Deganti žvakė. ELTA nuotr.
Dėl pacientų mirčių, kurių, kaip teigiama, buvo galima išvengti VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje, Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Vytautas Bakas kreipėsi į generalinę prokurorę Nidą Grunskienę.
Parlamentaras prašo įvertinti informaciją, ar, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas konkrečiais atvejais, pasibaigusiais pacientų mirtimi, nėra nusikalstamos veikos požymių.
Taip pat V. Bakas raštu kreipėsi į šios ligoninės steigėjus. O laiške sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui, Alytaus miesto tarybos nariams, Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės direktoriui Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys ragina užtikrinti ligoninės funkcionavimą bei tinkamą ir kokybišką sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, pagerinti sveikatos paslaugų prieinamumą Alytaus regiono gyventojams. Taip pat atlikti atvejo analizes įvykių, pasibaigusių asmenų mirtimis, ir imtis aktyvių veiksmų keisti situaciją.
„Pastaruoju metu Alytuje minimas ne vienas skaudus atvejis, kai pacientai mirė nesulaukę tinkamos pagalbos. Sveikatos apsaugos ministerijos atliktų tyrimų duomenimis, Alytaus apskritis yra tarp pirmaujančių pagal vadinamąjį perteklinio žmonių mirtingumo atvejų skaičių Lietuvoje“, – pranešime žiniasklaidai atkreipia dėmesį V. Bakas.
Kaip nurodo parlamentaras, visiškai neseniai Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad Alytaus miesto gyventojui ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos gydytojas, nustatęs diagnozę, t. y. pneumoniją (nepatikslinta), ignoravo pneumonijai nebūdingus simptomus, netyrė jų susidarymo priežasčių, neskyrė tyrimų. Pasak Teisėjų kolegijos, nepaskyrę kompiuterinio tomografo (KT) ir neurologo apžiūros, gydytojai nesilaikė poskyryje nurodyto diagnostikos algoritmo.
Parlamentaro duomenimis, dar vienas skaudus atvejis, pasibaigęs mirtimi, įvyko beveik prieš metus. Vyriškis buvo pristatytas į Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninę praėjus daugiau nei 1 val. nuo iškvietimo (greitosios medicinos pagalbos laukta 40 min. po iškvietimo). Deja, nuvykus į ligoninę ir toliau buvo delsiama teikti reikiamą gydymą.
Liepos 13 d. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija konstatavo, kad „ligoninė nesilaikė insulto gydymo rekomendacijų paslaugas teikti maksimaliai greitai, todėl pacientas negavo maksimaliai efektyvių paslaugų“.
Pasak Seimo nario V. Bako, situacijos analizė rodo, kad dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų atsakomybę turėtų prisiimti čia veikiančių sveikatos priežiūros įstaigų steigėjai, šiuo atveju miesto savivaldybė ir Sveikatos apsaugos ministerija.
„Alytaus ligoninė, veikianti viso Alytaus regiono mastu, turi du steigėjus – ministeriją ir Alytaus miesto savivaldybę. Būtent steigėjai privalo imtis veiksmų, kurie iš esmės pakeistų ligoninės teikiamų paslaugų kokybę ir prieinamumą. Atvejai, pasibaigiantys pacientų mirtimis ir vėliau perkeliami nagrinėti į teismo sales, – ne pavieniai, o nuolatiniai. Steigėjai šiuo atveju turi užtikrinti, kad būtų teikiamos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos, kad žmonės laiku sulauktų pagalbos“, – pabrėžia V. Bakas.
Jo nuomone, turi būti atliktos situacijos ir konkrečių atvejų analizės, išskiriami trūkumai, parengtas ir visuomenei pristatytas veiksmų planas, formuluojamos konkrečios užduotys ligoninės ir kitų sveikatos priežiūros įstaigų administracijoms, skiriami būtini ištekliai. Seimo nario V. Bako teigimu, turi būti atliekamas nuolatinis sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės regione vertinimas.
Ore – Lietuvos valstybės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, viso pasaulio lietuviai, kad ir kur jie būtų, pavieniui ir bendruomenėse, giedos „Tautišką giesmę“.
Pirmieji „Tautiškos giesmės“ akordai šiemet viso pasaulio lietuviams nuskambės iš Alytaus, „Lietuvos kultūros sostinės 2022“, tapsiančio pagrindine „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ renginio scena ir traukos centru mūsų šalyje. Jau keturioliktąjį kartą lietuvius visame pasaulyje sujungsiantis renginys kviečia pajusti susitelkimo ir vienybės dvasią bei svarbą šiandienos pasaulyje. „Solidarūs – mes stiprūs!” – tokia žinia šiemet apskries pasaulį ir parodys, kad tvirti ir stiprūs esame todėl, kad mokame susitelkti.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė pabrėžia, kad jau tradicija tapęs „Tautiškos giesmė aplink pasaulį“ giedojimas – mūsų tautos balso jėgos ir vienybės simbolis.
„Mes – Lietuvos žmonės, įrodėme, kad ypač didelių sunkumų akivaizdoje, net ir būdami labai skirtingi, galime susitelkti ir parodyti, kokia galinga jėga slypi vienybėje. Giedokime „Tautišką giesmę“ visi kartu ir kasdien prisiminkime, kad tik veikdami išvien esame stiprūs“, – sako premjerė I. Šimonytė.
Pasak „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ sumanytojo Raimundo Daubaro, solidarumas mus sustiprina, o tikroji jėga atsiskleidžia ir tampa juntama bei galinga tik tuomet, kai atskirų žmonių pastangos ir balsai sujungiami draugėn.
„Kuriame pasaulio kampelyje bebūtume – nuo Australijos iki Aliaskos – visi lietuviai, sustokime ir giedokime „Tautišką giesmę“ drauge. Lietuvoje 21 val. „Tautiškos giesmės“ balsai pirmiausia pasigirs Alytuje ir nuaidės per visą šalį ir pasaulį“, – sako R. Daubaras.
Šventinis renginys ir „Tautiškos giesmės“ transliacija – Alytaus gamtoje
Šiais metais giedoti „Tautišką giesmę“ ir dalyvauti renginiuose „Lietuvos kultūros sostinė 2022“ Alytus kviečia ypatingoje vietoje – prie aukščiausio Lietuvoje Baltosios rožės tilto. Paminklas Vincui Kudirkai. Vilnius. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Visi šie metai Alytui, „Lietuvos kultūros sostinei 2022“, yra ypatingi.Tačiau liepos 6-oji – išskirtinė diena, kai mūsų miestas kviečia visus lietuvius ir jų draugus atvykti ir drauge giedoti mus vienijančią ir pakylėjančią „Tautišką giesmę“. Parengėme turiningą kultūrinę programą, todėl jau nuo 19 val. laukiame visų prie Baltosios rožės tilto, o 21 val. drauge sugiedojus „Tautišką giesmę“, šventė ir kultūrinė programa tęsis toliau. Visus savo svečius pakviesime dar pavakaroti kartu ir pasidžiaugti bendrystės ir solidarumo dvasia. Nuoširdžiai laukiame visų Alytuje“, – kviečia Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis.
Jau nuo 19 val. miestiečių ir miesto svečių Alytuje, Dainų slėnyje šalia Baltosios rožės tilto, lauks teatralizuotas parodos atidarymas, muzikos ir šokio fiesta, liaudies meno koncertai, lauko kinas ir edukacijos įvairaus amžiaus grupėms.
20 val. prasidės šventinis koncertas, kuris bus transliuojamas tiesiogiai per LRT televiziją. 20.55 val. Lietuvos Respublikos prezidentas iš Vilniaus rotušės aikštės pakvies lietuvius visoje Lietuvoje ir visame pasaulyje kartu giedoti „Tautišką giesmę“. Koncerto kulminacija – bendras „Tautiškos giesmės“ giedojimas 21 val. su Alytaus jungtiniu choru akompanuojant Lietuvos kariuomenės orkestrui.
Šventiniame koncerte – netradicinė scena ir nauji kūriniai
Pasak šventinio renginio organizatorių, išskirtinio grožio gamtos apsuptyje vyksiantis koncertas reikalauja ir subtilių scenografijos sprendimų.
„Šiemet pagrindinis „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ renginys Lietuvoje vyks Dzūkijoje, vienoje iš gražiausių mūsų šalies vietų, šalia Baltosios rožės tilto, kurį supa vešli gamta, miškai, Nemunas, Alytaus piliakalnis. Dėl to scena suplanuota taip, kad neužgožtų gamtos grožio, bet įsilietų į ją ir taptų gamtovaizdžio dalimi. Solidarumo ir vieningumo idėją atspindės ir tai, kad scena nebus uždengta stogu – atlikėjai ir žiūrovai dalyvaus renginyje vienodomis sąlygomis, grožėdamiesi atviru gamtovaizdžiu. Jeigu leis oro sąlygos, nustebinti turėtų ir aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas“, – sako režisierius D. Abaris.
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Specialiai šiam koncertui atlikėjai parengė naujų kūrinių ir jų interpretacijų. Atlikėjas Alen Chicco pristatys savo kūrinį – baladę „Mūsų Lietuva“ ir paties sukurtą vaizdo klipą, kuris atskleis jo, kaip jauno žmogaus, išgyventą Tėvynės jausmą. Prie projekto prisijungs ir Dzūkijos atstovai – autentiškiausias dzūkų atlikėjas Rokas Kašėta, specialiai iš Airijos į renginį parskrisiantis grupės „Airija“ lyderis Darius Mileris-Nojus, rengiantis pasirodymą su ukrainiete Elizaveta Izmalkova, šokių kolektyvas „Aušrinė“. Taip pat laukia Viliaus Alesiaus (SKAMP) ir Luko Pačkausko specialiai šiam renginiui sukurto kūrinio premjera, kurią išgirsime prieš himno giedojimą. Lina Rastokaitė savaip interpretuos legendinį grupės „Antis“ kūrinį „Lietuvos valstybė“, o subtilų finalinį muzikinį akcentą rengia ir charizmatiškoji atlikėja Kristina Radžiukynaitė-KaYra. Renginį ves Ignas Krupavičius.
Lietuvos tūkstantmečio proga gimusi tradicija sukūrė „Tautiškos giesmės“ dieną
Valstybės diena taip pat bus švenčiama ne tik visoje Lietuvoje, bet ir dešimtyse pasaulio šalių, kur gyvena lietuviai. Visą liepos 6-ąją visose laiko zonose skirtingose valstybėse gyvai skambės Lietuvos himnas.
„Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ idėja gimė 2009-aisiais, kai „Tūkstantmečio odisėja„ pakvietė viso pasaulio lietuvius vienu metu sugiedoti Lietuvos himną ir pirmąkart kelioms istorinėms akimirkoms Žemės rutulį apjuosti gyvų balsų žiedu. Taip garsiai ir išdidžiai buvo pranešta, kad Lietuvos vardui – 1000 metų. Pirmaisiais metais „Tautišką giesmę“ giedojo 26 lietuvių bendruomenės visame pasaulyje. Nuo tol ši unikali tautos iniciatyva, palaikoma aktyvių bendruomenių ir pavienių žmonių, tapo gyva mūsų laikų tradicija. O nuo 2019 m. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu liepos 6-oji švenčiama ne tik kaip Valstybės ar Mindaugo karūnavimo diena, bet ir kaip „Tautiškos giesmės“ diena.
Alytuje įrengtas pirmasis Lietuvoje pabėgėliams iš Ukrainos skirtas registracijos centras, kurio administratoriumi paskirtas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkas Mantas Struckas.
Visi Ukrainos piliečiai, bėgantys nuo Rusijos sukelto karo, šiuo metu bus nukreipiami į Alytaus registracijos centrą, prireikus – toks centras vėliau bus įkurtas ir Marijampolėje. Tokiuose centruose žmonės bus apgyvendinti iki 72 val., čia bus vykdomos migracijos procedūros ir paskirstymas į laikino apgyvendinimo vietas. Pasak vidaus reiklų ministrės Agnės Bilotaitės, šiuo metu Lietuva yra pasiruošusi priimti apie 11 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos.
Žmonių iš karo zonos Ukrainoje dar neatvyko, tačiau į centrą Alytuje jau kreipėsi keli Ukrainos piliečiai, atvykę į Lietuvą prieš kelias dienas ir šiuo metu negalintys grįžti į karo niokojamą gimtąją šalį.
Per Lenkiją į Lietuvą atvykstantiems Ukrainos piliečiams ties buvusiais Kalvarijų ir Lazdijų pasienio kontrolės punktais įrengti informaciniai stendai su skiriamaisiais ženklais ir palapinės, kuriose bus teikiama aktuali informacija. Čia budės ir Šaulių sąjungos savanoriai.
Svetainėje www.stipruskartu.lt kviečiami registruotis visi, norintys ir galintys suteikti pagalbą apgyvendinant ar pavežant pabėgėlius iš Ukrainos. Šiuo metu svetainėje jau yra užregistruota 1500 butų ir namų, kuriuose galės apsistoti apie 7000 ukrainiečių.
Apdovanoti iš tarptautinės operacijos Malyje grįžę Lietuvos kariai. Lietuvos kariuomenės nuotr.
Alytaus Rotušės aikštėje vykusioje ceremonijoje apdovanoti Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dainavos apygardos 1-osios rinktinės kariai, grįžę iš Jungtinių Tautų vadovaujamos operacijos Malyje MINUSMA, pranešė Lietuvos kariuomenė.
Lietuvos kariai Malyje pusmetį atliko pajėgų apsaugos funkcijas Vokietijos kontingento sudėtyje. Krašto apsaugos sistemos medaliai „Už tarptautines operacijas“ įteikti 42 profesinės karo tarnybos kariams ir kariams savanoriams iš 9-osios Pajėgų apsaugos vieneto pamainos.
Į Lietuvą sugrįžusius karius misijos rajone spalį pakeitė 10-oji Pajėgų apsaugos vieneto rotacija, sudaryta KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės karių pagrindu.
Jungtinės Tautos operaciją MINUSMA (angl. Multinational Intergrated Stabilization Mission, MINUSMA) Malyje vykdo nuo 2013 metų, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgos misijoje dalyvauja nuo 2017 m. rudens.
Operacija MINUSMA siekiama stabilizuoti padėtį Malyje, remti pereinamojo laikotarpio veiksmų plano įgyvendinimą, apsaugoti civilius gyventojus, propaguoti ir ginti žmogaus teises, rengti humanitarinės pagalbos teikimą, kultūros paveldo išsaugojimą ir padėti užtikrinti teisingumą nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis.
Šią nuotrauką skelbiu ne tam, kad pasipuikuočiau. Čia svarbi ne mano persona, pridengta medicinine kauke nuo koronaviruso. Čia svarbiausia toji kailinė kepurė. Ji vis dar – kaip nauja. O juk jai – pusę amžiaus.
Mano tėvo – tėvas. Slaptai.lt nuotr.
Ją man pasiuvo senelis, tėvo tėvas. Pasiuvo maždaug prieš penkiasdešimt metų. Iš kažkur Vidzgirio miškuose sumedžiotų kiškių kailiukų. Jis tuo metu buvo aistringas medžiotojas.
Štai kokia kokybė! Štai koks ilgaamžiškumas! Senelis seniai miręs. Palaidotas Alytaus Daugų kaipnėse. Prieš keletą metų netekau ir tėvo (jis taip pat palaidotas Alytaus Daugų kapinėse). Visai neseniai šį pasaulį paliko ir mama (ji ilsisi senosiose Joniškio kapinėse).
O kepurė – vis dar gyva. Vis dar mielai nešioju. Šilta, švelni, graži.
Nors žiemos Lietuvoje tapusios ne tokios šaltos, kaip anksčiau. Todėl ne visuomet prireikia kailinės kepurės.
Šalia šios brangios nuotraukos pridedu dar keletą įvairenybių iš asmeninio slaptai.lt archyvo.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Subalansuota ir tolygi valstybės plėtra, o gyvenimo sąlygos yra panašios visur – kaime, mieste, didmiestyje, atskirose miesto dalyse ar net namų kvartaluose. Tokiam svarbiam tikslui pasiekti valstybės kuria strategijas, planus ir tai vadinama Regionų politika.
Lietuvoje tai deklaratyvus terminas, nes juo prisidengiant siekiama išnaudoti ES ir valstybės išteklius, mažai kreipiant dėmesį, ko nori žmonės. Veiksmingos ir tikslingos regionų politikos nebuvimas mūsų šalyje programuoja kaimų, miestelių ir rajonų centrų nykimą ir mažėjimą, o Vilnius auga ypač sparčiai. 2020 m. liepos 1 d. duomenimis per metus sostinės gyventojų skaičius ūgtelėjo net 9,5 tūkst., tai kaip visas Kuršėnų miestas. Nepaisant investicijų į infrastruktūrą mažesniuose miestuose, gyventojai išvyksta, o didmiesčių augimas tik spartėja.
Darbo ir perspektyvų
Pasak mokslininkų, reikėtų užtikrinti esmines sąlygas – patrauklias darbo vietas ir perspektyvią viziją ateičiai tam, kad regionas būtų gyvybingas, o jaunimas neišvyktų ir kurtų ateitį gimtajame krašte. Kai yra pagalvojama apie šiuos du pagrindinius kriterijus, tada jau galima rūpintis ir geresne infrastruktūra, susisiekimu, švietimo ir socialinėmis paslaugomis. Bet kol nėra darbo ir perspektyvų, sulaikyti gyventojus nuo išvykimo labai sunku.
Ignalinos r. savivaldybė pagal visus rodiklius yra pačiam savivaldybių reitingo dugne, todėl, kad trūksta investicijų, maži mokami atlyginimai ir aukštas nedarbo lygis. Pabradėje, priešingai, veiklą plečia gamykla „Intersurgical“, o miestelyje atsidaro naujos vaikų darželių grupės, statybos leidimų Pabradėje išduodama daugiau nei visame likusiame Švenčionių krašte (savivaldybėje dar yra panašaus dydžio kaip Pabradė miestai – Švenčionys ir Švenčionėliai). Visi gyvybingesni Lietuvos miestai turi savo didesnius darbdavius. Kėdainiuose veikia „Lifosa”, Akmenėje cemento gamykla, Mažeikiuose naftos perdirbėjas. Visaginas yra liūdnas pavyzdys. Tai miestas, kuris neteko daugiausiai Lietuvoje, net 50 proc. gyventojų dėl stambiausio darbdavio – Ignalinos atominės elektrinės – sunykimo.
Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje – šokiai. Slaptai.lt nuotr.
Nuo 2016 m. regionuose (ne Vilniuje) panaikinta per 15 tūkst. valstybės finansuojamų darbo vietų. Tai milžiniškas skaičius. Palyginimui, „Akmenės cemente“ dirba apie 450 darbuotojų, „Intersurgical“ apie 1,7 tūkst. Ši įmonė yra stambiausias darbdavys kaimiškose savivaldybėse. „Investuok Lietuvoje” pasaulyje pripažįstama kaip labai gera investicijų pritraukimo agentūra, džiaugiasi, jei per metus pritraukti nauji investuotojai „pažada“ sukurti 2 tūkst. naujų darbo vietų, o dauguma planų juk didžiuosiuose miestuose. Taigi per keletą metų mažosiose savivaldybėse panaikinta 15 tūkst. darbo vietų – koks smūgis regionų plėtrai!!
Kur prapuola darbo vietos?
Pasaulyje spartėjant informacinių ir išmaniųjų technologijų plėtrai, darbdaviai pertvarko ir koreguoją savo įstaigas. Dabar nebereikia turėti lokalių padalinių, galima riboti tiesioginių kontaktų su klientais skaičių ir atsisakyti išvykų, o pasitelkti el. paslaugas. Anksčiau buvę įprasti bankų skyriai persikėlė į internetą, be fizinio kontakto jau nuperkama apie pusę buitinės technikos, ką jau kalbėti apie įmokų ir mokesčių surinkimą. Valstybės paslaugos nėra išimtis. Optimizacija, centralizacija ir efektyvumo paieškos yra reikalingos valstybei, kad jos paslaugos būtų kokybiškos, tačiau Lietuvoje darome vieną svarbią klaidą. Optimizacija mūsų šalyje išvirsta į darbo vietų perkėlimą iš regionų į Vilnių. Kol mažesniuose miestuose uždaromi darbo biržos padaliniai, reformuojami komisariatai, pašto skyriai, naikinamos ligoninės, tai Vilniuje kuriamos naujos darbo vietos. Vien pernai sostinėje sukurta per 3 tūkst. naujų valstybės finansuojamų darbo vietų.
Kasmet augantis valstybės finansuojamų darbo vietų skaičius Vilniuje jau peržengė 100 tūkst. Taigi kas ketvirtas vilnietis dirba valstybiniame sektoriuje, o kai kuriuose regionuose tokių nėra nė 10 proc.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva gali ir turi toliau tęsti optimizaciją, bet gana darbo vietas bekelti į Vilnių. Šią kadenciją įkurtas Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras. Jis perima buhalteriją, personalo tvarkymą, duomenų tvarkymą, teisines paslaugas iš kitų valstybinių įstaigų. Absoliuti dauguma šios įstaigos darbo vietų telkiama Vilniuje, o jos iškeliamos iš regionų. Pavyzdžiui, Platelių regioninio parko buhalterė dirbo Plateliuose, dabar ji atleista, o nauja buhalterė jau dirba sostinėje. Valkininkų tuberkuliozės ligoninė uždaryta, personalas atleistas, o naujas padalinys įsteigtas Santariškėse.
Kaip Lietuvoje atsidarė „Western Union“ ar „Danske Bank“ globalių paslaugų padaliniai, iš kurių aptarnaujami klientai Vakarų Europoje, taip ir Šiauliuose, Kuršėnuose ar Alytuje gali atsidaryti paslaugų centrai, iš kurių tos pačios buhalterinės ar personalo paslaugos bus teikiamos visai valstybei. Lygiai taip pat valstybinės įmonės ar paslaugų teikėjai turėtų būti skatinami savo operacijų padalinius perkelti į regionus. Kai skambiname į „Sodrą“ ir atsiliepia konsultantas, jis dirba iš Radviliškio, kur įkurtas skambučių centras.
Kryptinga valstybės politika
Norvegija nuo 2006 m. iš Oslo iškėlė 1,6 tūkst. valstybinių darbo pozicijų. Konkurencijos tarnyba įsikūrė antrame pagal dydį mieste Bergene, poliarinių tyrimų institutas iškraustytas arčiau Šiaurės ašigalio, o į kalnų, upių ir fiordų supamą Fiordę, kur gyvena 13 tūkst. žmonių, išsikėlė Norvegijos taikdarių organizacija „Norec“, kuruojanti programas 25 skurdesnėse šalyse. Pietų Korėja iš Seulo iškėlė du trečdalius vyriausybės įstaigų, daugelį į neseniai pastatytą Sedžongą. Nuo 2015-ųjų Danija į įvairius miestus perkraustė tūkstančius valstybės tarnautojų. Malaizija 1999 m. daug biurokratų iš Kvala Lumpūro iškėlė į naują miestą – Putradžają.
Provincija. Alytus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvai būtų verta sekti kitų šalių patirtimi ir perkelti dalį valstybės finansuojamų darbo vietų iš Vilniaus į mažesnius miestus. Tai investicijos ir tiesioginė parama regionų plėtrai. Valstybinio sektoriaus darbo vietos ne tik niekuo ne prastesnės nei privataus, bet dažnai net patrauklesnės. Jos visada skaidrios, su visomis socialinėmis garantijomis, paprastai stabilesnės, o be to, jos labai traukia jaunus kvalifikuotus specialistus. Pasak apklausų, jaunimas veržiasi dirbti biuruose „su popieriais“. Net geresnis atlyginimas fabrike ar darbininkiškoje profesijoje nemotyvuoja. O regionuose kaip tik trūksta darbo vietų biuruose. Jau Šiauliuose maža darbų „su popieriais“, ką kalbėti apie dar mažesnius miestelius.
Regionuose mažėjant gyventojų, atsiranda nemažai nereikalingo nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, buvusios mokyklos. Tokius pastatus būtų galima pertvarkyti į biurus ir panaudoti valstybės reikmėms, tuo pat atlaisvinant brangius rūmus sostinės centre, kuriuos mielai įsigytų ar išsinuomotų verslininkai ir valstybei mokėtų mokesčius. Valstybė gi savo turtą valdytų efektyviau, nes pastatų regionuose išlaikymas ir priežiūra kainuoja mažiau, darbuotojai, dėl mažesnės darbo rinkos, lojalesni, o valstybės plėtra subalansuota.
Neverta susitelkti tik apie garsųjį Žemės ūkio ministerijos iškėlimą į Kauną. Buvo padaryta klaidų, ministerija yra Vyriausybės dalis, tai nelogiška iškelti vieną padalinį iš sistemos, bet kokia nors Nacionalinė mokėjimo agentūra yra atskira institucija ir būtent tokia įstaiga galėtų išsikelti į kitą miestą. Nereikia tokių perkėlimų daryti per naktį, bet turint planą, veikti žingsnis po žingsnio. Tai gali būti ir 10 ar 20 metų programa. Pradžiai bent sustabdyti procesą, kai Vilniuje kasmet daugėja naujų valstybinių darbo vietų, o regionuose sparčiai mažėja, o tada jau sekti Danijos ir kitų šalių patirtimi.
Šį rudenį Alytuje bus pastatytas paminklas Dainavos apygardos partizanams. Dainavos apygarda yra likusi vienintelė iš 9 partizanų apygardų, nepagerbta paminklu.
Dainavos paminklo statymo istorija užsitęsė net 23 metus – paminklo vietos ir jo projekto klausimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGRTC), visuomenė ir vietos valdžios struktūros svarstė nuo 1997 metų.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje.
Pernai vasarą LGGRTC ir Alytaus miesto savivaldybės vadovai, partizanai, politiniai kaliniai, alytiškiai pagaliau sutarė, kad paminklas stovės Alytaus senamiesčio skvere; šią gegužę jiems buvo pristatytas būsimojo paminklo maketas. Statybos darbus planuojama baigti rudenį.
Paminklo Dainavos apygardos partizanams kūrybinė grupė: paminklo autorius – skulptorius Gintautas Jonkus, aplinkos sutvarkymo autoriai – architektas prof. dr. Petras Grecevičius, kraštovaizdžio architektas doc. dr. Jonas Abromas.
Už paminklo pagaminimą ir pastatymą atsakinga Alytaus miesto savivaldybės administracija, už darbų finansavimą – paminklo iniciatorius LGGRTC.
Paminklas bus apšviestas LED šviestuvais. Šalia jo bus įrengti trys suoliukai, informacinis stendas lietuvių ir anglų kalbomis. Aplinką puoš puslankiu sukomponuota dviejų pakopų gyvatvorė iš visžalių augalų.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Dainavos apygarda buvo įkurta 1945 m. lapkričio mėn., ji apjungė Alytaus apskrities ir dalį Lazdijų apskrities partizanų. Dainavos apygardos įkūrėju ir pirmuoju vadu laikytinas plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1945 m. lapkritį – 1946 m. gegužę vadovavęs tuo metu vadinamai A apygardai). Kiti Dainavos apygardos vadai:
Žymesni mūšiai: Kalniškės mūšis (vyko 1945 m. gegužės 16-17d.), du mūšiai Varčios miške (vyko 1945 m. birželio 14 d. ir birželio 23 d.), Merkinės mūšis (vyko 1945 gruodžio 15 d.).
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos pirmininkas Saulius Džiautas teigia, kad viena iš svarbiausių Alytaus gaisro likvidavimo klaidų yra tai, kad jame dirbę ugniagesiai visą parą buvo laikomi užterštoje teritorijoje.
„Gaisro likvidavimo klaidos akivaizdžios, viena iš svarbiausių klaidų ugniagesių saugumo ir sveikatos prasme yra tai, kad jie visas 24 valandas buvo laikomi užterštoje zonoje. Vykdė užduotis, valgė, gėrė, ilsėjosi tiesiog kur papuolė. Nebuvo suteikta galimybė nusiprausti švariu vandeniu, pasikeisti prisigėrusius kancerogeninėmis medžiagomis drabužius. Laiku nebuvo pasirūpinta rezerviniais respiratoriais“, – spaudos konferencijoje Seime sakė jis.
„Taip pat ugniagesių dažnesnis keitimasis nebuvo sureguliuotas, be to, kaip minėjau, nebuvo atitraukiami iš gaisro vietos į švarią zoną“, – tęsė S. Džiautas.
Jo teigimu, gaisrą Alytuje turėjo gesinti 21 skyrius – apie 60 ugniagesių, o pastovus ugniagesių skaičius buvo apie 30.
Pasak S. Džiauto, jų profesinė sąjunga mano, kad ugniagesių sveikatos sutrikdymas atsirado dėl netinkamo gesinimo organizavimo.
„Visi pavyzdžiai apie nesukomplektuotas grupes, sąlygas, aprūpinimą, nuolatinį buvimą toje pačioje vietoje tą įrodo“, – tikino jis.
Ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos pirmininkas pažymėjo, kad jie ir toliau reikalaus, jog likvidavime dalyvavusių ugniagesių sveikata būtų nuodugniai ištirta.
„Ugniagesių profesinė sąjunga to nepaliks ir reikalauja, kad būtų nuodugniai ištirta visa likvidavime dalyvavusių ugniagesių sveikata, dar kartą pasiūlyta tai padaryti atsisakiusiems (…), taip pat pajungti mokslines laboratorijas Lietuvoje, nes jos yra tiriančios dioksinus, palygintų rezultatus su Vokietijos ir būsimų Čekijos tyrimų išvadomis ir būtų imtasi priemonių sunkiųjų metalų iš organizmo šalinimui, o galimai – ir dioksinų“, – sakė S. Džiautas.
Tuo metu Seimo narys Laurynas Kasčiūnas teigė, kad iki šiol nėra atlikta tinkama Alytaus gyventojų sveikatos patikra.
„Dar lapkričio mėnesį Alytaus rajono savivaldybės atstovai labai rimtai kėlė klausimą dėl biomonitoringo ne vien gyvūnų ir gyvulių, bet ir žmonių, pirmiausia. Kėlė klausimą, kada bus sukurta sistema ir bus galima juos (Alytaus gyventojus. – ELTA) patikrinti dėl sunkiųjų metalų, dėl dioksinų, kitaip tariant, visus sveikatos rodiklius. Iki šiol to nėra padaryta“, – sakė Seimo narys.
Pasak jo, nuodugnus sveikatos aptikrinimas planuojamas tik praėjus pusei metų po Alytaus gaisro likvidavimo.
„Mūsų žiniomis, patikrinimas toks, kad iš Alytaus rajono būtų patikrinta 100 žmonių, ir jie palyginti su, pavyzdžiui, 400 žmonių iš kitų Lietuvos vietų, planuojamas tik balandžio-gegužės mėnesį, tai yra praėjus pusei metų po gaisro“, – akcentavo L. Kasčiūnas.
Seimo narys pabrėžė, kad žada kreiptis į generalinį prokurorą Evaldą Pašilį, jog ugniagesių profesinė sąjunga galėtų liudyti ikiteisminėje tyrimo byloje.
„Kadangi gavau kreipimąsi iš profesinės sąjungos vadovo dėl jų argumentuoto noro liudyti dabar vykstančiame ikiteisminiame tyrime, kurį kuruoja Kauno apygardos prokuratūra, (…) šiandien kreipiuosi į mūsų generalinį prokurorą Evaldą Pašilį. Ne tik persiunčiu šitą prašymą profsąjungos, bet ir (…) siūlau apsvarstyti, kad ugniagesių profsąjunga galėtų tapti liudytojais šitoje ikiteisminio tyrimo byloje“, – tikino jis.
ELTA primena, kad spalio 16-osios naktį Alytaus miesto padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ kilo didelis gaisras, kurį pavyko užgesinti po 10 dienų.
Ar jūsų, gerbiami skaitytojai, nestebina tai, kaip dažnai žmonės, kurie patys toli gražu nėra tobuli, nėra sąžiningi, nėra pareigingi ir nedegina savęs ant viešojo intereso laužo, būna labai priekabūs ir reiklūs savo artimo ar tolimo kaimyno atžvilgiu, reikalauja, kad tas kaimynas būtų tobulas, sąžiningas ir t.t.
Beje, jau yra nustebusių. Vienas Šv. Rašto komentatorius pasidalino savo nuostaba: “Net ir būdami nuodėmingi žmonės šaukiasi to, kas šventa, moralu ir teisu. Patys jie gali būti amoralūs, bet iš kitų būtinai reikalaus laikytis moralės standartų. Niekam nevalia pavogti jų mašinos, pagrobti jų vaiko ir panašiai. Paklausti, kodėl patys nesilaiko to, ko reikalauja iš kitų, jie išsisukinės ir visaip sieks pasiteisinti“ .
Šiandieninė Lietuva pilna tokių pavyzdžių, kai sąžinės kituose ieško žmonės, kurių elgesys duoda rimtą pagrindą visuomenei abejoti jų pačių sąžiningumu. Nerašysiu apie Seimo pirmininko šalinimo iš posto farsą. Farsas todėl ir yra farsas, kad jis – tikrųjų vertybių, nuoširdžių emocijų karikatūra.
Blogiau, kad nuodėmingi žmonės, šaukdamiesi dorybių, farsu verčia dramą, vos vos netapusią tragedija.
Aš apie tai, kai degančio Alytaus gyventojai, trečią dieną gaisrui siaučiant išvydę gėdingai neprofesionaliai ministrės vaidmenį suvaidinusią Ritą Tamašunienę, ją vieningai nušvilpė ir net ėmė reikalauti jos atsistatydinimo, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, tuo pačiu dar ir valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis suskato po suodinais alytiškių veidais ir kitomis tokiomis pat suodinomis jų kūnų dalimis ieškoti jų sąžinės. Atseit, kur jų sąžinė taip užsipulti ministrę, kuri tik du mėnesius tesišildė ministrės kėdėje?
Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba gaisravietėje Alytuje. N. Cesiulio „Facebook” nuotr.
Ilgiau pasvarsčius, pirmininkas „Du viename“, ko gero, teisus. Ministrė nekalta. Kalta, kaip visada, aplinka.
Kalta Valdemaro Tomaševskio vadovaujama partija, iškėlusi ponią į atsakingą, tačiau jos išsilavinimo ir patyrimo neatitinkantį postą.
Kaltas premjeras, sutikęs priimti į savo kabinetą tokį net už valstiečius žalesnį ministrą/-ę.
Kaltas prezidentas, dėl šventos ramybės sutikęs su tuo, kad naujoji valdančioji koalicija išspyrė iš ministro posto vos ne vienintelį vadovaujantį, o ne viršininkaujantį ministrą ir praturtino kabinetą žmogumi, kurio vienintelis matomas privalumas – lytis. Moteriškoji…
Nekalta tik ministrė, per beveik tris paras nuo gaisro pradžios nesugebėjusi išsiaiškinti, kad dega ne koks privatus malkų sandėliukas ar ūkininko šieno daržinė, bet dega didžiausia Baltijos šalyje įmonė, perdirbanti padangas – vienas toksiškiausių medžiagų, jei jos ima degti… Nekalta, nors nežinodama tokios paprasčiausios, pareigingos sekretorės lygio informacijos ir pareiškusi, jog gaisras ir jo gesinimas – Alytaus savivaldybės reikalas, paskui lyg niekur nieko, duodama interviu TV, tvirtino, kad jai „informacijos pakanka“.
Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tuo tarpu pagal turimus teisės aktus, kilus penkto lygmens gaisrui, vidutiniame operaciniame lygmenyje gali vadovauti departamento pajėgų valdymo valdybos viršininkas, o strateginis lygmuo, kai jau reikia skirstyti prioritetus ir resursus, yra dar aukštesnis. Bet nuo ministrės R. Tamašunienės tą tvarką, matyt, kažkas nuslėpė. Gal „kažkas“ norėjo, kad ji pasirodytų visiška neišmanėle? Jei taip, tai sumanymas pavyko, ir premjerui su R. Karbauskiu reikia ne alytiškius gėdinti, o daryti tvarką ir ieškoti sąžinės savo pačių „durnių laivo“ komandoje.
Bet netgi nesusivokimas, kad yra didžiulis skirtumas tarp to, ką tariesi žinąs, ir to, ką privalai pagal užimamas pareigas žinoti, matyt, nėra kaltė. Tai tik – nekompetencija, o jei lietuviškai – kvailumas…
Kalti, greičiausiai, tie, kurie kv… užkėlė ant valdžios altoriaus.
Jūs manote, kad būtent dėl ministrės lemtingo, nedovanotinai klaidingo sprendimo nusikalstamai ilgam laikui (gaisre laikas skaičiuojamas ne dienomis ar valandomis, o sekundėmis…) Alytaus miestas ir rajonas buvo palikti be deramos valstybinės, profesionalios pagalbos, nors valstybė sukūrė net 29 institucijas, turinčias rūpintis ir reguliuoti ekstremalias situacijas bei neutralizuoti jų pasekmes?
Ne. Bent jau premjeras taip nemano. „Kalbant apie ministrus – ar tai būtų vidaus reikalų, ar aplinkos, ar sveikatos, tikrai jie suteikė visą reikalingą pagalbą“ – tvirtino su sunkia liga besigalynėjantis ir, gal būt, kai ko nebepastebintis premjeras.
Žiniasklaidai premjeras sakė gavęs preliminarią informaciją, kad savivaldybėms būtinas ekstremalios situacijos valdymo planas, numatantis prevenciją, materialinių išteklių, technikos naudojimą nelaimės atveju, Alytuje yra neatnaujintas nuo 2011-ųjų, tuo aiškiai mesdamas dėmę ant Alytaus savivaldybės vadovų reputacijos.
Jeigu mes žinotume, iš ko premjeras gavo tokią dezinformaciją, paaiškėtų, kas labiausiai suinteresuotas… sukompromituoti patį premjerą. Bet šitai tegu aiškinasi jis pats.
O tuo tarpu Alytaus meras, kalbėdamasis su žurnalistu Edmundu Jakilaičiu, patikslino: „Ta tvarka, kurią savivaldybė buvo parengusi 2011 m., buvo patvirtinta, bet 2019 m. liepos mėn. ji buvo suderinta su civilinės saugos departamentu. Jei specialistai sakė, kad mūsų tvarka yra gera, peržiūrėjo, tikėtina, kad sakyti, jog savivaldybė kalta, o visi padarė viską…“
Sakinį pabaigęs daugtaškiu taktiškas meras nepanoro pirštu baksnoti į nesąžiningus (Pirmininkų pirmininke, kuris taip mėgstate ieškoti sąžinės, gal pasidomėtumėte, kas nori šmeižti Alytaus savivaldybę?) ar tendencingai politikuojančius Vilniaus biurokratus, kurie, matomai, nori visus gaisre nesudegusius šunis sukarti ant „ne tai partijai“ priklausančio Alytaus mero Nerijaus Cesiulio.
Jog bus mėginama ieškoti priekabių regiono ir gal net šalies didvyriu tapusio mero veiksmuose, vadovaujant gaisro gesinimui, aišku ir įvykius stebintiems žurnalistams, ir pačiam merui, kuris, kalbėdamas apie Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento palaimintą Alytaus ekstremalių situacijų valdymo planą, pesimistiškai prisipažino: „Nežinau, kas palaimino, bet dabar kažkam nebetinka. Aišku, gal kablelis bus ne toks, gal bus ieškoma, nes vis tiek čia vietoje kažkas turės būti kaltas“.
Alytus. Vytauto Visocko nuotr.
Matyt, ne be Premjero ar kitų viršininkų palaiminimo ministrė R. Tamašunienė Alytuje pasirodė kaip kompetentinga ir atsakinga lyderė, o kaip ne savo rogėse sėdinti isteriška viršininkienė. Užuot išsiaiškinusi realią padėtį, aptarusi, patarusi ir numačiusi priemones ir būdus, kaip kuo greičiau užgesinti gaisrą, viršininkienė apkaltino nusilaksčiusį merą užsiimant „piaru” ir pagrasino, kad už visus nuostolius gyventojams ir įmonėms atsakys pati savivaldybė.
O kas atsakys už tai, kad nesutampa informacija, kurią visuomenei teikė ministrė, su ta informacija, kurią skelbė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD)?
Ministrė pasigyrė dosniai išskyrusi iš ministerijos sandėlių 250 ar 200 respiratorių.
PAGD skelbia, jog tik spalio 21 d., pirmadienį, praėjus penkioms dienoms po gaisro pradžios, buvo „ atvežta iš valstybės rezervo (VR) 100 vnt. dujokaukių CM-6 (100, o ne 200, ne 250 – J.L.) ir 500 vnt. filtruojančių dėžučių“.
Nesutampa ir gaisre kas pamainą dirbusių gaisrininkų skaičius. Ministrė nurodo pamainoj dirbus po 40 ir daugiau. O PAGD praneša: spalio 18 dirbo 37 ugniagesiai, spalio 24 d. – 35 ugniagesiai. Tiesa, jiems padėjo Ugniagesių gaisrininkų mokyklos (UGM) kursantai, bet čia ir vėl susiduriame su nesutampančia informacija.
UGM direktorius Kęstutis Agintas nurodo, kad į gaisrą praktikuotis kursantai vyko tik tada, kai gaisras jau buvo likviduotas ir kad kasdien gaisre talkino po 8 kursantus. Tačiau Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas šiuos teiginius paneigia – kursantai darbus pradėjo dar iki likviduojant gaisrą, ir jų grupė buvo didesnė. Spalio 18 d. dirbo 26 kursantai, spalio 21 d., 22d., 23 d. išties dirbo po 8 kursantus, o jau spalio 24 d., ketvirtadienį pranešama, kad „situacija per naktį iš esmės nepasikeitė. (be laiko – red.). Gaisravietėje dirba 35 ugniagesiai gelbėtojai ir 14 UGM kursantų su dėstytoju (žmonės iš UGM atvyko 11:35)“ (Plačiau apie tai žr. www.15min.lt skelbtą straipsnį „Ugniagesių fiksuota Alytaus gaisro įvykių chronologija skiriasi nuo ministrės R.Tamašunienės“.)
Gaisrininkų automobiliai. Slaptai.lt nuotr.
O jei realiai kiekvienoje pamainoje dirbusių ugniagesių skaičius buvo mažesnis, nei skelbia Vilniaus valdžia, vadinasi, realiai gaisrą gesinusiems ugniagesiams tekęs krūvis buvo dar didesnis, nei dabar vaizduojama. Neabejoju, kad Alytaus merui tai žinoma, ir ugniagesiams bus atlyginta žmoniškai, o ne biurokratiškai. O Vilnius? O ministerija? Tikrins, ar visi kableliai sudėlioti visuose tik biurokratams reikalinguose dokumentuose?
Beje, gaisras parodė, kad būtina peržiūrėti turimas instrukcijas bei pergalvoti gaisrininkų darbo laiko ir atlyginimų sistemą. Pavyzdžiui, ar teisinga, kad pamainos trukmė yra vienoda – 24 val. – tiek tada, kai dirbama įprastinėmis sąlygomis, ir kai dirbama ekstremaliomis sąlygomis?
Kol gaisras buvo gesinamas, visas žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys, natūralu, buvo skiriamas ugniagesiams ir kitoms gaisre betarpiškai dirbusioms komandoms. O užgesinus gaisrą, ypač tokį toksišką, į pirmą planą iškyla gaisro pasekmių masto bei poveikio žmonėms ir aplinkai tyrimas ir tų pasekmių likvidavimas. Beje, Vilniaus tarnybos ir čia pasirodė beviltiškai. Jos vis dar tik rankomis skėsčioja, o savivaldybės tarnybos jau dirba visu apsisukimu, stengdamos nustatyti taršos rodiklius, apimtį ir pan.
Ko iš savo ministerijose, departamentuose sutūpusios biurokratų armijos gali tikėtis į ekstremalią situaciją patekę Alytaus miesto, Alytaus ir aplinkinių rajonų žmonės? Ar bus teisingai apskaičiuoti jų materialiniai nuostoliai, sveikatos netektys?
Svarbiausia – ar bus atstatytas pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis, kurias iš savo mokesčių išlaiko vis tie patys į visokias ekstremalias situacijas per biurokratų kompetencijos, atsakomybės ir… sąžinės stygių patenkantys Lietuvos piliečiai?
Pasidomėjus, pavyzdžiui, apie VRM tarnybų skaičių, sudėtį, veiklos rezultatus, įspūdis, deja, nekoks.
Vienas konkretus pavyzdys.
Paskutinis LR Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos prie VRM posėdis vyko š.m. birželio 25 d. Pirmuoju darbotvarkės klausimu buvo „Civilinės saugos sistemos būklės Lietuvoje 2018 m. apžvalga“. Pranešėjas – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Civilinės saugos valdybos viršininkas Edgaras Geda. Jis konstatavo, „kad būtina stiprinti civilinės saugos sistemos pajėgų parengtį“. Apie kokią nors netvarką Alytuje – nė žodžio.
Kaip rašoma posėdžio protokole, „Valdybos viršininkas teigė, kad visos 60 savivaldybių 2018 m. vykdė joms pavestas funkcijas civilinės saugos srityje, ypatingas dėmesys buvo skiriamas ekstremaliųjų situacijų valdymo planų tikslinimui, kolektyvinės apsaugos statinių parinkimui. Įvertinus savivaldybės institucijų ir įstaigų pasirengimą reaguoti į ekstremaliąsias situacijas galima teigti, kad 55 savivaldybės yra pasirengusios reaguoti į ekstremaliąsias situacijas, o 5 savivaldybės pasirengusios iš dalies“.
Taigi, savivaldybių pasirengimas įvertintas teigiamai. Patikėsime?
O štai valstybės institucijos įvertintos nebe taip optimistiškai. Aptakiai sakoma, kad „valstybės institucijos iš esmės (? – J.L.) buvo pasirengusios vykdyti joms pavestas funkcijas civilinės saugos srityje. Įvertinus valstybės institucijų ir įstaigų pasirengimą reaguoti į ekstremaliąsias situacijas konstatuotina, kad 14 valstybės institucijų pasirengusios reaguoti į ekstremaliąsias situacijas, 11 valstybės institucijų pasirengusios iš dalies ir 4 nepasirengusios“.
Pasikeitus ministrams, padėtis, be abejo, nepagerėjo. Tad ir Alytų ištikusio gaisro pasekmės tokios, kokių ir reikėjo laukti, kai iš 29 valstybės institucijų mažiau nei pusė yra „pasirengusios reaguoti į ekstremaliąsias situacijas“, o kitos praktiškai nepasirengusios!!!
Įdomu, ar ir šita informacija buvo nuslėpta nuo ministrės, nuo premjero, nuo prezidento? „Viskas tvarkoj, puikioji markize“, – Alytuje pastatytos dramos scenoje dainavo įspūdingasis ministrės, premjero ir Seimo kultūros komiteto pirmininko trio. Tiesa, pastarosiomis arijos tekstas kiek redaguojamas, bet redaktoriai tai tie patys… Kiek iš to bus naudos Alytui?
Nedrįstu prognozuoti. Tik norisi skautiškai sušukti: „Vilniaus biurokratai, šalin rankas nuo savivaldybių! Jei nesugebate vadovauti ar padėti, tai bent nesiuntinėkite savo kvailų paragrafų tikrintojų ir netrukdykite savivaldybėms dirbti!“
Šūkauti, žinoma, galima. Bet vargu ar tai nors kiek palengvins padėtį alytiškių, miesto ir rajono gyventojų, kuriems dabar reikės kažkaip gyventi apnuodytoje žemėje, su apnuodytu vandeniu, be nuosavų karvių pieno, daržovių, pašarų gyvuliams… Kas ir kiek kompensuos finansinius nuostolius, praradus didelę dalį pajamų iš individualių ūkių, žemės ūkio produktų?… Ir iš kokių resursų teks gydyti savo pačių daugiau ar mažiau dioksino ir kitomis nuodingomis medžiagomis pakenktus plaučius, kitus organus?.
Spalio 25 d. skelbtame straipsnyje profesorė Rūta Ustinavičienė perspėja, jog Alytaus gaisro žala sveikatai bus juntama dešimtmečius, nes tarša degant padangoms yra didžiulė ir šimtus kartų lenkia miškų gaisrų taršą, dešimtimis kartų – atliekų deginimo be valymo įrengimų ar ugnikalnių taršą. Todėl ją nustebino sveikatos apsaugos viceministro žodžiai, jog tiesioginio poveikio sveikatai kaip ir nėra. Bet ko dar galima tikėtis, jei sveikatos viceministro poste, pasak profesorės, dirba inžinerinio išsilavinimo žmogus?
Kita vertus, ne vieną žmogų nustebino ir Aplinkos apsaugos ministerijos veikla, jos sukurptos instrukcijos ir taisyklės, kurios leido dideliame mieste įkurdinti aplinkai ir žmonėms ne tik nedraugišką, bet ir pavojingą įmonę, o paskui palikti ją be tinkamos priežiūros ir kontrolės. Apie tai jau irgi nemažai kalbėta ir rašyta, ir dar bus daug kalbų ateityje.
O kas paaiškėjo šiandien? Paaiškėjo tai, kad valstybė yra nekompetentingų ir ne pagal sugebėjimus ambicingų politikų įkaitė.
Gaisras
Padėtį valstybėje civilinės saugos srityje ir iš to išplaukusius Alytaus gaisro gesinimo nesklandumus taikliai apibūdino ugniagesių profesinės sąjungos vadovas S. Džiautas. Jo nuomone, jei Alytaus meras ir VRM ministrė nebūtų politiniai konkurentai, tokių problemų nebūtų kilę.
„Galvoju, kad jei jie būtų iš vienos partijos, tai nebūtų buvę jokio skandalo. Būtų viskas tvarkingai nuėję ir niekas vienas kito nekaltintų. Labai bjauru, kai nelaime politikai naudojasi savo reitingams kelti arba vienas kito talžymui“, – sakė S. Džiautas. – „Viena aišku – civilinė sauga yra popierinė, ji neveikia.“ – apibendrino profesinės sąjungos vadovas.
O jei taip, tada nebeaišku: gal ir valstybė mūsų – tik popierinė? Ir mūsų saugumas – tik popieriuje ir politikų plepaluose?
Kol Alytaus miestas ir jo apylinkės skęsta juoduose ir žmogaus fizinei bei dvasinei sveikatai kenksminguose dūmuose, Lietuvos Respublikos Seime tvyro ne mažiau kenksmingi nuodai.
R.Karbauskis, po nepavykusio V.Pranckiečio nuvertimo, baltu it popierius veidu suka akis tai kairėn, tai dešinėn, – žvilgsnis į kampą užspeisto ir besiblaškančio žmogaus.
Panašiai elgiasi tas, kuris narve. O narvas – ankštas.
Ir jau kelintą kartą atsiprašo tautos, kad kadais, pats užkopęs į Olimpą, pasiūlė tautai tokį Pirmininką.
Gal pačiam reikėjo tapti Pirmininku? Per vėlu.
Maža to, ir su Vyriausybės ketinimu prisidėti prie Prezidento gerais norais grįstom vizijom kurti gerovės valstybę prašauta pro šalį. Pats Seimas, kuris ir patvirtino S. Skvernelio Vyriausybę, nepritarė jos siūlytiems mokestiniams pakeitimams.
Taigi turtingieji ir toliau tuks, o vargšai – skurs. Ko gi ne dovana nenumaldomai artėjančių Šv. Kalėdų proga Stalino saulės nešėjo anūkui Paleckiui, dar dviem mėnesiams prasitęsusiam nemokamas atostogas belangėje?
Pabaisa. Slaptai.lt nuotr.
Visiškas dugnas. Tuo tarpu šalies Prezidentas maudosi rytietiškos saulės spinduliuose dalyvaudamas Japonijos Imperatorius inauguracijos šventėje. Kartu su ponia, „kuri Japonijoje pademonstravo išskirtinį įvaizdį“, ir kurią nuolat giria, užuot nors lengvai įspyręs „daugumai“ į užpakalį.
Kas galėjo pagalvoti ar bent susapnuoti (po klounadiškos V. Uspaskicho eros ir jo epopėjos), kad artėjančio Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečio išvakarėse mūsų šalis skęs šitokioje pelkėje, jau su naujais veikėjais, naujom dekoracijom: vidaus reikalų ministrė R. Tamašūnienė (ta, kuri nuo Lenkų rinkiminės akcijos deleguota) teigia, jog gaisras jau numalšintas, o Alytaus miesto meras N. Cesiulis – kad dar vis dega.
Gal iš Vilniaus geriau matosi? – ironizuoja meras. Tik ironija – labai jau dramatiška.
Ministrės tik šukuosena graži, o ir ji pati blondinė, bet veidas šaltas.
Alytaus apylinkių močiutės ateinantį pavasarį jau nebesės dirvon nei pomidorų, nei agurkų sėklų, nes žemė užteršta; ir, ko gero, ilgam.
Ministrė kažkokiu būdu turėtų padėti šiam nuo didžiulės nelaimės kenčiančiam kraštui, bet jos lūpos žeria vien priekaištų žodžius tiems, kurie ugnyje jau kelinta diena.
Regis, mes gyvename labai jau toksiškame pasaulyje. Antai, Kolumbijos mokslininkas teigia, kad ne branduolinis ginklas yra didžiausias žmonijos priešas, o klimato atšilimas.
Šiukšlės ir prabangus motociklas. Slaptai.lt nuotr.
Įdomu būtų sužinoti, kuo, pavyzdžiui, svaiginasi Karbauskis, Kepenis, Širinskienė, etc.
Nes, anot vieno garsiausių XIX amžiaus prancūzų poetų Šarlio Bodlero, žmogus vis tiek turi kuo nors svaigintis – vynu, poezija, ar dorybėmis.
Dorybių jau turbūt nebeliko. Bent jau jomis nekvepia.
Liko tik vynas ir grafomaniška latifundijų ir agrokoncernų, su rusišku kvapeliu, poezija.
Sekmadienį, 10 val., Alytuje šaukiamas Valstybės ekstremalių situacijų komisijos posėdis (VESK).
„Posėdis šaukiamas siekiant įvertinti situaciją ir priimti sprendimus dėl tolimesnių veiksmų, susijusių su užterštumu”, – teigia komisijos pirmininkė vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė.
Posėdžio metu bus priimtas sprendimas ar būtina skelbti ekstremalią situaciją šalies mastu. Jeigu bus paskelbta ekstremali situacija, Vyriausybė turės patvirtinti operacijų vadovą, kuris bus atsakingas už padarinių šalinimą.
„Ugniagesiai dirba nuo pat trečiadienio, visa tarnyba dirba nuosekliai, turime rezervinės technikos. Dedamos visos pastangos siekiant kuo greičiau užbaigti gaisro gesinimą”, – teigia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos vadovo pavaduotojas Mindaugas Kanapickas.
Kaip jau skelbta, Alytuje trečiadienio naktį kilo gaisras, kurio plotas siekia apie 2 tūkst. kvadratinių metrų.
Penktadienį gaisras padangų perdirbimo gamykloje buvo lokalizuotas, kaip ir buvo planuojama įvykio vietoje ugniagesiai dirbs iki pirmadienio.
Šeštadienį Alytaus miesto ir aplinkinių gyvenviečių gyventojų buvo prašoma, esant galimybei, išvykti, uždaryti langus, išjungti vėdinimo sistemas, lauke nepalikti gyvulių. Ypač tai rekomenduota Miklusėnų gyventojams.
Alytaus savivaldybė informavo, kad spalio 18-osios vakarą perkėlus specialiąją stotį į Miklusėnus išmatuotos labai aukštos kietųjų dalelių KD10 ir KD2,5 bei benzeno koncentracijos aplinkos ore.
Ekstremalių situacijų komisija rekomendavo Alytaus Pramonės rajone esančioms įmonėms stabdyti veiklą.
Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl šią savaitę Alytuje esančioje padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ kilusio didžiulio gaisro.
Gaisro aplinkybės bus išsamiai ištirtos pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal LR Baudžiamojo kodekso 270 str. 2 d. (Aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar atliekami potencialiai pavojingi darbai, priežiūros ar naudojimo taisyklių pažeidimas).
Šiame tyrime bus siekiama išsiaiškinti gaisro kilmės priežastis, padarytą žalos dydį bei galimus to kaltininkus. Šiuo metu jau atliekami bei planuojami įvairūs ikiteisminio tyrimo proceso veiksmai, kuriais bus išsiaiškinta ar buvo laikomasi visų priešgaisrinės saugos reikalavimų. Taip pat bus tikrinami gamtosauginiai veiksmai bei įmonės, kurioje kilo gaisras, veikla.
Šį ikiteisminį tyrimą atlieka Alytaus VPK Kriminalinės policijos pareigūnai. Tyrimą organizuoja ir jam vadovauja Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Edita Naujokaitė. Ikiteisminis tyrimas pradėtas Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos kreipusis į Kauno apygardos prokuratūrą su prašymu išsamiai ištirti šio gaisro priežastis.
Baudžiamasis kodeksas už šią nusikalstamą veiką numato baudą, areštą, arba laisvės atėmimą iki šešerių metų.
Informacijos šaltinis – Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Izabelė Bočkienė (Kaunas)
Viena didžiausių ekologinių nelaimių pastaruoju metu pavadino padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ kilusį gaisrą aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, trečiadienį atvykęs į Alytų, kur tebegesinamas naktį kilęs gaisras.
„Aplinkos ministerija sieks, kad būtų nustatytos šio gaisro priežastys ir nubausti kaltininkai. Sustiprinsime visas prevencines ir kontrolės priemones, kad daugiau tokių nelaimių nebūtų“, – sakė K. Mažeika.
Ankstų rytą gavę pranešimą apie padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ kilusį gaisrą, į įvykio vietą nedelsdami išvyko Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (AAD) pareigūnai. Į Alytų iš Vilniaus skubiai buvo iškviesta Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) mobilioji oro taršos tyrimų laboratorija.
UAB „Ekologistika“ yra viena didžiausių padangų perdirbimo įmonių Baltijos šalyse. Ugnis įsiplieskė apie 2 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastate. Gaisrui lokalizuoti buvo sutelktos didelės ugniagesių pajėgos.
Aplinkosaugininkams, kaip teigiama Aplinkos ministerijos pranešime, didžiulį susirūpinimą kėlė tai, kad degančios padangos išskiria daug kenksmingų medžiagų. Per sušauktą Alytaus miesto savivaldybės Ekstremalių situacijų komisijos posėdį buvo nutarta įspėti arčiausiai gaisro vietos gyvenančius žmones, kad neitų į lauką, užsidarytų langus, uždengtų šulinius, pagal poreikį naudotų asmens apsaugos priemones.
Iš netoliese esančio medicininės reabilitacijos ir sporto centro skubiai buvo evakuoti čia slaugyti ligoniai. Pramonės rajone, kur įsikūrusi „Ekologistika“, veikiančios įmonės paragintos kuo skubiau nutraukti darbą.
AAA specialistai, atlikę gaisro poveikio zonos ir teršalų sklaidos modeliavimą, konstatavo, kad teršalai sklinda į šiaurę nuo Alytaus ir neturėtų pasiekti tankiai apgyvendintų miesto rajonų. AAA netoli gaisro vietos pastatė automatinę oro kokybės matavimo stotelę, kuri nuolat teikia informaciją apie taršos lygį.
Aplinkosaugininkai laboratoriniams tyrimams paėmė gaisrui gesinti naudoto vandens mėginius ir įspėjo bendrovę „Dzūkijos vandenys“ imtis atsargumo priemonių, nes dalis šio vandens patenka į nuotekų tinklus ir tai gali kelti pavojų nuotekų valyklos darbui. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas patvirtino, kad gaisrui gesinti naudojamas putokšlis atitinka visus reikalavimus.
Aplinkos apsaugos pareigūnai nuolat budės įvykio vietoje, kol gaisras bus lokalizuotas, teigiama ministerijos pranešime.
AAD, kaip sake jo direktorius Vaidas Laukys, kreipsis į teisėsaugos institucijas, kad būtų nustatytos gaisro priežastys ir išsiaiškinti kaltininkai, kurie turėtų atlyginti aplinkai padarytą žalą. Šios galimai labai didelės žalos dydį bus galima apskaičiuoti, įvertinus aplinkos tyrimų gaisro ir jo poveikio zonoje rezultatus.
Jonas Juravičius turįs daug garbingų, prasmingų titulų. Visus juos sunku išvardinti.
Jonas Juravičius – griežtų antialkoholinių priemonių šalininkas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei Joną Juravičių pavadinsime žymiu Dzūkijos kraštotyrininku, šviesuoliu, giliu Lietuvos istorijos žinovu, – neapsiriksime.
Jei priminsime, kad Jonas Juravičius sovietmečiu buvo vienas iš šviesiausių, padoriausių, lietuviškiausių kolūkio pirmininkų (vadovavo „Saulės“ kolūkiui), mat rūpinosi ir ekonominiais rodikliais, ir lietuvybe, – taip pat šventa teisybė.
Jei akcentuosime, kad J.Juravičius buvo principingas, tvarkingas, sąžiningas Miroslavo seniūnas, kurį iki šiol gerbia šio krašto žmonės, – nepaneigsi.
Jei pridursime, kad J.Juravaičius visąlaik, net ir nūnai, tapęs pensininku, pergyvena dėl Lenkijos lietuvių likimo, – nenuginčysi.
Tiesa dar ir tai, kad 2016-aisiais jis išleido knygą „Toks gyvenimas“, kurioje sudėti jo paties bei apie jį spaudoje skelbti straipsniai.
Beje, labai įdomi, sensacinga prisiminimų knyga, mat niekad atvirai teisybės į akis rėžti nebijojusiam J.Juravičiui teko bylinėtis mūsų teismuose – „dėl garbės ir orumo įžeidimų“… Kas skaitys „Tokį gyvenimą”, aptiks keletą publikacijų, kurios kadaise buvo publikuotos mūsų portale bei sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.
Kodėl Slaptai.lt redakcija šį sykį svečiavosi pas Joną JURAVIČIŲ? Mums rūpėjo išgirsti jo nuomonę, ar sutinkąs, kad lietuviai per daug geria ir ar pritaria griežtoms antialkoholinėms priemonėms.
Šio pokalbio trukmė – 26 min. Artimiausiu metu paskelbsime dar keletą videointerviu.
1976 m. kovo 31 d. vakare važiavau iš Alytaus į Vilnių. Buvo daug sniego, pustė. Nuo Daugų teko grįžti: kelias „Žiguliui“ buvo neįveikiamas.
Berods 1955-aisiais per moksleivių pavasario atostogas (dešimt dienų iki balandžio 1-osos) kasdien slidinėdavau.
1958-ųjų pavasaris pasižymėjo staigiu polaidžiu, galingais vandenų srautais. Buvau Vilniaus universiteto pirmakursis, mačiau Katedros aikštėje plaukiojančias valtis. Vanduo telkšojo iki spaudos kiosko Stalino (dabar – Gedimino) prospekto pradžioje. Tą patį pavasarį Alytuje ties dabartiniu Juozapavičiaus tiltu mačiau patvinusiu Nemunu plaukiančią klėtį, lentas, rąstus.
Su Universiteto turistais gegužės 1-ąją (gal 1959-aisiais?) dalyvavau pėsčiųjų žygyje Trakų apylinkėse. Popiet oras pastebimai atvėso, ėmė lyti. O ryte į paskaitas bridome per sniegą. Medžiai jau buvo su lapeliais, žydėjo gėlės. Apie pietus sniego beveik neliko.
2012 m. balandžio 4 d. naktį daug prisnigo. Ryte su fotoaparatu klampojau Salotės ežero pakrantės keliukais.
Mano jaunystės laikais pavasariai dažniausiai būdavo vėlyvi ir staigūs, ne veltui poetai juos lygindavo su audringais jauno žmogaus jausmais.
Klimatas pastebimai pasikeitęs. Žiemos besniegės, pavasariai primena vėlyvą rudenį, dangus apniukęs, retai pasirodo taip išsiilgta saulė.
Šių metų kovo 31-ąją ir balandžio 1-ąją džaugėmės vasariška šiluma. Ieškojome pirmųjų pavasario ženklų – žibučių, „kačiukų“, klausėmės čiulbančių varnėnų, klykaujančių gervių, į šiaurę traukiančių žąsų girgsėjimo.
Kai kurios čia skelbiamos nuotraukos atspindi šių metų kovo pabaigą. Yra ir senesnių pavasarinių nuotraukų.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos
Su malonumu LRT televizijoje žiūriu ekspediciją „Nemunu“ – ir užpernai įvykusią, nuo Kauno iki žiočių, ir pernai – nuo ištakų iki Kauno. Vandens turizmas buvo mano didžioji aistra. Baidare teko plaukti Nemunu nuo Baltarusijos miesto Mosty iki Balbieriškio, Žeimena ir Nerimi iki Vilniaus, Merkiu ir Nemunu iki Alytaus, irkluoti Nacionalinio parko ežerais, Kuršių mariomis ties Nida ir Juodkrante. Kai kuriais maršrutais vienas, su draugais ir su šeima keliavome ne vieną kartą.
Gal todėl Atgimimo pradžioje su entuziazmu „Minties“ leidykloje leidau kelionių knygas apie mūsų upes ir ežerus, kai kurias (Konstantinas Tiškevičius „Neris“ ir jos krantai“, Zigmantas Gliogeris „Nemunu“) išsivertėme iš lenkų kalbos.
Mano ekspedicijos buvo nepalyginamai kuklesnės nei minėtoji, kainavusi, be abejo, daug tūkstančių eurų. Turbūt net grafas Tiškevičius taip prabangiai nekeliavo. Kiti laikai, kitos galimybės. Didžiausią įspūdį man daro Nemuno, panemunių miestų ir miestelių vaizdai „iš paukščio skrydžio“, kaip pasakytų fotomenininkas Antanas Sutkus, išleidęs tokiu pavadinimu albumą. Šiose ekspedicijose nuo laivo, nuo kranto filmuotų Nemuno kadrų labai mažai. Gal dar bus, jeigu kada nors kas nors išleis puošnų albumą. Tai, ką matėme LRT televizijoje, buvo galima sukurti nė neplaukiant Nemunu, o tik keliaujant panemunėm automobiliu, ilsintis viešbučiuose arba kemperiuose. Iš dalies taip ir buvo keliauta. Ekspedicijos „Nemunu“ dalyviai pastebėjo tik miestus ir miestelius, kaip sakoma, perdaug nesismulkino. Žinoma, galima keliauti ir taip. Pavyzdžiui, prof. Česlovas Kudaba, išleidęs ir „Nerimi“, ir „Mažų upelių pakrantėmis“, būdavo daug „smulkmeniškesnis“. Tačiau E.Jakilaičiui, A.Bumblauskui ir kitiems ekspedicijos dalybiams negaliu atleisti štai ko: jie visiškai nepastebėjo Dzūkijos sostinės, apskrities ir rajono centro Alytaus, mano gimtinės. Jokio panoraminio miesto vaizdo! Jie net neužsiminė apie Vidzgirį, apie Alytaus piliakalnį, neužsuko į Alytaus miesto sodą, dabar parku vadinamą, nestabtelėjo prie Angelo, nepadėjo gėlių prie Antano Juozapavičiaus kapo, nepaminėjo jo vardo tilto…
Įdomu, kodėl taip, sakyčiau, nesolidžiai, nevalstybiškai ekspedicijos organizatoriai pasielgė? Prienus jie „pastebėjo“ gal dėl to, kad tada valtyje matėme ir LRT televizijos šeimininką A.Siaurusevičių? Jie turbūt pasakys, kad Alytuje tuo metu buvo blogas oras. Nerimta.
x x x
Nuo Baltarusijos miesto Mastai iki Alytaus plaukėme su mažamečiais vaikais, trys šeimos. Buvo nelengva todėl, kad ne vieną dieną pūtė priešinis vėjas, o Nemuno tėkmė lėta. Neirkluoji – ir plūduriuoji vietoje arba net pamažu grįžti atgal. Pavijome plaustą, šmaikščiai pavadiną „Konj tichij“ (Lėtas arklys). Kas nežino, priminsiu, kad garsusis norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 m. perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Peru į Taitį. Plaustas buvo pavadintas inkų saulės dievo Virakočos vardu (Kon Tiki Virakoča). Iš tiesų Lėtas arklys Nemunu plaukė lėtai, užtat beveik be jokio vargo ir pastangų galėjo gėrėtis pakrančių vaizdais. O mes, pamojavę ir paraginę palenktyniauti, greitai tą arklį palikome plūduriuojantį. Kitą rytą vėl jį pavijome. Reikalas paprastas: „Lėtas arklys“ plaukė ir naktį, kai mes miegodavome. Kitą rytą dar kartą pralenkėme linksmuosius, niekur neskubančius keliautojus. Gaila, neturiu to plausto su prasmingu užrašu nuotraukos. Jokios nuotraukos iš tos kelionės neturiu, nes ryškindamas netyčia apšviečiau neužfiksuotą negatyvą.
x x x
Mes – baidarėje Nemune ties Vidzgiriu. Šilta, ramu. Niekur neskubame, gėrimės daug kartų matytais vaizdais. Prie Nemuno ties Vidzgiriu prabėgo mano vaikystės vasaros, čia maudytasi, žvejota, čia pirmą kartą perplaukiau Nemuną. Nusprendėme plūduriuodami baidarėje papietauti. Žmona priekyje, aš už jos, vairuoju mūsų laivą. Staiga ji sukliko, pamačiusi ant baidarės priekio jau pusiau užsiropščiusį, galvutę iškėlusį didžiulį žaltį. Mūsų laimė, kad jis dar neįšliaužė į baidarės vidų, kur viena sėdima vieta buvo laisva. Žmona paniškai bijo roplių ir varlių – tikrai būtų šokusi iš baidarės, nors plaukti nemoka. Bet man pavyko nekviestą svečią irklu numesti atgal į vandenį. Žaltys plaukė per Nemuną, ir, priplaukęs kelią jam pastojusią kliūtį, turbūt nutarė pailsėti. Žalčių aš nebijau, ne kartą esu rankomis juos gaudęs mūsų sodo braškėse, net po namelio laiptais, paskui nešęs į mišką, kad žmona, skindama braškes, negautų infarkto.
x x x
Šis įvykis atsitiko plaukiant nuo Druskininkų į Alytų. Draugai mus (su mažamečiu sūnumi) atvežė iš vakaro. Visa kompanija palapinėse pernakvojome, kitą dieną iki pietų maudėmės, o paskui atsisveikinome ir sėdome į baidarę. Buvo šilta, graži diena. Atrodė, aplinkui nė gyvos dvasios. Kartais panemune virš miško, tingiai plasnodamas, praskrenda juodas varnas: krrrannn… Ir vėl tylu. Kaip Petro Cvirkos apsakyme „Varno mirtis“.
Jau vakaras, saulė pasislėpė už eglių viršūnių. Ir nuo ten į mus artėja juodas juodas debeys. Labai greitai artėja. Pakilo smarkus vėjas, pašiaušė Nemuną. Skubame į krantą perkūniškai žaibuojant ir pliaupiant lietui. Pasitaikė, kad krantą pasiekėme netoli besiganančių karvių. Kažkodėl jos sulėkė prie pat mūsų, aiškiai matome – joms labai baisu. Baisu ir mums, žmona verkia, žada niekada su manim neplaukti. Temsta, o mes šlapi šlaputėliai, blogiausia, kad ir patalynė – tarsi iš vandens ištraukta. Kur ir kaip miegosime? Didžiausias rūpestis, kad sūnelis po sunkios plaučių ligos nesusirgtų. Bet jis laikosi vyriškai, ramina, net bara panikuojančią mamą.
Nakvynei vieta visiškai netinkama. Ką daryti? Pagalvojau: karvės ganytis gali tik netoli kaimo. Audra jau nutolusi, vėl tylu ramu. Įsiklausau: silpnas elektrinio pjūklo garsas. Gal kolūkio lentpjūvė? O štai ir takas į kalną, net ne takas, o kelias, kuriuo gali važiuoti automobilis. Pusnuogis pasileidžiu ieškoti pagalbos. Sodyba! Mes išgelbėti! Pabeldžiu į trobos duris.
Mums labai pasisekė. Sodybos šeimininkas – kolūkio vairuotojas, štai ir jo sunkvežimis. O žmonės nuostabai draugiški, supratingi. Tiesa, šeimininkė, pro langą pamačiusi pusnuogį vyrą, pagalvojusi – velnias.
Netrukus mūsų baidarė, šlapia manta ir mes šlapi atsidūrėme jaukioje pirkioje. Buvome pavaišinti net samane, paguldyti į šiltus patalus. Ryte saulėje išsidžiovinome patalynę, drabužius, šiltai atsisveikinome su maloniais mūsų gelbėtojais ir vėl nusileidome prie Nemuno. Diena vėl buvo šilta, saulėta. Kai pasiekėme kelionės tikslą – mano vaikystės pležiuką ties Vidzgiriu, – dar kartą siūbtelėjo liūtis su žaibais, bet mes jau buvome pamokyti ir nesušlapome.
Su tais maloniais kaimiečiais, gyvenusiais šalia Krikštonių, kurį laiką susirašinėjome.
Įdomu tai, kad maždaug toje pačioje vietoje XIX a. pabaigoje audra užklupo ir lenkų keliautoją, archeologą Zigmantą Gliogerį:
Plaukdami pro Saltininkus ir Mizarus, išgirdome toli toli už šilo graudžiant. Tvanka ir tyla pranašavo vėl audrą. Ligi Krikštonių, kur ketinome nakvoti, dar buvo mylia kelio. Visi stvėrėmės irklų, nes šilo ošimas skelbė spėriai artėjantį viesulą, o čia išsiliejęs plačiau Nemunas teka lėčiau. Kai dideli lietaus lašai ėmė iš reto kristi į vandenį, mūsų vadas patarė pasislėpti po šakotu medžiu ir įspėjo, jog perkūnas dažniausiai spiria į upės vagą. O mums atrodė medis esąs nesaugus, ir sumanėme audrą prabūti laivėje. […] Veikiai visą dangų aptraukė juodi debesys ir it atakuojantys priešininką raitelių eskadronai skubėdami rūsčiai svaidė sau po kojų į žemę žaibus… […] Tik bijojome, kad vilnis mūsų nenumestų į siautėjantį bangomis Nemuno vidurį, nes ten mūsų liuotui – galas. Reikėjo tad nusimesti peršlapusias milines ir energingai dirbti irklais arba pilstyti lauk vandenį, nes jis dėl smarkios liūties greitai tekėjo į laivę. Viktoras, rodydamas mums, kaip žaibai dažnai trenkia į Nemuno vidurį, žegnojosi ir džiūgavo, kad nė vieną sykį jie netrenkė į kranto medžius. Mūsų sielininkas sukalbėjo paskui tyliai maldą, kuri buvo jam išganymas, nes kritišką valandą teikė neįkainojamą ramybę, šaldė kraują, žadino viltį, o ranką darė tvirtą. Aš taip pat būčiau meldęsis, jei ne tai, kad visa gamta tą akimirką atrodė iš tiesų didinga savo kataklizmu, o jos fone į šalį traukėsi egoistiškai baimė dėl savo kailio. Tikros maudynės mums buvo įstabi liūtis be atvangos trankantis perkūnams…
x x x
Negaliu nepaminėti Nemunaičio, prie kurio tada nesustojome, bet kuriame (taip pat jo apylinkėse) esu lankęsis daug kartų. Pirmą kartą į Nemunaitį panemune atėjome pėsti. Su grupe Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mergaičių, vadovaujamų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės. Valdas Janulevčius ir aš tada buvome devintokai, į ekspediciją pakviesti kaip fotografai. Kelias dienas vaikščiojome po kaimus, bendravome su audėjomis, dainininkais, medžio drožėjais, šiaip įdomiais žmonėmis. Turiu išlikusių man brangių nuotraukų, darytų pirmuoju mano fotoaparatu „Liubitel“.
x x x
Punia, Punios šilas kitapus Nemuno. Daug kartų būta ir čia, ir ten. „Mintyje“ 1990-aisiais išleidau Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę „Punia“, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Kolūkio pirmininkas sudarė galimybę Punią ir apylinkes pamatyti iš sunkvežimyje kiek įmanoma aukščiau iškelto krepšio, padariau daug spalvotų panoraminių nuotraukų, deja, ofsetinė spauda „Spindulio“ spaustuvėje tada buvo prasta. Ir Punią, ir Punios šilą fotografavau, kai leidau knygelę „Alytaus rajonas“. Ypač malonu prisiminti Nemuno apjuostą šilą, kuriame teko ir grybauti, ir uogauti, nakvoti ten esančiose keliose sodybose, net išrinktiesiems skirtoje medinėje Alytaus miškų ūkio viloje Nemuno pakrantėje. Mėgau vienas sėsti į baidarę Alytuje ir kelionę baigti ties Punia. Su seserimi baidare plaukėme iš Alytaus iki Balbieriškio. Įspūdinga ta garsioji Nemuno kilpa, kuri prasideda rytiniu posūkiu ties Panemuninkų kaimu ir baigiasi šiek tiek aukšiau Dubenėlės žiočių. Kilpos ilgis – 19 km, o sąsmauka – tik 2,2 km pločio.
Malonu prisiminti pirmą pažintį su Punia ir jos apylinkėmis, kai, buvusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės pakviestas, su Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentais dalyvavau tautosakos rinkimo ekspedicijoje. Buvau ką tik baigęs Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos dešimtą klasę. Gyvenome Punios mokykloje, kiekvieną rytą prausdavomės Punelėje. Susipažinau su vėliau literatūros kritiku tapusiu Ričardu Pakalniškiu, su juo po kelerių metų teko pėsčiomis keliauti Kuršių nerija iš Klaipėdos į Kaliningradą (Karaliaučių).
Atsisėdęs po apsamanojusiu Punios šilo ąžuolu, priešingame Nemuno krante, pieštuku apmečiau Punios kalno bruožus. Skęstančios saulės spinduliai kruvinos šviesos srautu užliejo pilies kalno viršūnę, aukštumoje stovintį kryžių, tankaus atkalnių alksnyno, lazdynų ir raugerškių viršūnes, o vakaro prieblanda grimzdo į tarpeklius, daubas ir iš lėto šešėliuose skandino visą Nemuno daubą. Palikome Punią, deklamuodami iš Margirio: Oi kur dingo, tėvynės praeitie garbinga,/ Tavieji karžygiai, dievai kadaise galingi,/ Ir kanklininkų daina kitados dainuota (Vladislovas Sirokomlė. „Margiris“, poema).
Nūnai tą garbingą praeitį mūsų istorikai išsijuosę menkina, šaiposi iš dievų ir karžygių. Omenyje turiu ir D.Barono, D.Mačiulio knygą „Pilėnai ir Margiris. Istorija ir tikrovė“.
x x x
Rumbonyse, kapinaitėse šalia Nemuno, ilsisi daug mano giminės pirmtakų, seneliai ir senelės. Medinė Rumbonių bažnyčia, koplyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažnyčioje yra vertingų XVIII a. paveikslų. Jadvygos Koriavaitės kapo antkapis (baltas marmuras, 1908) – dailės paminklas. Rumbonyse palaidotas vienas iš Alytaus vidurinės mokyklos steigėjų ir mokytojų, tautosakininkas, gimtojo krašto šviesnuolis Adomas Balynas.
…gražioje vietoje Nemuno krante rymo Rumbonys su dvaru, parku ir bažnyčia, pastatyta bemaž pačiame dvare. Rumbonių savininkas buvo savo dora, šviesumu ir pavyzdingu ūkininkavimu išgarėjęs p. Steponas Vyšniauskas.[…} Aplankyti kilnaus kraštiečio nepasisekė, nes neradome jo namie. Ištikti tokios nesėkmės, pasukome į Rumbonių pilies kalno pusę. Jis vadinamas Pilupiu (Pilup – pilis ir upė).
Apie Nemuną, mūsų upių tėva, daug dainų sukurta. Vienos iš jų (Nijolės Tallat-Kelpšaitės žodžiai, Benjamino Gorbulskio muzika) žodžiais pavadinau šį rašinį, nes iš tiesų, kai tik grįžtu į tėviškę, į Alytų, būtinai nueinu prie Nemuno pasigėrėti ir patylėti.
Atsiminimams, susijusiems su Nemunu, Alytumi, Vidzgiriu, Punia ir Punios šilu, nebūtų pabaigos. Todėl šį tekstą, pailiustruotą nuotraukomis, baigiu Adomo Mickevičiaus žodžiais:
O Nemune sraunus! Kiek metų nutekėjo:
Kiek laimės ir džiaugsmų, kiek lūkesčių praėjo!
Vaikystė jau seniai nuskendo Nemune!
Labai dažnai prisimenu ir kito, jau mūsų laikų poeto – Pauliaus Širvio – žodžius: Su Nenunu buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus. Poetas tada negalėjo įsivaizduoti, kad gali nebūti Nemuno. Dabar, kai Lietuvos priešai pastatys Astravo atominę giltinę, ir Nemuno, ir mūsų gali nelikti.
Žmonės jau visą vasarą vaikščiojo Anykščių šilelio pušų viršūnėmis. Susidomėjimas pranoko lūkesčius.
Girdėjau, kad Merkinėje pastatytas bokštas, nuo kurio Nemunas, pušynai – kaip ant delno. Ir Metelio ežerą galima pamatyti iš aukštai. Ir pėsčiųjų tiltas Alytuje per Nemuną jau nutiestas. Reikia viską pamatyti, juo labiau, kad šių metų spalio mėnesio dienos tokios gražios. Vėsokos, bet saulėtos, kartais padūmavusios.
Merkinės bokštas išties aukštas, tvirtas, patogus užkopti. Gaila, kad Merkinės miestas nuo tos vietos vos vos matomas…
Iki šiol kasmet bent po kartą kitą aplankau gimtąjį Alytų ir jo apylinkes. Kiekvieną savo gyvenimo kelią jau beveik nuėjusį žmogų atsiminimai kviečia pabraidyti seniai užžėlusiais takais takeliais, pasidžiaugti permainomis arba pabumbėti: mūsų laikais buvo gražiau, geriau tvarkoma gimtinė.
{Norėdami pamatyti visas 40-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}
Kai kas sakė, kad šįmet bobų vasaros nebus. Buvo, ir visai nebloga. Lietuva didelė, nežinau, ar ji pasiekė pajūrį, šiaurės Lietuvą, bet pietuose, kur man teko tomis dienomis lankytis, ji buvo puiki.
Gamta eina ilsėtis labai gražiai, beveik taip pat, kaip pavasarį bunda. Pavasarį, žinoma, spalvų ir garsų žymiai daugiau, bet ir rudenį jų nemažai, ypač spalvų. Geltonų, šviesiau ir tamsiau rudų, raudonų. Klevai, beržai tiesiog liepsnoja, kad nuolat trumpėjančios dienos būtų kuo šviesesnės.
…Grybaujame pušyne tarp Varėnos ir Merkinės. Burokaraistis. Grybų nedaug, bet vieną kitą baravyką, paberžį, žaliuokę vis dėlto randame. Ne tiek grybavau, kiek grožėjausi šilu ir fotografavau. Pušynas auksinio rudens metu daug gražesnis nei vasarą. Net ūkanotą dieną. Prieš kokį dešimtmetį kitą čia daug kur yra stropiai pasidarbavęs kėkštas: jo paslėptos ir pamirštos ąžuolų gilės išaugo ąžuoliukais, kurie dabar džiugina akį, atkreipia dėmesį, iš tolo šviečia. O štai beržynėlis – čia galima tikėtis paberžių. Netoli kelio aptikau kažkodėl miške įsmeigtą metalinį kryželį. Ką tai galėtų reikšti? Kryželis nesenas, nesurūdijęs, metaliniais lapeliais padabintas. Kažkas gal žino, kad čia buvo perverta miško brolio krūtinė? O gal miško brolis čia buvo taiklesnis už okupantą arba jo pakaliką? Ne man žinoti, nors tą kryželį grybaudamas esu užtikęs ir užpernai…
Kitą dieną aš jau nuostabiame Vidzgiryje. Buvo gražiausia šių metų bobų vasaros diena. Danguje – nė debesėlio. Vėjelis dvelkteli – ir vos vos girdimai „krinta lapas uosio, krinta lapas klevo”… Jokių kitokių garsų. Net keista, kad šiame take ant aukšto Nemuno kranto beveik nesutinku žmonių – juk miestas, gatvė visai netoli.
Sekmadienis, alytiškiai dar miega ir nemato, kaip gražu jų ąžuolyne. Nežinau, ar populiarus dabar Vidzgiris. Mano laikais, prieš penkiasdešimt – šešiasdešimt metų, jis buvo ne tik poilsio vieta pietinės Alytaus miesto dalies gyventojams. Dzūkų soscinė turi daug puikių gamtos kampelių, bet man mieliausias, gražiausias – Vidzgiris. Kaip gal ir tam bėgikui, kuris su manim mandagiai pasisveikino, kaip ir tai šeimynėlei, kuri leido ją nufotografuoti. Pasirodo, tos jaunos alytiškės vyras – prancūzas. Gaila, prancūziškai negalėjau paklausti, ar Prancūzijoje yra tokių puikių vietų kaip ši, prie tykiai tykiai tekančio Nemunėlio. Mano prancūzų kalbos mokytoja Veronika Rėklaitienė jau ilsisi kitame Alytaus miškelyje, o aš prancūziškai dar galiu pasakyti: mill mersi, mill pardon, je ne komprand rien (turbūt parašiau su klaidom)…
Gal atsitiktinumas, bet malonus: tą nuostabią bobų vasaros dieną ne vienas nepažįstamas alytiškis man sakė „labą dieną”. Ne veltui sakoma, kad dzūkai – maloniausi, nuoširdžiausi lietuviai. Tokie ir būkime. Saugokime nuostabią Alytaus apylinkių gamtą. Grožėkimės ja.
Svajoju Nemuną pamatyti ir nufotografuoti nuo pėsčiųjų tilto, kuris, girdėjau, bus pastatytas toje vietoje, kur kažkada, caro laikais, Nemuno krantus jungė geležinkelio tiltas. Bus panaudotos krantuose ir upės viduryje išlikusias to tilto liekanos. O kolei kas Nemuną su auksiniais jo krantais fotografavau nuo Kaniūkų tilto. Dar buvau Rumbonyse, kur ilsisi mano seneliai, dėdės ir tetos, pusbroliai. Ir ten Nemuno krantai auksiniai. Ir ten jis, kaip ties Sudvajais, Vidzgiriu, tykiai tykiai teka…
Netoli Vilniaus žvilgtelėjau į auksu spindinčią Nėrį nuo aukšto kalno…
Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.
Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.
