anekdotai

Aktualijos

Mokslotyros institutas serijoje „Lietuvių Tauta“ 2015 m. išleido istoriko Algimanto Liekio iš Amerikos lietuvių periodinių ir vienkartinių leidinių sudarytą knygą „Juokdariai, vienykitės“.

Knygoje pateikiami juokai iš Amerikoje leistų periodinių ir vienkartinių leidinėlių yra parengti tokie, kurių Lietuvos bibliotekose beveik neįmanoma rasti. Tačiau tenai tų leidinėlių tiražai buvo palyginti gan dideli ir dar šiandieną dažnas senesnis išeivis JAV ar Kanadoje prisimena juos ir, žiūrėk, kokiame susibuvime suskelia juokelį iš nurodytų leidinėlių. 

Continue reading „Amerikos lietuviai juokiasi ( 5 )” →

Aktualijos

Mokslotyros institutas serijoje „Lietuvių Tauta“ 2015 m. išleido istoriko Algimanto Liekio iš Amerikos lietuvių periodinių ir vienkartinių leidinių sudarytą knygą „Juokdariai, vienykitės“.

Knygoje pateikiami juokai iš Amerikoje leistų periodinių ir vienkartinių leidinėlių yra parengti tokie, kurių Lietuvos bibliotekose beveik neįmanoma rasti. Tačiau tenai tų leidinėlių tiražai buvo palyginti gan dideli ir dar šiandieną dažnas senesnis išeivis JAV ar Kanadoje prisimena juos ir, žiūrėk, kokiame susibuvime suskelia juokelį iš nurodytų leidinėlių. 

Continue reading „Amerikos lietuviai juokiasi ( 4 )” →

balandzio-melagiu
Razausko žodis

Balandžio pirmoji diena vadinama pokštų, melagių, juokų diena. Tą dieną daugelyje Europos šalių ir JAV pagal seną paprotį mėgstama /ir leidžiama/ apgaudinėti, meluoti, pasijuokti.

Panaši diena yra beveik viso pasaulio šalyse. Anglijoje išjuoktasis vadinamas Balandžio kvailiu. Škotijoje – gegute arba kvailiu, Prancūzijoje – balandžio žuvimi.

Indijoje nuo pat senovės kovo 31 buvo švenčiama „uli“ šventė, kurios metu žmonės apgaudinėjo vienas kitą ir stengėsi priversti atlikti įvairius nereikalingus ir beprasmiškus darbus. Šią dieną kiekvienas turi teisę pasijuokti iš savo draugų, viršininkų, pažįstamų.  Iš kur atėjo paprotys krėsti juokus būtent tą dieną?

Continue reading „Balandžio 1-oji – Melagių diena” →

smile
Razausko žodis

Šypsenos poveikis yra senesnis už pačios žmonijos istoriją. Net gyvūnai naudojo šią gudrybę. Pakėlus lūpų kampučius į burną patekdavo daugiau oro, balsas tapdavo aukštesnis ir riksmas nebeatrodydavo toks grėsmingas. Tai buvo pirmasis draugiškumo ženklas.

Šypseną, kaip džiaugsmo išraišką, žino visi žmonės, net nuo išorinio pasaulio atskirtos gentys Indonezijoje ar Naujojoje Gvinėjoje ir akli vaikai, negalintys jos nusižiūrėti iš aplinkinių.

Continue reading „Šypsotis, šypsotis, šypsotis” →

dzentelmenas
Razausko žodis

Džentelmeno sąvoka atsirado viduramžiais. Iš pradžių taip buvo vadinami žmonės, gimę, kaip sakoma, „geroje šeimoje“.

Beje, žodis „gentelmen“ /gentle – kilmingas, man – žmogus/ anglų kalba kaip tik ir reiškia kilmingąjį. Kiek vėliau šis žodis taikytas ir aristokratams, tad džentelmenu laikytas kiekvienas, kuris turėjo giminės herbą ir galėjo įrodyti, kad yra kilęs iš garsios, senos didikų šeimos.

Bet prie kilmės netrukus buvo pridurti gero ir dorovingo elgesio reikalavimai. Džentelmenas turėjo būti ypatingai išauklėtas ir  išsiskirti iš kitų ypatingu gyvenimo būdu, kad jo žodžiu galima tikėti.

Continue reading „Džentelmenas” →

razauskas_knyga_01
Razausko žodis

Kodėl? Vieni mano, kad iš įpratimo, kiti – kad taip daro visi, treti iš viso nieko negali pasakyti. O vis dėlto, kodėl mes beldžiame?

Pirmieji tikėti magiškąja medžio galia ėmė senovės egiptiečiai. Jie ant kaklo nešiodavo medinius amuletus, neva apsaugančius nuo nelaimių. Tai buvo susiję su įvairių rūšių medžių ypatingomis energetinėmis savybėmis. Vėliau mūsų protėviai dievus „apgyvendino“ medžiuose. O tai reiškė, kad, palietus medį, buvo galima palytėti Olimpo dievus.

Šis paprotys plačiai buvo paplitęs ir pas šumerus. Papročio pagrindas –  medinė lenta, naudota per senovės laidotuvių apeigas. Ta lenta turėjo būti nedažyta, bet būtinai nugludinta. Geriausia – klevo, nes tikėta, kad klevas turi galią nubaidyti piktąsias dvasias nuo ant jos gulinčio ir merdinčio arba jau mirusio, kad juos apipraustų ir pašarvotų.

Continue reading „Pabelsk į medį …” →

razauskas_big
Razausko žodis

Sunku būtų rasti žmogų, kuris nieko nerinktų, nekolekcionuotų. Vieni – paveikslus, kiti – pašto ženklus, treti – degtukų dėžučių etiketes, dar kiti – uogas, grybus ir t.t.

Romualdas Razauskas, 40 metų Vilniaus universitete dėstęs vadybą, renka aforizmus, kurių turi per 150 tūkst., anekdotus (per 70 tūkst.) ir daiktų bei papročių ištakas.

Jau išleista 40 rinkinių. Svarbiausi: „Vadyba aforizmuose“, „Kodėl taip, o ne kitaip“ (papročių ištakos), „Viskas kažkada atsirado“ (būsto rakandų ir rykų atsiradimo pradžia), „Vadyba anekdotuose“, „Prie vairo su šypsena“, „Kas kada atsirado medicinoje“, „Žmogus klausimėliuose“ (1 dalis, bus 3), „Mūzos šypsosi“ (smagios įžymių muzikų, aktorių, dramaturgų istorijos), „Oi, broleli, neskubėk“ (apie vedybų ir vestuvių papročius, aforizmus ir anekdotus) ir t.t.

Continue reading „Nėra nieko stipresnio už žodį” →

pacukai
Aktualijos

Šią vasarą į Punską, į Žolinės šventę tikėjausi važiuoti su aktoriumi Algirdu Grašiu. Bet buvo labai karštos dienos, ir garbusis artistas nerizikavo. Jo bičiulis Algirdas Kalinauskas to krašto lietuviams vežė tik jo knygą “Algirdo Grašio legandos.

Bračo pacukų satyros” (“Žuvėdra”, Vilnius, 2009). Autoriaus pasirašytą ją gavo Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas, jotvingių – prūsų gyvenvietės – muziejaus įkūrėjas Petras Lukoševičius, Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktorė Irena Marcinkevičienė, partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko – Vanago dukra, Seimo narė Auksė Ramanauskaitė – Skokauskienė…

Netikėtai šią knygą gavau ir aš. Per Algirdą Kalinauską; su autoriaus prierašu: “Iš poeto Antano Miškinio sužinojau, jog senovėje rytų Aukštaitijoj gyveno baltų sėlių gentys, vadinamos Seluona. Sėlių gentis Seluona seniai jau mirusi. Dabar čia Lietuva! Ji gyva! Amžina garbė tiems, kurie gynė Tėvynę ir už ją paaukojo gyvybę!”

Continue reading „Ponas Bračas iš Utenas” →