matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Apie korupciją, o teisingiau – kyšininkavimą, kalbama daug. Deja, nuo tų kalbų kyšininkavimo nė kiek nemažėja, priešingai, jis jau tapo lobizmu vadinamo „verslo” rūšimi.

Nepadeda ne tik kalbos, bet ir parodomieji, per TV transliuojami prasikaltusiųjų sulaikymai – kyšininkavimas kaip klestėjo, taip klesti toliau. Kai kurie apsukruoliai jau net sukūrė „teoriją”, kad šis reiškinys paplitęs visose šalyse, todėl jo neįmanoma įveikti. Nors tai – ciniškas, niekuo nepagrįstas požiūris. Pavyzdžiui, visai netoli, Norvegijoje, korupcijos praktiškai nėra. Ten net sakoma: jeigu, ko nors paprašius, valdžia tau neduos, tai net karalius nebepadės. Tai reiškia, kad sprendimas teisingas ir kitoks būti negali. Ir tokių valstybių yra ne viena.

Antra kategorija – tai valstybės, kur korupcija egzistuoja, bet su ja kovojama ne plepalais, o suėmimais, operatyviais teismais ir realiu laisvės atėmimu su  turto konfiskavimu. Tokiose šalyse į kalėjimus sodina politikus, valdininkus, policininkus, prokurorus ir net teisėjus.

Suprantama, taip daroma dėl bausmės neišvengiamumo principo, bet kartu tai yra ir auklėjamoji priemonė, kuri primena, kad tokie nusikaltimai – ypač pavojingi ir todėl netoleruotini. Juk nedraugiškų šalių specialiosios tarnybos, siekdamos pajungti savo tikslams aukšto rango valstybės pareigūnus, pirmoje eilėje renka informaciją apie jų kyšinikavimo faktus. Tarp kitko, jeigu Jungtinėse Valstijose solidus verslininkas bus pagautas nemokantis mokesčių ir bus pradėtas jo teisinis persekiojimas, nuo jo visi pradės šalintis kaip nuo raupsuotojo. Kitaip tariant, jis taps atstumtuoju. Ir tai yra ilgametis visos visuomenės auklėjamojo darbo rezultatas.

Gana įdomi padėtis Lietuvoje, apie kurią galima pamanyti, kad ji yra skaidriausia valstybė pasaulyje, nes čia per tris nepriklausomybės dešimtmečius nebuvo pasodintas už grotų nė vienas teisėjas ar aukšto rango politikas bei pareigūnas. Tačiau ar, žinant mūsų įpročius, įmanoma patikėti, kad nė vienas iš jų neima kyšių? Na, nebent tik tuo atveju, jei tie kyšiai vadinami ne kyšiais, o „paskolomis” – kaip įsigudrino pavadinti įkliuvęs politikas…

Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.

Tačiau man ne mažesnį nerimą kelia tiesiog gluminantis mūsų visuomenės pakantumas panašiems reiškiniams – kaip ir pakantumas piktybiškiems mokesčių nemokėtojams. Samprata apie tokio elgesio amoralumą mūsų visuomenėje nedovanotinai išplauta. Mes kaip bendruomenė mėtomės į kraštutinumus: dažnai apkaltiname urmu visus politikus, ypač Seimo narius, kuriuos vadiname vagimis, o, atėjus rinkimams, patys renkame į valdžią  abejotinos reputacijos asmenis. Viešojoje erdvėje vieną politiką žiniasklaida net ir už nedidelį prasižengimą tiesiog „drožia”, o kito milijoninio ir akivaizdžiai amoralaus šeimos verslo paprasčiausiai „nemato”. Nesupratama, kodėl mes nesukūrėme kyšininkams ir biudžeto vagims nepakantumo ir viešo pasmerkimo atmosferos – užuot tai atlikę, mes net išrenkame juos mūsų visų vardu tvarkyti bendrų valstybės reikalų. Manau, būtent visuomenės nepasiruošime atmesti tokius veikėjus ir slypi pagrindinės korupcijos egzistavimo šaknys. Žiniasklaida, turėdama galingą viešumo įrankį, šioje kovoje juo naudojasi, deja, neskaidriai. Kol čia bus vadovaujamasi principu, kad vieną mušu – nesvarbu, kaltas ar ne, o kito – neliečiu, nes jis mūsiškis, tol žiniasklaida pati bus šių reiškinių daugintoja. Manau, kad tik visiškas skaidrumas ir nešališkumas gali atkurti pastruoju metu pašlijusią „ketvirtosios valdžios”reputaciją.

Neseniai nuskambėjęs ir žiniasklaidos greitai pamirštas skandalas, susijęs su Verslo konfederacijos prezidento Valdo Sutkaus sulaikymu, verčia į šį įvykį pažvelgti atidžiau. Kad ir kaip keista, žiniasklaida į šį sulaikymą reagavo gan santūriai, net susidarė įspūdis, kad ji buvo sulaikytojo pusėje. Užuot prokuroriškai kaltinus, jam net buvo suteiktas eteris pasiteisinti. Ir labai greitai ši istorija tiesiog dingo iš žiniasklaidos akiračio. Apie tai teko pasikalbėti ir su kolegomis iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK). Pokalbio metu buvo išsakyta įdomi prielaida, kad oficiozinė žiniasklaida taip neapkenčia dabartinių politikų, kad jai net nesinori nukreipti publikos dėmesio nuo nuolatinių kalbų apie tai, kokie valdantieji blogi.

Deja, valdantieji šio egzamino taip pat neišlaikė ir užmynė ant to paties grėblio, ant kurio jau ne kartą lipo didieji moralizuotojai – konservatoriai: jie puolėsi lopyti lobizmo įstatymą. Didesnio kuriozo už lobizmą, kovojant su korupcija, vargu ar begali būti. Nors tai ir sunku, kviečiu įsiklausyti be nereikalingų emocijų. Lobistas – tai legalus verslininkas, kuris gauna piniginį atlygį už tai, kad „pramuša” įstatymų leidžiamoje arba vykdomojoje valdžioje jį nusamdžiusiam verslinkui ar kitam asmeniui naudingą sprendimą. Įsivaizduojate? Kas tai, jei ne legaliai įteisinta korupcija?.. Lobizmas – tai sena, ir, kiek žinau, gerokai kritikuojama JAV politinio gyvenimo tradicija. Lietuvoje, net neįsigilinęs į Europos tradiciją, šį įstatymą prastūmė ponas Andrius Kubilius po savo kelionės į JAV. Man, dirbant Seime, teko vadovauti darbo grupei ir sukaupti didžiulį kiekį informacijos, kuri leidžia daryti išvadą, kad lobizmo įteisinimas ne tik neišsprendžia korupcijos problemų, bet ir yra ydingas saviapgaulės precedentas, nes manoma, kad būtent tai ir panaikins kyšininkavimą.

Korupcija

Beje, jeigu tai priimtume už dogmą, tai kai kurie neskaidrūs ir neobjektyvūs žurnalistai ir turėtų būti traktuojami kaip patys didžiausi lobistai! Tačiau, kai mes tada darbo grupėje taip pareiškėme, jie ir pirmieji sukilo, kad jų mes net nebandytume liesti. Pamenu, „Lietuvos rytas” man net primetė kaltę, kad esu buvęs LPK Prezidentas. Taip, esu buvęs, ir ne tik Prezidentas. Be nereikalingo kuklumo galiu pareikšti, kad šios organizacijos įkūrimo idėja yra mano asmeniškai parsivežta dar 1988 m. pradžioje (kai Sąjūdis dar tik kūrėsi!) ir su bendraminčiais po gerų metų dar sovietų Lietuvoje realizuota. Ir jokia tai ne lobistų organizacija, o garbingų Lietuvos sūnų ir dukrų sambūris, kuris svariai prisidėjo Lietuvai iškovojant Nepriklausomybę. Apie tai byloja istoriniai šaltiniai ir betarpiški tų įvykių dalyviai ir liudininkai, kurių gretos, deja, vis labiau retėja. O kiek buvo norinčiųjų konfederaciją sunaikinti ir suniekinti, bet šis kūdikis sėkmingai gyvuoja jau 31 metus ir, seniai išaugęs iš vystyklų, stengiasi kurti geresnę bei teisingesnę Lietuvą.

Sprendimų priėmėjai, kokiais yra Prezidentas, Seimo nariai arba ministrai, prieš priimdami sprendimus (o ypač tokius, kurie įtakoja visų arba daugumos šalies gyventojų veiklą ir gyvenseną) privalo surengti plačią diskusiją ir išmintingai pasverti visus „už” ir „prieš”. Be to, tam reikia ir mokslinės anlizės, kuri leistų įvertinti esamą situaciją ir kaip ji pasikeis po vienų ar kitų teisės aktų atsiradimo ar pakeitimo. Net LR Konstitucija numato, kad valstybės suverenas ar, kitaip tariant, šeimininkas yra Tauta. Ji valdo arba tiesiogiai, ypatingais atvejais – per referendumus, arba per Tautos išrinktus atstovus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visi Lietuvos valstybės piliečiai, politikai, verslininkai, darbininkai, mokslininkai, menininkai ir kiti asmenys turi teisę dalyvauti teikiant siūlymus ir diskutuoti apie ruošiamus sprendimus. Tai jie gali padaryti tik bendraudami.

Bendravimas vadovaujantis lobizmo įstatymu leidžia man, užsiregisravus lobistu, gauti atlygį – jeigu aš paveiksiu kurį nors sprendimo priėmėją priimti mano pinginio atlygio mokėtojui naudingą sprendimą. Tai – neoliberalų atvirai deklaruojama ideologija, kad viskas perkama ir parduodama, nes neva viskas yra prekė ar paslauga. Taip jie atstovavimą bendriems Tautos interesams suveda tik į prekinius pinginius santykius ir politiką, t.y. valstybės reikalų tvarkymą, paverčia verslu. O tai – ne kas kita, kaip įeisinta korupcija, nes, esant tokiam požiūriui, nebelieka vietos bendriems intresams – lieka tik mano asmeninė nauda, nes aš, norėdamas ją gauti, darysiu viską, kad „pramuščiau” man reikalingą sprendimą.

Žiniasklaida. Slaptai.lt nuotr.

Diametraliai priešinga bendravimo ir pasitikėjimo kultūra kuriama Europoje, ypač Skandinavijos šalyse. Ten lobizmas neskatinamas, o puoselėjama socialinė partnerystė. Verslo organizacijos dar nuo gildijų laikų (apie 200 metų) buriasi į asociacijas (konfederacijas), mokslo, medicinos, meno, socialiniai darbuotojai, jaunimas – į taip vadinamas nevyriausybines visuomenines organizacijas. Jie diskusijų būdu išgrynina bendrus tai ar kitai socialinei grupei interesus, aktualias problemas bei numato jų sprendimo būdus. Šios struktūros bendrauja tarpusavyje – kaip pavyzdžiui, darbdaviai su profesinėmis sąjungomis ar verslo ir mokslo organizacijos. Taip yra viešai išdiskutuojami ir surandami gan išmintingi pasiūlymai, kurie teikiami sprendimų priėmėjams, t.y. politikams. Ir taip surandami šiuo metu galimi optimalūs sprendimai arba sutariama pataisyti nevykusius. Būtent taip ir plėtojama bei puoselėjama socialinė partnerystė, kuri, kas ypač svarbu, aukščiau iškelia bendrus tikslus prieš individo siekį pasipelnyti bet kokia kaina.

Anksčiau jau teko rašyti, kad, dirbdamas su Skandinavijos partneriais, neblogai susipažinau su jų sėkmės istorijomis ir gan aukštu visuomenės pasitikėjimu savo politikais – kaip ir politikų aukšta elgesio kultūra, besiremiančia dialogu ir bendradarbiavimu. Išnaudodamas sukauptas mokslo ir praktikos žinias, sukūriau Skaidrumo sistemos koncepciją. Ji turėtų išsiplėtoti į visos valstybės Skaidrumo sistemą, kurios įgyvendinimui reikia priimti Skaidrumo sistemos kodeksą. Tačiau tam mūsų politikai dar nepsiruošę. Čia noriu paminėti tik vieną sudedamąją sistemos dalį, kuri gan svarbi. Siūlau atsisakyti lobizmo kaip atgyvenos ir pereiti prie modernesnių ir demokratines vertybes labiau atspindinčių socialinės partnerystės santykių.

Siekiant kuo didesnio skaidrumo, viena iš Skaidrumo sistemos sudedamųjų dalių turi tapti politikos – verslo- profesinių sąjungų – kitų socialinių grupių asocijuotų struktūrų bendradarbiavimo modelis. Tokio modelio pagrindiniai principai būtų:

  1. A) Asocijuotų struktūrų realus gyvybingumas ir aiški atstovaujama grupė.
  2. B) Politikų privalomumas tartis ir įsiklausyti bei įvertinti naudingus valstybei siūlymus.
  3. C) Viso bendradarbiavimo, pradedant susitikimų planavimu, jų vyksmu ir baigiant sprendimų – susitarimų priėmimu, visiškas skaidrumas ir viešumas.
  4. D) Išimčių atskiriems verslo subjektams ar atskiram asmeniui netoleravimas ir užkardymas.

Tai nereiškia, kad politikai ir šalies vadovai negali tartis ar susitikti su atskirais asmenimis ar jų grupėmis. Tik tai neturi būti slapta (išskyrus atvejus, kai tai susiję su šalies nacionalinio saugumo interesais) ir negali būti proteguojamos ar suteikiamos išskirtinės privilegijos vienai kompanijai ar asmeniui. Norint to išvengti, būtina pagal galimybes (vėlgi išskyrus objektyviai skubius, nenumatytus atvejus) tai viešai skelbti politiko darbotvarkėje.

Taisyklė: siekiant visos bendruomenės konsoliduotų pastangų susitarti ir kartu kurti Gerovės valstybę, priimtiniausia visų socialinių grupių bendravimo forma yra dialogas ir skaidrus viešumas. Lobizmas atmestinas kaip atgyvena, skatinanti korupciją ir negatyvius socialinius reiškinius.

Grafiškai tai būtų:

P – Vps-As-D- Vr, kur

P- politikai ar jų grupės;

Vps- viešas paskelbimas apie būsimus kontaktus( privalomas);

As – asocijuotos struktūros, būtinai deklaruojančios konkrečius atstovaujamus narius;

D – dialogas įvairiomis diskusijų, susirašinėjimo, pasiūlymų bei jų aptarimo, seminarų, konferencijų formomis;

Vr – pasiektas rezultatas, arba ne, bet būtinai viešai paskelbtas.

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

Šių kriterijų gali būti ir daugiau, bet, manau, svarbiausia yra principas. Susitarti, kad nėra atskiros politikų, verslo, žiniasklaidos, kultūros veikėjų ir pan. valstybės – yra vieninga valstybė Lietuva. Viskas šiame pasaulyje yra persipynę ir, kaip taisyklė, vyksta kartu. Juk politikai arba partijos nariai tuo pačiu gali būti  ir verslo ar kitos socialinės sferos darbuotojai. Lygiai kaip verslininkai ir  kompanijų savininkai, vadovai yra rinkėjai. Taip kad norintieji politikus visiškai atskirti nuo kitų socialinių grupių ir ypač verslininkų įtakos elgiasi neišmintingai. Valstybę sudaro jos piliečiai ir jie ją kuria, joje gyvena ir veikia. Veikia dažnai įvairiose persipynusiose sferose ir reiškiasi įvairiuose amplua. Todėl įvairių socialinių šalies gyventojų sferų bendravimas yra būtinas ir skatintinas. Šalies valdymas turi būti orientuotas į kuo platesnių gyventojų sluoksnių interesų teigiamą realizavimą ir jų bendrą veikimą siekiant bendros ir asmeninės naudos. O svarbiausia – geranoriškos, solidarios, vieningos ir teisingos visiems čia gyvenantiems visuomenės ir valstybės.Tai pasieksime supratę, kad kartu galima žymiai daugiau nuveikti, geriau ir laimingiau gyventi.

teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.07.07; 17:32

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Šis reiškinys turi du stambius aspektus. Pirmas – tai skurdas ir didžiulė socialinė atskirtis. Antras – elementaraus teisingumo nebuvimas.

Nors iš aukščiausių tribūnų, vienas su kitu lenktyniaudami, buvę ir esami vadovai nuolat skelbia, kad gyvename demokratinėje teisinėje valstybėje, esame ES ir NATO nariai, tačiau galą su galu vos besuduriančiam Lietuvos gyventojui tai skamba kaip dirginanti mantra, nes jis, kiek besistengia, iš skurdo liūno taip ir nepajėgia išbristi. O tie, kas ryžtasi savo kuklias teises ginti, pasitelkdami teisinę sistemą, bematant sužino, kad tam reikia būti pakankamai turtingu ir kad net ir tai dar negarantuoja teigiamo ir teisingo rezultato – ypač tuomet, kai tenka susigrumti su galingesniu ir turtingesniu priešininku.

Per Nepriklausomybės metą susikūrė net ne dvi, o visos trys Lietuvos. Pirmąją sudaro apie 45% šalies gyventojų: tai – pensininkai ir minimalų ar jam artimą atlyginimą gaunantys asmenys. Antroji Lietuva būtų vidurinioji klasė su jos lietuviškaisiais ypatumais. Tai – žmonės, turintys geriau nei vidutiniškai apmokamą samdomą darbą, smulkūs verslininkai ir nemaža dalis valstybės tarnautojų. Jų skiriamasis bruožas tas, kad jie yra paėmę ir daugiausia paskolų. Jų sąlyginė gerovė priklauso nuo galimybės turėti pastovias pajamas, nes, jas praradę, jie labai greitai nukrenta į žemumas, tampa skurdžiais. Todėl jie yra išsiugdę lojalumą sistemai, yra jai ištikimi ir meldžiasi, kad tik ji nepasikeistų. Ir trečioji Lietuva – pati mažiausioji. Tai – ne daugiau kaip 10-15% gyventojų, kuriuos sudaro stambūs verslininkai, dalis korupcijos nevengiančių politikų ir aukšto rango pareigūnai. Tai turėtų būti valstybės elitas, deja, pagal savo turtų kilmę ir elgesį su darbuotojais bei tai, kaip jie sprendžia bendrus valstybės reikalus, juos labiau tiktų priskirti prie feodalų luomo, o ne prie šalies valstybininkų gerąją šio žodžio prasme. Jeigu dėl jų kam ir buvo kokių nors abejonių, tai pandemijos krizė ir aptariamo luomo elgesys tas abejones net ir didžiausiems optimistams išsklaidė.

Suprantama, čia pateikiamas Lietuvos gyventojų suskirstymas į tris Lietuvas yra sąlyginis, nes tarp jų nuolat vyksta kaita ir migracija iš vienos į kitą. Tačiau vienas dalykas, mano įsitikinimu, yra neginčytinas: jau keli dešimtmečiai didžiulė šalies gyventojų grupė balansuoja ant skurdo ribos arba jau gyvena skurde, ir ta grupė yra didžiausia. Apie tai ne kartą mums aiškiai pasakė ir Europos Komisija, vis primenanti, kad mūsų valstybė su šiuo reiškiniu nekovoja pakankamai. Tai patvirtina ir Eurostato rodikliai, pagal kuriuos Lietuva priskiriama prie didžiausios socialinės atskirties šalių, o atlyginimų dydžiu – ar tai būtų minimali alga, ar vidutinis uždarbis – sugeba aplenkti nebent Bulgariją su Rumunija. O tuo metu mūsų turtingieji, kuriuos žiniasklaida paslaugiai tituluoja „elitu”, dar turi įžūlumo skųstis, kad didinami atlyginimai ar keliais eurais padidintos pensijos jiems yra nepakeliama našta.

Nors Lietuvoje mokesčiai patys mažiausi ES, dalis dar ir sugeba juos apeiti ir bet kokia kaina pasipelnyti. O čia lygiagrečiai žingsniuoja ir antra socialinės nelygybės pusė. Tai – elementaraus teisingumo nebuvimas vėl gi labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Juk net paprasčiausią pareiškimą teismui  būtina surašyti pagal specialius reikalavimus – ezopo, t.y. teisininkų kalba, o to paprastas žmogus nemoka ir turi samdytis advokatą, kurio valandinis įkainis yra ne mažesnis, nei 100 eurų.

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

O jei norite teisinės pagalbos, tai, kol ją gausite, vėl gi pereisite kryžiaus kelius. Be to, jūsų teisėtų reikalavimų niekas nesiskubins tenkinti, nes didelė tikimybė, kad jūsų problemos sprendimas priklausys nuo kyšius imančio teisėjo. STT vadovybės paskelbta tyrimo informacija tik patvirtina viešai žinomą taisyklę, kad bent 2/3 teisėsaugos pareigūnų, tarp jų ir teisėjų, yra korumpuoti.

Galų gale kas paneigs faktą, kad per tris Nepriklausomybės dešimtmečius už kyšininkavimą nė vienas teisėjas nebuvo realiai nubaustas konkrečia laisvės atėmimo bausme? Tuo tarpu kitose valstybėse teisėjai keliauja už grotų dešimtimis. Tai negi mūsiškiai skaidresni? Tai tik patvirtina sistemos korumpuotumą ir jos išsigimimą. Mano giliu įsitikinimu, ši neteisybė ir atvedė prie didžiulės priverstinės emigracijos, o tie, kas lieka čia, yra priversti tenkintis mažais legaliais uždarbiais ir kitomis neteisingumo apraiškomis – tokiomis, kaip skurdas, tapimas skolininku nuo jaunystės (paskolos studijomis) ir pan. Visa tai ir yra supuvusios korumpuotos teisėsaugos ir neadekvačios politinių institucijų veiklos padariniai.

Tačiau dabartinė valdančioji dauguma, nors ir ne visuomet drąsiai, neretai – klupdama, vis tik brėžė šalies kursą skurdo ir socialinės atskirties mažinimo kryptimi. Iš šio kurso, būdami ištikimi tikrosioms socialdemokratinėms vertybėms, jiems neleido iškrypti jų koalicijos partneriai „socdarbiečiai”. Beje, pastarieji vardan valstybės intereso gal net paaukojo savo ateitį. Būtent jie labiausiai ir nepagrįstai iš visų pusių puolami. Jiems kerštaujama net už tai, kad jų pastangų dėka valdantieji ir pastoviai spaudžiama vyriausybė sugebėjo kaip niekada konkrečiai spręsti skurdo mažinimo problemas. Buvo grąžintos konservatorių atimtos pensijos, įvestas pensijų indeksavimas, skirti gan nemaži vaiko pinigai, daugiau lengvatų numatyta neįgalieisiems, nuosekliai (tik mažokai) didinama minimali alga ir neapmokestinamasis minimumas. Būtent LSDDP pastangų dėka pradėta ne tik kompleksiškai diskutuoti ir kalbėtis apie visos socialinės rūpybos sistemos pertvarką – kad ji būtų paprastesnė, suprantamesnė ir teisingesnė, bet ir pradėta ją pertvarkyti. Ir, manau, objektyviai mąstantys pripažins, kad šia kryptimi žengti labai stiprūs teigiami žingsniai bei padaryti arba pradėti daryti sveikintini dideli darbai.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau turbūt ne vienam protaujančiam šalies piliečiui kyla logiškas klausimas: kodėl konservatoriai, liberalai ir net G. Palucko (teisto už kyšio paėmimą perkant Vilniaus savivaldybei žiūrkių nuodus) vadovaujami socialdemokratai vieningai puola valdančiuosius ir ypač LSDDP? Atsakymas labai aiškus: jie atstovauja ne tuos skurdžiausius ir socialiai nuskriaustus bei skriaudžiamus valstybės piliečius. Jie visi, melsdamiesi laisvajai rinkai, atstovauja Lietuvos turtuolius ir negali elgtis kitaip, o jei kuris ir sumanytų išklysti iš kelio, šito jam neleistų už nugarų stovintys oligarchai – tikrieji jų šeimininkai. Todėl tokios sąvokos kaip atjauta, solidarumas pasak jų atstovo, Lietuvos banko Valdybos pirmininko Vito Vasiliausko (gaunančio apie 12 000 eurų atlyginimą) yra ”ne šio pasaulio dimensija”. Kaip, beje, ir moralė, kuri taikytina visiems, bet ne jų klanui.

Juk pastebėkite, kaip puolami tie, kas tik pajudina konservatorių A. Kubiliaus, A. Sekmoko ar jiems prijaučiančio R. Masiulio Lietuvai padarytą žalą, statant SGD terminalą, kur akivaizdžiai matosi tiesiog neįtikėtinas lėšų švaistymas. Prisidengiant energetinės nepriklausomybės lozungu, už SGD laivo-terminalo nuomą bus į ofšorinę kompaniją, net neaišku kam, sumokėta virš 720 milijonų eurų – už tai būtų galima nupirkti tris tokius laivus arba už trečdalį šios sumos kad ir Būtingėje pastatyti stacionarų terminalą ant kranto. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie stambią, dar iki galo neįvardytą aferą „Lietuvos geležinkeliuose”, keliančią grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui ir kitus panašius pavyzdžius. Deja, kaip tokiais atvejais sakoma, „vsio zakonno”.

Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Panašiai reaguojama ir į tai, kas nutiko TS-LKD vedliui G.Landsbergiui. Šis politikas labai mėgsta moralizuoti kitus, bet jo pačio šeima Vilniuje įsigijo 1,5 milijono vertės žemės sklypą už 1 eurą. Ir ką? Girdėjote, kad jį kas nors būtų už tai puolęs taip, kaip kitus, vykdęs tyrimą? Vienintelė A.Širinskienė pabandė, bet buvo apšaukta taip, lyg pati būtų kalta. Ką jau bekalbėti apie faktinę TS-LKD lyderę I.Šimonytę, kuri Lietuvos valstybės skolą, būdama finansų ministre, ne tik padvigubino, bet dar ir papildomai padarė 1,9 milijardo eurų žalą, skolindamasi ne už 1,5%, o už 9,5%. O kaip jie vieningai puola, tikrai reikalingą šaliai iniciatyvą, valstybinio banko kūrimo idėją. Jo būtinybę supranta ir remia LR Prezidentas G.Nausėda, pats dirbęs banke. Juk pradėjus skirstyti valstybės paramą verslui nukentėjusiam per pandemiją, būtent bankai šią priemonę pradėjo ciniškai blokuoti, keldami perteklinius reikalavimus.O juk tik du Švedijos bankai ,,Swedbank” ir ,,SEB” užima Lietuvoje 80% šalies finansų rinkos ir praktiškai yra monopolistai. Be to, nutylima, kad grubiai yra pamintas labai svarbus mūsų saugumui, Nacionalnio saugumo pagrindų įstatymas, kuris griežtai draudžia kurios nors šalies dominavimą viename ekonomikos sektoriuje. Ir viskas čia tvarkoje, jie jau ruošiasi valdyti valstybę nuo šio rudens.

Tai girdint, nenorom į galvą ateina kruvinojo diktatoriaus J. Stalino frazė: „Nesvarbu, kaip kas balsuoja, svarbu, kaip skaičiuoja balsus”. Kito būdo jiems laimėti aš nematau. Arba jie tiesiog mus laiko kvailiais.

Taip, ne viską padarė ir ši valdančioji dauguma, bet ji bent jau nenuskriaudė savo piliečių. Priešingai, spręsdama įsisenėjusias socialines problemas, bandė pagerinti jų gyvenimą. O ypač objektyviai apie šią valdžią įmanoma spręsti iš to, kaip ji tvarkėsi pandemijos metu. Taip kad skeptikams siūlyčiau neskubėti šios valdžios „nurašyti”. Juk yra gera lietuviška patarlė: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk.” Manau, būtent taip daugelis ir elgsis. Pirmiausia – susimastys…

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspetas

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.06.29; 05:17

 

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Keistokai skamba buvusios A.Kubiliaus Vyriausybės finansų ministrės Ingridos Šimonytės pavirkavimai dėl dabartinės Vyriausybės „išlaidavimo“ ir valstybės skolos augimo. Negi ši garbinga ponia mano, kad nebūtina padėti žmonėms ir verslui atsigauti po pandemijos sukelto smūgio ekonomikai? O gal ji tiesiog viską matuoja pagal savo kurpalį ir, jei tik galėtų, tai ir vėl pradėtų „veržti diržus“, mažinti pensijas ir didinti mokesčius – kaip tai darė per 2008-2009 metų krizę?

Deja, jai vadovaujant, valstybės skola išaugo dvigubai. Įsigilinkime į skolinimosi mastus – išaugo ne ketvirtadaliu, ne puse, kas ir taip jau būtų labai daug, o 2 kartus! Be to, prie šito ji dar „padovanojo“ mums porą milijardų (!) papildomų palūkanų, nes skolinosi itin neatsakingai. Tai dabar pasakykite, kaip būtų galima pavadinti valdžią, kuri šitaip tvarkėsi su mūsų valstybe ir visų mūsų ateitimi. Nesugebančia? Neatsakinga? Kvaila? O gal priešingai – labai gudria savanaude, piktnaudžiavusia tautos suteiktais įgaliojimais?..

Ir dabar po štai tokio „ūkininkavimo“ konservatoriai su liberalais dar drįsta koneveikti vyriausybės veiksmus, kurių tikslas – gaivinti sunkioj padėtyj atsidūrusį šalies ūkį. Susidaro įspūdis, kad kritikuojama vien dėl kritikos ir kad tie patys veiksmai būtų vertinami diametraliai priešingai, jei valdžioje būtų konservatoriai ir tuos veiksmus siūlytų patys.

Ingrida Šimonytė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Tačiau konservatorių taktika šiomis sudėtingomis aplinkybėmis bent jau aiški: neturėdami ką pasiūlyti, jie puola kitus ir taip bando sudaryti įspūdį, kad rūpinasi valstybe, o ne savo vieta Seime. Sunkiau suprasti valdančiosios daugumos tylėjimą ar nerišlų veblenimą į juos nukreiptos kritikos kontekste: juos atakuoja visi, kas netingi, o jie net nesugeba paaiškinti žmonėms esminių dalykų. Vienas jų – kad mūsų (turiu mintyse Vakarų civilizaciją) ekonomikos modelis yra sukonstruotas taip, jog be vartojimo ekonomika neišvengiamai pradeda stagnuoti. Ir kad būtent šito principo nesuvokiančių A. Kubiliaus, I. Šimonytės ir kitų konservatorių veiksmai 2009 metais žmones ir privedė prie skurdo (nes buvo totaliai „karpomos“ žmonių pajamos, taigi, ir mažinamas vartojimas, užuot jį skatinus). Būtina galų gale paneigti tą jų daugeliui į galvą įkaltą melą, kad jie tada susitvarkė su krize. Nieko jie nesusitvarkė, o tiesiog praskolino valstybę, išaugindami skolą dvigubai, ir nuskurdino 2/3 Lietuvos gyventojų. Jie sukėlė tokį skurdo cunamį, susidoroti su kuriuo buvo bejėgės po jų buvusios valdžios, nes tam ištaisyti prireiks ištisų dešimtmečių. Todėl reikėtų jiems tai nuolat viešai priminti ir patarti kuo dažniau prikąsti liežuvį, nes kam jau, o jiems tai jau tikrai nėra kuo girtis prieš mūsų visuomenę.

Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Galiu nemokamai patarti opozicijai, kur ji galėtų pasireikšti labiau sėkmingai – jeigu ji tikrai nori įrodyti Lietuvos žmonėms, kad sąžiningai siekia mums visiems tik gero. Tegul ji paragina iš letargo miego pakilusias specialiąsias tarnybas (STT, FNTT ir kt.) susitelkti ir netrukdyti valstybės institucijoms realizuoti šiaip jau tikrai geros Vyriausybės iniciatyvos – gelbstint ekonomiką, investuoti 6,5 milijardo eurų. Paaiškinu: aš neagituoju leisti nebaudžiamai vogti, nes tai, deja, ir šiaip jau įprasta. Aš kviečiu paskelbti viešą memorandumą, kad jie netrukdys verslui ir žmonėms greitai gauti (jau vakar reikalingą) pagalbą ar subsidijas ir nereikalaus perteklinių biurokratinių pažymų pažymėlių, kad, neduok Dieve, kam nors atėjus tikrinti, būtų kuo prisidengti it figos lapu. Būtina viešai ir aiškiai pasakyti, kad vadovai ar asmenys, neteisėtai pasinaudoję šia parama, vėliau patikrinus bus būtinai nubausti. Kodėl to reikia? Vyriausybė kartu su Seimo valdančiąja dauguma padarė tikrai gerą darbą, surasdama dabar taip būtinus resursus. Tačiau aiškiai matome, kad mūsų biurokratiška tvarka baigia šias iniciatyvas paversti niekalu. Valstybės tarnautojas ar vidurinės grandies vadovas valdiškoje įstaigoje dreba, kad tik nesąmoningai nepadarius klaidos ar pažeidimo, nes tau iš karto uždės antrankius – kaip taisyklė dar ir prieš TV kameras. Taip specialiosioms tarnyboms kvėpuojant valdininkams į pakaušį (užuot gaudžius tikrus „žulikus“), stagnuoja visas procesas. Ir atsakykite sau, kur gi įvyksta tikrasis nusikaltimas. Gal būtent per stropus gąsdinimas būsimomis sankcijomis ar jau ir jų taikymas bei to išauktas visokių perteklinių garantijų reikalavimas ir yra antivalstybinė veikla? Dar kitaip vadinama sabotažu?

Kumštis – svarbus argumentas. Slaptai.lt nuotr.

Juk kaip paaiškinti subsidijų patalpų nuomininkams skyrimą su sąlyga, kad nuomos sutartis būtinai turi būti įregistruota Registrų centre? O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad bent pusė šia lengvata nepasinaudos. Nes, visų pirma, Registrų centras registruoja tik patalpas, turinčias kadastrinį numerį. Praktiškam žmogui suprantama, kad prekybos centrai, kurie yra pagrindiniai patalpų nuomuotojai smulkiam verslui, tikrai tokių veiksmų nėra atlikę. Norint tai padaryti, dabar reikia laukti eilėje į Registrų centrą ne mažiau dviejų savaičių – lygiai tas pats norint gauti konsultaciją „Invegoje“. Visus tokius pavyzdžius čia neįmanoma išvardinti, nes pavargsite skaityti. Tačiau būtent šios tarsi ir „smulkmenos“ ir sukelia patį didžiausią ir teisėtą tų darbuotojų pasipiktinimą. Ir, kas blogiausia, žlugdo geras valdžios iniciatyvas.

Yra ir dar viena labai rimta, ir ne tik šios, bet ir kitų vyriausybių bėda, sakyčiau, virstanti valstybės nelaime, – tai bene didžiausios jau minėtos pagalbos verslui dalies nukreipimas per bankus. Visi, kas mąsto, jau seniai įsitikinę, kad bankai savo biurokratija jau pralenkė ir valdžios biurokratus. Bankai per šią visų nelaimę tik pasipelnys ir, be to, nukreips pagalbą ne ten, kur labiausiai reikia, o ten, kur jie norės. Jų niekas nekontroliuoja, jie elgiasi, kaip nori, ir Lietuvos valstybės ekonomikos nuosmukis juos mažiausiai jaudina, nes jie tarnauja savo valstybėms (nes visi didieji bankai ne Lietuvos). LR Prezidentas iškėlė bene aiškiausią ir svarbiausią iniciatyvą, kad dabar verkiant Lietuvai reikia valstybinio komercinio banko. Ir jeigu mūsų finansų ministras mažiau rūkytų, o daugiau mastytų, tai ne arogantiškai šią galimybę neigtų (kaip tai daro jo buvęs darbdavys Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas), o kartu su juo, atsiraitoję rankoves, kibtų tokį banką kurti. Gal bent tai išpirktų jų iki šiol buvusį neveiklumą, ypač turiu mintyse Lietuvos banką.

Lietuvos bankas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tai labai svarbūs, tiesiog neatidėliotini dabartinio laikotarpio darbai. O jeigu pažvelgtume bent kelerius metus į priekį, neišvengiamai prieitume prie būtinybės pradėti tartis dėl ekonominės valstybės sistemos pertvarkymo iš pagrindų. Manau, ši krizė labai akivaizdžiai pademonstravo, kad išgirtoji laisvoji rinka patyrė visišką fiasko. Juk ne valstybė, ne ministerijos perka dezinfekantą ar veido kaukes bei kitas sanitarines priemones – tuo turėtų aprūpinti rinka. O kur ji buvo, kai mums to gyvybiškai prireikė? Ir ką padarė privatininkai, atėjus nelaimei? Ogi dešimteriopai iškėlė deficitu tapusių apsaugos priemonių kainas! Taip kad reikalinga esminė kai kurių mums kaip dogma kalamų tiesų revizija. Būtinas geranoriškas (nors tuo sunku patikėti) dialogas apie mišrios ekonomikos – privačios ir valstybinės – teisę egzistuoti bei vartotojiškos ekonomikos modelio atsisakymą. Bet kadangi tai – svarbi ir plati tema, apie ją pakalbėsime kitą kartą.

Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.05.26; 16:01

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje žmonėms suformuota klaidinga nuomonė, kad Prezidentas yra tik atstovaujantis asmuo, atsakingas už užsienio politiką.

Apie mūsų galimybes jau užsiminiau pirmoje šio straipsnio dalyje (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-lietuva-dar-turi-galimybe-1/).

Taip, šį tą nuveikti mes galime ir užsienio politikoje – pateikti savo siūlymus, parengti kai kurias iniciatyvas ir pan. Tačiau ir jos privalo būti padiktuotos mūsų valstybės, jos piliečių gerovės interesų – juos tenkinti, o ne paminti ar ignoruoti.

Mano jau aptartos Skaidrumo sistemos praktinis įgyvendinimas Lietuvoje galėtų tapti gražiu užkrečiančiu pavyzdžiu ir visai ES bei kitoms pasaulio valstybėms.

Kas trukdo, atlikus konkrečius namų darbus, Lietuvoje priėmus Skaidrumo sistemos kodeksą ir praktiškai „įsukus“ jo mechanizmą, pasiūlyti iniciatyvą Briuseliui – „Lietuva – už skaidrią Europos Sąjungą“?

Nematau objektyvių kliūčių, kad to nebūtų įmanoma padaryti.

Teiginys, kad Prezidentas neturi galių, yra pačių prezidentų ir jų aplinkos pagimdytas mitas. Atsiverskime mūsų Konstituciją ir pamatysime, kokios didžiulės galios ir įtaka tenka Prezidentui vien skiriant visų teisėsaugos institucijų vadovus, jų pavaduotojus. O teisėjų korpusą formuoja praktiškai vien valstybės vadovas.

Nereikia būti išminčiumi norint suprasti, kad jeigu tu jau suteiki žmogui pareigas, tai gali iš jų ir atleisti ar bent tai inicijuoti – kaip ir pareikalauti teigiamų veiklos rezultatų. Tačiau per nepriklausomybės metus praktiškai nė vienas aukštas teisėsaugos pareigūnas nebuvo atleistas ar kitaip nubaustas už prastus darbo rezultatus, ir tai parodo, kaip neefektyviai veikia mūsų prezidentai su savo patarėjų komandomis.

Tarp kitko, nė karto metiniuose prezidentų pranešimuose LR Seime neteko nei iš vieno šalies vadovo išgirsti nuoširdų savikritišką prisipažinimą, kad su teisėsaugos problemomis nesiseka susitvarkyti. O juk tai – visų kitų darbų pagrindų pagrindas, ir jokie „laisvės piknikai“ to neatstos.

Rūpintis tik savo įvaizdžiu bei reitingais ir šokti su vaikučiais aplink eglutę valstybės vadovui ar vadovei nepakanka – mūsų šaliai tai per brangiai kainuoja tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme. Nes kai šitaip elgiasi pirmas valstybės asmuo, jo pavyzdžiu seka kiti.

Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip susiformuoja klaidingas įsitikinimas, kad šioje valstybėje net nebūtina aukotis ir stengtis, nes ir be to įmanoma turėti gerus reitingus. O jie bus, jeigu turėsi gerus ryšius su žiniasklaida.

Tokia padėtis ir gimdo „tulpės“ laiškus ir tarpininkus masiulius bei pasidygėjimą keliantį pirmojo valstybės asmens nusižeminimą prieš oligarchus.

Taip parduodamas valstybės prestižas, o pati valstybė, jos aukščiausiosios institucijos tampa oligarchų įkaitu ir jų nuolankiu tarnu.

Suprantu, kad mane už šį sakinį kars, bet negaliu nepaklausti: o kuo mes tuomet skiriamės nuo Rusijos ir nuo jos vadovo?

Manau tuo, kad V. Putino oligarchai bent prisibijo, o pas mus Prezidentės – ne. Bet juk tokia padėtis – tai visiškas mūsų aukščiausio lygio vadovų krachas. Ir nieko – tyla… Ar tiesiog – nerišlūs pasamprotavimai.

O juk reikėjo išeiti prieš Lietuvą ir atvirai pripažinti padarius didžiulę klaidą. Ir – nuoširdžiai atsiprašyti visų žmonių, viešai pasmerkti tokias praktikas ir nuo jų atsiriboti.

Suprantama, pirmiausia tai nereikia pakliūti į tokią padėtį, kuri daro gėdą valstybei ir neša didžiulę žalą jos institucijoms. Kai net aukščiausias valstybės pareigūnas susisaistęs kompromituojančiais ryšiais, naivu tikėtis, kad jis bus principingas ir reikalaus atsakomybės iš jam atskaitingų institucijų vadovų. Ar juo labiau – iš teisėjų, į kurių veiklą apskritai niekas nedrįsta kištis.

Tam surastas puikus pasiteisinimas – atseit, teismai yra savarankiški, ir niekas neturi teisės jiems nurodinėti.

Tačiau Lietuvos piliečiai Prezidentą renka ne tam, kad jis nebyliai stebėtų, kaip teismuose, dangstantis nepriklausomumu, klesti korupcija ir selektyvinis teisingumas.

Lietuvos piliečiai Prezidentą renka tikėdamiesi, kad jis bus jų konstitucinių teisių garantas ir užtikrins jų visų lygybę prieš įstatymą – nepriklausomai nuo to, ar tu esi eilinis žmogus, ar turčius, žarstantis milijonus.

Kitaip sakant, žmonės pagrįstai tikisi, kad jeigu jiems, neduok Dieve, kažkas nutiks, tai jie turės visas Konstitucija garantuojamas galimybes savo pažeistas teises apginti teisme.

Manau, tuo vadovaudamasis Prezidentas ir turi veikti: prioritetas ir šventas dalykas jam turi būti ne teisėjų nepriklausomumas, kuris mūsų sąlygomis neretai virsta savivale, o žmonių teisės ir visų piliečių lygybė prieš įstatymą.

Deja, tokiu rakursu į teisingumo būklę mūsų valstybėje dar niekas nepažvelgė. Visą laiką tik ir tebuvo šnekama apie šventą teismų nepriklausomumo principą ir ribotas Prezidento galias (tai išgirsta visi, kurie kreipiasi į Daukanto aikštę pagalbos), o kad tuo metu teismuose Respublikos vardu buvo trypiamas teisingumas, visiem buvo nė motais.

Šitaip toliau nebegali būti: arba teisėjai, pasinaudodami išgirtąja savivalda, savo arklides išsimėžia patys, arba tai turi padaryti naujai išrinktas Prezidentas – gal net paleisdamas visą teisėjų korpusą ir atgal priimdamas tik tuos, paskui kuriuos nesivelka tamsus šleifas.

Dar vienas tikslingai kuriamas mitas – kad už vidaus politiką atsako tik šalies Vyriausybė. Ne ir dar kartą ne! Jeigu LR Konstitucijoje įvardyta, kad šalies vadovas yra LR Prezidentas, tai jis ir atsako už viską, įskaitant Vyriausybės veiklą – kartu su LR Seimu. Juk jis aktyviai dalyvauja formuojant tą Vyriausybę, todėl ir pareikalauti iš jos ne tik gali, bet net ir privalo. Be to, niekas nedraudžia Prezidentui pačiam imtis daugiau iniciatyvos sukuriant tokią sistemą, kuri leistų Lietuvoje įsiteisinti šalia teisinio ir socialiniam teisingumui. Tai būtų fundemantalios svarbos uždavinys, bet kol kas tik pasyviai fiksuojama, kaip oligarchai skurdina dirbančiuosius, mokėdami neadekvačius atlyginimus, ir kaip apvaginėja pensininkus, mokytojus, medikus, kultūros darbuotojus, piktybiškai nemokėdami mokesčių valstybei.

Lietuva, norėdama sukurti modernią šiuolaikišką ekonomiką, turi ryžtingai atsisakyti vartotojiškos ekonomikos, reikalaujančios daug resursų, ir pereiti prie konkrečios bendruomenės ir atskiro jos nario gyvenimo kokybės gerinimo.

Valstybės esminiu rūpesčiu turi tapti visos valstybės žmonių gyvenimo kokybė. Tai pasireiškia aktyvia kiekvieno veikla – darbu, geru atlyginimu, geresnėmis gyvenimo sąlygomis, geresniu maistu, sveikesne gyvensena, galimybe auginti vaikus ir juos lavinti, ugdant atsakingas bei neordinarias asmenybes ir gerus specialistus. Tai pasiekiama vystant šalies ūkį aukštųjų technologijų, mokslo pasiekimų pagrindu visose veiklos srityse.

Čia šalies vadovas turi veikti kartu su Vyriausybe ir siekti, kad būtų susitarta su visais socialiniais sluoksniais, kaip sutvarkyti šalies ūkį – kad jis per kuo trumpesnį laiką, investuojant tiek valstybės, tiek gyventojų ir privačių bendrovių lėšas, pasiektų užsibrėžtą teigiamą rezultatą.

Šalies poreikių tenkinimas savos gamybos produktais turėtų tapti valstybės prioritetu. Didieji miestai nebeplečiami, jie išlieka mokslo ir kultūros centrais, o gamyba perkeliama į regionus. Pakeičiamas požiūris į urbanistiką, t.y. gyvenamą aplinką.

Sukuriama tokia sistema, kai gyvenamoji aplinka kiek įmanoma labiau priartinama prie Gyvosios Gamtos, išnaudojant jos bei šiuolaikinių technologijų teikiamus privalumus ir taip iš esmės pagerinant gyvenimo kokybę. Valstybė investuoja į šiuolaikines technologijas, pirmiausia – švarios energetikos, švaraus transporto, sveikos gyvensenos ir, svarbiausia, į naujoviško švietimo ir mokslo sritis.

Būtina atsisakyti klaidingo požiūrio, kad tik versle sukuriama pridėtinė vertė. Pridėtinę vertę kuria ir mokslo, švietimo, sveikatos, kultūros įstaigos, net pramogų industrija. Verslą būtina vertinti kaip ir kiekvieną naudingą žmogaus veiklos sritį, bet negalima jam priskirti dangiškų galių.

Verslas atlieka labai reikalingą funkciją valstybės gyvenime, bet ir kitos veiklos sritys valstybės bendruomenei ne mažiau reikalingos ir svarbios.

Valstybei būtinos investicijos, bet vėl gi nereikėtų pamiršti, kad investuotojas deda pinigus ne iš altruizmo, o dėl to, kad tikisi gauti naudą. Valstybė turi atsakingai vertinti investicijų naudą ir numatyti, kokios bus pasekmės. Svarbiausia pasverti, ar tai bus naudinga Lietuvos žmonėms visais įmanomais aspektais.

Besikviečiant užsienio investuotojus, Lietuvoje pamirštama, kad yra daug neišnaudotų vidinių galimybių: dideliems, bendravalstybinę reikšmę turintiems ir skaidriems verslo projektams visų pirma turėtų būti panaudojamos valstybės ir Lietuvos gyventojų bei verslo laisvos lėšos. Šalies bankuose ir kitose finansinėse institucijose laikoma apie 20 milijardų eurų gyventojų ir įmonių piniginių lėšų – ir dažniausiai laikoma be palūkanų.

Tai – didžiulis kapitalas, kurį valstybė, sukūrusi perspektyvius projektus energetikos, transporto, infrastruktūros, IT srityse, galėtų efektyviai panaudoti. Tam tereikia kūrybingumo ir noro.

Labai svarbi valstybės vadovo priedermė – ne vaikytis pigaus populiarumo ir tenkinti vadovo ego, o ginti bendrąjį visuomenės interesą. XXI amžiuje nebegalime leisti vienam asmeniui ar grupei beatodairiškai siekti naudos bet kokia kaina, paminant bendruosius valstybės interesus.

Visų pirma, būtina įvertinti, kokią naudą ta veikla atneša bendruomenei, valstybei ir kokios jos socialinės pasekmės. Jeigu šiandien Lietuva pirmauja ES pagal skurstančiųjų skaičių ir mažiausius atlyginimus, tai dėl to kalti ir buvę bei esantys valstybės vadovai – be išimties ir visų rangų – kad leido susidaryti tokiai apgailėtinai bei gėdingai padėčiai.

Būtent šalies vadovas gali ir privalo sutelkti visą šalies bendruomenę didiesiems strateginiams valstybės tikslams pasiekti.

O koks didingesnis tikslas dar gali būti, nei atkurti mūsų Tėvynę Lietuvą?

Korupcijos pančiai Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai skamba gražiai, bet ir su didele doze pesimizmo. Ar išvis tai įmanoma? Ar mes jau nepasiekėme to kritinio taško, kai padėtis tampa nebepataisoma? Pagaliau, ar užteks jėgų, kai jau prarasta kone milijonas piliečių?..

Vis dėlto manau, kad padėtį dar įmanoma pataisyti, tačiau su viena esmine sąlyga – jeigu dauguma iš mūsų supras, kad tik nuo kiekvieno atsakingos pozicijos ir apsisprendimo ta galimybė priklauso. Ir nesvarbu, kur mes begyventume – čia, Tėvynėje, ar tremtyje (dažniausiai priverstinėje).

Jei iš tikrųjų norime, kad ir po 100 metų čia būtų Lietuva, turime apsispręsti. O jei nusisuksime, tai žinokime, kad dalyvaujame Lietuvos kaip valstybės laidotuvėse.

2018.08.31; 10:41

Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Prestižiniame sostinės Užupio rajone stūkso prabangi vieno turtingiausių šalies advokatų Rolando Valiūno vila su vaizdu į Gedimino pilį. Iš kur pinigai?

O pinigų yra tiek, kad net problema, kur juos išleisti. Svarbu tinkamai pasirinkti draugus.

R. Valiūno kontora pirmus milijonus susikrovė dar konservatoriams drauge „Villiams“ ir Valdu Adamkum prastūminėjant „Mažeikių naftos“ aferą, kai valstybė prarado milijardus litų. Ir niekas už tai nenubaustas.

Girdžiu, kaip skaitytojas klausia – o kiek gi už tai pasodino į kalėjimą? Deja, turiu nuvilti – nė vieno. Priešingai, Jos ekscelencija Respublikos Prezidentė tuometį energetikos ministrą A. Sekmoką už tai apdovanojo ordinu. O dabartinis Seimo NSGK pirmininkas V.Bakas jį pasiskyrė savo visuomeniniu konsultantu…

Beje, pono V. Bako žiniai, nes tai yra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui: su ponu A. Sekmoku be finansinių aferų sietini ir neaiškūs veikėjai kaip Adam Saulius Vaina, bei Ramias Wali ir kai kurie kiti. Kodėl valdančioji koalicija (išskyrus A. Širinskienę) nutyli seniai žinomą, bet vis užtušuojamą faktą, kaip privilegijuotojo TS-LKD anūko G. Lansbergio šeima krovėsi milijonus tos pačios energetikos įmonių sąskaita? Ir už valstybinės energetikos įmonės specialiai jų verslui įrengtas patalpas mokėjo simbolinius nuomos mokesčius? Aš jau net nekalbu apie moralinį pralobimo vaikučių sąskaita aspektą. Juk šie ponai taip mėgsta moralizuoti kitus, tad turėkim drąsos bei principingumo ir pasižiūrėkime, kas už to slypi. Manau, kad jei LVŽS ir kartu valdantys LSDDP nesuras savyje drąsos ir išminties priversti teisėsaugą principingai nubausti kaltuosius už akivaizdžias vagystes ir chaosą energetikos sektoriuje (kai net už dujų laivo saugyklos nuomą pinigai pervedami į ofšorines zonas!), tauta už tai neatleis. O to tik ir telaukia įgudę manipuliatoriai bei melagiai ponai konservatoriai.

Tokių faktų per neilgą atkurtos valstybės istoriją buvo galima prirašyti jaučio skūrą. Manau, čia labai tiktų ponios Aušros Kavaliauskaitės-Kukštienės atsiliepimas į mano Fb paskyroje patalpintą R. Ozolo recenziją: „Tiems, kas skaitys visą R. Ozolo komentarą apie Džono Perkinso knygą „Ekonomikos smogiko išpažintis“, patariu visų pirma perskaityti knygą. Leiskite jai įeiti į savo pasaulį…Man su ja pasidarė aiškiau, ką Lietuvai reiškė „šoko terapija“, ką – „didžioji privatizacija“, kas „Mažeikių naftos“ aferoje buvo H. Galilas, o Ignalinos AE uždarymo pinigaplovėje – R. Wali. Kodėl „Mažeikių naftą“ perėme lenkai, o ne kazachai, kodėl danai kiaules augina Lietuvoje, o lietuviai nešioja senų britų „antis“ ir daugybę kitų dalykų…“ Labai taikliai pastebėta!

Tiesiog šie keli itin ciniški korupcijos, o tiksliau – vagysčių, pavyzdžiai, kuriuos toleruoja ir net skatina aukščiausia šalies valdžia, tik iliustruoja, į kokią duobę esme įkritę. O didžiausia bėda ta, kad per tokius gobšuolius ir bailius esame paradę apie 40 proc. savo aktyviausių tautiečių. Dėl jų Lietuva baigia išsivaikščioti. Virš milijono tautiečių priverstinis (sukuriant tam ypatingas sąlygas) išgujimas – išvarymas iš savo Tėvynės yra didžiausia Lietuvos valstybės tragedija. O tam leidę įvykti asmenys yra valstybės išdavikai. Po šio mirtino smūgio mūsų tautai bus labai sunku atsitiesti. Jeigu viskas ir toliau klostysis taip, kaip klostėsi ligi šiol, galimybės išlikti, manau, lygios nuliui.

Artėjant LR Prezidento rinkimams, vis ryškiau pastebima, kokią isteriją už užkulisinius pinigus ar kitokio tipo paslaugas kelia žiniasklaida – taip ji formuoja gelžbetoninę apsauginę sieną keliems sistemai tinkantiems pretendentams. Tinkantiems, nes jie yra jos kūdikiai. O tiems, kurie turi drąsos ir išmanymo, kaip tą sistemą pakeisti į priimtiną daugeliui, reikia arba labai didelių pinigų rinkimams, arba masiško žmonių palaikymo. Pastarasis vėlgi be žiniasklaidos sunkiai įmanomas – na, nebent Lietuvoje įvyktų stebuklas, ir žmonės, atsibudę po užtrukusio hipnozės seanso, pagaliau pradėtų savarankiškai ir blaiviai mąstyti. Arba atsirastų – kas išvis utopija – keli dori ir sąžiningi žurnalistai, kurie imtųsi tokias idėjas viešinti ne už pinigus.

Nors padėtis ir atrodo beviltiška, vis tiek norėtųsi garsiai pamąstyti, o kokio gi Lietuvai reikia vadovo. Kaip sakė Albertas Einšteinas, mes negalime įveikti problemų su ta pačia mąstysena, kuri tas problemas sukūrė. Taigi, turime keisti mąstyseną. Tai sunku, bet įmanoma, jei pirmas tai padarys šalie vadovas ir savo pavyzdžiu kitus paskatins.

Manau, kad esminiai kriterijai tokiam vadovui yra drąsa, išmintis – žinojimas, ką ir kaip reikia daryti, bei dora. Drąsa reikalinga neišpasakyta. Jei prireiks, jis privalo būti pasiryžęs už Lietuvą net ir paguldyti galvą! Nes jeigu tikrai imsis to, kas neatidėliotinai būtina, tokio prezidento gyvybei iškils rimtas pavojus. Juk pagal veikiančią LR Konstituciją jis turi didžiules galias visai teisėsaugai. O kas dedasi energetikoj, aš jau minėjau – tik imk ir dirbk. Nedelsiamo teisėsaugos reagavimo reikalauja ir dar man vadovaujant Seimo NSGK 2006-2007 metais atskleista „valstybininkų“ klano veikla (kuris niekur nedingo) bei nauji NSGK tyrimo išviešinti faktai apie „MG Baltic“ ir Co. Valstybė turi būti apvalyta nuo kyšininkų, vagių ir aferistų. Manote, jie nesipriešins? Juk tai – galią, pinigus ir įtaką turinčios grupuotės, kurios, pajutusios pavojų savo egzistencijai, griebsis bet kokių metodų.

Ponia D. Grybauskaitė, ateidama į prezidentes, iškilmingai žadėjo jas likviduoti. Deja, baimės akys didelės. Tų grupuočių per jos valdymo metus ne tik kad nesumažėjo, bet net ir atsirado daugiau, jos sustiprėjo. Taip kad ne anglų kalba ar vien užsienio politika turi rūpėti valstybės vadovui. Jam, visos Tautos renkamam, pirmiausia turi rūpėti kiekvieno valstybės piliečio gyvenimas. O koks tas gyvenimas, jeigu kasdien bėgama iš Tėvynės? Jeigu apie pusė milijono bendratautiečių gyvena žemiau skurdo ribos? Šimtai tūkstančių gauna minimumą, o tai dienai – apie 12 eurų. Lai susimąsto kandidatai, kaip iš tiek pragyventi.

Sakysite, prezidentas turi užsiimti užsienio politika. Blefas! Būkime biedni, bet teisingi – kiek Lietuva lemia užsienio politiką? Ją lemia didžiosios valstybės ir geopolitiniai blokai. Didžiausia užduotis šalies Prezidentui – sutelkti tautą, kad reali dauguma pritartų permainoms, ir veikti visų, o ne kelių oligarchų labui. Būtent savo gyventojų susitarimą kaip veikti ir ko siekti kaip esminę sėkmės priežastį įvardija Šveicarijos ir kitų klestinčių šalių mokslininkai bei politikai. Lietuvoje, deja, kol kas viskas yra atvirkščiai. Į piliečių nuomonę neįsiklausoma, visuomenės apklausos – nupirktos arba gudriai sukompiliuotos, t.y. klausiama taip, kad gautų norimą atsakymą. Akis deginantis pavyzdys – V. Uspaskicho sugrįžimas, kai, užuot sėdėjus kalėjime, grįžtama valdyti valstybės ir iš karto – stulbinantis reitingų šuolis! Štai kuo reikėtų labai rimtai susidomėti mūsų specialiosioms tarnyboms. Juk šis veikėjas ruošiasi, remiamas svetimos valstybės, pasiimti Lietuvos premjero postą. Geras pasirinkimas vietoj Lukiškių…

Prezidentas, suburdamas įvairių socialinių sluoksnių valstybės piliečius, jiems paaiškintų siekiamus tikslus ir sutelktų bendram veikimui. Tai – būtina sąlyga: Prezidentas privalo remtis ne biurokratais, o Tauta. Ne per masiulius prašinėti neaiškios kilmės turtuolių malonės, o veikti žmonių labui ir su jų palaikymu. Toks Prezidentas gali kalnus nuversti, tik reikia tai pačiam suprasti ir sugebėti atlikti.

Ryškiausia ir, mano manymu, perspektyviausia veikimo kryptis – skaidrumas. Skaidrumas, pakeisdamas skandalų kultūrą, turi tapti valstybės gyvenimo pagrindu. Tai turi būti įgyvendinta visose gyvenimo sferose – pradedant valstybės valdymu, verslu ir baigiant žmonių tarpusavio santykiais. Be to, skaidrumas turi tapti viešas – kaip ir viešumas taip pat turi būti skaidrus. Turime išmokti gyventi ir dirbti taip, kad vieša tai reiškia – skaidru, o skaidru – tai vieša. Skaidrūs santykiai ir aukštosios technologijos bei dora su teisingumu ir yra tas fundamentas, kuris leistų atkurti griūnančią valstybę. O šalies vadovas, sutelkęs aktyviausius tautiečius šalyje ir užsienyje, jų remiamas ir būdamas ištikimas duotam Žodžiui, atkurs teisingumą. Teisingumą plačiąją šio žodžio prasme – tiek ekonomikoje, tiek teisėsaugoje, tiek visų mūsų gyvenimuose. Nieko negali būti svarbesnio valstybės vadovui už siekį visomis įmanomomis priemonėmis  atkurti baigiančią išsivaikščioti Tėvynę.

Teksto autorius dr. Algimantas Matulevičius – buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, šiuo metu – LSDDP Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas

(Bus daugiau)

2018.08.28; 09:00

Nepatogūs klausimai

Jūsų portalas buvo paskelbęs Gintaro Visocko publikaciją „Pats blogiausias variantas“, kurioje svarstoma, kodėl Amerikai buvusios teisėjos Neringos Venckienės nederėtų deportuoti į Lietuvą (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-pats-blogiausias-variantas/). Vadinasi, ši tema jus domina. Tad atkreipiu dėmesį, kad į Vašingtoną šių metų balandžio mėnesį buvo išsiųstas sensacingas buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus laiškas. Mano supratimu, vertėtų jį paskelbti. Tas laiškas nėra slaptas. Jo kopijas galima rasti viešojoje erdvėje.

Juolab laiško autentiškumą patvirtina pats Algimantas Matulevičius. Buvęs parlamentaras neneigia ir to, kad laiškas tikrai buvo išsiųstas į JAV šių metų balandžio mėnesį.

Saulius Kizelavičius

XXX

JAV institucijoms – ALGIMANTO MATULEVIČIAUS liudijimas dėl NERINGOS VENCKIENĖS

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Šią kraupią visą Lietuvos valstybę supurčiusią istoriją dauguma prisimena kaip košmarą. Man asmeniškai teko su šia istorija susidurti pačioje jos pradžioje. Ne kartą teko bendrauti su jau nebegyvu Andriumi Ūsu, kuris neslėpė savo asmeninių, ne viešų kontaktų su Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnais. Andrius Ūsas visuomenei nelogiškai aiškino, kaip jis būdamas tik visuomeniniu, buvusio LR Seimo pirmininko Viktoro Muntiano padėjėju lankėsi, lyg tai tirdamas Laimutės Stankūnaitės skundą, pas ją ir jos dukrą (Neringos Venckienės dukterėčią) namuose. Taip pat, lyg tai atsitiktinai, net tapo tos mergaitės krikštatėviu.

Būtent A.Ūsas man parodė vaizdajuostę, kurioje mergaitė pasakoja apie jos seksualinį išnaudojimą. Be to, pateikė psichiatrų išvadas apie mergaitės psichinę būklę. Jis tai darė todėl, kad įtikintų mane jį ginti lyg tai nuo jį persekiojančios N.Venckienės. Tačiau tai, ką aš pamačiau ir perskaičiau, man padarė atvirkštinį įspūdį. Psichiatrų vertinimu, Neringos Venckienės dukterėčia Deimantė Kedytė, liudijanti apie pedofilijos faktą, buvo sveika ir adekvati, bei nepasiduodanti svetimai įtaigai. O A.Ūso paaiškinimai migloti ir nelogiški. Visų pirma visuomeniniai Seimo narių padėjėjai neužsiima piliečių skundų tyrimu ir net neturi tam įgaliojimų. Be to, nėra praktikos vaikščioti po besiskundžiančiųjų namus.

Išvada – pono A.Ūso lankymasis pas L.Stakūnaitę buvo tik asmeninis jo reikalas. O siekis pasinaudoti politiko visuomeninėmis pareigomis tik nevykęs, nesąžiningas bandymas tam lankymuisi suteikti oficialumo statusą. Man teko daug bendrauti su Neringa Venckiene ir jos globotine Deimante Kedyte. Aš esu pilnai įsitikinęs, kad jos globėja ir teta Neringa Venckienė neturėjo jokių galimybių ją išmokyti kalbėti netiesą apie jos seksualinį išnaudojimą. Remdamasis savo gyvenimo ir  veiklos patirtimi buvau ir esu įsitikinęs, kad N.Venckienės dukterėčią Deimantę buvo bent bandoma seksualiai išnaudoti. Šis faktas nėra viešai ir argumentuotai paneigtas. Nepaneigta faktų kalba, nes nebuvo išsamaus ir nešališko šios baisios galimos prievartos prieš mažametę tyrimo.

Ilgus metus dirbdamas LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, saugumo pakomitečio, o vėliau ir komiteto pirmininko pareigose, esu gavęs įvairios informacijos apie gan platų pedofilų tinklą, veikusį ir veikiantį Lietuvoje ir Baltijos regione. Po 2000 metų Latvijos parlamentas kartu su Latvijos teisėsauga dėl šios problemos vykdė plataus masto tyrimą ir demaskavo keletą aukšto rango pareigūnų – pedofilų. Latvių teisėsauga viešai prabilo apie sąsajas su Lietuva. Trumpai tariant, tarptautinės pedofilijos pėdsakai šioje vadinamoje Garliavos istorijoje yra gan ryškūs. O svarbiausia – niekas jų nepaneigė, nes rimtai ir netyrė. Opriori iš teisėsaugos institucijų ir dalies žiniasklaidos buvo suformuota nuomonė, kad jos nebuvo. Ne spontaniškai, o gerai surežisuotai buvo vedama didžiulė šmeižto kompanija prieš tuos, kurie tiesiog reikalavo ramaus, nešališko, objektyvaus tyrimo.

Deja, skaidraus ir objektyvaus tyrimo nebuvo. Teisėsaugos abejingumas privedė prie tragedijos ir žmonių aukų. Jau žuvus L.Stankūnaitės seseriai ir vėliau A.Ūsui bei D.Kedžiui vėl gi buvo blaškomasi ir keliamos nepamatuotos versijos viešumoje. O teisėjo Furmanavičiaus nužudymas supainiotas su visiškai atskira istorija. Lietuvos prokurorai viešai kaltino vieni kitus neobjektyvumu. Nebuvo atsakyta į, atrodytų, keistas detales šiose bylose, pvz., kam teisėjas Furmanavičius turėjo net 11 mobiliūjų telefonų su atskirais numeriais, kodėl jo telefoninių pokalbių išklotinė buvo išimta iš bylos? Kodėl taip pat iš A.Ūso bylos buvo išimta pokalbių išklotinė ir melo detektoriaus parodymai. Kodėl iš pradžių vienas prokuroras surašė vieną kaltinamąją išvadą, o teismą pasiekė jau kito prokuroro surašyta išvada.

O baisiausia ir labiausia įtartina šioje istorijoje yra tas faktas, kad prieš mažą vaiką buvo įvykdyta „karinė operacija“, taip tik ir tegalima įvardyti, kai 250 policijos pareigūnų prievarta, prieš Neringos Venckienės globotinės valią, paėmė ją iš globėjos tėvų namų. Neringa Venckienė globėja tapo teismo sprendimu. O globėjos teisės iš Neringos Venkienės buvo atimtos, tik jau viešai prabilus apie galimą jos globotinės Deimantės seksualinį išnaudojimą. Būtent po šio įvykio prasidėjo metodiškas jau dešimtmetį trunkantis teisėsaugos institucijų susidorojimas su visais, kas išdrįso turėti savo nuomonę, ne tokią, kurią isteriškai iki šiol bruka šališka žiniasklaida.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna, kada praėjus keletui metų po Stankūnaitės sesers ir teisėjo Furmanavičiaus žūties atsirado labai abejotinos reputacijos liudininkas. Visų pirma, tas liudininkas nežinia ką darė ir kur buvo tuos kelis metus. Antra, jis buvo padaręs nusikaltimą. Trečia, jis buvo Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojo giminaitis. Jo liudijimas buvo panaudotas be jokių abejonių, pasodinant į kalėjimą aklą ir nekaltą žmogų Raimundą Ivanauską, kuris lyg tai padėjo Neringos Venckienės broliui D.Kedžiui vykdyti nužudymus. Ar galima tikėti tokia baltais siūlais susiūta teisėsauga? Man teko viename iš daugybės su Garliavos istorija susijusiame teisme būti liudininku. Net apstulbau perskaitęs prokuroro kaltinimą Neringos tetai, Audronei Skučienei rengiant valstybinį perversmą…??? Kaip anglai sako…komentarai nereikalingi. Argi tai nešališka teisėsauga?

Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.

Iki dabar neištirtos objektyviai D.Kedžio ir A.Ūso žūtys. Tai, kas viešai skelbiama, gali sukelti tik šypseną. Ir šiame neteisiniame fone sukurpiama net 12 punktų kaltinimas N.Venckienei. Sutinku, kad Neringai nereikėjo eiti į politika, tai ne jos sfera. Kai kas tai gerai suprato ir pasinaudojo šia žiauria situacija. Kelias į politiką buvo Neringos Venckienės klaida. Ji pasidavė įkalbama. Todėl ji tapo labiausiai sistemiškai persekiojamu žmogumi visoje Lietuvoje. Visiškai akivaizdu, kad dabar su ja norima susidoroti neteisingomis teisinėmis priemonėmis. Neringai Venckienei jokiu būdu negalima jos grąžinti į Lietuvą. Mūsų šalies teisinė sistema labai serga, joje vyrauja korupcija ir valdžia, bei pinigus valdančiųjų baimė. Per visus 28 atkurtos Nepriklausomybės metus nė vienas aukštesnio rango teisėsaugos pareigūnas, o ypač teisėjas, nebuvo nuteistas. Ką – Lietuvoje teisėjai švaresni nei JAV? Jėgos, kurios sugebėjo peorientuoti pradžioje N.Venckienei ir jos dukterėčiai Deimantei palankią visuomenės nuomonę diametraliai priešinga linkme, yra suinteresuotos ją galutinai užtildyti. Tai matomai reikia ne tiek dėl pačios N.Venckienės, nes ji jau nebekalba, o kaip pavyzdžio įgąsdinant kitus, kurie vis dar bando ieškoti teisingumo. Reikia pavyzdžio esamoms ar būsimoms aukoms, kad žinotų kas jų laukia, jei prabils.

Tik nešališkas ir objektyvus JAV teismas gali priimti vienintelį teisingą ir teisėtą sprendimą. Neleisti Neringos Venckienės ekstradikcijos, nes Lietuvos valstybė nesugebės užtikrinti jos saugumo ir objektyvaus, nešališko teismo. Kaip ir dabar Lietuva nežino, ar mergaitė Deimantė gyva ir kur ji. Nuo ko ją slepia. Ir nuo ko slepia L.Stankūnaitę, jeigu lyg tai oficialus žudikas D.Kedys negyvas. Juk jeigu taip – tai jai niekas negresia? Štai problemos esmė.

Apie Algimantą Matulevičių:

Ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Matulevičius

Lietuvos vyriausybės ministras (1992-1993 m.m.)

LR Seimo narys, NSGK pirmininkas (2000 -2008 m.m)

Lietuvos pramonininkų konfederacijos įkūrėjas (1989 m.) ,

Prezidentas(1990-1993m.m.) – dabar Garbės Prezidentas

Skaidraus verslo instituto vadovas (2014 m. – dabar).

2018.08.17; 08:20

Keista buvo stebėti politinių partijų lyderius, naktį, rinkimams dar tik įpusėjus, strimgalviais besidalinančius postus. Tai labai akivaizdžiai demonstruoja, kiek vertos jų kalbos ir pažadai, ką tik, už mokesčių mokėtojų milijonus, itin gausiai liejami iš TV ekranų ir besišypsančių reklaminių stendų.

Postų troškimas toks absoliutus ir nenumaldomas, jog dėl jų deramasi su itin neskaidrios reputacijos politiku, kuris pats prisipažįsta, kad į teismą vaikšto “kaip į darbą”. Kas gali paneigti, jog Lietuvos premjeru taps asmuo, nuo šalies teisėsaugos net pusantrų metų slapstęsis Maskvoje, Rusijoje prašęsis politinio prieglobsčio, bjauriais žodžiais keikęs mūsų, ne savo, Tėvynę. Tokios “blogos” šalies premjeru norima tapti bet kokia kaina, net didmenomis perkant kalinių balsus.

Continue reading „Ar Lietuva visiškai prarado orumą?“

temide_111111

Lietuva jau niekuo nebesiskiria nuo kaimyninės Baltarusijos, kurią  pamokyti demokratijos nepraleidžia progos mūsų politikai.

Tačiau ar galima laikyti demokratine ir teisine valstybe Lietuvą, kai joje teisėsaugą kontroliuojantis „valstybininkų“ klanas nuožmiai ir aktyviai persekioja drąsius, viešai apie šio klano nusikalstamą veiklą poziciją pareiškusius, kovojančius už mūsų visų teisę žinoti TIESĄ, lyderius? 

2012 m. rugsėjo mėn. 7 d., 11 val., Vilniaus m. 3-ajame apylinkės teisme  Laisvės prospektas 79 A bus bandoma apkaltinti Tautos vienybės sąjungos pirmininką – daktarą Algimantą Matulevičių gegužės mėnesį įvykusių masinių Piliečių protesto mitingų organizavimu. „Valstybininkų“ klanas ypač neabejingas šio politiko viešajai veiklai, nes negali atleisti už  principingą ir drąsią jų atžvilgiu poziciją A. Matulevičiui būnant Seimo NSGK (Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto) pirmininku.

Continue reading „Nelikite abejingi! Ateikite!“

Atviras laiškas Lietuvos Respublikos prezidentei Daliai GRYBAUSKAITEI

Š. m. gegužės 17-osios rytą pakraupo visa Lietuva… Tokio neregėto masto ciniškumu persunktai, mergaitės ėmimo iš jos namų, karinei operacijai neliko abejingų.

Šoko ištikti, pamatę perteklinį jėgos demonstravimą, nusivylę šalies teisėsauga, žmonės puolė prie Prezidentūros rūmų, vildamiesi sulaukti palaikymo, padrąsinimo, turėdami Vilties, kad Tiesa Jūsų asmenyje bus apginta…

Continue reading „Algimantas Matulevičius: „Nepamirškime mergaitės““

songaila_mazas

Liepos 25-ąją vakare Seime įvyko tradicinis Apskritojo stalo susirinkimas, kuriame dalyvavo visuomeninio judėjimo „Už teisingumą“, parlamentinės grupės „Už teisingumą Lietuvoje“ bei nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ atstovai.

Apskritasis stalas konstatavo, kad jo iniciatyva kurti vieningą nacionalinį antiklaninių politinių jėgų rinkiminį sąrašą susilaukia plataus Lietuvos visuomenės palaikymo. Tačiau po pastarąją savaitę vykusių konsultacijų su partijos „Drąsos kelias“ vadovybe, galutinai paaiškėjo, jog ji apsisprendė rinkimuose į Seimą dalyvauti atskiru partiniu sąrašu.

Continue reading „Partija „Drąsos Kelias“ jungtiniame rinkimų saraše nedalyvaus“

Matulevicius_2

Viešojoje erdvėje pasirodo daug įvairių spekuliacijų apie antisistemines jėgas ir jų nesugebėjimą susitarti, tačiau niekas atidžiau nenagrinėja, ar tai tikrai antisisteminės jėgos ir ką konkrečiai jos nori pakeisti. Tokia nuomonių „mišrainė“, matyt, labai naudinga visiems, kas bet kokiu būdu siekia išsaugoti jiems naudingą, seniai Lietuvoje nusistovėjusią, sistemą.

Šioje terpėje gerai jaučiasi neteisėta antikonstitucinė grupuotė, žinoma „valstybininkų“ klano vardu. Čia gerai jaučiasi ir šiai grupuotei dirbančios “sisteminėmis” vadinamos  politinės partijos, tarnaujančios tik klanui ir saujelei, taip save įsivardijusio, “elito”.

Continue reading „Tikros ir menamos antisisteminės jėgos“

radzevicius_tttttttt

Šiandien pagaliau užčiuopiau neginčijamų argumentų dėl „juodojo” politinio PR, kurį naudoja valdančiosios konservatorių partijos atstovai. Labai ilgai bandžiau save įkalbinėti, kad neverta apie tai kalbėti ir rašyti. Juk yra ir blogesnių. Juolab, kad valdantiesiems ir taip daug nepelnytos kritikos tenka.

Bet tylėti irgi negalima. Nes toks politinis PR, mano galva, peržengia ne tik padorumo ribas, bet ir kelia realią grėsmę demokratijai. O mano jau kurį laiką atidžiai stebimi kai kurie politikai, pavyzdžiui., toks Seimo narys Naglis Puteikis, „pamiršę” savo ir bendrapartiečių nuodėmes politini kapitalą bando krautis ant kitų žmonių nelaimių.

Continue reading „„Juodas” politinis PR, Naglis Puteikis ir kiti valdantieji. Liūdesys“

Kur eiti: ten, kur “Skamba skamba kankliai” ar į piliečių sueigą? Kankliai skambės dar ir rytoj, reikia eiti su tais, kurie ragina: Nebijok! Chuntai – ne!  Policijos smurtui – ne!  Mes už Venckienę! Mes nesitrauksim! Mes – ne minia! Socdemus – lauk!  Kryževičių – lauk! Korumpuota žiniasklaida – samdoma tiesos žudikė! Grąžinkite tautai pagrobtą teisingumą! Mums reikia tik tiesos! Mes – už Lietuvą!

Nusirašiau tik vieną kitą šūkį, kuriuos Gedimino prospektu nuo Seimo iki prezidentūros nešė teisingumo ištroškę žmonės. Eidami jie ragino nebijoti, netylėti, neleisti trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės…

Prie Prezidentūros buvo emocingų kalbų. Pasigailėjau, kad neatsinešiau magnetofono. Vien tik Nijolės Oželytės žodis ko vertas! Žinau, kad Nepriklausomybės akto signatarė moka pakalbėti, bet šį kartą, man regis, ji pralenkė pati save. Nenorėčiau pakliūti jai ant liežuvio. Susijaudinęs įtikinamai kalbėjo Algimantas Matulevičius. Išmintingas buvo filosofas Krescencijus Stoškus. Patiko man ir mažiau pažįstami oratoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Uždegančias kalbas atpasakoti – reikalas beviltiškas. Tikiuosi, kad jos pateks į internetinę žiniasklaidą, todėl čia pateikiu tik Piliečių Sueigos Žodį, kurį parsinešiau iš Daukanto aikštės prieigų (į aikštę nebuvome įleisti).

Mes, pilietės ir piliečiai, susirinkę į Sueigą Vilniuje, pareiškiame:

–         norime gyventi laisvoje ir orioje Lietuvos valstybėje,

–         neleisime daugiau trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės,

–         neleisime Lietuvos paversti mažąja Rusija,

–         ginsime demokratinę savo Respubliką, jos vertybes ir konstitucinę santvarką,

–         kovosime už savo vaikų, savo tėvų ir savo pačių teises bei laisves,

–         priešinsimės diktatūrai, valdžios smurtui ir valstybės užvaldymui,

–         netoleruosime viešo melo ir ginsime laisvą žodį,

–         nekolaboruosime su valdžia, kol ji meluoja ir smurtauja,

–         sieksime valstybę sugrąžinti piliečiams, Tėvynę – visiems pasaulio lietuviams,

–         darysime viską, kad rudenį po Seimo rinkimų Lietuvos tautai atstovautų drąsūs, sąžiningi, Lietuvos Respublikai ištikimi ir piliečius gerbiantys žmonės.

Teigiame: šių metų gegužės 17 dienos rytą valdžia peržengė ribą ir pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką, pamatines demokratines vertybes ir piliečių bendrabūvį. Valdžios smurtą šiandien lydi melas, žmonių bauginimas ir manipuliavimas jais.

Todėl reikalaujame:

–         nedelsiant nutraukti viešą melą ir smurtą,

–         išviešinti, kas įsakė imtis gegužės 17-osios smurto, ir kas tokiam įsakymui

pritarė: įsakymus davę, smurtavę ir smurtui pritarę pareigūnai privalo būti atstatydinti ir sulaukti teisinės atsakomybės.

To nepadarius, sudarysime nepriklausomą visuomeninę komisiją valdžios nusikaltimams ištirti. Mes rūpinsimės valdžios ir grupuočių smurto aukomis.

Valstybės prezidentė turi pagaliau apsispręsti ir aiškiai atsakyti visuomenei: su kuo ji šiandien yra – su Lietuvos Respublika, jos piliečiais ar su smurtaujančiomis jėgos grupuotėmis. Mes nesitrauksime. 

Politologai šiuos žmones kartais vadina minia. Be abejo – minia, nes jų daug. “Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne” parašyta, kad minia – tai didelis būrys žmonių. “Korumpuota žiniasklaida” (taip perskaičiau plakate) tą minią vis mažina, menkina.

Jeigu į vieną vietą sueitų visi, kurie, švelniai tariant, nepatenkinti teisėsauga, valdžia, kuriems “reikia tik tiesos”, susirinktų įspūdinga minia, kuri jokioje Vilniaus aikštėje netilptų. Todėl jie ir bijo minios, vadina ją neprognozuojama, nekonstruktyvia. Mums – miniai – sakoma: gatvėse neišspręsime susikaupusių problemų. O kur kitur jas galima spręsti?! Kur mes, minia, galime su jais kalbėtis?! Tik gatvėse, tik aikštėse, nes mes – minia, mūsų labai daug, o jie – ištaiginguose kabinetuose, rūmuose.

Jeigu tą minią dar papildytų tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengia, bijo atsidurti minioje, bet jos reikalavimams pritaria, kitoje barikadų pusėje liktų tik saujelė. Saujelė ir 240 iki dantų apsiginklavusių policininkų.

Ponai politologai, mes ne blogiau už jus žinome, ką gali minia. 1988-aisiais – 1990-aisiais sužinojome. Tada imperiją nuvertėme. Gaila, kad po 22-jų metų vėl reikia minios, nes tik minia juos gali atvesti į protą. Mes neturime guminių kulkų, lazdų, bet mesjuos ir stipresni, ir išmintingesni.

Kasdien minias mes matome įvairiausiose pasaulio vietose. Įniršusias minias. Mes dar neįniršę, mes juos dar tik gėdiname. Bet nepersistenkite! Atsikvošėkite! Nes mes nesitrauksime!

Galite mus vadinti ir patvoriniais. Pasak N.Oželytės, taip mus tik išaukštinate, nes patvoriuose buvo suguldomi kūnai didvyrių, kuriais dabar didžiuojamės. Mes didžiuojamės – ne jie. Jie juos išduoda.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.27

g.visockas-portretas

Štai ir atėjo metas, kai tapo beprasmiška vaikščioti į spaudos konferencijas ir protesto mitingus. Ne už kalnų – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Lietuva akivaizdžiai susirgusi priešrinkimine karštlige.

Todėl dažnusyk keblu atskirti, kada spaudos konferencijos ar protesto akcijos organizatoriai nuoširdžiai ieško tiesos, o kada vien reklamuoja savo politines grupuotes. Įtartiniausi, žinoma, tie, kurie dabar garsiausiai šaukia “pergyvenantys dėl valstybės reikalų”.

Prisiminkime terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Esu iš tų, kuriems lietuviškosios Temidės pozicija šioje byloje atrodo neįtikinama, o mūsų VSD bendradarbiavimas su Rusijos FSB – tiesiog įtartinas. Sveiku protu sunku suvokti: pas merginą nerasta jokių konkrečių įkalčių – sprogstamųjų įtaisų, bombų, šaudmenų, galų gale mergina nesučiupta konkrečioje nusikaltimo vietoje.

Continue reading „Dabar beprasmiška vaikščioti į protesto mitingus“

Prieš keletą metų, būdamas Seimo NSGK pirmininku, iš Seimo tirbūnos perspėjau visą šalį, kad valstybėje veikia antikonstitucinė grupuotė, vėliau žurnalistų pavadinta „valstybininkų“ klanu.

Ir perspėjau: jeigu nebus imtasi kardinalių priemonių šiai gurpuotai sutramdyti, tai ji taps reali valstybės valdovė.

Vietoj to, kad man būtų padėta, prieš mane buvo organzuotas didžiulio masto puolimas, buvau šmeižiamas ir gąsdinamas. O tuomečiai vadovai Prezidentas V.Adamkus ir premjeras G.Kirkilas vieto to, kad man padėkotų, gynė anuos.  Jie turėjo ir turi aktyviai juos palaikančią žiniasklaidą.

Continue reading „Esame ties riba: netramdomi “valstybininkai” sunaikins valstybę“

Aristotelis  sakė, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra tinkamai elgtis, o Gėtė – kad gyvenimo paslaptis yra pats gyvenimas.

Tačiau jokia filosofinė mokykla nesugebėjo paaiškinti: o kodėl vieniems žmonėms reikia tokių milžiniškų turtų, kai tuo pat metu milijonai kitų skursta visą gyvenimą. Moemas Somersetas pastebėjo, kad duodama  išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė; bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?

Continue reading „Mūsų gyvenimas panašus į nuskendusio “Costa Conkordia” laivo ir jo įkaušusio kapitono elgesį“

Jau keleri metai iš premjero Andriaus Kubiliaus vis girdime – “reikia veržtis diržus, kitos alterntyvos nėra”… Reikia mažinti išmokas mamoms, auginančioms vaikučius, nes kitos alternatyvos nėra. Reikia taupyti atimant iš pensininkų jų teisėtas ir taip jau seniai mažas pensijas. Negalima didinti algų, nes bus blogai.

Ir ypatingai labai mėgsta pasipuikuoti savo išvykose į užsienio šalis –  koks jis šaunuolis, kad užveržė lietuviams diržus, o jie vis dar patenkinti. Ir čia, deja, jis teisus. Taip, lietuviai atrodo patenkinti, kad net nebando protestuoti ar garsiau pasakyti – jūs neteisus, premjere!

Continue reading „Andrius Kubilius neteisus – alternatyva egzistuoja“

Situacija, besiklostanti apie Kauno pedofilijos bylą, jau kuris laikas audrina visuomenę ir smukdo pasitikėjimą šalies teisine sistema. Nuo pat šios istorijos paviešinimo teisėsaugos institucijos padarė aibę klaidų ir savo nekompetencija supriešino visuomenę.

Visiškai susikompromitavo vaiko teisių apsaugos tarnybos. Nors ši kruvina istorija, nusinešusi keturias gyvybes, tęsiasi jau keleri metai, bet aiškesnė ji netampa. Paskutinis Aukščiausio teismo verdiktas, kad pedofilijos byla turi būti nagrinėjama, nors prokuratūra tam visaip priešinosi, vėl patvirtino, kad aiškių atsakymų nėra.

Continue reading „Situaciją paaštrino ir sukomplikavo Kėdainių teismo sprendimas“

Iš Vilniaus miesto gyventojų ir “Lietuvos gelbėjimosi aljanso” mitingo, įvykusio 2011 metų lapkričio mėnesio 30 dieną, rezoliucijos. Rezoliucijos pavadinimas: “dėl didelių šildymo kainų”.

Jau trečią kadenciją Artūras Zuokas, būdamas Vilniaus meru, netesi pažado rinkėjams bene pačiu aktualiausiu klausimu – sumažinti šilumos ir karšto vandens kainas. Beveik prieš dešimt metų mero A.Zuoko iniciatyva Vilniaus šilumos tinklai išnuomoti “Rubikon Gruop” (dabar – ICOR), garantuojant gyventojams atpiginti centralizuoto šildymo ir karšto vandens kainas. Deja, pažadai ir liko pažadais. Prieš praėjusius savivaldybių rinkimus A.Zuokas vėl apsimelavo, pažadėjęs šildymo kainą sumažinti mažiausiai 20 proc. Deja, šilumos ir karšto vandens kainos nesumažėjo.

Maža to, vos tapęs meru A.Zuokas sugebėjo taip įtakoti kai kuriuos Vilniaus miesto tarybos narius, kad 2011 m. birželio 13 d. taryba suteikė leidimą perleisti Vilniaus savivaldybei priklausantį “Vilniaus energijos” akcijų paketą neaiškios kilmės Prancūzijos įmonei SVD22 (Societe Valmy Defense 22) tik su 37 eurų įstatiniu kapitalu. Kokių aktyvių veiksmų tuo metu ėmėsi A.Zuokas, Vilniaus gyventojai nepamiršo.

Aiškėja, kad ši nauja Vilniaus šilumos tinklų nuomininkė ims milijoninę paskolą iš banko, t.y. visi vilniečiai taps banko įkaitais. Bus įkeisti Vilniaus šilumos tinklai ir už tai paimta paskola panaudota tik jiems žinomais tikslais. Mūsų akivaizdoje gimsta nusikalstamas “Snoras-2”. Vilniečiai negali tylėti ir nieko neveikti. Visomis įmanomomis priemonėmis privalome pasipriešinti akivaizdžiai vykdomam nusikaltimui. Vilnius privalo pasinaudoti Ukmergės miesto pavyzdžiu, kaip reikia kovoti už miesto gyventojų interesus. Ukmergės miesto gyventojai ir savivaldybė, veikdami kartu ir susigrąžinę šilumos tinklus, sugebėjo vien tik tokiu veiksmu atpiginti šildymo kainą 5 centais už 1 kw ir teigia, kad dar ne visi rezervai panaudoti.

Mitingo dalyviai yra įsitikinę, kad komunalinių paslaugų sfera privalo priklausyti savivaldybei ir negali būti pasipelnymo šaltiniu atskiriems asmenims ar bendrovėms. Valstybė savo nuosavybėje privalo išsaugoti energetiką, vandens, šilumos tiekimą, komunalines paslaugas, infrastruktūros įmones ir natūralias monopolijas.

Mes, vilniečių mitingo dalyviai ir Lietuvos gelbėjimosi aljansas, vienijantis šešiolika nevyriausybinių visuomeninių organizacijų,

Reikalaujame:

Vilniaus miesto gyventojų rinktos savivaldybės tarybos narių:

Nedelsiant pradėti ir įvykdyti Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties nutraukimo procedūrą su “Vilniaus energija”;

Sugrąžinus Vilniaus šilumos tinklus teisėtam savininkui – Vilniaus miesto savivaldybei, kartu su LR Vyriausybe inicijuoti bendro savivaldybių ir valstybės šilumos tinklų holdingo steigimą.

Prašome:

Valstybės Kontrolės, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Ekonominės policijos atlikti kompleksinį patikrinimą dėl nuomininkų veiklos skaidrumo, šildymo kainų nustatymo pagrįstumo. Išsiaiškinti, ar “Vilniaus energijos” akcijų perleidimu nėra padarytas nusiklatimas. Užkirsti kelią galimam neteisėtam Vilniaus šilumos tinklų įkeitimui bankui. Mitingo dalyviai pritaria Tautos ateities forumo iniciatyvai rinkti vilniečių parašus dėl nuomos sutarties nutraukimo ir siūlo šią akciją tęsti.

Priimta bendrame vilniečių ir “Lietuvos gelbėjimosi aljanso” 2011 m. lapkričio 30 d. mitinge.

Vytauto Visocko nuotr.

2011.12.01 

matulevicius____

Manau, kad ne tik aš vienas, bet ir nemaža dalis mūsų nuoširdžiai laisvindamiesi iš sovietinės sistemos tikėjome vakarietišku ekonomikos raidos modeliu.

Tačiau niekas net sapnuoti nesapnavo, kad privatus interesas gali būt iškeltas aukščiau už visos visuomenės bendruosius interesus. Jau susikūrė visiškai nauja „verslo“ rūšis, kai legaliai iš valstybės vagiama. Kadangi mes Lietuvoje neturime normalios teisėsaugos sistemos, tai per visus dvidešimt vienerius Nepriklausomos valstybės metus verslas, kuris pagrįstas machinacijomis, ne tik nemažėja, bet plečiasi ir auga.

Continue reading „Laikas pradėt sodinti į kalėjimus“