Kodėl išdavikai vis dar teisiami pagal “šaltojo karo” laikų įstatymus?


Print

25-erių metų laisvės atėmimo bausmė. Būtent tokio dydžio bausmės pareikalavo prokuroras, tėvynės išdavyste kaltinantis SVR (Služba vnešnej razvedki) pulkininką Aleksandrą Potejevą. A.Potejevo pavardė pradėta linčiuoti, kai paaiškėjo, jog šis aukšto rango Rusijos slaptųjų tarnybų atstovas su savo artimiausiais slapta pabėgo į JAV ir ten paprašė politinio prieglobsčio. Taigi – sėkmingai pabėgo. Bet oficialioji Maskva A.Potejevui inkriminuoja ne tik pabėgimą į Ameriką, bet ir sąmoningą, iš anksto suplanuotą išdavystę.

Būtent A.Potejevas kaltinamas Vašingtonui išdavęs Amerikos terirorijoje sėkmingai veikusią vadinamąją nelegalų grupę su Ana Čapman priešakyje. Pasak Agentura.ru portalo redaktoriaus Andrėjaus Soldatovo, A.Potejevas neabejotinai kaltas, kad Vašingtonui pavyko demaskuoti puikiai užsikonspiravusią nelegalų šnipų grupę. Žodžiu, šis perbėgėlis nenusipelnė nei pagarbos, nei užuojatos. Žvelgiant Rusijos akimis. Tačiau žurnalistas A.Soldatovas nesuvokia, kodėl šis dezertyras ir išdavikas baudžiamas itin griežtai – būtent pagal “šaltojo karo” metų įstatymus. Juk jei A.Potejevui, šiandien saugiai gyvenančiam Jungtinėse Valstijose, už akių bus skirta 25-erių metų laisvės atėmimo bausmė, vadinasi, tai bylos, jog A.Potejevo veiksmai prilyginami Olego Gordijevskio ar Viktoro Suvorovo – Rezuno pabėgimams ir išdavystėms.

Ir vis dėlto toks sulyginimas, pasak A.Soldatovo, nėra teisingas. Mat pabėgimas į Vakarus iš Sovietų Sąjungos 1976-aisiais ir pabėgimas į Vakarus iš Rusijos 2010-aisiais – skirtingi dalykai.

Štai 2010-ųjų kovo mėnesį Šiaurės Kaukazo apygardos karinis tribunolas teisė du Rusijos armijos karininkus už tai, kad šie 2008-aisiais, karo su Gruzija išvakarėse, pradėjo slapta bendradarbiauti su Tbilisiu – Gruzijos pusei perdavė slaptų žinių apie rusų kariuomenės planus bei pajėgumus. Rusijos karininkai Chviči Imerlišvili ir Marlenas Bogdanovas buvo pripažinti kaltais dėl šnipinėjimo Gruzijai ir nuteisti kalėti po 13 ir 15 metų. Toks griežtas nuosprendis – suprantamas. Savo veiksmais jie kėlė pavojų rusų kariškiams, turėjusiems dalyvauti karinėje kampanijoje prieš Gruziją.

Tuo tarpu A.Potejevo išdavystė, A.Soldatovo pastebėjimu, nekėlė nė menkiausio pavojaus nelegalų gyvybėms. A.Potejevas viso labo sužlugdė tų nelegalų karjeras. Nors žodis “sužlugdė” čia tikriausiai irgi nėra tinkamas. A.Potejevo išduoti nelegalai sugrįžo į Rusiją ir čia gavo ypač pelningas, prestižines tarnybas. Ypač gražuolė Ana Čapman. Taigi jiems neteko metų metais kankintis kalėjimo vienutėse. Be to, Rusija nekariauja ir neketina kariauti su JAV. Tad kodėl A.Potejevui vis dėlto norima paskirti maksimalią bausmę, tarsi vis dar gyventume “šaltojo karo” laikais?

Agentura.ru portalo redaktorius daro išvadą: galbūt bausmių dydį nulemia valstybės, kuriai šnipinėta, politinis svarumas? Jei valstybė nėra labai didelė ir įtakinga, su ja bendradarbiavęs Rusijos pilietis sulaukia ženkliai mažesnės bausmės už tą, kuris nutarė tarnauti stambaus politinio gabarito valstybei? Žodžiu, tie, kurie šnipinėja Gruzijai, automatiškai sulaukia švelnesnių bausmių? O tie, kurie susibičiuliauja su tokia valstybe kaip JAV, sulaukia maksimaliai griežtų bausmių? Tokia pozicija – logiška. Bet koks tada jos santykis su teisingumu ir tiesa? Ar tokiu atveju teisė nepaverčiama tiesiog politika?

Beje, nuosprendžių skelbimas tokiais atvejais  atlieka ne tik auklėjamąjį, bet ir bauginamąjį vaidmenį. Kad potencialūs perbėgėliai bijotų net pamanyti apie galimybę pasukti išdaviko keliu. O visuomenė į išdavikus žiūrėtų kaip į gailesčio ir užuojautos nenusipelnusius menkystas.

Galų gale per pastaruosius dešimtmečius rusai įprato, jog perbėgėliai žvalgybininkai ar išdavystės keliu pasukę Rusijos karininkai būtinai baudžiami pagal pačius griežčiausius įstatymus.

Štai tik vienas iškalbingas pavyzdys. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Didžiojoje Britanijoje buvo kilusi pati tikriausia isterija dėl šnipų keliamo pavojaus. Oficialusis Londonas tvirtino, esą šalies teritorijoje veikia apie 75 tūkst. vokiečių žvalgų ir šnipų (vėliau paaiškėjo, jog šnipų būta kur kas mažiau – tik 37 agentai). 1911-aisiais Didžioji Britanija slapta priėmė įstatymą, pagal kurį šnipinėjimu įtariamas asmuo privalo pats įrodinėti savo nekaltumą, o ne atvirkščiai. Tačiau tokie drakoniški įstatymai, paneigiantys nekaltumo prezumpcijos dėsnį, buvo priimami tik kokių nors akivaizdžių karinių kampanijų išvakarėse arba karinių susidūrimų metu. Taikos metais juos čia pat atšaukdavo.

Arba dar vienas iškalbingas pavyzdys. 1926-aisiais Sovietų Sąjunga priėmė įstatymą, pagal kurį šnipai ir išdavikai priskiriami pačiai pavojingiausiai nusikaltėlių grupei. Iškalbingas ir egzotiškų rytietiškų šokių atlikės Matos Hari likimas. Ji buvo sušaudyta pagal karo meto įstatymus. Taikos metais prancūziškoji Temidė ją greičiausiiai būtų išteisinusi. Ketveriems metaams iki M.Hari suėmimo, tardymo ir sušaudymo Prancūzijos teismai sugautiems šnipams bei išdavikams teskirdavo ketverių metų laisvės atėmimo bausmes.

Agentura.ru portalo redaktorius mano, kad Rusijos specialiųjų ir slaptųjų tarnybų vadovams derėtų švelninti įstatymus, pagal kuriuos šiandien baudžiami perbėgėliai ir dvigubi agentai. Tačiau akivaizdu, kad oficialusis Kremlius švelninimams nepasiruošęs. Bausmių švelninimui nepasiruošęs ir oficialusis Vašingtonas. Juk seržantą Bredlį Maningą, nutekinusį slaptos informacijos portalui Wikileaks, Amerika ketina teisti ne pagal šių dienų nuostatas, bet pagal griežtąjį 1917-ųjų įstatymą. Griežtai bandė nubausti nepaklusnųjį agentą ir Didžioji Britanija (omenyje turimas Ričardas Tomplinsonas, atleistas iš tarnybos MI 6 ir apie savo atleidimą parašęs skandalingą knygą).

Žodžiu, tiek Amerika, tiek Rusija elgiasi kaip broliai dvyniai. Tiesa, Rusijoje sąvoka “Tėvynės išdavystė” pakeista į sąvoką “valstybės išdavimas”. Bet šie kosmetiniai pakeitimai – nereikšmingi. Kai kurie Rusijos advokatai įsitikinę, jog sąvoka “išdavystė” niekaip nelimpa prie sąvokos “tėvynė”. Joms trūksta tikslumo, apibrėžtumo. Jose nėra realaus, apčiuopiamo turinio, tik – emocijos. Juolab nedera reikalauti, kad Rusijos pilietis savo asmeninius intereus prilygintų Rusijos slaptųjų tarnybų interesams. Žurnalisto A.Soldatovo manymu, dėl A.Potejevo išdavystės kalčiausia pati SVR, nesugebėjusi laiku demaskuoti išdavystės keliu pasukusio karininko. Be to, labai neapibrėžta ir sąvoka, esą dėl A.Potejevo išdavystės Rusija patyrė rimtų nuostolių. Konkrečiai – kokių nuostolių? Gal tie nuostoliai – tik simboliniai?

Taigi A.Potejevas Rusijoje baudžiamas taip griežtai, tarsi būtų organizavęs daug gyvybių nusinešusį teroro aktą. Ši nuostata byloja, jog Rusijoje išdavikai vis dar griežčiau baudžiami nei žmogžudžiai.

Nuotraukoje: Mata Hari, kuri taikos metais greičiausiai būtų išteisinta ir paleista į laisvę, o ne sušaudyta kaip tėvynės išdavikė.

2011.07.15


Prisijunkite prie diskusijos