Kas žiauriau kankina: amerikiečiai Irako karius ar rusai – čečėnus?


Print

Prieš keletą metų lietuviškojoje žiniasklaidoje buvo  išplatinta informacija, pakrikštyta šokiruojančiu pavadinimu – “Amerikiečiai kankina karo belaisvius “Metallica” muzika”. 

Lietuviškieji  leidiniai   rėmėsi  JAV savaitraščio “Newsweek” žiniomis: “JAV sargybiniai Irake sugalvojo naują psichologinės atakos rūšį, versdami į nelaisvę paimtus diktatoriaus Sadamo Husseino bendražygius klausytis trankios muzikos ir dainelių iš animacinių filmų”.

Kai kurie Lietuvos leidiniai buvo paskelbę ir straipsnių, kurie pavadinti ne mažiau įsimenančiu pavadinimu: “JAV generolui – ieškinys dėl karo nusikaltimų Irake”. Rašinyje teigiama: “Koalicijos pajėgų Irake vadui, JAV generolui Tommy Franksui (Tomis Frenksas) Belgijos federaliniame teisme Briuselyje gegužės pradžioje buvo pateiktas ieškinys dėl karo nusikaltimų Irake. Ieškinys pateiktas remiantis nuo 1993 metų Belgijoje galiojančiu “visuotinės jurisdikcijos įstatymu”, pagal kurį šalies teismai turi teisę nagrinėti bylas dėl bet kurioje pasaulio vietoje įvykdytų karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui bei genocido, nepriklausomai nuo jų aukų bei kaltinamųjų pilietybės ir gyvenamosios vietos. Ieškinį pateikė advokatas Janas Fermonas, atstovaujantis devyniolikai irakiečių, jo teigimu, “nukentėjusių dėl JAV pajėgų naudotų kasetinių bombų bei atakų prieš greitosios pagalbos automobilius ir civilius gyventojus”.

“Didžiojoje Britanijoje už pasibjaurėjimą keliančias nuotraukas, kuriose užfiksuotas britų karių žiaurus elgesys su belaisviais Irako kariais, areštuotas kariškis. Tai jau antra byla, iškelta Jos didenybės kariams, kurie kaltinami karo nusikaltimais ir Ženevos konvencijos pažeidimais pastarojo karo Irake metu.” Ši ištrauka – iš 2003 metų gegužės 31-ąją viename lietuviškame dienraštyje pasirodžiusio straipsnio “Britai kaltinami žiaurumu”.

Tai tik keli pranešimai apie “žiaurų amerikiečių, britų karių bendravimą su belaisviais irakiečiais”. Ypač 2003-aisiais metais negatyvios informacijos apie amerikiečių, britų karius kaip žiaurius kankintojus buvo pasirodę itin daug ne tik lietuviškoje žiniasklaidoje. Tikriausiai prisimenate, kad šiek tiek anksčiau ant amerikiečių galvų krito panašūs prakeiksmai dėl “žiauriaus elgesio su talibais iš Afganistano ir  teroristinės organizacijos “Al Qaeda” nariais”. Jeigu neklystu, amerikiečiai ir britai kaltinti, jog talibus netoli Kubos esančioje saloje laiko surakintus grandinėmis, prastai maitina, tardo ne tik dieną, bet ir naktimis, pas tardytojus neša neštuvuose, šitaip sukeldami suimtiesiems nepilnavertiškumo kompleksą ir t.t.

Bet įsigilinkime į visus tuos kaltinimus žiaurumu. Ar tik čia nesutirštinamos spalvos? Štai JAV seržanto Marko Hadselo paaiškinimas: “Belaisvių pasipriešinimą bandoma palaužti nuolatine įtampa, kuriai sukurti naudojama vietos kultūros tradicijas įžeidžianti agresyvi garsi muzika (…). Šie žmonės niekada anksčiau nėra girdėję “sunkiojo metalo”. Jie tiesiog negali jo pakęsti. Jei klausysitės tokios muzikos kiauras paras, jūsų smegenys ir kūnas ištiš, mintys susidrums, o valia bus palaužta. O tada pasirodome mes ir pradedame kvotą”.

Taigi kur čia žiaurumas? Juk belaisviai nekankinami elektra, jų niekas nemuša, niekas nelaužo kaulų, niekas negrasina perpjauti gerklių, nebado panagių adatomis. Tik nori kuo daugiau iškvosti apie padėtį Irake. O gal į nelaisvę pakliuvusių karių jau negalima net apklausti?

Dar vienas epizodas iš lietuviškoje spaudoje pasirodžiusių pasakojimų apie amerikiečių ir britų žiaurumus: “Vienoje fotografijoje, kurias karys atsivežė iš Irako, užfiksuotas surištas ir užkišta burna ant automobilio krautuvo šakių tabaluojantis irakiečių belaisvis”. Manoma, kad irakietis buvo gyvas, kai jį fotografavo pietų Irake. Kitose nuotraukose vaizduojami britų kariai, užsiimantys seksu netoli belaisvių. Sakykit, kur čia tie žiaurumai? Juk jie visi liko gyvi, nesuluošinti.

Štai dar kelios eilutės iš lietuviškojoje spaudoje pasirodžiusio straipsnio “Britai kaltinami žiaurumu”: Irako karo veteranas pulkininkas leitenantas “Timas Kolinsas pistoleto rankena sudaužė Sadamo Huseino “Baath” partijos pareigūnui galvą, šaudė po kojom civiliams irakiečiams ir suvarpė automobilio, kuris nekėlė jokios grėsmės, padangas”. Žinoma, blogai, kad T.Kolinsas mušė tą nelaimėlį pistoleto rankena per galva. Bet …

Žurnalistai iš “Newsweek”, “The Sun” ar kitų užsienietiškų, lietuviškų leidinių gali mane išvadinti demokratijos ir žmogaus teisių esmės nesuvokiančiu beširdžiu. Bet tada aš jiems galėčiau šitaip paprieštarauti: tegul jie pasidomi, kaip rusų kariai elgėsi su čečėnų belaisviais ir įkaitais Šiaurės Kaukaze. Demokratines tiesas išpažystančių žurnalistų vakariečių pergyvenimai dėl garsiai paleistos muzikos ar pistoleto rankena sumušto talibo veido iš karto nublanks, pasirodys menki ir nereikšmingi prieš tai, ką rusų “kontraktininkai” išdarinėjo Grozne, Argune, Gudermese. Kodėl žurnalistams iš “Newsweek” nenuvažiavus bent į vieną Šiaurės Kaukaze įrangtą koncentracijos stovyklą? O gal koncentracijos stovyklų Šiaurės Kaukaze išvis nebūta? Kodėl žurnalistai vakariečiai, taip skaudžiai reaguojantys į menkiausią amerikietišką ar briotišką laisvės pažeidimą, nesipiktino nedemokratiškais Kremliaus sprendimais, neorganizavo masinių nepasitenkinimo mitingų prie Rusijos ambasados Briuselyje, Londone, Vašingtone?

Tegul tada bent jau pasidomi, ką apie nelaisvėn pakliuvusių čečėnų kančias rašė čečėniški internetiniai puslapiai, nepriklausantys nuo Rusijos malonės ir cenzūros. Nenoriu daug pasakoti apie nupjautas ausis, išdurtas akis, sužalotas kepenis (šitaip luošinami čečėnų vyrai, galintys nešioti ginklą), išprievartautas ir nužudytas čečėnų moteris, neturinčias nieko bendro su kariuomene. Tokių atvejų – tūkstančiai. Tepriminsiu pačią sensacingiausią informaciją, esą Rusijos medikai, padedami Rusijos federalinės saugumo tarnybos, prekiavo nelaisvėn pakliuvusių čečėnų vidaus organais. Pranešimus, esą vidaus organai transplantacijai buvo išimti dar iš gyvų čečėnų karių ar įkaitų, patvirtina dešimtys liudininkų. Taigi palyginkime: “belaisvių pasipriešinimą bandoma palaužti nuolatine įtampa, kuriai sukurti naudojama vietos kultūros tradicijas įžeidžianti agresyvi garsi muzika” ir “Čečėnijoje rastos masinės kapavietės, kuriose dešimtys kūnų buvo be inkstų, širdžių, akių ragenų…” Arba palyginkime tokius žodžius: “T. Kolinsas pistoleto rankena sudaužė S.Huseino “Baatch” partijos pareigūnui galvą” ir “Atliktos ekspertizės byloja, kad vidaus organai išpjauti dar čečėnams ir čečėnėms esant gyviems, jų organai greičiausiai panaudoti transplantacijai”. Skirtumo tarp šių sąvokų nėra?

Jau minėjau, kad JAV generolui Tomiui Frenksui Belgijos federaliniame teisme Briuselyje buvo mėginta iškelti baudžiamąją bylą dėl karo nusikaltimų Irake. Įsimintina net ne tai, kad tuoj po šio paskelbimo vyriausiasis JAV pajėgų vadas Ričardas Majersas įspėjo belgus – dėl tokių bylų Briuselyje, kur įsikūrusi NATO būstinė, gali nebeįvykti jokie rimti, pelningi tarpvalstybiniai susitikimai. Įsidėmėtina net ne tai, kad po Vašingtono pasipiktinimo Belgija paskubėjo priimti įstatymo pakeitimus, leidžiančius sumažinti politiškai motyvuotų bylų srautą, įskaitant ieškinius prieš Izraelio lyderius ir buvusį JAV prezidentą Džordžą Bušą.

Nuostabą kėlė tai, kad Belgijos teismai priimdavo ieškinius išimtinai prieš amerikiečius, britus, na dar Izraelio politikus. Ieškinių, nukreiptų prieš Kremliaus lyderius, įskaitant ir Borisą Jelciną, ir Vladimirą Putiną, tiesiogiai atsakingus už karą Čečėnijoje, demokratiškieji Briuselio teismai net nesvarstė. Puikiai žinau, kad ir čečėnai Briuselyje bandė iškelti ieškinius Rusijos vadovams, nes skundus moka rašyti ne tik Irako, bet ir Čečėnijos piliečiai. Bet jiems, skirtingai nei irakiečiams, nieko gero neišėjo. Nė vienas Belgijos advokatas nedrįso ginti čečėnų interesų. Kodėl?

Bijo Maskvos keršto. Ir ta baimė – pagrįsta. Briuselyje, Stasbūre, Berlyne, Londone sėdi šimtai Rusijos lobistinius interesus atstovaujančių belgų, vokiečių, prancūzų, kuriuos tiesiogiai arba netiesiogiai (per tarpininkus, per ofšorines įmones) rėmė Rusija. Pabandyk papriekaištauti Rusijos  vadovui V.Putinui, ir iš karto pajusi, kaip tavo artimieji netenka įtakingų postų bankuose, privačiose, valstybinėse įmonėse, kompanijose, teismuose, advokatūrose, kaip galų gale pats esi pažeminamas pareigose arba išvis ištrenkiamas iš “šiltos vietelės”. Tokius dalykus sunku įrodyti, bet jie – egzistuoja.

Briuselyje visi puikiai žinojo ir dar vieną liūdną dalyką – su Rusijos imperinei pozicijai prieštaraujančiais belgais, prancūzais, vokiečiais ar danais susidorojama ir kur kas drastiškesnėmis priemonėmis. Tai žiupsnelis stiprių nuodų į arbatą, tai nelaimingas atsitikimas greitkelyje, tai per didelė dozė migdomųjų arba raminamųjų prieš miegą, tai nelaimingas atsitikimas, sukėlęs gaisrą, tai mirtis ant operacinio stalo, galų gale – tai kulka, paleista iš psichopato pistoleto. Ir šiuos nešvarius darbelius atlikdavo ne tik Rusijos slaptosios tarnybos. Nešvarius darbelius Rusijos federalinė saugumo tarnyba dažnai patikėdavo Vakarų Europoje įsigaliojusiai rusų mafijai. Juk Rusijos mafija Vakarų Europoje įsigalėjo nebe Rusijos slaptųjų tarnybų pagalbos.

Štai tokios tokelės. Amerikiečius kritikuoti galima – jie tikrai įžūliam žurnalistui nenusuks galvos. Kritikuoti galima ir britus – britų slaptosios tarnybos vargu ar ims teptis krauju rankas dėl kritinių publikacijų. O štai Rusija – neprognozuojama. Tokią valstybę verčiau palikti ramybėje.

Žinau ir apie dar vieną ne itin gražų susitarimą. Briuselyje nuo Rusijos keršto slapstėsi kelios dešimtys artmiausių žuvusio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo bendražygių. Jie Briuselyje gyveno oficialiai. Belgijos valdžia jiems suteikė pilietybes, davė butus, kas mėnesį mokėjo didžiules pensijas ir pašalpas. Bet čečėnai, prieš įsikurdami Belgijoje, pirmiausia turėjo pasirašyti oficialius pasižadėjimus, kad nesivels į jokias antirusiškas politikas, nekels jokių ieškinių Rusijos valdžiai ar Rusijos kariškiams.

2011.06.02


Prisijunkite prie diskusijos