaudėjo toks pat „dnievalnas“ kaip ir aš – tik iš kitos, mums virš galvų įsikūrusios antrosios kuopos. Vaikinas kartais šūktelėjimu primindavo, jog verčiau nemiegočiau. Bet kada galįs užgriūti budintis karininkas. Jei taip atsitiktų, aš turėčiau garsiai sukosėti, kad jis spėtų kaip įgeltas pašoktų iš miegų.
Jam – gerai. O kas mane perspės? Jei pats nesusmuksiu, užliūliuotas miegų, būtinai įspėsiu. Paprasčiausias kareiviškas solidarumas – gal jis man kada nors padėsiąs? Bet ilgiau priešintis akis lipinančiam miegui nebepajėgiau. Jei tik galėčiau, krisčiau kad ir ant šaltut šaltutėlių laiptų ir miegočiau miegočiau miegočiau. Be prabudimų. Taip ir užsnūdau, sapnuodamas gimtuosius namus. Kūną apėmė toks malonus saldumas, kad buvau tikrų tikriausiai patikėjęs: pučiu į ūsą smagiai įsisukęs į minkštus patalus gimtojoje Žirmūnų gatvėje Vilniuje…
O būta visai kitaip. Iš tiesų sėdėjau nepatogiai užkėlęs užpakalį ant spintelės, nugara atsirėmęs į sieną ir nuo šalčio susigūžęs į menkai bešildančią kareivišką milinę. Visai ne mieluosiuose Žirmūnuose, o kažkur netoli Maskvos centro. Rajonas, kur įsikūręs mūsų statybos batalionas, vadino Beskudnikovais.
Nežinau, kiek minučių atsirėmęs sienon miegojau. Iš brangiųjų Žirmūnų į bjauriuosius Beskudnikovus parplasnojau pajutęs, kaip nematoma ranka nuo manęs atsargiai nukelia kareivišką kepurę. Išsigandęs pašokau, plačiai pramerkiau akis. Tikrai – prieš mane stovįs pulko karininkas. Pistoletu ginkluotas majoras Michailovas ir du „kalašnikovais“ ginkluoti sargybiniai. Visiems ant rankų – ryškūs raudoni raikščiai su užrašais „dežurnyj po polku“.
Įkliuvau. Pagal instrukciją sėdėt ant spintelės, tuo labiau snūduriuoti, – mirtina nuodėmė. Be to, privalėjau budinčiam karininkui nedelsiant atiduoti pagarbą išpyškindamas senų seniausiai mintinai išmoktą sakinį: „budėjimo metu incidentų neužfiksuota“. Tik, bėda, pagarbos atiduoti nebegalėjau, nes karininkas, niekšelis, tyliai užkopęs laiptais suspėjo nuo galvos nuplėšt kepurę. Neturėjau teisės jam atiduoti pagarbos, nes ranka nepridedama prie smilkinio, jei galva – be kepurės. Tokios taisyklės galiojo, kai tarnavau svetimoje armijoje. Bet jei neatiduosiu pagarbos, – vėl tragedija. Už pagarbos neatidavimą numatyta ne menkesnė bausmė. Kvaila situacija. Ar pajėgsiu išsisukti?
Apie padėtį kuopoje pranešiau neatiduodamas pagarbos, užsikirsdamas, painiodamas žodžius. Majoras Michailovas, regis, to tik ir laukė.
Už pagarbos neatidavimą skiriu tris budėjimus be eilės, – taip jis įvertino mano raportą.
Trys „nariadai“ skambėjo kaip mirties nuosprendis – laukia trys ilgos, varginančios bemiegės naktys. Menkas biznis: už keliolika minučių saldžių sapnų laiptinėje praradau tris naktis šiltoje lovoje.
Sumečiau, kad galbūt suminkštinsiu majoro širdį išpyškindamas raportą dar sykį, tik jau pridėjęs ranką prie tegul vis dar kepure nepridengtos galvos.
Be reikalo. Dar labiau susipainiojau. Iš šono, matyt, atrodžiau komiškai. Verčiau reikėjo palaukti, kol majoras grąžins tą prakeiktą kepurę su raudona žvaigžde.
Išgirdęs pakartotiną mano raportą majoras vos nepuolė kvatoti, bet susivaldė. Paskui rūsčiai susiraukė: „Už pagarbos atidavimą be kepurės skiriu dar tris budėjimus be eilės”.
Na, dabar tai jau tikrai galas – tiek naktų be miego, tegul ir ne iš eilės, – neatlaikysiu. Palūšiu, neištversiu.
Stovėjau įsitempęs, sugniuždytas, pasimetęs. Majorą lydintys seržantai iš štabo kuopos tuo metu tikrino kareivines, pagalbines patalpas. Sugrįžę pranešė, kad visur švaru, ramu, visi miega, lovose – tiek kareivių, kiek užrašyta budėjimo žurnale. Nei daugiau, nei mažiau.
Tik tada, kai seržantai patikino, jog nieko įtartino nepastebėję, karininkas teikėsi grąžinti kepurę. Ją vikriai užsimaukšlinau ant plikės. Stipriai užsimaukšlinau. Kad daugiau niekas nuplėšti nepajėgtų.
Lyg abejodamas, lyg nepasitikėdamas, lyg kažko lūkuriuodamas karininkas vėl perklausė manęs, ar nėra dezertyravusiųjų, girtų, muštų.
Pakartojau, kad „tikrai viskas tvarkoj“. Tai ištaręs atidaviau pagarbą jau pagal statutą, kaip priklauso. Ir čia pat susigriebiau, kad vėl – „viskas taip blogai, kad blogiau nė nesugalvosi“. Sakydamas, kad nėra sumuštų, aš akiplėšiškai meluoju. Meluoju tiesiai į akis. Ir karininkas tai puikiai supranta. Gavusiųjų į kaulus esama. Aš juk – subaladotas „draugų“ iš saulėtojo Uzbekistano.
Išgirdęs kategorišką patikinimą, jog apstumdytų kuopoje nėra, majoras specialiai pažvelgė man į veidą. Įsistebeilijo atidžiai, smalsiai. Net iš tolo pažvelgus į mane buvo aišku, kad su kažkuo ne itin sėkmingai aiškinausi tarpusavio santykius. Smakras – nubrozdintas. Po akim – mėlynė. Viena akinių auselė priklijuota lipnia juostele.
Sakai, nėra aukų, – perklausė majoras ir paprašė atrakinti kuopos seržantų kambarį.
Pakvietė pokalbiui. Įtariau, kad mėgins išsiaiškinti, su kuo muštasi. Tebuvau vos keletą mėnesių atitarnavęs „dūchas“, nežinojau visų nerašytų pulko taisyklių, bet buvau girdėjęs, jog negalima išduoti skriaudėjų. Taip pat rikiuotės metu karininkai buvo išaiškinę, kad naujokai maždaug pusę metų naudojasi ypatinga privilegija – galį daužytis kad ir medinėmis taburetėmis bei kariškais diržais su visais pulko „seniais“ kiek geidžia širdis. Visuomet bus kalti „seniai“.
Tačiau tą žvarbią sausio naktį, stovėdamas seržantų kambaryje priešais nepažįstamą rusų karininką, nusprendžiau neatvirauti. Juolab kad pagrindinė šio majoro užduotis – rūpintis statybinėmis medžiagomis, kareiviškais batais, patalyne, virtuve ir kitais panašiais klausimais. Tada nė neįtariau, kad šios ne itin garbingos ūkvedžio pareigos tėra priedanga. Paaiškinau jam taip: „Pats kaltas. Pradėjau gintis, bet nevykusiai, nepasisekė“.
Tai – gryniausia tiesa. Į muštynes įsivėliau kažkaip nedrąsiai, neužtikrintai. Lyg išsigandęs. O jei būčiau juos griebęs vyriškai, galėjo baigtis jos bent mažumėlę sėkmingiau. Bet kam dabar graužtis? Vis tiek nieko nebepakeisi.
Užjausti majoras neskubėjo. Bet majorui nė kiek nerūpėjo ir mano skriaudėjų pavardės. Netikėtai Michailovas pradėjo dalinti patarimus. Keistai man pasirodė jo pamokymai, kaip turėčiau elgtis. Tačiau nuojauta kuždėjo, kad jis paprotinti mane mėgina nuoširdžiai, tarsi gero linkėdamas. Buvo griežtas, tačiau jo griežtumas priminė tėvišką rūpestį.
Patylėjęs majoras užsirūkė, truktelėjo keletą kartų į plaučius dūmų, ir rėžė iš peties:
Tu juk dziudistas, net varžybose dalyvaudavai, tai ko čia išskydai?
Tada neatkreipiau dėmesio, iš kur jis žinąs, kad, būdamas moksleiviu, keletą metų lankiau dziudo treniruotes. Atvežtas į pulką apie tai niekam nepasakojau, jokiose anketose nerašiau.
Nesulaukęs atsakymo majoras susidomėjo, ko gi aš vis tik pabūgau, kad, užuot kovęsis iki pabaigos, akis už akį, dantis – už dantį, vis tik nuleidau rankas.
Kodėl išsigandau? Kvaila taip teirautis. Juk ir taip viskas aišku. Atsakiau pyktelėjęs:
Kai tave apsupa dešimt uzbekų ir visi šaukia naktį papjausią, iš kur tos drąsos bepaimsi…
Tokį atsakymą išgirdęs majoras nenustebo. Kiek pasvarstęs, kokius žodžius verta parinkti, ramiai paaiškino:
Tai visų naujokų klaida. Jus kausto baimė rimtai pasišvaistyti kumščiais. O tu vyriškai užvošk. Kad kraujais apsilaižytų. Kad iš koto išvirstų. Nesigailėk. Jei gerai įkrėsi, atsitrauks, pradės gerbti. Patikėk, nekils ranka mosuoti durklu. O jei tūpčiosi kaip boba, nereikės nė peilio – papjaus be geležėlių.
Išeidamas garsiai pareiškė, kad visus man paskirtus „nariadus“ atšaukia. Nereikės man šešetą papildomų naktų kurksoti prie spintelės tarsi šuniui, pririštam prie būdos.
Štai tada ir pajutau simpatiją majorui Michailovui, kuris, kaip paaiškėjo su juo atsitiktinai susitikus Kaliningrade po kelerių metų, oficialiai ėjo pulko vado pavaduotojo užnugariui pareigas, o iš tikrųjų darbavosi Ypatingąjame skyriuje, kurio agentai stebėdavo politines nuotaikas kariniuose daliniuose – kad nekiltų perversmų, kad nevogtų ginklų, neskleistų antitarybinės propagandos.
Kareiviškas albumas. Slaptai.lt nuotr.
Majoro Michailovo patarimų neužmiršau. Jaučiau, kad jis – teisus. Nežinojau kodėl, bet įtariau, kad jis tikrai norįs man padėti. Tąsyk, kai susimušiau su uzbekais, tikrai susigrūmiau kažkaip vangiai, neužtikrintai, tarsi bijodamas, jog jei laimėsiu, jie naktį vogčiomis būtinai atsėlins į kareivines ir, ant galvos užmetę paklodę, subadys durklu. Tad geriau – nerizikuoti…
Bet juk moldavų – nesupjaustė. Taip, išdrįsusius pasipriešinti naujokus iš Moldavijos vieną tamsią naktį išvertė iš geležinių lovų, ant galvų užmetė paklodę ir suspardė. Tie vargšai net nežinojo, kas juos sunkiais kariniais batais trankė į galvą, pilvą, nugarą.
Bet peilių nebuvo. O sumušti moldavai nenusiminė. Kitą kartą, kai kilo ginčas, kam privalu plauti kareivines, du drąsūs jaunuoliai iš Kišiniovo vėl įsivėlė į grumtynes su metus ar pusantrų metų atitarnavusiais senbūviais. Daužėsi taip, lyg būtų gyvybės ir mirties klausimas. Ir vėl naktį atėjo jų lupti. Bet moldavai jau buvo pasiruošę sutikti naktinius svečius. Priešinosi tarsi į kampą užspeisti laukiniai vilkai. Kilo triukšmas, seniams antrą sykį jų nuskriaust jau nepavyko. Patys, gėdingai pabrukę uodegas, spruko iš kuopos. Daugiau moldavų niekas nebeskriaudė. Paliko ramybėje. Nutiko lygiai taip, kaip sakė Michailovas.
Tad gal ir man parodžius kietus kumščius? Blogiau nebus. Jei stumdys į visas puses, kas tik netingi, demobilizacijos nesulauksiu. Arba kojas pakratysiu, arba protelis pasimaišys. Jei treneris žinotų, kaip įklimpau, būtų piktai išbaręs: „Kam penketą metų liejai prakaitą ant tatamio? Kad kariuomenėje profesionaliai per petį nepermestum nė vieno smulkaus niekšelio! Ir tau – ne gėda?“
Žodžiu, po to keisto pokalbio su majoru Michailovu seržantų kambaryje, ėmiau save drąsinti. Bent menkiausia agresija, – aš atsakau tuo pačiu. Nė nesvarstydamas. Todėl kai atėjo toji proga, jau buvau įtikinęs save – nė mažiausio atsitraukimo. O nutiko tai prausykloje. Mano šaukimo kareiviai rūkė, aš, atsirėmęs į palangę, nuobodžiauvau, kai įėjo du čečėnų tautybės jaunuoliai. Ne iš mūsų kuopos, bet elgėsi taip, lyg būtų viešpačiai.
Netrukus paaiškėjo – į mūsų kuopą kruoščiai išblizgintais kerzavais batais atbildėjo aplankyti žemiečių. Nerado. Užsuko mūsų prausyklon parūkyti. Iš karto pajutau, kad puls kabinėtis, ieškos priekabių. Nuojauta neapgavo.
Tik šį sykį būta mažyčio niuanso – tie du čečėnai buvo ką tik pašaukti. Mes – vieno ir to paties šaukimo. 1984-ųjų ruduo. Jei susimušime, tai bus naujokų tarpusavio muštynės. Privilegija, jog visuomet kalti būsią „seniai“, – dabar nebegaliotų. Be to, pulke būta ir vadinamųjų „senių“ čečėnų, jau vienerius metus atitarnavusių. Taigi čečėnai naujokai, skirtingai nei mes, iš Baltijos kraštų, turėjo galingų užtarėjų. Dar viena detalė – čečėnai buvo pavydėtinai vieningi. Jie savų bėdoje niekad nepalieka. Susipykęs su vienu čečėnu būtinai tapsi visų pulke tarnaujančių čečėnų priešu.
Tie du jauni kalniečiai pareikalavo – atnešk cigarečių, surask degtukų. Jų tamsios kaukazietiškos akys krypo mano pusėn – buvau aukštas, stipriai sudėtas, bet su akiniais ant nosies. Kažkodėl kariuomenėje visi skriaudėjai labai norėdavo sudaužyti manuosius akinius. Tie akiniai juos tiesiog erzino. Kaip raudonas skuduras – įsiutusį bulį per televizorių matytoje ispaniškoje koridoje.
Aš buvau pasiruošęs rietis iki pergalingos pabaigos. Taip ir niežėjo į darbą paleisti kumščius. Buvau užsibrėžęs, jog majoro Michailovo patarimu bent vieną kartą privalau pasinaudoti. Dabar – kaip tik išaušo tokia diena. Jei ne dabar, tai kitą sykį bus dar sunkiau sukaupt drąsos. Šiandien arba niekados. Arba išsiveršiu iš užburto pažeminimų rato, arba aš – pagarbos nevertas skuduras.
Nerūkau, – atsainiai atkirtau.
Mums nusišikt, rūkai ar nerūkai. Surask cigarečių ir degtukų, ir greičiau. Cigarečių reikia mums.
Jei trokštate dūmą plėšti, patys rūpinkitės. Į mane daugiau tokiais idiotiškais prašymais nesikreipkite, – atrėžiau.
Juos labiausiai užgavo užuomina apie idiotizmą.
Tu gyvent nebenori?“ – staiga sukilo kaip įgelti.
Tai jums mažai beliko gyventi, – nepasimečiau.
Mano šaukimo kareiviai pasitraukė iš prausyklos, palikdami vietos grumtynėms. Likau aš vienas ir tie du čečėnai. Muštynės – neišvengiamos.
Iš pradžių puolė stambesnis. Jis buvo užtikrintas, kad išsigąsiu, gavęs keletą smūgių į veidą. Bet buvau taip supykęs, taip įsiutęs, kad galėjau jį suplėšyti į gabalus. Sėkmingai atmušiau pirmąjį smūgį, paskui antrą, ir tada pavartojau vieną iš dziudo metimų, kurį man dažniausiai pasisekdavę atlikti tiek treniruočių, tiek varžybų metu. Čiupau jį už rankovės, pats sukdamasis palindau po juo ir tada švystelėjau bendraamžį per petį ant žemės.
Diplomas, skelbiantis apie dziudo varžybose laimėtą trečiąją vietą. Slaptai.lt nuotr.
Metimą pavyko atlikti nepriekaištingai. Treneris būtų net paplojęs. Idealiai švystelėjau nelaimėlį per petį todėl, kad nebijojau suklysti. Jei bent akimirką prieš metimą būčiau suabejojęs, viską galėjau sužlugdyti. Tokia geležinė, nesulaužoma imtynininkų taisyklė: jei nusprendei mesti varžovą, tai ir mesk, nė kiek neabejodamas pergale. Tada pergalė ir ateisianti.
Iš netikėtumo čečėnas žlegtelėjo ant plytelių tarsi bulvių maišas. Trinktelėjo taip, kad net išgirdau, kaip galva kaukštelėjo į plyteles. Jis nebepakilo muštis – tik apsivertė ant šono, raitydamasis iš skausmo. Jis turėjo užsigauti ne tik nugarą, bet ir galvą.
Pamatęs ant plytelių besiraitatį iš skausmo draugą puolė antrasis, kiek mažesnis. Prieš jį panaudojau kitą, dar efektyvesnį metimą. Čiupau už abiejų rankovių, vieną savo koją vikriai įrėmiau jam į pilvą, ir tuomet pats verčiausi ant nugaros. Apstulbusį čečėną permečiau per save. Jis krito skaudžiai trenkdamasis į vamzdžius ar prausyklos kampą. Kaip ir pirmasis, taip ir antrasis liko gulėti, inkšdamas iš skausmo.
Du dziudo metimai taip puikiai pavyko, kad apie geresnę baigtį nė svajoti negalėjau. Niekas ir iš mačiusiųjų nė neįtarė, kad muštynės baigsis būtent taip. Tik du švystelėjimai, užtrukę vos keliolika sekundžių, ir neįveikiamais laikyti čečėnai – sutriuškinti. Netrukus į prausyklą atskubėjo budintis seržantas, atlėkė kuopos vadas, įsiveržė keletas įsiaudrinusių čečėnų. Tuos du vargšus tautiečius jie sugriebę už parankių nutempė į sanitarinę dalį, kuopos vadas liepė nedelsiant ateiti į jo kabinetą suraityt pasiaiškinimą, o vyresnieji čečėnai mane lydėjo bauginančiais šūksniais – „tavo dienos suskaitytos“.
Keista, bet baimės nejaučiau. Atlikau tai, ką seniai turėjau padaryti, dar pirmosiomis dienomis. Puikiai žinojau, kad taip, kaip vargau pirmuosius tris mėnesius, nebeįmanoma ilgai išsilaikyti. Turiu perlaužti likimą sau naudinga kryptimi, kitaip užvaikys negyvai.
Mintyse džiūgavau, kad panaudodamas metimus nesusimoviau. Dėkojau tėvui, kad kadaise privertė lankyti dziudo pamokas. Juk sykį, nebeatlaikydamas fizinių krūvių, buvau slapta metęs. Bet tėvas užsižiūrėjo, kad išskydau, ir beveik per prievartą, sugėdinęs, vėl įkalbėjo treniruotis. Antrą kartą pradėjęs mokytis muštynių šio užsiėmimo nemečiau. Dėkojau ir treneriui, kuris vertė kiekvienos treniruotės metu atlikti ne mažiau dviejų šimtų metimų. Jis vis mėgo pabrėžt: „tikram dziudistui užpuoliką permesti per petį turi būti taip paprasta ir lengva kaip kitam – nusišnypšti nosį“.
Po garsiųjų muštynių karinė tarnyba klojosi kaip įparsta – budėjimai, žygiavimo pratybos, išvykos į statybas. Tiesa, po incidento kitą dieną buvau iškviestas pas pulko budintįjį karininką. Už stalo sėdėjo tas pats majoras Michailovas. Iš jo balso intonacijų supratau, kad pasielgiau taip, kaip privalėjau pasielgti. Majorui Michailovui labai patiko, jog aš vis tik paklausiai jo patarimų. Jis nė neslėpė, kaip maloniai pradžiugintas.
Bet jie juk ateis pas mane naktį… – ištariau tai, kas mane labiausiai neramino.
Majoras Michailovas šyptelėjo:
Neateis, nes žybtelėjai kaip derėjo. Dabar visas pulkas žino, kad tavęs verčiau neliest.
Keletas naktų praslinko ramiai, be nuotykių. Bet vieną naktį, maždaug prabėgus savaitei po muštynių, jie vis tik atėjo. Buvo pats vidurnaktis. Kietai knarkiau. Tik negera nuojauta pasąmonei kuždėjo, kad privalau kuo skubiau prabusti, nes jau čia pat – didelė nelaimė. Pramerkiu akis – akurat. Stovi vienas čečėnas, iš tų, kurie atitarnavę vienerius metus ir užsitarnavę nepalaužiamų, neįbauginamų mušeikų autoritetą.
Renkis, reikia aptarti keletą reikalų. Mūsų laukia valgykloje, – ištarė šiuos žodžius nei priešiškai, nei draugiškai.
Nieko neatsakiau. Jei imsiu priešgyniauti, girdi, niekur naktimis nevaikščiosiu, jei pulsiu kvailai teirautis, kam, kodėl, – teparodysiu silpnumą. Nė žodžio neištaręs pakirdau iš lovos, apsirengiau ir nukulniavau paskui čečėną. Valgyklos būta kitame pulko gale. Ėjome pakampiais, vengdami blausiai šviečiančių žibintų. Nenorėjome, kad pastebėtų budintis karininkas. Naktį draudžiama slampinėti po pulko teritoriją.
Buvau filosofiškai nusiteikęs – nuo likimo nepabėgsi. Jei valgykloje – tai valgykloje. Jei pašnekučiuoti – kodėl gi nepasišnekėti. Jei vėl lįsite – vėl prisiminsiu ant tatamio išmoktas gyvenimiškas pamokas. Tiesa, dar pagalvojau apie majorą Michailovą. Nejaugi jo patarimas šį kartą nesuveikė?
Užėjome į valgyklos kambariuką, kur paprastai valgydavo seržantai ir karininkai. Atidarius duris pastebėjau, jog ne visos lempos įjungtos. Kambaryje su keliais stalais ir suolais tvyrojo prieblanda. Bet vis tik buvo aikškiai matyti, kad prie stalų atsipalaidavę sėdį gal net penkiolika čečėnų. Tarp jų – ir tie du, kuriems pavyko aplaužyti šonus. Ant stalo arbatinukas, sklidinas garuojančios arbatos, didžiulis puodas, iš kurio veržiasi kepintų bulvyčių aromatas, ant padėklo papjaustyta duonos.
Ko jie norės iš manęs? Kad viešai atsiprašyčiau tų dviejų padaužų? Niekuomet. Niekada. Tegul jie manęs atsiprašo. Galvoje zujo netikėčiausi variantai.
Kai įžengiau vidun ir tylėdamas įsistebeilijau į juos, savo gomuringa kalba besiginčiję čečėnai nutilo. Atsistojo amžiumi pats vyriausias, įtakingiausias čečėnas.
Mes tave pakvietėme, kad atsiprašytume už savo brolių nederamą išsišokimą, – ištarė čečėnas.
Tokių žodžių išgirsti nesitikėjau. Nujaučiau, kad čečėnai neskriaudžia tų, kurie elgiasi drąsiai, kad turį labai protingai sukonstruotą garbės kodeksą. Tačiau žinojau ir apie jų „kraujo kerštą“.
Čečėnas tęsė:
Mano tautiečiai buvo neteisūs, jie neturėjo teisės tau nurodinėti. Neturime jokių priekaištų, kad taip pasielgei. Mes nusprendėme, kad tikras vyras kitaip ir negalėjo pasielgti. Tu gynei savo garbę ir ją apgynei. Mano jaunieji broliai tavęs visų mūsų akivaizdoje norėtų atsiprašyti ir visiems laikams užmiršti incidentą.
Tie du čečėnai pakilo iš už stalo ir tikrai atsiprašė. Mačiau, kad jiems nemalonu, sunku tarti atsiprašymo žodžius, bet atsiprašė jie nuoširdžiai.
Aš stovėjau apstulbęs. Niekaip nesupratau, kas tai – tikrovė, ar aš vis tik sapnuoju? Jie juk galėjo mane suplėšyti į mažiausius gabaliukus. Bet jie prašo mano atleidimo…
Nutaisiau rūsčią miną. Tačiau žodžius, jog nebelaikau piktumo, jog linkęs viską pamiršti, ištariau garsiai, aiškiai.
Tada man teko apsikabinti su jaunuoliais, su kuriais prieš keliolika dienų mušiausi ir nekenčiau jų labiau už viską pasaulyje.
Jie mane pakvietė prie stalo paskanauti kepintų bulvių. Kepintos bulvės kareiviui – didžiausias delikatesas. Duona su sviestu – taip pat delikatesas. Bevalgant čečėnai prisiekė krauju, kad jei mane kas nors skriaus, jie man padėsią.
1985-ieji, Maskva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir savo pažadą tęsėjo, kai vėl susikivirčijau su uzbekais. Buvome sutarę, kad vakare, grįžęs iš darbų, su čečėnais patrauksiu aiškintis santykių su šauktiniais iš Taškento. Tačiau tą vakarą sugedo sunkvežimis, turėjęs mane parvežti iš statybų. Grįžau į pulką pavėlavęs trejetą valandų. Iškart nulėkiau pas čečėnus tartis dėl kito vakaro. O šie nuramino: nusibodo jiems laukti manęs, tai vieni nukiūtino pas brolius musulmonus iš Uzbekistano – liepė nuo manęs atsikabinti. Uzbekai pažadėję gerbti aukštąjį lietuvį.
Daugiau bėdų dėl agresyvių uzbekų tikrai neturėjau. Jei atvirai, išnyko ir visos kitos bėdos. Pradėjau gyventi kaip inkstas taukuose. Pats nieko neskriaudžiau, bet ir manęs niekas nebeskriaudė. Užteko tų dviejų metimų…
Taigi majoras Michailovas, pasirodo, buvo tūkstantį kartų teisus!
Kodėl jis rūpinosi, kad pulke niekas nemuštų lietuvių? Kaltas lietuviškas kraujas. Tame iš Kaliningrado į Maskvą bildančiame traukinyje karininkas prisipažino, kad jo proseneliai kilę iš Lietuvos, buvę tikrais lietuviais.
Būdama IV Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso suvažiavimo dalyvė iš anksto dėkoju už dėmesį ir noriu labai apgailestaudama jums pateikti informaciją, kaip dėl agresijos prieš Azerbaidžaną vykdančios Armėnijos politikos eilinį kartą žuvo nekalti žmonės. 2020 metų naktį iš liepos 12-os į 13-ą Armėnijos ginkluotosios pajėgos pažeidė nutrauktos ugnies režimą ir artilerijos pabūklais apšaudė Tovūzo rajone esančias Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų pozicijas. Tuomet žuvo 12 ir buvo sunkiai sužeista daug Azerbaidžano karių. Taip pat stipriai apšaudžius mūsų gyvenvietes ir kaimus žuvo Tovūzo rajono Agdamo kaimo gyventojas, 1944 metais gimęs Azizovas Azizas ogluIzatas.
Tai nepriimtina, todėl pasaulio visuomenė ir tarptautinės organizacijos turi pasakyti „stop“ Armėnijos vykdomai agresinei politikai, palaikyti teisingą Azerbaidžano balsą ir įvesti sunkiausią, agresoriaus vertą sankciją. Sunkiąja technika apšaudydama taikius gyventojus Armėnija parodo tikrąjį savo veidą. Daugeliui atveju ji elgiasi kaip teroristinė organizacija. Nepaisydama taikių derybų, vykdomų sprendžiant Kalnų Karabacho konfliktą, agresyvi Armėnija grubiai pažeidžia derybų nuostatus ir vykdo tikslingą įtemptumo politiką. Kartu ji grubiai pažeidžia derybų procesą. Tokiomis provokacijomis ji siekia nukreipti dėmesį nuo sunkios socialinės ir ekonominės situacijos bei įtraukti į šį procesą karines ir politines organizacijas, kurioms ji priklauso.
Nepaisant to, kad Azerbaidžano užsienio reikalų ir gynybos ministerijos pranešė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės valstybėms-bendrapirmininkėms, Jungtinėms Tautoms, Europos Sąjungai ir kitoms organizacijoms informaciją apie tai, kad grubiai pažeistas ugnies nutraukimo režimas, kad taikūs gyventojai apšaudomi sunkiąja ginkluote, Armėnijai joks spaudimas nevykdomas. Minėtos organizacijos turi priversti Armėniją nedelsiant laikytis ugnies nutraukimo režimo, reaguoti į tai, kad Armėnijos karinės pajėgos apšaudo taikius Azerbaidžano gyventojus ir kategoriškai tai pasmerkti. Žinoma, kad visos tarptautinės organizacijos Kalnų Karabachą ir šalia esančius okupuotus rajonus pripažįsta neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Todėl Armėnija, norėdama įtraukti į konfliktą Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (KSSO), ugnies nutraukimo režimą pažeidžia ne Kalnų Karabacho teritorijoje, o Tovūzo rajono, esančio šalia Azerbaidžano ir Armėnijos sienos, kryptimi.
Beveik 30 metų Armėnija vykdo agresorės politiką, daugiau nei milijonas Azerbaidžano piliečių neteko teisės gyventi savo gimtojoje žemėje. Taip vadinamieji rinkimai ir pastaruosius mėnesius Šušoje vykę inauguracijos šou, paskutiniai įvykiai, vykę Tovūzo rajone, yra provokacinio pobūdžio, stipriai kenkia derybų procesui ir dėl to azerbaidžaniečiai netenka kantrybės.
Manau, kad ESBO Minsko grupės bendrapirmininkai, tarpininkaujantys taikaus konflikto sprendimo procesui, turi pademonstruoti objektyvią poziciją ir savo veikla užtikrinti, kad būtų vykdomos tarptautinės teisės normos ir atitinkamos Jungtinių Tautų priimtos rezoliucijos. Vadovaujantis 822, 853, 874 ir 884 Jungtinių Tautų rezoliucijomis, visos Armėnijos ginkluotosios pajėgos besąlygiškai turi būti išvestos iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Priešingu atveju Azerbaidžanas pasilieka teisę jėga išlaisvinti savo žemes. Azerbaidžano žmonės labai nepatenkinti ESBO Minsko grupės bendrapirmininkų veikla, ir jeigu taip tęsis ir toliau, neliks pasitikėjimo Minsko grupės efektyvumu. Armėnija, grubiai pažeisdama Jungtinių Tautų Chartiją ir kitus tarptautinius teisės įsipareigojimus ir vykdydama karinę agresiją prieš Azerbaidžaną, iki šiol yra okupavusi Azerbaidžano Kalnų Karabacho regioną ir septynis šalia esančius rajonus.
Aš, Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso narė, raginu tarptautinę visuomenę kategoriškai pasmerkti agresinę Armėnijos politiką prieš Azerbaidžaną, jos provokacinius veiksmus, vykdomus palei minėtų valstybių sieną.
Pagarbiai – Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso narė Fatma Yıldırım
Benas Chodžesas: JAV atsargos generolas – leitenantas, 2014-2017-aisiais metais vadovavęs Amerikos karinėms pajėgoms Europoje. Štai šis JAV aukšto rango karininkas baiminasi, kad dar rugsėjo mėnesį Rusija vėl bandys pulti Ukrainą. Būtent taip: generolas B.Chodžesas įtaria, kad dar šių metų rudenį Kremlius gali atnaujinti karinius išpuolius prieš Ukrainą.
Remiantis generolo B.Chodžeso prognozėmis, jei Rusija pultų, tai puolimas apimtų Juodosios jūros pakrantę nuo Odesos iki Keržės. Dar tiksliau tariant, dabar Rusijos taikinys būtų Chersono sritis.
Įsiveržimą pridengtų Rusijos karinės pratybos „Kaukazas – 2020“, kurias Kremlius ruošiasi surengti šių metų rudenį Pietinėje karinėje apygardoje. Taigi šių pratybų metu prie Ukrainos sienų oficialiai ir viešai bus sutelkta skaitlinga rusų kariuomenė.
Oficialus pretekstas įsiveržti taptų neva humanitarinis poreikis aprūpinti Krymą vandeniu. Iki Krymo okupacijos vanduo į šį pusiasalį buvo tiekiamas iš Dniepro upės. Iš Ukrainos į Krymą Šiaurės-Krymo kanalu atkeliaudavo iki 85 proc. reikiamo vandens. 2014-aisiais metais okupavus Krymą, Ukraina šį kanalą užblokavo. Ir nuo tol Krymui nuolat trūksta vandens. Nors oficialusis Kremlius tvirtina, kad Krymo pusiasalio nebekamuoja, vaizdžiai tariant, troškulys, nes Rusijos Vyriausybė surado alternatyvų, tačiau tai nėra tiesa. Krymas neturi tiek vandens, kiek jam reikėtų.
Žodžiu, Rusija turi formalų pretekstą puolimui – siekdami išvengti humanitarinės katastrofos Kryme buvome priversti atakuoti…
Pratybos „Kaukazas“ – rimta karinė operacija. Pratybos „Kaukazas“ apima Adygėją, Dagestaną, Ingušetiją, Kabardino-Balkariją, Karačajevo-Čerkesiją, Čečėniją, Armėniją, Krasnodaro ir Stavropolio kraštus, o taip pat – Sevastopolį. Šių pratybų štabas dažniausiai įsikurdavo Rostove prie Dono.
Tokio pobūdžio pratybos buvo surengtos du sykius – 2012 ir 2016 metais. Paskutinį kartą jose dalyvavo 12,5 tūkst. Rusijos armijos kariškių.
Pasak B.Chodžeso, Vladimiras Putinas, šį rudenį puldamas Ukrainą, siektų trijų jam svarbių uždavinių. Pirma – aprūpinti Krymą vandeniu. Antra – Rusija norėtų Ukrainą visiškai atkirsti nuo Juodosios jūros. Trečias uždavinys – destabilizuoti Ukrainą ir Europą iš vidaus.
Generolas B.Chodžesas pabrėžia, kad Ameriką Ukrainos reikalai nūnai mažai bedomina. Iki JAV prezidento rinkimų oficialusis Vašingtonas nieko rimto nedarytų, jei Rusijos kariauna įsiveržtų į Ukrainą.
Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. URM nuotr.
Kaip svarbu pripažinti istorinius faktus ir neperrašinėti istorijos, pažymėjo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, penktadienį dalyvavęs Estijos organizuotame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikime, skirtame Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-osioms metinėms.
„Turime nepamiršti, kad Lietuvai ir kitoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms Antrojo pasaulinio karo pabaiga neatnešė laisvės, o, priešingai, lėmė okupaciją, brutalius nusikaltimus žmoniškumui ir totalitarinę priespaudą“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
L. Linkevičius pristatė šių metų kovo 5–6 dienomis Lietuvoje vykusią tarptautinę konferenciją „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“, kurioje dalyviai akcentavo istorinių traumų pripažinimo ir jų poveikio visuomenei įvertinimo svarbą, siekiant visapusiškų santykių tarp valstybių.
Estija yra Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nenuolatinė narė 2020–2021 metais ir pirmininkauja Saugumo Tarybai šių metų gegužę.
Vokietijoje per trejus metus su neapykantos ir agresijos apraiškomis susiduriančių žurnalistų skaičius padidėjo maždaug 18 proc. Tai rodo Bylefeldo universiteto mokslininkų surengtos apklausos rezultatai, su kuriais trečiadienį supažindino naujienų agentūra DPA.
Apklausoje dalyvavo 322 įvairių Vokietijos žiniasklaidos priemonių darbuotojai. Specialistai žurnalistų teiravosi, kaip žiūrima į jų profesinę veiklą. Paaiškėjo, kad apie 60 proc. apklaustųjų, pasak jų, bent kartą per metus patyrė įvairių išpuolių – užgauliojimų, grasinimų griebtis fizinio smurto prieš juos.
2017 metais Bylefeldo universiteto darbuotojai atliko analogišką tyrimą. Tada apie 42,2 proc. apklaustų žurnalistų pareiškė vienaip ar kitaip patyrę įvairių priešiškumo ir neapykantos apraiškų.
