liekis_333

Iš tikrųjų, be istorinės atminties neįmanomas tautiškumas ir nepriklausomas valstybingumas, tautinė savimonė.

Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas V.Putvinskis – Pūtvis rašė: kol yra gyva tautinė savimonė,  žlugus valstybei, tauta vėl ją atkurs atsiradus patogiam momentui. 

Bet jei tauta netenka tautinės savimonės, jos, kaip ir mirusio žmogaus, niekas nebeprikels. Visų laikų okupantai iš okupuotojų  stengdavosi ištrinti istorinę atmintį,  tautinę savimonę, tautiškumą.

Continue reading „Istorinės atminties reikšmė lietuvių Tautai ir jos valstybingumui“

adamkus_valdas

Naujoje dienoraščio knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ V. Adamkus pažymi, kad buvo „auklėjamas nuoširdaus patriotizmo, tėvynės meilės dvasia – ir gimnazijoje, ir šeimoje […] Kaip asmenybė aš galutinai subrendau jau gyvendamas JAV, ten susiformavo mano politinės pažiūros, pilietinių laisvių suvokimas“ (p. 525).

Taigi Prezidentas jau nebebuvo tipiškas pirmosios Lietuvos Respublikos patriotas – jis jau buvo šiek tiek dvilypis pilietis, nors abu šie bruožai turėjo ir privalumų. Kaip prieškario patriotas jis stengėsi laikytis „moralinės atsakomybės tautai“ (p. 185), gegužės 9-ąją prie Kremliaus nedėjo gėlių, greitai perprato paksininkus, nors tik ilgainiui tesuprato, jog nepakankamai pažįsta penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius išgyvenusius lietuvius.

Continue reading „Prezidentas Valdas Adamkus ir lenkų tikybos aktyvistai“

gajauskaite

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 29 straips­nis drau­džia bet ko­kias pri­vi­le­gi­jas bet ko­kiu pa­grin­du ir bet kam. Ta­čiau kai ku­rios Lie­tu­vos ma­žu­mos gal­vo­ja ki­taip ir nuo­la­tos jų rei­ka­lau­ja, kar­tais net­gi pa­stum­da­mos sa­ve į ku­rio­ziš­ką pa­dė­tį.

Pa­vyz­džiui, prašiusieji JAV už­sto­ti len­kų ma­žu­mą prieš Lie­tu­vos val­džią ir pri­vers­ti ją vie­toj ly­gių ga­li­my­bių su­teik­ti aki­vaiz­džių leng­va­tų, la­bai ap­si­ri­ko. Pa­si­ro­do, kad mi­li­jo­ni­nė len­kų ben­druo­me­nė Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se ne­tu­ri nė vie­nos mo­kyk­los.

O štai Lie­tu­vo­je vals­ty­bės iš­lai­ko­mų mo­kyk­lų ma­žes­nė nei šim­to tūks­tan­čių len­kų ben­druo­me­nė tu­ri dau­giau kaip 80! Pra­šo­vė len­kai ir su pa­ra­šų rin­ki­mu sa­vo pri­vi­le­gi­joms pa­rem­ti – te­su­rin­ko 60 000, o tai reiš­kia, kad li­ku­sie­ji Ry­tų Lie­tu­vos gy­ven­to­jai yra lie­tu­viai ar­ba nu­tau­tin­ti „tu­tei­šiai“ ir len­kams ne­pri­skir­ti­ni.

Continue reading „Pri­vi­le­gi­jos“

lechas_valensa

Šiandien jau ne tik skustagalviai, bet ir žilaplaukiai politikai nevengia nacionalistinės retorikos.

Europos istorijoje randame daug pavyzdžių, kai nacionalistinis nusiteikimas engė tautines ir religines mažumas, o politinius oponentus į kalėjimus sodinta.

Galų gale tai privesdavo prie skaudžių nelaimių ir net valstybių žlugimo. Sunku suvokti, kodėl nenorima iš klaidų pasimokyti. Tai, kas vyksta Lenkijoje – ne tik priešrinkiminis laikotarpis, kokių po 1989 metų Lenkijoje būta.

Continue reading „Lenkijoje kyla nacionalizmo banga“

merkys_gediminas

Didžiąją 20 a. dalį Lenkija funkcionavo būtent kaip fašistoidinė, nacionalistinė valstybė. Šis Lenkijos raidos aspektas nebuvo (ir nėra) išdiskutuotas nei moksle, nei istorinėje publicistikoje.

Patys lenkai savo istorijos nesugeba intelektualiai ir doroviškai perdirbti, vis neatsigauna nuo istorinių traumų. Vokiečiai savo nacistinę istoriją sugebėjo perdirbti, o lenkai savo skaudulių – ne. Kitų tautų istorikai Lenkijos atžvilgiu laikosi politinio korektiškumo ir elgiasi pagal principą – džentelmenai aukos nespardo. Juolab, kad Lenkija yra Dovydas, supurtęs bolševizmo Galijotą.    

Continue reading „Lietuva ir Lenkija: nacionalizmas yra dorovės sifilis“

cekutis

Lenkijos Tautos atminties instituto išleista ir Lietuvoje skandalingai pagarsėjusi propagandinė brošiūra „Paneriai – „žmonių skerdynių“ vieta“ kelia daugelį klausimų net oficialiems mūsų šalies politikams ir kai kuriuos iš jų netgi priverčia tuos klausimus kelti Lietuvos–Lenkijos dvišalių santykių kontekste, o tai jau savaime nėra dažnas reiškinys konformizmu persmelktoje Lietuvos politikoje.

Tuo tarpu pačioje brošiūroje dėstomi kontroversiški dalykai Lenkijoje jau seniausiai yra tapę savivokos bei saviidentifikacijos ženklu – tokios „literatūros“ kaimyninėje šalyje nors vežimu vežk. Šiokia tokia naujiena galima laikyti nebent tai, kad propagandinė medžiaga šįkart paskleista ir lietuvių kalba, vadinasi, orientuota ir į mūsų šalies istorinę-politologinę erdvę.

Continue reading „Panerių istorijos parodija“

gintaras_portretas_2

Viename paskutiniųjų savo interviu, duotų televizijai RTVi, žymus Rusijos žurnalistas, žurnalo “GQ” redaktorius Nikolajus Uskovas kalbėjo apie tuos, kurie kelia maksimalius reikalavimus. Tiek sau, tiek aplinkiniams. Ne maksimalistai politikai ir verslininkai taip ir lieka prie “suskilusios geldos”. Nebankruotuoti tetrokštantis verslininkas nevertas sudilusio skatiko, jis būtinai bankrutuos, nes neturi toli siekiančių tikslų.

N.Uskovas kalbėjo apie Rusijos politiką ir Rusijos politikus, bet šiuos žodžius nesunku pritaikyti ir Lietuvai, kuri šiandien neturi jokių didesnių, sunkiai įgyvendinamų tikslų. Gal tai ir yra pati didžiausia mūsų nelaimė – per mažos ambicijos?

Continue reading „Būtinoji gintis“

panka_0

Liepos 13 dieną Kriaučiūnuose prie Vilniaus vyko skandalingas renginys, kuriame buvo šlovinama Armijos Krajovos (AK) karinė veikla Lietuvoje ir jos pastangos prieš 67 metus pakartotinai okupuoti Lietuvos sostinę.

Pasipriešinti tokiems renginiams, neprisidedantiems prie Lietuvos visuomenės konsolidacijos, nuvyko ir grupelė protestuotojų.

Tinklalapio Patriotai.lt redakcijai pavyko pakalbinti protesto akcijoje dalyvavusį Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) pirmininką Julių Panką bei vieną iš dviejų Lietuvių tautinio centro narių, kurie buvo sulaikyti ir nepraleisti į AK renginio vietą. Vienam iš jų vėliau buvo pareikšti įtarimai dėl tautinės nesantaikos kurstymo.

Continue reading „Policija persistengė saugodama nesantaiką kurstantį Armijos Krajovos renginį“

konovale-akordas

Dabar visiškai aišku, kokią politiką šiandieninė Lenkija turi suformavusi Lietuvos atžvilgiu. Oficialiosios Varšuvos politika – ekspansinė. Varšuvos politikai siekia, kad Vilniaus krašte būtų kuo daugiau lenkiškos įtakos, kuri, bėgant laikui, plistų ir Kauno, ir Klaipėdos link.

Tik ši strategija sumaniai ir išradingai slepiama po gražiai įrištais, iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodančiais lozungais. Vaizdžiai tariant, blogų kėslų turintis agresorius apsimeta esąs auka. Girdi, lietuviai skriaudžia lenkų tautinę mažumą, nepagrįstai versdami lenkus nuosekliau nei iki šiol mokytis lietuvių kalbos, neleisdami pasuose naudoti lenkiškų raidžių ar drausdami gatvių užrašus skelbti lietuvių ir lenkų kalbomis. Mums, akis į akį susiduriantiems su šių dienų polonizacija, akivaizdu, kad ne lenkai, bet lietuviai Vilniaus krašte verčiami tapti “jaunesniaisiais broliais”. Bet, būdami absoliučiai teisūs, mes kažkodėl nemokame apsiginti. Nepajėgiame apsiginti net savo šalyje.

Continue reading „Koks baigiamasis konferencijos apie ukrainiečių patriotą Jevhenijų Konovalecą akordas?“

bielinis_jurgis

LNK televizija yra parodžiusi lenkų graudžius verksmus, kad juos nutautina… Lenkai mums, lietuviams, niekad gero nelinkėjo ir džentelmenais su mumis niekad nebuvo.

Tai jų iniciatyva buvo pasikviesti kryžiuočių ordiną kovoti su pagonimis aisčiais.

Pirmutiniai ryšiai tarp lietuvių ir lenkų valstybių užsimezgė 1325 m. Gediminui ištekinus dukrą Aldoną už lenkų karaliaus Lokietkos sūnaus Kazimiero. Ne aukso, sidabro kraitį įdėjo, bet tūkstančiai Gedimino belaisvių Lenkijon Aldoną nulydėjo. (Lietuvos karo lakūnas Aleksandras Kostkus, grįžęs iš Sibiro lagerių, ėmėsi tapyti Lietuvos istorijos temomis. Yra nutapęs Aldonos palydą – neužmatomą išlaisvintų žmonių vorą  keliaujant uošvijon). Taip buvo sustiprinta sąjunga kovoje su kryžiuočiais. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Aldonos anyta labai nemėgo.

Continue reading „Ko verta Voldemaro Tomaševskio mintis: „lietuviai turi integruotis, o ne mes…““

songaila_m

Žymus XIXa. rusų publicistas, literatūros kritikas ir demokratinis veikėjas Visarionas Belinskis yra pasakęs tokius žodžius: “Kur nėra visiško atvirumo, pasitikėjimo, ten nėra ir negali būti draugystės”. Sunku pasakyti, kiek ši tiesa pritaikoma politikoje, ar juo labiau – politiniuose santykiuose tarp tautų ir valstybių. Juk visuotinai žinoma ir kita, lengviau pritaikoma tiesa, jog politikoje nėra draugų, o tik interesai.

Vis dėlto aš tikiu, kad niekas kita, o tik kiekvienam žmogui įgimtas geranoriškumas bei žmogaus prigimtyje slypintis išankstinis pasitikėjimas kitu žmogumi kaip tik ir sudaro tvirtą dvasinį pamatą geriems santykiams tarp tautų bei valstybių. Štai kodėl “abipusio pasitikėjimo stiprinimas” – tai visuotinai prigijusi tarptautinių santykių formulė. Juk žmogaus gyvenime nėra kitos atramos –  vien įgimtas troškimas dalintis tuo, kas ateina iš pačios širdies.

Continue reading „Lenkijos ir Lietuvos ateitis – ar įmanoma pasitikėti?“

lenkijos_veliava_su_herbu

Ko jau ko, bet negerovių pasaulyje niekad ne stoka. Štai baigėme trijų dienų valstybinį gedulą dėl kaimyninę Lenkiją ištikusios neįtikėtinos nelaimės. Dabar jau galima ramiau, be užuojautos ašarų, pakalbėti apie gedulo metu kilusius klausimus. Pirmiausiai reikėtų nepamiršti, kad istorijoje ir šiandienos pasaulyje plačiau besižvalgantis žmogus neturi leisti nei džiaugsmo nei liūdesio ašaromis praskiesti jo visuomenines smegenis. Tai galioja ypač valdžios žmonių ir viešąją nuomonę formuojančioms galvoms. Manding Lenkijos tragedijos reikšmės Lietuvai vertinimas trijų  dienų  valstybiniu gedulu buvo atliktas matuojant kreivoku istoriniu masteliu.

Continue reading „Ryšių su Lenkija lygtis“

stankeras_foto

Petro Stankero knygoje “Lietuvių policijos batalionai. 1941-1945 metai” (Литовские полицейские батальоны 1941-1945 гг”, “Издательский дом “Вече”, 2009), neskaitant žydų temos (“Žydų policija Lietuvos teritorijoje”), apie kurią mūsų tinklapyje rašyta (“Ir žydai šaudė žydus”), trumpai paliečiama ir kita Lietuvoje labai nepageidaujama tema – “Lenkų problemos Lietuvos žemėje”. Atrodo, netrukus bus neviešai draudžiama rašyti ir rusiškomis temomis, tokiomis, kaip Hitlerio ir Stalino suokalbis 1939-aisiais, 1940-ųjų Lietuvos okupacija, prieškario ir pokario trėmimai ir pan. Kad neerzintumėm Medvedevo ir Putino, kad rusai pirktų mūsų pieną, kad įsileistų vežėjus, kad, pagaliau, neįsiveržtų į Lietuvos teritoriją, kaip tai padarė Gruzijoje. Juk jeigu taip atsitiktų, Europos Sąjungos ekspertai apkaltintų Lietuvą, ne Rusiją, kaip apkaltino Gruziją: abi pusės, matote, kaltos. Ir Kęstutis Girnius tokiai išvadai pritartų, nes Gruzijos atžvilgiu jis neabejoja: ES ataskaita – smūgis Gruzijai. Ne ES jis kaltina, o Gruziją. Man atrodo, geriau būtų sakyti: ES ataskaita – pataikavimas Rusijai. Bet K. Girnius – stipresniųjų pusėje. Gal ne be reikalo pas jį buvo užėję P.Malakausko berniukai?

Continue reading „“Šalin chamus litvinus”“