Pastaruoju metu lietuviškoje žiniasklaidoje iškeltos kelios, mano supratimu, dėmesio vertos temos. Pavyzdžiui, kolega Virginijus Savukynas svarstė, ar žurnalistas gali aprašyti su juo pačiu susijusius įvykius? V.Savukynas pateikė argumentų, kodėl žurnalistas ne tik gali, bet ir privalo viešinti negeroves, susijusias tiek su kitais asmenimis, tiek – su juo pačiu. Atvirai kalbant, man net nebuvo į galvą šovusi tokia dilema: gali ar negali. Aišku, kad gali. Ne tik gali, bet ir ir privalo. Tokiais atvejais asmeniškumų nereikėtų nei slėpti, nei vengti. Karti asmeniška žurnalisto patirtis dažnusyk straipsniui ar laidai priduoda solidumo, tikroviškumo. Juk žurnalistas giliausiai išmano būtent tai, ką yra patyręs savo kailiu. Niekaip nesuprantu, kam vengti temų, kurias pajėgus atidžiausiai išnarplioti? Žinoma, tokiais atvejais dažniausiai ir susilaukiama priekaištų, girdi, esi tendencingas. Bet kas čia keisto, jei susilauki tokio pobūdžio kritikos? Joks produktyviai, kryptingai dirbantis žurnalistas negali išvengti apkalbų, šmeižto, melo. Juk tokiam žurnalistui pakenkti siekia ir ideologiniai, ir finansiniai konkurentai. Būtų keista, jei būtų kitaip. Tad kam bijoti to, kas neišvengiama?
Continue reading „Lietuva ir vėl įsipainiojo į Rusijos primestos propagandinės akcijos tinklus” →
