Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ar jūsų, gerbiami skaitytojai, nestebina tai, kaip dažnai žmonės, kurie patys toli gražu nėra tobuli, nėra sąžiningi, nėra pareigingi ir nedegina savęs ant viešojo intereso laužo, būna labai priekabūs ir reiklūs savo artimo ar tolimo kaimyno atžvilgiu, reikalauja, kad tas kaimynas būtų tobulas, sąžiningas ir t.t.

Beje, jau yra nustebusių. Vienas Šv. Rašto komentatorius pasidalino savo nuostaba: “Net ir būdami nuodėmingi žmonės šaukiasi to, kas šventa, moralu ir teisu. Patys jie gali būti amoralūs, bet iš kitų būtinai reikalaus laikytis moralės standartų. Niekam nevalia pavogti  mašinos, pagrobti  vaiko ir panašiai. Paklausti, kodėl patys nesilaiko to, ko reikalauja iš kitų, jie išsisukinės ir visaip sieks pasiteisinti“ .

Šiandieninė Lietuva pilna tokių pavyzdžių, kai sąžinės kituose ieško žmonės, kurių elgesys duoda rimtą pagrindą visuomenei abejoti jų pačių sąžiningumu. Nerašysiu apie Seimo pirmininko šalinimo iš posto farsą. Farsas todėl ir yra farsas, kad jis – tikrųjų vertybių, nuoširdžių emocijų karikatūra.

Blogiau, kad nuodėmingi žmonės, šaukdamiesi dorybių, farsu verčia dramą, vos vos netapusią tragedija.

Aš apie tai, kai degančio Alytaus gyventojai, trečią dieną gaisrui siaučiant išvydę gėdingai neprofesionaliai ministrės vaidmenį suvaidinusią Ritą Tamašunienę, ją vieningai nušvilpė ir net ėmė reikalauti jos atsistatydinimo, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, tuo pačiu dar ir valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis suskato po suodinais alytiškių veidais ir kitomis tokiomis pat suodinomis jų kūnų dalimis ieškoti jų sąžinės. Atseit, kur jų sąžinė taip užsipulti ministrę, kuri tik du mėnesius tesišildė ministrės kėdėje?

Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba gaisravietėje Alytuje. N. Cesiulio „Facebook“ nuotr.

Ilgiau pasvarsčius,  pirmininkas „Du viename“, ko gero, teisus. Ministrė nekalta. Kalta, kaip visada, aplinka.

Kalta Valdemaro Tomaševskio vadovaujama partija, iškėlusi ponią į atsakingą, tačiau jos išsilavinimo ir patyrimo neatitinkantį postą.

Kaltas premjeras, sutikęs priimti į savo kabinetą tokį net už valstiečius žalesnį ministrą/-ę.

Kaltas prezidentas, dėl šventos ramybės sutikęs su tuo, kad naujoji valdančioji koalicija išspyrė iš ministro posto vos ne vienintelį vadovaujantį, o ne viršininkaujantį ministrą ir praturtino kabinetą žmogumi, kurio vienintelis matomas privalumas – lytis. Moteriškoji…

Nekalta tik ministrė, per beveik tris paras nuo gaisro pradžios nesugebėjusi išsiaiškinti, kad dega ne koks privatus malkų sandėliukas ar ūkininko šieno daržinė, bet dega didžiausia Baltijos šalyje įmonė, perdirbanti padangas – vienas toksiškiausių medžiagų, jei jos ima degti… Nekalta, nors nežinodama tokios paprasčiausios, pareigingos sekretorės lygio informacijos ir pareiškusi, jog gaisras ir jo gesinimas – Alytaus savivaldybės reikalas, paskui lyg niekur nieko, duodama interviu TV, tvirtino, kad jai „informacijos pakanka“.

Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tuo tarpu pagal turimus teisės aktus, kilus penkto lygmens gaisrui, vidutiniame operaciniame lygmenyje gali vadovauti departamento pajėgų valdymo valdybos viršininkas, o strateginis lygmuo, kai jau reikia skirstyti prioritetus ir resursus, yra dar aukštesnis. Bet nuo ministrės R. Tamašunienės tą tvarką, matyt, kažkas nuslėpė. Gal „kažkas“ norėjo, kad ji pasirodytų visiška neišmanėle? Jei taip, tai sumanymas pavyko, ir premjerui su R. Karbauskiu reikia ne alytiškius gėdinti, o daryti tvarką ir ieškoti sąžinės savo pačių „durnių laivo“ komandoje.

Bet netgi nesusivokimas, kad yra didžiulis skirtumas tarp to, ką tariesi žinąs, ir to, ką privalai pagal užimamas pareigas žinoti, matyt, nėra kaltė. Tai tik – nekompetencija, o jei lietuviškai – kvailumas…

Kalti, greičiausiai, tie, kurie kv… užkėlė ant valdžios altoriaus.

Jūs manote, kad būtent dėl ministrės lemtingo, nedovanotinai klaidingo sprendimo nusikalstamai ilgam laikui (gaisre laikas skaičiuojamas ne dienomis ar valandomis, o sekundėmis…) Alytaus miestas ir rajonas buvo palikti be deramos valstybinės, profesionalios pagalbos, nors valstybė sukūrė net 29 institucijas, turinčias rūpintis ir reguliuoti ekstremalias situacijas bei neutralizuoti jų pasekmes?

Ne. Bent jau premjeras taip nemano. „Kalbant apie ministrus – ar tai būtų vidaus reikalų, ar aplinkos, ar sveikatos, tikrai jie suteikė visą reikalingą pagalbą“ – tvirtino su sunkia liga besigalynėjantis ir, gal būt, kai ko nebepastebintis premjeras.

Žiniasklaidai premjeras sakė gavęs preliminarią informaciją, kad savivaldybėms būtinas ekstremalios situacijos valdymo planas, numatantis prevenciją, materialinių išteklių, technikos naudojimą nelaimės atveju, Alytuje yra neatnaujintas nuo 2011-ųjų, tuo aiškiai mesdamas dėmę ant Alytaus savivaldybės vadovų reputacijos.

Jeigu mes žinotume, iš ko premjeras gavo tokią dezinformaciją, paaiškėtų, kas labiausiai suinteresuotas… sukompromituoti patį premjerą. Bet šitai tegu aiškinasi jis pats.

O tuo tarpu Alytaus meras, kalbėdamasis su žurnalistu Edmundu Jakilaičiu, patikslino: „Ta tvarka, kurią savivaldybė buvo parengusi 2011 m., buvo patvirtinta, bet 2019 m. liepos mėn. ji buvo suderinta su civilinės saugos departamentu. Jei specialistai sakė, kad mūsų tvarka yra gera, peržiūrėjo, tikėtina, kad sakyti, jog savivaldybė kalta, o visi padarė viską…“

Sakinį pabaigęs daugtaškiu taktiškas meras nepanoro pirštu baksnoti į nesąžiningus (Pirmininkų pirmininke, kuris taip mėgstate ieškoti sąžinės, gal pasidomėtumėte, kas nori šmeižti Alytaus savivaldybę?) ar tendencingai politikuojančius Vilniaus biurokratus, kurie, matomai, nori visus gaisre nesudegusius šunis sukarti ant „ne tai partijai“ priklausančio Alytaus mero Nerijaus Cesiulio.

Jog bus mėginama ieškoti priekabių regiono ir gal net šalies didvyriu tapusio mero veiksmuose, vadovaujant gaisro gesinimui, aišku ir įvykius stebintiems žurnalistams, ir pačiam merui, kuris, kalbėdamas apie Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento palaimintą Alytaus ekstremalių situacijų valdymo planą, pesimistiškai prisipažino: „Nežinau, kas palaimino, bet dabar kažkam nebetinka. Aišku, gal kablelis bus ne toks, gal bus ieškoma, nes vis tiek čia vietoje kažkas turės būti kaltas“.

Alytus. Vytauto Visocko nuotr.

Matyt, ne be Premjero ar kitų viršininkų palaiminimo ministrė R. Tamašunienė Alytuje pasirodė kaip kompetentinga ir atsakinga lyderė, o kaip ne savo rogėse sėdinti isteriška viršininkienė. Užuot išsiaiškinusi realią padėtį, aptarusi, patarusi ir numačiusi priemones ir būdus, kaip kuo greičiau užgesinti gaisrą, viršininkienė apkaltino nusilaksčiusį merą užsiimant „piaru“ ir pagrasino, kad už visus nuostolius gyventojams ir įmonėms atsakys pati savivaldybė.

O kas atsakys už tai, kad nesutampa informacija, kurią visuomenei teikė ministrė, su ta informacija, kurią skelbė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD)?

Ministrė pasigyrė dosniai išskyrusi iš ministerijos sandėlių 250 ar 200 respiratorių.

PAGD skelbia, jog tik spalio 21 d., pirmadienį, praėjus penkioms dienoms po gaisro pradžios, buvo „ atvežta iš valstybės rezervo (VR) 100 vnt. dujokaukių CM-6 (100, o ne 200, ne 250 – J.L.) ir 500 vnt. filtruojančių dėžučių“.

Nesutampa ir gaisre kas pamainą dirbusių gaisrininkų skaičius. Ministrė nurodo pamainoj dirbus po 40 ir daugiau. O PAGD praneša: spalio 18 dirbo 37 ugniagesiai, spalio 24 d. – 35 ugniagesiai. Tiesa, jiems padėjo Ugniagesių gaisrininkų mokyklos (UGM) kursantai, bet čia ir vėl susiduriame su  nesutampančia informacija.

UGM direktorius Kęstutis Agintas nurodo, kad į gaisrą praktikuotis kursantai vyko tik tada, kai gaisras jau buvo likviduotas ir kad kasdien gaisre talkino po 8 kursantus. Tačiau Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas šiuos teiginius paneigia – kursantai darbus pradėjo dar iki likviduojant gaisrą, ir jų grupė buvo didesnė. Spalio 18 d. dirbo 26 kursantai, spalio 21 d., 22d., 23 d. išties dirbo po 8 kursantus, o jau spalio 24 d., ketvirtadienį pranešama, kad „situacija per naktį iš esmės nepasikeitė. (be laiko – red.). Gaisravietėje dirba 35 ugniagesiai gelbėtojai ir 14 UGM kursantų su dėstytoju (žmonės iš UGM atvyko 11:35)“ (Plačiau apie tai žr. www.15min.lt skelbtą straipsnį „Ugniagesių fiksuota Alytaus gaisro įvykių chronologija skiriasi nuo ministrės R.Tamašunienės“.)

Gaisrininkų automobiliai. Slaptai.lt nuotr.

O jei realiai kiekvienoje pamainoje dirbusių ugniagesių skaičius buvo mažesnis, nei skelbia Vilniaus valdžia, vadinasi, realiai gaisrą gesinusiems ugniagesiams tekęs krūvis buvo dar didesnis, nei dabar vaizduojama. Neabejoju, kad Alytaus merui tai žinoma, ir ugniagesiams bus atlyginta žmoniškai, o ne biurokratiškai. O Vilnius? O ministerija? Tikrins, ar visi kableliai sudėlioti visuose tik biurokratams reikalinguose dokumentuose?

Beje, gaisras parodė, kad būtina peržiūrėti turimas instrukcijas bei pergalvoti gaisrininkų darbo laiko ir atlyginimų sistemą. Pavyzdžiui, ar teisinga, kad pamainos trukmė yra vienoda – 24 val. – tiek tada, kai dirbama įprastinėmis sąlygomis, ir kai dirbama ekstremaliomis sąlygomis?

Kol gaisras buvo gesinamas, visas žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys, natūralu, buvo skiriamas ugniagesiams ir kitoms gaisre betarpiškai dirbusioms komandoms. O užgesinus gaisrą, ypač tokį toksišką, į pirmą planą iškyla gaisro pasekmių masto bei poveikio žmonėms ir aplinkai tyrimas ir tų pasekmių  likvidavimas. Beje, Vilniaus tarnybos ir čia pasirodė beviltiškai. Jos vis dar tik rankomis skėsčioja, o savivaldybės tarnybos jau dirba visu apsisukimu, stengdamos nustatyti taršos rodiklius, apimtį ir pan.

Ko iš savo ministerijose, departamentuose sutūpusios biurokratų armijos gali tikėtis į ekstremalią situaciją patekę Alytaus miesto, Alytaus ir aplinkinių rajonų žmonės? Ar bus  teisingai  apskaičiuoti jų materialiniai nuostoliai, sveikatos netektys?

Svarbiausia – ar bus atstatytas pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis, kurias iš savo mokesčių išlaiko vis tie patys į visokias ekstremalias situacijas per biurokratų kompetencijos, atsakomybės ir… sąžinės stygių patenkantys Lietuvos piliečiai?

Pasidomėjus, pavyzdžiui, apie VRM tarnybų skaičių, sudėtį, veiklos rezultatus, įspūdis, deja, nekoks.

Vienas konkretus pavyzdys.

Paskutinis LR Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos prie VRM posėdis vyko š.m. birželio 25 d. Pirmuoju darbotvarkės klausimu buvo „Civilinės saugos sistemos būklės Lietuvoje 2018 m. apžvalga“. Pranešėjas – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Civilinės saugos valdybos viršininkas Edgaras Geda. Jis konstatavo, „kad būtina stiprinti civilinės saugos sistemos pajėgų parengtį“. Apie kokią nors netvarką Alytuje – nė žodžio.

Kaip rašoma posėdžio protokole, „Valdybos viršininkas teigė, kad visos 60 savivaldybių 2018 m. vykdė joms pavestas funkcijas civilinės saugos srityje, ypatingas dėmesys buvo skiriamas ekstremaliųjų situacijų valdymo planų tikslinimui, kolektyvinės apsaugos statinių parinkimui. Įvertinus savivaldybės institucijų ir įstaigų pasirengimą reaguoti į ekstremaliąsias situacijas galima teigti, kad 55 savivaldybės yra pasirengusios reaguoti į ekstremaliąsias situacijas, o 5  savivaldybės pasirengusios iš dalies“.

Taigi, savivaldybių pasirengimas įvertintas teigiamai. Patikėsime?

O štai valstybės institucijos įvertintos nebe taip optimistiškai. Aptakiai sakoma, kad „valstybės institucijos iš esmės (? – J.L.) buvo pasirengusios vykdyti joms pavestas funkcijas civilinės saugos srityje. Įvertinus valstybės institucijų ir įstaigų pasirengimą reaguoti į ekstremaliąsias situacijas konstatuotina, kad 14 valstybės institucijų pasirengusios reaguoti į ekstremaliąsias situacijas, 11 valstybės institucijų pasirengusios iš dalies ir 4 nepasirengusios“.

Pasikeitus ministrams, padėtis, be abejo, nepagerėjo. Tad ir Alytų ištikusio gaisro pasekmės tokios, kokių ir reikėjo laukti, kai iš 29 valstybės institucijų mažiau nei pusė yra „pasirengusios reaguoti į ekstremaliąsias situacijas“, o kitos praktiškai nepasirengusios!!!

Įdomu, ar ir šita informacija buvo nuslėpta nuo ministrės, nuo premjero, nuo prezidento? „Viskas tvarkoj, puikioji markize“, – Alytuje pastatytos dramos scenoje dainavo įspūdingasis ministrės, premjero ir Seimo kultūros komiteto pirmininko trio. Tiesa, pastarosiomis arijos tekstas kiek redaguojamas, bet redaktoriai tai tie patys… Kiek iš to bus naudos Alytui?

Nedrįstu prognozuoti. Tik norisi skautiškai sušukti: „Vilniaus biurokratai, šalin rankas nuo savivaldybių! Jei nesugebate vadovauti ar padėti, tai bent nesiuntinėkite savo  kvailų paragrafų tikrintojų ir netrukdykite savivaldybėms dirbti!“

Šūkauti, žinoma, galima. Bet vargu ar tai nors kiek palengvins padėtį alytiškių, miesto ir rajono gyventojų, kuriems dabar reikės kažkaip gyventi apnuodytoje žemėje, su  apnuodytu vandeniu, be nuosavų karvių pieno, daržovių, pašarų gyvuliams…  Kas ir kiek kompensuos finansinius nuostolius, praradus didelę dalį pajamų iš individualių ūkių, žemės ūkio produktų?… Ir iš kokių resursų teks gydyti savo pačių daugiau ar mažiau dioksino ir kitomis nuodingomis medžiagomis pakenktus plaučius, kitus organus?.

Spalio 25 d. skelbtame straipsnyje profesorė Rūta Ustinavičienė perspėja, jog Alytaus gaisro žala sveikatai bus juntama dešimtmečius, nes tarša degant padangoms yra didžiulė ir šimtus kartų lenkia miškų gaisrų taršą, dešimtimis kartų – atliekų deginimo be valymo įrengimų ar ugnikalnių taršą. Todėl ją nustebino sveikatos apsaugos viceministro žodžiai, jog tiesioginio poveikio sveikatai kaip ir nėra. Bet ko dar galima tikėtis, jei sveikatos viceministro poste, pasak profesorės, dirba inžinerinio išsilavinimo žmogus?

Kita vertus, ne vieną žmogų nustebino ir Aplinkos apsaugos ministerijos veikla, jos sukurptos instrukcijos ir taisyklės, kurios leido dideliame mieste įkurdinti aplinkai ir žmonėms ne tik nedraugišką, bet ir pavojingą įmonę, o paskui palikti ją be tinkamos priežiūros ir kontrolės. Apie tai jau irgi nemažai kalbėta ir rašyta, ir dar bus daug kalbų ateityje.

O kas paaiškėjo šiandien? Paaiškėjo tai, kad valstybė yra nekompetentingų ir ne pagal sugebėjimus ambicingų politikų įkaitė.

Gaisras

Padėtį valstybėje civilinės saugos srityje ir iš to išplaukusius Alytaus gaisro gesinimo nesklandumus taikliai apibūdino ugniagesių profesinės sąjungos vadovas S. Džiautas. Jo nuomone, jei Alytaus meras ir VRM ministrė nebūtų politiniai konkurentai, tokių problemų nebūtų kilę.

„Galvoju, kad jei jie būtų iš vienos partijos, tai nebūtų buvę jokio skandalo. Būtų viskas tvarkingai nuėję ir niekas vienas kito nekaltintų. Labai bjauru, kai nelaime politikai naudojasi savo reitingams kelti arba vienas kito talžymui“, – sakė S. Džiautas. – „Viena aišku – civilinė sauga yra popierinė, ji neveikia.“ – apibendrino profesinės sąjungos vadovas.

O jei taip, tada nebeaišku: gal ir valstybė mūsų – tik popierinė? Ir mūsų saugumas – tik popieriuje ir politikų plepaluose?

2019.10.29; 05:35

Mirties ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Kol Alytaus miestas ir jo apylinkės skęsta juoduose ir žmogaus fizinei bei dvasinei  sveikatai kenksminguose dūmuose, Lietuvos Respublikos Seime tvyro ne mažiau kenksmingi nuodai.

R.Karbauskis, po nepavykusio V.Pranckiečio nuvertimo, baltu it popierius veidu suka akis tai kairėn, tai dešinėn, – žvilgsnis į kampą užspeisto ir besiblaškančio žmogaus.

Panašiai elgiasi tas, kuris narve. O narvas – ankštas.

Ir jau kelintą kartą atsiprašo tautos, kad kadais, pats užkopęs į Olimpą, pasiūlė tautai tokį Pirmininką.

Gal pačiam reikėjo tapti Pirmininku? Per vėlu.

Maža to, ir su Vyriausybės ketinimu prisidėti prie Prezidento gerais norais grįstom vizijom kurti gerovės valstybę prašauta pro šalį. Pats Seimas, kuris ir patvirtino S. Skvernelio Vyriausybę, nepritarė jos siūlytiems mokestiniams pakeitimams.

Taigi turtingieji ir toliau tuks, o vargšai – skurs. Ko gi ne dovana  nenumaldomai artėjančių Šv. Kalėdų proga Stalino saulės nešėjo anūkui Paleckiui, dar dviem mėnesiams  prasitęsusiam nemokamas atostogas belangėje?

Pabaisa. Slaptai.lt nuotr.

Visiškas dugnas. Tuo tarpu šalies Prezidentas maudosi rytietiškos saulės spinduliuose dalyvaudamas Japonijos Imperatorius inauguracijos šventėje. Kartu su ponia, „kuri Japonijoje pademonstravo išskirtinį įvaizdį“, ir kurią nuolat giria, užuot nors lengvai įspyręs „daugumai“ į užpakalį.

Kas galėjo pagalvoti ar bent susapnuoti (po klounadiškos V. Uspaskicho eros ir jo epopėjos), kad artėjančio Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečio išvakarėse mūsų šalis skęs šitokioje pelkėje, jau su naujais veikėjais, naujom dekoracijom: vidaus reikalų ministrė R. Tamašūnienė (ta, kuri nuo Lenkų rinkiminės akcijos deleguota) teigia, jog gaisras jau numalšintas, o Alytaus miesto meras N. Cesiulis – kad dar vis dega.

Gal iš Vilniaus geriau matosi? – ironizuoja meras. Tik ironija – labai jau dramatiška.

Ministrės tik šukuosena graži, o ir ji pati blondinė, bet veidas šaltas.

Alytaus apylinkių močiutės ateinantį pavasarį jau nebesės dirvon nei pomidorų, nei agurkų sėklų, nes žemė užteršta; ir, ko gero, ilgam.

Ministrė kažkokiu būdu turėtų padėti šiam nuo didžiulės nelaimės kenčiančiam kraštui, bet jos lūpos žeria vien priekaištų žodžius tiems, kurie ugnyje jau kelinta diena.

Regis, mes gyvename labai jau toksiškame pasaulyje. Antai, Kolumbijos mokslininkas teigia, kad ne branduolinis ginklas yra didžiausias žmonijos priešas, o klimato atšilimas.

Šiukšlės ir prabangus motociklas. Slaptai.lt nuotr.

Įdomu būtų sužinoti, kuo, pavyzdžiui, svaiginasi Karbauskis, Kepenis, Širinskienė, etc.

Nes, anot vieno  garsiausių XIX amžiaus prancūzų poetų Šarlio Bodlero, žmogus vis tiek turi kuo nors svaigintis – vynu, poezija, ar dorybėmis.

Dorybių jau turbūt nebeliko. Bent jau jomis nekvepia.

Liko  tik vynas ir grafomaniška latifundijų ir agrokoncernų, su rusišku kvapeliu, poezija.

2019.10.23; 07:18

Sekmadienį, 10 val., Alytuje šaukiamas Valstybės ekstremalių situacijų komisijos posėdis (VESK).
 
„Posėdis šaukiamas siekiant įvertinti situaciją ir priimti sprendimus dėl tolimesnių veiksmų, susijusių su užterštumu”, – teigia komisijos pirmininkė vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė.
 
Posėdžio metu bus priimtas sprendimas ar būtina skelbti ekstremalią situaciją šalies mastu. Jeigu bus paskelbta ekstremali situacija, Vyriausybė turės patvirtinti operacijų vadovą, kuris bus atsakingas už padarinių šalinimą.
 
„Ugniagesiai dirba nuo pat trečiadienio, visa tarnyba dirba nuosekliai, turime rezervinės technikos. Dedamos visos pastangos siekiant kuo greičiau užbaigti gaisro gesinimą”, – teigia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos vadovo pavaduotojas Mindaugas Kanapickas.
 
Kaip jau skelbta, Alytuje trečiadienio naktį kilo gaisras, kurio plotas siekia apie 2 tūkst. kvadratinių metrų.
 
Penktadienį gaisras padangų perdirbimo gamykloje buvo lokalizuotas, kaip ir buvo planuojama įvykio vietoje ugniagesiai dirbs iki pirmadienio.
 
Šeštadienį Alytaus miesto ir aplinkinių gyvenviečių gyventojų buvo prašoma, esant galimybei, išvykti, uždaryti langus, išjungti vėdinimo sistemas, lauke nepalikti gyvulių. Ypač tai rekomenduota Miklusėnų gyventojams.
 
Alytaus savivaldybė informavo, kad spalio 18-osios vakarą perkėlus specialiąją stotį į Miklusėnus išmatuotos labai aukštos kietųjų dalelių KD10 ir KD2,5 bei benzeno koncentracijos aplinkos ore.
 
Ekstremalių situacijų komisija rekomendavo Alytaus Pramonės rajone esančioms įmonėms stabdyti veiklą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.20; 10:30

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl šią savaitę Alytuje esančioje padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ kilusio didžiulio gaisro.

Gaisro aplinkybės bus išsamiai ištirtos pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal LR Baudžiamojo kodekso 270 str. 2 d. (Aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar atliekami potencialiai pavojingi darbai, priežiūros ar naudojimo taisyklių pažeidimas).

Šiame tyrime bus siekiama išsiaiškinti gaisro kilmės priežastis, padarytą žalos dydį bei galimus to kaltininkus. Šiuo metu jau atliekami bei planuojami įvairūs ikiteisminio tyrimo proceso veiksmai, kuriais bus išsiaiškinta ar buvo laikomasi visų priešgaisrinės saugos reikalavimų. Taip pat bus tikrinami gamtosauginiai veiksmai bei įmonės, kurioje kilo gaisras, veikla.

Šį ikiteisminį tyrimą atlieka Alytaus VPK Kriminalinės policijos pareigūnai. Tyrimą organizuoja ir jam vadovauja Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Edita Naujokaitė. Ikiteisminis tyrimas pradėtas Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos kreipusis į Kauno apygardos prokuratūrą su prašymu išsamiai ištirti šio gaisro priežastis.

Baudžiamasis kodeksas už šią nusikalstamą veiką numato baudą, areštą, arba laisvės atėmimą iki šešerių metų.

Informacijos šaltinis – Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus
vyriausioji specialistė Izabelė Bočkienė (Kaunas)

2019.10.18; 10:26

Viena didžiausių ekologinių nelaimių pastaruoju metu pavadino padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ kilusį gaisrą aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, trečiadienį atvykęs į Alytų, kur tebegesinamas naktį kilęs gaisras.
 
„Aplinkos ministerija sieks, kad būtų nustatytos šio gaisro priežastys ir nubausti kaltininkai. Sustiprinsime visas prevencines ir kontrolės priemones, kad daugiau tokių nelaimių nebūtų“, – sakė K. Mažeika.
 
Ankstų rytą gavę pranešimą apie padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ kilusį gaisrą, į įvykio vietą nedelsdami išvyko Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (AAD) pareigūnai. Į Alytų iš Vilniaus skubiai buvo iškviesta Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) mobilioji oro taršos tyrimų laboratorija.
 
UAB „Ekologistika“ yra viena didžiausių padangų perdirbimo įmonių Baltijos šalyse. Ugnis įsiplieskė apie 2 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastate. Gaisrui lokalizuoti buvo sutelktos didelės ugniagesių pajėgos.
 
Aplinkosaugininkams, kaip teigiama Aplinkos ministerijos pranešime, didžiulį susirūpinimą kėlė tai, kad degančios padangos išskiria daug kenksmingų medžiagų. Per sušauktą Alytaus miesto savivaldybės Ekstremalių situacijų komisijos posėdį buvo nutarta įspėti arčiausiai gaisro vietos gyvenančius žmones, kad neitų į lauką, užsidarytų langus, uždengtų šulinius, pagal poreikį naudotų asmens apsaugos priemones.
 
Iš netoliese esančio medicininės reabilitacijos ir sporto centro skubiai buvo evakuoti čia slaugyti ligoniai. Pramonės rajone, kur įsikūrusi „Ekologistika“, veikiančios įmonės paragintos kuo skubiau nutraukti darbą.
 
AAA specialistai, atlikę gaisro poveikio zonos ir teršalų sklaidos modeliavimą, konstatavo, kad teršalai sklinda į šiaurę nuo Alytaus ir neturėtų pasiekti tankiai apgyvendintų miesto rajonų. AAA netoli gaisro vietos pastatė automatinę oro kokybės matavimo stotelę, kuri nuolat teikia informaciją apie taršos lygį.
 
Aplinkosaugininkai laboratoriniams tyrimams paėmė gaisrui gesinti naudoto vandens mėginius ir įspėjo bendrovę „Dzūkijos vandenys“ imtis atsargumo priemonių, nes dalis šio vandens patenka į nuotekų tinklus ir tai gali kelti pavojų nuotekų valyklos darbui. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas patvirtino, kad gaisrui gesinti naudojamas putokšlis atitinka visus reikalavimus.
 
Aplinkos apsaugos pareigūnai nuolat budės įvykio vietoje, kol gaisras bus lokalizuotas, teigiama ministerijos pranešime.
 
AAD, kaip sake jo direktorius Vaidas Laukys, kreipsis į teisėsaugos institucijas, kad būtų nustatytos gaisro priežastys ir išsiaiškinti kaltininkai, kurie turėtų atlyginti aplinkai padarytą žalą. Šios galimai labai didelės žalos dydį bus galima apskaičiuoti, įvertinus aplinkos tyrimų gaisro ir jo poveikio zonoje rezultatus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.17; 03:00

Jonas Juravičius turįs daug garbingų, prasmingų titulų. Visus juos sunku išvardinti.

Jonas Juravičius – griežtų antialkoholinių priemonių šalininkas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei Joną Juravičių pavadinsime žymiu Dzūkijos kraštotyrininku, šviesuoliu, giliu Lietuvos istorijos žinovu, – neapsiriksime.

Jei priminsime, kad Jonas Juravičius sovietmečiu buvo vienas iš šviesiausių, padoriausių, lietuviškiausių kolūkio pirmininkų (vadovavo „Saulės“ kolūkiui), mat rūpinosi ir ekonominiais rodikliais, ir lietuvybe, – taip pat šventa teisybė.

Jei akcentuosime, kad J.Juravičius buvo principingas, tvarkingas, sąžiningas Miroslavo seniūnas, kurį iki šiol gerbia šio krašto žmonės, – nepaneigsi.

Jei pridursime, kad J.Juravaičius visąlaik, net ir nūnai, tapęs pensininku, pergyvena dėl Lenkijos lietuvių likimo, – nenuginčysi.

Tiesa dar ir tai, kad 2016-aisiais jis išleido knygą „Toks gyvenimas“, kurioje sudėti jo paties bei apie jį spaudoje skelbti straipsniai.

Beje, labai įdomi, sensacinga prisiminimų knyga, mat niekad atvirai teisybės į akis rėžti nebijojusiam J.Juravičiui teko bylinėtis mūsų teismuose – „dėl garbės ir orumo įžeidimų“… Kas skaitys „Tokį gyvenimą“, aptiks keletą publikacijų, kurios kadaise buvo publikuotos mūsų portale bei sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.

Kodėl Slaptai.lt redakcija šį sykį svečiavosi pas Joną JURAVIČIŲ? Mums rūpėjo išgirsti jo nuomonę, ar sutinkąs, kad lietuviai per daug geria ir ar pritaria griežtoms antialkoholinėms priemonėms.

Šio pokalbio trukmė – 26 min. Artimiausiu metu paskelbsime dar keletą videointerviu.

2017.05.25; 06:59

1976 m. kovo 31 d. vakare važiavau iš Alytaus į Vilnių. Buvo daug sniego, pustė. Nuo Daugų teko grįžti: kelias „Žiguliui“ buvo neįveikiamas.

Berods 1955-aisiais per moksleivių pavasario atostogas (dešimt dienų iki balandžio 1-osos) kasdien slidinėdavau.

1958-ųjų pavasaris pasižymėjo staigiu polaidžiu, galingais vandenų srautais. Buvau Vilniaus universiteto pirmakursis, mačiau Katedros aikštėje plaukiojančias valtis. Vanduo telkšojo iki spaudos kiosko Stalino (dabar – Gedimino) prospekto pradžioje. Tą patį pavasarį Alytuje ties dabartiniu Juozapavičiaus tiltu mačiau patvinusiu Nemunu plaukiančią klėtį, lentas, rąstus.

Su Universiteto turistais gegužės 1-ąją (gal 1959-aisiais?) dalyvavau pėsčiųjų žygyje Trakų apylinkėse. Popiet oras pastebimai atvėso, ėmė lyti. O ryte į paskaitas bridome per sniegą. Medžiai jau buvo su lapeliais, žydėjo gėlės. Apie pietus sniego beveik neliko.

2012 m. balandžio 4 d. naktį daug prisnigo. Ryte su fotoaparatu klampojau Salotės ežero pakrantės keliukais.

Mano jaunystės laikais pavasariai dažniausiai būdavo vėlyvi ir staigūs, ne veltui poetai juos lygindavo su audringais jauno žmogaus jausmais.

Klimatas pastebimai pasikeitęs. Žiemos besniegės, pavasariai primena vėlyvą rudenį, dangus apniukęs, retai pasirodo taip išsiilgta saulė.

Šių metų kovo 31-ąją ir balandžio 1-ąją džaugėmės vasariška šiluma. Ieškojome pirmųjų pavasario ženklų – žibučių, „kačiukų“, klausėmės čiulbančių  varnėnų,  klykaujančių gervių, į šiaurę traukiančių žąsų girgsėjimo.

Kai kurios čia skelbiamos nuotraukos atspindi šių metų kovo pabaigą. Yra ir senesnių pavasarinių nuotraukų.

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2017-04-03

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos

Su malonumu LRT televizijoje žiūriu ekspediciją „Nemunu“ – ir užpernai įvykusią, nuo Kauno iki žiočių, ir pernai – nuo ištakų iki Kauno. Vandens turizmas buvo mano didžioji aistra. Baidare teko plaukti Nemunu nuo Baltarusijos miesto Mosty iki Balbieriškio, Žeimena ir Nerimi iki Vilniaus, Merkiu ir Nemunu iki Alytaus, irkluoti Nacionalinio parko ežerais, Kuršių mariomis ties Nida ir Juodkrante. Kai kuriais maršrutais vienas, su draugais ir su šeima keliavome ne vieną kartą.

Gal todėl Atgimimo pradžioje su entuziazmu „Minties“ leidykloje leidau kelionių knygas apie mūsų upes ir ežerus, kai kurias (Konstantinas Tiškevičius „Neris“ ir jos krantai“, Zigmantas Gliogeris „Nemunu“) išsivertėme iš lenkų kalbos.

Mano ekspedicijos buvo nepalyginamai kuklesnės nei minėtoji, kainavusi, be abejo, daug tūkstančių eurų. Turbūt net grafas Tiškevičius taip prabangiai nekeliavo. Kiti laikai, kitos galimybės. Didžiausią įspūdį man daro Nemuno, panemunių miestų ir miestelių vaizdai „iš paukščio skrydžio“, kaip pasakytų fotomenininkas Antanas Sutkus, išleidęs tokiu pavadinimu albumą. Šiose ekspedicijose nuo laivo, nuo kranto filmuotų Nemuno kadrų labai mažai. Gal dar bus, jeigu kada nors kas nors išleis puošnų albumą. Tai, ką matėme LRT televizijoje, buvo galima sukurti nė neplaukiant Nemunu, o tik keliaujant panemunėm automobiliu, ilsintis viešbučiuose arba kemperiuose. Iš dalies taip ir buvo keliauta. Ekspedicijos „Nemunu“ dalyviai pastebėjo tik miestus ir miestelius, kaip sakoma, perdaug nesismulkino. Žinoma, galima keliauti ir taip. Pavyzdžiui, prof. Česlovas Kudaba, išleidęs ir „Nerimi“, ir „Mažų upelių pakrantėmis“, būdavo daug „smulkmeniškesnis“. Tačiau  E.Jakilaičiui, A.Bumblauskui ir kitiems ekspedicijos dalybiams negaliu atleisti štai ko: jie visiškai nepastebėjo Dzūkijos sostinės, apskrities ir rajono centro Alytaus, mano gimtinės. Jokio panoraminio miesto vaizdo! Jie net neužsiminė apie Vidzgirį, apie Alytaus piliakalnį, neužsuko į Alytaus miesto sodą, dabar parku vadinamą, nestabtelėjo prie Angelo, nepadėjo gėlių prie Antano Juozapavičiaus kapo, nepaminėjo jo vardo tilto…

Įdomu, kodėl taip, sakyčiau, nesolidžiai, nevalstybiškai ekspedicijos organizatoriai pasielgė? Prienus jie „pastebėjo“ gal dėl to, kad tada valtyje matėme ir LRT televizijos šeimininką A.Siaurusevičių? Jie turbūt pasakys, kad Alytuje tuo metu buvo blogas oras. Nerimta.

x  x  x

Nuo Baltarusijos miesto Mastai iki Alytaus plaukėme su mažamečiais vaikais, trys šeimos. Buvo nelengva todėl, kad ne vieną dieną pūtė priešinis vėjas, o Nemuno tėkmė lėta. Neirkluoji – ir plūduriuoji vietoje arba net pamažu grįžti atgal. Pavijome plaustą, šmaikščiai pavadiną „Konj tichij“ (Lėtas arklys). Kas nežino, priminsiu, kad garsusis norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 m. perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Peru į Taitį. Plaustas buvo pavadintas inkų saulės dievo Virakočos vardu (Kon Tiki Virakoča). Iš tiesų Lėtas arklys Nemunu plaukė lėtai, užtat beveik be jokio vargo ir pastangų galėjo gėrėtis pakrančių vaizdais. O mes, pamojavę ir paraginę palenktyniauti, greitai tą arklį palikome plūduriuojantį. Kitą rytą vėl jį pavijome. Reikalas paprastas: „Lėtas arklys“ plaukė ir naktį, kai mes miegodavome. Kitą rytą dar kartą pralenkėme linksmuosius, niekur neskubančius keliautojus. Gaila, neturiu to plausto su prasmingu užrašu nuotraukos. Jokios nuotraukos iš tos kelionės neturiu, nes ryškindamas netyčia apšviečiau neužfiksuotą negatyvą.

x  x  x

Mes – baidarėje Nemune ties Vidzgiriu. Šilta, ramu. Niekur neskubame, gėrimės daug kartų matytais vaizdais. Prie Nemuno ties Vidzgiriu prabėgo mano vaikystės vasaros, čia maudytasi, žvejota, čia pirmą kartą perplaukiau Nemuną. Nusprendėme plūduriuodami baidarėje papietauti. Žmona priekyje, aš už jos, vairuoju mūsų laivą. Staiga ji sukliko, pamačiusi ant baidarės priekio jau pusiau užsiropščiusį, galvutę iškėlusį didžiulį žaltį. Mūsų laimė, kad jis dar neįšliaužė į baidarės vidų, kur viena sėdima vieta buvo laisva. Žmona paniškai bijo roplių ir varlių – tikrai būtų šokusi iš baidarės, nors plaukti nemoka. Bet man pavyko nekviestą svečią irklu numesti atgal į vandenį. Žaltys plaukė per Nemuną, ir, priplaukęs kelią jam pastojusią kliūtį, turbūt nutarė pailsėti. Žalčių aš nebijau, ne kartą esu rankomis juos gaudęs mūsų sodo braškėse, net po namelio laiptais, paskui nešęs į mišką, kad žmona, skindama braškes, negautų infarkto.

x  x  x

Šis įvykis atsitiko plaukiant nuo Druskininkų į Alytų. Draugai mus (su mažamečiu sūnumi) atvežė iš vakaro. Visa kompanija palapinėse pernakvojome, kitą dieną iki pietų maudėmės, o paskui atsisveikinome ir sėdome į baidarę. Buvo šilta, graži diena. Atrodė, aplinkui nė gyvos dvasios. Kartais panemune virš miško, tingiai plasnodamas, praskrenda juodas varnas: krrrannn… Ir vėl tylu. Kaip Petro Cvirkos apsakyme „Varno mirtis“.

Jau vakaras, saulė pasislėpė už eglių viršūnių. Ir nuo ten į mus artėja juodas juodas debeys. Labai greitai artėja. Pakilo smarkus vėjas, pašiaušė Nemuną. Skubame į krantą perkūniškai žaibuojant ir pliaupiant lietui. Pasitaikė, kad krantą pasiekėme netoli besiganančių karvių. Kažkodėl jos sulėkė prie pat mūsų, aiškiai matome – joms labai baisu. Baisu ir mums, žmona verkia, žada niekada su manim neplaukti. Temsta, o mes šlapi šlaputėliai, blogiausia, kad ir patalynė – tarsi iš vandens ištraukta. Kur ir kaip miegosime? Didžiausias rūpestis, kad sūnelis po sunkios plaučių ligos nesusirgtų. Bet jis laikosi vyriškai, ramina, net bara panikuojančią mamą.

Nakvynei vieta visiškai netinkama. Ką daryti? Pagalvojau:  karvės ganytis gali tik netoli kaimo. Audra jau nutolusi, vėl tylu ramu. Įsiklausau: silpnas elektrinio pjūklo garsas. Gal kolūkio lentpjūvė? O štai ir takas į kalną, net ne takas, o kelias, kuriuo gali važiuoti automobilis. Pusnuogis pasileidžiu ieškoti pagalbos. Sodyba! Mes išgelbėti! Pabeldžiu į trobos duris.

Mums labai pasisekė. Sodybos šeimininkas – kolūkio vairuotojas, štai ir jo sunkvežimis. O žmonės nuostabai draugiški, supratingi. Tiesa, šeimininkė, pro langą pamačiusi pusnuogį vyrą, pagalvojusi – velnias.

Netrukus mūsų baidarė, šlapia manta ir mes šlapi atsidūrėme jaukioje pirkioje. Buvome pavaišinti net samane, paguldyti į šiltus patalus. Ryte saulėje išsidžiovinome patalynę, drabužius, šiltai atsisveikinome su maloniais mūsų gelbėtojais ir vėl nusileidome prie Nemuno. Diena vėl buvo šilta, saulėta. Kai pasiekėme kelionės tikslą – mano vaikystės pležiuką ties Vidzgiriu, – dar kartą siūbtelėjo liūtis su žaibais, bet mes jau buvome pamokyti ir nesušlapome.

Su tais maloniais kaimiečiais, gyvenusiais šalia Krikštonių, kurį laiką susirašinėjome.

Įdomu tai, kad maždaug toje pačioje vietoje XIX a. pabaigoje audra užklupo ir lenkų keliautoją, archeologą Zigmantą Gliogerį:

Plaukdami pro Saltininkus ir Mizarus, išgirdome toli toli už šilo graudžiant. Tvanka ir tyla pranašavo vėl audrą. Ligi Krikštonių, kur ketinome nakvoti, dar buvo mylia kelio. Visi stvėrėmės irklų, nes šilo ošimas skelbė spėriai artėjantį viesulą, o čia išsiliejęs plačiau Nemunas teka lėčiau. Kai dideli lietaus lašai ėmė iš reto kristi į vandenį, mūsų vadas patarė pasislėpti po šakotu medžiu ir įspėjo, jog perkūnas dažniausiai spiria į upės vagą. O mums atrodė medis esąs nesaugus, ir sumanėme audrą prabūti laivėje. […] Veikiai visą dangų aptraukė juodi debesys ir it atakuojantys priešininką raitelių eskadronai skubėdami rūsčiai svaidė sau po kojų į žemę žaibus… […] Tik bijojome, kad vilnis mūsų nenumestų į siautėjantį bangomis Nemuno vidurį, nes ten mūsų liuotui – galas. Reikėjo tad nusimesti peršlapusias milines ir energingai dirbti irklais arba pilstyti lauk vandenį, nes jis dėl smarkios liūties greitai tekėjo į laivę. Viktoras, rodydamas mums, kaip žaibai dažnai trenkia į Nemuno vidurį, žegnojosi ir džiūgavo, kad nė vieną sykį jie netrenkė į kranto medžius. Mūsų sielininkas sukalbėjo paskui tyliai maldą, kuri buvo jam išganymas, nes kritišką valandą teikė neįkainojamą ramybę, šaldė kraują, žadino viltį, o ranką darė tvirtą. Aš taip pat būčiau meldęsis, jei ne tai, kad visa gamta tą akimirką atrodė iš tiesų didinga savo kataklizmu, o jos fone į šalį traukėsi egoistiškai baimė dėl savo kailio. Tikros maudynės mums buvo įstabi liūtis be atvangos trankantis perkūnams…

x  x  x

Negaliu nepaminėti Nemunaičio, prie kurio tada nesustojome, bet kuriame (taip pat jo apylinkėse) esu lankęsis daug kartų. Pirmą kartą į Nemunaitį panemune atėjome pėsti. Su grupe Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mergaičių, vadovaujamų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės. Valdas Janulevčius ir aš tada buvome devintokai, į ekspediciją pakviesti kaip fotografai. Kelias dienas vaikščiojome po kaimus, bendravome su audėjomis, dainininkais, medžio drožėjais, šiaip įdomiais žmonėmis. Turiu išlikusių man brangių nuotraukų, darytų pirmuoju mano fotoaparatu „Liubitel“.

x  x  x

Punia, Punios šilas kitapus Nemuno. Daug kartų būta ir čia, ir ten. „Mintyje“ 1990-aisiais išleidau Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę „Punia“, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Kolūkio pirmininkas sudarė galimybę Punią ir apylinkes pamatyti iš sunkvežimyje kiek įmanoma aukščiau iškelto krepšio, padariau daug spalvotų panoraminių nuotraukų, deja, ofsetinė spauda „Spindulio“ spaustuvėje tada buvo prasta. Ir Punią, ir Punios šilą fotografavau, kai leidau knygelę „Alytaus rajonas“. Ypač malonu prisiminti Nemuno apjuostą šilą, kuriame teko ir grybauti, ir uogauti, nakvoti ten esančiose keliose sodybose, net išrinktiesiems skirtoje medinėje Alytaus miškų ūkio viloje Nemuno pakrantėje. Mėgau vienas sėsti į baidarę Alytuje ir kelionę baigti ties Punia. Su seserimi baidare plaukėme iš Alytaus iki Balbieriškio. Įspūdinga ta garsioji Nemuno kilpa, kuri prasideda rytiniu posūkiu ties Panemuninkų kaimu ir baigiasi šiek tiek aukšiau Dubenėlės žiočių. Kilpos ilgis – 19 km, o sąsmauka – tik 2,2 km pločio.

Malonu prisiminti pirmą pažintį su Punia ir jos apylinkėmis, kai, buvusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės pakviestas, su Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentais dalyvavau tautosakos rinkimo ekspedicijoje. Buvau ką tik baigęs Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos dešimtą klasę. Gyvenome Punios mokykloje, kiekvieną rytą prausdavomės Punelėje. Susipažinau su vėliau literatūros kritiku tapusiu Ričardu Pakalniškiu, su juo po kelerių metų teko pėsčiomis keliauti Kuršių nerija iš Klaipėdos į Kaliningradą (Karaliaučių).

Atsisėdęs po apsamanojusiu Punios šilo ąžuolu, priešingame Nemuno krante, pieštuku apmečiau Punios kalno bruožus. Skęstančios saulės spinduliai kruvinos šviesos srautu užliejo pilies kalno viršūnę, aukštumoje stovintį kryžių, tankaus atkalnių alksnyno, lazdynų ir raugerškių viršūnes, o vakaro prieblanda grimzdo į tarpeklius, daubas ir iš lėto šešėliuose skandino visą Nemuno daubą. Palikome Punią, deklamuodami iš Margirio: Oi kur dingo, tėvynės praeitie garbinga,/ Tavieji karžygiai, dievai kadaise galingi,/ Ir kanklininkų daina kitados dainuota (Vladislovas Sirokomlė. „Margiris“, poema).

Nūnai tą garbingą praeitį mūsų istorikai išsijuosę menkina, šaiposi iš dievų ir karžygių. Omenyje turiu ir D.Barono, D.Mačiulio knygą „Pilėnai ir Margiris. Istorija ir tikrovė“.

x  x  x

Rumbonyse, kapinaitėse šalia Nemuno, ilsisi daug mano giminės pirmtakų, seneliai ir senelės. Medinė Rumbonių bažnyčia, koplyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažnyčioje yra vertingų XVIII a. paveikslų. Jadvygos Koriavaitės kapo antkapis (baltas marmuras, 1908) – dailės paminklas. Rumbonyse palaidotas vienas iš Alytaus vidurinės mokyklos steigėjų ir mokytojų, tautosakininkas, gimtojo krašto šviesnuolis Adomas Balynas.

…gražioje vietoje Nemuno krante rymo Rumbonys su dvaru, parku ir bažnyčia, pastatyta bemaž pačiame dvare. Rumbonių savininkas buvo savo dora, šviesumu ir pavyzdingu ūkininkavimu išgarėjęs p. Steponas Vyšniauskas.[…} Aplankyti kilnaus kraštiečio nepasisekė, nes neradome jo namie. Ištikti tokios nesėkmės, pasukome į Rumbonių pilies kalno pusę. Jis vadinamas Pilupiu (Pilup – pilis ir upė).

Apie Nemuną, mūsų upių tėva, daug dainų sukurta. Vienos iš jų (Nijolės Tallat-Kelpšaitės žodžiai, Benjamino Gorbulskio muzika) žodžiais pavadinau šį rašinį, nes iš tiesų, kai tik grįžtu į tėviškę, į Alytų, būtinai nueinu prie Nemuno pasigėrėti ir patylėti.

Atsiminimams, susijusiems su Nemunu, Alytumi, Vidzgiriu, Punia ir Punios šilu, nebūtų pabaigos. Todėl šį tekstą, pailiustruotą nuotraukomis, baigiu Adomo Mickevičiaus žodžiais:

O Nemune sraunus! Kiek metų nutekėjo:

Kiek laimės ir džiaugsmų, kiek lūkesčių praėjo!

Vaikystė jau seniai nuskendo Nemune!

Labai dažnai prisimenu ir kito, jau mūsų laikų poeto – Pauliaus Širvio – žodžius: Su Nenunu buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus. Poetas tada negalėjo įsivaizduoti, kad gali nebūti Nemuno. Dabar, kai Lietuvos priešai pastatys Astravo atominę giltinę, ir Nemuno, ir mūsų gali nelikti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 1 2 »

2017.02.12; 09:05

« 1 2 »

Žmonės jau visą vasarą vaikščiojo Anykščių šilelio pušų viršūnėmis. Susidomėjimas pranoko lūkesčius.

Girdėjau, kad Merkinėje pastatytas bokštas, nuo kurio Nemunas, pušynai – kaip ant delno. Ir Metelio ežerą galima pamatyti iš aukštai. Ir pėsčiųjų tiltas Alytuje per Nemuną jau nutiestas. Reikia viską pamatyti, juo labiau, kad šių metų spalio mėnesio dienos tokios gražios. Vėsokos, bet saulėtos, kartais padūmavusios.

Merkinės bokštas išties aukštas, tvirtas, patogus užkopti. Gaila, kad Merkinės miestas nuo tos vietos vos vos matomas…

Continue reading „Bandome pakilti nuo žemės“

« 1 2 »

Iki šiol kasmet bent po kartą kitą aplankau gimtąjį Alytų ir jo apylinkes. Kiekvieną savo gyvenimo kelią jau beveik nuėjusį žmogų atsiminimai kviečia pabraidyti seniai užžėlusiais takais takeliais, pasidžiaugti permainomis arba pabumbėti: mūsų laikais buvo gražiau, geriau tvarkoma gimtinė.

{Norėdami pamatyti visas 40-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}

Continue reading „Iš gimtojo Alytaus sugrįžus“

« 1 2 »

Kai kas sakė, kad šįmet bobų vasaros nebus. Buvo, ir visai nebloga. Lietuva didelė, nežinau,  ar ji pasiekė pajūrį, šiaurės Lietuvą, bet pietuose, kur man teko tomis dienomis lankytis, ji buvo puiki.

Gamta eina ilsėtis labai gražiai, beveik taip pat, kaip pavasarį bunda. Pavasarį, žinoma, spalvų ir garsų žymiai daugiau, bet ir rudenį jų nemažai, ypač spalvų. Geltonų, šviesiau ir tamsiau rudų, raudonų. Klevai, beržai tiesiog liepsnoja, kad nuolat trumpėjančios dienos būtų kuo šviesesnės.

…Grybaujame pušyne tarp Varėnos ir Merkinės. Burokaraistis. Grybų nedaug, bet vieną kitą baravyką, paberžį, žaliuokę vis dėlto randame. Ne tiek grybavau, kiek grožėjausi šilu ir fotografavau. Pušynas auksinio rudens metu daug gražesnis nei vasarą. Net ūkanotą dieną. Prieš kokį dešimtmetį kitą čia daug kur yra stropiai pasidarbavęs kėkštas: jo paslėptos ir pamirštos ąžuolų gilės išaugo ąžuoliukais, kurie dabar džiugina akį, atkreipia dėmesį, iš tolo šviečia. O štai beržynėlis – čia galima tikėtis paberžių. Netoli kelio aptikau kažkodėl miške įsmeigtą metalinį kryželį. Ką tai galėtų reikšti? Kryželis nesenas, nesurūdijęs, metaliniais lapeliais padabintas. Kažkas gal žino, kad čia buvo perverta miško brolio krūtinė? O gal miško brolis čia buvo taiklesnis už okupantą arba jo pakaliką? Ne man žinoti, nors tą kryželį grybaudamas esu užtikęs ir užpernai…

Kitą dieną aš jau nuostabiame Vidzgiryje. Buvo gražiausia šių metų bobų vasaros diena. Danguje – nė debesėlio. Vėjelis dvelkteli – ir vos vos girdimai „krinta lapas uosio, krinta lapas klevo“… Jokių kitokių garsų. Net keista, kad šiame take ant aukšto Nemuno kranto beveik nesutinku žmonių – juk miestas, gatvė visai netoli.

Sekmadienis, alytiškiai dar miega ir nemato, kaip gražu jų ąžuolyne. Nežinau, ar populiarus dabar Vidzgiris. Mano laikais, prieš penkiasdešimt – šešiasdešimt metų, jis buvo ne tik poilsio vieta pietinės Alytaus miesto dalies gyventojams. Dzūkų soscinė turi daug puikių gamtos kampelių, bet man mieliausias, gražiausias – Vidzgiris. Kaip gal ir tam bėgikui, kuris su manim mandagiai pasisveikino, kaip ir tai šeimynėlei, kuri leido ją nufotografuoti. Pasirodo, tos jaunos alytiškės vyras – prancūzas. Gaila, prancūziškai negalėjau paklausti, ar Prancūzijoje yra tokių puikių vietų kaip ši, prie tykiai tykiai tekančio Nemunėlio. Mano prancūzų kalbos mokytoja Veronika Rėklaitienė jau ilsisi kitame Alytaus miškelyje, o aš prancūziškai dar galiu pasakyti: mill mersi, mill pardon, je ne komprand rien (turbūt parašiau su klaidom)…

Gal atsitiktinumas, bet malonus: tą nuostabią bobų vasaros dieną ne vienas nepažįstamas alytiškis man sakė „labą dieną“. Ne veltui sakoma, kad dzūkai  – maloniausi, nuoširdžiausi lietuviai. Tokie ir būkime. Saugokime nuostabią Alytaus apylinkių gamtą. Grožėkimės ja.

Svajoju Nemuną pamatyti  ir nufotografuoti nuo pėsčiųjų tilto, kuris, girdėjau, bus pastatytas toje vietoje, kur kažkada, caro laikais, Nemuno krantus jungė geležinkelio tiltas. Bus panaudotos  krantuose ir upės viduryje išlikusias to tilto liekanos. O kolei kas  Nemuną su auksiniais jo krantais fotografavau nuo Kaniūkų tilto. Dar buvau Rumbonyse, kur ilsisi mano seneliai, dėdės ir tetos, pusbroliai. Ir ten Nemuno krantai auksiniai. Ir ten jis, kaip ties Sudvajais, Vidzgiriu, tykiai tykiai teka…

Netoli Vilniaus žvilgtelėjau į auksu spindinčią Nėrį nuo aukšto kalno…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.10.16

« 1 2 »

Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.

Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.

Continue reading „Mano Alytus ( 2 )“

Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis. Taip teigia ir poetas kolaborantas Antanas Venclova, atkakliai siekęs, kad Lietuva prarastų nepriklausomybę, bet parašęs vieną įsimintiną  eilėraštį, kuriame savo tėviškę įkurdina mėlyno Nemuno vingyje. Tada, kai jis taip rašė, buvo priverstas meluoti. Jo tėviškė ne Nemuno vingis, jo tėviškė Trempiai, Liubavo valsčiuje. Jis pats prisidėjo prie to, kad Lietuvos ilgai negalėjome vadinti tėvyne – tik tėviške. Tame eilėraštyje jis apdainuoja tėvynę, ne tėviškę. Gal todėl kartais nepagalvoję painiojame sąvokas gimtinė, tėviškė, tėvynė.

Prieš pora metų lankiausi bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio tėviškėje, nors kelio rodyklė į ją bylojo – į gimtinę. Gimė Jonas Jablonskis Kubilėliuose, paskui tėvai persikėlė į Rygiškius. Ten jis augo, ten jo tėviškė, ne gimtinė.

Continue reading „Mano Alytus ( 1 )“

misk_11111

1939 m. spalio mėn. pradžioje Kremlius pakvietė Lietuvos vyriausybę į Maskvą pasitarimams. Krašte plito įvairūs gandai. Optimistai pranašavo, kad sovietai grąžins Lietuvai sostinę Vilnių. Jų pranašavimai išsipildė. Stalinas sutiko grąžinti Vilnių, bet ryžosi Lietuvą įtraukti į tokius spąstus, kuriuose vėliau ir Lietuvos nepriklausomybę palaidojo.

Lietuvos gyventojai, o ypač mokyklinis jaunimas žinią apie Vilniaus grąžinimą sutiko labai džiaugsmingai. Kremliaus sąlygų dėl Vilniaus grąžinimo daugelis nežinojo. Tačiau Alytaus šviesuomenė gan greit Vilniaus grąžinimo sąlygas sužinojo. Mat Alytuje dažnai lankydavosi dr. L.Bistras, tuo metu buvęs švietimo ministras. Tad jis kaip tik ir painformavo apie labai nemalonų “vekselį”, kad reikia leisti sovietams įsteigti Lietuvoje karines bazes ir apgyvendinti apie 20 000 bolševikų ginkluotų karių.

Continue reading „Alytaus gimnazijai – 90 (Vilnius – mūsų, o mes – rusų)“