Seimas, vos patvirtinęs kitų metų valstybės biudžetą, mes visus kitus darbus ir ims aiškintis tarpusavio santykius – ar blogesnė buvo konservatorių Vyriausybė, valdyta Andriaus Kubiliaus, ar socialdemokratų, valdyta Gedimino Kirkilo. Nors yra tūkstančiai neišspręstų problemų, kurios žmonėms daug aktualesnės. Laimei, susiprasta, kad santykių aiškinimąsi reikia atidėti bent jau kol bus patvirtintas kitų metų šalies biudžetas.
Ką gi po jo patvirtinimo planuoja Seimas? 48 parlamentarai siūlo sudaryti laikinąją komisiją, kuri ištirtų, kodėl A. Kubiliaus Vyriausybės laikais buvo padaryta didžiulė finansinė žala valstybei, nes iš bankų skolintasi už milžiniškas palūkanas, kai esą buvo galima pasiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo. Bus ieškomi politikų ryšiai su bankais, kurių naudai buvo priiminėjami sprendimai, kodėl buvo skolinamasi daugiau, negu to reikėjo deficitui dengti ir t.t. Savo ruožtu konservatoriai savo lyderio Gabrieliaus Landsbergio lūpomis siūlo ištirti dar ankstesnės – G. Kirkilo – Vyriausybės veiklą, mat dėl jos neveikimo neva nebuvo pasiruošta 2008-aisiais prasidėjusiai krizei.
Iš principo abiejų pusių kaltinimuose yra tiesos. Tikrai yra už ką kritikuoti A. Kubiliaus Vyriausybę, kurios valdymo pasekmes jaučiame iki šiol – dar nekompensuoti nuostoliai visiems žmonėms, patyrusiems „diržų veržimosi“ politiką, valstybės skola viršija 15 mlrd. eurų ir t.t. Tačiau, kaip teisingai pažymi konservatoriai, tokios kietos „diržų veržimosi“ politikos gal nė nebūtų reikėję, jei prieš tai valdžiusi G. Kirkilo Vyriausybė būtų valstybę parengusi krizei, sukaupusi rezervą, kaip kad pasielgė estai. Užuot darius tai, ekonomikos klestėjimo laikotarpiu buvo išleistas visas „Sodros“ rezervas ir ji net įstumta į skolas. O ir valstybės biudžetas kasmet buvo deficitinis, nors jo pajamos kasmet vis didėjo.
Tačiau ar tikslinga dabar veltis į praeitį, užuot galvojus apie dabartį ir ateitį? Gal geriau tegul politikai savo energiją lieja ne pešdamiesi, o sukdami galvas, kaip, pavyzdžiui, stabdyti emigraciją, nes statistika yra tiesiog šiurpi: šiemet per 9 mėnesius iš šalies pabėgo beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus. Vadinasi, daliai žmonių Lietuvoje yra blogai. Ar jie nebebėgs, jei sužinos, kad praeityje ką nors blogo yra nuveikę konservatoriai ar socialdemokratai? Ir, beje, ar patys politikai tai turi nuspręsti? Juk dešinieji visada sakys, kad blogi kairieji ir atvirkščiai. Kitaip tariant, kas tuo metu turi daugumą, to ir teisybė.
Palikime praeities nagrinėjimą istorikams. Nes Seimo istorijoje buvo ne viena dešimtis, o gal ir ne vienas šimtas laikinųjų komisijų, paskelbusių skandalingas išvadas. Ir kas iš to? Jokių teisinių pasekmių tai nesukėlė. Pavyzdžiui, bene skambiausios išvados buvo dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo. Pagal jas kone visi, prisidėję prie šios kai kurių ekonomistų amžiaus afera vadinamos privatizacijos, turėjo bent jau po kelerius metus atsėdėti už grotų. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Tad ir naujosios komisijos, jei ji vis tik bus sudaryta, išvados bus visiškai bereikšmės. Tuščiai iššvaistyta energija ir sugaištas laikas.
Seime kaip grybai po lietaus gimsta parlamentinio tyrimo iniciatyvos. Dėl galimos finansinės žalos valstybei siūloma ištirti ir įvertinti buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės ir ekspremjero Andriaus Kubiliaus asmeninę iniciatyvą.
Ketvirtadienį 49 įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujantys parlamentarai, tarp jų socialdemokratai, „tvarkiečiai“ ir „valstiečiai“, pasiūlė atlikti parlamentinį tyrimą „dėl galimai padarytos didelio masto žalos valstybei 2009-2012 metais Finansų ministerijai skolinantis iš komercinių bankų už galimai nepagrįstai dideles palūkanas ir neviešu būdu išleidžiant Vyriausybės vertybinius popierius“.
Tai numatantį nutarimo projektą įregistravę Seimo nariai siūlo pavesti atlikti tokį tyrimą Seimo Biudžeto ir finansų komitetui, suteikiant jam laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus.
Tyrimo iniciatoriai siūlo įpareigoti komitetą nustatyti, dėl kokių priežasčių 2009-2012 metais nebuvo skolinamasi iš TVF ir kas konkrečiai priėmė galutinį sprendimą nesiskolinti iš TVF; nustatyti, kodėl 2009-2012 metais Finansų ministerija skolinosi už galimai nepagrįstai didelę palūkanų normą, siekiančią 9,375 proc.
Jeigu Seimas pritartų, būtų aiškinamasi, kaip buvo derinamos skolinimosi sąlygos, nustatomos palūkanos bei skolinimosi terminai. Taip pat būtų siekiama nustatyti politikų ir valstybės tarnyboje dirbusių asmenų ryšius su komerciniais bankais, kurių naudai jie priimdavo sprendimus. Seimo komitetas aiškinsis, iš kokių konkrečiai komercinių bankų 2009-2012 metais Finansų ministerija skolinosi, kokias sumas ir kokiomis sąlygomis. Parlamentinį tyrimą domintų tai, kaip buvo priimami sprendimai, kokie asmenys dalyvavo priimant sprendimus, kas pasirašė sutartis ir ar asmenys, priėmę sprendimus, negavo asmeninės naudos.
Tyrimo iniciatoriai norėtų sužinoti, ar Finansų ministerija, skolindamasi valstybės vardu, turėjo patvirtintas skolinimosi tvarkas ir reglamentus, ar jomis vadovavosi.
Parlamentarai siūlo išsiaiškinti, koks buvo valstybės skolinimosi poreikis 2009-2012 metais; kodėl buvo skolinamasi daugiau, negu to reikėjo deficitui dengti ir skolai grąžinti, ir kokie skolinimosi metu buvo lėšų likučiai.
Seimo komitetas sieks „nustatyti atvejus ir asmenis, kai aukciono dalyviai neteikdavo konkurencinių pasiūlymų aukciono metu, bet vėliau įsigydavo VVP išleistus neviešai; nustatyti asmenis, kurie 2009-2012 m. įsigijo VVP, išleistus neviešu būdu; nustatyti, kokią skolinimosi vidaus rinkoje dalį 2009-2012 metais sudarė VVP, išleisti neviešu būdu“.
Atsižvelgiant į tai, kad pagal Valstybės skolos įstatymą Finansų ministerija atstovauja Vyriausybei skolinantis valstybės vardu, o finansų ministrės pareigas 2009-2012 metais ėjo Ingrida Šimonytė, siūloma nustatyti, ar ji savo veiksmais ar neveikimu nepadarė žalos valstybei, Finansų ministerijai skolinantis iš komercinių bankų už nepagrįstai dideles palūkanas.
Taip pat siūloma įvertinti Ingridos Šimonytės, 2009-2012 metais ėjusios finansų ministrės pareigas, priimtus sprendimus dėl tokios Finansų ministerijos skolinimosi valstybės vardu tvarkos ir Ingridos Šimonytės bei tuometinio Vyriausybės vadovo Andriaus Kubiliaus asmeninę atsakomybę.
Tyrimo iniciatoriai siūlo nustatyti, ar 2009-2012 metais partijoms, buvusioms valdžioje, ar atskiriems politikams nebuvo sudarytos sąlygos pelnytis iš tokios Finansų ministerijos skolinimosi valstybės vardu tvarkos.
Nutarimo projekte siūloma pavesti parlamentinį tyrimą atlikti ir išvadą pateikti Seimui iki 2018 m. balandžio 1 d.
Ketvirtadienį Seimo narys Andrius Palionis pasiūlė šį nutarimo projektą įtraukti į artimiausių Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę. Į kitą plenarinį posėdį Seimas rinksis lapkričio 7 d.
LVŽS vadovas Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Andrius Kubilius kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį ir Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl Ramūno Karbauskio skundo, kuriuo prašoma tirti A. Kubiliaus, TS-LKD frakcijos seniūno Gabrieliaus Landsbergio ir Rasos Juknevičienės pasisakymus Seimo salėje svarstant Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sudarymą.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiui R. Karbauskiui nepatiko, kad TS-LKD frakcijos nariai savo pasisakymuose kritiškai vertino jo ir jo vadovaujamos partijos veiksmus bei pasiūlymus, susijusius su VRK sudarymo nutarimu birželį.
„Noriu priminti, kad Konstitucijos 62 straipsnyje yra nustatyta: „Seimo narys už balsavimus ir kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.“ Mano įsitikinimu, tiek R. Karbauskio skundas Etikos ir procedūrų komisijai dėl mūsų pasisakymų, tiek Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimas tirti šį skundą yra specifinė Seimo narių persekiojimo už jų kalbas Seime forma, o tai griežtai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl prašau ištirti ir įvertinti Seimo nario R. Karbauskio veiksmus, skundžiantis dėl kitų Seimo narių pasisakymų Seime, ir nustatyti, ar juose nėra Seimo narių persekiojimo dėl jų kalbų Seime požymių“, – teigė A. Kubilius.
Parlamentaras taip pat prašo ištirti, ar Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendime tirti ir svarstyti Seimo nario R. Karbauskio skundą dėl kitų Seimo narių pasisakymų nėra šių Seimo narių persekiojimo dėl jų pasisakymų Seime požymių.
Šis traukinys – ir modernus, ir greitas, ir gražus. Ar Lietuva panaši į šią Vyčio ženklu papuoštą transporto priemonę? Slaptai.lt nuotr.
Įdomus politinės raidos atvejis ištiko Lietuvą. Valdžios elitas struktūriškai atsiskyrė nuo visuomenės. Tai reiškia, kad daugumos Seimo ir Vyriausybės narių įsitikinimu, jeigu jiems per rinkimus tauta suteikė mandatą valdyti valstybę (jie pelnė daugumą balsų) – tai to mandato galia yra absoliuti, leidžianti daryti tai, ką dauguma bei jos paskirta vyriausybė sumano.
Nuo šiol valdžios elitui priklauso tik įvairios frakcijos Seime, o politinių partijų vaidmuo tampa vien instrumentiniu – sudaryti sąrašą žmonių, kurie į valdžios elitą galėtų pretenduoti.
Politinė virtuvė dažniausiai nebūna graži ir sterili – tai neplauti indai suslepiami, tai pirštines pamirštama nusiimti, tai šiukšlių dėžė pradeda skleisti kvapą. Visa tai dar būna pataisoma, tik kai pasirodo tarakonai, tuomet jau prasti popieriai, nuodyk juos nenuodijęs, jei su kaimynais nesusitarsi bendrai imtis kovos veiksmų, nešvaros, apsileidimo ir skurdo vabaliukais neatsikratysi. Kartais panašūs į tarakonus padarai apsigyvena ir žmonių sąžinėje, vieni žmonės su jais apsipranta, susitaiko, kiti jų ir nepastebi, ir labai retai pasitaiko atvejai, kai bandoma sieloje susikaupusias šiukšles iššluoti. Fundamentali užduotis ir iššūkis kiekvienam atskiram žmogui, dviem žmonėms – šeimai, o ką jau kalbėti apie žmonių grupę, kai reikia visiems susitarti – valomės ir einame toliau, ar murkdomės ir laukiame apvaizdos malonės.
Socialdemokratų partijos tarybos sprendimas trauktis iš valdančiosios koalicijos nenustebino. Tokia baigtis buvo prognozuota. Jau sprendimo išvakarėse susidėlioję partijos skyrių balsai rodė, kad įvyks tai, į ką sunkiai, braškėdama, tempdama kartu ir visas šiukšles, ir valymo įrankius naujojo partijos vadovo vedama politinė organizacija po truputį judėjo.
Kompartijos pakasynos
Nors vienos iš Lietuvos partijų vidiniai sprendimai lyg ir neturėtų užimti pagrindinio visuomenės dėmesio lauko, tačiau, šiuo atveju, taip nenutiko. Apie socialdemokratų pasirinkimus rašė, vertino, dalinosi įžvalgomis bemaž visi žymesni politologai, politikos apžvalgininkai, politikai. Būtų galima apsiriboti tų apžvalgų sąrašu, pateikti apibendrinimus ir gilintis į kitas šios dienos aktualijas, kurių visada apstu. Apie socialdemokratus jau pakankamai daug ir taikliai pasakyta. Tačiau verta atkreipti dėmesį į filosofo, signataro, vieno iš Sąjūdžio lyderių Broniaus Genzelio straipsnį, paskelbtą Delfi informaciniame portale „Nerimas dėl nestabilių mūsų partijų“, kuriame gal ir nėra gilių įžvalgų, tačiau yra faktų. B. Genzelis jam būdingi stiliumi netikėtai nutraukia paklodę nuo saugiai snaudžiančio partinio komunistinio – socialistinio elito. Kas iš kur, kas su kuo ir pan. Kadangi šiuose procesuose pats B. Genzelis dalyvavo, jo pateikiamos informacijos autentiškumas abejonių nekelia, nors ir nėra malonus, kaip ir bet koks kitas knaisiojimasis po svetimus baltinius.
Tačiau tų baltinių nežinant sunku atsirinkti, iš kur atsirado ir kokiais smuikais grojo Gediminas Kirkilas, Irena Šiaulienė, Juozas Bernatonis ir kt. iš Sovietinės Lietuvos terpės kilę antrojo kompartijos ešelono veikėjai, o kai primenamas ir atskleidžiamas jų partinės nomenklatūrinės karjeros kelias – tai kas vyko kelius dešimtmečius Lietuvoje ir tai kas įvyko dabar, kai keli elitiniai socialdemokratų nariai nusprendė parodyti kitiems partiečiams užpakalius, atrodo nuosekli ir, ko gero, teisinga šios grupės vaidmens valstybėje pabaiga. Jokiu būdu ne finalas, agonija dar tęsis ir dar visokių netikėtumų gali ištikti, juolab ir valdžioje ši grupelė dar bus mažiausiai 3 metus. Tačiau kvietimai į komunistinės partinės nomenklatūros pakasynas jau išsiųsti ir anksčiau ar vėliau jie pasieks adresatus.
Pozityvių galimybių langas
Prie permainos, kuri įvyko socialdemokratų partijoje, derėtų stabtelti dėl dar vienos priežasties. Permainos reikšmės svoris visuomeninės sanklodos procesui Lietuvoje gali būti ilgalaikis ir reikšmingesnis nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Tai, kas įvyko socialdemokratų partijoje, gali tapti tam tikru gilesniu valstybės politikos ir visuomeninių santykių raidą ištikusiu lūžio tašku: pozityviu, jeigu ši partija susidoros su jai tekusiu iššūkiu; negatyviu, jeigu šios politinės organizacijos ambicija iš esmės atsinaujinti pasirodys tik kortų namelis, kuris, ištraukus vieną kortą, pradeda ir visas byrėti. Šiuo atveju, tai kas įvyko, net ir nebūtų joks lūžio taškas, o tik duobė ritantis nuo kalno, kuri ritimąsi pristabdo, bet nesulaiko.
Socialdemokratų partijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl socialdemokratų sprendimas (lūžio taškas) gali būti pozityvus, atsakyti galima atidžiau pasigilinus į socialdemokratų partijų idėjas, vertybes, tradicijas Europoje. Be abejo, rastume ten ir revoliucionierių, įvairiausių šrioderizmo atvejų ne tik Vokietijoje, bet ir kt. Europos ir pasaulio šalyse, tačiau jie bemaž visi yra susiję su dvipolio pasaulio laikotarpiu, Sovietų valstybės sugebėjimu įtakoti demokratinėse šalyse funkcionavusias socialdemokratų partijas. Kad kai kurios jų išlaikė ryšių tęstinumą su pagrindine Sovietų Sąjungos teisių, turtų, teritorijų ir ginklų perėmėja Rusija, užmerkdamos akis, kai socialdemokratines idėjas pakeitė paprasčiausias finansinių arba kitų galios priemonių įgijimo suinteresuotumas, nepaneigia tų socialdemokratinių partijų nuopelnų savo šalims ir savo šalių piliečiams, kur socialdemokratai egzistavo savarankiškai, juos būrė vertybiniai, o ne kieno nors iš šalies primesti pasirinkimai.
Pavyzdį turime, jis šalia – skandinaviškas socialdemokratijos modelis. Socialinės gerovės valstybės, kurios per kelis dešimtmečius susiformavo visose Skandinavijos šalyse, atitinkami valstybės funkcijų, atsakomybių, valdymo mechanizmai buvo sistemiškai įdiegti būtent valdant socialdemokratams, kurie metai iš metų, kadencija po kadencijos laimėdavo rinkimus, o tai rodo, kad visuomenėje ši politinė organizacija pasitikėjimą pelnydavo, todėl, kad piliečių lūkesčius išpildė. Be abejo, socialdemokratų pergalės nebuvo absoliučios, jie irgi turėdavo sudaryti koalicijas, į valdžią netgi ateidavo skandinavų centristai, suformulavę socialiberalią politinę doktriną, kuri pas juos pasirodė gyvybinga ir socialinės gerovės valstybėse kūrimuisi nesutrukdė. Skandinavų socialdemokratų idealizuoti nederėtų, tačiau jų nuopelnai savo šalims nepaneigiami.
Partiniai pasirinkimai ir apsisprendimai
Po įvykusių permainų Lietuvos socialdemokratams atsiveria galimybė formuoti vertybės pagrįstą politinę partiją, neišradinėjant ypatingų dviračių, bet pasigilinant ir perimant giminingų politinių jėgų patirtį ir modelius iš kaimynų, pradedant skaidrumo reikalavimais savo nariams, visuomenės įtraukimu į sprendimų priėmimus, baigiant socialinių, kultūrinių, ekonominių, mokestinių modelių formulavimu ir instaliavimu.
Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.
Socialdemokratai dabar turi galimybę savo strategiją Lietuvai sukurti, ieškoti kelių, kaip pelnyti visuomenės pasitikėjimą ir, jeigu jiems tai pavyks, diegti šiomis vertybėmis pagrįstus funkcinius modelius į valstybės valdymo sistemas. Kad tai tėra utopija – pasigirs skeptikų, kritikų balsai net iš tų pačių Skandinavijos šalių arba iš tų šalių bankų, taip tikrai nutiks, tačiau jei partija neišradinėdama dviračių pradės sistemiškai konstruoti ir modeliuoti socialdemokratinėmis vertybėmis pagrįstą valstybės valdymo sistemą, nuo strateginių sprendimų iki smulkmenų, kritika ir skepticizmas pozityvaus prado tikrai nesunaikins. Kaip jiems seksis – tai jau sugebėjimų ir kompetencijos klausimai, tačiau svarbiausias momentas vis viena yra apsisprendimas kurti valstybę ne sau, politiniam ir kt. elitui, o šalies piliečiams. Tai ir būtų tikrasis Socialdemokratų partijos atsinaujinimas.
Socialiai orientuotos politikos niša Lietuvoje yra, apie tai signalizuoja visuomenės gerovės skirtumų aktualizavimas, didėjantis atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių, net ir vadinamasis vidurinysis sluoksnis, Lietuvos atveju, neperlipantis kt. Europos šalių skurdo vidurkio ribos kalba apie tai, tad visuomenės nusiteikimas kapstytis iš šios duobės tikėtina, kad būtų gana natūralus. Pagrindinis klausimas, ar Socialdemokratų partija pati sugebės pas save vertybinius pasirinkimus susidėlioti ir ras būtų tai pristatyti visuomenei. Tai, ką siūlo ir siūlė iki šio į valdžią ateinančios partijos, buvo arba nieko iš esmės nekeičiantys kosmetiniai sprendimai, ar menkai paslėptas populizmas – tikrosios utopijos, kurios pavyzdį matome ir paskutinius rinkimus laimėjusiųjų Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atveju.
Būti ar nebūti
Todėl šis socialdemokratų partijai tekęs iššūkis, kurį šiuo metu dažniausiai socialdemokratų oponentai įvardina kaip problemą ir net partijos subyrėjimo grėsmę, gali tapti lūžio tašku, ne tik šios partijos, bet ir visos valstybės gyvenime. Socialdemokratai turi skyrius visoje šalyje, partija viena iš skaitlingiausių, demokratinės taisyklės, kaip parodė pasitraukimo iš koalicijos atvejis, joje galioja. Be abejo, iššūkiai bus nemenki, į šią partiją žmonės atėjo įvairių motyvų vedami, dalis jų, matyt, į šią partiją įstojo todėl, kad matė protekcionizmo galimybes, įvairias ekonomines ir kt. naudas, ir kokia dalis socialdemokratus rinkosi vertybiniu pagrindu, sunku būtų atspėti. Tačiau jei ta „vertybininkų“ dalis bus pakankamai aktyvi, ryžtinga ir konstruktyvi, sugebės užduoti toną, kiti prisitaikys arba natūraliai nubyrės.
Ypač svarbu, ar Gintautui Paluckui, naujajam partijos pirmininkui, užteks valios, ryžto ir išminties sutelkti komandą ir suformuoti partijos veiklos vystymo modelį, kuris leistų žengti žingsnį į priekį žinant, kokie bus dar 2–3, o gal ir visi 5 žingsniai 3–4 metų, o gal ir 10–15 metų laikotarpiui. Tokiu atveju, iš pirmo žvilgsnio ne toks jau reikšmingas apsistumdymas vienoje partijoje, galėtų tapti realiu lūžio tašku Lietuvos politikoje. Jei socialdemokratams atsiveriančios socialinės gerovės kūrimo poreikio nišos visuomenėje užimti nepavyks, ją užims kitos grupės. Tikėtina, kad jos bus kelis kartus labiau marginalios ir populistinės nei socialdemokratų partija savo blogiausiais laikais, kai socialdemokratines vertybes buvo privatizavę keletas dabartinės socialdemokratų frakcijos Seime veikėjų.
Tai, kad socialdemokratai pasitraukė iš koalicijos, šiuo atveju, tėra tik savaitės ar dviejų politinės rutinos įvykis. Reikšmingiau, kad socialdemokratai ne tik pasitraukė iš niekur nevedančios bendrystės su valstiečiais ir žaliaisiais, bet ir atsikratė neoliberalaus, socialdemokratijos idėjas ir partiją iš vidaus griovusio balasto. Kad su pasitraukusiųjų 14-uku atsinaujinti Socialdemokratų partija perspektyvų netūrėjo – kuo toliau, tuo darosi akivaizdžiau. Ar pradėtas veiksmas bus užbaigtas, ryžtas neišsisems, nebus užgesintas, kuriuo keliu suks socialdemokratai – netrukus pamatysime, jeigu jie, pagal vidines partijos taisykles, baigs pirmojo svetimkūnio socialdemokratijos ideologijoje išoperavimo procedūrą. Jeigu to padaryti nepavyks – visos kalbos ir lūkesčiai liks tik tuščias oro drebinimas ir kito galimo pozityvaus ateities scenarijaus Lietuvai teks palaukti.
Vis dėlto norėtųsi būti optimistu ir patikėti, kad pokytis, kurio poreikį iki šiol įvardindavo ir bejėgiškai skėsteldami rankomis pripažindavo dauguma į Lietuvos politikos sistemą besigilinančių specialistų, anomalija, kai socialdemokratų partija vykdo stambiajam verslui pelningą, bet didžiajai daliai visuomenės naudos neduodančią politiką, galimai prasidėjo.
Konservatorius sutelkė priešai
Ar pokyčiai pas socialdemokratus paskatins ir kitas partijas atsinaujinti – klausimas atviras ir labai įdomus, pirmiausia, ką gi reikštų atsinaujinimas kitose partijose?
Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo Andriaus Kubiliaus sprendimai. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos politinės sistemos formavimosi pradžioje dažniausiai formaliai pasirinktos partijų ideologijos, dažniau tik jų pavadinimai, o ne idėjinės orientacijos, atitinkamai skatino formuotis ir formalioms struktūroms, be vertybinio turinio.
Konservatorių partiją labiausiai telkė išorinis veiksnys – priešas rytuose. Kai tikras ar tariamas priešas nurimdavo, jis būdavo pakurstamas arba ta kurstymo, gąsdinimo ir skaldymo politika užsiimama Lietuvoje. Užsižaidus politinius dividendus nešančia veikla, dažnai net būdavo pamirštama savęs paklausti, ar tai, ką partija daro ir skelbia, tikrai naudinga šaliai ir jos piliečiams, kurių interesais pirmiausia ir derėtų esančiai tiek valdžioje, tiek opozicijoje partijai rūpintis. Konservatorių partija, kaip ir socialdemokratai, taip pat turi labai sunkų savąjį „balastą“, kurį tempiasi nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios ir kuriuo, kol yra gyvų tuos laikus prisimenančių, tol taip lengvai neatsikratys.
Iš vienos pusės, partija dar turi iš tų laikų, Nepriklausomybės pradžioje susibūrusių ir konservatoriams ištikimų savo šalininkų, bet iš kitos pusės – turi ir nesutaikomų priešininkų. Su šia partija siejamas ne tik agrarinės valstybės potencialo sugriovimas, bet ir visuotinė valstybės piliečių turto vagystė, kuri per įvairius privatizavimo mechanizmais buvo įvykdyta. Nors laimėjo iš tos privatizacijos ne tiek konservatoriai, kiek šiuo metu iš socialdemokratų pas valstiečius ir žaliuosius migruojanti, dar su sovietinių laikų Komunistų partija sietina grupė bei kt. 1992–1996 m. valstybę valdę Demokratinės darbo partijos nomenklatūriniai veikėjai, tačiau modelius ir instrumentus, kaip tą valstybės turtą pasiimti, jiems į rankas įdavė būtent konservatoriškoji politikų grupė.
Fatališki atsitiktinumai, tačiau konservatoriams valstybę valdyti pasitaikydavo per krizes, su kuriomis jie susidorodavo tokiu būdu, kad visas negandas užkraudavo ant visuomenės pečių – vartotojų, pensininkų, dirbančiųjų, kurių padėtis konservatorių valdymo laikotarpiu ne pagerėdavo, o reikšmingai pablogėdavo, jų valdymo metu vyko ir žymus socialinių visuomenės sluoksnių pasidalinimas, lydimas biurokratinio valstybės valdymo aparato augimu.
Krikščionys demokratai ar liberalai?
Andrius Kubilius. LRS nuotr.Gediminas Vagnorius
Krikščionių demokratų sparnas, kurio vertybinės orientacijos galėtų būti lygintinos su Vokietijos krikščionių demokratų partijos išpažįstamomis vertybėmis, reikšmingo vaidmens ir įtakos konservatorių partijoje niekada neturėjo.
Pernelyg didelė personalijų įtaka organizacijoje (Vytauto Lansbergio, Gedimino Vagnoriaus, Andriaus Kubiliaus) neleido formuotis demokratinėms politinės organizacijos struktūroms, o partijos vadovų ydos ir trūkumai, tapdavo ir partijos trūkumais.
Tai, ką matome šioje partijoje šiuo metu, iš esmės nuoseklus rezultatas, kai judama be ideologinių vertybių sistemos, o paskui sudėtingo ir prieštaringo charakterio, anaiptol ne visada apie piliečių gerovę pagalvojančius lyderius ar lyderių statytinius, kokie jauni ir gražūs bebūtų. Ramiam politikos ir ekonomikos užutekiui tokia monarchistinių savybių turinti organizacija tiktų, bet ne tiems iššūkiams, su kuriais Lietuva susiduria šiuo metu ir jau kelis kartus susidūrė praeityje ir be abejo, dar susidurs.
Dabartinių, jaunesnės partinės kartos konservatorių pastangos persivilioti liberalių pažiūrų rinkėjus, iki tol rėmusius Liberalų sąjūdį, turi ribotas galimybes, pirmiausia todėl, kad konservatorių partijoje tikrų liberalų nedaug tėra, tačiau yra keletas gana tikrų krikščionių demokratų, tad tarpusavyje jų vertybinės sistemos nelabai iš viso yra suderintinos. Kai vienoje partijoje susitelkia „kairieji ir dešinieji“, jie gal ir galėtų veikti turėdami absoliučią daugumą valdžioje, tačiau tokį pasitikėjimą konservatoriai vargu ar kada nors pelnys, be to, tokia partija yra iš prigimtiems nenuosekli, priklausomai, kuris sparnas partinėje struktūroje užims vadovaujančias pozicijas, tokią politiką būdama valdžioje ir vykdys.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš kitos pusės, liberalų viliojimas vyksta tuo pačiu, jau nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo laikų, su šios partijos elitu sietinu, tad, matyt, jam būdingu būdu – ne idėjomis ir potencialu, bet intrigomis, kuriomis galima įtarti ir naujojo partijos lyderio atsiradimui galimybių sukūrimą, o ir dabartinę Liberalų sąjūdžiui „padovanotą“ krizę. Iš vienos pusės – tai būdinga daugelio politinių organizacijų savybė, juk apie politiką sakoma, kad ji ne baltomis pirštinėmis daroma, bet kai tos pirštinės jau pernelyg susitepa, darosi koktu ir rinkėjas, ypač liberalių pažiūrų, nelabai norės su tokiais partiečiais sveikintis ir juo labiau už juos balsuoti. Negalima teigti, kad konservatorių partija negali atsinaujinti, tačiau tai įvyks tik tada, kai ši politinė organizacija išties apsispręs, ar jie yra liberalai, ar konservatoriai, ar krikščionys demokratai.
Liberalų sąjūdžio perspektyvos
Apie kitos politinės partijos atsinaujinimą – korupcijos krizę išgyvenantį Liberalų sąjūdį svarstyti šiuo metu sudėtinga, juolab prognozuoti, kur toks „atsinaujinimas“ partiją vestų. Nors liberalus būtų galima pavadinti netgi tradicine, nuėjusią jau ilgą vystymosi kelią pačioje Lietuvoje partija, turinčia ištikimo elektorato atramą visuomenėje, tačiau kokios šios „ištikimosios“ grupės vertybės ir interesai, vargu ar ir pati Liberalų sąjūdžio vadovybė visiškai suvokia. Evoliucija nuo laukinio libertalizmo pradžioje iki neoliberalizmo šiandien paliko pėdsakus Lietuvos liberalų partijos vystymosi raidoje.
Ne tik pripėdavo, bet pasiliko ir labai įvairiai liberalias vertybės suvokiantys ir jas remiantys žmonės. Kūrimosi laikotarpiu pas liberalus telkėsi asmenybės, įsivaizdavusios, kad atstovauja individualioms, neliečiamoms ir svarbiausioms asmens laisvėms, visuomenės grupei, kuri tokia stipri, kad jai tiesiog turi pasisekti. Kadangi sekėsi kaip ir visiems žmonėms, vidutiniškai, teko tą sėkmę pirkti, sumokant labai brangią kainą – atiduodant pirkėjui, kokiu koncernu jį bepavadintum, pačią asmens (ir pirmiausia savo paties) laisvės idėją. Mechanizmai, būdai, kaip partija gali atsinaujinti yra, vienas jų, surasti politinį veikėją, kuris visuomenės akyse reprezentuotų dorybės ir skaidrumo įsikūnijimą, išrinkti jį partijos pirmininku.
Dabar šiai rolei visiškai tiktų Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius, tačiau atsargos generolas V. Gailius, ne a. a. Leonidas Donskis, apie partijos identiteto paiešką ir savo vaidmens kuriant Lietuvos valstybę suformulavimą, kalba V. Gailiaus atveju neitų, o eitų kalba nebent apie partijos ilgesnį ar trumpesnį išlikimą.
Valstiečių ir žaliųjų vertybės margos ir nenuspėjamos
Tikriausiai nei kalbėti neverta apie tokius darinius, kaip „Darbo partija“, „Tvarka ir teisingumas“, „Naujosios sąjungos“ likučiai, Lenkų rinkimų akcija ir krikščioniškų šeimų sąjunga. Šios partijos turi išskirtinių bruožų, tarkim, Darbo partija savo gretose neturi darbininkų ir pan., turi asmenybių, tarkim, Rolandas Paksas, bet iš esmės tai panašūs dariniai į šiuo metu valstybę valdančią Valstiečių ir žaliųjų sąjungą.
Politinio darinio modelį, kuris dabar yra valdžioje, netgi įvardinti kaip partiją būtų sudėtinga. Kas tie valstiečiai ir žalieji: žemvaldžių ir dolerių spalvą gerbiančių asmenų sąjunga, ūkininkų ir gamtos gynėjų sąjunga, oligarcho ir policininko sandėris ir t.t.? Kokios vertybės juos sieja, kaip jie įsivaizduoja ne tik savo pačių, bet ir kitų valstybės piliečių socialinę gerovę, jų teises ir pareigas, galimybes? Atsakymų į šiuos klausimus nėra ir nėra kam į juos šioje organizacijoje atsakyti.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kalbėti ir įvairias pozicijas dėstyti gali Saulius Skvernelis, Ramūnas Karbauskis, Viktoras Pranckietis ar kt. partijos nariai, bet tai bus jų asmeninės, o ne partinės – politinės nuostatos. Jeigu prisiminus šios partijos formavimosi istoriją, kai kuriuos vertybinius orientyrus būtų galima atspėti, tarkim, agrarinio šalies vystymosi reikšmės suvokimas, regionų vaidmens reikšmė, tačiau tai sunkiai sietini su kokia nors vertybių sistema dalykai, o jei ir buvo sietini bent jau su interesų grupėmis, tai po pirmųjų šio politinio darinio valdymo metų, urėdijų ir kt. reformų, vis labiau aiškėja, kad tai jau „būtasis laikas“.
Potencialo ši organizacija egzistuoti valstybės politinėje sistemoje ir įnešti pozityvų indėlį turėjo, bet, matyt, prisikvietusi, kad laimėtų rinkimus į savo gretas iš visokių sričių, visokiausių žmonių, kurių galiausiai susibūrė Seime daugiau nei partijos senbuvių, ji savo identiteto užuomazgos orientyrus negrįžtamai prarado.
Šiuo metu valstiečiai ir žalieji vadovaujasi premjero primestu policijos ar kt. statutinėms tarnyboms ir ten galiojantiems santykiams būdingu valdymo modeliu, kur kita nuomonė gali egzistuoti, bet privalo netrukdyti ir nedisonuoti su ta nuomone, kurią pareiškia laipsniu aukštesnis veikėjas.
Dar daugiau painiavos įneša žaliųjų vardo prisiklijavimas, kai jų gretose nėra ne tik kad tradicinių gamtos gynėjų, tačiau nėra net ir gamtos mokslą daugiau ar mažiau išmanančių specialistų. Šokiruoja tai, kad pati partija dėl to jokios problemos nemato, ką demonstruoja ir jų lyderis (ko gero, išsilavinęs agronomas ir sėkmingas verslininkas), kai imasi vadovauti kultūrai. Vertybiniai dalykai šioje partijoje turėtų būti taip toli paslėpti senųjų partijos narių pirkelių užkambariuose, kad iki kitų rinkimų jie ten ir baigs sudūlėti.
Kai nėra jokių vertybių – tinka bet kokios
Galimas variantas, kad į Valstiečių ir žaliųjų politinį darinį integruosis ir socialdemokratinių idėjų atsižegnojusi partijos dalis – socialdemokratų frakcija. Kadangi dabartis valdantysis darinys neturi savo ideologijos, gali į save integruoti bet kokių pažiūrų ir įsitikinimų asmenis, gali jam kokį nors patraukliau skambantį idėjų rinkinį pasiūlyti ir kas nors iš šalies, tie patys G. Kirkilo, I. Šiaulienės, J. Bernatonio vedami „socialdemokratai“. Populistinių darinių galimybės Lietuvos politikos rinkoje, regis, beribės – tai jau ne pirmi metai, ne per pirmuosius rinkimus patiriame. Be abejo yra ir valstiečių ir žaliųjų sąjungoje žmonių, kurių ketinimai gal ir geri, vienas jų netgi šioks toks lyderis – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Tačiau ką gi jis nuveikė su savo gerais ketinimais? Pabandė, bet iš įtakingesnių politinio darinių veikėjų sužinojo, kad niekam jo geri norai nerūpi ir daugiau, regis, net ir trečiasis asmuo valstybėje entuziazmą demonstruoti savo meilę Tėvynei ir žmonėms, prarado, nes žymiai saugiau elgtis pagal tikrųjų politinio darinio vadų pateiktą darbotvarkę ir taip išvargti iki kadencijos pabaigos.
Iš įvairių visuomenės grupių ir grupelių susidaręs politinis junginys atsinaujinti negali. Keistis gali bet kuria kryptimi, tačiau nei vieno iš šių pokyčių atsinaujinimu nepavadinsi, nebent taip būtų galima įvardinti šios sąjungos susiformavimą į kažkokią grupę, priklausomai kaip politikos kortos sukris arba, kuri iš ten susirinkusių grupelių pradės dominuoti, tačiau iki šiol požymių apie identiteto paieškas ar bent jau tokios siekiamybės Valstiečių ir žaliųjų sąjungos darinyje dar nepastebėta. O teigti, kad tai postmodernaus amžiaus postmodernus politinis darinys – partija, galima tik labai žiauriai juokaujant.
Geri ir prasti scenarijai
Šiuo metu turime unikalią situaciją ir atvejį politinės raidos istorijoje, kai koalicija Seime egzistuoja, bet Lietuvoje tokios nebėra. Tačiau yra galimybė, kad Lietuvoje atsiras prielaidos formuotis politinei jėgai – partijai, kurios vertybės sutaptų su politinės jėgos tradiciniu pavadinimu, o deklaruojami tikslai sutaptų su realizuojamais veiksmais.
Lietuvoje, ko gero, tokios situacijos dar nebuvo, nes arba partijų ideologijos buvo įvairių kūrėjų (dažniausiai prastesnių nei rašė Valstiečių ir žaliųjų programą) tik parašytos, bet nesuvoktos, partijų pavadinimai iš viso buvo sugalvojami ne tam, kad nurodytų ir reprezentuotų esmę, bet, kad geriausiu atveju atitiktų patrauklaus „prekės ženklo“ kriterijus, o blogiausiu – tiesiog klaidintų mažiau išprususį rinkėją.
Modernūs tualetai. Slaptai.lt nuotr.
Jei atsiras viena stipti tradicinė partija, kitoms teks pasislinkti į savo nišas, tad netiesiogiai – tai gali pastūmėti ir visą politinę partinę sistemą nuoseklesnio susibalansavimo link ilgesniam nei naujų 27 metų laikotarpiui. Viena 27 metų valstybės formavimosi kelio atkarpa jau įveikta, rezultatų yra gerų ir blogų.
Galėjo būti žymiai geresnių, bet praeities jau nepakeisi, o ateityje galimi ir optimistiniai, ne tik pesimistiniai scenarijai. Deja, ne daug ką gera galima pasakyti apie likusius 3 šios Seimo kadencijos metus, o per tą laiką įvyks dar ir savivaldybių, europarlamento, prezidento rinkimai, tad trumpuoju laikotarpiu optimistinių scenarijų būtų gana sudėtinga ieškoti.
Kol kas pigus populizmas pagardintas kompetencijos stoka, taip veržiasi per visas valstybės valdymo loteriją laimėjusiųjų siūles, kad yra pavojus, jog šiuos smulkius populistus pakeis kiti, tik dar prastesni.
„Zapad“ ir pokyčiai
Yra įdomių žinių už rytinės Lietuvos sienos. „Zapad“ pratybos, kaip teigia Baltarusijos prezidentas, baigėsi, traukiniai su Rusijos karine technika ir kareiviais išvykta. Tačiau Rusija atsiuntė į Minską savo specialiąsias pajėgas, kaip teigiama, jos treniruojasi drauge su Baltarusijos specialiosiomis pajėgomis.
Ginklai, ginklai, ginklai. Slaptai.lt nuotr.
Tarptautiniai politikos analitikai prognozavo, kad jei ir bus Rusijos agresijos proveržis, šiuo metu eilėje pirmiausia turėtų būti Rusijos sąjungininkai ir mūsų kaimynai gudai. Galbūt šįkart, skirtingai nei Gruzijos karo ir Krymo aneksijos atvejų, tarptautinės politikos žinovai nebeklysta ir suvokia, su kokia šalimi turi reikalų. Rusijos specialiųjų pajėgų vizitas Minske į tokią schemą telpa. Jei galimybių lango pasaulio politikos vyksmo procesuose neatsiras, tikriausiai pas kaimynus nieko neįvyks. Tačiau šturmo grupių patirtis, susipažinimas su nauja įdomia aplinka, vietovėmis, kur gali tekti darbuotis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms gali praversti. Kaimyninės šalies diktatorius, užuominą atsiųstą artimiausio savo sąjungininko, be abejo, suprato, niekur nuo savo saugomų rezidencijų nei „Zapad“ pratybų metu, nei joms pasibaigus nutolti nesiruošia.
Pažiūrėjus į kaimynus, kaip ten bebūtų, Lietuvos privalumai – akivaizdūs. Grėsmės, kad vieną rytą nubustume pasikeitus valdžioms šalyje, nėra, demokratijos taisyklės visgi daugiau ar mažiau galioja. Bet nevilties, kad dar 3 metus teks nubusti su ta pačia valdžia ir su prie valdiškų kėdžių prilupusiais „politiniais“ veikėjais, esama.
Turi tie politikai Dievo dovaną – sugadinti šventę. Štai būtų galima pakiliai rugsėjo 1-ąją sutikti, bet reikės skubiai istorijos vadovėlius perrašinėti, jei netikėtai sutars skelbti prof. Vytautą Landsbergį Lietuvos prezidentu. Moksleivių negalime klaidinti, ką jie savo anūkams, kai užaugs ir pasens, papasakos.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva 1990 –1992 m. buvo parlamentinė Respublika. Visi, kuriems daugiau nei 40 m., – tai prisimename. Todėl, kad 1990 m. į Aukščiausią tarybą parlamentarus jau iš 2–3 kandidatūrų rinkome, 1991 m. sausio 13-ąją, televizijos bokštą, parlamentą gynėme. Buvome pasiryžę ginti ir parlamentarus, tarp jų ir prof. V. Landsbergį, aukščiausios tarybos pirmininką. Tokių dalykų nepamirši.
Tačiau žmogus labai norėjo būti ne tik pirmininku, kaip koks kolūkietis, bet prezidentu. Konstitucijoje bendražygiai įteisino prezidento instituciją, netgi amžiaus cenzas specialiai kilsteltas, kad nepakliūtų kitas tuo metu į populiarumo viršūnę bekylantis politikas. Kai prezidentu tapo visai trečias asmuo – buvęs Lietuvos Komunistų partijos sekretorius Algirdas Brazauskas, profesorius nepasidavė, bandė prezidentu tapti 1997 m., surinko 15 proc. balsų, tad ir netapo. Bet atkaklumo iš jo neatimsi, nepasidavė, norėjo tapti prezidentu įstatymo nutarimu, tačiau tam nepritarė Konstitucinis teismas.
Ko gero būtų ir palaidojęs svajonę, tačiau dabartinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis ėmė ir nusprendė, kad galėtų visgi prof. V. Landsbergis būti tuo prezidentu. Balsų nutarimui kaip tik užtektų, sudėjus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Konservatorių frakcijų balsus, gal dar liberalai ir lenkų rinkimų akcijos krikščioniškos šeimos palaikytų, gal dar kas nors. O ir pačiam V. Pranskiečiui būtų solidu, nors vienas iš išbuvusių parlamento pirmininkų būtų buvęs prezidentu – tai ir šių pareigybių reikšmė visuomenės akyse pakiltų. Nes Arūnas Valinskas kaip sugriovė Seimo pirmininkų autoritetą, taip visi iki šiol ir supranta, kad – tai trečias brolelis valstybėje, nors ir likimo apdovanotas, bet kaip juokdarys, taip juokdarys.
Istorinė tradicija
Profesoriaus pastangos tapti prezidentu kažkuo primena jo istorinio bendravardžio Vytauto Didžiojo pastangas tapti Lietuvos karaliumi. Lietuvos istorikai jau senai išsiaiškino, kad Lietuvą visada valdė karaliai, nuo pat Netimero laikų, pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Tad esame viena seniausių karalysčių Europoje ir Lietuvos valdovams nei minčių nekildavo, kad jie yra ne karaliai. Tik tas Vytautas senatvėje visiškai politinę nuovoką prarado ir vieną dieną suabejojo. Kažkodėl nusprendė, kad jis nėra karalius, tad sumanė juo tapti.
Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tas jo siekis buvo taip plačiai išviešintas ir vėlesniais laikais istorikų rašytas ir perrašytas, – ne tiek dėl pačios karalystės, kiek dėl tų niekdarių lenkų, kurie Vytauto karūną pagrobė ir iki šiol neatiduoda, – kaip dabar paaiškinti žmonėms, kodėl Vytautas siekė tapti karaliumi, jeigu juo jau buvo.
Žinoma, jis norėjo karaliumi tapti tik dėl akių. Lietuvoje ir Žemaitijoje karaliumi – tai jis buvo, Rusijoje jis buvo caru, o Krymo totoriai jį laikė chanu, tačiau Vytautui reikėjo, kad Europoje jį laikytų ne didžiuoju ar mažuoju kunigaikščiu, o konkrečiai – karaliumi. Siekis karūnuotis tebuvo tik toks tų laikų politinio etiketo ir protokolo klausimas, nes būti karaliumi Vytautui buvo patogiau.
Tačiau, kai nepavyko, nes su lenkais tas klausimas buvo nesuderintas, žmogus giliai priėmė į širdį diplomatinę nesėkmę, po to nebeilgai valdovas ir gyveno. Istorijos šaltiniuose teigiama, kad jis nuo žirgo nukrito, nors kas ten žino, gal turėjo metraštininkai galvoj tik nesėkmingą Vytauto „ėjimą žirgu“ – šachmatai Europoje tuo metu jau buvo žinomi.
Galima manyti, kad ir V. Landsbergio tikslas yra panašus – jis nori tapti prezidentu ne dėl Lietuvos istorijos, o labiau dėl Briuselio biurokratų, kurie niekaip jo pareigų reikšmės nesupranta ir verčia tiesiogiai – „Speaker“.
Istoriniai – kūrybiniai pavyzdžiai
Sprendimas perrašyti istorijos vadovėlius – mažiausia problema. Dar metus, kitus žmonės stebėsis, bet žiūrint į įstorinę perspektyvą, po metų 20 – 30, visi ir įtikės, kad 1990–1992 m. Lietuva buvo prezidentinė valstybė, tik prezidento pareigos kitaip vadinosi, todėl vėlesniais laikais konstruktyvūs valstybės biurokratai šią klaidą ištaisė ir terminologiją suvienodino.
Istorijoje pavyzdžių apstu, kad ir tie patys kolegos Gintaro Visocko pamėgti armėnai, kurie vieną dieną sutarė kildinti save iš Adomo ir Ievos su visomis vėliau jų palikuonių sukurtomis tautelėmis, valstybėlėmis bei imperijomis. Ir ne tik, kad patys tuo įtikėjo, bet ir įtikino bemaž visą Europą, o jei ne visą – tai bent Rusiją, kuriai dėl savų sumetimų tokia istorijos versija patiko, nes ir pačios Rusijos istoriją parašė Nikolajus Karamzinas, rusų imperatoriaus Aleksandro I-ojo užsakymu. Pabandyk dabar suabejoti, kad Romanovai buvo kilę ne iš Riurikų dinastijos, o iš Tachtamyšo baudžiauninkų. Gerai būtų, kad akmenimis, bet ir raketomis užmėtys, nes rusų žmonės Karamzino kūriniu šventai įtikėjo ir su jo personažais susitapatino.
Tad ir su Lietuvos istorija, kaip bus parašyta, taip ir galios, tikrosios istorijos išeis kartu su žmonėmis ir, kaip visada nutinka, ilgainiui ištirps istorinių šaltinių archyvuose
Būtų V. Prasnskiečio sumanymas ėjęs kaip per sviestą, pats V. Lansbergis pareiškė apie jo prilyginimą prezidentui, kad „šis Seimas normalesnis“, – skelbė LRytas TV“ bei kt. žiniasklaidos priemonės, tad su šiuo Seimu beliko tik detales aptarti. Tačiau lyg griaustinis iš giedro dangaus Seimo kultūros komiteto pirmininkas nusprendė, kad negerai taip bus Lietuvos kultūrai. Nors Seime Ramūno Karbauskio pareigos menkos, bet Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje – reikšmingesnės, jis frakcijos seniūnas, partijos pirmininkas, net V. Pranskietis neteko žado, kad ir vėl pro šalį šovė. Nesiseka dabartiniam Seimo pirmininkui, iki šiol į premjero planus nepataikydavo, o dabar ir partijos pirmininko užuominų neperprato.
Konstitucinis teismas ir valstiečiai
R. Karbauskis suabejojęs, kad visi valstiečiai sprendimui skelbti V. Landsbergį prezidentu pritars, nuėjo dar toliau. Kadangi reikėjo kažkuo tokius pareiškimus skelbiant remtis – tai jis BNS naujienų agentūrai paaiškino, kad tie, kurie nepritars, remsis Konstitucinio teismo nutarimu. „Pats asmeniškai aš manau, kad kaip pasisakė Konstitucinis Teismas, – tai nėra tapatu. Aš pats asmeniškai tokio sprendimo nepalaikyčiau <…>, aš gerbiu KT nuomonę ir nemanau, kad politikams dabar reikėtų priimti kokį nors kitokį sprendimą dėl kokių nors objektyvių ar kitų priežasčių. Ar gimtadieniai, ar ne gimtadieniai – čia, atsiprašau, tas niekaip negalėtų turėti įtakos sprendimui“, – BNS agentūrai paporino R. Karbauskis.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Žinoma, nebūtų jis pilkuoju kardinolu laikomas, jei visi imtų ir patikėtų, kad R. Karbauskis vietoj Kamasutros dabar skaito Konstituciją. Iš karto gimė daug sąmokslo teorijų, apie kurias visą savaitę visa spauda diskutavo, o politikai ir apžvalgininkai komentavo. Seimo narys „tvarkietis“ Petras Gražulis, tarkim, pasiūlė paskelbti „spalio 18-ąją atmintina Prezidento Vytauto Landsbergio diena“. Jis taip pat siūlė, kad ši diena būtų nedarbo diena, – rašė naujienų agentūra ELTA. O „Žinių radijo“ laidoje „Įvykiai ir komentarai“, už ir prieš: ar reikia V. Landsbergiui suteikti prezidento statusą, – karštai diskutavo Delfi vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, kuri teigė, kad V. Landsbergiui įteisinti prezidento statusą – valstybės savigarbos klausimas, o signataras, apžvalgininkas Vytautas Plečkaitis aiškino, kad V. Landsbergis tuomet neturėjo tokių galių, kaip šiandien turi prezidentas ir, anot jo, reikėtų vadovautis KT išaiškinimu, – taigi, antrino R. Karbiauskio argumentacijai.
Pagrindinės versijos
Vis dėlto mįslingiausia buvo paties R. Karbauskio pozicija. Išsigrynino dvi versijos: 1) Naisių kaimelio tolimesni kaimynai staiga prisiminė, kad Lansbergis sugriovė kolūkius. Yra konkrečių faktų, kaip tai padarė. Tarkim, džiūgavo anuomet spauda, kad amerikonai davė Lietuvai kreditą grūdais. Tolimi Naisių kaimynai tada žiūrėjo į Amerikos fermerius su pavydu, nes suprato, kad Amerikos valdžia iš fermerių grūdus supirko ir tokiu būdu juos parėmė, o štai Lietuvoje jų niekas nerėmė. Lietuvai kreditą natūrą, esą, reikės gražinti pinigais, o ne lietuviškais grūdais – tuomet pyko žemdirbiai. Jau ir taip vegetuojantys kolūkiai nebeturėjo kur dėti savų grūdų, nes kainas „kreditiniai“ numušė.
Nepatiko tokia Lansbergio politika žmonėms, iki šiol akmenį užantyje laikė. Tad jų delegaciją, kai išgirdo V. Pranskiečio paskleistą žinią, 3 dienas ir naktis pasninkavo, nei lašo į burną neėmė, galiausiai nuvyko į Naisius, sukvietė seniausiųjų sueigą ir pareiškė, kad jeigu bus Lansbergis prezidentu – tai daugiau „Agrokoncernui“ jie savo žemės nebeporceliuos už centus. 2) Kita versija politiškesnė – pernelyg tarpuvaldžiu ėmė reikštis V. Pranskietis, kuris įtikėjo, kad iš tiesų yra protingas ir gražus. Štai ir nusprendė partijos vadovas jį grąžinti į kvailio vietą. Iš tiesų dar vienas, ar kitas toks V. Pranskiečio pasišnekėjimas su dvasiomis gali baigtis tuo, kad žmogus taps pajuokos objektu. To jis nenusipelnė, bet priminimas, kad tylėjimas yra žymiai vertingesnė politiko savybė šioje partijoje, – buvo laiku ir vietoj.
Tačiau yra trečia versija. Ji netgi nuo pat pradžių buvo akivaizdi, tad ir derėtų laikyti pagrindine. Galima tik pasidžiaugti, kad R. Karbauskis nurimus aistrų ir hormonų audroms, vėl logiškas mintis rutulioja ir ateities scenarijus bei schemas braižo – štai ir pamanė sau, kad reikia skelbti ne prezidentu pirmuoju, o pirmąja Lietuvos Respublikos prezidente Kazimierą Prunskienę!
Argumentacija
Nujaučiu, kad skaitytojui išsiplėtė akies vyzdžiai – tai perskaičius. R. Karbauskis irgi suprato, kad jei pasakys garsiai, pilietinėje Lietuvos visuomenėje įsivyraus nejauki tyla. Nemalonus netaktas, net artimi Karbauskio bendražygiai iš Žemės ūkio akademijos laikų susitikę suks akis į šalį. Tik koalicijos partneriai socialdemokratų mohikanai frakcijoje viską bandytų užglaistyti, sakytų, – turi tas Ramūnas humoro jausmą, o lenkų krikščioniškų šeimų atstovai, ko gero, eidami pro šalį tik gudriai akį mirkteltų Ramūnui, maždaug, – gudriai Tu čia su ta ragana.
LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Bet…, palaukime, o pragmatiniai interesai kur? Konstitucinis teismas pasisakė tik apie Aukščiausios tarybos pirmininką, o ne apie Vyriausybės ministrą pirmininką. R. Karbauskis puikiai prisimena tuos laikus, kai jiedu su Kazimiera buvo Valstiečių ir liaudininkų sąjungos vadovai ir Kazimiera niekada netrukdė jam jaustis pilkuoju kardinolu, o svarbiausia, kuri partija Lietuvoje dabar galėtų pasigirti, kad savo gretose turėjo prezidentą? Kol kas tuo pasigirti galėtų tik Komunistų partija, bet tokios Lietuvoje nebėra, tad valstiečiai būtų pirmieji ir vieninteliai.
Be to, jau nuo pat pradžių susiklostė, kad realiu Lietuvos vadovu, sprendžiančiu konkrečius šalies klausimus, yra ne prezidentas, juolab ne Seimo pirmininkas, o premjeras. Net ir dabartinis Saulius Skvernelis, o ne V. Pranskietis ar Dalia Gribauskaitė su Donaldu Trumpu palyginamas. Tad ir tereikėtų tik faktą pripažinti bei „de jure“ įteisinti. Po to, kai bus į istorijos vadovėlius įrašyta, žmonės ilgainiui apsipras ir įtikės. Iš dalies toks sprendimas atitiktų ir konservatorių siekį įrodyti, kad Lietuva buvo 1990–1992 m. prezidentinė valstybė.
Tiesa, prezidentas būtų ne tas, tačiau konservatoriams – tai būtų ne pirmas kartas. Kai tauta rinko prezidentus – irgi na tą išrinko. Ši partija prie tokių akibrokštų yra pratusi. Juolab, Andrius Kubilius balsuojant šiuo klausimu, ko gero ir susilaikytų, juk ir jis realiai valstybę kaip norėjo, taip ir valdė, o kuo jis už prezidentą blogesnis.
Būti ar nebūti Kazimierai prezidente?
Tad pasimiršus nejaukioms pauzėms, nusiraminus, visi pradėtų mąstyti ir rastų išeitis, o tautos lauktų įdomus pasirinkimas – du pirmieji prezidentai, kuris būtų geriau – prof. K. Prunkienė ar prof. V. Lansbergis? Aišku, tautos niekas ir neklaustų, ji būtų supažindinta. Vyktų normalus derybinis – kūrybinis procesas, įstatymo lydinčiųjų teisės aktų ruošimas, išvados, kad „neigiamų pasekmių įstatymo priėmimas žemės ūkiui, kultūrai, švietimu ir t.t. nenumato“ ir pan. Seime, jei tik užteks balsų, bus pritarta ir juoksis tas, kad juoksis paskutinis.
Pažiūrėjus į visus 27 nepriklausomybės metus – tai dabartinė valdančioji Valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra unikali, ji neturi savo ideologijos ir vertybių (žaliųjų – dolerių vertybė ne tiek partinis, kiek bendražmogiškas bruožas), tad gali tartis dėl bet ko, su bet kuo, su argumentais ir be jų. Tad iš esmės, surinkusi trūkstamą skaičių balsų iš šen bei ten, gali priimti ir priima bet kokius sprendimus, tad ir paskelbti K. Prunkienę pirmąja šalies prezidente – laisvai galėtų.
Žinoma, klausimas ar pati prof. K. Prunkienė apsidžiaugtų, ar nuliūstų? Bet dėl visiems žinomų priežasčių, ši tema ir neplėtotina, tačiau ji buvo praeityje viešas asmuo, tad teisiškai, priimti tokį sprendimą dėl veiksnumo ar pan., problemų nekiltų.
Be to, būtų ir simboliška, juk tie, „kam virš 40“ ir politikos virtuvę žinojo, atsimena, kokia iki raudonumo įkaitusi įtampa tvyrojo anuomet tarp dviejų lyderių – Seimo pirmininko ir Ministrės pirmininkės. O čia, gražiai, įstatymų nustatyta tvarka, tik šmaukšt ir išspręsta problema. Tąsyk geresniu šachmatininku pasirodė V. Landsbergis, o dabar galimybė R. Karbauskiui pasirodyti, ar jis šachmatininkas, ar tik didmeistriu apsimeta.
Dar vienas klausimas, o kaip pati dabartinė prezidentė pažiūrėtų į tokią Seimo saviveiklą – vetuotų tokius nutarimus ar pritartų? Jos ir K. Prunskienės biografijose yra panašių dalykų ir sutapčių – tai lyderiams nepatinka, jie nori būti vieninteliai. Iš kitos pusės, pirmoji Lietuvos prezidentė būtų moteris, į valdymo reikalus K. Prunskienė jau tikrai nesikištų, kodėl gi nepritarus. Kalbama, kad D. Grybauskaitė buvo V. Landsbergio žmogus, bet taip tik kalbama. Jei ir buvo – tai tuomet, kai pačiai D. Grybauskaitei to reikėjo. O dabar, – kokį banką galima statyti ant jaunojo Landsbergiuko? Juk nelabai daug, euro centai kol kas pas jį to politinio kapitalo, kiek senelis duoda dienpinigių, iš to ir gyvena jaunimas. Duonai ir sviestui pakanka, bet ne prezidentės dėmesiui.
Svarbūs klausimai ir dūmų uždangos
Iš esmės tokių dalykų svarstymas prieš rugsėjo 1-ąją iš tiesų gadino nuotaiką. Pagyvensim, pamatysim. Prasmės iš tos diskusijos tiek, kad eilinį kartą prikeliami praeities demonai, atkasimi velionys, pasidrabstoma, pasikuičiama po baltinius, prisimenama. Yra juk ką prisiminti. Prof. V. Landsbergio vaidmuo valstybės atkūrimo laikotarpiu – „kas būtų, jeigu būtų“ – kontraversiškas. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dešimtuko sutarimas pirmininkauti rotacijos principu – juk profesoriaus pamirštas šis sutarimas žymi laiką, kai dar tik būsimosios Lietuvos valdžios tarpe baigėsi demokratijos procesas.
Kas pakeis Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kai baigsis jos kadencija? Vytauto Visocko nuotr.
Laimei, visuomenėje jis dar tęsėsi ir tęsėsi. Sausio 13-oji, apginta Lietuvos laisvė, ir tuo pačiu įvykęs tylus pirmasis valdžios perversmas – kas buvo svarbiau vadovui, ar abu dalykai buvo vienodai aktualūs? Suskaldyta ir supriešinta visuomenė, 1992 m. pasitraukimas iš valdžios, atiduodant į rankas Lietuvos turtą buvusiesiems sovietinio laikotarpio valdovams ir spėjusiems per 2 m. prisivokti bendro valstybės piliečių turto banditams. 15 proc. rėmėjų V. Lansbergis, žinoma, turi. Naujų legendų irgi yra kuriama, o jaunimas, ką vadovėliuose perskaito, tą apie tuos laikus ir žino. Parašys, kad Landsbergis buvo masonų mūrininkas – patikės, kad amerikonų šnipas – irgi įtikinama, papirktas Amerikos fermerių – pigiai, tad neįtikėtina, bet patikėti tuo, jog buvo prezidentu – visiškai įmanoma. Tebūnie tos istorinės asmenybės, kad ir abi, nors ir stačiatikių šventikų šeima, viską tas popierius sugers, tik štai nuotaiką rugsėjo 1-ąją, ypač istorijos mokytojams, sugadino.
Juk vyko ir daugiau įdomių dalykų. Tarkim, Vaidas Jauniškis, 15min.lt portalo apžvalgininkas, taikliai palygino ir paklausė apie besiritinėjančią Gedimino prospektu į tą ir kitą pusę diskusiją apie paminklus: „<…> šiandien klausimas, kur statyti kokį Vytį ar Basanavičių, netenka prasmės – kiekvienas jį gali iš smėlio su vandeniu iškočioti savo sode, kieme, išdėlioti akmenukais palei gėlių klombą ar patriotiškai vakare statyti prie jūros. Nuplaus bangos – kitą dieną gali lipdyti kitokį. Kiekvienas gali nulipdyti nors šimtą Vyčio ar bet kurio signataro molinukų. Kaip toks patriotinis auklėjimas gali būti sulygintas su šimtu Latvijos ąžuoliukų ar su muzikinėm Estijos kanklelėm?“.
Talentinga Delfi apžvalgininkė Indrė Makaraitytė, pakomentuoja situaciją švietimo sistemoje, kuri lyg ir turėtų būti aktualiausia šiuo metu: „Švietimo sistemos pertvarkai, anot valdininkų, reikia 200 milijonų eurų. Geriausiu atveju ministerija pretenduoja į 5 milijonus. Skirtumą apmokės tėvai. Bet turtingosios Lietuvos vaikų tėvai. Visiems kitiems – ciniškas premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, kad pinigų mokytojų atlyginimams atsiras tik tada, kai pagerės vaikų mokymo rezultatai.“, – rašo apžvalgininkė.
Prasmingi, skaudūs ir sudėtingi klausimai, tačiau rugsėjo 1-osios nuotaikos jie negadina. Tad gal ir neblogas sumanymas pakišti balsavimui Seimo nariams vietoj V. Landsbergio K. Prunskienę. Bent jau linksmiau būtų. Gal neblogas šachmatininkas ir R. Karbauskis, ar tik mums taip atrodo?
Jaunasis naujasis socialdemokratų vadovas Gintautas Paluckas elgiasi nesolidžiai, neadekvačiai ir savo vidaus kovą dėl partijos sosto iškėlė aukščiau nei visos valstybės stabilumas. G. Paluckui rūpi sustiprinti savo silpną įvaizdį, nustumti iki tol buvusius įtakingus bičiulius, o koalicijos sugriuvimas, krizė vyriausybėje ir Lietuvos reputacija tarptautinėje erdvėje jam tėra antraeiliai reikalai. Tai tikrai ne valstybiškas požiūris.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Gintauto Palucko kova
Vos tapo aišku, kad Algirdas Butkevičius atsisako toliau vadovauti socialdemokratų partijai, kilo sąmyšis ir vidinės rietenos. Jaunieji pradėjo intriguoti prieš senuosius, kairieji prieš turtuolius, socialistai prieš lddpistus, regionai prieš miestus. Kadangi nei viena stovykla neturėjo sutelkusi visos galios – skyrių paramos, svarbių postų ir pareigų, patriarchų paramos ir populiarumo visuomenėje – tai tos tarpusavio kovos ir vidinių rietenų aidai skamba iki šiol.
G. Palucko pergalė visuotiniuose socdemų partijos pirmininko rinkimuose buvo ne tarpusavio vaidų pabaiga, bet tik pradžia. Naujasis pirmininkas ėmėsi visų įmanomų būdų įrodinėti savo lyderystę. Senieji šulai arba turi nusilenkti ir nusižeminti prieš naująjį vadą, arba turi būti nustumti nuo galios. Be to, už G. Palucko nugaros laukia jaunieji socialdemokratai, kurie siekia galios ir postų, o juk viskas užimta, todėl būtina kažką patraukti.
Didžiausia kova užvirė tarp senųjų bičiulių ir jaunojo pirmininko. Senieji socdemai partijoje ir Seime yra įtakingi jau daugybę metų, kartu jie yra stabilumo, bet ir stagnacijos garantas. Jie yra visos lietuviškos socialdemokratijos veidas ir kai jiems buvo netiesiogiai pasiūlyta atsisakyti visko, tai kilo nepasitenkinimas. Juo labiau, kad nėra jokių būdų, kaip būtų galima perleisti G. Palucko komandai nei Seimo narių postų, nei ministrų kėdžių, nei juo labiau gausių valdininkiškų etatų. G. Paluckui gi rūpi kuo skubiau senuosius nustumti nuo valdžios ir sutelkti sau palankius bičiulius. Kad kova nevirstų susidorojimu, buvo imtasi vajaus parodyti Seimo frakcijos narius kaip liaudies priešus, kaip nutolusius nuo žmonių ir tik besigviešiančius valdžios. Tam organizuojamas skyrių balavimas dėl koalicijos.
Jei dėl tokių intrigų būtų smukdoma tik pati partija, tai nieko baisaus, tačiau G. Paluckas savo partiniais žaidimais atakuoja Vyriausybės stabilumą.
Ar tikrai skyrių balsavimas dėl koalicijos yra demokratinis ir grįstas politine logika? Juk de facto šis balsavimas tėra socialdemokratų skyrių pirmininkų lojalumo naujajam pirmininkui patikrinimas. Ar eilinis partijos narys iš kokios Akmenės turi pakankamai informacijos apie koalicijos vidines peripetijas, kad galėtų rimtai apsispręsti? Būtent vietos aktyvas jį indoktrinuoja ir nulemia kaip dauguma narių turi balsuos. Akivaizdus pavyzdys – Jonavos skyrius, kuriame G. Palucko konkurentai Sinkevičiai turi įtaką, balsavo taip, kaip buvo palanku Mindaugui Sinkevičiui. Skyriai, kurių pirmininkai linkę pripažinti naująjį pirmininką ir nori tęsti politinę karjerą, renkasi balsuoti taip, kaip nori naujasis pirmininkas.
Valstybė – socialdemokratų intrigų įkaitė
Kol vyksta batalijos tarp bičiulių socialdemokratų, kvailio vietoje yra valstiečiai ir Ministras Pirmininkas. Oficialiai tarsi yra sakoma, kad koalicija netenkina, bet kuo netenkina? Jeigu kyla klausimų tarp koalicijos partnerių, būtų galima susėsti ir pasikalbėti, išsiaiškinti, bet socdemai tam neturi laiko, nes jie tuo metu riejasi tarpusavyje. Be to, ir neaišku su kuo galima kalbėtis. Naujasis lyderis dar per daug silpnas, o senieji vadai jau per mažai stiprūs.
Viešumoje viskas atrodo keistai. Nepaaiškinama, kuo bloga koalicija, tačiau kai kurie socdemai ne tik nebegina savo Vyriausybės pozicijų, bet dar gi kritikuoja aktyviau už bet kurį opozicionierių.
G. Palucko komanda grasina išėjimu iš koalicijos ir tai daro su absurdo teatro elementais – išeis, neišeis, išeis nuo naujos sesijos pradžios, nuo 20 dienos, nuo sausio 1 dienos… Na argi taip elgiasi aukščiausi pareigūnai, kuriems rūpi valstybės ateitis, jos tarptautinis autoritetas?
Visa tai daro didelę žalą Lietuvos reputacijai. Mūsų valstybė visgi jau yra pasiekusi tam tikrą brandą, kuri atsispindi ir Vyriausybių stabilume. Paskutinės dvi Vyriausybės dirbo visą kadenciją: Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Butkevičiaus. Galima jas abi kritikuoti, bet negalima paneigti, kad jau buvome pasiekę politinių procesų stabilumo, net krizių laikotarpiais. O stabilumas yra politikoje ir ekonomikoje vertinama vertybė, požymis, kad politikai pasiekę tam tikrą politinės kultūros brandą, geba susitarti dėl tikslų, geba bendradarbiauti ir siekti kompromisų.
Dabar gi yra reali grėsmė, kad ši Vyriausybė neišdirbs viso 4 metų periodo. Tai būtų signalas, kad mūsų partinė demokratija negali peržengti kai kurių politikų asmeninių ambicijų. Pirmoji politinė ambicija buvo Ramūno Karbauskio režisuotas spektaklis po Seimo rinkimų, kad, neva, konservatoriai yra blogi, o jis dirbs su socialdemokratais. Antrą kartą tas pasikartojo G. Palucko atveju. Asmeninės nuoskaudos abiem atvejais buvo iškeltos aukščiau valstybės interesų, dabar matome to pasekmes.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dauguma didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai yra išeiviai iš kaimo ir nesvarbu, ar tai pirma karta nuo „žagrės“, ar „kelinta“.
Vienaip ar kitaip mes, beveik visi, esam atėję iš Lietuvos kaimo. Pagrindinė problema, ne kada mes palikome kaimą, o kada „kaimas mus paliks“. Kaimas mums suformavo ne tik savitą požiūrį į gamtą, bet ir į žmonių tarpusavio santykius. Šis klausimas mums buvo aktualus praeityje, dabartyje ir dar ilgam išliks aktualus.
Pastarojo dešimtmečio rinkimų rezultatų skirtumų mažėjimo tendencijos tarp miesto ir kaimo elektorato kinta, bet ne taip greitai kaip norėtųsi. Nieko nestebina, jog žmogaus mentaliteto bei moralės konservatizmas daugiau dominuoja kaime nei mieste.
Nuo 1990 metų Lietuvos politinėje padangėje dominavo dvi pagrindinės politinės jėgos, tai TS – LKD (Tėvynės sąjungos, įkurta 1993.05.01 ir Lietuvos krikščionių demokratų partija, įkurta 1917 m. pabaigoje) bei LSDP (Lietuvos socialdemokratų partija, įkurta 1896.05.01). Visos kitos susikūrusios dabartinės politinės jėgos – tai tik „tradicinių partijų“ nepasiteisinusios politinės veiklos išdava, kitais žodžiais tariant, priedai prie Lietuvos „tradicinių partijų“.
Vienos ar kitos Lietuvos pagrindinių partijų „tariamos ideologijos“ yra kildinamos iš tolimos praeities. Tačiau ideologiniai, moraliniai ar kiti partijų vertybiniai skirtumai dažniausiai galioja tik iki eilinių rinkimų. Galime drąsiai teigti, jog pagrindinių Lietuvos partijų moralinės, ideologinės vertybės deklaruojamos kaip tolimos praeities reliktas egzistuoja tik teoriniame lygmenyje, nes kaip parodė praktika, visos partijos, gavusios tautos mandatą valdyti šalį, tarsi susitarusios praranda savo identitetą ir supanašėja.
Lietuviai, eidami į rinkimus, paprastai balsuoja už daugiausia žadančius, kurie būdami valdžioje dar „neprisidirbo“ ar tiesiog protestuodami. Didžiausią žalą rinkimų rezultatams daro rinkėjų pasyvumas, kurie neidami balsuoti mano, kad nuo jų balso niekas nepasikeis. Galima būtų aptarti praeities rinkimų rezultatų ir politinių partijų veiklos priežastinį ryšį, bet tai palieku rinkėjų sąžinei bei jų lūkesčiams. Manau, jog teisingas posakis: „kiekviena tauta išsirenka tokius valdančiuosius, kokių yra pati verta“. Vadovaujantis šia logika galime teigti, kad dėl esamos socialinės-ekonominės padėties šalyje atsakingi tik mes patys.
Neturiu nieko priešiško gerb. K. Griniui, bet jo komentaras „Delfyje“ tikrai nustebino. Jo teiginiai apie tai, kad 2008-2012 m. vadovaujančiai TS-LKD partijai ir premjerui A.Kubiliui turime būti dėkingi už nuopelnus, gelbstint Lietuvą nuo krizės, buvo netikėti. Sutinku su teiginiais, kad krizę reikėjo suvaldyti ir tam tikslui taikyti nepopuliarias visuomenės poveikio priemones. Tačiau ne tokia kaina, kokia buvo panaudota ir tikrai tokių ekonomikos vadovėlių, „kaip pažaboti krizę“ pagal A.Kubilių, niekas tikriausiai nerašys.
Esu giliai įsitikinęs, kad politologai privalo objektyviai vertinti praeities politinius įvykius, nepaisant simpatijų ar antipatijų politinėms partijoms ar atskiriems politikams. Studijuojant VU TSPM (tarptautinių santykių ir politikos mokslų) institute pasigedau objektyvumo ar noro kritiškai analizuoti Lietuvos šiuolaikinės politikos aktualijas. Jeigu esi politikas, tai nesi politologas ir atvirkščiai. Lietuvoje dažnai yra nesilaikoma šių nuostatų, tada atsiranda įvairios politinių įvykių aiškinimo interpretacijos, kurios tendencingai yra šališkos ir naudingos konkrečiai politinei jėgai.
Stebimės Kremliaus vadovų vykdomos politikos veiksmais ir jų propagandos priemonėmis, kuriomis bandoma įrodyti savo „teisėtumą“. Šiam „kilniam“ tikslui įgyvendinti yra tinkamos visos priemonės. Kuo mažiau demokratijos, tuo daugiau dėmesio skiriama poveikiui, t. y. vykdomos politikos pateisinimui.
Lietuva nėra išimtinė šalis, turinti gilias demokratijos tradicijas, tačiau turi didesnę demokratinio šalies valdymo patirtį, lyginant su Rusija, Baltarusija, Ukraina ar kt. NVS (nepriklausomų valstybių sandrauga) šalys. Tačiau vokiečių bei 50 metų sovietų okupaciniai rėžimai padarė savo juodą darbą demokratinio šalies valdymo suvokimui. Pagrindiniai demokratijos vystymosi priešai yra nepasitikėjimas valstybe (valdančiaisiais), teisingumu, gerove bei visuomenės apolitiškumas. Eilinį kartą patikėję valdančiųjų pažadais padaryti Lietuvą patrauklia ir socialiai teisinga valstybę tauta pradeda nusivilti, nes „profesionalų“ vyriausybė bei Seimas savo įstatymais bei sprendimais Lietuvos visuomenę ne konsoliduoja, o skaldo.
Valstiečių ryžtingumas priimant svarbius egzistencinius įstatymus yra silpnas ir mažai veiksmingas ir atvirkščiai, abejotinos reikšmės ar diskutuotini įstatymai buvo priimti „buldozerio“ principu. Dar antikinėje Graikijoje graikų filosofas Sokratas (lot. Socrates (469 pr. Kr.-399 pr. Kr.) sakė, jog “griežčiausias įstatymas dažnai sukelia didžiausią neteisybę“ arba „aš žinau, kad aš nieko nežinau“.
Pastaroji frazė geriausiai tiktų dabartinei Lietuvos vyriausybei. Valstiečiai yra priversti šokti pasiutpolkę ar šokį su ragučiais, nes lėtam vakarietiškam valsui nebėra laiko, greitai nebeliks su kuo „šokti“. Seimo bei vyriausybės vykdomos ar imituojamos reformos žlugdo „valstiečių“ populiarumą bei koalicijos partnerių norą toliau su jais „obuoliauti“.
Palaikydami jų vykdomą politiką, menkinamas ir taip silpnas „socdemų“ populiarumas. Tuo tarpu TS-LKD partija būdama opozicijoje atvirkščiai labai noriai bendradarbiauja su valstiečiais, norėdama daryti įtaką valdantiesiems bei kiršinti koalicijos partnerius. Tai jau ne polka, o polka su ragučiais, kur vedantysis šokėjas pasirenka jam patinkantį partnerį, kurį bet kad gali pakeisti.
Naujasis „socdemų“ lyderis, nebūdamas Seimo nariu, tačiau turintis daug ambicijų tapti įtakingu, bet turintis mažai galimybių tą padaryti. Politikoje kaip ir sporte norai gali būti dideli ir ambicingi, bet galimybės ribotos. Kiek ilgai užtruks šis pašėlęs politinis šokis ir partnerių ištvermės bandymai, parodys laikas? Tik ar užteks laiko ir kantrybės „žiūrovams“ – lieka paslaptis? Gal valdantiesiems praverstų ir kito antikinio romėnų filosofo ir politiko išminties perlai?
Žmogaus gerumas – įstatymų vadas. Klysta kiekvienas, klaidos neišsižada tik beprotis. Kuo žmogus protingesnis, tuo jis kuklesnis. Teisingumo pradmenys yra du: niekam nekenkti ir duoti naudos visuomenei. Darbai yra svarbiau už žodžius. Svarbiau yra apgalvotai veikti negu protingai mąstyti. Ciceronas. (Marcus Tullius Cicero; 106-43 pr. Kr.) – senovės romėnų politikas, filosofas).
2017 metų liepos 1-ąją dieną Lietuvos darbo rinką, darbuotojų ir darbdavių santykius supurtys revoliucija. Priimamas vienas liberaliausių Europoje Darbo kodeksas, kuris, kaip sako dalis ekspertų, turės įtakos dar didesnei emigracijos bangai, dar didesniam darbuotojų išnaudojimui ir savo beteisiškumo supratimui.
Vienas iš liberaliausių kodeksų
Ginčai dėl Darbo kodekso. Slaptai.lt nuotr.
Darbo kodeksas užsakytas ir pradėtas rengti dar premjeru būnant Andriui Kubiliui, baigtas ruošti ir paskubomis buldozeriu priimtas Algirdo Butkevičiaus laikais, visos Seimo rinkimų kampanijos metu labai keiktas žaliųjų valstiečių įsigalios tik su kosmetinėmis pataisomis, bet vis dar socialiai žalingas ir neteisingas.
LVŽS laimėjus rinkimus naujojo Darbo kodekso įsigalėjimas buvo atidėtas pusmečiui, neva tikintis jį iš esmės pataisyti. Tačiau vietoje to, kad būtų atsižvelgta į socialinės politikos ekspertų pasiūlymus ir prezidentės veto išdėstytus trūkumus, buvo negarbingai sužaista Trišalės tarybos korta. Neformalus Seimo vadovas Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad jei pakeitimai nebus priimti Trišalėje taryboje už juos nebus balsuojama ir Seime.
Ką tai reiškia, reiktų pateikti paprastesne kalba. Trišalę tarybą sudaro Vyriausybės, verslininkų ir profsąjungų atstovai. Kadangi darbo kodeksas labai patogus darbdaviams jie nėra suinteresuoti jokiomis jo pataisomis
Tikriausiai dažnas iš mūsų atsimena iš istorijos kurso, kad laukinio kapitalizmo gimimą lydėjo audringos, o kartais ir kruvinos demonstracijos bei protestai. Tada, būtent tose kovose gimė profsąjungos, tikrosios profsąjungos, kurių vienintelis tikslas buvo apginti darbuotojų interesus ir kurių, deja, mes Lietuvoje faktiškai niekada neturėjome ir nežinia ar kada nors turėsime.
Šiek tiek istorijos. Abiejų Tautų Respublikos laikais nei kapitalizmas, nei pramonė nebuvo dar tiek pažengę, kad atsirastų profsąjungos. Po to sekė daugiau kaip šimto metų carinės Rusijos okupacijos, kurios metu pramonė vystėsi lėtai, o valdžia drakoniškais metodais malšino bet kokią iniciatyvą iš apačios ir stengėsi užgniaužti bet kokio pasipriešinimo židinius.
Tiesa, XX amžiaus pradžioje tuometėje Rusijos imperijoje prasidėjo profsąjungų kūrimasis, bet tai buvo tik pradžia, o ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikusias profsąjungas nebūtų teisinga tapatinti su Lietuvos profsąjungomis. Tai, kaip ir tuometinės politinės partijos, buvo Rusijos imperijos dariniai, kurie neturėjo platesnio tęstinumo nepriklausomoje Lietuvoje. Trumpą, bet labai progresyvų tarpukario Lietuvos laikotarpį sparčiai vystėsi pramonė, o jai vystantis kūrėsi ir profsąjungos. Galima būtų išskirti krikščioniškąją ir socialdemokratinę kryptis, beje, pastarajai vis labiau pasiduodant komunistų agentūros įtakai ir nerandant dialogo su valdžia 1936 metais visos profsąjungos Lietuvoje tiesiog uždraudžiamos.
Sovietmečio monstras
Tikriausiai nereikia plėtoti temos, kas buvo profsąjungos sovietmečiu, kieno interesus jos gynė ir į kokį monstrą pavirto. Užtenka tik pasakyti, kad su kova už darbuotojų teises ši milžinišką turtą valdžiusi, be galo korumpuota sistema, neturėjo nieko bendro. Priklausymas profsąjungai, kaip ir spaliukų, pionierių ar komjaunimo organizacijoms faktiškai buvo privalomas, tačiau iš jos narių buvo reikalaujama tik laiku mokėti nario mokestį, o sprendimus priimdavo komunistų partijos viršūnėlė. Galbūt būtent dėl sovietmečio laikotarpiu sugadintos profsąjungų reputacijos, Sąjūdžio laikotarpiu atgimusios pirmosios nepriklausomos Lietuvos profsąjungos nebuvo labai populiarios. Lietuvos žmonės tikėjo idealistine ateities prognoze ir nematė priežasčių burtis į jų, kaip darbuotojų, teises ginančias organizacijas.
Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vėliau dalis profsąjungų susikompromitavo neskaidriomis profsąjungų turto dalybomis, o dalis tapo politinių partijų įkaitėmis. Kaip gali ką nors naudingo išreikalauti iš valdžios darbuotojams tokia profsąjunga, kurios lyderis tuo pačiu yra įtakingas valdančiosios partijos narys, kuri gauna nemažai paramos iš didelių pramonės įmonių ir darbdavių teises atstovaujančių organizacijų. Naujasis darbo kodeksas kelia grėsmę apskritai profsąjungoms išnykti iš Lietuvos padangės, bet apie tai šiek tiek vėliau.
Lietuvos profsąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas teigia, kad Darbo kodeksui pokyčių reikėjo todėl, kad nuo 2003 metų, kai buvo priimtas ankstesnis Darbo kodeksas, labai keitėsi Lietuvos ekonomika – didelės įmonės persitvarkė, atsirado daug nedidelių įmonių. Vis labiau keičiasi darbuotojų darbo vietos atstumas nuo jo gyvenamosios vietos. Kartais į darbą važiuojama šimtą ir daugiau kilometrų.
Teigiamų pokyčių nėra
Tokia kasdieninė darbuotojo logistika yra brangi ir nepatogi nei darbuotojams, nei darbdaviams, todėl kartais tikslinga nenormuoti darbo dienos po aštuonias valandas, jas atitinkamai padidinant, tačiau neišeinant iš maksimalios 40 valandų darbo savaitės rėmų. Apskritai apie teigiamus naujojo Darbo kodekso ypatumus daug rašyti neišeina, nes jų beveik nėra, o tie keletas, kuriuos galima būtų taip pavadinti, būtų visai sėkmingai susiderinę priėmus keletą pataisų senajame kodekse. Tačiau buvo pasirinktas kitas variantas ir tos kelios razinos ant torto iš jo tragiško skonio tikrai nepataisys. Vienas teigiamų pavyzdžių galėtų būti ankščiau minėta darbo sutarčių įvairovė, įteisinanti nuotolinį darbą ir panašiai, tokie dalykai realiai vyko ir senojo darbo kodekso galiojimo metu, tačiau tai nebuvo visai legalu.
Dar daugybė pagerinimų darbuotojams yra deklaratyvaus, lozunginio pobūdžio. Jie skamba labai gražiai, tačiau jau dabar aišku, kad jų niekas arba beveik niekas nesilaikys, nes jokios prievolės nėra, taip pat nėra ir pasekmių nevykdantiems šių lozungų. Dar viena grupė „teigiamų“ darbuotojams pokyčių yra Darbo kodekso nuostata, kad minimalus atlyginimas galės būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą. Vėl viskas skamba neblogai, bet kad tik skamba, o to skambesio į kišenę neįsikiši. Juk Darbo kodekse niekur nenurodyta „kiek daugiau“ nei minimali alga, reikia mokėti kvalifikuotam darbuotojui.
Kokia išeitinė pašalpa?
Šiai dienai minimali alga yra 380 eurų „ant popieriaus“, jei darbdavys mokės kvalifikuotam darbuotojui 381 eurą jis formaliai nenusižengs naujajam darbo kodeksui, tik ar didelę naudą pajus kvalifikuotas darbuotojas nuo tokio algos pakėlimo, tai dar labai didelis klausimas.
Vienas baisiausių naujojo darbo kodekso aspektų yra darbdavio teisė išmesti iš darbo darbuotoją dėl to, kad viršininkas atėjo prastokos nuotaikos ar darbuotojas nenusijuokė iš nevykusio direktoriaus pokšto. Tiesa, jis turės atleidžiamam darbuotojui išmokėti 6 mėnesių išeitinę išmoką. Skamba neblogai? O gal kalbėkime skaičiais? Minimali alga šiuo metu sudaro apie 310 eurų į rankas, tai reiškia, kad atleidžiamas darbuotojas, kuris pavyzdžiui nesijuokė iš kvailo viršininko pokšto arba išdrįso ištarti uždraustą ir pavojingą žodį „profsąjunga“ gaus 1860 eurų ir galės eiti ravėti šieno. Tai atveria galimybes darbuotoją atleisti, pavyzdžiui, už jo politines ar religines pažiūras, nors tai draudžia kiti įstatymai, tačiau puikiai žinome, kad įrodinėti tokius dalykus tenka teismuose ir tik retais atvejais pasiseka pasiekti palankaus teismo sprendimo.
Panaikinama galimybė streikuoti
Faktiškai panaikinama darbuotojų visuotinio streiko galimybė. Atsiranda XIX amžiuje plačiai darbdavių praktikuota priemonė prieš streikuojančius darbuotojus – lokautas. Jei darbuotojai streikuoja daugiau kaip savaitę, visiškai nesvarbu, kad streikas teisėtas, darbdavys gali į jų vietą priimti kitus darbuotojus ir sėkmingai bei pelningai tęsti veiklą, palikdamas streikuojančius darbuotojus be pajamų, be šanso ko nors išsireikalauti ir be darbo. Kitaip tariant darbuotojų streikas, kraštutinė, bet civilizuotose šalyse vis dar efektyviausia kovos už savo teises ir interesus priemonė visai praranda savo prasmę ir tampa ne tik nepaveikia, bet labai pavojinga patiems darbuotojams.
Gyvenimas per brangus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sutrumpintos kasmetinės atostogos ir panaikintas vienos valandos darbo sutrumpinimas prieššventinę dieną. Kad ir kiek liberaliojo Darbo kodekso šalininkai aiškintų, kad atostogų skaičiavimas darbuotojams nepasikeitė – jie nepasako tiesos. Iki naujojo Darbo kodekso įsigaliojimo pagrindinė darbuotojų dalis turėjo 28 kalendorines atostogų dienas per metus iš kurių 14 buvo privaloma panaudoti nenutrūkstamai, o visas kitas kaip nori, kad ir po vieną dieną, iš to išplaukia, kad 10 +14 lygu 24, tiek darbuotojai turėdavo darbo dienų atostogų, o dabar turės 20, vadinasi 4 dienos iš darbuotojo yra ciniškai atimamos.
To dar negana, panaikinamas darbo viena valanda sutrumpinimas prieššventinę dieną. Tokių valandų per metus susidarydavo nuo 6 iki 8, vadinasi tai dar viena atostogų diena. Mieli, Lietuvos dirbantieji, valdžia ką tik iš mūsų visų nušvilpė 5 atostogų dienas, tačiau gatvės tuščios, protestuotojų nesimato, parašų irgi niekas nerenka. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad dalis jau kraunasi lagaminus emigracijai, o kita dalis niekada nedirbo ir jiems neįdomios atostogos, nes jiems atostogos yra nuolatinės, o dar kiti visuomenės nariai dirba, kad uždirbtų šių veikėjų pašalpoms.
Ignoruojamos motinų teisės
Panaikinama kūdikius maitinančių motinų teisė į papildomą pertrauką pamaitinti kūdikį darbo laiko metu. Galime priminti, kad iki šiol galiojusio Darbo kodekso 278 straipsnio 8 dalis skelbė: „krūtimi maitinančiai moteriai, be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ne rečiau kaip kas trys valandos suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Moters pageidavimu pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti ar pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui maitinti apmokamos pagal darbuotojos vidutinį darbo užmokestį.“
Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šios nuostatos naujajame Darbo kodekse paprasčiausiai nebelieka. Tokiu atveju iškyla labai rimtas ir pagrįstas klausimas – ar darbo rinkoje nepageidaujamos maitinančios moterys, ar jos vaikus turi maitinti nenutraukiant darbo proceso, prie bendradarbių ir klientų, gal jos turi imti pertraukas savo sąskaitą, kurias vėliau atidirbtų viršvalandžiais, o gal tiesiog tos pertraukos bus suteikiamos kaip neapmokamos ir tiesiog jos gaus mažesnį atlyginimą? Klausimų daugiau nei atsakymų, bet visoms europinėms institucijoms ir žmogaus teisių gynėjams garsiai šaukiant, kad reikia kovoti už moterų teises ir vienodus atlyginimus su vyrais, šis Darbo kodekso pokytis tikrai panašus į diskriminacinį.
Vadinamosios geltonos profsąjungos
Naikinama teisinė apsauga profsąjungų renkamų organų nariams. Grįžkime prie profsąjungų perspektyvų Lietuvoje. Puikiai suprantame, kad didžioji dalis darbdavių ir administracijos vadovų būtų labai patenkinti, kad jų įmonėje ar įstaigoje visai nebūtų profsąjungos, arba ji būtų vadinama „geltonoji“, tada nebus triukšmo, nereikės derėtis, galima būti visiškai laisvam savo sprendimuose. „Geltonąja“ profsąjunga vadinama tokia profsąjunga, kuri sudaryta darbdavio arba administracijos iniciatyva ir nuolankiai vykdo jų valią nekovodama už darbuotojų teises ir interesus. Jei nepavyksta sukurti „geltonosios“ profsąjungos, darbdavys dažnai imasi visokių trukdžių įsikurti tikrajai profsąjungai „iš apačios“.
Trukdžiai gali būti patys įvairiausi – nuo darbuotojų bauginimo ir gąsdinimo, grasinimų išmesti iš darbo iki aktyvistų grupės skaldymo daliai pakeliant atlyginimus ar pareigas už pasitraukimą iš profsąjungos iniciatorių. Tas gąsdinimas ir skaldymo veiksmai tęsiasi ir įsikūrus profsąjungai, kai svarstomos kolektyvinės sutarties nuostatos ir kiti svarbūs darbuotojams klausimai. Kad būtų galima apsaugoti darbuotojus nuo tokio valdžios spaudimo ankstesniajame darbo kodekse buvo nustatyta, kad profsąjungos renkamo valdymo organo narių negalima šalinti iš darbo be profsąjungos pritarimo.
Ateina liūdnos dienos
Naujajame Darbo kodekse šis imunitetas paliktas tik profesinės sąjungos vadovui. Vadinasi, nesąžiningas darbdavys ar administracijos vadovas galės daryti spaudimą visai profsąjungai išskyrus vieną pirmininką, kuris be savo komandos, be aktyvo negalės nieko nuveikti ar iškovoti, nes, kaips sakoma, vienas lauke ne karys.
Galima drąsiai konstatuoti, kad ir taip sunkiai besivystančioms Lietuvos profsąjungoms ateina liūdnos ir sunkios dienos, jų įtaka ir plėtra bus labai apribota ir darbuotojų teises joms apginti bus sunku, o kartais taps ir visiškai neįmanoma. Tačiau gal pagerės darbdavių požiūris, gal jie supras, kad socialiai saugiai besijaučiantis ir orų atlyginimą gaudamas darbuotojas bus lojalesnis, iniciatyvesnis ir daug kartų naudingesnis įmonei ar įstaigai, nei tas, kuris nesijaučia vertinamas, gyvena skurde ir didžiąją dalį darbo galvoja, kaip prisidurti prie atlyginimo, kad netektų jam ir šeimai badauti.
Dar XX amžiaus pradžioje šią tiesą suprato vienas iš automobilių gamybos pradininkų Henris Fordas, ar tai supras Lietuvos darbdaviai – tikėkimės, kad taip. Pagyvensim – pamatysim, kaip sakoma, šuo ir kariamas pripranta, pripras lietuviai ir prie XIX amžiumi atsiduodančio, bet naujojo, Darbo kodekso.
Visuomenė nesėkmingai bando susigaudyti, kokią programą įgyvendina rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kadangi – tai, ką šio politinio darinio suburti politikai skelbė per rinkimus, nuo dabartinių veiksmų vis labiau skiriasi.
Galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu
Iliuzijų turėta. „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Dainius Paukštė straipsnyje „Saulius Skvernelis galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu“ lygina naująjį Lietuvos premjerą su naujuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kaip ir JAV lyderis, tokiu pat nenuspėjamu ir kaprizingu, tik turinčiu mažiau patirties, tačiau turėjusiu potencialo tapti tautą ir valstybę atstovaujančiu politiku, pakankamai ryžtingu priimti nepopuliarius, bet šaliai naudingus sprendimus.
Tačiau, anot apžvalgininko, suformavus vyriausybę paaiškėjo, kad S. Skvernelis apsuptas žmonių, kurie neleis atsiskleisti jauno, naujo politiko potencialui. Vladimiras Laucius, Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkas straipsnyje „Kas pasiuntė „valstiečius“ į nokdauną“, analizuodamas naujausius politinių jėgų reitingų pokyčius, S. Skverneliui priskiria „svieto perėjūno“ savybes – žmogaus metusio policiją dėl politikos, Tvarkos ir teisingumo partiją – dėl socialdemokratų, pastaruosius – dėl valstiečių ir žaliųjų, galinčiu palikti ir juos, ar kuriuos kitus, siekdamas išsaugoti savo populiarumą. Politinių aktualijų apžvalgininkas mano, kad būtent S. Skvernelis šiuo metu yra tas inkaras, tempiantis valstiečių ir žaliųjų laivą žemyn. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos veiksmus po laimėtų rinkimų politologai prilygina kitoms populistinėms jėgoms (Tvarkos ir teisingumo, Naujosios sąjungos, Darbo partijos), po laimėtų rinkimų netrukus pamiršusioms savo deklaruotas vertybes.
Karbauskio ir Skvernelio ideologijos
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Galima sutikti, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga elgiasi taip pat, kaip ir kiti populistiniai politiniai dariniai po laimėtų rinkimų, tačiau ši partija ne vienkartinis ir trumpalaikis reiškinys. Pirmiausia todėl, kad Lietuvos politikos padangėje blykčioja pakankamai senai. Pagrindinis valstiečių branduolys formavosi aplink populiarų Ignalinos merą, o šiuo metu europarlamentarą Bronių Ropę, o vėliau, ir aplinkt Ramūną Karbauskį, jų dalyvavimas politiniame krašto gyvenime pastebimas daugiau nei 20 metų. Per tą laiką valstiečiai, liaudininkai, o dabar ir žalieji, patyrė sėkmių ir nesėkmių, tačiau neišnyko ir naujokais politikoje jų nepavadinsi. Negalima teigti ir to, kad jie neturėjo ir neturi nuolatinio savo elektorato bei paramos visuomenėje.
Viena esminių ydų slypi ne tik šios partijos, bet bemaž visų per nepriklausomybės laikotarpį atsiradusių partinių judėjimų susiformavimo modeliuose, kai partijų ideologijos „slepiasi“ tik jų lyderių galvose, o žmonės suburiantys aplink juos, tampa tik mechaniniais lyderių „ideologijos“ multiplikatoriais, o ne tradicinių ir netradicinių partijų ir politinių doktrinų idėjiniais atstovais. Tokį vaizdą matėme ir matome, partijos taip visuomenėje ir vadintos – Paulausko partija, Brazausko partija, Landsbergio partija, Pakso partija ir t.t.
Gerųjų naujienų skleidėjas
Kas slypi jauno politiko ir senojo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio R. Karbauskio galvoje – nelengva atspėti. Jis bemaž per visą savo polinę karjerą stengėsi laikytis antrame plane ir į viešus lyderius nesiveržė. Tapdamas Kultūros komiteto pirmininku Seime, vėliavnešio vaidmens irgi nepasirinko. Juolab sunkiau atspėti, kokia ideologija slypi naujojo valstiečių ir žaliųjų veido S. Svernelio galvelėje. Viešumoje pasirodydamas su policijos darbo sritimi susijusių įvykių atvejais, atsiskleisti kaip valstybės ir partijos vadovas jis neturėjo galimybių. Gal tik pažymėtina, kad save pristatyti mokėjo, skelbė ne blogąsias, bet gerąsias kriminalines naujienas ir tokiu būdu rinkosi populiarumo taškus.
Nemeta šio išbandyto savireklamos modelio ir dabar. Tarkim, praėjusią savaite per BNS naujienų agentūrą išplatino pranešimą, kuriame S. Skvernelis žada, kad „dėl galimų pažeidimų įmonei, tiekiančiai žuvies konservus nepasiturintiesiems, bus pareikštos pretenzijos“. Labai gerai, kad bus pagauti ir nubausti nelaimėlius badu marinę verslininkai, tik kuo čia dėtas premjeras?
Būtų naivu manyti, kad vyriausybės vadovas pamiršo, jog vadovauja nebe policijos komisariatui, ir visai nenaivu manyti, kad tai tėra tik reklaminė akcija, nes visuomenėje robinai hudai, tadai blindos ir kt. blogiukų baudėjai, populiarūs. Juk ne premjeras tuos konservus valgė ir fabrikėlį užtiko. Tokie reklaminiai pareiškimai ir tėra tik reklaminiai, jie nieko nepasako apie vyriausybės vadovo gebėjimus ir žmogaus, kuris šį postą užima, vertybinius parsirinkimus.
Nėra abejonių, kad visai kitaip (nereiškia, kad geriau ar blogiau) dirbančią vyriausybė turėtume, jei jai vadovautų Bronius Ropė. Pačiam B. Ropei nežinant, tokį jo vaidmenį įsivaizdavo pilkasis valstiečių kardinolas, tik paaiškėjo, kad jo vizijos šventomis netapo. B. Ropė, racionaliai pasvarstęs, sumanymo vadovauti Lietuvos vyriausybei atsisakė.
Personalijos apie personalijas
Personalijų vaidmuo politinėse partijose Lietuvoje išlieka svarus, o ypač tokių partijų, kurios net ir nedeklaruoja turinčios politinių idėjų ar ideologijų. Tad klausimas, kokią politinę jėgą valdžioje mes šiuo metu turime, kokiomis vertybėmis ji vadovaujasi, kokius sprendimus priims ir, kur Lietuvą per savo valdymo laikotarpį nuves, tampa pakankamai aktualus? Atsakyti reikia, tačiau tai nebus lengva užduotis, kai ideologijos slypi 1 – 2 žmonių smegeninėse.
Daugiausia, tarkim, apie R. Karbauskio „ideologiją“ galėtų papasakoti nebent Greta Kildišienė, kuri buvo iš Seimo piktų žurnalistų išguita ir vargu ar dar norės su visuomene bendrauti. Vargu ar atsiras ir kitas artimesnis pilkojo kardinolo žmogus, kuris savo veiksmais ar žodžiais, taps lyderio idėjų viešintoju, žinodamas, kad už tai nebūtinai bus pagirtas ir įvertintas visuomenės, o ir apgintas, jei kažkas visuomenei nepatiks, paties kardinolo. Kas galėtų žinoti S. Skvernelio „ideologiją“, iš viso keblu nustatyti. Patyręs kriminalistas apdairiai sukaišiojo nereikalingus „įkalčius“ į stalčius, juos užrakino ir raktus pasiėmė.
Popierinė programa jau perdirbimo punkte
Kokią nors prasmę surasti paskaičius Žaliųjų ir valstiečių sąjungos rinkiminę programą – taip pat bergždžias užsiėmimas. Programa parašyta remiantis sociologinių tyrimų duomenimis, turėjusi atliepti visų Lietuvos žmonių lūkesčius, kalbanti tai, ką rinkėjai nori girdėti, kas jiems aktualu ir skauda, gali visiškai nieko bendra neturėti su partijos narių norais, lūkesčiais bei planais, kuriuos jie realizuoja dabar, tapę valstybės vairo valdytojais. Jei vieną ar kitą partijos programinę dalį (viešą kalbą ar partijos vardu paskelbtą straipsnį) ir parašė patys kai kurie partijos nariai, tai ten skelbtų nuostatų ir vertybių reikėtų pas juos ir ieškoti, bendro vardiklio nesurasime.
Kitaip tariant, valstiečių ir žaliųjų partijos rinkiminę programą tenka išmesi į šiukšlių konteinerį ir pamiršti. Iš jos tik tiek naudos, kad galima retkarčiais paskaityti ir apeliuoti į dabartinių politikų sąžinę: „rašėt, žadėjot, sakėt“. Tačiau, jei kas ir turi tokių ketinimų, turėtų atsirinkti, kuris iš žaliųjų – valstiečių lyderių tą sąžinę turi. Tokių partijoje, be abejo, yra, tačiau sprendžiant pagal iki šiol priimamus sprendimus, daugumos partijoje jie kol kas nesudaro.
Mokesčiai ir kultūra
Paprasčiausias, tačiau gan patikimas būdas identifikuoti valdančiosios partijos vertybes – vertinanti darbus tų, kurie dominuoja ir turi galios priimant sprendimus. Pradžia – nenudžiugino. Pirmieji darbai parodė proto stoką. Tačiau protingi ar idiotai politikai bebūtų, jie priima sprendimus, kurie įsigalioja, vykdomi, taigi, darbai daromi. Šie darbai ir atskleidžia vertybes, o jau po to galima diskutuoti, ar jie primityvių instinktų, ar intelektualių pastangų dėka atsirado. Politikų nuveiktų darbų kryptimis tad ir verta pasižvalgyti.
Vienas svarbiausių vertybinių pasirinkimų motyvus atskleidžiantis veiksmas buvo mokesčių reformos pradžia. Tai, kas jau nuveikta – tai padidintas PVM mokestis už šildymą. Kita sritis, visuomenės dėmesio objektu tapusi šią savaitę, – kultūra, kur valdantieji irgi spėjo pasireikšti, nors dar ne darbais, bet ketinimais, kurie, jei bus įgyvendinti, lems reikšmingus pokyčius šalies kultūrai lemiančiu veiksniu 2018 m. ir vėliau.
Duobę kasė, nors dar neįgriuvo
Pirmasis į Lietuvos kultūrai gresiančią finansinio bankroto perspektyvą, straipsnyje „Skolos kultūrai – laikas mokėti“, atkreipė dėmesį Vaidas Joniškis, 15min.lt informacinio portalo apžvalgininkas. Esmė tokia, kad planuojant kitų metų biudžetą Kultūros ministerijos kuruojamoms sritims numatoma finansavimą mažinti 10 proc. (apie 17 mln. eurų), tuo tarpu, kitoms ministerijoms finansavimas mažėtų mažiau, tik 6 proc. Šiame biudžeto formavimo etape, valstybės veiklos sričių išlaidų sumas siūlo vyriausybė, tad nėra abejonių, kur kilo ši iniciatyva, išskirianti kultūrą iš kitų valstybės veiklos sričių.
Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaltinti žmogų, kurio kultūros sampratą atspindi kartą metuose per angelų sargų dieną dievobaiminga veido išraiška bažnyčioje ir, tos pačios dienos vakare, plati šypsena klausantis popso atlikėjų, kur nors VRM kultūros rūmuose, negalima. Popsas – nepatiko, atėmė iš jo alkoholio gamintojų skiriamą paramą ir taip savosios kultūros problemą išsprendė. Vis tik reikėtų ieškoti gilesnės prasmės arba kultūros naikinimo idėjos „naudos“. Tikėtina, kad jei nebūtų kilusi diskusija visuomenėje, kitais metais kultūros ministrė Liana Ruokytė Jonsson, būtų nubudusi kiauromis kišenėmis ir dargi patikėjusi, kad savo rankomis jas praardė, nes vyriausybės pageidavimas buvo „rekomendacinis“, kaip dabar tvirtina premjeras. Tikrasis košmaras prasidėtų vėliau, kai konkrečių milijonų negautų bibliotekos, teatrai, muziejai, kitos kultūros įstaigos, organizacijos ir kūrėjai bei pradėtų pildyti bedarbių, emigrantų arba protestuojančių prieš tokius sprendimus gretas. Tuomet būtų prisiminta, kas Lietuvoje vadovauja kultūrai? Pretendentai du: kultūros ministrė L.R. Jonsson ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas R. Karbauskis.
Pastarasis, tikriausiai, dar labiau nustebtų sužinojęs, kad užuot tapęs Lietuvos kultūros šviesuliu, tampa jos duobkasiu. Šioje vietoje S. Skvernelio vaidmuo pateikiant tokią „rekomendaciją“ biudžeto formuotojams, tampa labai įdomus – toli mato vyriausybės vadovas, pasiūlydamas kultūrai lėšas susimažinti du kartus daugiau, nei kitoms sritims. Atsakymo, ar jis tai padarė sąmoningai ar ne, mes neišgirsime, bet faktas, kad tokiu būdu buvo kasama pakankamai gili duobė po Seimo kultūros komiteto pirmininko postu, o tuo pačiu ir partijos vadovo reputacija, visiškai akivaizdu.
Šeškė rankovėje
15min.lt apžvalgininkas, situaciją susiformavusių kultūros srityje apibūdina dar radikaliau – valdžia skolinga kultūrai ir turi skolą gražinti. Iš tiesų, 2008 m. Lietuvą ištikusios krizės metu, Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė labiausiai apkarpė kultūros srityje dirbančiųjų ir visų kūrėjų pajamas, padidindama jiems mokesčius, t.y. sulygindama juos su kt. sričių darbuotojų mokesčiais, nesigilinant į tai, kad kultūros produktai dažniausiai nėra parduodami tiesiogiai, kaip plaktukai ir svogūnai. Apie tai, kaip Lietuva atpažįstama pasaulyje, tų pačių svogūnų ir plaktukų pirkėjų, tuo metu nebuvo svarbu. Nesvarbu buvo ir tai, kad honoraras, kurį gauna kūrėjas, dažnai buvo visos jo pajamos ir, kad padidinti honorarus dėl kažkokių A. Kubiliaus sprendimų niekas neketino, juolab, kai per ekonomiką ritosi finansinių nuostolių bangos.
Kitose Europos šalyse, netgi krizės sąlygomis, kūrėjams buvo stengiamasi padėti, mažinami mokesčiai ir, juo labiau, jie nedidinami. Lietuva nuėjo priešingu keliu. Tad ar reikia stebėtis, kad vis mažiau lietuvių puoselėja patriotinius jausmus palikdami tėvynę. Galima manyti, kad S. Skvernelio vyriausybė tokią valstybės valdytojų nuostatą kultūros atžvilgiu paveldėjo, tačiau to nepakanka paaiškinti ne kosmetinį (kaip ir visiems), bet dvigubai didesnį kultūros srities galimybių bei kūrėjų pajamų apkarpymą – tai jau yra dabartinio premjero individualus sumanymas. Ar ši smulki intrigėlė reiškia, kad premjeras pagalvojo, kokiomis kortomis ir su kuo žais politinį pasjansą 2018 metais? Juk, kaip ir Darbo kodekso priėmimo atveju, jis būtų turėjęs visas galimybes pareikšti, kad tai ne jo, o Seimo kultūros reikalų komiteto ir Kultūros ministerijos arba kūrėjus vienijančių organizacijų bėdos ir rūpesčiai, kuriuos jis suprantąs, bet spendimus galės priimti tuomet, kai visos šios grupės susitars tarpusavyje.
Kuriama sugriaunant
Jei toks planas ir buvo, jis ne visai pavyko. Visuomenėje kilus nerimui dėl numatomo kultūros finansavimo mažinimo, buvo pažadintas ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas. Tačiau jis nieko paguodžiančio nepasakė. Anot R.Karbauskio, artėja nauja finansinė krizė, bet kultūra turi išlikti. O kokiu būdu tai įvyks, ar kuriant naujus komerciškai patrauklius serialus, ar dainas apie artojų ir gyvulių augintojų rūpesčius, ar kitais būdais, paliko spėlioti kultūros atstovams, vis dar ieškantiems auksinių žuvelių valstiečių ir žaliųjų rinkimės programos liūne. Šiaip ar taip, R. Karbauskis turėjo jau ir dabar patirti, kad saugus Kultūros komiteto pirmininko kabineto užkaboris Seime nėra nei toks saugus, nei patogus, kaip galėjo atrodyti – ne saulėgrąžoms gliaudyti, tręšti ir auginti skirtas.
Vyriausybės skolos kultūrai įvardinimas susišaukia ir su kitu valdančiųjų darbeliu kuriant darnią ir turtingą Lietuvą – PVM mokesčio padidinimu didžiajai daliai Lietuvos gyventojų.
Smulkios, bet visuomenei skausmingos intrigos
Šiuo atveju, derėtų atkreipti dėmesį į formuluotę: mokesčio didinimas įvardinamas kaip lengvatos panaikinimas. Kad mokestis būtų lengvata, tikriausiai sunku suvokti bet kuriam sveiko proto žmogui. Jį sumokėjus palengvėja tik piniginė, ne pajamos ir ne gyvenimo kokybė. Mažiau sumokėjus – piniginė palengvėja mažiau, dar lieka lėšų ir kultūrai, tarkim, bilietui į teatrą, daugiau sumokėjus – piniginė plonėja, kol galiausiai jos ir nebereikia, juk tuščios nesinešioti. Negi Vyriausybės vadovas to nesuprato, ar jis piniginės neturi, gyvena iš aukų natūra ir minta konservais skirtais skurstantiesiems. Ko gero, taip nėra. Taigi, kokiais vardais, netgi priešingais nei yra iš tiesų, dalykus bevadintume, jų turinys nepasikeičia. PVM didinimas ir buvo didinimas, o ne kažkokios neteisybės ištaisymas, kaip gudriai norima visuomenę įtikinti.
Piketas prie Vyriausybės rūmų. Užrašas skelbia: „Gyvenimas per brangus”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Belieka konstatuoti, kad valstiečių ir žaliųjų valdžia, savo veiklą pradėjo padidindama mokesčius didžiajai daliai Lietuvos piliečių, šilumos energijos vartotojų. Tokiu būdu, socialinė atskirtis taip pat yra didinama. Šiuo atveju, atkreiptinas dėmesys į dar vieną, ne visai sąžiningą biudžeto formuotojų gudrybę. Teigiama, kad daliai šilumos vartotojų (apie 260 tūkst. asmenų) šilumos pabrangimas bus kompensuotas, jiems mokamos pašalpos.
Tačiau tikslių skaičių, kiek žmonių prašys paramos, šioje deklaracijoje yra tiek, kiek turima informacijas apie šiuo metu paramos prašančiųjų asmenų skaičių. Kita dalis, kuri dar tik prašys, išburta iš kavos tirščių, nors tirščiai ir tikri. Iš tiesų, nei dabar, nei po šilumos pabrangimo, ne visi žmonės yra ar taps paramos prašytojais – vieni dėl žmogiškojo orumo, kiti dėl informacijos stokos, trečioji grupė, dėl apatijos – gyvena kažkaip ir nieko iš valstybės nebesitiki. Kitais metais jiems numatytų milijonų dalis biudžete, kuriai ramia sąžine pritars visi politikai tikėdami, kad daro gerą darbą, taps tik pinigų rezervu, kurį Vyriausybė galės panaudoti saviems tikslams, kurių visada, vis naujų ir naujų susiranda.
Gudrybė, kai biudžete atsiranda išlaidų eilutės iš anksto žinant, kad jos nebus išnaudotos, leidžia Vyriausybei metų pabaigoje pareikšti, kad biudžetas yra perteklinis, ekonomika kyla ir t.t., – visa tai ne naujas, bet gana efektyvus „gerųjų naujienų“ arba savireklamos modelis. Nejauku, kad šiuo atveju bus apgaunamas labiausiai pažeidžiamas visuomenės sluoksnis – žmonės, kuriais save gerbianti valstybė ir turėtų pasirūpinti. Jei Lietuvoje egzistuotų tik „sėkmės istorijos“, kurios taip atkakliai reklamuojamos visais viešinimo kanalais, kad jomis galbūt įtikėjo ir pats valstiečių bei žaliųjų Seimas bei jų Vyriausybė, nebūtų ištikę taip, kad jau artėjama prie skaičiaus su 6 nuliais šalies gyventojų, kurie iš šalies pabėgo sėkmės istorijų kurti ne Lietuvoje. Viena iš priežasčių – nesėkmės istorijos tėvynėje tiesiog ignoruojamos arba, kaip yra PVM padidinimo atveju, ciniškai tyčiojamasi ir aiškinama, kad juoda yra balta.
Iki 2008 m. 18 proc. PVM mokestis buvo lengvata!
Valstybės valdytojai pamiršo dar vieną skolą. 2008 m. 3 proc. padidintą PVM mokestį. Gal dar pamename – buvo 18 proc., dabar mokame 21 proc. PVM mokestis yra būtent tas, kurį sumoka visi vartojai, fiziniai asmenys, kurie nieko individualiai negamina ir paslaugų neteikia. Juridiniai asmenys, dalyvaudami PVM užskaitymo – susigrąžinimo procese, pajamų dėl šio mokesčio nepraranda ar praranda žymiai mažiau. Krizė, kai šis mokestis buvo padidintas, baigėsi jau 2012 m., o šiuo metu Lietuvos bankas žada net 3,3 proc. BVP augimą. Tad kaip tik yra gera proga imti ir pagerinti gyvenimą visiems šalies gyventojams? Be abejo, pasipiltų nuogąstavimų, kad prekybininkai nepasikuklinę įvedus eurą kainas pakelti 3,45 karto, tuos 3 proc. pasiims ir mokesčio sumažinimas tiesiog taps jų padidėjusiu pelnu. Žinoma, įvyks ir taip, bet ne visuotinai.
O dabar vėl turime situaciją, kad BVP auga, kyla ir gyventojų gaunamų pajamų vidurkis, bet didžioji dalis visuomenės skursta. PVM sumažinimas yra ne mažiau pagrįstas ir argumentuotas, kaip ir 2008 m. jo padidinimas buvo aiškiai pagrįstas su finansine krize pasaulyje susijusiomis problemomis. Nebent tikrasis PVM mokestis Lietuvoje yra 21 proc., o iki 2008 m. visi Lietuvos piliečiai mokėjo sumažintą – lengvatinį PVM mokestį, o A. Kubiliaus vyriausybė, kaip ir dabartinė PVM „lengvatą“ šildymui, tiesiog ištaisė neteisybę, panaikino PVM lengvatą visiems šalies gyventojams, o ne padidino mokesčius. Tokio komunikacinio kuriozo 2008 m. neišmąstė net talentingasis demagogas ir nepakeičiamas Lietuvą ištinkančių krizių premjeras A. Kubilius.
Kodėl Lietuva turėtų likviduotis?
Apibendrinant Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vertybines nuostatas jų lyderių asmenyse, galima konstatuoti, kad kultūra į jų prioritetų sąrašą nepatenka. Valstiečiai ir žalieji mano, kad ji valstybei, Lietuvos tautai ir visiems piliečiams nereikšminga. Argumentų, kad manytų kitaip, kol kas nematyti, o iš įvairių deklaracijų naudos ir prasmės tiek pat, kiek ir iš Valstiečių ir žaliųjų rinkiminės programos. R. Karbauskio nuostatos ir vaidmuo kuriant ir vadovaujant valdančiajai politinei jėgai bei formuojant valstybės kultūros politiką, išlieka „pilkąją zona“, o S. Skvernelis, ko gero, tik kuria savo sėkmės istoriją, nelabai paisydamas Valstiečių ir žaliųjų partijos kolegų interesų ir socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių lūkesčių.
Bene taikliausia šios savaitės citata, kuria pasidalino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas. A. Jonynas socialiniuose tinkluose, yra Vinstono Čerčilio pasakyti žodžiai: „Čerčilis, sužinojęs, kad dėl karo prireiks mažinti biudžeto išlaidas ir kažkam pasiūlius pradėt nuo kultūros, paklausė: „o tai vardan ko kariausime?“
Dabartinių valdančiųjų taip pat norėtųsi klausti to paties – vardan ko mes darome reformas, mokame vis didesnius mokesčius? Kokį dar žygdarbį valstybei, apart savo rinkėjų apmulkinimo, pakišant jiems meduolį – politinių iliuzijų rinkinuką vadinamą „partijos programa“, o po rinkimų išsitraukiant bizūną – padidinant mokesčius, dar yra numatyta atlikti? Ir koks karas šiuo metu taip suintensyvėjo, kurio dar nebuvo pernai, kad taip beatodairiškai „rekomenduojama“ likviduotis, pradedant nuo Lietuvos kultūros.
Matydama, kad TS-LKD kaip ir kitos partijos savo skyrių apklausos dėl asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose nevykdė, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS), kurios nemaža dalis yra TS-LKD nariai, rūpesčiu nuo 2017-05-12 iki 2017-06-06 buvo atlikta TS-LKD skyrių ir dalies visuomeninių organizacijų, suinteresuotų asmenvardžių rašymu dokumentuose, apklausa. Atsiliepė 15 organizacijų, tarp jų 8 TS-LKD skyriai. Pastarieji savo nuomonę užfiksavo skyriaus tarybos protokolais. Teigiamų atsiliepimų apie Kubiliaus-Kirkilo siūlomą balsavimui projektą negauta nei vieno, t. y. visi 18 atsiliepimų jį įvertino neigiamai.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjant balsavimui dėl dviejų alternatyvių projektų kalbamu reikalu, kėslo pažeisti Konstituciją ir Seimo narių priesaiką akivaizdoje, 2017-06-16 LLKS kreipėsi į Konstitucinio Teismo Pirmininką, Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Vyriausybės vadovą su pareiškimu dėl susidariusios grėsmingos padėties šalinimo. Tekstą pateikiame ištisai:
Kalbos kultūros metais seniausią gyvąją indoeuropiečių kalbą turime ypač branginti.
Š.m. gegužės 31d., birželio 7 d. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariai, priklausantys konservatorių, liberalų, lenkų rinkimų akcijos partijoms, sutrukdė patvirtinti naujus Valstybinės kalbos komisijos (VLKK) narius.
Baigusios kadenciją kalbos komisijos išvada dėl asmenvardžių rašybos projektų Nr. XIIIP-471 ir Nr. XIIIP-535 buvo nepakankamai profesionali, nepagrįsta.
Maždaug 10 mokslo daktarų, nepasitarę su juos delegavusiomis institucijomis ir Tauta, negali naikinti ar koreguoti Konstitucijos, lietuvių kalbos rašybos išvadų, kurias rengė per 100 aukštesnės kvalifikacijos profesorių ir habilituotų daktarų. Jau 1901 m. J. Jablonskis paskelbė, kad vienam garsui lietuvių kalboje yra viena raidė (o ne dvi, trys, keturios ar penkios) ir ji tariama taip, kaip parašyta. Tokią rašybą patvirtino ir giminiškos latvių kalbos specialistai.
Pirmenybę Lietuvoje reikia teikti „Talkos“ ir projektui Nr. XIIIP-471, bet išvadų VLKK dėl to nenurodo. Bet kokie veiksmai prieš valstybinės kalbos įstatymą neleistini, tik VLKK, būdama pavaldi Seimui, neišlaikė Seimo liberaliųjų narių pastovaus spaudimo, dezinformacijos ir buvo priversta pažeisti Konstituciją.
Pagal Konstitucijos 32 straipsnį kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, bet VLKK siūlymu jam būtų trukdoma savo vardą ir pavardę rašyti lietuviškai (nes užsienyje lietuviškos formos rečiau išlaikomos: iš JAV atvykusi Adamkaus žmona Lietuvoje pagal pasą turėtų rašytis Adamkus, o ne Adamkiene; iš Punsko atvykusi Vaicekauskaitė pagal Lenkijos pasą Lietuvoje turėtų būti Wojciechowska). Dar 1938-12-06 priimtas LR Pavardžių įstatymas įpareigojo „sugrąžinti lietuvišką rašybą pavardžių, kurios buvo sulenkintos, surusintos ar suvokietintos“.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybės suverenitetas priklauso Tautai. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. A.Kubiliaus kreipimasis „Mieli bendražygiai“ yra neteisingas ir veidmainiškas. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia priešingai: Lietuvos Respublikoje, išsaugojusioje savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, valstybinė kalba – lietuvių kalba (turinti 32 raides).
Lietuvių ir latvių kalbų sistemos yra panašios, bet VLKK atstovai priėmė baltų kalbų sistemos neatitinkančias ir Latvijos kalbos komisijai prieštaraujančias dvi išimtis. VLKK nepritarė A. Kubiliaus siūlymui asmenvardžius keisti visiems piliečiams pagal okupacijų metais išduotus dokumentus ir pridėti maždaug 150 naujų raidžių. A. Kubilius galėtų prisiminti ir tai, kaip jis dar 2010 m. Kalbos komisijai dėl to darė spaudimą.
„Talkos“ suvienyti 70 000 piliečių (tarp jų buvo daug mokslininkų) patarė valdžiai, kad visus asmenvardžius reikia rašyti pagal tarimą lietuviškomis raidėmis. Kalbos kultūros metais nereikia kenkti asmenvardžių rašybai – geriau patiems Seimo nariams stengtis kalbėti ir rašyti taisyklingai. Kadaise su Latvijos Ministru Pirmininku A. Kubilius pasirašęs dokumentą „ieškoti papildomų galimybių bendradarbiauti“, dabar artimiausią giminę ir sąjungininką palieka vieną kovoti už savo kalbą ir valstybę.
Siūlomas projektas Nr. XIIIP-535 – grėsmė mūsų kalbai ir valstybei!
Nei Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nei Seimas, nei partijos ar VLKK nariai neturi teisės keisti Konstituciją, tai gali spręsti tik Tautos referendumas.
Balsavimas dėl projekto priėmimo planuojamas birželio mėnesį. Grėsmės pažeisti Konstituciją ir laužyti Seimo nario priesaiką akivaizdoje, Jūsų priedermė galių ir teisių ribose – ją šalinti.
Slaptai.lt nuotraukoje – komentaro autorius Algimantas Zolubas.
Valstiečių ir žaliųjų arba, kaip jie save įvardino, profesionalų vyriausybė įsibėgėjo ir panašu, kad ramiai sau plauks per reformų ledynus ne 100, o 1000 dienų.
Titaniko žūtis. Ar Lietuva nėra panaši į skęstantį Titaniką?
Atrodo, kad tai jau suvokė Respublikos prezidentė 100-adienio vyriausybės pasiekimus savo metiniame pranešime Seime pavadindama chaotiškų reformų manijos laiku, nors naujos krypties ir neparodė, vyriausybės nekompetenciją pradeda suvokti elektoratas – smunka valdančiųjų reitingai sociologinėse apklausose, suvokia tai ir netgi vienas kitas profesionalas dabartinėje vyriausybėje.
Kur plaukiame ir kada skęsime?
Klausimas, kur plaukia ir kada nuskęs Valstiečių ir žaliųjų reformų ledlaužis, kuriuo plaukti, nepaisant pradinių nesėkmių, valdantiesiems palinkėjo Respublikos vadovė, ne retorinis. Kol kas reformų kryptis nežinoma, o šių chaotiškų reformų laiką padauginus iš 10, maždaug ir turėtume datą, o jei paaiškės „Litaniko“ maršrutas, – tai ir vietą, kur įvyks katastrofa. Kad tokia grėsmė reali – požymių yra. Respublikos vadovė dabartinėms valdančiųjų reformoms priskiria kompetencijos (proto) stoką, tačiau nepaisant šio trūkumo, siūlo reformuoti dar ryžtingiau. Daugiau reformų, daugiau ir beprotybės, tad kažkur abi grafiko kreivės turėtų susitikti, o tada ir išnirs ledkalnis, kurio ten neturėjo būti, nieks jo nelaukė, nestebėjo ir šiam susidūrimui nesiruošė. 1000 dienų ramybės, be pagrįstos ir nepagrįstos kritikos, reikalavimų, pasiūlymų ir pageidavimų, bent jau leistų „Litanikui“ po 1000 dienų nuskęsti gražiai, grojant orkestrui, džentelmenams pasiaukojančiai gelbstint savo damas.
Tiems, kurie patikėjo, kad valstybės laivas valdomas tikrų profesionalų ir palaikomas rekordinio keleivių skaičiaus yra absoliučiai saugus, derėtų leisti ramiai snausti prabangiose kajutėse, o didžiausiems entuziastams netrukdyti knaisiotis po pačius ledlaužio vidurius žemiau vaterlinijos, kad po susidūrimo su ledkalniu nuskęstų visa ši istorija drauge su jos kūrėjais į mitologines senojo lietuvių tikėjimo anapusinio pasaulio gelmes.
Bėda tik ta, kad katastrofos stebėtojai nebūsime tik tokiu atveju, jei „Litaniko“ išvykoje nedalyvausime laiku susikrovę lagaminus ir išsinešdinę į senąjį žemyną. O jei pasiliksime, turime prisiminti, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. 1000 dienų dabartinei vyriausybei reikia, geriau gal ir nebus, bet tikrai nebus blogiau. Humanistiniu požiūriu, kiekvienam žmogui, net jei jis būtų vyriausybės vadovas ar Seimo narys, reikia suteikti galimybę suvokti, kad vadovauja ne policijos komisariatui, ne avis gano ir ne žaliai dažo reprezentacinių pievučių žolynus už Europos sąjungos Sanglaudos fondo aplinkai skiriamus pinigėlius.
Budistinis ritualas: reformos, reformos…
Kad valdančiųjų suvokimo procesą stimuliuotume, turime kalbėti: prezidentė sakyti kalbas, ekspertai teikti išvadas, analitikai – įžvalgas, žurnalistai – „loti“ ir t.t. Tačiau, net ir šiuo atveju, tik kalbant, o ne darant, derėtų susitarti dėl terminologijos. Sąvokų ir jų reikšmių skirsnis yra kiekvieno įstatymo pradžioje, turi jis būti ir viešųjų asmenų oro ir kinkų drebinimo retorikoje apibrėžtas ir vienodai suprantamas. Kitaip subyrėsime nesusikalbėjimo chaose kaip senovės babiloniečiai ir apie 2,83 mln. Lietuvos piliečių, taip ir nesulaukusių tikrojo pranašo, liks tik prisiminimai bei archainės kalbos bereikšmių žodžių rinkiniai, kalbininkų saugomi pasaulinio voratinklio skaitmeninių duomenų bazės užkaboriuose. Valdžios galvos eteryje monotoniškai dudenančios mantrą – „Om mani padme hum“, būtų nieko blogo, ji nieko nereiškia, bet tokia ir yra jos prasmė kelyje į nušvitimą. Tačiau šiuo metu esminė Lietuvos Respublikos Gyvenimo įstatymo sąvoka, nuo kurios reikėtų pradėti, yra mantra „Reformos“. Tik ši mantra turi ir reikšmę, ir daugiau nei vieną visiškai skirtingas reikšmės interpretacijas.
Kiek vyksta, ir kiek būtų gana?
Piliečiui iš šalies, Lietuva turėtų pasirodyti labai dinamiškai besikeičianti šalis, nes joje nuolat kas nors reformuojama. Kinų baisiausias palinkėjimas žmogui – gyventi permainų laikotarpiu – tampa savaimine vertybe ir pagrindiniu mūsų valstybę ir jos piliečių būklę charakterizuojančiu rodikliu. Kiek jų vyksta šiuo metu, kur jos veda, kam reikalingos ir kodėl po jų turėtumėme gyventi gerai?
Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.
Visą savaitę (vieną iš daugelio Lietuvoje, niekuo ypatingai neišsiskiriančią nuo buvusių prieš tai ir tos, kuri prasidės rytoj), vyko apie 20 reformų. Daugiausia kalbama apie švietimo reformą, bet svarbios ir kitos – jau svarstoma finansų ministro Viliaus Šapokas pristatyta mokesčių reforma; Aplinkos ministras Kęstutis Navickas reformuoja urėdijas; tebevyksta diskusijos dėl alkoholio prieinamumą mažinančių reformų inicijuotų Sveikatos ministerijos, o su alkoholio pramone susijęs verslas ar iš jo reklamavimo gyvenantys popso kūrėjai skaičiuoja praradimus; nuo liepos 1 d. įsigalioja darbo kodekso pakeitimai, reformuojantys darbdavių ir darbuotojų santykius; teismų reforma, anot prezidentės, užbaigta, bet dabar prasideda šios reformos pasekmių etapas, optimizuojama veikla, atleidžiami pertekliniai darbuotojai; panaikinus PVM lengvatą bemaž 2/3 Lietuvos piliečių turės kažkaip reformuoti savo veiklą, taupyti, o 250 tūkst. piliečių, kurių pajamos ypač menkos, planuoti savo laiką pašalpų gavimo procedūroms, kurios nėra nei paprastos, nei greit atliekamos; visos šalies piliečiai vis dar jaučia euro įvedimo – pinigų reformos pasekmes, o jei pažvelgtume į regionus, lokalias reformas, tarkim, Valkininkų vaikų sanatorijos likvidavimą optimizuojant sveikatos paslaugų tinklą ir „reformuojant“ Valkininkų kaimelio šviesesnių perspektyvų viltis, – reformų skaičių galėtume drąsiai dauginti iš 10.
Prie visų reformų dar būtinai reikėtų pridėti valstybės valdymo aparato reformavimą, tradiciškai vykstantį pasikeitus valdžioms, nes šis procesas dar ir dabar nėra pasibaigęs, naikinamas vienas kitas departamentas ar skyrius ir kuriamas naujas, kitaip pavadintas ir t.t. Taigi, pagrįsti, kad gyvename reformų laikotarpiu, argumentų daugiau nei pakankamai.
Reformos – reikšmingos. O jei kelti klausimą, kodėl į Lietuvą kaip neskubėjo, taip neskuba ir niekada neskubės investicijos, atsakymas būtų labai paprastas – investuoti ir kurti verslą šalyje, prisitaikyti ir prie esamos, ir prie nenuspėjamomis kryptimis besikeičiančios situacijos rizikinga ir sudėtinga, o kalbant verslui suprantama vertybine terminologija – nepelninga. Neapsimoka, jei pasaulyje yra panašaus išsivystymo šalių, kur viskas daugiau mažiau stabilu, geriau ar blogiau, bet prisitaikymo kaštai prie situacijos būna vienkartiniai, o ne nuolatinė išlaidų eilutė biudžete.
Kodėl Lietuvoje daromos reformos?
Atmetus Atgimimo laikotarpį, kai bemaž visus sovietinius įstatymus reikėjo keisti į nacionalinius, ir stojimo į Europos Sąjungą laikotarpį, kai nacionalinius įstatymus reikėjo keisti į europinius, kitų reformų tikslai ir priežastys dažniausiai buvo ir yra dvi: finansinių krizių laikotarpiu ženkliai sumažėjus pinigų, tenka mažinti išlaidas, atleisti darbuotojus ir visi šie taupymai bei mažinimai pavadinami reformomis. Kita reformų priežastis ir tikslas – politinio lojalumo stimuliavimas. Pasikeitus polinei valdžiai į valstybines įmones, valdymo institucijas, pradedant ministerijomis, baigiant joms pavaldžiomis biudžetinėmis įstaigomis, naudingų, rinkimus laimėjusiai politinei jėgai nusipelniusių ar tiesiog „reikalingų žmonių“ įdarbinimas, o dėlto reikalingas ir ten dirbančių žmonių atleidimas, taip pat pavadintas reformavimo terminu.
Visą šį procesą, pavadintą reformomis, įtikinamiau galima pristatyti visuomenei bei paprasčiau atleisti darbuotojus, nereikia vertinti jų kompetencijos, sugebėjimų, darbo efektyvumo, pakanka tiesiog reformuoti padalinį ir tuo remiantis visiems darbuotojams įteikti atleidimo lapelius. Su didesniais ar mažesniais šalutiniais veiksniais, šios dvi reformų priežastys, drauge ar atskirtai, bet visada turinčios labai aiškius tikslus egzistavo ir egzistuoja bemaž visose vykdytose ir vykdomose reformose.
Politinio lojalumo stimuliavimas
Pavyzdžių apstu, tarkim, dar Aplinkos ministerijai vadovaujant Valentinui Mazuroniui buvo panaikintas Gamtos apsaugos departamentas. Turint galvoj, kad pati Aplinkos ministerija kūrėsi ant Gamtos apsaugos ministerijos kamieno lipdant kitas veiklų šakas (prijungtos Miškų bei Statybos ir urbanistikos ministerijos), kad gamtai ministerijoje nebeliko net departamento statuso, atrodė, kaip lengva beprotybė. Tačiau beprotybė įvyko, vandens faunos apsauga užsiimantis skyrius tapo Gamtos apsaugos skyriumi, kuris ilgainiui darbuotojų skaičiumi pranoko buvusį departamentą. Dabartinėje Aplinkos ministerijos sandaroje atsirado Gamtos apsaugos ir miškų departamentas, tarsi gamtos tebūtų tik miškuose, o laukuose būtų tik agrokultūra, miestuose – tik urbanistika, o vandenys visai pamiršti, kadangi neaiškios substancijos užpildytose lygiose plynėse ypatingų turtų nesimato.
Matyt, reformatorių nuomone, prasmės iš tų vandenų būtų, nebent juos perdavus Susisiekimo ministerijai, kuri užuot ploninus žemės transporto kelių dangas, galėtų užsiimti vandens transporto kelių gilinimu. Vanduo ir smėlis Aplinkos ministerijoje išlieka, tačiau tokią reformos vertę ir paskirtį, atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, suvokti paprasčiausiai neįmanoma. O jei šį argumentą – naujas pavadinimas, naujos pareigos, naujas žmogus – laikyti pagrindiniu reformos tikslu ir jau toliau ieškoti kokios nors prasmės – reforma pradeda dėliotis į nuoseklią priežasčių – pasekmių grandinę. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kiekvienas ilgiau (išmokęs prisitaikyti prie reformų) valdymo struktūrose išdirbęs valdininkas, galėtų papasakoti, kiek kartų jis buvo „politiškai reformuotas“.
Taupymas – pinigų įsisavinimas
Ko gero labiau nei politinio lojalumo stimuliavimo sąlygotos reformos, lėmusios tik periodišką postų persidalijimą bei nuolatinę įtampą dėl darbų laikinumo eiliniams biudžetinių įstaigų tarnautojams, reformavimo sąvokos reikšmę pakeitė, o tiksliau ją diskreditavo, „taupymo reformos“.
Geriausiai ją atskleidžia 1998 m. Rusijos krizės metu Andriaus Kubiliaus vyriausybės vykdytas taupymo vajus, kai 20 proc. buvo mažinamos biudžeto išlaidos. Šių reformų pasekmės ritasi iki šių dienų ne dėl finansinių pokyčių, bet dėl to, kad tuo metu susiformavo reformavimo kriterijai, reikšmės, principai, kryptys, lėmę ir vėliau vykdytų reformų tendencijas. Tąsyk, jėgos ir drąsos užteko, intelektualinio potencialo galbūt irgi buvo, bet vykdant „reformą“ apsiribota pradinėse mokyklos klasėse įgytomis žiniomis.
Tarkim, kaip buvo reformuojama (20 proc. mažinamas finansavimas) sveikatos sistema. Kai sveikatos įstaigos gavo potvarkį 20 proc. sumažinti savo išlaidas, bet negavo tokiam radikaliam perversmui profesionaliai paruošti ir įvykdyti reikalingo finansavimo (priešingai – lėšos atimtos), viskas vyko labai natūraliu būdu. Ligoninės medicininis personalas rinkosi du kelius: pasitikintys savo žiniomis, jaunesni gydytojai, perleido medicinos reikalų skaičiavimą ūkio skyriams, o patys krovėsi lagaminus, nes užsienyje šių paslaugų reikėjo, už papildomą darbą buvo mokama, o juo labiau, pinigai neatimami.
Ar mes kada nors būsime tokie laimingi – kaip šios merginos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O tie, kurie lagaminų nesikrovė ir skaičiavo patys – tikslą sau suformulavo labai aiškų – surasti būdą, kaip susigrąžinti tuos atimtus 20 proc. ir sukurti sistemą, kad daugiau toks akibrokštas neištiktų. Tokiu būdu Konstitucijoje įtvirtintą „nemokomo gydymo“ normą vis labiau keitė tai šen, tai ten mokamos medicinos paslaugos, kurios po truputį, bet nuolatos didėja ir iki šios dienos. Smulkus kyšininkavimas, puikiai pažystamas medicinos sektoriuje dar nuo sovietinių laikų ir tikrai ne paslaptis daugeliui Seimo narių, pagal profesiją gydytojams, iš dalies, atsiradus tik mokamoms paslaugoms, legalizuotas, tačiau neišnyko.
Juk sovietiniais laikais jo „nebuvo“, „nebuvo“ jo ir 1998 m., „nėra“ jo ir dabar. Kadangi iš niekur kitur nei iš medicininių paslaugų vartotojų tokių sumų nuolat nepaimsi, tad šiuo paprasčiausiu keliu ir nueita – galutinis rezultatas, sudėjus naujas mokamas paslaugas ir „neoficialius“ atlygius – ligonis, medicinos paslaugų vartotojas mokėjo vis daugiau ir daugiau, jam mažiau pinigų liko kitoms, socialinėms, kultūrinėms, buitinėms, maitinimosi ir t.t. reikmėms.
Panašu, kad artėja laikas, kai konstitucijoje įtvirtintą nemokamą medicininę pagalbą tegaus tik visiškai sveikas žmogus, o jei susirgs, prasidės ir mokėjimai: už reikalingus ligai nustatyti, o ne bendruosius tyrimus, tvarsčius operacijoms, savalaikę, o ne kada „prieis eilė“ diagnostiką, vaistus ligoninėje ir t.t.
Ši reforma atskleidžia ir vieną esminių visų tolimesnių reformų bruožą – reformos papildomai nekainuoja, reiškia ir kompetencijos joms nereikia. Kaip 1998 m., kai reformų vykdytojams buvo ne tik nemokama, bet pinigai už darbą atimami ir jie skubėjo kuo greičiau juos susigrąžinti iš vartotojų, dabar jau nebedaroma, atsiranda netgi finansavimas, jei tam randama lėšų ES struktūrinių fondų eilutėse. Tačiau esmė išlieka. Reformos – laisvalaikio pramoga, hobis, kad jos būtų įvykdytos, reikia jėgos ir drąsos, o proto – kiek Dievas davė.
Vertybinių reformų langas
Ar buvo 3-oji reformų priežastis, siekis sukuri efektyviau veikiančią, valstybės piliečiams naudingą sistemą? Reikia pripažinti, kad tokių pastangų tikrai yra ir buvo, tačiau šios intencijos taip tampriai persipynę su dviem pirmosiomis, kad jas ignoruojant, reformų tikslai ir kryptys tampa nesuvokiami, tad ir belieka reformas pavadinti „chaotiškomis“.
Esminė bėda ta, kad Lietuva turėjo labai trumpą, net dviejų metų netrukusį, vertybinių reformų periodą. Realiai vertybinės reformos vyko 1990–1992 m. Tuomet drąsos ir ryžto buvo su kaupu, jėgos irgi užteko, tik proto – vargu. Vyravo, ypač ekonominėse ir socialinėse srityse, elementari beprotystė, sąmoningai ar nesąmoningai paslėpta po laisvės, tautiškumo, nepriklausomybės vertybinėmis kategorijomis. Jau ir nekalbant apie primityvų grobstymą „vertybininkams“ – reformatoriams atsidūrus prie valstybės išlaidų ir pajamų bankelio ir pirmą kartą gyvenime išvydus pinigų prikrautas seifų lentynas. Ryžtingi, drąsūs reformatoriai, jausdami tautiškai nusiteikusios visuomenės palaikymo jėgą, pamatę pinigus, labai dažnai pamiršdavo, kad jie tėra tik monetarinės politikos vykdymo priemonė. Kai šią priemonę prilygindavo tik daiktų ar paslaugų vertei – tai ir kildavo pagundos tuos pinigėlius išleisti, pasiimti, palikti, paslėpti, perdėti į kitą skrynutę, ar paprasčiausiai daugiau šių vertingų popierėlių atsispausdinti – elementaru, kadangi jie popieriniai.
Tiesiog per neįtikėtinai trumpą laiką „vertybininkams“ pavyko sukelti chaosą žemės ūkyje ar, tarkim, sudaryti sąlygas pradanginti kelis šimtus po kelis ir keliasdešimt mln. dolerių kainavusius laivus – bemaž visą Lietuvos jūrinį laivyną. Iš esmės, todėl ir šio vertybinio periodo reformų pasekmės buvo tokios, kad jau po poros metų į valdžią grįžo ta pati sovietinė nomenklatūra, kuri, tik jau pragmatiškiau, vykdė sau naudingas „stabilizavimo reformas“, jei kas dar atsimena, su ilguoju stabilizatoriumi priešakyje.
Vertybėmis pagrįstų reformų langas šalies gyvenime buvo trumpas, ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu, pražūtingas. Žmogaus laisvės ir nacionalinės vertybės tapo tik lakmuso popierėliais, kuriais skubiai pradedama dangstytis, jei kas nors tą laiką bando prisiminti ne iš šviesiosios pusės. O kito vertybinio periodo Lietuvos reformavimo istorijoje jau ir nebuvo. Stojimą į ES pavertėme įstatymų suderinimo rutina, o į ES įstojus ir pradėjus gauti europines lėšas, reformas susiaurinome iki savitikslės pinigų įsisavinimo funkcijos.
Svarbu ne kokybė, bet terminai
Ar ne panašiai yra ir šiuo metu? Valstiečių ir žaliųjų politiniam junginiui, kaip ir pirmiesiems reformatoriams, gerų norų, entuziazmo ir jėgos užtenka, o štai proto ir sąžinės, vargu bau. Vieni iš jų tikrai sąžinę turi, kiti turi ir proto, bet kad jis sutilptų viename, o tiksliau bent jų tų keleto politinių lyderių asmenyse, kurie priima sprendimus, kol kas nematyti, o kaip juos integruoti – niekas recepto nepasiūlė. Sprendžiant iš prezidentinio pranešimo turinio Seime, nežino receptų ir šalies vadovė.
Lietuva kartais primena šį trapų guminį plaustą – ar išplauksime? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atskirai paminėtinos šveitimo reformos peripetijos. Tik spėjo prezidentė ketvirtadienį pradėtą švietimo reformą išdėti į šuns dienas, jau pirmadienį Švietimo ir mokslo komiteto Seime vadovas Eugenijus Jovaiša, net nepadaręs korektiškumo pauzės, tėškė ant stalo „Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairių“ paketą, kuriose siūlo, anot specialistų, siekti tikslų, kurie jau senai pasiekti arba kurių ir be gairių siekiama – tai netgi numato ne kažkokios gairės, bet jau dabar galiojantys įstatymai.
Taip pat E. Jovaiša siūlo įkurti Ugdymo tyrimų ir inovacijų centrą, nors šiuo metu analogiškas centras (Ugdymo plėtotės centras) visai nuosekliai ir konstruktyviai veikia. Atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, tokie sumanymai tampa nesuvokiami. O štai šiuo kriterijumi remiantis, pasiūlymas net labai logiškas – vietoj Ugdymo plėtotės centro direktoriaus bus Ugdymo tyrimų ir inovacijų centro direktorius, tik jau kitas, ir nuo piramidės viršūnės žemyn, dirbs tą patį ir tiek pat, tik jau šiek tiek kiti žmonės.
Nuo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko neatsiliko ir Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė jau trečiadienį surengusi spaudos konferenciją ir paaiškinusi, kas ir kada bus reformuojama. Išvada tokia, kad šveitimo reforma po prezidentės kritikos ne tik kad nepristabdyta, siekiant susivokti, iš kur tas chaosas kyla, bet tik pagreitėjo.
Panašiai procesai vystosi ir kitose valstybės valdymo srityse. O tai reiškia, kad artimiausias 1000 dienų bus tęsiamos ir vykdomos naujos reformos, kurių turinys ir kryptis nesiskirs nuo tų, kurias jau pamatėme per pirmąjį 100 vyriausybės darbo dienų. Grėsmė valdantiesiems, kad valstybės piliečiai ištvers ne daugiau nei 1000 dienų trukmės chaotiškų pokyčių periodą, reali.
30 metų reformų apkasuose
Ar 2019 m. rugsėjo 10 d., dabartinės vyriausybės darbo 1000-adienį, išties „Litanikas“ susitiks su ledkalniu, paliksime spręsti pranašams ir astrologams, tačiau pats laikas tuomet bus įdomus – ką tik bus įvykę nauji prezidento (-ės) rinkimai ir senosios vyriausybės narių darbas bus išties rimtai revizuojamas, nepaisant, ar naujuoju šalies vadovu (-e) taptų pranašas, pragmatikas ar politikas.
Artės ir dar viena sukaktis – 30 metų politinio lojalumo stimuliavimu ir taupymu – pinigų įsisavinimu motyvuotų reformų Lietuvoje jubiliejus. Laikas, kuriame gyvename, yra reformų laikas. Ir jei ieškoti analogiškų periodų Lietuvos istorijoje – tai būtų tris dešimtmečius trukęs Abiejų tautų (Lietuvos ir Lenkijos) karas su Švedija (1600 –1629 m.). Panašumų, tarkim, gyventojų skaičiaus mažėjimas, karo ir dabartinių reformų sėkmės, nesėkmės, priežastys, rezultatai ir t.t., žymiai daugiau nei 22 m. trukęs tarpukario Lietuvos laikotarpis. Protekcionizmo, pinigų grobstymo bei švaistymo 1918 – 1940 m. Lietuvoje irgi buvo, tačiau bemaž visos reformos turėjo vertybinį kriterijų, nes politikai – krašto valdytojai suvokė, kad ne reformuoja, o kuria Lietuvos valstybę.
Šiandien išskirčiau keletą svarbių nutikimų. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė dėmesio vertą metinį pranešimą. Prezidentinės pylos sulaukė visa valdančioji Seimo dauguma ir jos suformuotas Ministrų kabinetas. Prezidentės priekaištai teisingi – užteks dangstytis sąvokomis „mes tik pradėjome“, „mes naujokai“, „mes dar nuveiksime“… Laikas nestovi vietoje. Metas parodyti pirmuosius pumpurėlius.
Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir vis dėlto didesnių rezultatų tikėtis iš valdžion prieš pusmetį sugužėjusiųjų neverta, nes vadinamiesiems žaliesiems valstiečiams trūksta platesnio politinio, jei norite – filosofinio, akademinio žvilgsnio į pasaulį. Kartais nutinka, kad ir aukštojo mokslo nebaigęs žmogus pasirodo visa galva išmintingesnis už mokslų daktarus ir akademikus.
Bet mūsų atvejis – ne tas. Akivaizdu, kad partijos vedliams vadovauti valstybei – per daug sunku. Jie galėtų Tėvynei pasitarnauti užimdami žemesnes pareigas. Bet pačios aukščiausios pozicijos – per didelė našta. Tiek premjerui Sauliui Skverneliui, tiek kultūrai vadovauti pasišovusiam Ramūnui Karbauskiui, taip pat Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui.
Jie net nesuprato arba apsimetė nesupratę, kad prezidentė, žerdama kritiką, turėjo omenyje būtent juos.
Žodžiu, nieko linksmo – per pusmetį net keletą sykių bandyta įstatymų pagalba nutildyti kritiškai rašančią žiniasklaidą, aukštojo mokslo reforma labiau primena ekonominius sandorius nei norą sustiprinti studijų kokybę, pastangos išblaivinti tautą grįstos vien kategoriškais draudimais…
Bet liūdniausia, kad valdantieji net nenutuokia, kaip sumažinti lietuvių norą emigruoti. Nenumaldomas lietuvių troškimas kuo greičiau išsinešdinti iš Tėvynės, palikti ją likimo valiai, pamiršti ją, – štai kas baisu. Štai dėl ko mes visi turėtume labai susirūpinti. Tai pati aktualiausia užduotis.
O kad prezidentė neminėjo užsienio politikos – nematau nieko blogo. Tiesa, LRT laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis ne sykį ironiškai tvirtino, kad Dalia Grybauskaitė nė žodžiu neužsiminė apie ne itin draugiškus Lietuvos – Lenkijos santykius. Žurnalistas taip konstravo klausimus, kad susidarytų įspūdis: būtent oficialusis Vilnius kaltas dėl lenkiškų šnairavimų.
O aš norėčiau pritarti Prezidentei – esama situacijų, kada geriau patylėti. Nes jei Prezidentė būtų kalbėjusi apie Lenkiją, jai neišvengiamai tektų … kritikuoti oficialiąją Varšuvą. Negi viską išmanančiam ir viską suprantančiam E.Jakilaičiui vis dar neaišku, kodėl dėl lenkiškų – lietuviškų įtampų pirmiausia kalti patys lenkai? Kai Varšuva liausis mus prievartavusi tapti Lenkijos provincija, kai nustos kištis į mūsų vidaus reikalus nurodinėdama, kokių dar privilegijų nusipelnė Šalčininkų ir Vilniaus krašto lenkai, tarpvalstybiniai satykiai iš karto pagerės. Todėl mūsų šalies vadovė ir tyli. Nepatogu kritikuoti strategiškai labai svarbaus kaimyno. Vis dar, matyt, tikimasi, jog imperinėmis ambicijomis, tiesa, ne tokiomis didelėmis kaip Rusija, sergantis partneris pats pasveiks.
Juolab kad Lenkija dabar konfliktuoja ir su Europos Sąjunga. Ir vėl, pripažinkime, teisi ne Lenkija. Taip aršiai spausti savąją Temidę ir reikalauti tiek daug europietiškų privilegijų – nesąžininga, neprotinga. Jei Lietuva per daug nuolaidžiauja Briuselio užgaidoms, tai Lenkija per daug drastiškai jas atmeta. Gyvenant laisvanoriškoje bendrijoje reikia visiems ieškoti „aukso viduriuko“. Akivaizdu, kad lenkai nemoka išlaikyti pusiausvyros. Jie į visus žvelgia iš aukšto. Jie dedasi esantys patys geriausi, protingiausi, sąžiningiausi. Todėl prezidentės D.Grybauskaitės nenoras atvirai kalbėti apie užsienio politikos užkulisius lenkiška tema – pagirtinas. Ji elgiasi protingai – kam dar labiau komplikuoti pašlijusius tarpvalsybinius santykius?
Panaši intriga – ir dėl santykių su JAV. Amerikos prezidentas tūkstantį kartų teisus, kai priekaištauja Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir kitoms ES šalims dėl per menko kariuomenių finansavimo. Amerikos vadovas teisingai piktinasi, kodėl didžiąją naštą dėl karinių reikalų priversti nešti amerikiečių mokesčių mokėtojai, o vokiečiai, prancūzai ar italai gyvena be rūpesčių. „Lietuvos žinių“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis straipsnyje „Trampas įvedinėja tvarką NATO, o ARAS – Nemenčinėje“ taikliai pastebėjo, jog šiuos priekaištus išgirdę Europos lyderiai apsimetė „kvaileliais, siekiančiais ir toliau žaisti savo žaidimus“. Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip ir neatsakė D.Trampui, kada vokiečiai savo ginkluotosioms pajėgoms pradės skirti 2 proc. nuo BVP. Taigi D.Trampas pagrįstai šantažavo Europą – jei Briuseliui nerūpi jo paties saugumas, kodėl ES likimas turėtų rūpėti Vašingtonui.
Bet apžvalgininkas A.Bačiulis savo publikacijose neanalizuoja, kaip derėtų vertinti D.Trampui metamus kaltinimus dėl ryšių su Vladimiro Putino valdomu Kremliumi. Štai buvusio Federalinių Tyrimų Biuro (FTB) vadovo Džeimso Komio viešas liudijimas JAV senatoriams ir kongresmenams – itin nepalankus D.Trampui. JAV prezidentas leidęs jam suprasti: būtų laimingas, jei Amerikos slaptosios tarnybos pamirštų galimus buvusio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Maiklo Flino ryšius su V.Putinu. Žodžiu, įtarimai, kad Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus ir padėjo D.Trampui nurungti Hilary Klinton, – nepaneigti. Nepaneigti ir įtarimai, kad kadaise bankrutavusiam D.Trampui pinigų pamėtėjo būtent Rusijos slaptosios tarnybos. Taip pat dar neaišku dėl tikro ar tariamo noro įrengti slaptąjį telefoninį ryšį tarp Baltųjų rūmų ir Kremliaus.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, D.Trampas neliko skolingas. Jis apkaltino buvusį FTB direktorių melavus Kongresui ir pareiškė „100 proc. norintis liudyti prisiekus“. JAV prezidentas savo Twitter paskyroje ne kartą rašė, kad „nėra jokių slaptų susitarimų su Rusija bei trukdymų vykdyti teisingumą“.
O kaip yra iš tikrųjų? Ar galime garantuoti, kad D.Trampas išvengs apkaltos? Ar tikrai Rusija turi D.Trampą kompromituojančių faktų? Jau vien tai, kad Amerikoje kilo didelė sumaištis dėl galimų naujai išrinkto JAV prezidento ryšių su Rusija, – milžiniškas Kremliaus laimėjimas. Kad ir kokie būtų Amerikos teisėsaugos verdiktai, visuomet išliks galimybė abejoti ir netikėti.
Todėl prezidentė pagrįstai vengia atskleisti savo požiūrį į JAV ir ES nesutarimus. Mums reikėtų palaikyti gerus santykius ir su Vašingtonu, ir su Berlynu. Bet kaip tai padaryti, jei Berlynas ir Vašingtonas ateityje dar labiau nesutars?
Tuo tarpu orientuokimės į sunkiai įveikiamus darbus namuose. Labai svarbi tema – Seimo nario Mindaugo Basčio byla. Jeigu Lietuvos politikams bus leidžiama taip ilgai bičiuliautis su įtartinaisiais Rusijos atstovais ir tuo pačiu Lietuvoje užimti aukštas pareigas, – toks tolerantiškumas geruoju nesibaigs. O štai politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas ponui M.Basčiui tarsi advokatauja, girdi, su „Dujotekana“ bendravo ne tik M.Bastys, bet kažkodėl tik jam bandoma inicijuoti apkaltą. Keista pozicija. Jei prasprūdo keli įtariamieji, tai dar nereiškia, kad dera palikti ramybėje kitus.
Paskutinioji Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“, kurion buvo pakviestas pats įtariamasis, atnešė daugiau aiškumo. Dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog M.Bastys – ne tas žmogus, kuriam Lietuva galėtų leist susipažinti su valstybės paslaptimis. Kas nematė minėtos laidos „Teisė žinoti“, trumpai priminsiu – žurnalistė teiravosi, kodėl atsakydamas į VSD anketą M.Bastys neparašė apie pažintį su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Aukštąjį išsilavinimą turintis politikas tvirtino iš pradžių nesupratęs anketos klausimo. Tada žurnalistė pacitavo klausimą, kurio neva nesuprato M.Bastys. Tas klausimas – toks paprastas, kad M.Basčiui turėtų būti gėda apsimesti jo nesupratus.
Iš gėdos sudegti turėtų ir konservatorius Andrius Kubilius, kurį kritikuoja politikos apžvalgas lietuviškoje spaudoje skelbianti Jūratė Laučiūtė. Šį sykį omenyje turiu jos atvirą laišką, adresuota konservatoriui A.Kubiliui ir visiems kitiems, kurie pasirašė po lietuvių kalbos išdavystės aktu, leidžiančiu į lietuviškąją abėcėlę įsileisti svetimas raides. Man regis, šis A.Kubiliaus ir jo prietelių žingsnis – taip pat vertas Apkaltos komisijos dėmesio.
Kas per daug bičiuliaujasi su „Gazprom“ ir buvusiais KGB atstovais, – neverti Lietuvos pasitikėjimo. Kas politiniais sumetimais išduoda lietuvių kalbą, norom nenorom išduoda ir Lietuvos valstybę.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS” (www.draugas.org)
Pamatęs, kaip kūrėsi Tėvynės sąjungos partija, parašiau politinę pasakėčią „Gegutė ir devynbalsė“. Ją 2013 m. rugsėjo 9 d. paskelbė Lietuvos žurnalistų interneto portalas.
Ten rašiau:
Lietuvos nedraugų nuostata – išeinant pasilikti – realizuojama ne vien per priedangos organizacijas, bet ir per įsiterpimą į demokratinį valstybės valdymą – per partinę sistemą. Kai kurių sąjungų, akcijų, partijų kilmė – ne lietuviška, jos lojalumu Lietuvos valstybei nepasižymi, nes išsirito iš nedraugių kiaušinių, padėtų į Sąjūdžio lizdą.
Konservatoriai nusipelnė impičmento?
Gediminas Kirkilas – Andrius Kubilius. Modesto Tamulionio koliažas
Lietuvos persitvarkymo sąjūdis buvo galinga, plačios visuomenės palaikoma, vedusi ne tik į Baltijos kelią, bet ir į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, organizacija. Tačiau 1993 m. buvo įkurta Tėvynės Sąjungos (TS) partija kaip Lietuvos Nepriklausomybę iškovojusio Sąjūdžio darbų tęsėja, į kurią Sąjūdžio vadovų skatinama sugužėjo politinį kapitalą jau įgijusi didžioji Sąjūdžio dalyvių dalis. Sąjūdis nukraujavo, buvo paliktas saviveiklai.
TS-LKD įsikūrė 2008 m. gegužės 7 d. susijungus Tėvynės sąjungai (konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, krikščioniškieji demokratai) ir Lietuvos krikščionims demokratams.
Jungtinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija taip pat vienijo politinius kalinius ir tremtinius, kurie tęsia istorinę Lietuvos laisvės kovos ir rezistencijos išsaugojimo misiją. Taip pat TS-LKD viduje veikia tarpukarine tautininkų linija besiremianti Tautininkų frakcija kaip atspindys 2007 m. įvykusios Tautininkų sąjungos prisijungimo prie Tėvynės sąjungos.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau, faktiškai, artėjant TS-LKD ir LSDP pozicijoms, Tautininkų frakcija iš partijos buvo pašalinta, politiniai kaliniai ir tremtiniai dėl amžiaus natūraliai pasitraukė, dabar jau projektuojama paliekant tik TS, LKD atsisakyti (atsikratyti ideologijos, narių?).
O svarstant pavardžių rašybą dokumentuose neva opozicionieriai, buvęs TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius ir buvęs LSDP pirmininkas Gediminas Kirkilas įkyriai pučia birbynes vienu tonu. TS-LKD frakcija birbynių paveikta, regis, skyla, panašu, jog, anot žurnalisto, TS-LKD liks Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos priekaba. Tai netrukus, įvykus balsavimui Seime dėl pavardžių rašymo dokumentuose, turėtų paaiškėti.
Skelbiame kalbininkės, dr. Sofijos Jūratės Laučiūtės laišką – atsakymą Andriui Kubiliui. Kaip Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų partijos narė ji sureagavo į visiems partijos nariams siųstą A. Kubiliaus laišką, kuriame demagogiškai teisinamas jo paties ir kitų TS-LKD frakcijos narių palaikymas antikonstituciniam, tomaševskininkų reikalavimus tenkinančiam Vardų ir Pavardžių rašymo įstatymo projektui.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
A.Kubiliaus laiške klaidinančiai teigiama, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pritarė siūlymui vardus ir pavardes nevalstybine kalba rašyti pagrindiniame paso puslapyje. Dėl to neva šis siūlymas neprieštarauja Konstitucijai. Tokio pritarimo kalbos komisija niekada nėra davusi. Priešingai, ji niekaip neišplėtė dar prieš kelis metus numatytų išimčių – Lietuvos pilietybę gavusiems užsieniečiams, jų sutuoktiniams ir vaikams.
A. Kubiliaus siūlymas tokią teisę suteikti visiems to norintiems Lietuvos piliečiams (pagal įstatymo formuluotę, visiems, kurie patys arba kurių tėvai turėjo kitos šalies pilietybę) išlieka prieštaraujantis Konstitucijai.
Tai, jog A. Kubilius tokiomis atviro melo priemonėmis imasi klaidinti savo partijos narius, liudija valstybinę kalbą ir Konstituciją išdavusios partijos viršūnės susirūpinimą dėl jau dešimtyse partijos skyrių pareikšto nepritarimo tokiai Sąjūdžio ir pačios TS-LKD idealus išduodančios pozicijos. Šiame kontekste natūrali ir suprantama yra ir principinė partijos narės S. J. Laučiūtės reakcija.
XXX
Sofija Jūratė Laučiūtė
Gerbiamieji, nesutikau ir nesutiksiu su siūlomu lietuviško raidyno darkymu ir Konstitucijos prievartavimu.
Esu kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesoriaus Vinco Urbučio, parašusio knygą „Lietuvių kalbos išdavystė”, mokinė, ne kartą viešai pasisakiusi prieš šį projektą. Daug kitų kalbininkų spaudoje ir internete kritikavo šį projektą ir iš lingvistinės, ir iš geopolitinės pusės: profesorė Aldona Paulauskienė, Arnoldas Piročkinas, Regina Pranciška Liubertaitė, Aldonas Pupkis, Pranas Kniūkšta, V. Labutis, grupė vyriausių mokslo darbuotojų iš Lietuvių kalbos instituto ir kiti. Tai žmonės, kurie klojo šiandieninės lituanistikos pamatus, iš jų darbų išaugo ne viena karta lituanistų. O kas yra skaitęs sutuoktinių Irenos ir Antano Smetonos darbus? Jie daugiausia žinomi tik iš užimamų administracinių postų, ir pasikliauti jų nuomone – mažų mažiausiai nesolidu.
Jūratė Laučiūtė. Propatria.lt nuotr.
Jums nė motais tie daugiau kaip šešiasdešimt tūkstančių parašų, reikalaujančių atmesti Jūsų stumiamą projektą. Tarp jų – ne tik eiliniai patriotai, bet ir tautos šviesuliai.
O kai lietuvių kalbą, jos rašybą, jos konstitucines teises ėmėsi ginti net ne lietuvių tautybės žmonės – kalbininkas Sergėjus Temčinas ar visiems žinomas Lietuvos lenkas Ryšardas Maceikianecas – mums, lietuviams, turėtų būti gėda, kad tarp mūsų klesti tautos ir kalbos išdavikai.
Gerbiamas Andriau, dėl Jūsų nemeilės lietuvių kalbai ir visur demonstruotos bei demonstruojamos anglomanijos man yra guodęsis Jūsų tėvas, šviesaus atminimo mokslininkas, eruditas Vytautas Kubilius.
Privalau priminti vieną Alytuje prieš dvylika ar trylika metų vykusį „Į Laisvę fondo” rengtą seminarą-konferenciją, kur vieną posėdį moderavo Jūsų tėvelis, o kitą – aš. Būtent Jūsų tėvelio prašymu aš nuo scenos kreipiausi į jus, salėje sėdėjusius politikus, klausdama, ar tikrai prieš kelis mėnesius Kaune vykusiame partinių viršūnėlių pasitarime buvo iškelta idėja (Jūsų tėvo tvirtinimu, tai buvo Jūsų idėja) įvesti Lietuvoje antrą valstybinę kalbą – anglų kalbą. Jūs visi tylėjote, raudoni ir pikti, ir tik mielasis A. Vidžiūnas iš vietos kelis kartus džiugiai pakartojo: „Bet juk neįvedėme! Juk neįvedėme…”.
Aš kelis kartus buvau bepaviešinanti spaudoje šį Jūsų antikonstitucinį, antilietuvišką ketinimą, bet tylėjau – ir iš pagarbos Jūsų tėvo atminimui, ir iš partinio solidarumo. Bet dabar susidarė tokia padėtis, kai „Platonas man draugas, bet tiesa brangesnė”. Todėl tylėti nebegaliu. Jei Jums mielesni lituanistinio išsilavinimo stokojantys ir Konstituciją prievartaujantys socialdemokratai bei liberalai – Jūsų valia. Bet bent jau neprievartaukite bendrapartiečių, tų kurie išaugo iš Sąjūdžio dvasios, kurie tikėjo kuriantys tautinę Lietuvos valstybę.
Pagarbiai – Jūratė Sofija Laučiūtė
***
Audriaus Kubiliaus laiškas TS-LKD nariams
Mieli bendražygiai,
Matydamas, kad kai kuriuose partijos skyriuose yra diskutuojama dėl Seime registruotų įstatymų projektų, susijusių su vardų ir pavardžių rašymu asmens dokumentuose, ir neretai tai yra daroma neįsigilinus į konstitucines ir teisines aplinkybes, noriu Jus glaustai informuoti apie partijos programines pozicijas šiuo klausimu bei, svarbiausia, konstitucines ir teisines šio klausimo puses.
Šį pavasarį remdamiesi mūsų partijos rinkimų programos nuostatomis parengėme Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektą. Po juo pasirašė net 70 Seimo narių: nuo Gabrieliaus Landsbergio, Rasos Juknevičienės, Žygimanto Pavilionio (net 19 iš 31 mūsų frakcijos narių) iki Sauliaus Skvernelio ir Viktoro Pranckiečio.
Seime buvo pradėtas svarstyti šis Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektas. Įstatymo projekto tikslas – įgyvendinti Konstitucinio Teismo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nutarimus, kad tais atvejais, kai lietuvės išteka už užsieniečių ir paima jų pavardes, kuriose yra „w, x, q“, arba kai užsienietis su tokia pavarde tampa Lietuvos piliečiu, jų ir jų vaikų originalios pavardės turi būti rašomos lietuviško paso pirmame puslapyje su visomis „w, x, q“. Tai iš esmės padėtų spręsti tik Lietuvos moterų, ištekėjusių už užsieniečių, kurių pavardėse yra tokios raidės, ir jų vaikų pavardžių rašymo problemas.
Tačiau kaip jau tampa įprasta mūsų Seime, toks racionalus ir teisiškai pagrįstas siekis sukėlė nepasitenkinimo bangą, kurios aršiausiais priešininkais yra būrys valstiečių-žaliųjų ir kai kurie mūsų partijos Seimo nariai. Jie skleidžia netiesą, jog mūsų, net 70 Seimo narių, įregistruotas įstatymo projektas su tokiais siūlymais yra nekonstitucinis ir primygtinai siūlo Seimui priiminėti savo pateiktą įstatymo projektą, kuriame visas tokias pavardes siūlo rašyti tik antrajame, neoficialiame paso puslapyje.
Bet esminė tiesa yra visiškai kitokia: agitacija prieš pavardžių su „w, x, q“ rašymą pirmajame paso puslapyje – yra agitacija prieš Konstituciją. Tai yra esmė ir ją turi suprasti visi „w, x, q“ rezistentai tiek valdžioje, tiek ir mūsų partijoje: Konstitucinis Teismas dar 2014 metais išaiškino (http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta37/content), kad Seimas pavardžių rašymo klausimais turi vykdyti VLKK rekomendacijas, o VLKK dar tais pačiais 2014 metais (tai pakartojo ir 2017 metais) nustatė 2 išimtis, kada pirmajame paso puslapyje yra privaloma rašyti pavardes su „w, x, q“:
„a) užsieniečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu įrašomi lotyniško raidyno rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą (remiantis tarptautine praktika diakritiniai ženklai dėl techninių galimybių gali būti neperteikiami);
b) su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško raidyno rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.“ (http://www.vlkk.lt/naujienos/ivykiu-kronika/kalbos-komisija-seimui-pateike-isvada-del-dvieju-istatymu-projektu)
VLKK iškėlė abejonių ar tinkamai yra įstatymo projekte suformuluotas mūsų pasiūlytas principas, kad šios dvi išimtys turi būti taikomos ne tik „į prieki“, bet ir „atgal“, tačiau tai yra grynai juridinės technikos klausimas, kurį nesunku bus suderinti įstatymo projektą nuodugniai nagrinėjant Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete.
VLKK savo išvadose taip pat aiškiai pasakė, kad šios dvi išimtys turi būti taikomos, rašant pavardes pirmajame paso puslapyje, o ne paso kitų įrašų skyriuje ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje, kaip kad siūlo kai kurie mūsų partijos kolegos jų įregistruotame įstatymo projekte:
„Atsižvelgdama į visuomenės poreikius, VLKK pasiūlė taikyti nurodytas išimtis ir asmens vardą bei pavardę lotyniško raidyno rašmenimis rašyti tose paso ir asmens tapatybės kortelės vietose, kuriose teikiami asmens tapatybę identifikuojantys duomenys, o ne paso kitų įrašų skyriuje ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje. Primintas Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo“ – jame nurodyta, kad asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.“ (VLKK išvada 2017.05.23)
Seimo Teisės departamentas, išnagrinėjęs abu įstatymo projektus, labai aiškiai pabrėžė, kad įstatymo projektai privalo atitikti VLKK rekomendacijas (Teisės departamento išvada: „Tokios nuostatos neatitinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodytų oficialių išvadų (į kurias įstatymų leidėjas, anot Konstitucinio Teismo, negali neatsižvelgti)…“) ir, kad siūlymas pavardes su „w, x, q“ rašyti antrajame paso puslapyje tokių rekomendacijų neatitinka. Remiantis šiais argumentais sunku suprasti partijos kolegas, kurie ragina nepaisyti Konstitucinio teismo suformuotos doktrinos. Iki šiol buvome partija, kuri besąlygiškai gerbė valstybės pamatinį dokumentą – Konstituciją, o taip pat ir Konstitucinio teismo pateikiamus išaiškinimus.
Taip pat sunku suprasti partijos kolegas, kurie ragina neįgyvendinti mūsų partijos programos, kurią prieš Seimo rinkimus patvirtino TS-LKD Taryba ir kurios Tautinių bendrijų politikos skyriuje aiškiai rašoma:
„5. Raidyno „problemų̨“ konstitucinis sprendimas
Ilgai kurstyta pavardžių̨ raidyno problema turi būti sprendžiama pagal Konstitucinio Teismo ir Valstybinės Kalbos komisijos išaiškinimą̨. Konstitucinis Teismas yra nustatęs, kad tokiais klausimais Kalbos komisijos išaiškinimai yra ypatingos svarbos. Kalbos komisija yra pareiškusi, kad vardus ir pavardes su „w“ lietuviškuose dokumentuose galima rašyti tada, kai asmuo santuokos keliu įgyja pavardę su „w“ arba kai jis tampa Lietuvos piliečiu prieš tai turėdamas pavardę su „w“.“
Taigi atrodytų, kad jeigu esame įsipareigoję gerbti Konstituciją, jos pagrindines nuostatas ir mūsų partijos programą, tai šiuo klausimu mums viskas turėtų būti aišku. Tačiau atrodo, kad tiems, kurie kovoja prieš Konstitucinio teismo ir VLKK nutarimus, asmeninė politinė darbotvarkė ir populistiniai politiniai dividendai yra svarbiau nei Konstitucinio teismo suformuluota pavardžių rašymo doktrina ir VLKK išvados dėl dviejų išimčių taikymo pirmajame paso puslapyje. Todėl prarandamas bet koks racionalumas ir žengiama dar toliau: nepavykstant gauti tinkamų VLKK ir Konstitucinio teismo išaiškinimų imamasi kraštutinių priemonių ir dabar bus prievartaujama naujoji, dar tik formuojama VLKK, už kurios sudarymą ir vadovybės paskyrimą yra atsakingas Seimo Švietimo ir mokslo komitetas, kuriam vadovauja radikalusis valstietis-žaliasis Eugenijus Jovaiša. Kaip suprantame iš žiniasklaidos pranešimų, pažiūris į „w, x, q“ komitete yra tapęs svarbiausiu naujų VLKK narių ir komisijos vadovybės atrankos principu. Kalbininko patirtis, akademiniai pasiekimai lituanistikos srityje yra nebesvarbu, svarbu tik viena – ar atitinka E. Jovaišos ir kitų šioje temoje politinius dividendus siekiančių susikrauti politikų požiūrį į „w, x, q“. Grįžtame į senus, „gerus“ laikus, kai sovietinė valdžia mokslui diktuodavo, kokio rezultato reikia, o ne mokslas patardavo valdžiai, kaip reikia spręsti vieną ar kitą problemą.
Galiausiai, nors šis klausimas tiesiogiai ir nesprendžia klausimų, kuriuos kelia Lietuvos lenkai ir Lenkija, o pirmiausiai sprendžia Lietuvos moterų, ištekėjusių už užsieniečių bei jų vaikų pavardžių problemas, tačiau padarius šį nedidelį žingsnį mes ištiesime ranką mūsų tautinėms bendrijoms.
Suprasdami, kad Putino agresija prieš Lietuvą yra reali grėsmė, mes turime padaryti viską, kad propagandai labiausiai pažeidžiamos Lietuvos tautinės mažumos jaustųsi mūsų valstybės dalimi. Jei neištiesime jiems rankos – jie nesijaus Lietuvos dalimi ir prokremliško Tomaševskio įtakos Vilniaus regione sumažinti nepavyks. Jeigu spręsime tautinių bendrijų problemas – rezultatą pasieksime. Jei leisime Lietuvos santykius ir toliau veikti istorinėms, dirbtinai sukurtoms trijų raidžių problemoms – gailėsimės, jei tokie menkniekiai kliudys susitarti tada, kai ateis laikas bendriems gynybos veiksmams.
Šiais vardų ir pavardžių rašymo klausimais, mūsų piliečių teisių klausimais, santykių su Lietuvos lenkais ir Lenkija galime diskutuoti plačiai, išsamiai ir atsakingai, tačiau negalime vieni kitų agituoti pažeisti Konstituciją, agituoti priiminėti įstatymus, kurie pažeistų Konstituciją, arba nepriiminėti įstatymų, kurių priėmimo reikalauja Konstitucinio teismo suformuluota doktrina. Galų gale raginu gerbti ir mūsų partijos programą.
TS-LKD Politikos komiteto pirmininkas – Andrius Kubilius.
Ketvirtadienį Seimas atmetė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) nario Andriaus Kubiliaus siūlymą nemokėti alkoholiu piktnaudžiaujantiems asmenims socialinių pašalpų.
Jis siūlė papildyti Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą nuostata, kuri suteiktų galimybę socialinės pašalpos mokėjimą asmeniui, kuriam nustatytas girtumas, apriboti arba visai nutraukti.
Projektas buvo atmestas „už“ balsavus 37 Seimo nariams, 35 parlamentarai siūlė jį tobulinti.
A.Kubiliaus teigimu, siūlomu įstatymo projektu būtų sukurtas mechanizmas, kuris leistų jau pagal dabar esamą piniginę socialinę paramos skyrimo sistemą paskatinti nesaikingai alkoholį vartojančius ir alkoholizmu sergančius asmenis pradėti gydytis.
Šiuo metu Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nenumatoma piniginės socialinės paramos neskyrimo, sustabdymo ar nutraukimo sąlygos, kuomet į ją pretenduojantis ar ją jau gaunantis asmuo girtuokliauja arba serga alkoholizmu. Taip pat įstatyme nenumatytos ir priemonės, kurios leistų paskatinti asmenį atsisakyti ydingo gyvenimo būdo, suteiktų jam antrąjį šansą pasitaisyti.
Nors Seimas ketvirtadienį nepritarė parlamentaro konservatoriaus Andriaus Kubiliaus pateiktam rezoliucijos projektui „Dėl naujų kovos su alkoholizmo priemonių“, jo atmesti parlamentarai nesiryžo.
Opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius.
Už tai, kad projektą redaguotų iš įvairių frakcijų atstovų sudaryta redakcinė komisija, ketvirtadienį balsavo 67 parlamentarai, 15 parlamentarų siūlė projektą atmesti.
Seimo narys konservatorius A. Kubilius mano, kad alkoholizmas turi būti prilyginamas priklausomybei nuo narkotikų ir vaistai bei paslaugos gydymui nuo alkoholizmo turi būti valstybės visiškai kompensuojamos.
Politikas siūlė apsvarstyti ir Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdžiu pradėti įgyvendinti Lietuvoje „Svaigalų teismų“ sistemą.
Andrius Kubilius ragino sukurti medicininę „Patikros ir ankstyvos intervencijos“ sistemą, kuri padėtų anksti nustatyti alkoholizmu sergančius asmenis ir suteikti ankstyvą pagalbą jiems.
Jo nuomone, vietos seniūnams kartu su vietos bendruomenės lyderiais bei policijos atstovais ir medikais turėtų būti suteiktos žymiai didesnės teisės ir atsakomybės padėti lėtiniu alkoholizmu sergantiems ar su alkoholizmo psichoze susiduriantiems asmenims: suteikiant seniūnams galimybes ir pareigas rūpintis jų priverstiniu gydymu, reguliaria jų elgsenos stebėsena, medicinine patikra, stebėti jų šeimos ir vaikų būklę.
A. Kubiliaus manymu, privalomas gydymas turi būti teikiamas tiems asmenims, kurių priklausomybė nuo alkoholio yra tapusi ryškiai išreikšta ir jau kelianti didelį pavojų aplinkiniams asmenims, arba tais atvejais, kai asmuo susidurdamas su valstybės pagalba siūlant jam gydymąsi ir kitas priemones, kurios padėtų išlipti iš alkoholizmo liūno, piktybiškai atsisako bet kokios pagalbos.
A. Kubilius savo dokumento projekte siūlė Seimui pavesti Seimo valdybai, tariantis kartu su Vyriausybe, iki 2017 m. liepos 1 d. sudaryti bendrą darbo grupę, kuri iki šių metų rugsėjo 1 d. pateiktų Seimui detalesnes išvardintų priemonių įgyvendinimo nuostatas.
Kai skaitlinga, įtakinga TS-LKD grupė griebėsi sumanymo klastingai apeiti Lietuvos Konstituciją, bet kokia kaina siekdama įteisinti masišką dvigubą pilietybę, sumaniau ir aš tarti savo žodį.
Nei šiokie, nei tokie
Manau, kad turiu tam teisę. Esu emigrantas. Jau senokai pasipusčiau padus. Tačiau save priskiriu išvykusiems, kuriems Lietuva – ne tušti žodžiai. Tėvynės ilgesys dar neišblėsęs, kartais labai skaudžiai spaudžia širdį. Beje, aš ir nenoriu, kad šis jausmas pranyktų.
Žodžiu, niekas neatims iš manęs ne itin linksmos mano patirties – gyvenu tarp emigrantų lietuvių, žinau, kokios mintys siaučia jų galvose. Neleisiu sau brėžti plačių apibendrinimų, bet maždaug pusė, su kuriais tenka bendrauti, prekiauti, linksmintis, dalintis kambariu – nei šiokie, nei tokie.
Taigi mano laiškas – tai abejojimas Lietuvoje įsigalėjusiu mitu, esą dauguma emigravusiųjų taip karštai myli Lietuvą, taip nuoširdžiai pergyvena dėl jos, kad lietuviškojo paso praradimas jiems taptų tikra dvasine mirtimi.
Niekad negyveno Lietuvos rūpesčiais
Nereikia mūsų idealizuoti. Kartais šiurpas krečia, kai pamatau, kam konservatorių – krikdemų lyderiai Gabrielius Ladsbergis ir Andrius Kubilius vos ne per prievartą stengiasi įbrukti teisę išsaugoti lietuviškąją pilietybę. Gyvendamas svetur ne taip jau retai susiduriu su lietuviais, kurie Lietuvos aktualijomis nesidomėjo nei tuomet, kai gyveno Lietuvoje (mano supratimu, buvo prasti piliečiai), o išvykus Lietuva jiems tapo dar tolimesnė (mano įsitikinimu, jie tapo dar prastesniais Lietuvos piliečiais).
Emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Kam jiems, sakykit, reikalingas lietuviškas pasas? Beveik per jėgą įbruktas lietuviškas pasas (dviguba pilietybė) greičiau reikalinga ne mums, Lietuvą palikusiems, o save ir tuo pačiu savo rinkėjus apgaudinėjančiai Lietuvos valdžiai, girdi, ji rūpinasi, kad Lietuva neprarastų žmonių. Iš kurios pusės bepažvelgsi, išvykusieji iš Lietuvos – praradimas. Didesnis ar mažesnis, bet praradimas. Atsidūrus svetur – milžiniška tikimybė nutautėti (lietuviai turi tokią ydą – pataikauti svetimoms įtakoms; mes – ne žydai, kurie bet kur gyvendami, bet kokia kalba kalbėdami, bet kokį pasą kišenėje turėdami, vis tiek išlieka žydais).
Ir tą praradimą dviguba pilietybė vargu ar sumažins. Mūsų valdžia privalėtų siekti vienintelės teisingos politikos – didžioji dauguma lietuvių privalo gyventi Lietuvoje. Tik tada bus teisinga, kai dauguma piliečių gyvens savo valstybėje. Tačiau Lietuvos premjerai, parlamentarai, prezidentai šios idėjos nesugeba įgyvendinti.
Štai mano gyvenimo draugė – ne lietuvė. Jei sukursime šeimą, vargu ar sugebėsiu vaikus išauginti lietuviais. Jie greičiau bus danai nei lietuviai. Jei gausiu dvigubą pilietybę, tai ir mano atžalos turės teisę turėti lietuvišką pasą. Bet kokia nauda Lietuvai iš mano vaikų, jei jie nebebus lietuviai? Jei tarp Lietuvos ir Danijos iškils, neduok Dieve, rimtų kivirčų, kaip jiems balsuoti – kaip naudinga Lietuvai ar kaip naudinga Danijai? Ir ar jie turės moralinę teisę balsuoti dėl svarbių Lietuvai reikalų, jei Lietuvą pažinos tik paviršutiniškai?
Sutikdamas, kad lietuvius sunku sulaikyti nuo išsivaikščiojimo, gal net neįmanoma, kol Europos Sąjungoje įteisinta atvirų durų politika, naudą nešanti tik skaitlingoms, turtingoms tautoms, o mažas, tokias kaip Lietuva, sekinanti dvasiškai ir morališkai, – vis tik turiu vilties, jog išeitis egzistuoja. Tiesiog reikia jos atkakliai ieškoti.
Ne duoti, o atimti
Bet ar ieškoma? Įtariu, kad būtent dėl bejėgiškumo ir nežinojimo mūsų valdžios griebiasi kosmetinių, realios, apčiuopamos naudos neduodančių taisymų. Mūsų valdžia naivi, jei mano, kad danišką ar vokišką pilietybę (tik NATO ir EUROPOS SĄJUNGOS šalių pilietybę) įgijusiam emigrantui paliktas lietuviškas pasas bus didelė vertybė, kad jis, išsaugojęs lietuvišką pasą, puls pergyventi dėl Lietuvos. Greičiau – priešingai. Lengvai pasiimtas daiktas nevertinamas. Tik prarasdami lietuvišką pilietybę mes galbūt susimąstysime, ko netenkame, ką prarandame. Ypač jei bus užfiksuota – netekęs Lietuvos paso paskui jo lengvai neatgausi. Pasas – ne apatiniai drabužiai, jo dažnai kaitalioti negalima. Arba – arba.
Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.
Labiau į liberalus nei konservatorius panašūs G.Landsbergis ir A.Kubilius arba nežino, arba nenori žinoti: esama emigrantų, kurie tiesiog patalogiškai priešiški Lietuvai. Jų širdyse – nežinia iš kur atsiradusios didelės nuoskaudos. Jie be saiko kritikuoja Lietuvą (kai reikia ir kai nereikia), jie gėdinasi turį lietuviško kraujo, trokšta kuo greičiau prarasti lietuviškąjį veidą. Savo vaikus auklėja taip, kad atžalos kuo greičiau išmoktų užsienio kalbų ir pamirštų gimtąją kalbą.
Jiems lietuviškas pasas – kaip šuniui penkta koja. Kodėl Lietuvos valstybė žeminasi, stengdamasi tokiems įtikti?
Man regis, rūpestingais patriotais apsimetantys konservatoriai neturi tikslių duomenų, kiek yra emigrantų, kurie lietuviškąjį pasą traktuoja kaip nereikalingą popiergalį ar net trukdį, ir kiek tokių, kuriems reikalinga dviguba pilietybė, nes jie nenori nutraukti ryšių su Tėvyne. Kai suskaičiuosite, ponai, tada ir priimkite lemtingą sprendimą. Bet ne atvirkščiai.
Geresnieji ir blogesnieji
Man keistas politikų noras sulyginti visų emigrantų teises. Esą negalima brėžti skiriamosios linijos tarp tų, kurie išvyko iki 1990-ųjų Kovo 11-osios, ir tų, kurie išvyko po Nepriklausomybės paskelbimo. Ne tik galima, bet ir būtina. Skiriamoji linija – akivaizdi, pone Seimo Pirmininke Viktorai Pranskieti. Vieni išvyko iš okupuotos Lietuvos, kiti pasitraukė iš laisvos Lietuvos.
Skirtumas – akivaizdus. Save taip pat priskiriu prie vadinamųjų „blogesniųjų“, nes pasitraukiau jau iš laisvos Lietuvos, kai išvažiuoti iš Tėvynės nebuvo gyvybiškai svarbių priežasčių. Privalau pats sau prisipažinti: kažkur viduje nuolat dygčioja priekaištas, kad, užuot bandęs taisyti padėtį savo krašte, jį palikau likimo valiai. Žinoma, teisinuosi, kad prieš žengdamas lemtingą žingsnį išbandžiau visus kitus variantus. Bet pasiteisinimai neįtikinami. Aš jais pats netikiu. Tik apsimetu, kad tikiu.
Geriau jau nebalsuotų
Kai kas iš žurnalistų, politikos apžvalgininkų pastebi, jog Vakaruose gyvenantys lietuviai vangiai dalyvauja lietuviškuose rinkimuose. Tai akivaizdus ženklas, kad jie neatlieka svarbiausios savo pareigos, todėl ir lietuviška pilietybė jiems vargu ar būtina. Kita vertus, gal ir gerai, kad jie neskuba balsuoti. Nes nuėję prie balsadėžių specialiai ar dėl neišprusimo į valdžią išrinktų visokiausių niekadėjų. Vardan pikto juoko.
Tad mano pasiūlymas su dvigubu dugnu: rimtai į Lietuvą žiūrinčių emigrantų negalima skriausti, bet tiems, kuriems nusispjauti, ištirps ar išliks lietuvių tauta, pilietybės nereikėtų dirbtinai palikti. Tokius „piliečius“ praradę nieko neprarastume. Jie jau seniai prarasti. Netekę jų bent jau žinotume realią padėtį, kiek mūsų dar likę.
Todėl konservatorius – krikdemus kviečiu atsikvošėti. Masiškas dvigubos pilietybės dalinimas duotų tik trumpalaikės naudos. Paskui atneštų rimtos žalos. Nes dviguba pilietybė – tai ciniškas emigracijos skatinimas. Kuo daugiau dvigubų pilietybių – tuo daugiau neaiškių nusiteikimų piliečių, kuriais priešiškos jėgos galės manipuliuoti kiek tinkamos. O tada – chaosas, nesusipratimai, noras įteisinti dar daugiau nuolaidų… Ypač būtų pavojinga rengti referendumus, daug pavojų iškiltų ir per Seimo rinkimus. Visada sakiau ir dabar pakartosiu: nėra nieko baisiau už politika nesidomintį, bet prie rinkimų balsadėžių skubantį rinkėją. Štai per tokius „gudručius“ mes ir nepajėgiame įgyvendinti rimtų ekonominių projektų, kuriančių gausias darbo vietas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje…
Beje, ginčai dėl dvigubos pilietybės privalumų – trūkumų turi ne tik moralinę, bet ir teisinę potekstę. Dviguba pilietybė neturėtų būti masiškai dovanojama ne tik moraliniais, bet ir teisiniais sumetimais.
O juk teisininkas Vytautas Sinkevičius – teisus
Konservatoriai – krikdemai elgiasi taip, tarsi jiems nusispjauti į teisininko Vytauto Sinkevičiaus argumentus: masiškai dvigubą pilietybę dalinti galima tik pakeitus Konstituciją. Tokios Konstitucijoje užfiksuotos normos.
Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.
O Konstituciją pakeisti nėra lengva – reikalingas referendumas. Jokio kito kelio nėra. Griežtumas čia reikalingas. Konstitucija – ne valgiaraštis, kurį restorano šeimininkas koreguoja kiekvieną rytą. Todėl siūlymai taisyti Konstituciją apeinant referendumo procedūrą parlamente priimtais įstatymais atrodo įtartini. Konstitucija – aukščiau nei A.Kubiliaus ar G.Landsbergio pasiūlyti įstatymai. Konstitucija aukščiau ir už patį Seimą.
Vienintelis teisiškai nepriekaištingas kelias – išbandyti dvigubos pilietybės rebusą referendume. O jei iš anksto bijoma referendumo rezultatų, tai dvigubos pilietybės šalininkai turėtų pabrukti uodegą – jų norai nepriimtini Tautai. Ne Tauta turi prie jų taikytis, o jie – prie Tautos.
Todėl gabrieliams ir kubiliams sakau – tvarkykite Lietuvos reikalus taip, kad lietuviai nenorėtų išvykti iš Lietuvos, o išvykusieji – trokštų kuo greičiau sugrįžti. Jei taip pasielgti neįmanoma, nes britai ir vokiečiai mūsų medikus ir internetinių technologijų specialistus vis tiek nuvilios kelis sykius didesniais atlyginimais (tai – realybė, kurios nepaneigsi), tai dar nereiškia, kad galima laužyti Konstituciją.
Algimanto Šindeikio pasiūlymas
Man regis, puikią išeitį Facebooke pasiūlė ponas Algimantas Šindeikis. Štai ką jis rašė:
„Sudėtinga dilema: gyventi valstybėje su bendrapiliečiais už Atlanto ir Lamanšo, bet be Konstitucijos ar be bendrapiliečių už Atlanto ir Lamanšo, bet su Konstitucija.
Mano pasirinkimas aiškus: su Konstitucija, kad ir su mažiau piliečių. Jei nebus valstybėje Konstitucijos, anksčiau ar vėliau nereikės niekam ir tokios valstybės pilietybės. Nes tada Konstitucija bus ir Uspaskichas, ir Paksas, ir Bastys, ir Steponavičius, ir …
Be to, pilietybė – tikras ryšys su valstybe –mokėjimas joje mokesčių, turėjimas nuosavybės, pasirengimas ją ginti, dalyvavimas rinkimuose (sąmoningas, suvokiant už ką balsuoji), o ne tik kraujo ryšys ar dalyvavimas dainų šventėje.
LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Todėl konservatorių komjaunimo vairuojamas buldozeris per Konstituciją (Seimo įstatymu paneigiant Konstituciją) yra ne tik Konstituciją, bet ir valstybę naikinantis žingsnis.
Išlikimę orūs ir valstybiški. Ruoškimės referendumui. Įrodykime, kad galime konstituciškai priimti mums visiems svarbius ir būtinus sprendimus“.
Jei vadovausimės A.Šindeikio nuostata, Lietuva dar turi viltį išlikti lietuviška. Jei vadovausimės G.Landsbergio ir A.Kubiliaus logika, Lietuva – be ateities.
Šiandien, šv. Velykų proga, visiems lietuviams, tiek emigravusiems, tiek Lietuvoje pasilikusiems, linkiu kuo geriausios kloties. Atsinaujinimo linkiu ir abejotinos vertės įstatymo projektą siūlančiai G.Landsbergio komandai.
Valstybei plėtojant santykius su kitomis valstybėmis, vienas itin svarbus tų santykių dėmuo yra prekyba. Dažnai prekybiniai santykiai užsimezga anksčiau už diplomatinius, nes iš prekybos iškart gaunama apčiuopiama nauda, o iš diplomatijos, priklausomai nuo derybininkų gebėjimų, galima ne tik ką gera gauti, bet ir prarasti.
Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Diplomatinio lygmens reikalus, vadovaudamiesi demokratiniu principu, sprendžia valstybių prezidentai, parlamentai, vyriausybės. Sukurtos valstybės piliečių valia, šios institucijos ir minėtus santykius pagal piliečių valią kuria.
Tačiau žmonių valia nėra Dievo valia, todėl ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga: vadovaujantis vien demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti ir blogį, o pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi liaudis (demokratinėje valstybėje – pilietinė visuomenė) turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.
Tautinė valstybė
Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Ar ne paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, kartais gali ir taip nutikti. Dėl pastarosios priežasties tautinės valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus, bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas.
Gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą tikėjimą, net ne kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis reikia vertinti išskirtinai.
Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuoniai, steigiantys Lietuvoje politines organizacijas kitos šalies vardu? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija. Jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, jog ir būdami Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams jie bus abejingi arba ir priešingi. O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai lenkai balsavo dėl Lietuvos nepriklausomybės, arba, kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį. Pastebėkime, kokios užplūdusių migrantų girnapusės kelyje į tautinio valstybingumo įtvirtinimą prikabintos prie latvių, moldavų, baltarusių kojų! Šie pavyzdžiai rodo, kokie pavojai tautai ir jos valstybei slypi aklai, neatsakingai taikomame demokratijos mechanizme.
Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu apeinama, arba apie jį kalbama vangiai. Iš praeities einančios ,,tautų draugystės“, o iš dabarties – kosmopolitinės nuostatos dar išlikusius tautinės savimonės pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti.
Rašytojas, žurnalistas, publicistas Vytautas Alantas 1987 metais parašė knygą „Tauta istorijos vingiais“. Knyga 1990 metais buvo išleista Čikagoje, o jos fotografuotas leidinys – 1992-aisiais Vilniuje. Knygos skyrelyje ,,Prieš prakalbant“ autorius prisipažįsta: ,,Knygą rašiau nežinau kiek metų. Kartais pagalvoju, tarsi būčiau rašęs visą gyvenimą… Sunku nusakyti, kada tautos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn žengiantis organizmas, tad ir savaime peršasi išvada, kad tautą reikia nuolat kurti“. Iš tikrųjų knyga parašyta patrauklia ir žodinga kalba, yra tautinės ideologijos vadovėlis. Ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose.
Iš skyriaus „Pasisakymai“, kuriuos autorius palygino su glausta savo ilgo gyvenimo ir didelės patirties apžvalga, verta cituoti:
Jokia kita tauta nedavė savo kaimynams tiek savo kraujo ir smegenų, kaip lietuvių tauta.
Valstybėje gali būti daug įvairių konfesijų, bet tautos vienijantį branduolį sudaro lietuvybė.
Tauta be savo kalbos ir kultūros pasmerkta išgaišti.
Tauta atskleidžia ir išryškina savo asmenybę didvyrių žygiais ir kūrybiniais darbais, ir kalba į pasaulį savo talentų lūpomis.
Tautos paskirtis – surasti savo teisingą tautinį kelią amžių vingiuose.
Tauta, paklydusi savo istorijos vingiuose, ima orientuotis pagal svetimas gaires.
Tikras patriotas bus ne tas tautietis, kuris garsiai trimituoja per tautos šventes, bet tas, kuris įmūrija patvarią plytą į tėvynės pastatą.
Kada užtvenksime lietuviško kraujo srovę, tekančią į svetimus baseinus ir sukančią svetimas girnas, kada atgręšim srovę į save?
Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.
Lietuvybės drungnumas – pakelė į tautinį susinaikinimą.
Lietuvis neatlaiko ,,svetimo klimato“, nors savybėje jo narsybė neginčijama.
Lietuviška šeima – lietuvybės negęstantis židinys, arba su lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė.
Nulietuvėjimas – tautinė savižudybė ir trąša svetimiems dirvonams.
Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit kapituliuoja prieš kitatautį. Ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlių svetimybių pamėgimas, ar viskas kartu?
Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia lietuvybės apaštalų.
Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiantis nusikaltimas.
Nėra ko brautis į svetimą sąžinę ir šnipinėti, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten skaisčiai liepsnotų lietuvybės liepsna.
Kova dėl lietuvybės yra yrimasis prieš milžinišką srovę.
Niekad neužmirškime kelių, vedančių į gimtosios kalbos lopšį!
Vargu ar rasime kitą tautą, kuri būtų parodžiusi tiek heroizmo kovodama už savo laisvę, kaip lietuviai, bet kodėl jos žiedai taip greit nuvysta, patekę į svetimą dirvą?
Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir žvanginame kardais su savo broliais lietuviais, kartais pamiršdami net ir tikruosius savo priešus.
Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivas, kurį vėjai blaško kaip nori, jau nekalbant apie audras.
Tautos istorija – kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią, bet neturi pabaigos.
Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas.
Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.
Lietuvis apčiuops lietuvybės šaknis, kurios jį sieja su tautos senais mistiniais paversmiais.
Kiekvienas iš cituotų pasisakymų vertas gilesnio apmąstymo ir nagrinėjimo. Jie – tautinės ideologijos akcentai ir kelrodžiai ženklai. Valstybės valdymo mechanizmą pakeisti pakanka kelių mėnesių, pakelti ekonomiką – keleto metų, o išugdyti ir suformuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę reikia dešimtmečių. Tačiau, žinant koks nelengvas ir ilgos trukmės darbas laukia, jo reikia imtis ne tik priešinimuisi globalizmui ir kosmopolitizmui, bet tautiečių ugdymui, pradedant lopšiu, mokykla.
Politinis turgelis
Lietuvos ir Lenkijos praeities santykiai nepasižymėjo ne tik meile, bet ir draugiškumu. Kaimynė, atplėšusi nuo Lietuvos didelę dalį teritorijos su sostine Vilniumi, gviešėsi ir į dar didesnę jos žemių dalį, tačiau tragiškas abiejų šalių likimas, ištikęs jas dėl nacių ir sovietų okupacijų, jas tarsi suartino.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Santykius neabejotinai sušildė Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, Lietuvos Sąjūdžiui rodomas pavyzdys bei lenkų diplomatijos palankumas Lietuvos Atgimimui ir Nepriklausomybės pripažinimui.
Deja, artimesnė bičiulystė neilgai tetruko. Pasirašant 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lenkija sąmoningai išvengė atsiprašymo už okupaciją, neleido net užsiminti apie Lietuvai padarytos žalos atlyginimą.
Nustebino daugiau negu keista oficialiosios Lenkijos užimta pozicija, kai lenkiškos kilmės Lietuvos piliečiai pasikėsino kurpti lenkišką autonomiją Lietuvoje, kai pasuko išvien su skaldytojiška prorusiška „Jedinstva“, o netrukus ir pati Lenkija suskubo „ginti“ nežinia nuo ko Lietuvos lenkakalbius. Toliau dar daugiau: imta reikalauti vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis, keisti į lenkiškus gatvių, vietovių pavadinimus, į viešąjį gyvenimą įvesti lenkų kalbą. Tokie siekiai, netenka abejoti, atspindi blogai maskuotą Vilnijos reokupaciją. Flirtuojančios šalys tai girdi ir mato, tačiau nedrįsta viešai prasitarti – žinoma, „gerų kaimyninių santykių vardan“. Mūsų politikams sąmoningai veliantis į rizikingas/ derybas, vyksta politinis turgelis.
Ant prekystalio – didžiausia vertybė
Visą tą laiką, valstybės vyrai, kaip jau įprasta, savo piliečius pažadais maitinę, Lenkijai vis žadėjo įvairias nuolaidas jiems daryti, kol 70 mūsų išrinktųjų, vadovaujami buvusio (Andriaus Kubiliaus) ir esamo (Gabrieliaus Landsbergio) TS-LKD pirmininkų, 2017-04-04 pasirašė Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.
Ką gi tas projektas byloja? Byloja jis štai ką: Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Kelionės dokumentų mašininio skaitymo taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė. Čia WQX įvedimas maskuojamas ICAO taisyklėmis, pagal kurias dokumentai leidžiami šešiomis oficialiomis ICAO kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų. Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė – kalba. Jei jau prekiaujama, tai – pagal komercines taisykles!!!
Maža to – neseniai Andriaus Kubiliaus iniciatyva Seime įsteigta grupė tautinių mažumų politikos klausimams spręsti, Abiejų Tautų Respublikos istorinio atminimo garbei pavadinta „Gegužės 3-iosios grupe“. Gegužės 3-sios konstitucijos garbei, kurioje Lietuvos net vardo nėra! Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė kalba.
Skaitytojui primenu, jog tautinėmis mažumomis Lietuvoje laikytini tik totoriai, karaimai ir čigonai, kurie jokių problemų čia neturi (Lietuvos lenkai – tautinė bendrija), todėl panašu, kad bus atidarytas dar ir kitas politinis turgelis, gal lenkiškai konstitucijai į Lietuvą importuoti ar net liūdnai pagarsėjusią „Abiejų Tautų Respubliką“ atkurti…
O tempora, o mores! (kas per laikai, kas per papročiai) belieka ištarti, kai vertybės matuojamos pinigais, turtais, interesais, postais, malonumais.
Išmintingi Lietuvos Antrosios respublikos Konstitucijos kūrėjai, įtvirtinę lietuvių kalbą kaip valstybinę, drauge įtvirtino ir patikimą saugiklį – kalbos reikalus turi teisę keisti, kitaip tvarkyti tik Tauta referendumu.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau mūsų politikai taip įsismagino, taip įsijautė į visagalio šeimininko vaidmenį, kad per pastangas apeiti ar peržengti Konstituciją eina į susinaikinimą.
Andriaus Kubiliaus projektas dėl asmenvardžių rašybos – didžiulė, gal nebepataisoma politinė klaida. Kai tam pritaria ir partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, ir grupė TS-LKD narių, tai – simbolinė TS-LKD savižudybė. Ir ne mažiau tikra.
Protestus prieš projektą paskelbė Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio tarybos, Lietuvos laisvės kovotojai (LLKS), kitokio sprendimo iš Seimo tikisi ir 69 tūkst. Lietuvos piliečių. Juk tai uraganas – po jo politinėje arenoje TS-LKD gali nelikti arba liks tik jos draiskalai.
Patriotiškai nusiteikę Lietuvos piliečiai nepamiršo, kaip Andrius Kubilius, būdamas atsakingu Sąjūdžio sekretoriumi, savo neveiklumu naikino Lietuvos Sąjūdį, jo sąskaita tvirtino Tėvynės Sąjungą, dabar štai toks sprendimas – tarsi pasišauta galutinai sunaikinti TS-LKD, gal net susitarta dėl vietos po kitos, naujos partijos skverneliu.
Žala jau padaryta, tačiau jei projekto autorius atsiimtų siūlymą, padėtį dar galėtų sušvelninti – proga dar neprarasta.
Šviesaus atminimo muziejininkas iš Uoginių Adomas Petrauskas lankytojams sakydavo, kad, be Bažnyčios paskelbtų šventųjų, dar šventa yra Tėvynė, kalba gimtoji ir duona juodoji, todėl kas per rugių lauką plačią brydę mina, paniekina duoną, tas išduos ir Tėvynę.
Juo labiau neatleistina brydė per kalbą.
Komentaro autorius Algimantas Zolubas yra Lietuvos Sąjūdžio, TS-LKD, LLKS narys.
Šį kartą į politiką pažvelgti noriu tragikomiškai, nes rimtai žiūrėti į Lietuvos problemas – jau per sunku.
Tik aklas nemato, kaip Lietuva iš visų pusių spaudžiama elgtis prieš savo prigimtį. Verčiama išsižadėti savo požiūrio dėl visko – ir dėl smulkių, ir dėl kardinaliai svarbių dalykų.
2017-ieji dar tik prasideda, o jau turime naują draudimą. Jau nebegalime švęsti Užgavėnių taip, kaip iki šiol jas švęsdavome, nes, matot, vienas šios siautulingos pavasario šventės personažas nepatinka žydams. Tikriausiai teisingai elgiamės, kad atsisakome kai kurių Užgavėnių šėlionių kaukių. Juk žydai – pati garbingiausia, padoriausia, sąžiningiausia, teisingiausia, tvarkingiausia Pasaulio tauta. Kur gi mums iki jų? Tokios tautos valiai nuodėmingieji atsilikėliai lietuviai tiesiog privalo paklusti. Be dvejonių, nedelsiant. Mums, lietuviams, tikriausiai turėtų būti labai gėda, kad patys iki šiol nesusipratome.
O kadangi mes – amžini nesusipratėliai, prašykime, kad viską išmanantys ir žinantys žmogaus teisių gynėjai, liberalai, demokratai bei kosmopolitai parengtų mums atmintinę, kokių dar kaukių Lietuvai privalu atsisakyti. Išsamus sąrašas reikalingas tam, kad vėl ko nors neįskaudintume 2018-aisiais, sulaukę pavasario švenčių. Ir vis dėlto blaiviai mąstantys lietuviai patys privalo žinoti savo vietą: tiek draugiškai, tiek piktai pašiepti lietuviams galima tik … lietuvius. Visi kiti variantai traktuotini kaip tautinė ar rasinė diskriminacija, už kurią mes privalome būti sodinami į kalėjimus ilgiems dešimtmečiams. Geriausia – iki gyvos galvos. Kad nesipainiotume po kojomis tiems, kurie žino, kokia privalo būti Lietuva.
Kita didžioji lietuvių „nuodėmė“ – nenorime į savo abėcėlę įsileisti svetimų raidžių. Vadovaujantis sveiku protu, elgiamės teisingai: mes neprivalome taikytis prie svetimųjų užgaidų Lietuvoje. Elgiamės taip, kaip elgiasi visos kitos pasaulio tautos: nepatikliai žvelgiame į svetimybes. Jei būtume skaitlingoji pasaulio tauta, pavyzdžiui, kinai arba indai, savo žmones skaičiuojantys milijardais, gal ir galėtume nebijoti asimiliacijų. Bet dabar, kai mūsų – vos keli lašeliai pasauliniame vandenyne, – turime branginti kiekvieną lietuvišką užrašą, raidę, žodį.
Bet štai kaip Pilypas iš kanapių atsiranda toks konservatorių – krikščionių demokratų partijos atstovas Andrius Kubilius. Seimui jis primygtinai siūlo „vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose problemas spręsti europietiškai“ (apie tai pranešta tsajunga.lt portale). Jis ragina kuo skubiau įsileisti mums svetimas, neįprastas „w, q, x“.
Kaip toks siūlymas apibūdina idėjos autorių? A.Kubilius – labai drąsus vyras. Nebijo raidžių chaoso lietuviškuose dokumentuose. Nebijo nepatogumų, kurių turės lietuviai, negalėsiantys taisyklingai perskaityti lenkiškai užrašytų pavardžių. Nebijo naujos lenkiškojo separatizmo bangos. Nebijo, kad svetimų raidžių puls reikalauti ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos. Galų gale jam nė motais, kaip svetimų raidžių problemą išnarpliojo kaimyninė Latvija (pagrindiniame oficialių dokumentų puslapyje – tik latviški užrašai; jokių lenkiškų, vokiškų, rusiškų).
Ir vis dėlto drąsa – ne vienintelė A.Kubiliaus dorybė. A.Kubilius dar ir puikiai išsilavinęs, išmintingas. Jis žino, kas yra „problemos sprendimas europietiškai“, o dvigubos W priešininkai – ne.
Oficialiame tsajunga.lt portale neseniai buvo parašyta, kad A.Kubilius siūlys Seimo rinkimų įstatymo pataisas, kurios numatytų žemesnį rinkimų barjerą tautinių bendrijų partijoms. Tokia įstatymo pataisa, A.Kubiliaus manymu, „leistų demokratizuoti tautinių bendrijų atstovavimo Seime procesą“.
Belieka nusistebėti: ar lenkai, rusai ir žydai, kurie iki A.Kubiliaus teikiamų pataisų buvo išrinkti į Lietuvos Seimą, parlamentarais tapo būtent nedemokratinio proceso būdu? Kyla ir įtarimų: ar žemesnis rinkimų barjeras, taikomas lenkams, rusams ar žydams, nežemina jų orumo? Negi jie neverti vienodų žaidimo taisyklių? O gal manoma atvirkščiai – nustatydami vienodas taisykles visoms Lietuvos tautoms lietuviai save per daug išaukština?
Norėtųsi dar paklausti – o kaip lietuvių patekimu į nacionalinius parlamentus rūpinasi Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos įstatymų leidėjai. Remiantis A.Kubiliaus pareiškimais, galima daryti išvadą, kad Varšuva, Minskas, Maskva, Berlynas ir Londonas kur kas atidesni lietuvių atstovavimo aukščiausiuose valdžios organuose reikalams. Gal A.Kubilius galėtų papasakoti, sakykim, kokių lengvatų turi Punsko, Seinų ir Suvalkų lietuviai, siekdami patekti į Lenkijos parlamentą?
Bet tokie mano klausimai liberalams ir liberaliai nusiteikusiems konservatoriams bei krikdemams tikriausiai pasirodys kvailoki. Visiems seniai aišku, kokios nustatytos Lietuvoje gero tono manieros: lietuviams nedera rūpintis lietuviais. Tikrasis lietuvio pašaukimas – aukotis dėl kitų.
Šiame savo tekste norėčiau pagirti ir dar vieną tsajunga.lt atstovą – Seimo narį Žygimantą Pavilionį. Kaip ir jo kolega A.Kubilius, jis panašesnis į liberalą nei į konservatorių ar krikdemą. Jei naudinga – idėją išaukština. Jei nenaudinga – nutyli. Ypač tai išryškėjo kovo 8-ąją, kai Seimo Kontitucijos salėje buvo surengta diskusija „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“.
Tokia diskusija – reikalinga. Anapus Lietuvos šiandien gyvena daug mūsų tautiečių, tad oficialiąjam Vilniui negali nerūpėti jų likimas. Lietuva patirtų didelių nuostolių, jei ilgainiui jie taptų kitų šalių piliečiais. Bet ką daryti, kad beveik milijonas iš namų išvažiavusiųjų lietuvių ilgainiui nenutautėtų?
Seimo narys Ž.Pavilionis mato tik vieną išeitį. Tos išeities vardas – dviguba pilietybė. Bet argi ji – vienintelė teisinga? Naivu manyti, jog leisdami turėti dvigubas pilietybes labai ženkliai sustiprinsime emigravusiųjų ryšius su Lietuva, priversime juos karštai mylėti Tėvynę. Be to, esama pavojaus, kad į kairę ir dešinę dalinama dviguba pilietybė net paspartins pavojingai gausų išsivaikščiojimą, taps pigia, nukainuota preke, kurios niekas nebevertins. Taigi lengvai įgyjama dviguba pilietybė valstybėje gali sukelti dar didesnę painiavą nei iki šiol, nes nebebus aišku, kokia penktoji kolona mus griauna iš vidaus – rusiška, vokiška, britiška ar ispaniška. Bet Ž.Pavilionis apie šiuos pavojus nekalba.
Vienoje televizijos laidoje jis net klastingai prisiminė, esą Antanas Smetona skatino emigraciją ir rėmė dvigubos pilietybės idėją. Šis palyginimas – nesąžiningas. A.Smetonos ir dabartinės Lietuvos negalima lyginti vien dėl to, kad anuomet lietuvių šeimos vidutiniškai augino po penkis – septynis vaikus, o šiandieninės – neaugina nė dviejų. Taigi A.Smetonos laikais lietuviams nebuvo iškilęs pavojus ištirpti nei JAV, nei Brazilijoje, nei Lietuvoje. O šiandieniniai lietuviai – vos kvėpuoja, vos alsuoja. Jų gali nebelikti nei Jungtinėse Valstijose, nei Brazilijoje, nei Lietuvoje.
Keisti ir parlamentaro Ž.Pavilionio priekaištai Konstituciniam Teismui, tvirtinančiam, kad Lietuvos Konstitucija leidžia dvigubas pilietybes dalinti tik išskirtiniais atvejais. Pagal Ž.Pavilionį, jei norime lengvai dalinamos dvigubos pilietybės, reikalingas referendumas, o kadangi sveikas protas byloja, jog referendumo rezultatai nebus malonūs dvigubos pilietybės šalininkams, Lietuva privalo kaip nors apeiti KT išaiškinimą…
Žinoma, teisėjai, taip pat ir Konstitucinio Teismo atstovai, – nėra šventieji. Jie gali daryti klaidų. Bet vis tik siūlyti apeiti svarbiausius Lietuvos įstatymus – argi valstybiška? Įstatymo kūrėjams taip elgtis tikrai nedera.
Šį sykį konservatorių elgesys glumina dar ir dėl to, kad oficialiame portale tsajunga.lt nėra nė užuominos apie kovo 8-ąją išdėstytas buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo Vytauto Sinkevičiaus mintis. Ž.Pavilionis – cituojamas, A.Kubiliui tribūna suteikta, kategoriškos nuomonės neturintiems konferencijos dalyviams – taip pat, o apie V.Sinkevičiaus teiginius – nė žodelio. Nes teisės specialistas ragino laikytis Konstitucijos.
Analizuodami dvigubos pilietybės problemas konservatoriai, regis, elgiasi kaip tikri liberalai ar kosmopolitai: tegul bus patogu iš Lietuvos išvykstantiems, bet tik ne Lietuvoje pasiliekantiems.
Dvigubos pilietybės problemą likviduoti galima ir kiek kitaip. Gerinkime lietuvių gyvenimo sąlygas ne airijose, vokietijose ar ispanijose, bet čia, Lietuvoje. Sumažinkite socialinę atskirtį, padidinkime gimstamumą, likviduokime korupciją, būkime vienas kitam teisingesni, dėmesingesni – tada dvigubų pilietybių nė nereikės. Nebent siekiama priešingų rezultatų – kad lietuviai išvyktų ir negrįžtų…
