Aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs videoreportažų bei straipsnių, pasakojančių apie 2016-ųjų rugsėjo mėnesio kelionę į Azerbaidžaną. Tačiau prie šios temos norėtųsi dar ne sykį sugrįžti (netrukus bus paskelbti dar trys straipsniai).

Kodėl toks dėmesys būtent šiai kelionei? Ši išvyka į buvo ypatingai turininga. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu turėjome galimybę ne tik dalyvauti Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo renginiuose, bet ir aplankyti du Azerbaidžano regionus – Terterą ir Kubą (kelionėse į Terterą ir Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovai Ramilas Azizovas ir Ajazas Mirzojevas).

Viešėdami Tertere išvydome, kaip gyvena armėnų kariškių nuolat apšaudomi Maragos, Kapanly, Gasan Gaja gyvenviečių žmonės. Matėme jų apgriautus arba visiškai sugriautus namus. Kalbėjomės su apšaudymų košmarą patyrusiais vaikais. Sužinojome, kaip azerbaidžaniečiai mokosi saugotis žemėje paslėptų minų. Išgirdome daug įsimintinų istorijų – ir graudžių, ir linksmų, ir pamokančių, viltingų. Bet labiausiai mus žavėjo Tertero žmonių ryžtas neatiduoti priešui nė pėdos gimtosios savo žemės…

O štai Kubos regione aplankėme „Memorialinį genocido kompleksą“. Muziejaus eksponatai byloja apie 1918-ųjų metų azerbaidžaniečius ištikusią tragediją. Tos tragedijos kaltininkai – ir bolševikai, ir armėnų teroristinių organizacijų smogikai.

Taip pat turėjome galimybę pasišnekėti su Kubos regione gyvenančių trijų tūkstančių žydų bendruomenės vadovybe, kuri didžiavosi draugiškai sugyvenanti su broliais azerbaidžaniečiais.

Sugrįžus į Azerbaidžano sostinę Baku mus pasitiko International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Jis išsamiai papasakojo apie savo jau senokai veikiančios organizacijos tikslus. Uždavinių – daug. Jie visi – prasmingi, taurūs, humanistiniai. Vienas iš pačių svarbiausiųjų – susigrąžinti armėnų bei rusų kariškių okupuotą Kalnų Karabachą bei septynetą gretimų rajonų. Tada maždaug milijonas priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių galėtų grįžti į gimtuosius namus. Bet kad tarptautinė bendruomenė, pasak U.Mirzojevo, vis dar abejinga Azerbaidžano skausmui… 

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – per 40 unikalių Gintaro Visocko nuotraukų.

« 2 2 »

2016.11.13; 06:48

umudas-mirzojevas
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – antrasis video pokalbis su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu. Emocingas interviu. 

Fondo vadovo U.Mirzojevo teigimu, Azerbaidžaną labiausiai glumina europietiški dvigubi standartai. Jau daugiau nei dvidešimt metų, kai Azerbaidžanas taikiai, vadovaudamasis tarptautinėmis normomis, siekia susigrąžinti Kalnų Karabachą. Beveik visos tarptautinės organizacijos pripažįsta, kad Kalnų Karabachas (lietuviškai – Juodasis Sodas) privalo grįžti teisėtam šeimininkui. Pripažįsta net ir tai, kad Kalnų Karabachas buvo okupuotas iš ten išvejant bei žudant azerbaidžaniečius. Jungtinės Tautos paskelbė keturias specialias rezoliucijas, įpareigojančias armėnų separatistus pasitraukti iš Kalnų Karabacho. O kokia nauda iš šių tarptautinių „pastangų“? Jokios naudos.

Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Fondo vadovo U.Mirzojevo manymu, tarptautinė bendruomenė elgiasi nesąžiningai: nepadeda Azerbaidžanui susigrąžinti prarastų teritorijų ir trukdo Azerbaidžanui pačiam atsiimti tai, kas jam priklauso. Tokia Vakarų taktika – nesąžininga. Europa kartais mielai narplioja mažytes, menkutes problemėles. Užuot principingai, atkakliai gynusi daugiau nei milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių prigimtinę teisę grįžti į gimtuosius namus, ji puola energingai rūpintis vienu kitu azerbaidžaniečiu, kurio žmogaus teises neva pažeidžia oficialusis Baku.

Paprašytas įvertinti Minsko derybininkų veiklą narpliojant Kalnų Karabacho klausimą ponas U.Mirzojevas buvo kategoriškas: tie derybininkai ne padeda, o trukdo Azerbaidžanui susigrąžinti prarastą teritoriją.

Derybininkai elgiasi taip, tarsi būtų turistai: visur važinėja, skaniai valgo, gyvena prašmatniausiuose viešbučiuose, mėgaujasi solidžiais honorarais, bet kad iš jų veiklos naudos tėra tiek, kiek iš ožio – pieno. Ponas U.Mirzojevas įsitikinęs, kad tokie derybininkai neturi nei garbės, nei sąžinės.

International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas retoriškai teiravosi, kiek dar dešimtmečių Azerbaidžanui teks laukti teisės sugrįžti į klasta ir brutalia jėga atimtas žemes? Ponas U.Mirzojevas stebėjosi: gausios armėnų diasporos sukurtos Amerikoje, Rusijoje, Prancūzijoje, bet ten gyvenantys armėnai kažkodėl nereikalauja autonomijų; autonomijos jiems kažkodėl reikalingos tik Azerbaidžane.

International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas akcentavo: Azerbaidžanas pavargo laukti. Azerbaidžanui nusibodo vakarietiška dviveidystė bei nuolatiniai raginimai dar „mažumėlę pakentėti“.

Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

video
play-sharp-fill

2016.11.09; 04:47

Portalas slaptai.lt skelbia pirmąjį videointerviu su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu.

Šis interviu darytas Azerbaidžano sostinėje Baku, po Humanitarinio Tarptautinio Baku Forumo renginių. 

Umudas Mirzojevas, International Eurasia Press Fund vadovas. Slaptai.lt nuotr.
Umudas Mirzojevas, International Eurasia Press Fund vadovas. Slaptai.lt nuotr.

International Eurasia Press Fund vadovas pripažino, kad didžiausias Azerbaidžano skausmas – Kalnų Karabachas. Tai – pagrindinė ir svarbiausioji problema, apsunkinanti šalies sėkmingą judėjimą į priekį.

International Eurasia Press Fund lyderis buvo atviras. Jis sutiko atsakyti į klausimą, kas ir kodėl azerbaidžaniečiams trukdo atsiimti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą. Priežastys – akivaizdžios.

Be Rusijos pagalbos Armėnija – bejėgė. Be Rusijos paramos armėnai nebūtų sugebėję nei atimti Kalnų Karabacho, nei jame išsilaikyti. Tačiau Rusija gudriai slepia savąją įtaką.

Susigrąžinti Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams nepadeda ir Vakarai, labai dažnai besivadovaujantys dvigubais standartais. Kai kurie Vakarų lyderiai lyg ir sutinka, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija.

Tačiau ieško menkiausio preteksto, kuris neva neleidžia spustelėti neteisingai besielgiantį oficialųjį Jerevaną. Pavyzdžiui, pradeda ilgas diskusijas dėl demokratijos ir spaudos laisvės.

O iš tiesų nenori arba bijo rimtai pasišnekėti su Kremliaus lyderiais. Mat Kalnų Karabachas – vis tik tarptautinė problema. Tai – ne vien Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai.

JAV irgi dažnokai teisinasi, esą Amerikoje gyvena įtakinga ir turtinga armėnų diaspora, daranti didelę įtaką kongresmenams ir senatoriams. Amerika lyg ir pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietišku regionu, bet oficialusis Vašingtonas kartais elgiasi taip, tarsi jo simpatijos – armėnų pusėje. 

International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

O ir Minsko grupės derybininkams, narpliojantiems Kalnų Karabacho klausimą, regis, naudingas ne konkretumas, o dešimtmečiais besitęsiančios, niekad nesibaigiančios derybos.

Jei tik galėtų, derybininkai diskutuotų ištisus šimtmečius. Jiems nė motais, kad daugiau nei vienas milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali sugrįžti į gimtuosius namus. 

International Eurasia Press Fund vadovas su giliu liūdesiu apgailestavo, kad Azerbaidžano žmonės vis labiau nusivilia Vakarais.

Jei dar prieš kelis dešimtmečius azerbaidžaniečiams Vakarai asocijavosi su teisingumu, padorumu, tvarka ir demokratija, tai dabar – su abejingumu Azerbaidžano skausmui.

Su  International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis.

video
play-sharp-fill
2016.11.06; 07:07

2016.11.06; 07:27

Kubos mieste ir jo apylinkėse įsikūrusi žydų bendruomenė nėra ypatingai gausi. Šiame Azerbaidžano regione dabar gyvena apie tris tūkstančius žydų.

Kada ir kaip jie įsikūrė musulmoniškojo Azerbaidžano žemėse? Kokie santykiai klostėsi su Kubos regione gyvenančiais azerbaidžaniečiais, talyšais, lezginais, tatais? Kas ir kodėl žydų gyvenvietę pakrikštijo „Krasnaja slabada“? Kodėl Kubos žydai ypatingai gerbia pirmojo nepriklausomo Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo atminimą, kokiais rūpesčiais gyvena šiandien, kai šaliai vadovauja jo sūnus Ilchamas Alijevas? 

Kubos žydų bendruomenės pirmininkas Pisachas Isakovas (kairėje), Kalnų žydų bendruomenės vadovas Jurijus Naftalijevas (dešinėje) ir istorikas Algimantas Liekis (centre).
Kubos žydų bendruomenės pirmininkas Pisachas Isakovas (kairėje), Kalnų žydų bendruomenės vadovas Jurijus Naftalijevas (dešinėje) ir istorikas Algimantas Liekis (centre).

Į šiuos klausimus atsako Kubos žydų bendruomenės pirmininkas Pisachas Isakovas bei Kalnų žydų bendruomenės vadovas Jurijus Naftalijevas. Jie teigia, kad žydai visais amžiais puikiai sutarė azerbaidžaniečiais. Rimtų problemų niekad nebuvo.

Išimtis – sovietinis laikotarpis, kada žydai, beje, kaip ir visi kiti, buvo diskriminuojami ir dėl tautybės, ir dėl religijos. Tačiau Sovietų Sąjunga žlugo, ir dabar jiems, žydams, niekas nedraudžia lankyti sinagogų bei laikytis žydiškų papročių.  

Azerbaidžane viešėjęs istorikas Algimantas Liekis ir žurnalistas Gintaras Visockas turėjo unikalią galimybę paviešėti žydiškoje Kubos gyvenvietėje.

Šią kelionę organizavo International Eurasia Press Fund (pirmininkas – Umudas Mirzojevas). Kelionėje mums talkino International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Slaptai.lt žiūrovų dėmesiui – 14 minučių trukmės istoriko Algimanto Liekio pokalbis su Kubos žydų bendruomenės vadovais Pisachu Isakovu ir Jurijumi Naftalijevu.

video
play-sharp-fill

2016.10.30; 10:35

1918-ieji metai įsimintini daugeliui valstybių bei tautų. Ši data labai svarbi ir Lietuvai – tąsyk atkūrėme valstybę bei ją sėkmingai apgynėme nuo visų užpuolikų – lenkų, rusų, vokiečių… 

Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

O kuo 1918-ieji reikšmingi Azerbaidžanui? Tais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.

Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga bei pavojinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane. Žodis „siautėjo“ reiškia, kad azerbaidžaniečiai buvo ne vien vejami iš gimtųjų namų, bet ir žudomi. Nužudytųjų turtas atitekdavo užpuolikams.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus.

Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio  mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.

Suvokti, ko siekė porgromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai  buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubo regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.

Informaciją apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose bolševikai ir „Dašnakcutiun” pateikdavo iškraipytą, suklastotą. Taigi to meto azerbaidžaniečiams priešintis okupantams teko ne tik ginklu, bet ir informuojant Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė liudininkų pasakojimus, juos vertė į Europos tautų kalbas, stengėsi kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda kardinaliai priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.

Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė: „Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiniun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę. Iki tol ši informacija buvo slepiama.

2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto postūmio į priekį. Būtent tada Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie žiaurius 1918-ųjų etninius valdymus.  

Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas per dvejis metus: 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…

Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštyrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek prasiverš į paviršių. Nes tiesos paslėpti neįmanoma.

Muziejus neturi puošybos elementų, todėl santūrumas dar labiau išryškina azerbaidžaniečių širdyse susikaupusį skausmą dėl tragedijos.

Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir Slaptai.lt redaktoriui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Slaptai.lt skelbia videoreportažą, kuriame – Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorės Saidos Abasovos ir istoriko Algimanto Liekio pokalbis.

2016.10.27; 07:08

2016-aisiais metais Lietuvoje pasirodė prof. dr. Algimanto Liekio mokslinio – pažintinio pobūdžio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Daugiausia dėmesio istorikas skiria sudėtingiems Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykiams aptarti.

Knygoje – apstu faktų, apie kuriuos Lietuva iki šiol nieko negirdėjo arba nenorėjo girdėti. O būtent: Kalnų Karabachas – azerbaidžaniečių žemės, kurias armėnų smogikai iš Azerbaidžano atėmė padedami Rusijos ginkluotųjų pajėgų.

Šią vasarą istoriko A.Liekio knyga visuomenei buvo pristatyta Edukologijos universitete. Susitikime su knygos autoriumi A.Liekiu dalyvavo Azerbaidžano nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Hasanas Mammadzada.

Slaptai.lt skelbia keliolika videoištraukų iš susitikimo, kuriam vadovavo Edukologijos rektorius akademikas profesorius Algirdas Gaižutis.

video
play-sharp-fill

2016.06.30; 13:25

Dr. Algimantas Liekis

Tad ir iš tarpukario Lietuvos į užsienio šalis buvo emigravę dešimtimis kartų mažiau, negu per tą patį laiką iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

Kai žmogus teturi tik savo „dvi rankas ir galvą“, jis ir veržiasi ten, kur gali tomis rankomis ir galva daugiau užsidirbti. Tačiau mūsų ir pramoninkai, jų organizacijos elgiasi kaip lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos priešai – vietoje sprendę, kad kuo mažiau žmonių bėgtų užsienin, įtraukus juos į savo įmonių valdymą, kviečiasi darban svetimšalius.

Tarsi tik emigracijai rengia specialistus ir beveik visos Lietuvos aukštosios mokyklos, akcentuodamos studijų  ir tyrimo programose tik užsienio kapitalistų poreikius. Ir daug studentų mokosi irgi tik planuodami, kur, kokioje šalyje jie baigę mokslus  galėtų daugiausiai uždirbti.

Mažytė Lietuva vis labiau tampa aukščiausio išsilavinimo specialistų tiekėja didžiųjų valstybių kapitalistų monopolijoms.

Dabartinė švietimo, studijų, mokslo sistema puikiausias pavyzdys, kaip ir neokupuota, neaneksuota valstybė gali tapti savo pačios ateities duobkase. Lietuvybės duobkasių pagalbininke yra ir visa mokymo, studijų, mokslo vertinimo sistema.

Pasaulis kuriamas, tobulinamas ne planuojamais, o konkrečiais dabais – suradus geresnius sprendimus, sukūrus naujas teorijas, tobulesnius įrenginius ar pan. Kitaip sakant, žengiant naują žingsnį nuo tos vietos, kurioje stovėta.  

Beveik iki 1980 m. ne tik TSRS, bet ir daugelio kitų valstybių studijų ir mokslo institucijos savo darbuotojus vertino pagal konkrečius pedagoginio ar mokslo tiriamojo darbo rezultatus, o ne pagal tai, kokiame leidinyje jie  paskelbė savo rašinėlį. Vasario 16-osios Lietuvoje mokslo laipsnius ir vardus pripažindavo fakultetų tarybos, tik reikalaujant, kad apie surastus sprendimus būtų paskelbta lietuviškuose leidiniuose, taptų žinomais Lietuvos žmonėms, praturtintų ir lietuvišką terminologiją.

Okupuotoje Lietuvoje iki 1975 m., kol TSKP CK paskelbė rusų kalbą ir kaip „mokslo kalbą“, iki tol „mokslinėmis publikacijomis“ pripažindavo straipsnius, išspausdintus „Mokslo ir technikos“, „Mokslo ir gyvenimo“ ir kituose Lietuvos žurnaluose, įvardinamais populiariais. Tik patys redaktoriai tuos mokslo straipsnius spausdindavo gerokai smulkesniu šriftu, nes manyta, kad jų niekas, išskyrus pačius autorius, ir neskaito.

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas

Tačiau nuo tada vis labiau TSRS imta piršti nuomonę, kad „mokslinė publikacija“ gali būti vadinama tiktai ta, kuri išspausdinta specialiame, nors ir neskaitomame, „moksliniame“ žurnale ir dar rusų kalba. Nors, žinoma, ir visų tų vadinamų mokslo žurnalų tiražai buvo menkučiai, o turiniai – standartiniai. Neretai užtekdavo žinoti ir keletos šimtų žodžių, kad parašius “mokslinį straipsnį” ir užsienio kalba.

1990 m. atkuriant nepriklausomą Lietuvą, ir po to, daug lietuvių  mokslininkų svajojo, kad nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba pagaliau vėl bus ir mokslo kalba ir lietuviški mokslo straipsniai ir lietuviškai parašytos monografijos bus vertinamos tik  pagal savo idėjų ir rezultatų reikšmingumą Lietuvos ir visuomenės pažangai.

Tačiau tai lyg palankiai vyko iki 2003 – 2005 m. , iki atsivėrus Lietuvai į ES durims. Ypač nuo tada Lietuvos mokslo, studijų valdininkai  dar iš okupacijos metų įpratę būti klusniais Kremliaus  vykdytojais, dabar savo nuolankumą ėmė demonstruoti Briuseliui, griebėsi įgyvendinti  ir minėtąjį “tarptautiškumą”, aiškindami kaip ir sovietmety, kad lietuviški rašinai taip ir liks nežinomi pasauliui, kad “vieningoje” Europoje patriotiška tik angliškai ar vokiškai kalbėti ir tomis kalbomis skelbti ir mokslo darbus. Ir mokslo, ir studijų valdininkai iš viso “moksliniais” ėmė pripažinti daugiausia tik  anglų kalba parašytus ir “tarptautiniuose leidiniuose” išspausdintus straipsnius. Girdi, tik tai parodą tų straipsnių autorių tyrimų “tarptautinį” lygmenį, jų atitikimą “tarptautinians standartams”.

Bet mokslas – tai kūryba, tai naujas iki tol dar nežengtas žingsnis pažinime. Vadinasi, reikalavimu siekti „tarptautinio“ lygmens, „tarptautinių standartų“ lyg ir užkertamas kelias siekti tikro mokslo. Mokslas yra ar ne, ar tik plagiatas, kitų „standartinių“ sprendimų pakartojimas. Įdomu, kaip reaguotų rašytojai, dailininkai, skulptoriai, jeigu iš jų imtų reikalauti kurti „standartus atitinkančius“ kūrinius, jei jų kūriniai būtų vertinami pagal autorių  „standartinius“ straipsnius, paskelbtus spaudoje.

Bet daugelis mūsų, nepriklausomos Lietuvos  studijų ir mokslo valdininkų iš veltėdžiavimo ir sugalvojo kaip ir sovietmetyje socialistinio lenktyniavimo organizatoriai, studijose ir moksle spartuoliams  nustatyti, įvesti “tarptautškumo”ir vieną svarbiausių jame – straipsnių skaičiaus tarptautinių “duomenų bazių” leidiniuose rodiklį. Įdomu, kas būtų, jeigu, sakysime,  žemdirbius vertintume ne pagal išaugintas bulves, morkas, primelžtą pieną, o  pagal išspausdintus apie tuos ir kitus produktus bukletų ar nuotraukų kiekį ir spalvingumą.

Bet mūsų Lietuvoje apie studijų, mokslo rezultatus sprendžiama tik pagal paskelbtų pirmiausia angliškai straipsnių skaičių valdininkų nurodytuose leidiniuose. Rimti  mokslininkai – kūrėjai  tokią vertinimo sistemą ir laiko pražūtinga ir pačiam mokslui, tikriems jo kūrėjams. Tas pats pasakytina ir apie reikalavimus spausdinti valdininkų nurodytose tariamai  „prestižinėse tarptautinėse leidyklose”.

Gal ir būtų galima su tuo sutikti, jei kalbėtume apie „prestižinę“ mokslo instituciją. Bet kalbėti apie leidyklą, kuri atlieka tik techninį rašinių parengimą spaudai darbą, gali tik neišmanėliai. Nėra pasaulyje leidyklos, kuri nesutiktų išleisti bet kokios knygos ar kito leidinio, jeigu tik už tai gerai sumokama.

Lietuvoje mokslo valdininkai aukščiausiai vertina  straipsnius, skelbiamus Niujorke esamos Dovydo Thompsono “uabo” leidinių “duomenų bazėje”, bet kad tos kaip ir kitų panašių firmų verteivos įtrauktų į savo sąrašus, reikia sumokėti nemažus pinigus. Bet, kaip sakoma, mokslas nepigus dalykas. Tačiau kaip ir to Dovydo Thompsono firma smarkiai susirūpino, kai 2015 m., palyginant su ankstesniais metais, jos  gaunamas pelnas sumažėjo nuo 4- 5  iki 2,5 mlrd. dolerių. Tada vėl buvo sustiprinta propaganda – “siekti didesnio mokslingumo”, skelbiant mokslo darbus jos “duomenų bazėse”.

Tik nepateikė nė vieno argumento, kiek iš to naudos mokslui, autoriams ar pramoninkams, visuomenei, jau nekalbant apie Lietuvos valstybę.

Kita vertus, Lietuvos mokslo ir studijų valdininkija, reikalaudama iš tyrėjų – autorių skelbti savo rašinius tik jos nurodytuose leidiniuose, kad atliekami tyrimai būtų pripažįstami „moksliniais”, šiurkščiai pažeidžia tiek autorių, tiek žmogaus ir piliečio, laisvosios rinkos įstatymus, iškreipia mokslo esmę, tarsi jo rezultatų  svarba priklausytų tik nuo leidinio, kuriame paskelbti.

Bet kas suteikė teisę nurodytom ir kitokioms užsienio biznierių firmoms vertinti, kokie kitų valstybių leidiniai ar straipsniai yra  „moksliniai“, kokie ne? Nepasisekė rasti tarptautinių institucijų aktų, pagal kuriuos jos galėtų prisiimti mokslo dievų funkcijas.

Minėtos ir panašios firmos dažniausiai buvo suorganizuotos JAV ir kai kurių kitų valstybių žvalgybos institucijų dar „šaltojo karo” metais, kad sektų ir kauptų duomenis apie „socialistinio lagerio” studijų ir mokslo institucijas, jų atliekamus tyrimus ir pasiektus mokslo rezultatus. Tų duomenų kaupimas tada nepigiai atsieidavo JAV ir kitų valstybių biudžetams. Dabar  patys laisvų valstybių, kaip ir Lietuvos, atstovai, teikia jiems visų kadaise buvusių ir slapčiausių tyrimų duomenis ir dar užmoka, kad įsirašytų į  savo „duomenų bazes“, nors kitiems už teisę susipažinti tenka vėl pakloti nemažus pinigus.

Lietuvoje tik keletas institucijų turi prieigą prie tų  „duomenų bazių“. Be to, kadangi visa ten rašoma tik anglų kalba, tad ir ne kiekvienas gali gerai suprasti dažniausiai labai sudėtingai – „moksliškai“ parašytų tekstų.

Nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje kas būtų pasinaudoję tomis „duomenų bazėmis“ spręsdamas vieną ar kitą problemą. Daugeliu atvejų panaudoja tik kaip nuorodą “mokslų spartuoliai” – rašytojai, kurkdami straipsnius į tas “bazes”. Bet kol ir rimtų tyrėjų straipsnis paskelbiamas, neretai jau būna praėję treji ar daugiau metų. Tad dažniausiai iš tų „duomenų bazių“ „naudos“ galėtų turėti bent mokslo istorikai, bibliotekininkai, na, žinoma, ir mokslo valdininkai, kurie ir mokslą nori vertinti tik jiems suprantamais “daugiau” ar “mažiau” akivaizdžiais skaičiais.

Lietuvos valdžia prievartaudama dėstytojus ir mokslininkus skelbti straipsnius nurodytose tarptautinėse „duomenų bazėse“, praktiškai skurdina  autorius ir mokslo institucijas, žudo lietuvių kalbą,  smaugia tautiškumą. Pagal tokių straipsnių skaičių lenktyniauti su JAV, Anglijos, Vokietijos studijų ar mokslo institucijomis – nerimta, nes beveik neįmanoma rasti nei JAV, nei Anglijos ar Vokietijos aukštosios mokyklos, kurių leidiniai nebūtų įrašyti į minėtų  firmų kontroliuojamas „duomenų bazes“.

Be to, ten “tarptautiškumą” garantuoja jau ir tai, kad rašoma ir skelbiama tik anglų ar vokiečių kalba. Bet nežinoma, kad kokioje nors ir  ES šalyje, siekant geresnių “tarptautiškumo”rodiklių, būtų bent kokį dalyką imta dėstyti lietuvių kalba. Beje, tarp pirmųjų iš Baltijos šalių, suvokusių viso to žaidimo esmę, buvo estų mokslininkai, iš pat pradžių nepagailėję pinigų, kad jų pačių leidiniai būtų įtraukti į tas „tarptautinių duomenų” bazes. Tad neretai jie ir atsiduria tarp pirmaujančiųjų pagal straipsnių skaičius tose „duomenų bazėse“.

Beje, beveik neskatinama mokslininkų rašyti monografijų. Tik apie straipsnius kalbama ir beveik visose  mokslą ir studijas vertinimo  instrukcijose. O vertinama ne tiek pagal išspręstas ar sprendžiamas problemas, ne pag kas naujo atrasta, pasiekta, o tik pagal straipsnių skaičių. Pagal jį pripažįstami ir beveik visi nauji mokslo ir pedagoginiai vardai. Tad gal ir teisūs tie, kuris sako, kad dar tokio mokslo ir studijų ir jų rezultatų numenkinimo, tokio mokslo subiurokratinimo nėra buvę istorijoje, kaip šiandieninėje Lietuvoje – svarbiausia ne mokslo rezultatai, o atspausdintų straipsnelių skaičius užsienio biznierių “duomenų  bazėse”.

Tą patį galima pasakyti ir apie studijų ir mokslo institucijų kitą vertinimą „tarptautiniu mastu“ –  citavimo indeksą. Pagal mokslo valdininkų nuostatas geresnis tas mokslininkas, kuris daugiau kartų  cituojamas „tarptautinių duomenų bazių“ leidiniuose. O tai tas pat, kaip ir su pačiais straipsniais. Jei reikalaujama – būna. Neatsitiktinai, vartant įvairių šalių „duomenų bazių“ leidinius, galima aptikti vis tų pačių autorių ir vis apie tą patį rašomų, tik skirtingais pavadinimais, straipsnių, kurių autoriai neretai ir  patys save ar draugus cituoja.

Kita vertus, pats citavimo  dažnis nerodo cituojamojo straipsnio ar kito leidinio minties naujumo,  originalumo, nes cituojami dažniausiai tie, kurių idėjos nepasitvirtino, bet tuo iškeliant savo darbų reikšmę; cituojama ir pataikaujant – ypač diktatūros  šalyse. TSRS okupacijos metais net akušerijos mokslininkai savo straipsniuose neišsiversdavo be vadinamųjų marksizmo-leninizmo klasikų ar valdžios vadų citatų.

Tikriems, naujiems mokslo kelių tiesėjams dažniausiai iš viso nereikia citatų. Tikras mokslas, kaip sakyta, tai naujas žingsnis pažinime. Apskritai mokslo ir jo institucijų vertinimas pagal skelbtus straipsnius „duomenų bazėse“, citavimą – tai tas pats, kaip vertinti ne tikrąjį mokslą, o tik straipsnių autorių  sugebėjimus vaidinti mokslinikų vaidmenį.

„Tarptautiškumas“, kaip ir vertinimas pagal straipsnius tarptautinėse “duomenų bazėse”, “citavimo indeksus” iš esmės neatspindi nei studijų, nei atliekamų mokslo darbų svarbos ir kokybės ir yra tik politikų – globalistų ir mokslo biurokratų  išmislas.

Tas pat pasakytina ir apie svetimšalių mokslo ir studijų institucijų steigimą Lietuvoje. Jeigu kurioje šalyje veikia iš tikro ypatingai veiksminga studijų ar mokslo tiriamojo darbo sistema, kodėl neįkūrus jos filialo Lietuvoje, bet lietuviško. Įkurtojo, kaip Balstogės universiteto filialo veikla, labiau atspindi buvusių okupantų užmačias, tampa kliūtimi Lietuvos lenkų integracijai, o kartu trukdo ir nepriklausomos Lietuvos valstybingumo stiprinimui.

Ir iš viso „tarptautiškumo“ skatinimas tik mažiausiose Europos valstybių  aukštosiose mokyklose ir moksle pražūtingas tų valstybių tautų savimonei. Juk, pavyzdžiui, ir lietuvių broliai prūsai sugermanėjo, kaip ir LDK ir lenkų okupacijos Rytų Lietuvoje metais   didelė dalis lietuvių sulenkėjo, kai švietime, studijose,  moksle, bažnyčiose imta vartoti atėjūnų lenkų, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, – vokiečių kalbas.

Liūdniausia, kad  beveik 500 m. mūsų mokslo ir studijų istorijoje, tik  tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje (1918 – 1940m.) ir Nepriklausomybės atkūrimo metais (1988 – 2004 m.) lietuvių studijų ir mokslo elitas, jų institucijose buvo rūpinamąsi lietuvybės, tautiškumo ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimu. Tad neatsitiktinai, matyt, ir šiandieną kai kas juokais ar net rimtai sako, kad teisus buvo bolševikų vadas Leninas rašęs, kad inteligentija tik trumpai pajėgia būti revoliucinga, o po to vėl palaipsniui pasiduoda  valdžios valiai, net užmiršdama neseniai skelbtus savo šūkius.

Ir tai suprantama, nes daugelis inteligentų – tai kūrėjai, naujų kelių ieškotojai ir ta kūryba, ieškojimas neretam atrodo svarbiau, kaip rūpinimasis valdžia,  rinkimais, politika ir jos įgyvendinimu. Tad ir neatsitiktinai ir po Kovo 11 – osios pergalės, ir kūrybingieji lietuviai inteligentai sparčiai ėmė trauktis iš valdžios, užleisdami vietas tik “politikams”.

Tačiau jei tarpukario nepriklausomai Lietuvai tai neturėjo ženklesnės reikšmės – Lietuva bent formaliai nepriklausė jokioms sąjungoms ir valdžia vykdė tik lietuvišką, tautinę politiką (tame tarpe ir švietime, studijose, moksle), tai dabar, bijodama, kad kas nepapriekaištautų dėl tautiškumo ar pan., neretai nežinantys istorijos, neturintys patriotiškumo   valdžion prasibrovę karjeristai, rūpindamiesi tik savo ar savo klano tik šiandienos interesais, gali priimti ir pražūtingiausius lietuvių Tautos nepriklausomai Lietuvos valstybei nutarimus, keliaklupščiauti visokiems “kitokiems” vietoje juos ėmus auklėti ar gydyti.

Ir priima, kaip organizuojant naują “socialistinį lenktyniavimą” – dėl didesnio “tarptautiškumo”, studijų ir mokslo užsienio kalbomis, “įsijungimo” į “vieningą erdvę” ir pan. Tačiau ES – tai lygiapartnerių valstybių sąjunga. Ir lietuvių kalba turi būti visur taip pat vertinama, kaip ir anglų, vokiečių, prancūzų ar kitų (kaip ją vartos kiti, jei patys, savo valstybėje, savose studijų ir mokslo institucijose lietuvių kalbą ignoruoja). Tad ir vykstantis Lietuvos, jos mokslo ir studijų “suanglinimas” – tai tik Lietuvos valdžios, elito sunkios ligos – impotencijos, abejingumo lietuvių Tautai ir jos sukurtai nepriklausomai valstybei simptomas.

Istorija patvirtina, kad okupantai lengviausiai pergalę pasiekia ištrindami tautinę savimonę ir valstybinio  savarankiškumo svarbos suvokimą. Bet liūdniausia, kad šiandieną mūsų, lietuvių  Tauta jau pati  eina savžudybėn, pasitikėdama savo išaugintais globalistiniais valdininkais, apžlibintais Dolerio ir jo sūnaus Euro visagalybės blizgesio. Tačiau visos buvusios sąjungos iširdavo, pranykdavo, o su jomis ir nemažai tautų bei jų valstybių amžiams išnyko, kurios  nesirūpino pasinaudoti tos sąjungos “pliusais” – sustiprinti  savo kalbai, kultūrai, pamatus  savarankiškam valstybingumui.

Ir mūsų, lietuvių Tauta išnyks, jei taip ir toliau taip emigruos, ieškodama kur geriau gyventi, jei taip aklai stengsis įsilieti  į “vieningos Europos” tautų šeimą – suanglės  ar sugermanės, jei ir toliau taip sparčiai praras savo tautinę savimonę, norą kovoti ir dirbti dėl savo, lietuviškos  žemės, norą būti istorijos kūrėja, jei toliau taip sparčiai perims stebėtojos, nuolankios vykdytojos vaidmenį.  Ir jos,  kaip ir mirusio žmogaus, jau niekas niekada nebeprikels.

Maža paguoda ėriukui, jeigu  jis sužino, kad jį suės  ne meška, bet  liūtas ar  sudraskys erelis.

(Pabaiga)

2016.07.06; 08:56

Dr. Algimantas Liekis

Ir  nepriklausomybės metais nemažai kas mėgina sublizgėti ir palėpėse surastų savo protėvių iš baudžiavos laikų titulais, užmiršdami, kad vertės turi ne titulai ir vardai (įgytais irfeodalizmo laikais, kai net vyskupų vietos būdavo perkamos, kaip ir bajorų – XIX a. pradžioje apie trečdalis “lietuviškų gubernijų“ bajorų buvo tą titulą nusipirkę pralobę žydai), o konkretūs darbai, nuveikti savo Tautos, Valstybės naudai.  Archyvuose yra garsaus okupacijų  metų ekonomisto disertacijos. 

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmąją  jų ekonomikos mokslų kandidato disertaciją apgynė 1957 m. – apie tais laikais veikusių MTS (Mašinų traktorių stočių) ekonominį efektyvumą. Bet vos gavus diplomą, TSKP CK nutarimu tos MTS visur buvo panaikintos kaip trukdančios kolūkiams ir tarybiniams ūkiams efektyviau panaudoti žemės ūkio techniką ir organizuoti darbus. Bet po penketo metų tas pats mokslininkas Maskvoje apgynė daktaro (dabar – habilituoto) disertaciją apie tai, koks didžiulis ekonominis ir kultūrinis efektas  pasiektas Lietuvoje, panaikinus MTS ir jų techniką perdavus ūkiams. Jo disertacija ir jos pagrindu paskelbti straipsniai cituoti įvairiausių valdininkų pranešimuose, o pats autorius jau nuolat sodintas prezidiumuose greta partinių bonzų.

Panašių atvejų būta daugybė, kai pelnydavo laipsnius ir vardus “operatyviai” pagrindus paskutinių  TSKP CK nutarimų  “istorinį” reikšmingumą. Būta tokių atvejų  ir jau atkuriant Kovo 11- osios nepriklausomą Lietuvą. Dar tebesant TSRS valdžiai, bet jau prasidėjusio Atgimimo metais vienas sumanus tyrėjas parengė daktarinę disertaciją apie TSKP  rūpestį  plėtoti lietuvių tautos kultūrą. Tačiau nespėjęs jos  dar sovietiniais laikais apginti, jau  nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo pateikta,  bet TSKP jau įvardijus kaip lietuvių tautos kultūros smaugėja. Ir,  jei pirmajame variante, sakysime, kultūros įstaigų aprūpinimas “kadrais” buvo įvardijamas, kaip “partijos meilė ir rūpestis “lietuvių liaudimi”, tai tas pats  “nepriklausomos Lietuvos” variante – kaip akivaizdus tos pačios TSKP diktatas ir tik “komunistinių kadrų” visur sodinimas.

Kita vertus, tie pavyzdžiai patvirtina,  kad jei valdžia kišasi į mokslą ir nurodo, kokių rezultatų, ypač humanitariniuose, socialiniuose moksluose jai reikėtų, tai dažniausiai jų ir sulaukia. Ir mokslo darbuotojai linkę eiti trumpiausiu keliu, ypač jei jis gali padėti  pagerinti ir savo paties, ir šeimynos gyvenimą. Kita vertus, tai patvirtina ir kitą faktą, kad, pavyzdžiui, į JAV suplūdę kolonizatoriai pavertė tą kraštą klestinčiu ir dėl to, kad panaikino visus titulus,  luomus amžiais varžiusių Europą, nes pripažįstant juos, neretai iš anksto tituluotasis, kad ir menkaprotis ar žioplys, iškeliamas aukščiau  talentingojo.

Dar ir šiandieninėje JAV  dažniausiai į visus, būtų tai profesorius ar valytojas, kreipiamsi tik kaip į lygiapartnerį, draugą vardu. Žmogus turi būti vertinimas pagal darbus. Bet kaip buvusioje TSRS, kaip ir atsilikusiuose Azijos, Afrikos kraštuose, o iš dalies dar ir dabartinėje Lietuvoje – tik tituluotam dažniausiai pripažįstamas ir sprendžiamas žodis ir suteikiamos įvairios privilegijos, net palaidojant, nepaisant, kad ir teturėjo vienintelį pasiekimą – buvo gavęs profesoriaus, akademiko ar kitą vardą.

Tačiau daugeliu atveju užtenka jau vieno to titulo paminėjimo, ir daugelis mano, kad jau tas tituluotasis ir yra ypač ką reikšmingo nuveikęs ar veikia. Kadangi tiems, tituluotiesiems,  kaip viduramžių feodalams, dažnai suteikiama teisė  priimti  sprendimą, tai, kaip sakoma, ir daugelis dar neturinčių tokio vardo ar titulo, pataikauja, taikosi ir su jų atsilikimu bent tol,  kol gaus ir atitinkamą mokslo laipsnį ar pedagoginį vardą.

Tad  iš tikrųjų  doktoranto, atliekančio  tyrimus iš siauros pasirinktos temos, žodis gali būti nepalyginti svaresnis už akademiko, pelniusio tą vardą prieš keletą dešimtmečių ir niekada netyrusio tokios ar panašios problemos. Tas pats ir su “profesoriais” ar “akademikais” Seime ar Vyriausybėje. Keliaklupsčiavimą prieš titulus ir laipsnius pagimdė despotinės santvarkos, nes tai galėjo padėti jų nomenklatūrai  išlikti ir parazituoti  darbščiųjų ir kūrybingųjų sąskaita, o kartu ir kontruoliuoti, kad iš jų lovio mistų tik paklusnieji, nuolankieji, kurie neretai buvo ir yra geriausias pavyzdys, kaip reikia gyventi ir dirbti, kad visada būtum sotus pats ir tavo šeimyna. Tad neatsitiktinai ir šiandieną daug kam pelnyti mokslo laipsnius ir vardus yra  darbo ir gyvenimo  prasmė ir esmė ir jie neretai patį mokslą paverčia konjunktūriniu žaidimu, o neretai ir patys jo dalyviai tampa paprasčiausiais karjeristais, linkę padlaižiauti visiems kas titulais ar pareigomis aukščiau.

Lietuviškos Lietuvos miražas

Atgimimo metais daug mokslininkų, dėstytojų, studentų buvo pasiryžę panaikinti   sovietmečio mokslo ir studijų sistemų, demokratinių teisių varžymą, atsisakyti disertacijų ir mokslo darbų rašymo rusų kalba ir kt. Beveik visos aukštųjų mokyklų bendruomemės organizavo  rinkimus į įvairių  padalinių tarybas. Visa tai sukrėtė daugelį vadovų, nors ir talentingus mokslininkus, bet įpratusius būti tik LKP CK, ministerijos valios vykdytojais. Sovietmečiu kartą papuolęs į nomenklatūrininkus, jeigu nenusikalsdavo partinei valdžiai, dažnai vadovaudavo vos ne iki mirties, neretai susikurdamas ir „nepakeičiamojo“ aureolę.

1990 m. kovo 10 d. savo darbą pradėjo ir naujai išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kuri kitą dieną, kovo 11-ąją 22 val. 45 min., paskelbė, kad „atstatoma 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva yra vėl nepriklausoma valstybė“. 

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas.

1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė nutarimą dėl Kauno politechnikos instituto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto pertvarkymo į Vilniaus technikos ir Kauno technologijos universitetus. Naujieji universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos, mokslo įstaigos nuo 1991 m. vasario 12 d. vadovavosi pirmuoju nepriklausomos Lietuvos  studijų ir mokslo  įstatymu. Jame ypač buvo pabrėžiama nepriklausomos Lietuvos studijų ir mokslo institucijų autonomija, suteikiant jose visą aukščiausią valdžią bendruomenėms.

Bet vėlesniuose mokslo ir studijų  įsatymuose, ypač Lietuvai atsiveriant durims į ES, studijų ir mokslo institucijų bendruomenių vaidmuo vis labiau menkintas. Ir jau 2000 m. LR Seimo patvirtintuose universitetų statutuose pabrėžta, kad universitetuose “šeimininkai” yra ne jų bendruomenės, o Lietuvos Respublikos Seimas. Nuo tada ir žiniasklaidoje nustota diskutuoti dėl valstybės institucijų teisės kištis į universitetų veiklą.

Ir kituose teisiniuose aktuose jau buvo  tiesiai šviesiai  nurodyta, kad universitetų veiklos valstybinį valdymą vykdo tik Vyriausybės įgaliota ministerija, o patys universitetai turi teisę  tik teikti Vyriausybei pasiūymus, prašymus ar pan.  Taigi iš universitetų dar viduramžiais  skelbtos autonomijos, savarankiškumo neliko  nieko. Toks sprendimas reiškė  mokslo ir studijų pajungimą besikeičiančios politinės daugumos valiai – Seimui ir Vyriausybei ir  prieštaravo  mokslo objektyvumo nuostatoms.  Universitetų bendruomenėms  palikta veiklos laisvės tiek, kiek nuspręs  steigėjas – LR Seimas ir „Vyriausybės įgaliota ministerija“.

Buvo sumažintos ir universitetų tarybos, bet jei iki tol dar jas rinkdavo visi darbuotojai, tai nuo  2000 m. jau tik trečdalį skiria patys universitetai (senatai), o kitus tarybų narius skiria ministerija, iš jų dar trečdalį su rektoriaus pritarimu. Tad iš tikro tariamos  universitų savivaldos klausimus  sprendė tik ministerija. Vertinant universitetus  „demokratijos“ matu, pagal visų darbuotojų įtraukimą ir į studijų ir mokslo institucijų valdymą, nuo 2000 m. lyg sugrįžta prie TSRS okupacinių metų, kai viską nuspręsdavo valdžia –  LKP CK ir ministrai, o nepriklausomoje Kovo 11- osios Lietuvoje – valdančiosios partijos ar jų koalicijos vadai.

Universitetų bendruomenėms palikta teisė vykdyti „ponų“ valią. Tai didelis žingsnis atgal  lyginant ir su Vasario 16 – osios Lietuva, su tuometinio VDU ir kitų aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų turėtomis teisėmis. Pagal tarpukario VDU statutą į universiteto tarybą įeidavo visi profesoriai, docentai, o taip pat visi kiti darbuotojai su patariamuoju balsu. Tad, sakysime, 1932 m. VDU taryboje sprendžiamąjį balsą turėjo 111 darbuotojų. Ir niekam neateidavo į galvą, kad tarybos narius kaip ir jų sprendimus turėtų „patvirtinti“ ministerijos klerkai ar net Prezidentas, nors šiandieną kai kurie istorikai ir skelbia, kad nebuvę demokratijos.

Tuomet ir aukštosiose mokyklose bei mokslo įstaigose būta nuostatos, kad visi bet kokias pareigas einantys daruotojai privalo turėti teisę dalyvauti ir tos įstaigos, kurioje dirba, valdyme.

Stiprėjant nepriklausomai Lietuvai vis labiau tirpo ir studijų bei mokslo institucijų bendruomenių demokratinės teisės, mokslo darbuotojai tapo lyg visiškai beteisiais, neginami  profsąjungų, o amžinai dirbantys tik pagal “laikino darbo” sutartį, kuriai pasibaigus (kadencija  iki 5 metų) atleidžiami be jokių išeitinių pašalpų, o ar galės toliau dirbti, gavę iš norinčiojo daugybę popierių, nusprendžia mokslo ar studijų institucijos vadai. Žinoma, jiems tai labai patogu, kad atsikračius ne tik negabiais ar tinginiais, bet ir nepaklusniais ar galimais konkurentais.

Teisė – vykdyti

“Eiliniai” mokslo ir studijų bendruomenės nariai beveik neteko teisės rinkti Lietuvos mokslo tarybos. Pirmuose 1991 m. liepos 19 d. tuometinės LR Aukščiausiosios Tarybos patvirtintuosetos tarybos nuostatuose buvo nurodyta, kad „Lietuvos mokslo taryba – savarankiškai veikianti mokslo ir studijų savivaldos institucija (…)“. 

Buvo numatyta, kad iš 36 Tarybos narių 24 renka patys Lietuvos mokslininkai tiesioginiais rinkimais, o kitus (12) iš švietimo, kultūros, ūkio, politikos ir visuomenės veikėjų skiria Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Ir tokių rinkimų būta bene trejetą kartų, kol …vietoje jų  įteisintas skyrimas. Švietimo ir mokslo ministrui buvo suteikta teisė skirti net LMT pirmininkus. Nors vėlesniuose mokslo ir studijų įstatymuose ir toliau čiulbėta, kad universitetai turi “LR Konstitucijos garantuojamą autonomiją”, bet pagal tuos pačius teisinius aktus “aukščiausias organas” – taryba privalo tik “… vykdyti  universitetų steigėjų  funkcijas”, kitaip sakant, vykdyti valdžios nurodymus.

Negana to, nuo 2011 m. ir universitetus pavertus „viešosiomis įstaigomis“, visais klausimais juose sprendžiamas žodis ėmė priklausyti tiems, kas ir daugiau skiria lėšų. O kadangi po įstojimo į ES daugiausia lėšų galima tikėtis iš užsienio fondų ir firmų,  tapo ir  “politiškai kenksminga” aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų dokumentuose, kaip ir gyvenime, minėti tokias sąvokas, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva“, dėl kurių dorieji lietuviai amžiais liejo kraują, kentėjo lageriuose ir kalėjimuose. Vykdyti tik piniguočių užduotis kaip ir universitetų “aukščiausiojo valdymo organo” – tarybų nariai turi įsipareigodami pasirašyti, kad “sąžiningai atliks Mokslo ir studijų įstatyme numatytas funkcijas.” Kitaip sakant, privalo pasižadėti būti tik klusnūs  steigėjų sarginiais šuneliais.

Beje, tas svetimų valstybių kapitalistų fondų skyrimas finansinių paramų tik jų pasirinktoms Lietuvos  aukštosiosms ar mokslo įstaigoms, ar už jų nurodytų problemų sprendimą,  nesuderinamas su Lietuvos Konstitucija, yra grubus lietuvių Tautos kaip suvereno ir jos nepriklausomo valstybingumo pažeidimas. Kas geriau už pačios Lietuvos suvereną ir jo išsirinktąją valdžią gali žinoti kiek ir kokius specialistus rengti ar kokius tyrimus vykdyti. Tačiau daugelis studijų ir mokslo valdininkų, kaip ir mūsų aukščiausioje valdžioje įsitvirtinę svetimųjų užpakalių laižytojų dirigentai, sutiktų ir Gedimino pilį perkelti į Briuselį, jeigu tik kas už ją  daugiau eurų ar dolerių  pasiūlytų.

Kalbėta, bet negirdėta

Apie daugelio studijas ir mokslą reglamentuojančių juridinių aktų svetimumą nepriklausomai  Lietuvai  ir jos kūrėjai – lietuvių tautai kalbėta 2010 m. gegužės 5 d. LR Seime organizuotoje Mokslotyros instituto  konferencijoje – diskusijoje, kurioje dalyvavo ir daug Seimo narių, studijų ir mokslo, švietimo institucijų atstovų, mokslininkų. Dalyviai priėmė nutarimą, kuriame reikalavo, kad Seimas ir Vyriausybė pakeistų galiojančius teisinius aktus ir grąžintų mokslo ir studijų institucijų bendruomenėms sprendžiamojo balso teisę, taip pat, kad mokslo rezultatai būtų  vertinami ne pagal straipsnių skaičių pirmiausia užsienio leidiniuose,  o pagal pačių tų rezultatų naujumą, reikšmingumą Lietuvos, ES ir pasaulio mokslo pažangai. Buvo pasmerkta ta begalybė visokiausių mokslą ir švietimą kontroliuojančių įstaigų pristeigimas,  kuriuose dirbančių “valstybės tarnautojų” skaičius daugiau kaip 4 kartus viršija TSRS okupacijų metais  švietimą ir mokslą valdančiose įstaigose dirbusiųjų skaičių.

Nutarime taip pat akcentuota, kad mokslo ir studijų sistema turi ne tik rengti gerus specialistus, bet ir nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus, asmenybes, kad mokslo organizavimo ir valdymo sistema, ją reglamentuojantys teisės aktai turi pirmiausia skatinti mokslininkus spręsti aktualiausias lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai  problemas ir kad mokslininkų bendruomenės turi būti svarbiausios sprendžiant mokslo politikos klausimus, analizuojant mokslo problemas ir problemas, susijusias su lietuvių tautos ir Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos stiprinimu ir visuomenės gerovės kėlimu.

Mokslo pažanga yra  sparčiausia tik esant demokratinei jo organizavimo ir valdymo sistemai, dar, žinoma, skiriant pakankamai lėšų. Dėl jų trūkumo daugelis mokslo,  studijų institucijų, neturinčios minėtų vertybinių įsipareigojimų – darbo lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos labui, sutiktų, kaip sakoma, “eiti obuoliauti ir su pačiu velniu”, jei tik gautų  pakankamai  pinigų. Tad ir daugelis universitetų, kaip ir kitų aukštųjų mokyklų ir tesirūpina tik savo “firmos”, o ne tautos ar visos Lietuvos reikalais.

Kita vertus, ir pačiuose įstojimo į ES teisiniuose aktuose irgi ignoruotos ir ignoruojamos  nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos suvereno – lietuvių tautos  teisės. Nors Respublikos Konstitucijoje ir nurodyta, kad visa valdžia priklauso Tautai, o Seimas, Prezidentas, Vyriausybė tik vykdo jos valią, tačiau visa tai lyg paneigia po įstojimo į ES  priimtuose Lietuvos Konstitucijos papildymuose ”Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”, ten  nurodyta, kad ES nutarimai ir įstatymai “turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus” (2004 07 13. Nr.IX – 234).

Beje, buvusiai ES narei Anglijai niekas net neišdrįso pasiūlyti priimti bent panašaus įstatymo, kad ES teisiniai aktai būtų viršesni už Anglijos. Bet Lietuvos suvereno valia – niekis. Už ją nusprendžia kiti. Suprantamiau būtų, kad ir tie renkami iš Lietuvos 11 europarlamentarų būtų  kaip Lietuvos Seimo valios perdavėjai ir, jei ES narės – valstybės, didelės ar mažos, turėtų po lygiai sprendžiamų balsų, tuomet gal ir būtų galima kalbėti apie demokratinę ir ES valdymo sistemą. Tad neatsitiktinai nemažai kas sako, kad TSRS okupuota Lietuva Maskvoje turėjo svaresnį balsą, negu nepriklausoma Lietuva Briuselyje: tuomet be TSRS Aukščiausios tarybos dar buvo ir Tautybių taryba, kurioje „sąjungininkėms respublikoms“, didelėms ar mažoms,  atstovavo  po vienodą deputatų skaičių.

Lietuvos mokslininkai neturi  ištirpti „vieningoje ES erdvėje“ (kaip TSRS okupacijos metais – „vieningoje TSRS“, „vieningoje tarybinėje liaudyje“), o privalo būti atsakingi ir iniciatyvūs lietuvių tautos ugdytojai ir stiprintojai.

Lietuva, būdama aukšto mokslingumo ir kultūros šalis, prisidės ne tik prie ES, bet ir prie viso pasaulio pažangos. Perėjimas nuo valstybinių prie „seiminių“ (VšĮ) universitetų – tai žingsnis atgal sprendžiant studijų bei mokslo veiksmingumo didinimo klausimus. Universitetai turi dirbti žvelgdami į amžinybę pro savo Tautos ir nepriklausomybės prizmę, o seimai, vyriausybės, juos valdančios partijos – įvairių politinių, dažnai trumpalaikių, žaidimų rezultatas. Tad ir „viešosios įstaigos“ savo esme labiau tinka tik batų ar liemenukų siuvimo  įmonėms, bet ne universitetams, kurių steigėjai ir globėjai tegalėtų būti tik lietuvių Tauta ir jos sukurtoji nepriklausoma Lietuvosvalstybė.

Tad tik kaip pasityčiojimą iš Tautos – nepriklausomos Lietuvos šeimininkės galima laikyti žiniasklaidoje skelbimus apie kažkokių svetimšalių, nemokančių nei lietuvių kalbos, nei prisiekusių ištikimybe Lietuvai dalyvavimą rektorių rinkimo konkursuose. Tik savimi besirūpinanti valdžia gali leisti, kad Tautos ir Valstybės ateities kūrimo centrams – universitetams leisti  vadovauti atėjūnams. Tas pasakytina ir apie pasidavimą svetimšalių diktatui, kokias studijų ar mokslo institucijas steigti ar ką tirti.

Po Kovo 11-osios Akto paskelbimo visi universitetai buvo užsimoję rengti ne tik gerus specialistus, bet ir lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos patriotus. Tačiau  tai  sunkiai įmanoma pavertus universitetus į “įmones”, kuriose svarbiausiu veiklos tikslu tampa pinigai. Nepaisnt tų baisybių, kurias daugeliui teko patirti TSRS okupacijos metais, bet tada tik iš valstybės biudžeto buvo finansuomos visos švietimo, sveikatos, kultūros, studijų ir mokslo institucijos ir niekam neateidavo į galvą svarstyti apie ekonominį  jų veiklos  efektyvumą, apie “lovų užimtumą ligoninėse” ar pan.

Taip, daugelis tų įstaigų buvo aprūpinama nepakankamai, bet tada ir nuošaliausio kaimo  vaikams nereikėjo kasdieną trenktis kelias dešimtis kilmetrų iki mokyklos ar susirgusiam – į rajono ar  srities centrą: vos ne kiekvienoje apylinkėje buvo mokykla, poliklinika ar  “sveikatos punktas”, biblioteka, kultūros namai ir kt.

Tačiau atkuriant Nepriklausomybę buvo skubama atsisakyti nuo visko, kas buvo „tarybiška“, neretai, kaip  sakoma, išliejant  vandenį  kartu su  kūdikiu,  užmirštant, kad ir dėl Nepriklausomybės buvo kovota, kad Lietuvoje neviešpatautų atėjūnai, kad būtų galima laisviau ir geriau gyventi, kad švietimas, mokslas, kultūra būtų lietuviški ir pirmiausia tarnautų lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai.

Be valstybinių aukštųjų mokyklų, Lietuvoje veikia nemažai ir nevalstybinių, kurių steigėjais – atskiri kapitalistai ar jų firmos dažniausiai iš užsienio valstybių (ne visada ir nurodomi  tikrieji finansuotojai). Beveik visų tų nevalstybinių universitetų teisiniuose aktuose nėra net užuominų, kad jie rengia specialistus nepriklausomai Lietuvai, kad ugdo nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus. Beveik visuose juose mokoma lenkų, anglų kalbomis, nors tuo pažeidžiamas ir konstitucinis reikalavimas, kad nepriklausomoje Lietuvoje studijų, mokslo kalba – valstybinė lietuvių kalba,  kad mokslo ir studijų misija – prisidėti prie  nepriklausomos Lietuvos stiprinimo.

Tačiau tie nevalstybiniai universitetai “uabai”, tai – daugiausia tik biznio įmonėlės, kuriose pelnomasi vietoje “sasiskų” gamybos iš standartizuotų “priedų kompiuteriams” – specialistų išleidimo. Tos įmonėlės daugiausia užsienio valstybių kapitalo išlaikomos – tai  priminimas, kad tokia valstybė kaip dabartinė Lietuva gali būti be jokio didesnio triukšmo nupirkta su visa žeme, statiniais, studijomis lyg feodalizmo laikais, kada prekiauta dvarais net su visais juose dirbusiais baudžiauninkais.

Kadangi TSRS ir jos „bloko“ aukštosios mokyklos ir jose besimokantys studentai sudarė daugiau negu  pusę  visos Vakarų Europos studentijos, tai, ryškėjant TSRS ir jos “bloko” griūčiai, buvusių „tarybinių respublikų“ nepriklausomo valstybingumo atkūrimui Europos Sąjungos ir kitų Vakarų valstybių ideologai, mokslininkai ėmė rengti projektus, kaip reikėtų pertvarkyti  ištrūkusių laisvėn iš „vieningos TSRS erdvės” buvusių „tarybinių respublikų” studijų ir mokslo institucijas ir įjungti jas į “vieningos ES” – vakarietišką sistemą.

Lietuvos studijų ir mokslo “suanglinimas”

1989 m. birželio 19 d. į seniausią Europoje Bolonijos universitetą (įkurtą 1088 m.) sukviesti  Europos šalių švietimo ir mokslo ministrai, atsakingi už studijas ir mokslą (tarp jų dar tarybinių respublikų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos), pasirašė konvenciją, kurioje iš esmės siekta įjungti visas nacionalines aukštojo mokslo sistemas į „bendrą Europos aukštojo mokslo sistemą”. Vėliau prie Bolonijos deklaracijos prisijungė naujų valstybių ir jų skaičius siekia 45.

Buvo pasirašyta daug kitų dokumentų – dėl diplomų lygiateisiškumo, įgytos kvalifikacijos, mokslo laipsnių ir vertinimo kriterijų vienodumo ir kita. Nepaisant daugelio tų nutarimų pažangumo, savo esme beveik visi jie vertė aukštąsias mokyklas ir mokslo institucijas kurti ir “vieningą” valdymo sistemą. Pavyzdžiui, Europos Komisijos 2010 m. kovo 3 d. Briuselyje  komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“, skyriuje „Rezultatų siekti tvaresniu valdymu“ nurodoma, kad „vieningai erdvei Europoje“ 2020 m. bus reikalingas tvirtas valdymo pagrindas.

 Nors visi minėti ir neminėti “vieningo mokslo, studijų” sistemos kūrimo dokumetai buvo ir tebėra rekomendacinio pobūdžio, bet Lietuvos mokslo ir studijų valdininkija ėmėsi juos uoliai įgyvendinti, pirmiausia “suanglinant” mokslą ir studijas, nes tada įvairūs  kapitalistų fondai lengviau sutikdavo ir sutinka skirti  lėšų planuojamiems tyrimams ar naujoms studijoms.

“Aktyviai  dalyvauti kuriant vieningą  Europos mokslinių tyrimų erdvę…“ –  imta nurodinėti beveik ir visuose Lietuvos Vyriausybės nutarimuose. Tam tikslui, greitesniam “įsijungimui”  įkurta visokiausių studijų ir mokslo vertinimo, stebėsenos, analizės centrų, biurų, departamentų, tarybų. Juose, kai kuriais duomenimis, “valstybės tarnautojais” yra daugiau   penketas šimtų panelių ir bernelių, kurių nemaža dalis neparašę net menkiausio mokslinio straipsnelio ar dėstę kokį nors kursą, bet užtat gavo teisę mokyti,  nurodinėti ir vertinti tuos, kurie po keleta dešimtmečių dėstę, pasiekę reikšmingų mokslo rezultatų.

Kadangi Lietuvos valdžia tiems centrams, biurams ir kitiems studijų ir mokslo valdinimkams suteikė teisę kviestis ir “ekspertus iš užsienio”, tai jie ir kviečiasi dažniausiai vis tuos pačius, neretai net ir mokslo laipsnių ar pedagoginių vardų neturinčius, tad neretai Lietuvos universitetų trečiakursio kursiniai darbai yra aukštesnio mokslinio lygmens už tų “ekspertų”, nors jiems iš valstybės biudžeto ir sumokami tūkstančiai eurų.

Apskritai dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug studijas ir mokslą stebinčių, vertinančių, kontroliuojančių „valstybės tarnautojų“, kaip šiandieninėje Lietuvoje. Ir daugelio jų balsas tegu ir nemokšiškas, bet neretai nusveria, egzistuos toliau ar ne viena ar kita studijų ir mokslo institucija, bus dėstomi vieni ar kiti dalykai, o svarbiausia, kam ir kiek atiteks lėšų iš įvairių ES ar kitų tarptautinių fondų, pagaliau, kiek išmani bus pasirinkta „tarptautinė“ ekspertų komisija įvertinti, kas padaryta ir daroma ir, žinoma, kokią vietą viena ar kita institucija užims ir “reitingų lentelėse”.

Atradimų praradimas

1990 m. nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva pagal santykinį darbuotojų mokslo tyrimo institucijose skaičių viršijo ES vidurkį, o 2015 m. jau atsiliko ir sudarė apie 0,84 proc., nors kasmet daugėjo baigusiųjų aukštąsias mokyklas ir besimokančių doktorantūroje bei apgynusiųjų disertacijas. Lėmė, matyt, emigracija: kaip niekada dar istorijoje tiek daug jaunų mokytų lietuvių paliko Lietuvą ir išvyko tikėdamiesi svetur geresnio gyvenimo. Lietuva vis labiau tampa turtingųjų, didžiųjų valstybių rėmėja, nemokamai teikdama joms aukščiausios kvalifikacijos specialistų.

Kita vertus, nemažai tyrėjų veržiasi dirbti Vakarų Europos universitetuose ir kitose tyrimo įstaigose ne tik dėl geresnio atlygio, bet ir geresnių tyrimams sąlygų. Jas pagerinti tikėtasi pagal ES projektus pradėjus ir Lietuvoje steigti studijas, mokslą, gamybą apjungiančius susivienijimus – slėnius, integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus.

Tiesa, panašių bandymų būta ir TSRS okupacijos metais. Apie 1980 m. Lietuvoje, kad „įgyvendinus TSKP CK nutarimus“, buvo pradėti steigti aukštųjų mokyklų, mokslo institutų, įmonių susivienijimai. Tačiau ženklesnių darbų jie nenuveikė ir pirmiausiadėl to, kad turėjo veikti pačių susivienijimą sudarančių įstaigų lėšomis.  Kita vertus, mokslininkai, dėstytojai, gamybininkai norėjo patys spęsti, kam ką perduoti, diegti ar kaip studijas tvarkyti. Tad tie susivienijimai tapo lyg ir nereikalingais antstatais, ribojančiais ir tyrėjų, ir gamintojų savarankiškumą. Tad ir po triukšmingų tų susivienijimų įkūrimo, po keletos metų jie iširo ir niekas apie juos nebeprisimindavo.

2007 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo ir plėtros koncepciją“, o po poros mėnesių, birželio 5 d., LR Švietimo ir mokslo ministras patvirtino ir „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtros viziją ir slėnių plėtros programų projektų atrankos ir vertinimo aprašą“. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje buvo įkurti penki “slėniai” – „Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“, „Nemuno“ ir „Jūrinis“. Tai turėjo būti lyg JAV ir kai kuriose kitose valstybėse įkurtų universitetų, aukštųjų technologijų ir verslo susivienijimų  imitacijos. Nuo 2008  iki 2015 m. jiems Lietuvoje buvo išleista daugiau kaip ketvitadalis milijardo eurų, daugiausia iš ES struktūrinių fondų, bet ar patenkins  jie lūkesčius,  bus galima spręsti tik apie  2017–2018 m. Nors jau 2016 m. apie tuos slėnius beveik nustota kalbėti ir rašyti.

„Tarptautiškumo“ pražūtingumas

Atkūrus Nepriklausomybę, o ypač Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, vertinant studijų ir mokslo institucijas, taip pat skirstant joms biudžeto ir  įvairių europinių fondų lėšas, vis labiau sprendimus ėmė lemti mokslo valdininkų sukurtas rodiklis – studijų ir mokslo  „tarptautiškumas“. Tiesa, sovietmečiu buvo panašus „proletarinio internacionalizmo“ (rusinimo tempą atspindintis) rodiklis. Jo  esmė: kiek studijų institucijose yra rusiškų grupių, kiek dalykų dėstoma rusiškai, kiek dėstytojų ir studentų yra iš kitų „broliškųjų respublikų“ ir kiek mokslo darbų, mokslo žurnalų leidžiama „didžiąja rusų kalba“ir pan.

Dabartinio „tarptautiškumo“ rodiklio esmė – tai studijų užsienio kalba (programų užsienio kalba) lygmuo, studentų ir dėstytojų iš užsienio skaičius, dalyvavimas „mainų“ programose, t. y. kiek lietuvių studentų ir dėstytojų vyksta į užsienio universitetus vieno semestro ar ilgesnėms studijoms, darbui ir kiek atvyksta iš užsienio ir pan. Tai iš dalies naudinga, nes padeda pažinti užsienio studijų ir mokslo institucijų  darbą, pramokti kalbų ir pan. Tam tikslui  iš ES  fondų yra skiriama nemažai lėšų. Gaila, kad pagal tarpuniversitetines ir valstybines  mainų programas svetimšaliai, atvykę į Lietuvos universitetus nebemokomi lietuvių kalbos, o ir paskaitos jiems skaitomos  anglų ar kitų didžiųjų valstybių kalbomis.

Tuo tarpu lietuviai nuvykę į užsienio valstybes, dažniausiai  mokomi tik tų šalių valstybinėmis kalbomis. Tiesa, po Nepriklausomybės (1990 m.) atvykę studijuoti užsieniečiai buvo  mokomi lietuvių kalbos, o tik  pramokę jos studijavo kartu su lietuviais studentais. Bet greitai pagal ES ir savų mokslo ir studijų valdininkų rekomendacijas atsisakyta mokyti lietuvių kalbos ir pereita prie studijų svetimšaliams organizavimo daugiausiai anglų kalba. Jos vartojimo mastas, kaip sovietmetyje rusų, ir tapo  vienu svarbiausiu „tarptautiškumo“ rodiklio sudedamųjų dalių, lemiantis ir lėšų gavimą iš  įvairių ES fondų. Tad studijų ir mokslo institucijų vadovai net ėmė lenktyniauti dėl didesnio savos institucijos „tarptautiškumo”. 

Sovietmečiu lietuviams svetimšaliais buvo ir rusai. Kremlius ir jo patikėtiniai dėjo nemažai pastangų, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose būtų kuo daugiau paskaitų skaitoma rusiškai ir būtų sudaromos atskiros rusiškai studijuojančiųjų grupės. Tokiose grupėse besimokančiųjų skaičius 1985 m. sudarė apie 15 proc. visų Lietuvos studentų.

2015 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantieji anglų, lenkų, vokiečių kalbomis sudarė jau apie 18 proc. visų Lietuvos studentų. Žinoma, TSRS okupacijos metais gausinti studijuojančiųjų rusiškai siekta, kad pavyktų surusinti Lietuvą. Bet tuos, kurie tam sudarydavo sąlygas, lietuviai patriotai įvardindavo niekšais – išdavikais. Dabar “suanglintojai” dažniausiai įvardijami Lietuvos patriotais, “rusų grėsmės” griovėjais. Beje, ir buvę mūsų broliai prūsai – mažalietuviai, prieš galutinai užtrokšdami germanų gniaužtuose, juos laikė “savais”, o  “svetimšaliais” jau savo brolius lietuvius iš kitos Nemuno pusės. 

Kovo 11 – osios Lietuvoje, atrodo, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kas būtų rimčiau panagrinėjęs “tarptautiškumą”, kaip ir vykdyto lenkinimo, vokietinimo, rusinimo, kas lėmė ir lemia, kad lietuviai taip lengvai pasiduodavo ir pasiduoda svetimo užkratui, kaip ir šiandieną,  kad net tituliaučiausi mokslininkai, lyg kaip naktį peteliškės skrendančios į liepsną – “tarptautiškumui”. Aklai vykdo “nulietuvinimo” politiką ir didelė dalis mūsų žiniasklaidos, kuri gal tik už pinigus ir sutiktų rimtai panagrinėti švietimo, studijų, mokslo politikos pražūtingumą mūsų, lietuvių Tautai, nepriklausomai Lietuvai.

Negalima pasigirti ir mūsų buvusiais politiniais kaliniaiais, tremtiniais, kurie lyg ir nesuvoktų to pavojaus, kurį kelia “suanglėjimas”, studijų, mokslo pavertimas tarptautinių monopolijų tarnais ir  savo patriotizmą dažniausiai tebedemonstruoja smerkimais tik jau seniai nukaršusių buvusių sovietinių “raudonųjų”.

TSRS okupacijos metais skatintas Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo tyrimo institutų bendravimas  su TSRS atitinkamomis institucijomis. Leista ir šiek tiek pabendrauti su „socialistinėmis“ ar „liaudies demokratijos“ šalimis – Lenkijos, Čekoslovakijos, Vokietijos demokratinės respublikos, Vengrijos ir kai kurių  kitų studijų ir mokslo institucijomis. Tačiau  kadangi ES  „tarptautiškumas“ labiausiai apmokamas  eurais, tad ir nepriklausomoje Lietuvoje per porą dešimtmečių pasiekta tiek, kiek sovietmečiu per ketvertą dešimtmečių -1985 m. apie 85 proc. Lietuvoje leidžiamų technikos, gamtos, fizikos ir matematikos mokslų žurnalų spausdinti rusiškai, o Kovo 11- osios Lietuvoje jau tiek spausdinta po 20 nepriklausomybės metų, bet angliškai. Tik tai aiškinat panašiai, kad tai būtina, jog lietuvių darbai taptų žinomi pasauliui, kad būtų sukurta „vieninga“ ES mokslo ir studijų erdvė (TSRS okupacijos metais, kad rusų kalba esanti  tarptautinė mokslo kalba, kad būtina sukurti „vieningą TSRS“ ir pan.).

Kai neseniai vienas profesorius iš Londono sužinojo, jog Lietuvoje yra toks rodiklis kaip „tarptautiškumas“, kad verčiama mokslo darbus skelbti ne valstybine kalba ir tik nurodytuose leidiniuose, stebėjos klausdamas: tai ką, neveikia pas jus prokuratūra, jei leidžiama taip  savivaliauti mokslo valdininkams, menkapročiams vadovams, neišmanėliams politikams? O gal jūsų tauta – suverenas atsisakė savo teisių? Tai negali būti nepriklausomoje, laisvoje valstybėje …

ES bus „vieninga“ ir galinga, jei kiekvienas jos narys – valstybė, kiekviena tauta  stengsis plėtoti  savo mokslą, ūkį, kultūrą, bus lygiu partneriu ir lygiateisiu,  žmonės jausis savo tėvų ir protėvių žemių šeiminkais ir visuose lygmenyse bus vartojama ir gerbiama pirmiausia jų kalba.

Tautos ir nepriklausomos valstybės slenka pražūtin, kai švietime, moksle, kariuomenėje ir diplomatijoje nustojama vartoti savo kalbą, kai nebeturi savo nacionalinės valiutos, kai leidžia savo teritorijoje įsikurti svetimų, didesnių valstybių karinėms bazėms, parduoda ar dovanoja savo žemes svetimšaliams, nes  kartu su tuo  pamažu prarandama ir tautinė savimonė. O be jos neįmanomas ir nepriklausomas valstybingumas.

„Zimagoriškas” atskirų pasaulio galingųjų užsakymų vykdymas dar nesukuria ir „nacionalinio mokslo“ ar jo atskirų krypčių ir mokyklų. Jos subręsta ir sutvirtėja, jei tyrimais pirmiausia siekiama prisidėti prie savo tautos, valstybės pažangos. Jau nuo seno sakyta: tai, kas naudinga, reikšminga Tautai ir jos sukurtai valstybei, tai naudinga ir reikšminga ir visam pasauliui ir tampa „tarptautiška“. Bet jei to nėra, jei užsiimama tik mokslo imitacija, tuomet ypač slopinamas tautiškumas,  tuomet minioms kvailinti ar dėl savo ononizminių polinkių patenkinimo ir sukuriami tokie rodikliai, kaip  „tarptautiškumas”, nepaisant, kad tikras mokslas savo esme ir yra tarptautinis. 

O tai, kad vieniems ar kitiems tyrimams gaunama lėšų iš tarptautinių firmų ir jų fondų, dar nei pačių tyrėjų, nei jų darbo nepaverčia „tarptautiniais“. Kita vertus, tvirtos „nacionalinių“ ar „tarptautinių“ mokslų kryptys bei mokyklos susiformuoja tik po daugelio metų atkaklaus ir daugelio tyrėjų darbo. Tačiau trumpalaikė  fondų finansinė parama, jei ir galėtų  padaryti „proveržį“, sakysime, batų siuvyklose, bet mokslui reikia ne tik atkaklaus pasišventėlių darbo, bet ir ilgalaikio ir pastovus to jų darbo finansavimo. Reikalingos ir pirmiausia tokios tyrimų kryptys, kurios garantuotų Tautos ir jos Valstybės išlikimą, jei ir, sakysime, žlugtų ES.

Atskirų kapitalistų įmonių pastatymas ar gavimas lėšų atskirų mokslo problemų ar jų  klausimų  sprendimui, gali duoti tik trumpalaikį efektą, kokį kadaise buvo patyrusios Afrikos, Azijos tautos jas kolonizavus Europos galingiesiems. Neliko jų, kolonizatorių, ir toms tautoms teko ir tenka vos ne nuo nulio viską pradėti, kad sukūrus savo nepriklausomas valstybes. Tarpukario Lietuvoje mokslą ir ūkį pirmiausią stengtasi ugdyti taip, kad pavertus Lietuvą tikrai nepriklausoma nuo užsienio valstybių įnorių. Tada Lietuvoje nebuvo tokių įmonių, kaip, sakysime, Kovo 11 – osios Lietuvoje svetimšalių valdomų bankų, kurie tik čiulpia iš Lietuvos ir  beveik nieko neprisideda prie ūkio, švietimo, mokslo, kultūros plėtotės.

Lietuvis – šeimininkas

Lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos ilgaamžiškumą, o taip pat emigracijos sumažinimą  galėtų garantuoti ir lietuviška žemė. Griežtai uždraudus ją pardvinėti sveimšaliams, apribojus vietinių „žemgrobių“ plotus, likusią išdalinus jaunoms lietuvaičių šeimoms, be abejonės, sumažėtų ir emigracija, nes kai žmogus turi ką savo, brangaus, jis tai saugo ir nepalieka, kad ir kaip sunku būtų. Besikurianti Vasario 16 –osios Lietuva kaip tik ir ėjo tokiu keliu – tūkstančiams savanorių, buvusiems bernams ir bežemiams  išdalino didelę dalį  bajorų ir dvarininkų valdytų žemių, teikė naujakuriams paramą ūkių statyboms, stengėsi ir smulkiausius gamintojus įtraukti į akcines bendroves, kooperatyvus, kad krašte kuo mažiau liktų žmonių be „nuosavybės“.

{Bus daugiau)

2016.07.04; 05:33

Dr. Algimantas Liekis

Pirmasis lietuviškas universitetas

Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių tautai apsigynus nuo agresorių lenkų (nors ir praradus sostinę Vilnių ir jo kraštą), rusų bolševikų ir bermontininkų, atsirado jai galimybių pradėti spręsti valstybės ūkinio, kultūrinio gyvenimo problemas.

1921 m. gruodžio 7 d. Steigiamasis Seimas pradėjo svarstyti universiteto Kaune įsteigimo klausimus. Tačiau svarstymas užtruko, kadangi Steigiamajame Seime vyravo krikščionys demokratai, norėję, kad būtų kuriamas tik katalikiškas Lietuvos universitetas su vyraujančiu teologijos fakultetu. Taip pat daug diskutuota ir dėl universiteto autonomijos, jo vadovų, profesūros rinkimo ar skyrimo ir pan.

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Steigiamajam Seimui vis nesutarus dėl universiteto ir jo statuso, Lietuvos Vyriausybė, jos  vadovas Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1922 m. vasario 13 d. pasirašė nutarimą dėl Lietuvos universiteto Kaune atidarymo 1922 m. vasario 16 d. Aukštųjų kursų pagrindu ir vadovaujantis 1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Valstybės Tarybos dar Vilniuje patvirtintu Vilniaus universiteto statutu. Ten buvo pabrėžta, kad kuriamas Lietuvos universitetas Kaune remiasi senuoju Vilniaus universitetu ir, kai Vilnius ir jo kraštas bus išvaduotas nuo okupantų lenkų, abu universitetai bus sujungti į vieną.

Įsteigtasis universitetas buvo pirmasis grynai lietuviškas universitetas tūkstantmetėje lietuvių tautos ir valstybės istorijoje, pirmasis, kuriame įsteigtas ir atskiras Technikos studijų ir mokslo fakultetas ir atitinkamos katedros, kuriose dirbo  lietuviai, lietuvių kalba buvo studijų ir mokslo kalba.

Apie tai universiteto rektorius profesorius V. Čepinskis 1932 m. Vasario 16 d. iškilmingame Universiteto 10-mečio minėjime kalbėjo: „…nuo seniausių laikų universitetų uždavinys dvejopas: ruošti kultūros ir visuomenės gyvenimui reikalingas įvairiose to gyvenimo srityse intelektualines pajėgas ir dauginti mokslo […]. Mums visų pirma reikėjo pasirūpinti, kad tas mūsų universitetas taptų lietuviškos kultūros židiniu.“

Ir tada pasidžiaugė, kad per praėjusįjį dešimtmetį buvo parengti beveik visi  pagrindinių disciplinų studijų vadovėliai lietuvių kalba, kad jau leidžiami svarbiausiais mokslo klausimais žurnalai ir kt. Beje, tuomet reikalauta, kad ir apie  mokslinio darbo rezultatus pirmiausia turi būti paskelbta lietuviškoje spaudoje. Ir nesvarbu, ar tai būtų mokslinis, ar populiarus leidinys.

Svarbu, kas paskelbta, kas naujo. Mokslas pirmiausia turi tarnauti savo tautai ir savo valstybei, jos kultūros stiprinimui. Tad ir Universitetas, kaip ir kitos to meto studijų ir mokslo institucijos Lietuvoje,  mokslinius žurnalus leido lietuviškai (neskaitant atskirų straipsnių ar jų anotacijų).

Vytauto Didžiojo universitetas –  sulenkinto Vilniaus universiteto sugrąžintojas į lietuvišką kelią

Kai 1939 m. rudenį Lietuva atgavo sostinę Vilnių ir jo kraštą, dalis VDU padalinių, dėstytojų ir studentų perkelti į Vilniaus universitetą, kuriame lenkų okupacijos metais buvo įsigalėję lenkų šovinistai – imperialistai, nors ir tarp tų okupantų buvo neblogų mokslininkų, specialistų. Daug jų apsvaigę nuo lekiško pasipūtimo negalėjo taikstytis, kad lietuviai atgavo savo sostinę Vilnių ir dalį jo krašto, tad ir darbą kartu su lietuviais universitete laikė kaip išdavystę savajai Lenkijai.

1940 m. iš VDU į Vilniaus universitetą buvo atkelta dalis Matematikos ir gamtos fakulteto, Teisės fakultetas reorganizuotas į Teisės ir Ekonomikos fakultetus, prie Matematikos ir gamtos fakulteto įsteigti medicinos ir farmacijos skyriai. Tokiu būdu 1940 m. rudenį Vilniaus universitete jau veikė keturi fakultetai: Humanitarinių, Matematikos ir gamtos, Ekonomikos ir Teisės mokslų, kuriuose mokėsi 2300 studentų. VDU Technikos fakultetas pertvarkytas į Statybos ir Technologijos fakultetus, gerokai padidinus darbuotojų ir studentų skaičių.

Tačiau Lietuvą okupavusi TSRS ėmėsi studijas bei mokslą pajungti tik savo, bolševikų partijos interesams. Buvo uždraustos visos  studentų draugijos bei organizacijos, suimta dešimtys buvusių veiklesnių nepriklausomos Lietuvos veikėjų, mokymo ir studijų mokslo institucijose įvestos privalomos rusų kalbos ir marksizmo – leninizmo paskaitos, imta pertvarkyti  pagal „vieningos TSRS“ reikalavimus ir standartus mokymo, studijų ir mokslo tiriamojo darbo organizavimo sistemas. Studijas ir mokslą nukreipti „socialistinės Lietuvos“ kūrimo labui turėjo ir 1941m. pradžioje įsteigta  LTSR mokslų akademija bei jos mokslo tiriamieji institutai.

Nepasiteisinusios Laisvės viltys

Prasidėjus TSRS ir Vokietijos karui daugelis lietuvių Vilniuje, Kaune ir kitose vietose sukilo, sudarė Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, kuri paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę, visur ėmė atsikurti ir buvusios iki TSRS okupacijos nepriklausomos Lietuvos įstaigos, taip pat ir mokymo bei studijų institucijos. Tačiau naujiesiems okupantams nereikėjo savarankiškos Lietuvos, jiems  reikėjo tik jos teritorijos, turtų ir vergų.

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas.

Tad  po šešetos savaičių buvo išvaikyta Laikinoji Vyriausybė (nors ir iki tol jai beveik neleista veikti), įvestas griežtas okupacinis režimas, paskelbus vokiečių kalbą valstybine ir visus okupacinės valdžios nutarimus aukščiau vietinės ir nediskutuotinais. Buvo beveik nutrauktas ne tik aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų, bet ir švietimo įstaigų finansavimas, o 1943 m. pavasarį uždarytos ir visos aukštosios mokyklos kaip bausmė lietuvių tautai, kad lietuviai nestojo į SS ir „pagalbinės kariuomenės“ batalionus, vengė vykti darbams į Vokietiją.

Tik leista toliau egzistuoti Mokslų akademijai ir kai kuriems jos institutams, sutikusiems spręsti okupantų nurodytas jų kariuomenei ir Vokietijai aktualias problemas. Su tuo  nacių Vokietijos okupaciniu engimu neisitaikstė daugelis lietuvių buvusių dėstytojų, mokslininkų, studentų ir krašte veikė daugybė jų antinacinio pasipriešinimo organizacijų, kurioms nuo 1943 m. rudens ėmė vadovauti bendru jų sutarimu išrinktas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK-as), vadovaujamas VDU Technikos fak. prof. Stepono Kairio (1879 – 1964).

Tada viltasi, kad pasikartos Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje susidariusi situacija: abiem kovojančioms pusėms – vokiečiams ir rusams nusilpus, Lietuva vėl galės išsikovoti nepriklausomybę. Tad ir per visą vokietokupantmetį lietuviai pogrindininkai  stengėsi išsaugoti tautos jėgas lemiamai kovai dėl nepriklausomybės, išsaugoti turimą mokslo potencialą.

Galingųjų pasaulio pasidalinimas

Kadangi dar karo pradžioje JAV, Anglija ir TSRS slaptai buvo sutarusios, kad įveikus Vokietiją, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, vėl atiteks TSRS, o Lenkija, Čekoslovakija, Rumunija ir kai kurios kitos bus paliktos TSRS „įtakos zonoje“, tai lietuviai, vėl veržiantis į kraštą Raudonajai armijai, Žemaitijoje dar mėgino kiek pasipriešinti jai, bet buvo sumalti sugrįžusių okupantų dalinių, o kiti išsigelbėjo tik pabėgdami drauge su buvusiais okupantais.

Į Vakarus pasitraukė daugiau kaip pusė lietuvių inteligentų, buvusių mokslininkų, dėstytojų, taip pat  didelė dalis lietuvių studentų, vildamiesi, kad vis viena JAV ir Anglija neleis Lietuvoje vėl įsigalėti sovietiniams okupantams ir jie galės grįžti į savo kraštą ir dirbti jo labui.

Antroji studijų ir mokslo sovietizacija

Kartu su TSRS kariuomene Lietuvon sugrįžo ir iki karo buvusi „partinė – tarybinė“ A. Sniečkaus ir J. Paleckio  valdžia, remiama galingojo KGB ir karinių dalinių „tvarkai įvesti“. Ta valdžia ėmėsi sugrąžinti ir į studijų, mokslo bei švietimo sistemas visa tai, kas buvo bandoma įgyvendinti pirmosios okupacijos metais, prieš karą. Bet maža to, kiekvienas darbuotojas, kiekvienas studentas privalėjo pristatyti iš savo gyvenamosios vietos pasirašytas partorgų, vykdomųjų komitetų pažymas, kad nebendravo su vokiečiais, kad yra patikimas „tarybinis pilietis“.

Beje, ir stojančius į aukštąsias mokyklas kandidatus pagal LKP(b) CK 1944 m. spalio 5 d. nutarimą irgi turėjo parinkti LKP(b) apskričių ir miestų, rajonų komitetai. Aukštosiose mokyklose buvo įvesti „partinio darbo organizatorių“ etatai, kuriuos tvirtino LKP(b) CK. O LKP(b) CK susitarimu su KGB ir visose aukštosiose ir mokslo įstaigose dar buvo įvesti „saugumo agentų“ etatai, kuriems už kiekvieną vertingą informaciją galėjo būti mokama iki 500 rublių priedas.

Paskirtieji agentai turėjo sudaryti sau pavaldžių „visuomeninių“ agentų tinklą, kad nebūtų nė vienos katedros, laboratorijos ar studentų grupės be KGB informatorių. Pastariesiems būdavo sudaromos visos sąlygos būti pirmūnais ar kilti tarnybos, mokslo pakopomis.

Mokslo žvaigždių „tekėjimai“

Greitai visi suprato, kad norint mokytis, užsiimti moksliniu darbu reika jau bent vaizduoti lojalumą okupacinei valdžiai ir visiems jos nutarimams. Buvusio LKP(b) CK archyvo fonduose yra daugybė „mokslo žvaigždžių“ ar net jų grupių rašytos padėkos už „šviesų gyvenimą“ ne tik LKP(b) CK ar KGB vadams, bet ir pačiam J. Stalinui. Beje, taip jau nekartą būta ir kitose šalyse, kur valdžia atitekdavo vienai partijai ar bažnyčių hierarchams.

Žinoma, visa tai pristabdydavo mokslo ir technikos raidą arba ją nukreipdavo tik didesniam visuomenės pajungimui valdančiųjų interesams. Tik mokslininkų ir inžinierių minčių ir kūrybingumo dėka ir Hitleris palyginti per tokį trumpą laiką galėjo paversti Vokietiją viena geriausiai ginkluotų valstybių ir pralieti iki tol dar niekur neregėtas kraujo jūras. Nors daugelis  nacių mokslininkų irgi įsivaizadavo „nedalyvaują“ politikoje, o tik užsiimą „moksline kūryba“. 

Nemažai kas ir iš TSRS okupacijos metų „mokslo ir kultūros žvaigždžių“, tirdami TSKP nurodytas sritis, rašydami ar iš tribūnų giedodami himnus vietiniams ar Kremliaus vadams, manė, kad tai  duoklė, jog galėtų ir toliau užsiimti mėgstamu kūrybiniu darbu.

Tas pats buvo ir su rašytojais, dalininkais ir kitais kūrėjais. Ir daugelis jų dirbo susitaikydami   ir prisitaikydami. Dėl to kaip ir mokslas bei studijos Lietuvoje plėtotos net ir tose srityse, kurios buvo „nuolatiniame partijos“ akiratyje, kaip istorijos, filosofijos, informatikos,  biologijos ir kai kuriuose kituose. Nemažai iš tų darbų, nuplėšus nuo jų raudoną ideologijos skraistę, atsisakius priverstinių jų išvadų, išlieka vertingi ir šiandieną.

Tad nepaisant minėtų ir kitų okupacijos metais buvusių suvaržymų, persekiojimų ir vyravusios baimės atmosferos, ir tuometinėje okupuotoje Lietuvoje buvo susiformavusios gana ryškios fizikos, matematikos, technikos, gamtos ir kitų mokslų mokslinės mokyklos ir kryptys, pelniusios ir pasaulinį pripažinimą.

Bet svarbiausia, kad buvo išugdyta gausi lietuvių mokslinė inteligentija. Ir kad šiandien nepriklausoma Lietuva yra ne kokių nors atsilikėlių kraštas, kad savo moksliniu potencialu prilygsta labiausiai išsivysčiusių valstybių potencialui, nemažai yra nusipelnę ir tie „susitaikėliai“, kurie dirbo prisidengę reikiama ideologine skraiste, neretai gyvenę dvilypį gyvenimą: oficialųjį, paradinį – tribūninį ir tikrąjį, atidavę kas „Dievo – Dievui“, o kas „Ciecoriaus – ciecoriui“, kūrę, kad būtų nauda Lietuvai, kad būtų išsaugotos pavergtosios lietuvių tautos kūrybinės galios.

Kita vertus, fizikos, matematikos, technikos ir kai kurių kitų mokslų pasiekimai išlieka, nepriklausomai nuo beikeičiančių valdžių ir jų politikos. Tik nuo jos priklauso, kas ir kuriems tikslams panaudos vienus ar kitus mokslo rezultatus, išaukštins ar pasmerks jų pasiekėjus. Ir sovietiniams okupantams reikėjo mokslo rezultatų. 

Tarybinės lietuvių“ inteligentijos kūrimas

Po karo, 1945 m., Lietuvoje tebuvo likę apie 340 mokslo darbuotojų (įskaitant aukštųjų mokyklų dėstytojus), t.y. apie pusę iš buvusių (630) prieš karą. O  1950 m. jų būta apie 1200. Bet svarbiausia, kad apie 90 proc. jų  „vietiniai“, lietuviai.

Tik marksizmo-leninizmo katedrose daugiausia dirbo atėjūnai lenkai, rusai, žydai. Veikė apie 20 mokslo tyrimo institutų,  tarp jų ir Technikos, nagrinėję technikos mokslų problemas. Bet sąlygiškai dar gerokai atsilikta mokslo darbuotojais nuo TSRS vidurkio, skaičiuojant 10 000 gyventojų (TSRS – 8, RTFSR – 11, Estijoje – 11, Latvijoje – 8, o Lietuvoje – 5). Atsilikta dar ir pagal studentus (skaičiuojant 10 tūkst. gyventojų). TSRS jų teko 69, RTFSR – 77, Gruzijoje – 98, Estijoje – 80, Armėnijoje – 111, Latvijoje – 73, o Lietuvoje – 45 studentai.

Tuo metu Lietuvos gyventojai sudarė apie 1,41 proc. TSRS gyventojų, o mokslo darbuotojai – apie 0,8 proc. Trūkstant mokslo darbuotojų 1950 m. apie 50 proc. mokslo tyrimo įstaigose darbuotojų buvo antraeilininkai, kitaip sakant, dirbo keliuose etatuose įstaigose ar aukštosiose mokyklose. Palyginti dar daug mokslo darbuotojų dirbo neapsigynę disertacijų, ypač technikos mokslų srityse (apie 70 proc.).

VDU dalybos

Lietuvoje sparčiai statant vis naujų modernių įmonių, augo ir atitinkamų sričių inžinierių poreikis, o naujoms gamybos šakoms ir sritims reikėjo vis naujų mokslo tyrimų įstaigų. Pagrindinai inžinierių rengėjai buvo Kauno universiteto techniškieji fakultetai. Kadangi Universitete buvo ir Medicinos, ir Istorijos-filosofijos fakultetai, kurių veikla irgi netenkino „socializmo statybos poreikių“, 1950 m. vasarą TSRS aukštojo mokslo ministerija, kuriai priklausė ir Lietuvos aukštosios mokymo bei mokslo įstaigos, išklausė Lietuvos valdžios prašymo ir leido reorganizuoti Kauno universitetą į Kauno politechnikos ir Medicinos institutus.

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ne kartą buvo pertvarkomos ar kuriamos naujos ir kitos studijų ir mokslo tyrimo institucijos bei jų veiklos koordinavimo tarybos,  komisijos. Bet jų ypač padaugėdavo po nuolat „istoriniais“ skelbiamų TSKP suvažiavimų, plenumų. Tik tų komisijų, tarybų nariai, vadovai dažniausiai būdvo vis tie patys mokslo ar valdžios „korifėjai“.

Dažniausiai būdavo tų komisijų, tarybų keičiami tik pavadinimai, o turinys likdavo vis tas pats – sudaryti iliuziją, kad visa „tarybinė liaudis“ tik ir kovoja dėl „socializmo pargalės“, spartesnės  mokslo ir technikos pažangos.

Nuolat skelbta, kad tik mokslu remiantis ir TSRS sukurta. O kad tariamai mokslas neatskiriamas nuo TSKP, nuo sovietinės valdžios, iškilminguose valdžios posėdžiuose, plenumuose greta partinių ir sovietinių bosų būdavo pasodinama ir rektorių, akademikų, o retkarčiais ir dar koks studijų ar mokslo nomenklatūrai nepriklausančių. Dėl tariamos demokratijos įvaizdžio sukūrimo.

Lietuviška mokykla atėjūnų apsėstame Vilniuje ir jo krašte

Svarbus  lietuvių mokslinės techninės inteligentijos gausinimui buvo KPI skyriaus Vilniuje įkūrimas, nes Vilniuje ir jo krašte vyravo atėjūnai – lenkai, rusai, o iki karo – žydai. Po karo Kremlius, pirmiausia J.Stalinas, matyti, vis prisiminė 1939 m. pabaigoje slaptą pasitarimą su žlugusios Lenkijos (pasidalytos Vokietijos ir TSRS) vadais, kurie prašė Stalino, kad Vilniaus ir jo krašto negrąžintų Lietuvai, o įkurtų jame Lenkijos tarybinę respubliką, kaip bazę Lenkijos valstybei atkurti.

Tad ir pokario metais okupuotos Lietuvos vadams iš Kremliaus vis būdavo nurodoma, kad Vilniuje ir jo krašte turi būti apgyvendinami tik iš Baltarusijos, Ukrainos lenkai, baltarusiai, kad nebūtų tame krašte steigiama lietuviškų mokyklų. Ir nebuvo. To lyg laikėsi ir katalikų Bažnyčia, nes jos hierarchai vengė į Rytų Lietuvos parapijas siųsti lietuvius kunigus.

Tokias prielaidas, jog Kremlius Rytų Lietuvą laikė kaip starto aikštelę sunaikinti visai „nepriklausomybės užsinorėjusiai“ Lietuvai, patvirtintų ir 1988 – 1991 m. įvykiai tame krašte: to krašto komunistai ir lenkų patriotai – šovinistai, bolševikai, vadovaujami iš Kremliaus TSKP CK sekretoriaus O.Šenino ir pasiuntinių  iš Varšuvos, buvo sudarę lenkų respublikos (autonominės srities) tarybą (vyriausybę), kurios vienas pirmųjų nutarimų buvo neleisti  į tą kraštą atsikelti pirmiausia lietuviams.

Ir tik rusų demokratams 1991 m. vasarą Maskvoje, Leningrade ir kitose vietose įveikus bolševikus – pučistus, norėjusius TSRS sugrąžinti Stalino laikų režimą, ir uždraudus TSKP, buvo priversti kapituliuoti ir lenkai autonomininkai Rytų Lietuvoje.

Tad ir pokario metais Kremliui vis neatsisakant „globoti“ Vilniaus ir jo krašto, jame steigtos ne tik atėjūnams mokyklos, bet ir į to krašto įmones, statybas siųsti iš visos TSRS specialistai, daugiausiai lenkai, žydai, rusai, aiškinant tai „broliška parama“. Tada ir „partinėje spaudoje“ ypač daug suokta apie amžinąjį Vilniaus internacionalinį pobūdį, didžiausią tolerantiškumą visoms kalboms, religijoms, apie tai, kad Vilnius nuo amžių buvęs „Šiaurės Jeruzale“.

Beje, kaip tik tuo kiekvienas save gerbiantis žydas turėtų gėdytis, kad tais metais, kai lietuvių tauta buvo ypač persekiojama ir naikinama, jie, atėjūnai žydai, buvo tapę ir lietuvių sostinės valdytojais kartu su kitais kolonizatoriais ir okupantais, lietuvybės smaugėjais. Beje, ir šiandieną daugelis svetimo raugo mėgėjų, ES davatkų irgi mėgsta tą patį kartoti, taip vis ir nesuvokusių, kad lietuviai turėtų ne didžiuotis savo būta  tolerancija, o gėdytis, kad beveik visais laikais dėl pirmiausia pačio valdančiojo elito kaltės Lietuvos miestai, o pirmiausia sostinė Vilnius buvo paversta atėjūnų buveine, kad lietuvis, kaip minėta, buvo prikaustytas prie žagrės.

Padėtis kiek ėmė keistis, kai nuo 1956 m. Vilniuje buvo įsteigtas KPI vakarinis skyrius, vėliau filialas, sudaręs pagrindą savarankiško Vilniaus inžinerinės statybos instituto įkūrimui. KPI dėstytojai, mokslininkai ir kai kurių fakultetų studentai, kaip prieš karą jo pirmtako – VDU (sulietuvinant VU), sudarė daugumą Vilniuje kuriamos lietuviškos „inžinierių kalvės“ dėstytojų, mokslininkų, studentų. Pradžioje KPI VF fakultetai ir katedros veikė VU bei kitose laisvose patalpose.

1965 m. Vilniuje, Antakalnio gatvės gale prie kelio į Dvarčionis (vėliau pavadinta Saulėtekio alėja), buvo išskirta teritorija KPI VF ir kitų aukštųjų mokyklų miestelio statybai. Projekto autoriai buvo Miestų projektavimo instituto architektai Z. Daunoravičius, R. Dičius ir J. Jurgelionis. Tai buvo pirmasis toks projektas Lietuvos istorijoje, kai vienoje  teritorijoje išdėstomi dviejų stambių aukštųjų mokyklų pastatai (Vilniaus universiteto ir KPI Vilniaus filialo – būsimo Vilniaus inžinerinio  statybos instituto).

Greitai VISI tapo viena geriausių tokio profilio aukštųjų mokyklų TSRS. Kartu ir viena lietuviškiausių. Tarp VISI darbuotojų ir studentų visą laiką buvo gyva lietuvių tautos kovų dėl savo laisvės ir nepriklausomo valstybingumo atmintis.

Buvo ir didžiausio masto antiokupacinė kova

Einant metams TSRS ir Lietuvoje keitėsi ir inteligentijos kontrolės metodai: nuo represinio-banditinio pokario metais, Stalino laikais,  pereita prie labiau teisiškai grindžiamų Chruščiovo, Brežnevo laikais. Kito ir lietuvių tautos pasipriešinimo formos. Nuo partizaninio karo, trukusio beveik 10 metų, pereita  prie disidentinio. Visais pasipriešinimo kovos metais pasaulį ypač  stebino lietuvių pogrindinės antitarybinės spaudos gausa. Lietuvos partizaninio karo metais vos ne kiekvienas didesnis partizanų junginys bunkeriuose rengė ir įvairiais būdais spausdino savo laikraščius ir žurnalus, vienkartinius poezijos, publicistikos rinkinius.

Buvusiuose KGB arvhyvuose, taip pat pas partizaninės spaudos platintojus išliko apie 60 pavadinimų periodinių partizanų leidinių. Po partizaninio karo, lietuvių tautos patriotams perėjus į disidentinę kovą su okupantais, leista irgi daug įvairių pogrindžio leidinių. 1985 m. ėjo apie 17 pogrindinių žurnalų. Daugelis ir KPI VF, VISI studentų iš tos pogrindžio spaudos žinojo, kaip Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, suvokė „sovietinio internacionalizmo“ esmę – surusinimą.

Kova dėl nepriklausomos Lietuvos

Ji ėmė įgauti organizuotą ir kryptingą pobūdį, 1988 m. birželio  3 d. grupei lietuvių inteligentų – eilinių mokslininkų, rašytojų įkūrus Lietuvos pertvarkymo sąjūdį, o kiek vėliau ir kirus į TSRS “kertinį akmenį” TSKP  – ėmus nuo jos atskirti LKP, kad pavertus ją socialdemokratinio tipo, pasisakančia už nepriklausomą Lietuvą partija.

Tų metų spalyje reikalaujant lietuvių mitinguose, LTSR Aukščiausioji Taryba buvo priversta paskelbti lietuvių kalbą valstybine, leisti kelti ir daugiau kaip 50 metų draustą Lietuvos Trispalvę vėliavą ir kt. “Masėms” reikalaujant Kremlius buvo priverstas pakeisti ir LKP CK valdžią, pirmuoju sekretoriumi paskiriant Sąjūdžio mitinguose dalyvausį buvusį sekretorių A.Brazauską. 

Dalies LKP narių ir Sąjūdžio „susiliejimas“ sudarė sąlygas toliau vykdyti demokratinius pertvarkymus Lietuvoje, toliau stiprinti patį Sąjūdį, konkretinti jo veiklos tikslus ir metodus; sudarė sąlygas ir pačios partijos pertvarkymui. Ir tarp komunistų, kaip minėta, buvo daug Lietuvos patriotų, jos nepriklausomybės atkūrimo šalininkų (55-60 proc. Sąjūdžio, jo Tarybos narių sudarė LKP ir net LKP CK nariai, daug ir buvusių KGB agentų).

Kaip galėjo būti leista lietuviams įkurti Sąjūdį, „pertvarkyti“ savo padalinį –  LKP? 

TSKP, KGB visais laikais negailestingai susidorodavo, sunaikindavo visus, išdrįsusius bent kiek pakritikuoti TSKP, kaip galėjo būti leista lietuviams vėl kelti savo Trispalvę, už kurios vien slėpimą iki tol buvo baudžiama ilgų metų lagerio, buvo  negailestingai baudžiama jau vien už užsiminimą,  kad lietuvių kalba privalėtų  būti valstybinė, kad Lietuvos įstatymai turėtų būti aukščiau už TSRS ir pan.

Tačiau stebuklo nebuvo, nes TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas ir jo komanda planavo ne tik pakelti imperijos ekonomiką, bet siekė, kad TSRS taptų (apie tai, kad Rusija ir visos Vakarų Europos valstybės turi susijungti į „vieningą“ Jungtinių Europos valstybių sąjungą, vadovaujamą  bolševikų, rašė  V.Leninas  dar 1917 m.) savarankiškų tautų ir jų valstybių federacija, antrąja ES.

Tad rimčiau netrukdė ir Lietuvos Sąjūdžio veiklai, leido lietuviams vėl giedoti savo tautinį himną, kelti Trispalves vėliavas, vartoti lietuvių kalbą kaip valstybinę ir pan. Naujosios Sąjungos pagal M. Gorbačiovą pagrindu turėjo būti „atsinaujinusi“ TSKP su respublikinėmis KP, bendra kariuomene, bendromis sienomis, bendra valiuta ir bendrais perspektyviniais ūkio planais ir pan. 

Tad ir KGB archyvuose beveik neaptinkama dokumentų apie sąjūdininkų sekimą, areštus. Tačiau to dėmesio netrūko aktyviausiems TSKP „skaldytojams“ – LKP pertvarkymo į savarankišką ir už nepriklausomą Lietuvą pasisakančią partiją, ypač po to, kai daugelis ir lietuviškų rajonų partinių organizacijų narių  pritarė vadinamojo „MA savarankiškos LKP“ programinių dokumentų projektams, nors  TSKP CK vadai  nelabai tikėjosi,  kad LKP suvažiavime būtų pritarta pertvarkyti TSKP Lietuvos partinę organizaciją  į savarankišką socialdemokratinio tipo partiją.

Bet jei taip įvyktų, tai išgelbėti TSKP Lietuvoje turėjo slaptai suformuota ištikimųjų stalininė TSKP iš lenkų, rusų bolševikų – “LKP ant TSKP platformos”. Jos CK pirmuoju sekretoriumi paskirtas buvęs VISI Mokslinio komunizmo katedros profesorius M. Burokevičius. Tačiau įvyko – LKP XX suvažiavime (1989 m. gruodžio 22 d.) buvo nutarta atsiskirti nuo TSKP, nepaisant ir suvažiavimo dienomis M. Gorbačiovo grasinimų per telefoną, bolševikų protestų ir jų išėjimo iš suvažiavimo.

Bet tie probolševikai tesudarė apie 5 proc. (daugiausiai lenkai ir rusai) buvusių LKP narių (iš 205 tūkstančių narių). Tai patvirtino, kad daugeliui lietuvių TSKP – LKP tebuvo tik kaip būtinybė siekiant aukštesnių mokslo laipsnių ir vardų, vadovaujančiųjų pareigų. Ir vos atsirado galimybės rinktis su kuo, dauguma  buvusių partinių pasirinko lietuvių tautą ir nepriklausomą Lietuvą. Tegu dalis jų ypač tituluotųjų  ir neįsitraukė į aktyvesnę nepriklausomos Lietuvos atkūrimo veiklą, bet tais laikais daug lėmė, kad tituluotieji pritardavo ne tokiems tituluotiems sprendžiant ir įgyvendinant Lietuvos ėjimo nepriklausomybėn klausimus. Neretai visai neturėjo reikšmės, už ką vienas ar kitas buvo gavęs profesoriaus, akademiko ar kitus vardus.

Beje, tai tebėra gyva ir šiandieną. Ir kai kurie buvę ar tebesami net valstybės vadai ir vadukai tebemėgsta vadintis “profesoriais”, nors tą vardą okupacijos metais ir buvo pelnę už mokslinio komunizmo dėstymą ar už rašinius “komunizmo statybos” klausimais.

(Bus daugiau)

2016.07.01; 07:00

„Lietuvos mokslas: savas ir svetimas” – tokiu pavadinimu išleista dr. Algimato Liekio 45 – oji  monografinio pobūdžio 710 psl. knyga su daugiau kaip 300 iliustracijų apie mokslo ir studijų nuo seniausių laikų iki šių dienų vietą ir vaidmenį lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo kūrimo ir stiprinimo  kelyje.

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, nemažai kas teigia, kad mokslas – nepolitinis, bet kam ir kuriems tikslams panaudojami jo rezultatai, tai jau politika, kaip ir politika kokius ir kokių vertybių gynėjais išugdomi mokymo ir studijų institucijose.

Tai puikiai, remiantis ir įvarių laikų archyviniais, ir literatūrinais šaltiniais įrodoma ir bene  pirmajame tokio pobūdžio mūsų istoriografijoje veikale.

Ypač sunerimti daug ką turėtų priversti knygoje pateikiama analizė  apie dabartinį globalizmą studijose ir moksle, apie lietuvių Tautą ir nepriklausomą Lietuvą pražūtin stumiančių tokių aukštųjų mokyklų veiklos rodiklių, kaip „tarptautiškumas“ (sovietmečio „proletarinio internacionalizmo“ – surusinimo, dabar – suanglinimo ir pan. iškėlimas į aukščiausių rangą), apie šlovinimą tik dievo Dolerio ir jo sūnaus Euro ir pan.

Dėl to ypač didelis pavojus iškyla technikos studijų ir mokslo institucijoms, kad jose bus rengiami tik tarptautinių monopolijų kompiuteriams „priedai“ – abejingi savo Tautai ir Valstybei, jos kalbai ir kultūrai specialistai.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – autoriaus apžvalga apie naująją knygą, jos tematiką ir problematiką.

XXX

Dr. Algimantas Liekis

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas

Universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos – tai ne tik nauji mokslo sprendimai, išradimai, atradimai, dėstomų dalykų lygmuo ir išugdytų specialistų žinios, bet ir tų specialistų  suvokimas savo misijos. Lietuvių Tauta, nepriklausoma Lietuva, Tiesa, Teisingumas – tai  tie   matai, kuriais turėtų būti įvertinamos tiek praeities, tiek dabarties ir Lietuvos studijų, mokslo institucijos. Ne išimtis turėtų būti ir inžinieriai, technikos ir technologijų mokslininkai. Jie visais laikais didele dalimi lėmė,  lemia ir lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip ir kitų stiprybę,  žmonių gerovę ir ramybę.

Nesiklaupę prieš galingiausius

Nuo seniausių laikų žmonės stengėsi suvokti aplink egzistuojantį pasaulį, susikurti, pasigaminti darbą lengvinančių įrankių, ginklų, kurti remiantis ankstesnių gamintojų patirtimi ir nuolat papildant savąja. Ir tik gerokai vėliau pradėta tą patirtį apibendrinti, pagrįsti teorijomis, kurios  davė impulsą ir technikos, technologijų mokslų raidai.

Lietuviai, nuo amžių kurdami ir gamindamiesi darbams ir kovoms technikos gaminius niekuo nenusileido  kaimyninėms tautoms ir valstybėms, o daugely sričių jas ir pralenkė. Kitaip,  kaip drįsta teigti kai kurie mūsų istorikai, jei lietuviai būtų „sugebėję tik šluotas rišti“, kaip jie būtų daugiau kaip pora šimtų metų atlaikę galingiausios pasaulyje Romos popiežių ir imperatorių valstybės – Šventosios Romos  (Šventosios vokiečių tautos) imperijos, užėmusios vos ne visą dabartinės ES teritoriją, jos elitinių teroristų, pasivadinusių šventųjų vardais ordinų – Kalavijuočių ir Kryžuočių, nuolatinius puolimus.

Lietuviai viename su Europa pažangos kelyje

Mūsų protėviams nuo seno buvo žinoma ir vietinės geležies rūdos metalurgija. Aukštai vertinti lietuvių gaminti kalavijai jau XII a. Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje“. Gerą lietuvių ginklų kokybę patvirtina ir archeologiniai radiniai. Lietuviai, kaip ir tais amžiais vokiečiai, prancūzai puošė savo metalo ginklus dažniausiai raižymo, ėsdinimo ir kitais būdais. Kad lietuvių ginkluotė savo kokybe nesiskyrė nuo Vakarų Europos riterių, patvirtina ir tai, kad Lietuvos valdovas Vytautas Žalgirio mūšyje buvo įsakęs savo kariams užsirišti ant kairės rankos šiaudų  grįžtes, kad savieji nesusimaišytų su priešais.

Beveik tais pačiais metais Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europos kariuomenėse, pasirodė ir šaunamieji ginklai. Jau mūsų valdovo Gedimino laikais Lietuvos kariuomenėje (nuo 1341 m.) būta iš metalo išlietų patrankų, muškietų.

Daug patrankų lietuviai turėjo ir Žalgiryje, o vėliau, 1428 m., ruošdamiesi šturmuoti rusų Novgorodą, ten buvo nusivežę net 40 arklių tempiamą bombardą „Halką“ miesto sienoms griauti.

Pralaimėjimai – dėl nuolankumo ir egoizmo

Galingoji Lietuvos valstybė tada žlugo ne dėl pralaimėjimų kovose vos ne su visa Vakarų Europa, o dėl pačių valdančiųjų išdavysčių, sąmokslų, dėl to, kad  pasidavė gerokai silpnesnei popiežių ir imperatorių bernų valstybei – Lenkijai, atidavė į jos rankas svarbiausią tautos stiprybės šaltinį – valstybės savarankiškumą, katalikybės plėtojimo, švietimo, mokslo ir kalbos likimą. Tuo tarpu, kai katalikybė pačioje Lenkijoje buvo paversta valstybine religija, kai švietime, moksle, bažnyčiose vis labiau buvo įtvirtinama tik lenkų kalba. 

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Dr. Algimanto Liekio veikalas „Lietuvos mokslas: savas ir svetimas

Tad ir daugelis lenkų hierarchų, kaip ir kiti valdantieji Lietuvos ir Lenkijos, Krėvos, o ypač Liublino unijas aiškino savaip, kad dar neapsikrikštijusių Lietuvos kraštų apkrikštijimas – tai pirmiausia jų sulenkinimas.

Ir lenkų kunigai bei vienuoliai, atsidūrę Lietuvoje, nebaudžiamai visur aiškino ir reikalavo, kad Lietuva gali „eiti į Europą“ tik atsisakiusi savo pagoniškos  lietuvių kalbos, tik perimdama visa, kas lenkiška.

Tokią politiką visokeriopai rėmė ir popiežiai, ir imperatoriai, nes tik nugalėję, pajungę savo įtakon Lietuvos valstybę jie galėjo tikėtis pajungti savo įtakon ir Lietuvai priklausiusias Rytų slavų tautas, kurios nors ir nuo X a. buvo apsikrikštijusios, bet pripažino ne Romos popiežius ir imperatorius, o Bizantijos valdžią, skelbė, kad tik Bizantija yra tikroji Romos imperijos palikuonė.

Dėl to  popiežiai ir prieš rusus, lyg jie būtų pagonys, skelbė kryžiaus karus.

Bet rusų valdovai – carai, pasimokę iš lenkų, vokiečių, prancūzų ir kitų tautų, jų imperialistinių valstybių, privertė krikščionių (Rytų) bažnyčią tarnauti tik savo, savos valstybės interesams ir  jau nuo caro Ivano III (nuo XIV a.) ėmė skelbti, kad Rusijoje (iš pradžių Maskvos Didžiojoje kunigaikštystėje) gali būti tik viena religija – stačiatikių, viena kalba – rusų, vienas valdovas – caras.

Tuo tarpu Lietuvos valdovai toleravo visas religijas ir kalbas, menkai tesuvokė valstybės nepriklausomumo svarbą. Dėl to galima papriekaištauti ir Vytautui Didžajam, kuris, būdamas didžiausios Rytų Europoje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu, laukė Popiežiaus, imperatoriaus leidimo karūnuotis karaliumi, nors pastarųjų palaiminimas ir tebuvo reikalingas tik valstybių, priklausiusių Šventosios Romos imperijai, valdovams.

O Lietuva jai nepriklausė. Ir Vytautas galėjo karūnuotis, kaip kad karūnuodavosi Rusijos, Anglijos ir daugelio kitų valstybių valdovai. Bet tas per didelis tolerantiškumas, per didelis paisymas svetimųjų, ypač lenkų ir į jų rankas patekusios katalikų bažnyčios interesų ir nulėmė, kad galingosios Lietuvos valstybės kūrėja – lietuvių tauta vis labiau pirmiausia atėjūnų lenkų buvo paverčiama įname savo namuose, jų valios vykdytoja ir interesų gynėja, kol pagaliau ir pati valstybė liko tik Lenkijos valstybės provincija.

Tad ir XVI a. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas buvo jau ne lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, o svetimųjų vykdytos kovos su „katalikybės skaldytojais“ – Liuteriu ir kitais reformatoriais, krašto lenkinimo (katalikinimo) centras. Jame net nebuvo įkurta lietuvių kalbos katedra. Lietuviai net nebuvo priimami dirbti į žydų valdomą Universiteto spaustuvę, kad neišmoktų spausdinimo amato. Bet kadangi Universitetan buvo sukviesta dirbti ir gan žymių mokslininkų iš Vakarų, Šventosios Romos imperijos, tai nemažai buvo atlikta ir reikšmingų  mokslo darbų, nemažai prisidėta prie mokslinės minties plėtotės, bendro krašto intelektualinio lygmens pakėlimo, pirmiausia prie lenkinimo ir Lenkijos valstybės stiprinimo.

Tik beveik nieko dėl lietuvių tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo. Faktiškai jam ir viltis būtų buvusi galutinai užsmaugta, jeigu būtų įsigalėjusi 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija, kurioje iš viso nebeminėta nei „lietuvių tauta“, nei „Lietuvos“ vardai, o tik „lenkų tauta“, tik „Lenkija“. Tad ir teisus anas žemaitis, kuris ir tuos lietuvius istorikus bei politikus, kurie šlovina Liublino uniją ar Gegužės 3 – iosios vadinamąją lenkų konstitituciją, vadina paprasčiausiomis  „subinlaižomis“.

LDK didikų mokyklos

Techninei minčiai plisti krašte svarbią reikšmę turėjo ir karo mokyklos, dažniausiai steigtos LDK didikų. Antai 1747  m. Nesvyžiuje M.K. Radvilos  įkurtoje mokykloje rengti artileristai, fortifikacijos statybos ir kiti specialistai. Panašią mokyklą – karo inžinerijos 1774 m. įsteigė Gardino didikas Tyzenhauzas. 1782 m. panaši specialioji karo inžinerijos mokykla ėmė veikti ir Vilniuje. Jai vadovavo pulkininkas J. Jasinskis. Tarp jos dėstytojų buvo ir architektas L. Stuoka-Gucevičius ir kai kurie kiti Vilniaus universiteto dėstytojai. Šiose ir panašiose mokyklose buvo išeinami kursai ir apie įvairių ginklų gamybą, metalus, jų liejimo būdus ir kt. Tačiau, žinoma, mokyta daugiausia tik lenkų kalba, nes palaipsniui ir didikai jau buvo paniekinę savo tėvų ir protėvių – lietuvių kalbą.

Technikos – technologijos mokslais Vilniaus universitete pradėta kiek labiau domėtis tik žlungant vadinamajai „bendrajai Lenkijos – Lietuvos“ valstybei, po pirmojo jos pasidalijimo tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos (1772 m.). Tada išlaisvintame iš jėzuitų rankų universitete, kaip ir kitose mokymo įstaigose, imtasi pereiti ir prie „taikomojo pobūdžio“ dalykų studijų ir mokymo.

Tada rektorius M. Počobutas ir beveik visi universiteto profesoriai buvo pasirašę aktą ir dėl mokslų akademijos įkūrimo, kurios darbuotojai „turėtų globoti tik tuos mokslus, kurie šaliai galėtų būti reikalingiausi ir naudingiausi, – rašė jie. – Trumpai tariant […] (Mokslų akademijos – A. L.) tikslas būtų šviesti, skiepyti ir plėsti tautoje tiksliuosius mokslus, skirtus ne tik protui šviesti, bet ir tarnaujančius nuolatinei praktikai […]. Tokie mokslai yra geometrijos, mechanikos, geografijos, žemės ūkio, ekonomikos mokslai arba panašūs jiems – manufaktūra, istorija, gamtos mokslai […]“.  Tačiau, prasidėjus Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimui, Lietuvos įjungimas į Rusijos sudėtį sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą.

Po minėtų pertvarkymų Vilniaus universitete imta dėstyti ir aukštoji matematika, architektūra. Ją universitete dėstė Paryžiuje ir Romoje studijavęs architektas Laurynas Stuoka – Gucevičius (1753 – 1798). Jis parengė universitetui ir architektūros studijų programą, pagal kurią būsimieji specialistai turėjo išmokti ne tik suprojektuoti gražius pastatus, bet ir pasigaminti statybai reikalingus mechanizmus – keltuvus, poliakales ir kt. Be to, būsimieji architektai – statybininkai būdavo supažindinami su medžiagų atsparumo, statybinės statikos, statybinių medžiagų, statybinių konstrukcijų, geotechnikos, statybų technologijos, organizavimo, ekonomikos ir panašiais kursais, vėliau tapusiais savarankiškais.

Naujų lietuvybės smaugėjų naguose

Po pralaimėto 1830 n. sukilimo  Universitetas, kaip ir kitos studijų ir mokslo institucijos buvo uždarytos, jų turtai išvežti į Rusijos atitinkamas įstaigas. Tad jei daugelyje Europos valstybių  XIX a., ypač jo antroji pusė, prisimenamas kaip ypač spartaus naujų universitetų ir mokslo institucijų steigimo amžius, lietuvių tautai jis buvo kovos dėl savo kalbos, savo spaudos, dėl lietuviškų elementorių amžius – po pralaimėto 1863 m. sukilimo okupacinė rusų valdžia dar   uždraudė ir lietuviškas mokyklėles, lietuvišką spaudą. Tokių mokyklėlių steigimas,  išlaikymas,  lietuviškų knygelių leidimas bei platinimas buvo paskelbtas valstybiniu nusikaltimu.

Kita vertus, toks lietuvių kultūrinis ir ekonominis engimas buvo patogus lenkintojams – jie bruko  lietuviams  lenkiškas net  maldaknyges, ir nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai kunigai ar kokie lenkų švietėjai būtų išleidę nors vieną lietuvišką knygelę. Tas pats pasakytina apie gausias Lietuvoje žydų bendruomenes. Jose, beje, mokytasi lenkiškai, rusiškai, vokiškai, tik ne lietuviškai.

Beje, kaip sakyta, nepalankiai  lietuviams plėtotas švietimas ir mokslas dar ir prieš  patenkant (XVIII a. pabaigoje) Rusijos imperijon, esant vienoje valstybėje su lenkais (nuo Liublino unijos), mokslas ir studijos, švietimas buvo atiduotas į atėjūnų lenkų, kunigų rankas, o ir Vilniaus universitetas paskirtas „švietimo kuratoriumi“ rūpinosi tik lenkišku mokymu. Taip dar prieš patekimą į Rusijos imperijos sudėtį, Lietuva jau nebebuvo nė vienoje srityje lietuviška.

Lietuvą pražudė jos elito per didelis tolerantiškumas atėjūnų kalbai ir kultūrai, o labiausiai įsigalėjęs šiandienos terminu liberalizmas, kai egoistiniai siekiai, turtai tapo sverbesniais už Tautos ir jos valstybės savarankiškumą, kultūros klestėjimą. Bet į tą nuosmukį eita palaipsniui.  Dar nuo Gedimino laikų, Lietuvos miestai buvo perduodami atėjūnams lenkams, žydams, vokiečians, rusams, teikiant jiems įvairių  privelegijų. Net Lietuvos Statutuose buvo nurodoma, kad bajoras, persikėlęs į miestą, netenka savo bajorystės. Kitaip sakant, lietuvis buvo kaustomas tik prie žagrės. Tuo tarpu kai pralobę kaip ir žydai galėdavo įsigyti net bajorų titulus (tad ir XIX a. vidury per 30 proc. bajorų „lietuviškose gubernijose“ buvo bent „pusiau“ žydiški).

„Aušra“ lietuviams

Tik panaikinus baudžiavą ir atsiradus galimybei lietuvybę išsaugojusiems daugiausia valstiečių vaikams studijuoti, savarankiškai kūrybinei ir visuomeninei veiklai, taip pat pasirinkti gyvenamąją vietą, vis drąsiau imta skelbti, kad lietuvių tauta tokia pat kaip ir „lenkų“, bet turinti seniausią Europoje kalbą, didingiausią istoriją ir ji turi teisę ir privalo vėl būti istorijos kūrėja – atkuri savo, tik pačių lietuvių valdomą valstybę. Tarp pirmųjų to skelbėju buvo ir 1883 m. dr. Jono Basanavičiaus ir bendražygių Prūsuose pradėtas leisti „Aušros“ laikraštis ir slaptai knygnešių platintas po Lietuvą. Beje, jame yra žinučių ir apie lietuvius paprastus valstiečius, stebinančius apylinkių žmones savo sukonstruotomis  mašinomis.

Tais  sunkiaisiais XIX a. dešimtmečiais – lenkinimo, rusinimo ir dar ekonominio engimo metais tarp lietuvių buvo gyvos ir modernios technikos kūrimo idėjos. Tarp tokių ir skraidymo aparatų,  sunkesnių už orą, kūrimas.

Toks pavyzdys  galėtų  būti neturtingas žemaičių bajoras Aleksandras Griškevičius (1809-1863m.). Jis, baigęs Kėdainių mokyklą, dirbo teismuose ir kitose įstaigose sekretoriumi, raštvedžiu, vertėju, o laisvalaikiu projektavo ir statė įvairius skraidymo aparatus. Vieną jų, aerostatą su sparnais ir garo mašinos sukamu propeleriu jis aprašė savo knygelėje „Žemaičių garlėkys“. Iš brėžinių atrodo, kad tai turėjo būti gana gremėzdiškas įrenginys, kuris pagal savo aerodinamines savybes vargu ar būtų  galėjęs pakilti į orą ir skristi, bet tuo laiku ir Prancūzijoje, ir kai kuriose kitose šalyse buvo mėginama sukurti sunkesnius už orą skraidymo aparatus, varomus garo varikliu.

Vėl lietuviškai prabylant

Lietuvių tautos pabudimas iš lenkiškosios komos, kova su carizmu dėl savo, lietuvių kalbos ir laisvės, taip pat artėjančios visoje Rusijos imperijoje revoliucijos gausmas privertė carą  1904 m. gegužės 7 d. atšaukti lietuvių spaudos draudimą.

Atgavus spaudą, panaikinus lietuviškų mokyklų draudimą, kur kas drąsiau imta kelti reikalavimus atkurti Vilniaus universitetą, steigti lietuvių mokslo draugijas. Išsilaisvinančiai lietuvių tautai, jos švietimui ir mokslui daugiausia nuveikė dr. J. Basanavičiaus iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija, jos pradėtas leisti pirmasis lietuviškas mokslo žurnalas – „Lietuvių tauta“. Tarp svarbiausiųjų draugijos veiklos sričių buvo lietuviškų vadovėlių rengimas, kai kurių mokslo tiriamųjų  darbų ir lietuviškos švietimo  ir mokslo sistemos  kūrimo projektai.

(Bus daugiau)

2016.06.28; 05:59

GINTARAS VISOCKAS

Parašyti šį straipsnį paskatino neseniai dienos šviesą išvydęs prof. dr. Algimanto Liekio mokslinio – pažintinio pobūdžio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“.

Knygos pratarmėje rašoma, jog „toks Azerbaidžanas, koks yra šiandieną, – tai tik XIX a. Rusijos užkariauto „tikrojo Azerbaidžano“ šiaurinė dalelė prie Kaspijos vakarinių krantų“.

Knygos autorius istorikas pastebi, kad ir pastaruosius porą šimtų metų Azerbaidžano teritorija buvo mažinama, o jos žmonės patyrė genocidą, tremtį, žemių okupaciją bei aneksiją. Ir daugiausia, kaip įsitikinęs dažnas azerbaidžanietis, tai atsitikę dėl didžiųjų valstybių ir savotiško jų įnagio – kaimynų armėnų intrigų, kuriuos kadaise azerbaidžaniečiai priglaudė savo kaimuose ir miestuose. 

Taigi istoriko A.Liekio knyga – apie mums tolimą Kaukazą, apie ten, tolokai nuo Lietuvos, gyvenančių tautų tarpusavio nesutarimus, karus, teritorinius ginčus. Žiūrint paviršutiniškai, Mokslotyros instituto išleistoje knygoje nagrinėjami Lietuvai ne patys aktualiausi klausimai. Bet jei žvelgsime atidžiau, armėnų – azerbaidžaniečių ginčai, nepaisant milžiniškų atstumų, skiriančių Lietuvą ir šį regioną, nėra tolimi. Globaliame pasaulyje sąvokos „toli – arti“ tiesiog nėra.

Tautų kraustymai Kaukaze
Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kodėl šis veikalas – naudingas ir svarbus. Lietuvos politikams tenka ir dar ne sykį teks balsuoti įvairiuose tarptautinių institucijų organizuojamuose forumuose dėl Kalnų Karabacho konflikto. Bet vos tik mūsų parlamentarai ir politikai pradeda ruoštis šiems balsavimams, į Seimą plūstelna Armėnijos ambasados bei Lietuvoje gyvenančios armėnų diasporos atstovų komanda, įrodinėjanti, kaip būtent lietuviams politikams derėtų balsuoti.

Tad nuo seniausių laikų labiau armėnus palaikiusios Lietuvos politikams brukama vienpusiška nuomonė (apie šią nuolat iškylančią problemą yra užsiminęs Seimo narys Kęstutis Masiulis).

Azerbaidžaniečiai mūsų politikus laiko principingais, nepaperkamais, išmintingais, teisingais. Azerbaidžaniečiams nė mintis nekyla nurodinėti, kokią poziciją lietuviams derėtų užimti. Azerbaidžaniečiai įsitikinę, jog Lietuva, pati kadaise patyrusi milžiniškų teritorinių praradimų, pergyvenusi žiaurius karus, sukilimus, tremtis bei aneksijas, supras ne mažiau tragedijų patyrusio Azerbaidžano skausmą.

O juk mūsų Seimo nariai ne visuomet elgiasi principingai. Išklausę armėniškų versijų ir nežinodami visapusiškos padėties mūsų parlamentarai patys nesistengia ieškoti tikrųjų tiesų.

Nors, žvelgiant giliau, ir nuo Lietuvos politikų balsavimo priklauso, kas toje žemėje įsivyraus – taika, istorinis teisingumas ar dar vienas nuožmus karas, panašus į tą, kuris siautėjo 1992 – 1994-aisiais metais, kai azerbaidžaniečius puolė ne tik armėnų, bet ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų kariai bei rusų samdiniai.

Žodžiu, lietuviškojo principingumo pavyzdžių turime ne tiek daug. Štai Seimo narys K.Masiulis kadaise priklausė parlamentarės Dalios Kuodytės vadovaujamai Draugystės su dabartiniu Kalnų Karabachu grupei, bet, ilgainiui supratęs, jog ši narystė ginčija Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus, – pasitraukė.

O štai Lietuvos parlamentaras Kęstas Komskis prisipažino ne itin giliai išmanantis Kaukazo regiono specifiką. Bet vis tik nusprendė priklausyti Draugystės su dabartiniu Kalnų Karabachu grupei.

Beje, Azerbaidžano istorijos neišmanymo gausu ne tik Lietuvos Seime. Nesusigaudymo apstu ir Lietuvos istorikų, žurnalistų, kunigų gretose. Tiems, kurie vis dar mano, jog Kalnų Karabachas – armėniškos žemės, derėtų priminti, kad visa dabartinė Armėnija – tai dirbtinai Rusijos imperijos sukurta valstybė azerbaidžaniečių tautos gyvenamosiose žemėse.

Tautų kraustymai Kaukaze, pirmasis viršelis
Tautų kraustymai Kaukaze, pirmasis viršelis

Istoriko A.Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ taip apibūdinama ši problema: “Lietuvoje iki šiol nėra apibendrinančios knygos apie azerbaidžaniečių tautos kovą dėl savo laisvės ir nepriklausomybės, žemių netektis, santykių su didžiosiomis ir kaimyninėmis valstybėmis raidą. O tai žinoti svarbu lietuvių tautai, kuriai, kaip ir azerbaidžaniečių tautai, istorija buvo negailestinga, o kaimynai – ne patys geriausi“.

Maždaug prieš 200 metų net tuometinis Irevanas, dabartinės Armėnijos sostinė, buvo išskirtinai azerbaidžanietiškas. Tačiau nuo 1799-ųjų metų Rusijos imperija pradėjo aršiai puldinėti Kaukazą. Neatlaikiusi rusų spaudimo 1827 metų spalio 1-ąją dieną krito Irevano tvirtovė. Kokį miestą rusų kariai užėmė? Ogi – azerbaidžanietišką.

Apie tai byloja ir puolant tvirtovę dalyvavusio dekabristo Jevdokimo Lačino atsiminimai, kuriuose Irevano gyventojai įvardinami kaip totoriai (taip anais laikais buvo vadinami azerbaidžaniečiai). Azerbaidžanietišką Irevano kilmę mena ir garsusis Franco Rubo paveikslas „Irevano tvirtovės atidavimas 1827 metų spalio 1 dieną“. Irevano pilis minėtame paveiksle apsupta musulmoniškų maldos namų.

Jei atidžiau panagrinėsime išlikusius tų laikų rusiškus, turkiškus ir iranietiškus archyvus, menančius, kokias teritorijas nuo 1799 iki 1827-ųjų puldinėjo Rusijos imperija ir kokias sutartis ji sudarinėjo su tuometine Osmanų imperija (dabartinė Turkija) bei Iranu, tai matysime būtent tokius pavadinimus: užgrobtos ir pasidalintos žemės, kuriose gyvena „ardibižanskije plemena“, „tatarskije plemena“, kurios turi pavadinimą „Ardinbaidžan“ arba „Adrebižan“.

Jokiuose to meto dokumentuose, pasirašytuose net trijų Rusijos imperatorių (Petro I, Petro II, Pavlo I), nei 1827-aisiais pasirašytoje Turkmėnčajaus taikos sutartyje (rusiškoje ir turkiškoje versijose) neminima nei Armėnija, nei armėnai. Minimi tik azerbaidžaniečiai. Azerbaidžanietiškais chanatais įvardinama ne tik Giandža , Irevanas, bet ir Kalnų Karabachas.

Tautų kraustymai Kaukaze, antrasis viršelis
Tautų kraustymai Kaukaze, antrasis viršelis

Užtat senuosiuose archyvuose, kuriuos dabartinė Armėnijos valdžia norėtų bet kokia kaina sunaikinti arba bent jau pamiršti, esama išlikusių dokumentų, bylojančių: „Kai tik Irevano ir Nachičevanės chanatai bus užimti mūsų kariuomenės, tuoj tūkstančiai armėnų iš Persijos, Turkijos ir net iš Indijos su visais turtais apsigyvens okupuotose žemėse (taip rašo vienas armėnų šventikas Irevano tvirtovės šturmui vadovavusiam generolui  Ivanui Fiodorovičiui Paškevičiui). Tačiau įdomiausia, kad net ir po masinio armėnų antplūdžio į Rusijos imperijos užgrobtas žemes Irevano tvirtovę užėmęs generolas I.Paškevičius savo laiške priverstas konstatuoti: „totoriai (taip anais laikais vadinti azerbaidžaniečiai – auoriaus past.) šioje provicijoje sudaro 2/3 visų gyventojų“.

Nepasitikintiems senaisiais archyvais galima kaip pavyzdį pateikti 1835 metais britų išleistą žemėlapį, kuriame nėra jokios Armėnijos – tik azerbaidžaniečių apgyvendintos teritorijos. Net ir amerikiečių kartografų 1835-aisiais sudarytame žemėlapyje nėra Armėnijos. Toji teritorija, kuri dabar laikoma Armėnija, 1835-aisiais vadinta azerbaidžanietiškomis žemėmis. 1786 metais rusų diplomatas Stepanas Barnašovas, rezidavęs tuometinėje Gruzijoje, aprašė, kad šiauriau Arakso upės – Adrebižano žemės. Su pavadinimu „Armėnija“ tikrai nesupainiosi. 1864-aisiais metais britų konsulas Ketas Abadas oficialiai pranešė, kokias žemes Rusija yra okupavusi šiauriau Arakso upės. Minimos azerbaidžaniečių, totorių, bet ne armėnų gentys.

O jei dar prisiminsime, kaip armėnų ir rusų pastangomis azerbaidžaniečiai iš savo gimtųjų žemių buvo vejami 1918- 1940-aisiais, kaip buvo išstumti 1948 – 1953-aisiais, jei turėsime omenyje, kad 1990-aisiais metais, kai byrėjo tuometinė sovietų imperija, Kalnų Karabachas oficialiai priklausė Azerbaidžanui, visi šiandieniniai ginčai dėl Kalnų Karabacho priklausomybės atrodo keistai. Tiesiog viena pusė – per daug įžūli, remdamasi agresyviosios Rusijos ir savo diasporos tokiose šalyse kaip JAV parama.

Bet jei šiuos argumentus pabandytum pateikti proarmėniškai nusiteikusiems Lietuvos politikams ir istorikams, sulauktumei kategoriškos atmetimo reakcijos. Mat Jerevanas primygtinai reikalauja remtis tik jų, armėnų, šaltiniais, o visus kitus – atmesti kaip tendencingus.

Štai amerikiečių mokslininkas Robertas Hjusonas sako: „Jerevane mane įtikinėjo, kad mes, vakariečiai, neturėtume gilintis, kas apie Armėniją ir Azerbaidžaną parašyta kažkur kitur. Mes labiau pasitarnautume Armėnijai, jei tiesiog išverstume į kitas kalbas tai, kas parašyta Armėnijoje, kas parengta Armėnijos mokslų akademijos“.

Ši amerikiečių mokslininko įvardinta tendencija, deja, labai gaji ir Lietuvoje. Kai kurie Lietuvos istorikai paniškai bijo imtis armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimų temos. O jei ir ryžtųsi, tai pirmiausia reikalautų įsiklausyti į armėnų argumentus ignoruojant azerbaidžanietiškuosius.

Algimantas Liekis
Istorikas Algimantas LIEKIS, knygos „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.” autorius

Todėl prof. dr. istoriko Algimanto Liekio knyga „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“  – svarbus veikalas. Tai – pirmasis lietuviškas istorinis darbas, kuriame įsiklausoma ne vien į armėnų argumentus. Čia išgirsta ir azerbaidžaniečių pozicija. Pirmą sykį lietuvio istoriko knygoje išsamiai apžvelgiami Armėnijai nepalankūs faktai. Net bandoma ieškoti panašumų tarp to, kaip teritorijas prarasdavo Azerbaidžanas ir kaip savo žemių netekdavo Lietuva.

Istoriko A.Liekio knygą sudaro per dešimt svarbių temų. Pavyzdžiui, skyriuje „Kur įmintos azerbaidžaniečių pėdos“ nagrinėjamas dabartinių azerbaidžaniečių – tiurkų ir jų protėvių gyvenimo dabartinėse žemėse pagrįstumas. Skyriuje „Kiek giliai įminti armėnų pėdsakai?“ mėginama atsakyti į klausimą, kaip ir kada armėnai apsigyveno Užkaukazėje. Skyriuje „Mažosios tautos didžiųjų žaidmimuose“ analizuojama, kaip didžiosios valstybės manipuliavo Kaukazo tautų likimais.

Ypač svarbus skyrius „Laisvė – kitų nelaisvės kaina“. Jame gilinamasi, kaip armėnai norėjo sukurti valstybingumą tiurkų, gruzinų, azerbaidžaniečių žemių sąskaita.

Dėmesio verti ir kiti skyriai. Pavyzdžiui, „Nusikaltimuose be atpildo“ istorikas A.Liekis domisi aukomis, kritusiomis 1905 – 1907-aisiais metais Baku mieste.

Įdomių faktų ras ir naujausiosios istorijos gerbėjai. Sakykim, daug vietos skiriama analizei, kaip Sovietų Sąjungos laikais iš Azerbaidžano buvo atiminėjamos teritorijos ir atiduodamos armėnams, kas ir kodėl organizavo riaušes Sumgaito mieste, kodėl itin žiauriai išžudyti taikūs Chodžaly gyventojai, kaip džentelmeniškai elgėsi azerbaidžaniečiai, kai armėnų gyvenamą Spitaką sugriovė galingas žemės drebėjimas, apie „paskutinius imperijos atokvėpius – 1990-ųjų sausio mėnesio skerdynes sostinėje Baku ir Michailo Gorbačiovo atsakomybę…

Istoriko A.Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ aktualus ir skyrius „Teisingumas nenugalimas, bet sunkiai įgyvendinamas“. Čia profesorius pasakoja apie diplomatines pastangas įtikinėjant Armėniją grąžinti okupuotas azerbaidžanietiškas žemes bei „kaimyniško sugyvenimo viltis“.

Knygos autorius nepamiršo net lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės – Mickevičiaus, kadaise gyvenusio ir dirbusio Azerbaidžano sostinėje, bei jo kūrinių, kuriuose apie azerbaidžaniečius rašoma palankiai, su meile ir didele pagarba.

Tikiu, istoriko A.Liekio darbas padės pralaužti Lietuvoje nusistovėjusią nuostatą „apie Armėniją kalbėti tik gerai arba nieko“. Ir tuo pačiu padės lietuviams susigaudyti sudėtingose geopolitinėse intrigose.

Tai – tarsi skolos grąžinimas Azerbaidžanui, apie kurį mes ištisus dešimtmečius nenorėjome girdėti nieko palankaus.

Slaptai.lt nuotraukose: veikalo „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ viršeliai ir pats knygos autorius prof. dr. Algimantas Liekis.

2016.05.18; 19:16

Mokslotyros institutas serijoje „Lietuvių Tauta“ 2015 m. išleido istoriko Algimanto Liekio iš Amerikos lietuvių periodinių ir vienkartinių leidinių sudarytą knygą „Juokdariai, vienykitės“.

Knygoje pateikiami juokai iš Amerikoje leistų periodinių ir vienkartinių leidinėlių yra parengti tokie, kurių Lietuvos bibliotekose beveik neįmanoma rasti. Tačiau tenai tų leidinėlių tiražai buvo palyginti gan dideli ir dar šiandieną dažnas senesnis išeivis JAV ar Kanadoje prisimena juos ir, žiūrėk, kokiame susibuvime suskelia juokelį iš nurodytų leidinėlių. 

Continue reading „Amerikos lietuviai juokiasi ( 5 )”

Mokslotyros institutas serijoje „Lietuvių Tauta“ 2015 m. išleido istoriko Algimanto Liekio iš Amerikos lietuvių periodinių ir vienkartinių leidinių sudarytą knygą „Juokdariai, vienykitės“.

Knygoje pateikiami juokai iš Amerikoje leistų periodinių ir vienkartinių leidinėlių yra parengti tokie, kurių Lietuvos bibliotekose beveik neįmanoma rasti. Tačiau tenai tų leidinėlių tiražai buvo palyginti gan dideli ir dar šiandieną dažnas senesnis išeivis JAV ar Kanadoje prisimena juos ir, žiūrėk, kokiame susibuvime suskelia juokelį iš nurodytų leidinėlių.

Continue reading „Amerikos lietuviai juokiasi ( 3 )”

Mokslotyros institutas serijoje „Lietuvių Tauta“ 2015 m. išleido istoriko Algimanto Liekio iš Amerikos lietuvių periodinių ir vienkartinių leidinių sudarytą knygą „Juokdariai, vienykitės“.

Knygoje pateikiami juokai iš Amerikoje leistų periodinių ir vienkartinių leidinėlių yra parengti tokie, kurių Lietuvos bibliotekose beveik neįmanoma rasti. 

Continue reading „Amerikos lietuviai juokiasi ( 2 )”

Mokslotyros institutas serijoje „Lietuvių Tauta“ 2015 m. išleido istoriko Algimanto Liekio iš Amerikos lietuvių periodinių ir vienkartinių leidinių sudarytą knygą „Juokdariai, vienykitės“.

Knygoje pateikiami juokai iš Amerikoje leistų periodinių ir vienkartinių leidinėlių yra parengti tokie, kurių Lietuvos bibliotekose beveik neįmanoma rasti. Tačiau tenai tų leidinėlių tiražai buvo palyginti gan dideli ir dar šiandieną dažnas senesnis išeivis JAV ar Kanadoje prisimena juos ir, žiūrėk, kokiame susibuvime suskelia juokelį iš nurodytų leidinėlių.

Tarp tokių yra ir juokų, skelbtų Amerikos lietuvių humoro ir satyros periodiniuose ir vienkartiniuse leidinėliuose, kaip „Akėčios“ (JAV, 1964-1968 m.), „Amerikos lietuvių juokai“ (vienkartinis leidinėlis, JAV, 1927 m.), „Dagys“ (JAV, 1910-1911m.), „Dainos – juokeliai net linksta keliai“ (vienkartinis leid., JAV, 1916 m.), „Nusišypsok“ (vienkartinis leid, 1935 m.), „Skunkė“ (Kanada, laikraštis, 1953 m.), „Smeigtukas“ (JAV, 1958 m.), „Svirplys. Dainuškos, kupletai“ (vienkartinis leid. JAV, 1941 m.), „Vėpla“ (Kanada, 1955 – 1958 m.), „Tarka“ (1911-1918 m., 1953 m.), „1928 metų juokų, dainų ir sapnų orakulas“ (vienkartinis leid, JAV, 1928 m.) ir kiti. (Algimantas Liekis, iš Pratarmės)

Continue reading „Amerikos lietuviai juokiasi (1)”

Atviras laiškas LR Seimo opozicijos lyderiui, Tėvynės jungos (Konservatorių) partijos pirmininkui p. Andriui KUBILIUI ir istorijos detektyvų kūrėjui, kultūros antropologui ir žymiam žurnalistui p. Virginijui SAVUKYNUI, 2015 m. sausio 29 d. DELFI tinklalapyje paskelbusiems straipsnius: A.Kubilius – „Ir aš myliu Lenkiją“; V.Savukynas – „Prieškario Kaune buvo trikalbės lentelės, ir lietuviai nenutautėjo“.

Pirmiausia, pone A.Kubiliau, perskaitęs JŪSŲ straipsnį pamaniau, kad čia kokia JŪSŲ humoreska. Bet kadangi man teko pažinti JUS kaip didelį nepriklausomos Lietuvos patriotą, labai protingą ir veiklų politiką ir iki šiol neteko girdėti iš JŪSŲ bent panašių kaip tame straipsnyje teiginių, tai po to pamaniau, kad gal staigiai pasikeitė JŪSŲ vertybių skalė?

Continue reading „Batlaižių saviplaka?”

Lietuva niekad nepamirš gūdžios 1991-ųjų sausio 13-osios.

Tai – natūralu. Iš principingų tautų atminties tokių skriaudų neištrinsi. Neįmanoma ištrinti.

Rytų kontekstas

Ši diena mena svarbų lietuviškos sąmonės lūžį. Niūrią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį supratome, jog imperija nepaleis be aukų, keršto ir pykčio. Tačiau tą naktį, stovėdami barikadose prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, pajutome ir pergalės skonį: Blogio imperija nusilpusi, mes galime laimėti…

Continue reading „„Juodasis sausis“: lietuviška ir azerbaidžanietiška versijos”

Retas Nepriklausomybės kovų dalyvis pateko į istoriją. Tūkstančiai buvo ir liko tiks statistiniai vienetai, be vardų, be pavardžių. Nei kapo, nei kryželio ant jų kapų neliko. Juozas Bakanauskas iš Valkininkų valsčiaus, Molių kaimo į istoriją pateko ne tik su vardu ir pavarde – išliko ir jo paskutinis laiškas Motinai.

“1932 m. lapkričio 30 d. “Okupantai lenkai nužudė Vilniuje nekaltą lietuvį Juozą Bakanauską”.

“[…] Vilniuje lenkų karo teismas spalio 13 d. nuteisė mirti 3-čio sunkiosios artilerijos pulko kareivį Juozą Bakanauską ir spalio 14 d. sušaudė…” Ta byla buvo lenkų agentų iš piršto laužta.

Continue reading „Už ką sušaudytas Juozas Bakanauskas”

Sena tiesa, kad tikra kaimynystė, draugystė įmanoma tik tarp gerai vieni kitus pažįstančių, geranoriškų ir teisingų partnerių. Tarp artimiausių kaimynų nuo amžių lietuviams buvo lenkai. Tą kaimynystę lietuviai mėgina išsaugoti ir dabartiniais laikais. Kaip to būtinumas dažnai  nurodoma  ir  „strateginė partnerystė“.

Tačiau nepaisant pastangų, vis nėra tos rimtos kaimynystės; svetimkūniu dažnam lietuviui atrodo ir lenkų bendrija Rytų Lietuvoje, kuriuos kai kurie nariai – šovinistai neretai kaltina lietuvius nacionalizmu ar tariamai jų, lenkų, teisių pažeidimu.

Continue reading „Kodėl – svetimi lietuvių namuose?”

„Svetimi lietuvių namuose“ – tokiu pavadinimu istoriko  Algimanto  Liekio  monografija neseniai pasirodė Lietuvos knygynuose. Tai – 42-oji autoriaus knyga. Jis – 1400 straipsnių  autorius, dar apie 60 knygų sudarytojas. Slaptai.lt skaitytojams siūlome dr. Algimanto Liekio kalbą, pasakytą LR Seimo Europos informacijos biure pristatant veikalą „Svetimi lietuvių namuose“.

XXX

Dr. Algimantas Liekis

Sena tiesa, kad tikra kaimynystė, draugystė įmanoma tik tarp gerai vieni kitus pažįstančių, geranoriškų ir teisingų partnerių. Tarp artimiausių kaimynų nuo amžių lietuviams buvo lenkai. Tą kaimynystę lietuviai mėgina išsaugoti ir dabartiniais laikais. Kaip to būtinumas dažnai  nurodoma  ir  „strateginė partnerystė“.

Tačiau nepaisant pastangų, vis nėra tos rimtos kaimynystės;  svetimkūniu dažnam lietuviui atrodo ir lenkų bendrija Rytų Lietuvoje, kuriuos kai kurie nariai – šovinistai neretai kaltina lietuvius nacionalizmu ar tariamai jų, lenkų, teisių pažeidimu.

Daugelio to priežastis, kad lenkai ar sulenkėjusieji ir nežino, kaip jie atsidūrė Lietuvoje, kur jų ir kur lietuvių tikrosios etninių ir istorinių žemių ribos, kas yra tikrasis Lietuvos valstybės sukūrėjas ar pan. Ir dėl to daugeliu atvejų kalti ir mes, lietuviai, kad svetimtaučiai, dėl vienų ar kitų priežasčių gyveną mūsų žemėse, neintegruojami, nesinaudoja tomis pačiomis teisėmis, kaip ir mes, Lietuvos valstybės suvereno atstovai.

Kita vertus, ir geranoriškiausiam lenkui surasti istorijos knygose atsakymą, kaip jo tolimesni protėvėviai  atsidūrė lietuvių žemėse,  beveik neįmanoma.

Istorija – bolševikų tarnaitė?

Istorija  – subjektyvus mokslas ir priklauso nuo valdžios politikos, ideologijos, o ypač nuo rašančiųjų  vertybinių nuostatų.

TSRS gyvavimo metais skelbta, kad istorija ir apskritai mokslas  – bolševikų partijos tarnaitė.

Po karo, antrosios TSRS okupacijos pradžioje, 1946 m. balandyje ir LTSR MA sesijoje akademikai LKP(b) CK nurodymu patvirtino nuorodas, kaip istorikai turi vertinti Lietuvos istorijos svarbiausius įvykius ir procesus: nurodyta, kad pažangiais galima  įvardinti  tuos, kurie skatino lietuvių tautos suartėjimą su „didžiąją rusų tauta“, spartino  bolševikų partijos bei „vieningos TSRS  susikūrimą“.

Bet ir be tokio nutarimo panašiai ir buvo  beveik visų neokupuotų valstybių istoriniuose darbuose: teigiamai  vertinta tai, kas stiprino tą tautą ir jos sukurtąją valstybę.

Taip lenkų istorikų darbų tik teigiamai vertinta ir vertinama tik tai, kas susiję su lietuvių tautos ir Lietuvos įjungimo, sėkmingais lenkinimo procesais. Tarp didžiausių laimėjimais visur įvardijama Krėvos, o ypač Liublino unijos, po kurios Lietuva faktiškai tapo Lenkijos provincija ir dar Lenkijai užgrobus beveik visą Lietuvos valdytąją Ukrainą; nacionaline lenkų šventė yra Gegužės 3 – oji, t.y. prisiminimas, kai 1791 m. Lenkijos seime buvo priimtas valstybės įstatymas, vėliau pavadintas Konstitucija. Jei ji būtų buvusi įgyvendinta apie mūsų, lietuvių Tautą ir Lietuvą bežinotume tik iš vadovėlių – toje vadinamoje Konstitucijoje jau visai net jau nebeminėta lietuvių Tauta, Lietuva, tik „lenkų tauta“, „Lenkija“.

Beje, 2007 m. ir mūsų, LRS Seimo, prezidento  Valdo Adamkaus iniciatyva, matyt, norint įsiteikti Lenkijai,  buvo paskelbta apie Gegužės 3 – osios įrašymą į  svarbiausių Lietuvos valstybės minėtinų dienų sąrašą. Kitaip sakant mūsų Seimas tada paskelbė galutinę  lietuvių Tautos ir jos sukurtosios LDK pasmaugimo dieną džiaugsmo švente.

Dar daugiau tame posėdy kalbėjęs LR Prezidentas, Seimo nario Emanuelio Zingerio kompanijos trubadūrai pūtė, kad ta Lietuvos pasmaugimo diena turi  būti pavyzdžiu visai ES, kad tokių šviesuolių, kaip poeto Adomo Mickevičiaus elgesys, taip ir neapsiprendusio, lietuvis jis ar lenkas, – tai  ir ateities ES pavyzdys.

Žinoma, visą  tą  spektaklį  mūsų valstybės vadai ne patys sugalvojo, o vadovavosi vadinamojo „istorikų cecho“ brigadininkais,  tarp kurių buvo net keturiais „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinais apdovanotųjų, Lietuvos  mokslo premijų laureatų – „padlaižių cecho“, kuriems ir mūsų, lietuvių Tauta, jos atkūrimas nepriklausomos tautinės lietuvių valstybės, buvęs vos ne tamsių kaimo bernų išmonė.

Beje, kad teisūs tik aukštesnįjį laipsnį ar vardą turintys,  nėra nauja ir  okupacijų  metais – leidimą dėl vienų ar kitų istorinių darbų skelbimo duodavo tik valdžios palaimintieji mokslininkai – nomenklatūrininkai.

Istorinės atminties valdymas

Tačiau istorijoje kaip ir kai kuriuose kituose moksluose, lemia ne vertintojų vardai ir titulai, o kiek jie yra išstudijavę tuo klausimus istorinių šaltinių. Bet ir dabar, kaip sakyta  istorijos moksle, dažnai teisus pripažįstamas tas, kurio antpečiuose daugiau žvaigždučių. Tokia sistema buvo ir yra labai patogi visoms ir linkusioms į diktatūrą  valdžioms, nes prisidengus tariama „mokslinės visuomenės nuomone“ galima „valdyti“ ir istorinę atmintį, panaudoti ją dabarties  vykstantiems įvykiams ir procesams paaiškinti ir pateisinti, ir, kad nebūtų paskelbti darbai, jei neatitinka valdančiųjų politikos.

Tai, kad mūsų istoriografijoje vyrauja darbai, kuriuose  atkartojamos neretai lenkų istorikų – šovinistų    nuostatos, jų mintys  apie mesijinį lenkų vaidmenį lietuvių Tautai ir Lietuvai lėmė ir tai, kad Lietuvai atitekus Rusijos imperijai, kalbėti apie Lenkijos ir lenkų skriaudas lietuviams ir Lietuvai  būtų buvę tolygu kaip pateisinti Rusijos okupaciją ir aneksiją. Taip ir buvo įtvirtinta  nuomonė, kad jei esi ne rusų šnipas, ne bolševikas, o patriotas ir tikras katalikas, tai ir privalai  pasisakyti tik už Lenkijos atkūrimą, kalbėti ir melstis  tik lenkiškai.

Lenkinimui labai pasitarnavo ir lietuviškosios spaudos draudimas – nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai, jų kunigai būtų išleidę nors vieną lietuvišką knygelę. Priešingai, užtvindė Lietuvą tik lenkiškomis. Panašiai vyko ir TSRS okupacijos metais, kada, kaip minėjau, visur ir visiems buvo kalama į galvas, kad tik TSRS, rusų tauta išgelbėjo Lietuvą ir lietuvius nuo pražūties ir, kad tik  “tarybinių tautų šeimoje“ yra šviesios ateities garantas.

O kad nepateisinus TSRS okupacijos ir aneksijos nemažai ir dorų lietuvių istorikų savo darbuose vengė kritiškiau analizuoti buvusius santykius su lenkais, unijas su jais, kaip ir bendros valstybės pražūtingumą lietuvių Tautai ir Lietuvai. Taip ir išėjo, kad daugiau kaip 200 m., ir po Lenkijos žlugimo, nebuvo rimčiau analizuota lenkų ir Lenkijos vykdyta politika lietuvių Tautos ir Lietuvos valstybės atžvilgiu.

Net ir šiandieną vengiama viešai pasakyti, kad lenkiškoji bažnyčia vykdė nusikalstamą lenkinimą Lietuvoje, kad Lenkijos viršininkas J. Pilsudskis ir visa jo šutvė, okupavusi ir aneksavusi neprikausomos Lietuvos sostinę Vilnių ir jo kraštą turi būti nuteisiami, kad niekada nė lopinėlis Lietuvos žemių nepriklausė ir nepriklauso lenkams ir Lenkijai, kad tiek Vasario 16 – osios, tiek Kovo 11 – osios Lietuvą sukūrė tik lietuvių Tauta, kuri  vienintelė ir tėra Lietuvos suverenas.

Lietuvių tautos valios nepaisymas

Jei, kaip minėjau, okupacijų metais tai buvo pateisinama, kad nepasitarnavus  okupantams, tai dabar jau,  kad …. nepakenkus ES, tariamai draugystei su  Lenkija.     To pavyzdžiu galėtų būti ir neseniai Delfi tinklalapyje paskelbtas vieno iš mūsų Seimo ir stambiausios partijos lyderių raginimas, kad būtina patenkinti V. Tomaševskio ir jo gvardijos reikalavimus dėl lenkiškos rašybos ir lenkiškų vietovardžių, nes, girdi, sudėtinga padėtis Ukrainoje ir reikią broliškai sugyventi su Lenkija – t.y. nepaisyti Lietuvos Konstitucijos ir suvereno – lietuvių Tautos suvereno valios.

Minėto politruko rašinys – tipiško praėjusių amžių sulenkėjusiojo dvasios atspindys; jei lenkams ir Lenkijai rūpėtų geri, lygiaverčiai partnerški santykai su Lietuva, tai jie, kaip dešimteriopai stipresni pirmiausia ir parodytų savo   gerą valią ir nekurstytų nesantaikos su lietuviais, remdami   savo bendrijos Lietuvoje, keliančią  Lietuvos valstybę ir jos suvereną žeidžiančius reikalavimus. Bet ne, ir lietuviai – mūsų išrinktieji į Seimą, vienas kitą aplenkdami skuba  įsiteikti tvirtesniems, galingesniems, drebėdami, kad tik tie, galingesnieji, nepasijustų nesmagiai ir dėl padarytų lietuvių Tautai ir Lietuvai kad ir pačių didžiausių šunybių: bijo pasakyti ir agresyviausiems lenkams Šalčininkuose, jau nekalbant apie Vilnių, kad jie yra atėjūnais ar buvusių  kolonizatorių palikuonys lietuvių žemėse, kad jie turi tik tas teises, kurias turi Lietuvos valstybės suverenas – lietuvių Tauta.

Tik dėl kryžiuočių ir Maskvos kunigaikščių puolimų Lietuvos didikai pasirašė ir minėtuosius unijinius aktus  Krėvoje ir Liubline. O taip pat sutiko ir su dabar lenkų garbinamosios vadinamosios Gegužės 3 – osios konstitucijos priėmimu.

Bet kaip sakyta, nuolaidžiaujant Lenkijai ir lenkams neretai užmirštama ne tik senoji, bet ir pastarųjų dešimtmečių istorija.

Lenkija niekad neskubėjo paremti Lietuvos

Lenkija iki Antrojo pasaulinio karo buvo  vienintelė Europos valstybių nepripažinusi  nepriklausomos Lietuvos valstybingumo de jure; Lenkija ir šiandieną  nepasmerkė ir nepasmerkia  J. Pilsudskio ordų įvykdytos  Rytų Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Bet ir mes patys, lietuviai, savos valstybės piliečiai, nenuteisėme dar to agresoriaus, nors  kai kurių lenkų ir dievuku laikomo.

Pagaliau Lenkija buvo tarp paskutiniųjų  Europoje,  pripažinusi  de jure  ir Kovo 11 – osios  Lietuvą – tik 1994 m. (tuo tarpu Boriso Jelcino Rusija – nuo 1991 m. vasaros); knygoje paskelbiau sąrašus ir kas dalyvavo lemtingąją Sausio 13 – ąją LRT pastatų, TV bokšto Vilniuje gynyboje, tačiau tarp gynėjų, sužeistųjų nėra nė vieno lenko. Tačiau jų, iš Vilniaus, Šalčininkų ir kai kurių kitų rajonų bei apylinkių būdavo gausiausiai  „Jedinstveninkų“, kitų okupantų sambūrių organizuotuose antilietuviškuose renginiuose.

Ir po kruvinųjų Sausio 13 – osios įvykių nesulaukta paguodos, paramos ir iš Lenkijos valdžios. Tuo tarpu kai Rusijos prezidentas B. Jelcinas jau tą pačią dieną atvyko į Taliną ir pasirašė sutartis su Baltijos valstybių vadovais. Iš Peterburgo, Maskvos atvyko  daug rusų  demokratų delegacijų. Tūkstančiai dorųjų rusų   Maskvoje, Peterburge ir kituose didžiuosiuose Rusijos miestuose išėjo į gatves reikalaudami nutraukti agresiją prieš nepriklausoma pasiskelbusią Lietuvą.

Trumpai sakant, tiek praėjusiais amžiais, tiek pastaraisiais laikais lenkams ir Lenkijai lietuviai būdavo tiek „broliais“, kiek tai būdavo naudinga tik jiems patiems, kiek ta brolystė stiprino lenkus ir jų valstybę. Tai pasikartojo ir Sąjūdžio, dabartinės nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metais. Jais, ypač sunkiais mūsų Tautai atgimstančiai nepriklausomai Lietuvos valstybei, ypač sustiprėjo Rytų Lietuvos lenkų ir sulenkėjusiųjų antilietuviškumas, antivalstybinė veikla, kurią rėmė ir daugelis vadų iš Varšuvos, net Lenkijos prezidentai.

Beveik visi jie viena ar kita forma ragino lenkus  paskelbti  Rytų Lietuvą  lenkų autonominiu kraštu ir  likti net TSRS sudėtyje ar prisijungti prie Baltarusijos TSR, kad tuo sutrukdžius Lietuvai tapti nepriklausoma. O kaip būsimasis Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnievskis vedė net slaptas derybas su bolševikų Lietuvoje vadu M. Burokevičiumi dėl bendradarbiavimo sutarties pasirašymo. Bet nespėjo. Pralaimėjus ginkluotam stalinistų pučui Rusijoje ir uždraudus tą bolševikų  organizaciją, o jų nariams pabėgus į Baltarusiją ar Rusiją.

Beje, kai 1989 m. pabaigoje Lietuvos komunistai atsiskyrė nuo TSKP ir įkūrė socialdemokratinio tipo savarankišką LKP, pasisakančią už nepriklausomą Lietuvą, dauguma Rytų Lietuvos lenkų ir sulenkėjusiųjų liko ištikimais Kremliaus valdomai TSKP.

Už J.Pilsudskio skriaudas taip ir neatsiprašė

Kartais atrodo, kad ir dabar dar nemažai Lenkijos vadų, nepaisydami, kad lenkai yra atsikėlėliai lietuvių žemėse, kad Lenkija neatlygino lietuvių Tautai ir Valstybei J. Pilsudskio ir jo gaujų padarytų skriaudų agresijų, okupacijų  metais, vis dar tebežiūri į Vilnių ir jo kraštą kaip į Lenkijos „kresą“, o į Lietuvos lenkus ar tokiais besivadinančiais – kaip Lenkijos piliečius. Vis dar neretai lenkų šovinistų agitatoriai ypač Vilniaus krašto lenkams ir sulenkėjusiems kala, kad jie privalo  rūpintis ir ginti tik lenkų ir Lenkijos interesus ir daugeliui jų,  Lietuvos piliečiams, išdavė „Lenko kortą“.

Manyčiau, knygoje įrodžiau, kokios buvo, yra ir turėtų būti ribos bei sienos tarp lietuvių ir lenkų tautų, ir kiek pagrįsta dabartinė siena tarp Lietuvos ir Lenkijos ir kas privalėtų ir turėtų teisę reikšti pretenzijas į tų tautų ir valstybių istorines ar etnines žemes. Tai išaiškinti svarbu ypač Lietuvos lenkams ir jų vadukams,  šiandieną jau drįstantiems net skelbti, kad tik lietuviai yra atėjūnai savo žemėje, Rytų Lietuvoje. Tai gerai išreiškė ir lenkų šovinistų – autonomininkų  ir jų valdomų  Vilniaus, Šalčininkų ir kitų rajonų bei apylinkių tarybų buvęs nutarimas, kad jų valdomuose rajonuose  draudžiama apsigyventi lietuviams, kad lenkai juose neprarastų „daugumos“.

Tiesa, tą savo nutarimą lenkiškosios savivaldybės  įvardino „migracijos  apribojimu“. Savo esme tai buvo fašistinio pobūdžio nutarimas, kuriuo norėta suteikti ypatingas privilegijas tik lenkams, nors ir gyvenantiems  lietuvių žemėse.

Nuo kada atsirado lenkų ir dabartinėje  Rytų Lietuvoje, nutolusioje nuo lenkų etninių žemių  daugiau kaip 200 km.?  Žinoma, pavienių lenkų, kaip ir čigonų, žydų, rusų gyventa nuo seno, daug lenkų būdavo ir tarp belaisvių, paimtų lietuvių  karių.

Tik lenkai vyravo ir tarp katalikų bažnyčios dvasininkų.

Iki Liublino unijos lenkams drausta kurtis Lietuvoje. Tai buvo akcentuojama beveik visuose Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir Lenkijos karalių aktuose. Tik svetimšaliais lenkai įvardinti ir visuose XVI a. Lietuvos statutuose. Paanalizavus Vilniaus krašto pačių žymiausių lenkų geneologines šaknis, jos nesiekia Lietuvoje giliau  XVIII a. pabaigos.

Beveik visi archyviniai dokumentai patvirtina, kad  lenkai Lietuvoje – atėjūnai, kolonizatorių palikuonys, neskaitant tame krašte sulenkintų lietuvių ir gudų. O kadangi prie lietuvių etninių žemių priskirtinos dar toli rytuose nuo sienos, dabartinėje Baltarusijoje ir dar, kad Lietuva – unitarinė valstybė, kad lenkai neprisidėjo nei prie Vasario 16 – osios, nei prie Kovo 11 – osios Lietuvos kūrimo  ir gynimo, tai ir  neturėtų teisės būti vadinama ir „tautine mažuma“, o tik bendrija; tuo pačiu ji neturėtų ir teisės reikalauti sau išskirtinių teisių, kurias neretai turi federacinėse valstybėse. Net tokioje, kaip JAV, sukurtoje  tik iš atsikėlėlių, bet ir joje, kurioje ypač gausi lietuvių bendruomenė, net nedrįsta svajoti, kad jų gyvenamuose rajonuose antrąja valstybine kalba būtų paskelbta lietuvių, kad jų gyvenamos gatvės ir gyvenvietės būtų pavadinamos lietuviškai, kad valstybė steigtų lietuviškas mokyklas ar jas išlaikytų ir pan.

Visiems Rytų Lietuvos gyventojams pirmiausia  turėtų rūpėti, kad greičiau būtų sugrąžinti tikrieji okupacijų ir kolonizacijų metais sulenkinti, surusinti vardai ir pavardės,vietovardžiai.

Polonizacijos tęsinys

Daugeliu atvejų lenkai, jų kunigai įsigalėję Rytų Lietuvoje elgėsi ne mažiau šlykščiai už rusus po karo jų okupuotame ir aneksuotame Karaliaučiaus krašte – rusiškai perkrikštijo, pavadino visas gyvenvietes tuo norėdami ištrinti istorinę atmintį, įrodyti, kad jų valdžion patekęs kraštas nuo seno buvęs rusiškas, o Rytų Lietuvos atveju – lenkiškas. Dėl to, kaip minėjau ne mažiau kalti ir istorikai, o kaip šiandieninėje dar nepriklausomoje Lietuvoje – ir valdžia, kad leidžia ir leidžiasi mulkinami lenkų šovinistų – bolševikų, vis nedrįsdama aiškiai jiems pasakyti: ponai lenkai, jūs Lietuvoje ne autochtonai, o atsikėlėliai, tačiau Lietuvos piliečiai. Tad ir privalote dirbti tik nepriklausomos Lietuvos labui. Bet jei nepatinka gyventi lietuvių Tautos – Lietuvos suvereno sukurtoje ir apgintoje  valstybėje, sienos atviros ir keliaukite į tą valstybę, kuriai iš tikrųjų tarnaujate ar norite tarnauti.

O kur tikrosios lietuvių etninių  ir istorinių žemių ribos“?

Daugelis archeologinių, lingvistinių, istorinių  ir kitų tyrimų liudija,  kad  lietuvių ir jų genčių  – prūsų, sūduvių ir kitų gyventa nuo Baltijos iki Vyslos, Būgo ir dar  piečiau. Daugelyje vietų iki Vyslos priėjo ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sienos. Lenkijos karalystė buvo keletą kartų mažesnė už Lietuvą.

Po Liublino unijos bendrosios Lietuvos ir Lenkijos valstybės sostine buvo pasirinktas Lietuvos pasienyje kadaise lietuvių įkurtoji Varzuvos  gyvenvietė, pavadinus ją Varšuva, kad lietuviams nereikėtų taip toli joti posėdžiams į Krokuvą, Lenkijos sostinę.

Daugelyje vietų buvusią Lietuvos valstybinę sieną  iki Vyslos, Bugo patvirtina tų ir vėlesnių laikų kartografų darbai, o taip pat įvairūs kiti dokumentai, ypač Lietuvos valdovų susirašinėjimas  su Romos popiežiais, kryžiuočiais, Šventosios Romos imperatoriumi  ir kt.

Po Liublino unijos vis labiau Lietuvą paverčiant Lenkijos provincija, vis mažiau  bepaisyta  ir sienos tarp šių valstybių. O Rusijai, Austrijai ir Prūsijai pasidalinant Lenkiją (kartu su Lietuva), visai nepaisyta buvusio valstybinio ir administracinio pasiskirstymo. Šiaurinę Lietuvą Rusija padalino į tris savo gubernatorių valdomas Vilniaus, Gardino, o vėliau ir Kauno gubernijas; nepaisė istorijos ir Lenkiją užėmęs Napoleonas, kuris įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, įjungdamas  į  ją  lietuvių pietines žemes. 

Po  Napoleono vėl sugrįžę rusai, jų caras beveik visoje buvusioje Varšuvos kunigaikštystėje įkūrė Lenkijos karalystę, o vėliau vietoje jos – Rusijai pavaldžią Pavislio generalguberniją.

Pirmojo pasaulinio karo metais, Vokietijos ir Austrijos imperatoriai, norėdami įtraukti lenkus į karą prieš Antantę, vėl atkūrė Lenkijos karalystę (1916 11 06).  Bet Lenkijos veikėjų tai netenkino ir jie rengė nepriklausomos Lenkijos planus ne tik  lenkų  etninių žemių ribose (nes jos buvo gana nedidelės), o  istorinėse, įjungiant ir buvusią LDK, bet viešai skelbė, kad lyg nori atkurti ir LDK, bet tik federacijoje su Lenkija, kokia ji buvo XVIII a. pabaigoje, prieš Rusijos, Austrijos ir Prūsijos įvykdytus padalinimus.

Tuo tarpu lietuviai siekė,  kad po daugelio lenkinimo ir rusinimo metų sustiprėtų lietuvių Tauta ir kūrė nepriklausomos, tautinės Lietuvos valstybės, tik savo etninėse žemėse planus. Tai neatitiko lenkų vadų, besivadovaujančių feodalinių laikų vertybėmis, tų metų valdančiojo luomo – sulenkėjusios bajorijos ir dvarininkijos valios; feodalinių laikų lietuvių Tautos šviesuomenė – bajorija ir dvarininkija su savo gimdytoja pasielgė  kaip mažai kur kitur pasaulyje: išdavusi lietuvių kalbą ir kultūrą, iš dalies pražudė ir lietuvių Tautos sukurtąją galingąją Lietuvos valstybę, bet ir kai vėl susidarė  galimybės ją atkurti, ėmė  trukdyti ja pasinaudoti.

Ką bylojo atskleistas POW sąmokslas?

Galutinį pralaimėjimą tas luomas patyrė, kai jaunoji Lietuva 1919 m. rugpjūčio  pabaigoje sužlugdė J. Pilsudskio planą ginkluotu puču (POW) nuversti nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę ir sudaryti  naują iš lenkų ir prolenkiškųjų unijos šalininkų, kurie ir paprašytų J. Pilsudskio ir Seimo Varšuvoje, įjungti Lietuvą į Lenkijos sudėtį.

Tad visišku neišmanėliškumu  galima palaikyti ir kai kurių dabartinių istorikų metamus kaltininimus mūsų Tautos Atgimimo šaukliams, pradedant Jonu Basanavičiumi, kad jie atstūmė nuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo visą sulenkėjusiąją ar lenkiškąją bajoriją, kunigiją. Neatstūmė, o jis pats, jo didžioji dalis  nuėjo su su nepriklausomos Lietuvos priešais, su lenkų šlėkta. Jei kitų valstybių bajorija visais laikais išliko tautinė, tai ji ir liko su savo gimdytoja Tauta ir žlugus  luominei sistemai.

Kadangi  nepriklausoma Lietuva buvo atkuriama ne vieno kurio luomo, ne istorinėse, o etninėse lietuvių  žemėse, tad nebegalėjo būti kalbos, kad vėl prie visos Tautos atkurtos valstybės vairo liktų senasis valdančiųjų luomas. Tuo tarpu J. Pilsudskis, nepasydamas  lietuvių Tautos valios, puolė gimstančią Lietuvą vadovaudamasis tik savo atgyvenusio luomo, lenkų ir sulenkėjusios bajorijos – šlėktos, dvarininkijos interesais.

Kaip minėjau, mūsų, atgimstančios nepriklausomos Lietuvos kūrėjai ir gynėjai savo valstybės ribose matė ne visas savo pietinių ir vakarinių gentainių, ne visas   sūduvių, prūsų žemes, o tik tas, kuriose dar pakankamai daug ir lietuviškai kalbančių – tai  didžioji dalis Karaliaučiaus krašto, Suvalkų, Augustavo, Balstogės, Gardino ir kiti rajonai, o taip pat rajonai ir dabartinėje Baltarusijoje.

Tai turėjo būti apie 110 tūkst. kv. km. Lietuva, kokia ji buvo  maždaug  daugiau kaip prieš 700 m. karaliaus Mindaugo valdymo pradžioje. Beveik tokiose ribose nepriklausomą Lietuvą pripažino ir Sovietų Rusija,  1920 m. liepos 12 d. pasirašydama sutartį su Lietuva. Tik  nepripažino Lenkija, kuri dar daugiau, pasirašydama Suvalkuose sutartį su Lietuva, slapta įvedė į Rytų Lietuvą savo kariuomenę ir okupavo Vilnių ir visą jo kraštą ir  atskyrė jį nuo Lietuvos demarkacinėmis linijomis, nieko bendro neturinčiomis su tikromis lietuvių tautos ar valstybės istorinėmis ar etninėmis ribomis.

Už jų liko lenkų okupuota ir aneksuota didžioji dalis Sūduvos su Suvalkais, Seinais, Augustavu, Balstoge ir kitais lietuvių ir jų gentainių kraštais, neskaitant lenkų ir vokiečių jau anksčiau užvaldytų prūsų žemių. Tačiau  lenkų politikai ir propagandistai stenėsi pasaulyje sudaryti nuomonę, kad ne lenkai užgrobė lietuvių žemes, o atvirkščiai, kad ne lenkai, o lietuviai  nenori spręsti tariamo „Vilniaus klausimo“, t.y. įteisinti lenkų okupacijos  ir aneksijos.

Tokia melo propaganda lenkų šovinistams buvo naudinga ir todėl, kad  Lietuva nebedrįstų protestuoti ir dėl jų pagrobtų ir aneksuotų pietinių Lietuvos kraštų (šiandieną – tai beveik visa Palenkės vaivadija).

Tą tariamą „Vilniaus klausimą“ mėgsta kartoti ir šiandieną lenkų šovinistai, nors iš tikro „neišspręstas“, kaip minėta, tik buvusių okupantų ir kolonizatorių, J. Pilsudskio nuteisimo ir padarytos žalos lietuvių Tautai ir Lietuvai atlyginimo klausimai.

Vilniaus ir Gibraltaro klausimų panašumai bei skirtumai

Joks okupantas ar kolonizatorius neįgija jokių teisių į užimtą kraštą, nors ir kiek metų nuo to būtų praėję, kaip netampa „autochtonais“ į jį atsikėlėliai. Daugiau kaip prieš 300 metų Anglija okupavo Ispanijai priklaususį  Gibraltarą  ir jame šiandieną  per 90 proc. gyvena Anglijos piliečių, bet Anglija ir dabar moka didelius pinigus Ispanijai, kad leistų jame laikyti savo karinę jūrų bazę ir pripažįsta  Gibraltaro  šeimininkę Ispaniją.      

Teisiniu požiūriu istorinė Lietuvos siena su Lenkija ta, kaip minėjau, kuri buvo iki Liublino unijos, t.y.  pagal Vyslą ir kiek šiauriau jos. Po padalinimų, karų, okupacijų, Pirmojo pasaulinio karo metais Lenkija siekė atsikurti istorinėse – savo ir LDK žemėse, o nepriklausoma Lietuva – tik lietuvių tautos etninėse žemėse. Tačiau ir to lietuvių Tautos siekio teisėtumo, kaip minėta, nepripažino daugelis lenkų veikėjų, o ypač vienas didžiausių iš jų vanagų – J. Pilsudskis.

Bet negalėdami lietuvių įveikti ginklu, smurtu ir prisijungti visos Lietuvos,  okupavo ir aneksavo Vilnių ir jo kraštą. Tačiau po Stalino – Hitlerio  slaptųjų susitarimų ir aiškėjant, kad Stalinas ir Lietuvą  įjungia  į  savo „įtakos sferą“, kol kas  Vilnių ir jo kraštą  grąžindamas  Lietuvai, pirmieji sujudo lenkų bolševikai.

Projektas dėl autonominės respublikos

Jie, atbėgę į Maskvą gelbėdamiesi nuo Lenkiją užpuolusios nacių Vokietijos, vienas jų vadų, būsimasis pokario Lenkijos prezidentas Boleslovas Bieruta, 1939 m. pabaigoje  įsiprašęs  pas J.Staliną, pateikė jam projektą dėl lenkų autonominės respublikos įkūrimo Rytų Lietuvoje, t.y. J.Pilsudskio buvusioje okupuotoje ir aneksuotoje Lietuvos dalyje.

Už tai pažadėjo, kad sudaryta iš lenkų atbėgėlių kariuomenė  karo atveju kovos kartu su Raudonąja armija. Kokį sprendimą tada priėmė „tautų tėvas“, kol kas nežinoma. Bet greitai Vilniuje ir krašte pasklido gandai, kad Vilniaus ir jo krašto pagrindu, prijungus TSRS okupuotąją Lenkijos dalį, bus  sukurta nauja  Lenkijos tarybinė respublika TSRS sudėtyje. Masiškai pradėta verbuoti ir TSRS atsidūrusius lenkus, ypač karius, stoti į atskirus Raudonojoje armijoje lenkų kariuomenės dalinius. Pagrindinai jų formavimas vyko Orienburgo srityje.

Bet nemaža dalis lenkų karininkų atsisakė stoti į Raudonąją armiją ir pagal kai kuriuos šaltinius dalis  jų 1940 m. kovo pradžioje ir buvo sušaudyti Katynėje.

Jau vykstant TSRS ir Vokietijos karui, 1941 m. gruodžio pradžioje pas Staliną atvyko Lenkijos vyriausybės Londone vadovas Vladislovas Sikorskis ir vėl pasiūlė J.Stalinui suformuoti 250 tūkst. lenkų kariuomenę už tai, jei Stalinas pažadės, kad po karo visa Lietuva bus priskirta Lenkijai. Bet J.Stalinas atsakė, kad Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos šalis pasiliks sau, o lenkams galįs pažadėti tik pietinę Prūsiją (apie 70 proc.), sau pasilikdamas tik šiaurinę, dabartinę Karaliaučiaus sritį.

A..Sikorskis priimdamas pasiūlymą dėl po karo prie Lenkijos pietinės Prūsijos prijungimo, klausimą dėl Lietuvos pasiūlė atidėti kitoms deryboms, vildamasis dėl to susitarti su Anglijos ir JAV vadais.

A. Sikorskis siūlė Čerčiliui perleisti po karo Lietuvą Lenkijai, už tai jam žadėdamas Lenkijos paramą, kad Belgija ir Olandija patektų į Anglijos „įtakos sferą“. Tačiau ir  Čerčilis, ir  Ruzveltas vilkino atsakymą A. Sikorskiui, slapta tardamiesi ir su Stalinu ir dėl suformuotos TSRS (Orenburgo srityje) 250 tūkst. lenkų kariuomenės. Sąjungininkams sutarus, kad ir po karo TSRS bus paliktos Baltijos valstybės, J. Stalinas išpildė  ir jų prašymą ir įsakė išgabenti lenkų kariuomenę į Taškentą, o ne už ilgo ir į Iraką, kad  ten saugotų  anglų naftos perdirbimo įmones, naftotiekius.

Ponas Sikorskis niekaip nenurimo

Taip buvo iš A. Sikorskio išmušta viena korta, dėl visos Lietuvos okupacijos ir aneksijos po karo. Tada jis parengė ir Anglijos, JAV vadams įteikė  naują planą: įkurti Lenkijos vadovaujamą Rytų Europos valstybių federaciją. Pagal tą planą į tą lenkų federaciją pirmiausia turėjo įeiti buvusios LDK žemės (Lietuva, Gudija, Ukraina), o vėliau ir kitos aplinkinės valstybės. J. Sikorskio tada jau nebetenkino ir susitarimas su Stalinu, dėl prisijungimo  70 proc. Prūsijos. Jis ėmė reikalauti jos visos, su neužšalančiais Karaliaučiaus ir Klaipėdos uostai ir kt.

Apie lenkų vadovaujamos tokios federacijos įkūrimą A.Sikorskis perdavė instrukcijas tuose kraštuose veikusių AK vadovybėms su nurodymais, kad ypač Rytų Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje būtina  naikinti visus tuos, kas prieštarauja lenkinimui, versti lietuvius kuo skubiausiai palikti Vilnių ir jo kraštą, skleisti žinias ypač apie lietuvių profašistinę prigimtį ir bendravimą su naciais, kad po karo Anglija, JAV, Prancūzija neprieštarautų tų kraštų prijungimui prie Lenkijos.

Kol kas nepasisekė rasti dokumentų, atspindinčių  JAV, Anglijos reakcijos į Lenkijos vyriausybės Londone  planus įsiviešpatauti pokario Rytų Europoje.

Neaišku, kiek dar ir kokių planų būtų prikūręs A. Sikorskis, jei ne 1943 m. liepos 4d. jo žūtis aviakatastrofoje, kylant jo lėktuvui iš Gibraltaro aerodromo. Tačiau bent jo nurodymu AK išplatintos instrukcijos veikė ir kad AK kai kurie daliniai buvo virtę banditiniais, kad jie daug žiauriausiai išžudė Vilniaus krašte lietuvių – tai dažniausiai tik tų instrukcijų vykdymo padarinys.

.Lenkijos vyriausybė Londone iš sąjungininkų vyriausybių reikalavo, kad lenkų AK daliniams būtų leidžiama pirma Raudonosios armijos įžygiuoti ir į Vilnių, o paskui pasiskelbti jo ir viso krašto šeimininkaisTačiau tai neišdegė lenkams: 1944 m. liepos 7 d. Vilniaus užėmimui vadovavęs TSRS kariuomenės generolas I. Černiachovskis įsakė nuginkluoti susitelkusius Vilniaus prieigose lenkų AK būrius. (Žinoma, tai buvo padaryta palaiminus Stalinui) ir taip daugelis tų būrių vadų po keletos dienų jau tik pro grotas matė, kaip sovietinė kariuomenė užima Vilnių.

TSRS vėl okupavus Lietuvą, siena su Lenkija jau buvo TSRS ir Lenkijos klausimas.Kadangi Lenkijai  valdžia buvo atiduota į bolševikų rankas, o jų vadas  A. Bieruta buvo ir geras J. Stalino draugas, tai 1945 m. rugpjūčio 16 d. sugrįžęs ir buvęs Lietuvos okupantas  – TSRS ir ankstesnis – Lenkija sutarė, kad ta siena eis kaip dar karo metais J. Stalinas buvo sutaręs su Čerčiliu ir Ruzveltu Jaltos konferencijoje, t.y. prisilaikant Antantės komisijos vadovo lenkų rėmėjo ir didelio imperialisto Anglijos užsienio reikalų ministro G. Kerzono 1919 m. gruodžio pradžioje nužymėta demarkacinės linijos tarp į Lietuvą besiveržiančių agresorių lenkų ir besiginančios Lietuvos kariuomenių.

Nors ja Vilnius ir jo kraštas buvo priskirtas Lietuvai, bet Lenkijos pusėje palikti senieji lietuvių etniniai kraštai – Suvalkų, Augustavo, Seinų, Balstogės ir kiti. Ta linija buvo nužymėta tik lenkų naudai, nepaisant savo Nepriklausomybę nuo lenkų ginančios Lietuvos valios ir todėl Lietuva jos niekada nepripažino. Tai buvo stipriojo teise pagrįstas sprendimas.

Stalinas neatskleidė savo sumanymo

Kita vertus, J. Stalinas neatskleidė ir savo tikrųjų planų ir dėl Lenkijos. Tai lyg paliudytų po karo Rytų Lietuvoje vykdytas nuožmiausias lenkinimas ir rusinimas visko, kas lietuviška, naikinimas – visoje Rytų Lietuvoje beveikė tik keletas lietuviškų mokyklėlių, nebuvo leidžiama ir lietuviškos spaudos, bolševikinė valdžia to krašto lietuviams buvo dar nuožmesnė, negu buvusi okupanto J. Pilsudskio laikais. Pagal kai kuriuos archyvinius dokumentus J. Stalinas ir jo valios vykdytojai rengėsi įgyvendinti tai, ką jis nespėjo prieš karą su Lenkijos prezidentu A. Bieruta: Rytų Lietuvą prijungti prie Lenkijos, kad paskui visą Lenkiją įjungus į TSRS „tautų šeimą“. Kitaip sakant, Rytų Lietuva turėjo tapti Lenkijos įjungimo į TSRS sudėtį placdarmu.

Tačiau sienos su Lenkija bei jos  pagrįstumo klausimų piečiau minėtosios Kerzono linijos beveik nenagrinėjo nei tarpukario, nei Kovo 11 – osios Lietuvos kartografai, istorikai, politikai, teisininkai, nors pagal tą tarptautinės teisės negaliojančią liniją buvo nužymėta ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos siena su Lenkija.

Daug kas tos „linijos“ ir sienos „neliečiamumą“ aiškino 1975 m. Europos valstybių konferencijos Baigiamuojo  akto nutarimais, nes juose akcentuotas egzistuojančių sienų tarp Europos valstybių neliečiamumas. Bet tuomet Lietuva buvo okupuota, tuomet dar buvo ir dvi Vokietijos, bet šiandieną ir TSRS jau seniai nebėra, kaip yra ir viena susijungusi Vokietija. Tačiau nepaisant to, 2013 m. lapkričio 5 d. Druskininkuose iškilmingai pasirašyti Lietuvos ir Lenkijos atstovų sienos tarp šių valstybių nužymėjimo  dokumentai – iš esmės tie patys, kaip ir pasirašytieji  1945 m. rugpjūčio 16 d. Maskvoje tarp TSRS ir Lenkijos,  kaip sakyta, rėmėsi okupantų lenkų užgrobtos Lietuvos teritorijos nužymėjimu –  Kerzono demarkacine linijos ir buvusios TSRS „gera valia“.

Kitaip sakant, dabartinė mūsų nepriklausoma Lietuva  įteisino, ką agresoriai ir okupantai kada atplėšė nuo pietų Lietuvos. Bet gerai, kad „įteisino“ remdamiesi nepriklausomai Lietuvai negaliojančiais okupantų dokumentais.   

Žinoma, atgauti tai, ką mūsų protėviai ir tėvai prarado ne tiek mūšių laukuose, o kiek dėl per didelio patiklumo, nuolaidžiavimo, vargu ar kada bepavyks. Bet gaila, kad ir toliau nesimokoma  iš senų ar ne taip senų klaidų.

Istorija patvirtina, kad išlieka ir stiprėja tos tautos ir jų valstybės, kurios dėl savęs kovoja, gyvena ne tik praeinančios dienos rūpesčiais, bet ir spręsdamos juos galvoja apie ateitį, priimamų sprendimų pasekmes jai, galvoja ir renkasi tik tai, kas stiprina Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą; lengva prasti ir žemę, ir laisvę, bet sunku atgauti. Aukščiausiasis mums, lietuviams, prie Baltijos paskyrė tą žemės lopinėlį, Lietuva vadinamu, paskyrė mums, Biblijos žodžiais, būti to krašto rinktąja tauta – šeimininkais, ir mes, lietuviai, mūsų vaikaičiai būsime pasmerkti išnykimui, jeigu to Aukščiausiojo priesako nevykdysime.  

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: istorikas Algimantas Liekis, jo veikalas „Svetimi lietuvių namuose“ ir monografijos pristatymo dalyviai.

2014.05.22; 18:01