Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

29-ąjį kartą minint tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis sako, kad ilgai trukęs sovietinės okupacijos laikotarpis Lietuvos visuomenėje paliko vis dar jaučiamus padarinius. „Gal pavargo, gal tiesiog nebuvo auklėjimo, nebuvo rūpesčio, kad būtų įtvirtinta laisvės dvasia, nepriklausomybės dvasia, nukreipianti į darbus Tėvynei, visuomenei“, – Eltai duotame interviu kalbėjo V. Landsbergis.
 
Profesoriaus teigimu, nors išmušus išmėginimo valandai Lietuvos žmonės sugebėjo pakilti ir pasipriešinti, tačiau ištvermės išlaikyti orią laikyseną, pabrėžia jis, šiandien dažnai pritrūksta. Kuršių marias teršusi įmonė „Grigeo“, gaisras Alytaus padangų perdirbimo gamykloje „Ekologistika“ yra pavyzdžiai, rodantys, jog vis dar gajus abejingumas, nuosmukis bei vengimas prisiimti atsakomybę.
 
Abejingumo bei apsisprendimo likti nuošalyje kontekste profesorius vertina ir pernelyg nuosaikų Lietuvos piliečių požiūrį į netoli Vilniaus statomą Astravo atominę elektrinę bei, pasak jo, valstybės institucijų tylą, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui įžeidžiai interpretuojant Antrojo pasaulinio karo istoriją. Jo teigimu, visa tauta turėjo pareikšti Baltarusijai protestą dėl Astravo AE, o dėl V. Putino agresyvių interpretacijų, neva Lenkija yra prisidėjusi pradedant Antrąjį pasaulinį karą, Lietuva privalėjo, gindama garbę ir tiesą, sureaguoti.
 
Lietuvos valdantieji, mano V. Landsbergis, taip pat nesugeba parodyti didesnės politinės brandos. „Viskas persukta priešinga kryptimi“, – pažymi profesorius. Jo teigimu, „valstiečių“ dominuojamai daugumai rankas sugebėjo užlaužti nedidelė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos politikai, kurie, pasak jo, pakliuvę į Vyriausybę tiesiog vadovaujasi Afrikos genčių standartais.
 
Galiausiai, komentuodamas kylančias aistras dėl rinkimų kartelės, V. Landsbergis teigia, kad visos ribos jau yra peržengtos. Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas viltingai užsimena, kad pilietinė Lietuvos visuomenė galėtų pabusti ir, susirinkusi prie Vyriausybės, pakartoti klimato aktyvistės Gretos Thunberg pasaulio lyderiams iškeltą klausimą: „Kaip jums ne gėda?“.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Pirmadienį minėsime Laisvės gynėjų dieną – įspūdingą ir kartu tragišką Lietuvos pasipriešinimą agresoriui. Sakoma, kad visuomenėse esmingi pokyčiai vyksta keičiantis kartoms, o pirmieji labiau apčiuopiami pasikeitimai – praėjus bent 25 metams. Jūsų nuomone, ar keitėsi Sausio 13-osios reikšmės suvokimas Lietuvos visuomenėje?
 
Iš dalies keičiasi, iš dalies, ačiū Dievui, dar prisimenama ir suvokiama. Sunku pasakyti, kaip bus ateityje. Tai buvo lemtingas momentas mūsų visų istorijoje. Galėjome būti sutrypti, paniekinti, verčiami vergauti, pataikauti – būti ne savimi, o kažkuo kitu. Bet mes tai atlaikėme, žmonės jautė, kad toks pažeminimas yra nepakenčiamas: jau geriau stovėti prieš tankus, geriau mirti nei bėgti ir pasiduoti, ir prašyti pasigailėjimo.
 
Taip retai būna, bet taip buvo. Žmonės, kurie ten buvo – jie dar prisimena, gal vaikams papasakoja… O gal vaikai, kurie tada aplink lakstė, šiandien supranta, kad jiems pasisekė būti liudininkais ir dalyviais. Bet aš nežinau, kaip bus dar po 30 metų. Ar kažkas prisimins, ar kažkas papasakos.
 
Juo labiau, kad mes nepasirūpiname tų įvykių įtvirtinti įsimenamais kūriniais, pavyzdžiui, kino, dramos, romanais, knygomis – apie tai būtų galima nežinia kiek parašyti. Yra išleista daug atsiminimų, bet nėra kūrybos šia tema.
 
Jūsų nuomone, tai kažką indikuoja. Jūs sakote, kad trūksta Sausio 13-osios meninės refleksijos, įprasminimo per kinematografiją…
 
Galbūt ir indikuoja, kad vis dėlto buvome gerokai palaužti per ilgą sovietų okupacijos laikotarpį. Palaužti vedant į prisitaikymą, į abejingumą, į nesikišimą, stovėjimą nuošalyje. Kai atėjo išmėginimo valanda, žmonės pakilo, bet kai reikia ilgalaikės ištvermės ir kūrybos – kažko pristigo.
 
Klausydamas jūsų susidarau įspūdį, kad visuomenė šiuo metu jau kitokia negu buvo tuomet, kada agresorius atvirai laužė sąnarius laisvės siekiantiems piliečiams. Ar per tą laiką įvyko kokybinis visuomenės pokytis?
 
Visuomenė, negu buvo tada, daugiau nesubrendo. Gal pavargo, gal tiesiog nebuvo auklėjimo, nebuvo rūpesčio, kad būtų įtvirtinta laisvės dvasia, nepriklausomybės dvasia, nukreipianti į darbus Tėvynei, visuomenei. Išlindo bjauri velniava: o kas man iš to, ką aš iš to gausiu, ar iš tikrųjų apsimokėjo, o gal neapsimokėjo, gal Petras pasinaudojo, o aš mažiau gavau iš to…. gal mums neverta buvo priešintis ir stengtis. Ateina tokie žalčiai, ėdantys dvasią, verčiantys žmones kažkokiais pusiaužmogiais. Pasipriešinimo turėjo būti daugiau. Šiuo atžvilgiu savo veiklos neatliko ir kūrybinė inteligentija.
 
Jūs, kaip vienas iš tuometinio neprievartinio pasipriešinimo vedlių, pirmasis Lietuvos vadovas, manote, kad Lietuva šiuo metu gali jaustis saugiai?
 
Jeigu jūs kalbate apie saugumą tokia tiesiogine, karinių nelaimių, užpuolimų ir prievartų prasme, tai, žinoma, niekas nėra pasaulyje saugus. Bepročiai gali pradėti daužyti ne tik vieni kitus, bet ir aplinkui (…).
 
O jei kalbėtume apie visuomenę. Kilo didžiulis ažiotažas, kai paaiškėjo, kad verslininkas galbūt dešimtmečius teršė Kuršių marias, nuodijo aplinką, klaipėdiečius ir jūra bei mariomis pasidžiaugti atvažiavusius žmones. Neatrodo, kad mes kartais patys sau esame priešai?
 
O kodėl tai yra galima? Kodėl jis nebijo, kad jo portretai bus iškabinti visose gatvėse: štai, žiūrėkite, žmogus, kuris mums visiems tą darė ir ėmė pinigus. Visuotinis pasmerkimas turėtų būti baisiausia bausmė, bet jis to nebijo, nes niekas nepasmerks… o visi žiūrės, kad gal jis išsisuks, gal advokatai jį išsuks, o tai, kas padaryta, yra antraeiliai dalykai.
 
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir šiandien komentarus aš girdžiu, kad kalbama ne apie tuos kaltininkus, o apie aplinkosaugininkus, kodėl jie nepamatė… O kur atsakomybė žmonių ir galų gale – jų aplinkos? Juk jie ne po vieną tą darė, juk buvo struktūra, buvo įstaiga, kuri žinojo, kad daromas toks dalykas: kas čia tokio, pateršime šiek tiek tas marias, vandens ten daug ir viskas išsiplaus…
 
Yra toks nuosmukis, degradacija, abejingumas, neatsakomybė… Popiežius Pranciškus apie tai prabilo – apie didžiausią abejingumo nuodėmę: ar tu nematei, ką jis daro mariose? O kodėl tu nematei būdamas aplinkosaugininkas, tai tavo pareiga? O aš stoviu nuošalyje ir galiu nematyti, man gali nerūpėti, man nepriklauso rūpintis…
 
Tai čia yra lygiai tas pats, kaip Pranciškus priminė pačią žmonijos pradžią, kai Dievas paklausė Kaino: „Kainai, o kur tavo brolis Abelis?“ Ir Kainas pradėjo vizginti uodegą, sakydamas, kad neatsako už tai, ką brolis daro, nors ir buvo jį ką tik užmušęs. Mes tokie esam…
 
Profesoriau, ar ši problema yra visuomenės lygio problema, ar šiuo atžvilgiu, asmens, ar kelių asmenų? Nes panašių tragedijų buvo ir daugiau – labai panaši Alytaus tragedija. Abejingai pasižiūrėta, standartų nesilaikyta ir ten.
 
Lietuvoje mes turime gana baisius pavyzdžius. Nesusivokiame, kad tokie kaltininkai turi atsakyti viešai, prieš visus ir turi patys į save pasižiūrėti ir paklausti, ar šiandien tu save pateisini, kad taip elgeisi, ar ne. O jis pradės vizginti uodegą ir save teisinti: tai aš nežinojau, tai man nepasakė, kodėl kitas nepasirūpino, kodėl aš turiu būti už viską atsakingas. Bet tu juk turi būti už viską atsakingas! Mes atsakingi, kad turime tokią aplinkosaugą ir tokius valdininkus ir Alytuje tokia krūvą padangų, kurios gali užsidegti. Bet gal neužsidegs…
 
O kai mums užtaiso Astravą Lietuvos pražūčiai – mes vis dar galvojame, kad gal nieko neatsitiks. Mes, visa tauta, nenuėjome protestuoti, kad negalima prie Vilniaus statyti tokio daikto.
 
Nedidelį protestą rodė ir pati Europa.
 
Taip, ta abejingumo liga eina labai plačiai, galima sakyti, kad per visą žmoniją. Bet katastrofos ir yra signalai. Ta mergaitė iš Švedijos, kuri atskaitė pamokslus visiems dėdėms ir tetoms: ką jūs darote, kokį pasaulį jūs mums paliksite ir kaip jums ne gėda, kaip jūs drįstate… Ji taip pasakė, ir jie neturėjo ką atsakyti… pradėjo sukti uodegas, kad gal ji ne visai sveika, kad jos charakteris blogas, kad galima iš jos pasityčioti… Bet į save reikia pažiūrėti.
 
Grįžtant prie Sausio 13-osios, sutiksite, kad 2019 m. buvo tam tikra prasme ypatingi. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovą Sausio 13-osios byloje daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų, karininkų pripažino kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Į tai reaguodama Rusija – iškėlė bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą. Galiausiai atsakant į tai Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, smerkiančią tokią Rusijos teisinę ir moralinę agresiją.
 
Tai be abejo reikšminga, bet ar jie atveda į kokias nors išvadas, nuostatas, kurių reikia laikytis. Ji (Rusija – ELTA) leidžia kelti bylas teisingumo gynėjams kitoje šalyje, o jų persekioti negalima, juos gina dabar pati valstybė… Tai yra teroristinė valstybė, smurtininkų valstybė… Tai kodėl su ja vis dar kalbamasi, ji turėtų būti pašalinta ir iš Jungtinių Tautų, ir iš tarptautinių organizacijų. Bet, oi… tada bus labai blogai, nebus galima net pasikalbėti. Bet kas iš to, kad tu pasikalbi, o ji tau spjauna į veidą…
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Įdomi tendencija vystosi. Jūs esate neseniai priminęs, kad prieš 30 metų Maskvoje SSRS Liaudies deputatų suvažiavime buvo įvertintas ir pasmerktas Molotovo ir Ribentropo paktas. Galima sakyti, kad Antrojo pasaulinio karo istorija Rusijoje visada buvo vyniojama į tam tikrą blizgantį, propagandinį popieriuką, tačiau dabar V. Putinas, žvelgiant į jo duotas istorijos pamokas NVS lyderiams, atsisakė bet kokio įmantrumo ir gražesnio įpakavimo. Kodėl taip atsitiko?
 
Todėl, kad nė vienas iš tų lyderių, klausydamas tokių įžūlių nesąmonių, neatsistojo ir neišėjo. O tai būtų žmogaus vertas pasielgimas. Dabar visi klauso, kai sakoma, kad dėl to, jog jus niokojo, jūs patys ir esate kalti, kad leidote, jog jus užpiltų, kad Lenkija kalta (…).
 
Bet NVS lyderiai neatsistojo ir neišėjo, kaip nieko nedaro ir Rusijos visuomenė, toliau klausanti V. Putino pamokų. Jūsų nuomone, kas yra to priežastis? Ar tai mentoriaus baimė, ar tiesiog jau įpratimas klausyti?
 
Yra tam tikri psichologiniai dalykai, psichozė ne tik paklusnumo, bet ir pasididžiavimo savo klaida ir nuodėme. Kartojimas, kad aš visada teisus, ką bepadaryčiau… Lygiai tokia pati buvo Hitlerio Vokietija. Buvo žmonių, kurie stengėsi kaip nors Hitlerį pašalinti ir jie buvo žudomi, baudžiami… Jie matė, kad šalis, bepročio vedama, eina į bedugnę. Tačiau Rusijoje tokio supratimo nėra, kad ji eina į bedugnę. Bet ji eina… Tik klausimas, ar ji pati susisprogdins, ar užpuls dar kitus. Dabar juk Putino karų epocha. Kur bus kitas karas?
 
O jei pažiūrėtume per europinį kontekstą. Užsiminėme apie EP rezoliuciją, smerkiančią Rusijos žingsnius. Ar tai rodo, kad dviejų totalitarinių režimų – nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – vertinimo skirtis Europoje mažėja?
 
Europa palaipsniui ateina į protą iš mito, kad Sovietų Sąjunga buvo auka, kad Hitleris užpuolė vargšą Staliną, kuris tik gero norėjo. O su Hitleriu netyčia susitarė baisiausią dalyką: pradėti karą ir dalintis tautas tik dėl to, kad neturėjo kitos išeities.
 
 Kalbėdami apie Antrojo pasaulinio karo pradžią, mes neturime su jais dėl ko ginčytis. Jų, o ne mūsų tankai pervažiavo sieną, jų kareiviai įsiveržė į Lietuvos žemę ir iš karto žiauriai, teroristiškai nužudė pasienio karininką Aleksandrą Barauską. Iki šiol Lietuva net nepareikalavo atsakomybės. Mes irgi nesame stebuklas. Gal iš to nieko nebus, neapsimoka. Bet kaip gali neapsimokėti elgtis garbingai? Aš manau, kad visada apsimoka ir net būtina elgtis garbingai. Bet ir visa Europa tokia…
 
Profesoriau, pastaraisiais metais Lietuvoje mes turime intensyvias diskusijas dėl atminties. Esama aiškaus nuomonių išsiskyrimo tiek dėl konkrečių asmenybių, tiek dėl konkrečių procesų. Jūsų nuomone, tai yra problema?
 
Yra problema, jeigu žmonės nesusigaudo, ir nėra, kas jiems padėtų susigaudyti.
 
O kas turėtų padėti? Dėl to ir diskutuojama. Ar tai turėtų būti ekspertai, ar steigiamos komisijos. Dabar dėl kai kurių klausimų dvi grupės sustojo viena prieš kitą, viena nesiklauso vienos argumentų, kita kitos…
 
Tegu ateina Bažnyčia. Turi kas nors ateiti ir pasakyti. Jūs dabar pasėdėkite kampučiuose ir pasimelskite (…).
 
Triukšmo yra ne tik dėl istorinės atminties. 2019-2020 m. sandūroje susiklostė aštrios diskusijos tarp politikų. Kalbama apie tam tikrą sumaištį, įtampas tarp Vyriausybės ir Prezidentūros, valdančiųjų ir Prezidentūros. Ką tai rodo: kad mes vis dar einame demokratijos, teisingu keliu, nes Baltarusijoje tokių ginčų nėra? Visas šis triukšmas veda į rezultatą ar tai tiesiog chaosas?
 
Matote, tai ginčai dėl antraeilių dalykų… tegu jie vyksta. Bet, kad prarandami pagrindiniai dalykai: teisybė, laisvė, garbė. Kam ir kiek dabar rūpi garbė? Lietuva žeminama, įžeidinėjama. O kaip Lietuva elgiasi? Ji kenčia, tačiau renkasi geriau patylėti.
 
Ką jūs konkrečiai turite galvoje?
 
Kad ir tą naują pasakėlę apie karo pradžią. Kad mes užpuolėme Sovietų Sąjungą, mes pagrobėme kareivį iš jų bazių ir mums tada atėjo ultimatumas, kad reikia keisti Vyriausybę ir įsivesti neribotą kontingentą Raudonosios armijos. Mes klausomės tokių nesąmonių…
 
Jūsų nuomone, mes turėjome sureaguoti kaip Lenkija? Ji iškvietė Rusijos ambasadorių dėl V. Putino pareiškimų, neva Lenkija yra prisidėjusi pradedant Antrąjį pasaulinį karą.
 
Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt

Aš manau, kad būtų buvę tinkama reaguoti kartu su Lenkija. Lenkija, žinoma, reagavo gindama savo garbę, bet tai yra kartu ir tiesos gynimas. Mes einame kartu su Lenkija apginti Lenkijos… Ne, mes turime ginti tiesą, o ar mes dabar ją giname – aš nežinau. Tegu tik mūsų niekas nejudina, mes geriau nesikiškime. Ar nėra dabar tokia nuostata? Aš manau, kad taip neturėtų būti. Mūsų atkurtos valstybės pirmųjų metų veikloje ir Lietuvos Aukščiausioji taryba, ir Baltijos valstybių taryba svarstė įvairius tarptautinius klausimus ir reaguodavo į tai, kas aplink vyksta. Kur yra neteisybė, kur yra agresija? Šiandien pasakytų: ko jūs čia kišatės, jei Jungtinės Tautos nereaguoja, tai ko jūs čia turite kištis. Todėl ir skęstame, kaip popiežius Pranciškus pasakė, abejingumo nuodėmėje.
 
Laukiame sausio 14-osios, kuomet paaiškės, kaip pasisuks santykių perspektyva tarp Prezidentūros ir valdančiųjų. Apskritai, laukiate kažkokių staigmenų?
 
Nieko aš nelaukiu, čia gi mažas dalykas. Tik netikusio žmogaus paskyrimas ministru. Todėl, kad tie, kurie sudarinėja valdžią, yra įsitikinę, jog pasaulis sugrius, jeigu jiems pristigs daugumos balsų Seime. O daugumą jiems garantuoja tam tikra grupelė, kuri užsuka ranką – arba kaip mes, arba neturėsite daugumos. O kadangi jūs tokie „slabakai“, jūs taip drebate, kad galite netekti daugumos, tai jūs su viskuo sutiksite. Todėl dabar tikriausiai neatleis ministro, nes bus pasakyta, kad norima sugriauti koaliciją. Bet kokia čia koalicija, ko ji verta, kai pardavinėja vieni kitiems postus, įtakas. Ir kam? Kad pratemptų dar pusmetį?
 
Gal tiesiog tik inercija verčia išlaukti iki rudens, pasižymėti varnelę, kad išbuvome iki galo? Ar yra kitų tikslų?
 
Tai ir yra labai aiškiai matomas tikslas. Gal dar iki to laiko padaryti kokią nors rinkiminę sumaištį, priskaldyti visokių partijėlių, padaryti mišrainę, iš kurios gal išgraibysime kokį kauliuką… gal dar išliksime valdžioje, tokią mišrainę sukėlę. Viskas yra dėl valdžios, o valdžia dėl pinigų.
 
Valdantieji po prezidento, jau net nebesuskaičiuoju kelinto išsakyto susisiekimo ministro sukritikavimo ir deklaravimo, kad apie 20 žmonių J. Narkevičius yra įdarbinęs susisiekimo sektoriuje, suaktyvino naratyvą, kad šalies vadovas yra kažkokios jėgos klaidinamas.
 
Ateini į valdžią ir naudojiesi… Kaip kažkada pokolonijinėje Afrikoje, ateina nauja demokratinė valdžia ir genties vadas išdalina postus savo chebrai ir visi kiti tarnauja ir moka pinigus tai chebrai. Mes matome Afriką Lietuvoje: atėjo viena gentis į valdžią ir iškart dalina saviškiams postus. Bet kodėl mes turime taip nusmukti? Todėl, kad kitaip nebus daugumos. Bet ir kas, jei nebus tos tavo daugumos. Oi, tada aš neturėsiu valdžios. Na ir kas, jei tu neturėsi valdžios? Oi, tada man bus labai blogai. Na ir kas, jei tau blogai, gal kitiems nebus taip blogai, gal tau dingus nebus jokios nelaimės?…
 
Viskas persukta priešinga kryptimi…Pasitikrink, ar tikrai žmonės labai nusimins, jeigu ši Vyriausybė, kuri kai kada ir neblogai dirba, neturės absoliučiai garantuotos Seimo paramos kiekvienu klausimu. Toks kelias yra į niekur, toks kelias veda į duobę.
 
O jūs sutiktumėte su prezidentu Gitanu Nausėda, kad rinkėjai tai galiausiai įvertins patys. Projektuokime, kad J. Narkevičius nebus paleistas ir esama situacija tęsis likusius metus. Ar visuomenė sugebės įvertinti tokį valdančiųjų gestą?
 
Visuomenė gali pasakyti ir taip – o kodėl jūs leidote? Visi tie, kurie leido, pasakys, o mes neturėjome įgaliojimų, mes buvome bejėgiai šioje situacijoje. Tai jų žmonės kalti, kada balsavo. Jūs patikėjote gražiais žodžiais ir pažadais, kad štai ateina tie, kurie dar valdžioje nebuvę – ir dabar viskas bus kitaip – nors jie buvę ir prisidirbę. Ateina ir pasirodo, kad nėra viskas kitaip, viskas yra taip pat. Žmonės nesukyla protestuoti: mus apgavo…. Žinoma, tu pats kaltas, jeigu tave apgavo, bet tu turi norėti taisyti klaidą. Bet, jeigu tu net nenori taisyti savo klaidos, šiuo atveju tai yra rinkėjas… Jeigu mane ragina taisyti klaidą tas, kuris pralaimėjo, tai jis dabar, suprask, nori atsilošti. Tai todėl jo neklausykime. Bet tu turi savo protu pasverti. O gal jis ir teisingai sako. Ne, jis nori tave suklaidinti. Bet jei tu ko nors vertas, tai tavęs nesuklaidins. Pats palyginsi, ko buvo siekiama ir kas buvo padaryta…
 
Dėl rinkimų kartelės kilo sumaištis. Valdantieji cituodami paskirus EP rezoliucijų punktus sako, kad tikrą demokratiją turėsime tik nuleidę kartelę iki 3 procentų. Savo ruožtu prezidentas ir politologai kelia kitus aspektus. Kad negalima keisti žaidimo taisyklių iki rinkimų likus mažiau nei metams. Tą patį skelbia ir ta pati valdančiųjų cituojama Venecijos komisija. Iki Seimo rinkimų neliko nė metų. Kaip visa tai regite?
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Aš manau, kad buvo labai simptomiškas prezidento Adamkaus pasisakymas: jeigu net Adamkus pasigedo generolo Plechavičiaus. Tai nebūtų atėję į galvą… Tai reiškia, kad ribos jau peržengtos, jeigu Adamkus turėjo taip reaguoti…
 
Situacija, žodžiu, ekstraordinari…
 
Ekstraordinari… Žinoma, negali raginti, kad kokios nors organizacijos imtųsi veiksmų… Bet pilietinė visuomenė, jeigu ji pabustų, jeigu ateitų prie Vyriausybės bent tūkstantis žmonių, aš nekalbu apie šimtą tūkstančių, į Vingio parką ar kur nors ir pasakytų – baikite. Taip, kaip ta mergaitė, Greta Thunberg. Ji nepasakė: baikite, ji pasakė: kaip jums ne gėda. Kas mūsų visiems politikams pasakys, kaip jiems ne gėda?
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.12; 17:15

Prezidentas Gitanas Nausėda, atsakydamas į Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos nuogąstavimus, kad Lietuvoje dislokuotas JAV karinis batalionas yra jėgos demonstravimas, sako, kad Lietuvos gynybos politikos vienintelis tikslas yra apginti žmones nuo galimų intervencijų ir kartu pabrėžia: Lietuva niekada nesukels jokios agresijos savo kaimynams.
 
„Mes lygiai taip pat esame labai taiki šalis, kuri niekada nesukels jokios agresijos savo kaimynams, o tai, kad Lietuvoje yra dislokuojami NATO kariai arba NATO technika, yra viso labo noras apsaugoti savo žmones nuo galimų intervencijų – kad jie galėtų saugiai sukurti savo gerovę. Tai yra vienintelis Lietuvos gynybos politikos tikslas“, – antradienį „Žinių radijui“ sakė G. Nausėda.
 
Kartu šalies vadovas patikino, kad siekis apginti savo kraštą niekada nebuvo ir nebus įgyvendinamas tarptautinės taikos sąskaita.
 
„Krašto apsaugos ministerijos net ir pavadinimas yra toks – kad mes stengiamės apsaugoti savo kraštą, mums nereikia kitų kraštų ir mums nereikia gąsdinti savo kaimynų, nes mūsų politika buvo, yra ir bus taiki“, – pridūrė prezidentas.
 
Spalio mėnesį į Lietuvą atvyko maždaug pusės tūkstančio JAV kariškių batalionas su sunkiąja technika – tankais „Abrams“ ir pėstininkų kovos mašinomis „Bradley“, primena ELTA.
 
Reaguodamas į tai, Baltarusijos vadovas A. Lukašenka įpareigojo šalies Saugumo tarybos valstybės sekretorių ir gynybos ministrą parengti ir artimiausiu metu jam pateikti planą, kokių priemonių bus imtasi, kad būtų adekvačiai reaguota į šį karinės technikos dislokavimą prie pat Baltarusijos sienos.
 
Vis dėlto A. Lukašenka pabrėžė, jog Baltarusija dėl šios priežasties nesiims karinės agresijos, nes yra taiki šalis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.29; 09:40

2017-ųjų sausio 13-oji diena. Minėjimas prie Lietuvos parlamento. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos politikai vienbalsiai sutaria, kad Rusijos iškelta baudžiamoji byla Lietuvos prokurorams ir teisėjams yra propagandinė Kremliaus akcija.

Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vertindami šį Maskvos sprendimą, Seimo nariai svarsto apie naujas Kremliaus strategijas siekiant iškelti Rusijos suverenumą aukščiau kitų valstybių, ir pabrėžia, kad kalbėdami apie Sausio 13-ąją patys Lietuvos politikai turėtų būti atsargesni, kad netaptų Kremliaus propagandos įrankiais.

Konservatorė Rasa Juknevičienė pabrėžia, kad Lietuvos istorija, o ypač pokario partizanų pasipriešinimas bei Sausio 13-oji, yra datos, į kurias yra nusitaikiusi Kremliaus propagandos mašina.

„Partizanų kova pokaryje ir Sausio 13-oji – du istoriniai įvykiai, kurie jiems (Rusijai. – ELTA) yra labai svarbūs ir kuriuos jie visada stengiasi neigti, suteršti, supurvinti. Prieš kiekvieną Sausio 13-ąją matome pasirodančius istoriją iškraipančius straipsnius. Kremliui labai svarbu, kad Sausio -13-oji nebūtų Lietuvą vienijanti jėga “, – Eltai sakė R. Juknevičienė.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasak jos, tokiu būdu Rusija siekia paneigti istoriją ir įdiegti kuo didesnį nusivylimą savo valstybe. Tačiau, samprotavo R. Juknevičienė, tokiomis priemonėmis Kremlius gali tik dar labiau mobilizuoti Lietuvos piliečius.

„Tokios atakos prie Sausio 13-ąją, ko gero, tik dar labiau sutelks didžiąją dalį lietuvių tautos. Manau, kad Kremlius daro labai didelę klaidą šitaip elgdamasis su lietuviais“, – aiškino R. Juknevičienė.

Kartu politikė ragino Sausio 13-ąją vykusių taikių žmonių žudynių ir bandymo dar kartą okupuoti Lietuvą nevadinti tiesiog „Sausio 13-osios įvykiais“. Anot jos, toks supaprastintas įvardinimas yra netinkamas ir įskiepytas Kremliaus propagandos.

„Kartais mūsų politikai nepagalvoję Sausio 13-ąją vykusią Sovietų Sąjungos agresiją prieš Lietuvą vadina sausio įvykiais. Tai atrodytų nekaltas dalykas. Bet tai yra informacinio karo prieš Lietuvą sudėtinė dalis. Vadinti agresiją prieš Lietuvą ir siekį okupuoti tiesiog įvykiais. Na, maždaug mašina susidūrė su kitu automobiliu. Tai čia aš labai siūlyčiau vengti mūsų politikams tokių dalykų, kurie yra paskleisti iš Kremliaus“, – apibendrino R. Juknevičienė.

Rasa Juknevičienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Pasak konservatoriaus Arvydo Anušausko, pastarasis Rusijos žingsnis yra ne teisinis, bet politinis veiksmas. Politikas pabrėžia, kad tokiais veiksmais Kremlius neigia kitos valstybės suverenumą. Anot A. Anušausko, kišdamasi į suverenios valstybės reikalus ir bandydama savo baudžiamąjį kodeksą išplėsti kitoms valstybėms, Rusija ieško naujų poveikio formų.

„Rusija ieško naujų formų, kaip ir šiuo atveju, iškelti Rusijos suverenumą virš kitos valstybės, šiuo atveju Lietuvos suverenios teisės vykdyti teisingumą savo šalyje pagal savo pačios priimtus įstatymus ir Konstituciją. Panašių precedentų būdavo ir anksčiau, bet niekada iki šiol nebuvo taip, kad dėl kažkokių veiksmų Lietuvos teritorijoje Rusija keltų bylą. To nebuvo, nors dėl daugelio dalykų jie būdavo nepatenkinti“, – kalbėjo politikas ir svarstė, kaip Rusija reaguotų, jei kitos valstybės pradėtų kelti klausimą dėl kokių nors veiksmų, kuriuos Kremlius vykdo savo teritorijoje.

Apibendrindamas Rusijos iškeltą bylą, Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas ragina ignoruoti tokio pobūdžio Kremliaus pareiškimus.

„Čia yra politinis ir propagandinis dalykas. Rusija puikiai supranta, kad jokio pagrindo tam nėra, jie tiesiog bando sumenkinti Sausio 13-osios bylą. Dėl to ir kelia. Manyčiau, kad tiesiog nereikėtų į tai reaguoti“, – sakė G. Kirkilas ir akcentavo, kad tokie pareiškimai tiesiog rodo, jog Lietuvos ir Rusijos santykių būklė ne tik nėra gera, bet ir artimiausiu metu neturėtų keistis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.24; 09:22

Deborah Haynes, Frensis Elliott, Fiona Hamilton / The Times

Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos rengiasi tam, kad Rusija įvykdys naują ataką pasibaigus futbolo pasaulio čempionatui, praneša The Times.

Žvalgybos darbuotojai saugosi dar vieno pasikėsinimo ar kibernetinės atakos prieš kraštutinai būtiną infrastruktūros elementą, tokį kaip elektros jėgainė ar vandens tiekimo sistema, rašo leidinio žurnalistai. „Tai rimta“, – sakė leidinio šaltinis.

Šaltinis Vaithole pakomentavo: „Be abejo, esame budrūs dėl galimo priešiškų valstybių, įskaitant ir Rusiją, puolimo. Tai mes visada labai aštriai suvokiame“.

Aukšto rango kariškis sakė, kad Kremlius linkęs pulti, kai pasaulio dėmesys atitrauktas tarptautinio sportinio įvykio. „Rusijos elgesyje esama dėsningumo – ir į Gruziją, ir į Krymą ji įsibrovė tarptautinio sportinio renginio metu“, – priminė jis.

„Jeigu pažvelgsime į istoriją, visada kažkas įvyksta didelio sportinio įvykio metu, – sakė leidiniui Latvijos gynybos ministras Raimondas Bergmanis. – Aš užaugau Sovietų Sąjungoje ir suprantu rusus. Aš nerimauju dėl ateities. Dabar malonu ir šventiška, o kas bus paskui? Aš nežinau“.

Straipsnio autoriai pabrėžia: „Putinas stengiasi pristatyti savo šalį palankiai per futbolo turnyrą. Bet toms ambicijoms sudavė smūgį, matyt, atsitiktinis dviejų britų apsinuodijimas rusiška nervus paralyžiuojančia medžiaga šeštadienį Eimsberyje, Viltšyro grafystėje“.

Pasak šaltinio iš Vaitholo, suvokimas, kad įmanoma dar viena rusų ataka, prilygsta nuogąstavimams dėl Islamo valstybės teroristinės veiklos, kuri sustiprėjo po pernykščių atakų. „Solsberis priminė, kad Rusija pasirengusi puldinėti Didžiąją Britaniją, ir nuo to laiko mes esame sustiprinę budrumą“, – sakė leidinio pašnekovas.

Informacijos šaltinis – The Times

2018.07.07; 06:30

Lenkijos nacionalinės gynybos ministras Antonis Macerevičius (Antoni Macierewicz) ketvirtadienį Londone atmetė Rusijos kaltinimus, kad esą Lenkijoje dislokuota „JAV kariuomenės divizija“.

„Tai tiesiog netiesa ir melagingas situacijos vaizdavimas“, – sakė jis.

Anksčiau oficialus Rusijos gynybos ministerijos atstovas Igoris Konašenkovas pareiškė, kad Lenkijoje de facto dislokuota jau ne brigada, o JAV ginkluotųjų pajėgų mechanizuotoji divizija.

„Reikia pasakyti, kad šis pareiškimas nėra labai rimtas ir klaidina visuomenę. Tikrai maniau, kad RF gynybos ministerija geriau moka skaičiuoti kariškius, dislokuotus rytiniame NATO sparne“, – pažymėjo A. Macerevičius.

„Lenkija, Baltijos šalys, Rumunija – rytinis NATO sparnas – turi teisę gintis ir imtis veiksmų, kurie atgrasytų ir apsaugotų nuo agresyvaus Rusijos aktyvumo, ir jokios melagystės šito nepakeis“, – pridūrė Lenkijos nacionalinės gynybos ministras.

Pasak jo, „Rusija okupavo dalį Europos šalies, yra agresorė, o kad pagrįstų tą agresiją, skleidžia melagingą, neteisingą informaciją apie mūsų veiksmus, kurie yra tik gynybinio pobūdžio“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.13; 00:05

Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas įteikia apdovanojimą

Tarnybą Lietuvoje baigęs NATO kovinės grupės vadas plk. ltn. Ch. Huber pareiškė: „Kartu su Lietuvos kariuomene esame pasirengę atremti bet kokią agresijos formą“.

Rugpjūčio 3 d. Rukloje ( Jonavos r.) Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos Mokomajame pulke vyko NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės rotacijų ir vadovybės pasikeitimo ceremonija.

Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas, NATO pajėgų daugianacionalinės Šiaurės Rytų divizijos vadas brg. gen. Krzysztof Motacki, Lietuvos kariuomenės vienetų vadai, NATO šalių, delegavusių karius į priešakinių pajėgų kovinę grupę, ambasadoriai, kariuomenių atstovai.

Ceremonijos metu nuo šių metų vasario kovinei grupei vadovavusį Vokietijos kariuomenės pulkininką leitenantą Christoph Huber pakeitė naujasis kovinės grupės vadas taip pat Vokietijos karininkas plk. ltn. Thorsten Gensler, vadovaujantis Vokietijos 37 – osios mechanizuotosios pėstininkų brigados 371-ajam mechanizuotajam pėstininkų batalionui.

Bataliono kovinės grupės vadas plk. ltn. Christoph Huber, perduodamas pareigas naujajam vadui kalbėjo: „ Per visą 6 mėnesių laikotarpį vykdėme intensyvų karinį rengimą, dalyvavome įvairiose pratybose. Kartu su Lietuvos kariuomene esame pasirengę atremti bet kokią agresijos formą“.

Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. J. V. Žukas, kreipdamasis į tarnybą baigusį plk. ltn. Ch. Huber, pabrėžė, kad pirmosios NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės pamainos kariai sudarė unikalią galimybę Lietuvos žmonėms įsitikinti NATO idėjos veiksmingumu ir aukštais tarnybos standartais. „Visų Lietuvos žmonių vardu dėkoju Jums už tarnybą ir linkiu sėkmės tolimesnėje tarnyboje ir asmeniniame gyvenime“, – sakė Lietuvos kariuomenės vadas.

Ceremonijos metu grojo ir šventę puošė Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestras, kuris atliko įvairius, kontingente tarnaujančių šalių kariuomenių, kūrinius. Užgrojus Nyderlandų kariuomenės maršą „Limburgse Jagers Mars“, Nyderlandų kariai, pagal gražią tradiciją, pradėjo sukti beretes.

Šiuo metu NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinėje grupėje Lietuvoje jau dislokuota per 450 Vokietijos, 100 Belgijos, 250 Nyderlandų, 200 Norvegijos ir 20 Liuksemburgo karių.

2017–2018 metais NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinėje grupėje tarnaus Vokietijos, Norvegijos, Nyderlandų, Belgijos, Liuksemburgo, Kroatijos ir Prancūzijos kariai. Bataliono kovinei grupei Lietuvoje vadovauja ir jos pagrindą sudaro Vokietijos kariai.  

Lietuvos kariuomenės informacija, Ievos Budzeikaitės nuotraukos

2017.08.04; 07:02

Pastaraisiais metais apie patyčias kalbama vis daugiau. Žiniasklaida ir visuomenė šiai problemaiskiria labai daug dėmesio, vykdomos įvairios prevencinės akcijos ir programos. Ironiška, tačiau pagal vaikų patyčių rodiklius mūsų šalis ir toliau yra viena pirmaujančių valstybių.

Nors vyrauja nuomonė, kad patyčios dažniausiai pasitaiko tarp paauglių, jų apraiškų aptinkama jau vaikų darželiuose.Į klausimą, ką mes darome ne taip, atsakyti ryžosi Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Ugdymo mokslų fakulteto Vaikystės studijų katedros asistentė Ieva Kerulienė. I. Kerulienė kartu su Aida Užpurvyte atliko tyrimą, kuriuo buvo siekiama atskleisti patyčių apraiškas 3–6 m. vaikų grupėse. Tyrimas parodė, jog siekiant sumažinti patyčių mastą pirminė prevencija turėtų būti vykdoma jau ikimokyklinio ugdymo įstaigose.

Patyčios. Slaptai.lt nuotr.

„Mes klaidingai galvojame, kad patyčios – paauglystės problema. Užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad pagrindinės patyčių formos aptinkamos jau vaikų darželyje. Tyčiotis vaikai išmoksta dar ikimokykliniame amžiuje, stebėdami savo artimiausią aplinką, suaugusiųjų, bendraamžių elgesį. O mes daugiausia sprendžiame tik paauglių patyčių problemą, t.y. gydome „ligos“ pasekmes, o ne priežastis“, – tvirtina tyrėja.

Kitų šalių mokslininkai gerokai anksčiau suprato, kadsprendžiant patyčių problemą pirminė prevencija turi būti vykdoma jau ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose. LEU dėstytoja sako, jog nuo to, kokias ugdymo(si) sąlygas sudarome ikimokyklinio amžiaus vaikui, labai priklauso visas tolesnis jo gyvenimas. „Mums reikia stengtis užbėgti patyčioms už akių. Tam reikalingi tyrimai, kurie atskleistų esamą padėtį Lietuvos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose. Tokių tyrimų mūsų šalyje beveik nebuvo atlikta, tai ir paskatino analizuoti patyčių situaciją vaikų darželiuose“, – pasakoja ji.

Tyrimo rezultatai patvirtino keltas prielaidas, kad pagrindinės patyčių formos aptinkamos jau vaikų darželyje. Jos pasireiškia agresija, nukreipta į kitą asmenį siekiant jį įskaudinti. Aiškinantis patyčių mastą ikimokyklinėse įstaigose, pasirinktas stebėjimo metodas – kasdienėje veikloje stebėti vaikai ir jų elgesys.

Apibendrinus stebėjimo duomenis išryškėjo tendencija, jog vyrauja žodinė agresija. Daugiau nei pusę užfiksuotų situacijų sudaro pravardžiavimas, erzinimas, pašaipios replikos. Fizinės patyčių apraiškos sudaro apie trečdalį visų atvejų: trukdymas žaisti, tampymas už plaukų, daiktų gadinimas, atiminėjimas, pastūmimas.

Dažniausiai skriaudėjais buvo pastebėti ketverių metų vaikai. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad agresyviausi yra 2–4 metų vaikai. Būtent šiuo laikotarpiu išgyvenamas agresyvumo pikas, o po ketvirtojo gimtadienio, mokslininkės teigimu, tinkamai auklėjant vaiką fizinė agresija sumažėja, tačiau gerėjant kalbiniams įgūdžiams auga žodinė agresija.

I.Kerulienė siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad pedagogai ir tėvai dažnai netoleruoja fizinės agresijos, tačiau žodinė vis dar laikoma norma („Nieko tokio…“, „Tai tik žaidimas…“, „Aš tik juokavau…“). Suaugusiesiems reikėtų įsisąmoninti, kad patyčios nepadeda vaikui sutvirtėti ir užsigrūdinti. „Patyčios atsiranda ir tampa bendravimo norma tada, kai mes jų nesustabdome ir neparodome, kaip kitaip vaikai galėtų elgtis. Vaikai didžiąją dalį veiksmų išmoksta mėgdžiodami suaugusiuosius. Nuolat prarasdami savitvardą, keikdamiesi, puldinėdami kitus mes savo vaikus išmokome elgtis lygiai taip pat“, – tikina Vaikystės studijų katedros dėstytoja.

Mokslininkė ikimokyklinio ugdymo pedagogamspirmiausia siūlougdyti pozityvaus bendravimo su kitais įgūdžius: kalbėtis su vaikais apie tai, kas yra patyčios, akcentuoti, kad tai netinkamas, nepageidaujamas ir kitą skaudinantis elgesys; nustatyti aiškias, nekintančias taisykles („Mes neturime teisės tyčiotis ir skaudinti kito“, „Jei iš tavęs tyčiojasi – paprašyk auklėtojo pagalbos“), ribas, kad vaikas suprastų, koks elgesys priimtinas ir koks ne;negali būti jokio agresyvaus elgesio toleravimo;svarbu mokyti vaikus pačius spręsti problemas. Būtina nuolat stebėti vaikus, nes tik juos stebint galima geriau įsigilinti į situaciją, tuomet tampa aišku, kad kaltas nebūtinai tik tas, kuris naudoja fizinę jėgą.

Jei pedagogas pamato patyčias, iškart turi jas sustabdyti, paaiškinti, kodėl toks elgesys pažeidžia grupės taisykles, ir nustatyti tokio elgesio pasekmes. „Pedagogas turi pakalbėti ir su vaiku, iš kurio buvo tyčiojamasi, ir su skriaudėju. Tie pokalbiai turi vykti atskirai. Skriaudėjai turi žinoti, kad yra stebimi ir kad už patyčias sulauks atitinkamų pasekmių“, – aiškina I. Kerulienė.

Dėstytoja pedagogams rekomenduojakeletą specialių programų ankstyvajai netinkamo elgesio prevencijai ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose įgyvendinti.

Programa „Zipio draugai“. Programos tikslas – padėti vaikams įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų siekiant geresnės emocinės vaikų savijautos. Vykdant šią programą pasitelkiamos žaismingos ir vaikams priimtinos priemonės, kuriomis naudojantisvaikai mokomi įvairių socialinių įgūdžių: kaip suprasti ir reikšti jausmus, kaip atjausti kitą, kaip susidraugauti, kaip spręsti konfliktus, kaip reaguoti į kitų vaikų nedraugišką ar agresyvų elgesį ir t. t.

Emocinio intelekto programa „Kimochis“. „Kimočiai“– žaislai, išreiškiantys jausmus. Šie žaislai yra skirti vaikų savigarbai, pasitikėjimui savimi stiprinti ir ugdyti, kalbėtis apie jausmus. Vaikai mokosi pažinti, pavadinti ir valdyti jausmus, konstruktyviai bendrauti.

Programa „Antras žingsnis“. Ši programa ugdo pagrindinius socialinius įgūdžius, kaip užkirsti kelią smurtiniam ir agresyviam elgesiui.

Mokslininkė taip pat akcentuoja, kad pedagogai turėtų palaikyti kuo glaudesnį ryšį su vaiko šeima. Vaikai, augdami aplinkoje, kurioje gauna per mažai meilės, šilumos, pradeda naudoti patyčias kaip būdą įrodyti sau ir kitiems, kad „esu kažko vertas“. Todėl tik bendradarbiaujant su vaiko tėvais galima pasiekti teigiamų rezultatų. Šiuo atveju labai svarbu šviesti tėvus pozityviosios tėvystės įgūdžių formavimo klausimais – apie tai yra įvairios mokomosios, metodinės medžiagos, vedamiseminarai, vykdomos išvykos ir t.t.

I.Kerulienės kartu su A. Užpurvyte parengtą mokslo straipsnį su išsamiais tyrimo rezultatais galite perskaityti neseniai išleistame mokslo straipsnių rinkinyje „Pasaulis vaikui: ugdymo realijos ir perspektyvos“ (6-as tomas).

Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos universitetas, Ryšių su visuomene skyrius (Milena Puchova).

2017.04.19; 15:07

Kai kaimyninė šalis – o, kaip M. Gorbačiovas pyko dėl to fakto įvardijimo! – ėjo pasmaugti nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos, sovietų propagandistai skelbdavo viską atvirkščiai.

Ne Lietuva kenčia nuo blokadų ir psichologinio karo bei socialinio teroro, bet Lietuva nutarė pakenkti Sovietų Sąjungai ir viską daro pagal trijų CŽV agentų nurodymus. (Vienas jų – Romas Sakadolskis, galiu priminti; o tokius dalykus pliurpdavo pats Gorbačiovas.)

Lietuvai Kremlius negrasina (tik „susilauksit nelaimių“, „išpjausit visus galvijus“, „neišgyvensite!”), bet Lietuvoje kažkas grasina rusų karininkų žmonoms… Pusantro milijono piliečių pasirašė, kad sovietų kariuomenė turi išeiti, – kaip jie drįso! Kas leido pasirašinėti? Baltijos kelias – baisus nacionalistų siautėjimas, tačiau kaip juos nubausti?

Continue reading „Išvirkštėnai toliau vartaliojasi“

Dėl Ukrainos visi kaip ir nusiramino. Nes dėl nekariavimo pasirašyta. Popieriai juk svarbiausia. Bet susitarė ir tuos popierius pasirašė teisės atstovauti valstybes neturintys įgaliojimų asmenys. Tarptautinės teisės požiūriu tai nieko niekaip neįpareigoja. Bet kada gali susitarimus anuliuoti ir niekas tau nieko nepasakys.

Ir susitarta tik dėl paliaubų. Laikino ugnies nutraukimo sąlygų. Ukraina beveik visas sąlygas įvykdė ar vykdo. Rusija tik pristabdė generalinį puolimą. Ir nelabai to ugnies nutraukimo laikosi. Pasikeitė tik tiek, kad Ukraina nebepuola. Nes nebegali. O šiaip mūšiai tęsiasi.

Continue reading „Niekas dar nesibaigė“

NATO karinių pajėgų Europoje vadas generolas Filipas Bridlavas perspėja Kremlių, jog NATO daugiau nepakęs nė vieno slapto ar neoficialaus įsiveržimo.

Tiksliau tariant, „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijų prieš NATO valstybes oficialusis Briuselis traktuos kaip pačią tikriausią agresiją prieš visą Šiaurės Atlanto Sutarties Aljansą.

Šia tema išsamiai rašo Eli Leikas leidinyje „The Daily Beast“. NATO vadovybės užuomina Rusijai – aiški.

Continue reading „NATO vadovybė perspėja Rusiją: daugiau jokių „žaliųjų žmogeliukų““

Mums sakoma: nemaišykime sporto su politika… Nemaišykime meno su politika… Nemaišykime verslo su politika… Bet juk dabar viskas – politika, absoliučiai visos reikšmingesnės visuomenės veiklos sritys – politizuotos.

Žiaurus, Rusijos primestas kruvinas „šaltasis karas“ palietė kiekvieną Europos valstybę, kiekvieną europietį (ir ne tik). Ir jau kitaip nebus. Visi turėsime politikuoti, jeigu norėsime išvengti tikro karo, koks jau vyksta Ukrainoje.

Continue reading „Be visuotinio patriotizmo neapsiginsime“

Daugelis stebėtojų mano, kad vyriausybiniai pastatai Ukrainos rytuose buvo užgrobti Maskvos nurodymu įsiveržimui pateisinti. „Bet ką darys Rusijos kariuomenė, perėjusi Ukrainos sieną?“ – domisi Foreign Policy žurnalistas Eliasas Grolis.

Jis atkreipia skaitytojų dėmesį į Karališkojo gynybinių tyrimų jungtinio instituto (RUSI) pranešimą, kuriame išdėstyta keletas galimų scenarijų.

Continue reading „Ko imsis Rusijos armija, perėjusi Ukrainos sieną?“

Separatistų demonstracijos Rytų Ukrainoje baugina, kad Rusijos kariuomenė įsiverš „Krymo stiliumi“, pažymi The New Yiork Times. Bet politikos analitikų, Kremliaus patarėjų ir diplomatų nuomone, Maskvos žaidimas subtilesnis – ji vykdo ilgalaikį kursą – išlaikyti Ukrainą Rusijos „ekonominėje ir karinėje orbitoje“, rašo žurnalistas Nilas Makfarkjucharas.

„Tam tikslui Kremlius kelia vieną pagrindinį reikalavimą, kuris iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai neprotingas, – kad Kijevas įvestų federacinę valstybės valdymo sistemą ir smarkiai išplėstų gubernatorių įgaliojimus visoje Ukrainoje“ – sakoma straipsnyje.

Continue reading „Rusija sumaniusi ne įsiveržimą, o savo įtakos užtikrinimą Ukrainoje?“

Nieko stebėtino, jei po Rusijos agresijos Kryme lietuviai rimtai susimąstė dėl savojo saugumo. Būtume kvaili, jei niekam iš mūsų nekiltų nerimą keliančių palyginimų. Išprievartavęs vieną kaimynę Kremliaus šeimininkas greičiausiai susigundys nuskriausti ir kitas kaimynes.

Juk deramo atkirčio Vladimiras Putinas nesulaukė nei dėl Padniestrės, nei dėl Gruzijos. Nūnai ir dėl Ukrainos niekas tarptautinio lygio chuliganui nežiebė atgal į dantis.

Tad lietuviai – šaunuoliai. Bent dabar puolė ieškoti atsakymų, kaip būtina konstruoti savo santykius su Vakarais ir Rytais, kad netaptume naujuoju Krymu. Žinoma, tokie klausimai mums turėjo neduoti ramybės visus pastaruosius dvidešimt metų.

Bet esame patiklūs, geranoriški, draugiški. Mes vis dar viliamės, jog jei elgsimės padoriai, sąžiningai, garbingai, mums bus atsakyta tuo pačiu – draugiškumu.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kokia žodžio „erzinti“ reikšmė?“

Iš pirmo žvilgsnio, estiškasis Ida – Virus rajonas turi pagrindo nerimauti dėl galimos Rusijos agresijos.

Panašumų su Krymu esama. Dauguma šio rajono žmonių kalba rusiškai, jis išsidėstęs prie pat Estijos – Rusijos valstybinės sienos. Taip pat turi istoriškai susiklosčiusių ryšių su Rusija.

Tačiau Aleksandras Dusmanas tvirtina, kad Ida – Virus rajonas savo noru neatsiskirs nuo Estijos ir nepuls į Kremliaus glėbį, kaip tai padarė Krymas“. Šitaip rašoma leidinyje „The Christian Science Monitor“.

Continue reading „Ar Estijos rusakalbiai gintų Estiją?“

Kovo 31-ąją dalyvavau politiko, verslininko, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovo Ramūno Karbauskio spaudos konferencijoje. Iš pirmųjų lūpų knietėjo išgirsti, kuo R.Karbauskį supykdė konservatoriai, ypač konservatorių lyderis Andrius Kubilius.

Nesigailiu dalyvavęs minėtoje spaudos konferencijoje. Dėkoju portalui alkas.lt, spaudos konferencijos išvakarėse paskelbusiam sensacingą pranešimas, girdi, „R. Karbauskis pradeda teisminį procesą prieš A. Kubilių“.

Dabar susidariau išsamią nuomonę, kodėl R.Karbauskis įsižeidė. Ogi rengdami „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“ konservatoriai jį priskyrė Kremliaus sąjungininkams. Politiko ir verslininko R.Karbauskio įsitikinimu, konservatoriai meluoja, jo pavardę įtraukę į Kremliui palankių jėgų sąrašą. BNS konferencijų salėje ponas R.Karbauskis gerą pusvalandį aiškino, kodėl tokie konservatorių vertinimai – šmeižikiški.

Continue reading „Kodėl nepatinka Ramūno Karbauskio pozicija“

Ukrainos Krymo problemą Vladimiras Putinas pagaliau išsprendė. Be karo, pasauliui nepritariant. Rusija tiesiog Krymą persirašė.

Tiesa, pasaulio notariatas to fakto kol kas nepatvirtino.

Ir saliutavo Maskva vos ne kaip po hitlerinės Vokietijos kapituliacijos. Na, kapituliacijos proga bent milijonus žuvusiųjų galima buvo pagerbti. O čia – paprasčiausia atviroji vagystė.

Kas čia vyksta?

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Krymas ir Artimieji Rytai“

Šiandien okupuotame Kryme vyksta „referendumas“, labai panašus į tokį, kuris įvyko Lietuvos „liaudies seime“ Kaune 1940 metais.

Enkavėdistų balius.

Kas įvyks po jo, niekas, išskyrus jo organizatorius Kremliuje, matyt, nežino.

Kremliaus melas kelia pasišlykštėjimą visam pasauliui

Vakar, šeštadienį, Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje balsuojant už JAV pateiktos rezoliucijos projektą, smerkiantį Rusijos karinę invaziją į Ukrainą ir reikalaujantį Rusiją išvesti kariuomenę iš Krymo, Rusija liko visiškoje pasaulinėje izoliacijoje.

Continue reading „Sprogstamas mišinys Maskvoje“

„2008 metų liepą Gruzijos vyriausybė patyrė didelį spaudimą: Rusija rengė provokacijas dviejose mūsų šalies srityse ir telkė kariuomenę mūsų pasienyje“, – taip prasideda buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio straipsnis laikraštyje The Washington Post.

Pasak M.Saakašvilio, tada beveik visi Vakarų politikai įtikinėjo Gruziją, kad Rusija nepuls, bet „mano draugas Otas fon Habsburgas, vienas iš labiausiai patyrusių Europos politikų“, išpranašavo, kad Rusija atakuos visa savo karine galia, kad ir kaip Gruzija stengtųsi to išvengti.

“Po kelių savaičių dešimtys tūkstančių Rusijos kareivių kirto mūsų sieną, ir lėktuvai pradėjo bombarduot mus ištisas paras. Tiesa, Vladimiras Putinas neįstengė pasiekti savo galutinio tikslo – užimti Gruzijos sostinę, bet jo kariuomenė vis dar tebeokupuoja penktadalį mano šalies teritorijos“, – rašo autorius.

Continue reading „Kai Putinas įsiveržė į mano šalį“

Liūdna bus ši Kovo 11-oji. Neturime nė vieno preteksto linksmybėms. Šventines nuotaikas temdo neišgalvotas, nesurežisuotas, neišpūstas nerimas dėl ateities. Jo neįmanoma nei paslėpti, nei užgniaužti.

Mūsų ateitis – miglota, niūri. Nebent galime guostis, esą karas šį kartą aplenkė mūsų namus, esą dar turime galimybę šiek tiek pasidžiaugti laisve bei ramybe. Bet nuojauta, jog po kraujyje paskandintos Čečėnijos, Gruzijos išprievartavimo ir bandymų palaužti narsiąją Ukrainą nenumaldomai ateis mūsų eilė, – tikra. Tokia tikra, kad tikresnių ir negali būti.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Pralaimėjimo, gėdos ir nerimo skonis“