Alfredas Guščius, literatūros kritikas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 27 metus (1990 , rugsėjį) žurnalas „Politika“ (vyr. redaktorius A. Semaška) išspausdino mano apybraižą. Nunešiau paskaityti į Vyriausybę Romualdui Ozolui, dirbusiam premjero pavaduotoju (o premjere dirbo Kazimiera Prunskienė). Paskaitė ir pasakė: „Neblogai, yra kai kas ironiškai pastebėta…“ 

Sąjūdininkai jūroje ir krante

„Visas tuntas sąjūdininkų… ant vandens ir svetimoje žemėje! Ar bereikia geresnės progos apybraižai, esė, vaizdeliui rašyti? Nuo tos įsimintinos kelionės prabėgo vieneri metai, ir sąjūdininkų veidus norisi lyriškai ir ironiškai nuspalvinti… Štai Bronius GENZELIS. Kodėl į šio rašinio avansceną jį kviečiu pirmąjį? Todėl, kad ne tik pernai 1989 metus,  birželio mėnesį, kai vykome į Švediją, bet ir dar 1988 – uosius jis visur buvo tarp pirmųjų, jo visur buvo pilna. Jau netgi traukinyje „Vilnius – Leningradas“ nuo jo buvo… ankšta. Siauras vagono kupė koridorius dar labiau susiaurėjo – aplink Bronių nuolat telkdavosi būrys smalsuolių, norinčių išgirsti naujų žinių iš TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, kuriame profesorius dalyvavo kaip deputatas ir iš kurio savaitei buvo ištrūkęs į laisvę. Jis kalbėjo ir kalbėjo, bėrė ir bėrė įspūdžius, samprotavimus, spėliones. Taip – vakare, taip ir rytą. Iš kur, maniau, šio ne itin tvirtai suręsto vyriškio energija, sveikata?

Tokia pat mizanscena išsidėstė ir plačiame ištaigingo laivo „Iljičius“ salone… Atėjo pirmosios plaukimo dienos vakaras. Grįžtu iš pasilinksminimų salės, kurioje švedai pensininkai deklamavo eilėraščius, dainavo ir šoko „Katiušą“, pasakojo visokius dalyklėlius apie Leningradą ir SSRS. Žiūriu – prie dviejų salono staliukų, atitolusių viens nuo kito per keletą metrų, sėdi būreliai vyrų, moterų. Tik prie vieno – švedai, prie kito – mūsiškiai. Sėdžiu, klausausi; prie mūsiškių stalo vėl viešpatauja profesorius Genzelis. Kalba, aiškina, mostaguoja rankomis. Ir vis girdžiu – apie demokratiją, SSRS, Gorbačiovą, Brazauską, Lietuvą. Kas bus, kaip bus, kada bus? O prie kito stalo sėdi švedai ir … pliekia kortomis. Mano broliai suka galvas, kaip pasiekti nepriklauomybę, demokratiją, o švedams rūpi, kaip išlošti šį „vistą“, „pulką“ ar „vežimą“ . Dvi kaimyninės tautos, bet kokie skirtingi jų likimai.  

Taigi – visur esantis profesorius Genzelis. Toks jis Stokholme – ėjo į Baltų institute surengtą konferenciją, pusiau slapta surinko keletą TSRS deputatų bei Sąjūdžio lyderių, veržėsi į riksdagą, stengėsi susitikti su su Lietuvai palankiais švedų parlamentarais. Tarėsi, derėjosi. Jo klausėsi, juo sekė ir jam pačiam sekėsi… Taip buvo pernai. O šiemet? Šiemet, regis, profesoriaus fortūna nebe tokia laiminga. Po Kovo vienuoliktosios kažkas esmingo atsitiko. Kodėl? Reikėtų daug ką analizuoti, lyginti, vertinti. Tik „atversiu“ tokį klausimą – ar laikas bei aplinkybės taip spėriai pasikeičia, ar patsai žmogus?

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie kokį kitą kelionės draugą knieti parašyti daugiau? Galbūt apie Romualdą OZOLĄ, nors mūsų grupėje (kurią subūrė ir kiekvienam individualų iškvietimą parūpino filosofė Dalia Stančienė) važiavo dar ir Algimantas Čekuolis, ir Bronislovas Kuzmickas, ir Jokūbas Minkevičius, ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas Šliogeris, ir Algis Degutis, ir Antanas Rybelis, ir Raimundas Rajeckas, ir Eglė Laumenskaitė)… Ozolą pirmą kartą išvydau gal prieš kokį 20 metų Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje, kurioje Ozolas dalyvavo kaip novelistas. Per bendrus renginius šiek tiek susipažinome, jau ir gatvėje pasilabindavome. Pamažu Romualdas suko į filosofiją. Dar po kiek laiko išgirdau, kad jis pradėjo dirbti LTSR ministrų taryboje A. Česnavičiaus referentu. O dar po kelerių metų sutikau K.Giedrio gatvėje; jis man prisipažino jau nebedirbantis referentu, – nusibodę, išsausėję smegenys. „Taip, kad dabar laisva vieta pas Česnavičių“, – atsiduso jis, ir aš slapta pagalvojau – o gal man ten nutaikus? Gyvenu bendrabutyje, be privilegijų; bet nenutaikau…

Įsimintinas mudviejų susitikimas (iki Švedijos) įvyko  1988  m. pavasarį „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Jis atėjo pasiteirauti dėl savo straipsnio apie Č. Aitmatovo romaną „Ešafotas“. Įsiminiau jo žodžius: “Rašysiu tik tiesą, eisiu, darysiu viską iki galo, nepabūgsiu nieko, tegul už tai gresia ir kalėjimas“. Džiugu, kad jis šį savo užsispyrimą tesėjo, žinoma, dar džiugiau, kad prieš jį neatsivėrė kalėjimo vartai… 

 … Ir štai vėl Romualdas – šalia, bet kartu ir toli, jaučiu tarp mūsų atsivėrusią kiaurymę.  Ne iš blogos valios, o iš rimto reikalo, – mat, jis jau TSRS liaudies deputatas, vienas Sąjūdžio lyderių. Taigi, – figūra, veikėjas. Jis dabar tarnauja ne ne kokiam vienam viršininkui, o visuomenei, tautai, Lietuvai. Na, tai kas, kad Lietuva susideda iš lietuvaičių, o idėjos, politika aukščiau asmeniškumų. Šitai aš puikiai suprantu, ir todėl stengiuosi kuo rečiau jam lįsti į akis, šypsotis, linksėti.

…Bet jūra yra jūra, ji supa laivą, išjudina vestibuliarinius centrus, todėl mums darosi bloga. Taip pasidarė ir Romualdui, tik nežinia, ar nuo jūros, ar nuo kitų negandų. Kaip paaiškėjo, nuo pastarųjų. Gal Maskvoje, gal Leningrade jį pakirto liga… Vienas per kitą kišam Romui įvairausiausias tabletes, su elektriniu virbalu verdame stiklainyje gėlą vendenį, užplikome arbatą, kavą, nešame jam, po to padedame įsitaisyti antro aukšto gulte, prašome nusiraminti, atsiplaiduoti, o patys išslenkame iš kajutės, paliekame jį viltingoje vienatvėje.

O jau kitą dieną Romualdas buvo žvalus, atsigavęs, ir aš vėl stebėjausi – kokie gajūs tie mūsų lyderiai bematant išsilaižo (kaip šunys ar katės)…  Vos tik atplaukėme į Stokholmą ir apsigyvenome Universiteto bendrabučio viešbutyje, Romualdas suskato ruošti pranešimą konferencijai. Jis rašo, o geroji patarėja Eglė Laumenskaitė redaguoja ir verčia į anglų kalbą. Ir taip jiedu vargo bemaž visą dieną ir dar rytą, prieš einant į Baltų instituto konferenciją, regėjau juos triūsiančius, tobulinančius pranešimą…

To pranešimo negirdėjau, bet girdėjau Romualdą, kalbantį Švedijos lietuvių surengtoje vakaronėje. Tiksliai nebeprisimenu girdėtų žodžių, bet menu, kad jie labai tiko prie vakaronės nuotaikos, prie bendros mūsų misijos Stokholme… Prisimenu Romą ir kitoniškame „paveiksle“ – universiteto viešbučio kambaryje jo rankose atsidūrė margas švediškas buteliukas. Čia mūsų buvo daug, kas ant kėdžių sėdėjo, kas ant lovų. Stikliukas, aišku, ėjo ratu pagal laikrodžio rodyklę. Kai jis sustojo prie gerbiamo profesoriaus Jokūbo Minkevičiaus, Romualdas paklausė: Tai kaip, profesoriau, žiūrite į alkoholį?“ „Kaip žiūriu?“ šiek tiek sutrikęs atsako profesorius: „Aišku, kad blogai“. „Blogai?“ – perklausia Romualdas: „Na, kaip taip galima…“ Ir nueina prie kito…

O dar menu – kitą vakarą tame pačiame Romualdo ir Algimanto Čekuolio kambaryje diskutavome apie nacionalinius santykius Lietuvoje. Aišku, apie santykius su lenkais ir kitomis tautomis. Romualdas įsikarščiavęs pasakė – bus kraujo, negali nebūti, dar nebuvo nė vienos revoliucijos be to… 

Vieną gražų birželio vakarą universiteto viešbučio pasigirdo skardus pažįstamas balsas. Iškart atpažinome Kazimierą PRUNSKIENĘ. Jinai atskrido iš… Kremliaus, iš TSRS liaudies deputatų suvažavimo. Žinojome, kad Kazimiera turėjo rėžti jame ryškią kalbą. Į Stokholmą ji atsivežė ir tos kalbos originalą. Tuoj puolėme ją skaityti, lyginti su „Izvestijose“ paskelbtuoju variantu.  O pati Kazimiera pabėrė aibę įspūdžių, pasakojo apie susitikimą su Gorbačiovu. Sakė jam teigusi, kad Lietuva iš tiesų, o ne vien tik žodžiais patikėjo „perestroika“, todėl už savo savarankiškumą  (pernai – dar tiktai ekonominį) kausis ligi galo…

Kitą dieną aš prislinkau prie Prunskienės su nauju savo eilėraščiu „Regiu nulaužtą šaką“ (kurį po daugelio metų įdėjau į savo naują eilėraščių knygą „Apsvaigęs būtimi“, 2015). Tema jo gimė po vakaronės su Stokholmo lietuviais, taigi apie emigraciją. 6 posmų ilgas rimuotas eilėraštis; tačiau jo mūsų “gintarinė ledi“ kantriai klausėsi, ir tik paskutiniame posme pasiūlė man stilistinę redakciją, – vietoje būdvardžio „paklydėlis“ pakeisti kitu „nuklydėlis“. Tai, sakė ji, aptakesnis, išeivių atžvilgiu švelnesnis, tinkamesnis žodis. (Galutiniame variante, ruošdamas eilėraščių knygą, to premjerės išbrokuoto žodžio visai atsisakiau)…  

Dėkoju naujai netikėtai kritikei, sugebėjusiai politikos vėtrose išsaugoti poetinio žodžio dvelkimą… Štai kokie įdomūs, netikėti lyderių asmenybių bruožai“…

XXX                                                                       

Taip rašiau tuomet. Ko siekiu dabar šia apybraiža? Pasakyti, kad 27 metai Lietuvos istorijoje menkas tarpas, o 100 metų – gana ilgas. Per jį keitėsi santvarkos, kultūra, keitėsi ir tautos veidas. Prieš 27 metus, atplaukusius į Stokholmą, vienijo demokratijos ir laisvos Lietuvos ilgesys. Romualdas Ozolas mirė, turėdamas kitokį Lietuvos Nepriklausomybės įsivaizdavimą. Jis paliko didelį politinį darbų ir filosofinių veikalų kraitį. Kaip ir kelionės į Stokholmą bičiuliai, filosofai Bronius Genzelis, Vytautas Radžvilas, Bronislovas Kuzmickas, Arvydas Šliogeris, matė Lietuvą tautiškai sutelktesnę ir ekonomiškai gyvybingesnę. 

Nebėra tarp gyvųjų ir kai kurių kitų apybraižos personažų: profesorių Raimundo Rajecko, Jokūbo Minkevičiaus. O Kazimiera Prunskienė patyrė stiprų insultą…

Laikas teka, bet neišbraukia to, kas užfiksuota žodyje…

  1. 02. 07; 04:30

Imtis šio rašinio paskatino labai nekultūringas išpuolis prieš žurnalistą Algimantą Čekuolį. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad žurnalistų „kalvės“ vadovas (Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas A.Vaišnys) galėtų taip užgauliai ir primityviai viešai koneveikti seną, Lietuvos žurnalistikai ir Atgimimui daug nusipelniusį žmogų, iki šiol išmintingai, populiariai rašantį (kalbantį) aktualiomis temomis. Ypač jeigu, kaip teigia pats užpultasis, tame feisbuke paskelbtame Vaišnio rašinyje daug netiesos.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Ar įmanoma išmesti televizorių?“

Mūsų Europa suspausta kaip sūris. Lietuvoje jaučiame karštą karo veiksmų Ukrainoje kvėpavimą, bet dar karščiau Viduržemio jūros pakrantėje. Jeigu nebijotume pažiūrėti teisybei į akis, į tai, kas vyksta mūsų pietinėje pakrantėje – taip, turime pietinę pakrantę, ne tik Baltijos jūrą.

Laikas priprasti, bičiuliai, kad visa šiaurinė Viduržemio jūros pakrantė – tai irgi mūsų, Europos Sąjungos, pakrantė. Mes turime teisę ten važiuoti, dirbti – jeigu gausime darbo!, – balsuoti savivaldybių rinkimuose neatsisakydami Lietuvos pilietybės. Jokiu būdu neraginu ten vykti. Tačiau žinoti, kad galima lėktuvu, autobusu, traukiniu, automobiliu, motociklu, dviračiu, pėsčiomis – ir leidimo jokio nereikia prašyti, – tai jau malonus jausmas.

Continue reading „Europoje, suspaustoje kaip sūris“

Jaučiu tam tikrą visų mūsų sutrikimą. Žmonės mato kruviną jovalą Ukrainos pietryčiuose, bet tuo pačiu metu abiejų faktiškai kariaujančių šalių prezidentai – Vladimiras Putinas ir Petro Porošenka – susitinka, spaudžia vienas kitam rankas. Jų delegacijos kelias savaites derasi neutraliame mieste, bet ne dėl karo veiksmų nutraukimo ar apsikeitimo belaisviais – abi pusės labai užsispyrusios ir motyvuotos, o daugiau dėl gamtinių dujų, kurias viena kariaujanti šalis tiekia kitai, kainos ir mokėjimo būdo.

Demokratinės Vakarų šalys Ukrainą palaiko, medžioja V. Putino turtus, išslapstytus įvairiuose bankuose (šiam žmogui tai baisiai nepatinka, sulaiko jo ranką daugiau negu kitos priemonės), įvedė griežtų prekybos apribojimų. Tai viską žinome. Bet kas tai yra? Gal prasidėjo naujas šaltasis karas?

Continue reading „Putinas laimėti negali“

JAV televizijos naujienų kanalas CNN nutarė nuo gruodžio 31 dienos pasitraukti iš Rusijos. Tai profesionalų televizija, suinteresuota pateikti objektyvią informaciją iš viso pasaulio. Žinoma, ji nėra valstybinė. Valdiškos televizijos JAV apskritai nėra.

Bet Kremlius iš Rusijos ją išrūkė.

Tuo pat metu Maskva kuria naujienų tarnybą „Sputnik“, kuri transliuos užsienio kalbomis per radiją ir internetu. Dabar tai pasaulinis televizijos kanalas. Šiai tarnybai vadovaus Dmitrijus Kiseliovas, kurį Europos Sąjunga įtraukė į juodąjį sąrašą dėl įžūlios ir melagingos propagandos, palaikančios Rusijos karinių pajėgų įsiveržimą į Ukrainą, skleidimo.

Continue reading „Vladimiras Putinas aštrina adatą“

slapti_gorbacovo_archyvai

Leidykla „Alma littera“ drauge su iš Rusijos kilusiu istoriku, rašytoju ir disidentu Pavelu Stroilovu suteikia galimybę Lietuvos skaitytojams pažvelgti į netolimą praeitį žlungančios Sovietų Sąjungos elito akimis. Šią savaitę knygynus pasiekė knyga „Slapti Gorbačiovo archyvai“, kurioje paviešinta dalis su Lietuva susijusių slaptųjų dokumentų, apimančių 1989 – 1991 metus.

Slaptųjų archyvų medžiagos kelionė iki lietuvių skaitytojų buvo ilga ir rizikinga. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje politinį prieglobstį gavęs ir ten gyvenantis Pavelas Stroilovas dokumentus slapta kopijavo, kai studijavo gimtojoje Rusijoje ir tyrinėjo archyvinę medžiagą Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir politologinių studijų fonde (Gorbačiovo fonde). 2011 metais bendradarbiaujant su britų žurnalu „The Spectator“, jame pirmą kartą išspausdinta dalis slaptų su Michailu Gorbačiovu susijusių dokumentų, kuriuose minimi ir 1991 metų sausio 13-osios įvykiai Vilniuje.

Continue reading „„Slaptuose Gorbačiovo archyvuose“ – niekur nepublikuota informacija apie Lietuvą“

v.visockas_slaptai.lt

Gyvenome visuotinio melo pasaulyje. Penkiasdešimt metų mums buvo nusikalstamai meluojama. Penkiasdešimt metų mes nusikalstamai melavome. Viską reikėjo perrašyti. Perrašėme: istoriją, politiką, kultūrą…

Ar dabar melo mažiau? Na žinote! To jau perdaug! Argi jūs nematote, kad dabar nėra draudžiamų temų, drąsiai galite sakyti ir rašyti tiesą!? Gyvename laisvoje Lietuvoje ir šio gyvenimo negalima net palyginti su sovietmečiu! Tūlas patriotas tikriausiai maždaug tokiais žodžiais reaguos į mano klausimą: ar dabar melo mažiau?

O aš manau, kad ir dabar gyvename visuotinio melo pasaulyje. Ir dabar dar kartą bandoma perrašyti istorija. Mums tenka skaityti jau trečią ir pasaulio, ir Lietuvos istorijos variantą. Taip buvo visada, taip visada ir bus, deja.

Continue reading „Viskam turėtų būti saikas ir ribos“

vytautas_visockas_1

Jeigu referendumas tikrai atsakytų į klausimą – reikia ar nereikia statyti Lietuvoje atominę elektrinę, – jis būtų reikalingas, būtinas.

Bet ar gali balsavimo teisę turintys piliečiai išmanyti labai sudėtingus ekonominius, politinius, geopolitinius ir, svarbiausia, mokslinius klausimus?

Niekas, jokie specialistai šiandien nepasakys – naudinga Lietuvai statyti elektrinę ar nenaudinga. Kiek kainuos elektra pastačius? Ar įvyks žemės drebėjimas toje vietoje? Ar kėsinsis į ją teroristai?

Continue reading „Bursime iš kavos tirščių“

sidlauskas-aleksandras

Kalba kūrėsi per ilgus amžius, vis įgydama savitumą. Prieš šešiolika – aštuoniolika šimtmečių senosios lietuvių gentys atsiskyrė nuo latvių genčių ir ilgainiui jų šnekos ėmė tolti viena nuo kitos, kol susiformavo dvi baltų kalbos, labai savarankiškos, tik kai kuriais leksikos, gramatikos brėžiais yra panašios.

Ne kartą yra pripažinta, kad kalba veikia lyg magija, kad jos žodžiuose daug simbolių ir įvairiaprasmybių bei stilistinių, frazeologinių niuansų. Štai žodis „sveikas“. Jis įvairuoja savo prasmėmis – tai būdvardis (sveikas žmogus), tai daiktavardis (kaip sveikas begyveni). Kalbėdami metaforomis ar palyginimais, epitetais ar metonimijomis taip pat paregėsime daug kalbos subtilybių. „Žemė – tai mažas aguonos grūdelis“, „Džiaugsmu ir nemunai patvino“ (S. Nėris).

Continue reading „Kalba apsišiukšlino keiksmažodžiais ir nešvankybių bjaurastimis“

koreja_siaures

Vieną lapkričio vakarą Japonijoje, pajūrio mieste Niigata, 13 metų mergaitė, vardu Megumi, vėlavo grįžti iš mokyklos. Susirūpinusi mama Sakie Yokota su sūnumis nuėjo ieškoti dukters į mokyklą. Ponia Sakie išsiaiškino, kad jos Megumi išėjo iš mokyklos laiku.

Bet į namus neparėjo. Tada paskambino policijai, ir prasidėjo rimta mergaitės paieška. Tačiau niekas nesurado nė menkiausio pėdsako. Tai atsitiko 1977-aisiais, lapkričio 15-ąją. Nuo tos dienos tėvai naktimis negesino šviesos – gal dukrytė parsiras. Tačiau dukra neparsirado nei po mėnesio, nei po metų, nei po dešimties metų.

Continue reading „Šiaurės Korėjos šnipo išpažintis“

cekuolis

Šiandien nei Vilniuje, nei Varšuvoje vis dar nerimsta aistros dėl pašlijusių Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykių. Lietuvos Lenkų rinkimų akcijos vadovas Valdemaras Tomaševskis nesiliauja Lietuvai kelti iš piršto laužtų reikalavimų bei toliau svaidosi nepagrįstais kaltinimais.

Tad portalas Slaptai.lt savo skaitytojams siūlo prisiminti prieš keletą metų per LRT skelbtą žinomo rašytojo, žurnalisto, politikos apžvalgininko Algimanto Čekuolio pasakojimą apie sudėtingus lenkų santykius su vokiečiais. Pasirodo, Vokietijoje buvo kilęs judėjimas, kurio nariai vokiečiai siekia atgauti Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijoje prarastą nekilnojamąjį turtą. Kai kas Vokietijoje užsimena ir apie teritorines pretenzijas. Kuo tai gali būti naudinga arba nenaudinga Lietuvai, tegul skaitytojai sprendžia patys.

Continue reading „Lenkija bijo teritorinių pretenzijų“

cekuolis

Lietuvos spaudoje kartais pasirodo žinučių, kad mūsų policija sulaikė turistus ar sporto sirgalius iš Didžiosios Britanijos, nes jie elgėsi nepagarbiai. Pavyzdžiui, šlapinosi ant Prezidentūros kampo ar kokio nors svarbaus mums paminklo.

Daug chuliganiškumo faktų lieka spaudos nepastebėti. Šokiai ant stalų, blevyzgos, kibimai prie moterų, nes barų savininkai stengiasi tokius atvejus nuslėpti. Be to, kaltininkai paprastai apmoka nuostolius.

Vis dėlto pas mus tokių įvykių nedaug. Tačiau visa Europa užtvindyta alkoholiu ir girtuokliais. Ir niekas nežino, kaip, kokiomis priemonėmis su tuo reiškiniu kovoti. Ypač jie užtvindė Didžiąją Britaniją. Pradėkime nuo šalies „vartų“: Heathrow ar Gatwicko oro uostų.

Continue reading „Girtuokliais užtvindyta Europa“