Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Netrukus dienos šviesą turėtų išvysti istoriko Gintaro Vaičiūno parengtas „ŽUVUSIŲ ANYKŠČIŲ KRAŠTO PARTIZANŲ ŽINYNAS“

Kuo jis svarbus, aktualus ir prasmingas?

Pirmiausia skelbiame prof. habil. dr. Antano TYLOS įvadinį žodį.

Šis Gintaro Vaičiūno leidinys – „Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ − yra kruopščiai ir kantriai, su didžiuliu asmeniniu pasišventimu parengtas darbas apie anykštėnų ryžtingą pasipriešinimą sovietinių okupantų režimui, siekiant jį dezorganizuoti ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Kiekvienas, šią knygą paėmęs ir perskaitęs, pajus, kad iš tikrųjų sunku suvokti, kaip Anykščių krašto žmonės, siaučiant sovietinės kariuomenės baudžiamiesiems būriams, stribams, šnipams, vykstant masiniams trėmimams į Sibirą, suiminėjimams ir įkalinimams, galėjo turėti tiek ryžto ir valios priešintis didžiulei okupanto karinei ir administracinei jėgai, tikėti sunkiai pasiekiama pergale. Miškuose ir sodybose prieglobstį rado ginkluoti partizanai, keliais, takais, laukais keliavo ryšininkai – moterys, merginos, jaunuoliai. Virė nematomos, tik jaučiamos slaptos, okupantams nepasiduodančios valstybės gyvenimas.

Anykščių kraštas tapo Aukštaitijos partizanų kovos centru. Čia daug vietų, menančių partizanines kovas. Burbiškio miškas, Šimonių giria, Kurklių šilas, Drobčiūnų, Pajuodžio, Baltušavos ir kiti miškai, Trakinių, Rubikių, Valų, Ivonių, Žvirblėnų, Aknystėlių, Paandrioniškio, Balteniškių kaimai 1948–1949 m. tapo partizanų tvirtove. Buvo sumanyta į Šimonių girią perkelti visos Lietuvos partizanų vadovybę. Sutrukdė tik sustiprėjusios represijos. Anykščių rajonas buvo vienintelis Lietuvoje, pagal partizanų organizacinę struktūrą priklausęs net penkioms − Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio, Vytauto ir LLA 3-osios Šiaurės Lietuvos − Aukštaitijos partizanų apygardoms. Didžioji rajono dalis priklausė Vytauto apygardos Liūto rinktinei ir Algimanto apygardos Šarūno rinktinei. Čia buvo svarbios partizanų vadavietės, štabai, iš čia vadovavo žymūs partizaninės kovos vadai. Čia buvo leidžiami partizanų periodiniai leidiniai: „Partizanų kova“, „Tėvynei šaukiant“, „Aukštaičių kova“, „Pragiedruliai“, „Į Laimės žiburį“.

Lietuvos partizanė

Anykščių krašte virė žūtbūtinė kova su okupantais, čia nuolatos jautėsi pasipriešinimo dvasia. Iki šiol tik savarankiškai išsivadavimo kovą tyrinėjusiems buvo žinoma, kas buvo tie Anykščių krašto Laisvės kovotojai, jų žygiai, žūtys, tragedijų vietos. Istorijos nežinantys lieka vaikais… Kas tie kariai, kovoję ir tą kovą laimėję nenugalėti, kas tie partizanai, žuvę kartu su savo jaunyste, palikę nepavergtųjų vardą, pasakoja ši knyga. Ji padės įsiminti jų ryžtą, narsą, jų vardus, jų žygių, kovų ir žūties vietas. Jie taps visų mūsų bendražygiais.

Prof. habil. dr. Antanas TYLA

XXX

Iš partizano Albino Milčiuko-Tigro dienoraščio, rašyto 1945–1949 m.

Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją.

Esu eilinis Lietuvos pilietis – partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai. O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti. Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo…

Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai, kovodami prieš bolševikinę priespaudą. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas, mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau nusprogs dėl savo klastingų kruvinų darbų.

Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime.

Kiekvienas blaiviai mąstantis Lietuvos pilietis mato ir supranta, kas ištiko mūsų mažą tautą po to, kai į mūsų žemę įsibrovė milijoninė armija puslaukinių sužvėrėjusių bolševikų, kurie vos įžengę į Lietuvos kraštą neparodė lietuviams jokio, net mažiausio, žmogiškumo. Gyva drama: nuo pirmųjų dienų kaimuose pilna bolševikų kareivių-enkavedistų. Lietuviai nestoja į bolševikinę armiją. Lietuvos jaunuoliai ieško, kur gauti ginklų, ir eina į miškus, kur susibūrę ginkluoti priešinasi žvėriškiems NKVD organams. Kiti dar lieka namie, nenorėdami palikti savo šeimos. Ateina kareiviai ir pamatę namie jauną vyrą, kartais net nepatikrinę jo dokumentų, išsiveda į kiemą ir nušauna. Dega sodybos, o gaisrų liepsnas palydi laukinis bolševikų kvatojimas.

Partizanas su motina

Baisi mirties šmėkla apglėbė Lietuvos žemę – mūsų tautą. Lietuvis nežino, kur dėtis. Mirtis, ašaros… Aimanos ir pagalbos šauksmai skamba Lietuvos vaikų lūpose… Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją. O kur ginklai, kur šaudmenys? Jie įsigyjami visokiais būdais. Visa tai priklauso nuo meilės Tėvynei, nuo ryžto. Ar kiekvienas iš šių vyrų tikisi laimėti kovą? Ar gal tik sau pačiam siekia laisvės? Apie tai jis mažiausiai galvoja. Jo širdyje – meilė Tėvynei, o kovai pakėlė niekuo nekaltų lietuvių kraujas, nekaltai į Sibirą tremiamų senelių ir vaikų ašaros. Jeigu būčiau rašytojas, aš, be abejo, gražiau parašyčiau šį savo pasakojimą, tačiau, kita vertus, jei būčiau rašytojas, mano pasakojime būtų daug fantazijos, o dabar aš rašau tikrą tiesą. Esu eilinis Lietuvos pilietis – partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai.

O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti. Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo. Tai dar būtų nieko, bet nereikia pamiršti, kad mane persekioja bolševikų gaujos ir todėl turiu nuolat dairytis. Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai, kovodami prieš bolševikinę priespaudą. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau nusprogs dėl savo klastingų kruvinų darbų.

Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime. Geriau mirsime Lietuvos laukuose, bet azijatui- bolševikui nevergausime.

XXX

PRATARMĖ

„Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ parengtas remiantis LYA (buv. KGB archyvo) dokumentais ir liudininkų atsiminimais apie partizaninį karą Anykščių krašte nuo 1944 m. rugsėjo mėn. iki 1953 m. spalio mėn., kai žuvo paskutinieji mūsų krašto partizanai. Iš viso žinyne paminėti 1 385 Lietuvos partizanai (iš jų – 1 048 anykštėnai), 348 partizanų ryšininkai bei rėmėjai (iš jų − 203 anykštėnai), 183 okupantų ir jų talkininkų nužudyti civiliai, kurie slapstėsi be ginklo arba buvo nužudyti iš keršto. (iš jų − 173 anykštėnai).

Per devynerius metus – nuo 1944 m. rugsėjo iki 1953 m. spalio mėn. − 236 Anykščių rajono vietovėse žuvo 830 Lietuvos partizanų (812 vyrų bei 18 moterų).

Anykščių rajone gimė arba gyveno bet žuvo kituose Lietuvos rajonuose 114 partizanų.

Buvo suimti 225 Anykščių krašto partizanai. Iš jų 46 mirė kalėjimuose ir tremtyje, 17 buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti, 160 grįžo iš tremties.

Bendras žuvusių kautynėse, nužudytų Lietuvoje, mirusių kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje Lietuvos partizanų anykštėnų skaičius – 1 006.

Susišaudymų ir karinių susidūrimų tarp partizanų ir Rusijos čekistų bei jų vietinių talkininkų metu mūsų rajone žuvo arba iš keršto buvo nužudyti 47 partizanų rėmėjai bei ryšininkai, 158 mirė per tardymus, lageriuose bei tremtyje.

Bendras žuvusių laisvės kovotojų (partizanų, ryšininkų ir rėmėjų) anykštėnų skaičius – 1 212 asmenų.

Taip pat žinyne paminėti 263 partizanai ir 2 ryšininkai, kilę ne iš mūsų krašto, bet žuvę vienoje iš 67 kaimyninių rajonų vietovių 5 km atstumu nuo Anykščių rajono ribos.

Kartu su partizanais lietuviais mūsų rajone žuvo 2 vokiečiai, 1 čekas (buvę Vermachto kariai) ir 1 ukrainietis (buvęs RA dezertyras).

Pirmasis žuvęs ginkluoto pasipriešinimo dalyvis Anykščių rajone − elmininkietis šaulys Julius Stolia.

Jis žuvo 1944 m. liepos mėn. 14 d. prie Vosgėlių k., Anykščių sen., susišaudyme su antrą kartą mūsų kraštą okupuojančios Raudonosios armijos žvalgais.

Klemensas Širvys – Sakalas, Juozas Lukša – Skirmantas, Benediktas Trumpys – Rytis (iš kairės į dešinę).

Paskutiniai partizanai mūsų krašte žuvo 1953 metais. Jie slapstėsi po vieną, nes visi bendražygiai jau buvo žuvę. Paskutiniuosius partizanus nužudė MGB agentai smogikai. 1953 m. birželio mėn. 30 d. Garbėnų miško pakraštyje, netoli Plentaukos vnk., Kavarsko sen., žuvo Pranas Jurkėnas-Eimutis − paskutinis Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Laisvės rajono Tigro būrio partizanas. 1953 m. rugpjūčio mėn. 9 d. Broniaus Bernadišiaus sodyboje Umėnų k., Troškūnų sen., nušautas paskutinis Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Vilties tėvūnijos Traidenio būrio partizanas Mykolas Šileika-Kaimynas. 1953 m. rugsėjo mėn. 27 d. Elenos Dailidėnienės sodyboje Šapio k., Traupio sen., žuvo paskutinis Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos partizanas, Vyčio apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas Mykolas Janulis-Tautvydas. 1953 m. spalio mėn. 11 d. Rakutėnų k., Troškūnų sen., netoli savo namų nužudytas Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Vilties tėvūnijos Kęstučio būrio partizanas Vincas Peslikas-Griausmas. 1953 m. spalio mėn. 23 d. Putriškių k., Traupio sen., nušautas Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos Radvilos būrio partizanas Jonas Tilindis-Žvalgas. Ilgiausiai mūsų krašte partizanavo Vytautas Petronis-Nemunas iš Diktarų k., Skiemonių sen., legalizavęsis 1954 m. kovo mėn. 11 d. Anykščiuose.

Jis kartu su Antanu Kraujeliu-Siaubūnu buvo paskutiniai Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono partizanai. A. Kraujelis-Siaubūnas dažnai lankydavosi ir Skiemonių seniūnijoje. Vienas patikimiausių jo rėmėjų ir ryšininkų buvo Jonas Ruzgas iš Smaltiškio kaimo. Tik 1962 m. KGB nustatė, kad A. Kraujelis daug kartų lankėsi pas šį ryšininką, ir tais pačiais metais J. Ruzgą nuteisė 10 m. lagerio. Atlikęs bausmę, į Tėvynę J. Ruzgas grįžo 1972 m.

Ilgiausiai Anykščių rajone išsilaikė J. Raudonikio-Patašono būrio „Už laisvą Lietuvą“ partizanas Povilas Strolia iš Kubiliškių k., Kurklių seniūnijos. Jis buvo sužeistas 1944 m. spalio mėnesį, netrukus suimtas, bet pabėgo iš saugomos palatos Utenos ligoninėje. Grižęs į tėviškę slapstėsi be ginklo, bet buvo KGB agento susektas. 1959 m. kovo mėn. 21 d. čekistai jį sulaikė Kirkų k., Anykščių seniūnijoje.

Paskutinieji Anykščių krašto partizanai Vytautas Petronis ir Povilas Strolia nebuvo teisiami, nes KGB tikėjosi, jog tai išgirdęs A. Kraujelis-Siaubūnas ateis legalizuotis. Sovietiniuose laikraščiuose buvo aprašyta, kad legalizavęs V. Petronis laisvai gyvena Anykščiuose ir dirba veltinių fabrike „Spartakas“, o sulaikytajam P. Stroliai išduotas sovietinis pasas ir jam leista balsuoti rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.

Jeigu A. Kraujelis būtu legalizavęsis, jo likimas tikriausiai būtų buvęs toks pat, kaip ir paskutinio Rokiškio krašto partizano − Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyčio kuopos vado Juozo Streikaus-Stumbro. Jis legalizavosi 1958 m. liepos mėn. 18 d., gavęs Lietuvos SSR VRM ministro generolo Kazio Liaudžio garantiją raštu, kad nebus teisiamas, tačiau 1961 m. rugsėjį buvo suimtas, o 1962 m. birželį nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

„Pokario metu susiformavę partizanų būriai išaugo į didelius junginius − visą Lietuvą apimančią karinę struktūrą. Partizanų kariniai gebėjimai ir pasiaukojama kova dėl nepriklausomybės atsiskleidė tūkstančiuose susirėmimų ir kautynių su kur kas gausesnėmis karinėmis okupantų pajėgomis. Daugiau kaip dvidešimt tūkstančių lietuvių žuvo su ginklu rankose arba buvo nukankinti. Šie skaudūs praradimai buvo reikšmingi ir prasmingi, nes Lietuvoje buvo pristabdyta asimiliacija ir tautinio identiteto naikinimas. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas Lietuvos įsijungimas į SSRS yra mitas. Tai paskatino laisvojo pasaulio valstybes nepripažinti Lietuvos okupacijos ir sustiprino pogrindinį laisvės judėjimą. Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį − dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva ir išlieka“ (ištrauka iš Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbos, pasakytos 2010 m. gegužės mėn. 14 d. teikiant apdovanojimus Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga).

Bendras represuotų rajono gyventojų skaičius – 5 952 (1941−1953 m. dabartinio Anykščių rajono teritorijoje gyveno nuo 40 000 iki 45 000 gyventojų, represuota nuo 14 iki 16 %).

Iš jų:

ištremta – 4 902;

nužudyta tėvynėje – 1 050;

nužudyta kalėjimuose ir tremtyje arba mirė tremtyje − 829 (nėra žinomas mirusių tremtyje skaičius

nuo 1950 m. iki 1953 m.).

Bendras žuvusiųjų rajono teritorijoje partizaninio karo metu skaičius − 1 627.

Iš jų:

Lietuvos partizanų – 830;

okupantų nužudytų civilių (besislapstančių be ginklo, partizanų šeimų narių, partizanų ryšininkų ir

rėmėjų bei jų šeimų narių) – 222;

kitų civilių, kurių žūties aplinkybės nėra gerai žinomos – 382;

sovietinių aktyvistų (stribų, milicininkų, komunistų, sovietinės valdžios partinių, administracinių bei

ūkinių struktūrų tarnautojų) – 193.

XXX

Priežastys, skatinusios kovoti partizanų gretose

Dauguma istorikų, tyrinėjančių partizaninį judėjimą Lietuvoje, nurodo keturis pagrindinius veiksnius, skatinusius jaunus Lietuvos vyrus išeiti partizanauti: pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijos patirtis; nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais; Vakarų intervencijos viltis; patriotizmas (1).

Patirtis 1940−1944 m. bei patriotizmas

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.

Pirmosios bolševikų okupacijos 1940−1941 m. patirtis parodė, kur link veda kapituliacija ir nesipriešinimas okupacijai: nuolankumas bolševikams nesustabdė pirmųjų masinių trėmimų, suėmimų, turto konfiskavimo bei visų pasiekimų, sukurtų Nepriklausomoje Lietuvoje, naikinimo. Bet jau po metų daugelis lietuvių ryžosi pradėti kovą prieš okupacinį režimą, todėl prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui kiekviename

Lietuvos valsčiuje, miestelyje, kaime ar bažnytkaimyje spontaniškai kūrėsi partizanų būriai. Šių būrių nariai yra vadinami ir 1941 m. birželio sukilimo dalyviais, nors patys sukilimo dalyviai save vadino Lietuvos partizanais.

Anykščių miesto partizanų būrys, kuriame buvo 179 partizanai, susikūrė 1941 birželio 25 d. Dauguma šio būrio partizanų priklausė Nepriklausomybės metais veikusiam Dariaus ir Girėno šaulių būriui. Anykščių partizanų būriui buvo pavaldūs Andrioniškio (43 partizanai) ir Burbiškio (32 partizanai) būriai. Tokie būriai susikūrė visuose Anykščių rajono miesteliuose.

Vien tik Anykščių valsčiaus ribose veikę partizanai išaiškino ir sulaikė 56 sovietinės valdžios aktyvistus ir rėmėjus, per 60 Raudonosios armijos karių, apsaugojo vietinius gyventojus nuo plėšimų ir besitraukiančių bolševikų keršto (2).

Nuo 1943 m. daugelis partizanų įstojo į vietinius savisaugos būrius, palaikiusius tvarką apylinkėse, kuriose aktyvėjo iš SSRS atsiųstų diversantų organizuojami raudonųjų partizanų būriai. 1944 m. nemažai jų stojo savanoriais į generolo P. Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę.

Visi Lietuvos partizanai buvo išaugę Nepriklausomybės metais, per kuriuos buvo pasiekta nemaža pažanga visose gyvenimo srityse. Tėvynės patriotais juos išugdė tėvai, Nepriklausomos Lietuvos mokyklos bei visuomeninės organizacijos. Dėl savo pasirinkimo − „geriau žūti už Tėvynę, negu vergauti bolševikams“ − jie neabejojo. Pasiryžimą kovoti už Laisvę stiprino ir tikėjimas: išlikusios partizanų maldaknygės liudija, kad partizanai kasdien melsdavosi, dažnai priimdavo sakramentus, nešiojo rožančius; jų tarpe ateistų nebuvo.

Tikėjimas jiems teikė vilties sulaukti Laisvės.

Varnabūdės miške žuvę Tauro apygardos partizanai

Partizanų dalia buvo nepaprastai sunki. Jie nepajėgė stoti į atvirą kovą su galingu priešu, bet jautė pareigą tęsti priešinimąsi, kol Vakarai privers Rusiją išvesti savo kariuomenę. Kovos vyko partizanams nepalankiomis gamtos ir geopolitinėmis sąlygomis: juk Lietuvoje nėra nei kalnų, nei pakankamai didelių miškų ar pelkių, kur jie galėtų saugiai pasislėpti, nebuvo ir tokių kaimyninių šalių, į kurias galėtų pasitraukti laikinam poilsiui. Dėl nesibaigiančių pavojų partizanai turėjo prisitaikyti prie gyvenimo po žeme, to dvasią ir kūną alinančio slapstymosi bunkeriuose ir naktinių žygių. Slėgė ir tai, kad priešas ne tik niekino žuvusiųjų lavonus, bet ir bausdavo, tremdavo partizanų šeimas.

Be to, greitai Rusijos saugumo organų pagrindiniu kovos būdu tapo klasta ir išdavikų verbavimas. Ir vis tiek partizanai nepalūždavo, priešo apsupti susisprogdindavo granata ar nusišaudavo paskutiniu šoviniu, kad neišduotų kovos draugų ar šeimos narių, suimti ir kankinami neišdavė savo bendražygių. Tik nedaug suimtų partizanų buvo užverbuoti ir tapo MGB agentais smogikais. Anykščių rajone tokių neatsirado nė vieno.

Sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais

Pirmieji antrosios sovietinės okupacijos metai (1944−1945 m.) buvo didžiausio teroro prieš Lietuvos gyventojus metai. 1944 m. rugpjūčio 1 d. rusų okupuotoje Lietuvos dalyje buvo paskelbta 18−35 m. amžiaus vyrų mobilizacija į Raudonąją Armiją. Taip SSSR dar kartą sulaužė Hagos konvencijos nuostatas, draudžiančias imti vietos gyventojus į okupantų kariuomenę (3). Pirmieji mūsų krašto beginkliai gyventojai „išvaduotojų“ armijos buvo nužudyti jau pirmąjį okupacijos mėnesį: 1944 07 23 nužudė Vilių Ordą jo paties namuose Eidrigonių kaime, Kavarsko valsčiuje, o Šventupio viensėdyje, prie Vilkabrukių kaimo (Vyžuonų vlsč., dabar − Svėdasų sen.), 1944 07 26 nužudė šio viensėdžio šeimininkų Tuskenių žentą Petrą Zarembą.

Rusų karininkui patiko Tuskenių tarnaitė Ona, tad norėjo ją išsivesti. Zaremba pabandė merginą užstoti ir čia pat, prie namų, buvo nušautas. Taip pat RA kareiviai 1944 m. liepos mėn. prie namų nušovė Petrą Vildžiūną iš Vaišviliškių kaimo, Kavarsko valsčiaus, ir Kostą Kinderį iš Vaitkūnų kaimo, Svėdasų valsčiaus. Einant frontui per Lietuvą ir Anykščių kraštą daugelis vietinių gyventojų buvo apiplėšti plėšikaujančių RA kareivių; pirmiausiai atimdavo arklius ir maisto produktus. RA fronto kariuomenės daliniai mūsų krašte laikėsi apie 2 savaites, netrukus juos pakeitė NKVD (čekistų) užnugario kariuomenės daliniai, kurie jau rugsėjo mėnesį pradėjo gaudyti šaukiamojo amžiaus vyrus ir persekioti sovietų valdžios priešus. Dauguma lietuvių boikotavo prievartinę mobilizaciją, slapstėsi arba stojo į partizanų būrius, nenorėdami būti aukomis kare už bolševikinės Rusijos pergalę.

Vengiančių tarnauti vyrų šeimos patirdavo okupantų bei jų talkininkų stribų smurtą, terorą, suėmimus. 1944 m. rudenį čekistų aukomis tapo besislapstantys šaukiamojo amžiaus beginkliai jaunuoliai iš Kavarsko valsčiaus: Aloyzas Keiba ir Povilas Žemaitis iš Varnelių kaimo, Bronius Sadauskas iš Dvarelių kaimo, Kazys Kvieska iš Jakūnų kaimo. Suimtas ir per tardymą Kavarsko NKVD skyriuje nužudytas kalvis Vincas Vildžius iš Juodžių kaimo, Kavarsko valsčiaus. Pavienių sovietų priešų naikinimas siekiant kuo daugiau mobilizuoti į RA šauktinių ir įtvirtinti sovietų valdžią Lietuvos kaimuose nepavyko, todėl vykdyti Maskvos genocido politikos 1944 m. rugsėjo mėnesį į Lietuvą atvyko SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Sergejus Kruglovas. Susitikime su NKVD darbuotojais jis nurodė: „Užtenka švelnaus elgesio, sentimentalumoǃ Šukuokite miškus, kirtimus, kaimusǃ Jei operacijų metu kas nors mėgintų sprukti, nors ir būtų neginkluotas, − laikykite banditu ir nušaukite be jokio tolesnio tyrimo. Jokio teismo jiems nereikiaǃ Jei tokiems asmenims pavyktų įbėgti į namus, ūkį ar kaimą, laikykite banditų namais, banditų ūkiu, banditų kaimuǃ Ir tuos kaimus sudeginkite. Turtą, gyvulius konfiskuokite ir perduokite partiniams ir sovietiniams organams“ (4).

Sovietiniai nusikaltėliai

S. Kruglovas 1944 m. gruodžio mėn. pradžioje parengė masinių baudžiamųjų akcijų prieš Lietuvos gyventojus planą, patvirtintą SSRS NKVD-NKGB komisaro L. Berijos įsakymu Nr. 001257/00388, kuris NKVD kariams suteikė visišką veiksmų laisvę Lietuvoje (5).

Per šias baudžiamąsias čekistų operacijas Anykščių rajone buvo nužudyti 97 beginkliai gyventojai. Vien tik per 1944 m. gruodžio 14 dieną Plikiškių, Sedeikių, Šilagalių, Žliobiškio (Andrioniškio sen.), Kanapynės, Mitrų, Pajuodžių, Surdegio, Žviliūnų (Troškūnų sen.) kaimuose buvo nužudyti 23 žmonės. Žudynes Andrioniškio seniūnijoje vykdė NKVD pasienio kariuomenės 95-ojo pasienio būrio 3-osios komendantūros 70- ies kareivių būrys, vadovaujamas šios komendantūros vado majoro Čertovo, o Troškūnų seniūnijoje − to paties 95-ojo pasienio būrio 1-osios komendantūros kareiviai, vadovaujami majoro Saltykovo ir vyr. leitenanto Lukino (6). 1945 m. enkavedistai ir jų talkininkai stribai bei sovietiniai aktyvistai Anykščių rajone nužudė 95 beginklius civilius gyventojus; iš jų 49 beginkliai slapstėsi savo namuose ar netoli jų. Dalis nužudytų jaunuolių net nesislapstė, tikėdamiesi, kad jų nelies dėl jauno amžiaus (daug kas iš jų turėjo suklastotus gimimo pažymėjimus), kiti turėjo įvairias valdžios išduotas pažymas, leidžiančias atidėti tarnybą armijoje, pvz., apie darbą prie geležinkelio ar miškų ūkyje.

Deja, siautimų ir gaudynių metu visi jauni vyrai buvo sulaikomi, vieni nušaunami vietoje, kiti suimami ir uždaromi į kalėjimus, o iš ten išsiunčiami į lagerius. Dauguma sulaikytų šaukiamojo amžiaus vyrų buvo išsiunčiami į karių rengimo stovyklas Baltarusijoje bei Rusijoje, kur juos paskubomis, per 3 mėnesius, paruošdavo frontui.

Didžiausios baudžiamosios operacijos 1945 m. vyko balandžio bei liepos mėnesiais. 1945 m. balandžio 30 d. enkavedistai prie Rubikių ežero esančiuose Mačionių, Meliaušiškio, Rubikių bei Šiaulių kaimuose nušovė 10 vyrų, iš jų 3 buvo partizanai, kiti 7 slapstėsi nuo kariuomenės. Šešiolikmetis Alantos amatų mokyklos moksleivis Juozas Tyla nesislapstė, nes dėl amžiaus į kariuomenę dar nebuvo šaukiamas, bet vis tiek buvo nušautas (7). 1945 m. liepos 9 d. enkavedistai Levaniškių ir Šapio kaimuose (Traupio sen.) nužudė 12 jaunų  vyrų, iš jų 3 šešiolikmečius jaunuolius. 1945 m. liepos 10 d. NKVD kariuomenės daliniai vykdė siautimą Kavarsko valsčiuje. Šios operacijos metu aktyviai dalyvavo ir saugumo operatyviniai darbuotojai, vietinių apylinkių užverbuoti agentai, kurie ir suteikdavo visą informaciją apie savo kaimynus partizanus, jų rėmėjus ar besislapstančius vyrus. NKVD kareiviai išvaikščiojo rugių laukus, išmindė vasarojų, degino namus, kuriuose įtardavo esant besislapstančiųjų. Veršelių kaime jie sudegino Pivorų namus, kurių du sūnūs, Bronius ir Albinas, buvo Broniaus Sudeikio-Čigono būryje. Taip pat sudegino miško aikštėje esančios eiguvos trobesius, kad juose nesilankytų partizanai, Dabužėlių kaime sušaudė eigulį Bronių Mackevičių jo paties namuose. Netoli Narbutų kaimo esančiame Tumų vienkiemyje padegė klojimą, iš jo iššokusį Viktorą Tumą subadė šakėmis ir vėl įmetė į ugnį, o kieme nušovė sodybos šeimininkę Oną Tumaitę (8).

Juozas Markulis, sovietų agentas

Dideli kariuomenės siautimai 1945 metais mūsų rajone vyko beveik kas mėnesį. Šių operacijų metu buvo žudomi žmonės, atimamas bei naikinamas jų turtas, padegami namai. Rajone nėra nė vienos seniūnijos, kurioje partizaninio karo metais okupantai nebūtų deginę sodybų. 1945 m. birželio 27 d. kautynių metų buvo sudegintas Maskoliškio kaimas Kurklių seniūnijoje – visos 6 sodybos (9). Po susidūrimo su partizanais 1944 m. gruodžio 22 d. Važdėlių kaime NKVD kariuomenės čekistai ir stribai gretimuose Čiunkių, Petkūnų bei Maldeikių kaimuose sudegino 6 sodybas, nušovė 7 vietos gyventojus, tarp jų ir šešiolikmetį Vladą Arlauską (10).

1944−1945 m. masinių baudžiamųjų akcijų metu Anykščių rajono teritorijoje buvo nužudyti 192 civiliai beginkliai gyventojai, iš jų − 105 jauni vyrai, kurie slapstėsi be ginklo savo namuose ar greta jų.

Ne visus sugautus šaukiamojo amžiaus jaunuolius čekistai bei jų talkininkai šaudė vietoje, didesnę dalį sulaikydavo ir išsiųsdavo į šauktinių apmokymo stovyklas. Ten naujokai kentė nuolatinį badą, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis ir dėl to masiškai sirgo įvairiomis peršalimo bei infekcinėmis ligomis. Kai kurie dėl nuolatinio badavimo ir ligų taip nusilpdavo, kad net tekdavo komisuoti. Tadas ir Jonas Kavoliūnai iš Mikierių kaimo, Andrioniškio seniūnijos, 1944 m. gruodžio mėnesio pabaigoje pateko į Raudonosios armijos karių rengimo stovyklą Kozelsko mieste, prie Smolensko (Rusija), bet nebaigę apmokymų nuo nuolatinio bado ir peršalimų susirgo distrofija. Abu smarkiai ištino, jų kūnai apteko votimis, iš kurių nuolat bėgo pūliai, dėl to jie, kaip nebetinkami rusų armijai, buvo komisuoti ir paleisti, bet sugrįžę į namus nebeatsigavo ir greitai mirė (11).

Tokie atvejai apmokymo stovyklose nebuvo reti. Uždarytieji RA šauktinių apmokymo stovyklose apie savo varganą būklę išsiliedavo laiškuose giminaičiams. Tuos laiškus cenzūruodavo čekistai ir apie šauktinių nuotaikas pranešdavo vadovybei. Štai šauktinis V. Vačys savo laiške į namus rašė: „Milinė mums atstoja patalynę, duonos gauname 500 gramų ir 1,5 litro sriubos per dieną, šaukštelį cukraus ir 20 gramų žuvies arba pusę silkės, bet žuvies būna tik dukart per savaitę. Kai mūsų žmonės grįš į Lietuvą, jų nepažins, visi labai sublogę. Vienas kito negalime pažinti. Daug iš mūsų serga ir miršta. Per dieną miršta po 2 ir 3 žmones. Kiaules geriau maitina už mus, jeigu mus maitintų taip, kaip Lietuvoje kiaules, tai mes būtume patenkinti. Nelaimingas tas žmogus, kuris į kariuomenę pakliuvo“.

Partizanų palapinė

Tie, kurie nenumirė nuo bado ir ligų, nepabėgo ar nenusižudė, iš apmokymų stovyklų buvo išsiųsti tiesiai į frontą, į Rytprūsiuose ar Kurše kariaujančius dalinius. Į mirtį fronte juos lydėjo ginkluota rusų karių sargyba. „Jauni vyrai eina mirti išbalusiais ir pageltonavusiais veidais, patys nežinodami už ką“, − laiške rašė mobilizuotas A. Paliūnas (12).

Per pusantrų metų − nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. iki 1945 m. pabaigos − sovietai į Raudonąją armiją mobilizavo apie 70 000 lietuvių, iš jų daugiau kaip pusė − 44 562 − į karinius komisariatus buvo atvesdinti jėga. Dalis vėliau pabėgo iš komisariatų arba pakeliui į karines stovyklas, ar vežant iš apmokymo stovyklų į frontą. Kare žuvo kas trečias − ne mažiau kaip 25 000 (36%) mobilizuotų į Raudonąją armiją lietuvių (13). Iš Piktagalio kaimo, Kavarsko valsčiaus, kilę keturi vyrai – Jonas ir Aleksas Giniečiai, Alfonsas Riška ir Juozas Dziena buvo pabėgę iš Raudonosios armijos ir slapstėsi. Jų šeimoms buvo paskelbtas ultimatumas – jeigu jie neprisistatys į Kavarsko NKVD skyrių, bus sudegintos sodybos. Visi keturi, norėdami išgelbėti savo šeimas, nuvyko „prisiduoti“ į Kavarską. Nė vienas iš fronto į namus nebegrįžo (14).

Toks nežabotas masinis teroras, pradėtas vykdyti Rusijos čekistų vidaus kariuomenės, privertė daugelį jaunų vyrų imtis ginklo. Visi, pasiryžę kovoti, susibūrė į partizanų būrius, nes vieni besislapstydami daug greičiau žūdavo. Ginkluotas partizanų būrys atsilaikydavo ir prieš nedidelius NKVD kariuomenės dalinius, išvaikydavo vietinių stribų gaujas.

Vakarų intervencijos viltis

Lietuvoje jau vokiečių okupacijos metais iš gausios antinacinės, pogrindinės spaudos bei vietinių lietuviškosios administracijos pareigūnų buvo žinoma, kad 1941 m. rugpjūčio 14 d. antihitlerinės koalicijos narės JAV ir Anglija pasirašė Atlanto chartiją, kurioje įsipareigojama atstatyti visų iki karo egzistavusių valstybių suverenumą ir sukurti kolektyvinio saugumo sistemą Europoje. Prie Atlanto chartijos rugsėjo mėnesį prisijungė Belgija, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Jugoslavija, Graikija, Čekoslovakija, Liuksemburgas, emigracinė generolo Š. de Golio vadovaujama Prancūzijos vyriausybė ir net Sovietų Sąjunga, kuri, nors chartiją ir pasirašė, niekada jos nesilaikė − kaip ir kitų svarbių tarptautinių sutarčių.

Lietuvos partizanai, pradėję savo kovą 1944 m. vasarą, grįžus į Lietuvą okupacinei Rusijos kariuomenei tikėjo, kad pasibaigus karui su Vokietija Lietuvai bus sugrąžintas suverenitetas, kaip tai buvo nurodyta Atlanto chartijoje. Šio dokumento antrasis punktas skelbė: JAV ir Didžioji Britanija nesutiks su jokiais teritoriniais pakeitimais, prieštaraujančiais suinteresuotų tautų laisvai pareikštiems norams. Trečiajame chartijos punkte buvo pabrėžiama, kad šalys, pasirašiusios šį dokumentą, gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymo formą, kokią šios nori: jos siekia atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo prievarta jų netekusios (15).

Lageriuose ir tremtyje

Nors šiame dokumente nebuvo rašoma, kokiais būdais bus siekiama atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo jų netekusios, ir kada tai įvyks, bet beveik visi partizanai tikėjo, kad tai įvyks iškart pasibaigus karui, kai bus pasirašyta taikos sutartis. Taigi pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jie kovojo toliau ir nesiruošė pasiduoti okupantams. Viltis, kad kils naujas karas ir Lietuva vėl bus laisva, nuolat ruseno beveik iki pat ginkluotojo pasipriešinimo pabaigos. Kiekvieno partizanų dalinio štabas stengėsi įsigyti radijo imtuvą ir pasiklausyti žinių iš užsienio, kurias paskui skelbdavo partizanų spaudoje. Partizanus pasiekiančios žinios nuolat teikė vilčių, kad Vakarai imsis žygių dėl Lietuvos išvadavimo. Bet koks tarptautinės padėties paaštrėjimas, partizanų nuomone, vedė į Vakarų karą su SSSR. Viltingų žinių teikė V. Čerčilio kalba Fultone (JAV) 1946 m. kovo 5 d., laikoma šaltojo karo prieš SSRS pradžia, 1946 m. vasarą ir rudenį vykusi Paryžiaus taikos konferencija, 1947 m. kovo 12 d. paskelbta JAV prezidento H. Trumeno doktrina, kuria buvo įsipareigojama demokratinių šalių vyriausybėms, kovojančioms su komunistais, padėti užtikrinti pasaulio stabilumą ir taiką, visoms tautoms grąžinti turėtą suverenitetą, taip pat 1948 birželio 24 d. SSRS pradėta Vakarų Berlyno blokada, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) sukūrimas 1949 m.

Bet dauguma partizanų vadų nuo 1948 m. ėmė suvokti, kad greito išvadavimo iliuzijos sklaidosi. Kai kuriose partizanų apygardose įvairiais įsakymais ar nurodymais buvo mėginama riboti naujų partizanų priėmimą. Tai parodo ir pogrindžio spaudoje jau maždaug 1948-aisiais ar 1949-ųjų pradžioje vyravusios nuostatos, kad vargu, ar Vakarai rengiasi kariauti su rusais, ypač dėl Baltijos kraštų laisvės. Partizanai nežinojo, kad Atlanto chartiją pasirašiusi SSRS dar 1943 m. vykusioje Teherano konferencijoje sugebėjo išsiderėti sąjungininkų JAV ir Didžiosios Britanijos abejingumą pakartotinei okupacijai, neatsisakant okupacijos ir aneksijos nepripažinimo nuostatų. Taigi, dėl Baltijos šalių okupacijos niekas nesirengė kariauti. Šį kartą okupacija buvo pavadinta „išvadavimu“ (16).

Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris

Beveik visi partizanai tikėjo, kad greitai prasidės Lietuvos išvadavimas, kai kurie vadai meluodavo eiliniams kovotojams, norėdami suteikti vilties. Šiaurės rytų srities vadas Juozas Kimštas-Žalgiris, nuo 1947 m. kovo mėnesio įsikūręs Šimonių girioje, partizanams rodydavo amerikiečių gamybos automatą bei pistoletą, sakydamas, kad jie yra iš krovinio, lėktuvais atgabento iš Vakarų ir pristatyto į Labanoro girią. O iš tiesų tuos ginklus kažkas buvo išsaugojęs nuo Nepriklausomos Lietuvos laikų ir juos perdavęs partizanams… (17)

MGB agentai, siekdami savo tikslų, kartais taip pat tvirtindavo, kad greitai prasidės Lietuvos išvadavimas iš sovietų valdžios. 1946 m. čekistai, norėdami įtikinti Vytauto apygardos partizanų vadus, kad MGB agentas Juozas Markulis-Erelis turi ryšių su Vakarais, išleido neva JAV lietuvių emigrantų parengtą žurnalą „Šviesa“ (1946 11 06 Nr. 3), kuriame įdėjo Vytauto apygardos partizanų fotografijas, ištraukas iš partizanų laikraščio „Laisvės šauklys“, partizanų dokumentus, JAV prezidento Hario Trumeno fotografiją ir neva jo pasakytus žodžius apie Lietuvos partizanų kovą. Šis žurnalas kartu su kita MGB agento J. Markulio-Erelio korespondencija buvo pristatytas Vytauto apygardos vadui (18).

Žinyną parengė GINTARAS VAIČIŪNAS

Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo bei Lietuvos ypatingojo archyvo (p. ), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (p. ), A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus skaitmeninio archyvo (p. )

2018.10.25; 09:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ieškodami atsakymo į tą klausimą, prisiminkime, su kokiais šūkiais buvo eita į Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, į akistatą su Sovietų sąjungos tankais Sausio 13-ją. Tai buvo šūkiai: Laisvė! Nepriklausomybė! Demokratija!

Prieš šių metų Vasario 16-ją išgirdau pokalbį per radiją su vienu  Seimo administracijos atstovu. Paprašytas įsivaizduoti, ką pasakytų Vasario 16-sios Akto signatarai apie šiandienos Lietuvą, pareigūnas sklandžiai padeklamavo, kad signatarai turėtų didžiuotis, nes jų idėja – laisvės, nepriklausomybės idėja – tęsiama.

Arba žmogus nesupranta, ką kalba, arba gieda tą giesmę, už kurią jam yra mokama.

Kalbėti apie nepriklausomybės tęstinumą, nepriklausomą Lietuvos valstybę, tokią, kokią skelbė Vasario Akto signatarai, dabar, kai įstojome į ES, atleiskit už tiesmukiškumą – demagogija, ir gana ciniška. Taip, mes nepriklausomi nuo Rusijos, bet mūsų valstybėje dauguma įstatymų yra tapę antrarūšiai, nes viršenybę virš jų turi Briuselio įstatymai. Įžiūrėti čia nepriklausomybę galima nebent pro rožinius akinius.

Ne geresnė padėtis ir su demokratija. Turime demokratiją imituojančių procedūrų, bet dažniausiai tai – kaip statinė, kuri tuščia, bet garsiai skamba. Nesant galimybės aptarti ją visoje jos įvairovėje, apsiribosiu vienu pavyzdžiu.

Kai dar bendradarbiavau su dienraščiu „Lietuvos žinios“, viename komentare gana aštriai kritikavau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorių profesorių Ramūną Vilpišauską, kad jis nekorektiškai, tiesiog nemandagiai atsakė į profesoriaus, Kovo 11-sios Akto signataro Broniaus Genzelio laišką, kuriame buvo išreikštas susirūpinimas laisvės ir demokratijos idėjų realizavimu, veikimu minėtame institute. Instituto direktoriaus atsakymą aš palyginau su susireikšminusio viršininko reakcija į santechniko informaciją apie sugedusį unitazą. Bandymas pašmaikštauti baigėsi nutrauktu bendradarbiavimu (redaktoriaus iniciatyva) su minėtu dienraščiu.

Bet mane labiausiai nuvylė vieno skaitytojo komentaras. Jis priekaištavo man, kad aš nesuprantanti demokratijos, Mat, jo nuomone, tai, kad profesorius-direktorius su kitu profesoriumi kalbasi taip, kaip kalbėtųsi su santechniku, ir esanti tikroji demokratija. O aš maniau ir tebemanau, kad demokratija yra tada, kai ir su santechniku viršininkas kalbasi taip pat korektiškai ir pagarbiai, kaip su profesoriumi. Bet su tokiu demokratijos supratimu, atrodo, lieku apgailėtinoje mažumoje.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Demokratija visuomenėje, kurioje dedamas lygybės ženklas tarp kultūringo žmogaus ir chamo, aukos ir budelio, kurioje korektiškas reiklumas pakeičiamas dirbtiniu  politkorektiškumu, po kurio priedanga nebelieka skirtumo tarp gėrio ir blogio, tarp objektyvios tiesos ir bet kokių, finansinių ar politinių galios centrų konstruojamų fikcijų, – tai ne demokratija, o jos parodija.

Beje, šalyje, kurioje gimė ši sąvoka, Graikijoje, demokratija nebuvo itin vertinama. Sokratas, pavyzdžiui, ją laikė visuomenės moralinio  nuosmukio priežastimi, ir kas gali paneigti, kad prie daugelio šiandienos neigiamų reiškinių atsiradimo savo pirštą prikišo būtent pernelyg palaidai interpretuojama demokratija.

O dabar – apie laisvę.

Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys pratarmėje akademiko Antano Tylos knygai „Apie Anykščius ir anykštėnus“ rašo, jog šis leidinys – geras pavyzdys, „kaip būnant istoriku tyrinėtoju išlikti Piliečiu, Tėvynės Patriotu.“ Ir tęsia: „… Jis yra vienas iš nedaugelio Lietuvos istorikų, patvirtinančių žymaus vokiečių istoriko prof. Jorno Riuseno (Jörn Rüsen) pastebėjimą, jog nuo istorinio pasakojimo pobūdžio didele dalimi priklauso visuomenės laisvė“./ Antanas Tyla, Apie Anykščius ir anykštėnus: Straipsnių rinkinys, Vilnius: Petro ofsetas, 2016/

Šios pastabos svarbios dėl jose pabrėžto ryšio tarp visuomenės laisvės ir kiekvieno asmens profesinio sąžiningumo. Juk laisvė, – tai būtina sąlyga, galimybė veikti, siekti, kurti, realizuoti tikrąjį savo „aš“ – tiek kiekvienam žmogui, tiek ir visai tautai.

O kaip šiandien Lietuvoje suprantama laisvė?

Dauguma ją supranta labai paprastai. Netgi primityviai.

Keletą kartų, kai visa šalis ruošėsi Vasario 16-sios jubiliejui, LRT reklaminiame bloke vis kalbėdavo jauna moteris, iš tų, kurias mūsų neišranki žiniasklaida vadina „žinoma moteris“ – gal vestuvių ar madų planuotoja, gal kažko demonstruotoja, dalijosi tokiu laisvės supratimu: „Darau, ką noriu, kalbu, ką noriu“. Man tai labai priminė per radiją „Svoboda“ kartas nuo karto perduodamas Rusijos vadinamų „paprastų žmonių“ nuomones apie savo valstybę. Ten viena senutė pensininkė vis pasidžiaugia geru gyvenimu, valdant Putinui: „Kuda choču, tuda idu, čto choču, to jem“. Bet žinant vidutinį Rusijos pensijų dydį, ta jos pasirinkimo laisvė turėtų būti labai labai ribota…

Vasario 16-oji Kaune. Vytauto Visocko nuotr.

Kaip žmogų paveikia lietuviškas „dvasios laisvės“ perdirbinys, straipsnyje „Sovietų budelių bendražygiai tebesijaučia Lietuvos didvyriai“‘ (portalas „Delfis“) atskleidė politologas Vladimiras Laučius, nagrinėdamas buvusio UR ministro Antano Valionio autobiografinę knygą, papildžiusią, Laučiaus nuomone, seriją jau anksčiau skelbtų atsidūsėjimų tema „Mes ir tada dirbome Lietuvai“.

Taigi, Lietuvoje išties daug kas daro, ką nori, kalba, ką nori ir kaip nori, skambant jungtiniam liberalų chorui, kad kuo mažiau taisyklių, tuo daugiau laisvės. Uoliai, naikindami taisykles, pareigas, atsakomybę, sėkmingai peržengėme tą ribą, kuri skiria laisvę nuo palaidumo. Tai liudija ir neregėtas korupcijos mastas, ir vis aršėjančios patyčios, ir smunkantis mokslo, žinių, kultūros prestižas.

Prie ko atveda tokia laisvė, ryškiausiai parodo ta duobė, į kurią šiandien Lietuvoje nusirito švietimas bei humanitariniai mokslai.

Bendrovė „Vilmorus“, tirianti visuomenės nuomonę, praėjusią savaitę paskelbė, jog pasitikėjimas švietimu nukrito iki dar neregėtų žemumų: juo pasitiki tik šiek tiek daugiau, nei vienas  trečdalis visuomenės (41,5 proc.). Tokį vertinimą nulėmė, matyt, ir ydinga švietimo reforma, ir vis prastėjantys moksleivių pažangumo, žinių rodikliai.

Žurnalo „Reitingai“ (2016 gruodis – 2017 gegužė), duomenimis, lietuvių kalbos kokybiškai daugumą gimnazijos abiturientų išmoko tik kas aštunta Lietuvos mokykla, nors egzaminų užduotys, pasak dalykų asociacijų vadovų, buvo gerokai lengvesnės, nei ankstesniais metais.

Ir dar paaiškėjo, jog „nemėgstamiausia disciplina gimnazijose – lietuvių kalba“.

Jūs tik pagalvokite: baigiantis trečiajam Kovo 11-tą atkurtos laisvos, nepriklausomos, demokratiškos Lietuvos dešimtmečiui, Lietuvos vaikams nemėgstamiausia disciplina tapo lietuvių kalba, kalba, kuri, galima sakyti, ir sukūrė mūsų tautą, kalba, dėl kurios į tremtį ėjo šimtai knygnešių, prie kurios tobulinimo ir puoselėjimo dirbo kelios kartos talentingiausių mokslininkų ir kalbininkų-praktikų.

O šiandien lituanistika plačiąja prasme – kalba, literatūra, etnologija, istorija – gujama iš aukštųjų mokyklų, siaurinamos jos programos, ribojama galimybė gauti fundamentalias žinias, bent jau ne prastesnes, tokias, kokias mes, vyresnės kartos lituanistai, sugebėjome gauti sovietmečiu.

Pedagogai aiškina, jog šiuolaikiniai mokiniai esą pragmatiškesni, nei ankstesnės kartos, ir jei šiandien jie nemato naudos iš kurios nors disciplinos, tai jai skiria mažai dėmesio.

Nenuostabu, kad vaikai, moksleiviai, tas jautrusis visuomenės nuotaikų barometras, pajuto niekinamą valdžios požiūrį į lietuvių kalbą, į visa, kas sudaro lietuviškosios tapatybės esmę, ir todėl atitinkamai į tai reaguoja.

Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Praktiškai jau sunaikinti lituanistikos, baltistikos centrai Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Vilniaus universitete, vykdant Humanitarinio fakulteto reformą, lituanistika tapo išblaškyta per tris institutus, kurių pavadinime – nė užuominos į lietuvių kalbą, nors naujoji administravimo sistema nieko nebūtų praradusi, įsteigus specialų Lituanistikos institutą.

Į lituanistikos dusinimo „sąjūdį“ įsijungė ir Lietuvos mokslo taryba, nuo kurios priklauso mokslinių darbų finansavimas, jų publikacija. Lietuvių kalbos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei kitos lituanistikos tyrimus atliekančios mokslo institucijos 2017 m. rugsėjį teikė Lietuvos mokslo tarybai paraiškas finansuoti 2018 m. leidybos projektus pagal Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą. Literatai keliems leidiniams finansavimą gavo, o LKI, pateikęs 9 leidinius negavo nė cento, nors jų paraiškoje buvo ir keletas tęstinių leidinių, pavyzdžiui, „Lietuvos vietovardžių žodynas“, III tomas (Laimutis Binkis, Grasilda Blažienė, ir dar šeši autoriai).

Tai – tiesiog skandalinga, nes negavę finansavimo, mokslinių tyrimų institutai negali vykdyti savo misijos – skelbti ir skleisti mokslo žinias visuomenei ir tarptautinei mokslo bendruomenei.

Beje, pirmas žingsnis į valstybinės lietuvių kalbos statuso menkinimą buvo žengtas dar nepriklausomybės pradžioje, nutarus užsienio rašytojų, kūrėjų pavardes į lietuvių kalbą išverstuose kūriniuose skelbti „originalo“ kalbos rašmenimis. „Originalo“ – kabutėse, nes, kaip visi žinome, pavardės autorių, kurių gimtoji kalba vartoja ne lotyniškus rašmenis, pvz., graikų, rusų, hebrajų, kinų ir daugelio kitų, yra transliteruojamos, bet ne lietuviškais, o kažkodėl anglų kalbos rašmenimis. Gal būt, taip primityviai buvo suprantamas ir įgyvendinamas tikslas „sueoropėti, sumodernėti“, bet tuo žingsniu tik buvo atidaryta Pandoros skrynia kalbą, raštiją ir apskritai visą lituanistiką, kultūrą susinantiems virusams.

Jei  iniciatyvas menkinti lietuvių kalbos statusą rodytų vien politikai, būtų galima iš to pasijuokti, kaip ir iš daugelio kitų jų sumanymų, nepagrįstų nei žiniomis, nei politine išmintimi. Deja, vienas nepriklausoma save laikančios Lietuvos paradoksų tas, kad  laimėję laisvą Lietuvą, valdžioje nebeturime nė vienos partijos, kuri būtų ir liktų ištikima Sąjūdžio idėjoms ir idealams, kuri nuosekliai kurtų valstybę lietuvių tautos galioms ir sugebėjimams skleistis bei klestėti. Dabartiniai politikai, su retomis išimtimis – tikra Lietuvos nelaimė, nes savo neišmanymu, padaugintu iš tuščių ambicijų, jie tvirkina gundymams karjera, aukštesniems atlyginimams, galimybėms valstybės sąskaita pasiblaškyti po pasaulį neatsparius valstybės tarnautojus, įvairių sričių specialistus, ant kurių pečių, jų darbo bei išmanymo turėtų laikytis valstybės kultūros ir ekonomikos statinys.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose.

Politikų spaudimui ir/ar gundymams pasidavę kai kurie  kalbininkai – lituanistai paskelbė šimtmečio nesąmonės vardo vertą išvadą: kad asmenvardžiai, vardai/pavardės yra ne kalbos sistemos dalis, o kiekvieno vardo turėtojo asmeninė nuosavybė. Šitą nesąmonę dabar džiugiai kartoja politikai iš liberaliojo sparno. Bet kadangi mes gyvename rinkos sąlygomis, gal logiška ir biudžetui naudinga būtų asmenvardžius, kaip privačią nuosavybę pirkti ar parduoti? O gal, kaip ir kiekvieną nuosavybę, juos galima ir apmokestinti?

Juokai juokais, bet dar nežinia, kas juoksis paskutinis… Ta nežinia sustiprėja, kai pavartai du naujausius darbus, kuriuose patys humanitarai vertybiškai skirtingai aptarinėja lietuvių kalbos tvarkytojų, normintojų darbą ir tokio darbo būtinybę.

Vienas – humanitarinių mokslų daktaro, lituanisto Aldono Pupkio monografija „Lietuvių kalbos sąjūdis. 1968 -1988 m.”, išleista 2016м.

Kitas veikalas – tais pačiais metais išleista šešių autorių kolektyvo „suneštinė“ „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, kurią surinko (sudarė) sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė ir istorikas Nerijus Šepetys.

A.Pupkio monografija – pavyzdys meilės kalbai ir tautai, ta kalba kalbančiai, atsakomybės prisiimtai kalbos tvarkytojo, puoselėtojo misijai, persunktas nuoširdžios pagarbos bendradarbiams, kartu dirbusiems kolegoms bei pirmtakams.

Autorių kolektyvo knyga – visiška priešingybė. Nei meilės kalbai, nei pagarbos žinioms, tyrėjams, pagaliau, net ir Konstitucijai. Agresyviai niekinamą požiūrį į kalbos praktikų, tvarkytojų darbą liudija jau vien skyrių ir poskyrių pavadinimai: „Kalba – disciplinarinės galios ir žinojimo taikinys“, „Gramatiko sapnas“, „Posovietinis „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“ – didžioji kalbininkų klaida“; „Kontekstas: „Mūsų priešas mus puola, o mūsų štabas tyli“ ir t.t. Na, o skaitant tokius pavadinimus, kaip „Sociopolitiniai preskriptyvizmo veiksniai“; „Mokslinis preskriptyvizmas iš retrospektyvos“; „Moralinės kalbos kultūros implikacijos ir sinkretiškumo principas“ ir pan., kyla klausimas: o kiek juose belikę lietuvių kalbos? Man tai primena, kaip po Pirmojo pasaulinio karo kalbėjo Rytų Lietuvos valstiečiai: „Pojezdasopozdavo“…Dėl ko kalbininkas Kazimieras Būga griebėsi už galvos, o paskui – už darbo lietuvių kalbai prikelti iš tokių griuvėsių.

Autorių kolektyvas, neperdedant, knisasi po šaknimis to mokslo ir tos kalbos, kuri juos maitina tiesiogine ir perkeltine prasme. Tai, sakyčiau – tipiška iliustracija pasakėčiai „Kiaulė po ąžuolu“, tik badauti gali tekti ne tik „knisėjams“, bet ir visiems, kurie šiandien dar noru kalbėti lietuviškai.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto.

Taigi, baigiantis atkurtos Lietuvos valstybės trečiajam dešimtmečiui, aiškėja, kad savo laisvę atidavėme į tas rankas, kurios pavertė ją patiems lietuviams nepaklausia preke, užtat savotiškai paklausia, kaip obuolys kirminui, lenkams …

Prancūzų politikas Lionelis Jospinas kadaise pasakė „taip“ rinkos ekonomikai, bet – „ne“ rinkos visuomenei. O kitas prancūzas, rašytojas, filosofas, Andre Comte-Sponville patikslino: „Mums reikalinga rinka ir jos laisvė visam tam, kas parduodama, ir valstybė viskam tam, kas neparduodama“.

Manau, nesuklysiu, sakydama, jog tauta kyla iš meilės, o valstybė – iš pareigos, sąžiningumo ir atsakomybės. Meilės valstybėje yra tiek, kiek joje yra tautos. Apsižvalgykime – ar daug mūsų valstybėje liko lietuvių tautos?

Taigi – ar išlaikė ir kaip išlaikė posąjūdinė Lietuva išbandymą laisve?

Atsakysiu Vytauto Vyšniausko žodžiais: „Negali būti laisva valstybė, kurios gyventojai bijo savo laisvės simbolio, tą laisvę pakylėjančio ir ištraukiančio viešumon“.

Pranešimas, skaitytas konferencijoje „Lituanistika globalizmo vėtroje“, 2018 kovo 2 d.

2018.03.19; 07:00

Pradedame skelbti naują ištrauką iš spaudai paruoštos Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

Ne taip seniai Lietuvos aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbė VI knygos dalį „Gediminaičių dinastijos Lietuvos karaliai lietuvių ir svetimšalių dokumentikoje (XIV a.)“, kuri buvo skirta 700 metų sukakčiai, kai Gediminas tapo 1316 metais Lietuvos karaliumi. Publikacija sukėlė nemažą susidomėjimą, jos ištraukos buvo  panaudotos kitų portalų, kilo diskusijos.

Manome, kad skaitytojams bus įdomu susipažinti su knygos VII dalimi „Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje“. Šioje dalyje nagrinėjamas karaliaus titulo likimas po Algirdo mirties.

Paskelbti naują knygos dalį paskatino ir tas faktas, kad Lietuvos kultūros taryba nusprendė neskirti finansinės paramos jau parengtos knygos leidybai, taigi savaip apsunkino Lietuvos valstybės atkūrimo 100- mečiui skirtos knygos kelią pas lietuvių skaitytojus.

Pirmiausia portalo skaitytojus supažindiname su autoriaus Pratarme visam veikalui ir pirmąja ištrauka. Po to jūsų dėmesiui – dar kelios dešimtys paties autoriaus parinktų ištraukų.  

Pratarmė

Pirmiausia norėčiau informuoti Gerbiamą skaitytoją, jog ši knyga vargu ar būtų išvydusi dienos šviesą prieš kelis dešimtmečius. Greičiausiai ji būtų iš anksto pasmerkta anoniminių leidyklos ekspertų, kurie rašydavo leidyklos užsakymu vadinamąsias „vidines recenzijas“. Valstybinei ideologijai neparanki knyga, jei prasmuktų pro pirmąjį filtrą leidykloje, būtų vis vien uždrausta spausdinti išankstinės valstybinės cenzūros nurodymu. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl taip manau?

Atsakymas paprastas: mano knyga skirta sugriauti nusenusį, bet neįtikėtinai giliai įsišaknijusį lietuvių savimonėje ir iki šiolei viso pasaulio informaciniame tinkle viešpataujantį Mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253 – 1263) gyvavusią Lietuvos karalystę.

Įvairiomis kalbomis rašytoje Lietuvos istoriografijoje nerasime rimtesnių specialių darbų, skirtų senosios Lietuvos valdovų titulams ištirti. Ir tuo nedera per daug stebėtis.

Visais laikais, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386 – 1795), nuo Rusijos carų (1795 – 1918) ir TSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940 – 1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema.

Kodėl? Todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis. Neigiant arba nutylint pagoniškos Lietuvos karalystės istorinę egzistenciją, visais minėtais priklausomybės laikais būdavo oficialiai platinamas mitas, esą per visą Lietuvos istoriją yra buvęs vienas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas, karaliavęs, beje, tik vieną dešimtmetį (1253 – 1263).

Atseit, visais kitais lietuvių tautos gyvavimo laikais kraštą bei valstybę valdė tiktai „kniaziai“ (rusišk. князья) ir „ksienžentai (lenkišk. księžęta), kurie iki šiolei lietuviškai vadinami vėlyvos kilmės (XVI a. pabaigos) naujadaru „kunigaikščiai“.

Tradicinės istorikų tezės ilgainiui tapo oficialių švietimo programų nuostatomis. Visų Lietuvos valdžių administracija ir propaganda dėjo nemaža pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai turėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris gyveno XIII a. ir buvo pats pirmutinis bei paskutinis Lietuvos karalius.

O kas buvo visi kiti Lietuvos valdovai iki to ir po to?

Kiekvienas mokinukas atsakys, kad visi to meto valdovai buvo „kunigaikščiai“, ir dar pridės, kad buvo ir „didieji kunigaikščiai“, kurie valdė visus kitus „kunigaikščius“.

Lietuviuko atsakymas natūralus, kadangi jam taip aiškina mokytojai. O mokytojams lygiai taip pat aiškino Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose.

Ilgus šimtmečius šis teiginys buvo ne tik mokyklinių vadovėlių „abėcėlinė tiesa“, bet ir Lietuvos istorijos mokslo nediskutuotina dogma. Kiekvienas istorikas, kuris išdrįsdavo viešai suabejoti ar neigti tradicinę dogmą, tapdavo „balta varna“ akademinėje istorikų bendruomenėje, rimtai rizikuodavo savo sėkminga karjera.

Vienintelio lietuvių karaliaus mitas buvo oficialiai palaikomas ir diegiamas apie septynetą šimtmečių, pradedant nuo XIII a. žinučių lenkų kronikose. Iš mito išdygo ir atšaka, esą, Lietuvos karalystė egzistavo tik dešimtį metų, kol valdė Mindaugas, o visais kitais laikais lietuvių valstybę būtina vadinti slaviškos kilmės terminu Великое княжество Литовское (rusišk. variantas) arba Wielkie Księstwo Litewskie (lenkišk. variantas).

Verčiant į lietuvių kalbą atsirado „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė (kitas variantas – Didžioji Lietuvos kunigaikštija), arba dirbtine santrumpa „ LDK“, taikant slaviškos kilmės pavadinimą visai Lietuvos istorijai nuo pat XIII a. iki XVIII a. pabaigos.

Tas pavadinimas iki šiolei istorinei Lietuvai taikomas, visiškai neatsižvelgiant į Lietuvos istorijos skirtingas epochas ir valstybinių struktūrų istorines skirtybes.

Mūsų atkurtos valstybinės nepriklausomybės metais gavome progą atkurti ir tikrąjį, istorinį lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės iki XV a. pradžios statusus, atsisakant slaviškų terminų ir senosios Lietuvos pavadinimų, paveldėtų iš mūsų geopolitinės priklausomybės laikų.

To darbo imtis galime ir privalome, nors anksčiau, kaip minėjau, pats sumanymas būtų išvadintas eretišku ir beprasmišku.

Nusenusio mito griovimą šiuo atveju suprantu kaip kruopščią istorinę jo analizę ir galutinį jo atmetimą kaip moksliškai nebepateisinamą dogmą, neturinčią pamato vienalaikiuose (iki XV a. pradžios) Lietuvos istorijos šaltiniuose. Šiuo atveju pirmiausiai būtina pasitelkti istorinius šaltinius Vakarų Europos kalbomis (senąja vokiečių kalba, senąja anglų kalbą) ir viduramžių tarptautine lotynų kalba, kadangi jie aiškiai liudija baltų bei lietuvių karalių titulus ir leidžia mums atidengti lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės legitiminius principus, įstatyminius pamatus nuo seniausių laikų iki XV šimtmečio pradžios.

Stambi knygos apimtis yra nulemta pačios tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu:

1) istoriniu atžvilgiu teko chronologiškai apžvelgti bene tūkstančio metų rašytinių šaltinių chronologinius duomenys nuo V-VI a., kai Europoje ėmė kurtis etniniu pagrindu naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet Lietuvai buvo oficialiai suteiktas ir teisiškai įtvirtintas Didžiosios Kunigaikštystės statusas bei pavadinimas (Magnus Ducatus Lithuaniae).

2) geografiniu atžvilgiu teko praplėsti tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.

Knyga turi du tikslus ir abu privertė derinti du medžiagos ir minčių dėstymo stilius.

Mokslo žmonėms pateikiu visą jiems įprastą dėstymo stilių su konkrečiomis istorinių šaltinių citatomis, jų bibliobiografinėmis nuorodomis, naudotos literatūros sąrašu, žodžiu, su visu tuo moksliniu aparatu, be kurio jie nelinkę tikėti niekuo, netgi savo šešėliu. Ir darau tai ne todėl, kad norėčiau prisitaikyti prie šiandien madingų mokslinio šnekėjimo standartų, o tam, kad mano būsimieji oponentai galėtų lengviau surasti mano naudotus tekstus ir imtų tiesiogiai ginčytis su istoriniais šaltiniais, palikę mano trumpą pavardę šventoje ramybėje.

Savo ruožtu tikiu ir tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie pratęs mano darbą, atras naujų svarių argumentų lietuvių karalių dinastijų istorijai plėtoti, patikslinti ir plačiau aprašyti viduramžių Europos etninių karalysčių atsiradimo ir suklestėjimo tarptautiniame kontekste.

Antrasis tikslas svarbesnis: būčiau laimingas, jei šiuolaikiniai ir ateities lietuviai perprastų ir atmestų atgyvenusį mitą, esą mes per visą savo daugiaamžę istoriją nuo seniausių laikų turėjome tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, o ir tas karaliavo vos vieną dešimtmetį….

Nekviečiu manimi tikėti  ir nesirengiu nieko įtikinėti kilniais patriotiniais monologais – siūlau ir kviečiu Gerbiamą Skaitytoją permesti akimis mano pateiktus, tiriamai problemai aktualius istorinių šaltinių fragmentus, kuriuos nagrinėju literatūrologiniu požiūriu kaip senųjų autorių įvairiomis kalbomis surašytus tekstus.

Lygiai tuo pačiu literatūrologijos požiūriu aptariu ir naujųjų laikų istorikų interpretacijas, kurias jie plėtojo ir tebeplėtoja savo tekstuose, aiškindami istorinių šaltinių liudijimus.

Kitaip sakant, ir senųjų, ir naujųjų laikų tekstus stengiausi nagrinėti tuo pačiu literatūrologiniu požiūriu, remdamasis savo specialybės (filologijos daktaras ir literatūros teoretikas) pozicija, kaip nepriklausomas ekspertas, nesusijęs su jokia Lietuvos valstybinių isntitucijų ar užsieninių fondų finansine parama.

Istorinių šaltinių – metraščių, kronikų, diplomatinių sutarčių, vienalaikių laiškų ir dokumentų – duomenys kiekvienoje knygos dalyje čia pat sugretinami su vėlesniųjų istorikų interpretacijomis, atidengiant jų nutolimą arba artimumą istoriniams šaltiniams.

Tekstai nagrinėjami kuo platesniame tarptautiniame viduramžių Europos kontekste, kurį atkuriu kartu su savo komentarais metraščių bei kronikų duomenims apie senovės lietuvių karalius ir Lietuvos karalystę.

Lyginamosios šaltinių analizės išryškintame tarptautiniame kontekste mes gauname progą ir galimybę aiškiau pamatyti visą istoriografinio mito evoliuciją nuo anksčiausių Rusios metraštininkų nuomonės apie lietuviams vadovaujančius „kniazius“ (князи) iki lenkų kronikininkų įtvirtintos dogmos, esą lietuvius visados valdė „ksionžentai“ (ksiąžęta).

Istoriografinių tekstų analizė parodys mums, kaip slavų paleoistorinių kronikų taikyti lietuviams titulai virto istoriografine tradicija, kurios laikėsi ir lietuvių istorikai, kuomet pradėjo rašyti savas Lietuvos istorijos sintezes, naudodamiesi, pasak epigrafan iškeltų mūsų įžymaus istoriko Zenono Ivinskio žodžių, kitataučių istorikų „jau pagamintomis plytomis“.

Tradicinės istoriografijos diegiamas mitas apie vienintelį lietuvių karalių ilgainiui tapo savotišku informaciniu kultūriniu memu, savaime plintančiu po viso pasaulio istorinę literatūrą nuo knyginių bei elektroninių enciklopedijų iki mokyklinių vadovėlių.

Apgailestaudamas turiu prisipažinti, kad ir aš pats, tyrinėdamas anksčiau nežinomus ir net nepaskelbtus seniausios lietuvių literatūros kūrinius, išspausdinau tris knygas apie Mindaugo epochos XIII a. literatūrinius tekstus, ir, deja, visose trijose patikliai vartojau šiandien viešpataujančius slavų kilmės titulus („kniazja“ = „kunigaikščiai“),  naiviai kartojau memu tapusį mitą apie vienintelį lietuvių karalių ir t.t. 

Bet palaipsniui gilindamasis į rašytinius XIII – XIV a. istorinius šaltinius, įsitikinau, jog Vakarų Europoje vokiškai ir lotyniškai rašyta dokumentika ir kronikos pateikia visiškai kitokius lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės titulus negu Rytų ir Vakarų slavų šaltiniai.

Kaip ankstesniais laikais lietuviai vadindavo savo valdovus, vieningos nuomonės neturime, tad šioje knygoje cituosiu Rytų ir Vakarų istorinių šaltinių užfiksuotus titulus autentiškai, neversdamas jų į lietuvių kalbą, kaip mes neverčiame, tik sulietuviname lietuviškomis galūnėmis titulus „caras“, „imperatorius“, „sultonas“, „hercogas“, „grafas“ ir t.t.

Tikiuosi, kad šioje literatūrologinėje studijoje pateikta ne tik slaviškų, bet ir germaniškų bei lotyniškų šaltinių medžiaga bei analizė leis aiškiau pamatyti mus dominančio mito kilmę bei evoliuciją link istoriografinės dogmos, kuri XXI šimtmetyje privalo atmirti ir išnykti naujesnės istorinių  šaltinių analizės šviesoje.

Taigi kviečiu Gerbiamą skaitytoją pirmiausiai atidžiau susipažinti su istorinių šaltinių konkrečiais tarptautiniais duomenimis, ir tik po to pasidaryti savas išvadas apie nusenusio mito kūrėjus ir skleidėjus įvairiais laikais.

Vardan to visur, kur įmanoma, stengiuosi šnekėti kasdiene lietuvių kalba, vengiu profesinio literatūrologijos bei istoriografijos žargonų, kurie pasmerkia mūsų knygas siauram (jei ne uždaram) būviui humanitarinio kolegų dėmesio rate.

Ir svarbiausia, kaip seniau sakydavo, kviečiu, meldžiu ir primygtinai prašau pasidalinti savo išvadomis su tais, kas mus pakeis, su savo vaikais ir vaikaičiais, kol jie dar lanko mokyklą ir linkę naiviai tikėti  visomis spalvotų vadovėlių pasakomis apie vargšelę nekilmingą senovės Lietuvą be savo karalių, karalienių ir karalaičių…..

VII dalis

Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje 

Lietuvos istoriografjoje, kurioje kelis šimtmečius klestėjo ir tebeklesti mitas apie vienintelį Lietuvos istorijoje karalių Mindaugą, nerasime, savaime aišku, ir tarptautinio viduramžių termino interregnum.

Interregnum laikotarpiai juridiniu požiūriu 

Interregnum laikotarpiai, arba laikotarpiai be karalių, kai senasis karalius nebevaldo (mirė, žuvo, pašalintas perversmu ir pan.),  o naujasis karalius dar neišrinktas ar juridiškai neįteisintas, visame pasaulyje pasižymi tuo, kad juridinėje valdžios titulų sistemoje įsigali laikina betvarkė.

Vienu metu atsiranda ir gali ilgokai egzistuoti keli – legitimūs ir nelegitimūs – karaliai, „didieji  kniaziai“, „carai“ ir pan.

Visi žinome, kad net labiausiai hierarchinę valdžios struktūrą prižiūrėjusioje ir ją sakralizavusioje Romos Katalikų Bažnyčioje būdavo laikotarpiai, kai Vakarų Europoje egzistavo ne vienas, o keli popiežiai, palaikomi vienų ar kitų valstybių valdovų.

Lietuvos valdovų karūnos. Valdovų Rūmų eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip tik tuo metu, kada Jogaila ir Vytautas jau buvo išsprendę tarpusavio ginčus dėl faktinės aukščiausios valdžios (Jogaila – Lenkijoje, Vytautas – Lietuvoje), kaip tik tuo metu visa katalikiškoji Europa virte virė, nesusitardama, kurį iš kelių popiežių pripažinti „tikruoju“, o kuriuos pavadinti „antipopiežiais“ ir pasmerkti[1].

Tokie faktai, tačiau argi dėl to mes turėtume garsinti, esą Romos katalikų Bažnyčioje neegzistavo ir neviešpatavo šventa tvarka renkant ir skelbiant pasauliui teisėtus popiežius?

Titulinė bekaralmečių painiava, lygiai kaip vidinių karų nulemta aukščiausių valdžių kaita, anksčiau ar vėliau baigiasi, ir valstybė sugrįžta į savo legitiminės santvarkos būklę.

Žinoma, legitiminė aukščiausios valdžios būklė ir visos valstybės struktūra gali likti senoviška, pagrįsta, kaip iki tol, tradicinėmis aukščiausios valdžios ir ją atspindinčių titulų paveldėjimo ar gavimo teisėmis, bet gali tapti ir kitokia, naujoviška.

Pasaulinėje  istoriografijoje analogiškus periodus, kuomet ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą karalystėje po vieno karaliaus mirties ar žūties kurį laiką neišrenkamas naujas karalius, įprasta vadinti  interregnum (lotyn.  pažodžiui –  tarp karalių).

Berods, vienintelis tarp lietuvių istorikų Antanas Tyla pasiūlė šiam terminui lietuvišką vertinį „bekaralmetis“, kurį toliau ir vartosime, nors tebėra neįprastas lietuvio ausiai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Informacijos šaltinisAlgimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.04.25; 05:55

[1] Galima sakyti, iš karto po Lietuvos karaliaus Algirdo mirties (1377 m.) Vakarų Europoje buvo išrinkti skirtingose vietose du popiežiai, turėję užimti  mirusiojo (1378 m.)  popiežiaus Grigaliaus XI (1370-1378) sostą, o būtent – Urbanas VI (Bartolomejus Prinjano iš Neapolio; Apaštališkajame soste 1378. IV.18 – 1389. X.15) ir Klemensas VII (Robertas iš Ženevos grafų; 1378.X.31 – 1394. IX.16); Urbanas VI buvo pripažintas teisėtu popiežiumi, o Klemensas VII paskelbtas antipopiežiumi (antipapa), tačiau pastarasis nepripažino sprendimo ir skelbėsi popiežiumi tiek Urbanui VI gyvam esant, tiek po jo mirties, kai buvo išrinktas naujas popiežius iš Neapolio – Bonifacijus IX (1389 – XI.9 – 1404. X.1). Taigi Vakarų Bažnyčios skilimas (Magnum schisma occidentale, arba  ecclesiae occidentalis schisma) tęsėsi  nuo 1378 iki 1417 m., ir visą tą laiką Europoje skelbėsi popiežiais ir pretendavo į Šv.Apaštališką sostą net keli popiežiai ir antipopiežiai, gyvenę Romoje, Avinjone, Pizoje ir kitur.

Gegužės 11-ąją surengtoje spaudos konferencijoje  kalbininkai prof. Vitas Labutis, hab. dr. Kazimieras Garšva ir istorikas, akademikas Antanas Tyla pateikė savo nuomonę, kodėl Lietuvos Seime iki šiol gajos tendencijos griauti lietuvių kalbos abėcėlę ir rašybą.

Tema – ir svarbi, ir aktuali, ir skandalinga. Ko siekia socialdemokratai Irena Šiaulienė ir Gediminas Kirkilas, siūlydami pragaištingus lietuvių kalbai įstatymo projektus?

Juk socialdemokratų brukte brukamas įstatymas numato, kad Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo pavardė oficialiuose Lietuvos respublikos dokumentuose gali būti rašoma nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis. Šis įstatymas akivaizdžiausiai griauna dabartinę lietuvių kalbos abėcėlę ir lietuvių kalbos sandarą, paversdamas  lietuvių kalbos normas jovalu.

Taip pat nesuprantama, kodėl, užuot pasakius griežtą „ne“, socialdemokratai užsispyrę pataikauja liūdnai pagarsėjusios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos užgaidoms?

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – antroji videoreportažo dalis (35 min. trukmės).

Continue reading „Kas, kaip ir kodėl išduoda lietuvių kalbą? ( 2 )“

Gegužės 11-ąją surengtoje spaudos konferencijoje  kalbininkai prof. Vitas Labutis, hab. dr. Kazimieras Garšva ir istorikas, akademikas Antanas Tyla pateikė savo nuomonę, kodėl Lietuvos Seime iki šiol gajos tendencijos griauti lietuvių kalbos abėcėlę ir rašybą.

Tema – ir svarbi, ir aktuali, ir skandalinga. Ko siekia socialdemokratai Irena Šiaulienė ir Gediminas Kirkilas, siūlydami pragaištingus lietuvių kalbai įstatymo projektus?

Juk socialdemokratų brukte brukamas įstatymas numato, kad Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo pavardė oficialiuose Lietuvos respublikos dokumentuose gali būti rašoma nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis. Šis įstatymas akivaizdžiausiai griauna dabartinę lietuvių kalbos abėcėlę ir lietuvių kalbos sandarą, paversdamas lietuvių kalbos normas jovalu.

Taip pat nesuprantama, kodėl, užuot pasakius griežtą „ne“, socialdemokratai užsispyrę pataikauja liūdnai pagarsėjusios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos užgaidoms?

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – pirmoji videoreportažo dalis (46 min. trukmės).

Continue reading „Kas, kaip ir kodėl išduoda lietuvių kalbą? ( 1 )“

Gegužės 11-ąją 10 valandą ELTA agentūroje rengiama svarbi spaudos konferencija. Joje dalyvaus kalbininkai prof. Vitas Labutis, hab. dr. Kazimieras Garšva ir istorikas, akademikas Antanas Tyla. Spaudos konferencijos tema – žalingos parlamentinės tendencijos griauti lietuvių kalbos abėcėlę ir rašybą primityviai pataikaujant Lietuvos lenkų rinkimų akcijos užgaidoms.

Spaudos konferencijoje bus pateikiamos garsių kalbininkų prof. Alvydo Butkaus, Prano Kniūkštos, akad. Zigmo Zinkevičiaus ir kitų mokslininkų išvados bei rekomendacijos.

Continue reading „Pirmadienį – spaudos konferencija dėl lietuvių kalbos išdavystės“

tyla_antanas

Stebint bendriausias ilgalaikes Lietuvos ir lietuvių tautos raidos kryptis galima išskirti tris vertybes, kurios buvo perduodamos iš kartos į kartą – tai valstybinės laisvės branginimas bei dora, darbštumas ir siekis pažinti pasaulį savišvieta ir mokslo keliu.

Šioms vertybėms įgyvendinti tauta parodė daug pasiryžimo, valios, jėgų ir pasiaukojimo tiek senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – laikais, tiek ginant lietuvių kalbą ir raštą Rusijos okupacijos ir spaudos draudimo laikotarpiu, Lenkijos okupuotoje Lietuvoje bei praėjusiame amžiuje du kartus atkuriant modernią Lietuvos valstybę. Nereikia šių vertybių aukštinti kaip kažką ypatinga. Iš tikrųjų tai yra natūralus, normalus civilizuotos tautos mentalitetas.

Continue reading „Birželio sukilimas už Nepriklausomą Lietuvą: prieš bėgantį ir ateinantį okupantus“

konferenc_rugsejo21_dar

Perverčiau Mykolo Biržiškos “Vilniaus Golgotą. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštį”. Mažytę tų kančių dalelę pamečiui paskelbiau internete, nes tapo visiškai akivaizdu, kad Vilniaus Golgota tęsiasi iki šių dienų.

Kai lenkai okupavo Lietuvos dalį, buvo įkurta Sąjunga Vilniui Vaduoti. Dabar reikia sąjungos, kuri bandytų tą Lietuvos dalį išsaugoti Lietuvai, nes jai gręsia rimtas pavojus. Kai kas sako, kad lenkų pagrobtoji Lietuvos dalis jau vėl prarasta.

Dar gerai prisimenam autonomininkų, jedinstvininkų ardomąją veiklą. Tada vadavomės iš rusiškosios okupacijos. Šiandien Vilniuje vaizdas panašus. Skirtumas tik tas, kad tada lietuvių tauta (ir didžioji dalis tautinių mažumų) buvome vieningi, veikėme ryžtingai, o dabar bejėgiškai skėsčiojame rankomis, abejingai stebime, kai Vilnijoje siautėjama taip, kaip M.Biržiškos laikais, aprašytais “Vilniaus Golgotos” dienoraštyje. Bet Lietuvos lenkai čia niekuo dėti, jie primena už gerklės pagriebtą įkaitą, kai grobikas reikalauja išpirkos daugiau, negu terorizuojamasis gali atiduoti.

Continue reading „Legalizuotas genocidas“

vytautas_visockas

Birželis – vasaros pradžia – ne tik trumpiausių naktų, paparčio žydėjimo metas, bet ir mėnuo, prieš septyniasdešimt metų paženklintas žiauriausio pasaulio istorijoje nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos karo, nusinešusio dešimtis milijonų žmonių gyvybių, pradžia, mėnuo, kai prieš 71-erius metus netekome laisvės. Okupacijos, Gedulo ir Vilties mėnuo. Kasmet birželio mėnesį ieškome ne tik paparčio žiedo, bet ir atsakymo, kodėl taip atsitiko, kas dėl to kaltas. Ieškome ir toli gražu ne kiekvienas tą atsakymą, kaip ir paparčio žiedą, randame.

Šįmet birželio mėnesį beveik tuo pačiu metu įvyko net dvi konferencijos beveik apie tą patį: 21 d. Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje – mokslinė konferencija, skirta 1941 m. Birželio sukilimo 70-mečiui, ir 29-30 d.d. Seime tarptautinė konferencija “SSRS ir Vokietijos karo pradžia Baltijos šalyse 1941 metais”, skirta laisvės gynėjų ir didžiųjų netekčių atminimo metams bei totalitarinių režimų karo, okupacijų ir teroro aukoms paminėti.

Continue reading „Politika, nukreipta į praeitį“

vaiskunas_jonas

Birželio 7 dieną žinomi Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai išplatino viešą kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Seimą, kuriame išreiškia savo susirūpinimą ir nepritarimą siūlymui panaikinti Valstybinę kultūros paveldo komisiją  ir Etninės kultūros globos tarybą.

Ragina šį klausimą spręsti Lietuvos paveldo, lietuvių gyvosios etnokultūros plėtojimo galimybių gausinimo ir stiprinimo, o ne mažinimo, menkinimo ir naikinimo linkme.

Tarp pasirašiusių kreipimąsi yra Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, ekologas prof. dr. Romas Pakalnis, rašytojai Marcelijus Martinaitis ir Jonas Mikelinskas, Vytautas V. Landsbergis, dainininkės Veronika Povilionienė ir Aistė Smilgevičiūtė, kompozitorius Laimis Vilkončius, aktorius Tomas Vaisieta, europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė, visa eilė garsių mokslininkų: hab. dr. Viktorija Daujotytė, prof., habil. dr. Romualdas Grigas, akademikas Zigmas Zinkevičius; profesoriai: Antanas Tyla, Bronislovas Genzelis, Steponas Ašmontas, Ona Voverienė, Krescencijus Stoškus, Juozas Pabrėža ir kiti.

Continue reading „Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai prieštarauja svarbiausių paveldo ir etninės kultūros institucijų naikinimui“

polska_polska

LRT televizijos žurnalistas Virginijus Savukynas nepraranda vilties išmokyti mus neskriausti lenkų tautinės mažumos Lietuvoje, susirūpinęs pablogėjusiais Lietuvos ir Lenkijos santykiais, bando išspręsti lenkiškų pavardžių, gatvių užrašų problemas, todėl kartais į televizijos laidą “Forumas” pakviečia ir skriaudėjus, ir skriaudžiamuosius. Gal šį kartą, po perkūnais, rasite bendrą kalbą, bent šiek tiek suartėsite?

Kur tau! Iš anksto galiu pasakyti tiems, kurie V.Savukyno laidos “Forumas” nesiklausė – suartėjimo nebuvo. Istorikui Eligijui Railai Lietuvos laikysena nepriimtina: jeigu Lenkija lietuvių tautinei mažumai kažko neduoda, tai ir mes neduosime? Nekonstruktyvu.

Continue reading „Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose Lenkija kuria anklavą?“