Filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ režisierius – apie Sąjūdį


Dokumentinio filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) foto

Penktadienį žiniasklaidai pristatytas ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Kaip po filmo premjeros žurnalistams sakė režisierius, 4 valandų trukmės filmas apie sudėtingą Lietuvos išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos procesą, galėjo trukti net pusšeštos valandos.
 
„Iš pradžių mes sukūrėme penkių su puse valandos filmą“, – žurnalistams teigė režisierius, pridurdamas, kad dar turi ketinimų grįžti prie iškirptos medžiagos.
 
Tarptautinėje bendruomenėje jau pastebėto ir pripažinimo susilaukti spėjusio S. Loznicos filmo siužetas sukasi apie Sovietų Sąjungos žlugimą, kuriame svarbiausią vaidmenį atliko lietuvių tauta. Vienam iš nepriklausomybės judėjimo pradininkų – profesoriui Vytautui Landsbergiui – filme tenka pagrindinio įvykių pasakotojo vaidmuo.
 
Kaip surengtoje spaudos konferencijoje pažymėjo pats V. Landsbergis, vien dėl šio fakto filmas nėra apie jį.
 
„Nei filmo pavadinimas, nei tas faktas, kad yra pasitelktas vienas liudininkas ir pasakotojas… Tai nėra filmas apie Landsbergį, kaip kai kas bando interpretuoti. Tai filmas apie Lietuvą ir apskritai apie žmones, apie tai, kokie gali būti žmonės“, – teigė profesorius, pažymėdamas, kad būtent dėl pastarojo momento filmas yra labai svarbus pasauliui.
 
„Pasaulis dabar yra tokioje beprotiškoje situacijoje. Todėl jeigu kuo daugiau šį filmą pamatys, pamatys, kad yra kitokio pasaulio galimybė. Tam gal ir pagelbės šis filmas“, – sakė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
 
Su tam tikru nostalgijos akcentu profesorius pažymėjo, kad filme parodyta tokia Lietuva, kokią dabar sunku net įsivaizduoti. 
 
„Pagrindinis klausimas, o tai kur ta Lietuva šiandien? Ar ji buvo išvis? Nes tai yra nepaprasta Lietuva, kuri buvo tais metais. Bet tai kartu reiškia, kad žmonės gali būti kitokie. Tai gal ir pasaulis gali būti kitoks? Gal dar ne viskas eina velniop?“, – svarstė profesorius.
 
Filme atskleidė tikrąjį M. Gorbačiovo veidą
 
Ukrainiečių kino režisieriaus filme nemažai dėmesio skiriama paskutiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui. V. Landsbergis sutiko, kad filmas gali padėti sugriauti paplitusius mitus, apie tariamą šios politinės asmenybės kilnumą.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
 
„Šis filmas, kaip daug kam atrodo, neatitinka mitologijos, jis griauna mitologiją. Bet jei filmas kalba apie tiesą, tai yra pozityvioji jo funkcija. Jis kalba apie tikrą istoriją, apie tikrus įvykius ir apie tikrus žmones ir apie tikrą Gorbačiovą“, – teigė V. Landsbergis.
 
„Pateko žmogus į istorijos mėsmalę ir, kaip mes matome iš įvykių, kurį laiką tas vaidmuo jam sekėsi, kam jis buvo parinktas – ištraukti iš balos bankrutuojančią Sovietų Sąjungą su Vakarų pagalba. Įtikinti Vakarų turtuolius, kad Sovietų Sąjunga gali būti kitokia ir į ją verta investuoti. Tai buvo iliuzija ir dabar matome, kad daug iliuzijų reikėjo išmesti į tą duobę“, – tęsė V. Landsbergis.
 
„Partinė kagėbinė vadovybė norėjo sužaisti žaidimą ir panaudojo simpatišką, greitos orientacijos Gorbačiovą, kaip jiems tada atrodė. Šis filmas rodo šiek tiek kitaip, rodo tiesiog iš arti, apnuogintai. Nuo kameros niekas negali pasislėpti“, – teigė V. Landsbergis.
 
Reikia bijoti ne sovietų tankų, bet Prunskienės
 
Filme apie lietuvių išsivadavimą dėmesio skiriama ne vienam tuo metu veikusiam politikui. Kaip spaudos konferencijoje teigė režisierius, žvelgiant iš ilgesnio laiko perspektyvos galima visiškai kitaip vertinti jau vykusią situaciją ir atskirus joje dalyvavusius politikus.
Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
 
Viena tokių asmenybių – pirmoji po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė. S. Loznica pakomentavo filmo fragmentą, kai Antanas Terleckas pažymi, kad „reikia bijoti ne sovietų tankų, bet Prunskienės“.
 
„Tuo metu, kai Terleckas tuos žodžius pasakė, į jį žiūrėta kaip į keistuolį, marginalą, o iš tiesų tai žmogus, kuris turi gebėjimą pasakyti tiesą. Ir dabar tie dalykai matosi“, – komentavo S. Loznica. 
 
Kita vertus, režisierius atkreipė dėmesį ir į tai, kaip ekranizuotame Lietuvos išsilaisvinimo procese, bent jau jo pradžioje, koegzistavo ryškiai skirtingos nuomonės.
 
„Pirmajame Sąjūdžio suvažiavime kai kalba Landsbergis (Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), po to kalba Brazauskas, Terleckas… tai yra visiškai skirtingi pasisakymai, bet visiems vienodai ploja. Aš tai (filme – ELTA) išryškinu, ir tai yra konfliktas, bet tuo metu to konflikto ten esantys tarsi ir nematė“, – teigė S. Loznica.
 
Jo pastebėjimą pratęsė V. Landsbergis. Pasak profesoriaus, prisiminus tuometinius įvykius, tenka konstatuoti, kad nebuvo paprasta išlaikyti bendrą išsilaisvinimo kryptį.
Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
 
„Vienu metu vyksta visiškai vienas kitam prieštaraujančių požiūrių koegzistencija, bet jie telpa į bendrą paveikslą, ir tas paveikslas labai turtingas, viską apimantis (…). Tai man nebuvo taip paprasta. Man reikėjo kažkaip išlaikyti liniją, kad Sąjūdis nesubyrėtų, kad suvažiavimas nesubyrėtų, kad būtų galima eiti toliau, kviečiant bendradarbiauti“, – teigė V. Landsbergis. 
 
„Man ten teko suktis viduryje viso virdulio ir rasti išeitį, kad nesugriūtų ir nebūtų prarasta pagrindinė idėja ir pagrindinis tikslas“, – apibendrino profesorius.
 
Benas Brunalas (ELTA)
 
2022.01.08; 04:20
print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.