Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis. EPA – ELTA nuotr.

Balandžio 26-ąją sakydamas kalbą JAV kongrese Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Ameriką atsisakyti nacionalizmo bei išsaugoti solidarumo dvasią terorizmo grėsmės  akivaizdoje. Taip pat kvietė JAV ir Europą bendrų vertybių pagrindu kartu kurti 21 amžiaus pasaulio tvarką, nes kritiniai dabar laikai, tenka ginti tokias organizacijas kaip NATO ir JT.

Porą dienų prieš tai „The Guardian“ informavo apie Švedijoje susitikusių Vakarų diplomatų JT svarstymus dėl galimybės apeiti Rusijos veto JT Saugumo Taryboje cheminio ginklo panaudojimo Sirijoje klausimu. Lyg ir apsistota ties variantu remtis iki šiol retai taikoma 1950-aisiais Korėjos krizės metu priimta rezoliucija „Vienybė taikos vardan“ tam atvejui, kai JT Saugumo Taryba nesugeba suteikti saugumo garantijų dėl jos pastovių narių nuomonių išsiskyrimo. Remiantis šia formalia procedūra iš 15 Saugumo Tarybos narių 9 balsavus teigiamai, galima teikti rezoliuciją JT Generalinei Asamblėjai, ir jei du trečdaliai iš 193-ių joje posėdžiaujančių šalių narių pareikš pritarimą, ji bus priimta – JT Generalinėje Asambėljoje niekas neturi veto teisės.

Tiesą sakant, kuriam galui tokia puošni konstrukcija? 2011-ųjų kovą taikiais protestais prasidėjęs pilietinis judėjimas Sirijoje virto tuo, kuo virto. Niekas neprisimena pradinių konflikto priežasčių, užtat teigiama, kad pilietinis karas nusinešė virš 400 tūkstančių gyvybių, apie 2,6 milijono sirų tapo pabėgėliais užsienyje, maždaug 5,5 milijono sirų vaikų (56 proc. viso skaičiaus) reikia humanitarinės pagalbos. Įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos fiksavo virš 200 atvejų, kai Sirijos diktatorius Basharas al Assadas panaudojo cheminį ginklą. 2013-aisiais rugpjūčio 21 dieną prie Damasko nervus paralyžuojančios dujos nužudė per tūkstantį civilių, šių metų vasario 11-ąją JT žmogaus teisių komiteto paskelbta ataskaita informavo apie sirų karinės aviacijos smūgių Damasko priemiestyje Rytų Gutoje nužudytus virš tūkstančio taikių gyventojų. Diktatorius B. al Assadas bombarduoja civilius, nes jam leidžiama tą daryti.

Kovo 2-ąją Ženevoje vykusioje neeilinėje žmogaus teisių tarybos sesijoje JT žmogaus teisų komisaras Zeidas Ra’adas-al-Husseinas pažadėjo, jog kaltieji dėl taikių žmonių bombardavimo gali būti perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Deja, panašu, iki to laiko jų žus dar nežinia kiek – balandžio 10-ąją „Deutsche Welle“ citavo Z.R.-al-Husseiną, pareiškusį, jog pasaulio nesugebėjimas duoti įtikinamą atkirtį tik skatina cheminio ginklo naudojimą, kai ankstesni šio siaubingo ginklo taikymai nepareikalavo jokios atsakomybės.

Tikėtina, ypač Vakarams nebėra kitos išeities kaip net su tam tikra desperacija mėginti ieškoti „neprotokolinių“ išeities variantų iš situacijos, kurios kitaip nei aklaviete nepavadinsi. Kaip yra pastebėjęs buvęs JT pareigūnas, šiuo metu „Amnesty International“ vadovas Yanas Martinas, Rusijos veto negali sabotuoti kolektyvinių iniciatyvų, karo siaubo Sirijoje nutraukimas yra visos tarptautinės bendruomenės įsipareigojimas. JAV, Jungtinė Karalystė (JK), Prancūzija reikalavo priimti kaltus dėl cheminės atakos Dumoje įpareigojančią nusatyti bei patraukti atsakomybėn rezoliuciją, Rusija veto teise ją blokavo taip pat, kaip tą iki tol darė jau 10 kartų konflikto Sirijoje klausimu.

Maskva ir Damaskas skelbia, esą ataka buvo sukilėlių „patatytamas“, siekiant priversti Vakarus įsikišti į konfliktą. Štai tokia retorinė ekvilibristika „mirties šokio“ Sirijoje akivaizdoje.

Interviu Švedijos visuomeninei televizijai „SVT:s Agenda“ (04 23) ir JT Generalinis sekretorius Antónius  Guterresas pripažino, kad JT Saugumo Taryba dabartiniu savo pavidalu nepajėgi spręsti konflikto Sirijoje. Pasak Generalinio sekretoriaus, „šaltasis karas“ grįžo, bet skiriasi nuo vykusio 20 amžiuje: tada pagrindinės konflikto pusės buvo Jungtinės Vasltijos (ir Vakarai) ir Sovietų Sąjunga, dabar vien Sirijoje susiduria bent kelių ne ypač kontroliuojamų „žaidėjų“ interesai, greta Amerikos ir Rusijos labai aktyvios yra Turkija, Saudo Arabija, Iranas, Izraelis, be abejo, pridėtinas dar musulmonų sunitų bei šiitų konfliktas. A. Guterresas pabrėžė poreikį reformuoti JT Saugumo Tarybą, kuri tebeatspindi politinį pasaulio vaizdą po Antrojo pasaulinio karo, bet ne dabartines realijas.

Į televizijos vedėjos Camillos Kvartoft klausimą, ką atsakytų visiškai JT nusivylusiems žmonėms po 7-erių metų karo Sirijoje, Generalinis sekretorius pasitelkė kietas formuluotes, kad pripažintų, jog situacija ypač pavojinga, JT Saugumo Taryba Sirijos klausimu yra paralyžuota. Tiesa, diskutuojama dėl galimų reformų (taip pat minėtame susitikime Švedijoje), kad JT bei jos Saugumo Taryba imtų pagaliau atliepti 21 amžiaus realijas ir taptų bent kiek veiksminga, tačiau mūsų akyse tebesiklostančio brolžudiško karo akivzidoje nevalingai norisi tarti – viltis miršta paskutinė. 

Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.

Beje, tinka priminti, kad, tarkime, Maskva „nesivaržo“ ne vien Sirijos klausimu. Balandžio 24-ąją Ukraina kreipėsi į JT Tarptautinį teismą su prašymu panaikinti Maskvos taikomą Krymo totorių visuomeninio susirinkimo Medžliso draudimą. Ukrainos užsienio reikalų ministerijoje priminė, kad Kijevas pernai inicijavo JT Tarptautiniame teisme bylą Maskvai už terorizmo bei rasinės diskriminacijos finansavimą vykdant agresiją prieš Ukrainą. Tenkindamos Kijevo prašymą JT įpareigojo Maskvą nevaržyti Krymų totorių, deja, Rusija Medžlisą tebedraudžia.

Žurnalas „Foreign Policy“ publikacijoje „Kinija bei Rusija JT laimi kovoje aplink žmogaus teises“ kovo numeryje analizuoja autoritarų emancipaciją, kai Maskva ir Pekinas bent dabartiniame etape sėkmingai blokuoja JT Generalinio sekretoriaus pastangas palaikyti už žmogaus teises atsakingas JT institucijas. Kalbama apie 2014 metais įsteigtos institucijos finasavimo užblokavimą JT biudžeto komitete.

Pasak „Foreign Policy“, tai vienas signalų, nurodančių Kinijos bei Rusijos sėkmę geopolitinėje kovoje su Vakarais. Maskva ir Pekinas vis aktyviau atakuoja žmogaus teisių institutą, kuris yra egzistencinis bei procedūrinis Vakarų geopolitikos pagrindas – žmogaus teisės išskirtos JT statute bei įtvirtinos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Deja, spaudžiant nedideles (pavyzdžiui, Afrikos) valstybes JT Saugumo Taryboje balsuoti su kinais bei rusais žmogaus teisių gynimo organizacijoms mažinamas finansavimas, jų atstovams uždraudžiama dalyvauti JT posėdžiuose. Ypač Kinija taiko gudrią taktiką derinti pozityvią retoriką klimato kaitos klausimu (jis imponuoja Europai) su manipuliavimu dalies vyriausybių nepasitenkinimu dėl kategoriško Vakarų reikalavimo paisyti žmogaus teisių.

Kovo viduryje Pekinas ir Maskva sėkmingai užblokavo Amerikos siūlymą, kad Z.R.-al-Husseinas oficialiame JT Saugumo Tarybos posėdyje informuotų apie grubius žmogaus teisių pažeidimus Sirijoje. JAV reikėjo mažiausiai 9 balsų iš 15-os Saugumo Taryboje, bet Afrikos šalių Ekvadoro Gvinėjos, Etiopijos bei Dramblio Kaulo Kranto atstovai susilaikė. Paskutinį, lemiamą smūgį, atmetant pasiūlymą, smogė buvusios Prancūzijos kolonijos Dramblio Kaulo Kranto atstovas, iš pradžių pažadėjęs balsuoti su JAV bei Prancūzija, bet vėliau persimetęs priešininkų pusėn.

JT kai kada pavadinamos pasauline vyriausybe – kažkada tame teiginyje pagrindo buvo, bet dabar tai aiškus perdėjimas. JT priklauso 193 valstybės (beveik visa planeta), išskyrus Vatikaną, kuris į organizaciją stoti nenori, bei Taivaną, kurio stojimą blokuoja veto teise Saugumo Taryboje disponuojantys Kinijos komunistai. Tai po Pekino spaudimo Taivanas 1971 metaias buvo pašalintas iš JT, nors kaip demokratinė valstybė anksčiau yra atstovavęs Kiniją. Savaip atspindi globalias geopolitines tendencijas. Kaip yra nurodęs žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Foundation“ teisės tarnybos vadovas Javieras El-Hajjis, narystė JT neįpareigoja žmogaus teisių gynimo reikalui, nes maždaug 55 proc. visų JT šalių-narių nelaikytinos demokratijomis.

JT 1946-aisiais įsteigta Žmogaus teisių komisija turėtų stebėti (kasmet posėdžiauja šešias kovo-balandžio savaites) pažeidimus nepalankiausiose valstybėse, priimti atitinkamas rezolioucijas, po ko nusižengusieji teoriškai turėtų atsistatydinti. Deja, tai tik teoriniu, idealiu atveju, nes Komisijoje posėdžiauja žmogaus teises be skrupulų pažeidžiančių valstybių atstovai. Todėl jas smerkiančias rezoliucijas nuolat blokuodavo tokios šalys kaip Alžyras, Libija, Sudanas, Sirija, Zimbabvė, Kinija, Kuba, Rusija, Nigerija, Pakistanas, Saudo Arabija.

2003 metais „nepraėjo“ rezoliucijos dėl Rusijos, Sudano, Zimbabvės bei Irano (dėl Kinijos net nebuvo svarstyta), 2004-aisiais – dėl Zimbabvės bei Rusijos, 2005 metais blokuotos rezoliucijos dėl Irano, Čečėnijos, Turkmėnistano bei Uzbekistano. Ir taip toliau iki pat šių dienų imtinai. Tad ko autoritarams nekelti galvų? Situacija atrodytų banaliai anekdotiška, jei nebūtų kalbama neretai apie milijonų žmonių laisvę ar net gyvybę.

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

JT Saugumo Taryba gali primti tarptautines taidariškas opracijas sankcionuojančias rezoliucijas, iki šiol įvyko virš 70 vadinamųjų „žydrųjų šalmų“ misijų, daugiausia Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje. Dalis buvo sėkmingos, dalis – ne. Bet, pasak Leono Saltielio iš šių misijų veiklą analizuojančios organizacijos „UN Watch“, „žydrųjų šalmų“ dalyvių veiksmai dažnai prastai koordinuoti (karščiausias pavyzdys – visiška nesėkmė Sirijoje). Galbūt nebeapsikęsdamos tokios padėties (pasinaudoti veto teise oponentai gali bet kada be jokių pasekmių) kai kada buriamos JT apeinančios koalicijos tvarkai įvesti – tarkime, NATO įsikišo buvusioje Jugoslavijoje ir Libijoje. Amerika Irake pradėjo karinę operaciją, kuriai, skirtingai nei humanitarinei misijai, JT Saugumo Tarybos sankcijos nereikia. Taktiniu požiūriu autoritarus galima suprasti – JT Saugumo Taryboje Maskkvai „nusileidus“ dėl Sirijos, logiška būtų tikėtis kitų panašių precedentų analizės, pavyzdžiui, Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Tad taktika ir dominuoja, be jokių „humanitarinių“ pasekmių.

Po Antrojo pasaulinio karo veto teisė JT įtvirtnta kaip išskirtinė priemonė, įkvėpti bendros pergalės prieš nacizmą Vakarų lyderiai ja naudotis nesirengė, tikėdamiesi bet kokiu klausimu pasiekti konsensusą. Vakarų naivumas, tikintis ir iš sovietų blaivios nuovokos, buvo „sunešiotas“ labai greitai, vien per dešimtmetį nuo 1946 iki 1956 metų Sovietų Sąjunga veto teise pasinaudojo 57 kartus, kai likusios pastovios JT Saugumo Tarybos narės – nė sykio. Panašu, nuo to laiko „rytų fronte“ nelabai kas ir pasikeitė.

2018.04.30; 11:55

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Visų dėmesys dabar, be abejo, – į Siriją, geopolitikos ekspertams buriant (būtent buriant, nes situacija neišaiškinama logiškomis prielaidomis), išprovokuos pasaulio galingųjų susidūrimas šioje nelaimingoje teritorijoje globalų konfliktą ar ne. Bet tai toli gražu ne vienintelis karo židinys geopolitiškai perkaistančioje planetoje. Pietų Kaukazo konfrontuojančios pusės dėl Kalnų Karabacho formaliai lyg ir paiso 1994-aisiais pasiektų paliaubų, tačiau iš tiesų jas reguliariai trikdo snaiperių susišaudymai ar rimtesni susidūrimai palei armėnų bei azerbaidžaniečių pajėgas skiriančią liniją.

Kadangi klausimas atviras, ar paliaubų iš tiesų paisoma, čia pateikiama vien įvykių kronika nuo šio dešimtmečio pradžios. 2010-ųjų rugsėjo 4 dieną įvykus kariniam susidūrimui Mardakerto rajone šiaurrytinėje Kalnų Karabacho dalyje žuvo Azerbaidžano armijos karys, dar vienas po sužeidimų mirė ligoninėje. Tų pačių metų birželio 18-ąją netoli Čaily kaimo žuvo 4 armėnų kareiviai ir vienas azerbaidžaniečių karys. Rugpjūčio 31 dieną ten pat įsiplieskė dar vienas susišaudymas, apie abiejų pusių praradimus nepranešta. 2011 metų kovą Azerbaidžanas informavo apie armėnų snaiperio nušautą 9-erių metų azerbaidžanietį berniuką, Armėnijos prezidentas šio fakto nepripažino.

Prancūzų „Le Figaro“ 2011-ųjų kovo 9-osios numeryje konstatavo, jog po „karštos“ karo fazės 10992-1994 metais terminas „įšaldytas“ konfliktui dėl Kalnų Karabacho negali būti taikytinas, nes susidūrimų skaičius palei konflikto puses skiriančią liniją per keletą mėnesių (kalbama tik  apie 2011 metus) buvo išaugęs tiek, jog regione sužmėžavo naujo karo šešėlis. Ir dienraštis „The Washington Post“ 2011-ųjų rugpjūčio 12 dienos numeryje situaciją apibūdino kaip ypač rizikingą: greta nesiliaujančios karingos retorikos snaiperiai iš abiejų pusių apsišaudydavo  kasdien, kai kada tai baigdavosi žmonių aukomis, pasak JAV dienraščio, karas galėjo atsinaujinti dėl žmogiškojo faktoriaus – klaidos ar kažkam praradus savitvardą.

2012-ųjų birželio 6 dieną Azerbaidžano pusė apkaltino Armėniją valstybinės sienos pažeidimu bei penkių azerbaidžaniečių karių nužudymu, dieną prieš tai armėnai pareiškė, jog Azerbaidžano kariškiai nužudė tris armėnų karius. Tų pačių metų liepos 20-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl pasirodė žinių apie reguliarius susišaudymus Kalnų Karabache ir kad nuo 2011-ųjų pabaigos regione žuvo apie 20 abiejų kovojančių pusių kareivių.

2014 metų rugpjūčio pradžioje Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas serijoje įrašų savo paskyroje interneto socialiniame tinkle „Twitter“ pagrasino Armėnijai karu po to, kai eilinį kartą kilę ginkluoti susidūrimai Kalnų Karabache nusinešė mažiausiai 14 žmonių gyvybes. Pasak apie tai informavusio britų „The Guardian“ (2014 08 08), susidūrimų priežastys bei detalės liko neatskleistos, bet tai nesutrukdė kovojančioms pusėms pasikeisti kaltinimais. Lapkričio viduryje pasirodė informacija apie Azerbaidžano numuštą armėnų sraigtasparnį su trimis pilotais danguje virš Kalnų Karabacho. Baku neneigė, jog jo karinės pajėgos numušė Armėnijos „Mi-24“, tačiau tvirtino, jog jis atakavo azerbaidžaniečių pajėgas. Jerevanas savo ruožtu teigė, kad sraigtasparnyje ginkluotės nebuvo, jis tik dalyvavo Armėnijos bei nepripažinto Kalnų Karabacho karinių pajėgų bendruose mokymuose. Ryšium su incidentu tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl nuskambėjo perspėjimas dėl keletą mėnesių augusios įtampos.

„Los Angeles Times“ 2016-ųjų balandžio 20 dienos numeryje informavo apie to mėnesio 5 dieną pasiektas paliaubas tarpininkaujant Maskvai, kurios buvo tuoj pat pažeistos, atsinaujinusiuose susidūrimuose abi konflikto pusės vėl patyrė aukų. Prieš tai, balandžio 2-ąją, Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams, ir pagrasino pripažinti Kalnų Karabachą nepriklausoma valstybe. Vėl sušmėžavo karo grėsmė, kai įsiplieskusiuose susidūrimuose iš abiejų pusių žuvo 80 žmonių (daugiausiai po 1994-aisiais pasiektų paliaubų).

Tąkart komentuodamas kovojančių pusių beatodairiškus pareiškimus Maskvos politologas Borisas Dubnovas nurodė, kad jų ryžtą maitina įsitikinimas, jog Baku ir Jerevaną kas nors vis tiek sutaikys. Ir iš tiesų, pasak „Los Angeles Times“, abiejų pusių „sunkiasvoriai gynėjai“ bematant įstitraukė į žaidimą – Maskva išsireikalavo paliaubų (tiesa, trumpalaikių), Iranas pasisiūlė būti tarpininku, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas perspėjo būsiąs Azerbaidžano pusėje iki pat galo.

Austrijos Ludwigo Boltzmanno vardo karų pasekmių tyrimo instituto mokslinis bendradarbis Christophas Benedictas dienraštyje „Die Presse“ (2016 0421) ryšium su tuo išreiškė nuomonę, kad konfliktą Kalnų Karabache galima išspręsti proporciškai padalinant teritoriją etniniu principu. Siūlymas tikriausiai nenaujas, bet primintina aplinkybė, kad tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, nors Jerevanas nepaisydamas tarptautinės kritikos tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Kalbant apie Maskvos „taikdarystę“, ji konflikto Kaukaze negali išspręsti vien dėl to, kad Rusija tiekia ginkluotę ir Azerbaidžanui, ir Armėnijai, nors skelbiasi pastarosios sąjungininke ir laiko šios respublikos Giumri mieste karinę bazę. Maskvos geopolitinė laikysena šiame regione pašaukta ne tiek siekti stabilumo, kiek „suturėti“ Jerevaną nuo integracijos į Europą, tokia dviprasmiška parama, pavyzdžiui, siekiant priversti susilaikyti Armėniją nuo aktyvesnio dalyvavimo ES „Rytų partnerystės“ programoje. Akivaizdžiai su neoimperiniu dominavimu susijęs tikslas, beje, kaip tik šiuo metu save galutinai diskredituojantis Sirijoje.

„The Washington Post“ 2016-ųjų balandžio 27 dienos numerio publikacijoje „“Kalnų Karabachas: atnaujintas konfliktas Kauakaze“ informuota apie nukautus armėnų karius per Azerbaidžano artilerijos apšaudymą balandžio 2-ąją ir po to įsiplieskusias aršias kovas, kurių metu per 4 dienas (iki eilinių paliaubų paskelbimo) žuvo 31 azerbaidžaniečių karys, 44 Kalnų Karabacho kariškiai bei 10 taikių gyventojų.

Ir dar sykį priminė apie Rusijos oportunizmą, užimant konflikte „vidurio“ poziciją bei ginkluojant abi puses. Pasak dienraščio, regione eilinį kartą grasino aktualizuotis „amžino karo“ būsena. Kaip nurodė Kalnų Karabache apsilankęs „The Washington Post“ žurnalistas Davidas Ignatiusas (beje, armėnų kilmės), jam susidaręs įspūdis, jog karingos nuotaikos auga abiejose pusėse.

Jau šių metų kovo 9-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl pasirodė informacija apie paliaubų pažeidimus po vadinamojo „keturių dienų karo“ 2016-ųjų balandį. Taip pat atsargiai konstatuota, kad pažeidimų mastas regimai mažesnis nei anksčiau. Vargu ar tai gali nuteikti labai viltingai, turint galvoje aplinkybę, kad daugiau kaip prieš 20 metų užsiplieskęs konfliktas jau nusinešė virš 35 tūkstančių gyvybių, neapsieita be etninių valymų. Kalnų Karabache tenka tenkintis nežinia kelintu eiliniu ugnies nutraukimu be šansų bent apkalbėti tokias įšaldytas problemas kaip pasikeitimas kariniais belaisviais, karinių nusikaltimų teisinis įvertinimas, perkeltaisiais asmenimis išliekančių žmonių statuso nustatymas etc. Konfliktui sureguliuoti lyg ir pašaukta vadinamoji Minsko grupė, kuriai vadovauja Rusija, Jungtinės Valstijos bei Prancūzija, taip ir neįstengė rasti diplomatinio sprendimo.

Taigi štai toks dar vienas permanentinio karo židinys ir šiaip geopolitiškai perkaistančiame pasaulyje.

2018.04.20; 06:00

Raudona linija

Tai „linijos“, dabar siejamos ne vien su gerografija, nors sąvoka kildinama iš vadinamosios „raudonų linijų“ sutarties dėl naftos verslovių paskutines dienas gyvavusioje Osmanų imperijoje 1928-ųjų liepą tarp britų – Irano, Prancūzijos bei dviejų JAV naftos kompanijų.

Derantis dėl verslovių imperijos sienos jau buvo neaiškios, ir kai dėl šios priežasties derybos „pakibo“ bei iškilo nepasirašymo grėsmė, problemą išsprendė britų verslininkas Caloustenas Gulbenkianas, paėmęs raudoną pieštuką ir savavališkai jas perbraižęs. Tai reiškė, kad linijas peržengusieji negalėjo būti tikri dėl to, kas vadinama „užtikrintu saugumu“.

Nuo tada „kirsti raudoną liniją“ visame pasaulyje reiškia peržengti ribą, už kurios galima tikėtis „negrįžtamų“ pasekmių. Subtiliai pavojingos tai linijos, nes jas peržengus bent teoriškai gresia neišvengiamas ir kietas atpildas, todėl ir nustatomos jos dažniausiai aukščiausiame lygyje.

„Google“ paieškos sistemoje surinkęnet lietuvišką žodžių junginį „raudonos linijos“ gausime apie 645 tūkstančių nuorodų iš pačių įvairiausių gyvenimo sričių – socialinių, verslo, etikos, politikos ir geopolitikos etc etc. Angliakalbė sąvoka „Red Line“ renka net 2 070 000 000 nuorodų.

Keletas pavyzdžių. Vasario 6-ąją susitikime su Ukrainos aukščiausiosios rados „Eurooptimistų“parlamentarų grupe Europos Sąjungos (ES) pasiuntinys šioje šalyje Hugues Mingarellis jau tikriausiai kažkiek išvestas iš kantrybės (nes Kijevas žada mažiausiai 4-eris metus) nurodė, kad tarptautinių finansinių donorų (Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio Banko, ES) primygtinai reikalaujamo antikorupcinio teismo įsteigimo kraštinė data, taigi „raudona linija“ yra Ukrainos prezidento rinkimai 2019 metais. Ukrainiečiai iki to laiko privalo apsirūpinti antikorupciniu teismu, priešingu atveju gresia finansinės paramos suspendavimas, be kurios reformos Ukrainoje stotų.

Vadinamosios Tripusės kontaktinės grupės Minsko derybose dėl konflikto Ukrainos rytuose sureguliavimo ginčų įkarštyje Maskvos remiamų separatistų atstovams provokaciškai pasiteiravus Ukrainos atstovės, Rados pirmininko pirmajai pavaduotojos Irinos Geraščenko, ar ji nesibaimina dėl savo trijų vaikų saugumo, politikė atkreipė kitų dalyvių (tarp jų separatistų kuratorių iš Rusijos) dėmesį, kad tai vis dėlto diplomatinės derybos, o ne banditų susiėjimas, o apie peržengtą „raudoną liniją“ pareiškimu informavo Minsko policiją.

JAV paskirtasis specialusis prokuroras Robertas Muelleris Rusijos kišimuisi į Amerikos prezidento rinkimus tirti vasario pabaigoje pateikė kaltinimus prezidento Vladimiro Putino „virėju“ vadinamam Sankt Peterburgo verslininkui Jevgenijui Prigožinui ir dar 12-ai Rusijos piliečių iš šio kuruojamo „fakenews“ platinančio vadinamojo „trolių fabriko“ ne už viešosios erdvės aptariamą galimą amerikiečių viešosios nuomonės manipuliavimą (nors jo būta, bet teisiškai turbūt prie to prikibti neįmanoma), o labai konkrečius teisinių „raudonų linijų“ peržengimus, tokius kaip sukčiavimas, pasinaudojus svetimais tapatybės duomenimis bei naudojantis elektroninėmis komunikacijos priemonėmis, ir bankinis sukčiavimas. Tai konkretūs, teisme įrodomi kaltinimai, ir 106-ą vietą rusiško „Forbes“ turtuolių sąraše užimantis restauratorius dabar vargu ar ryšis kelionei į Jungtines Valstijas, net jei ir norėtų. Nes gali iš ten negrįžti, Amerikos Temidė prasižengėliams negailestinga. Taigi toks su „raudonomis linijomis“ sietinas egzistencinis skambutis.

21 amžius jau įrodė, kad yra geopolitikos amžius, tad „raudonų linijų“ fenomeną tinkama aparti ir jos kontekste, ypač daugėjant precedentų, kai „raudonų linijų“ ignoravimas baigiasi niekuo, taisyklė nesuveikia. Pirmiausia nelaimingoje Sirijoje. Kai vasario 13-ąją Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, jog jo šalis smogs Bagdado vyriausybinėms pajėgoms, jei pasitvirtins viešojoje erdvėje pasirodę pranešimai apie sirų diktatoriaus Basharo Assado cheminio ginklo panaudojimą prieš taikius gyventojus, beveik neišvengiamai teko prisiminti faktą, jog kai 2013-aisiais rugpjūčio 21 dieną prie Damasko nervus paralyžuojančios dujos nužudė per tūkstantį civilių, prezidentas Barackas Obama sudvejojo smogti net ribotos apimties karinį smūgį taikiniams Sirijoje, nors prieš tai perspėjo Damaską neperžengti„raudonos linijos“ ir nenaudoti cheminių ginklų prieš savo piliečius.

Planeta „tebesrebia“ andainykščuio neryžtingumo pasekmes. Vasario 11-ąją Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių komiteto paskelbta ataskaita informavo apie nuo mėnesio pradžios rusų remiamo B.Assado karinės aviacijos oro smūgių Damasko priemiestyje Rytų Gutoje nužudytus virš tūkstančio taikių gyventojų ir apibendrino, jog šis trumpas periodas buvo vienas žiauriausių beveik 7-eris metus trunkančiame kare. Nors vasario 8-ąją JAV gynybos ministerija informavo pritarianti JT siūlymui paskelbti mėnesio paliaubas, kad į vyriausybinės armijos apsiaustus rajonus būtų galima pristatyti humantitarinę pagalbą, niekas paliaubų laikytis nesirengia, žudynės tęsiasi. O juk tikėtina, kad B.Obamai nesudvejojus ir ištesėjus grasinimą dėl „raudonos linijos“, dabar situacija būtų kiek kita.

Užtat JAV kariškiams vasario 7-ąją apgynus sąjungininkus iš „Sirų demokratinių pajėgų“ (SDF) Deirez Zoro apylinkėse šiaurės rytų Sirijoje, dešiniajame Eufrato krante, kuomet J.Prigožinui priklausančios privačios karinės kompanijos (vadinamosios „Vagnerio“) palaikomos sirų vyriausybinės pajėgos (apie 500 karių) pamėgino „atimti“ SDF kontroliuojamas naftos versloves, Rusijoje dar ir dabar bijoma atvirai pripažinti, kiek iš tiesų žuvo „Vagnerio“ samdinių. 2017-aisiais su J.Prigožinu siejama kompanija „Europolis“ pasirašė susitarimą su Damasako vyriausybe, kad „vagneriečiai“ atkovos naftos versloves ir už tai kompanija gaus „dalį“ jas eksploatuojant. Veikiausiai vadovautasi logika, kad kol turkai atakuoja kurdų kontroliuojamą Afrino provinciją Sirijos šiaurės vakaruose, o pasaulio bendruomenė apsiriboja tik reikšdama „gilų nerimą“ dėl galimų aukų, vieną kitą verslovę galima ir „atglemžti“. Neišdegė.

Beje, daugelio analitikų vertinimu, amerikiečių atsaką galima buvo numatyti, JAV visus praėjusius metus nedelsdama smogdavo ore pamėgindavusiems dominuoti Damasko vyriausybės  karo lėktuvams, kai iškildavo grėsmė amerikiečių sąjungininkams – kuomet sirų Su-22 piečiau Rakkos mėgino atakuoti SDF pozicijas, buvo iškart numuštas amerikiečių F-35. Sirijos šiaurės rytuose, kur yra SDF atsakomybės zona, amerikiečiai praktiškai įvedė neskraidymo zoną. Pentagono vadas Jimas Mattisas jau „po fakto“ prie Deirez Zoro saliamoniškai paaiškino, jog Rusijos pusė „karštąja linija“ kelis kartus raginta nieko nesiimti (amerikiečiai kurį laiką stebėjo priešininkų persigrupavimus), rusai patikino, jog jų tarp Sirijos vyriausybinių pajėgų nėra.

Nėra – tai nėra, ir„raudoną liniją“ peržengusieji gavo atkirtį. J.Mattisas diplomatiškai apibendrino, kad jo kariškiai neieško konflikto su rusais, bet sąjungininkus apgins bet kuriuo atveju. Kaip interviu „Svoboda“ (02 13) nurodė buvęs Pentagono bendradarbis, šiuo metu Lexingtono instituto viceprezidentas dr. Danielis Goure, Sirijoje patvirtinama nauja JAV strategija, kuri reikšmimgai skiriasi nuo prezidento B.Obamos administracijos taikytosios. Paskutinį  dešimtmetį Amerika traukėsi ir užleido teritoriją priešininkams, dabar grįžta.

Bet ir analitikas dr. D.Goure pripažįsta, kad situacija Sirijoje ypač pavojinga, Kremliui siekiant įtvirtinti savo buvimą ten, viskas gali baigtis neprognozuojamai. Jau kaip ir įpratome prie pranešimų apie pavojingus rusų karinių lėktuvų manevrus prie pat NATO orlaivių ar karinių laivų virš Baltijos, Juodosios jūros, toje pačioje Sirijoje. Juk irgi „raudonos linijos“, jei rusų lakūnai nesusitvarkytų su valdymu bei įvyktų susidūrimas.

Tyrimų grupės „Conflict Intelligence Team“ analitikas Kirilas Michailovas interviu „Svoboda“ (02 12) nurodė, kad nuo vasario pradžios įvairios paskirties orlaivius (lėktuvus, sraigtasparnius, dronus) Sirijoje prarado Rusija, Turkija, Iranas bei Izraelis, bet ne Jungtinės Valstijos.

Čia – dar sykį apie„raudonas linijas“ ir kas yra jų priežiūros garantas. „Linijas“ reikia turėti galios apginti. Kuomet vasario 3-osios pavakarę sukilėliai Idlibo procincijoje numušė rusų Su-25, rusai metėsi į „atsaką“ atakuodami ne tik karinius, bet ir civilius objektus – ligonines, turgus ir t.t.

Amerikiečiai gina kurdus, izraeliečiai prižiūri rajonus prie savo sienos (pirmiausia Golano aukštumas), kad ten neprasismelktų grupuotės „Hezbolah“ smogikai, turkai – rajonus, už kuriuos atsako jų kontroliuojajami sukilėliai. Geopolitinių žaidėjų kiek nori, dominuoja sudėtingos interesų kombinacijos ir neoficialus susitarimas „bombarduokite, ką norite, tik mums netrukdykite“. 

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Deja, civilių apginti negali niekas, nes tai ne „raudonų linijų“ prerogatyva. Baisiausia šiuo metu Rytų Gutoje, už kurią tarsi niekas ir neatsakingas, pasak K.Michailovo, B.Assadas ją bombarduoja, nes jam leidžiama tą daryti. Kažkada „raudonos linijos“ rasis ir ten, kaip kovo 2-ąją Ženevoje vykusioje neeilinėje žmogaus teisių tarybos sesijoje pažadėjo JT žmogaus teisų komisaras Zeidas Ra’adas-al-Husseinas, tada kaltieji (jie lyg ir nustatomi) dėl taikių žmonių bombardavimo gali būti perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Bet iki to laiko žus dar nežinia kiek taikių gyventojų.

Štai tokių įvykių kontekste ponas V.Putinas kovo 1-ąjąpaskelbė metinį pranešimą Nacionaliniam susirinkimui, kurio beveik pusė (45 minutės) buvo skirta naujai, prezidento teigimu, neįveikiamai ginkluotei – povandeniniams dronams, meteorito greičiu taikinį sekančiam raketų kompleksui, tarpkontinentinei balistinei sparnuotajai raketai, kuri gali pasiekti bet kurį taikinį pasaulyje… Ir visos ligšiolinės „raudonos linijos“ buvo vėl sujauktos jau net nežina kelintą kartą vos prasidėjus 21 amžiui.

2018.03.12; 03:00

NATO būstinė Briuselyje

Sausio 26-ąją Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministerijos spaudos tarnyba informavo apie Šetlando salyno Ansto saloje statomą naują radijo lokatorių užmaždaug už 14,2 milijono dolerių, padidinsiantį galimybes sekti neatpažintus karinius bei civilius lėktuvus bei padėsiantį britų ir NATO kariškiams visapusiškiau vertinti oro erdvę šiauriau JK ir virš Norvegų jūros padidėjusio Rusijos karinio aktyvumo ne vien prie rytinių Europos sienų sąlygomis.

Tokiu būdu Ansto sala susigrąžina Šaltojo karo laikais praėjusio amžiaus 7–ame bei 8-ame dešimtmečiais turėtą misiją perspėti apie pavojų šiauriniame NATO flange.

Margaret Tečer – Didžiosios Britanijos premjerė

Ne tik šio veiksmo uvertiūra galima laikyti buvusio britų premjerės Margaretos Thatcher patarėjo Johno O‘Sullivano dienraščio „The Times“ dar 2013 metų rugpjūčio 16-osios numeriui išsakytą mintį, kad dabartinė situacija pasaulyje primena „lemtingą atsiskyrimą“ 1945-1948 m.,  laikotarpyje tarp Jaltos konferencijos ir JAV prezidento Harrio S. Trumano deklaracijos. Amerikos kariai paliko Vakarų Europą, SSRS diktatorius Josifas Stalinas palaipsniui prarijo Senojo Žemyno rytinę dalį. JAV vėliau grįžo su Vakarų ekonomiką prikėlusiu Marshallo planu bei NATO įsteigimu, kas padėjo Europai vystytis, ginamai JAV karinės galios. Vakarų politikai susivienijo tų pačių Vakarų vertybių gynimo reikalu. Pasak J. O‘Sullivano, dabar tokios vienybės irgi reikia. Ar jos esama ir ar esama lyderystės, aplink kurią toji vienybė galėtų skleistis?

Į tą klausimą 2016-aisiais du kartus mėgino atsakyti buvęs Danijos ministras pirmininkas bei NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas. Savaitraščiui „The Wall Street Journal“ publikacijoje „JAV turi tapti pasaulio žandaru“ (09 21) politikas prisiminė savo kaip Atlanto aljanso vadovo pirmą susitikimą Maskvoje 2009-ųjų gruodį su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kai dar nespėjęs prisėsti iš šio išgirdo, esą pasibaigus Šaltajam karui NATO turi būti paleistas tokiu pat būdu, kaip kad žlugus Sovietų Sąjungai panaikinta pagrindinė karinė jo konkurentė Varšuvos sutarties organizacija.

A.F.Rasmussenas teigė pajutęs V.Putino norą mesti iššūkį po Antrojo pasaulinio karo nusisovėjusiai pasaulio tvarkai. Todėl kaip buvęs NATO vadovas puikiai supranta Amerikos bei jos prezidento lyderystės svarbą laisvojo pasaulio konfrontacijoje su tokiais autokratais kaip V.Putinas. Deja, buvęs Amerikos prezidentas Barackas Obama atsakomybės kratėsi, ir tai nepraėjo be pasekmių – kol JAV ir Europa snaudė, Rusijos prezidentas siekdamas sugrąžinti savo šaliai pasaulinės galybės statusą bei mažinti Amerikos įtaką pradėjo karinę operaciją Sirijoje.

Interviu žurnalui „Politico“ (08 11) A.F.Rasmussenas priminė tuometinio kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo bendražygio, buvusio Amerikos atstovų rūmų pirmininko Newto Gingricho „ištarmę“, jog Estija tėra Sankt Peterburgo priemiestis, ją pavadinęs gluminančia bei žlugdančia pasitikėjimą NATO chartijos 5-u straipsniu dėl kolektyvinės gynybos, kai V.Putinas neatispiria vilionėms tikrinti Aljanso vienybę, pavyzdžiui, testuodamas „hibridinio karo“ taktiką Kryme bei rytų Ukrainoje ir žiūrėdamas, reaguos Vakarai ar ne. Jau žinoma, kaip reagavo ir reaguoja, ir tą galima vertinti (kas globalioje viešojoje erdvėje ir daroma) įvairiai.

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.

Vis dėlto, pasak buvusio NATO generalinio sekretoriaus, D.Trumpo šūkis „Amerika pirmiausia“ neturi nieko bendra su tikru JAV vaidmeniu pasaulyje. Jei Amerika trauksis, tuo naudosis silnesnės valstybės – Rusija rytų Europoje, Kinija Pietų Kinijos jūroje, ir JAV greitai pačios pajus to pasekmes, tarkime, kai susidurs su augančiu priešiškumu tame pačiame Senajame Žemyne. Danų diplomatas pakartojo, kad planetai reikia policininko, juo turi būti Amerika, nes kitos kandidatūros tiesiog nėra.

Šių metų sausio 20-osios vidurdienį Vašingtono laiku D.Trumpo prezidentavimui suėjo lygiai metai. Tik metai, o atrodo, tarsi būtų valdęs bent dešimtmetį. 45-ojo JAV prezidento viešojoje erdvėje labai daug, tai ir vertinimų bei įvardijimų jo vadovavimas sulaukė įvairiausių – pradedant nacisizmu ir paranoja ir baigiant net neurosifiliu. Kita vertus, prezidentą D.Trumpą galima „skaityti“ ir kaip ypač efektyvų (nesibodintį jokių priemonių) manipuliatorių viešąja opinija, gebantį bet kokiomis aplinkybėmis mėgautis visuotiniu dėmesiu. Įsikūręs Baltųjų rūmų ovaliniame kabinete prezidentas šoumenas gerokai nustebo, kad jis nėra visos planetos bosas, pasirodo, yra ir nepriklausomos valdžios šakos (neužtenka Kongrese turėti daugumą, reikia ją dar ir įtikinti savo teisumu) bei protestuojanti pilietinė visuomenė. Žodžių „demokratija“, „žmogaus teisės“ nėra dabartinio prezidento leksikone, jo nedomina humanitarinės krizės ar dešiniųjų radikalų stiprėjimas sąjungininkėje Europoje. Užsienio politikoje JAV prezidentas bent iki šiol rinkosi atsiribojimą, tikėtina, kad „likusį“ pasaulį jis apskritai norėtų pamiršti. Jei taip, tai reikštų Amerikos atsisakymą būti lydere, nepaisant D.Trumpo „kompromisinio“ pasisakymo šių metų Davoso pasauliniame ekonomikos forume, esą Amerika vis tiek pirmiausia, bet ir nuo kitų nenusisuka.

JAV prezidentas skambiai ir daug grasina Šiaurės Korėjai dėl šios branduolionės programos, skelbia apie galimus karinius veiksmus Venesueloje, į ką sulaukia šios diktatoriaus Nicolaso Maduro sūnaus pažado paskandinti kraujuje Niujorko gatves. Vašingtone spėliojama, kiek gausius grasinimus tinka vertinti kaip impulsyvaus prezidento improvizacijas,bet iš šalies atrodo, kad triukšmas galų gale tėra tuščias garsas, kaip yra pastebėjęs vokiečių dienraštis „Die Welt“ (12 22), įnirtingi, chaotiški D.Trumpo grasinimai kompromituoja Ameriką tuo metu, kai pasauliui kaip niekada reikia dominuojančios politinės galios.

Pagaliau juk prie dabartinio JAV prezidento stojo situacija, kurią sausio 18-osios pranešime „Laisvė pasaulyje 2018: demokratijos krizė“ diagnozavo tarptautinė nevyriausybinė organizacija„Freedom House“. Praėjusiais metais demokratijos raida patyrė didžiausią krizę per pastarąjį dešimtmetį, laisvų bei teisingų rinkimų garantijos, mažumų teisės, žiniasklaidos laisvė bei įstatymo viršenybė puolama visame pasaulyje. Ir kaip akibrokštas – „Freedom House“ ekspertų dėmesys Amerikai, kuri, pasak jų, pernai prarado demokratijos pavyzdžio regalijas, kai prezidentas D.Trumpas ignoruodamas elementarias etines normas skyrė į aukštus valstybinius postus giminaičius arba lobistus bei nuolat užsipuolė žiniasklaidą.

„Freedom House“ konstatavo, kad spauda bei teismų sistema Amerikoje neprarado savo pozicijų, bet vis tiek – tai ženklas apie susvyravusį JAV statusą pasaulyje. Irgi ženklas – globalios lyderystės tyrimo pagrindu Gallupo instituto metų pradžioje paskelbtame reitinge „Rating World Leaders 2018“ JAV politika sulaukė rekordiškai žemo palaikymo, nusileidusi Kinijai ir šiek tiek aplenkusi Rusiją. Lydere įvardyta Vokietija.

V. Putinas jaučiasi įžeistas dėl kaltinimų kišimusi į JAV prezidento rinkimus. EPA-ELTA nuotr.

Davoso forume įtakingiausių ES šalių Italijos, Prancūzijos, Vokietijos lyderiai ministras pirmininkas Paolas Gentilonis, prezidentas Emanuelis Macronas, kanclerė Angela Merkel kritikavo prerzidento D.Trumpo propaguojamą šūkį „Amerika pirmiausia“, mandagiai nurodę, kad valstybių lyderiai turi teisę ginti savo žmones bei ekonomiką, vis dėlto daugiašalių susitarimų epochoje toks atsiribojimas ir protekcionizmas „dirba“ iki tam tikros ribos. Peržengus ją formuojasi geopolitinė tuštuma, kurią, jei ką, teks pildyti atsinaujinusiai Europai.

A.Merkel pridūrė, jog šia prasme labai svarbus yra Europos gynybos fondo įsteigimas, nes JAV galia įpratęs remtis Senasis Žemynas privalo imti likimą į savo rankas, kai / jei Jungtinės Valstijos nutarė „būti sau“.

De facto viskas veikiausiai ne taip dramatiška, bet kalbama juk apie ženklus. Pavyzdžiui, „The Daily Beast“ informaciją (01 10), jog Amerikos nacionalinio saugumo tarybos bendradarbis pramonininkas Kevinas Harringtonas palankumo V.Putinui ženklan pernai vasarį siūlė išvesti dalį Amerikos karių iš rytų Europos. Iki D.Trumpo prezidentavimo K.Harringtonas neužėmė jokių karinių pajėgų postų, tačiau žinoma, jog jis palaiko ryšius su Peteriu Thieliu, vienu svarbiausių D.Trumpo verslo partnerių. Baltijei rūmai iniciatyvos tada neparėmė. Na, neparėmė tą sykį, o kaip bus dar kitą kartą…

Užtat šių metų pradžioje daug apie grėsmes kalbėjo šiaip jau ne ypač kalbūs brių kariniai pareigūnai. Gynybos ministras Gavinas Williamsonas interviu „The Telegraph“ (01 26) pareiškė, jog Rusija šiuo metu tiria gamtinių dujų ir elektros tiekimo sistemą iš kontinentinės Europos į JK, siekdama atrasti pažeidžiamas vietas. Kad Maskva gali taikytis į infrastruktūrą, patvirtino buvęs saugumo ir antiteroristinės veiklos ministras lordas Alanas Westas, o Nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovas Ciaranas Martinas nurodė, jog kibernetines atakas prieš JK energetikos bei telekomunikacijų sektorius rusai pernai jau vykdė.

Sausio 23-ąją kalbėdamas Karališkajame gynybos tyrimų institute Didžiosios Britanijos generalinio štabo vadas Nickolasas Carteris pažymėjo, kad Rusijos keliama grėsmė yra rimčiausia po Šaltojo karo pabaigos ir kad Maskva gali pradėti priešiškas akcijas labiausiai pažeidžiamuose Aljanso regionuose (tokiuose kaip Baltijos valstybės), kliaudamasi netikėtumo faktoriumi bei siekdama pabandyti sukelti prieštaravimus tarp NATO sąjungininkų dėl bendros gynybos. Kaip pastebėjo „The Daily Mail“ (01 23), V.Putinui reikia priešų pagarbos, vienintelis realistiškas būdas atgrasyti jį nuo agresyvių kėslų yra parodyti, kad tai kainuos labai brangiai.

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ir apibendrinant – buvęs JAV gynybos ministras Ashtonas Carteris Davoso forume sakė laikąs karinį konfliktą su Rusija pakankamai realiu scenarijumi ir ragino Pentagoną parengti šiam atvejui detalų planą, apimantį ir „žalių žmogeliukų“, ir kiberbetinių atakų, ir kitų Maskvos nuolat tobulinamų „hibridinių atakų“ realizacijos taktikas. Pasak A.Carterio, paskutinius 25-eris metus Vakarai nelaikė Rusijos kariniu priešininku, dabar situacija pasikeitė iš esmės.

Taigi esama ir tokios retorikos, vis dėlto kol kas demokratinis pasaulis yra įkaitas situacijos, kai D.Trumpas mokosi prezidentauti. Laisvajam pasauliui tenka tik stebėti entuziazmą „nieko asmeniška, tik verslas“ dvasia. Inauguracijos metines JAV prezidentas paminėjo kuo plačiausiai – bilietas į jubiliejaus vakarėlį Trumpų Mar-a-Lago rezidencijoje Floridos valstijoje kainavo nuo 100 tūkstančių dolerių, jį įsigijęs pelnė teisę į iškilmingą vakarienę bei fotografiją su valstybės galva. Pageidavusieji dalyvauti apvaliame stale su D.Trumpu paklojo dar 250 tūkstančių.

Bet JAV Prezidentą „tebesiveja“ rinkimų kampanija. Sausio 27-ąją paskelbtoje kompanijos „Twitter“ ataskaitoje Kongresui ši nurodė aptikusi 470 tūkstančių dar kandidato į prezidentus D.Trumpo pranešimų persiuntimo faktų iš šio interneto socialinio tinklo automatinių paskyrų. „Twitter“ išsiaiškino, kad juos kaip ir „WikiLeaks“ įrašus apie elektroninius laiškus iš JAV demokratų partijos „nulaužtų“ serverių platino su Rusija (pavyzdžiui, garsiuoju „Trolių fabrikų“ Sankt Peterburge) susijusios paskyros.

Tęsiasi specialiojo prokuroro Roberto Muellerio tyrimas dėl galimo Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją (pasak paskutinių žinių, prezidento advokatai mėgina jei ne „atmušti“ savo klientą, tai bent atitolinti D.Trumpo susitikimą su prokuroru), iš aktualiosios dienotvarkės nedingo buvusio JK žvalgybos agento Christopherio Steele’o paruošta ir amerikiečiams pateikta pažyma, jog Maskva turi kompromituojančios informacijos apie D.Trumpą.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Tokie tad reikalai. Svarstymus bei ginčus dėl Amerikos globalios lyderystės stiprėjimo vs susvyravimo (lietuviškoje viešojoje erdvėje šia tema metų sandūroje neakivaizdžiai padiskutavo politikos žinovai Vytautas Sinica bei Marius  Laurinavičius) galima apibendrinti ir klausimu – tik pinigai, ir nieko asmeniško, ar vis dėlto pinigai už vertybinius pasirinkimus? O ribą tarp tikrųjų motyvų bei sąmokslo teorijų technologijų generuojamos informacijos laikais jau beveik patikimai parodo ne tiek politinių lyderių retorika, kiek neišvengiamai paaiškėjainti tikroji reikalų padėtis.

Beje, gana greitai.

2018.01.29; 10:15

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Ideologinė priklausomybė nuo Kremliaus, o gal  tik pinigų stygius?

Vis dėlto netrūksta faktų, kurie pagrindžia įspūdį, jog Europos kraštutiniai dešinieji jaučia keistai beatodairišką trauką Kremliui. Dar kai partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AFD) lyderė Fraukė Petry praėjusių metų vasario pabaigoje susiruošė vizitui į Maskvą tyliai, be Vokietijos žiniasklaidos „dalyvavimo“ (ši tiesiog nebuvo informuota).

Vokietijos ir Austrijos reikalai

Deja, išėjo kitaip, mat į AFD lyderės susitikimą su Rusijos dūmos pirmininku Viačiaslavu Volodinu bei jo pavaduotoju Piotru Tolstojumi ponas V. Volodinas savo iniciatyva pakvietė odiozinį politiką Vladimirą Žirinovskį. Šiai aplinkybei iškilus į viešumą Vokietijoje, Fr. Petry buvo priversta aiškintis, kad esą buvo pastatyta prieš faktą – jei būtų žinojusi apie V. Žirinovskio dalyvavimą, būtų susitikimo atsisakiusi. Tuometinis jos pavaduotojas Alexanderis Gaulandas paaiškinimu nepatikėjo, pareiškęs, kad Rusijoje ji veikiausiai neprieštaravo pasisakymams, kuriems tėvynėje oficialiai nepritartų. Kita vertus, vicepirmininkas nematė problemos, kai Fr. Petry vyras ir AFD vadas Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje Marcusas Pretzellis po Krymo aneksijos apsilankė pusiasalyje (ne tik Vokietijos politinė klasė tai įvertino kaip Rusijos agresijos palaikymą).

zirinovskis
Vladimiras Žirinovskis

2016-ųjų Kalėdų išvakarėse Maskvoje apsilankiusi Austrijos laisvės partijos vadovybės delegacija pasirašė su „Vieningąja Rusija“ bendradarbiavimo sutartį 5-eriems metams. Iš Rusijos pusės parašą padėjo už tarptautinius santykius atsakingas Sergejus Železniakas, po Krymo aneksijos įtrauktas į sąrašą Rusijos pareigūnų, kuriems ES taiko sankcijas. Kadangi prieš tai (lapkritį) austrų dešinieji nacionalistai buvo nuvykę į JAV pokalbiams su išrinkto prezidento Donaldo Trumpo patarėjais, „Laisvės partijos“ lyderis Heinzas-Christianas Strachė po abiejų vizitų siužete „YouTube“ pasigyrė, kad jo partijos tarptautinė įtaka nenumaldomai auga, nes Amerika ir Rusija dabar petys į petį imsis Sirijos bei Krymo klausimų sprendimo, o „Laisvės partija“ bus neutrali ir patikima tų pastangų partnerė, be viso kito, dėsianti pastangas, kad būtų atšauktos beprasmiškos (H.-Chr. Strachės pavartotas epitetas) sankcijos Maskvai. „Vieningoji Rusija“ bendradarbiavimo sutartį ratifikavo 2016 metų lapkričio 28-ąją, dar iki prezidento rinkimų Austrijoje, kai atrodė, jog austrų nacionalistų kandidatas Nоrbertas Hoferis gali laimėti.

Pasak konservatyvaus dienraščio „Die Presse“, belieka įsivaizduoti, kokios būtų buvusios tos pergalės pasekmės visų čia nurodytų įvykių kontekste.

Italijos specifika

Praėjusių metų kovo 6-ąją informuodamas apie „Šiaurės lygos“ lyderio Matteo Salvini vizitą į Maskvą ir susitikimą su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, italų dienraštis „La Stampa“ išskyrė aplinkybę, kad šis paprastai nepriima nevyriausybinio lygio politinių lyderių (iki to laiko S.Lavrovas nebuvo susitikęs su savo Italijos kolega Angelinu Alfano). Išimtis „Šiaurės lygos“ šefui padaryta tikriausiai dėl to, kad Maskvoje jis parašu įtvirtino savo vadovaujamos nacionalistinės partijos bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“ (iš jos pusės parašą padėjo tas pats S.Železniakas) ir tą nuveikęs galėjo interneto puslapiui „ilpopulista.it“ su pasitenkinimu pareikšti apie kokybinį poslinkį „Lygos“ bei V.Putino Rusijos santykiuose.

Be to, M.Salvinis išdėstė rusų ministrui (taip ir norisi formuluoti – kuratoriui) idėjas bei siūlymus, kaip valdyti Italiją bei reformuoti Europą. Kaip pastebėjo „La Stampa“, fatališka šios partijos trauka Maskvai nenauja – Pontidoje (miestas prie Bergamo, kur vyksta metiniai „Šiaurės lygos“ suvažiavimai) daug metų šalia šios partijos plaikstosi ir Rusijos vėliava. „Lyga“ yra pirmose gretose raginančių atšaukti sankcijas Rusijai dėl Krymo aneksijos, nes šios neša žalą verslui bei dirbantiesiems („Lygos“ minimas žalos Italijai dydis – 5 milijardai eurų).

Italų kraštutinių dešiniųjų naratyvas įsipiešia į jų europiečių kolegų – M. Salvinis Briuselio dvejonėms ieškant kompromiso priešpastato ryžtingą, net įžūlų V.Putino valdymo stilių. 1989-aisiais įsteigtos separatistinės „Šiaurės lygos“ kaip ir prancūzų „Nacionalinio fronto“ (įsteigto1972-aisiais) lozungai balansuoja tarp dešiniojo nacionalizmo ir dešiniojo ekstremizmo – pažaboti užsieniečių antplūdį bei terorą, remti savą viduriniąją klasę, grįžti prie nacionalinės valiutos, mokesčiais riboti žemės ūkio produkcijos importą, išstoti iš „pabaisos“ ES ir pan.

Kad su tuo galima dirbti, rodo „Nacionalinio fronto“ įtakos augimas pastaraisiais metais – rinkimuose į Europos parlamentą (EP) 2014-aisiais „Frontas“ pelnė beveik 25 proc. balsų, regioninių rinkimų pirmame ture 2015 metų pabaigoje surinkęs iki 27,7 proc. šešiuose Prancūzijos regionuose tapo dominuojančia politine jėga. „Šiaurės lyga“ visuomenės nuomonės apklausose renka beveik 15 proc. balsų ir lenkia Silvio Berlusconio (beje, irgi V.Putino simpatiko) partiją „Pirmyn, Italija“, didžiausią dešiniajame flange.

Čekijos niuansai

Kol kas svariausias V.Putino ir Europos nacionalistų bei populistų „medžiaginio“ bendradarbiavimo įrodymas yra nedidelio privataus „Pirmo Čekijos-Rusijos banko“ „Nacionalinio fronto“ lyderei Marinai Le Pen 2014 metais atseikėti 11 milijonų eurų, kurie leido pinigų stygių išgyvenusiam (skolinti atsisakė visi JAV bei Europos bankai) „Frontui“ pasiekti pergalę rinkimuose į EP ir jo lyderei dalyvauti prezidento rinkimuose. M. Le Pen buvo pasirengusi bet kam pasakyti taip, štai šis bankas keistoku pavadinimu ir atsišaukė – beveik neabejotinai todėl, kad „fronto“ lyderė viešai skelbia nelaikanti Krymo aneksijos neteisėta, o į pusiasalyje Maskvos skubiai surengtą referendumą dėl „nepriklausomybės“ pasiuntė stebėtojus. M. Le Pen yra puikiai informuota apie Kremliaus politiką, nes nuo išrinkimo partijos lydere 2011 metais keturis kartus lankėsi Maskvoje.

marine-le-pen
Marin le Pen

Tiesa, su dotacija „Frontui“ aišku ne viskas, mat pinigų paskolinęs „Pirmas Čekijos-Rusijos bankas“ 2016-ųjų rugsėjį bankrutavo, lyg ir radosi regimybė, kad Maskva „atleis“ skolą. Bet, panašu, M. Le Pen jau susiduria su žiauria tikrove, kaip praėjusių metų sausį nurodė „Bloomberg“ komentatorius Leonidas Beršidskis, bankrutuojančio banko turtą kontroliuojanti Rusija įsteigė specialią tarnybą, kuri neleido parduoti „Nacionalinio fronto“ skolos.

Kremlius mėgsta Vakarų nacionalistus, bet apmokėti šios meilės nesutinka, skirtingai nuo Sovietų Sąjungos, kuri šelpė komunistų partijas visame pasaulyje. Buvęs SSRS lyderis Leonidas Brežnevas po „Prahos pavasario“ paskandinimo kraujuje 1968-asisiais sovietų iškeltam Čekijos komunistų partijos, taigi ir šalies lyderiui Gustavui Husakui yra guodęsis, esą visame pasaulyje turįs 150 komunistų partijų ir ne visada susivokiąs, kada ką „iškelti“ ar „nuleisti“. Net ne visus generalinius sekretorius asmeniškai pažįstąs. „Dosnumas“ buvo viena Sovietų Sąjungos žlugimo priežasčių, dabartinėje Rusijoje valdžią savo rankose patikimai laikantys čekistai tą pamoką išmoko.

Teisybės dėlei dera pastebėti, kad ne visi Europos nacionalistai skuba vykti „prisiduoti“ į Maskvą. Viena, tiesa, negausių išimčių – nuožmusis Geertas Wildersas į Rusiją nevažiuoja, tačiau tai netrukdo Nyderlandų laisvės partijos lyderiui atsakomybę dėl Krymo okupacijos bei krizės Ukrainoje versti ES bei NATO.

Kol kas neapsilankė Rusijoje ir Jungtinės Karalystės (JK) nepriklausomybės partijos (kuri nuo veiklos pradžios užsibrėžė tikslą ištraukti JK iš ES ir jį pasiekė) šefas, dar europarlamentaras Nigelas Farageas. Bet ir jis viešai skelbia, esą ES siekusi įtraukti į savo įtakos sferą Ukrainą, ką V.Putinas palaikė tiesiogine grėsme. Taigi ukrainiečių tautos apsisprendimas „nesiskaito“.

Europos šiaurėje

Geografiškai nacionalizmas pastaraisiais metais „dengia“ kone visą Senąjį Žemyną. Europos šiaurėje šią politinę nišą „valdo“ „Švedijos demokratai“, Danijos liaudies partija, partija „Suomiai“ bei Norvegijos progreso partija. Danijos liaudies partija veikiausiai logiškai nusipelno išskirtinio Rusijos žiniasklaidos dėmesio dėl jos lyderių promaskvietiškų pasisakymų, tarkime, tokių kaip už karinę politiką atsakingos Maries Krarup pareiškimas 2016-ųjų spalį, kad ES Danijai kelia didesnę grėsmę negu Rusija, kurį palaikė ir partijos vicepirmininkas Sørenas Jespersenas. Partijos lyderė Kristian Thulesen Dahl 2016-ųjų viduryje pasisakė už visišką sienos su Vokietija kontrolę. Liaudies partija 2015-ųjų vasarą vykusiuose rinkimuose laimėjo 21 proc. balsų ir pasirodė geriausiai savo istorijoje.

2016 metų rudenį Švedijoje kilo triukšmas, kai šios šalies žiniasklaida atskleidė „Švedijos demokratų“ atstovų bei su jais susijusių veikėjų paslaptingus milijoninius sandorius su žmonėmis, galimai susijusiais su V.Putinu. Dienraštis „Aftonbladet“ šiai temai paskyrė redakcinį straipsnį (2016 10 02), kuriame daroma išvada, jog tų ryšių veikiausiai buvo gerokai daugiau bei tampresnių nei įtarta. „Švedijos demokratai“ 2014-ųjų rinkimuose surinko 13 proc. ir buvo treti, daugiau nei dvigubai pagerinę ankstesnius rezultatus. 2015-aisiais „demokratai“ sukėlė nemažai triukšmo, kai Graikijos salose įkurtose pabėgėlių stovyklose platino lapelius, perspėjančius nevykti į Švediją.

Dešinioji populistinė Norvegijos progreso partija nuo 2005-ųjų aštuonis metus iš eilės buvo antra parlamente, nuo 2013-ųjų su konservatoriais pradėjo dirbti vyriausybėje. Partijos lyderė Sylvi Listhaug nuo 2015 metų užima atkurtą perkeltųjų asmenų ministro postą, ne be jos įtakos vyriausybė sugriežtino politinio prieglobsčio suteikimą pabėgėliams reglamentuojantį įstatymą. „Suomiai“ 2015-ųjų rinkimuose pelnė 18 proc. balsų ir yra antra pagal dydį partija parlamente. Pagrindiniai jų šūkiai – socialinės garantijos tik Suomijos piliečiams, įsileisti tik ekonominę naudą galinčius nešti pabėgėlius ir pan. Tiesa, kaip valdančiosios koalicijos dalyviai „Suomiai“ praranda populiarumą ir naujose apklausose gauna mažesnį negu 9 proc. palaikymą.

Vidurio Europoje

Čekijos kraštutinė kairioji Bohemijos ir Moravijos komunistų partija reikalauja Čekijos išstojimo iš ES bei NATO ir už glaudų bendradarbiavimą su V.Putino Rusija (apie čekų požiūrį į narystę ES minėta pirmame šio ciklo tekste). Paskutiniuose parlamento rinkimuose partija pelnė 15 proc. balsų ir užėmė trečią vietą. Be to, prezidentūroje įsikūręs Miloshas Zemanas, kažkada socialdemokratas, dabar eksploatuoja nacionalistinius šūkius ir pozicionuoja save dideliu Kremliaus draugu. Kad tie šūkiai dirba, nurodo reali galimybė M.Zemanui likti dar vienai kadencijai – per sausio 12-13 dienomis vykusį pirmą prezidento rinkimų turą M.Zemanas pelnė 38,58 proc., antrą vietą užėmęs buvęs Mokslų akademijos prezidentas proeuropietiškas Jiřís Drahošas surinko 26,59 proc.

Slovakijoje rinkimuose praėjusių metų gegužės 5-ąją valdantys socialdemokratai pasirodė taip prastai, kad ministrui pirmininkui Robertui Ficko teko dairytis valdančiosios koalicijos partnerių, jų rado vengrų koalicijos partijoje bei konservatyvioje Nacionalinėje partijoje, kuri, kaip ir nacionalistinė „Liaudies partija – mūsų Slovakija“, pelnė 8 proc. balsų. Beje, ir R.Fico rinkimų kampanijoje ne iš gero gyvenimo rėmėsi dešiniojo nacionalizmo šūkiais.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Vengrijoje „Jobbik“ yra viena sėkmingiausių dešiniųjų ekstremistinių Europos partijų, 2014 metų rinkimuose pelniusi 21 proc. balsų, o apklausose jos populiarumas svyruoja tarp 25 ir 28 proc. Partija kategoriškai reikalauja Vengrijos išstojimo iš ES, visiško pabėgėlių išgyvendinimo, mirties bausmės atstatymo ir pan. Ministro pirmininko Viktoro Orbáno vadovaujama „Fidesz“ sušvelninta forma atkartoja daugelį „Jobbik“ reikalavimų, o pats premjeras yra vienas didžiausių V.Putino advokatų Europoje. 2016-ųjų vasarą duotame interviu JAV televizijos kanalui „Fox News“ į ES bei NATO įeinančios Vengrijos premjeras pareiškė tiesiai šviesiai – be Rusijos vengrai ateities neturi.

Bulgarijos parlamente posėdžiauja 2017-ųjų rinkimuose 9 proc. balsų surinkusi prorusiška nacionalistinė partija „Ataka“, neslepianti ryšių su Maskva ir įtariama priklausomybe nuo Kremliaus pinigų.

Dera irgi pastebėti, kad režimo Rusijoje simpatikai yra ne vien dešinieji nacionalistai. Buvusio komiko Beppės Grillo vadovaujamas veikiau svyruojantis nei dešinysis „Penkių žvaigždžių“ judėjimas irgi renka populiarumo taškus iš italų baimių prieš užsieniečių antplūdį, apklausose jį remia iki 28 proc. respondentų. Kairiajame politikos flange yra Graikijos premjeras Aléxis Tsípras, skelbiantis, jog Maskva yra svarbi jo šalies sąjungininkė, Bulgarijos prezidentas Rumenas Radevas irgi agituoja už sankcijų atšaukimą Rusijai.

Apibendrinant, Vengrijos analitinis centras „Political Capital“ ištyręs 25 didžiausias kraštutines dešiniąsias Europos partijas konstatavo 14-os ryšius su Maskva. Be abejo, tikras kognityvinis disonansas, kai bet kokio separatizmo užuomazgas Rusijos Federacijos viduje slopinanti Maskva užtat jį „sėja“ Europoje.

Apie šias „logikas“ – netrukus paskutiniame šio ciklo tekste.

2018.01.15; 03:36

 

Rusijos prezidentą demaskuojančios publikacijos

Gruodžio 24-ąją Sergejus Lavrovas interviu Kipro laikraščiui „Simerini“ pareiškė tikįs, kad Europos Sąjunga (ES) liausis klausytis nuomonės negausios, bet agresyvios grupės „šalių-rusofobių“, esą Amerikos spaudimu ES priimtos sankcijos prieš Rusiją kenkia konstruktyviems dvišaliams ryšiams.

Rusijos užsienio reikalų ministras pagyrė Nikoziją kaip santykių normalizavimo iniciatorę (pasak žiniasklaidos, apie dialogo atstatymą per susitikimą Maskvoje spalį kalbėjosi prezidentas V.Putinas bei jo Kirpo kolega Nicosas Anastasiadesas). Primintina, kad paskutinį kartą ES sankcijas Maskvai dėl agresijos prieš Ukrainą pratęsė gruodžio 14-ąją.

Kaip tyčia, tą pačią dieną dienraštis „The Guardian“ informavo apie JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) lapkritį iš Kipro centrinio banko užprašytos informacijos apie 2017 metais likviduotą Kipro banką FBME (anksčiau – „Federal Bank of the Middle East“) dėl įtarimų pinigų plovimu. Pasak tyrėjų, tarp banko klientų buvo ir turtingi rusai su politiškai „jautriais“ ryšiais, tarkime, kuriems taikomoms ar gresia sankcijos dėl Kremliaus politikos kaimynių (Ukrainos, Gruzijos, Moldovos) atžvilgiu.

Dienraščio dispozicijoje atsidūrė 2014 metais sudaryta Kipro centrinio banko vidaus ataskaita, pasak kurios, maždaug pusę visų klientų sudarė rusai, tarp kurių V.Putino aplinkos atstovas Vladimiras Smirnovas bei partijos „Vieningoji Rusija“ funkcionierius Alkesandras Šiškinas.

Pasak „The Guardian“, FTB užklausimas sietas ir su specialiojo prokuroro Roberto Muellerio atliekamu tyrimu dėl kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais. Ir JAV finansų ministerija 2014-aisiais įvardijo šį banką kaip svarbią „pinigų plovyklos“ instituciją, apkaltinusi jį tarptautinio nusikalstamumo bei terorizmo finansavimu. Centrinis FBME biuras buvo įsikūręs Tanzanijoje, bet 90 proc. operacijų bankas vykdė per Kipro filialą.

Jau sausio 3 dieną JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais generolas Herbertas McMasteris interviu „Amerikos balsui“ pareiškė, jog Maskva kišosi į paskutinius rinkimus Prancūzijoje, referendumą dėl Katalonijos statuso Ispanijoje, mėgino provokuoti neramumus Juodkalnijoje, demonstruoja aktyvumą Meksikoje artėjant gegužę vyksiantiems parlamento rinkimams. Ir apibendrino, kad Kremliaus dievagojimusi neprisidėjus prie šių bei kitų konfliktų niekas nebetiki.

Rusijos valdantis elitas net veikia prieš savo šalies interesus (sankcijos prieš šią šalį vienos griežčiausių pasaulyje), kad tik pakenktų Amerikai bei jos sąjungininkėms Europoje. Sausio 8 dieną naujienų agentūra „Reuters“ citavo Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadovą Mikeą Pompeo, televizijos kanalo CBS eteryje pareiškusį, jog Maskva bei kai kurios kitos šalys jau mėgina veikti šį rudenį vyksiančius tarpinius rinkimus į Amerikos kongresą. Ir pridūrė, kad Maskva Vakarų demokratijos destabilizavimo kampaniją pradėjo seniai ir ją tęsia.

Tą, kas išdėstyta, galima laikyti gal ir kiek per išsamia įžanga situacijos, kuri šiaip jau konstatuota senokai. Suprantama, kad tarptautines sutartis laužanti bei kaimynių teritorinį suverenumą ignoruojanti Maskva graibstosi bet kokios galimybės, mėgindama ir destabilizuoti oponentus (jos nuomone) iš Laisvojo pasaulio, ir pralaužti izoliaciją. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) demokratijos bei žmogaus teisių biuras sausio pradžioje paskelbė tikrai nesiųsiąs stebėtojų į Rusijos aneksuotą Krymą per kovo 18-ąją (pusiasalio aneksijos metines) vyksiančius Rusijos prezidento rinkimus. Pernai ES, ESBO bei Europos tarybos parlamentinė asamblėja ignoravo Kryme surengtus rinkimus į Rusijos dūmą.

Šiaip konfrontacijos linija nesikeičia, pasak prancūzų analitikės Tatjanos Kastuevos-Jean, pagrindinis Kremliaus tikslas santykiuose su buvusiomis sovietinėmis respublikomis (tenka pasikartoti – šiame etape Ukraina, Gruzija, Moldova) išlieka tas pats – neleisti jų į NATO bei ES. Be abejo, primintina, kad tai šalys, dėl Maskvos politikos patyrusios teritorinių nuostolių. Po 2008 metų karo Abchaziją ir Pietų Osetiją Rusija pripažino nepriklausomomis valstybėmis, nors tarptautinė bendruomenė šiuos regionus laiko okupuotomis Gruzijos teritorijomis.

Beje, pasak „The Independent“, praėjusių metų liepą Kremliaus pajėgos Šiaurės Osetijoje vienašališkai perkėlė pasienį žymintį ženklą keliais šimtais metrų į okupuotos Gruzijos teritorijos pusę, ir tai ne pirmas toks precedentas. Šįkart „mini aneksija“ įvyko prieš Donaldo Trumpo ir V.Putino susitikimą Hamburge G-20 suvažiavimo metu. Apie Maskvos įvykdytą Krymo okupaciją bei aneksiją ir tebesitęsiantį kruviną konfliktą Ukrainos rytuose turbūt priminti neverta. Dėl Moldovos primintinas buvusio šios respublikos parlamentaro, Moldovos politologų asociacijos prezidento Oazu Nantojaus liudijimas, jog naudojantis rusų okupuota Padniestre Moldovoje būta tiesioginių bandymų inicijuoti projektus, panašiusį Kremliaus pradėtą (ir Ukrainoje įstrigusį) vadinamosios Novorusijos planą.

Tiesa, ir ES diplomatai pripažįsta, kad aneksuotame Kryme rinkimus kovo 18-ąją vis dėlto stebės kelios dešimtys Kremliui simpatizuojančių ekspertų bei parlamentų deputatų iš tokių ES narių kaip Austrija, Italija, Prancūzija, Čekija, Kipras bei kai kurių kitų. Siekiant bet kuria kaina skaldyti bei destabilizuoti Vakarus, kaip rodo praėjusių metų geopolitinės peripetijos, tinkamas ėjimas yra verbuoti tuose pačiuose Vakaruose sąjungininkus, ypač dėl išaugusių įtampų ir baimių tarp tų pačių vakariečių. Nėra beveik jokio pagrindo abejoti, kad Europos gyvenimą ir šiemet regimai veiks politinis populizmas, kurį maitina pabėgėlių antplūdžio į Senąjį Žemyną baimė, vis dar trapi ekonominė situacija, euroskepticizmas, na, ir banali ksenofobija.

Liūdnai pagarsėjęs Gerhardas Šrioderis. EPA – ELTA nuotr.

Taigi kas tie herojai, viešojoje erdvėje įvardijami kaip „suprantantys V. Putiną“? Jų reiškinys nenaujas – per pastaruosius 20 metų dešiniosios populistinės partijos augino savo įtaką ir dabar atstovaujamos 20-yje šalių, ES narių, parlamentų. Vienas ryškiausių „supratėjų“ buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis yra didelis V. Putino draugas, vadovauja rusų valstybinės korporacijos „Rosneft“ direktorių tarybai ir nuosekliai lobuoja Maskvos interesus. Be abejo, turi prognozuojamai neigiamą nuomonę Maskvai taikomų sankcijų dėl Krymo klausimu.

Gruodžio 16-ąją Europos dešinieji populistai surengė savo frakcijos Europos Parlamente (EP) „Nacijų bei laisvių Europa“ (tiesa, mažiausios EP) kongresą Čekijos sostinėje Prahoje, kuriame eilinį kartą pasisakė prieš imigraciją bei, jų vertinimu, neišvengiamą ES projekto žlugimą – kaip pareiškė Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marina Le Pen, Briuselis kelia grėsmę nacionalinėms valstybėms.

Nyderlandų Laisvės partijos lyderis Geertas Wildersas pagyrė Čekiją, Vengriją bei Lenkiją už atsisakymą priimti pabėgėlius (EK už tai joms iškėlė ieškinį Europos teisme). Japonų kilmės čekų nacionalistas, partijos „Laisvė bei tiesioginė demokratija“ lyderis pramonininkas Tomio Okamura kalbėjo apie musulmonų Europos kolonizacijos grėsmę. Beje, T. Okamuros „regimumas“ kongrese paaiškina, kodėl jo vieta pasirinkta Čekijos sostinė – po spalį įvykusių rinkimų šio pramonininko partija turi 22 iš 200 vietų parlamente.

Pasak EP užsakytos apklausos, trečdalis čekų neigiamai vertina šalies narystę ES, ir tai prasčiausias rodiklis tarp visų 27 Bendrijos šalių narių. Tiesa, vokiečių populistų flagmanės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AFD) atstovai kongrese nedalyvavo, galbūt dėl organizacinių bėdų – EP frakcijos „Nacijų bei laisvių Europa“ narys Marcusas Pretzellis su žmona Frauke Petry, buvusia viena AFD steigėjų bei lydere, praėjusių metų rugsėjį paliko partiją.

„Nacionalinio fronto“ lyderė gera žinia Europai pavadino faktą, kad Austrijoje valdančiąją koaliciją po praėjusį spalį įvykusių rinkimų suformavo konservatyvi Liaudies partija (OeVP) bei dešinieji populistai iš Laisvės partijos (FPO). Dešiniųjų populistų iškilimas Austrijoje – beveik išskirtinis reiškinys visoje ES. Nors koalicinės vyriausybės priesaikos ceremoniją sostinėje Vienoje lydėjo gatvės protestai, vis dėlto ypatingo rūpesčio dėl koalicijos sudėties austrai neišgyvena, taigi galima sakyti, jog prie kraštutinių nacionalistų jau priprato.

FPO atstovaujama nemažoje dalyje regioninių (žemių) parlamentų, jos atstovai du kartus, 1980 ir 2000 metais, dirbo federalinėje vyriausybėje, dar prieš metus ši partija pirmavo visuomenės nuomonės apklausose. Beje, ES šalys narės 2000-aisiais nesėkmingai mėgino taikyti sankcijas į kraštutinę dešinę kryptelėjusiai Austrijai.

Austrijos vicekancleris bei FPO lyderis Heinzas – Christianas Strachė atvirai deklaruoja savo nacionalizmą, giria Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimą iš ES ir skelbia toliau bendradarbiausiąs su „Nacionaliniu frontu“ EP frakcijoje.

H. Ch. Strachė lankėsi Maskvoje, kai jo vadovaujama partija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su V.Putino „Vieningąja Rusija“. Praėjusį rugsėjį būsimasis vicekancleris pareiškė, jog vertinant iš realistinės politikos Krymas yra Rusijos dalis, todėl sankcijos Maskvai galų gale bus atšauktos. Iškart po kraštutinių dešiniųjų sėkmės rinkimuose Austrijoje Rusijos dūmos tarptautinių santykių komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas juos įvertino kaip blaivesnio požiūrio į Rusiją pergale.

Austrijos premjero OeVP lyderio 31-čio Sebasatiano Kurzo laukia nelengvas uždavinys „ganyti“ koalicijos partnerius tokiu būdu, kad jų radikalizmo želmenėliai dar labiau nesuvešėtų. Kol kas pasiekta tiek, kad derybose dėl koalicijoje išsiderėta, jog referendumo dėl Austrijos išstojimo iš ES nebus. Vakarų europiečiams jau dabar nerimą kelia galimybė Vienai pritapti prie Vyšegrado ketvertuko Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos bei kartu lošti nacionalizmo korta. Bet kuriuo atveju viešojoje erdvėje beveik neabejojama, kad Austrija FPO įtakoje glaudins santykius su Maskva.

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Panašu, jog reikšmingos dalies ES šalių piliečiai laiko beveik normalia praktika, kai dešinieji nacionalistai bei populistai rinkimuose pelno daugumą kaip kad Lenkijoje ar Vengrijoje, yra atstovaujami nacionaliniuose parlamentuose, arba dirba vyriausybėse (Graikija, Slovakija, Čekija, Belgija, Bulgarija, Suomija). Dešinieji populistai svariai prisidėjo prie JK išstojimo iš ES, Prancūzijoje M. Le Pen sugebėjo prasiveržti į prezidento rinkimų antrą turą, rugsėjį AFD rinkimuose į Bundestagą sugebėjo pelnyti trečią vietą. Šie bei kiti faktai jau veikia ES politiką ir neabejotinai turės pasekmių ES projektui ateityje.

Be abejo, Europos kraštutiniai dešinieji (beje, ne tik) prie Maskvos linksta ne tik dėl ideologinių sumetimų, Rusijos prezidento asmeninės sugestijos, bet ir labai žemiškų argumentų. Apie tą savotišką vertybinį kokteilį – kitame V.Putino „supratėjų“ ciklo tekste.

(Bus daugiau)

2018.01.12; 06:20

2017-uosius vainikavo praėjusio amžiaus pabaigos paveldą narpliojusios institucijos darbo pabaiga. Institucijos neliko, tačiau „tema“, panašu, 21 amžiuje liks, bent Balkanuose – tikrai. Gruodžio pabaigoje Hagos istorinėje Riterių menėje oficialiai paskelbta apie Tarptautinio Hagos tribunolo nusikaltimams buvusioje Jugoslavijoje tirti darbo pabaigą.

Per beveik 25 metus (įstegtas 1993-aisiais) Tribunolas apklausė virš 4,5 tūkstančio liudininkų, iškėlė kaltinimus 161 asmeniui, 90 iš jų buvo nuteisti. Tarp nuteistųjų – genocidu apkaltinti buvęs Jugoslavijos ir Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius ir buvęs Serbijos viceprezidentas Vojislavas Seseljis, pirmasis Serbijos Respublikos prezidentas Radovanas Karadžićius bei serbų generolas Ratko Mladićius.

„Teisėtumas laimėjo. Misija įvykdyta.“ – taip apibendrino Tribunolo darbą jo pirmininkas Carmelas Agius, irgi dėkodamas už triūsą, Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius António Guterres paragino tarptautinę bendruomenę toliau traukti baudžiamojon atsakomybėn rimtus nusikaltimus padariusius asmenis.

Slobodanas Praljakas išgeria nuodus. The.Sun.co.uk nuotr.

Kad nusikaltimų buvusioje Jugoslavijoje tema dar kels politines ir žmogiškas aistras, nurodo Tribunolo darbo pabaigą vainikavusi drama. Paskutinė nagrinėta byla buvo kroatų generolui Slobodanui Praljakui, kurį už masines bosnių žudynes Bosnijoje ir Hercegovinoje praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Hagos tribunolas nuteisė 20 metų kalėti. Skelbiant nuosprendį generolas (beje, greta kitų profesijų kino režisierius ir rašytojas) pareiškė su juo kategoriškai nesutinkąs, čia pat teismo salėje išgėrė kalio cianido ir nugabentas į ligoninę mirė.

Savižudybė globaliems televizijos kanalams užtikrino reitinginį eterį, ypač simboliška, kaip į ją sureagavo Europos Sąjungos (ES) narės Kroatijos viešoji erdvė. Interneto leidinys „Jutarnji.hr“ solidarizavosi su tautiečiu, kuris 2006-aisiais iškeltą kaltinimą vertino kaip baisią neteisybę ir nutarė pašvęsti likusį gyvenimą gynybai. S.Praljako vertinimu, tiesa kruvinoje sumaištyje Jugoslavijoje, šiai byrant, negali būti vien juoda ar balta. Leisdamas knygas, skelbdamas dokumentus generolas mėgino jei ne paneigti, tai bent švelninti neigiamą Kroatijos vaidmenį Bosnijos ir Hercegovinos kare nurodydamas, kad Kroatijos gynybos taryba karo metu atiduodavo priešininkams miestus bei kaimus vidurio Bosnijoje.

S.Praljakas taip pat kėlė retorinį  klausimą, kodėl bosniai nuo karo bėgo į Kroatiją, o ne Serbiją. Neneigdamas karo nusikaltimų (primintina, tai „Jutarnji.hr“ interpretacija) šis žmogus klausė, koks civilių aukų skaičius priimtinas JAV karinėms pajėgoms kare Irake, arba, kiek grobimų atrodo priimtina po uragano „Katrina“ Naujajame Orleane ir kiek – kare Bosnijoje ir Hercegovinoje. Ir taip toliau.

Slobodanas Miloševičius. Wikipedia.org nuotr.

S.Praljakas atakavo teisėjus teze, kad žmogaus prigimtis sudėtinga ir prieštaringa, todėl karo buvusioje Jugoslavijoje kontekstas ne toks paprastas, kokį jį nori matyti Hagos tribunolas (taigi tarptautinė bendruomenė). Dabar jau žinoma – nesėkmingai. „Jutarnji.hr“ apibendrina kategoriškai – S.Praljakas nenorėjo ir negalėjo su tuo sustaikyti.

Šia fraze tikriausiai viskas ir pasakyta, jei mėginsime kalbėti apie tai, kaip Hagos tribunolą vertina patys kariavusieji. Steigimo momentu jis laikytas proveržiu tarptautinėje teisėje, vis dėlto ilgainiui daugelis vis dažniau atkreipė dėmesį į labai ilgą procesų trukmę, jų biurokratizavimą ir neretai politizavimą. Kai kuriuos nuosprendžius sudarė tūkstančiai puslapių, juos skelbiant reikėjo kvalifikuoto vertimo, o Tribunolas ypač paskutiniais veiklos metais skundėsi kvalifikuotų darbuotojų trūkumu. Vis dėlto tiesa ir tai, kad jis tyrė ypatingo sudėtingumo nusikaltimus, kurie buvo daromi ilgą laiką įvairiose vietose. Kadangi įsteigtas karo įkarštyje, Tribunolas susidūrė su rimtomis problemomis rinkdamas įrodymus bei identifikuodamas liudytojus. Pagrindiniu Hagos tribumolo nuopelnu tyrimų procesų vadovai laiko tarptautinių standartų laikymąsi, nusikaltimų detalų dokumentavimą bei gynybos kaltinamiesiems užtikrinimą.

Vis dėlto ir iš to, kas čia išdėstyta, galima numanyti, kad Balkanuose daugelis nuteistųjų tebelaikomi herojais. Neretai nutikdavo, kad prieš nuosprendžio skelbimą Hagoje kaltinamojo pusę atvirai palaikė jo šalies politinė vadovybė, patys nuosprendžiai būdavo įvardijami „nusikalstamais“ ar „gėdingu antausiu“ visai nacijai. Dalis karinių nusikaltėlių turėjo galimybę grįžti į politiką ar dėstyti aukštosiose mokyklose, dalina interviu, kuriuose neigia nusikaltimų faktus, užsipuola liudininkus, publikuoja knygas pavadinimais „Aš gyniau teisybę“ ar „Liudijimas“, kaip kad serbų nacionalistė Biljana Plavšić, karo buvusioje Jugoslavijoje metu skelbusi apie Balkanuose gyvenančių tautų biologinį nesutaikomumą. Dabar ji sako pageidaujanti, kad jos antkapį puoštų epitafija „Čia ilsisi teisuolė“.

Tokiame kontekste, be abejo, sunkiai įsivaizduojamos diskusijos apie tai, kaip užkirsti kelią naujų žudynių galimybei. Kaip radijui „Svoboda“ yra nurodęs Sarajevo universiteto filosofijos fakulteto profesorius Husniaya Kamberovichius (201712 21), esame liudininkai informacinio karo, už kurio stovi politiniai elitai. Kadangi patys iškilo per praėjusio amžiaus Balkanų karus, Hagos tribunolo nuosprendžiai grasina jų legitimumui. Net susidaro įspūdis, kad nemaža dalis Balkanų šalių valdančiųjų ne prieš pakartoti kruvinus nacionalistinius projektus, ypač turint „dėkingą“ tarptautinį konktekstą, kai nacionalizmas išgyvena emancipaciją Europoje ir pasaulyje. Be to, ir didžioji dalis visuomenės dar nesupranto, kad nusikaltimų pripažinimas yra bene svarbiausia galimybės grįžti prie normalaus gyvenimo sąlyga.

Be abejo, netrūksta ir politinio manipuliavimo tarptautinius mastu. Tarkime, Maskva visada buvo viena didžiausių Hagos tribunolo kritikių, nes daugumą jo nuteistųjų sudaro serbai. Kaip „Svoboda“ (201712 21) yra nurodęs Tarptautinio Hagos tribunolo prokuroro patarėjas 1998-2007 metais patarėjas Antonas Nikiforovas, nuolat kartojanti mantrą apie antiserbišką Tribunolą Rusija nesutiko bendradarbiauti, nors labai norėta pasitelkti jos ekspertus. Aišku, Maskva „nepastebėjo“ fakto, kad Serbija visuose konfliktuose buvo gerokai stipresnė už Kroatiją ar Bosniją jau vien dėl to, kad disponavo visa buvusios Jugoslavijos armijos technika. Niekas kitas nevykdė tokių nusikaltimų kaip serbų organizuota Kroatijos miesto Vukovaro apsiaustis ar žudynės Bosnijos Serebrenicoje, kai R.Mladičiaus vadovaujama Serbų respublikos armija nužudė nuo 7 800 iki 8000 bosnių paauglių ir vyrų. Šios žudynės laikomos didžiausiomis masinėmis žudynėmis Europoje po Antrojo pasaulinio karo. 

Ratko Mladićius. AFP/Scanpix nuotr.

Ir pati Serbija visą Tribunolo veikimo laiką nuosekliai siekė diskredituoti jo veiklą – per liudininkų, dokumentų slėpimą, atsisakymą išduoti įtariamuosius (R.Karadžičius ir R.Mladičius globojami valstybės bei armijos slapstėsi Serbijoje virš 10 metų). Serbijos Helsinkio žmogaus teisių komitetui vadovaujančios Sonja Biserko vertinimu, tai glumina (nuosaikiai tariant), nes ir patys serbai tame kare buvo tapę Belgrado politikos įkaitais, nes viena karo pasekmių, siekiant sukurti etniškai „gryną“ valstybę, buvo gausybė pabėgėlių, daugelis kurių buvo serbai.

Kai kada atrodo, jog be painiavos Balkanuose apskritai nieko neliko po kruvinos praėjusio šimtmečio pabaigos. Tarkime, religijos faktorius. Tradicija tokia, kad buvusioje Jugoslavijoje serbas būtinai buvo stačiatikis, kroatas – katalikas, bosnis – musulmonas. 2011-ųjų gyventojų surašyme 94 proc. Serbijos piliečių sakė esantys tikintys, 84 proc. įsivardijo stačiatikiais. Pagal analogišką surašymą Bosnijoje 96 proc. įvardijo save musulmonais. Pasak Belgrado universiteto profesoriaus Milano Vukomanovićiaus („Svoboda“, 2013 05 05), etninė mobilizacija praėjusio amžiaus pabaigoje buvusioje Jugoslavijoje „gulė“ ant religinio, konfesinio bei etninės priklausomybės pagrindo, bažnytinės institucijos ir dabar veikia kultūrinį, politinį bei visuomeninį gyvenimą.

Serbijoje stebima stačiatikybės politizavimo tendencija, kai stiprėja visuomeninių judėjimų, partijų (labai dažnai nacionalistinių) ryšiai su bažnyčia. Religijos politizacija grasina europietiškoms vertybėms, tokioms kaip demokratija, pilietinė visuomenė, religinė tolerancija bei pagarba žmogaus teisėms.

Tokiame kontekste irgi nekeista, kad teisiniams klausimams jautrių valstybių atstovai ypač garsiai kelia klausimus dėl Hagos tribunolo paveldo. Izraelio leidinyje NRG advokatė Nitsana Darshan-Laitner prieš daugiau nei pustrečių metų (2015 04 15) priminė, kad JAV yra priėmusi įstatymą „The Hague Invasion Act“, kuris draudžia bet kokios informacijos teikimą Hagos tribunolui bei numato Amerikos įsikišimo teisinius mechanizmus, jei jos piliečiai Tribunolo parėdymu būtų sulaikyti. Pasak advokatės, tą lemia nepasitikėjimas bei įtarimas, kad Tribunolas gali virsti politinio manipuliavimo instrumentu, jo sprendimus kai kada galima interpretuoti kaip atitinkančius vienos ar kitos valstybės politinę konjunktūrą. Be to, tebėra skaudžiai atviri klausimai – ką laikyti kariniais nusikaltimais bei nusikaltimais prieš žmogiškumą? Ar laikytina kariniu nusikaltimu ataka prieš karinių veiksmų zonoje esantį civilinį objektą? Ir taip toliau.

Taigi Hagos tribunolas kaip nestokojanti divrasmybės metafora veikiausiai egzistuos, kol kelių kartų atmintyje bus gyvos 20 amžiaus pabaigos tragedijos. Gali būti, su Tribunolu susiję lūkesčiai nuo pat pradžių buvo pernelyg dideli, jis objektyviai negalėjo būti atsietas nuo painių 21 amžiaus pradžios politinių procesų (kai dėl sprendimų nepavyksta susitarti ir JT Saugumo Taryboje), be to, buvo labai brangus ir labai ilgas.

Vis dėlto yra ir pozityvių signalų – Tribunolas įrodė, kad teisingumas anksčiau ar vėliau prisikasa prie nusikaltimus padariusių net aukščiausias pareigas užėmusių piliečių. Kaip nurodė S.Biserko, Tribunolo paveldas – ne vien nuosprendžiai, bet ir galybė kvalifikuotiems teisininkams abejonių nekeliančių įrodymų, kuriuos pavyko sukaupti vienoje vietoje. Visa ši medžiaga jei ne dabar, tai ateityje padės suprasti, kas dėjosi byrančioje Jugoslavijoje bei išvengti interpretavimo manipuliacijų.

Tiesa, tam gali neužtekti ir viso 21 amžiaus, o juk jau esame liudininkai humanitarinės katastrofos Sirijoje, kuriai ištirti irgi reiks kažkokios tarptautinės teisinės struktūros…

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Prieš pat Kalėdas viešojoje erdvėje šmėkštelėjo žinutė, kad Nyderlandai patenkino buvusio Gruzijos prezidento ir Ukrainos „Naujųjų jėgų judėjimo“ („Ruchnovychsil“) lyderio Mikheilo Saakashvillio prašymą išduoti jam vizą, pastarasis prašymą motyvavo siekiu išlaikyti ryšį su šeima – jo žmona Sandra Roelofs yra Nyderlandų pilietė.

Maištingasis gruzinas pastarosiomis savaitėmis ir šiaip įtampų nestokojančiai Ukrainos vidaus politikai nuolat žeria papildomų „siužetų“, tarp kurių ir trumpa laipiojimo stogais sesija. Irgi politinis „pijaras“, beje, viešojoje erdvėje komentuotas visu rimtumu – Gruzijos televizijai „Rustavi 2“ gruodžio 17-ąją politikas paaiškino, kad gruodžio 5-osios rytą teisėsaugininkai apie 45 minutes laužė duris Kijevo buto, kuriame jis buvo, o visi mobiliojo ryšio signalai tuo metu buvo dirbtinai užslopinti. Todėl jis užsikraustęs ant daugiabučio stogo prisiskambinti bendraminčiams negalėjo ir taip išološęs maždaug porą valandų, per kurias, pasak M.Saakashvillio, žmonės buvo informuoti, ir kieme susirinko būrys jo šalininkų bei didžiausių Ukrainos televizijos kompanijų reporteriai.

Publikai susirinkus, politikas ant to paties stogo leido uždėti jam antrankius, bet su pareigūnais nusileidęs atgal į butą pareikalavo dušo, kuriame užtruko, paskui po susistumdymo jam vėl uždėti antrankiai. Į belangę politikas gabentas ne be „įtampų“, daboklėje spėjo paskelbti neterminuotą bado streiką, tačiau greitai iš jos buvo išlaisvintas, kai Kijevo Pečersko teismas atsisakė tenkinti prokuratūros prašymą skirti politikui namų areštą dėl kaltinimo pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso 256 straipsnio 2-ą dalį (bendrininkavimas nusikalstamos grupuotės nariams bei jų nusikalstamos veiklos slėpimas).

Prieš šiuos „trilerius“, gruodžio 5-ąją, Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka spaudos konferencijoje nurodė, kad buvusio Gruzijos prezidento veiklą finansuoja į Rusiją pasitraukęs irgi į Rusiją pabėgusio buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus bendražygis verslo oligarchas Sergejus Kurčenko. 

Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Štai tokie visais atžvilgiais nenuobodūs „politikavimai“, dėl kurių (ir netik jų), panašu, laukia ilgi teisminiai procesai. Ukrainos generalinė prokuratūra jau nežinia kiek kartų kvietė maištingą politiką atvykti į apklausą. Kai kuriais atvejais jis nuėjo – tarkime, gruodžio 18-ąją, bet parodymus duoti atsisakė pareiškęs, kad jo baudžiamoji byla turi būti perduota Ukrainos saugumo tarnybai. Paskutinis kvietimas atvykti buvo gruodžio 26 dieną, ir politiko advokatas Pavelas Bogomazovas iš pradžių suteikė vilties, kad M.Saakashvillis planuoja vykti. Dabar jau žinoma, kad ir ši apklausa neįvyko, mat, pasak kito advokato Ruslano Černoluckio, jo ginamasis gavo šaukimą ir apklausai, ir mėginių išgavimui ekspertizei, o dviejų šių veiksmų atlikimas vienu metu yra neteisėtas.

Oficialusis Kijevas skaudžiai moka už netoliaregišką sprendimą liepą panaikinti tuo metu į užsienį išvykusiam buvusiam Gruzijos prezidentui bei Ukrainos Odesos srities gubernatoriui pilietybę. Po to, kai rugsėjo viduryje savo rėmėjų jis buvo tiesiog įneštas „atgal“ į Ukrainos teritoriją, istorijoms „aplink M.Saakaschvillį“ galo nematyti. Be čia išvardytų ir ne tik šių „pastiprinimų“ istorija veikiausiai jau būtų išsisėmusi.

Jau po Nyderlandų sprendimo M.Saakashvillis televizijoje „News One“ pareiškė, kad yra gavęs pilietybės pasiūlymų iš kelių Europos valstybių, bent jau jų pagrindinių politikų, turi darbo pasiūlymą JAV, taigi galįs išvykti bet kada ir bet kur, tačiau gins savo teises Ukrainoje. Taip pat skelbia veiksiąs ramiai, be provokacijų, ir tai skamba kiek anekdotiškai. Pasak politiko, oficialusis Kijevas nori uždaryti jį į namų areštą, kad parengtų pagrindus jo ekstradicijai į Gruziją. Rugsėjo pradžioje Ukraina ne pirmą kartą gavo Tbilisio užklausimą dėl M.Saakashvillio paieškos, suėmimo bei ekstradicijos, generalinei prokuratūrai pavesta atlikti ekstradicijos prašymo analizę.

Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis jėga bando sugrįžti į Ukrainą. EPA – ELTA nuotr.

2014 ir 2015 metais Kijevas prašymus dėl buvusio Gruzijos prezidento ekstradicijos atmetė. Gruodžio 21 dienos ieškiniu Kijevo apygardos teismui (atsakovė – Ukrainos teisingumo ministerija) M.Saakasvillis reikalauja pripažinti ekstradicijos prašymo patikrą neteisėta.

Po pasilaipiojimo stogais politikas parašė privatų laišką Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai, kuriame siūlė kartu ieškoti konflikto sprendimo kelių, bet kai Prezidento administracija laišką paskelbė, gruodžio 20-ąją savo „Facebooko“ paskyroje jau viešai ragino Ukrainos prezidentą atsistatydinti kaip nesugebantį keisti situacijos šalyje į gerąją pusę. Politikas taip pat apkaltino Prezidento administraciją provokacija, ant kurios jis „papuolęs“, kai gruodžio 17-ąją surengto mitingo metu su rėmėjais mėgino šturmuoti Oktiabrsko rūmus Kijeve, bet gavo teisėsaugininkų atkirtį. Tada nukentėjo 32 pareigūnai, į medikus kreipėsi ir pora civilių.

M.Saakashvilio demaršus jau komentuoja Kijeve akredituoti Vakarų diplomatai, per metinę spaudos konferenciją dėl „po aikštes bėgiojančio ir sumaištį keliančio gruzinų politiko“ užuojautą ukrainiečių tautai veidmainiškai skelbė Rusijos prezidentas. Taip, politikas jau neabejotina tarptautinė žvaigždė – pavardė Mikheil Saakashvilli „Google“ paieškos sistemoje renka 1 470 000 nuorodų. Vis dėlto žurnalo „Korrespondent“ sudarytame 2017-ųjų įtakingiausių ukrainiečių šimtuke maištingojo gruzino nėra.

Galima būtų atsidusti – tas intermedijų serialas kažkada juk baigsis. Bet yra ir neintermedinė pusė. Gruodžio 18-ąją buvęs Gruzijos pasiuntinybės Kijeve spaudos atstovas Bacho Korchilava savo „Facebooko“ puslapyje informavo, kad per Ukrainos rytų separatistų artilerijos ataką prie Svetlogorsko buvo sužeisti ar kontūzyti 8 „Gruzinų legiono“ kovotojai (vėliau patikslinta – nukentėjo 6 gruzinai ir 2 ukrainiečiai). „Legioną“ sudaro nepamainomo vado Mamukos Mamulashvilio vadovaujami 150 karių (anksčiau tarnavusių Gruzijos armijoje ir iš jos pasitraukusių arba atleistų), kurie nuo 2014-ųjų pradžios paraginti M.Saakasvilio nutarė padėti ukrainiečiams kautis su Rusijos samdiniais Ukrainos rytuose. Taip gruzinai atsidėkoja ukrainiečių tautai už solidarumą 2008-aisiais, kai Rusija okupavo dalį Gruzijos teritorijos.

Artilerijos ataka prieš „Gruzinų legiono“ savanorius sutapo su M.Saakshvillio rėmėjų suaktyvėjimu Kijeve ir paskatino visokius spėliojimus tarp politikų ir ekspertų benduomenėje. Sąmokslo teorijas dar pakurstė gruzinų naujienų agentūra „Timer“, kuriai vienas „Gruzinų legiono“ karys anonimiškumo pagrindais išsakė kovotojų įtarimą, jog atakavusieji tiksliai žinojo jų koordinates. „Legiono“ vadas M.Mamulashvilis atsisakė pativirtinti arba paneigti šią informaciją.

Michailas Saakašvilis grįžta į Ukrainą. Bet ar dėl to Ukrainai – geriau? EPA – ELTA nuotr.

2016-ųjų gegužę po atitinkamų sutarčių sudarymo legionas tapo motorizuoto pėstininkų bataliono „Kijevo Rusia“ padaliniu, vis dėlto Gruzijos valdžios požiūris į Ukrainos pusėje kariaujančius tautiečius nevienaprasmis – šios šalies gynybos bei vidaus reikalų ministerijos net yra paskelbusios oficialius perspėjimus dėl Gruzijos piliečių dalyvavimo koviniuose veiksmuose užsienio šalių teritorijose. Tiesa, „legionieriai“ perspėjimo nepažeidžia, nes jis liečia kariaujančius tokių grupuočių kaip „Islamo valstybė“ pusėje, o jie juk kaunasi prieš neteisėtas rusų separatistų karines struktūras. Vis dėlto į „legionierius“ su tam tikru nerimu dairomasi, mat  Tbilisyje daugelis politikų mano, jog jie visiškai pavaldūs M.Saakashvilliui. Buvęs Gruzijos prezidentas asmeniškai gerai pažįsta „legionierių“ vadą bei daugelį kovotojų, daug kartų pas juos lankėsi ir net likdavo nakvoti.

Kai situaciją aplink „Legioną“ komentuoja Gruzijos pasiuntinys Ukrainoje Gela Dumbadzė – tai yra tikras nerimo Tbilisyje ženklas, pasak radijo „Svoboda“ korespondento Georgijaus Kobaladzės (12 20), premjero Giorgiaus Kvirikashvilio vyriausybėje supranta su „Legionu“ susijusias politines rizikas. M.Saakashvillis ir jo vadovaujamas opozicinis „Vieningas nacionalinis judėjimas“ (VNJ) neslepia planų stiprinti spaudimą dabartinei šalies valdžiai, taip pat buvusio Gruzijos prezidento ekstradicijos į tėvynę atveju. Partija gruodžio 9-ąją paskelbė apie parašų rinkimą po reikalavimu Ukrainos bei Gruzijos valdžioms nutraukti M.Saakasvillio politinį persekiojimą, priešingu atveju pagrasino masiniais protestais. Deja, ima veikti „Real politic“ versija, nors vienas VNJ lyderių Nugzaras Ciklauri primena, kad Donbase Ukrainos pusėje kovojantys gruzinai neturi jokių politinių tikslų ir stiprina Ukrainos-Gruzijos sąjungą prieš bendrą priešą.

saakasvislis_veliava
Gruzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Primintina, kad prieš M.Saakashvillį tėvynėje iškeltos 4 baudžiamosios bylos, kita vertus, jis žinomas kaip vienas aršiausių Kremliaus priešininkų ir tuo pat metu vadovauja opozicijai Kiieve. Interviu „Svoboda“ (12 20) gruzinų politologas Tornikė Sharashenidzė sakė laikąs tikėtina versija, kad ataka prieš „Gruzinų legioną“ neatsitiktinai sutapo su M.Saakashvillio vadovaujamomis protesto akcijomis Kijeve – Maskvos netenkina gruzinų politiko įtakos stiprėjimas, o „Legioną“ Kremlius vertina kaip jo „galios instrumentą“. Taigi atakavusi gruzinų savanorius Ukrainoje Maskva parodė savo nepasitenkinimą įvykių raida Kijeve. Kita vertus, aplinkybėms pasisukus taip, kad legionieriai patrauktų į Kijevą, politiškai tai labai susilpnintų M.Saakashvillį – jie vis dėlto Gruzijos, o ne Ukrainos piliečiai.

Žodžiu, iš kurios pusės bežiūrėsi – beveik visur sumaištis. Tai ypač apmaudu, nes M.Saakasvillis, kurį norisi prisiminti kaip talentingą reformatorių, šį savo politinį paveldą barsto pavydėtinai energingai.

2017.12.30; 06:00

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gruodžio 14-ąją „Rothschild&Cie“ vykdantysis direktorius ir valdybos pirmininkas Giovannis Salvettis po daugiau nei trejų metų pastangų interviu dienraščiui „Ukrainskaya pravda“ pripažino, jog potencialūs pirkėjai atsisakė pirkti korporaciją „Roshen“. 

Primintina, kad sutartis su šia investicine bendrove dėl dalyvavimo parduodant Ukrainos prezidento Petro Porošenkos korporacijos akcijas pasirašyta 2014-ųjų rugpjūtį. Pasak G.Salvečio, „Rothschild&Cie“ susisiekė su visais pagrindiniais šio verslo sektoriaus atstovais pasaulyje, nes tik globalūs žaidėjai gali įpirkti kompaniją, kurios rinkos kaina siekia kelis milijardus dolerių.

Deja, Ukrainos ir Rusijos konflikto sąlygomis situacija išlieka pernelyg neapibrėžta, ir visi pašnekovai mandagiai atsisakė ketinimų įsigyti kompaniją, kurią įprastomis aplinkybėmis parduoti nekiltų problemų.

Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko ir Prancūzijos Prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.

Praėjusių metų gruodžio 13-ąją Maskvos Basmano rajono teismas eilinį kartą pratęsė „Roshen“ Lipecko konditerijos fabriko turto areštą dėl neva nesumokėtų 180 milijonų rublių pridėtinės vertės mokesčio į Rusijos biudžetą. Kadangi gamyba nebevyko, jau šių metų birželio 20-ąją korporacija baigė fabriko konservacijos procesą, prieš tai, 2016-ųjų spalio 28 dieną, „Rochen“ prezidentas Viačeslavas Moskalevskis viešai pripažino, kad fabriką trukdo parduoti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, ryšium su tuo išreiškęs nusistebėjimą, kad tokio rango politinei figūrai staiga parūpo Rusijos mastu nedidelis verslo subjektas. Ir priminė, kad rusų specialiosios tarnybos šiaip jau galėjo informuoti valstybės lyderį, kad Ukrainos prezidentas nebėra vienas Lipecko fabriko savininkų, mat savo akcijų dalį dar tų metų sausį perdavė nepriklausomiems patikėtiniams.

V.Moskalevskis pasisakė po V.Putino pareiškimo, esą Lipecko fabrikas turi problemų su mokesčiais ir jam taikomi teisminiai apribojimai, bet įmonė dirba, gauna pelną ir gali juo disponuoti kaip tinkama. Dar vienas demagogijos faktelis, nes tikrovė jau tada buvo tokia, kad uždarius fabriką darbo buvo netekę 1100 Rusijos piliečių, visi su jos veikla susiję dividendai pervesti į labdaros projektus bei gamybą Ukrainoje. Lipecko fabrikas tapo įkaitu su žinomais politiniais įvykiais susijusių aplinkybių.

XXX

Tikrai ne vienintelis „geopolitinio verslo“ Rusijoje fragmentas, dar išraiškingesnė yra tebesiklostanti Vokietijos koncerno„Siemens“ istorija. Gruodžio 14-ąją Maskvos arbitražinis teismas eilinį (trečią) kartą nepatenkino koncerno ieškinio pripažinti negaliojančia „Siemens“ sutartį su Rusijos akcine bendrove „Technopromeksport“ bei savo dukterine įmone „Rostech“ dėl dujinių turbinų patiekimo į Rusiją ir jau pristatytų arešto. Teismo posėdžiai ne kartą atidėti išsigalvotais pretekstais (pavyzdžiui, kad netinkamai užpildyti dokumentai; „Siemens“ juos „ištaisius“, ieškinys vis tiek į jokią pusę nejudėjo).

Istorija prasidėjo pernai liepos pradžioje, kai naujienų agnetūra „Reuters“ išsiaiškino, kad šiluminės elektrinės Tamanėje statybos (iš tiesų ji kontrakto pasirašymo momentu 2015 metais nevyko) pretekstu pasirašiusi sutartį su „Siemens“ dėl 4 dujinių turbinų įsigijimo, „Technopromeksport“ jas nugabeno ne į Kranodaro kraštą, bet Krymą, kuriam Europos Sąjunga (ES) dėl Rusijos įvykdytos aneksijos taiko sankcijas. Pasak „Reuters“, pora turbinų pastebėtos liepos 13-ąją Feodosijoje prisišvartavusiame laive. Prieš tai siekiant nuslėpti jų gamybos kilmę turbinos rekonstruotos bendroje su „Siemens“ įmonėje „Interavtomatika“ (po ko vokiečiai iš bendros įmonės pasitraukė).

Išaiškėjus šiam faktui, ES rugpjūčio 4-ąją įvedė papildomas sankcijas Rusijos energetikos viceministrui Andrejui Čerezovui, šios ministerijos departamento vadovui Jevgenijui Grabčakui bei „Technopromeksport“ direktoriui Sergejui Toporui-Gilkai.

„Siemens“ savo ruožtu atsisakė dalyvauti turbinų montavime, vykdyti jų techninį aptarnavimą bei nutraukė generuojančių įrenginių tiekimą visoms valstybės kontroliuojamoms Rusijos įmonėms (kitokių šioje šalyje yra?).

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Gruodžio 5-ąją vykusiame eiliniame teismo posėdyje „Siemens“ atstovas Michailas Ivanovas atvirai apkaltino rusus apgaule, nes „Technopromeksport“ kelis kartus raštiškai patikino vokiečius, kad turbinos Kryme neatsidurs. Vokietijos koncernas Rusijos teismuose bergždžiai siekia turbinų arešto ir bejėgiškai stebi, kaip jos jau montuojamos Sevastopolyje bei Feodosijoje. Negana to, „Technopromeksport“ praėjusių metų spalio 16-ąją iškėlė „Siemens“ kontrieškinį dėl esą kėsinimosi į Rusijos nacionalinį suverenumą, kurio, tiesa, Rusijos teismas irgi kol kas netenkino, bet tai jau skamba kaip pasityčiojimas.

Vokietijos vyriausybė perspėjo Maskvą, kad „Siemens“ turbinų sumontavimas Kryme gali vėl sukomplikuoti abiejų valstybių santykius – ir kas iš to? Rusams manipuliacijos – įprasta praktika, Rusijos valstybinės kompanijos ir organizacijos bei Krymo įmonės apgaule (pateikusios melagingą informaciją arba per trečius asmenis) apeidamos sankcijas įsigijo „Microsoft“ programinės įrangos už daugiau nei milijoną dolerių. Tarp sukčiavusiųjų – kompanija „Almaz-Antej“, gynybos ministerijos kurortas „Krym“, Kryme veikianti laivų statykla „More“. Ir istorija su Vokietijos koncernu veikiausiai tempsis kone iki begalybės. Stebina nebent godumo mastai eiti į sandorius, kurių „eigą“galima be ypatingų pastangų nuspėti iš anksto.

„Siemens“ vis tiek bus priverstas subręsti apsisprendimui galutinai palikti Rusiją, nors buvo labai suinteresuotas šioje šalyje uždirbamu pelnu ir iš pradžių kategoriškai pasisakė prieš sankcijas Maskvai dėl Krymo. Primintina, kad koncerno generalinis direktorius Joe Kaeseris iškart po pusiasalio aneksijos buvo susitikęs su Rusijos prezidentu V.Putinu, Kremliuje šis faktas interpretuotas kaip atvira parama ryšiams su dabartiniu Rusijos režimu.

„Nieko asmeniško, vien verslas“ kontekste „Siemens“ suinteresuotumas suprantamas: juk patogu kuo ilgiau uždirbti ne konkurencijos sąlygomis, bet naudojantis „reikalingų ryšių“ galimybėmis. Deja, paaiškėjo, kad „lengvų pinigų“ pelnymo trukmė buvo gerokai trumpesnė negu tikėjosi vokiečiai. Istorija su turbinomis Kryme jų iliuzijas sugriovė akimirksniu, tarsi kortų namelį.

Tokia jau to „geopolitinio verslo“ prigimtis – įsipareigojimas civilizuoto pasaulio įstatymams, korporacinei etikai, reputacijai nėra svarbiausi sėkmės faktoriai. Vakarų korporacijoms čia paminėtos (ir ne tik) istorijos galėtų būti dar viena pamoka, kad dabartinė Rusija vis dar toksiška erdvė civilizuotam verslui, „lengvi pinigai“ gali lemti ne tik reputacinius praradimus, bet net ir baigtis kriminalinėmis bylomis.

Strateginėje perspektyvoje – vien praradimai.

2017.12.22; 05:32

Arūnas Spraunius

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Publikacija „Europos „minkštoji galia“ laimi „Rytų partnerystės“ metodu“ (https://slaptai.lt/arunas-spraunius-europos-minkstoji-galia-laimi-rytu-partnerystes-metodu/) baigta konstatavimu, kad ištrūkusių iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ ir geopolitinį svorį įgijusių Baltijos šalių politikai (be abejo, ir Lietuvos) turi būti ypač atsakingi visų šešių „Rytų partnerystės“ programos narių atvilgiu.

Programoje dalyvauja labai skirtingos šalys – trys turi Asociacijos sutartį su ES, dvi įeina į Rusijos vadovaujamas Eurazijos ekonominę sąjungą bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Dvi šalys naujausioje istorijoje yra patyrusios Rusijos agresiją, teritorinių konfliktų židinių čia iš viso 6 (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija, Kalnų Karabachas).

Per beveik porą savaičių taip ir nesulaukus atsakymų įklausimus šia tema iš europarlamentarų Petro Auštrevičiaus ir Laimos Andrikienės, tenka konstatuoti – ką gi, galima dirbti su tuo, kas yra. Taigi, iš eilės: „budinčiais“ pareiškimais „Rytų partnerystės“ susitikimo Briuselyje kuluaruose pasižymėjo Baltijos šalių politikai. Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius pareiškė suprantąs posovietinės erdvės draugus, pageidaujančius Europos Sąjungos (ES) narystės konkrečios perspektyvos, deja, tam niekas nepasirengęs nei Bendrijoje (ES nėra vienybės šiuo klausimu), nei tarp rytų partnerių. ES šį pusmetį pirmininkaujančios Estijos premjeras Jüris Ratasas „Rytų partnerystę“ įvardijo prioritetine Europai, Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius ją pavadino sėkmės istorija ir nurodė, jog svarbu toliau padėti partneriams įgyvendinti reformas ir ragino pripažinti dalies jų europinį pasirinkimą. Būtent.

Vis dėlto tai subtili tema. Ir ES atstovybės vadovas Kijeve Huguesas Mingarellis yra konstatavęs, kad „Rytų parnerytės“ narės labai skirtingos, taigi Bendrijos santykiai su jomis skiriasi. Tarkime, Ukrainą ponas H. Mingarellis įvardija neabejotinu pastarųjų 3-4 metų „Parnerystės“ proceso varikliu. Primintina, kad Kijevo aktyvumo rezulatatas yra Lietuvos politiko Andriaus Kubiliaus inicijuotas vadinamasis „Marshallo planas Ukrainai“, numatantis po 5 milijardus eurų metinių investicijų į jos ekonomiką 2018-2020 m. Kijevo euroatlantinis vektorius abejonių nekelia. 

Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC

Šiemet pirmą kartą į susitikimą pakviestas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka vietoj savęs pasiuntė užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makeių. Primintina, kad kaip tik „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse baltarusių saugumas sulaikė ukrainiečių žurnalistą Pavlą Šaroiko ir pramoninką Aleksandrą Skibą bei išsiuntė vieną Ukrainos diplomatą. Komentuodamas šią nemalonią situaciją buvęs Ukrainos pasiuntinys Baltarusijoje Romanas Bessmertnas pastebėjo, kad visa tai organizavo Kremlius, taip siųsdamas A. Lukašenkai draudimo vykti į Briuselį ženklą. Maskva pavydžiai stebi „Rytų partnerystės“ raidą ir neleidžia Minskui „savivalės“, todėl prie Baltarusijos prezidento ir „pristatytas“ V. Makeius, kuris sovietiniais metais dirbo Odesos apskrities KGB. Bet kuriuo atveju iš Minsko sklinda „laviravimo“ retorika, Baltarusijos užsienio reikalų ministras jau po susitikimo Briuselyje pareiškė, kad jo šaliai prioritetas yra narystė Maskvos kuruojamoje Eurazijos ekonominėje sąjungoje ir tik paskui – ES.

R. Bessmertno teigimu, Maskva mėgina bent jau „kontroliuoti“ buvusių sovietinių respublikų suartėjimą su Vakarais. Jei A.Lukšenkai daromas spaudimas, Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui „leidžiama“ vykti į „Rytų partnerystės“ susitikimus, tiesa, iškart po Briuselio Rusijos sąjungininkės Armėnijos lyderis iškart nuskubėjo į Minską „prisiduoti“ virūnių susitikime Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, į kurios sudėtį įeina Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija ir Tadžikistanas.

Ukrainos simboliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užtat karo stovyje su Rusija esanti Ukraina spaudžiama grubiai ir tiesmukiškai. Kijevui tenka priešintis Maskvos pastangoms „atkertančia“ infrastruktūra bei Rusijos duominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos muitų politika izoliuoti Ukrainą. 2016 metų sausio 4-ąją Ukrainos ekonominio vystymo bei prekybos ministerija informavo, kad Maskva visiškai sustabdė ukrainietiškų prekių tranzitą per savo teritoriją, praėjusį rugpjūtį (metais anksčiau nei planuota) rusai baigė tiesti Ukrainą lenkiančią geležinkelio atkarpą, kas kartu su kitais infrastruktūros projektais (vamzdynai „Šiaurės srautas-2“, „Turkijos srautas“) grasina istoriškai tiltu tarp Vakarų ir Rytų buvusią Ukrainą paversti „sala“.

Kijevas logiškai ieško sąjungininkių bei supratimo ir jo randa Azerbaidžane. Praėjusių metų liepą lankydamasis Baku Ukrainos prezidentas Petro Porošenka bendroje spaudos konferencijoje su Azerbaidžano kolega Ilhamu Alijevu konstatavo abiejų šalių giminingą požiūrį į globalias bei regionines aktualijas, pasak prezidento, Baku visada suprato Ukrainą, taigi dabar gali tikėtis Kijevo palaikymo taip pat Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimu.

Kijevas kaip nepriimtiną nurodo dabartinį Kalnų Karabacho statusą. Rugsėjo 8-ąją Odesoje Ukrainos „Ukrzaliznycja“, „Gruzijos geležinkelių“ bei „Azerbaidžano geležinkelių“ vadovai pasirašė Bendradarbiavimo memorandumą dėl bendro „Ukrzaliznycja“ keltų naudojimo, vystant krovinių gabenimas maršrutą „ES-Ukraina-Juodoji jūra-Gruzija-Azerbaidžanas-Kaspijos jūra-pietryčių Azijos regionas“. Praėjusių metų sausio 14 dieną Baku Azerbaidžano, Kazachstano, Gruzijos bei Ukrainos geležinkelius valdančių valstybinių kompanijų vadovai pasirašė protokolą dėl konkurencingų krovinių gabenimo tarifų taikymo tuo pačiu transporto maršutu.

Kalbant apie buvusių sovietinių respublikų pastangas vaduotis iš priklausomybės nuo Rusijos,  tinka priminti, jog Gruzija liovėsi pirkti rusų koncerno „Gazprom“ gamtines dujas 2007-aisiais po to, kai Rusija okupavo dalį jos teritorijos. Tbilisis iš „Gazprom“ ima tik 10 proc. nuo tranzitinių dujų į Armėniją kaip atlygį už vamzdyno gruziniškos atšakos eksploataciją. Šiuo metu Gruzija beveik 80 proc. jai reikalingų dujų perka iš Azerbaidžano, be to, šios šalies energetikos bendrovės SOCAR dukterinė įmonė „SOCAR Georgia Gas“ Gruzijoje nuo 2009 metų yra nutiesusi beveik 7 tūkstančius kilometrų regioninių gamtinių dujų magistralių.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Baku pirmininkauja Ukrainą, Moldovą, Azerbaidžaną bei Gruziją vienijančiai GUAM (organizacija už demokratiją bei ekonominį vystymąsi). 1997 metų spalį Strasbūre įsteigta regioninė organizacija po beveik dešimtmetį trukusios „komos“ ėmė atgyti šių metų pavasarį, kai kovo 27-ąją į Kijeve surengtoje konferencijoje dalyvavo Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ministrai pirmininkai bei Azerbaidžano vicepremjeras. Kaip praėjusių metų gruodį yra nurodęs GUAM generalinis sekretorius Azerbaidžano diplomatas Altaius Efendiyevas, jo šalis suinteresuota atgimimu organizacijos kaip bendradarbiavimo aikštelės, kurioje galima koordinuoti konfliktų GUAM regione sureguliavimą.

Armėnija nuo tokių regioninių struktūrų kaip GUAM ar iniciatyvų pagelbėti Ukrainai vaduotis iš Rusijos siekiamos primesti izoliacijos laikosi atokiai, nes konflikte su Azarbaidžanu dėl Kalnų Karabacho jos sąjunginkė yra Maskva. Čia primintinas incidentas Kijeve lapkričio 28-30 dienomis vykusioje 50-ojoje Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (JJEBO) parlamentinės asamblėjos sesijoje, kai Armėnijos delegacija surengė protesto demaršą prieš ukrainiečių siūlymą į sesijos deklaraciją įtraukti punktą apie pagarbą tarptautiniu lygiu pripažįstamam organizacijos narių šalių teritoriniam vientisumui (incidentas aptartas publikacijoje „Apie Baltijos šalių politikų atsakomybę visų buvusių posovietinių respublikų atžvilgiu – tarpinis fragmentas iš Kijevo“ – https://slaptai.lt/apie-baltijos-saliu-politiku-atsakomybe-visu-buvusiu-posovietiniu-respubliku-atzvilgiu-tarpinis-fragmentas-is-kijevo/).

Ypač skaudus teritorinis konfliktas tarp kaimynių dėl Kalnų Karabacho, deja, jau turi geopolitinių pasekmių. Briuselyje nuo 2002-ųjų dirbanti organizacija „European Strategic Intelligence and Security Center“ (ESISC) šių metų kovo pradžioje paskelbė ataskaitą „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“ (visas tekstas – www.esisc.org), pasak kurios, prieš Azerbaidžaną veikianti po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora pasitelkia lobistines Europos organizacijas bei europarlamentarus. Daromas spaudimas tarptautinei opinijai, kad teritorinis ginčas būtų sprendžiamas Jerevanui naudingomis sąlygomis. Pasak ESISC ataskaitos, antiazerbaidžanietiška ir proarmėniška europarlamentarų grupė susiformavo maždaug 2012 metais, kai latvis Nilas Muižniekas buvo paskirtas žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje (ET). Užėmęs įtakingas pareigas europarlamentaras stengėsi ir tebesistengia į proarmėnišką veiklą įtraukti kolegas, ypač aktyviai „medžiojami“ Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių politikai. N. Muižniekas elgiasi taip, tarsi nežinotų JT saugumo Tarybos rezoliucijų (822, 853, 874, 884), smerkiančių Armėnijos veiksmus okupavus Kalnų Karabachą. 

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka

ESISC atsakaitoje antiazerbaidžanietišku centru įvardinta ir  nevyriausybinė organizacija „European Stability Initiative“, kurios tikslas – diskredituoti oficialųjį Baku ir ESBO struktūrose dirbančią azerbaidžaniečių delegaciją. Organizacijos štabas – Berlyne,  žinomi jos ryšiai su Vakarų armėnų diasporomis, pavyzdžiui, Pasaulio labdaros sąjungos vadovu Bergu Setrakianu, šis filantropas reikalauja, kad pasaulis  remtų separatistinį „Arcahas“ (taip armėnai vadina Kalnų Karabachą) judėjimą. Organizacija bendaradrbiauja su olandų europarlamentaru Piteriu Omtzichtu, kurį remia armėnų diasporos, jis dažnai svečiuojasi Jerevane, Kalnų Karabache, priklauso klubui „Armėnijos draugai Europoje“ ir yra nuoseklus Azerbaidžano kritikas. 

Olandų politikas Piteris Omtzichtas

Neseniai šis politikas savo šalyje įsivėlė į apgailėtiną istoriją, nes greta Kalnų Karabacho seniai eksploatuoja Nyderlandams skaudžią temą dėl 2014-ųjų liepos 17 dieną rytų Ukrainoje numušto iš Amsterdamo į į Kualą Lumpūrą skridusio „Malaysia Airlines“ oro lainerio, kuomet žuvo 298 žmonės (didžiausia 21 amžiaus tragedija po 2001 metų Rugsėjo 11-osios teroro aktų Amerikoje). Priešingai tarptautinei tyrėjų komisijai, pateikusiai įrodymus, kad keleivinį lėktuvą numušė Ukrainos rytuose veikiantys separatistai zenitiniu-raketiniu kompleksu „Buk“, kuris buvo pristatytas iš Rusijos, ponas P.Omtzichtas be jokių įrodymų dėl tragedijos kaltina Kijevą. Nyderlandų leidinys „DutchNews.nl“ atskleidė, kad lapkričio pabaigoje politikas ne tik padėjo tragedijos priežasties Maskvos versiją platinančiam melagingam liudytojui Aleksandrui R. prasmukti į katastrofos aukų artimųjų spaudos konferenciją, bet ir parengė jam tekstą, kuris sukėlė skandalą. Nyderlandų ministrui pirmininkui Markui Ruttei paraginus P.Omtzichtą atsistatydinti, šis ciniškai atsimušė, esą įvyko „klaida“. Vis dėlto tai „stiprūs“ faktai, kaip Jerevanas siekia paveikti politikus bei viešąją opiniją Europoje.

Todėl ir tenka akcentuoti Baltijos šalių politikų atsakomybę „Rytų partnerystės“ dalyvių-šalių atžvilgiu. Jokie įstatymai nedraudžia niekam privačiai manyti, jog Armėnija artimesnė Lietuvai už Azerbaidžaną. Tačiau pavojus kyla, kai Lietuvos oficalūs asmenys pradeda, tegul ir netiesiogiai, ginčyti NATO, ES ir Lietuvos pripažįstamą Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą.

Politikas Algis Kašėta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų šalyje šiais metais svečiavosi armėnų delegacija, prisistačiusi niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos atstovais. Ją lydėjo mažų mažiausiai vienas Seimo narys – Povilas Urbšys. Priėmė Varėnos rajono meras Algis Kašėta.

Šis tekstas pradėtas nuo to, kad atsakymų iš europarlamentarų šia problematika nesulaukta– tai irgi galbūt signalizuoja apie jų požiūrį į problemą. Bet iš sovietijos ištrūkusių Baltijos šalių politikai apie buvusių „sovietinių sesių“ intencijas turi spręsti vadovaudamiesi jų realiais veiksmais, o ne aplinkybe, kiek kuri nacija jiems asmeniškai simpatiška.

Čia pateikti faktai apie Baku ir Jerevano laikysenos skirtumus Maskvos agresiją patyrusių Gruzijos bei Ukrainos atžvilgiu šiaip jau išraiškingesni už bet kokius įtikinėjimus.

2017.12.18; 05:48

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Arūnas Spraunius

Publikacijoje „Europos „minkštoji galia“ laimi „Rytų partnerystės“ metodu“ („slaptai.lt“ 11 27) žadėta papildyti „Rytų partnerystės“ temą iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ laiku ištrūkusių Baltijos šalių politikų (be abejo, ir Lietuvos) atsakomybės visų šios programos narių-šalių atžvilgiu tema. Todėl, kad tos šešios posovietinės šalys yra labai skirtingos. Pažadas galioja, kol kas tebelaukiama atsakymų, ką apie tai galvoja Lietuvos europarlamentarai. Kol laukiama, tinkama pateikti gana iliustratyvią to skirtingumo iliustraciją.

Pradėti norisi kiek iš toliau. Paskutinę lapkričio dieną televizijos kanalo „112 Ukraina“ eteryje trečiasis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka priminė, jog Rusija Europos Sąjungoje (ES) parduoda 82 proc. savo energetinių resursų, ES energetinių poreikių struktūroje rusų eksportas tesudaro 30 proc., likusią dalį energetinių resursų Europa gauna iš Šiaurės jūros bei Afrikos. Prezidentas apibendrino, kad atsilygindama už rusiškas dujas bei naftą ES yra didžiausia Rusijos agresijos Donabase, Kryme, Kalnų Karabache, Abchazijoje, Pietų Osetijoje (papildykime – ir Padniestrėje) kreditorė.

Ukrainos žemėlapis

Šį tam tikra prasme beatodairišką pareiškimą galima ginčyti, vis dėlto agresijos posovietinėje erdvėje temą ir ypač požiūrį į ją dar sykį aktualizavo incidentas Kijeve lapkričio 28-30 dienomis vykusioje 50-ojoje jubiliejinėje Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (JJEBO) parlamentinės asamblėjos sesijoje. JJEBO pozicionuoja save 12-a Juodosios jūros baseino bei pietų Balkanų šalių (nebūtinai turinčių priėjimą prie Juodosios jūros) vienijančia tarptautine tarpvyriausybine organizacija, pašaukta skatinti bendradarbiavimą taikos, stabilumo bei klestėjimo regione labui. JJEBO pagrindai padėti 1992-ųjų birželio 25 dieną sutarties dėl Juodosios jūros baseino šalių ekonominio bendradarbiavimo pasirašymu, taigi Kijeve minėtas 25-etis organizacijos, kuriai antrą šių metų pusmetį pirmininkavo Ukraina.

Organizacijos misiją vienas jos generalinių sekretorių moldavų politikas Viktoras Cvirkunas 2013-aisiais yra apibrėžęs taip: JJEBO labai reikalinga Juodosios jūros baseino šalims, ypač sudėtingais laikais, kuomet kai kurios į ją įeinančios šalys yra nutraukusios ne tik politinius, bet ir diplomatinius ryšius, taigi organizacija yra gal net vienintelė platforma jų dialogui. Kokioms šalims ji tampa platforma dialogui, nesunku nuspėti iš JJEBO dalyvių sąrašo – tai Albanija, Armėnija, Azerbaidžanas, Bulgarija, Graikija, Gruzija, Moldova, Rumunija, Rusija, Serbija, Turkija ir Ukraina. Beje, įspūdingas yra organizacijos stebėtojų bei partnerių statusą turinčių šalių sąrašas, kur tarp 22 pozicijų atrasime JAV, Japoniją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Izraelį, Italiją, Pietų Korėją. Lyg ir byloja apie siekį turėti autoritetingos organizacijos įvaizdį. JJEBO save pabrėžtinai pozicionuoja kaip ekonominę organizaciją, vengiančią be kokios politikos, bei skelbia siekianti skatinti smulkaus ir vidutinio verslo vystymąsi regione. Jo projektams bei regioninei plėtrai finansuoti 1997 metų sausio 24 dieną JJEBO įsteigė Juodosios jūros prekybos bei vystymo banką, nuo 2012-ųjų remiama Konrado Adenauerio bei ERENET (vis dėlto pažymėkime – europietiškų) fondų organizuoja verslavimo mokymo programas.

Nors JJEBO kilmė pabrėžtinai ekonominė, dar klausimas, ar painiame šiuolaikiniame pasaulyje ir ekonominiuose klausimuose įmanoma išvengti geopolitikos. Su tuo ir teko susidurti Kijevo parlamentinės asamblėjos dalyviams. Ukrainos delegacija lapkričio 29-ąją pasiūlė planuojamoje priimti deklaracijoje pataisas, akcentuojančias neteisėtai organizacijos narių-šalių aneksuotų žemių grąžinimą be jokių išankstinių sąlygų bei jų teritorinio vientisumo atstatymą pagal tarptautinius standartus, kuriuos remia tokios organizacijos kaip Jungtinės Tautos (JT), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), Europos Tarybos parlamentinė asamblėja bei Europos parlamentas.

Juodosios jūros regiono žemėlapis

Prieš klausimo svarstymą Armėnijos delegacija protestuodama paliko JJEBO posėdžių salę, vėliau savo demaršą argumentavusi protestu prieš pirmą kartą istorijoje nutikusį organizacijos tradicijų bei esmės pažeidimą. Kaip lapkričio 29 dieną skelbta Armėnijos nacionalinio susirinkimo interneto puslapyje, visoms delegacijoms apie valandą laukus 50-osios sesijos atidarymo paaiškėjo, jog JJEBO generalinio sekretoriaus bei Ukrainos delegacijos vadovės Liudmilos Denisovos iniciatyva visų delegacijų vadovai, išskyrus Armėnijos, buvo pakviesti aptarti „kažkokio klausimo“. Ukrainos delegacijos narys, Aukščiausiosios rados deputatas Refatas Čiubarovas vėliau paliudijo, kad Ukrainos delegacijos vadovė prieš posėdį pakvietė delegacijų vadovus aptarti ukrainiečių siūlomas pataisas, išskyrus armėnų, nes ukrainiečiams jų pozicija buvo ir taip absoliučiai aiški. Pasak politiko, Armėnijos delegacija irgi siūlė savo pataisas, tarkime, skatinančias susilaikyti nuo sankcijų kitoms JJEBO partnerėms. Galų gale už deklaraciją nubalsavo visos delegacijos, išskyrus armėnų. Šios šalies delegacijos vadovas vėliau iš tribūnos išreiškė pasipiktinimą, kad jai nebuvo leista dalyvauti deklaracijos pataisų aptarime, į ką Ukrainos delegacijos vadovė atrėmė, esą jei armėnai norėjo dalyvauti pataisų svarstyme, jai derėjo apie tai informuoti.

Armėnai situaciją kvalifikavo kaip įžeidimą ne tik jų, bet ir visų delegacijų, paragino visus  nepasiduoti provokacijoms ir neaukoti ekonominės struktūros kai kurių valstybių politinių interesų naudai. Armėnijos parlamente ukrainiečių pataisos įvertintos kaip visiškai neatitinkančios tarptautinės teisės, nes jėgos nenaudojimo, pagarbos šalių teritoriniam vientisumui bei tautų laisvo apsisprendimo teisės normos svarstytinos viename pakete ir nė viena jų nėra prioritetinė. Lapkričio 30-ąją Armėnijos parlamento vicepirmininkas Eduardas Sharmazanovas žurnalistams pareiškė, kad priimtos deklaracijos formuluotės neprisideda prie Kalnų Karbacho problemos taikaus sureguliavimo, prieštarauja tarptautinei teisei, ES, Kalnų Karabacho konflikto sprendimo ESBO Minsko grupei bendrai vadovaujančių Prancūzijos, Rusijos ir JAV oficialiai pozicijai. Į asamblėją Kijevo nepakviestos Rusijos delegacijos vadovas Michailas Jemeljanovas situaciją įvertino kaip reglamento tradicijų bei parlamentinės demokratijos principų pažeidimą, kuris bus apsvarstytas ir įvertintas kitoje asamblėjoje.

R.Čiubarovas Armėnijos delegacijos demaršą susiejo su Maskvos įtaka – kadangi Rusijos delegacijos nebuvo, jos vaidmenį esą atliko armėnai. Pasak kito Ukrainos delegacijos nario, irgi Rados deputato Romano Semenuchos, kalbant apie JJEBO ekonominę raidą negalima ignoruoti saugumo situacijos regione, taigi ir problemų Azerbaidžane, Gruzijoje, Moldovoje bei Ukrainoje. Ir irgi pareiškė manąs, jog Armėnijos delegatų protestą sugestijavo Maskva ir kad armėnai nepriėmė sprendimo vien savarankiškai. R.Semenuchos žiniomis, Armėnijos delegacija iš anksto nesirengė balsuoti už pataisas, jos tikslas buvo torpeduoti deklaracijos priėmimą, akcentuojant vien ekonominį turinį ir ignoruojant saugumo problemas.

Ukrainos aukščiausiosios rados pirmininko Andrejaus Parubijo asamblėjos atidarymo bei uždarymo kalbose iš tiesų netrūko politinių akcentų, raginant JJEBO nares šalis susitelkti prieš  Rusiją, nes vienos organizacijos narės agresyvi politika kitų narių atžvilgiu ir okupacinių karinių dalinių įvedimas į Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritoriją naikina šios organizacijos veiklos pagrindus. Pasak Ukrainos parlamento pirmininko, JJEBO turi susivienyti ir priversti Rusiją gerbti esminius taikaus sugyvenimo bei kaimynystės pricipus, nes Maskvos agresija gresia stabilumui Juodosios jūros regione bei trukdo JJEBO konstruktyviai partnerystei.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Atleiskite, o ką turėtų kalbėti lyderis parlamento šalies, kuri dėl išorės karinės agresijos nužudytaisiais jau prarado per 10 tūkstančių savo piliečių ir bent 20 proc. ekonomikos? Ir apskritai – kas smerktino autoritetingų tarptautinių institucijų pripažįstamoje teritorinį vientisumą palaikančioje deklaracijoje? Tarkime, ar kam pakaktų vaizduotės patikėti, kad dėl tokios deklaracijos kiltų problemų bet kur Europoje?

Grįžtama prie tos pačios, deja, geopolitinės istorijos – konfliktų židinių „Rytų partnerystės“ veikimo teritorijoje (ją beveik pilnai „dengia“ ir JJEBO galiojimo sfera), yra iš viso šeši, penkiuose (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija) dalyvauja viena ir ta pati žinoma valstybė. Viename likusiame, kurio vardas Kalnų Karabachas, ta pati žinoma valstybė Rusija yra Armėnijos sąjungininkė (Giumri mieste ilgam dislokuota rusų karinė bazė) – armėnų separatistai su Maskvos karine pagalba iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. ES bei NATO pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu, ES yra paskelbusi pluoštą rezoliucijų, reikalaujančių armėnų ginkluotąsias pajėgas pasitraukti iš svetimų teritorijų, bet šį reikalavimą Jerevanas ignoruoja ne vieną dešimtmetį.

Armėnija vengia dalyvauti Maskvos pastangose logistiškai izoliuoti Ukrainą. Na, ir pagaliau žinomi faktai, kai Jerevanas užsiima neretai nešvariu ir neteisėtu savo interesų lobavimu ES struktūrose (apie tai – galutinai baigiant temą Baltijos šalių politikų atsakomybės tema visų buvusių posovietinių respublikų atžvilgiu). Atmetus politinę sofistiką, štai ir visas iš Sovietų Sąjungos paveldėtas geopolitinis turinys.

Klausimas vis tiek vertybinis, susijęs su solidarumu nuo imperinių Rusijos ambicijų kenčiančioms šalims bei skirtingu posovietinių respublikų santykiu į vakarietiškas demokratijos vertybes. Beje, iškart po „Rytų partnerystės“ susitikimo Briuselyje Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas nuskubėjo į Minską, virūnių susitikimą Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, į kurios sudėtį įeina Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija ir Tadžikistanas. Nors buvo pirmą kartą kviestas, Baltarusijos prezidentas Aleksnadras Lukašenka į Briuselį vykti nesiryžo. Savaip simboliška.

2017.12.13; 05:30

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant lapkričio 24-ąją Briuselyje surengtam penktam „Rytų partnerystės“ susitikimui Europos Sąjungos (ES) strateginės komunikacijos operatyvinė grupė „East StratCom Task Force“ informavo apie virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos dezinformacijos faktų „Partnerystėje“ dalyvaujančiose šalyse.

Primintina, kad „Rytų partnerystė“ – geopolitinė iniciatyva, kurioje ES bendradarbiauja su šešiomis posovietinėmis respublikomis Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova bei Ukraina.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis susitikimo Briuselyje išvakarėse pareiškė, jog „Rytų partnerystės“ programa patyrė nesėkmę, mat iki šiol nesuteikė jos dalyvėms narystės ES perspektyvos. Prieš lenkų politiką šia tema pasisakiusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai aptakiai suformulavo, kad Bendrija neplanuoja plėtros, priimant į ją buvusias posovietines respublikas.

Pridėkime dar Vengrijos užsienio reikalų ministro Péterio Szijjártó pareiškimą šiam jau atvykus į Briuselio susitikimą, jog Budapeštas nepalaikys Ukrainos euroatlantinių lūkesčių, kol Kijevas neatšauks, Vengrijos manymu, diskriminacinio Švietimo įstatymo, pagal kurį pagrindinis mokymas bendrojo lavinimo mokyklose Ukrainoje turi vykti ukrainiečių kalba. Pasak vengrų politiko, priimdamas šį įstatymą Kijevas grubiai pažeidė rugsėjo pradžioje įsigaliojusią Ukrainos ir ES asociacijos sutartį, jo šalis ant pasaulinės politikos altoriaus Užkarpatės vengrų neaukos. 

ES ir Rusijos dvikova

Čia išvardyti faktai gali nuteikti ne ypač optimistinei minčiai, kad „Rytų partnerystės“ projektas Maskvos pasitenkinimui yra labai geopolitiškai „nešiojamas“ ir gal net apskritai pasmerktas. Rizikos iš tiesų esama, todėl rytų europiečių lūkesčius labai gerai suprantantys Lietuvos seimo nariai kovą patvirtino Andriaus Kubiliaus inicijuotą „Marshalo planą Ukrainai“, kuriame siūloma suteikti jai papildomą pagalbą, tikintis, kad tai skatins Ukrainą tęsti reformas.

Pasak politiko, gegužės pradžioje pasirašyta bevizio režimo tarp ES ir Ukrainos sutartis užbaigė vieną Ukrainos ir Europos santykių etapą, parama reformoms gali pradėti blėsti, ES kol kas nesugebant pasiūlyti narystės perspektyvos Ukrainai. Šalis gali tapti Rusijos prezidento Vladimiro Putino „hibridinių“ politinių manipuliacijų taikiniu, Maskva neabejotinai tikisi, kad po parlamento rinkimų šioje šalyje į valdžią ateis publika, kuriai reformos rūpės mažiausiai.

Tinkamas pavyzdys šia prasme yra Moldova, kur nusivylę žmonės prezidentu išsirinko prorusišką Igorį Dodoną. Ukrainai trūksta investicinių pinigų, Tarptautinio valiutos fondo bei kita parama skirta ne tiek ekonomikai skatinti, kiek makroekonominiam stabilumui palaikyti. Ekspertų (buvusios Ukrainos finansų ministrės Natalijos Jaresko bei švedų ekonomisto Anderso Asslundo) vertinimu, reiktų apie 25 milijardų dolerių per 5-eris metus, kad Ukrainos ekonomika augtų po 6-8 proc. vietoj dabartinių 2 proc. „Marshalo plano Ukrainai“ donorų konferencija planuojama vasarį-kovą.

Poreikis permąstyti „Rytų partnerystės“ gaires skatino suprantamą skepsį, gal todėl, tarkime, Moldovos politikai bei ekspertai apie lapkričio 24-osios susitikimą Briuselyje atsiliepė santūriai. Kišiniovo politologas Ernestas Vardaneanas jo išvakarėse patarė koncentruotis ties darbais namuose, juo labiau, kad Moldova visai neturi ilgalaikės strategijos, kaip laipsniškai integruotis į ES struktūras. Pasak politologo, šaliai nederėtų gyventi vien lūkesčiais nuo vieno „Rytų partnerystės“ susitikimo iki kito, kurie šiaip jau gali baigtis skirtingai – nesėkme Rygoje prieš pustrečių metų arba sąlygišku proveržiu Vilniuje prieš 4-eris metus (tada parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Moldova ir Gruzija, Ukraina tą daryti atsisakė – žinoma, kokia situacija šioje šalyje galų gale susiklostė iki pat dabartinės akimirkos).

Kita vertus, buvęs Moldovos užsienio reikalų viceministras (atsakingas už eurointegraciją) Julianas Groza mano, jog jo šalyje ir valdžia, ir visuomenė vis dėlto puoselėja yaptingus lūkesčius su „Rytų partneryste“ bei viliasi, kad ES organizaciškai pagelbės palaipsniui integruotis į Bendrijos struktūras.

Taigi netrūksta ženklų, jog šis formatas iš „romantinių lūkesčių“ įžengia į darbinę, rutininę, nebūtinai optimizmu trykštančią raidos fazę. Kaip susitikimo Briuselyje išvakarėse pastebėjo Ukrainos užsienio reikalų viceministrė eurointegracijos klausimais Olena Zerkal, jos šalies žinia „Rytų partnerystei“ – vis daugiau (more for more) integracijos reformų tęstinumo atveju iki formaliai įtvirtintos perspektyvos Ukrainai tapti visateise ES nare. Lietuvoje vargu ar kas prisimena „Step by Step“ koncepciją, mūsų šaliai judant integracijos į euroatlantines struktūras link praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, tai vaizdi iliustracija to, kur mentaliniu bei geopolitiniu požiūriu dabar yra Baltijos šalys, ir kur – „Rytų partnertystės“ programos dalyvės. Ukrainos diplomatės vertinimu, vienintelė išeitis siekiant eurointegracijos progreso yra blaiviai vertinti dabartinių programos dalyvių motyvus bei vaduotis iš nepamatuotų lūkesčių. Vis dėlto, O. Zerkal manymu, Ukrainos visuomenę vykdyti reformas labiausiai ir skatina narystės ES perspektyva, ukrainiečiai tikrąja ta žodžio prasme priversti kautis dėl dėl europietiškų vertybių.

Apie taip pat lietuvių politikų stumiamą „Marshalo planą Ukrainai“ čia jau kalbėta, nebent primintina, kad lapkričio 24-osios susitikime jis neaktualizuotas, o koncentruotasi ties aptarimu modelio „Rytų partnerystė+“, kuris numato Ukrainai, Moldovai bei Gruzijai galimybę prisijungti prie ES muitų bei energetinių sąjungų, Šengeno zonos, dalyvauti formuojant Bendrijos saugumo ir gynybos politiką, tarifų už tarptinklinį ryšį ES teritorijoje panaikinimą. „Rytų partnerystė+“ programa taip pat numato Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos socialinės-ekonominės infrastruktūros vystymui skirto investicinio fondo steigimą.

Bet esama, pavadinkime, „Rytų partnerystę“ lydinčių procesų, strateginėje perspektyvoje veiksiančių akivaizdžiai nenaudai Maskvos, kuri, pasak Kijeve kaip tik „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse viešėjusios istorikės, Pulitzerio premijos laureatės Annės Applebaum (knygos „Raudonasis badas. Stalino karas prieš Ukrainą“ autorės), siekia susigrąžinti Sovietų Sąjungos laikais turėtą įtaką tarptautinėje arenoje taip pat karų Ukrainoje bei Sirijoje pagalba. Susigrąžinti norėti galima, tačiau pasak lapkričio viduryje fondo „Demokratinės iniciatyvos“ atliktos apklausos, Ukrainos piliečių parama narystei NATO šiuo metu siekia rekordinius 47 proc., o jungimąsi prie Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos tepalaiko 26 proc. apklaustųjų.

Irgi „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse interviu Ukrainos leidiniui „Evropeiskaya pravda“ (11 22) ES atstovybės vadovas Kijeve Huguesas Mingarellis pažymėjo, jog Ukraina per pastaruosiu 3-4 metus įvykdė daugiau reformų nei bet kuri kita šios programos dalyvė ir yra neabejotinas „Partnerystės“ varantysis lokomotyvas. Be to, stipri šios šalies pilietinė visuomenė gali būti įkvepiančiu pavyzdžiu kitoms posovietinėms respublikoms. Lapkričio 24-osios susitikimo išvakarėse paskelbta, kad Moldovos sostinėje gruodį pradės veikti NATO biuras, jo steigimo sutartį praėjusių metų pabaigoje pasirašė Moldovos ministras pirmininkas Pavelas Filipas ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Biuro veiklos prioritetai šiaip jau labai konkretūs – padėti Moldovos žemės ūkio įmonėms utilizuoti iš sovietinių laikų užsilikusius pesticidus, padėti kautis su kibernetinėmis atakomis, bendradarbiauti modernizuojant šios šalies ginkluotąsias pajėgas.

Europos Sąjungos vėliavos

„Rytų partnerystės“ 5-ojo susitikimo baigiamojoje deklaracijoje patvirtinami visų banrdadarbiaujančių pusių įsipareigojimai stiprinti demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises bei laisves, nes šios vertybės sudaro „Rytų partnerystės“ pagrindą. Šiaip jau biurokratinė geopolitinė formuluotė. Kita vertus, susitikimo dalyviai formaliai įtvirtino ir reikalavimą atnaujinti konfliktų sureguliavimą programos narių šalių teritorijose. Europos parlamentas savo ruožtu pabrėžia būtinumą nesiliauti spausti Rusijos dėl konflikto Ukrainos rytuose, ypač artėjant diskusijai 2018-ųjų sausį dėl sankcijų pratęsimo Maskvai, taip pat stiprinti paramą rytų partnerių pastangoms atsilaikyti prieš kibernetines atakas, dezinformaciją bei kitas destabilizavimo formas, įskaitant užsakomąsias žmogžudystes.

„Budinčiais“ pareiškimais „Rytų partnerystės“ susitikimo kuluaruose labai suprantamai pasižymėjo Baltijos šalių politikai, bet jų citavimą verta atidėti dar vienai „Rytų partnerystės“ temai skirtai publikacijai – tai subtili tema, laiku ištrūkti iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ ir „geopolitinį svorį“ įgiję Baltijos politikai (be abejo, taip pat Lietuvos) turi būti ypač atidūs ir atsakingi visų šešių „Rytų partnerystės“ programos narių atvilgiu. Programoje dalyvauja labai skirtingos šalys – trys turi Asociacijos sutartį su ES, dvi įeina į Rusijos vadovaujamas Eurazijos ekonominę sąjungą bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Dvi šalys naujausioje istorijoje yra patyrusios Rusijos agresiją, teritorinių konfliktų židinių čia iš viso 6, penkiuose (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija) dalyvauja viena ir ta pati žinoma valstybė.

Taigi šia tema – kitoje publikacijoje.

2017.11.27; 05:44

Rusija (Russia)

Lapkričio 14-ąją Jungtinių Tautų (JT) generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją dėl karinių veiksmų nutraukimo olimpinių žaidynių ir parolimpiados metu.

Kaip dėl to pareiškė Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Thomas Bachas, JT šalys narės gali ir turi užtikrinti sportininkų saugumą olimpiados metu. Konsensusas pasiektas kitų metų vasario 9-ąją Pietų Korėjos Pjongčango mieste startuosiančių žiemos olimpinių žaidynių proga.

Aišku, tai reikalinga ir prasminga, vis dėlto kalbos saugumo tema atrodojau ironiškai, kai pasaulio viešojoje erdvėje ypač garsiai skamba su viena geopolitinių ambicijų neslepiančia valstybe susieta dopingo tema.

Pasaulio antidopingo agentūra WADA paskelbė neplanuojanti atstatyti Rusijos antidopingo agentūros RUSADA teisių, o tai savo ruožtu kelia klausimą dėl galimybės rusų delegacijai su savo vėliava bei himnu dalyvauti olimpiadoje bei parolimpiadoje Pietų Korėjoje.

Pasak į temą besigilinančio žmogaus, filmą apie dopingą rusų sporte susukusio Vokietijos televizijos kanalo ARD žurnalisto Hajo Seppelto, tą lėmė dvi priežastys – Rusijos atsisakymas pripažinti Richardo McLareno vadovautos WADA komisijos prieš porą metų paskelbtas išvadas  apie dopingą vartojančius rusų sportininkus bei Rusijos atsisakymas leisti Agentūros ekspertams patikrinti Maskvos antidopingo laboratorijoje laikomus sportininkų mėginius, kuriuos Rusijos tyrimų komitetas yra užantspaudavęs esą dėl rusų vykdomo teisminio tyrimo. Pasak R. McLareno komisijos išvadų, dopingą vartojo per tūkstančio rusų sportininkų, besivaržančių beveik 30-yje olimpinių bei parolimpinių sporto šakų. Išvados tapo priežastimi drausti kai kuriems rusams dalyvauti tarptautinės varžybose, įskaitant 2016-ųjų vasaros olimpiadą.

Kaip WADA pareiškimo išvakarėse informavo dienraštis „The Daily Mail“, į Ameriką pabėgęs buvęs Maskvos laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas pasirengęs TOK suteikti papildomos informacijos apie dopingą Rusijos sporte. G.Rodčenkovas buvo vienas pagrindinių WADA informatorių, jo parodymų pagrindu rengtos R. McLareno komisijos išvados.

Rusijos tyrimų komitetas savo ruožtu pareigūnui iškėlė bylą esą dėl vertimo rusų sportininkus vartoti dopingą, tėvynėje jam gresia iki 10 metų kalėjimo. G.Rodčenkovas paliko Rusiją 2015-aisiais. Naujos žinios irgi turės įtakos TOK sprendimui, leisti ar ne rusams po savo šalies vėliava dalyvauti žiemos olimpiadoje. 

Tarptautinė antidopingo agentūra WADA

Rusijos valdžia nepripažįsta šalyje veikiant dopingo vartojimo sistemą valstybiniu lygiu, bet ir atsisako pateikti WADA ekspertams savo sportininkų šlapimų mėginius. Vėlgi, pasak „The Daily Mail“, jei nauja informacija šveicarų sporto funkcionieriaus Deniso Oswaldo bei šveicarų teisininko Samuelo Schmido vadovaujamoms TOK komisijoms (pirma tiria rusų slidininkus, antra – Rusijos vyriausybės galimą vaidmenį dopingo vartojimo sistemoje 2014-ųjų žiemos olimpiadoje Sočyje) nepadarys deramo įspūdžio, G. Rodčenkovas pasiryžęs ją paskebti viešojoje erdvėje. TOK atsidūrė keblioje situacijoje, mat gruodžio pradžioje nori nenori turės skelbti sprendimą, leisti ar ne Rusijos delegacijai dalyvauti žiemos olimpiadoje. Komitetas kol kas lūkuriuoja ir neryžtingai atsimušinėja.

Dieną prieš „The Daily Mail“ išplatintą informaciją paskelbta apie WADA dispozicijoje atsidūrusius rusų sportininkų dopingo mėginius, paimtus nuo 2012-ųjų sausio iki 2015 metų spalio pabaigos. Pasak „The New York Times“, juos Agentūros ekspertai iš Maskvos antidopingo centro gavo neoficialiais kanalais. Kaip nurodė WADA prezidentas Craigas Reedie, jų analizė gali tapti dar viena spaudimo priemone Maskvai pripažinti R. McLareno komisijos išvadas. Maskva visaip kratosi kaltinimo, jog dopingo vartojimas šioje šalyje organizuotas valstybiniu lygiu, ir tvirtina, esą vartojimo atvejai buvo griežtai individualūs.

Dar dieną prieš TOK komisija pripažino 4 rusų slidininkus Aleksejų Petuchovą, Maksimą Vylegžaniną, Jevgeniją Šapovalovą bei Juliją Ivanovą pažeidus antidopingo taisykles. Sočio olimpiadoje M.Vylegžaninas užėmė antras vietas 50 kilometrų lenktynėse bei komandiniame sprinte. Lapkričio 1-ąją TOK komisija iki gyvos galvos diskvalifikavo slidininkus Aleksandrą Legkovą ir Jevgenijų Belovą už dopingo vartojimą Sočio žaidynėse. Abiejų rezultatai anuliuoti, A. Legkovas įpareigotas grąžinti 50 kilometrų lenktynėse pelnytą olimpinį auksą bei sidabro medalį už estafetę. TOK tebetiria 28 rusų sportininkus, Sočio olimpiados dalyvius. Štai tokios žinios tiesiog padieniui.

Na, ir pagaliau lapkričio 16 dieną Seule vykusiame posėdyje WADA pripažino rusų RUSADA neatitinkant organizacijos elgesio kodekso ir atsisakė atstatyti 2015-ųjų lapkritį sustabdytą jos akreditaciją. Posėdyje pasisakęs Rusijos olimpinio komiteto prezidentas Aleksandras Žukovas pareiškė, kad besąlygiškas R. McLareno komisijos išvadų pripažinimas apie dopingą valstybiniu lygiu neįmanomas, ir pakartojo, jog jo šalies sportą „pakišo“ asmeninės naudos siekusi „grupė žmonių“. Valstybė niekuo dėta. Rusijos sporto ministras Pavelas Kolobkovas WADA reikalavimus pavadino politiniais.

RUSAD – Rusijos antidopingo agentūra

Politiniai jie ar nepolitiniai – į šį klausimą veikiau vėliau negu anksčiau (žinant Rusijos valdžios spec. tarnybinę prigimtį) atsakys istorija, kol kas turime pasikartojančius siužetus jau ir su kriminaliniu „kvapu“, kai įtariamai mėginami „išplauti“ visomis įmanomis priemonėmis. Kaip yra nurodęs „The Independent“ (11 13), kadangi pirmos bausmės krito ant slidininkų, o ne ant valdininkų, Rusija kaip valstybė gali išsisukti.

Siekdama reabilituotis, Maskva pasitelkė ir galingą viešųjų ryšių kampaniją, visaip reklamavusi rotaciją savo antidopingo agentūroje, sporto ministerijoje bei olimpiniame komitete, bet nutylėdama reikalavimus pripažinti kaltę bei pateikti mėginius.

Kita vertus, jau net neironiška, kad pareikalauti atsakomybės nelabai yra iš ko – pagrindiniai įtariamieji atleisti, bėgo į Ameriką arba (dviem atvejais) mirė nuo širdies smūgių, nors anksčiau dėl jos problemų neturėjo.

Prie viešųjų ryšių pridėtinas ir interneto įsilaužėlių „indėlis“. Kai (moraliai pranašesnei) Jungtinės Karalystės antidopingo agentūrai UKAD liepą buvo patikėta misija apdoroti rusų sportininkų paraiškas leisti jiems vartoti tam tikrus preparatus terapinės išimties tvarka, rusų interneto įsilaužėlių grupė „Fancy Bears“ platino WADA inspektorių įtarimų detales britų lengvaatlečiui Mohammedui Farah. Nors įtarimai sportininkui nepasitvirtino, dezinformacija savo tikslą pasiekė, ant britų sportininkų buvo užsiundyta britų spauda, tai suteikė pagrindo spekuliacijoms abejoti UKAD moraliniu autoritetu.

„The Independent“ apibendrinimas gana nelinksmas – dalyvavimą žiemos olimpiadoje Maskvai užtikrina TOK, o ne WADA. Pastaroji kol kas atrodo bejėgė ir nepateikia neatremiamų įrodymų, vasario 25-ąją WADA pripažino stokojanti įrodymų ir dėl galimo rusų sportininkų šlapimo mėginių sunaikinimo. Visi R. McLareno komisijos kreipimaisi į Rusijos valdžią suteikti papildomų duomenų atsimušdavo į tylą. Rugsėjo 13 dieną WADA panaikino kaltinimus vartojus dopingą 95-iems R. McLareno komisijos ataskaitoje nurodytiems rusų sportininkams.

Visi suka galvas, ką daryti. TOK prezidentas Th. Bachas informaciją apie rusų dopingą vadina ataka prieš olimpines žaidynes ir TOK , bet ir laiko nepriimtinomis sankcijas, drausiančias rusams vykti į Pjongčangą su savo vėliava bei himnu. Boikoto funkcionierius bijo labiausiai, o A. Žukovas ir kai kurie Rusijos dūmos deputatai tuo jau grasina. Taigi, kieno nervai tvirtesni…

Hamburgo universiteto profesorius Volfgangas Manningas ir jo kolega Helmutas Grotė iš Berlyno laisvojo universiteto kaip išeitį iš aklavietės siūlo svarstyti milijardo dolerių baudą Rusijos olimpiniam komitetui, esą Maskvai tai nebūtų nepakeliama našta, o pinigus galima skirti WADA, kurios biudžetas, net jei palūkanų nuo šios sumos metinis pelnas siektų 2 proc., augtų nuo 30 iki 50 milijonų dolerių. Jau ir sportas kaip banalus verslo bei politikos tęsinys.

Sakykite, ką po tokių „peripetijų“ bereiškia JT taikdariškos iniciatyvos ir apskritai olimpinė dvasia? Vertybinę krizę gerai iliustruoja Rusijos olimpinio komiteto garbės (sic…) prezidento Leonido Tiagačiovo siūlymas sušaudyti G. Rodčenkovą kaip išdaviką, nes Josifas Stalinas tą būtų padaręs nedvejodamas. 

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Poreikis siekti rezultato nesiskaitant su priemonėmis egzistavo visada. 1904-aisiais bėgdamas maratoną JAV Sent Luise olimpietis 28-erių Thomasas Hicksas apalpo likus iki finišo 7 kilometrams. Treneris nutarė suleisti jam strichnino, kurį sportininkas užgėrė gurkšniu prancūziško konjako.

Likus 4 kilometrams iki finišo treneris suleido dar vieną injekciją, ir Th. Hicksas atbėgo antras, bet galų gale buvo paskelbtas nugalėtoju, kai paaiškėjo, jog pirmą distanciją įveikusį sportininką net 20 kilometrų pavėžėjo automobiliu.

Ši ir panašios istorijos – iš, pavadinkime, „senų gerų“ laikų, vertinant iš dabartinių manipuliavimo mastų, tenykščiai pažeidėjai atrodo beveik romantikai. Kad sumaištį jau globaliu mastu į olimpinį judėjimą įneša Rusija – logiška, lieka vis mažiau gyvenimo sričių, kuriose Maskva manipuliacijomis sumaišties neįneša.

2017.11.20; 03:30

FTB ir antrankiai

O juk tik pradžia, reikia pasakyti, gana santūri, belieka įsivaizduoti, kas bus toliau.

Gegužės 17-ąją paskirtas JAV teisingumo ministerijos specialusis prokuroras Robertas Muelleris rugpjūtį sušaukė didžiąją priesiekusiųjų žiuri, kas nurodė, jog tyrimas bus ilgas ir gali baigtis kaltinimais kriminaliniais nusikaltimais. Išsiuntinėjęs krūvą šaukimų į apklausas ryšium su Donaldo Trumpo jaunesniojo susitikimu su rusų teisininke Natalija Veselnicakja, lyg ir žadėjusia parūpinti kompromituojančios medžiagos apie milijardieriaus prezidento konkurentę prezidento rinkimuose nuo demokratų partijos Hillary Clinton, prokuroras spalio 30-ąją paskelbė pirmą baudžiamąjį kaltinimą buvusiam D.Trumpo rinkimų štabo šefui politiniam technologui Paului Manafortui (susitikime su N.Veselnickaja dalyvavusiam) bei jo verslo partneriui Rickui Gatesui.

Tiesa, šįkart ne dėl vadinamojo „Russia gate”, nors P.Manaforto kaip ir kito „herojaus“ Michaelo Flynno (buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais) pavardės dėl to virš metų nesitraukia iš Amerikos spaudos puslapių. Tarkime, toks siužetas – televizijos kanalo „NBC News“ atskleista istorija apie „slaptingus“ P.Manaforto ir rusų verslo oligarcho Olego Deripaskos santykius: iš pastarojo amerikietis per tris kartus gavo 60 milijonų dolerių kreditų ir likus mažiau nei dviems savaitėms iki respublikonų galutinio sprendimo dėl savo kandidato prezidento rinkimuose per tarpininką siūlėsi rusų oligarchą privačiai informuoti apie prezidentinės kampanijos eigą. Ši istorija privertė D.Trumpo rinkimų štabo šefą atsistatydinti vos po trejų mėnesių.

Savo veiklos nei žiniasklaidos prielaidų niekaip nekomentuojantis santūrusis prokuroras ėmėsi kruopščiai tirti politinio technologo piniginius reikalus, pasitelkęs JAV mokesčių tarnybą, Finansų ministerijos finansinių nusikaltimų tyrimo padalinį bei Niujorko Manheteno prokuratūrą. Birželio 26-osios ankstyvą rytą, P.Manafortui tebesivartant pataluose, į jo namus su kratos orderiu prisistatė Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentai, po kratos apklausus liudininkus gauta informacija suteikė galimybę pateikti P.Manafortui bei R.Gatesui 12 punktų kaltinimų sąvadą, kol kas dėl bendradarbiavimo su į Rusiją bėgusio Ukrainos eksprezidento Viktoro Janukovyčiaus vadovauta prokremliškos Regionų partija. P.Manafortas bei R.Gatesas iš Regionų partijos pelnė 75 milijonus dolerių, iš kurių pirmasis pinigų „plovyklų“ reputaciją turinčiuose Kipre, Sent Vinsente ir Grenadinuose ofšoruose „paslėpė“ 18 milijonų, jo partneris – 3 milijonus dolerių ir vėliau šias sumas „išplovė“ per nekilnojamojo turto (tarp jų butas „Trump-Tower“ Niujorke) bei kitokio gėrio (brangios mašinos, antikvariniai kilimai, drabužiai etc.) sandorius jau Amerikoje.

JAV šį turtą įsigydavo fiktyvios kompanijos ir parduodavo jį P.Manafortui už iš Amerikos bankų paimtus kreditus. Jei kaltinimai bus įrodyti, politiniam technologui gresia iki 20 metų kalėjimo.

Tos pačios sausio 30-osios ankstyvą rytą pakilęs prezidentas D.Trumpas Baltųjų Rūmų ovaliniame kabinete įprastu laiku nepasirodė, užtat 10.25 val. jo „Twitteryje“ pasirodė užrašas: „Atleiskite, bet tai įvyko daugybę metų prieš tai, kai P.Manafortas prisijungė prie D.Trumpo kampnanijos. Kodėl nekreipiamas dėmesys į vagišę Hillary ir demokratus?????“

Dar po trijų minučių: „Be to, čia JOKIO SĄMOKSLO!“ Iš tiesų, kaltinimuose nėra nė žodžio apie Rusiją, vis dėlto beveik akivaizdu, kad tai tik veikiausiai netrumpo proceso pradžia, tikėtina, kad specialusis prokuroras tikisi palenkti politinį technologą bedradarbiauti su tyrimu mainais už atsisakymą jį persekioti pagal, pavadinkime, grėsmingesnius kaltinimus. 

Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.

Beje, tą patį pirmadienį JAV teisingumo ministerija išlaikiusi deramą pauzę informavo apie dar vieno buvusio D.Trumpo patarėjo Georgo Papadopouloso sutikimą sudaryti ikiteisminį sandorį spalio 5-ąją (grėsė 5-eri metai kalėjimo) dėl to, kad jis FTB melavo neturėjęs rysių su Rusijos atstovais, nors iš tiesų vyrukas šia kryptimi (mėgindamas organizuoti D.Trumpo štabo atstovų susitikimus su Maskvos valdininkais) padirbėti spėjo.

Tiesa, istorijos apie ryšius su Londone gyvenančiu rusų profesoriumi, kuris esą parodė susidomėjimą G.Papadopouloso iniciatyva regzti ryšius tarp dar kandidato į prezidentus milijardieriaus bei Rusijos atstovų atrodo ne ypač rimtai, vis dėlto ilgainiui tyrėjams dėliojant šį kol kas painokai atrodantį „puzlą“ ir šis fragmentas gali tapti prezidento D.Trumpo „vežimą“ apversiančiu „akmenėliu“.

Be abejo, pikantiška, kai Baltųjų Rūmų spaudos sekretorė Sarah Sanders žiniasklaidą informavo, jog jos šefas į kaltinimus reagavo abejingai. Kad tyrimo prisibijoma, patvirtina žurnale „Vanity Fair“ lapkričio 2-ąją šmėkštelėjusi informacija, jog JAV prezidentas kaltina savo teisininkų komandą bei patarėju įdarbintą žentą Jaredą Kushnerį, kad šie jį skatinę netinkamiems sprendimams. Pasak žurnalo šaltinių, D.Trumpas spalio 31-ąją pokalbyje su buvusiu patarėju Stephenu K. Bannonu apkaltino J.Kushnerį prisidėjus prie irgi buvusio jo patarėjo Michaelo Flynno ir buvusio FTB šefo Jameso Comey atleidimo, kas galų gale lėmė specialaus prokuroro skyrimą. Spalio viduryje prezidentas D.Trumpas lyg ir mėgindamas „amortizuoti“ situaciją pareiškė, kad specialiojo prokuroro tyrimą dera pagaliau „rišti“, mat jis amerikiečiams įkyrėjo.

Panašu, siužetas klostosi kaip tik atvirkščiai, kaip „eilinis“ perkūnas iš ir taip jau gerokai negiedro dangaus lapkričio 2-ąją „The Wall Street Journal“ informavo, kad JAV teisingumo ministerija rengia oficialų kaltinimą mažiausiai 6-iems aukštiems Rusijos valdininkams dėl kišimoasi į Amerikos prezidento rinkimų kampaniją, bylą planuojama pradėti nagrinėti kitais metais.

Prezidentas D.Trumpas knygų neskaito ir todėl nežino, kaip pavojinga yra Amerikos prezidentams pyktis su FTB vadovais. Broliai Kenedžiai tiesiog bijojo galingojo Edgaro Hooverio, kuris turėjo dosjė apie visus tris. Vienintelis FTB šefą anksčiau laiko po penkerių su puse metų tarnybos (kadencija siekia10 metų) atleidęs prezidentas iki šiol buvo Billas Clintonas, tačiau tuometinis direktorius Williamas Sessionsas dar iki jo išrinkimo valdišku lėktuvu skraidė pas draugus bei giminaičius ir už mokesčių mokėtojų pinigus nuosavus namus aprūpino saugumo sistema. Prezidentas B.Clintonas pusę metų įkalbinėjo pareigūną atsistatydinti savanoriškai ir tik nepavykus jį atleido 1993-ųjų liepą.

Baracko Obamos skirtasis J.Comey buvo atleistas už nelojalumą prezidentui (atleistojo versija), esą buvęs FTB vadovas sugriovė žinybą ir užuot užsiėmęs „rimtais reikalais“ koncentravosi ties žurnalistų sukurpta istorija apie jo esą su Maskva koordinuotą rinkimų kampaniją. Beje, prezidentiniame Ovaliniame kabinete priimdamas Rusijos užsienio ministrą Sergejų Lavrovą ir jau buvusį Rusijos ambasadorių JAV Sergejų Kisliaką prezidentas pareiškė, kad Rusijos tema stipriai spaudė ir atleidus J.Comey jam palengvėję.

Kol kas turbūt dera konstatuoti D.Trumpo politinį (ne vertelgos) trumparegiškumą, pasamdžius prieštaringos reputacijos Vašingtono lobistą. Kaip radijui „Svoboda“ nurodė Amerikos užsienijo politikos tarybos bedradarbis Stephenas Blankas (1031), tyrėjai parengė galingą įrodyminę bazę, todėl nauji kaltinimai labai tikėtini net iki rimtos politinės krizės imtinai, nes jei kontaktai su rusais išvirto į suokalbį, kaip įtaria prezidento kritikai, tai nusikaltimas, baudžiamas prezidento nušalinimu. „Svoboda“ citavo „The New York Times“, pranešusį, jog tyrėjai tikrina ne vien P.Manaforto, bet ir kitų prezidento D.Trumpo ryšius.

Britų slaptųjų tarnybų būstinė Londone

Kitas radijo pašnekovas, teisininkas, Vašingtono Katono instituto bendradarbis Ilya Shapiro nurodė, kad akivaizdu, jog Kremlius į JAV prezidento rinkimus kišosi, vis dėlto įstatymdaviai nepalaikys prezidento nušalinimo, kol D.Trumpas turės reikšmingą rinkėjų respublikonų paramą. Kol kas demokratai ir kai kurie respublikonai Kongrese perspėja prezidentą netrukdyti R.Muelleriui. Pavyzdžiui, D.Trumpo kritikas senatorius respublikonas Bobas Corkeris pareiškė neįsivaizduojąs, kad prezidentas išdrįstų atleisti specialųjį prokurorą.

Kai taip, kažkuriame tyrimo etape (žiniasklaida to niekada nepamiršo) gali vėl būti aktualizuota dar rinkimų kampanijos metu iš pradžių D.Trumpo oponentų respublikonų, o vėliau demokratų užsakyta buvusio britų žvalgybos Mi-6 karininko Christopherio Steelo sudaryta pažyma apie milijardieriaus organizuoto konkurso „Mis Visata“ finalo Maskvoje 2013-ųjų lapkritį užkulisius (pavyzdžiui, kas buvo partneriai, sumokėję jam 20 milijonų dolerių už konkurso organizavimą) bei D.Trumpo rezidavimo Maskvos viešbutyje „Ritz-Carlton“ detales tais metais (juk tebėra atviras klausimas, ar rusai jo slapta nefilmavo), juo labiau, kad ši istorija  rūpi ir prokurui R.Mueleriui, ir trims rinkimų peripetijas tebetiriančioms Senato komisijoms.

Lapkričio 3-osios „The Washington Post“ numeryje buvęs republikonų kongresmenas Joe Scarborough priminė kai kuriuos faktus – 2015 metų spalį – 2016-ųjų sausį D.Trumpo patikėtinis Michaelis Cohenas mėgino sudaryti sandėrį su Rusijos prezidento Vladimiro Putino spaudos atstovu Dmitrijumi Peskovu dėl „Trump-Tower“ statybos Maskvoje, 2015 metų gruodžio 10-ąją vienas artimiausių milijardieriaus patarėjų M.Flynnas buvo pasodintas greta V.Putino per Kremliaus propagandinei televizijai „Rusia Today“ skirtą vakarėlį. Ir retoriškai paklausė, iš kur tas prezidento nenumaldomas potraukis  V.Putino Rusijai.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Grįžtant prie Ch. Steelo pažymos sudarymo aplinkybių, jau niekas nebeginčija, kad D.Trumpo išrinkimas prezidentu nebuvo Rusijos tikslas, Kremlius tiesiog siekė supriešinti Amerikos politinę klasę bei pasėti abejones dėl JAV demokratinių insititutų veikimo. Atsakymai išplaukia sunkiai ir lėtai, pagal visus konspirologijos kanonus, vis dėlto, pasak J.Scarborough, finalinis šou neabejotinai įvyks ir bus ypač efektingas.

Kol kas tenka kalbėti apie banalų godumą – siekiant tikslų, nesiskaitant su priemonėmis bei ignoruojant bet kokius vertybinius principus. Todėl labai tinkama tęsti šią temą (kas bus padaryta kitame tekste) siužetu apie tai, kaip pinigai korumpuoja ir kas iš šios korupcijos bent taktinėje perspektyvoje pasipelno šiuolaikiniame neramiame pasaulyje.

2017.11.06; 05:00

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Informacijos srautas jau „nuplovė“ apgailėtiną Čekijos prezidento Milosho Zemano siūlymą spalio 12-ąją iš Europos Tarybos tribūnos pinigais kompensuoti Ukrainai Krymo praradimą, mat ukrainiečiai savo teritorijos nebeatgaus, klausimas jau išspręstas. Stebėtojai iškart konstatavo, kad M.Zemano pasisakymas buvo skirtas ne tiek europietiškai publikai, kiek žmonėms, laikytiniems jo elektoratu, mat pasisakyta kaip tik prieš rinkimų Čekijoje „dupleto“ pirmą dalį, spalio 20-21 dienomis vykusius parlamento rinkimus.

Strategiškai M.Zemanas orientuojasi į antrąją, sausį vyksiančius prezidento rinkimus, mat, nepaisant garbaus 73-ejų metų amžiaus, neslepia ambicijų pretenduoti antrai kadencijai. Kita vertus, kodėl nepradėjus „tikrintis“ gerokai iš anksto, juo labiau, kad politinė atsakomybė už panašų turinį jos autoriui negrėsė, pagal Čekijos konstituciją už užsienio politiką šioje šalyje prieš parlamentą atskaitinga vyriausybė. Žodžiu, pašnekėjo žmogus „bet ką“, na, ir kas, kad jis – demokratinės valstybės lyderis, turįs suprasti, gerbti ir ginti demokratiją ir teisę. Nekalbant apie tai, kad vidurio ir rytų europietis įžeidė ukrainiečius, kurie irgi iš ten pat.

Kad populizmo „grūdas“ krito į gana dėkingą dirvą, patvirtino tai, jog populistinis pasisakymas Čekijoje turėjo tęsinį, kurį tinkamai diagnozavo radijo „Svoboda“ antraštė „Į pergalę Čekijoje pretenduoja populisto-milijardieriaus judėjimas“ (10 20), po kuria esantis tekstas informavo, kad parlamento rinkimus pelnęs virš 29 proc. balsų laimėjo 63-ejų milijardieriaus Andrejaus Babišo judėjimas ANO („Nepatenkintų piliečių akcija“), reikšmingai aplenkęs antrą vietą užėmusią centro dešinės Pilietinės demokratijos partiją. Šįkart į Čekijos parlamentą prasiveržė ypač gausus (devynios) bei margas partijų būrys – pradedant proeuropietiškais judėjimais ir baigiant piratų partija bei japonų-moravų kilmės Tomio Okamuros vadovaujamais dar kraštutinesniais už ANO populistais. Taigi dar vienas tradicinių europinių partijų pralaimėjimas.

Prezidentas M. Zemanas vyriausybės sudarymą pavedė A.Babišui, pavadinęs milijardierių pragmatiku. Rinkimų kampanijoje šis augino savo populiarumą tradicinių partijų kritika bei pažadu čekams sėkmės atveju valdyti šalį kaip nuosavą kompaniją. Čekų Donaldu Trumpu pramintas būsimasis premjeras pasisako prieš euro įvedimą, yra kritikavęs ir ES sankcijas Rusijai po Krymo aneksijos bei agresijos Ukrainos rytuose – taigi štai tokia čekiška pragmatikų pora (todėl tekstas ir pradėtas Čekijos prezidento pragmatiška „paguoda“ Ukrainai). Pragmatizmą nurodo ir aplinkybė, kad nuo 2014-ųju ANO valdė šalį koalicijose ir su socialdemokratais, ir jų oponentais krikščionimis demokratais. Nieko asmeniško…

Gal todėl regėdamas „reikalus“ etnogenetiškai artimiausioje kaimynėje (iki 1993 metų buvo viena valstybė) Slovakijos premjeras Robertas Ficospalio 24-ąją matė reikalą nurodyti, kad jo šalis išlieka proeuropietiška sala, paaiškinęs, kad paprastai nelinkęs komentuoti užsienyje vykstančių rinkimų rezultatų, tačiau šį kartą padarė išimtį. Jo žodžiai nuskambėjo po bendro Slovakijos premjero, prezidento Andrejaus Kiskos ir parlamento vadovo Andrejaus Danko pareiškimo, kuriame jie sakė sieksiantys Slovakijos Respublikos aiškios ir atsakingos proeuropietiškos bei proatlantinės orientacijos komunikacijos. Nebūtų ugnies, nebūtų ir tokių beprecedenčių pareiškimų. Slovakų politikos apžvalgininkas Grigorijus Mesežnikovas ryšium su tuo pastebėjo, kad po socialdemokratų pralaimėjimo Čekijoje R. Fico prarado partnerį regione.

O čia dar irgi vidurio Europos regionui priskirtinoje lyg ir senos demokratijos Austrijoje spalio viduryje įvykusius pirmalaikius rinkimus išlošusios konservatyvios Liaudies partijos (pelnė 31,5 proc., balsų) lyderis Sebastianas Kurzas deryboms dėl vyriausybinės koalicijos pakvietė kraštutinę dešiniąją Laisvės partiją (trečias rezultatas su 26 proc. balsų). Viena vertus, konservatoriai laimėjo, nukopijavę radikalų retoriką apie didesnę migracijos kontrolę bei mokesčių mažinimą, iš kitos pusės, kvietimas į koaliciją suteikia galimybę radikalams grįžti į valdžią po dešimtmečio pertraukos. Būsimasis kancleris matė reikalą perspėti potencialius partnerius, kad jo vadovaujama vyriausybė, skirtingai nei jie, ryžtingai pasisako už Austrijos vystymąsi ES sudėtyje. Grėsmių, reikia suprasti, yra, jei perspėjo. Ir pagaliau tas pats įkyrus Rusijos leitmotyvas – S.Kurzo konservatoriai pasisako prieš sankcijas Rusijai bei yra pasirašę bendradarbiavimo sutartį su Kremliaus partija „Vieningoji Rusija“. Situacija bet kuriuo atveju šizofreniška. 

Čekijos parlamento rinkimuose pirmauja milijardieriaus Andrejaus Babišo partija. EPA-ELTA nuotr.

„The Washington Post“ straipsnyje „Europos centre politika ima panėšėti į trumpiškąją“ (10 18) primenama, kad Čekiją kaip nuosavą verslą pasirengęs valdyti A. Babišas pozicionuoja save kaip tiesmukišką, „savą“ vaikiną, kuris esą rūpinsis apleistais visuomenės sluoksniais (galvoje veikiausiai turimos ir viduriniosios klasės baimės), per rinkimų kampaniją iš „sportinio intereso“ puolė ES ir skelbė, jog NATO kaip struktūra atgyveno. Kuo ne D.Trumpo čekiška versija? A. Babišas stiliumi bei akiračiu tiek primena JAV statybų magnatą, kad mato reikalą pats paaiškinti, kuo vis dėlto nuo jo skiriasi. „Niekada nebuvau bankrutavęs.“ – kandžiai pastebėjo viename interviu.

Kaip nurodo politologas, buvęs prezidento Vaclavo Havelo patarėjas, šiuo metu Niujorko universiteto Prahos padalinio direktorius Jiris Pege, žmonėms gali nepatikti D.Trumpas, tačiau jiems patinka „trumpiškos“ politikos A. Babišo versija. Kadangi nėra demokratas, čekų milijardierius gali diktatorišką valdymo stilių perkelti arčiau Europos centro, ir tai kels ES vienybei papildomų įtampų. Čekijai gresia kartu su ES atžagareiviškumą bet kuria proga demonstruojančiomis Vengrija bei Lenkija nuslysti į Europos periferiją.

Čekijos posūkis vis dėlto stebina – iš „geležinės uždangos“ ištrūkusi valstybė su laisvo pasaulio iššūkiais susidorojo palyginti neblogai. Kadangi disponuoja stipria pramonine baze, bedarbystė šalyje mažiausia ES, čekų biudžeto pertekliaus bei aukštų pozicijų gyvenimo kokybės reitinguose galėtų pavydėti kokie italai ar ispanai. Skirtingai nuo Lenkijos ar Lietuvos, šalis nenukraujavo nuo jaunų, darbingų žmonių emigracijos, skirtingai nuo Vengrijos, per ją neplūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių per migrantų krizės įkarštį 2015-aisiais. Tiesa, Čekijoje maži atlyginimai, politinė klasė iš tiesų garsėja korupcija, vyresnės kartos čekai svajoja apie stabilią jaunystę komunizmo „rojuje“ – galbūt ši aplinkybių kombinacija ir šastelėjo 10 milijonų naciją į populizmo glėbį, ir vietos turtuolis, kaip ir jo amerikietis „dvynys“, šansu pasinaudojo.

Kokio tvarumo pasekmių tai turės Čekijos Respublikai ir visai vidurio bei rytų Europai – kitas klausimas. Rinkimų kampanijos stilius prezidentą D.Trumpą „tebesiveja“ ir praėįus beveik metams po pergalės juose. Viena paskutinių žinių iš šio „fronto“ – CNN spalio 26-ąją paskelbta informacija, kad milijardieriui dirbusi analitinė kompanija „Cambridge Analytica” mėgino prisikalbinti bendradarbiauti „WikiLeaks” šefą Julianą Assangeą. Prašyta perduoti demokratų kandidatės Hillary Clinton elektroninę korespondenciją, „Cambridge Analytica“ jos pagrindu būtų sukūrusi duomenų bazę, kuria būtų naudojęsis milijardieriaus rinkimų štabas. Na, ir kas, kad elektroninę demokratų partijos bei jos rinkimų štabo vadovo (ne H. Clinton) korespondenciją skandalingasis demaskuotojas, įtariama, gavo iš ją išvogusių su Kremliumi susijusių interneto įsilaužėlių. Beje, ir milijardierius viešai prašė Rusijos paskelbti demokratų kandidatės laiškus, jei tokių turi, bei gyrė „WikiLeaks“ už šios veiklą. Žodžiu, duokit man valdžią bet kuria kaina.

Publicistas Thomasas Schmidtas dienraščio „Die Welt“ spalio 23-osios numeryje prabilo apie rytų Europos „nedemokratijų“ žalą visai ES. Bet po rugsėjį vykusių rinkimų su net 12,6 proc. balsų ksenofobišką ir net rasistinę „Alternatyvą Vokietijai“  į Bundestagą įsileidusi Vokietija šia prasme irgi nukentėjo, savaitraštis „Die Zeit“ tai net įvardijos įspėjančiu šūviu tradicinių partijų politikams. Vis dėlto vokiečių publicisto nerimas dėl grėsmės europietiškiems teisinės valstybės principams veikiausiai pagrįsti, Th.Schmidtas net įvardija ES plėtrą į rytus kaip pernelyg skubotą, kai per lengvai patikėta vidurio bei rytų europiečių žodiniais pažadais ir nepakankamai atsižvelgta į jų realų gebėjimą suprasti europietiškus principus.

Be abejo, tikėtina, kad euroskepticizmą politinėje praktikoje „pasibalnoję“ Vengrijos, Lenkijos, dabar veikiausiai ir Čekijos lyderiai taip „dekoruoja“ savo tikslus vidaus politikoje. Deja, esama požymių jau tendencijos, kad vidurio bei rytų Europos išimtys iš ES taisyklių gresia virsti vidurio bei rytų Europos taisyklėmis ir beveik neabejotinai  rasis pagundų jas bandyti „pakelti“ iki europinių. Taip pat labai abejotina, kad vien „business as usual” naudai paaukota valdžios bei įstatymo viršenybė už radikalus balsuojantiems piliečiams užtikrins bent kiek tvarią sėkmę. Neatrodo perspektyvu, kai banaliu verslo planu „išplaunama“ tai, kas iš tiesų yra politika.

Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva? Vietos politikai-ūkininkai bent parlamentinėje praktikoje į kraštutinumus blaškytis nelinkę (išskyrus, aišku, socialdemokratų „ieškojimus“, bet tai labai kita tema), radikalai Seime beveik neatstovaujami. Vis dėlto negalima sakyti, kad mūsų šalies viešajame gyvenime radikali dešinė politinės nišos neturi ir įtakos nedaro. Turi ir daro, taip pat  politinę, nebūtinai tiesiogiai, kai kada, atrodytų, gana netikėtose vietose. Tarkime, viešėjam gyvenimui reikšmingam bei įtakingam Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui vadovauja ekstautininkas Gintaras Songaila (pirmininkavo tautininkams 2005–2008 m.), kuris buvo aktyvus Visagino AE priešininkas. Jei šis projektas dėl Rusijos intrigų nebūtų buvęs palaidotas, šiandien tikrai netektų kalbėti apie rusų Baltarusijos Astrave statomą AE kaip grėsmę Lietuvai.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovu paskirtas Audrys Antanaitis, redaktorius interneto puslapio „Alkas.lt“, kuriame tautininkiškos idėjos atstovaujamos solidžiai, nors A.Antanaitis formaliai tautininkams nepriklauso. Tautininkai garsėja Kovo 11-osios ir Vasario 16 -osios eitynėmis, kuriose netrūksta rasistinę potekstę turintys šūkių. „Alkas.lt“ paskelbė „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikų“ sąrašą (http://alkas.lt/valstybines-lietuviu-kalbos-isdavikai/) – Seimo narių, kurie palaikė iniciatyvą leisti Lietuvos asmens tapatybės dokumentuose rašyti raides „q“, „w“ ir „x“. Anot konservatoriaus Manto Adomėno, A.Antanaitis pirmininku ir pasirinktas dėl kategoriško požiūrio šiuo klausimu. Politiškai tai jautrus ir kompleksinis klausimas, Lietuvai siekiant atkurti su Lenkija partnerystės ryšius geopolitiškai ypač nestabiliame pasaulyje. Bet jei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos neatsisakys kovos su „išdavikais”, labai neaišku, kuo ir kaip čia viskas baigsis. Lygiai taip pat nenustebintų, jei Lietuva sulauktų nuosavos D.Trumpo-A. Babišo versijos.

2017-10-31

Rusijos propagandinių pranešimų internetinėje erdvėje – gausu. Slaptai.lt nuotr.

Pseudo diskusijos apie rusiškų televizijos kanalų „šėlsmą“ Lietuvoje bei poreikį jų prieinamumą riboti vis dėlto negarbingos, nes už susirūpinimo imitavimo slypi banalus vietinių siekis uždirbti bet kuria kaina. O kaip reikalai atrodo ne mūsų tėvynėje?

Rusijos federacijos tarybos valstybės suverenumo gynimo komitetas neseniai pasiūlė apriboti penkių JAV informacijos priemonių veiklą Rusijoje, tarp kurių – radijo stotys „Amerikos balsas“, „Svoboda“ bei naujienų agentūra CNN. Pasak Komisijos, šiai užsienio finansuojamai žiniasklaidai taikytinos tos pačios ribojimo priemonės, kokios Amerikoje gresia Kremliaus finansuojamai televizijai „Russia Today“ (RT).

Rugsėjį Amerikos teisingumo ministerija pareikalavo RT užsiregistruoti užsienio valstybės agentu, tiesa, apie reikalavimą kol kas žinoma tik iš rusiško kanalo atstovų.

Informacija apie šiuos tikrus ar tariamus ketinimus turi priešistorę. Iki šių metų pradžios RT be ypatingų problemų užėmė kuklią nišą JAV informaciniame lauke, tačiau sausį, likus dviems savaitėms iki prezidento Donaldo Trumpo įsikraustymo į Baltuosius Rūmus, Amerikos žvalgybos pateiktoje ataskaitoje RT skirta reikšminga vieta kaip Kremliaus propagandiniam instrumentui. Spalio pradžioje akylesni vašingtoniečiai kai kuriose autobusų stotelėse galėjo skaityti reklamos skelbimus „Centrinė žvalgybos vasldyba“ (CŽV) vadina mus propagandos mašina, sužinok, kaip mes vadiname CŽV“, „Įstrigai automobilių kamštyje, pralaimėjai rinkimus? Versk kaltę ant mūsų!“ ir taip toliau. Tokia išsityčiojančia reklama RT atsakė į JAV žvalgybos, kai kurių įstatymų leidėjų,  politikos komentatorių kritiką savo atžvilgiu.

„Aktą dėl  registracijos užsienio valstybės agentais“ JAV kongresas priėmė 1938 metais, siekdamas paviešinti nacistinės Vokietijos naudai už jos pinigus Amerikoje dirbusius propagandistus. Iškart po nacių atėjimo į valdžą Vokietijoje amerikiečiai ėmė pastebėti pronaciškų nuotaikų augimą, Adolfo Hitlerio režimui simpatizuojančios organizacijos JAV dygo kaip grybai po lietaus, spaudoje 1933-ųjų vasarą ėmė rodytis straipsniai apie pronacišką propagandinį tinklą, valdomą iš Vokietijos generalinio konsulato Niujorke ir finansuojamą Vokietijos kompanijų amerikietiškų filialų. Žiniasklaida nurodė vieną sėkmingiausių „pijaro“ kompanijų „Carl Byoirand Associates“, kuri su Vokietijos valstybiniu turizmo biuru sudarė 72 tūkstančių dolerių vertės sutartį šios šalies įvaizdžiui gerinti Amerikoje.

1934 metais plačiai nuskambėjo vadinamojo „kokteilių pučo“ skandalas, kai jūrų pėstininkų atsargos generolas Smedley Butleris paskelbė, jog jam buvo pasiūlyta vadovauti kariniam perversmui, kad JAV būtų įvestas pronacistinis režimas. Nors ilgainiui paaiškėjo, kad generolas tapo kokteilių vakarėlio „išdaigos“ auka, Kongreso tam reikalui aiškintis sukurtas specialus komitetas nutarė užsiimti nacistine propaganda.

Kongresas negalėjo jos uždrausti, nes JAV konstitucijos Pirmoji pataisa garantuoja žodžio laisvę visiems, tačiau galėjo padaryti, kad publika nepainiotų propagandos su objektyvia žurnalistika. Taip 1938 metų rugsėjį įsigaliojo „Aktas dėl  registracijos užsienio valstybės agentais“ (FARA), per Antrąjį pasaulinį karą dėl jo pažeidimų JAV iškeltos 23 baudžiamosios bylos. 1966 metais „Aktas“ papildytas pataisomis, atsakomybę nuo propagandos perkeliančioms lobistinei veiklai, nuo tada su FARA sietinus baudžiamjo persekiojimo atvejus galima suskaičiuoti ant pirštų. Ir štai dabar  RT.

2005 metais įsteigta, Rusijos įvaizdį Amerikoje iš pradžių pašaukta gerinti „Russia Today“ po trejų metų suprato, jog žinios iš Rusijos neveikia JAV informacijos rinkoje, todėl nutarė iš esmės pakeisti kryptį ir koncentruotis ties siužetais, kuriuos pagrindinė Amerikos žiniasklaida ignoruoja ar nušviečia prabėgomis. Kanalas pavadinimą „Russia Today“ sutraukė iki abreviatūros RT ir veiklos devizu pasirinko šūkį „Question more“, kurį galima versti kaip „Užduok daugiau klausimų“. Vašingtono kompanijos „RT TV America“ ir „RT TV Studios“ gamino RT turinį ir buvo oficialios jos darbuotojų darbdavėmis, bet sąskaitas apmokėti siųsdavo į Maskvą. Tiesa, po kelių metų sėkmingo darbo RT savininką prodiuserį Aleksejų Jazlovskį Amerikos mokesčių prievaizdai pagavo vengiant mokėti mokesčius, ir rusams teko kompaniją „performatuoti“.

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone

„Susitvarkiusi“ RT Išplėtė etatų skaičių, priėmė į darbą ką tik studijas baigusius jaunus žurnalistus, šie rengė siužetus, kurie vargu ar galėjo pasirodyti kituose JAV televizijos kanaluose – pavyzdžiui, pateikdami alternatyvias konspirologines versijas apie Rugsėjo 11-osios teroro aktus arba „al Qaedos“ lyderio Osamos ben Ladeno likvidavimą.

RT suteikdavo tribūną marginaliniams veikėjams, pavyzdžiui, sąmokslo teorija grįstą Rugsėjo 11-osios aiškinimą propaguojančiam Teksaso radijo vedėjui Alexui Jonesui, kuris iškart po Rusijos įsiveržimo į Gruziją 2008 metais invaziją teisino tuo, kad ją esą išprovokavo NATO ir Izraelio veiksmai Kaukaze.

Daugybėje siužetų piršta versija, jog Malaizijos keleivinį lainerį su daugiau kaip 200 keleivių numušė ukrainiečių nakintuvas, taikęsis į V.Putino lėktuvą, nors Nyderlandų valdžios ataskaitoje įrodyta, kad lėktuvas numuštas iš separatistų kontroliuojamos teritorijos Ukrainos rytuose.

Pastoviai akcentuodama skurdo, rasinės neteisybės, kitas panašias temas, RT randa amerikiečių, kurie pasirengę kaltinti tėvynę visomis įmanomomis nuodėmėmis, ir taip bando nukreipti vietos publikos dėmesį nuo tikrų Kremliaus intencijų tarptautinėje politikoje – kurstyti konfliktus Vakaruose ir pagal galimybes palaikyti visuomeninę įtampą JAV. Amerika rodoma kaip nuolatinėje krizėje esanti valstybė. Iš pradžių niekas į tai nekreipė ypatingo dėmesio, nors, pasak konservatyvaus aktyvisto Cliffo Kinsideo, jis ir jo bendražygiai dar 2011 metais oficialiu kreipimusi mėgino atkreipti Teisingumo ministerijos dėmesį į propagandinį RT veiklos pobūdį. Kol pernkyščiuose prezidento rinkimuose kanalo veikla ėmė įgyti Maskvos koordinuotos visaapimančios operacijos mastus.

Pasak RT klausimui skirto Vašingtono fondo „Atlantic Council“ pranešimą redagavusios Brookingo instituto bendradarbės Alinos Poliakovos, RT nėra nepriklausoma žiniasklaidos priemonė vakarietiška to žodžio prasme, tyrėja primena Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, pastebėjusį, kad jei esi finansuojamas vyriausybės, negali neatsipindėti jos oficialios pozicijos. RT niekada nekritikuoja Kremliaus, nors daugelis Rusijos valdžios sprendimų užsienio ir vidaus politikoje, kalbant nuosaikiai, kelia abejonių, ir tai principinga. Tarkime, irgi valstybės remiama BBC yra labai kritiška britų vyriausybės atžvilgiu. Protestuodami prieš prokremlišką, antivakarietišką politiką, keli JAV žurnalistai nutraukė ryšius su rusų kanalu, pavyzdžiui, laidų vedėja Liza Wahl pareiškė atsistatydinanti tiesioginiame eteryje.

Rusijos opozicijos lyderis Borisas Nemcovas (kairėje) – viešnagės Vilniuje metu. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmo ir kol kas vienintelio iš V.Putino Rusijos išprašyto Amerikos žurnalisto Davido Sattero vertinimu, kad tenka knebinėtis su RT klausimu, kaltas JAV žiniasklaidos paviršutiniškumas – jei amerikiečiai daugiau žinotų apie Rusiją iš savo sspaudos, nebūtų pagundos ir reikalo žiūrėti rusų kanalo. CNN prezidento D.Trumpo sūnaus susitikimą su rusų advokate aptaria 35 minutes, o rusų opozicionieriaus Boriso Nemcovo nužudymo priežastims nagrinėti teranda minutę. Amerikos žiniasklaidai nerūpi Rusijos visuomenės bei politikos analizė. Pasak publicisto, RT yra pakankamai profesionalus dezinformacijos skleidimo šaltinis žmonėms, kurie linkę tikėti neįtikėtiniausiais dalykais. Tai pavojinga, nes socialinė įtampa Amerikoje dabar gana aukšta.

Tiesa, nemažai komentatorių nelinkę pervertinti RT vaidmens Amerikos viešajame gyvenime. Kiek šis kanalas populiarus ir įtakingas, labai priklauso nuo to, kieno užsakymu formuluojamas klausimas. Pasak RT užsakymu kompanijos IPSOS 2015-aisiais atliktos apklausos, savaitinę kanalo auditoriją Amerikoje sudaro apie 8 milijonus žmonių. „Nielsen“ reitinguose, kurių pagrindu kanalai formuoja savo reklamos įkainius, RT nėra visai. Kanalo nėra ir 94 populiariausių televizijų sąraše, nors žemiausią vietą užėmęs kanalas disponuoja mažiau nei proc. JAV auditorijos. RT gana plačiai pasiekiamas amerikiečių namuose kabeliniais tinklais, tačiau televizija moka už šią teisę, kai JAV kabelinės kompanijos pačios susimoka televizijoms už galimybę rodyti jų produkciją.

RT kritikai populiarumo klausimo nelaiko svarbiausiu ir akcentuoja principą. Jų teigimu, „Aktą dėl registracijos užsienio valstybės agentais“ priėmę įstatymų leidėjai jo netaikė nepriklausomai užsienio žiniasklaidai. Nors veikia kaip Amerikos korporacija, RT valdymo struktūra neskelbiama, nežinoma, kas formuoja kanalo redakcinę politiką, užtat kritikai dažnai cituoja „Rusia Today“ šefą Dmitrijų Kiseliovą, kuris susitikime su savo personalu yra pareiškęs, jog žiniasklaidos objektyvmas esąs mitas, žurnalistai turi tarnauti tėvynei.

Ketinimas priversti RT registruotis užsienio agentu sukėlė nervingą Maskvos reakciją, ir tai yra kiek keista – registracija nereiškia profesijos draudimo, tik nurodo statusą. Vieninteliai nepatogumai – įpareigojimas Teisingumo ministerijai pateikti informacinių siužetų kopijas bei finansines ataskaitas kas pusmetį. Žiūrovams vienintelis pasikeitimas – rodomuose siužetuose yra nuoroda, kad juos transliuoja užsienio valstybės agentas. Keletas Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos žiniasklaidos priemonių Amerikoje dirba kaip užsienio agentai.

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Klausimas apie grąžą Kremliui už investuotus milijonus vis tiek yra atviras. Šia prasme įdomi paralelė su „Al Jazeera“, kuri irgi užsiregistravo amerikietišku televizijos kanalu. Kataras investavo didelius pinigus ir planavo konkuruoti su CNN. Disponuodama gana rimta profesine reputacija, „Al Jazeera“ populiarumu pranoko RT, vis dėlto po trejų metų veiklos Kataras paskelbė uždarąs projektą dėl nedėkingos ekonominės situacijos. Oficialiais duomenimis, Rusijos finansuojamo RТ transliacijos per metus atsieina virš 300 milijonų dolerių, nesunku apskaičiuoti, kiek maždaug milijardų per daugiau nei dešimtmetį veikimo Kremlius išleido šiam projektui.

Kiek ši įtampos bei nepasitikėjimo sėjimo operacija savo tikslą pasiekė ir ar apskritai pasiekė, vienareikšmio atsakymo nėra. Gali būti, galų gale viskas baigsis kaip posakyje apie pelytę, kuri rausėsi rausėsi ir prisirausė iki katino. Deja, tai ne Lietuvos atvejis, nors mūsų tėvynėje veikiančių rusiškų televizijos kanalų „bukietas“ išties įspūdingas.

2017.10.23; 06:00

Rusijos žvilgsnis

Šiame interneto puslapyje paskelbtoje publikacijoje „Mums gresia „fakereality?“ (https://slaptai.lt/arunas-spraunius-mums-gresia-fakereality/) analizuotas geopolitinis vektorius, manipuliacijomis siekiantis „pakreipti“ (iškraipyti) tikrovę tiek, kad pramanų nebelabai galima atskirti nuo to, kaip viskas atrodo iš tiesų.

Mindaugo Basčio ir Artūro Skardžiaus istorijos

Toks, tiesą sakant, ir yra tikslas – dėlioti sau patogią tikrovę, nesiskaitant su priemonėmis. Ypač pavojinga, kai ignoruodami ne vien jiems „nepatogias“ aplinkybes stengiasi prasisukti politikai. Tas aktualu ir Lietuvai, nepamirštant, kad nuo savo korupcinės praeities nubėgome ne tiek toli, kaip kai kada pernelyg optimistiškai skelbiama.

Keletas tėvyninių siužetų. Šių metų kovo 16 dieną Seimas pavedė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) atlikti parlamentinį tyrimą dėl Seimo nario Mindaugo Basčio ryšių galimai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, o gegužės 31-ąją Seimo specialioji komisija pradėjo apkaltos procesą šiam socialdemokratų frakcijos nariui dėl priesaikos sulaužymo bei šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo.

Prieš tai, kovo 10 dieną, M.Bastys atleistas iš Seimo pirmininko pavaduotojo pareigų. Beje, šiam tekstui reikšminga, jog konservatorė Rasa Juknevičienė „atleidimo“ posėdyje teigė, kad tarp socialdemokratų yra daugiau žmonių, kurių santykiai su Rusijos veikėjais kelia įtarimų, ir paminėjo Artūro Skardžiaus pavardę.

Valstybės saugumo departamentas (VSD), atlikęs M.Basčio patikrinimą dėl galimybės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija su žyma „visiškai slaptai“, priėmė neigiamą išvadą politiko atžvilgiu. Pasak VSD pažymos, parlamentaras turėjo ryšių su Rusijos atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu laikomu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio televizijos kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu.

Pasak Seimo specialiosios komisijos, M.Bastys sulaužė priesaiką, kai atsakydamas į klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, 55-ą klausimą nuslėpė savo ryšius su P.Vojeika, tarpininkavo organizuojant „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos vadovais, siekdamas užtikrinti politinį palaikymą „Rosatom“, nors korporacijos atominių jėgainių projektai Kaliningrado srityje (Baltijos atominė elektrinė) ir Baltarusijoje (Astravo AE) nukreipti prieš mūsų šalies interesą stiprinti energetinę nepriklausomybę. NSGK pirmininko Vytauto Bako teigimu, NSGK surinko įrodymus, jog M. Basčio vaidmuo buvo sisteminis ir kad politikas specialiųjų tarnybų buvo perspėtas dėl bendravimo su Rusijos atstovais. 

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT)

Seimo Antikorupcijos komisija tebetiria Energetikos komisijos nario socialdemokrato Artūro Skardžiaus veiklą teikiant įstatymų pataisas ir galbūt atstovaujant vėjo energetikų interesams. BNS pateikia devynis fragmentus, kuriuos siūlo išsiaiškinti Seimo nutarimo projektą registravusi opozicija. Išskirkime, pavadinkime, tarptautinius, nors tikriausiai išskyrimas sąlygiškas, kai kalbama apie veiką, pašauktą praturtėti bet kuria kaina, nes Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) yra pripažinusi, kad A.Skardžiaus 2011-2017 metais teiktos pataisos galėjo sudaryti išimtines sąlygas kai kurioms verslo grupėms ir verslininkai galėjo pasipelnyti valstybės sąskaita. 

Taigi greta kitų klausimų parlamentarai tirs, kokie fiziniai ar juridiniai asmenys valdo Baltarusijos energetikos įmonę „Investenergostroj“ (jai paskolą yra suteikę A.Skardžiaus šeimos nariai bei įsigiję tos įmonės akcijų), kokie šių asmenų ryšiai su A.Skardžiumi ir ar ryšiai neturėjo įtakos Seimo nario parlamentinei veiklai. „Investenergostroj“ saulės elektrinių projektą finansavo ir Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ bankas „Belgazprombank“, politiko šeimos valdoma įmonė gaminamą elektrą brangiai parduoda Baltarusijos valstybiniam koncernui „Belenergo“. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos paprašyta informacijos apie daugiau sandorių tarp Lietuvos ir Baltarusijoje veikiančių įmonių ir fizinių asmenų, susijusių su A. Skardžiaus šeimos iš dalies valdoma „Investenergostroj“. 

Į komisijos posėdį pakviesti „Investenergostroj“ akcininkai – po 20 proc. įmonės akcijų turintys parlamentaro žmona Snieguolė ir Rusijos pilietis Rustemas Nigmetzianovas, turintis leidimą gyventi Lietuvoje. Pasak Antikorupcijos komisijos pirmininko Vitalijaus Gailiaus, Skardžių šeimos draugas, valdantis 40 proc. „Investenergostroj“ akcijų, Romualdas Patalavičius yra dirbęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko visuomeniniu padėjėju. Antikorupcijos komisija nori kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir išsiaiškinti, ar R.Patalavičius tada buvo deklaravęs savo verslą Baltarusijoje.

Migracijos departamento bėdos

Iš pirmo žvilgsnio perkūną iš giedro dangaus priminė spalio 3-ąją vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno paskelbtas ketinimas likviduoti Migracijos departamentą, jo funkcijas išdalinant policijai ir pasieniečiams. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Naujiejų agentūra BNS pateikė svarbiausius prieštaringų vertinimų sulaukusius migracijos pareigūnų sprendimus ir korupcijos atvejus. Nuo 2012 metų tyrusi neteisėto pasipelnymo korupcinę schemą teisėsauga nustatė, kad siekdami „pagreitinti“ leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimą užsieniečiams, tarpininkaujantys teisininkai mokėdavo kyšius verslininkui, turėjusiam pažinčių Migracijos departamente. Pastarasis dalį gautų pinigų už dokumentų sutvarkymo paspartinimą perduodavo dviem Migracijos departamento pareigūnėms. 

Migracijos departamentas. Slaptai.lt nuotr.

2015 metais pateikti įtarimai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkui, kuris įtariamas paėmęs kyšį už Šengeno vizos galiojimo pratęsimą Jordanijos piliečiui, tų pačių metų sausį Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato atstovai išdavė leidimą gyventi Lietuvoje rusui Achmedui Jevlojevui, jis žiniasklaidoje vadintas nusikalstamo pasaulio atstovu. 

vsd
VSD (Valstybės saugumo departamentas)

Analogišką leidimą pareigūnai planavo išduoti kitam Rusijos piliečiui Olegui Šamaninui, bet įsikišus Vidaus reikalų ministerijai ir policijai procedūros buvo sustabdytos. A.Jevlojevui išduoto leidimo galiojimas taip pat sustabdytas. Rugpjūčio pabaigoje internetinė „Laisvės TV“ paskelbė, kad Lietuvoje leidimą gyventi 11 metų turėjo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu siejamo banko SMP tarybos patarėjas Antonas Treušnikovas (leidimas panaikintas praėjus savaitei, kai apie A.Treušnikovo gyvenimą Lietuvoje pranešė žiniasklaida).

SMP bankui kaip ir jo steigėjams Rusijos milijardieriams Arkadijui ir Borisui Rotenbergams, Europos Sąjunga (ES) yra paskelbusi sankcijas. O štai 2016 metais į Lietuvą atvykusio „Novaja gazeta“ žurnalisto Jevgenijaus Titovo prieglobsčio prašymą Migracijos departamentas iš pradžių atmetė, tik kilus triukšmui šis sprendimas dabar lyg ir peržiūrimas.

Per didelis atvirumas

Naujienų portalas „delfi.lt“ rugsėjo pabaigoje pranešė, kad Rusijos Konstitucinio Teismo (KT) teisėjams šiemet išsiųsta riboto naudojimo informacija, kodėl jiems neleista atvykti į Lietuvą dalyvauti tarptautiniame kongrese. Migracijos departamentas informavo visus 19 Rusijos KT teisėjų apie Lietuvos KT pirmininko Dainiaus Žalimo poziciją jų neįsileisti dėl Krymo aneksijos įteisinimo. Primintina, kad Lietuvos KT pirmininkas įtrauktas į Rusijos juodąjį sąrašą, todėl jam draudžiama atvykti į Rusiją, Baltarusiją ir Kazachstaną.

Riboto naudojimo informacijos atskleidimas valstybei, kuri nėra draugiška Lietuvai, suteikia jai įrankių prieš joje įvardytus asmenis (šiuo atveju Lietuvos KT pirmininką) naudoti kokius nors metodus. „Tikrai nežinau nė vienos pasaulio valstybės, kurioje taip detaliai informuojami asmenys, kurie įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašus“, – ta proga pastebėjo D.Žalimas. 

Rusijos mafija

Seimo narys Žygimantas Pavilionis LRT radijui yra sakęs, kad žmonės, dirbantys Migracijos departamente, neturi nuovokos arba nesąmoningai daro keistus dalykus. Beje, pasak vidaus reikalų ministro, tai ne pirmas kartas, kai Migracijos departamentui tenka viešai aiškintis dėl abejotinų sprendimų, tačiau jis nedrįstų teigti, jog departamentas – Rusijai dirbanti struktūra.

Maskvos puolimas prieš Vakarus dabar turbūt stipriausias po Antrojo pasaulinio karo, piešiant ir peršant „alternatyvios raidos“ scenarijus. Tikrasis tų jų turinys iki skausmo žinomas, „Transparency International“ kasmet sudaromame korupcijos suvokimo reitinge „The Corruption Perceptions Index“, apimančiame 176 pasaulio valstybes bei teritorijas, Rusija pernai buvo 131 pozicijoje kartu su Kazachstanu, Nepalu, Iranu bei iš sovietinio paveldo ypač skausimingai besivaduojančia Ukraina.

Iš posovietinių respublikų aukščiausiai reitinge buvo Baltijos šalys ir Gruzija (Estija 22-a, Lietuva 38-a, Latvija bei Gruzija 44-os). Klausimas banalus – kur link esame linkę judėti, Rusijos, Vidurio Azijos, kurios dar žemiau, pusėn, ar siekti lygiuotis į Naująją Zelandiją bei Daniją (pirma pozicija), Suomiją (trečia), Švediją (ketvirta), Kanadą (devinta), Jungtinę Karalystę (JK) bei Vokietiją (dešimtos) ir t.t. Tai vis šalys iš laisvojo Vakarų pasaulio.

Beje, pasak to paties „The Corruption Perceptions Index“, korupcijos keliama tiesioginė ir netiesioginė žala Lietuvai vis tiek didelė ir gali siekti 11,4 proc. BVP arba iki 4,44 mlrd. eurų.

Trys tūkstančiai dezinformacijos atvejų

Kad Rusija siekdama savų tikslų su priemonėmis nesiskaito, rodo publikacijoje „Mums gresia „fakereality?“ pateiktas faktas, jog ES įsteigta darbo grupė strateginiais komunikacijos klausimais „East Strat Com Task Force“ per porą metų išaiškino virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos skleistos dezinformacijos faktų.

Apie rusišką stilių byloja ir Vokietijos kompanijos „Siemens“ vargai po to, kai Maskva pažeisdama jai uždėtas sankcijas už agresiją prieš Ukrainą prieš keletą mėnesių keturias šios kompanijos turbinas apgaule nugabeno į aneksuotą Krymą statomai Sevastopolio šiluminei elektrinei, nors iš pradžių skelbta, kad turbinos skirtos projektui Tamanėje. Vokietijos koncernas po šio „verslo ėjimo“ nutraukė įrenginių tiekimą Kremliui pavaldžioms kompanijoms, o ES sustiprino sankcijas Rusijai. Nekalbant apie reputacinius praradimus, „Siemens“ dabar vargsta mėgindamas išgauti areštą minėtoms turbinoms ir uždrausti bet kokius sandorius dėl šių įrenginių. Maskvos arbitražinis teismas koncerno ieškinį atmetė du kartus, dabar jis arbitražiniame apeliaciniame teisme, tačiau ieškinio likimą Rusijos teismuose numanyti nesunku.

Naudingi idiotai

Nėra ypatingo skirtumo tarp neišmanymo ar banalaus godumo, kai liejamas vanduo ant Kremliaus propaguojamo nuosavo stiliaus ir pastangų skaldyti Vakarus malūno. Būtent Sovietų Sąjungoje išrasta naudingo idioto sąvoka, lietuviškoje „Wikipedijoje“ aiškinama, jog naudingu idiotu laikomas viešas asmuo, kuriuo pasinaudojama propagandos tikslais. Vladimiras Uljanovas ir Josifas Stalinas taip vadino Vakarų inteligentus, besižavėjusius Sovietų Rusija, pavyzdžiui, rašytoją Bernardą Shaw, kuris po vizito SSRS grįžęs į Didžiąją Britaniją šlovino stalinizmo valstybę. 

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“

Algoritmas, kurį Maskva tebetaiko visomis įmanomomis progomis. Pasak „The Times“ (10 11), britų politikai (vieni iš nežinojimo, kiti iš godumo) dalyvaudami televizijos kanalo „Rusia Today“ (RT) laidose prisideda prie Kremliaus propagandos.

Dienraštis suskaičiavo, jog nuo 2015-ųjų šešėlinio kabineto ministrai į RT ėjo 26 kartus, o konservatorių partijos atstovai už vieną pabuvimą „tokiame“ eteryje gavo iki tūkstančio svarų sterlingų siekiantį honorarą, ignoruodami aplinkybę, jog britų viešosios erdvės reguliatorius „Ofcom“ ne kartą perspėjo RT dėl pateikiamos informacijos tendencingumo. Rusų televizijos kanalas iš paskutiniųjų siekia „mimikruoti“ į normalų informacijos teikėją, todėl medžioja žinomus Vakarų politikus. „The Times“ vertinimu, pagrindinių JK partijų atstovams vis dėlto laikas apsispręsti, kieno jie pusėje.

Skirtingai nuo JK, Lietuva yra paribio, net pafrontės valstybė vis akivaizdesnėje civilizacinėje konfrontacijoje. Panašu, kad turime reikalą su vienu rimčiausių išbandymų, kuris aplinkybėms susiklosčius gali net lemti, kurios šalys įstengs (būtent įstengs) išlikti laisvo pasaulio pusėje. Todėl kam kam, o aukštiems šalies politikams bei valdininkams „nežinojimo“ ar „businessasusual“ pasiteisinimai netinka pagal apibrėžimą.

2017.10.16; 06:00

Kinijos kariuomenė – ir skaitlinga, ir galinga. Reuters nuotr.

Jokia paslaptis, kad Kinija mėgina Europą „supirkti“ jau senokai. Kad Pekinui tinka bet kokie pretekstai, žurnalo „The National Interest“ rugsėjo 25-osios numeryje mėgino pagrįsti JAV prezidento Georgo Busho-jaunesniojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas Markas Pfeiflė straipsnyje „Kinija išnaudoja Rusijos-JAV priešpriešą, siekdama nugriebti kuo didesnį prizą Europoje“.

Niekas kol kas per daug nekreipia dėmesio, kad Pekinas naudojasi geopolitinėmis slinktimis Europos Sąjungoje (ES), siekdamas reikšmingai sustiprinti įtaką vidurio ir rytų Europoje. Pasak eksperto, kalbama apie labai svarbų regioną, kuris tarnauja prekybiniu bei geopolitiniu buferiu, atskiriančiu Ameriką nuo Kinijos bei Rusijos.

Pekinas mažai nuveikė, stabdydamas Šiaurės Korėjos režimo vykdomą branduolinę programą, užtat Europoje spėjo nuosekliai supirkti įmonių akcijas Čekijoje, Vengrijoje ir Serbijoje, įskaitant atominių jėgainių statybos kontraktus. Skirtingai nuo rusų, kurių atominiai projektai paprastai remiasi palyginti nepavojinga tarpvalstybinio jėgainių statybos kreditavimo schema, jau pastatytų objektų valdymą paliekant vietiniams, kinai reikalauja ir kapitalo, ir operatyvinio valdymo kontrolės, tokiu būdu gaudami instrumentą daryti (taip pat politinę) įtaką regione.

Iš tiesų, panašu, jau senstelėjęs yra požiūris, esą Kinija savo investicijas koncentruoja Afrikoje bei pietryčių Azijoje. Net Baltarusija „tolimais“ 2008-aisiais skelbė esanti pasirengusi tapti aikštele, iš kurios Pekinas galės žengti į Europos rinką. Vakarų europiečiai atsargiai vertina kinų investicijas įtardami (ne be pagrindo), jog už daugelio jų kompanijų stovi valstybė arba armija ir kad pagrindinis kinų skverbimosi tikslas yra siekis prieiti prie technologijų bei daryti politinę įtaką. Gi vidurio bei rytų Europa šia prasme skrupulų turi kur kas mažiau. Kinijos tarptautinės prekybos bei ekonominio bendradarbiavimo insitituto ekspertas Yao Linas veikiausiai ne be pagrindo antrąjį šio amžiaus dešimtmetį yra pavadinęs „auksiniu“ į vidurio bei rytų Europą investuojančioms kompanijoms. Čia nemaža rinka (su Balkanais regione gyvena 110 milijonų gyventojų), lyginant su Vakarais nebrangi darbo jėga, na, ir puikus tramplinas į tuos pačius Vakarus. 

Šanchajaus kompanija BYD (beje, į ją savo laiku yra investavęs Warrenas Buffettas) dar 2012-ųjų gruodį pasirašė susitarimą dėl automobilių gamybos įmonės statybos Bulgarijoje, netoli nuo Sofijos. Elektromobilius bei elektrinius autobusus gaminančio fabriko pusė akcijų priklauso BYD ir pusė – bulgarų partneriui, su savo produkcija įmonė pamažu, bet skverbiasi į Vakarus – yra laimėjusi konkursą (įveikė konkurentus iš Jungtinės Karalystės bei Nyderlandų) patiekti pirmą partiją (viso labo šešis, bet svarbus pats faktas) autobusų Nyderlandams. 

Kinijos žemėlapis

Tais pačiais 2012 metais kinų „Gunagxi Liugong Machinery“ investavo 100 milijonų dolerių į lenkų kelių statybos technikos gamintoją „Huta Stalowa Wola“, kurio pardavimai po sandorio per porą metų pakilo iki 440 milijonų dolerių, planuojama, jog 2020-aisiais viršys 16 milijardų. Įsitvirtinusi kaip didžiausia Kinijos prekybos partnerė rytų bei vidurio Europoje Lenkija (2010-aisiais šalys pasirašė deklaraciją dėl strateginės partnerystės) yra įsukusi kampaniją „Go China“, skirtą pritraukti kinų investicijas bei skatinti lenkiškų prekių eksportą į Kiniją.

Pernai rudenį mūsų kaimynė Latvija pelnė teisę surengti svarbiausią (jau penktą) vidurio bei rytų Europos ir Kinijos vyriausybių vadovų susitikimą (vadinamasis formatas 16+1), kurį paprastai lydi verslo forumas, ekspertų konferencija bei nacionalinių koordinatorių pasitarimas. Rygoje pirmą kartą posėdžiavo susisiekimo ministrai, mat 2015-aisiais Kinijos Sudžou vykusiame susitikime Latvijai suteikta teisė tapti bendradarbiavimo logistikos srityje koordinatore. Formatas  16+1 yra Pekino iniciatyva ir skirtas Kinijos iš vieno pusės bei 11 ES narių bei 5 Balkanų šalių iš kitos pusės (Albanijos, Bulgarijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Makedonijos, Lenkijos, Rumunijos, Serbijos Slovakijos, Kroatijos, Juodakalnijos, Čekijos ir Estijos) bendradarbiavimo investicijų, transporto, finansų, mokslo, švietimo bei kultūros srityse skatinimui. Pirmas susitikimas 2012 metais surengtas Varšuvoje, jame Pekinas paskelbė 12-os bendradarbiavimo su vidurio ir rytų Europa skatinimo priemonių paketą, kuris yra pagrindinis 16+1 dokumentas.

Rygoje pernai gegužę įsteigtas logistikos koordinacinis sekretoriatas, pasak pačių latvių, tai yra galimybė didinti 16+1 vaidmenį, populiarinti Latviją užsienyje bei vystyti visapusišką bendradarbiavimą su Kinija. Žinant, koks subtilus yra transporto koridorių klausimas mūsų regione, atvejai, kaip pavydžiai lietuviai ir latviai konkuruoja dėl baltarusiškų krovinių (kai kada su tolokai siekiančiomis politinėmis pasekmėmis, kai Vilniui plūkiantis dėl Astravo AE elektros boikoto Europoje, Ryga šiuo klausimu demonstruoja didesnį lankstumą Baltarusijos atžvilgiu), ES rinka ypač suinteresuoto ekonominio koloso kaip Kinija pritraukimas būtent transporto bei logistikos sektoriuje ekonominiu požiūriu yra ypač tikslus taktinis Rygos ėjimas. Bet kuriuo atveju dėl irgi Kinijos inicijuoto ES ir Kiniją krovinių srautais sujungsiančio projekto „Viena juosta, vienas kelias“ (vadinamasis „naujasis Šilko kelias“) mūsų regione jau konkuruojama ne juokais.

Kinijos premjeras Li Keqiangas Rygos susitikime informavo apie Kinijos bei vidurio ir rytų Eropos fondo steigimą, jį administruos vieno didžiausių kinų banko „Industrial and Commercial Bank of China“ bei „China Life Insurance и Fosun Group“ įsteigta kompanija „Sino-CEE Financial Holdings Ltd“. Fondo tikslas – pritraukti bendriems projektams finansuoti ne mažiau 50 milijardų eurų. Kad susidomėjimas abipusis, patvirtina aplinkybė, jog vien šiais metais Pekiną aplankė aukšti Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos pareigūnai, savo ruožtu Kinijos lyderis Xi Jinping pernai vizitavo Lenkiją, Serbiją ir Čekiją. Pastarosios sostinėje Prahoje jo atvykimo proga net surengtas paradas, kuris gal irgi prisidėjo prie to, kad vizito metu sudaryta sandorių už 8,7 milijardo eurų.

Kiniečių mylima panda. EPA – ELTA nuotr.

Kinų verslas siekia finansuoti 2,6 milijardo eurų kainuosiančios greitojo geležinkelio linijos tarp Budapešto ir Belgrado statybą. Vengrijos vyriausybė šių metų gegužę pasirašė staretginės partnerystės sutartį su kinų „Bohong Group Co.“, viena didžiausių automobilų išmetamųjų dujų sistemų gamintoja pasaulyje. Kinijos energetinis konglomeratas CEFC įsigijo didžiausio Čekijos oro vežėjo „Travel Service AS“ (49,92 proc.) bei alaus daryklos „Pivovary Lobkowicz“ (kontrolinį) akcijų paketus. CEFC už milijardą eurų nusipirko ir čekų banko „J&T Financial Group“ 50 proc. akcijų. Pasak analitinės kompanijos „Rhodium Group“, nors kinų investicijos kol kas tesiekia 8 proc. visų investicijų vidurio bei rytų Europoje, judėjimo vektorius akivaizdus – į augimo pusę. Šiuo metu daugiausia kinų dėmesio šiame regione sulaukia Vengrija, Lenkija ir Serbija, Budapeštas ir Varšuva nugriebia atitinkamai 40 proc. ir 20 proc. visų kinų investicijų į šį regioną, Serbija susirenka du trečdalius Pekino skiriamų pinigų į ES neįeinančioms rytų Europos valstybėms.

„Business as usual“ dvasia yra dominuojanti pragmatiško 21 amžiaus tendencija ir pati savaime nėra nei bloga, nei gera. Bet Kinijai investicinės iniciatyvos yra ir galimybė įsitvirtinti pasauline galybe. Kinija vis dėlto yra autoritarinė valstybė, kuri ekonominę įtaką anksčiau ar vėliau ima „pastiprinti“ reikliais humanitariniais pageidavimais. Kaip prancūzų dienraštyje „Libération“ (09 27) yra nurodžiusi  JAV nacionalinio Azijos tyrimų centro mokslinė bendradarbė Nadezhda Rolland, korupcija, propaganda, siekis manipuliuoti visuomenės bei viešų asmenų nuomone į „įtikinėjimo“ arsenalą įeina. Ir šiemet Pekinas darė finansinį spaudimą Kembridžo universiteto leidyklai, kad ši iš savo duomenų bazės pašalintų Kinijos valdžiai nepatinkančius straipsnius, per su Kinijos komunistų partija susijusias kinų studentų asociacijas ne kartą mėginta slopinti žodžio laisvė Australijos bei JAV universitetuose, siekta perpirkti vietos žiniasklaidą ir t.t. Pekinas  naudojasi galimybe manipuliuoti demokratiškų Vakarų visuomenių laisve bei atvirumu. Apsvaiginti vien ekonominių galimybių kai kurių šalių lyderiai numoja ranka į neigiamas pasekmes demokratijai strateginėje perspektyvoje.

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Todėl Briuselyje su nerimu stebi rytų bei vidurio europiečių kai kada beatodairišką susiviliojimą kinų pinigais, ypač žinant, kad politinio kapitalo siekiantis Pekinas pasirengęs supriešinti senas ir naujas ES nares. Ryškiausias pavyzdys – Čekijos prezidentas Miloshas Zemanas, viešai ir daug raginantis užuot stiprinus ryšius su ES bei NATO, labiau  bendradarbiauti su Kinija ir Rusija.

Beje, po CEFC įsigijimų Čekijoje M.Zemanas vienu savo patarėjų paskyrė šios kompanijos atstovą kiną. O ir išskirtiniu Pekino dėmesiu apdovanotos Vengrijos ar Lenkijos valdžios, žinomos savo atžagareivišku santykiu į ES. Europos Komisija savo narėms rytuose pataria nepuoselėti ypač didelių vilčių su kinų investicijomis, mainais už pinigus Pekinas moka išreikalauti dirbti savo nebūtinai europietiškus standartus atitinkančiomis sąlygomis.

Išlošus taktinių pinigų galima prarasti demokratiją ir laisvę. Baltijos šalims tas irgi tinka.

2017.10.03; 10:00

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Korupcija yra ta budinti tema, ypač dažnai aktualizuojama globalizacijai naikinant sienas, Šaltojo karo metais saugojusias laisvąjį pasaulį nuo autoritarizmo „puoselėtų“ įpročių.

Dabar vis dažnesnis leitmotyvas – išgyventi bet kuria kaina. Ir lietuviškoje žiniasklaidoje cituotas britų „The Guardian“, rugsėjo 18-ąją atskleidęs Kipre veikiančią vadinamųjų „auksinių vizų“ suteikimo schemą, pagal kurią Nikozija parduoda Europos Sąjungos (ES) pilietybę turčiams (taip pat esantiems po sankcijomis dėl Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos), korupcija įtariamiems posovietinės valdininkijos elito atstovams ir ne tik jiems.

Kipro vidaus reikalų ministerijos tinklalapyje skelbiama, kad pilietybę norintys gauti asmenys gali tai padaryti investuodami 2 milijonus eurų į šalies nekilnojamąjį turtą arba 2,5 milijono į Kipro kompanijas ar vyriausybės obligacijas. Naujai iškeptas pilietis neprivalo laikyti jokių kalbos testų nei pastoviai gyventi saloje, pakanka pasirodyti Kipre kartą per 7-eris metus.

Kipro vyriausybė tokiu būdu nuo 2013-ųjų uždirbo virš 4 milijardų dolerių, vien pernai išduota daugiau nei 400 pasų. „The Guardian“ juos gavusiųjų pavardžių nemini, nebent užuominas – pavyzdžiui, buvęs Rusijos dūmos narys arba iš azartinių turtų susikrovęs milijardierius.

Tiesa, viena pavardė į viešąją erdvę prasismelkė – Sirijos prezidento Basharo al Assado pusbrolio, įtakingo sirų verslininko Rami Makhloufo, kuris JAV diplomatinėje korespondencijoje pavadintas „korupcijos įsikūnijimu“. Iki 2013-ųjų Kipro pilietybė buvo suteikiama vyriausybės sprendimu, beje, tokiu būdu ją gavo to paties B. Al Assado brolis, kuriam nuo 2008 metų taikomos Junginių Tautų (JT) sankcijos. Primintina, kad Kipro pasas vienas gerbiamiausių planetoje – pasaulio pasų reitinge „Passport index“ jis yra 12 pozicijoje, nes jo turėtojui suteikia galimybę be vizos lankytis 146 valstybėse, įskaitant ES bei Šengeno zoną. 

Užrašas skelbia, jog užeiti – leidžiama

Be abejo, tai ne vien Kipro taikoma praktika. Mūsų kaimynė Latvija yra viena populiariausių tarp nekilnojamąjį turtą joje geidžiančių įsigyti rusų, svarus argumentas yra galimybė investavus gauti leidimą pastoviai gyventi. 2010-aisiais pradėjusi tokius leidimus dalinti mainais už 70 tūkstančių eurų nekilnojamojo turto pirkinį provincijoje bei 140 tūkstančių sostinėje, Ryga spėriai išdalino jų 17 tūkstančių, iš kurių 12 tūkstančių gavo Rusijos piliečiai – Jūrmala bei Ryga labai populiarios tarp pasiturinčių rusų, nors daugelis jų čia pastoviai ir negyvena.

Ispanija nuo 2013-ųjų spalio suteikia leidimą porą metų gyventi ir be kliūčių keliauti visoje ES užsieniečiams, kurie perka nekilnojamąjį turtą, kainuojantį nuo 500 tūkstančių eurų. Tokį pat leidimą gauna įsigiję Ispanijos vyriausybės obligacijų už porą milijonų eurų arba investavę milijoną į privačią kompaniją ar investicinį fondą. Praėjus dvejiems metams, galima pateikti prašymą pratęsti terminą tokiam pačiam laikui.

Portugalijoje pastovaus gyvenimo leidimo kaina irgi siekia ne mažiau 500 tūkstančių eurų už nekilnojamojo turto pirkinį, kurio negalima parduoti mažiausiai 5-eris metus, priešingu atveju rezidento statusas bus prarastas. Po 6-erių metų pastovaus gyvenimo galima teikti prašymą pilietybei gauti. Beje, atsisakyti tėvyninės pilietybės nereikalaujama.

Bulgarijoje minimalus slenkstis leidimui pastoviai gyventi siekia nuo 300 tūkstančius eurų už nekilnojamojo turto pirkinį. Kadangi Bulgarija yra ES narė, bet nepriklauso Šengeno zonai, rezidavimas šioje šalyje suteikia galimybę judėti Europoje su tam tikrais apribojimais.

Maltoje rezidento statusas suteikiamas užsieniečiams, įsigijusiems nekilnojamojo turto už ne mažiau 220–275 tūkstančių eurų arba nuomojantiems patalpas už 8,7– 9,6 tūkstančio eurų per metus.

Užtat Turkija suteikia leidimą metus pastoviai gyventi pirkusiems nekilnojamąjį turtą už bet kokią kainą, tiesa, jis nesuteikia galimybės laisvai keliauti po ES.

Lotynų Amerikos šalyje Panamoje pirkinys už ne mažiau kaip 300 tūkstančių dolerių suteikia užsieniečiui galimybę gyventi šioje šalyje 5-enkeris metus be teisės įsidarbinti. Pasibaigus šiam terminui galima pretenduoti į pilietybę su sąlyga, jei nekilnojamasis turtas neparduotas.

Nors Panama toli nuo Europos ir neatrodo ypač aktuali, šios šalies piliečiai be vizų keliauja ne tik po beveik visą Lotynų Ameriką, bet ir Šengeno zonoje.

„Auksinių vizų“ praktika veikiausiai neviliotų, jei nebūtų pelninga. Pasak Ispanijos ekonomikos, pramonės bei konkurencingumo ministerijos šių metų balandžio 25-ąją paskelbtos atsakaitos, tarp per pastaruosius porą metų „auksines vizas“ gavusių ne ES šalių atstovų pirmauja Rusijos piliečiai, 685 rusai už jas paklojo maždaug milijardą eurų. Portugalija vien 2016-ųjų gegužę iš „auksinių vizų“ uždirbo 96 milijonus eurų (išduoti 157 leidimai gyventi), 16,6 proc. daugiau nei balandį (išduota 130 leidimų).

Vokiečių verslo dienraštis „Handelsblat“ šių metų birželio 14-ąją nurodė, jog būtent išeivių iš buvusios Sovietų Sąjungos piniginių įplaukų dėka Kipro bankų sistema demonstravo įspūdingą augimą (galų gale jų lėšos devynis kartus viršijo šalies bendrąjį vidaus produktą) iki pat jos žlugimo 2012 metais. 2013-aisiais gelbėjant bankus (su Tarptautinio valiutos fondo ir ES institucijų pagalba) daug rusų prarado milžiniškas (nuo 47,5 proc.) neapdraustų sąskaitų sumas, vis dėlto dauguma liko ištikimi salai. Tiesa, praradusiems virš 3 milijjonų eurų kaip kompensacija išduotas Kirpo respublikos pasas be jokių papildomų sąlygų. Sala su sunkumais susidorojo greičiau nei daugelis tikėjosi (2016-aisiais ekonomika augo 2,8 proc., investicijos – net 26 proc.), veikiausiai ne be „auksinių vizų“ programos.

Nekilnojamojo turto sandorių Kipre praėjusiais metais lyginant su 2015-aisiais išaugo 43 proc., šiemet nuo sausio iki rugsėjo nekilnojamojno turto pirkėjų „priaugo“ dar 63 proc. Kipro universiteto ekonomikos profesorius Sofronis Clerides sunerimęs net prabilo apie nekilnojamojo turto „burbulo“ grėsmę.

„The Guardian“ paviešinta schema iki šiol bene akivaizdžiausiai, bet tik šiek tiek atskleidė, kaip veikia ši nuo publikos slepiama labai pelninga industrija. Be abejo, kyla klausimas, ar ir kiek ji kėsinasi ardyti ES pilietybės suteikimo tradiciją, nors Kipro respublikos finansų ministerija tvirtina, jog programa orientuota į tikrus investuotojus, kurie kloja Kipro verslo pamatus.

Bet kuriuo atveju „auksinių vizų“ prekyba apnuogina bent porą aplinkybių – viena vertus, laisvasis pasaulis yra labai geidžiamas, kas ką bekalbėtų, bet šalies nesitvardymas siekiant „greitų pinigų“ tą pačią šalį gali ir korumpuoti.

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Vis garsiau ginčijamasi dėl „auksinių vizų“ teikimo schemos teisėtumo. Pasak studiją apie galimus piktnaudžiavimus (pavyzdžiui, pinigų plovimą) vykdant pilietybės suteikimą mainais už investicijas į vyriausybės obligacijas Vengrijoje paskelbusios „Transparency International Hungary“ teisės direktoriaus Miklos Ligeti, tai vis viena yra „juodasis kanalas“ gauti pilietybę. Irgi „business asusual“ naudai liudijanti aplinkybė, kad Europos parlamento narė nuo Portugalijos Ana Gomes kelis kartus iš vyriausybės mėgino gauti „auksinės vizos“ pelnytojų pavardes, galų gale nieko nepešusi padarė išvadą, jog viskas šioje schemoje net labai įtartina.

Dar šiemet Europos Parlamente ketinama diskutuoti dėl A. Gomes siūlomos pataisos, numatančios ypač kruopščias saugumo patikros procedūras, kurios visose šalyse turėtų būti atliekamos kiekvienu „auksinės vizos“ suteikimo atveju. Jau po Kipro istorijos antikorpucionė grupė „Global Witness“ pareikalavo griežtesnės „auksinių vizų“ politikos taikymo patikros.

2014-aisiais Europos parlamentas priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, jog ES pilietybė negali tapti preke, nes leidimo gyventi suteikimas tik dėl disponuojamo turto prieštarauja lygių galimybių principui. Tada Strasbūre vykusiuose debatuose europarlamentaras nuo Rumunijos Sebastianas Bodu pareiškė, kad bet koks solidesne sąskaita banke disponuojantis gangsteris taip gali pelnyti teisę be kliūčių judėti visoje ES.

Kita vertus, kaip nurodo rusų investicijas ofšorinėse zonose nagrinėjanti Suomijos Ааlto universiteto ekonomikos docentė Svetlana Lediajeva, svarbiausia priežastis, dėl ko pasiturintys rusai renkasi Kiprą ar kitas „ofšorines vieteles“, ta, kad jie bijo prarasti savo pinigus, mat laiko tėvynę politiškai nestabilia ir nepatikima valstybe, kur nutikti gali bet kas.

Tiesa, jei ES vis dėlto ims aktyviau reaguoti ir spausti Nikoziją sunorminti pilietybės gavimą pagal europietiškus standartus, savo turtų saugumą siekiantiems užtikrinti rusams gali tekti ieškoti naujos šalies, kad įsigytų naują pilietybę.

Latvijos sostinė kartu su Berlynu, Londonu, Niujorku imta vis dažniau minėti kaip miestas, į kurį dažniausiai vyksta nusivylę Kremliaus vykdoma politika rusai. Po Krymo aneksijos  2014-ųjų pradžioje atvykstančiųjų skaičius išaugo tiek, kad leidimo gyventi suteikimą vien už būsto įsigijimą Latvijos valdžia pradėjo laikyti grėsme nacionaliniam saugumui ir nuo tų metų rugsėjo 1-osios įsigyjamo nekilnojamojo turto vertės slenkstį siekiant gauti leidimą gyventi pakėlė iki 250 tūkstančių eurų. Investuotojas gali pirkti tik vieną nekilnojamojo turto vienetą ir dar sumokėti 5 proc. mokestį nuo jo vertės.

Bet kuriuo atveju tai labai miglota, „paslaptinga“ praktika, nes su pinigais atkeliauja ir atitinkami įpročiai. Tikriausiai dauguma siekiančiųjų bet kuria kaina „įsipilietinti“ Europoje yra ne tik respektabilūs, bet ir padorūs, vis dėlto atvykę iš šalies su tam tikrais papročiais bei korupciniu „paveldu“, jie yra pažeidžiami, o tai savo ruožtu daro pažeidžiama juos priėmusią šalį.

2017.09.25; 08:00

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Be abejo, kalbama apie technininį susitarimą, bet geopolitiniame būtent šio regiono kontekste ir tokios smulkmenos yra įsidėmėtinos.

Rugsėjo 8-ąją dieną Odesoje Ukrainos valstybinės įmonės „Ukrzaliznycja“, „Gruzijos geležinkelių“ bei „Azerbaidžano geležinkelių“ vadovai pasirašė Bendradarbiavimo memorandumą dėl bendro „Ukrzaliznycja“ keltų naudojimo.

Memorandumas numato steigimą bendros įmonės, kuri užsiims valdymu„Ukrzaliznycja“ keltų „Plevnos herojai“ ir „Šipkos herojai“, vystant krovinių gabenimo maršrutą „Europos Sąjunga (ES)-Ukraina-Juodoji jūra-Gruzija-Azerbaidžanas-Kaspijos jūra-pietryčių Azijos regionas“.

Primintina, kad praėjusių metų sausio 14 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku šios šalies, Kazachstano, Gruzijos bei Ukrainos geležinkelius valdančių valstybinių kompanijų vadovai pasirašė protokolą dėl konkurencingų krovinių gabenimo tarifų taikymo tuo pačiu transporto maršutu. Vadinamasis „Naujojo šilko kelio“ su Ukrainos įtraukimu projektas nors pamažu, bet juda į priekį.

Primintina, kad pirmas Rusiją aplenkiantis konteinerinis, pakrautas maisto produktais bei metalo gaminiais, t.y. 32 vagonų bandomasis krovininis sąstatas „Viking“, praėjusių metų sausio 15-ąją dieną startavęs iš Ukrainos uosto Iljičevsko po 5 dienų pasiekė Azerbaidžaną, iš kur keltu „Karabach“ Kaspijos jūra buvo pasiųstas į Vidurio Aziją ir toliau į Kiniją.

Azerbaidžano sostinė Baku

Naktį į sausio 31 dieną sąstatas pasiekė Dostyko stotį Kazachstano-Kinijos pasienyje. „Viking“ atvykimo į galinę stotį proga surengtame posėdyje tuometinis Ukrainos infrastruktūros ministras Andrejus Pivovarskis nurodė, jog reisas bus konkurencingas, jei kelyje į vieną pusę užtruks 11-12 dienų (pirmas bandomasis sąstatas keliavo 15,5 dienos). Taigi dirbti yra kur ir tai pamažu daroma.

Tuometinis Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pareiškė, jog Maskvos mėginta organizuoti Ukrainos ekonominė tranzitinė blokada žlugo. Beje, Ukraina ir su Lietuva praėjusių metų vasario pradžioje pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo vystant „Viking“ projektą „Naujojo šilko kelio“ maršrutu.

Praėjusių metų liepą Baku lankydamasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka bendroje spaudos konferencijoje su Azerbaidžano kolega Ilhamu Alijevu su pasitenkinimu konstatavo abiejų šalių giminingą požiūrį į globalias bei regionines aktualijas. Pasak prezidento,  Azerbaidžanas visada suprato Ukrainą, taigi dabar gali tikėtis Kijevo palaikymo Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimu. Kijevas kaip nepriimtiną nurodo dabartinį Kalnų Karabacho statusą. Prezidentas Ilhamas Alijevas savo ruožtu pažymėjo ekonominių-prekybinių ryšių ir veiksmų derinimo tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip Jungtinės Tautos (JT), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Europos Taryba, svarbą.

Baku šiuo metu pirmininkauja Ukrainą, Moldovą, Azerbaidžaną bei Gruziją vienijančiai GUAM (organizacija už demokratiją bei ekonominį vystymąsi). 1997 metų spalį Strasbūre įsteigta regioninė organizacija po beveik dešimtmetį trukusios „komos“ ėmė atgyti šių metų pavasarį, kai kovo 27-ąją Kijeve surengtoje konferencijoje dalyvavo Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ministrai pirmininkai bei Azerbaidžano vicepremjeras. Kaip praėjusių metų gruodį yra nurodęs GUAM generalinis sekretorius Azerbaidžano diplomatas Altaius Efendiyevas, jo šalis suinteresuota atgimimu organizacijos, kurią Baku vertina kaip ekonominio bei politinio bendradarbiavimo aikštelę, kurioje galima koordinuoti konfliktų GUAM regione sureguliavimą. Į tokių klausimų ratą situacija aplink Kalnų Karabachą bei Maskvos siekis ekonomiškai „uždaryti“ Ukrainą, be abejo, įeina.

Ypač žinant aplinkybę, iš kur kyla tikroji grėsmė. 2016 metų sausio 4-ąją Ukrainos ekonominio vystymo bei prekybos ministerija informavo, kad Rusijos Federacija visiškai sustabdė ukrainietiškų prekių tranzitą per savo teritoriją. Jau šių metų dienraščio „The Financial Times“ rugsėjo 7-os dienos numeryje Vašingtono strateginių bei tarptautinių tyrimų centro (CSIS) Eurazijos ir Rusijos programos direktoriaus pavaduotojas Jeffrey Mankoffas ir CSIS projekto „Reconnecting Asia“ direktorius Jonathanas E. Hillmanas sukonkretino Maskvos pastangas „uždaryti“ Ukrainą.

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Rugpjūtį (metais anksčiau nei planuota) rusai baigė tiesti Ukrainą lenkiančią geležinkelio atkarpą, kas kartu su kitais infrastruktūros projektais grasina istoriškai tiltu tarp Vakarų ir Rytų buvusią Ukrainą paversti sala. 26-ešių kilometrų geležinkelio ruožas suteikia galimybę iš Rusijos į Baltarusiją, Baltijos bei kitas Europos valstybes vykstantiems traukiniams aplenkti Ukrainos teritoriją. Pasak ekspertų, judėjimas šiuo keliu gali išaugti pradėjus eksploatuoti transporto koridorių „Šiaurė-Pietūs“ (nuo Maskvos iki Mumbajaus) ir ryšium su Ukrainą aplenkiančių vamzdynų („Šiaurės srautas-2“, „Turkijos srautas“) statyba. Po vieną šie projektą situacijos radikaliai nekeičia, bet jų suma gali atkirsti Ukrainą nuo jos tradicinės prekybinių ryšių struktūros.

Komentaro autoriai primena, jog 2013-aisiais pasirašytą sutartį su Kinija dėl 8 milijardų dolerių kinų investicijų į tuometinę „Naujojo šilko kelio“ versiją ir Pekino pažadą už 3 milijardus dolerių pastatyti Kryme naują uostą palaidojo 2014-ųjų pradžioje tarp Ukrainos ir Rusijos kilęs karinis konfliktas. Karas pažeidė ir infrastruktūrą (tiltus, geležinkelius), ir tradicinius prekybinius ryšius. Kijevui nelieka nieko kito kaip iš naujo megzti prekybinius santykius – pirmiausia su Vakarais (2016 metais Ukrainos eksportas į ES sudarė 37 proc. visoje eksporto struktūroje, palyginimui, 2012-aisiais ta dalis siekė 25 proc.). Tuo pat metu tenka priešintis Maskvos pastangoms „atkertančia“ infrastruktūra bei Rusijos duominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos muitų politika izoliuoti Ukrainą rytų kryptimi.

Kijevas logiškai ieško sąjungininkių bei supratimo ir draugų randa taip pat Azerbaidžane. Čia tinka priminti, jog Gruzija liovėsi pirkti rusų koncerno „Gazprom“ gamtines dujas 2007-aisiais, kas tais metais įvyko – žinoma, Rusija užpuolė ir okupavo dalį Gruzijos teritorijos. Tbilisis iš „Gazprom“ ima tik 10 proc. nuo tranzitinių dujų į Armėniją kaip atlygį už vamzdyno gruziniškos atšakos eksploataciją.

Beje, Armėnija nuo tokių regioninių struktūrų kaip GUAM ar iniciatyvų pagelbėti Ukrainai vaduotis iš Rusijos siekiamos primesti izoliacijos laikosi atokiai, nes konflikte su Azarbaidžanu dėl Kalnų Karabacho jos sąjunginkė yra Maskva. Iki šio momento Gruzija beveik 80 proc. jai reikalingų dujų pirko iš Azerbaidžano po 55 dolerių už tūkstantį kubinių metrų kainą (pigiai). Be to, šios šalies energetikos bendrovės SOCAR dukterinė įmonė „SOCAR Georgia Gas“ Gruzijoje nuo 2009 metų yra nutiesusi beveik 7 tūkstančius kilometrų regioninių gamtinių dujų magistralių, iki 2016-ųjų suteikusių prieigą prie šio kuro 21 tūkstančiui naujų abonentų.

Deja, viskas, prie ko prisiliečia Kremlius, atrodo mažiausiai dviprasmiškai, todėl posovietinės respublikos vis dažniau logiškai ginasi regionine kooperacija – kaip galimybe išlikti. 

2017.09.18; 06:00