Koks baigiamasis konferencijos apie ukrainiečių patriotą Jevhenijų Konovalecą akordas?


Print

Dabar visiškai aišku, kokią politiką šiandieninė Lenkija turi suformavusi Lietuvos atžvilgiu. Oficialiosios Varšuvos politika – ekspansinė. Varšuvos politikai siekia, kad Vilniaus krašte būtų kuo daugiau lenkiškos įtakos, kuri, bėgant laikui, plistų ir Kauno, ir Klaipėdos link.

Tik ši strategija sumaniai ir išradingai slepiama po gražiai įrištais, iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodančiais lozungais. Vaizdžiai tariant, blogų kėslų turintis agresorius apsimeta esąs auka. Girdi, lietuviai skriaudžia lenkų tautinę mažumą, nepagrįstai versdami lenkus nuosekliau nei iki šiol mokytis lietuvių kalbos, neleisdami pasuose naudoti lenkiškų raidžių ar drausdami gatvių užrašus skelbti lietuvių ir lenkų kalbomis. Mums, akis į akį susiduriantiems su šių dienų polonizacija, akivaizdu, kad ne lenkai, bet lietuviai Vilniaus krašte verčiami tapti “jaunesniaisiais broliais”. Bet, būdami absoliučiai teisūs, mes kažkodėl nemokame apsiginti. Nepajėgiame apsiginti net savo šalyje.

O kad ekspansinė Lenkijos politika taptų dar efektyvesnė, Varšuva ir jos pagalbininkai ją klastingai įvelka ir į geopolitikos rūbą. Esą primityvūs, užsispyrę, tamsūs lietuviai visai be reikalo priešinasi suartėjimo su Lenkija tendencijoms. Suartėjimas su Lenkija neva lietuviams padėtų atsispirti Rusijos įtakai, leistų turėti svaresnį žodį Europos Sąjungos struktūrose. Be abejo, Vilniaus ir Varšuvos draugystė būtų puikus išganymas. Bet toji draugystė privalo būti abipusiai naudinga. Kokia nauda iš lenkų peršamos draugystės lietuviams, jei galutinis Varšuvos tikslas – polonizacija? Taip, suartėdami su savo kaimyne Lenkija, mes daugiau nuveiktume tiek ginčydamiesi su ES, tiek su Rusija. Bet mes negalime suartėti su Lenkija pagal dabartinį Varšuvos planą, verčiantį mus, vaizdžiai tariant, tapti lenkais.

Akivaizdu ir tai, kad mes sunkiai pajėgiame atremti per prievartą brukamą lenkiškumą. Lenkiškumas mums nūnai peršamas ir per Bažnyčią, ir per Lenko kortą, ir per Valdemaro Tomaševskio Lenkų rinkimų akciją, ir per laikraščius, ir per finansus, ir per turistines firmas. Žinoma, sunku priešintis keliolika kartų stipresniam konkurentui. O jei dar ir pats nesi vieningas, tai toks priešinimasis tampa dvigubai sudėtingesnis.

Apie lietuvių nevieningumą yra prabilęs prof. Arnoldas Piročkinas. Tai – puiki lietuvišką susiskaldymą demaskuojanti publikacija “Dideliems žmonėms leidžiama klaidinti visuomenę” (Alkas.lt). Intelektualas A.Piročkinas analizuoja per Lietuvos radijo programą “Klasika” neseniai transliuotą diskusiją, kurioje dalyvavo istorikas Alfredas Bumblauskas ir poetas Tomas Venclova. Laidoje šie kosmopolitai daug kalbėjo apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas. Ir A.Bumblauskas, ir T.Venclova klausytojams bandė įpiršti nuomonę, kad jau LDK laikais būta milžiniškų lietuviškų pastangų suartėti su Lenkija.

Be to, laidos dalyviai kaltino Lietuvos veikėjus, pradedant Simonu Daukantu ir Jonu Basanavičiumi, esą šie nepagrįstai stengėsi atsiriboti nuo federacinių santykių su Lenkija. Suprask, šitaip elgdamiesi lietuvių veikėjai pasirodė esą neįžvalgūs politikai. Be abejo, A.Bumblauskas ir T.Venclova gali turėti tokią nuomonę. Jie, žinoma, teisūs, kai vardina LDK veikėjus, siekusius įsilieti į Didžiąją Lenkiją. Tokių būta. Ir ne vien pilsudskiai ar želigovskiai. Tačiau A.Piročkinas taikliai pastebi, jog LDK laikais vyravo ir labai stipri, intelektuali, gausi antilenkiška srovė, kuri visomis įmanomomis priemonėmis priešinosi “Varšuvos užmačioms suvirškinti Lietuvą”. Tačiau apie antilenkiškas nuotaikas, vyravusias LDK laikais, A.Piročkino nuostabai, nei A.Bumblauskas, nei T.Venclova net neužsiminė. Tarsi tokių nuotaikų iš viso nebūta. Kas tai, jeigu ne tendencingumas?

Apie Lietuvos silpnumą priešinantis lenkiškoms įtakoms puikiai byloja ir skandalas, įvykęs liepos 13-ąją. Tądien Lietuvos lenkai buvo sumanę pagerbti Kriaučiūnuose palaidotus lietuvių prieštaringai vertinamos Armijos Krajovos karius. Pagerbimo akciją organizavo Vilniaus rajono savivaldybė kartu su Lietuvos lenkų sąjunga. AK karius mes vertiname kaip agresorius, kadaise siekusius okupuoti Vilnių. AK kariai lenkams – didvyriai. Todėl nieko nuostabaus, jog keletas lietuvių į Kriaučiūnus atvyko protestuoti prieš lenkų pastangas viešai, demonstratyviai gerbti AK karių atminimą Vilniaus pašonėje.

Mano supratimu, Lietuva privalo toleruoti abi nuomones. Tačiau Lietuvos policija, gausiai sugužėjusi į Kriaučiūnus, remiantis Lietuvių Tautinio Centro (LTC) pirmininko Ričardo Čekučio žodžiais, areštavo du taikiai stovėjusius vadinamuosius “skinus”. Kodėl sulaikė? Protestuotojų plakatuose tebuvo užrašyta: “AK – purvini žudikai”, “Gėda Dubingių žudikams”. Vienas iš sulaikytųjų galbūt net bus apkaltintas rasizmu, nes laikė užrašą “Vilnius mūsų buvo ir bus”. Suimtieji areštinėje laikyti net šešetą valandų. Už ką, kodėl? Ką nors mušė, ką nors užpuolė? Ne. Tad kodėl jie suimti? Kodėl Lietuvos policija trukdė kritiškai, viešai, bet taikiai išdėstyti savo nuomonę? Juk apie AK piktadarybes Vilniaus krašte –  nepaneigiamos informacijos užtektinai. Kai kurių AK karių rankos tikrai suteptos lietuvių krauju. Ir vis dėlto lietuviams Lietuvoje neleidžiama turėti neigiamos nuomonės apie tuos, kurie žudė mūsų senelius ir tėvus? Kaip paaiškinti tokį absurdą?

LTC pirmininkas R.Čekutis portale Alkas.lt pateikia savo versiją. Policija, kaip ir visos kitos valstybinės struktūros, labai įdėmiai seka valdžios “pulsą”, t.y. aklai pasiduoda valdžioje vyraujančioms tendencijoms netgi be ypatingo paraginimo. Užuot gynusios valstybės ir jos piliečių interesus nepriklausomai nuo konjunktūros, policija mato realią padėtį ir represijų imasi prieš tuos, kurie neturi užtarėjų valdžioje. Didžioji dauguma žiniasklaidos tokių faktų niekada neviešins, nes gyvena iš valdžios užsakymų ir malonės..

Pasak LTC pirmininko R.Čekučio, “šiandien nė vienas tautines vertybes puoselėjantis žmogus negali Lietuvoje jaustis saugiai.”

Šie du pavyzdžiai, kuriuos pateikia prof. A.Piročkinas ir LTC pirmininkas R.Čekutis, – iškalbingi. Apie kokį veiksmingą priešinimąsi lenkiškumo invazijai galima kalbėti, jei net mes patys esame susiskaldę į dvi nesutaikomas stovyklas, jei net valdiškos struktūros nusistačiusios prieš lietuviškąjį tautiškumą. Padėtis ne tik komplikuota, bet ir beviltiška?

Nėra padėčių be išeičių. Be abejo, istoriko A.Bumblausko jau greičiausiai nepavyks patraukti Lietuvos pusėn. Lenkai jam visuomet bus bent mažumėlę geresni, gražesni, išmintingesni. Bepigu apeliuoti ir į eilinių policininkų principingumą. Kaip jiems liepė, taip jie ir padarė. Jei dabartinė konservatorių – krikščionių demokratų dauguma bent jau demonstratyviai nenuolaidžiautų Lenkijai, policininkai, sutinku su R.Čekučio nuomone, išties būtų buvę geranoriškesni Kriaučiūnų akciją pasmerkusiems lietuviams. Bet premjeras Andrius Kubilius elgiasi taip, tarsi šiais principiniais klausimais atsitraukti privalėtų ne Varšuva, o Vilnius, ir visos pastangos jį atvesti į tiesos kelią – bergždžios. Beprasmiška nuoširdžių užtarėjų ieškoti ir Europos Sąjungoje. Kas gi puls dėl mažytės Lietuvos pyktis su didesne Lenkija? Juk dabartinė Europa elgiasi pragmatiškai.

Tad kur ieškoti pagalbos? Mūsų partneriais galėtų tapti ukrainiečiai. Ši mintis kilo birželio 17-ąją, Seimo Konstitucijos salėje dalyvaujant tarptautinėje konferencijoje „Jehven Konovalec: Lietuvos pilietis, Ukrainos patriotas. 120-ies gimimo metų minėjimas“. Iki tol, prisipažinsiu, buvau tik paviršutiniškai susipažinęs su piktadarybėmis, kurias kadaise ukrainiečiams padarė Lenkija. Sunku suskaičiuoti, kiek iš viso prieš Ukrainą lenkai surengė karinių ir baudžiamųjų akcijų. Šiuo atveju Ukrainos ir Lietuvos padėtis – identiškos. Okupuotose ukrainiečių žemėse buvo vykdoma griežta polonizacijos politika. Varšuva visomis išgalėmis stengėsi sulenkinti ukrainiečius. Ir mokyklų, ir universitetų pagalba, ir taikydama ekonomines sankcijas, ir tiesiog žudydama aktyvesnius, labiau susipratusius ukrainiečius.

Būtent toje konferencijoje sužinojau daug įdomių ir svarbių detalių apie ukrainiečių priešinimąsi Lenkijos okupacijai. Nuoskaudos – milžiniškos. Todėl nenuostabu, kad kai kurios patriotiškai nusiteikusios ano meto ukrainiečių organizacijos net žudė pačius bjauriausius okupacinės lenkų valdžios atstovus. Prieš lenkų politikus ir generolus ukrainiečiai rengė pasikėsinimus, mėtė bombas, šaudė iš už kampo.  Žodžiu, pasipriešinimo būta rimto, ne vienadienio. Deja, ukrainietiškoji patirtis priešinantis grubiai polonizacijai mums iki šiol mažai žinoma.

Taigi konferencija apie J.Konovalecą buvo išties prasminga. Konferencijos organizatoriai pasirūpino, kad visi gautų konferencijoje kalbėjusiųjų ukrainiečių istorikų ir mokslininkų pranešimus, išverstus į lietuvių kalbą. Beje, tekstiniai pranešimų variantai buvo išdalinti iš anksto, dar prieš konferenciją, todėl įsisąmoninti ir apdoroti ukrainiečių pateiktą informaciją nebuvo sudėtinga. Nereikėjo jų kalbų įsirašinėti į diktofoną, nereikėjo šifruotis, nereikėjo pertraukos metu maldauti pranešimų kopijų. Viskas buvo pateikta vos pravėrus salės duris. Už tai konferencijos organizatorius derėtų pagirti. Jų veiksmus vertinu kaip tikrai nuoširdų norą, kad apie ukrainiečių patriotą J.Konovalecą Lietuva sužinotų kuo daugiau ir išsamiau. Nes vis dar tenka dalyvauti ir tokiose konferencijose, kai žurnalistams daromos įvairios kliūtys gauti norimą informaciją.

Šiandien prabėgo daugiau nei mėnuo, o žiniasklaidoje apie J.Konovaleco kovą su lenkų ir rusų okupantais – beveik jokių publikacijų. Omenyje primiausiai turiu tuos lietuviškus leidinius, kurie save įvardina patriotiniais, tautiniais. Per google sistemą paieškokite, kas apie J.Konovalecą rašoma lietuviškoje spaudoje. Pasirodo, apie J.Konovalecą išsamiau rašiau tik aš vienas portale Slaptai.lt ir laikraštyje “XXI amžius”. Kitur irgi būta informacinių pranešimų ar žinučių, tačiau išsamesnių pasakojimų apie J.Konovalecą neradau. Gal kai kas prisibijo žavėtis antilenkiška ir antirusiška J.Konovaleco kova, mat keletas jo bendražygių prieš lenkų okupantus rengė teroro aktus? Bet juk kvaila šiandieninę teroro sąvoką tapatinti su anų laikų pasipriešinimu.

Tiesa, pertraukos metu vienas Lietuvos kariuomenės karininkas kalbėjo, kad apie J.Konovalecą būtina kuo greičiau išleisti specialią brošiūrą. Juokingai nuskambėjo viešųjų ryšių specialisto pageidavimas. Jei norima, kad apie J.Konovalecą sužinotų kuo mažiau žmonių, brošiūra tokiu atveju – kaip tik tas. Bet jeigu nuoširdžiai siekiama, kad apie antilenkišką J.Konovaleco politiką sužinotų kuo daugiau lietuvių, tėra vienintelė išeitis – kreiptis į žiniasklaidos savininkus ir tartis dėl publikacijų. Štai apie J.Konovalecą pasirodė straipsnis laikraščio “XXI amžius” puslapiuose. Didelė tikimybė, kad tekstą apie ukrainiečių patriotą perskaitys keli tūkstančiai žmonių. Tas pats straipsnis kasdien skaitomas ir internete (Slaptai.lt). O kokia nauda iš karininko peršamos brošiūros? Na, išleis ją tūkstančio egzempliorių tiražu. Bet išleis juk po kelerių mėnesių, kai aktualiai skambės visai kitos temos. Be to, kur ji bus platinama? Mokyklose, dovanojama bibliotekoms? Bet tai dar nereiškia, kad brošiūra bus skaitoma.

Išsamiai susipažinęs su pranešimais apie J.Konovaleco asmenybę susidariau nuomonę, jog ukrainiečiai galėtų būti puikūs mūsų pagalbininkai ginčuose su lenkais. Lenkų okupacijos “gražumus” patyrusi Vakarų Ukraina – atspari lenkiškoms gražbylystėms. Bent jau J.Konovaleco gerbėjų lenkai niekaip nesuvilios, neįpirš bendrų valstybių ar dvikalbystės idėjų. Tačiau mes, lietuviai, akivaizdžiai pralaimėdami diplomatinę ir ideologinę kovą su Lenkija, net nebandome ieškoti paramos Ukrainoje.

Nejaugi rimtesnė Ukrainos – Lietuvos draugystė priešinantis polonizacijai – neįmanoma? Nejaugi J.Konovaleco įgyta patirtis vaduojant Ukrainą iš lenkų okupantų – lietuviams neįdomi? Beje, tarpukario metais ukrainiečių ir lietuvių draugystė buvo paženklinta ne tiek viešomis politinėmis akcijomis, kiek produktyviu slaptųjų tarnybų bendradarbiavimu.

Nuotraukoje: ukrainiečių didvyris Jevhen Konovalec.

2011.07.21


Prisijunkite prie diskusijos