Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas
Pabėgęs į JAV buvęs Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos pulkininkas Aleksandras Potejevas, apie kurio mirtį buvo pranešta 2016 metais, gyvas, tvirtina BuzzFeed.
Rusijos žvalgas Aleksandras Potejevas, kuris išdavė Amerikai net 10 nelegalių Rusijos šnipai, taip pat ir vėliau išgarsėjusią televizijos laidų vedėja Aną Čapman, gyvas. Apie tai spalio 3 dieną pranešė media portalas BuzzFeed. Informacija apie Potejevo mirtį pasirodė 2016 metų liepą. Tačiau, BuzzFeed duomenimis, 2016 metų spalį Potejevas gavo licenciją žvejoti JAV, o 2016 metų lapkritį balsavo prezidento rinkimuose.
CŽV prašymu leidinys anuomet nespausdino informacijos apie Potejevą. Tačiau BuzzFeed žurnalistai išsiaiškino buvusio žvalgo adresą ir keletą kartų bandė su juo susitikti. Spalio 4 dieną išleistoje BBC žurnalisto Marko Urbano knygoje „Skripailio failai“ apie GRU pulkininką Sergejų Skripalį irgi tvirtinama, kad Potejevas gyvas, praneša „BBC Rusijos tarnyba“.
Urbano duomenimis, JAV įsitikinusios, kad pranešimas apie Potejevo mirtį buvo paskelbtas tikintis išsiaiškinti jo gyvenamąją vietą. Tokiu būdu Rusijos žvalgyba norėjo susekti Potejevo draugų ir šeimos bendravimo kanalus, kad surastų bėglį. Buvęs Užsienio žvalgybos tarnybos pulkininkas laikomas atsakingu už vieną iš skandalingiausių Rusijos žvalgybos nesėkmių. Būtent jis perdavė JAV informaciją apie grupę Rusijos „miegančių agentų“.
2010 metų liepą sulaikyti Rusijos šnipai buvo iškeisti į keturis rusus, nuteistus tėvynėje už šnipinėjimą: mokslininką Igorį Sutiaginą ir buvusius specialiųjų tarnybų bendradarbius Sergejų Skripalį, Aleksandrą Zaporožskį ir Genadijų Vasilenką. Pats Potejevas pagal suklastotą pasą išvyko į JAV per Baltarusiją ir Ukrainą. Rusijoje jis už akių nuteistas 25-iems metams už tėvynės išdavystę.
2018 metų kovą Didžiojoje Britanijoje, Solsberyje nervus paralyžiuojančia medžiaga Novičiok buvo apnuodyti Skripalis ir jo duktė Julija. Jiems pavyko po pasikėsinimo išgyventi. Rugsėjo 5-ąją Didžiosios Britanijos prokuratūra pareiškė, kad išpuoliu prieš Skripalius įtariami rusai, įvažiavę į Jungtinę Karalystę su Aleksandro Petrovo ir Ruslano Boširovo vardu išduotais dokumentais. Šalies ministrė pirmininkė Tereza Mei pabrėžė, kad jie yra RF Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos karininkai.
Anot Bellingcat ir The Insider grupės tyrimo, žmogus, žinomas Boširovo pavarde, – tai GRU pulkininkas, Rusijos didvyris Anatolijus Čepyga.
„Praėjusią savaitę Rusijos žiniasklaida garsiai pareiškė, kad mirė pulkininkas Aleksandras Potejevas, šnipas, pripažintas kaltu už tai, kad dirbo Jungtinėms Amerikos Valstijos kaip vadinamasis „kurmis“. Bet neaišku, ar jis iš tikrųjų mirė ir ar jis apskritai buvo kurmis“, – rašo The Daily Beast.
CŽV ir „kurmiai” operacijoje „Vaiduoklių istorijos”
Žurnalistas Maiklas Veisas primena, jog Rusijoje pulkininkas Potejevas buvo apkaltintas, kad jis įdavė JAV vyriausybei grupę rusų nelegalų, kuriuos FTB suėmė 2010 metų birželį. FTB tą operaciją praminė Vaiduoklių istorijomis.
Veisas patikslina, kad, iš esmės, Rusija įvardijo du numanomus kaltininkus. „Pirmasis buvo žinomas tik kaip pulkininkas Ščerbakovas, tvirtinama, kad jis vadovavo SVR „S“ valdybai, kuravusiai nelegalų programą. 2010 metų lapkričio 11 dieną laikraštis Kommersant parašė, kad pulkininkas Ščerbakovas įdavė amerikiečiams savo miegančius agentus, – rašoma leidinyje. (Iš tikrųjų Kommersant‘e tebuvo pasakyta: „tai pulkininkas Ščerbakovas, ilgą laiką tarnavęs SVR valdybos “S“ Amerikos skyriaus, dirbusio su nelegalais, viršininku“, – red. past.).
Tačiau lapkričio 16 dieną Kommersant pranešė, kad numanomas Amerikos valdžios informatorius, stovėjęs už Vaiduoklių istorijų operacijos, buvo Aleksandras Potejevas, buvęs valdybos „S“ viršininko pavaduotojas.
Teisiant Potejevą Maskvoje už akių 2011 metais buvo tvirtinama, kad jis pradėjo dirbti CŽV naudai 1999 metais.
Veiso nuomone, intriguoja detalė, kad FTB būtent 2010 metų birželį suėmė nelegalus, kuriuos sekė daugelį metų. Birželio 24-ąją, vos prieš tris dienas iki nelegalų arešto JAV, Potejevas „nusipirko traukinio bilietą į Minską ir su savo brolio pasu keliavo toliau, į Ivano-Frankovską (originale – Ivano-Krankivsk, – red. past.) Ukrainoje. Iš ten jis išskrido į Frankfurtą, kur jis buvo sutiktas ir pristatytas į CŽV būstinę“, – sakoma straipsnyje.
2011 metų rugpjūty Rusijos teismas nuteisė Potejevą 25-iems metams kalėjimo.
„Visas teismo procesas ir jo nušvietimas Rusijos spaudoje, kuri nėra visiškai nepriklausoma, kėlė daug klausimų. Ar tiesa, kad Potejevas buvo valdybos „S“ kurmis ir įdavė savus agentus? Kas toks pulkininkas Ščerbakovas ir kodėl iš pradžių kurmiu buvo paskelbtas jis? Ir apskritai – ar egzistavo Potejevas, o gal jis – rafinuotas Rusijos vyriausybės pramanas, personažas, sukurtas veidui išsaugoti, tikrąjai spragai gynyboje nuslėpti ar užtušuoti?
Vienas šaltinis iš JAV žvalgybos, gavęs informacijos apie Vaiduoklių istorijų operacijas glaudžiai bendradarbiaudamas, man anonimiškai sakė, kad ši FTB byla buvo „didžiausias laimėjimas JAV kontržvalgybos istorijoje“.
Viešame Amerikos pareiškime sakoma, kad operacija truko 10 metų. Atkreipkite dėmesį: 99 proc. JAV suimtų užsienio šnipų sugaunami arba elektroninio perėmimo, arba žmonių-informatorių dėka. FTB niekada taip ir nepranešė, kokiu pagrindu jie buvo suimti“, – sakoma straipsnyje.
Autorius kelia klausimą: „Jeigu Potejevas iš tikrųjų egzistavo ir buvo FTB agentas, kodėl jis birželį paskubomis išvyko iš Rusijos – iš baimės, kad gali būti demaskuotas? Ir ar ši priežastis paskatino FTB po kelių dienų imtis šnipų tinklo?“
„Buvo ir kita teorija: neva Ana Čapman pajutusi, kad jos „legenda“ įminta, ir tai paskatino FTB informatorių skubiai bėgti. Tiesą sakant, Čapman davė parodymus Potejevo teisme ir pavadino jį vienu iš savo kuratorių“, – sakoma straipsnyje.
Šešerius metus pasaulis praktiškai buvo pamiršęs Aleksandrą Potejevą. Bet Interfaks‘as pranešė apie jo mirtį JAV. „Tuo momentu, kai rašomos šios eilutės, nepriklausomi šaltiniai Vakaruose nepatvirtino Potejevo mirties (kaip ir fakto, kad, beje, jis apskritai gyveno šioje žemėje); yra tik Interfaks‘o pranešimo ir kitų po to buvusių Rusijos žiniasklaidos medžiagų perpasakojimai“, – pabrėžia autorius.
Veisas klausia: jeigu Potejevas – realus žmogus, tai kaip jis mirė – sava mirtimi ar nuo svetimos rankos? „Gal po to, kai buvo surastas ir „Merkaderis“, apie kurį užsiminė (2010 metų lapkričio 11 dieną Kommersant‘e išspausdintuose pasisakymuose, – red. past.) anoniminis aukšto rango Kremliaus valdininkas, įvykdė egzekuciją?“ – sakoma straipsnyje.
Bet, tęsia Veisas, net jeigu Rusija sugebėjo surasti Potejevą, kuris, kaip sakoma, gyveno JAV saugomas FTB ar CŽV, ar Kremlius būtų išdrįsęs priimti įžūlų sprendimą jį likviduoti?
„JAV gyvenantys perbėgėliai iš Rusijos paprastai nenuogąstauja dėl savo gyvybės, skirtingai nuo tų, kurie gyvena kitose vietose. Žinomiausias pastarųjų kelių dešimtmečių pavyzdys – Sergejus Tretjakovas, SVR pulkininkas, kuris trejus metus dirbo Amerikos žvalgybai, būdamas rezidento Rusijos atstovybėje JTO pavaduotoju“, – rašo autorius.
Jo biografas Pitas Erlis rašė, kad iki pabėgimo 2000 metais Tretjakovas perdavė amerikiečiams „tūkstančius labai slaptų SVR diplomatinių depešų ir šimtus slaptų Rusijos žvalgybos pranešimų“. Veisas rašo: „Dėl to, sakė man Erlis, Tretjakovu buvo gerai rūpinamasi iki jo mirties 2010 metų liepą“.
„CŽV turi formulę apskaičiavimams, kiek pinigų priklauso tiems žmonėms, – sakė Erlis. – Formulė slapta, bet jie žiūri, ką pranešė tas žmogus, kiek tai vertinga, ir paverčia tai pinigų sumomis. O paskui išrašo čekį“.
Veisas teigia: „Tretjakovas, turimomis žiniomis, gavo rekordinį užmokestį – daugiau kaip 2 mln. dolerių. Ir, nepaisant gandų, kad jis galėjo būti Vaiduoklių istorijų operacijos informatorius, Erlis tvirtina, kad jo knygos herojus niekada nieko iš nelegalų nepažinojo. Užtat jis jautėsi toks saugus, kad įtraukdavo savo pavardę net į telefonų knygą“.
Olegas Kaluginas, buvęs KGB veiklos JAV koordinatorius, sakė autoriui: „Per mano gyvenimą – o aš kol kas gyvas ir sveikas – JAV teritorijoje nebuvo įvykdyta nė viena politinė žmogžudystė Rusijos ar sovietų agentų rankomis“. „Aš manau, kad jis mirė sava mirtimi“, – pareiškė Kaluginas apie Potejevą.
„JAV – pagrindinis priešas, ir ko nors panašaus įvykdymas JAV teritorijoje turėtų rimtų padarinių“, – paaiškino Kaluginas. „Jeigu Potejevas būtų buvęs Europoje, jis jau seniai būtų negyvas. Europa – visiškai kita istorija, tai galima sutvarkyti“, – nusijuokė Kaluginas.
Ryšium su tuo autorius primena: „Kaluginas ilgą laiką tvirtina, kad dalyvavo planuojant bulgarų disidento Sergejaus Markovo nužudymą“.
Andrejus Soldatovas, knygos „Naujoji dvarininkija“ („Novoje dvorianstvo“) apie Rusijos specialiąsias tarnybas bendraautorius, mano: žinia apie Potejevo mirtį pasirodė tik Rusijos spaudoje, – arčiausiai tiesos paaiškinimas, jog Potejevas iš tiesų buvo kurmis, stovėjęs už Vaiduoklių istorijų operacijos, ir mirė sava mirtimi.
„Tikriausiai amerikiečiai perdavė tą informaciją Rusijoje likusiems jo giminaičiams, o informacija buvo perimta. Tada Rusijos slaptosios tarnybos nusprendė pasičiupti šansą ir duoti signalą: signalą, kad perbėgėliams visada viskas blogai baigiasi“, – pabrėžė Soldatovas.
Veisas tęsia: „Žinoma, kartais Maskvos centras sudaro galimybes ten, kur spontaniškai jų neatsiranda“.
GRU generolas majoras Dmitrijus Poliakovas buvo stambus dvigubas agentas, tvirtina leidinys. „Pasak Erlio, Rusija pametėjo spaudoje suklastotą pranešimą, kad vienas iš Poliakovo sūnų taip nusivylė gyvenimu Amerikoje, kad nusižudė“, – rašo autorius, primindamas, kad Poliakovo vyresnysis sūnus mirė vaikystėje.
„Aš pažįstamas su abiem jo išgyvenusiais sūnumis, – sakė Erlis Veisui. – Nė vienas iš jų nenusižudė. Tai buvo sumanyta kaip užuomina, girdi, perbėgėlių gyvenimas siaubingas“.
Viename iš karinių Maskvos apygardos teismų 2011-aisiais nagrinėta į Vakarus pabėgusio aukšto rango Rusijos užsienio žvalgybos SVR (Služba vnešnej razvedki) darbuotojo Aleksandro Potejevo byla.
Kai kuriuose rusiškuose internetiniuose portaluose, pavyzdžiui, compromat.ru, rašyta, kad būtent Aleksandras Potejevas Vašingtonui išdavė Amerikoje veikusių rusų – nelegalų tinklą.
Omenyje turima būtent rusų nelegalų grupė, kurią Amerikos žvalgyba demaskavo praėjusiais metais ir kuriai priklausė seksualioji Rusijos žvalgybininkė Ana Čapman. Minėtoje internetinėje svetainėje žurnalistas Sergėjus Turčenko rašė, kad teismo procesas dirbo “uždaru režimu”: į teismo salę neįleisti žurnalistai, be to, įslaptinti buvo net visi proceso dalyviai, įskaitant teisėjus, prokurorus ir advokatus.
Šnipai perdavinėjo į Maskvą slaptus duomenis: naujų rūšių ginklų projektus, politinius dosjė, dokumentaciją apie NATO pajėgas. Taip rašo Gvido Olimpio laikraščio “Corriere della Sera” portale.
„Kai 2011 metų spalį Vokietijos policija įsiveržė į Haidrun Anšlag namus, niekas negalvojo, kad ją užklups netikėtai. Bet būtent taip ir atsitiko. Tuo momentu 46-rių rusų šnipė perdavinėjo duomenis per trumpųjų bangų radijo stotį, sujungtą su kompiuteriu. Po kelių valandų buvo suimtas jos vyras, 52-jų metų Andreas.
Tyliai, ramiai Vokietijoje gyvenusi ir niekam iš vokiečių neužkliuvusi šeima, pasirodo, slapta tarnavo Maskvai, rinkdama žvalgybinio pobūdžio informaciją.
Tai – pirmas sykis, kai Vokietijoje, pasibaigus šaltojo karo erai, kilo tokio dydžio šnipinėjimo incidentas.
Kaip tvirtina kai kurie vokiški leidiniai, Rusijos žvalgybai ištikimai tarnavusią šeimyną išdavė tas pats Aleksandras Potejevas, kuris Amerikos FTB (Federalinis tyrimų biuras) vadovybei pranešė apie JAV teritorijoje veikiančią nelegalų grupę su garsiąja Ana Čapman priešakyje. Vokiškasis variantas – labai panašus į amerikietiškąjį. Vokiškoji šeima greičiausiai buvo užverbuota dar KGB laikais. Į Vokietiją ji persikėlė iš Pietų Amerikos.
25-erių metų laisvės atėmimo bausmė. Būtent tokio dydžio bausmės pareikalavo prokuroras, tėvynės išdavyste kaltinantis SVR (Služba vnešnej razvedki) pulkininką Aleksandrą Potejevą. A.Potejevo pavardė pradėta linčiuoti, kai paaiškėjo, jog šis aukšto rango Rusijos slaptųjų tarnybų atstovas su savo artimiausiais slapta pabėgo į JAV ir ten paprašė politinio prieglobsčio. Taigi – sėkmingai pabėgo. Bet oficialioji Maskva A.Potejevui inkriminuoja ne tik pabėgimą į Ameriką, bet ir sąmoningą, iš anksto suplanuotą išdavystę.
Būtent A.Potejevas kaltinamas Vašingtonui išdavęs Amerikos terirorijoje sėkmingai veikusią vadinamąją nelegalų grupę su Ana Čapman priešakyje. Pasak Agentura.ru portalo redaktoriaus Andrėjaus Soldatovo, A.Potejevas neabejotinai kaltas, kad Vašingtonui pavyko demaskuoti puikiai užsikonspiravusią nelegalų šnipų grupę. Žodžiu, šis perbėgėlis nenusipelnė nei pagarbos, nei užuojatos. Žvelgiant Rusijos akimis. Tačiau žurnalistas A.Soldatovas nesuvokia, kodėl šis dezertyras ir išdavikas baudžiamas itin griežtai – būtent pagal “šaltojo karo” metų įstatymus. Juk jei A.Potejevui, šiandien saugiai gyvenančiam Jungtinėse Valstijose, už akių bus skirta 25-erių metų laisvės atėmimo bausmė, vadinasi, tai bylos, jog A.Potejevo veiksmai prilyginami Olego Gordijevskio ar Viktoro Suvorovo – Rezuno pabėgimams ir išdavystėms.
Užsienio spaudoje gausu pasakojimų apie Rusijos teisme nagrinėjamą Aleksandro Potejevo bylą. Aleksandras Potejevas – praėjusiais metais į Vakarus pabėgęs aukšto rango žvalgybininkas. Kai kurie Rusijos slaptųjų tarnybų ekspertai įsitikinę, jog A.Potejevas amerikiečiams 2010-ųjų vasarą išdavė tikrai daugiau ne dešimt rusų žvalgų – nelegalų.
Toji demaskuota dešimties asmenų grupė, kuriai priklausė ir seksualioji Ana Čapman, tėra aisbergo viršūnė. Manoma, kad A.Potejevas Amerikai perdavė maždaug aštuoniasdešimties žvalgų – nelegalų pavardžių. O dar tiksliau kalbant, į Vakarus pabėgęs A.Potejevas bus informavęs Amerikos CŽV apie visą nelegalų – žvalgybininkų tinklą, sukurtą per pastaruosius dešimt metų. Pasak kai kurių rusų žurnalistų, šio tinklo veiklai Kremlius jau dabar yra išleidęs per 600 milijonų JAV dolerių. O tai reiškia, kad ši suima paleista vėjais, nes būtina kurti naują nelegalų – žvalgybininkų tinklą.
Viename iš karinių Maskvos apygardos teismų šiuo metu nagrinėjama į Vakarus pabėgusio aukšto rango Rusijos užsienio žvalgybos SVR (Služba vnešnej razvedki) darbuotojo Aleksandro Potejevo byla.
Kai kuriuose rusiškuose internetiniuose portaluose, pavyzdžiui, compromat.ru, rašoma, kad būtent Aleksandras Potejevas Vašingtonui išdavė Amerikoje veikusių rusų – nelegalų tinklą.
Omenyje turima būtent toji rusų nelegalų grupė, kurią Amerikos žvalgyba demaskavo praėjusiais metais ir kuriai priklausė seksualioji Rusijos žvalgybininkė Ana Čapman. Minėtoje internetinėje svetainėje žurnalistas Sergėjus Turčenko rašo, kad teismo procesas dirba “uždaru režimu”: į teismo salę neįleidžiami žurnalistai, be to, įslaptinti net visi proceso dalyviai, įskaitant teisėjus, prokurorus ir advokatus.
Katios Zatuliveter, Britanijos parlamento deputato Mike’o Hancocko padėjėjos iš Rusijos, istorija vargu ar baigsis visaverčiu šnipinėjimo skandalu.
Pirmiausia ji nebuvo sučiupta su įkalčiais. Šaltiniai iš Britanijos kontržvalgybos MI 5 tik tvirtina, kad ji gali būti „miegantis agentas“, kitaip sakant, apkaltinti jos paslapčių perdavimu nepavyko. Paprastai tokia istorija atsitinka, kai iš kur nors pavyksta sužinoti šnipo pavardę, ir naudinga informacija tik pavarde ir apsiriboja.
Jeigu Zatuliveter būtų įklimpusi dėl klaidos, kurią pastebėjo Britanijos kontržvalgyba, tai būtų rimti jos šnipinėjimo veiklos įrodymai. Be to, tokiu atveju būtų žinomas ir jos kuratorius iš žvalgybos.
