Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Antrojoje straipsnio dalyje apžvelgiau Lietuvos antinacinio pogrindžio dokumento dalį – memorandumo „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“ skyrių „Žydų sunaikinimas“ (Vidmantas Valiušaitis. „Lietūkio“ garažo atgarsiai – JAV diplomatų depešoje).

Šis liudijimas buvo parengtas 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje ir JAV valstybės departamentą pasiekė 1943 m. gegužės mėnesį, per amerikiečių ambasadą Stokholme.

Sudėtingą jo kelią iki Vašingtono šiek tiek minėjau praėjusiame straipsnyje. Čia galėčiau pridurti, kad šį dokumentą JAV pasiuntinybei Stokholme paskolino Solomon Adler-Rudel, žydų agentūros, skatinusios emigraciją į Palestiną ir turėjusios savo atstovybę Londone, vadovas. Jis šį dokumentą gavo per Lietuvos diplomatinę tarnybą Šveicarijoje. Galima manyti, kad dokumentas S. Adler-Rudelį pasiekė per Edvardą Turauską, rezidavusį Berne. Būtent Turauskas palaikė panašaus pobūdžio kontaktus, nes misijos vadovas Jurgis Šaulys gyveno Lugane ir laikėsi šiek tiek atokiau nuo diplomatiniam jo statusui rizikos galinčių kelti žygių. Turauskas pasiuntinybėje buvo žemesnio rango diplomatas ir plati komunikacija vyko per jį, nors misijos vadovui Šauliui tarnybinius reikalus smulkiai kone kasdien referuodavo raštu.

Turauskas palaikė ryšius ir su visais formaliai ar neformaliai veikiančiais Lietuvos diplomatinės tarnybos postais – nuo Londono, Berlyno, Romos iki Vašingtono ir Buenos Airių.

S. Adler-Rudelis, pasak istoriko Augustino Idzelio, buvo „žymus tuo, kad bandė išgelbėti kuo daugiau Vokietijos žydų. Jis pats buvo Vokietijos žydas. Ir tą raportą apie žydų padėtį Lietuvoje jis perdavė Amerikos ambasadoriui Stokholme Hershalui V. Johnsonui.“

Taigi, jau 1943 m. gegužės mėn. JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. „Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė, – teigia A. Idzelis. – Ten minima, kad buvo žmogus, kuris [„garažo“] žudynių metu grojo armonika. Šis faktas paminėtas trijuose šaltiniuose. Viename šaltinyje minimas akordeonas, dviejuose – armonika. Vokiškam šaltinyje sakoma, kad buvo grojamas Lietuvos himnas. Lietuviškas šaltinis mini, kad tai buvęs „Slabotkos žydų maršas“. O Stokholmo raporte rašoma, kad tai buvo „polonezas“. Faktas, kad kažkas buvo grojama. Bet kiekvienas, pagal savo tautinę priklausomybę, atpažino skirtingą melodiją.“

Augustinas Idzelis, išeivijos istorikas

Svarbu pabrėžti, kad lietuviai to fakto neslėpė. Tai buvo dokumentuota jau 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje, o 1943 m. gegužę Vašingtonas tai jau žinojo. Neneigiama, kad buvo įsivėlę ir lietuvių. Drauge Stokholmo raporte minima, kad vadovavo SS karininkai, o iš lietuvių veikė politiniai kaliniai, ką tik išėję iš kalėjimo. Jie kerštavo, atpažinę asmenis, kurie juos kankino kalėjime.

A.Idzelis teigia: „Tas raportas yra svarbus istorinis dokumentas apie žydų padėtį Lietuvoje per holokaustą. Jis buvo parengtas lietuvių ir, su žydų pagalba, slaptais keliais pasiekė Amerikos ambasadą Stokholme, vėliau atsirado Amerikoje. Aš toliau tęsiu tyrinėjimus apie S. Adler-Rudel ir kitus žmones, kurie ten veikė.“

Kaip gaila, kad Augustinas Idzelis prieš pusantrų metų mus paliko ir apie šiuos jo tyrimus nieko daugiau nebeišgirdome. Bet tai verta dėmesio tyrinėjimų kryptis, kurią, tikiuosi, pratęs kas nors iš jaunų Lietuvos istorikų.

Memorandumo skyrius „Žydų sunaikinimas“ ne tik įdomus, bet ir svarbus taip pat ir kitu požiūriu. Esama gausios istorinės literatūros, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui ėmė plaukti informacija į Jungtines Valstijas iš vokiečių okupuotų kraštų apie nacių rengiamą žydams „Final Solution“ arba vokiškai „Endlösung“, t.y. visišką jų fizinį sunaikinimą. Londone rezidavusios egzilinės lenkų vyriausybės, vadovaujamos gen. W. Sikorskio, emisaras Jan Karski, susitikęs su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, sakė: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

Tačiau amerikiečių vyriausybė, net ir patys Amerikos žydai, skeptiškai žvelgė į tokius pranešimus ir daug dėmesio į tai nekreipė, kol karo pabaigoje išvydo žiaurią tiesą.

Pirmosios žinios apie žydų naikinimą amerikiečius pradėjo pasiekti 1943-ųjų pradžioje. Tad šis lietuvių parengtas memorandumas yra vienas pirmųjų dokumentų, pranešusių Vakarams, kas tuo metu dėjosi vokiečių okupuotoje Europoje.

Antanas Valiukėnas

Šioje vietoje norėčiau dar kartą grįžti prie Antano Valiukėno. Lietuvių istoriografijoje, atsižvelgiant į jo vaidmenį ir reikšmę antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo sąjūdyje, jis yra nepelnytai užmirštas. Iš dalies galima suprasti kodėl. Prosovietinės istoriografijos tradiciją atvirai ar šiek tiek pridengta forma tęsiantiems užsienio ir vietiniams Lietuvos istorijos aiškintojams jis yra labai neparankus. Kadangi jo veikla ir likimas griauna grubią, itin primityviai istoriją atspindinčią sovietinę schemą: kas nebuvo su Maskva – tas buvo su Berlynu; o jeigu kas buvo „su Berlynu“ – automatiškai buvo „fašistas“, „nacis“ ir „žydšaudys“, geriausiu atveju – „žydšaudžių globėjas“ arba „žydšaudžių kurstytojas“.

A. Valiukėnas į tą schemą netelpa. Ne tik netelpa, bet ir iliustruoja tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, kai pasipriešinimo okupantams ir kovos už Lietuvos laisvę galimybės buvo be galo ribotos, jos formos – neįtikėtinai sudėtingos, o rizika – neįsivaizduojamai didelė. Ačiū Dievui, yra išlikę nemažai dokumentų, pagal kurios esma galimybių pakankamai išsamiai nušviesti Valiukėno veiklą ir aprašyti jo asmenybę. Bet tai – ateities uždavinys. Čia paminėsiu tik keletą faktų, kurie svarbūs straipsnyje nagrinėjamai temai.

„A. Valiukėnas buvo labai svarbus slaptos tarnybos atstovas, – teigia A. Idzelis. – Jis buvo dvigubas agentas – dirbo SD ir Vakarų žvalgybai. Amerikos žvalgyba gaudavo visą informaciją iš Lietuvos ir iš Berlyno per A.Valiukėną. Jie gerai orientavosi, kas darosi Lietuvoje.“

Istorikas Arvydas Anušauskas taip pat yra skyręs dėmesio A. Valiukėnui. Vertingame dokumentiniame filme „Dingę Berlyne“ ir pagal jį parengtame to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (bendraautorė G. Sviderskytė), jis atskleidžia šiurpią istoriją – gyvų žmonių, kuriuos NKVD laikė savo priešais, gaudynes pokariniame Berlyne.

„Speciali KGB operatyvinė grupė Vokietijoje esą turėjo sulaikyti karo nusikaltėlius, – rašo Arvydas Anušauskas. – Vėliau paaiškės, kad iš tiesų jie neteisėtais būdais persekiojo ar net grobė įtakingesnius Lietuvos politikus, karininkus, ekonomistus ir visai niekuo dėtus žmones, perdavinėjo juos į Vilnių ar Maskvą, o ten kaltinimai buvo dažniausiai klastojami, – suimtuosius teisdavo, tremdavo ar net šaudydavo slapta.“

Šiai grupei vadovavo Aleksandras Slavinas, dvidešimt devynerių metų NKVD papulkininkis. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas, paskelbęs ne vieną straipsnį apie A. Slaviną, apibūdina jį kaip „gabų NKVD kontržvalgybos  karininką“, sutriuškinusį LAF Žemaitijos skyrių anksčiau negu prasidėjo 1941 m. Birželio sukilimas, o vėliau lietuvių rezistentų medžioklę pavertusį „savo amatu ir pašaukimu“. Išėjęs į atsargą Slvinas „iki paskutinio  atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę, pasitelkęs Lietuvos žydų tragediją“. (V. Vasiliauskas. KGB klasika)

A. Anušauskas rašo, kad Slavinas gimė 1916 m. Maskvoje: „Tėvas Jakovas buvo kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – pasiturinti, kelis namus turėjusi Kauno žydė. Maskvoje išgyvenę revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą, Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikiančius komunistus.“

anusauskas_slaptai.lt
Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už antivalsybinę veiklą A. Slavinas du kartus nepriklausomos Lietuvos saugumo buvo suimtas, bet abusyk išsisuko. Po Lietuvos okupacijos išsyk įsidarbino saugume, kuris tučtuojau virto NKVD Lietuvos skyriumi.

„Slavinas su nedidele KGB grupe Berlyne pradėjo veikti 1945-ųjų gegužės pabaigoje, – pažymi A. Anušauskas ir tęsia: – Slavino grupės narių lengvatomis asmeniškai pasirūpino Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris tuo pat metu organizavo masinius trėmimus okupuotoje Lietuvoje. Berijos pavaduotojas Bogdanas Kobulovas Lietuvos KGB operatyvinės grupės vadovui išdavė ypatingą leidimą veikti okupuotoje Vokietijoje: „Visoms SMERŠ, NKVD, valstybės saugumo operatyvinėms grupėms. Prašau operatyvinės grupės viršininkui papulkininkiui Aleksandrui Slavinui teikti visokeriopą pagalbą ieškant ir suimant karo nusikaltėlius.“

Tačiau tai tebuvo formalus dokumentas. Asmeniškai Slavinas, pasak A. Anušausko, „gavo leidimą Berlyne veikti pagal aplinkybes ir savo nuožiūra – tai yra pačiam spręsti ką daryti ir ko – ne.“

Kas buvo Slavino grupės nariai, ilgai buvo laikoma paslaptyje, jie buvo vadinami vien vardais arba slapyvardžiais. Tik vėliau buvo nustatyta, kad jo grupėje, kaip nurodo A. Anušauskas, „darbavosi kapitonas Icchakas Blochas, vyresnysis leitenantas Stepas Franskevičius, leitenantai Litvinavičius ir Jonas Pumputis, taip pat Slavino brolis, jaunesnysis leitenantas Julius Slavinas.“

A. Anušauskas šią detektyvinio romano vertą istoriją pasakoja toliau: „Kagėbistai žinojo, kad visai neseniai Antaną [Valiukėną] buvo sučiupę SMERŠ‘o agentai, bet jis sugebėjo pasprukti. Todėl šį kartą prie jo teko sėlinti ypač atsargiai, per pažįstamus. Kagėbistai išsiaiškino, kad Valiukėną kartais aplanko dvi seserys – Milda ir Romutė Alseikaitės. Jie atėjo paskui merginas į restoraną ir apsimetė, kad niekaip nesusikalba su padavėju. 21 ir 23 metų seserys susibičiuliavo su užsimaskavusiais agentais. Šie neskubėjo iškloti savo tikslų ir, norėdami pelnyti pasitikėjimą, jas įdarbino vertėjomis, bičiuliškai bendravo ir tik atsargiai provokavo vis daugiau išsikalbėti atvirai. Viešėdami seserų bute agentai ilgainiui sužinojo viską, ko jiems reikėjo.“

SMERŠ agentų pirmąsyk Valiukėnas buvo suimtas 1945 m. gegužės 19 d. Suėmimo metu buvo paimta Valiukėno surinkta, tačiau nespėta perduoti į Vakarus informacija apie padėtį Lietuvoje antrąsyk užplūdus ją bolševikams. Antanui tąsyk pasisekė: tardymo metu jam pavyko pabėgti, tačiau liko be dokumentų ir be išteklių.

Sesučių Alseikaičių plepumas ir patiklumas baigėsi tragiškai ne tik jų pažįstamam A. Valiukėnui, bet ir joms pačioms: „patriotais“ apsimetusių Slavino enkavedistų įkalbintos „važiuoti namo“, jos sutiko, ir buvo nuvežtos tiesiai… į Lukiškių kalėjimą. O iš ten – pasiųstos dar toliau, į Archangelsko sritį. Tiesa, vėliau jos buvo amnestuotos, „nesant nusikaltimo sudėties“.

„Taip Alseikatės sumokėjo už pažintį su Valiukėnu, –rašo Anušauskas. – Vargšės merginos galėjo net nežinoti, kad jaunas jų draugas dėl savo praeities ir pažinčių tiesiog masino kagėbistus.“

Tą patį tvirtina ir A. Idzelis. Kai jam priminiau to paties likimo kaip ir Valiukėnas susilaukusį gen. Petrą Kubiliūną, istorikas atsakė: „Kubiliūnas nebuvo toks svarbus. Jam buvo tik atkeršyta už generalinio tarėjo pareigas. O A. Valiukėnas buvo visai kitos kategorijos žaidėjas. A. Slavinas žinojo ką daro, nebuvo kvailas.“

Antano sesuo Elena Valiukėnaitė-Budnikienė liudija, kad Slavino smogikai, Valiukėno „nepažindami, tik turėdami nuotrauką, naršė po Berlyną, apsimesdami lietuviais-patriotais, bėgančiais nuo sovietų į Vakarus“. Ir jiems – pasisekė, „pasikvietus į talką vokiečių komunistus, kuriems pasakė, kad tai esąs nacių šnipas“.

NKVD medžiojamos aukos suėmimą Anušauskas taip aprašo: „Persekiodama Antaną Valiukėną, 1945 m. birželio 7 dieną Slavino grupė Berlyne sulaikė kitą lietuvį, kuris slapstėsi kartu su juo. Kagėbistai dar nežinojo, kad architektas Matas Valeika buvo vokiečių karinės žvalgybos – abvero – leitenantas slapyvardžiu „Putinas“. Todėl apgaule išgavo žinių apie Valiukėną ir jį paleido. Iš Mato Valeikos ir seserų Alseikaičių kagėbistai sužinojo visas Valiukėno slaptavietes. Dar po dviejų dienų, birželio 9-ąją, Valiukėnas įkliuvo į pasalą ir paties Slavino lydimas išvežtas į Vilnių.“

Čia ilgai tardytas ir 1946 m. kovo 19 d. LSSR NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Nežinomomis aplinkybėmis A. Valiukėnas mirė ar buvo nužudytas 1946 m. liepos 16 d.

Jo mirties aplinkybės labai mįslingos. KGB dokumentuose mirties vieta nurodoma Ivdelagas, stovykla N-240 (Sverdlovsko sritis). Tačiau E. Budnikienė liudija, kad „vienas kalinys jį buvo sutikęs Nachodkos persiuntimo punkte“. Nachodka yra dar toliau į rytus už Vladivostoko, prie Japonijos jūros. Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ tinklapyje nurodoma, kad A. Valiukėno mirties vieta – Nachodka. Ir jis galėjo žūti per Nachodkoje 1946 m. liepos 24 d. įvykusį sprogimą.

Kur jo kapas – nežinia. Mirties dieną Antanas Valiukėnas (1913-1946) buvo vos 33-ejų metų amžiaus…

Kodėl sovietų saugumui Valiukėnas buvo toks svarbus?

Istorikas Juozas Bagušauskas, tyrinėjęs Lietuvos archyvų raidą ir jų likimą, pažymi, kad jau 1944 m. sausio 2 d. L. Berija ir V. Merkulovas pasirašė įsakymą „dėl priemonių, gerinant valstybinių archyvų fondų panaudojimą čekistiniame darbe“. SSRS sričių, kraštų, respublikų archyvų valdybų ir skyrių viršininkams pasitarime Maskvoje 1944 m. lapkričio 22–25 d. buvo nurodyta, kad „pagrindinis archyvų uždavinys yra tiksliai ir laiku įvykdyti šį įsakymą“.

Tai reiškė, kad visi archyvai atsiduria išskirtinai sovietų slaptosios policijos žinioje, naudojami tik jos nuožiūra ir pirmiausiai – operatyviniam darbui. Pagrindinė archyvų funkcija, apie kurią vengta viešai kalbėti, buvo represinė. Archyvuose sukaupti slaptųjų skyrių dokumentai turėjo tarnauti NKVD ir NKGB struktūroms, renkančioms duomenis apie asmenis, kurių mąstysenos propagandos pagalba komunistai pakeisti neįstengė, todėl siekė sunaikinti fiziškai.

Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą parodo J. Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD žinion patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“.

Kaip gi kitaip NKVD galėjo vertinti Antaną Valiukėną, kuris buvo ne tik Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) 1940 m. lapkričio 17 d. steigiamojo akto signataras (V. Valiušaitis. Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas), bet ir asmeninis Kazio Škirpos sekretorius? Juo labiau, kad jis buvo gerai išsilavinęs ir kvalifikuotas asmuo.

Baigęs Švėkšnos gimnaziją ir 1931 m. pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, Valiukėnas išėjo neblogą žurnalistikos mokyklą – redagavo studentų žurnalą „Akademikas“, vėliau – žurnalą „Jaunoji karta“, skaitė spaudos apžvalgas Lietuvos radiofone.

NKVD kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1937 m. išvyko į Šveicariją, Ciuricho universitete studijavo pedagogiką ir sociologiją, kartu dirbdamas „Lietuvos aido“ korespondentu. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, kaip ir kiti užsienio studentai, turėjo grįžti į šalį, iš kurios jis buvo atvykęs. Grįžęs į Kauną redagavo „Vairo“ žurnalą.

Sesuo Elena Budnikienė taip pasakoja apie Valiukėno atsiradimą Berlyne: „1940 m. birželio 14 d. pasitraukė į Vokietiją (birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota – V.V.). Rudenį, paleistas iš pabėgėlių internato, apsigyveno Berlyne. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pakvietė jį užimti sekretoriaus pareigas. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės veikloje. Buvo patikimas ministro patarėjas ir raštų redaktorius. Be to, parūpindavo informacijos Lietuvos bylos reikalais, plėtodamas santykius su įvairiais mums draugiškais užsieniečiais. Jo gabumų ir drąsos dėka svarbus informacijos pluoštas paplisdavo demokratiniuose Vakaruose.“

Štai koks netikėtas paveikslas išryškėja: narys to „baisiojo“LAF‘o, kurį sovietinė propaganda 50 metų visaip koneveikė ir peizojo, pasirodo, trejus su puse Antrojo pasaulinio karo metų palaikė slaptus ryšius su demokratiniu Vakarų pasauliu, aprūpindamas informacija, kurios negalėjo gauti iš kitų Vakarams prieinamų šaltinių.

Kitaip tariant, tų 74 JAV diplomatinių depešų iš Stokholmo, skelbiamų T. Remeikio knygoje „Lithuania under German occupation 1941-1945“, nebūtų buvę, jeigu ne K. Škirpos sekretorius. Augustinas Idzelis sako tiesiai šviesiai: tą medžiagą „surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. Ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu“.

Netenka abejoti, kad Valiukėnas tokios veiklos nebūtų vykdęs be K. Škirpos žinios. Priešingai. Ta veikla, greičiausiai, buvo vykdoma būtent su Škirpos žinia ar net jo pavedimu. Kadangi Valiukėnas buvo itin patikimas Škirpos žmogus ir imdavosi rizikos bei atsakomybės vykdyti pavojingas misijas. Tai liudija jo rizikinga kelionė iš Berlyno į Kauną 1941 m. liepos 26 d.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuo metu patyrė milžinišką spaudimą trauktis vokiečiams iš kelio. Naktį iš liepos 23 į 24-ąją, gestapas, voldemarininkų rankomis, prieš Laikinąją vyriausybę surengė pučą ir nušalino komendantą pulk. J. Bobelį, nors pačios vyriausybės galutinai sudemoralizuoti neįstengė.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Liepos 26 d. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa jį premjero pareigose pavaduojančiam Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui parašė ilgą laišką, kuriuo siekė palaikyti jį morališkai ir pabrėžti pagrindines politines nuostatas, nuo kurių vyriausybė jokiomis aplinkybėmis neturinti atsitraukti. Pagrindinės keturios buvo šios:

„1. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti.

2. Laik[inajai] Vyriausybei bei paskiriems jos nariams į jokią kolaboraciją su vokiečių numatoma okupacine valdžia Lietuvai nesileisti, kokia skraiste jie bebandytų savo tikslus prieš Lietuvą pridengti.

3. Skaityti juos [vokiečius – V.V.] naujais krašto okupantais ir stengtis jiems kuo mažiau ką duoti, atbulai – viską taupyti Lietuvos ateičiai.

4. Nuo bet kokio lietuvių kariuomenės organizavimo susilaikyti, kol Reichas nestoja ant Lietuvos suverenumo pripažinimo pagrindo ir nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės; atbulai, saugotis nuo beprasmiškų aukų ir taupyti mūsų tautos vyrus galutiniam Lietuvos išlaisvinimui.“ (Nepriklausomybės sąsiuviniai 2019 2(28))

„Jį [laišką – V.V.] tą pačią liepos 26 d. išsiunčiau į Kauną su savo asmens sekretorium Antanu Valiukėnu, specialiu kurjeriu, kuris buvo smulkiausiai informuotas apie mano pastangas Berlyne, – rašo Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ ir tęsia: –Paslėpęs savo užantyje šį svarbų laišką, A. Valiukėnas perkirto „žaliąją sieną“ aktyvistams įprastu metodu [perėjo sieną nelegaliai – V.V.] ir, ją laimingai palikęs užpakaly su visomis vokiečių pasienio sargybomis, pasileido paskolintu dviračiu per kuone visą Žemaitiją Kauno link. Tai davė jam gerą progą patirti krašto gyventojų tikrąsias nuotaikas po tariamo išlaisvinimo, kurias jam ne vienas lietuvis ūkininkas, kur tik Valiukėnas buvo stabtelėjęs atsikvėpti, apibūdino maždaug tais pačiais žodžiais: „vienas okupantas išėjo, kitas atėjo“.

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Įsidėmėkime: jau 1941 m. liepą lietuviams tai buvo visiškai aišku, net ūkininkai tai suprato!

LAF centro Berlyne ryšiai, per Antaną Valiukėną, Lietuvos pasiuntinį Stokholme Vytautą Gylį, Lietuvos pasiuntinybės patarėją Berne Edvardą Turauską, Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą, net ir Solomoną Adler-Rudelį, su JAV ambasada Stokholme yra dokumentuoti. Tai reiškia, kad istorija yra žymiai sudėtingesnė ir daug įdomesnė, negu aprėpia sovietiniai istorijos interpretavimo stereotipai, masiškai tiražuojami dabartinės Rusijos propagandos ir ją aptarnaujančio personalo.

Sąžiningiems istorijos tyrinėtojams su tais faktais reikia „kažką daryti“. Jie netelpa į sovietinės istoriografijos „Prokrusto lovą“. Galbūt kaip tik dėl to yra žmonių, kurie„pyksta ant faktų“. Ir kai jų negali paneigti, tada sako, kad „ne tie žmonės“ juos atrado arba jų kvalifikacijos ne tos, kad „galėtų atrasti“.

Taip yra ir su Juozu Lukša-Daumantu. Į „Prokrusto lovą“ jis netelpa. Ir prie jokio „garažo“ jo neprirakinsi.

2020.07.11; 08:30

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Pirmojoje straipsnio dalyje atkreipiau dėmesį į istoriko Arvydo Anušausko „Lietūkio“ garažo žudynių tyrimus (Vidmantas Valiušaitis. Insinuacijos J. Lukšai-Daumantui dėl holokausto – lyg padegtas šiaudų kūlys), kuriuos jis grindžia Lietuvos ir Vokietijos archyvuose surinkta medžiaga bei lietuvių ir vokiečių istorikų, taip pat teisininkų darbais šia tema.

Tačiau didelis ir vis dar nepakankamai išnaudotas tolimesnių tyrimų išteklius yra atviri Jungtinių Amerikos Valstijų archyvai, kuriuose gausu su mūsų rezistencijos istorija susijusios medžiagos. Tiesa, šie archyvai tolėliau nuo Vokietijos, kaštai juos tyrinėti galbūt šiek tiek didesni, tačiau didelė dalis svarbios informacijos dabar jau pasiekiama ir internetu. Tačiau tai – atskira tema.

Šiuo atveju norėčiau atkreipti dėmesį tik į vieną svarbų dokumentą, saugomą JAV valstybės departamento archyve ir publikuotą išeivijos istoriko bei politologo Tomo Remeikio parengtame dokumentų rinkinyje anglų kalba „Lithuania under German occupation 1941-1945“. Šis itin vertingas 732 psl. dokumentų rinkinys, kuriame skelbiamos 74 amerikiečių diplomatų depešos iš Stokholmo į Vašingtoną, išleistas, beje, Vilniuje, 2005 metais, tačiau istoriografijos apyvartoje knygoje sutelkta medžiaga naudojama kažkodėl gana retai.

O tai vis dėlto labai įdomus ir solidus žinių apie vokiečių okupuotą Lietuvą šaltinis. Jis aprėpia maždaug trejų metų okupacijos laikotarpį – nuo 1942 m. pradžios iki 1944 m. pabaigos.

Knygos įžangoje T. Remeikis rašo, kad amerikiečių pasiuntinybė Stokholme „vykdė savotiškas Strateginės tarnybos funkcijas ir ji buvo aprūpinama informacija.“ (The American legationin Stockholm in a way performed the functions of the Office of Strategic Services, which it self was fed the information.)

Istorikas Augustinas Idzelis tas funkcijas apibrėžia konkrečiau: „Amerikos ambasada Stokholme tuo metu buvo savotiškas informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centras. Jų darbas buvo sekti, kas darosi Sovietų Sąjungoje, okupuotuose Baltijos šalyse, įskaitant Lietuvą. Informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centro vadovas buvo Bruce’as Hopperis (1892-1973) – profesorius iš Harvardo universiteto. Visi Kennedy vaikai buvo jo studentai Harvardo universitete. B. Hopperis turėjo labai artimus ryšius su Kennedy šeima. Jis buvo laikomas Sovietų Sąjungos ekspertu. B. Hopperio padėjėju dirbo buvęs amerikiečių chargé d’affaires JAV pasiuntinybėje Kaune. Po Lietuvos okupacijos jis buvo perkeltas į Stokholmą.“ (A. Idzelis: amerikiečiai gynė lietuvius nuo lenkų puolimų)

Kokiu keliu informacija iš vokiečių okupuotos Lietuvos pasiekdavo JAV pasiuntinybę Stokholme, paaiškina T. Remeikis: „Svarbus tarpininkas čia buvo lietuvių bendruomenė Švedijoje. Tačiau lemiamą vaidmenį vaidino buvęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Švedijoje Vytautas Gylys ir jo štabas.“ Gylys, informaciją iš Lietuvos antinacinio pogrindžio, gautą per buvusią Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, perduodavo savo kolegoms amerikiečiams.

Remeikis nurodo, kad Gylys turėjo keletą tokių kelių: „Visų pirma tai buvo Antanas Valiukėnas, kuris išvengė sovietų okupacijos ir turėjo nuolatinį leidimą gyventi Vokietijoje karo metu. Ten jis užmezgė daugelį diplomatinių kontaktų, kurie palengvino pogrindžio medžiagos pristatymą į Stokholmą. Informaciją Valiukėnui teikė patikimi kurjeriai, kurie užėmė oficialias pareigas Lietuvoje ir, kaip vokiečių administracijos pareigūnai, turėjo teisę laisvai keliauti į Vokietiją.“

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Remeikis cituoja ištrauką amerikiečių telegramos, kuri buvo perduota Vašingtonui, ryšium su Stokholmo pasiuntinybėje gautais naujais dokumentais iš lietuviškų šaltinių. Telegramoje paaiškinama, kodėl jų kelias buvo toks ilgas ir sudėtingas: gautus dokumentus parengė „asmuo iš Lietuvos ar jų grupė Berlyne, kur jie, matyt, per Vengrijos kurjerį, buvo siunčiami į Švediją, pristatyti buvusiam Lietuvos ministrui, dabar gyvenančiam Stokholme. Stokholmo vengrai, gavę teisę medžiagą persifotografuoti, persiuntė dokumentus į Berną, adresatui nepristatytus… Esama tikimybės, kad gali būti naudojami patikimesni ekspedijavimo būdai, panaudojant oficialius Švedijos kanalus.“

Artimas A. Valiukėno pogrindžio veiklos bendradarbis, žinomas išeivijos teisininkas Bronius Nemickas nurodo, kad tas „patikimesnis ekspedijavimo būdas“ buvo per Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą.

Tai patvirtina ir istorikas A. Idzelis, pateikdamas papildomų detalių: „Kiek žinau iš sovietinių šaltinių, A. Valiukėnas buvo užverbuotas vokiečių SD (Siecherheitdienst). Tai buvo SS politinės žvalgybos padalinys. Vokiečiai manė, kad jis dirba jiems, todėl davė jam šiek tiek laisvės Berlyne veikti. Bet A. Valiukėnas visą medžiagą, kuria surinkdavo apie Lietuvą, per Švedijos karinį atašė pulkininką H. Juliną Dannfeltą, kuris dažnai tarnybiniais reikalais vykdavo į Stokholmą, siųsdavo Vytautui Gyliui, Lietuvos pasiuntiniui ir įgaliotam ministrui Švedijoje. Tie visi raportai iš Berlyno buvo gauti V. Gylio. O V. Gylys visą medžiagą atiduodavo Amerikos ambasadai Stokholme.“

Prie A. Valiukėno ir karo aplinkybėmis labai apsunkinto susisiekimo tarp Berlyno ir Stokholmo, siekiant išvengti vokiečių valdžios kontrolės, dar sugrįšiu. O kol kas pažvelkime į dokumentą, kuris yra svarbus mūsų nagrinėjamai temai.

Tai 32 puslapių memorandumas „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“, skelbiamas minėtos T. Remeikio knygos „Lithuania under German occupation 1941-1945“ 368-399 puslapiuose. Dokumento originalas parašytas vokiečių kalba ir amerikiečių pasiuntinybės Stokholme pastangomis išverstas į anglų kalbą. Jame aprašomi įvykiai ir gyvenimo atmosfera Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu, pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais.

Tame memorandume esama itin svarbaus 7 puslapių skyriaus, pavadinto „Žydų sunaikinimas“. Jame chronologiškai pasakojama, kaip žydų naikinimo procesas buvo matomas TO METO lietuvių akimis. Kai kurias to skyriaus ištraukas čia pacituosiu. Ištraukos, liečiančios „Lietūkio“ garažo įvykius, iš esmės patvirtina tai, ką savo tyrimu, eidamas kitais keliais ir naudodamasis kitais šaltiniais, nustatė A. Anušauskas.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Tai yra pati baisiausia tema. Normaliam žmogui neįmanoma įsivaizduoti, kas dabar vyksta su Lietuvos žydais. Anksčiau niekas nebūtų patikėjęs, kad tokie dalykai gali atsitikti dvidešimtajame amžiuje, – šiais žodžiais pradedamas to skyriaus pasakojimas ir toliau tęsiama: – Tačiau čia pasakojami tikri faktai – nieko neperdėjome, nes tai neįmanoma. Greičiausia yra priešingai: sunku žodžiais apsakyti tų žmonių kančias. Trūksta žodžių pavaizduoti, kaip vokiečiai elgiasi su Lietuvos žydais, nes jų elgesys nežmoniškesnis už nežmoniškumą ir begėdiškesnis už begėdiškumą.“

Dokumente nurodoma, kad Lietuvos Respublikoje žydai sudarė maždaug 8% Lietuvos gyventojų; apytikriais skaičiais tai būtų apie 220,000 žmonių. 1941 metų gruodžio pabaigoje, „gerai informuotų šaltinių duomenimis“ (According to figures received from well informed circles), Lietuvoje buvo likę tik apie 30,000 žydų. „Atsižvelgiant į tai, kad apie 20,000 žydų pabėgo į Sovietų Rusiją, vokiečių baudžiamosios komandos per šešis mėnesius nužudė virš 170,000 žmonių. Išeitų, jog tame laikotarpyje kasdien buvo nužudoma apie tūkstantis nekaltų žmonių.“

Memorandume pabrėžiama, kad naikinant žydų gyventojus, „moterys ir vaikai nebuvo išimtys. Priešingai, stipresni vyrai, galintieji dirbti fizinį darbą, būdavo Gestapo karininkų atrenkami kariškų įrengimų darbams.“

Toliau pateikiama chronologija, kaip viskas vyko.

Birželio 22 d. Vokiečių-sovietų karo pradžia. Žydai, kurie jautėsi nusikaltę, prisidėjo prie bėgančių bolševikų partijos pareigūnų. Likusieji turėjo padaryti likiminį sprendimą: bėgti į nežinią, ar mirti Gestapo rankose. Susisiekimo priemonių trūkumas apsprendė tūkstančių žydų likimą: 95% Lietuvos žydų buvo pasmerkti didžiausiam terorui, kokį pasaulis yra bet kada matęs.

Birželio 23 d. Lietuvoje sukilimas. Tuo pačiu metu, dešimt traukinių, perpildytų žydais, pajudėjo iš Kauno stoties rytų kryptimi. Kai paskutinis traukinys pasiekė Vilnių, sukilimas ir ten buvo prasidėjęs. Sukilėliai užpuolė traukinį, tikėdamiesi rasti ten bolševikų deportuojamus lietuvius. Atidarius gyvulinius vagonus, buvo rasti bėgantieji žydai. Lietuviai sukilėliai vietoje sušaudė komunistų partijos pareigūnus.

Birželio 24 d. Lietuvių sukilėlių kovų antra diena. Lietuvos sukilėlių vyriausybė pranešė per radiją, kad sukilimas pasisekęs. Tuo pačiu metu Kaune ir Vilniuje prasidėjo masiniai žydų, įtartų dalyvavimu bolševikinėje veikloje, areštai.

Objektyvumo dėlei dera priminti, kad sėkmingiausios veiklos laikotarpiu komunistų partija Lietuvoje turėjo 2,500 narių, t. y. mažiau kaip vieną procentą visų krašto gyventojų. Tačiau žydai parodė didelių gabumų prisitaikyti, nes per 80% komunistų partijos narių sudarė žydai. (The Jews, however, showed a great capacity for adaptability, since over 80 % of the membership of the Communist Party was composed of Jews alone.) Šis faktas labai neigiamai paveikė plačiąją lietuvių visuomenę. Didelė dalis Lietuvos gyventojų iš šio fakto pasidarė atitinkamas išvadas apie visus žydus. Apskritai, žmonės buvo linkę kaltus išdavikus teisti vadovaujantis įstatymais.

Šautuvas. Slaptai.lt fotografija

Antroji priežastis, sukėlusi lietuvių pasipiktinimą, buvo ta, kad traukdamiesi iš Kauno ir Vilniaus bolševikai apginklavo tiktai žydus ir komunistų partijos narius ir įsakė jiems vykdyti naikinamąją veiklą. Blogiausia, kad dalis žydų gyventojų šiuos ginklus panaudojo prieš lietuvius sukilėlius. (The worst of all was that a part of the Jewsh population made use of the weapons they had received against the Lithuanians insurgents.) Ši padėtis neatsakingam elementui suteikė pretekstą įvairiems išsišokimams prieš žydus. Lietuvių valdžios griežta intervencija šiuos išsišokimus būtų greitai likvidavusi, tačiau Laikinoji Lietuvos vyriausybė vokiečių SS dalinių buvo neutralizuota. Kai vokiečių administraciniai organai perėmė Lietuvos kontrolę, pavieniai išsišokimai tapo paversti planinga visų Lietuvos žydų naikinimo veikla. (When the German administrative organs gained the upper hand into a planned annihilation action directed against the entire Jewsh populiation in Lithuania.)

Birželio 25 d. Šaudymas kai kurių žmonių, pavartojusių ginklą. Žydai vengia palikti savo namus. Areštuotieji siunčiami sunkiųjų darbų.

Birželio 28 d. (iš tikro – birželio 27 – V.V.) Pirma vieša žydų egzekucija „Lietūkio“ garaže, Vytauto gatvėje, Kaune. Per keturiasdešimt žydų buvo mušami kastuvais ir geležinėm lazdom iki sąmonės netekimo. Buvo apipilami šaltu vandeniu ir vėl mušami iki užmušimo. Vienas politinis kalinys, sukilėlių paleistas iš kalėjimo, atsisėdo ant lavonų krūvos ir pradėjo armonika groti polonezą.

Visi užmuštieji buvo komunistų partijos nariai. Egzekuciją įvykdė buvusieji lietuvių politiniai kaliniai, daugiausia darbininkai, vadovaujami SS karininko. Kai pro šalį eidamas vokiečių kariuomenės karininkas išreiškė savo pasipiktinimą, buvęs politinis kalinys, vairuotojas pagal profesiją, jam atsakė: „Mes buvome žmonės, tokie patys kaip ir tu, bet bolševikų kalėjimas mus pakeitė. Aš ką tik užmušiau mano kalėjimo sargą žydą. Tu neturi supratimo, kiek tai suteikė man malonumo.“ (We were all human beings as you are, but the Bolshevik prison has transformed us. I have just killed my Jewish prison guard. You have not the fain test idea how much pleasure that gives me.)“

Ir toliau memorandume skaitome: „Už šiuos pasibaisėtinus veiksmus atsakomybė tenka nesąmoningam elementui (irresponsible elements), kuris piktam panaudojo lietuvių sukilimo idėją. Todėl būtų pagrindinai klaidinga (fundamentally wrong) padaryti išvadą, kad dėl šių veiksmų kaltė tenka sukilėliams ar net visai lietuvių tautai. Lietuviui patriotui su giliu skausmu tenka žvelgti į tai, kaip lengvai tautos herojus, kuriam buvo lemta kentėti bolševikų kalėjime už krikščioniškuosius ir tautinius idealus, gali smukti iki niekšo, su žemiausiais jausmais ir pojūčiais. (A Lithuanian patriot may, however, with deep regret observe how easily a national hero who has had to suffer in a Bolshevik prison as a martyr for the Christian and national idea can sink down to the level of a scoundrel with the lowest feelings and sensations.)

Kitą vertus, tai įrodo, iki kokio demoralizacijos ir pusiausvyros praradimo laipsnio priveda tokios santvarkos, kaip raudonasis ar rudasis bolševizmas.

Birželio 30 d. Per 5,000 Lietuvos žydų buvo kulkosvaidžiais sušaudyti netoli IX-to forto Kaune. Prieš egzekuciją nacionalsocialistinio teroro aukos buvo nurengtos, suvarytos į griovius ir sušaudytos. Pasitaikydavo, kad žmonės buvo užkasinėjami dar gyvi.

Liepos 5 d. Žydų šeimų nuosavi butai buvo užimti vokiečių kareivių. Žydams, kurie bandė bėgti į Sovietų Rusiją, buvo griežtai uždrausta grįžti namo. Vokiečių karinė valdžia išleido potvarkius, nurodančius žydams segėti geltoną Dovydo žvaigždę ant krūtinės kairėje ir ant dešinio peties.

Liepos 10 d. Visiems žydams įsakyta persikelti į getus iki rugpjūčio 15-tos dienos.

Rugpjūčio 1 d. Žydai buvo suvaryti į getus. Pakeliui daug jų buvo nužudyta. Pvz., Zapyškyje, Kauno apskrityje, 36 žmonės neteko gyvybės.

Rugpjūčio 15 d. Visi žydai buvo uždaryti getuose. Nuo rugpjūčio 15-tos iki 20-tos buvo nužudyta penkiolika žydų. Tuo pačiu metu įvestos maisto kortelės. Vienam žydui buvo skirta tokia maisto norma: 150 gramų miltų, 150 gramų avižinių kruopų, 50 gramų druskos ir 200 gramų duonos per dieną. Nebuvo duodama jokių riebalų, pieno ar cukraus. Žydams, kurie dirbo, buvo leista apsirūpinti daržovėmis. Vokietis, pavarde Kazlowsky, buvo paskirtas Kauno geto valdytoju, o esesininkas Jordan – komisaru žydų reikalams. Čia pateikiamas atvejis yra būdingas apibūdinti antrąjį pareigūną. Senamiesčio turguje vienas žydas nupirko daržovių kitiems geto gyventojams. Jordanas, išgirdęs apie tai, tą žydą nušovė čia pat, turguje, sakydamas, kad tai paskutinis įspėjimas žydams.“

Memorandumas pateikia faktus, susijusius su žydų likimu, beveik padieniui, iki pat 1941 m. vėlyvo rudens. Deja, straipsnyje, dėl ribotos apimties, neįmanoma perteikti jo viso. Bet dar porą ištraukų čia pacituosiu.

Rugsėjo 17 d. Tądien įvyksta kažkas nepaprasto, ką verta gerai įsidėmėti. Ankstų rytą, daugiau nei 10,000 žydų įsakoma nedelsiant apleisti getą ir vykti link Kauno IX-to forto, kuris žinomas kaip naikinimo vieta nr. 2. Taip nutiko, kad ginkluota sargyba vilkėjo buvusios Lietuvos kariuomenės uniformomis. Vykstant į nustatytą vietą, visa žydų minia buvo sulaikyta pravažiuojančio privataus vokiečių automobilio. Iš automobilio išlipo žmogus vokiečių karininko uniforma. Atsistojęs žydų minios priekyje, jis perskaitė atsišaukimą, kuriuo paskelbė, kad žydų naikinimas Lietuvoje yra dar negirdėtos iki šiol lietuvių savanorių savivalės pasekmė. Nuo šiol lietuvių teroras prieš žydus turės liautis, kadangi vokiečių kariuomenė negalinti sau leisti, kad su dalimi krašto gyventojų būtų elgiamasi taip žiauriai ir nežmoniškai. Žydai, kurie dar tebėra gyvi, bus dėkingi vokiečių kariuomenei, kad lietuvių vykdytam krašto žydų naikinimui padaromas galas.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ši komedija buvo rūpestingai filmuojama vokiečių karo korespondento, kad pateikus įrodymus, kaip kilniai vokiečiai elgiasi su Lietuvos žydais.

Perskaičius šį atsišaukimą, žydai turėjo apsigręžti ir grįžti atgal į getą. Ryšium su tuo, minėtasis vokiečių komisaras Jordan užtikrino, kad Lietuvos žydai niekada daugiau „nebebus lietuvių keršto aukomis“.

Iš tikrųjų viskas įvyko visiškai kitaip. Dar tą pačią dieną 2,000 žydų buvo paimta iš Kauno geto ir nužudyta. Tokiu būdu, panašu, kad rugsėjo 17 dienos farsas buvo suvaidintas tik tam, kad kaltę dėl Lietuvos žydų naikinimo vokiečių valdžia suverstų lietuviams.“

Prisimenate Rūtą Vanagaitę? Kai ji savo „Mūsiškiuose“ ir susitikimuose su skaitytojais, rodė „didelę drąsą“, gėdijo „bailius istorikus“? „Bijančius valdžios“, nedrįstančius sakyti tiesos, kurią „žino“, tačiau „negalinčius“ Lietuvoje tos tiesos paskelbti, nes kitaip rizikuotų prarasti darbą? Ir kaip ši „tyrinėtoja“ grąžė rankas, kad „tiek mažai“ lietuvių gelbėjo žydus? Tai ji tvirtino nepaisydama to, kad proporcingai tautos dydžiui, lietuviai yra vieni didžiausių, jeigu ne patys didžiausi žydų gelbėtojai pasaulyje. Vanagaitė aiškino, kad tiems gebėtojams „niekas negrėsė“…

Skaitom memorandumą toliau:

Rugsėjo 18 d. Lietuviams griežtai uždraudžiama palaikyti bet kokius santykius su žydais. Už šio įsakymo nevykdymą grąsoma mirties bausme.

Rugsėjo 19 d. Penki lietuviai, kurie iš gailesčio atnešė maisto produktų į Kauno getą, vokiečių komisaro Jordano buvo sušaudyti vietoje. Tuo pačiu metu įspėjimas lietuviams buvo pakartotas spaudoje. <…>

Rugsėjo 27 d. Šį kartą buvo sušaudyta per 500 žydų moterų, vaikų ir senų žmonių. Vokiečių įsakymu, egzekucijas turėjo vykdyti lietuvių savisaugos dalinys, kuriam vadovavo kapitonas Kirkila. Lietuvis karininkas atsisakė vykdyti vokiečių įsakymą. Kai vokiečių karininkas lietuviams kareiviams įsakė sušaudyti kapitoną Kirkilą drauge su žydais, lietuviai kareiviai atkreipė ginklus į vokiečių esesininkus ir pabėgo. Po viso to kapitonas Kirkila ir 12 lietuvių kareivių buvo sušaudyti.

Rugsėjo 28 d. Lietuvių gydytojo šeima, suteikusi prieglobstį gydytojui žydui, buvo sušaudyta. Šis įvykis turėjo paveikti lietuvių šeimas, slapta priglaudusias žydus, atiduoti juos Gestapui.

Pasipiktinimas vokiečių elgesiu ir simpatijos jausmai žydams tarp lietuvių didėja ir virsta pasyvia rezistencija. Getų gyventojai gauna iš lietuvių skaitlingų siuntinėlių su laiškais, reiškiančiais žydams solidarumą ir nurodančiais žydų bei lietuvių likimų panašumą.“

Šis be galo dramatiškas ir šiurpus dokumentas yra svarbus bent keliais aspektas. Tačiau juos aptarsiu jau kitame straipsnyje.

2020.07.10; 08:00

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Kai Seimas 2021-uosius paskelbė Juozo Lukšos-Daumanto metais, istorikė Auksė Ūsienė savo Veidaknygės paskyroje paskelbė: „Labai puiki žinia, tik mažų mažiausiai keista, kad tokia naujiena nesusilaukė pagrindinių žiniasklaidos priemonių dėmesio. Bet dar svarbiau pastebėti kas šioje situacijoje atliks vanagaičių ir zurofų vaidmenį, tapatų veiksmams, kai buvo skelbiami A. Ramanausko – Vanago metai. Taigi, mieli mano fb draugai, kai tik pamatysit kas labiausiai verkia dėl šio Seimo nutarimo, žinokit, kad tai ne šiaip sau. Tai reiškia, kad Kremlius aktyvavo savo lėles, o jau už dienos kitos apie tai, kaip Lietuva garbina nacius bei fašistus rašys ir sputnik’ai su rubaltic’ais. Štai taip veikia propagandos mašina ir jos talkininkai.“

Reakcijos ilgai laukti neteko. Ji – žinoma. Apie tai – nekalbėsiu. Prasmingiau, manau, pažvelgti pozityviai: ką gero mums duoda ši antilietuviška propagandinė ataka?

Vargu ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas šiandien būtų tokia populiari ir visuomenės plačiai gerbiama istorinė asmenybė, jeigu ir jis nebūtų apipiltas purvais, 2018-uosius Seimui paskelbus jo vardo metais. Neteisybė ir padaryta moralinė skriauda nukankintam partizanų vadui, žymiai sustiprino visuomenės dėmesį Vanago asmenybei, o istorijos tyrinėtojams sustiprino imperatyvą imtis darbų, kurių normaliomis aplinkybėmis tikriausiai nebūtų atlikę. Juozo Lukšos-Daumanto atveju istorija, matyti, kartojasi.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Šio straipsnio „normaliomis aplinkybėmis“ irgi tikriausiai nebūčiau rašęs. Tačiau mane paskatino televizijoje neseniai matytas interviu, kuriame viena asmenybė, nepatenkinta Seimo nutarimu, laidos vedėjos paklausta, ar turinti ji konkrečių žinių, kad J. Lukša-Daumantas dalyvavo holokauste, atsakė klausimu: „Gerbiama ponia, o kodėl aš turiu turėti žinių?“

Aš žinių šiek tiek turiu. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad žinau daugiau už kitus, bet ką žinau – tuo pasidalinsiu.

Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad Juozo Lukšos-Daumanto žmonos Nijolės Bražėnaitės šeima yra pasižymėję žydų gelbėtojai, mirtinai rizikavę vokiečių okuopacijos metais. Šią istoriją prieš septynetą esu aprašęs plačiame interviu su ponia Lukšiene, kur ji papasakojo kaip Bražėnai išgelbėjo 5 metukų mergytę Sara Šilingovski ir 9 metų berniuką Aleksą Gringaus (Vidmantas Valiušaitis. Legendinio partizano Daumanto žmona – apie okupantus, lietuvius ir žydus).

Jos šeimos žygdarbis yra atitinkamai įamžintas Jeruzalėje.

Čia tinka pridurti, kad Bražėnų šeima, įskaitant Nijolę, buvo išsilavinę inteligentai ir gilūs krikščionys. Nijolė niekada nebūtų tekėjusi už žudiko, jeigu bent mažiausias įtarimų šešėlis jai būtų praslinkęs.

Bet tai – moralinė plotmė.

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Faktinė – irgi jokiais dokumentuotais įrodymais nepagrįsta, išskyrus insinuacijas, atsiradusias po to, kai prieš porą dešimtmečių Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapyje buvo pagarsintas iš Lietuvos kilusio žydo Josepho A. Melamedo tariamai „istorinių dokumentų“ rinkinys „Lietuva: nusikaltimas ir bausmė“ („Lithuania: Crime and Punishment“). Netrukus jis paskelbė vadinamąjį „Melamedo sąrašą“ – per keturis tūkstančius neva „lietuvių žudikų žydšaudžių“.

Tarp tikslų, kuriuos šiuo kūriniu kėlė sau Melamedas, pasak to tinklapio, buvo „ne tik kovoti su antisemitizmo banga Lietuvoje ir reikalauti teisingumo karo nusikaltėliams, bet ir grąžinti „pavogtą turtą“ Lietuvos žydams, gyvenantiems Izraelyje, ar jų palikuonims“.

Tame „Melamedo sąraše“ surašyti, praktiškai, visi žymesnieji asmenys, vadovavusieji arba aktyviau pasireiškusieji lietuvių antisovietinėje ir antinacinėje rezistencijoje. Apkabinėti, be kita ko, baisiausiais epitetais. Be jokių faktų ar pagrindimo. Tiesiog: taip autoriui atrodė.

Tarkim, „karininkas Adolfas Ramanauskas“ (slapyvardis jo neminimas) neva buvęs „žiaurus masinių žudynių dalyvis, vienas iš pagrindinių žydų žudikų Druskininkuose, Merkinėje, Butrimonyse, Jiezne ir kitur.“ Juozas Lukša (irgi neminint slapyvardžio) atestuojamas kaip „žiaurus sadistas“, „žudikas – 68 nekaltų žmonių žudynių „Lietūkio“ garaže 1941 m. birželio 27 d. herojus“. Ir t.t.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai ne vienu atveju (G. Šidlauskas. Sąrašai, sąrašai, magiški SĄRAŠAI) kritiškai įvertino šį „sąrašą“ (Dėl vadinamojo J. Melamedo sąrašo).

Kad tai nesąmonė – iškart suprato ir Chaimas Bargmanas, Kauno žydų bendruomenės narys, Kauno gidas ir istorijos žinovas. Jis pareiškė: „Nepatikėsite, bet aš pirmasis Lietuvoje sukritikavau „Melamedo sąrašą“. Parašiau įtakingiems izraeliečiams, kad partizanų vadas Juozas Lukša – Daumantas neturi būti linksniuojamas kartu su tikrais žydšaudžiais.“ (Dievas ar Zuroffas juos turi teisti?).

Bet čia – detalė. Šiandien tas „sąrašas“ jau yra dingęs iš Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapio, tačiau popierinis leidinys yra Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vis dėlto jo blogas poveikis, kaip matyti, yra padarytas ir pasekmės jaučiamos. Vėl mums tenka aiškintis ir tesintis dėl dalykų, kurie sąžiningiems istorikams jokių abejonių nekelia.

Kokie yra šių dienų žmonių manymai apie anų laikų įvykius – mažareikšmis dalykas, jeigu tos nuomonės nėra pagrindžiamos svariais įrodymais, tvirtais argumentais ar patikimais liudijimas. Patys vertingiausi, be abejo, yra amžininkų liudijimai: įvykių metu rašyti dokumentai, pačių įvykių dalyvių ar juos savo akimis mačiusiųjų žmonių parodymai.

Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.

Dera priminti, kad net sovietų propagandistai, Genriko Zimano redaguoto LKP laikraščio „Tiesa“ žurnalistai – Menašas Chienas, Kostas Šmigelskis ir Edvardas Uldukis, – 1961 metais, t.y. praėjus dešimtmečiui po J. Lukšos-Daumanto žūties, jo vardui suteršti išleidę ideologinį paskvilį „Vanagai iš anapus“, nepajėgė parengti dokumentais įrodomo ir įtikinamo pasakojimo apie herojaus „nusikalstamą veiklą“, o sukrapštė tik savotišką „literatūrinę kompoziciją“ su tiesiogine kalba, kurioje neįmanoma atskirti tikrų faktų nuo politinio užsakymo vykdytojų fantazijos.

Bet net ir šiame, pagal blogiausius sovietinės propagandos pavyzdžius orkestruotame leidinėlyje, nėra jokių nuorodų, kad J. Lukša-Daumantas būtų galėjęs dalyvauti „Lietūkio“ garažo žudynėse. Galima neabejoti, kad tos „kaltės“ jam būtų džiaugsmingai prirašytos, jeigu būtų buvę tam bent mažiausio pagrindo. Juk kaip tik tuo metu Kaune vyko sovietinis parodomasis žydšaudžių teismas, kurio metu buvo apklausinėjami žydų žudynių dalyviai, tarp jų – ir „Garažo“ žudynių veikėjai bei liudininkai. Tačiau apie Juozą Lukšą toje byloje niekur net neužsimenama, tad pritempinėti jo vardą prie „Garažo“ įvykių net ir sovietinei propagandai atrodė, matyt, gerokai per daug.

„KGB tardytojai galėjo naudotis savo turtingu archyvu“, – rašo istorikas Arvydas Anušauskas, vienas iš geriausiai į „Garažo“ žudynių epizodą įsigilinusių profesionalų. Drauge su žurnaliste Gražina Sviderskyte, apie tuos įvykius jis yra sukūręs 3 dalių dokumentinį filmą, išleidęs knygą „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (2008), kurioje šią temą nagrinėja labai detaliai.

Jis tęsia: „Antai 1944 metais NKVD kontržvalgybininkai tardę Praną Baleniūną. <…> Baleniūno tardymo detalė: jam žinomas baltaraištis Josifas Vaitkevičius esą buvo tikras sadistas. Jis esą „garaže plovimo žarna pro burną pildavo vandens tol, kol žmogus mirdavo“. Bet enkavėdistus labiau domino kitas Baleniūno pažįstamas – nepriklausomos Lietuvos generolas Vladas Nagius-Nagevičius. Todėl daugiau detalių apie Josifą Vaitkevičių neišliko ir jo galima kaltė buvo neįrodyta. Panašiai pro KGB koštuvą praslydo dar vienas įtariamasis – Algirdas Antanas Pavalskis, keliais slapyvardžiais dangstęsis NKVD ir gestapo agentas. Egzistuoja versija, jog ir Pavalskis galėjo dalyvauti pogrome – kad išvengtų bausmės už ryšius su NKVD ir įsiteiktų gestapui. Po karo jis vėl pakeitė pažiūras ir provokavo lietuvių partizanus.“

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Remdamasis savo paties tyrimais, liudininkų parodymais, vokiečių ir lietuvių istorikų darbais, A. Anušauskas yra nustatęs, kad garažo žudynėse dalyvavo vokiečių gestapo, SS ir SD karininkai bei kareiviai, taip pat 5 ar 6 aktyviai prisidėję civiliai lietuviai. Tas „Lietūkio“ garažo epizodas buvo tyrinėtas vokiečių prokurorų, kai šeštame dešimtmetyje, netoli Štutgarto esančiame Liudvigsburgo miestelyje, buvo nagrinėjama už karo nusikaltimus teisiamų gestapininkų byla. Vokiečių teisininkai, pasak Anušausko, „buvo tikri, kad pogromą Kaune – kaip ir kitus pirmuosius SSRS-Vokietijos karo dienomis – organizavo vokiečių saugumo tarnybos – gestapas, SS ir SD. O teisingiau – šiems pavaldus operatyvinis dalinys, žinomas kaip „Einsatzgrupė“. Šie operatyvininkai į Kauną atvyko dar prieš įsigalint okupacinei vokiečių valdžiai.“

Galimų lietuvių-budelių pavardes, kiek tai buvo įmanoma nustatyti pagal šiuo metu prieinamą medžiagą Lietuvos ir Vokietijos archyvuose, Anušauskui yra pavykę identifikuoti. Jis mini šiuos asmenis: Juozas Surmas, Pranas Matiukas, Vytautas Čaikauskas (Čekaitis), Stasys Gailiūnas (Gasiliūnas). Dar įvardijami kaip galimai dalyvavę Vincas Paškevičius ir Edmundas Bžeskis.

Įdomu tai, kad KGB, pasak Anušausko, „skirtingu laiku sulaikė, tardė ar sekė beveik visus žinomus įtariamuosius, bet nė vienam nepateikė kaltinimų. Tik vieną iš jų sušaudė – už kitus nusikaltimus.“ Ir dar reikšminga detalė: nė vienos paminėtų įtariamųjų nuotraukos neišliko. Anušausko liudijimu, ir „iš Ypatingojo archyvo bylų ir net Centrinio valstybės archyvo jos dingo.“

Savo tyrimą Arvydas Anušauskas yra pristatęs Holkausto muziejuje Vašingtone. Ten žmonės nustebo visa tai išgirdę. Reakcija? Na, tai, sako, bet juk įvairios enciklopedijos rašo ką kita – organizavo ir žudė, girdi, vieni lietuviai…

Vis dėlto yra išlikę kitų svarbių dokumentų ir liudijimų, susijusių su įvykiais „Lietūkio“ garaže, kurie A. Anušausko tyrime neminimi ir, mano nuomone, nėra pakankamai plačiai žinomi. O juos ne tik žinoti, bet ir tarptautinei bendruomenei pristatyti tikrai verta.

Bet apie tai – kitame straipsnyje.

2020.07.09; 07:00

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jis išdrįso pasižiūrėti mirčiai į akis ir kelias minutes mirė kankinio mirtimi. Taip Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, kur penktadienį pašarvoti kovotojo už laisvę palaikai, sakė istorinę knygą apie A. Ramanauską-Vanagą parašęs Arvydas Anušauskas.

Kaip pabrėžė istorikas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vado A. Ramanausko-Vanago istorija – tai ir jo žmonos Birutės istorija.

„Ji neatskiriama šios istorijos dalis. Jie buvo dviese, kartu kovojo. Buvo šeima. Kas atsitiko po jų sulaikymo, kai juos įkalino, ko iš tiesų KGB tikėjosi, kokius melagingus gandus apie jį platino, kaip ir apie kitus pasipriešinimo kovų dalyvius?“ – klausė A. Anušauskas, kalbėdamas, kad šie žmonės, kaip ir kiekvienas, buvo iš kūno ir kraujo, patirdavo nevilties akimirkų pasitikdami savo lemtį, jautė savo ir kitų skausmą.

A.Anušauskas priminė, kad pirmuosius trejus savo gyvenimo metus A. Ramanauskas-Vanagas praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jo tėvas dirbo paprastu darbininku, o į Lietuvą grįžo dėl savo tėvų, kurie labai sunkiai vertėsi.

Partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvės. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

A.Ramanausko-Vanago tėvai buvo išprusę ir iš paskutiniųjų rėmė gerai besimokantį Adolfą. 1936 metais jis baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Panevėžio pedagoginį institutą. Mokytojauti nepradėjo, perėjo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. 1940-1945 metais dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje, kaip yra pats sakęs, norėjo būti mokytoju, mokydamas kitus mokėsi pats.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 metų balandžio 25 dieną A. Ramanauskas tapo partizanu ir pasirinko Vanago slapyvardį.

Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, o vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 metais – Merkio rinktinės vadu. 1947 metų rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

1949 metų vasarį Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 dieną buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.

1951 m. iš Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Nuo 1952 metų pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, slapstėsi su šeima – žmona Birute ir dukterimi Auksute. Turėjo fiktyvius dokumentus ir apsistodavo pas patikimus žmones.

Tuo metu A. Ramanauskas-Vanagas parašė atsiminimus „Partizanų gretose“.

Kaip pabrėžė istorikas A. Anušauskas, A. Ramanauskas-Vanagas buvo medžiojamas sovietinio saugumo nuo pat pirmųjų pasipriešinimo okupaciniam režimui akimirkų, jam surasti KGB buvo pasitelkusi šimtus čekistų.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

1956 m. spalio 12 dieną su žmona Birute Mažeikaite A. Ramanauskas-Vanagas buvo išduoti, suimti Kaune ir iš karto išvežti į KGB kameras.

Beveik po metų kalinimo ir kankinimų LTSR Aukščiausiasis Teismas generolui skyrė mirties bausmę. Žmona B. Mažeikaitė buvo nuteista 8 metams laisvės atėmimo.

A.Ramanausko-Vanago egzekucijos aplinkybės galutinai išaiškintos tik šiais metais.

Birželio 8 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) bei Vilniaus universiteto tyrėjai pranešė apie vadinamose Našlaičių kapinėse rastus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Kaip sakė mokslininkai, odontologinis, kaukolės ir fotonuotraukos sugretinimas bei DNR ekspertizė ne 100, bet 150 proc. garantavo, kad tai yra A. Ramanausko-Vanago palaikai.

Pasak A. Anušausko, mirties nuosprendis partizanų vadui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta – paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejais aukai taikyta į smilkinį.

„Jis išdrįso pasižiūrėti mirčiai į akis ir kelias minutes mirė kankinio mirtimi“, – sakė A. Anušauskas.

Penktadienį aukščiausi šalies vadovai pagerbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vadą A. Ramanauską-Vanagą, kurio palaikai penktadienio rytą buvo pašarvoti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.

Prie trispalve uždengto karsto prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis padėjo gėlių, generolą pagerbė valstybės, mokslo, visuomeninių organizacijų atstovai.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Penktadienį visuomenės atsisveikinimas su Velioniu truks iki 20 valandos, vidurdienį A. Ramanauską-Vanagą pagerbs valstybės vadovai, 18 valandą už jį bus aukojamos Šv. Mišios.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vado, LLKS Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos signataro, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmojo pavaduotojo, nuo 1953 metų – aukščiausiojo LLKS ir dėl nepriklausomybės kovojusio Lietuvos pareigūno, brigados generolo A. Ramanausko-Vanago valstybinė laidotuvių ceremonija tęsis ir šeštadienį.

Spalio 6 dieną visuomenė su Velionio palaikais galės atsisveikinti nuo 10 iki vidurdienio. 12 valandą karstas su A. Ramanausko-Vanago palaikais bus išnešamas iš Šv. Jonų bažnyčios, gedulinga procesija vyks į Arkikatedrą baziliką.

13 valandą Šv. Mišias už Velionį aukos Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Po jų laidotuvių procesija vyks į Antakalnio kapines.

Amžinojo poilsio A. Ramanauskas-Vanagas atguls Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.06; 08:00

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ketvirtadienį Seimui bus pateiktas kelių įstatymų keitimo projektų paketas, kurie įpareigotų asmenis, kandidatuojančius į Europos Parlamentą (EP) ar tiesioginiuose mero rinkimuose, viešai pranešti bendradarbiavus su SSRS specialiosiomis tarnybomis, kaip privaloma kandidatams kituose rinkimuose.

„Savo laiku svarstant Liustracijos įstatymą buvo numatyta, kad žmonių, bendradarbiavusių su KGB, duomenys turi būti paviešinami, jei jie kandidatuoja į renkamas pareigas. Tačiau tarp tų pareigų tuo metu nebuvo EP nario, mero pareigybių. Todėl norima įrašyti tas naujas pareigybės, kurių kuriant Liustracijos įstatymą dar nebuvo“, – Eltai sakė pataisas siūlantis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys istorikas Arvydas Anušauskas.

Istorikas taip pat siūlo, kad visi renkami pareigūnai, neprisipažinę bendradarbiavę su KGB ar tikslingai Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) pateikę klaidinamus duomenis, netektų mandato. A. Anušauskas sieks, kad būtų išvengta po 2016 m. parlamento rinkimų susiklosčiusios situacijos, kuomet paaiškėjo, kad VRK kandidatų į Seimą biografijų netikrino.

„Reikia, kad nebūtų dviprasmybių, todėl siūlau numatyti įstatyme įpareigojimą VRK kreiptis į kompetentingą instituciją, o gavus ar negavus duomenų paskelbti, kad patikrino. Jei rastų jų gretose ką nors panašaus, tai ne VSD, ne Genocido ir rezistencijos tyrimų centras, o VRK tai paskelbti turėtų“, – sakė A. Anušauskas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.27; 08:00

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Konservatorius prašo įvertinti, ar Latvijos kapitalo grupės „VIA SMS Group“ siekiai Lietuvoje kurti specializuotą banką ir finansinių paslaugų įmonę nekenkia valstybės nacionaliniam saugumui.

Konservatorius Arvydas Anušauskas pirmadienį kreipėsi į finansų ministrą Vilių Šapoką ir Lietuvos banko valdybos pirmininką Vitą Vasiliauską, prašydamas pateikti paaiškinimą, ar „VIA SMS Group“ veikla Lietuvoje yra įvertinta grėsmių nacionaliniam saugumui požiūriu.

Seimo narys domisi, ar yra žinoma, kad „VIA SMS Group“ veikia tie patys asmenys, kurie tiesiogiai susiję su skandalingai žlugusio „Parex“ banko savininkais. Taip pat A. Anušauskas klausia, ar šios kapitalo grupės siekiai investuoti Lietuvoje yra įvertinti grėsmių nacionaliniam saugumui požiūriu.

Išplatintame parlamentaro pranešime spaudai teigiama, kad viešai pasiekiamoje informacijoje yra duomenų, jog „VIA SMS Group“ taryboje yra buvusio „Parex“ savininko Viktoro Krasovickio sūnus Georgijus Krasovickis, kuris, aiškinama pranešime, yra asmeniškai buvo susijęs su „Parex“ banku.

Seimo narys taip pat pabrėžia, kad yra duomenų, jog „VIA SMS Group“ tarybos narys Denisas Šerstiukovas yra buvęs kito „Parex“ banko savininko Valerijaus Kargino sūnaus verslo partneris.

„D. Šerstiukovas taip pat politiniais ryšiais susijęs su Nilo Ušakovo „Santarvės centru“, kuris turėjo oficialų bendradarbiavimo susitarimą su Vladimiro Putino „Vieningąja Rusija“, – rašoma pranešime.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

A. Anušauskas pastebi, kad per įvairius skandalus „Parex“ bankas buvo sietas net su Rusijos Tambovo mafijos grupuote, o „Panama Papers“ skandalas atskleidė 100 milijonų dolerių paskolą Rusijos bendrovės „Severneft“ vadovui Žanui Chudainatovui. Ši negrąžinta paskola, kaip teigiama, prisidėjo prie „Parex“ žlugimo. Dabar Eduardo Chudainovo vadovaujamai bendrovei „Nezavysymaja nieftienaja kompanija“ Jungtinės Amerikos Valstijos taiko sankcijas dėl bendradarbiavimo su Šiaurės Korėjos režimu.

Lietuvoje kuriasi Latvijos kapitalo grupės „VIA SMS Group“ specializuotas bankas „FinnQ“, o šių metų rudenį šalyje startuos kita šios latvių grupės finansinių paslaugų įmonė „Vialet“.

Informaciją pateikė Benas brunalas (ELTA)

2018.08.15, 07:13

Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

Rusija kelia bene daugiausiai grėsmių Lietuvai. Tuomet, ką daryti su Lietuvos energetikos gelbėtoju laikomu koncernu „Fortum“, kuris yra strateginis Rusijos gigantų „Rosatom“, „Gazprom“ partneris, rašo dienraštis „Kauno diena“.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), tyręs verslo ir politikų ryšius, aiškiai įvardijo, kad vienos didžiausių grėsmių Lietuvai kyla dėl Rusijos interesų.

„Fortum“ Rusijoje – vienas pagrindinių užsienių investuotojų. Ši bendrovė turi ir oficialų pripažinimą kaip strateginė partnerė atominės ir vėjo energetikos srityse. Bendrovė yra investavusi į Rusijos elektros ir šilumos ūkį, valdo energetikos įmones Uralo ir Vakarų Sibiro regionuose, Leningrado ir Murmansko apskrityse.

Nuolat tiek Rusijos, tiek Vakarų žiniasklaidoje pranešama apie aukščiausio lygio „Fortum“, „Gazprom“, „Rosatom“ susitikimus. Buvęs Rusijos premjeras ir „Rosatom“ vadovas, dabar dirbantis prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovo pirmuoju pavaduotoju, Sergejus Kirijenka džiaugiasi, kad „Fortum“ yra branduolines programas vykdančio „Rosatom“ senas partneris.

Suomijos energetikos koncernas dalyvauja ir nevienareikšmiškai vertinamame „Nord Stream 2“ projekte.

„Fortum“ teigia, kad ji yra pirmaujanti švarios energijos įmonė, tiekianti elektros energiją ir šildymo bei vėsinimo paslaugas, taip pat išmaniuosius sprendimus, didinančius išteklių vartojimo efektyvumą, tačiau Lietuvoje užsiima ne tokia švaria energetika kaip Rusijoje.

Pagrindinė veikla – atliekų deginimas jau veikiančioje Klaipėdos kompanijoje ir planuojamoje statyti Kauno kogeneracinėje jėgainėje kartu su valstybės valdoma „Lietuvos energija“. Ar toks svarbus Rusijos partneris gali rūpintis mūsų energetine nepriklausomybe, kai Seimo NSGK išvados skelbia, kad didžiausia grėsmė – Rusija?

Klausimų daugiau nei atsakymų

„Fortum“ atstovas ryšiams su visuomene Andrius Kasparavičius priminė, kad Suomijos koncernas yra strateginis energetikos kompanijų partneris ne tik Rusijoje, bet ir Lenkijoje, Lietuvoje, Indijoje, kitose šalyse.

„Labai seniai žinoma, kad „Fortum“ turi ryšių su Rusija, – sakė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Energetikos komisijos narys Linas Balsys. – Man labai keista buvo, kai „Fortum“ atsidarė savo atliekų deginimo gamyklą, šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė tiesiog jai atstovavo, vos ne įmonės reklamą darė, juostelę kirpo ir džiaugėsi, kokia tai puiki kompanija. Ji visiškai nutylėjo, kad ši įmonė labai plačiai veikia Rusijoje. Aišku, tai, kad dirba Rusijoje, dar nesako, kad ji būtų prieš Lietuvą. Didelė suomių įmonė, jos veikla nukreipta į Rytus. Bet, turint omeny visą kontekstą ir tas Seimo NSGK išvadas, tokia įmonė, kurios pagrindinė veikla yra Rusijoje, kuri labai stipriai koją įkėlusi į Lietuvą, gali turėti tam tikro poveikio sprendimams“.

„Mes nagrinėjome tik tas įmones, kurios turi tiesioginių sąsajų su Rusija ir jos kariniu-pramoniniu kompleksu, – NSGK narys A. Anušauskas nenorėjo pripažinti, kad milijardus Rusijoje investavęs koncernas „Fortum“ turi tiesioginių sąsajų su mūsų Rytų kaimynu. – Oro navigacijos, geležinkelių. Tokių, kaip „Siemens“ turi partnerystės ryšius, tiekia įrangą geležinkeliams, mes nenagrinėjome. Ir nesiruošiame. Mes nenagrinėjame partnerysčių apskritai, kas ten ir su kuo. Čia, kaip sakoma, jau verslo reikalai.“ 

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kol kas Seimas, VSD atkreipė dėmesį į „Gazprom“, „Rosatom“ koncernus. Gal kažkada ateis laikas Seimui išsiaiškinti, kaip ir kas Lietuvoje laimėjo kitus konkursus?

„Gal ir vertėtų patyrinėti, – sako L.Balsys. – Mes jau praėjusią kadenciją Seime turėjome parlamentinio tyrimo statusą turinčią komisiją ir tyrėme energetikoje vykstančius procesus. Jei atsirastų politinė valia, būtų galima ir šią kadenciją patyrinėti. Bet, matot, teisinėje valstybėje įvykusius konkursus turėtų nagrinėti teismai. Jie, o ne parlamentinės komisijos nustato teisėtumą. Parlamentinės komisijos, jei matoma, kad atsiranda kažkokios tendencijos, jas galėtų tyrinėti nekvestionuodamos pačių konkursų rezultatų, aplinkybių, kaip jie vyko“, – „Kauno dienai“ sakė L.Balsys.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.29; 09:00

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Baigtas viešinti KGB agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas (žurnalas) sukėlė nemažą atgarsį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ypač Latvijoje. Daugiausiai dėmesio posovietinėje erdvėje buvo skirta KGB dokumentuose minimam aktoriui Donatui Banioniui, nors pats teatro ir kino  grandas apie savo ataskaitas KGB viešai pasakojo dar 2009 metais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (Centras) nutarė paviešinti šia tema dažniausiai pasikartojančius klausimus (priekaištus) ir atsakyti į juos viešai.

Klausimas. Ar nemanote, kad tas žurnalas yra specialiai palikta KGB klastotė?

Atsakymas. Nei VSD, kuris saugojo žurnalą iki 2012 metų, nei Centras nenustatė, kad šis žurnalas būtų KGB palikta klastotė. Papildomai ištirti KGB dokumentai rodo, kad visi į žurnalą įrašyti asmenys buvo verbuojami KGB, tačiau ne visi su sovietiniu saugumu norėjo bendradarbiauti. Centro tinklapyje paskelbto žurnalo įrašai sutampa su įrašais kituose KGB dokumentuose, tarp jų ir su įrašais kitų agentų bylų registracijos žurnaluose, kurių LYA yra saugomi 42 vienetai.

Klausimas. Kodėl tuomet Centras pats savo įžangoje siūlo vertinti žurnalą kritiškai: „Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais“?

Atsakymas. Centras nuo pat šio žurnalo viešinimo pradžios tiek savo tinklapyje, tiek žiniasklaidoje rekomendavo jį vertinti kritiškai, nes ne visi asmenys, kuriuos KGB savo žurnale įvardino savo agentais, iš tiesų dirbo tą darbą. Akivaizdu viena: jie visi buvo verbuojami, bet ne visi teikė informaciją. Istorikams kol kas nepavyko išsiaiškinti, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis, tik 1987 m. pradėtas pildyti, žurnalas. Neatmestina tikimybė, kad kai kuriuos žurnale esančius asmenis KGB tikėjosi šantažuoti ar kompromituoti – taip buvo daroma partizaninio pasipriešinimo laikais. Todėl Centras pabrėžė, kad kiekvienas įrašytas asmuo turi būti vertinamas individualiai.

Klausimas. Ar esami dokumentai patvirtina, kad Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis bendradarbiavo su KGB?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis buvo KGB agentai. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Atsakymas. Pagal įstatymą Centras neskelbia teisinių verdiktų ir nenustatinėja bendradarbiavimo su KGB fakto. Centras pateikia visus žurnalo įrašus bei kitus rastus su tuo asmeniu susijusius archyvinius dokumentus kaip istorinius faktus. Daugumos agentų pagrindiniai dokumentai – asmens ir darbo bylos yra išvežtos į Rusiją, tačiau iš likusios medžiagos matyti, kad D. Banionis ir S. Sondeckis turėjo nevienkartinių kontaktų su KGB. Tačiau, kaip jau minėta, pats kontaktas savaime neturėtų būti vertinamas kaip slapto bendradarbiavimo faktas teisine prasme. 2009 m. balandžio 26 d. Donatas Banionis interviu rusiškam leidiniui „Moskovskij komsomolec“ pasakojo apie savo kontaktus su KGB: „Kai grįždavau iš užsienio reikėjo su jais [KGB] atsiskaityti, rašyti ataskaitas. Nežinau, verbavimas tai ar ne. Aš rašiau, su kuo susitikdavau, ką mačiau. Žinoma, melavau, išsisukinėdavau, kad nepakiščiau gerų žmonių. Bet vis tiek tai reikėjo daryti, kitaip manęs daugiau į užsienį nebūtų išleidę ir negalėčiau niekur dirbti. Kagėbistai žinojo, kad aš meluoju, bet jie privalėjo į mano bylą įdėti ataskaitą“.

Jei minėti iškilūs menininkai būtų pranešę specialiai sudarytai komisijai apie savo kontaktus, jų pavardės šiame žurnale pagal įstatymą būtų įslaptintos, kaip ir kitų 22 šio žurnalo įrašai. 

Klausimas. Kodėl neišbraukiate iš KGB agentų sąrašo kardinolo Vincento Sladkevičiaus?

Atsakymas. To padaryti negalime, nes tai būtų vientiso archyvinio dokumento, kokiu yra žurnalas, klastojimas. Žurnalą sudarė KGB, Centras, skelbdamas žurnalą, pateikė papildomą informaciją: V. Sladkevičius jokių pranešimų nerašė, agento darbo byla jam net neužvesta, po metų iš agentūrinio tinklo išbrauktas, kaip neteikiantis informacijos, ir jam už tai atkeršyta – iš Kauno ištremtas į provinciją.

Klausimas. Kodėl Centras būtent dabar paviešino šį žurnalą?

Atsakymas. Teoriškai šis žurnalas tapo viešas nuo 2012 m., kai Valstybės saugumo departamentas savo žinioje turėtus archyvinius KGB dokumentus, taip pat ir minimą žurnalą, perdavė Lietuvos ypatingajam archyvui. Pagal LR teisės aktus Ypatingojo archyvo fondai yra atviri visuomenei (neviešinami tik valstybei prisipažinę buvę KGB bendradarbiai – jų slaptumas įtvirtintas įstatymu). Tačiau Centras ėmėsi tikrinti žurnalo duomenis ir pateikė juos kartu su papildomais tyrimais. Medžiaga buvo teikiami nedidelėmis porcijomis, šis darbas užtruko penkerius metus: pradėtas 2012-ųjų pabaigoje ir baigtas 2018 m. sausio 5 d., išanalizuota ir paskelbta 1647 asmenų duomenys. Šiuo metu Ypatingasis archyvas žurnalą skaitmenina ir tokiu pavidalu jis greitai bus prieinamas kiekvienam piliečiui.

Klausimas. Istorikas, Seimo narys A. Anušauskas viešai skelbė, kad žurnalo duomenys atspausdinti mašinėle, o paskutinieji įrašai apie V. Sladkevičių, D. Banionį ir S. Sondeckį įrašyti ranka?

Atsakymas. A. Anušauskas tiksliai neprisiminė. Iš tiesų visas žurnalas rašytas ranka, tik paskutinieji duomenys įrašyti kitu braižu – darytina išvada, kad tuo metu žurnalą pildė kitas KGB operatyvininkas. Tačiau kitu braižu įrašyti ne tik tie trys žymūs asmenys. Šalia V. Sladkevičiaus įrašytas ir kitas vyskupas Liudvikas Povilonis, apie kurio ryšius su KGB buvo įtariama ir sovietmečiu (administravo dvi vyskupijas), taip pat Krizostomas Labanauskas, buvęs partizanas, pasukęs išdavystės keliu. Paskutinis žurnale įrašytas (1990 m. liepą) Antanas Urbonas, kuris išdavė Adolfą Ramanauską – Vanagą – dėl jo bendradarbiavimo su KGB abejonių nekyla.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Klausimas. Be šio žurnalo kokia dar yra likusi KGB agentūrinė medžiaga? Kodėl ji palikta?

Atsakymas. Be jau paviešinto agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalo Ypatingajame archyve dar yra 42 agentų asmens ir darbo bylų registracijos žurnalai (žurnalai sudaryti chronologiniu principu, faktiškai pamečiui) ir vienas kandidatų į agentus patikrinimo bylų registracijos žurnalas, taip pat yra likusios agentų kortelės: vienoje kartotekoje jų yra 2601, kitoje – 5166.

Kaip matyti iš likusių KGB dokumentų, iki 1990 m. liepos dar buvo neišvežta dalis agentūrinių bylų, kai kurių agentų bylų po nepavykusio rugpjūčio pučo taip ir nespėta išvežti. Nepamirškime, kad KGB savo veiklą Lietuvoje turėjo pabaigti labai greitai –žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui. Iki tol, 1990 ir net 1991 m., KGB vis dar vykdė savo operatyvinę – agentūrinę veiklą: dirbo su senais agentais ir verbavo naujus, tad darbo bylos jiems buvo reikalingos.

Klausimas. Ar politikai rodė ypatingą dėmesį šiam žurnalui?

Atsakymas. Valstybės saugumo departamentui  žurnalą perdavus Lietuvos ypatingajam archyvui ir šią žinią paviešinus (BNS 2012-03-23), ir žurnalistai, ir politikai, ir visuomenė ragino kuo greičiau tuos KGB dokumentus paviešinti. Buvo beįsigalinti nuomonė žurnalo turinį skaitmeninti ir skubiai atverti visuomenei. Centras, atsižvelgdamas į KGB dokumentų specifiką ir fragmentiškumą, tai skubai nepritarė, ėmėsi analizuoti visą prieinamą informaciją apie žurnale minimus asmenis ir pateikė ją kartu su papildomais tyrimais.

Klausimas. Ar nemanote, kad KGB dokumentų viešinimas skaldo visuomenę?

Atsakymas. KGB dokumentai yra vieši pagal LR teisės aktus. Pagal įstatymą be kitų veiklų Centras privalo analizuoti ir skelbti buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus. Centro tinklapyje yra paskelbta daugybė įdomių ir svarbių dokumentų, taip pat visi LSSR KGB kadriniai darbuotojai, kurie žudė, šantažavo ir kitais būdais persekiojo okupuotos Lietuvos gyventojus. KGB skverbėsi ir kontroliavo visas žmogaus gyvenimo sritis, savo tikslams siekti jiems neegzistavo nei etiniai, nei moraliniai barjerai, nei vienas LSSR pilietis nebuvo apsaugotas nuo KGB čiuptuvų.

Centro nuomone, neviešinant KGB dokumentų neįmanoma atskleisti KGB ir visos sovietinės santvarkos vykdytos žiaurios ir suktos prievartos. Pamiršus šią itin skaudžią mūsų istoriją atsiranda prielaidos susivilioti gražiais lozungais, už kurių slypi baisi žmogaus naikinimo sistema. 1940 metais taip jau yra nutikę kai kuriems mūsų intelektualams.  

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC)

2018.01.23; 18:00

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Na ką, kas dar liko neapdergtas, ar jau apdergėm viską? Šimtmečio proga kas mėnesį po šimtą nusipelniusių, mylimų, visuotinai gerbiamų žmonių – į srutų duobę ir vėl bus laisva Lietuva! Gyvųjų bijom, pasityčiokim iš išėjusiųjų – tai numylėtas gyvųjų numirėlių metodas, kurį labai mėgo stribai, numesdami šventose vietose šventų, nukankintų mūsų brolių ir seserų kūnus.

Sakot, vanagaitės su zurofais neteisūs, kai vadovaujasi KGB archyvais ir bylomis, kur daug melo, prievarta ir kankinimais išgautų „prisipažinimų“ ir iš baimės pasirašytų popiergalių, kad galėtum su vaikais išgyventi? O štai burauskaitės, kurios mojuoja tų pačių žudikų sukurptais KGB žurnaliukais – tai labai labai teisios!

Žymių, visų mylimų žmonių apmėtymą mėšlu, kurį privačios vanagaitės pradėjo dėl asmeninio pelno, Lietuvos Respublikos valstybinės struktūros pabaigs už mokesčių mokėtojų pinigus. O sisteminė žiniasklaida visam pasauliui ištrimituos, kad tik Lietuvai būtų geriau.

Klasikinė dezinformacijos operacija, dėstoma pirminio lygio žvalgybininkų mokyklėlės pirmajame kurse, kursantai žiovauja – kaip banalu, ar yra Žemėje debilų, kurie patikėtų? O dėstytojas irgi žiovaudamas atsako – ai, kartais ir tokių priešininkų pasitaiko, primityvios operacijos primityvams nesudėtingos, tai kodėl nepabandžius, juk pigu?

Ką daro net per banaliausius filmus valdžia, ateinant priešams? – degina krosnyse slaptus dokumentus, kurių negali išsivežti. Tik ne kiečiausia pasaulyje slaptoji tarnyba. Prieš pat SSSR žlugimą, 1987-siais KGB tyčia užveda agentūrinių bylų registravimo žurnalą. Pačias agentūrines bylas, jų korteles sunaikina ar išveža, o žurnalą, t.y de facto visą atbuline data sudarytą savo agentų sąrašą nuo pat 1944-jų demonstratyviai palieka stalčiuje priešams?

Ir jūs tuo tikit? Rimtai? Tautiniai įgalioti istorikai taip pat tiki ar apsimeta patikėję ir patriotiškai tamposi viešumoj, ką ir reikėjo įrodyti. Lubiankoje Lietuvos poskyrio chebra rūkykloje su panieka kvatoja – litovcai kimba ant pliko kablio, net slieko nereikia! Nes jie tai žino – KGB agentūrinių bylų žurnalas skirtas tam, kad tie lietuvių debilai ar likusieji tarp jų saviškiai atrastų.

O kai atranda – prasideda įdomumai. Štai A.Anušauskas, neabejotinai matęs tą žurnalą ar net laikęs rankose, teigia, kad žurnalas atspausdintas mašinraščiu, bet paskutiniai puslapiai užpildyti ranka, kas kelia abejonių dokumento autentiškumu. Tačiau tai, švelniai tariant, netiesa.

Kiekvienas, nuėjęs http://www.kgbveikla.lt/lt/agentu-sarasas/ir paspaudęs raudonas nuorodėles, gali pamatyti pirmųjų žurnalo puslapių fotokopiją ir įsitikinti, kad inventorinis žurnalas Nr.35 yra užpildytas ranka nuo pat pirmųjų puslapių. Jis ir negali būti pildomas kitaip, nes tai yra „kontorinė knyga“, kurios puslapiai atspausdinti ir surišti gamykloje, ir negali būti įdėti į rašomąją mašinėlę.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Žurnalo tituliniame lape nurodyta, kad jame yra 200 puslapių, kuriuose inventorizuota 1791 KGB agentų byla, tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras teigia, kad visame šiame sąraše yra tik 1669 agentų pavardės. Ir pavardžių mažiau ne todėl, kad dalies prisipažinusiųjų agentų nėra skelbiama – tokių sąraše yra 18 ir jie įskaičiuojami, tiesiog jų pavardės tvarkingai ištrintos ir tose eilutėse sudėlioti brūkšneliai. Kyla klausimas – kur dingo dar 122 agentų pavardės?

Štai, kardinolas Vincentas Sladkevičius, „KGB agentas Alksnis“. Agentūrinė byla „atiduota į archyvą“ prieš pat Nepriklausomybę, 1989 metų lapkričio 21d. Perduotos bylos Nr.14486  tomų skaičius – 1, bylos  puslapių skaičius – 0.

Neblogas „agentas“, kurio byloje per 30 metų nėra sukaupta nei vieno lapelio ir į archyvą „perduodamas“ tuščias segtuvas, nors „užverbuotas“ Jo Eminencija buvo 1958 metais.

Labai būtų smagu pamatyti paskutiniųjų žurnalo puslapėlių fotokopiją – jei internete įdėti pirmieji, tai kodėl ne paskutiniai, svarbiausieji? Ir dar įdomesnė būtų rašysenos ekspertizė, bet jos niekas nedarė ir nedarys. Nes gali paaiškėti, kad žurnalas pabaigtas pildyti jau po Nepriklausomybės – o juk taip ir yra, nes įrašas Nr.1669 padarytas jau 1990 m. liepos 3 d., o likusieji 122, kurių nebėra, tai juk dar vėliau?

Taip gal sužinotume ir didvyrius, kurie kam reikia ką reikia įrašė, o tai jau valstybės tikėjimo paslaptis, melskimės. Po keliskart vykusios imitacinės „liustracijos“ juk nėra Lietuvoj žmogaus, kuris nesuprastų, kad tikrieji, svarbūs, įtakos agentai įslaptinti 75 metams ir po 75 metų bus įslaptinti dar 175 metams.

Jų pavardžių niekada nesužinosit ir nesvajokit, o jei kas žinot ir bandot pasakyti – nukrisit nuo laiptų. Duodu kepurę prišventinti, kad ten pusė dabartinio politinio elito iki pačių pačiausių, kuriems padėjus šaukštą tautą ištiks nuomaris ir monumentai nusės didvyrių žemę. Ir kad tos 122 žurnalo gale „nukirptos“ pavardės tik ledkalnio viršūnė.

KGB_dokumenty
KGB dokumentai – po devyniais užraktais

Šie metai – priešrinkiminiai ir absoliučiai nieko svarbaus, nesusijusio su būsimąja kova dėl vairuotojo sėdynės, viešumoje nevyksta ir neįvyks. Norit suprasti – paklauskit, kam tai naudinga arba nenaudinga. O gal manot, kad burauskaitės laisvai ir nepriklausomai, be suderinimų su Šventąja Dvasia skelbia tokias naujienas? Pirmyn, palatoje Nr.6 laisvi ir labai nepriklausomi mąstytojai irgi taip mąsto.

Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, Vincentas Sladkevičius – KGB agentai? Tą išmesim per žinias, įteigsim ir pasikeis visuomenės vertinimų vektorius – buvo, matote, tokie laikai, visi tada buvo šitokie anokie, reikėjo išlikti ir gyventi, todėl neteiskit ir nebūsit teisiami… Kam reikia, kad taip pagalvotume?

Vieni pasakys – reikia socdemams, nes kaip tada atrodytų tautos priešas Mindaugas Bastys – kad pasikalbėjo su kuo nereikia kada nereikėjo? Kiti atsakys – argi tai nenukreipia dėmesio nuo prisidirbusio valstiečių vadeivos, kurio kovos su LRT yra tik vienas iš būsimojo karo dėl Prezidentūros epizodų?

Mindaugas Bastys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Žinant, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą sudaro praktiškai vien konservatorių žmonės ir niekas šioje srityje be Prezidentūros palaiminimo neįvyksta, kad šios žinios pražydo Šventajame Delfyje ir matonių bei pugačiauskų programoje „Vremia“, šie argumentai niekiniai.

Su mirusiaisiais visada susidorojama todėl, kad tai naudinga gyviesiems ir išsigąstų esantieji. Lieka vienintelis interesas ir paaiškinimas – jei sugebat, pateikit kitokių – tai būtinybė sudaryti visuomenėje nuomonę, kad visi garsūs ir žinomi, nusipelnę Lietuvai žmonės buvo kaip nors susiję su KGB, yra reikalinga būsimiesiems prezidento rinkimams.

Dabar praktiškai kiekvienam žmogui gali būti pateikti kaltinimai ryšiais su KGB. Gal ir būsimajam, dar nežinomam, konservatorių kandidatui, tyliai ir neabejotinai remiamam D. Grybauskaitės. Prezidentei, pretenduojančiai į aukštas pareigas Europos Sąjungoje – taip pat. Apie tokius kaltinimus seniai kalbama, rašoma ir yra baimės, kad jie pagaliau bus realizuoti, nes per rinkimus niekas nueinančiojo valstybės vadovo nebebijos, o tie, kurie bijojo, tylėjo ir pataikavo, bus itin pikti ir aršūs.

Tai ne šiaip rinkimai, o mūšis dėl Lietuvos ateities. Abejoju, kad tą laimino pirmieji asmenys, labai gali būti, kad aukštybėse jau suprato – patarėjų saviveikla nepasiteisino ir eilinį kartą trenktasi veidu į purvą. Ir gal kabinete aukštomis lubomis jau pasakė ką reikia ir apie „KGB agentus D.Banionį, S.Sondeckį ir V.Sladkevičių“ nebeišgirsime.

Kaip jie norėtų, kad ta tema pirmadienį tiesiog būtų uždaryta ir drąsieji valdiški žurnalistai apie tai nebelotų arba, blogiausiu atveju, nuobodžiai paveblentų ką reikia! Ir mes po savaitės apie viską pamirštume, o reikiama nuostata pasąmonėje išliktų, ką ir reikėjo įrodyti.

Bet  visuomenė jau nebe ta, kad tą leistų. Apsirikote, ponai.

2018.01.08; 03:40

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis buvo KGB agentai. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Aktorius Donatas Banionis ir dirigentas Saulius Sondeckis sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais ir teikė žinias apie Amerikos lietuvius. Tai paskelbė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Paskelbta, kad agento „Broniaus“ slapyvardį gavęs D. Banionis buvo užverbuotas 1970 metais ir jame buvo iki 1974 m., o „Saliuto“ slapyvardžiu į agentūrinį tinklą 1962 m. užverbuotas S. Sondeckis jame buvo 20 metų – iki 1982-ųjų.

Abu jie yra mirę, abu buvo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

Apie šių žinomų Lietuvos kultūros veikėjų bendradarbiavimą su KGB sužinota iš agentų asmens bylų registracijos žurnalo, sakė šeštadienį LRT radijo laidoje „Lietuvos diena“ kalbintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys.

„Yra išlikęs toks žurnalas buvusiame KGB archyve, Lietuvos ypatingajame archyve. Tas žurnalas pradėtas pildyti 1987 metais – tai yra, jau prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, prieš Sąjūdžio atsiradimą. Tame žurnale iš viso yra 200 lapų ir yra registruota 1670 KGB agentų“, – sakė A. Bubnys.

Tačiau jis negalėjo paaiškinti žurnalo atsiradimo, jo sudarymo principų ir to, kodėl vieni žmonės buvo įtraukti į tą žurnalą, o kiti nebuvo. Pasak A. Bubnio, galima kelti tik hipotezes.

Anot jo, šiame žurnale yra nemažai žymių asmenų – kultūros, meno, mokslo darbuotojų iš įvairių laikotarpių. KGB požiūriu, jų veikla galbūt buvo reikšminga, turėjo svarbią reikšmę pačiai KGB operatyvinei ir agentūrinei veiklai.

„Kaip bebūtų keista, šis žurnalas išliko, nebuvo išgabentas iš Lietuvos. Kiti, svarbesni dalykai, kaip agentų asmens ir darbo bylos praktiškai visos buvo sunaikintos pačios KGB iki 1990-1991 metų. Pirmosios buvo sunaikintos vadinamosios archyvinės agentų bylos – tai yra agentai, kurie, vaizdžiai tariant, buvo išleisti „į pensiją“ dėl garbingo amžiaus ir buvo neveikiantys. O tie, kurie dar tuomet veikė, – jų buvo, rodos, apie 8 tūkstančius visoje Lietuvoje, – jų asmens ir darbo bylos buvo išvežtos į Rusijos KGB archyvus. Tad tokių tikrų agentų asmens ir darbo bylų buvusiame KGB archyve liko tik keliolika iš dešimčių tūkstančių, susikaupusių per visą KGB veiklos laikotarpį Lietuvoje“, – LRT Radijui pasakojo A. Bubnys, negalėjęs atsakyti, kodėl šis žurnalas nebuvo išvežtas ir nebuvo sunaikintas.

Kuo pasireiškę D. Banionio ir S. Sondeckio bendradarbiavimas su KGB, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas taip pat negalėjo atsakyti, nes, pasak jo, tai nėra jo darbo sfera. Jis teigė pats dirbąs organizacinį darbą, organizuojąs centro mokslinių tyrimų departamento veiklą, o KGB veiklą tiria kiti centro darbuotojai. Jis pažymėjo apie tai galįs kalbėti tik bendrais bruožais.

Istorikas Arūnas Bubnys

A.Bubnio žiniomis, D. Banionis ir S. Sondeckis nebuvo prisipažinę apie bendradarbiavimą su KGB. Tai, ko gero, dėl to jie ir yra paskelbti, viešinamos jų pavardės.

„Paprastai tie žmonės, kurie pagal savo darbo pobūdį galėdavo keliauti į užsienį, – mokslininkai, menininkai, kurie vykdavo į vadinamąsias kapitalistines šalis, sovietmečiu buvo daugiau naudojami informacijos rinkimui užsienyje. Būdavo išnaudojamos būtent jų galimybės išvykti gastrolių arba mokslinių stažuočių į užsienį ir gauti informaciją arba apie KGB dominamus asmenis, arba, jei tai mokslo dalykai, – apie mokslo centrus, kurių veikla, tyrimais domėjosi KGB“, – pasakojo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas.

A. Bubnys sakė, kad asmenys KGB agentų sąraše vertinami pagal visus išlikusius dokumentus ir istorinį kontekstą. „Sąrašas viešinamas dalimis, kai dalies jame esančių asmenų veikla išnagrinėjama, ieškoma papildomų KGB dokumentų, parodančių to asmens veiklą. Kai jau yra daugiau surandama informacijos ir, tyrėjo požiūriu, ji pasirodo patikima, tada dalis tame žurnale esančių asmenų pavardžių paviešinama“, – aiškino A. Bubnys.

Su tam tikru atsargumu į KGB agentų sąrašą ragino žiūrėti Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Žiūrėkime paprasčiau į šiuos dalykus. Tai buvo ir yra viešinamas istorinis dokumentas, kuris vis dėlto dėl savo sudarymo kelia tam tikrų klausimų. Pavyzdžiui. D. Banionio, dar kelių žymių asmenų pavardės į tą sąrašą (KGB – ELTA) įrašytos ranka, o visos kitos – spausdintos. Kodėl tai buvo padaryta Sąjūdžio laikais? Aš, pavyzdžiui, sau neturiu atsakymo, galėčiau tik spėlioti“, – LRT Radijui sakė A. Anušauskas, kviesdamas šiuo metu į tą dokumentą „žiūrėti su tam tikru atsargumu ir vertinti tik tuos dalykus, kuriuos tikrai žinome“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.01.07; 04:41

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Ištikimiausi portalo slaptai.lt skaitytojai turėtų prisiminti – šių metų birželio mėnesį buvau paskelbęs straipsnį „Primirštas vadinamasis Daugų detektyvas“. Minėtoje publikacijoje atkreipiau dėmesį į ryškėjančią naują Kremliaus gudrybę – įtakoti užsienio valstybes pasitelkiant į pagalbą Armėnijos arba armėnų kilmės atstovus.

Šią versiją išdėsčiau, be kita ko, remdamasis žinomo Lietuvos istoriko, politiko, ilgamečio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario Arvydo Anušausko kiek anksčiau jo asmeninėje internetinėje svetainėje paskelbtu analitiniu tekstu „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“. Jame kaip tik ir buvo pateikti argumentai, kodėl Rusija ir Armėnija daugelyje sričių tikriausiai dirba išvien.

Šiandien į viešumą patenka dar daugiau pranešimų, bylojančių, kad savo juoduosius darbus tiek JAV, tiek Europoje Rusija atlieka gudriai pasinaudodama Armėnijos arba po pasaulį išsibarsčiusios armėnų diasporos rankomis.

Savarankiška ar nesavarankiška?

Kokius naujuosius faktus turiu omenyje? Amerikos leidinys „International Policy Digest“ neseniai paskelbė pluoštą analitiko Nilo Ričardso įtarimų, jog Armerikos armėnų organizacijos ir lobistai bendradarbiauja su Maskva – Rusijai padeda įgyvendinti rusiškus interesus Amerikoje.

Minėtasis analitikas pastebi, kad armėniškos kilmės amerikiečių JAV teritorijoje – vos pusė procento. Tačiau būtent armėnų kilmės amerikiečiai turi neproporcingai daug įtakos Vašingtono politikai.

Pasirodo, Amerikoje veikia net dvi įtakingos armėnų organizacijos. Viena – Nacionalinis Amerikos armėnų komitetas. Kita – Amerikos armėnų asamblėja. Savo internetiniuose tinklapiuose šios organizacijos džiaugiasi turinčios rimtų ryšių JAV Kongrese ir Senate. Jos taip gudriai, aktyviai dirbančios, kad Vašingtone esanti Armėnijos ambasada galinti atostogauti ištisus mėnesius.

Iš pirmo žvilgsnio – kas čia blogo? Juk panašiai elgiasi daug nevyriausybinių organizacijų. Kiekvienam artimesni savi marškiniai. Bet nereikia pamiršti, kad šiandieninė Armėnija negali būti savarankiška politiškai – ji klusni agresyviosios Rusijos tarnaitė.

Štai Maskvoje gimęs Sergejus Sarkisovas – vienas iš turtingiausių Rusijos verslininkų (96-as pagal sąrašą). Būtent jis paskirtas Armėnijos generaliniu konsulu Los Andžele. Kaip dabar susigaudyti, kokius būtent – Rusijos ar Armėnijos – interesus jis atstovauja?

Rusijos įtakos agentės

Kitas įtakingas pasaulyje leidinys „Forbes“ paskelbė savo bendradarbio Mfonobango Nsehe straipsnį „Globalus menas įtakoti – pokalbis su politikos technologijų ekspertu Džeimsu Vilsonu“. Šioje publikacijoje neatmetama galimybė, kad kai kurios nevyriausybinės armėnų organizacijos tiek Amerikoje, tiek kitose šalyse gali būti tiesiog Rusijos įtakos agentėmis. Dar tiksliau tariant – Armėnija yra Rusijos patikėtinė Vakarų pasaulyje. Kišdamasi į JAV prezidento rinkimus 2016-aisiais Rusija tikriausiai naudojosi ir JAV gyvenančių armėnų pagalba. Tai patvirtina ir kai kurių Amerikos politikų gausios išvykos ne tik į Armėniją, bet ir į Armėnijos – Rusijos okupuotą Kalnų Karabachą (Azerbaidžano teritorija).

Šokiruojantis Olandijos pavyzdys

Plakate užrašyta: Piteris Omtzichtas pakišo nesąžiningą liudytoją

Nagrinėjant paskutiniuosius pranešimus apie galimą Rusijos ir Armėnijos politinį, karinį, žvalgybinį tandemą būtina užsukti į Olandiją. Ten gyvena toks politikas – Piteris Omtzichtas. Šis Nyderlandų parlamentaras pagarsėjo nesutikdamas su oficialia Vakarų pozicija, kad 2014-ųjų  birželio 17-ąją virš Ukrainos skridusį Boeing 777-200ER, priklausiusį Malaizijos oro linijoms ir atlikusį reisą MH 17 maršrutu Amsterdamas – Kuala Lampuras, numušė  Rusijos kariuomenės palaikomi prorusiški separatistai. Žodžiu, šis politikas ginčijo civilizuoto pasaulio nuomonę, kad minėtą lėktuvą pražudžiusi raketa buvo paleista iš Rusijai priklausančio zenitinio komplekso „Bukas“. Šis olandų politikas užsispyręs bandė įrodyti, jog Malaizijos oro linijų orlaivio tragedijos kaltininkas – Ukrainos kariškiai. 

Olandų politikas Piteris Omtzichtas – didelis Armėnijos draugas

Olandų leidinys DutchNews.nl yra rašęs, kaip būtent P. Omtzichtas siekė, kad teisminiuose ginčuose nustatant aviakatastrofos kaltininką liudytų kažkoks Aleksandras. Bet juk Nyderlandų slaptosios tarnybos nustatė, kad Aleksandras teroro akto metu buvo visai kitoje vietoje, todėl nieko tikro negalėjo žinoti. Taip pat išaiškėjo, kad ponas P.Omtzichtas tam įtartinui liudytojui buvo parašęs kalbą, dėjo milžiniškas pastangas, kad „melagis“ patektų į specialiąją spaudos konferenciją ir duotų „išsamius“ parodymus.

Nyderlandų politikas P.Omtzichtas aiškiai gynė Rusijos poziciją. Kuo jį laikyti – tik nuoširdžiu Rusijos simpatiku? Svarstydami, kodėl jis rėmė būtent Rusijos versiją, būtinai paklauskime dar ir tokio klausimo: kokios pozicijos šis politikas laikosi vertindamas Armėnijos – Azerbaidžano santykius. Nė nereikia spėlioti. Jis – karštas Armėnijos draugas ir nenuilstantis Azerbaidžano kritikas. Jis taip pat priklauso klubui „Armėnijos draugai Europoje“ ir atvirai ragina europiečius pripažinti Kalnų Karabachą esant armėniška teritorija (nors NATO ir ES laikosi nuomonės, kad Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija).

Neįtikėtina, bet akivaizdu

Kitaip tikriausiai ir neįmanoma: jei gini Rusijos poziciją, tuo pačiu gini ir Armėnijos interesus. Jei palaikai Armėniją, tuo pat metu palaikai Rusiją…

Prisipažinkime: kai kurie iš mūsų tebemanome, kad Rusija ir Armėnija – neva dvi visiškai skirtingos valstybės. Mums ir į galvą nešaudavo mintis, kad Rusija, bandanti prievartauti kaimynines šalis, gali naudotis Armėnijos arba armėnų kilmės asmenų paslaugomis. 

Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC

Ir vis dėlto pats metas politines intrigas nūnai analizuoti atmetant primityvias klišes, esą „krikščioniškoji Armėnija apsupta agresyvių musulmoniškų valstybių, todėl nusipelnė užuojautos, atleidimo ir išskirtinių privilegijų“. Šalin nustūmę asmenines simpatijas ir antipatijas pamatysime, kad dabartinė Rusija ir Armėnija – tarsi du broliai dvyniai. Mažų mažiausiai – artimi pusbroliai. 

Skirtumas tik toks: Rusija terorizuoja dešimtis valstybių. Armėnija – mažesnė agresorė nei Rusija. Bet vis tiek agresorė. Remiama tos pačios Rusijos 1988 – 1994-aisiais metais ji okupavo Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą, maždaug milijoną azerbaidžaniečių priversdama tapti pabėgėliais.

Kad Armėnija kariniu požiūriu galinga, nes už jos pečių stovi Rusija, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Kremliaus, nes Giumri mieste ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė, kad Armėnija dar ne taip seniai demonstratyviai rėmė organizacijų ASALA ar Gnčak teroristus, sprogdinusius civilių objektus Europoje, kad Armėnija, nors ir raginama tarptautinių organizacijų, teisėtui šeimininkui jau daugiau kaip 20 metų negrąžina Kalnų Karabacho, – kai kurie iš mūsų vis dar nenorime pripažinti. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ką jau bekalbėti apie ypač subtilias politines intrigas. Pavyzdžiui, iš Europos Sąjungos tribūnų karts nuo karto pasipila kritikos Azerbaidžanui. Dažniausiai vartojami priekaištai – dėl žmogaus teisių ir korupcijos. Bet kai kurie lietuviški leidiniai, noriai tiražuodami Azerbaidžanui žeriamus priekaištus, nesusimąsto, kad šio pobūdžio pareiškimai gali būti specialiai eskaluojami. Kadangi jų užsakovas – ne tiesos, tvarkos ir padorumo ištroškę visuomenininkai, o tendencinga armėnų diaspora, kurios tikslas – JAV ir Europos dėmesį nukreipti nuo Kalnų Karabacho grąžinimo klausimų.

Taip gali būti. Juk Lietuvos spauda beveik neišgirdo Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (European Strategic Intelligence and Security Center) pranešimų apie angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai. 

Kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo būtent 2012-aisiais, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“.

Žodžiu, Armėnijos gynėjams Lietuvoje yra dėl ko susimąstyti. Ypač tiems, kurie kurpia draugystes su šiandien nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache šeimininkaujančiais politikais.

2017.12.14; 07:05

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į neseniai pradėtą platinti tekstą „Europa, kuria galime tikėti“. Paryžiaus pareiškimu pavadinto laiško autoriai – keliolika Europos intelektualų, viešai prieštaraujančių dabartinėms Briuselio ir Strasbūro nuostatoms, girdi, Europai Sąjungai nereikalingos tautos – užteks vienui vienos europiečio pilietybės.

Paryžiaus laiškas

Kreipimosi autoriai Phillipe Bénéton, Rémi Brague, Chantal Delsol, Roman Joch, Lánczi András, Ryszard Legutko, Roger Scruton, Robert Spaemann, Bart Jan Spruyt ir Matthias Storme tvirtina priešingai, nei dabartiniai ES vadai, – tautų margumynas Europai ne tik reikalingas, bet ir gyvybiškai būtinas. Bandymai lipdyti vieningą europiečių naciją – beviltiški. Noras kurti vieningą europietį – net pavojingas.

Ši globalistų užgaida, užuot mus vienijusi, kuria priešpriešą ir nepasitikėjimą. Atvirai kalbant, skaldo pačią Europą. Galimi net neramumai, karai. Nes tautos nenori asimiliuotis – atsisakyti savojo veido vardan mistinės europiečio tapatybės. Tik trumparegiai primityvai įsitikinę, kad jiems, tegul ir turintiems milžiniškus finansinius resursus, pavyks iš tokios Europos tautų gausybės sulipdyti vieningą europietį. 

Europos namai. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, ilgokame pareiškime teisingai pabrėžiama, kad viršenybės teisė Europoje priklauso ne visoms, o tik vadinamosioms vietinėms, nuo seno Europoje gyvenančioms tautoms.

Į Europą atvykusieji iš azijų ir afrikų tegul gyvena Berlyne, Varšuvoje ar Taline, tačiau jie be atsikalbinėjimų privalo taikytis prie senbūvių nustatytų taisyklių.

Jei atvykusiems vis tik nepatinka vietinė tvarka, tegul grįžta atgal, iš kur atplaukė, atėjo bei atskrido. Vaizdžiai tariant, nepatinka krikščioniškas kryžius, nešdinkis gyventi ten, kur jo nėra.

Štai taip aš suprantu šį tekstą. Štai kodėl Paryžiaus laiškas, mano supratimu, vertas pagarbos. Jis kviečia tautas prabusti: ne viskas, ką sako Briuselio biurokratai, yra tiesa ir gėris. Labai gerai, kad Europos tautos vis dažniau drįsta pareikšti, kada, pavyzdžiui, Europos Komisijos prezidentas Žanas Klodas Junkeris yra neteisus.

Lietuviai bunda lėtai, vangiai

Jei bunda prancūzai, belgai, vokiečiai, vengrai, ar galima tvirtinti, kad bunda ir lietuviai?

Ir taip, ir ne. Mes vis dar per dažnai elgiamės tik kaip lietuviškai kalbantys žmonės. Jau vien aplinkybė, kad šis intelektualų raginimas Lietuvos politikų ir žiniasklaidos liko beveik nepastebėtas, byloja apie lietuviškąją apatiją, abejingumą, o gal ir nuovargį.

Ar tikrai norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, kai paaiškėjo, jog į Lietuvą atkeliavęs vienas žemas kainas žadėjęs prekybos centras reklamuojasi į pagalbą pasitelkdamas retušuotas bažnyčias (virš lietuviškų bažnyčių esančius kryžius pašalindavo, tikėdamasis tokiu būdu pritraukti kuo daugiau pirkėjų?), privalėjome liautis į jį vaikščioję. Tai turėjome padaryti be jokių raginimų, kvietimų. Tiesiog užmiršti kelią į šį prekybos centrą privalėjome vedini vidinių nusiteikimų. Visi be išimties. Net ir tada, jei prekybos centras būtų skelbęs milžiniškas nuolaidas, privalėjome nesusigundyti pigiais blizgučiais. Tegul pirmiausia prekybos centro savininkai atvažiuoja į Lietuvą ir mūsų visų viešai atsiprašo. Bet taip nepasielgėme. Taigi buvome tik lietuviškai kalbanti minia, vardan pigesnio duodos kepalo pasiryžę susitaikyti su bet kokiu akibrokštu.

O masiškai atsiribodami nuo neva sąžininga rašytoja prisistatančios Rūtos Vanagaitės pareiškimų apie legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą, esą šis palūžo, tapo KGB agentu ir, svarbiausia, labai nusikaltęs žydams, – elgiamės taip, kaip privalu reaguoti savigarbos nepraradusiai, savo istoriją branginančiai tauta.

Tiesa, Tomas Venclova tvirtina, jog „R. Vanagaitės pjudymas jam labai primena sovietinius laikus“ (lrytas.lt portalas). Nejaugi jis nemato, kad partizanų niekintojai ir šmeižikai šį kartą peržengė visas „raudonąsias linijas“? Reikia tik džiaugtis, kad savo panieką vanagaitėms ir jos išrinktiesiems suskubo pareikšti visa susipratusi Lietuva. O gal susipratusiems lietuviams, kurie neabejingi Lietuvos likimui, derėtų užkimšti burnas? Kaip sovietmečiu?

Mano supratimu, R. Vanagaitės atvejis būtent tas, kada masiškumas – labai gražus reiškinys. Tai primena šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus Vingio parke ar nuo Vilniaus iki Talino nusidriekusį Baltijos kelią. Ir nereikia baimintis, ką apie mus po to pamanys Kremlius. Bet kokiu atveju Vladimiro Putino šunauja istoriją traktuos pagal savąjį imperialistinį kurpalių.

Prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje

Juolab kad Lietuvos Kariuomenės analitikė, Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė, duodama interviu LRT laidai „Savaitė“, pareiškė, kad „R. Vanagaitė stovi prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje“, „kad Rusija turi agentų ne tik tarp pačių rusų“. Juolab kad Seimo narys istorikas  Arvydas Anušauskas savo Facebook paskyroje viešai išdėstė versiją, jog žiauriai NKVD – KGB kalėjime nukankintą partizanų vadą apšaukti „KGB agentu ir išdaviku“ Vyzentalio centro vadovo Efraimo Zurofo mylimoji galėjo perskaičiusi Lietuvą okupavusioms jėgoms atstovavusio žydo Nachmano Dušanskio užrašus. Tik susimąstykime – į principingas rašytojas pretenduojanti R. Vanagaitė remiasi baisiausio Lietuvos priešo sukurptais užrašais !

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir dar viena iškalbinga pastaba. Politologas Vytautas Sinica, džiaugdamasis, jog Lietuvos istorijos menkintojams nūnai duodamas deramas atkirtis, vis tik mano, kad šiandieninė reakcija nedovanotinai pavėluota. Jis mano, kad pasišlykštėjimas Lietuvos istoriją iškraipančiais asmenimis turėjo kilti žymiai anksčiau – kai buvo pradėti juodinti 1941-ųjų Birželio sukilimo didvyriai, kai R. Vanagaitė sukurpė „Mūsiškiais“ pavadintą rašliavą.

Negaliu pamiršti ir dar vieno bjauraus nesusipratimo. Garsus Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius, duodamas interviu, iškeikė Lietuvą, esą ši – niekam tikusi valstybė. Šiandieninę Lietuvą ne tik galima, bet ir reikia kritikuoti. Kad ir dėl milžiniškos socialinės atskirties, dėl milžiniškos emigracijos, dėl neištirtų korupcijos bylų. Bet toks interviu būtent Rusijos propagandiniam portalui „Sputnik“, – jau mirtina klaida.

Po dizainerio draugystės su akivaizdžiausiu Lietuvos priešu reikėtų susimąstyti, ar verta svečiuotis jo madų parodose. Jei netinkamai pasielgei, tai turėk drąsos atsiprašyti. Bet ar dizainerio paaiškinimai priminė nuoširdų atsiprašymą?

Informacijos šaltinis – Čikagoje leidžiamas JAV lietuvių laikraštis www.Draugas.org

2017.11.02; 03:14

Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Bronius Matelis kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl Seimo nario Artūro Skardžiaus galimo viešųjų ir privačių interesų derinimo pažeidimo, nes Seimo Antikorupcijos komisijoje atsirado naujų duomenų (juos pateikė Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovai) dėl Seimo nario 2011-2017 metais teiktų pasiūlymų Atsinaujinančių energijos išteklių energetikos įstatymui.

Pasak parlamentarų, taip pat paaiškėjo, kad A. Skardžiaus sutuoktinė turi interesų ir saulės energetikoje – ji yra įsigijusi penktadalį Baltarusijoje registruotos uždarosios akcinės bendrovės „Investenergostroj“ akcijų.

„Atsižvelgdami į naujai paaiškėjusius faktus, Seimo Etikos ir procedūrų komisijos prašome nustatyti, ar Seimo narys A. Skardžius buvo nusišalinęs nuo balsavimų svarstant Seime su vėjo energetika susijusius klausimus ir ar tinkamai bei laikydamasis terminų deklaravo savo sutuoktinės įsigytas UAB „Investenergostroj“ akcijas bei šiai įmonei suteiktą paskolą“, – sako vienas iš kreipimosi autorių Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) narys A. Anušauskas.

Kreipimesi taip pat prašoma įvertinti, ar Seimo nario A. Skardžiaus veikla nepažeidžia Seimo nario ir valstybės tarnautojo etikos reikalavimų, jeigu jo šeima pelnosi iš Baltarusijos Vyriausybės per UAB „Investenergostroj“ gaunamas įplaukas už Baltarusijos Vyriausybės remiamą elektros energijos supirkimo tarifą.

Seime A. Skardžiui patikėtos atsakingos pareigos – jis yra Seimo Energetikos komisijos pirmininko pavaduotojas. „Tuo tarpu Rusijos energetikos koncernas „Gazprom“ yra tiesiogiai suinteresuotas Lietuvos politiniais procesais ir koncerno interesams palankiais Lietuvos energetikos politikos pokyčiais. Komisijos prašoma nustatyti, ar „Gazprom“ kontroliuojamo banko „Belgazprombank“ paskola Seimo nario A. Skardžiaus šeimos verslui dėl nuolatinio galimo interesų konflikto nepažeidžia Seimo nario ir valstybės tarnautojo etikos reikalavimų“, – sako kreipimosi iniciatoriai.

Šiuo metu A. Skardžiaus veiklos parlamentinį tyrimą atlieka Seimo Antikorupcijos komisija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.03; 00:01

Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas. LRS nuotr.

Keistu pavadinčiau triukšmą dėl Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako galimo nepatikimumo.

Pirmiausia noriu pabrėžti, jog pritariu tiems, kurie mano, kad 2011-aisiais metais Vytauto Bako rašyti laiškai Rusijos pareigūnų profesinėms sąjungoms – politinė klaida.

Arba anuomet V.Bakas buvo itin naivus, mat nesuvokė, kam gali būti pavaldžios Rusijos vidaus reikalų ministerijos struktūrų profesinės sąjungos. Arba jis tiesiog nemanė darąs ką nors blogo, siųsdamas kvietimus Rusijos slaptųjų tarnybų prižiūrimoms profesinėms sąjungoms bendradarbiauti su Lietuvos pareigūnų interesus ginančiomis organizacijomis. 

top_secret_plius
Didžiosios paslaptys

Abiem atvejais – riebus minusas. Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo komitetui negali vadovauti žmogus, nesuvokiantis elementariausių politikos subtilybių bendraujant su Rusija. Pavyzdžiui, Lietuva neturėtų skubėt draugauti net su Rusijos vidaus reikalų ministerijos ansambliais ir chorais. Juk ir juos prižiūri Vladimiro Putino slaptosios tarnybos.

Beje, dabar madinga skirstyti Rusiją į agresyviąją ir neagresyviąją – girdi, iki Gruzijos išprievartavimo bei Krymo okuopacijos ji tarsi nebuvo Blogio imperija. Suprask, tada su Rusija dar buvo galima flirtuoti.

Bet 2011-ieji metai čia niekuo dėti. Mano supratimu, Rusijos Federacijos agresyvumas skaičiuojamas nuo 1994-ųjų rudens, kai ligotas, nepilnavertiškumo kompleksų ir alkoholinių priklausomybių kamuojamas Borisas Jelcinas įsakė pulti Čečėniją. Jau tada kiekvienas blaiviai mąstantis lietuvis turėjo suprasti, ko verta valstybė, užpuolusi maždaug 140 kartų mažesnę tautą.

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai

Taigi Seimo NSGK komitetui neturėtų vadovauti asmuo, nematantis Rusijos keliamų pavojų arba naiviai įsitikinęs, jog Rusijos imperines ambicijas įmanoma užmigdyti gražiais lietuviškais žodeliais. Tad maždaug prieš penkerius metus siųsti laiškai į Rusiją – mažų mažiausiai keisti.

Ir vis dėlto kirba mintis, kodėl V.Bakui nepalanki aplinkybė iškilo būtent dabar, kai šis politikas daugiau nei pusmetį principingai kritiškai vertino kolegos parlamentaro Mindaugo Basčio draugystes su įtartinais Rusijos energetikos atstovais? Juk M.Basčio veiklą flirtuojant su Rusijos energetikais neigiamai vertinti linkę ne visi politikai.

Ši aplinkybė, sakykim, labai nepalanki populiarumus prarandantiems socialdemokratams. Socialdemokratai visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi sumenkinti M.Basčio „nuopelnus“. Tad nėra sunku numanyti, kokį spaudimą V.Bakui tikriausiai teko atlaikyti dėl savo principingumo analizuojant M.Basčio pažintis.

Tad gal praregėjusiam, susipratusiam, į teisingas vėžes atsistojusiam V.Bakui tiesiog keršijama už principingą veiklą 2017-aisiais? Gal jis prievartaujamas palankiai žiūrėti į dujomis ir nafta prekiaujančius įtartinus Rusijos verslininkus? Priešingu atveju į viešumą bus išmesti laiškai, kadaise rašyti į Maskvą rusų profesinių sąjungų bosams?

Įžvelgiu ir dar vieną pavojų – kodėl abejonės dėl V.Bako patikimumo iškilo būtent agresyviųjų Rusijos pratybų „Zapad“ išvakarėse? Gal norima, kad tomis dienomis, kai prie pat mūsų sienų Rusija su Baltarusija kartu su Kinija mokysis pulti Baltijos šalis, Lietuva teturėtų nei pakartą, nei paleistą Seimo NSGK vadovą?

Ką apie šią pato situaciją mano mūsų politikai, politikos apžvalgininkai?

Racionalaus grūdo galima įžvelgti Seimo nario Žygimanto Pavilionio žodžiuose. Buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje tvirtina: „Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams“

Negaliu nepritarti ir šiai parlamentaro Ž.Pavilionio pastabai, esą Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija, tirsianti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, taip pat – ir „žaliųjų“ judėjimams. Ypač norėtųsi rimčiau paanalizuoti kai kurių „žaliųjų“ ir „tautininkų“ veiklą trukdant Lietuvai pasistatyti naują atominę jėgainę. Dabar ganėtinai aišku: jei būtume ryžtingai ir skubiai nusprendę statyti savąją atominę elektrinę, Kremliaus prievartaujami baltarusiai tikriausiai nebūtų puolę kloti pamatų Astravo AE.

Beje, teisus ir parlamentaras, ilgametis Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas, pareiškęs, jog „nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti“.

Žaismingai, neieškodamas žodžio kišenėje, šią situaciją portale delfi.lt aptarė ir politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Jis brūkštelėjo: „Buvęs policijos generalinio komisaro kišeninis proforgas Bakas tikėjo Putino vidaus reikalų ir FSB (KGB) sienos apsaugos profsąjungomis, išganytomis per Rusijos ambasados pulkininkus. Rašė Latvių gatvei nuolankius laiškus. Supratimo ir bendradabiavimo prašė“. Negi R.Valatkos ironija – nepagrįsta?

VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Tuo tarpu Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su V.Bakui keliamais priekaištais, teigia, kad nėra nei politinio, nei teisinio pagrindo abejoti jo lojalumu Lietuvos Respublikai. Silpni ar stiprūs Seimo vadovo argumentai?

Pirma, kreipimosi faktas į Rusijos pareigūnus, pasak Seimo vadovo, niekada nebuvo slepiamas.

Antra, Lietuvos Valstybės saugumo departamentas, tikrindamas V. Bako biografiją, nenustatė aplinkybių, kurioms esant jam negalima išduoti leidimo dirbti su įslaptinta informacija.

VSD išduota indulgencija dirbti su visiškai slaptais dokumentais – svarbus alibi. Šių eilučių autorius būtų linkęs manyti, kad tokio patikrinimo užtenka. Beveik užtenka. Dar tiksliau tariant, būkime budrūs, niekuo aklai nepasitikėkime, tačiau nereikia ir priešų visur įžvelgti. Ypač kvaila atstumti tuos, kurie perėjo į tavo barikadų pusę.

Juolab kad patikimų, principingų, protingų ir patirties turinčių kandidatų į Seimo NSGK pirmininko postą surasti sudėtinga.

2017.08.31; 06:00

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su Seimo narių Žygimanto Pavilionio ir Arvydo Anušausko kreipimusi dėl Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako bandymo neva megzti kontaktus su Rusijos valdžios kontroliuojamomis profesinėmis sąjungomis, teigia, kad nėra nei politinio, nei teisinio pagrindo abejoti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko V. Bako lojalumu Lietuvos Respublikai.

„Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, kelia susirūpinimą, ar toks tendencingas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko V. Bako veiksmų interpretavimas bei jo lojalumo valstybei klausimo eskalavimas būtent šiuo metu, kai kaip niekada turime būti vieningi, kai kyla pagrįstų abejonių Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinių pratybų ,,Zapad“ akivaizdoje, nėra Rusijos Federacijos propagandos pasekmė“, – teigia V. Pranckietis.

V. Bakas į Rusijos Federacijos ambasadorių Lietuvoje kreipėsi 2011 m., tai yra, prieš 6 metus. Kreipimosi faktas niekada nebuvo slepiamas. Per šešerius metus nei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, nei Valstybės saugumo departamentas jokių grėsmių dėl minėto kreipimosi neįžvelgė. Be to, V. Bako teigimu, tokie pat kreipimaisi buvo nusiųsti ir kitų valstybių giminingoms organizacijoms.

Parlamento vadovas pastebi, kad Valstybės saugumo departamentas, tikrindamas V. Baką, nenustatė jokių aplinkybių, kurioms esant leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija jam nebūtų išduotas, o tai liudija, kad nėra neleistinų ar įtartinų ryšių su Rusijos Federacijos institucijomis, įstaigomis, visuomeninėmis organizacijomis ar fiziniais asmenimis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.22; 04:35

Reaguodami į žiniasklaidoje paskelbtą informaciją apie Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Vytauto Bako bandymą užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis, parlamentarai Žygimantas Pavilionis ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį prašydami įvertinti susidariusią padėtį. 

Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žiniasklaidos teigimu, V. Bakas 2011-aisiais siuntė laiškus Rusijos bei kitų šalių ambasadoriams. Juose V. Bakas, kaip tuometis Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo vadovas, prašė padėti užmegzti ryšius su tose valstybėse veikiančiomis teisėsaugos profsąjungomis.

Vieno iš portalų paskelbtame pokalbyje V. Bakas taip pat užsimena apie skambučius ir susitikimus siekiant užmegzti ryšius su užsienyje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis.

Lietuvos parlamento narys Arvydas Anušauskas. Slaptai.lt nuotr.

Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams. Asmeniškai, esu įsitikinęs, kad Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija ištirti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, įskaitant „žaliųjų“ judėjimus“, – teigė Ž. Pavilionis.

Parlamentaro, NSGK nario A.Anušausko teigimu, nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti.

Esame įsitikinę, kad tiek NSGK pirmininkas V. Bakas, kuris laikėsi principingos pozicijos Seimo nario Mindaugo Basčio parlamentinio tyrimo metu, tiek ir Seimo vadovybė turi atsakingai įvertinti susiklosčiusią padėtį“, – teigė. A. Anušauskas.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.08.18; 08:15

Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Vytautas Juozapaitis kreipėsi į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson siūlydami jai imtis asmeninės politinės iniciatyvos ir paskatinti ministerijos darbuotojus vykdyti įstatymą – Žaliojo tilto skulptūrų teisinės apsaugos naikinimo procedūrą užbaigti dar šiemet.

Sovietinių karių skulptūra, kadaise bjaurojusi Žaliąjį tiltą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš pusantrų metų Kultūros paveldo departamento 1-oji Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė ilgai lauktą sprendimą ir paskelbė, kad Vilniaus Žaliajam tiltui su skulptūromis teisinė apsauga nereikalinga. Taigi valstybė neturi saugoti nuo Žaliojo tilto nukeltų „balvonų“ ir tam eikvoti lėšų. Juos rekomenduota perduoti kokiam nors muziejui.

Parlamentarai pabrėžia, kad po šio sprendimo Kultūros ministerija turėjo pradėti procedūras dėl skulptūrų, kaip valstybės saugomo objekto, statuso panaikinimo, tačiau tuometis kultūros ministras Šarūnas Birutis, išbraukęs sovietinę simboliką iš kriterijų, pagal kuriuos nustatomas kultūros vertybės reikšmingumas, atsisakė tęsti šią procedūrą.

Pradėtas vykdyti beprasmis Kultūros ministerijos atsirašinėjimas, argumentuojant, kad sovietmečio paveldas „turi būti išsaugotas ateities kartoms moksliniam pažinimui bei visuomeniniam naudojimui“.

„Deja, ir dabartinės Kultūros ministerijos pozicija nesikeičia – Žaliojo tilto „balvonai“ paliekami kaip valstybės saugomas objektas. Toks savotiškas įstatymų interpretavimas ir visuomenės intereso ignoravimas rodo, kad nei ministerijos darbuotojai, nei politinė vadovybė nėra nusiteikę principingai spręsti šį klausimą“, – sakoma kreipimesi į kultūros ministrę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.18; 00:30

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Ingrida Šimonytė ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę bei Generalinę prokuratūrą dėl nesibaigiančių skandalų Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre.

Viešojoje erdvėje pateikta informacija apie profesinio mokymo centro l.e.p. Jolantos Valiulienės vadovės nedeklaruotus interesus privačioje bendrovėje, su kuria galimai sudarytos neteisėtos ir žalingos valstybei sutartys. Taip pat skelbiama apie įgyvendinamą profesinio mokymo infrastruktūros plėtros projektą, kuriam skirta didelė Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų suma, tačiau kartu atsiradusius turto nuosavybės pokyčius, kurie kelia klausimų tiek dėl pačių sandorių, tiek dėl ES lėšų panaudojimo teisėtumo.

Seimo nariai švietimo ir mokslo ministrės klausia, ar buvo atliktas šių aplinkybių, susijusių su disponavimu valstybei nuosavybės teise priklausančiu turtu ir kitais sandoriais su UAB „Valedija“ tyrimas. Taip pat domimasi, kokių žingsnių buvo imtasi dėl valstybei priklausančio ir mokesčių mokėtojų lėšomis pagerinto turto neteisėto perleidimo privatiems asmenims. Kokių priemonių bus imamasi, kad įstaigai net laikinai nevadovautų asmenys, kurių veikla kelia abejonių tiek interesų konflikto valdymo, tiek atitikimo įstatymams požiūriu?

„Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre nesiliauja rastis istorijos, keliančios klausimų tiek dėl vadovų gebėjimų, tiek dėl valdomo turto ir projektams skirtų lėšų panaudojimo. Žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija atskleidė naujų galimų korupcijos ir neteisėto veikimo apraiškų, į kurias žvelgti pro pirštus negalima“, – komentavo I. Šimonytė.

Kartu parlamentarai Generalinės prokuratūros prašo imtis visų reikalingų priemonių ginti viešąjį interesą, ištirti nurodytas aplinkybes ir grąžinti galimai neteisėtai perleistą privačiai nuosavybei valstybės turtą į valstybės rankas.

„Galimas piktnaudžiavimas europinėms lėšomis visada gali skaudžiai atsiliepti valstybei, nes pasitvirtinus įtarimams gali reikėti grąžinti gautas lėšas. Būtent todėl atsakingi pareigūnai turi patikrinti šį atvejį“, – komentavo A. Anušauskas.

Parlamentarai I. Šimonytė ir A. Anušauskas taip pat kreipėsi į Valstybės kontrolę prašydami informuoti, ar buvo atlikti kokie nors kontrolės veiksmai vertinant šio projekto įgyvendinimo rezultatus ir jų atitikimą paramos skyrimo sąlygoms.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.16; 02:02

Armėnijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvai reikalingi draugai. Kuo daugiau valstybių mums bus bičiuliškos, tuo tapsime saugesni politinių intrigų supančiotame pasaulyje. Bet ar visi, siekiantys bičiuliautis su Lietuva, verti, kad sutiktume juos kaip brolius ir seseris? Ar mokame atskirti draugą nuo klastingo egoisto, stumiančio mus į keblias, dviprasmiškas situacijas?

Armėnijos delegacijos vizitas – gerai ar blogai?

Liepos pirmosiomis dienomis, kai šventėme Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, pas mus svečiavosi armėnų delegacija – Liudmila Barsegian ir Davidas Melkumianas. Lietuvos Seime jie susitiko su parlamentinės draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ nariais. Armėnijos svečius globojo draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ vadovas parlamentaras Povilas Urbšys.

Svečiai su Lietuvos atstovais aptarė galimybę keistis parlamentinio darbo patirtimi, aplankė Vilniaus galerijoje „Vartai“ (Mokytojų namai) surengtą specialią parodą, delegacija aplankė Varėną, kur juos savivaldybės rūmuose priėmė meras Algis Kašėta. Po to – draugiški pokalbiai su Lietuvos armėnų sąjungos atstovais įskaitant ir pirmininką Arą Tunianą. Parodoje ir susitikimuose dalyvavo ir Armėnijos ambasadorius Lietuvoje.

Prisistatė neegzisuojančios valstybės pasiuntiniais

Norite paklausti, kas gi blogo, jei Lietuva pasirodė įdomi armėnų delegacijai? Nieko smerktino nematau, jei ne suglumti verčianti aplinkybė – kodėl į Lietuvą atvykusiems armėnams leista prisistatyti kaip „Arcacho respublikos“ politikams?

Atsiverskite internetinį portalą armenpress.am (https://armenpress.am/rus/news/circle-of-friendship-with-artsakh-formed-in-lithuania), ir ten rasite liepos 6-ąją paskelbtą pranešimą, kaip Lietuvos Respublika ir „Respublika Arcachas“ surengė pirmuosius susitikimus, kaip karštai abi pusės trokšta Lietuvos visuomenę kuo plačiau informuoti apie „Arcachą“, kaip buvusieji draugystės su „Arcachu“ grupės nariai Algis Kašėta ir Dalia Kuodytė iškilmingai apdovanoti „Arcacho“ medaliais…

Žodžiu, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, į Lietuvą atvykę L.Barsegian ir D.Melkumianas buvo demonstratyviai pristatomi ne kaip Armėnijos, o kaip neegzistuojančios, niekieno nepripažintos valstybės pasiuntiniai. Apie tai, kad minėti armėnai Lietuvoje save įvardino kaip „Arcacho atstovus“, o parlamentinės draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ vadovas parlamentaras Povilas Urbšys tokiam prisistatymui neprieštaravo, Twitter paskyroje pasidžiaugė Armėnijos ambasadorius Lietuvoje.

Keista paroda

Nepaneigiama tiesa ir tai, kad galerijoje „Vartai“ veikė paroda „Arcachas – jauna valstybė senoviniame krašte“ (apie tai jau rašėme straipsnyje „Karaliaus mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse – armėniška provokacija“ https://slaptai.lt/gintaras-visockas-karaliaus-mindaugo-karunavimo-sventes-isvakarese-armeniska-provokacija/). Nepanegiama ir tai, kad joje dalyvavo mažų mažiausiai vienas Lietuvos parlamentaras – proarmėniškų nusiteikimų Seimo narys P.Urbšys, suteikdamas parodai oficialumo regimybę.

Nepaisant aplinkybės, kad paroda dirbo labai trumpai, vos liepos 4-ąją atidaryta liepos 5-osios popietę jau buvo uždaryta, jos organizatoriai bei dalyviai įstūmė Lietuvą į nepatogią padėtį. Vaizdžiai tariant, dėl kelių tyčia ar dėl neišmanymo keistai besielgiančių mūsų parlamentarų Lietuva atsidūrė kvailio vietoje.

Mat visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, įskaitant ir Lietuvą, mano, kad armėnų vadinamasis „Arcachas“ – Azerbaidžanui priklausančios žemės, azerbaidžaniečių vadinamos Kalnų Karabachu. Tad akivaizdu, kad šalių teritorinio vientisumo principus gerbiančioje Lietuvoje negalimos jokios parodos apie jokius „arcachus“. Juolab tokio pobūdžio parodose neturėjo dalyvauti nė vienas oficialus Lietuvos atstovas. Nes toks oficialių politikų elgesys prieštarauja oficialiai Lietuvos politikai.

Lietuvos pozicija keista pasirodys ir mūsų sąjugininkėms iš NATO bei Europos Sąjungos: nei Briuselis, nei Strasbūras nepripažįsta „Arcacho“, o štai Lietuva sostinėje rengia net parodas apsišaukėlės respublikos garbei! Galų gale tokiomis parodomis mes klaidiname savo artmiausius kaimynus latvius ir estus. Talinas ir Ryga bet kada gali paklausti, kodėl Lietuvoje kuriamas precedentas ginčyti pasaulyje nusistovėjusias teritorinio vientisumo taisykles.

Šis klausimas nėra retorinis. Nes Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovybė viešai nepareiškė jokios nuomonės apie šias provokacijas.

Netikiu, kad Lietuvą pavyktų paversti armėnų separatistų pastumdėle. Bet tokie bandymai – akivaizdūs.

Sutinku, armėnų nuomonė neprivalo sutapti su lietuvių požiūriu. Nenustebčiau, jei jos niekad nesutaps. Tačiau Lietuvoje gyvenantys bei dirbantys armėnai privalo laikytis ne tik politinių, bet ir elementariausių padorumo taisyklių: ginkite savo nuomonę, tik nestumkite mus į dviprasmiškas situacijas. Dabar gi atrodo, kad, į pagalbą pasitelkus vos keletą lietuvių politikų, mus specialiai bandoma supykdyti su politinę, ekonominę ir kultūrinę draugystę siūlančiu Azerbaidžanu.

Kokius pasus pateikę įvažiavo į Lietuvą?

Beje, šis detektyvas vertas rimto žurnalistinio tyrimo net ir saugumo požiūriu. Armėnų delegacijos nariai  į Lietuvą įvažiavo tikrai ne kaip „Arcacho respublikos“ atstovai. Tokios valstybės nėra. Lietuvos Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) tikrai negalėjo įsileisti žmonių, pateikusių „Arcacho pasus“. Tad jie į Lietuvą atskrido pateikę egzistuojančios šalies, greičiausiai – Armėnijos, pasus. Tačiau įleisti vidun jie jau veikė kaip neegzistuojančios valstybės politikai. Šis gudravimas panašus į Lietuvos valstybės apgaudinėjimą. Todėl norėtųsi paklausti Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovybės – ar D.Melkumianas ir L.Barsegian bus įrašyti į „juoduosius sąrašus“ kaip nepageidautini asmenys? Ar šis atvejis pateks į kasmetines VSD ataskaitas apie Lietuvai iškylančius pavojus?

Siekdamas išsiaiškinti kuo daugiau šio nemalonaus nutikimo aplinkybių nuvykau į „Vartų“, kur buvo trumpam surengta nelemta paroda, galeriją. Rūpėjo išgirsti galerijos atstovų komentarą, kaip gi atsitiko, kad jiems priklausančiose patalpose veikė neegzistuojančią valstybę propaguojanti paroda? Atsakymas pasirodė įtikinamas, nuoširdus. Jokių užkulisinių minčių, jokio priešgyniavimo oficialiai Lietuvos politikai. Tiesiog jų paprašė liepos 4 – 7 dienomis išnuomuoti patalpas „kažkokiai parodai“, ir jie, nesigilindami nei į politiką, nei į istoriją, išnuomavo salę. Jiems terūpėjo, ar tikrai bus atsiskaityta už nuomą.

Lietuvos URM paaiškinimai

Kai Azerbaidžano ambasados Lietuvoje darbuotojai pareiškė protestą, savininkai skubiai kreipėsi į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją patarimo. Komentaro sulaukė nedelsiant. Mūsų URM diplomatai pateikė galerijos vadovams rekomendacinio pobūdžio paaiškinimą: Lietuva laikosi pozicijos, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Po rekomendacinio pobūdžio paaiškinimų galerijos savininkai parodą nedelsiant uždarė.

Tačiau kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministerija pareiškė tik žodinį paaiškinimą? Kodėl oficialiame Lietuvos URM internetiniame puslapyje dėl parodos apie „Arcachą“ neatsirado konkretaus paaiškinimo?

Trokšdamas išsiaiškinti viską iki galo, parašiau laišką Lietuvos URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamentui. Laiške, be kita ko, teiravausi:

Kaip Lietuvos URM vertina kai kurių mūsų politikų, visuomenininkų draugystes su „Arcacho respublika“. Tokios valstybės juk nėra. Tikrasis tos žemės pavadinimas – Kalnų Karabachas. Ir jis priklauso Azerbaidžanui, o ne Armėnijai. Tiesiog Kalnų Karabachas 1988 – 1994 metais iš Azerbaidžano buvo atimtas karine jėga (tai padarė Armėnijos ir Rusijos ginkluotosios pajėgos). Ar aš kažko nesuprantu?

Todėl lietuvių, tiek politikų, tiek visuomenininkų, draugavimas būtent su „Arcachu“ – tai tas pats, kas šiandien bičiuliautis su Padniestrės, Abchazijos, Osetijos ir Donbaso separatistais. Ar aš klystu?

Ar mūsų politikų bičiuliavimasis būtent su „Arcachu“ nepakenks Lietuvos saugumui, nes toks lietuvių elgesys gali paskatinti Lietuvoje galvas kelti jėgas, remiančias Padniestrės, Osetijos ir Donbaso separatistus. Jie turės bent jau moralinę teisę tvirtinti – jei Lietuvoje galima oficialiai bičiuliautis su armėnų separatistais, tai kodėl negalima – kitiems?“

Dar tos pačios dienos pavakarę sulaukiau oficialaus Lietuvos URM atsakymo. Štai jis:

„Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, nepripažįsta Kalnų Karabacho ir remia taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą derybų keliu, remiantis esminiais JT Chartijoje ir Helsinkio baigiamajame akte įtvirtintais principais bei tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.

Užsienio reikalų ministerija, remdama tarptautinės bendruomenės pastangas užtikrinti taikų konflikto sureguliavimą, ragina Lietuvos valstybės ir visuomenines institucijas vengti eskaluoti su konflikto šalimis susijusius įvykius, nekurstyti visuomenės, taip pat ir tautinių bendruomenių Lietuvoje, susipriešinimo, neskleisti neapykantos ar konfrontacinės retorikos. Neišspręsto konflikto kontekste ypatingą svarbą įgauna ir jautrumo reikalauja tiek skleidžiamas aktualių įvykių, tiek konflikto šalių puoselėjamo istorinio naratyvo pagrįstas ir subalansuotas vertinimas, siekiant nepakenkti sudėtingam konflikto taikaus sureguliavimo paieškų procesui“.

Tad visiems piliečiams ir Lietuvos svečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas Armėnijos ir Azerbaidžano, Kalnų Karabacho konfliktas, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai.

„Lietuva neturi žaisti dvigubo žaidimo“

Arvydas Anušauskas, Seimo narys, dirbantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, be kita ko, 2016-aisiais parašęs įdomų straipsnį, kaip Rusijos slaptosios tarnybos bandė įsitvirtinti Lietuvoje prisidengdamos verslininkais iš Armėnijos („Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“: https://slaptai.lt/arvydas-anusauskas-vingiuoti-pedsakai-dauguose-tarp-rusijos-valstybes-dumos-deputatu-oligarchu-diplomatu-saugumieciu-ir-kariskiu/), paprašytas komentaro, ką manąs apie šį akibrokštą, atsiuntė elektroninį laišką:

Pirmiausia rekomenduoju paklausti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonės, nes būtent šis komitetas apsvarsto ir suteikia teisę steigti tarpparlamentinio bendradarbiavimo grupes (minėtos grupės tarp oficialių grupių nėra). Seimo nariai, žinoma, gali kurti neoficialias grupes, bet tokiu atveju jau tai jų asmeninė atsakomybė. Mano nuomone, Lietuva negali šioje vietoje žaisti dvigubo žaidimo ir kurti tokių susivienijimų, kol oficialiai nėra išspręstas Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimas“.

Provokacinio pobūdžio deklaracija

Beje, minėto vizito Lietuvoje metu tikriausiai buvo bandoma pasirašyti deklaraciją „Dėl abipusės draugystės susitarimo paskelbimo su Kalnų Karabacho Respublika – Arcacho Respublika“. Ten sakoma: „Mes, Lietuvos politikai ir visuomenės atstovai, skelbiame abipusės draugystės susitarimą su Kalnų Karabacho Respublika – Arcacho Respublika“.

Ar ši deklaracija buvo pasirašyta ir kas ją pasirašė, kol kas iki galo nėra aišku. Remiantis neoficialiais duomenimis, parašus turėjo brūkštelėti vos keletas esamų ir buvusių Lietuvos Seimo narių.

Žinoma, visi privalome suprasti, kad keli parlamentarai – dar ne visas Lietuvos Seimas. Oficiali Lietuvos valdžios pozicija – visai kita.

Juolab kad esama įtarimų – mažų mažiausiai vienas deklaraciją pasirašyti ketinęs ar jau pasirašęs parlamentaras tiesiog buvo suklaidintas. Kodėl taip manau? Teko kalbėtis su Seimo nariu akademiku Eugenijumi Jovaiša (jam nusiunčiau laišką – analogišką tam, kurį buvau pasiuntęs į Lietuvos URM).

Neoficialaus pokalbio metu parlamentaras E.Jovaiša žadėjo duoti atsakymą. Be kita ko, užsiminė, kad nėra atidžiai išanalizavęs Armėnijos – Azerbaidžano santykių. Iš jo laikysenos bei užuominų supratau, kad jis nėra tikras, jog teisingai pasielgė, susidomėjęs minėta deklaracija.

Varėnos mero akibrokštas

Taip pat nekantriai laukiu Varėnos mero Algio Kašėtos paaiškinimų, kodėl jis Dzūkijoje viešėjusius apsišaukėlės respublikos pasiuntinius priėmė ne privačiai, o būtent kaip oficialus miestelio vadovas? Jei pasitiktų juos savo nuosavoje viloje – tegul. Bet Varėnos valdžiai susitikti su neegzistuojančios valstybės atstovais – tikras nesusipratimas.

Taip pat keista, kai Varėnos meras pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Tokie Varėnos mero užmojai žemina mūsų valstybę. Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet jos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur tie apsišaukėliai – iš Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto.

Kaltė gula ant provokacijos organizatorių pečių

Ir vis dėlto didžiausia atsakomybė už šį akibrokštą tenka ne Pietų Kaukazo istorijoje nesusigaudantiems ar ją sąmoningai neteisingai interpretuojantiems Lietuvos politikams. Didžiausia atsakomybė krenta ant Armėnijos diplomatų Lietuvoje pečių. Jie puikiai žino, kokios pozicijos laikosi Lietuva. Todėl jie neturėjo jokios moralinės teisės lankyti tų renginių bei juos propaguoti.

Priekaištų nusipelnė ir Lietuvos armėnų sąjungos pirmininkas A. Tunianas bei jo vadovaujama bendruomenė. Lietuvoje gyvenantys armėnai negalėjo nežinoti, kad oficiali Lietuva traktuoja Kalnų Karabachą kaip neatskiriamą Azerbaidžano teritoriją. Todėl gerbdami Lietuvos poziciją jie taip pat privalėjo ignoruoti renginius, kuriuose viešėjo pasaulyje nepripažintos apsišaukėlės respublikos pasiuntiniai.

Bet jie neignoravo. Pasinaudojo lietuvių patiklumu, nuoširdumu, draugiškumu, tolerancija. Būtent todėl lietuviai nuo šiol privalo būti atidesni sulaukę oficialių Armėnijos ambasados Lietuvoje ar Lietuvoje gyvenančių armėnų kvietimų.

2017.07.18; 06:00

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje.

Sekmadienį Kaune buvo minimos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 71-osios žūties metinės.

Minėjimą rengė J. Vitkaus atminimo draugija ir Lietuvos kariuomenės J. Vitkaus inžinerijos batalionas.

Sekmadienio vidudienį Kauno šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios, kuriose giedojo Gailestingumo šventovės ansamblis, su kovine vėliava dalyvavo J. Vitkaus inžinerijos bataliono kariai. Mišias laikė J. Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitis jėzuitas Gintaras Vitkus, kiti kunigai. Po Mišių bažnyčios prieigose nuaidėjo trys pagarbos salvės: už J. Vitkų, už Lietuvos kariuomenės J. Vitkaus inžinerijos batalioną ir už Lietuvą.

Vėliau Nacionaliniame Kauno dramos teatre – filmo „Nepaprasta auka“ premjera.

J. Vitkus buvo aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkas, kuris ne tik kūrė Lietuvos išlaisvinimo planus nacių okupacijos metais, bet 1945-aisiais pats pasitraukė į mišką ir partizanavo. 1946 m. balandį jam pavyko suvienyti visus Dainavos apygardos partizanus ir suformuoti „A“ apygardą.

Pasak istoriko Seimo nario Arvydo Anušausko, J. Vitkaus ruoštuose ir pasirašytuose dokumentuose galima matyti jo karišką, profesionalų požiūrį.

„Jis, tikėdamas, kad tarptautinė situacija keisis, parengė mobilizacinius dokumentus, kaip Lietuva turi atkurti savo karines pajėgas, kai pasikeis tarptautinė situacija. Jo indėlis į partizanų organizacinę struktūrą, ko gero, buvo pats didžiausias“, – sako A. Anušauskas.

„Aš tikiuosi, kad sukurtas istorinis-dokumentinis filmas padės geriau suprasti Kazimieraičio indėlį Lietuvos laisvės kovoje, o moksleiviai ir jaunimas senelio asmenyje atpažins autoritetą ir pavyzdį“, – sakė J. Vitkaus-Kazimieraičio atminimo draugijos vadovas Kastytis Vitkus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.03; 00:01