matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje žmonėms suformuota klaidinga nuomonė, kad Prezidentas yra tik atstovaujantis asmuo, atsakingas už užsienio politiką.

Apie mūsų galimybes jau užsiminiau pirmoje šio straipsnio dalyje (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-lietuva-dar-turi-galimybe-1/).

Taip, šį tą nuveikti mes galime ir užsienio politikoje – pateikti savo siūlymus, parengti kai kurias iniciatyvas ir pan. Tačiau ir jos privalo būti padiktuotos mūsų valstybės, jos piliečių gerovės interesų – juos tenkinti, o ne paminti ar ignoruoti.

Mano jau aptartos Skaidrumo sistemos praktinis įgyvendinimas Lietuvoje galėtų tapti gražiu užkrečiančiu pavyzdžiu ir visai ES bei kitoms pasaulio valstybėms.

Kas trukdo, atlikus konkrečius namų darbus, Lietuvoje priėmus Skaidrumo sistemos kodeksą ir praktiškai „įsukus“ jo mechanizmą, pasiūlyti iniciatyvą Briuseliui – „Lietuva – už skaidrią Europos Sąjungą“?

Nematau objektyvių kliūčių, kad to nebūtų įmanoma padaryti.

Teiginys, kad Prezidentas neturi galių, yra pačių prezidentų ir jų aplinkos pagimdytas mitas. Atsiverskime mūsų Konstituciją ir pamatysime, kokios didžiulės galios ir įtaka tenka Prezidentui vien skiriant visų teisėsaugos institucijų vadovus, jų pavaduotojus. O teisėjų korpusą formuoja praktiškai vien valstybės vadovas.

Nereikia būti išminčiumi norint suprasti, kad jeigu tu jau suteiki žmogui pareigas, tai gali iš jų ir atleisti ar bent tai inicijuoti – kaip ir pareikalauti teigiamų veiklos rezultatų. Tačiau per nepriklausomybės metus praktiškai nė vienas aukštas teisėsaugos pareigūnas nebuvo atleistas ar kitaip nubaustas už prastus darbo rezultatus, ir tai parodo, kaip neefektyviai veikia mūsų prezidentai su savo patarėjų komandomis.

Tarp kitko, nė karto metiniuose prezidentų pranešimuose LR Seime neteko nei iš vieno šalies vadovo išgirsti nuoširdų savikritišką prisipažinimą, kad su teisėsaugos problemomis nesiseka susitvarkyti. O juk tai – visų kitų darbų pagrindų pagrindas, ir jokie „laisvės piknikai“ to neatstos.

Rūpintis tik savo įvaizdžiu bei reitingais ir šokti su vaikučiais aplink eglutę valstybės vadovui ar vadovei nepakanka – mūsų šaliai tai per brangiai kainuoja tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme. Nes kai šitaip elgiasi pirmas valstybės asmuo, jo pavyzdžiu seka kiti.

Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip susiformuoja klaidingas įsitikinimas, kad šioje valstybėje net nebūtina aukotis ir stengtis, nes ir be to įmanoma turėti gerus reitingus. O jie bus, jeigu turėsi gerus ryšius su žiniasklaida.

Tokia padėtis ir gimdo „tulpės“ laiškus ir tarpininkus masiulius bei pasidygėjimą keliantį pirmojo valstybės asmens nusižeminimą prieš oligarchus.

Taip parduodamas valstybės prestižas, o pati valstybė, jos aukščiausiosios institucijos tampa oligarchų įkaitu ir jų nuolankiu tarnu.

Suprantu, kad mane už šį sakinį kars, bet negaliu nepaklausti: o kuo mes tuomet skiriamės nuo Rusijos ir nuo jos vadovo?

Manau tuo, kad V. Putino oligarchai bent prisibijo, o pas mus Prezidentės – ne. Bet juk tokia padėtis – tai visiškas mūsų aukščiausio lygio vadovų krachas. Ir nieko – tyla… Ar tiesiog – nerišlūs pasamprotavimai.

O juk reikėjo išeiti prieš Lietuvą ir atvirai pripažinti padarius didžiulę klaidą. Ir – nuoširdžiai atsiprašyti visų žmonių, viešai pasmerkti tokias praktikas ir nuo jų atsiriboti.

Suprantama, pirmiausia tai nereikia pakliūti į tokią padėtį, kuri daro gėdą valstybei ir neša didžiulę žalą jos institucijoms. Kai net aukščiausias valstybės pareigūnas susisaistęs kompromituojančiais ryšiais, naivu tikėtis, kad jis bus principingas ir reikalaus atsakomybės iš jam atskaitingų institucijų vadovų. Ar juo labiau – iš teisėjų, į kurių veiklą apskritai niekas nedrįsta kištis.

Tam surastas puikus pasiteisinimas – atseit, teismai yra savarankiški, ir niekas neturi teisės jiems nurodinėti.

Tačiau Lietuvos piliečiai Prezidentą renka ne tam, kad jis nebyliai stebėtų, kaip teismuose, dangstantis nepriklausomumu, klesti korupcija ir selektyvinis teisingumas.

Lietuvos piliečiai Prezidentą renka tikėdamiesi, kad jis bus jų konstitucinių teisių garantas ir užtikrins jų visų lygybę prieš įstatymą – nepriklausomai nuo to, ar tu esi eilinis žmogus, ar turčius, žarstantis milijonus.

Kitaip sakant, žmonės pagrįstai tikisi, kad jeigu jiems, neduok Dieve, kažkas nutiks, tai jie turės visas Konstitucija garantuojamas galimybes savo pažeistas teises apginti teisme.

Manau, tuo vadovaudamasis Prezidentas ir turi veikti: prioritetas ir šventas dalykas jam turi būti ne teisėjų nepriklausomumas, kuris mūsų sąlygomis neretai virsta savivale, o žmonių teisės ir visų piliečių lygybė prieš įstatymą.

Deja, tokiu rakursu į teisingumo būklę mūsų valstybėje dar niekas nepažvelgė. Visą laiką tik ir tebuvo šnekama apie šventą teismų nepriklausomumo principą ir ribotas Prezidento galias (tai išgirsta visi, kurie kreipiasi į Daukanto aikštę pagalbos), o kad tuo metu teismuose Respublikos vardu buvo trypiamas teisingumas, visiem buvo nė motais.

Šitaip toliau nebegali būti: arba teisėjai, pasinaudodami išgirtąja savivalda, savo arklides išsimėžia patys, arba tai turi padaryti naujai išrinktas Prezidentas – gal net paleisdamas visą teisėjų korpusą ir atgal priimdamas tik tuos, paskui kuriuos nesivelka tamsus šleifas.

Dar vienas tikslingai kuriamas mitas – kad už vidaus politiką atsako tik šalies Vyriausybė. Ne ir dar kartą ne! Jeigu LR Konstitucijoje įvardyta, kad šalies vadovas yra LR Prezidentas, tai jis ir atsako už viską, įskaitant Vyriausybės veiklą – kartu su LR Seimu. Juk jis aktyviai dalyvauja formuojant tą Vyriausybę, todėl ir pareikalauti iš jos ne tik gali, bet net ir privalo. Be to, niekas nedraudžia Prezidentui pačiam imtis daugiau iniciatyvos sukuriant tokią sistemą, kuri leistų Lietuvoje įsiteisinti šalia teisinio ir socialiniam teisingumui. Tai būtų fundemantalios svarbos uždavinys, bet kol kas tik pasyviai fiksuojama, kaip oligarchai skurdina dirbančiuosius, mokėdami neadekvačius atlyginimus, ir kaip apvaginėja pensininkus, mokytojus, medikus, kultūros darbuotojus, piktybiškai nemokėdami mokesčių valstybei.

Lietuva, norėdama sukurti modernią šiuolaikišką ekonomiką, turi ryžtingai atsisakyti vartotojiškos ekonomikos, reikalaujančios daug resursų, ir pereiti prie konkrečios bendruomenės ir atskiro jos nario gyvenimo kokybės gerinimo.

Valstybės esminiu rūpesčiu turi tapti visos valstybės žmonių gyvenimo kokybė. Tai pasireiškia aktyvia kiekvieno veikla – darbu, geru atlyginimu, geresnėmis gyvenimo sąlygomis, geresniu maistu, sveikesne gyvensena, galimybe auginti vaikus ir juos lavinti, ugdant atsakingas bei neordinarias asmenybes ir gerus specialistus. Tai pasiekiama vystant šalies ūkį aukštųjų technologijų, mokslo pasiekimų pagrindu visose veiklos srityse.

Čia šalies vadovas turi veikti kartu su Vyriausybe ir siekti, kad būtų susitarta su visais socialiniais sluoksniais, kaip sutvarkyti šalies ūkį – kad jis per kuo trumpesnį laiką, investuojant tiek valstybės, tiek gyventojų ir privačių bendrovių lėšas, pasiektų užsibrėžtą teigiamą rezultatą.

Šalies poreikių tenkinimas savos gamybos produktais turėtų tapti valstybės prioritetu. Didieji miestai nebeplečiami, jie išlieka mokslo ir kultūros centrais, o gamyba perkeliama į regionus. Pakeičiamas požiūris į urbanistiką, t.y. gyvenamą aplinką.

Sukuriama tokia sistema, kai gyvenamoji aplinka kiek įmanoma labiau priartinama prie Gyvosios Gamtos, išnaudojant jos bei šiuolaikinių technologijų teikiamus privalumus ir taip iš esmės pagerinant gyvenimo kokybę. Valstybė investuoja į šiuolaikines technologijas, pirmiausia – švarios energetikos, švaraus transporto, sveikos gyvensenos ir, svarbiausia, į naujoviško švietimo ir mokslo sritis.

Būtina atsisakyti klaidingo požiūrio, kad tik versle sukuriama pridėtinė vertė. Pridėtinę vertę kuria ir mokslo, švietimo, sveikatos, kultūros įstaigos, net pramogų industrija. Verslą būtina vertinti kaip ir kiekvieną naudingą žmogaus veiklos sritį, bet negalima jam priskirti dangiškų galių.

Verslas atlieka labai reikalingą funkciją valstybės gyvenime, bet ir kitos veiklos sritys valstybės bendruomenei ne mažiau reikalingos ir svarbios.

Valstybei būtinos investicijos, bet vėl gi nereikėtų pamiršti, kad investuotojas deda pinigus ne iš altruizmo, o dėl to, kad tikisi gauti naudą. Valstybė turi atsakingai vertinti investicijų naudą ir numatyti, kokios bus pasekmės. Svarbiausia pasverti, ar tai bus naudinga Lietuvos žmonėms visais įmanomais aspektais.

Besikviečiant užsienio investuotojus, Lietuvoje pamirštama, kad yra daug neišnaudotų vidinių galimybių: dideliems, bendravalstybinę reikšmę turintiems ir skaidriems verslo projektams visų pirma turėtų būti panaudojamos valstybės ir Lietuvos gyventojų bei verslo laisvos lėšos. Šalies bankuose ir kitose finansinėse institucijose laikoma apie 20 milijardų eurų gyventojų ir įmonių piniginių lėšų – ir dažniausiai laikoma be palūkanų.

Tai – didžiulis kapitalas, kurį valstybė, sukūrusi perspektyvius projektus energetikos, transporto, infrastruktūros, IT srityse, galėtų efektyviai panaudoti. Tam tereikia kūrybingumo ir noro.

Labai svarbi valstybės vadovo priedermė – ne vaikytis pigaus populiarumo ir tenkinti vadovo ego, o ginti bendrąjį visuomenės interesą. XXI amžiuje nebegalime leisti vienam asmeniui ar grupei beatodairiškai siekti naudos bet kokia kaina, paminant bendruosius valstybės interesus.

Visų pirma, būtina įvertinti, kokią naudą ta veikla atneša bendruomenei, valstybei ir kokios jos socialinės pasekmės. Jeigu šiandien Lietuva pirmauja ES pagal skurstančiųjų skaičių ir mažiausius atlyginimus, tai dėl to kalti ir buvę bei esantys valstybės vadovai – be išimties ir visų rangų – kad leido susidaryti tokiai apgailėtinai bei gėdingai padėčiai.

Būtent šalies vadovas gali ir privalo sutelkti visą šalies bendruomenę didiesiems strateginiams valstybės tikslams pasiekti.

O koks didingesnis tikslas dar gali būti, nei atkurti mūsų Tėvynę Lietuvą?

Korupcijos pančiai Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai skamba gražiai, bet ir su didele doze pesimizmo. Ar išvis tai įmanoma? Ar mes jau nepasiekėme to kritinio taško, kai padėtis tampa nebepataisoma? Pagaliau, ar užteks jėgų, kai jau prarasta kone milijonas piliečių?..

Vis dėlto manau, kad padėtį dar įmanoma pataisyti, tačiau su viena esmine sąlyga – jeigu dauguma iš mūsų supras, kad tik nuo kiekvieno atsakingos pozicijos ir apsisprendimo ta galimybė priklauso. Ir nesvarbu, kur mes begyventume – čia, Tėvynėje, ar tremtyje (dažniausiai priverstinėje).

Jei iš tikrųjų norime, kad ir po 100 metų čia būtų Lietuva, turime apsispręsti. O jei nusisuksime, tai žinokime, kad dalyvaujame Lietuvos kaip valstybės laidotuvėse.

2018.08.31; 10:41

Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Prestižiniame sostinės Užupio rajone stūkso prabangi vieno turtingiausių šalies advokatų Rolando Valiūno vila su vaizdu į Gedimino pilį. Iš kur pinigai?

O pinigų yra tiek, kad net problema, kur juos išleisti. Svarbu tinkamai pasirinkti draugus.

R. Valiūno kontora pirmus milijonus susikrovė dar konservatoriams drauge „Villiams“ ir Valdu Adamkum prastūminėjant „Mažeikių naftos“ aferą, kai valstybė prarado milijardus litų. Ir niekas už tai nenubaustas.

Girdžiu, kaip skaitytojas klausia – o kiek gi už tai pasodino į kalėjimą? Deja, turiu nuvilti – nė vieno. Priešingai, Jos ekscelencija Respublikos Prezidentė tuometį energetikos ministrą A. Sekmoką už tai apdovanojo ordinu. O dabartinis Seimo NSGK pirmininkas V.Bakas jį pasiskyrė savo visuomeniniu konsultantu…

Beje, pono V. Bako žiniai, nes tai yra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui: su ponu A. Sekmoku be finansinių aferų sietini ir neaiškūs veikėjai kaip Adam Saulius Vaina, bei Ramias Wali ir kai kurie kiti. Kodėl valdančioji koalicija (išskyrus A. Širinskienę) nutyli seniai žinomą, bet vis užtušuojamą faktą, kaip privilegijuotojo TS-LKD anūko G. Lansbergio šeima krovėsi milijonus tos pačios energetikos įmonių sąskaita? Ir už valstybinės energetikos įmonės specialiai jų verslui įrengtas patalpas mokėjo simbolinius nuomos mokesčius? Aš jau net nekalbu apie moralinį pralobimo vaikučių sąskaita aspektą. Juk šie ponai taip mėgsta moralizuoti kitus, tad turėkim drąsos bei principingumo ir pasižiūrėkime, kas už to slypi. Manau, kad jei LVŽS ir kartu valdantys LSDDP nesuras savyje drąsos ir išminties priversti teisėsaugą principingai nubausti kaltuosius už akivaizdžias vagystes ir chaosą energetikos sektoriuje (kai net už dujų laivo saugyklos nuomą pinigai pervedami į ofšorines zonas!), tauta už tai neatleis. O to tik ir telaukia įgudę manipuliatoriai bei melagiai ponai konservatoriai.

Tokių faktų per neilgą atkurtos valstybės istoriją buvo galima prirašyti jaučio skūrą. Manau, čia labai tiktų ponios Aušros Kavaliauskaitės-Kukštienės atsiliepimas į mano Fb paskyroje patalpintą R. Ozolo recenziją: „Tiems, kas skaitys visą R. Ozolo komentarą apie Džono Perkinso knygą „Ekonomikos smogiko išpažintis“, patariu visų pirma perskaityti knygą. Leiskite jai įeiti į savo pasaulį…Man su ja pasidarė aiškiau, ką Lietuvai reiškė „šoko terapija“, ką – „didžioji privatizacija“, kas „Mažeikių naftos“ aferoje buvo H. Galilas, o Ignalinos AE uždarymo pinigaplovėje – R. Wali. Kodėl „Mažeikių naftą“ perėme lenkai, o ne kazachai, kodėl danai kiaules augina Lietuvoje, o lietuviai nešioja senų britų „antis“ ir daugybę kitų dalykų…“ Labai taikliai pastebėta!

Tiesiog šie keli itin ciniški korupcijos, o tiksliau – vagysčių, pavyzdžiai, kuriuos toleruoja ir net skatina aukščiausia šalies valdžia, tik iliustruoja, į kokią duobę esme įkritę. O didžiausia bėda ta, kad per tokius gobšuolius ir bailius esame paradę apie 40 proc. savo aktyviausių tautiečių. Dėl jų Lietuva baigia išsivaikščioti. Virš milijono tautiečių priverstinis (sukuriant tam ypatingas sąlygas) išgujimas – išvarymas iš savo Tėvynės yra didžiausia Lietuvos valstybės tragedija. O tam leidę įvykti asmenys yra valstybės išdavikai. Po šio mirtino smūgio mūsų tautai bus labai sunku atsitiesti. Jeigu viskas ir toliau klostysis taip, kaip klostėsi ligi šiol, galimybės išlikti, manau, lygios nuliui.

Artėjant LR Prezidento rinkimams, vis ryškiau pastebima, kokią isteriją už užkulisinius pinigus ar kitokio tipo paslaugas kelia žiniasklaida – taip ji formuoja gelžbetoninę apsauginę sieną keliems sistemai tinkantiems pretendentams. Tinkantiems, nes jie yra jos kūdikiai. O tiems, kurie turi drąsos ir išmanymo, kaip tą sistemą pakeisti į priimtiną daugeliui, reikia arba labai didelių pinigų rinkimams, arba masiško žmonių palaikymo. Pastarasis vėlgi be žiniasklaidos sunkiai įmanomas – na, nebent Lietuvoje įvyktų stebuklas, ir žmonės, atsibudę po užtrukusio hipnozės seanso, pagaliau pradėtų savarankiškai ir blaiviai mąstyti. Arba atsirastų – kas išvis utopija – keli dori ir sąžiningi žurnalistai, kurie imtųsi tokias idėjas viešinti ne už pinigus.

Nors padėtis ir atrodo beviltiška, vis tiek norėtųsi garsiai pamąstyti, o kokio gi Lietuvai reikia vadovo. Kaip sakė Albertas Einšteinas, mes negalime įveikti problemų su ta pačia mąstysena, kuri tas problemas sukūrė. Taigi, turime keisti mąstyseną. Tai sunku, bet įmanoma, jei pirmas tai padarys šalie vadovas ir savo pavyzdžiu kitus paskatins.

Manau, kad esminiai kriterijai tokiam vadovui yra drąsa, išmintis – žinojimas, ką ir kaip reikia daryti, bei dora. Drąsa reikalinga neišpasakyta. Jei prireiks, jis privalo būti pasiryžęs už Lietuvą net ir paguldyti galvą! Nes jeigu tikrai imsis to, kas neatidėliotinai būtina, tokio prezidento gyvybei iškils rimtas pavojus. Juk pagal veikiančią LR Konstituciją jis turi didžiules galias visai teisėsaugai. O kas dedasi energetikoj, aš jau minėjau – tik imk ir dirbk. Nedelsiamo teisėsaugos reagavimo reikalauja ir dar man vadovaujant Seimo NSGK 2006-2007 metais atskleista „valstybininkų“ klano veikla (kuris niekur nedingo) bei nauji NSGK tyrimo išviešinti faktai apie „MG Baltic“ ir Co. Valstybė turi būti apvalyta nuo kyšininkų, vagių ir aferistų. Manote, jie nesipriešins? Juk tai – galią, pinigus ir įtaką turinčios grupuotės, kurios, pajutusios pavojų savo egzistencijai, griebsis bet kokių metodų.

Ponia D. Grybauskaitė, ateidama į prezidentes, iškilmingai žadėjo jas likviduoti. Deja, baimės akys didelės. Tų grupuočių per jos valdymo metus ne tik kad nesumažėjo, bet net ir atsirado daugiau, jos sustiprėjo. Taip kad ne anglų kalba ar vien užsienio politika turi rūpėti valstybės vadovui. Jam, visos Tautos renkamam, pirmiausia turi rūpėti kiekvieno valstybės piliečio gyvenimas. O koks tas gyvenimas, jeigu kasdien bėgama iš Tėvynės? Jeigu apie pusė milijono bendratautiečių gyvena žemiau skurdo ribos? Šimtai tūkstančių gauna minimumą, o tai dienai – apie 12 eurų. Lai susimąsto kandidatai, kaip iš tiek pragyventi.

Sakysite, prezidentas turi užsiimti užsienio politika. Blefas! Būkime biedni, bet teisingi – kiek Lietuva lemia užsienio politiką? Ją lemia didžiosios valstybės ir geopolitiniai blokai. Didžiausia užduotis šalies Prezidentui – sutelkti tautą, kad reali dauguma pritartų permainoms, ir veikti visų, o ne kelių oligarchų labui. Būtent savo gyventojų susitarimą kaip veikti ir ko siekti kaip esminę sėkmės priežastį įvardija Šveicarijos ir kitų klestinčių šalių mokslininkai bei politikai. Lietuvoje, deja, kol kas viskas yra atvirkščiai. Į piliečių nuomonę neįsiklausoma, visuomenės apklausos – nupirktos arba gudriai sukompiliuotos, t.y. klausiama taip, kad gautų norimą atsakymą. Akis deginantis pavyzdys – V. Uspaskicho sugrįžimas, kai, užuot sėdėjus kalėjime, grįžtama valdyti valstybės ir iš karto – stulbinantis reitingų šuolis! Štai kuo reikėtų labai rimtai susidomėti mūsų specialiosioms tarnyboms. Juk šis veikėjas ruošiasi, remiamas svetimos valstybės, pasiimti Lietuvos premjero postą. Geras pasirinkimas vietoj Lukiškių…

Prezidentas, suburdamas įvairių socialinių sluoksnių valstybės piliečius, jiems paaiškintų siekiamus tikslus ir sutelktų bendram veikimui. Tai – būtina sąlyga: Prezidentas privalo remtis ne biurokratais, o Tauta. Ne per masiulius prašinėti neaiškios kilmės turtuolių malonės, o veikti žmonių labui ir su jų palaikymu. Toks Prezidentas gali kalnus nuversti, tik reikia tai pačiam suprasti ir sugebėti atlikti.

Ryškiausia ir, mano manymu, perspektyviausia veikimo kryptis – skaidrumas. Skaidrumas, pakeisdamas skandalų kultūrą, turi tapti valstybės gyvenimo pagrindu. Tai turi būti įgyvendinta visose gyvenimo sferose – pradedant valstybės valdymu, verslu ir baigiant žmonių tarpusavio santykiais. Be to, skaidrumas turi tapti viešas – kaip ir viešumas taip pat turi būti skaidrus. Turime išmokti gyventi ir dirbti taip, kad vieša tai reiškia – skaidru, o skaidru – tai vieša. Skaidrūs santykiai ir aukštosios technologijos bei dora su teisingumu ir yra tas fundamentas, kuris leistų atkurti griūnančią valstybę. O šalies vadovas, sutelkęs aktyviausius tautiečius šalyje ir užsienyje, jų remiamas ir būdamas ištikimas duotam Žodžiui, atkurs teisingumą. Teisingumą plačiąją šio žodžio prasme – tiek ekonomikoje, tiek teisėsaugoje, tiek visų mūsų gyvenimuose. Nieko negali būti svarbesnio valstybės vadovui už siekį visomis įmanomomis priemonėmis  atkurti baigiančią išsivaikščioti Tėvynę.

Teksto autorius dr. Algimantas Matulevičius – buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, šiuo metu – LSDDP Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas

(Bus daugiau)

2018.08.28; 09:00

Nepatogūs klausimai

Jūsų portalas buvo paskelbęs Gintaro Visocko publikaciją „Pats blogiausias variantas“, kurioje svarstoma, kodėl Amerikai buvusios teisėjos Neringos Venckienės nederėtų deportuoti į Lietuvą (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-pats-blogiausias-variantas/). Vadinasi, ši tema jus domina. Tad atkreipiu dėmesį, kad į Vašingtoną šių metų balandžio mėnesį buvo išsiųstas sensacingas buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus laiškas. Mano supratimu, vertėtų jį paskelbti. Tas laiškas nėra slaptas. Jo kopijas galima rasti viešojoje erdvėje.

Juolab laiško autentiškumą patvirtina pats Algimantas Matulevičius. Buvęs parlamentaras neneigia ir to, kad laiškas tikrai buvo išsiųstas į JAV šių metų balandžio mėnesį.

Saulius Kizelavičius

XXX

JAV institucijoms – ALGIMANTO MATULEVIČIAUS liudijimas dėl NERINGOS VENCKIENĖS

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Šią kraupią visą Lietuvos valstybę supurčiusią istoriją dauguma prisimena kaip košmarą. Man asmeniškai teko su šia istorija susidurti pačioje jos pradžioje. Ne kartą teko bendrauti su jau nebegyvu Andriumi Ūsu, kuris neslėpė savo asmeninių, ne viešų kontaktų su Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnais. Andrius Ūsas visuomenei nelogiškai aiškino, kaip jis būdamas tik visuomeniniu, buvusio LR Seimo pirmininko Viktoro Muntiano padėjėju lankėsi, lyg tai tirdamas Laimutės Stankūnaitės skundą, pas ją ir jos dukrą (Neringos Venckienės dukterėčią) namuose. Taip pat, lyg tai atsitiktinai, net tapo tos mergaitės krikštatėviu.

Būtent A.Ūsas man parodė vaizdajuostę, kurioje mergaitė pasakoja apie jos seksualinį išnaudojimą. Be to, pateikė psichiatrų išvadas apie mergaitės psichinę būklę. Jis tai darė todėl, kad įtikintų mane jį ginti lyg tai nuo jį persekiojančios N.Venckienės. Tačiau tai, ką aš pamačiau ir perskaičiau, man padarė atvirkštinį įspūdį. Psichiatrų vertinimu, Neringos Venckienės dukterėčia Deimantė Kedytė, liudijanti apie pedofilijos faktą, buvo sveika ir adekvati, bei nepasiduodanti svetimai įtaigai. O A.Ūso paaiškinimai migloti ir nelogiški. Visų pirma visuomeniniai Seimo narių padėjėjai neužsiima piliečių skundų tyrimu ir net neturi tam įgaliojimų. Be to, nėra praktikos vaikščioti po besiskundžiančiųjų namus.

Išvada – pono A.Ūso lankymasis pas L.Stakūnaitę buvo tik asmeninis jo reikalas. O siekis pasinaudoti politiko visuomeninėmis pareigomis tik nevykęs, nesąžiningas bandymas tam lankymuisi suteikti oficialumo statusą. Man teko daug bendrauti su Neringa Venckiene ir jos globotine Deimante Kedyte. Aš esu pilnai įsitikinęs, kad jos globėja ir teta Neringa Venckienė neturėjo jokių galimybių ją išmokyti kalbėti netiesą apie jos seksualinį išnaudojimą. Remdamasis savo gyvenimo ir  veiklos patirtimi buvau ir esu įsitikinęs, kad N.Venckienės dukterėčią Deimantę buvo bent bandoma seksualiai išnaudoti. Šis faktas nėra viešai ir argumentuotai paneigtas. Nepaneigta faktų kalba, nes nebuvo išsamaus ir nešališko šios baisios galimos prievartos prieš mažametę tyrimo.

Ilgus metus dirbdamas LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, saugumo pakomitečio, o vėliau ir komiteto pirmininko pareigose, esu gavęs įvairios informacijos apie gan platų pedofilų tinklą, veikusį ir veikiantį Lietuvoje ir Baltijos regione. Po 2000 metų Latvijos parlamentas kartu su Latvijos teisėsauga dėl šios problemos vykdė plataus masto tyrimą ir demaskavo keletą aukšto rango pareigūnų – pedofilų. Latvių teisėsauga viešai prabilo apie sąsajas su Lietuva. Trumpai tariant, tarptautinės pedofilijos pėdsakai šioje vadinamoje Garliavos istorijoje yra gan ryškūs. O svarbiausia – niekas jų nepaneigė, nes rimtai ir netyrė. Opriori iš teisėsaugos institucijų ir dalies žiniasklaidos buvo suformuota nuomonė, kad jos nebuvo. Ne spontaniškai, o gerai surežisuotai buvo vedama didžiulė šmeižto kompanija prieš tuos, kurie tiesiog reikalavo ramaus, nešališko, objektyvaus tyrimo.

Deja, skaidraus ir objektyvaus tyrimo nebuvo. Teisėsaugos abejingumas privedė prie tragedijos ir žmonių aukų. Jau žuvus L.Stankūnaitės seseriai ir vėliau A.Ūsui bei D.Kedžiui vėl gi buvo blaškomasi ir keliamos nepamatuotos versijos viešumoje. O teisėjo Furmanavičiaus nužudymas supainiotas su visiškai atskira istorija. Lietuvos prokurorai viešai kaltino vieni kitus neobjektyvumu. Nebuvo atsakyta į, atrodytų, keistas detales šiose bylose, pvz., kam teisėjas Furmanavičius turėjo net 11 mobiliūjų telefonų su atskirais numeriais, kodėl jo telefoninių pokalbių išklotinė buvo išimta iš bylos? Kodėl taip pat iš A.Ūso bylos buvo išimta pokalbių išklotinė ir melo detektoriaus parodymai. Kodėl iš pradžių vienas prokuroras surašė vieną kaltinamąją išvadą, o teismą pasiekė jau kito prokuroro surašyta išvada.

O baisiausia ir labiausia įtartina šioje istorijoje yra tas faktas, kad prieš mažą vaiką buvo įvykdyta „karinė operacija“, taip tik ir tegalima įvardyti, kai 250 policijos pareigūnų prievarta, prieš Neringos Venckienės globotinės valią, paėmė ją iš globėjos tėvų namų. Neringa Venckienė globėja tapo teismo sprendimu. O globėjos teisės iš Neringos Venkienės buvo atimtos, tik jau viešai prabilus apie galimą jos globotinės Deimantės seksualinį išnaudojimą. Būtent po šio įvykio prasidėjo metodiškas jau dešimtmetį trunkantis teisėsaugos institucijų susidorojimas su visais, kas išdrįso turėti savo nuomonę, ne tokią, kurią isteriškai iki šiol bruka šališka žiniasklaida.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna, kada praėjus keletui metų po Stankūnaitės sesers ir teisėjo Furmanavičiaus žūties atsirado labai abejotinos reputacijos liudininkas. Visų pirma, tas liudininkas nežinia ką darė ir kur buvo tuos kelis metus. Antra, jis buvo padaręs nusikaltimą. Trečia, jis buvo Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojo giminaitis. Jo liudijimas buvo panaudotas be jokių abejonių, pasodinant į kalėjimą aklą ir nekaltą žmogų Raimundą Ivanauską, kuris lyg tai padėjo Neringos Venckienės broliui D.Kedžiui vykdyti nužudymus. Ar galima tikėti tokia baltais siūlais susiūta teisėsauga? Man teko viename iš daugybės su Garliavos istorija susijusiame teisme būti liudininku. Net apstulbau perskaitęs prokuroro kaltinimą Neringos tetai, Audronei Skučienei rengiant valstybinį perversmą…??? Kaip anglai sako…komentarai nereikalingi. Argi tai nešališka teisėsauga?

Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.

Iki dabar neištirtos objektyviai D.Kedžio ir A.Ūso žūtys. Tai, kas viešai skelbiama, gali sukelti tik šypseną. Ir šiame neteisiniame fone sukurpiama net 12 punktų kaltinimas N.Venckienei. Sutinku, kad Neringai nereikėjo eiti į politika, tai ne jos sfera. Kai kas tai gerai suprato ir pasinaudojo šia žiauria situacija. Kelias į politiką buvo Neringos Venckienės klaida. Ji pasidavė įkalbama. Todėl ji tapo labiausiai sistemiškai persekiojamu žmogumi visoje Lietuvoje. Visiškai akivaizdu, kad dabar su ja norima susidoroti neteisingomis teisinėmis priemonėmis. Neringai Venckienei jokiu būdu negalima jos grąžinti į Lietuvą. Mūsų šalies teisinė sistema labai serga, joje vyrauja korupcija ir valdžia, bei pinigus valdančiųjų baimė. Per visus 28 atkurtos Nepriklausomybės metus nė vienas aukštesnio rango teisėsaugos pareigūnas, o ypač teisėjas, nebuvo nuteistas. Ką – Lietuvoje teisėjai švaresni nei JAV? Jėgos, kurios sugebėjo peorientuoti pradžioje N.Venckienei ir jos dukterėčiai Deimantei palankią visuomenės nuomonę diametraliai priešinga linkme, yra suinteresuotos ją galutinai užtildyti. Tai matomai reikia ne tiek dėl pačios N.Venckienės, nes ji jau nebekalba, o kaip pavyzdžio įgąsdinant kitus, kurie vis dar bando ieškoti teisingumo. Reikia pavyzdžio esamoms ar būsimoms aukoms, kad žinotų kas jų laukia, jei prabils.

Tik nešališkas ir objektyvus JAV teismas gali priimti vienintelį teisingą ir teisėtą sprendimą. Neleisti Neringos Venckienės ekstradikcijos, nes Lietuvos valstybė nesugebės užtikrinti jos saugumo ir objektyvaus, nešališko teismo. Kaip ir dabar Lietuva nežino, ar mergaitė Deimantė gyva ir kur ji. Nuo ko ją slepia. Ir nuo ko slepia L.Stankūnaitę, jeigu lyg tai oficialus žudikas D.Kedys negyvas. Juk jeigu taip – tai jai niekas negresia? Štai problemos esmė.

Apie Algimantą Matulevičių:

Ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Matulevičius

Lietuvos vyriausybės ministras (1992-1993 m.m.)

LR Seimo narys, NSGK pirmininkas (2000 -2008 m.m)

Lietuvos pramonininkų konfederacijos įkūrėjas (1989 m.) ,

Prezidentas(1990-1993m.m.) – dabar Garbės Prezidentas

Skaidraus verslo instituto vadovas (2014 m. – dabar).

2018.08.17; 08:20

Keista buvo stebėti politinių partijų lyderius, naktį, rinkimams dar tik įpusėjus, strimgalviais besidalinančius postus. Tai labai akivaizdžiai demonstruoja, kiek vertos jų kalbos ir pažadai, ką tik, už mokesčių mokėtojų milijonus, itin gausiai liejami iš TV ekranų ir besišypsančių reklaminių stendų.

Postų troškimas toks absoliutus ir nenumaldomas, jog dėl jų deramasi su itin neskaidrios reputacijos politiku, kuris pats prisipažįsta, kad į teismą vaikšto “kaip į darbą”. Kas gali paneigti, jog Lietuvos premjeru taps asmuo, nuo šalies teisėsaugos net pusantrų metų slapstęsis Maskvoje, Rusijoje prašęsis politinio prieglobsčio, bjauriais žodžiais keikęs mūsų, ne savo, Tėvynę. Tokios “blogos” šalies premjeru norima tapti bet kokia kaina, net didmenomis perkant kalinių balsus.

Continue reading „Ar Lietuva visiškai prarado orumą?“

temide_111111

Lietuva jau niekuo nebesiskiria nuo kaimyninės Baltarusijos, kurią  pamokyti demokratijos nepraleidžia progos mūsų politikai.

Tačiau ar galima laikyti demokratine ir teisine valstybe Lietuvą, kai joje teisėsaugą kontroliuojantis „valstybininkų“ klanas nuožmiai ir aktyviai persekioja drąsius, viešai apie šio klano nusikalstamą veiklą poziciją pareiškusius, kovojančius už mūsų visų teisę žinoti TIESĄ, lyderius? 

2012 m. rugsėjo mėn. 7 d., 11 val., Vilniaus m. 3-ajame apylinkės teisme  Laisvės prospektas 79 A bus bandoma apkaltinti Tautos vienybės sąjungos pirmininką – daktarą Algimantą Matulevičių gegužės mėnesį įvykusių masinių Piliečių protesto mitingų organizavimu. „Valstybininkų“ klanas ypač neabejingas šio politiko viešajai veiklai, nes negali atleisti už  principingą ir drąsią jų atžvilgiu poziciją A. Matulevičiui būnant Seimo NSGK (Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto) pirmininku.

Continue reading „Nelikite abejingi! Ateikite!“

Atviras laiškas Lietuvos Respublikos prezidentei Daliai GRYBAUSKAITEI

Š. m. gegužės 17-osios rytą pakraupo visa Lietuva… Tokio neregėto masto ciniškumu persunktai, mergaitės ėmimo iš jos namų, karinei operacijai neliko abejingų.

Šoko ištikti, pamatę perteklinį jėgos demonstravimą, nusivylę šalies teisėsauga, žmonės puolė prie Prezidentūros rūmų, vildamiesi sulaukti palaikymo, padrąsinimo, turėdami Vilties, kad Tiesa Jūsų asmenyje bus apginta…

Continue reading „Algimantas Matulevičius: „Nepamirškime mergaitės““

songaila_mazas

Liepos 25-ąją vakare Seime įvyko tradicinis Apskritojo stalo susirinkimas, kuriame dalyvavo visuomeninio judėjimo „Už teisingumą“, parlamentinės grupės „Už teisingumą Lietuvoje“ bei nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ atstovai.

Apskritasis stalas konstatavo, kad jo iniciatyva kurti vieningą nacionalinį antiklaninių politinių jėgų rinkiminį sąrašą susilaukia plataus Lietuvos visuomenės palaikymo. Tačiau po pastarąją savaitę vykusių konsultacijų su partijos „Drąsos kelias“ vadovybe, galutinai paaiškėjo, jog ji apsisprendė rinkimuose į Seimą dalyvauti atskiru partiniu sąrašu.

Continue reading „Partija „Drąsos Kelias“ jungtiniame rinkimų saraše nedalyvaus“

Matulevicius_2

Viešojoje erdvėje pasirodo daug įvairių spekuliacijų apie antisistemines jėgas ir jų nesugebėjimą susitarti, tačiau niekas atidžiau nenagrinėja, ar tai tikrai antisisteminės jėgos ir ką konkrečiai jos nori pakeisti. Tokia nuomonių „mišrainė“, matyt, labai naudinga visiems, kas bet kokiu būdu siekia išsaugoti jiems naudingą, seniai Lietuvoje nusistovėjusią, sistemą.

Šioje terpėje gerai jaučiasi neteisėta antikonstitucinė grupuotė, žinoma „valstybininkų“ klano vardu. Čia gerai jaučiasi ir šiai grupuotei dirbančios “sisteminėmis” vadinamos  politinės partijos, tarnaujančios tik klanui ir saujelei, taip save įsivardijusio, “elito”.

Continue reading „Tikros ir menamos antisisteminės jėgos“

radzevicius_tttttttt

Šiandien pagaliau užčiuopiau neginčijamų argumentų dėl „juodojo” politinio PR, kurį naudoja valdančiosios konservatorių partijos atstovai. Labai ilgai bandžiau save įkalbinėti, kad neverta apie tai kalbėti ir rašyti. Juk yra ir blogesnių. Juolab, kad valdantiesiems ir taip daug nepelnytos kritikos tenka.

Bet tylėti irgi negalima. Nes toks politinis PR, mano galva, peržengia ne tik padorumo ribas, bet ir kelia realią grėsmę demokratijai. O mano jau kurį laiką atidžiai stebimi kai kurie politikai, pavyzdžiui., toks Seimo narys Naglis Puteikis, „pamiršę” savo ir bendrapartiečių nuodėmes politini kapitalą bando krautis ant kitų žmonių nelaimių.

Continue reading „„Juodas” politinis PR, Naglis Puteikis ir kiti valdantieji. Liūdesys“

Kur eiti: ten, kur “Skamba skamba kankliai” ar į piliečių sueigą? Kankliai skambės dar ir rytoj, reikia eiti su tais, kurie ragina: Nebijok! Chuntai – ne!  Policijos smurtui – ne!  Mes už Venckienę! Mes nesitrauksim! Mes – ne minia! Socdemus – lauk!  Kryževičių – lauk! Korumpuota žiniasklaida – samdoma tiesos žudikė! Grąžinkite tautai pagrobtą teisingumą! Mums reikia tik tiesos! Mes – už Lietuvą!

Nusirašiau tik vieną kitą šūkį, kuriuos Gedimino prospektu nuo Seimo iki prezidentūros nešė teisingumo ištroškę žmonės. Eidami jie ragino nebijoti, netylėti, neleisti trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės…

Prie Prezidentūros buvo emocingų kalbų. Pasigailėjau, kad neatsinešiau magnetofono. Vien tik Nijolės Oželytės žodis ko vertas! Žinau, kad Nepriklausomybės akto signatarė moka pakalbėti, bet šį kartą, man regis, ji pralenkė pati save. Nenorėčiau pakliūti jai ant liežuvio. Susijaudinęs įtikinamai kalbėjo Algimantas Matulevičius. Išmintingas buvo filosofas Krescencijus Stoškus. Patiko man ir mažiau pažįstami oratoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Uždegančias kalbas atpasakoti – reikalas beviltiškas. Tikiuosi, kad jos pateks į internetinę žiniasklaidą, todėl čia pateikiu tik Piliečių Sueigos Žodį, kurį parsinešiau iš Daukanto aikštės prieigų (į aikštę nebuvome įleisti).

Mes, pilietės ir piliečiai, susirinkę į Sueigą Vilniuje, pareiškiame:

–         norime gyventi laisvoje ir orioje Lietuvos valstybėje,

–         neleisime daugiau trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės,

–         neleisime Lietuvos paversti mažąja Rusija,

–         ginsime demokratinę savo Respubliką, jos vertybes ir konstitucinę santvarką,

–         kovosime už savo vaikų, savo tėvų ir savo pačių teises bei laisves,

–         priešinsimės diktatūrai, valdžios smurtui ir valstybės užvaldymui,

–         netoleruosime viešo melo ir ginsime laisvą žodį,

–         nekolaboruosime su valdžia, kol ji meluoja ir smurtauja,

–         sieksime valstybę sugrąžinti piliečiams, Tėvynę – visiems pasaulio lietuviams,

–         darysime viską, kad rudenį po Seimo rinkimų Lietuvos tautai atstovautų drąsūs, sąžiningi, Lietuvos Respublikai ištikimi ir piliečius gerbiantys žmonės.

Teigiame: šių metų gegužės 17 dienos rytą valdžia peržengė ribą ir pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką, pamatines demokratines vertybes ir piliečių bendrabūvį. Valdžios smurtą šiandien lydi melas, žmonių bauginimas ir manipuliavimas jais.

Todėl reikalaujame:

–         nedelsiant nutraukti viešą melą ir smurtą,

–         išviešinti, kas įsakė imtis gegužės 17-osios smurto, ir kas tokiam įsakymui

pritarė: įsakymus davę, smurtavę ir smurtui pritarę pareigūnai privalo būti atstatydinti ir sulaukti teisinės atsakomybės.

To nepadarius, sudarysime nepriklausomą visuomeninę komisiją valdžios nusikaltimams ištirti. Mes rūpinsimės valdžios ir grupuočių smurto aukomis.

Valstybės prezidentė turi pagaliau apsispręsti ir aiškiai atsakyti visuomenei: su kuo ji šiandien yra – su Lietuvos Respublika, jos piliečiais ar su smurtaujančiomis jėgos grupuotėmis. Mes nesitrauksime. 

Politologai šiuos žmones kartais vadina minia. Be abejo – minia, nes jų daug. “Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne” parašyta, kad minia – tai didelis būrys žmonių. “Korumpuota žiniasklaida” (taip perskaičiau plakate) tą minią vis mažina, menkina.

Jeigu į vieną vietą sueitų visi, kurie, švelniai tariant, nepatenkinti teisėsauga, valdžia, kuriems “reikia tik tiesos”, susirinktų įspūdinga minia, kuri jokioje Vilniaus aikštėje netilptų. Todėl jie ir bijo minios, vadina ją neprognozuojama, nekonstruktyvia. Mums – miniai – sakoma: gatvėse neišspręsime susikaupusių problemų. O kur kitur jas galima spręsti?! Kur mes, minia, galime su jais kalbėtis?! Tik gatvėse, tik aikštėse, nes mes – minia, mūsų labai daug, o jie – ištaiginguose kabinetuose, rūmuose.

Jeigu tą minią dar papildytų tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengia, bijo atsidurti minioje, bet jos reikalavimams pritaria, kitoje barikadų pusėje liktų tik saujelė. Saujelė ir 240 iki dantų apsiginklavusių policininkų.

Ponai politologai, mes ne blogiau už jus žinome, ką gali minia. 1988-aisiais – 1990-aisiais sužinojome. Tada imperiją nuvertėme. Gaila, kad po 22-jų metų vėl reikia minios, nes tik minia juos gali atvesti į protą. Mes neturime guminių kulkų, lazdų, bet mesjuos ir stipresni, ir išmintingesni.

Kasdien minias mes matome įvairiausiose pasaulio vietose. Įniršusias minias. Mes dar neįniršę, mes juos dar tik gėdiname. Bet nepersistenkite! Atsikvošėkite! Nes mes nesitrauksime!

Galite mus vadinti ir patvoriniais. Pasak N.Oželytės, taip mus tik išaukštinate, nes patvoriuose buvo suguldomi kūnai didvyrių, kuriais dabar didžiuojamės. Mes didžiuojamės – ne jie. Jie juos išduoda.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.27

g.visockas-portretas

Štai ir atėjo metas, kai tapo beprasmiška vaikščioti į spaudos konferencijas ir protesto mitingus. Ne už kalnų – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Lietuva akivaizdžiai susirgusi priešrinkimine karštlige.

Todėl dažnusyk keblu atskirti, kada spaudos konferencijos ar protesto akcijos organizatoriai nuoširdžiai ieško tiesos, o kada vien reklamuoja savo politines grupuotes. Įtartiniausi, žinoma, tie, kurie dabar garsiausiai šaukia “pergyvenantys dėl valstybės reikalų”.

Prisiminkime terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Esu iš tų, kuriems lietuviškosios Temidės pozicija šioje byloje atrodo neįtikinama, o mūsų VSD bendradarbiavimas su Rusijos FSB – tiesiog įtartinas. Sveiku protu sunku suvokti: pas merginą nerasta jokių konkrečių įkalčių – sprogstamųjų įtaisų, bombų, šaudmenų, galų gale mergina nesučiupta konkrečioje nusikaltimo vietoje.

Continue reading „Dabar beprasmiška vaikščioti į protesto mitingus“

Prieš keletą metų, būdamas Seimo NSGK pirmininku, iš Seimo tirbūnos perspėjau visą šalį, kad valstybėje veikia antikonstitucinė grupuotė, vėliau žurnalistų pavadinta „valstybininkų“ klanu.

Ir perspėjau: jeigu nebus imtasi kardinalių priemonių šiai gurpuotai sutramdyti, tai ji taps reali valstybės valdovė.

Vietoj to, kad man būtų padėta, prieš mane buvo organzuotas didžiulio masto puolimas, buvau šmeižiamas ir gąsdinamas. O tuomečiai vadovai Prezidentas V.Adamkus ir premjeras G.Kirkilas vieto to, kad man padėkotų, gynė anuos.  Jie turėjo ir turi aktyviai juos palaikančią žiniasklaidą.

Continue reading „Esame ties riba: netramdomi “valstybininkai” sunaikins valstybę“

Aristotelis  sakė, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra tinkamai elgtis, o Gėtė – kad gyvenimo paslaptis yra pats gyvenimas.

Tačiau jokia filosofinė mokykla nesugebėjo paaiškinti: o kodėl vieniems žmonėms reikia tokių milžiniškų turtų, kai tuo pat metu milijonai kitų skursta visą gyvenimą. Moemas Somersetas pastebėjo, kad duodama  išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė; bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?

Continue reading „Mūsų gyvenimas panašus į nuskendusio “Costa Conkordia” laivo ir jo įkaušusio kapitono elgesį“

Jau keleri metai iš premjero Andriaus Kubiliaus vis girdime – “reikia veržtis diržus, kitos alterntyvos nėra”… Reikia mažinti išmokas mamoms, auginančioms vaikučius, nes kitos alternatyvos nėra. Reikia taupyti atimant iš pensininkų jų teisėtas ir taip jau seniai mažas pensijas. Negalima didinti algų, nes bus blogai.

Ir ypatingai labai mėgsta pasipuikuoti savo išvykose į užsienio šalis –  koks jis šaunuolis, kad užveržė lietuviams diržus, o jie vis dar patenkinti. Ir čia, deja, jis teisus. Taip, lietuviai atrodo patenkinti, kad net nebando protestuoti ar garsiau pasakyti – jūs neteisus, premjere!

Continue reading „Andrius Kubilius neteisus – alternatyva egzistuoja“

Situacija, besiklostanti apie Kauno pedofilijos bylą, jau kuris laikas audrina visuomenę ir smukdo pasitikėjimą šalies teisine sistema. Nuo pat šios istorijos paviešinimo teisėsaugos institucijos padarė aibę klaidų ir savo nekompetencija supriešino visuomenę.

Visiškai susikompromitavo vaiko teisių apsaugos tarnybos. Nors ši kruvina istorija, nusinešusi keturias gyvybes, tęsiasi jau keleri metai, bet aiškesnė ji netampa. Paskutinis Aukščiausio teismo verdiktas, kad pedofilijos byla turi būti nagrinėjama, nors prokuratūra tam visaip priešinosi, vėl patvirtino, kad aiškių atsakymų nėra.

Continue reading „Situaciją paaštrino ir sukomplikavo Kėdainių teismo sprendimas“

Iš Vilniaus miesto gyventojų ir “Lietuvos gelbėjimosi aljanso” mitingo, įvykusio 2011 metų lapkričio mėnesio 30 dieną, rezoliucijos. Rezoliucijos pavadinimas: “dėl didelių šildymo kainų”.

Jau trečią kadenciją Artūras Zuokas, būdamas Vilniaus meru, netesi pažado rinkėjams bene pačiu aktualiausiu klausimu – sumažinti šilumos ir karšto vandens kainas. Beveik prieš dešimt metų mero A.Zuoko iniciatyva Vilniaus šilumos tinklai išnuomoti “Rubikon Gruop” (dabar – ICOR), garantuojant gyventojams atpiginti centralizuoto šildymo ir karšto vandens kainas. Deja, pažadai ir liko pažadais. Prieš praėjusius savivaldybių rinkimus A.Zuokas vėl apsimelavo, pažadėjęs šildymo kainą sumažinti mažiausiai 20 proc. Deja, šilumos ir karšto vandens kainos nesumažėjo.

Maža to, vos tapęs meru A.Zuokas sugebėjo taip įtakoti kai kuriuos Vilniaus miesto tarybos narius, kad 2011 m. birželio 13 d. taryba suteikė leidimą perleisti Vilniaus savivaldybei priklausantį “Vilniaus energijos” akcijų paketą neaiškios kilmės Prancūzijos įmonei SVD22 (Societe Valmy Defense 22) tik su 37 eurų įstatiniu kapitalu. Kokių aktyvių veiksmų tuo metu ėmėsi A.Zuokas, Vilniaus gyventojai nepamiršo.

Aiškėja, kad ši nauja Vilniaus šilumos tinklų nuomininkė ims milijoninę paskolą iš banko, t.y. visi vilniečiai taps banko įkaitais. Bus įkeisti Vilniaus šilumos tinklai ir už tai paimta paskola panaudota tik jiems žinomais tikslais. Mūsų akivaizdoje gimsta nusikalstamas “Snoras-2”. Vilniečiai negali tylėti ir nieko neveikti. Visomis įmanomomis priemonėmis privalome pasipriešinti akivaizdžiai vykdomam nusikaltimui. Vilnius privalo pasinaudoti Ukmergės miesto pavyzdžiu, kaip reikia kovoti už miesto gyventojų interesus. Ukmergės miesto gyventojai ir savivaldybė, veikdami kartu ir susigrąžinę šilumos tinklus, sugebėjo vien tik tokiu veiksmu atpiginti šildymo kainą 5 centais už 1 kw ir teigia, kad dar ne visi rezervai panaudoti.

Mitingo dalyviai yra įsitikinę, kad komunalinių paslaugų sfera privalo priklausyti savivaldybei ir negali būti pasipelnymo šaltiniu atskiriems asmenims ar bendrovėms. Valstybė savo nuosavybėje privalo išsaugoti energetiką, vandens, šilumos tiekimą, komunalines paslaugas, infrastruktūros įmones ir natūralias monopolijas.

Mes, vilniečių mitingo dalyviai ir Lietuvos gelbėjimosi aljansas, vienijantis šešiolika nevyriausybinių visuomeninių organizacijų,

Reikalaujame:

Vilniaus miesto gyventojų rinktos savivaldybės tarybos narių:

Nedelsiant pradėti ir įvykdyti Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties nutraukimo procedūrą su “Vilniaus energija”;

Sugrąžinus Vilniaus šilumos tinklus teisėtam savininkui – Vilniaus miesto savivaldybei, kartu su LR Vyriausybe inicijuoti bendro savivaldybių ir valstybės šilumos tinklų holdingo steigimą.

Prašome:

Valstybės Kontrolės, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Ekonominės policijos atlikti kompleksinį patikrinimą dėl nuomininkų veiklos skaidrumo, šildymo kainų nustatymo pagrįstumo. Išsiaiškinti, ar “Vilniaus energijos” akcijų perleidimu nėra padarytas nusiklatimas. Užkirsti kelią galimam neteisėtam Vilniaus šilumos tinklų įkeitimui bankui. Mitingo dalyviai pritaria Tautos ateities forumo iniciatyvai rinkti vilniečių parašus dėl nuomos sutarties nutraukimo ir siūlo šią akciją tęsti.

Priimta bendrame vilniečių ir “Lietuvos gelbėjimosi aljanso” 2011 m. lapkričio 30 d. mitinge.

Vytauto Visocko nuotr.

2011.12.01 

matulevicius____

Manau, kad ne tik aš vienas, bet ir nemaža dalis mūsų nuoširdžiai laisvindamiesi iš sovietinės sistemos tikėjome vakarietišku ekonomikos raidos modeliu.

Tačiau niekas net sapnuoti nesapnavo, kad privatus interesas gali būt iškeltas aukščiau už visos visuomenės bendruosius interesus. Jau susikūrė visiškai nauja „verslo“ rūšis, kai legaliai iš valstybės vagiama. Kadangi mes Lietuvoje neturime normalios teisėsaugos sistemos, tai per visus dvidešimt vienerius Nepriklausomos valstybės metus verslas, kuris pagrįstas machinacijomis, ne tik nemažėja, bet plečiasi ir auga.

Continue reading „Laikas pradėt sodinti į kalėjimus“

Man vadovaujant Seimo NSGK ir atliekant garsųjį parlamentinį tyrimą buvau gavęs pakankamai informacijos, jog su manimi norima fiziškai susidoroti. Tačiau vėliau vis dėlto buvo nuspręsta pradėti plačią šmeižto kampaniją.

Apie tai mums komitete liudijo saugumo karininkai, ištikimai tarnavę ne „valstybininkų“ klanui, o Lietuvos valstybei. Pagal tuo metu ir dabar turimus VSD duomenis, juodinimo tikslams suinteresuotos struktūros žiniasklaidai skyrė milžiniškus pinigus. Tai atspindi viena iš tų garsiųjų, taip ir nepaviešintų, 12 VSD pažymų. Tai aiškiai ir konkrečiai argumentuota mūsų tyrimo medžiagoje.

Continue reading „„Valstybininkų“ klano ruporo kerštas“

Kartais praslysta mintis, kad Lietuvoje trūksta naujų idėjų ir nėra lyderių, kurie idėjas skleistų ir jas pajėgtų įgyvendinti. Tokia problema egzistuoja.

Tik tai vyksta daugiau dėl didžiosios žiniasklaidos pozicijos kategoriškai priešintis tos naujos minties pasireiškimui ir jos sklaidai tarp plačiųjų visuomenės sluoksnių. Taip yra todėl, kad pagrindiniai laikraščiai, TV, radijo ir net interneto portalai atstovauja tik turčių interesus ir yra visiškai nesuinteresuoti suteikti auditoriją tiems visuomenės atstovams, kurie nusistovėjusią tvarką galėtų nors kiek patobulinti.

Continue reading „Sistema bijo tiesos, nes tiesa ją sugriaus“

copy of vytautas_visockas

Nacionalinis susitarimas dėl valstybės stiprinimo. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje įvyko taip pavadinta konferencija. Tik tiek. Susitarti dėl valstybės stiprinimo kol kas niekaip nepavyksta. Vien tik šioje salėje pastaruoju metu tokių bandymų buvo ne vienas. Gal kitaip pavadintų, kitų žmonių inspiruotų, tačiau turėjusių tokį tikslą: stiprinti, gelbėti valstybę, tautą, jos kalbą…

Šioje salėje (ir ne tik) teko girdėti daug išmintingų kalbų. Pradėčiau nuo poeto Justino Marcinkevičiaus – čia jis pasakė paskutinę savo kalbą. Po jo: filosofai, poetai, mokslininkai, dailininkai, kompozitoriai, aktoriai, studentai… Vytautas Radžvilas, Romualdas Ozolas, Jonas Balčius, Krescencijus Stoškus, Bronius Genzelis, Vytautas Rubavičius, Aloyzas Stasiulevičius, Regimantas Adomaitis, Saulius Sondeckis, Alfonsas Vaišvila, Povilas Gylys, Antanas Kulakauskas… Surašiau tik keliolika pavardžių ne pagal alfabetą, ne pagal jų svorį – ką iškart prisiminiau.

Continue reading „Žodžiais, o ne žygiais, mes tėvynę mylim“