Seime surengta paroda „Karas po karo“. Garbė Lietuvos partizanams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo Laisvės premijų komisija siūlo 2018 metų laisvės premiją skirti septynių partizanų grupei.

Tokį apdovanojimą siūloma skirti Jonui Čeponiui, Juozui Mociui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui, Vytautui Balsiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Abukauskui.

Premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Pretendentais Laisvės premijai gauti gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių fiziniai, viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, nusipelnę laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.

Premija įteikiama Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją.

Laisvės premija yra skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, Prezidentui Valdui Adamkui ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui, laisvės gynėjai, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.15; 06:40

Prieš 40 metų – 1978 m. birželio 15 d. – buvo įsteigta Lietuvos laisvės lyga (LLL). Tai buvo nepartinė, demokratiniais principais veikianti organizacija, neturėjusi griežtos narystės ir formalaus vadovo.

Idėjinis Lygos lyderis buvo Antanas Terleckas, o daugelis narių (Kęstutis Jokubynas, Leonas Laurinskas, Romualdas Ragaišis, Vladas Šakalys, Jonas Volungevičius ir kiti) jau buvo kalėję už antisovietinę veiklą, dalyvavimą ginkluotos rezistencijos kovose. Pats A. Terleckas buvo teistas tris kartus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras primena organizacijos steigimosi aplinkybes.

„Man buvo labai svarbi buvusio politinio kalinio žydo, ištremto iš Leningrado į Vilnių, Valeriko Smolkino nuomonė. O jis aktyviai pritarė idėjai įkurti Lietuvos laisvės lygą. Mačiau galimybę sugrąžinti Juliuką „Julių Sasnauską“ iš tarnybos okupacinėje kariuomenėje ir įtraukti į kovą prieš okupantus. Ypač daug tikėjausi iš V. Bogušio ir A. Tučkaus. „…“ Išgyvenau, kad daugumą jaunuolių lageris dvasiškai sulaužė – įvarė didžiulį baimės jausmą. Kartu labai džiaugiausi, kad jaunesnieji jų draugai, kuriems neteko valgyti lagerio „balandos“, yra tvirtesni. Daug vilčių teikė Pedagoginio instituto studentas Robertas Grigas ir net jo karštas patriotas ir tvirtos valios tėvas Antanas. KGB padarė didžiulę klaidą – 1977 m. neleido Juliui įstoti į kunigų seminariją. Mano įsitikinimu, be Juliaus Lietuvos laisvės lyga nebūtų išplėtojusi tokios plačios veiklos, nebūtų buvęs išleistas nelegalus „Vytis“, abejoju, ar dienos šviesą būtų išvydęs svarbiausias LLL kūrinys – „45 pabaltijiečių memorandumas“, – LLL įsteigimą prisimena A. Terleckas.

Pagrindinis LLL tikslas, kaip teigiama pogrindžio žurnale „Aušra“ paskelbtoje deklaracijoje, buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lyga kėlė uždavinį ugdyti tautinį jaunimo susipratimą, kelti neteisėtos Baltijos šalių aneksijos klausimą tarptautiniuose forumuose, rengtis Lietuvos nepriklausomybei.

Svarbiausi su LLL susiję leidiniai – dar šios organizacijos ištakas menantis 1976-1977 m. leistas tautinės pakraipos pogrindžio leidinys „Laisvės šauklys“ (išėjo 5 numeriai, leistas daugiausia K.Jokubyno, A.Terlecko ir J. Sasnausko iniciatyva) ir radikalių tautinių nuostatų 1979-1981 m. leistas LLL pogrindžio leidinys „Vytis“ (išėjo 6 numeriai, 7-as numeris pateko į KGB rankas; pirmojo „Vyčio“ numerio vedamasis vadinosi „Laisvę reikia išsikovoti“.

LLL daugiausia dėmesio skyrė pareiškimų, kreipimųsi į Sovietų Sąjungos vyriausybę ir tarptautines organizacijas rašymui. Didelio atgarsio pasaulyje sulaukė 1979 m. A. Terlecko ir J. Sasnausko parengtas, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui ir užsienio valstybių vyriausybėms nusiųstas „45 pabaltijiečių memorandumas“, kurį pasirašė trisdešimt aštuoni Lietuvos, septyni Latvijos, keturi Estijos ir žymiausi Rusijos disidentai, tarp jų Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas ir jo žmona Jelena Bonner.

„Mes kreipiamės į TSRS vyriausybę, prašydami paskelbti visą Molotovo-Ribentropo pakto tekstą ir visus papildomus slaptuosius jo protokolus. Taip pat prašome paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos”, – skelbiama memorandume.

Memorandumas pateko į Vakarus ir 1979 m. rugpjūčio 23 d. – 40-ųjų Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo metinių dieną – buvo perskaitytas per „Amerikos balso“ lietuviškąją radijo stotį.

Kitas ne mažiau svarbus ir platų atgarsį sukėlęs LLL dokumentas – Algirdo Statkevičiaus parengtas „Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei“, kuriame keliami ultimatyvūs reikalavimai SSRS vyriausybei apsvarstyti nepriklausomos Lietuvos atkūrimo klausimą ir paskelbti SSRS oficiozuose Molotovo-Ribentropo pakto dokumentus. Šie veiksmai netrukus buvo KGB tinkamai „įvertinti“: suimti LLL lyderiai A. Terleckas ir J. Sasnauskas, o kiek vėliau ir A. Statkevičius.

Gelbėdamasis nuo suėmimo 1980 m. birželį V. Šakalys per Kareliją pasitraukė į Vakarus – apie šį legendinį pabėgimą skelbė didieji Vakarų laikraščiai.

Po tokio stipraus smūgio LLL veikla nutrūko iki 1987 m. – tuomet iš lagerio grįžo A. Terleckas.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo LLL surengė pirmąjį viešą protesto mitingą, skirtą Molotovo-Ribentropo protokolų pasirašymo 48-osioms metinėms. Mitinge buvo pareikalauta išvesti iš Lietuvos sovietų kariuomenę, atkurti šalies nepriklausomybę. Nors po mitingo dalis jo dalyvių buvo „profilaktiškai apdoroti“ ir viešai smerkiami, tačiau toliau išlaikyti politiškai pasyvią visuomenę buvo nebeįmanoma.

Prasidėjo visuotinis tautos atgimimas, kuriame ir toliau aktyviai dalyvavo LLL.

1988-1990 m. ji inicijavo daug įvairių akcijų: skelbė boikotą tarnybai okupacinėje kariuomenėje, kvietė grąžinti karinius bilietus, reikalavo okupacinės kariuomenės išvedimo ir t. t.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, LLL įsiregistravo kaip legali politinė partija, 2001 m. įsijungė į Lietuvos dešiniųjų sąjungą, o 2003 m. LLL, kaip savarankiška organizacija, savo veiklą nutraukė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.13; 00:01

Vasario 6 d. Mokslų akademijos didžiojoje salėje įvyko žinomo rezistento, politiko, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo ir vadovo, nenuilstančio Lietuvos laisvės šauklio Antano Terlecko knygos „Ne pats pasirinkau savo dalią“ (Versmė, 2013) pristatymas.

Kovo 11-osios Lietuva Antanui Terleckui turi būti dėkinga už daug ką. Už tai, kad jis su Lietuvos laisvės lyga į Laisvę tempte tempė Sąjūdį, už tai, kad neįsižeidė nesuprastas, skaudinamas, kad nebuvo politikas tikrąja žodžio prasme, nes visada sakė ką galvoja, nebijojo prisipažinti klydęs…

Įdomų, prasmingą renginį iliustruoja 24-ios Vytauto Visocko nuotraukos, o Antano Terlecko knygą „Ne pats pasirinkau savo dalią“ pristato pats jos autorius.

Vietoj pratarmės

Bene prieš 40 metų kilo mintis užrašyti savo atsiminimus. Visada stengiausi įsiminti žmonių, su kuriais suveda gyvenimas, vardus, pavardes, o svarbius įvykius išlaikyti atmintyje. Vis dėlto, pradėjus raštu pasakoti apie savo gyvenimą, paaiškėjo, jog daug labai svarbių detalių yra išsitrynę iš atminties. Todėl man labai pravertė išlikę dienoraščiai, ypač laiškai Juliui Sasnauskui, tremtyje rašyti iš Kolymos (Magadano sr., Rusija) į Tomsko sritį, kur jis buvo ištremtas. Džiaugiuosi, kad Julius išsaugojo tuos laiškus.

Nepasitikiu atsiminimais, parašytais be jokių dokumentų – dienoraščių, laiškų, ypač – jei memuaristai yra 70-80 metų amžiaus. Tokie atsiminimai klaidina skaitytojus. Dar 1964-1969 m. studijuodamas Vilniaus universitete istoriją pastebėjau, kad beveik visi mano profesoriai, dėstytojai neretai painiojo istorines datas.

Gyvenime esu stebėjęsis tik kelių žmonių puikia atmintimi: poeto Antano Miškinio brolio Motiejaus, Uralo lagerių draugo Viktoro Niekipielovo ir mano tėvo – Prano Terlecko. Motiejus Miškinis, didelę senatvės dalį praleidęs tėviškėje, Juknėnuose, savo atsiminimais būtų daug pasitarnavęs mūsų Tautos kultūros ir valstybės istorijai. V.Niekipielovas gi nepakėlė kagėbistų suteiktų jam moralinių kančių. Po lagerio emigravęs į Paryžių, greit mirė nuo smegenų vėžio. O mano tėvukas mokėjo tik savo pavardę ant dokumeto parašyti. Jo atminties nepaveldėjau.

Gaila, kad už mane pusantrų metų jaunesnis brolis Jonelis mirė dar 1985-aisiais. Jis taip pat turėjo neblogą atmintį ir šiandien galėtų papildyti mano atsiminimus. Neliko nė vieno jaunystės draugo. Jau išmirę ir beveik visi 5-10 metų jaunesni už mane.

Išliko mano laiškai, nuo 1948 m. rašyti žmonai Elenai į Kauną. Ir jos atsakymai. Bet tada bijodavom rašyti apie „politiką“. Lietuviai, kurie buvo drąsesni už mane (arba nesuvokė čekistų klastos), už savo laiškus daug metų yra praleidę konclageriuose, daugelio jų kaulai ilsisi Rusijos imperijos platybėse. Gaila Sibire rašyto ir atsivežto į Lietuvą dienoraščio apie areštą per 1957 m. Kūčias ir pirmuosius mėnesius KGB rūsiuose. Tada nė neįtariau, kad čekistai, mums nesant namuose, darys kratas, vogs dokumentus.

Ar suspėsiu parašyti atsiminimus? Tai nuo Dievo priklausys. Reikėjo anksčiau pradėti rašyti. Tačiau daug laiko užėmė įvairiausia politinė, visuomeninė veikla. Dabar pagrindinė mano pareiga – prisiminti visa, ką gyvenimas buvo suteikęs progą pažinti. O tada ir mirti bus lengviau.

Stebuklingi mano išsigelbėjimai iš sunkių ligų, išsaugota gyvybė, vienuolika metų „viešint“ už grotų ir spygliuotų vielų, rodo, jog mane saugo Gerojo Globėjo ranka. Jeigu nėra pomirtinio gyvenimo, taip pat nereikia daryti jokios tragedijos. Pragyvenau tiek, kiek Dievas skyrė. Bet jeigu žmogaus gyvenimas baigiasi čia, žemėje, tai kam išvis reikėjo gimti? Kentėti ir kitus kankinti.

Stebiuosi tik dėl vieno. Kodėl beveik nejaučiu savo senatvės? Gal todėl, kad tokio amžiaus sulaukęs esu ganėtinai sveikas. Tik nešant naštą lipti stačia gatve vis sunkiau…

Ir dar keletas minčių iš 2006 m. spalio 25 d. užrašų.

„Mano gyvenimas neatrodo labai ilgas ir sunkus. Gal todėl, kad iki šiol nesiskundžiau savąja dalia. Gal gyvenimas nepabodo todėl, kad vis labiau suvokiu jo prasmę.

Ir mirties per daug tarsi nebijau. Išleidęs dvi knygas – apie Lietuvos laisvės lygą (tariu ačiū už tai bičiuliui Gintarui Šidlauskui) ir dienoraštį (1964 m.), suvokiau savo gyvenimo prasmę. Todėl ir mirtis neatrodo tokia beprasmė, kaip daugeliui mano bendraamžių. Nors kolaborantai ir bailiai, vadinantys save Lietuvos patriotais, visaip siekė išstumti mane iš Lietuvos istorijos ir iš Lietuvos valstybės kovų už savo laisvę istorijos.“

Atsiminimuose stengiuosi rašyti visą tiesą, kaip ir savo 1964 m. „Rezistento užrašuose“. Manau, kad savo trūkumų, ydų, nemalonių faktų nutylėjimas būtų nepagarba skaitytojui, pačiam sau ir istorinei tiesai. Tiesos, kad ir kokia ji būtų, nutylėjimas ar pagražinimas paverstų atsiminimus beprasmiu kūriniu.

Vilnius, 2007 m. vasario 7 d.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.02.07; 12:03

Su­si­rin­ko­me į šiuos is­to­ri­nius rū­mus pa­mi­nė­ti mū­sų tau­tai tra­giš­kų įvy­kių. Šir­din­gai dė­ko­ju Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mui, nu­spren­du­siam ta pro­ga įteik­ti man gar­bin­gą Lais­vės pre­mi­ją. Šios pre­mi­jos įtei­ki­mą su­pran­tu kaip Lie­tu­vos lais­vės ly­gos įver­ti­ni­mą ne tik ma­no pa­ties, bet vi­sų ly­gos na­rių – gy­vų­jų ir jau iš­ėju­sių­jų.

Veng­da­mi oku­pa­ci­nės val­džios rep­re­si­jų mes ne tik ne­fik­sa­vo­me na­rys­tės, bet kar­tu ko­vo­jo­me už lais­vę. Dė­ko­ju vi­siems ko­vos drau­gams, lai­kiu­siems sa­ve Lie­tu­vos lais­vės ly­gos na­riais. Taip no­rė­čiau, kad šio­je šven­tė­je da­ly­vau­tų pa­ti ar­ti­miau­sia, iš­ti­ki­miau­sia ma­no ben­dra­žy­gė, ge­riau­sia pa­ta­rė­ja, kas­die­ni­nis rams­tis vi­suo­se var­guo­se – ma­no žmo­na Ele­na.

De­ja, jos ne­bė­ra. Ne­bė­ra ir Vla­do Ša­ka­lio, nuo­sta­bų hu­mo­ro jaus­mą tu­rė­ju­sio žmo­gaus, įvei­ku­sio SSRS–Suomijos sie­ną ir pa­sie­ku­sio Šve­di­ją. Ne­bė­ra Jo­no Pra­tu­se­vi­čiaus, ku­ris, bū­da­mas 15 me­tų, iš­ėjo ko­vo­ti su pa­ver­gė­jais, o su­im­tas iš­ka­lė­jo 14 me­tų. Nė­ra bu­vu­sio trem­ti­nio Jo­no Ge­la­žiaus ir dau­ge­lio ki­tų.

Continue reading „Žmonės nieko taip nebijo, kaip atsakomybės už savo valstybę“

akcentai_333

Prieš 25 metus, 1987 m. rugpjūčio 23 d., Lietuvą sudrebino pirmasis viešas nesankcionuotas antisovietinis mitingas, smerkiantis Stalino–Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) paktą, jo slaptuosius protokolus.

Kokio persekiojimo susilaukė mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatoriai?

Minėtame Lietuvos laisvės lygos mitinge pirmą kartą viešai buvo sakoma tiesa apie šį gėdingą sandėrį ir jo padarinius Lietuvos valstybingumui, reikalauta pakto pasekmių likvidavimo.

Continue reading „Sovietai apie pirmo viešo mitingo organizatorius: juos per maža sušaudyti“

video_cip

“Žodžiu bei plunksna už Tiesą ir Laisvę”, “Laisvės priešaušryje. Rezistento prisiminimai. 1970-1986”, “Lietuvos Laisvės Lyga: nuo “Laisvės šauklio” iki nepriklausomybės”…

Vartau disidento, Laisvės šauklio Antano Terlecko parašytas, sudarytas ir man su sūnumi Gintaru padovanotas knygas…

Visą gyvenimą buvęs nepaperkamas, neįbauginamas, nepalaužiamas, ėjęs priekyje, jis ir šiandien – jau pradėjęs devintą dešimtį – neabejingas Tautos likimui. Eina tik su tais, kurie neišdavė dėl gardaus valgio šaukšto, nenuleido rankų, kai Tėvynei vėl labai sunku.

Su Antanu TERLECKU kalbėjosi Slaptai.lt žurnalistas Vytautas Visockas.

Continue reading „Nepaperkamas, neįbauginamas, ėjęs priekyje…“

terleckas

Tau­ta, ne­ži­nan­ti sa­vo is­to­ri­jos, – tar­si au­ga­las su pa­kirs­to­mis šak­ni­mis, To­dėl nestebina, kad įvai­raus plau­ko oku­pa­ci­niai re­ži­mai sten­gė­si iš tau­tos at­min­ties iš­trin­ti jos pra­ei­tį, ypač su­si­ju­sią su anks­čiau tu­rė­tu vals­ty­bin­gu­mu, ar­ba pa­teik­ti sa­vo is­to­ri­jos ver­si­ją.

Šiuo at­ve­ju man rū­pi pa­žvelg­ti, kas nu­lė­mė Lie­tu­vos vals­ty­bės at­sta­ty­mą 1990 me­tais. Gin­kluo­ta par­ti­za­nų ko­va bu­vo pra­lai­mė­ta. Ta­po aki­vaiz­du, kad tuo ke­liu nie­ko ne­pa­siek­si, ir jos at­si­sa­ky­ta.

Pas­ku­ti­niais im­pe­ri­jos eg­zis­ta­vi­mo me­tais ne­pri­klau­so­my­bę at­gau­ti bu­vo sie­kia­ma tri­mis bū­dais: a) kon­spi­ra­ci­niu: tam tik­ros gru­pės lei­do at­si­šau­ki­mus, kė­lė vė­lia­vą, lei­do po­grin­di­nius lei­di­nius ir juos pla­ti­no tar­p ar­ti­mų­jų, b) vie­šu: ne­pai­sy­da­mi gre­sian­čių pa­vo­jų, ban­dė vie­šai veik­ti ir c) la­vi­ra­vi­mo: ba­lan­sa­vo ant le­ga­lu­mo ir ne­le­ga­lu­mo ri­bų: iš­nau­do­jo vi­sus vei­kian­čius įsta­ty­mus, ieš­ko­jo jų sil­pnų vie­tų ir taip sau­go­jo kul­tū­ri­nes ver­ty­bes ir is­to­ri­nę at­min­tį. Daž­nai šie bū­dai bu­vo tar­pu­sa­vy­je su­si­py­nę. De­ja, kol kas ne vis­kas aiš­ku ir ap­tar­ta. Dėl to ir ki­lo no­ras dar kar­tą pra­bil­ti apie da­ly­kus, ku­riuos ži­nau. Į iš­sa­mu­mą ne­pre­ten­duo­ju.

Continue reading „Iš­ėji­mas į vie­šu­mą, ar­ba Bai­mės sin­dro­mo įvei­ki­mas“