Balys Gajauskas. LRS.lt nuotr.

Rugsėjo 28 dieną, eidamas 92-uosius metus, mirė politinis kalinys, tremtinys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, visuomenės veikėjas Balys Gajauskas.

B. Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime (Vilkaviškio apskritis).

Kokie svarbiausi jo nuveikti darbai?

Vokietijos okupacijos metais platino lapelius su patriotinais atsišaukimais, kritikuojančiais nacistinius okupantus. Sovietų okupacijos metais nedvejodamas tapo antisovietiniu pogrindininku. Pavyzdžiui, užmezgė ryšius su Tauro partizanų apygardos kovotojais, platino partizanų laikraščius.

1948-aisiais dėl priklausymo pogrindinei antisovietinei organizacijai buvo suimtas. Suimant priešinosi ir nušovė jį bandžiusį sulaikyti sovietų KGB darbuotoją. Už šį drąsų pasipriešinimą 1948 m. gegužės 3 d. Karo tribunolas nuteisė kalėti 25 metus (mirties bausmės išvengė).

1949–1956 m. kalintas Balchašo ir Džeskazgano lageriuose, 1956–1973 m. – Mordovijos lageryje. Kalint šiuose lageriuose teko sunkiai dirbo molibdeno, vario kasykloje.

Atlikęs visą skirtą bausmę nuo skambučio iki skambučio, 1973-aisiais paleistas į laisvę, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Tačiau draudimų jokių nepaisė – grįžo į Kauną. Sugrįžti Kaunan padėjo įsigytas suklastotas pasas. Žinoma, sugrįžęs į Lietuvą tęsė pogrindinę veiklą. Sakykim, į lietuvių kalbą išvertė Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“, sudarinėjo lietuvių politinių kalinių sąrašus…

1977-ųjų balandžio 20 dieną  sovietų čekistai ir vėl areštavo B.Gajauską. Išvengti bausmės nepavyko. Mat kratos metu aptikti konkretūs antitarybinės veiklos įrodymai – A. Solženicyno „Gulago archipelagas“ vertimo į lietuvių kalbą rankraščiai, užrašai apie sunkią lietuvių, ypač nepritariančių sovietinei okupacijai, padėtį. Už šią veiklą tuometinis teismas skyrė 10 metų lagerio. Ir dar pridėjo 5-erius metus tremties.

1978–1980 metais Lietuvos patriotas Balys Gajauskas išvežtas į Mordovijos lagerį, 1980–1987 metais buvo kankinamas Kučino (Permės sr.) ypatingojo režimo lageryje. Tačiau nesėdėjo sudėjęs rankų kalėdamas ir Permės srityje. B.Gajauskas rašė publicistinius straipsnius, pasirašydamas savo pavarde su nuoroda, kur parašyta ir kada, kuriuos žmona po retų ir trumpų pasimatymų išnešdavo ir perduodavo ryšininkams, kad šie per Ukrainos disidentus įteiktų užsienio spaudai. Sovietų saugumas sugebėjo išsiaiškinti šią B.Gajausko veiklą. Taigi B.Gajauskas neteko teisės daugiau susitikti su žmona.  O atlikus visą numtytą bausmę jam dar pridėjo dvejis metus tremties Chabarovsko krašte.

Tik 1989-aisiais, kai kilo Sąjūdžio judėjimas, reikalavęs paleisti visus politinius kalinius, B.Gajauskas gavo teisę grįžti Lietuvon.

Dar būtina priminti, kad 1978-aisiais simboliškai įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.

Svarbi detalė – 1979-aisiais Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV kongreso komisija drauge su kitais disidentais pasiūlė B. Gajauską kandidatu Nobelio taikos premijai gauti.

Nobelio taikos premijos negavo. Tačiau 1981 m. Hjustone (JAV) B. Gajauskui paskirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. O 1989 metais Baltų laisvės lyga B.Gajauską apdovanojo Laisvės medaliu už kovą vaduojant Lietuvą, Estiją ir Latviją. 1989 m. gyveno Los Andžele (JAV). 

Grįžęs įsijungė į Atgimimo veiklą, dalyvavo politiniame gyvenime. Įsikūrus Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, išrinktas valdybos ir tarybos nariu, 1989-aisiais – sąjungos prezidentu.

1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą (nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. – Aukščiausioji Taryba) išrinktas deputatu Plungės rinkimų apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.

„Lietuva, praradusi Nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Tiek bolševikinės, tiek hitlerinės okupacijos metai buvo kruvini. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 metais kovo 11-ąją buvo perskaityti Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje Lietuvos valstybės atstatymo akto žodžiai: „ … nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“ ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas, mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas“, – rašė spaudoje B. Gajauskas.

Nuo 1990 m. kovo 20 d. iki 1992 m. lapkričio 22 d. – Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys.

Nuo 1992 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. lapkričio 25 d. – VI Seimo narys, Nacionalinio saugumo komiteto narys, Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas, politinių kalinių ir tremtinių „Laisvės“ frakcijos pirmininkas.

1992 m. gegužės–rugpjūčio mėn. – Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnybos – Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinis direktorius.

1996 m. ir 2004 m. dalyvavo Seimo rinkimuose.

1989–1997 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentas. 1999–2000 m. – Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir represuotųjų asociacijos prezidiumo narys. Lietuvos politinių kalinių valdybos ir tarybos narys.

Nuo 1996 m. priklausė Permės gubernijos politinių represijų ir totalitarizmo istorijos memorialinio muziejaus tarybai.

2008 m. išleido knygą „Pro spygliuotas vielas matau dangų“, 2012 m. – „Gulago saulėlydis“. Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje.

B. Gajauskas buvo apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2005).

2017.09.30; 09:30

Julius Sasnauskas vienoje savo esė taip apibrėžė žodžio „okupacija" reikšmę: „Lotynų kalbos žodyne besitikrindamas žodžio „okupacija" reikšmes aptikau, kad jis gali reikšti ne tik užgrobimą ar pasisavinimą, bet ir apsėdimą. Tai, kas prasidėjo Lietuvoje 1940-ųjų birželį, dar galėtų būti paaiškinama ir šia sąvoka".1

Žvelgiant į Ukrainą, galima vėl prisiminti – o ir reikėtų – visas šio žodžio prasmes. Juolab kad propagandinė Rusijos mašina dirba visu pajėgumu, nesibodėdama nieko, net visiško absurdo, pripumpuodama melo ne tik į ilgametės šovinistinės ideologijos nualintas savo piliečių smegenis, bet ir, pasitelkdama savo „minkštųjų galių" strategiją, plauna smegenis, tarkim, mūsų tautiečiams užsienyje (neseniai el. paštu gavau vienos garbios moters, antrosios bangos dipukės, laišką, kuriame ne pasaulinė krizė, o konservatoriai apkaltinti nusmukdę šalies ekonomiką, ir patys užsikrėtę komunizmo dvasia).

Continue reading „Okupuotas protas“

Vienuolika metų Sibiro tremtyje šalčius kentęs tėvukas prisiminimuose "Mūsų šeimos tremtis" apgailestauja (kalba – netaisyta):

"Pradėjo mokėti gerus atlyginimus, po 2000-2500 rubl. į mėnesį, (išskirta – A. D.), norėjosi čia jau dirbti ir gyventi, gaila tik buvo, kad čia jau nebuvo lietuvių. Antra vertus, tėvai kiekviena proga primindavo, kad jie nori į Lietuvą, neišlaikęs spaudimo sutikau ir 1959 metais kovo mėnesį išvažiavom į Lietuvą. Lietuvoje didelių pastangų dėka šiaip ne taip priregistravo kolchoze, kuriame į dieną uždirbdavom darbdadienį, o metams pasibaigus už jį gaudavom 2 kg grūdų. Prasidėjo antras Sibiras"…

Buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė 2011 metais stebėjosi žmonėmis, paliekančiais savo kraštą dėl gero gyvenimo. Į tai "Delfi" komentatorius atsiliepė paprasta replika: "Degutienei: pagyvenk už 670 litų per mėn. ir suprasi, labai greitai". (A. Maldeikienė,  "Melo ekonomika", p. 16).

Continue reading „Ar Lietuva tėra Sibiro priemiestis?“

Akylesni piliečiai pastebi, kaip ekonomistė Aušra Maldeikienė viešojoje erdvėje neretai kartoja frazę „O ko jie nepasakė“. Sąvoka „jie“ apima įvairaus plauko politikus, prisitaikėlius ekonomistus, alia mokslininkus ir kitus veikėjus. Žinoma ekonomistė vis primena žmonėms ieškoti to, kas nutylima.

Kas šiuo metu nutylima FNTT istorijos atomazgoje? Teismas Vitalijų Gailių išteisino, taigi viskas puiku, gyvenimas tęsiasi. Tačiau nei didiesiems apžvalgininkams, nei Jos Ekscelencijos patarėjams dėl poligrafo, dar vadinamo melo detektoriumi, naudojimo pasekmių nekilo jokių papildomų klausimų.

O tokių klausimų, panagrinėjus mokslinius šaltinius bei atsiribojus nuo simpatijų /antipatijų konkrečiai politinei partijai, kyla ne vienas. Tarp tų klausimų netikėtai atsiranda ir su aukštų pareigūnų atsakomybės problema susijusių dalykų.

Continue reading „Poligrafas – kas žinotina piliečiams?“

zara_murtazalijeva_plius

Zara Murtazalijeva, nuteista 2005 metais, pasakoja leidinyje “Libération” apie savo įkalinimą pataisos kolonijoje.

„Jai 29-eri, bet ji atrodo vyresnė“, – pasakoja straipsnio autorė Vera Dorman. „Aš gyvenau pragare aštuonerius su puse metų. Tai ne slogus sapnas, kurį būtų galima užmiršti. Tai siaubinga gyvenimo mokykla“, – prisipažįsta Zara.

2003 metais Zara, gimusi kaime netoli Grozno, nusprendžia persikelti į Maskvą, sakoma straipsnyje. Mečetėje ji susipažįsta su dviem jaunomis rusaitėmis, perėjusiomis į islamą. Jos naujosios draugės supažindina ją su čečėnu Saidu Achmajevu. Zara nežino, kad jis dirba Vidaus reikalų ministerijoje, kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriuje, rašo autorė.

Continue reading „Zara Murtazalijeva: 8-eri metai Vladimiro Putino lageriuose“

zukov_tikras

Neprisimenu 1945-ųjų gegužės 9-osios. Nes nebuvo tada mums Pergalės diena. Jau buvome trečią kartą okupuoti. Trečią kartą mano gyvenime.

Per nepilnus šešerius mano gyvenimo metus. Pusę mūsų namo Alytuje tada buvo užėmę rusų karininkai. Pas vokiečių kilmės vaikystės draugus taip pat gyveno rusų karininkai.

Daug jų buvo Alytuje, bet Pergalės dienos neprisimenu, nes mums ji buvo trečiosios okupacijos pradžia. Išvadavo nuo fašistų ir nė neketino išeiti. Antrasis pasaulinis karas baigėsi Rytų Europos okupacija. Vakarų Europa iki šiol nesupranta, gal apsimeta nesuprantanti, kas mums atsitiko. Išdavė mus Vakarai.

Continue reading „Pergalės šešėlis“