Reaguodami į žiniasklaidoje paskelbtą informaciją apie Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Vytauto Bako bandymą užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis, parlamentarai Žygimantas Pavilionis ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį prašydami įvertinti susidariusią padėtį.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žiniasklaidos teigimu, V. Bakas 2011-aisiais siuntė laiškus Rusijos bei kitų šalių ambasadoriams. Juose V. Bakas, kaip tuometis Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo vadovas, prašė padėti užmegzti ryšius su tose valstybėse veikiančiomis teisėsaugos profsąjungomis.
Vieno iš portalų paskelbtame pokalbyje V. Bakas taip pat užsimena apie skambučius ir susitikimus siekiant užmegzti ryšius su užsienyje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis.
Lietuvos parlamento narys Arvydas Anušauskas. Slaptai.lt nuotr.
„Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams. Asmeniškai, esu įsitikinęs, kad Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija ištirti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, įskaitant „žaliųjų“ judėjimus“, – teigė Ž. Pavilionis.
Parlamentaro, NSGK nario A.Anušausko teigimu, nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti.
„Esame įsitikinę, kad tiek NSGK pirmininkas V. Bakas, kuris laikėsi principingos pozicijos Seimo nario Mindaugo Basčio parlamentinio tyrimo metu, tiek ir Seimo vadovybė turi atsakingai įvertinti susiklosčiusią padėtį“, – teigė. A. Anušauskas.
Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Vytautas Juozapaitis kreipėsi į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson siūlydami jai imtis asmeninės politinės iniciatyvos ir paskatinti ministerijos darbuotojus vykdyti įstatymą – Žaliojo tilto skulptūrų teisinės apsaugos naikinimo procedūrą užbaigti dar šiemet.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise bjaurojusi Žaliąjį tiltą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prieš pusantrų metų Kultūros paveldo departamento 1-oji Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė ilgai lauktą sprendimą ir paskelbė, kad Vilniaus Žaliajam tiltui su skulptūromis teisinė apsauga nereikalinga. Taigi valstybė neturi saugoti nuo Žaliojo tilto nukeltų „balvonų“ ir tam eikvoti lėšų. Juos rekomenduota perduoti kokiam nors muziejui.
Parlamentarai pabrėžia, kad po šio sprendimo Kultūros ministerija turėjo pradėti procedūras dėl skulptūrų, kaip valstybės saugomo objekto, statuso panaikinimo, tačiau tuometis kultūros ministras Šarūnas Birutis, išbraukęs sovietinę simboliką iš kriterijų, pagal kuriuos nustatomas kultūros vertybės reikšmingumas, atsisakė tęsti šią procedūrą.
Pradėtas vykdyti beprasmis Kultūros ministerijos atsirašinėjimas, argumentuojant, kad sovietmečio paveldas „turi būti išsaugotas ateities kartoms moksliniam pažinimui bei visuomeniniam naudojimui“.
„Deja, ir dabartinės Kultūros ministerijos pozicija nesikeičia – Žaliojo tilto „balvonai“ paliekami kaip valstybės saugomas objektas. Toks savotiškas įstatymų interpretavimas ir visuomenės intereso ignoravimas rodo, kad nei ministerijos darbuotojai, nei politinė vadovybė nėra nusiteikę principingai spręsti šį klausimą“, – sakoma kreipimesi į kultūros ministrę.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Ingrida Šimonytė ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę bei Generalinę prokuratūrą dėl nesibaigiančių skandalų Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre.
Viešojoje erdvėje pateikta informacija apie profesinio mokymo centro l.e.p. Jolantos Valiulienės vadovės nedeklaruotus interesus privačioje bendrovėje, su kuria galimai sudarytos neteisėtos ir žalingos valstybei sutartys. Taip pat skelbiama apie įgyvendinamą profesinio mokymo infrastruktūros plėtros projektą, kuriam skirta didelė Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų suma, tačiau kartu atsiradusius turto nuosavybės pokyčius, kurie kelia klausimų tiek dėl pačių sandorių, tiek dėl ES lėšų panaudojimo teisėtumo.
Seimo nariai švietimo ir mokslo ministrės klausia, ar buvo atliktas šių aplinkybių, susijusių su disponavimu valstybei nuosavybės teise priklausančiu turtu ir kitais sandoriais su UAB „Valedija“ tyrimas. Taip pat domimasi, kokių žingsnių buvo imtasi dėl valstybei priklausančio ir mokesčių mokėtojų lėšomis pagerinto turto neteisėto perleidimo privatiems asmenims. Kokių priemonių bus imamasi, kad įstaigai net laikinai nevadovautų asmenys, kurių veikla kelia abejonių tiek interesų konflikto valdymo, tiek atitikimo įstatymams požiūriu?
„Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre nesiliauja rastis istorijos, keliančios klausimų tiek dėl vadovų gebėjimų, tiek dėl valdomo turto ir projektams skirtų lėšų panaudojimo. Žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija atskleidė naujų galimų korupcijos ir neteisėto veikimo apraiškų, į kurias žvelgti pro pirštus negalima“, – komentavo I. Šimonytė.
Kartu parlamentarai Generalinės prokuratūros prašo imtis visų reikalingų priemonių ginti viešąjį interesą, ištirti nurodytas aplinkybes ir grąžinti galimai neteisėtai perleistą privačiai nuosavybei valstybės turtą į valstybės rankas.
„Galimas piktnaudžiavimas europinėms lėšomis visada gali skaudžiai atsiliepti valstybei, nes pasitvirtinus įtarimams gali reikėti grąžinti gautas lėšas. Būtent todėl atsakingi pareigūnai turi patikrinti šį atvejį“, – komentavo A. Anušauskas.
Parlamentarai I. Šimonytė ir A. Anušauskas taip pat kreipėsi į Valstybės kontrolę prašydami informuoti, ar buvo atlikti kokie nors kontrolės veiksmai vertinant šio projekto įgyvendinimo rezultatus ir jų atitikimą paramos skyrimo sąlygoms.
Lietuvai reikalingi draugai. Kuo daugiau valstybių mums bus bičiuliškos, tuo tapsime saugesni politinių intrigų supančiotame pasaulyje. Bet ar visi, siekiantys bičiuliautis su Lietuva, verti, kad sutiktume juos kaip brolius ir seseris? Ar mokame atskirti draugą nuo klastingo egoisto, stumiančio mus į keblias, dviprasmiškas situacijas?
Armėnijos delegacijos vizitas – gerai ar blogai?
Liepos pirmosiomis dienomis, kai šventėme Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, pas mus svečiavosi armėnų delegacija – Liudmila Barsegian ir Davidas Melkumianas. Lietuvos Seime jie susitiko su parlamentinės draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ nariais. Armėnijos svečius globojo draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ vadovas parlamentaras Povilas Urbšys.
Svečiai su Lietuvos atstovais aptarė galimybę keistis parlamentinio darbo patirtimi, aplankė Vilniaus galerijoje „Vartai“ (Mokytojų namai) surengtą specialią parodą, delegacija aplankė Varėną, kur juos savivaldybės rūmuose priėmė meras Algis Kašėta. Po to – draugiški pokalbiai su Lietuvos armėnų sąjungos atstovais įskaitant ir pirmininką Arą Tunianą. Parodoje ir susitikimuose dalyvavo ir Armėnijos ambasadorius Lietuvoje.
Prisistatė neegzisuojančios valstybės pasiuntiniais
Norite paklausti, kas gi blogo, jei Lietuva pasirodė įdomi armėnų delegacijai? Nieko smerktino nematau, jei ne suglumti verčianti aplinkybė – kodėl į Lietuvą atvykusiems armėnams leista prisistatyti kaip „Arcacho respublikos“ politikams?
Atsiverskite internetinį portalą armenpress.am (https://armenpress.am/rus/news/circle-of-friendship-with-artsakh-formed-in-lithuania), ir ten rasite liepos 6-ąją paskelbtą pranešimą, kaip Lietuvos Respublika ir „Respublika Arcachas“ surengė pirmuosius susitikimus, kaip karštai abi pusės trokšta Lietuvos visuomenę kuo plačiau informuoti apie „Arcachą“, kaip buvusieji draugystės su „Arcachu“ grupės nariai Algis Kašėta ir Dalia Kuodytė iškilmingai apdovanoti „Arcacho“ medaliais…
Žodžiu, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, į Lietuvą atvykę L.Barsegian ir D.Melkumianas buvo demonstratyviai pristatomi ne kaip Armėnijos, o kaip neegzistuojančios, niekieno nepripažintos valstybės pasiuntiniai. Apie tai, kad minėti armėnai Lietuvoje save įvardino kaip „Arcacho atstovus“, o parlamentinės draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ vadovas parlamentaras Povilas Urbšys tokiam prisistatymui neprieštaravo, Twitter paskyroje pasidžiaugė Armėnijos ambasadorius Lietuvoje.
Keista paroda
Nepaneigiama tiesa ir tai, kad galerijoje „Vartai“ veikė paroda „Arcachas – jauna valstybė senoviniame krašte“ (apie tai jau rašėme straipsnyje „Karaliaus mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse – armėniška provokacija“ https://slaptai.lt/gintaras-visockas-karaliaus-mindaugo-karunavimo-sventes-isvakarese-armeniska-provokacija/). Nepanegiama ir tai, kad joje dalyvavo mažų mažiausiai vienas Lietuvos parlamentaras – proarmėniškų nusiteikimų Seimo narys P.Urbšys, suteikdamas parodai oficialumo regimybę.
Nepaisant aplinkybės, kad paroda dirbo labai trumpai, vos liepos 4-ąją atidaryta liepos 5-osios popietę jau buvo uždaryta, jos organizatoriai bei dalyviai įstūmė Lietuvą į nepatogią padėtį. Vaizdžiai tariant, dėl kelių tyčia ar dėl neišmanymo keistai besielgiančių mūsų parlamentarų Lietuva atsidūrė kvailio vietoje.
Mat visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, įskaitant ir Lietuvą, mano, kad armėnų vadinamasis „Arcachas“ – Azerbaidžanui priklausančios žemės, azerbaidžaniečių vadinamos Kalnų Karabachu. Tad akivaizdu, kad šalių teritorinio vientisumo principus gerbiančioje Lietuvoje negalimos jokios parodos apie jokius „arcachus“. Juolab tokio pobūdžio parodose neturėjo dalyvauti nė vienas oficialus Lietuvos atstovas. Nes toks oficialių politikų elgesys prieštarauja oficialiai Lietuvos politikai.
Lietuvos pozicija keista pasirodys ir mūsų sąjugininkėms iš NATO bei Europos Sąjungos: nei Briuselis, nei Strasbūras nepripažįsta „Arcacho“, o štai Lietuva sostinėje rengia net parodas apsišaukėlės respublikos garbei! Galų gale tokiomis parodomis mes klaidiname savo artmiausius kaimynus latvius ir estus. Talinas ir Ryga bet kada gali paklausti, kodėl Lietuvoje kuriamas precedentas ginčyti pasaulyje nusistovėjusias teritorinio vientisumo taisykles.
Šis klausimas nėra retorinis. Nes Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovybė viešai nepareiškė jokios nuomonės apie šias provokacijas.
Netikiu, kad Lietuvą pavyktų paversti armėnų separatistų pastumdėle. Bet tokie bandymai – akivaizdūs.
Sutinku, armėnų nuomonė neprivalo sutapti su lietuvių požiūriu. Nenustebčiau, jei jos niekad nesutaps. Tačiau Lietuvoje gyvenantys bei dirbantys armėnai privalo laikytis ne tik politinių, bet ir elementariausių padorumo taisyklių: ginkite savo nuomonę, tik nestumkite mus į dviprasmiškas situacijas. Dabar gi atrodo, kad, į pagalbą pasitelkus vos keletą lietuvių politikų, mus specialiai bandoma supykdyti su politinę, ekonominę ir kultūrinę draugystę siūlančiu Azerbaidžanu.
Kokius pasus pateikę įvažiavo į Lietuvą?
Beje, šis detektyvas vertas rimto žurnalistinio tyrimo net ir saugumo požiūriu. Armėnų delegacijos nariai į Lietuvą įvažiavo tikrai ne kaip „Arcacho respublikos“ atstovai. Tokios valstybės nėra. Lietuvos Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) tikrai negalėjo įsileisti žmonių, pateikusių „Arcacho pasus“. Tad jie į Lietuvą atskrido pateikę egzistuojančios šalies, greičiausiai – Armėnijos, pasus. Tačiau įleisti vidun jie jau veikė kaip neegzistuojančios valstybės politikai. Šis gudravimas panašus į Lietuvos valstybės apgaudinėjimą. Todėl norėtųsi paklausti Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovybės – ar D.Melkumianas ir L.Barsegian bus įrašyti į „juoduosius sąrašus“ kaip nepageidautini asmenys? Ar šis atvejis pateks į kasmetines VSD ataskaitas apie Lietuvai iškylančius pavojus?
Siekdamas išsiaiškinti kuo daugiau šio nemalonaus nutikimo aplinkybių nuvykau į „Vartų“, kur buvo trumpam surengta nelemta paroda, galeriją. Rūpėjo išgirsti galerijos atstovų komentarą, kaip gi atsitiko, kad jiems priklausančiose patalpose veikė neegzistuojančią valstybę propaguojanti paroda? Atsakymas pasirodė įtikinamas, nuoširdus. Jokių užkulisinių minčių, jokio priešgyniavimo oficialiai Lietuvos politikai. Tiesiog jų paprašė liepos 4 – 7 dienomis išnuomuoti patalpas „kažkokiai parodai“, ir jie, nesigilindami nei į politiką, nei į istoriją, išnuomavo salę. Jiems terūpėjo, ar tikrai bus atsiskaityta už nuomą.
Lietuvos URM paaiškinimai
Kai Azerbaidžano ambasados Lietuvoje darbuotojai pareiškė protestą, savininkai skubiai kreipėsi į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją patarimo. Komentaro sulaukė nedelsiant. Mūsų URM diplomatai pateikė galerijos vadovams rekomendacinio pobūdžio paaiškinimą: Lietuva laikosi pozicijos, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Po rekomendacinio pobūdžio paaiškinimų galerijos savininkai parodą nedelsiant uždarė.
Tačiau kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministerija pareiškė tik žodinį paaiškinimą? Kodėl oficialiame Lietuvos URM internetiniame puslapyje dėl parodos apie „Arcachą“ neatsirado konkretaus paaiškinimo?
Trokšdamas išsiaiškinti viską iki galo, parašiau laišką Lietuvos URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamentui. Laiške, be kita ko, teiravausi:
„Kaip Lietuvos URM vertina kai kurių mūsų politikų, visuomenininkų draugystes su „Arcacho respublika“. Tokios valstybės juk nėra. Tikrasis tos žemės pavadinimas – Kalnų Karabachas. Ir jis priklauso Azerbaidžanui, o ne Armėnijai. Tiesiog Kalnų Karabachas 1988 – 1994 metais iš Azerbaidžano buvo atimtas karine jėga (tai padarė Armėnijos ir Rusijos ginkluotosios pajėgos). Ar aš kažko nesuprantu?
Todėl lietuvių, tiek politikų, tiek visuomenininkų, draugavimas būtent su „Arcachu“ – tai tas pats, kas šiandien bičiuliautis su Padniestrės, Abchazijos, Osetijos ir Donbaso separatistais. Ar aš klystu?
Ar mūsų politikų bičiuliavimasis būtent su „Arcachu“ nepakenks Lietuvos saugumui, nes toks lietuvių elgesys gali paskatinti Lietuvoje galvas kelti jėgas, remiančias Padniestrės, Osetijos ir Donbaso separatistus. Jie turės bent jau moralinę teisę tvirtinti – jei Lietuvoje galima oficialiai bičiuliautis su armėnų separatistais, tai kodėl negalima – kitiems?“
Dar tos pačios dienos pavakarę sulaukiau oficialaus Lietuvos URM atsakymo. Štai jis:
„Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, nepripažįsta Kalnų Karabacho ir remia taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą derybų keliu, remiantis esminiais JT Chartijoje ir Helsinkio baigiamajame akte įtvirtintais principais bei tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.
Užsienio reikalų ministerija, remdama tarptautinės bendruomenės pastangas užtikrinti taikų konflikto sureguliavimą, ragina Lietuvos valstybės ir visuomenines institucijas vengti eskaluoti su konflikto šalimis susijusius įvykius, nekurstyti visuomenės, taip pat ir tautinių bendruomenių Lietuvoje, susipriešinimo, neskleisti neapykantos ar konfrontacinės retorikos. Neišspręsto konflikto kontekste ypatingą svarbą įgauna ir jautrumo reikalauja tiek skleidžiamas aktualių įvykių, tiek konflikto šalių puoselėjamo istorinio naratyvo pagrįstas ir subalansuotas vertinimas, siekiant nepakenkti sudėtingam konflikto taikaus sureguliavimo paieškų procesui“.
Tad visiems piliečiams ir Lietuvos svečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas Armėnijos ir Azerbaidžano, Kalnų Karabacho konfliktas, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai.
„Pirmiausia rekomenduoju paklausti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonės, nes būtent šis komitetas apsvarsto ir suteikia teisę steigti tarpparlamentinio bendradarbiavimo grupes (minėtos grupės tarp oficialių grupių nėra). Seimo nariai, žinoma, gali kurti neoficialias grupes, bet tokiu atveju jau tai jų asmeninė atsakomybė. Mano nuomone, Lietuva negali šioje vietoje žaisti dvigubo žaidimo ir kurti tokių susivienijimų, kol oficialiai nėra išspręstas Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimas“.
Provokacinio pobūdžio deklaracija
Beje, minėto vizito Lietuvoje metu tikriausiai buvo bandoma pasirašyti deklaraciją „Dėl abipusės draugystės susitarimo paskelbimo su Kalnų Karabacho Respublika – Arcacho Respublika“. Ten sakoma: „Mes, Lietuvos politikai ir visuomenės atstovai, skelbiame abipusės draugystės susitarimą su Kalnų Karabacho Respublika – Arcacho Respublika“.
Ar ši deklaracija buvo pasirašyta ir kas ją pasirašė, kol kas iki galo nėra aišku. Remiantis neoficialiais duomenimis, parašus turėjo brūkštelėti vos keletas esamų ir buvusių Lietuvos Seimo narių.
Žinoma, visi privalome suprasti, kad keli parlamentarai – dar ne visas Lietuvos Seimas. Oficiali Lietuvos valdžios pozicija – visai kita.
Juolab kad esama įtarimų – mažų mažiausiai vienas deklaraciją pasirašyti ketinęs ar jau pasirašęs parlamentaras tiesiog buvo suklaidintas. Kodėl taip manau? Teko kalbėtis su Seimo nariu akademiku Eugenijumi Jovaiša (jam nusiunčiau laišką – analogišką tam, kurį buvau pasiuntęs į Lietuvos URM).
Neoficialaus pokalbio metu parlamentaras E.Jovaiša žadėjo duoti atsakymą. Be kita ko, užsiminė, kad nėra atidžiai išanalizavęs Armėnijos – Azerbaidžano santykių. Iš jo laikysenos bei užuominų supratau, kad jis nėra tikras, jog teisingai pasielgė, susidomėjęs minėta deklaracija.
Varėnos mero akibrokštas
Taip pat nekantriai laukiu Varėnos mero Algio Kašėtos paaiškinimų, kodėl jis Dzūkijoje viešėjusius apsišaukėlės respublikos pasiuntinius priėmė ne privačiai, o būtent kaip oficialus miestelio vadovas? Jei pasitiktų juos savo nuosavoje viloje – tegul. Bet Varėnos valdžiai susitikti su neegzistuojančios valstybės atstovais – tikras nesusipratimas.
Taip pat keista, kai Varėnos meras pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Tokie Varėnos mero užmojai žemina mūsų valstybę. Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet jos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur tie apsišaukėliai – iš Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto.
Kaltė gula ant provokacijos organizatorių pečių
Ir vis dėlto didžiausia atsakomybė už šį akibrokštą tenka ne Pietų Kaukazo istorijoje nesusigaudantiems ar ją sąmoningai neteisingai interpretuojantiems Lietuvos politikams. Didžiausia atsakomybė krenta ant Armėnijos diplomatų Lietuvoje pečių. Jie puikiai žino, kokios pozicijos laikosi Lietuva. Todėl jie neturėjo jokios moralinės teisės lankyti tų renginių bei juos propaguoti.
Priekaištų nusipelnė ir Lietuvos armėnų sąjungos pirmininkas A. Tunianas bei jo vadovaujama bendruomenė. Lietuvoje gyvenantys armėnai negalėjo nežinoti, kad oficiali Lietuva traktuoja Kalnų Karabachą kaip neatskiriamą Azerbaidžano teritoriją. Todėl gerbdami Lietuvos poziciją jie taip pat privalėjo ignoruoti renginius, kuriuose viešėjo pasaulyje nepripažintos apsišaukėlės respublikos pasiuntiniai.
Bet jie neignoravo. Pasinaudojo lietuvių patiklumu, nuoširdumu, draugiškumu, tolerancija. Būtent todėl lietuviai nuo šiol privalo būti atidesni sulaukę oficialių Armėnijos ambasados Lietuvoje ar Lietuvoje gyvenančių armėnų kvietimų.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje.
Sekmadienį Kaune buvo minimos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 71-osios žūties metinės.
Minėjimą rengė J. Vitkaus atminimo draugija ir Lietuvos kariuomenės J. Vitkaus inžinerijos batalionas.
Sekmadienio vidudienį Kauno šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios, kuriose giedojo Gailestingumo šventovės ansamblis, su kovine vėliava dalyvavo J. Vitkaus inžinerijos bataliono kariai. Mišias laikė J. Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitis jėzuitas Gintaras Vitkus, kiti kunigai. Po Mišių bažnyčios prieigose nuaidėjo trys pagarbos salvės: už J. Vitkų, už Lietuvos kariuomenės J. Vitkaus inžinerijos batalioną ir už Lietuvą.
Vėliau Nacionaliniame Kauno dramos teatre – filmo „Nepaprasta auka“ premjera.
J. Vitkus buvo aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkas, kuris ne tik kūrė Lietuvos išlaisvinimo planus nacių okupacijos metais, bet 1945-aisiais pats pasitraukė į mišką ir partizanavo. 1946 m. balandį jam pavyko suvienyti visus Dainavos apygardos partizanus ir suformuoti „A“ apygardą.
Pasak istoriko Seimo nario Arvydo Anušausko, J. Vitkaus ruoštuose ir pasirašytuose dokumentuose galima matyti jo karišką, profesionalų požiūrį.
„Jis, tikėdamas, kad tarptautinė situacija keisis, parengė mobilizacinius dokumentus, kaip Lietuva turi atkurti savo karines pajėgas, kai pasikeis tarptautinė situacija. Jo indėlis į partizanų organizacinę struktūrą, ko gero, buvo pats didžiausias“, – sako A. Anušauskas.
„Aš tikiuosi, kad sukurtas istorinis-dokumentinis filmas padės geriau suprasti Kazimieraičio indėlį Lietuvos laisvės kovoje, o moksleiviai ir jaunimas senelio asmenyje atpažins autoritetą ir pavyzdį“, – sakė J. Vitkaus-Kazimieraičio atminimo draugijos vadovas Kastytis Vitkus.
Tikrą tiesą pasakysiu, jei tvirtinsiu, jog nėra nieko amžino. Bet jei teigsiu, kad Rusijos pastangos daryti įtaką Lietuvos politikai yra amžinos, ar daug kas prieštaraus? Lietuvoje turėti savų žmonių Kremlius siekia nuo seniausių laikų, nuolat ir kryptingai. 1993-aisiais išvesdama kariuomenę Rusija niekur neišėjo.
Iš serijos „Lietuvos ežerai”. Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ žurnalistas Valdas Vasiliauskas nepasakė nieko naujo, perskaitęs pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“.
Lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi
Užtenka pasižvalgyti po platųjį pasaulį, kad galėtume brėžti užtektinai tikslią analizę, kiek daug įtakos agentų Kremlius tebeturi galingiausiose Vakarų valstybėse. Jei jau šlubuoja Amerikos kontržvalgyba, priversta skausmingai aiškintis, ar patikimas vos prieš metus išrinktas JAV prezidentas, ko tada galima reikalauti iš menkučiu biudžetu besitenkinančio Lietuvos saugumo (VSD)? Sudėjus į krūvą visas viešumon iškilusias Vakarų klaidas, lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi. Prisiminkime istoriją, kaip Rusijos slaptosios tarnybos nesėkmingai bandė užverbuoti mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės aplinkos žmones? Ar šios demaskuotos veiklos negalima pavadinti mūsų VSD sėkme?
Pastaraisiais metais žvalgybinio profesionalumo Lietuvoje vis daugiau. VSD sulaužė visiško slaptumo tradicijas – pradėjo skelbti viešas ataskaitas apie nacionaliniam saugumui iškylančias grėsmes. Sveikintina iniciatyva. Būtent atidžiai perskaitę visuomenei skirtus viešus VSD pranešimus mes, mirtingieji, galime susidaryti nuomonę, daug ar mažai Rusijos slaptųjų operacijų neutralizuota Lietuvoje. Taip pat mums jau lengviau įsivaizduoti, kokius išradingus metodus naudodamas Kremlius ieško Lietuvoje saviškių: verbuoja mūsų žurnalistus, medikus, valstybinę sieną kertančius pareigūnus, kviečiasi į sukarintas stovyklas moksleivius, bando susidraugauti su politikais, verslininkais, meno žmonėmis…
Armėniškas pėdsakas
Nūnai žinome apie dar vieną Kremliaus metodą – į pagalbą pasitelkiami ne tik lietuviai, rusai, ukrainiečiai, latviai, lenkai ar čečėnai. Jau pabandyta į savo žaidimus įtraukti ir armėnų tautybės verslininkus bei sportininkus. Už šią informaciją dėkokime Arvydui Anušauskui – Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete ne pirmą kadenciją dirbančiam parlamentarui (prieš tai jis kaip istorikas – profesionalas ilgokai plušėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre). Asmeninėje internetinėje svetainėje šis politikas paskelbė straipsnį „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žvelgiant paviršutiniškai – joje nieko sensacingo. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul perka, tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.
Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi sužlugdyti sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl žadėjo skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.
Rusijos karinė bazė Giumri mieste įsikūrusi ilgam
Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbama apie Dauguose verslauti sumaniusius Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Ši informacija svarbi. Lietuva išsiugdžiusi imunitetą klastingiems Rusijos žingsniams atpažinti naudojant verslininkus. Mes jau nutuokiame, kad sėkmingai verslą vystyti Rusijoje be Kremliaus palaiminimo sunkoka, o gal net neįmanoma. Bet Dauguose įsitvirtinti norėjo būtent armėnų tautybės verslininkai iš Armėnijos. Gal jiems netaikytini tokie patys griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams? Juolab kad Lietuvoje vis dar esama manančiųjų: krikščioniškoji Armėnija apsupta agresyvių musulmoniškų valstybių, todėl nusipelnusi užuojautos. Kad Armėnija, remiama Rusijos, okupavo Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų, nes Giumri mieste ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė, – dar ne visi nori žinoti. Todėl vadinamoji „armėniška korta“ Daugų detektyve svarbi.
VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.
Dera atkreipti dėmesį ne vien į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet ir į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur kūrė savo verslus. Ogi problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota rusiška karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai vystyti verslą be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, dirba galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių centrų.
Seimo narys A.Anušauskas rašo: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.
Ką žinojo Novosibirsko FSB valdyba
Prasminga, kad Specialiųjų tarnybų veikla besidomintis Seimo narys A.Anušauskas nevengia kelti, jo paties žodžiais tariant, neatsakytų retorinių klausimų iš sąmokslo teorijų srities. A.Anušauskas mano, jog galima spėti: „Novosibirsko FSB valdybai nebuvo paslaptis, kad dvyniai Petrosianai Maskvoje ir Novosibirske turi savo verslus ir vienas jų senokai siekia realizuoti projektus Armėnijoje, savo mieste, kur yra Rusijos karinė bazė. Tačiau ar norint nukreipti juos norima linkme ir buvo prisimintas G.Petrosiano nuo 2007 m. puoselėjamas Giumri „Sport-Siti“ statybos projektas bei pažadėta atverti finansavimo galimybes ir Rusijos valdžios palaikymą? Ar mainais buvo paprašyta paslaugos – įsigyti iš esmės nereikalingo nekilnojamo turto Lietuvoje? Ar vienas brolių turėjo įsteigti Nanseno klubą su „gelbėtojų“ rengimu (kuris ateityje agituotų už dalinimą pabėgėliams ar ne piliečiams vadinamųjų „Naseno pasų“) ir įsilieti į lietuvių verslo klubą Maskvoje? Ar kitas brolis turėjo prisidėti prie naudingos įtakos darymo armėnų diasporoje Novosibirske ir Rusijos karinės bazės aplinkoje Giumri mieste?“
Sutikite, tai, nors ir retoriniai, bet svarbūs klausimai.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“. Vadinasi, armėnų tautybės verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai?
Nejaugi visas šias krūvon sudėtas žinias galima vadinti vien sutapimų ir atsitiktinumų virtine?
Beje, Seimo nario pasakojimas apie įtartinus verslus Dauguose buvo paskelbtas tik asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais. Sunku patikėti, kad užtektinai žinomas, įtakingas, slaptųjų tarnybų veiklą analizuojantis Seimo narys nepanoro savo rašinio paskelbti įtakinguose, didelius tiražus turinčiuose Lietuvos leidiniuose. Tikriausiai bandė. Bet nepavyko.
Tad turime dar vieną retorinį klausimą – kodėl?
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org
Slaptai.lt presents a very interesting article by Parliament member Arvydas Anušauskas (who is also member of the Seimas Committee on National Security and Defense). The article is titled “Twisted Footprints in Daugai: Among Russian Deputies of the State Duma, Oligarchs, Diplomats, Federal Security Agents and Soldiers”.
Lakes of Dzūkija. Foto – Vytautas Visockas (Slaptai.lt).
The afore mentioned analysis was published in the second half of 2016 at author’s homepage www.arvydasanusauskas.lt, yet the article holds important information to this day. The analysis raises a question – what methods does Russia employ trying to spread its roots in our country: does Russia disguise it with sports, economic investments or Armenian refugees?
Interestingly enough, this article has not yet been analyzed or discussed in greater detail.
2017.06.24
XXX
Arvydas Anušauskas
Twisted Footprints in Daugai: Among Russian Deputies of the State Duma, Oligarchs, Diplomats, Federal Security Agents and Soldiers
A New Tradition in Daugai.
It is known, that 15ha land by the Lake Didžiulis in Daugai, including structures, has been property of private local business till 2013.
However, in 2013, all shares of that local business were sold to “Daugų sala”, company registered in Alytus. According to the data of the Centre of Registers, the company was founded in summer 2012. Later, some information appeared in the press, that officially the business was acquired by some company registered in Lithuania, but the real owners were Muscovites, whose activities included constructions, “gold trade” and many other things. In Daugai they planned investing into a very specific area – field hockey. The press was told that they plan building some hotels and few hockey fields. Yet looking over some of the publicly available documents some questions remain unanswered. Why a group of Muscovites acquired such local business in the beginning of 2013, and did the buyers have enough financial resources?
The second question: if the buyers had no money – who and why provided it to them?
The last question is a tricky one: what is a relation between the buyers and the fund of member ofthe Ministry of Foreign Affairs of the Russian Federation?
Interestingly enough, public limited company “Tradition-L”, which was registered in Moscow on October 22, 2012, in just a month, on November 27, acquired 90 percent of “Daugų sala“ shares from one person in Alytus. On January 11, 2013, “Tradition-L” buys the company that ownedaforementioned real estate in Daugai. It is possible that this company was connected to family of one active Lithuanian Social Democrat.
The operation of acquisition was instant – only 80 days since the appearance of the company in Moscow.
The majority shareholder of “Tradition-L” was entrepreneur Ara Ginosyan, who had one third of company’s shares. Other business partners shared smaller holdings, 6.67 percent each. Do not be fooled – the starting capital of the company was only 30,000 rubles, thus majority share holder’s share was of 1000 litas value at that time. It could not be otherwise – company’s office was in remote suburbs of Moscow, where the same commercial building was shared by many small businesses and only neighbors were logistics centers.
Interestingly, “Tradition-L” activities in Moscow was not well known. According to trade-rent indicators, it placed 2750th in a list of similar companies. How could the company have 2 million litas in its balance for all those purchases (according to daily newspaper “Verslo žinios”, Armenian shareholders invested 600,000 Euro or about 2.07 million litas)? Why one of the “Tradition-L” shareholders Grach Petrosyan (with a holding of few hundred litas of shares) was responsible for this purchase? It was noted, that company’s shareholders could engage in various other activities, however, renting apartments for Armenian laborers (and some bakery business shares) was its only profitable activity. Grach Petrosyan’s company “Urartu”, with initial capital of 10,000 rubles (about 1,000 litas), could engage in “whole sale trade in gold and other precious metals”, as well asin “wholesale trade in gems”, yet its sole declared activity was constructions. In fact, these alleged constructions could not be found, as the company was liquidated in summer 2013. It could not be the other way – company’s office was in Dmitrov town, Moscow Oblast, where the same commercial building was shared by many small businesses.
Namely Grach Petrosyan becomes the main “player” at Daugai. In 2013 he founds Daugai field hockey club “Nansen club” and becomes its president. The club instantly joins Lithuanian business club in Moscow (alongside “Vičiūnai”, “Rūta” and other large manufacturers) when in reality there were no actual “business”. “Nansen club” was titled“a unique sports center” where international “lifeguard teams” would be trained. Firstly, in October 2013, the idea was to establish an international school of lifeguards where divers and land lifeguards could be trained. It was planned that lifeguards and field hockey players would get 3 houses for 20 people each in this recreational base. On August 1, 2015, Grach Petrosyan introduced his plans: the club will train “leaders” among the youth from CIS member states. According to him: “all unconventional games in this club are dedicated for one goal – training all-rounded youth “whoare not afraid to take responsibility and who can become full-time lifeguards”. The club prioritizes meeting of young people from different countries who could later become “an international lifeguard team”. In 2015 Petrosyan announced, that he will build one more training base dedicated to working in extreme conditions. Medical training will be part of the education: two or three times a month pupils will visit medicine institute and morgue, they will learn how to sew wounds and how to treat broken or severed limbs (meanwhile, an assembled team of amateur field hockey players takes the third place in B division of Lithuanian Championship).
Member of Lithuanian parliament Arvydas Anušauskas. Slaptai.lt foto
Interestingly, instead of Grach Petrosyan, his twin brother Grant Petrosyan is the real field hockey specialist – an honored field hockey coach in Armenia and former coach of Armenian women field hockey national team. In 1994 he came to Novosibirsk where he had a small business. Instead of caring for the future of field hockey in Daugai, Grant Petrosyan tried to revive this sport in his hometown Gyumri (former Leninakan, which was destroyed during an earthquake in 1988). From 2010 he supported Gyumri youth field goal team. Since 2007 he had an idea of building “Sport-City” complex in his hometown that would include 35 different sport attractions. Yet his ideas during the years 2007-2012 were not interesting to anybody. All suddenly changed in the end of 2012 when Russia became interested in possibilities to spread its influence in Armenia and Lithuania.
From FSB Novosibirsk towards Karelin.
After 2012 elections, Lithuania started preparing for the presidency of the Council of the EU. Starting from January 2013, it was going to be an important member of the trio. Armenia had its presidential elections coming in February 2013, and it had to choose between the Eurasian Customs Union andthe EU Association Agreement. It is obvious, that due to an old tradition, Russian Federal Security Service had its influence in these foreign politics. One of the strongest directorates of Russian FSB always was in Novosibirsk where FSB had its own school and many supervised academic centers. Almost 40 thousand Armenians lived in Novosibirsk. Part of FSB activities were associated with these Armenians to keep Armenia under Russia’s influence. Many leaders made their careers in this FSB directorate as it was an important knot between Europe and Asia – there were always some work to do. Chekists from Novosibirsk were usuallygiven a job in Moscow: FSB Colonel General Yevgeniy Sysoyev, Head of FSB Novosibirsk Regional Directorate 2009-2011, left to Moscow and was later appointed Deputy Director of Russia’s FSB and Head of the National Antiterrorism Committee. General Lieutenant Viktor Ivanovich Batukin, the next Head of FSB Novosibirsk Regional Directorate, was also summoned to Moscow and Sergei Boiko took his place in April 15, 2013.
We can only guess, that FSB Novosibirsk Regional Directorate knew about business activities of Petrosyan twins in Moscow and Novosibirsk and that one of them was trying to implement his projects in his Armenian hometown where Russian military base was located. Grant Petrosyan’s Gyumri “Sport-City” project was remembered and the Russian government promised its financial support. Maybe in return he had to do a favor – to acquire essentially useless real estate in Lithuania? Or maybe one of the brothers had to establish Nansen club where “lifeguards” would be trained (and which later would agitate for giving refugees and non-citizens so called “Nansen passports”) and had to join Lithuanian business club in Moscow? Maybe another brother had to contribute with a positive influence among Armenian diaspora in Novosibirsk and Gyumri? Maybe all these questions are retorical? Maybe all of this is just a conspiracy theory?
Was it a coincidence, that just after the successful transaction in Lithuania, on February 12, 2013, there was a meeting between Grant Petrosyan (brother of Grach Petrosyan), businessman from Novosibirsk Artur Movsesyan and members of “Karelin-Fund” belonging to Aleksandr Karelin (politician, athlete, member of State Duma’s International Affairs Committee).
One of the members ofthis initiative group was Ruben Tatulian, businessman from Sochi, who build Karelin’s sports center for training Russian national teams. According to Grant Petrosyan, the construction was needed not only to improve social situation but also for family members of Russian soldiers who wanted to be involved in sports.
It was known from the beginning, that Aleksandr Karelin, representative of the Novosibirsk Oblast in Russian State Duma, plans investing in sports complex “Sport-City” in Gyumri, Armenia (“Sport-City” was planned as a town with 1500 workplaces). Grant Petrosyan treated A. Karelin as a close friend (in 2008 he attended anniversary of “Karelin-Fund”, later, however, he claimed, that his meeting with Aleksandr Karelin to discuss “Sport-City” matters was arranged by Mnac Iskandaryan, Olympic champion of 1992, working as couch in Novosibirsk).
As the 102nd Military Base in Gyumri was the main Russian base in Armenia, Grant Petrosyan claimed: “we expect Russia to pay for skating rink and swimming pool, because Russians still live in Gyumri”. But why he missed the fact, while searching for investors in Novosibirsk, that his brother invested 25 million rubles (at contemporary rate) in “sports complex” in Lithuania? One piece of information from Grant Petrosyan’s lips tells us that he perfectly knew about those plans; and negotiations on “Sport-City” construction took place not only in Novosibirsk, Moscow and Yerevan, but also in Lithuania. It is not clear with whom and how, however, it came to agreement that “Karelin-Fund” will build closed swimming pool and ice skating rink. It was officially announced, that A. Karelin was influenced by fact that thousands of soldiers are stationed in the Russian 102nd Military Base in Gyumri and together with their family members it makes over 10 percent of city residents.
On March 6, 2013, a project was introduced and the office of “Gyumri-City” fund was opened to coordinate the project further. Grant Petrosyan and Russia’s Consul General Vasiliy Korchmar also attended the presentation. No one asked a question, why a construction project of year 2007 was abandoned for 5-6 years? According to Russia’s Consul, he met with Grant Petrosyan many times before and discussed questions related to obligations from Russia’s side. The total estimated budget was 25 million dollars. President of the fund Ara Abramyan announced, that Russian businessmen and prominent sports funds came to an agreement. Sport-City Facebook page appeared on the same day.
Shadows of Russian Parliament Member.
“Karelin-Fund” was a perfect solution for opaque financial support, because it constantly was under surveillance of Russian law enforcement and FSB (favor in exchange of favor). Founders of the fund had a financial group. „Accept” bank was also partially controlled by one of the cofounders. A story below confirms this claim. In 2012, Vladimir Gorohov (former Karelin’s assistant, who later became deputy of Regional Parliament) addressed to Russian Ministry of Finance and later, in December 2013, to General Prosecutor of Russia with a request to investigate the corporate raid on “Mashkomplekt” (logistics complex of 1 billion rubles value) initiated by members and cofoundersof „Karelin-Fund”. However, since February-July 2013, tax inspectors refused investigating this incident. Meanwhile, corporate raiding in Russia is “one of the most profitable and corrupt criminal activities. It cannot exist without corruption and without support of the government”.
On January 31, 2016, another article was published, where aforementioned businessman from Novosibirsk revealed Aleksandr Karelin’s business structure. As a deputy A. Karelin could not directly manage his business so he did it through mediators: Yuri Sereda and Yuri Tokarev who at the same time where cofounders of “Karelin-Fund”.
Even though activities of A. Karelin and cofounders of his fund were under surveillance, he did not lose trust of Vladimir Putin. Since 2001 A. Karelin was a member of Upper House of Federation Council (as a representative of United Russia political party). In August 14, 2013, he received fromthe presidentan honorary award for promoting sports, even though at that time he belonged to State Duma’s International Affairs Committee. Another interesting fact from his biography is that in 1999 Aleksandr Karelin was Sports Adviser for Prime Minister Sergei Stepashin (1994-1995 Head of FSB) and it is assumed, that he helped Boris Ivaniuzhenkov to become Minister of Sports, who was formerly known as a member of organized crime group “Rotan”.
A. Karelin retained V. Putin’s trust, even then Viktor Golubev, godfather of Karelin’s children,board member of his fund, president of “Crystal” sports holding and the man who built sport related objects in Berdsk and Iskitim was arrested, because hehad a small illegal oil refinery that earned him 270 million rubles. FSB also accused V. Golubev of money laundering (over 100 million rubles) through “Accept” bank which belonged to another cofounder of “Karelin-Fund”. A. Karelin was still in favor of the president. On December 28, 2015, he visited military airport near Latakia and together with Colonel General and Commander-in-Chief Viktor Bondarev greeted Russian soldiers in Syria.
Sport-City near Gyumri Military Base.
Finally, Gyumri city provided 12.5 ha of land for free. Since that day Grant Petrosyan became an active supporter of Russian and Armenian relationship and he often emphasized the close collaboration between Russian and Gyumri as there was the 102th military base located in the city. Moreover, the FSB Directorate in Russian military base in Gyumri monitors military personnel and their environment. And very little happens in that environment without their knowledge.
On December 2, 2013, President of Russia Vladimir Putin visited Gyumri military base. He was satisfied, that Armenia finally terminated all negotiations with the European Union on increasing gas import. Meanwhile in Lithuania the last “crusades” were initiated against liquid gas terminal construction and energy independence… Who do you think were initiators of these crusades?
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) turėtų imtis parlamentaro Artūro Skardžiaus veiklos tyrimo ir nustatyti, ar jis nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų, proteguodamas vėjo verslininkų interesus, mano Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Arvydas Anušauskas.
Vėjo jėgainės
Parlamentaro teigimu, tai taip pat atveria galimybę Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) tyrimui dėl galimos prekybos poveikiu, kurios rezultatas – Seime priimti vėjo energetikos verslui palankūs sprendimai ir iš to paties verslo gautos pajamos.
Taip A. Anušauskas nutarė reaguoti į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją, kad Seimo narys Artūras Skardžius kasmet galimai gauna dešimtis tūkstančių eurų iš energetikos verslininkų, kurių interesus gina Seime. Remdamasis 15min. atlikto tyrimo duomenimis, parlamentaras sako, kad A. Skardžius vėjo verslininkams nuomoja jam Šilutės rajone priklausantį žemės sklypą, kuriame stovi vėjo jėgainių parkas, ir gauna gerokai didesnę nuomos kainą nei šalia esančių sklypų savininkai. A. Anušauskas atkreipia dėmesį, kad A. Skardžius aktyviai dalyvauja rengiant, svarstant ir priimant teisės aktus, susijusius su elektros energija ir atsinaujinančiais ištekliais.
Seimo narys Artūras Skardžius
„Šiuo metu būtent dėl priešiškos A. Skardžiaus pozicijos yra vilkinamas dabartinės tvarkos dėl jėgainių statybos, kurią Specialiųjų tyrimų tarnyba įvertino kaip ydingą ir sudarančią prielaidas korupcijai, pataisų priėmimas“, – sako parlamentaras.
Seimo TS-LKD frakcijos nario A. Anušausko nuomone, tokie atvejai atskleidžia „vis dar neįveikiamas potencialios korupcijos džiungles, žemina Seimo autoritetą bei kelia dar didesnį visuomenės nepasitikėjimą valdžia“.
Tuo tarpu Seimo narė Aušra Maldeikienė kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, prašydama išnagrinėti žiniasklaidoje pateiktą informaciją dėl galimai supainiotų Seimo nario Artūro Skardžiaus privačių ir viešųjų interesų.
Dzūkijos ežerai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Slaptai.lt portalas savo skaitytojams siūlo susipažinti su nepaprastai įdomiu parlamentaro Arvydo Anušausko (dirbančio Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete) straipsniu „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.
Minėta analitinė publikacija buvo paskelbta 2016-ųjų metų antrojoje pusėje asmeniniame Seimo nario internetiniame puslapyje www.arvydasanusauskas.lt).
Tačiau ji nepraradusi aktualumo ir šiandien. Joje keliami gyvybiškai svarbūs klausimai – kaip Rusija siekia įsitvirtinti mūsų šalyje galbūt prisidengdama sportu, ekonominėmis investicijomis ar išeiviais iš Armėnijos.
Įdomu, kad šis analitinis straipsnis Lietuvoje iki šiol nei rimčiau aptartas, nei analizuotas.
XXX
Arvydas Anušauskas
Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių
Nauja „tradicija“ Dauguose. Kaip žinoma, 15 hektarų žemės plotas su statiniais prie Didžiulio ežero Dauguose iki 2013 metų sausio priklausė privačiam vietos verslui.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau 2013 m. sausį šio verslo akcijos parduotos Alytuje registruotai bendrovei „Daugų sala“. Registrų centro duomenimis, įmonė įsteigta tik 2012 m. vasarą. Spaudoje po kurio laiko pasirodė žinių, kad formaliai įmonę pirko Lietuvoje registruotas verslas, o tikrieji jo savininkai – maskviečiai, besiverčiantys statybomis, „prekyba auksu“ ir daugybe kitų verslų. Jie Dauguose sumojo investuoti į labai specifinį sektorių – žolės riedulį. Žurnalistams buvo pasakojama, kad planuojama pastatyti keletą viešbučių, keletą žolės riedulio stadionų. Tačiau apžvelgus kai kuriuos viešai prieinamus dokumentus, kyla natūralūs klausimai. Kodėl 2013 metų pirmosiomis dienomis grupės maskviečių įmonė nusipirko tokį vietinį biznį ir ar pirkėjai turėjo tam lėšų savo įmonėse?
Antras klausimas, jeigu perkantieji neturėjo pinigų – kas ir kodėl jų parūpino?
Paskutinis klausimas kiek sudėtingesnis: kas sieja pirkėjus ir Rusijos užsienio reikalų komiteto nario fondą?
Įdomu tai, kad nuosavybę įsigijusi Maskvoje registruotai ribotos atsakomybės bendrovė „Tradicija-L“, buvo įregistruota tik 2012 m. spalio 22 ir jau lapkričio 27 d. ji pirko 90 proc. įmonės „Daugų sala“ akcijų iš vieno alytiškio. O po pusantro mėnesio – 2013 m. sausio 11 d. šį įmonė perka – Dauguose minėtą nekilnojamąjį turtą valdžiusią įmonę, kuri galimai buvo susijusi su vieno aktyvaus socialdemokrato šeima.
Bet ne apie tai kalba, nors visa pirkimo operacija atlikta žaibiškai – nuo įmonės įsisteigimo Maskvoje praėjo vos 80 dienų.
Didžiausias pirkėjų arba „Tradicija-L“ akcininkas – verslininkas Ara Ginosjanas, valdantis trečdalį bendrovės akcijų. Kiti verslo partneriai valdė smulkesnius akcijų paketus – po 6,67 proc. Neapsigaukime – įmonės įstatinis kapitalas tik 30 tūkst. rublių, tad didžiausias akcininkas valdė tuo metu 1000 litų vertės akcijas. Kitaip ir negalėjo būti – įmonė buvo radusi patalpas tik tolimame Maskvos priemiestyje, tarp logistikos centrų įsikūrusiame, komercines patalpas („ofisus“ arba tiesiog kabinetus) nedideliam verslui nuomuojančiame name.
Bet įdomu, kad „Tradicija-L“ negalėjo pasigirti Maskvoje itin žinoma veikla, o pagal prekybos-nuomos rodiklius tarp tokio profilio įmonių buvo apie 2750-oji. Iš kur įmonės balanse galėjo atsirasti pirkiniams apie 2 mln. litų (dienraštis „Verslo žinios“ yra skelbęs, kad armėnai „Tradicija-L“ akcininkai už savo investiciją paklojo apie 600 tūkst. eurų arba maždaug 2,07 mln. Lt)? Gal įdomu ir tai, kad kelių šimtų litų vertės akcijas turintis vienas „Tradicija-L“ akcininkų Hrač Petrosian, iš karto imasi tvarkyti šio pirkinio reikalus? Nors įmonės akcininkai rodo galintys užsiimti daugybe veiklų, tačiau be butų nuomos atvykusiems iš Armėnijos darbininkams (ir turimų kepyklos akcijų), niekas negalėjo pasigirti dideliais uždarbiais. H. Petrosiano vadovaujama įmonė „Urartu“, su 10 tūkst rublių (tuo metu 1000 litų vertės) įstatiniu kapitalu tariamai galėjo užsiimti ir „didmenine prekyba auksu ir kitais tauriaisiais metalais“, „didmenine prekyba brangakmeniais“, tačiau jos tikra deklaruota veikla panašu buvo tik statybos. Tiesa, ir jų nepavyko aptikti, nes ir pati įmonė 2013 m. vasarą buvo likviduota.
Kitaip ir negalėjo būti – Maskvos srities Dmitrovo mieste įmonė patalpas taip pat buvo radusi priemiestyje, tarp vienaukščių namukų buvusiame nedideles komercines patalpas (kabinetus) nuomavusiame name. Jame dar tuo pačiu metu veikė dar daugybė kitų įmonių.
Daugų miestelis
Tačiau būtent Hrač Petrosian tampa pagrindiniu „žaidėju“ Dauguose. Įkuria Daugų žolės riedulio „Nanseno klubą“ ir tampa jo prezidentu. Klubas iš karto įstoja Maskvoje į lietuvių verslo klubą (šalia „Vičiūnų“, „Rūtos“ ir kitų tikrai stambių gamintojų), nors realiai jokio verslo nepavyko aptikti. 2013 m. įsteigtas jo vadovaujamas „Nanseno klubas“ buvo įvardijamas kaip „unikalus sportinis centras“ kuriant tarptautinius „gelbėjimo būrius“.
Iš pradžių, 2013 m. spalio mėn. buvo įvardinta, kad nagrinėjama idėja steigti tarptautinę gelbėtojų mokyklą, kuri rengtų ir narus, ir sausumos gelbėtojus. Planuota pastatyti jiems ar žolės riedulininkams poilsio bazėje tris namukus po 20 vietų. Apie klubo tikslus pats H.Petrosian 2015 rugpjūčio 1 d. sakė, jog klubas ruoš „lyderius“, rinks NVS šalių jaunimą. H.Petrosyan žodžiais: „klube neįprasti žaidimai skirti vienam tikslui – parengti įvairiapusį jauną žmogų, kuris „nebijo prisiimti atsakomybės ir gali tapti tikru gelbėtoju“. Klubo prioritetai – supažindinti talentingus jaunuolius iš skirtingų šalių, kad ateityje jie galėtų sudaryti „tarptautinį gelbėjimo būrį“. H.Petrosian 2015 m. paskelbė, kad organizuos dar vieną mokamąją bazę darbui ekstremaliose situacijose. Dalis mokymų susijusi su medicina: jaunuoliai du-tris kartus per mėnesį važinės į medicinos institutą, morgą, mokysis užsiūti žaizdas, apdoroti sulaužytas ar nutrauktas kūno dalis (tuo metu surinkta mėgėjų komanda žaidžia žolės riedulį, Lietuvos čempionato B divizione užėmė trečią vietą).
Ir vėl įdomu tai, kad ne H.Petrosian, o jo brolis dvynys Grant Petrosian yra tikrasis žolės riedulio specialistas, Armėnijos nusipelnęs žolės riedulio treneris, buvęs Armėnijos moterų žolės riedulio komandos ir rinktinės treneris, apie 1994 m. įsikūręs Novosibirske. Novosibirske jis turėjo nedidelį verslą ir iš tikrųjų rūpinosi ne žolės riedulio perspektyva Dauguose, o jo atgaivinimu savo gimtajame mieste Giumri (anksčiau –Leninakano miestas, kuris buvo sugriautas 1988 m. žemės drebėjimo). Būtent Giumri mieste nuo 2010 m. jis rėmė žolės riedulio jaunimo komandą ir nuo 2007 metų puoselėjo idėją mieste atidaryti „Sport-Siti“ kompleksą su 35 sporto objektais. Tačiau 2007- 2012 metais jo idėja nieko nedomino. Viskas staiga pasikeitė 2012-2013 m. sandūroje, kuomet Rusijai parūpo įtakos galimybės Armėnijoje ir Lietuvoje.
Nuo Novosibirsko FSB link Karelino
2012 metų pabaigoje Lietuva po rinkimų ruošėsi pirmininkavimui ES (nuo 2013 m. vidurio) ir jau nuo sausio turėjo būti svarbi ES vadovavimo dalyvė (pirmininkaujančio šalių trejeto nare). Armėnijos 2013 m. vasario mėn. laukė prezidento rinkimai ir pasirinkimas tarp Rusijos siūlomos Muitų sąjungos bei ES siūlomos asociacijos sutarties. Akivaizdu, kad pagal seną tradiciją Rusijos saugumo tarnybos turėjo talkinti įgyvendinant šiuos užsienio politikos tikslus. Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame buvo itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė.
Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje. Darbas šioje FSB valdyboje padėjo daugelio vadovų karjerai, nes tai buvo mazgas tarp Europos ir Azijos, tad aktyvios veiklos netrūko. Ir čekistai iš Novosibirsko kaip taisyklė buvo kviečiami į darbą Maskvoje: FSB generolas-pulkininkas Jevgenijus Sysojevas, 2009-2011 m. vadovavęs FSB valdybai, buvo paimtas į vidaus tyrimų valdybą Maskvoje, o 2013 m. paskirtas FSB direktoriaus pavaduotoju ir antiteroristinio komiteto vadovu, o dar vėliau – Šanchajaus organizacijos regioninio antiteroristinio centro direktoriumi; po jo Novosibirsko FSB valdybai vadovavęs generolas-leitenantas Viktor Ivanovič Bakutkin irgi buvo pakviestas į Maskvą, kai tik nuo 2013 m. balandžio 15 d. jį pakeitė Sergej Bojko.
Galima spėti, kad Novosibirsko FSB valdybai nebuvo paslaptis, kad dvyniai Petrosianai Maskvoje ir Novosibirske turi savo verslus ir vienas jų senokai siekia realizuoti projektus Armėnijoje, savo mieste, kur yra Rusijos karinė bazė. Tačiau ar norint nukreipti juos norima linkme ir buvo prisimintas G.Petrosiano nuo 2007 m. puoselėjamas Giumri „Sport-Siti“ statybos projektas bei pažadėta atverti finansavimo galimybes ir Rusijos valdžios palaikymą? Ar mainais buvo paprašyta paslaugos – įsigyti iš esmės nereikalingo nekilnojamo turto ir Lietuvoje? Ar vienas brolių turėjo įsteigti Nanseno klubą su „gelbėtojų“ rengimu (kuris ateityje agituotų už dalinimą pabėgėliams ar ne piliečiams taip vadinamųjų „Naseno pasų“) ir įsilietų į lietuvių verslo klubą Maskvoje? Ar kitas brolis turėjo prisidėti prie naudingos įtakos darymo armėnų diasporoje Novosibirske ir Rusijos karinės bazės aplinkoje Giumri mieste? Gal tai tik neatsakyti retoriniai klausimai iš sąmokslo teorijų srities, ar jų neturėtume kelti?
Matyt sutapimas, kad vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, 2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu.
Iniciatyvinėje grupėje dar buvo Sočio verslininkas Ruben Tatulian, kuris pastatė A.Karelino vardo sporto centrą ir jame treniravosi Rusijos rinktinės. Grantas Petrosianas tuo metu kalbėjo, kad statybos reikalingos ne tik socialinei situacijai gerinti, tačiau ir Rusijos kariškių šeimos nariams, kurie nori užsiiminėti sportu.
Svarbu akcentas, jog iš karto buvo pranešta, kad Rusijos Valstybės Dūmos deputatas nuo Novosibirsko Aleksandras Karelinas ruošiasi investuoti Armėnijos Giumri mieste į sporto kompleksą „Sortsiti“ (Sport-Siti“ buvo pristatomas, kaip miestas su 1500 žm. darbo vietomis.). Grant Petrosian prisistatinėjo A.Karelino artimu draugu (galima aptikti, kad jau 2008 metais jis dalyvavo „Karelin-Fondo“ jubiliejaus minėjime, tačiau paskui teigė, kad dėl „Sport-Siti“ susitikimą su Aleksandru Karelinu organizavo treneriu Novosibirske dirbantis 1992 m. olimpinis čempionas Mnac Iskandarian).
Kadangi Giumri buvo pagrindinė Rusijos 102-oji karinė bazė Armėnijoje, tad G.Petrosianas sakė, kad „tikimės, jog rusai čiuožyklą ir baseiną pastatys savo pinigais, nes Giumri dar gyvena rusai…“. Bet kodėl jam nekilo klausimas, jog jam ieškant finansuotojų Novosibirske, jo brolis apie 25 mln. rublių (tuometiniu santykiu) investuoja į „sporto kompleksą“ Lietuvoje? Tačiau viena informacija iš Granto Petrosiano lūpų liudija, kad jis apie tai puikiai žinojo ir derėdamasis dėl „Sport-Siti“ jis rengė susitikimus Novosibirske, Maskvoje, Jerevane ir Lietuvoje. Su kuo ir kaip nėra aišku, tačiau buvo susitarta: „Karelin-Fond“ statys plaukimo dengtą baseiną ir ledo čiuožyklą. Oficialiai paskelbta, kad A. Karelino apsisprendimui įtakos turėjo tai, kad Giumri Rusijos 102-ojoje karinėje bazėje tarnauja tūkstančiai rusų kariškių, o su šeimų nariais virš 10 proc. miesto gyventojų.
2013 m. kovo 6 d. Giumri buvo pristatytas projektas ir atidarytas fondo „Giumri-Siti“ ofisas, iš kurio turėjo toliau koordinuoti projektą. Pristatyme dalyvavo ir G.Petrosianas, ir Rusijos generalinis konsulas V.Korčmar. Niekam nekilo klausimų, kodėl 2007 metais parengtas statybos projektas penkis-šešis metus gulėjo stalčiuje? Tik Rusijos konsulas (beje, generaliniu konsulu Giumri dirbęs nuo 2010 metų) pasakė, kad ne kartą susitiko su G.Petrosianu ir aptarė tuos klausimus, kurie susiję su Rusijos pusės įsipareigojimais. Bendras projekto biudžetas numatytas apie 250 mln. dolerių. Fondo direktorė A.Abramian paskelbė, kad pasiekti susitarimai su Rusijos verslininkais ir žinomais sporto fondais. Facebook socialiniame tinkle tą pačią dieną pasirodė ir Sport-Siti puslapis ….
Rusijos parlamentaro šešėliai
„Karelin-Fondas“ labai tiko neaiškiam finansavimui, nes dažnai buvo Rusijos teisėsaugos ir FSB tyrimų akiratyje (vadinasi, buvo galima pasinaudoti paslaugomis mainais į kažką), turėjo fondo steigėjams priklausiusių įmonių grupę bei vieno iš steigėjų dalinai kontroliuojamą banką „Akcept“. Tai patvirtina ir viena istorija. Vladimir Gorochov (buvęs Karelino padėjėjas, 2005 m. tapęs regioninio parlamento deputatu) 2012 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi į Rusijos finansinę mokesčių valdybą ir 2013 m. gruodžio mėn. – į Rusijos generalinį prokurorą dėl reiderinio „Maškomplekt“ užgrobimo (valdė logistinį kompleksą už 1 milijardą rublių), kurį vykdė „Karelin-Fondo“ steigėjai ir nariai. Tačiau mokesčių tikrintojai nuo 2013 m. vasario-liepos mėn. iš esmės atsisakė tikrinti reiderinio užgrobimo atvejį klastojant mokestinius dokumentus. Tuo tarpu reideriavimas Rusijoje įvardijamas kaip „ne tik vienas pelningiausių kriminalinių verslų, bet ir vienas korumpuočiausių. Jis negali egzistuoti be korupcijos, be valdžios ir jėgos struktūrų palaikymo.
2016 m. sausio 31 d. buvo paskelbtas dar vienas straipsnis, kuriuo minėtas Novosibirsko verslininkas atskleidė Aleksandro Karelino biznio struktūrą. Kadangi A.Karelinas negalėjo kaip deputatas tiesiogiai užsiimti verslu, tai jis darė per tarpininkus: Jurijų Sereda ir Jurijų Tokarevą, kurie yra ir „Karelin-Fond“ steigėjai.
A.Karelinas dėl jo fondo steigėjų ir jo paties veiklos tyrimų nė kiek neprarado V.Putino pasitikėjimo. Nuo 2001 m. „Vieningoji Rusija“ («Единая Россия») partijos aukščiausios tarybos narys. 2013 m. apdovanotas Rusijos prezidento garbės raštu 2013-08-14 už sporto vystymą, nors pats oficialiai priklausė Dūmos užsienio reikalų komitetui. Įdomi jo biografijos detalė, kad 1999 m. Aleksandras Karelinas buvo ministro pirmininko Sergejaus Stepašino (1994-1995 m. FSB direktorius) patarėju sporto reikalams ir manoma, jog jo dėka Sporto ir turizmo ministru buvo paskirtas Boris Ivaniuženkov, kuris anksčiau buvo žinomas kaip Podolsko organizuotos nusikalstamos grupės narys „Rotan“.
Kad A.Karelinas išlaikė V.Putino pasitikėjimą, liudijo ir tai, kad po to, kai 2014 m. balandžio mėn. Karelino vaikų krikštatėvis ir jo fondo stebėtojų tarybos narys, sporto holdingo „Kristal“ prezidentas, sporto objektus Berdske ir Iskitime statęs Viktor Golubev, įkūręs nelegalią naftos perdirbimo gamyklėlę ir gavęs 270 mln. rub. pajamų, buvo apkaltintas, o vėliau suimtas (pagal FSB medžiagą jis grynino apie 100 mln. rublių per kito „Karelin-Fondo“ steigėjo „Akcept“ banką), A.Karelinas toliau naudojosi prezidento prielankumu. Jis ir 2015 m. gruodžio 28 d. pasveikino Rusijos kariškius Sirijoje atskridęs į karinę aviacijos bazę šalia Latakijos, kartu su Karo aviacijos ir kosmoso pajėgų vyriausiu vadu generolu pulkininku Viktoru Bondarevu.
Sport-siti prie Giumri karinės bazės
Galiausiai buvo pasiekta, kad Giumri mieste iš esmės nemokamai išskirtas 12,5 ha plotas. Nuo tada G.Petrosian tapo aktyviu Rusijos ir Armėnijos kontaktų puoselėtoju, vis pabrėždamas, kad tarp Rusijos ir Giumri yra glaudus bendradarbiavimas, nes mieste įsikūrusi 102-oji karinė bazė. O juk Rusijos karinėje bazėje Giumri veikia ir FSB skyrius, kuris kontroliuoja kariškius ir jų aplinką… Ir toje aplinkoje be jų palaikymo bei žinios mažai kas vyksta.
2013 m. gruodžio 2 d. Rusijos prezidentas V.Putinas lankydamasis Giumri karinėje bazėje pasidžiaugė galutine Armėnijos sėkme nutraukiant derybas su Europos Sąjunga bei didėjančiu dujų importu… Tuo tarpu Lietuvoje kilo paskutiniai žygiai prieš suskystintų dujų terminalo statybą ir energetinę nepriklausomybę… Sau atsakykite į klausimą kas buvo tų „žygių“ smaigalyje?
Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta neseniai išleista Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Pristatyme dalyvavo knygos autorius Arkadijus Vinokuras, Lietuvos Respublikos Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Renginyje dalyvavo ir VU filosofijos fakulteto psichologijos profesorius, dr. Albinas Bagdonas. Renginiui vadovavo muziejaus direktorius Žilvinas Beliauskas.
Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras.
Slaptai.lt skelbia keletą video ištraukų iš šio renginio.
Arkadijus Vinokuras:
„Knyga „Mes nežudėme“ ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius bendra-piliečių žydų naikinime. Teigiu, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tiesti tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų. Knygoje taip pat yra 426 žudikų ar kitaip dalyvavusių genocido nusikaltimuose sąrašai. Tame sąraše yra ir 60 reabilituotų asmenų arba dereabilituotų banditų, apsimetusių pokario partizanais.“
VU filosofijos fakulteto psichologijos profesorius, dr. Albinas Bagdonas:
„Nusikaltėlių ir jų artimųjų santykį analizuočiau iš evoliucinės psichologijos pozicijų. Kaltės ir gėdos jausmai yra universalūs – jie visoms kultūroms įgimti. Tai grupinės atrankos išdava. Klausimą čia komplikuoja tik tai, kad mes ir žydai buvome lyg ir skirtingos grupės. Tačiau šalia grupinių (nacionalinių) vertybių yra ir bendražmogiškosios: konflikto atveju vyrauja pirmosios (jos silpnina kaltės ir gėdos jausmus), dingus konfliktui – tie jausmai sustiprėja (ne tik tų, kurie tai darė, bet ir tų, kurie susiję su dariusiais).
Tačiau žmonės susieti ne tik genetiniais, bet ir sociokultūriniais ryšiais – jie kartais stipresni net už genetinius. Todėl kaltės ir gėdos jausmai gali paliesti visą bendruomenę ar tautą. Aš, pavyzdžiui, ne kaip jaučiuosi, kai žinau kad mano tėvų bendraamžiai kartu su vokiečiais išžudė apie 2000 Šilalės rajono žydų. Ačiū Dievui, kad tame reikale nedalyvavo nei tėvai, nei kiti artimi giminės. Kaltės ir gėdos jausmai sukuria vidines konfliktines situacijas, kurios, anot psichoanalitikų, veda psichikos sutrikimų link. Juk esant kaltės jausmui atsiranda ir savotiškas dvilypumas: siekis pateisinti savo ar artimo žmogaus elgesį ir savęs ar to artimo kaltinimas.
Kaltė, kaip psichinis reiškinys, yra dvikryptis: 1) kaltės išgyvenimas dėl savo ar artimojo poelgio; 2) suvokimas, kad tave kaltina ar kaltins kiti. Be to, ir kaltė, kaltės atribucija yra skirtingų lygmenų: netarpiškas jos išgyvenimas kartu su gėdos jausmu ir racionalus, atsietas nuo netarpiškų išgyvenimų. Man regis mes dabar ir esame tame racionaliame – lėtojo mąstymo lygmenyje.“
Kodėl karo lakūnai ir policininkai nepaduoda į teismą istorijos klastotojų?
Lietuviška „holokausto industrijos“ biblioteka papildyta dar vienu kūriniu – pantomimos aktorius Arkadijus Vinokuras Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis išleido knygą „Mes nežudėme“.
Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.
Nuo kitų šio žanro veikalų pastarasis skiriasi tuo, kad autorius kalbino 35-is „žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių lietuvių nusikaltėlių vaikus, vaikaičius, gimines“, duomenis apie juos surinkęs iš suklastotų sovietinių baudžiamųjų bylų. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kurio pareiga – atkurti tiesą apie Lietuvos okupacijas 1939–1990 metais.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinti visuomeninių organizacijų nariai ir nepriklausomi holokausto tyrėjai tvirtino, kad tokio pobūdžio leidinys yra neteisėtas, nes Lietuvoje draudžiama viešai skleisti asmens duomenis, o Konstitucijos 22 straipsnis neleidžia savavališkai, neteisėtai kištis į privatų ir šeimyninį žmogaus gyvenimą, kėsintis į jo garbę ir orumą.
Naujos knygos nepirks
Vokiečių kalbos specialistė, gidė, publicistė Irena Tumavičiūtė „Ūkininko patarėjui“ tvirtino neketinanti išmesti vėjais 15 Eur ir pirkti anksčiau vaikiškus komiksus arba sekso vadovėlius leidusio A. Vinokuro „istorinės – dokumentinės“ knygos. „Užtenka man jau ir Rūtos Vanagaitės opuso „Mūsiškiai“. Nieko naujo nesužinosiu. Tai vienpusis, atrankinis, šališkas požiūris į Lietuvos istoriją“, – tvirtino I. Tumavičiūtė.
Ji pirmoji dar 2006 m. demaskavo Rusijos specialiųjų tarnybų ir Izraelio Simono Wiesenthalio centro klastotę, kad 1941 m. birželį Kauno „Lietūkio“ bendrovės garaže demonstratyviai priešais vokiečių karo fotografą suimtus žydus laužtuvu daužęs, virve susijuosęs, nuklypusiais batais apsiavęs vyras keistai priglostytais prie viršugalvio, į peruką panašiais plaukais – neva legendinis lietuvių pokario partizanų vadas Juozas Lukša–Daumantas. I. Tumavičiūtė įrodė, kad tai buvo vokiečių „mirties eskadrono“ (Einsatzkommando) vadas, SS oberšturmfiureris (vyresnysis leitenantas) Joachimas Hamannas.
Sovietinio stiliaus plagiatoriai
Vos pasirodžius R. Vanagaitės knygai „Mūsiškiai“, germanistė I. Tumavičiūtė, perskaičiusi daugybę vokiečių autorių straipsnių ir knygų holokausto tema, iškart atpažino, kad pagrindinė „Mūsiškių“ nugarėlės nuotrauka, vaizduojanti esą lietuvių šaudomus žydus, iš tiesų fotografuota buvusioje Jugoslavijoje ir įamžinusi, kaip vienas vokiečių kareivis, atsisakęs šaudyti serbų partizanus, sumokėjo už nepaklusnumą gyvybe.
Dabartiniai holokausto žanrą pamėgę autoriai nekeisdami stiliaus ištisas pastraipas nusirašo iš sovietinių „faktų rinkinių“ „Masinės žudynės Lietuvoje“, „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje “, „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“.
Publicistė I. Tumavičiūtė laukė, kad šiemet sausio 29-ąją Lietuvos valdžia paminės 73-iąsias Kaniūkų žudynių metines (Rytų Lietuvos kaimą sudegino žydų ir rusų raudonieji diversantai). Tačiau Užsienio reikalų ministerija su savo vadovu Linu Linkevičiumi priešakyje lenteles „We remember – Mes prisimename“ ant krūtinių pasikabino sausio 27-ąją, tarptautinę holokausto atminimo dieną, nors Aušvico mirties stovykla, į kurią 1945 metų sausio pabaigoje pagaliau įžygiavo Raudonoji armija, yra Lenkijoje, o žydus ten žudė vokiečiai, ne lietuviai.
Ką sapnuoja Justo Paleckio artimieji?
„Kodėl „istorinės tiesos ieškotojai“ kalbina tik „lietuvių buržuazinių nacionalistų“ , o ne sovietinių stribų palikuonis? Galėtų pašnekinti sovietų NKVD atsakingų veikėjų Danieliaus Todeso, Juditos Komodaitės gimines, ar tie gėdijasi, kad 1940 m. jų dėdės ir tetos sudarė lietuviškų partijų, politinių veikėjų fizinio sunaikinimo planus?
Kodėl R. Vanagaitė ir kompanija nenori parašyti knygos, ką naktimis sapnuoja buvusio LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio vaikaičiai? Juk jų senelis kartu su LSSR AT prezidiumo sekretoriumi Stasiu Naujaliu 1957 m. sausio 21 dieną pasirašė įsaką, draudžiantį buvusiems Lietuvos Vyriausybės nariams, politinių partijų vadovams, partizanams, visiems, nukentėjusiems už pasipriešinimą sovietų valdžiai, grįžti į Lietuvą, apsigyventi gimtuosiuose namuose. Už nepaklusnumą grėsė vėl 5 metai prie Laptevų jūros. Aš taip pat esu 1947 metų sovietinių tremties ešelonų vaikas. Irgi buvau priskirta „nuteistiesiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę“. Tik prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui, 1988 m. spalį, tas mūsų likimą sulaužęs įsakas buvo atšauktas“, – jaudindamasi pasakojo publicistė I. Tumavičiūtė.
Subankrutavusi politika
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) valdybos garbės pirmininko Jono Buroko nuomone, augant „lietuvių žydšaudžių“ siaubo literatūros kalnams, Lietuvoje daugėja rusų ir žydų, visiškai nieko negirdėjusių ir nenutuokiančių apie sovietinį lietuvių genocidą.
„Kiekvienas ukmergiškis jums pasakys, kad miesto pakraštyje, Pašilėje, hitlerininkai žudė žydus. Važiuodamas pro ten, visada nulenkiu galvą. Pernai lapkričio 29 d. Vilniaus Rotušėje buvo surengta diskusija, ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos (labiau panašios į skersgatvį) pavadinimą. Tarp diskusijos klausytojų buvo ir jaunas žydas operos solistas Rafailas Karpis. Kadangi renginys vyko kaip tik tą dieną, kai prieš 59 metus sovietai Vilniuje nužudė Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską–Vanagą, paklausiau solisto, ar jis žino, kad rusų kagėbistai, kuriems vadovavo žydas Nachmanas Dušanskis, tardomam Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui tiesiogine to žodžio prasme gyvam nulupo odą? Dainininkas išplėtė akis: „Ar tai tiesa? Negali būti!“ Štai kur nuvedė dabartinė valdiška iškraipyta istorinės atminties politika…“ – apmaudžiai kalbėjo LLKS vadovybės narys, veterinarijos gydytojas, aktyvus visuomenininkas J. Burokas.
„Žydšaudžių“ sąvokos autoriai
LLKS garbės pirmininkui pikta, kad tolerancijos organizacijos ir žydų bendruomenė holokausto aukų monumentus nori statyti ant Lietuvos partizanų paminklų griuvėsių. „Nuverskite kolaboranto Petro Cvirkos statulą Vilniuje. Tikrai pritartume, kad toje vietoje būtų pastatyta skulptūrinė kompozicija per Antrąjį pasaulinį karą nužudytiems žydams atminti“, – siūlė J. Burokas.
Ilgametis Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vadovas J. Burokas tvirtina, kad pirmasis terminą „lietuviai žydšaudžiai“ pavartojo sovietų šnipas žydas Aleksandras Slavinas, po karo Vokietijos britų ir amerikiečių okupacinėse zonose su bendrais pagrobęs generolą leitenantą Petrą Kubiliūną bei žurnalistą Antaną Valiukėną (abu netrukus buvo nužudyti Rusijoje). Vėliau ta sąvoka ėmė švaistytis „disidentas“ Tomas Venclova, LSSR veikėjo ir nomenklatūrinio poeto Antano Venclovos sūnus.
Kreivų veidrodžių karalystė
„Ūkininko patarėjo“ pašnekovai stebisi, kodėl karinės oro pajėgos nepaduoda į teismą R. Vanagaitės, kuri apkaltino Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės elitą – Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus, legendinio lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio bendražygius karo lakūnus – per karą naikinus žydus, o šiandieniai Lietuvos policininkai nuo A. Vinokuro patyčių (esą sovietai per mažai kankino buvusius lietuvių pagalbinės policijos narius) neužstoja savo kolegų, kurie 1943–1944 metais pasiaukojamai gynė Rytų Lietuvos ūkininkus nuo rusų, lenkų ir žydų diversantų.
Buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams nesuprantama, kodėl Algirdo Kunčino vadovaujama duomenų apsaugos inspekcija, labai triukšmavusi, kada prekybos tinklai reikalavo iš svaigalų pirkėjų parodyti asmens tapatybės dokumentus, tyli, kai Lietuvos piliečiai verčiami viešai pasmerkti savo tėvus, lietuvių patriotus, kuriems sovietų propaganda prilipdė „žydšaudžių“ etiketes.
Anot Lietuvos holokausto žanro klasikų, visi, Antrojo pasaulinio karo metais vilkėję lietuviškas uniformas, buvo „žydšaudžiai“.
Informacijos šaltinis – „Ūkininko patarėjas“.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS yra „Ūkininko Patarėjo“ korespondentas.
Slaptai.lt nuotr. Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas.
VTEK pirmininkas R. Valentukevičius nepasitaręs su komisijos nariais nusprendė, kad Seimo narė neprivalėjo deklaruoti, kad važinėja iš įmonės nuomojamu jos artimo giminaičio automobiliu.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Ingrida Šimonytė ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į Seimo Pirmininką, ragindami pareikšti nepasitikėjimą Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) pirmininku Romu Valentukevičiumi. Parlamentarų teigimu, komisijos vadovo pastaruoju metu priimti sprendimai kenkia komisijos reputacijai ir kelia pagrįstų abejonių dėl jos skaidrumo, o tai niekaip nesuderinama su šios institucijos paskirtimi ir veikla.
VTEK pirmininkas R. Valentukevičius nepasitaręs su komisijos nariais nusprendė, kad Seimo narė neprivalėjo deklaruoti, kad važinėja iš įmonės nuomojamu jos artimo giminaičio automobiliu.
„Net jeigu įstatymas neįpareigoja deklaruoti netiesioginio sandorio, tai nereiškia, jog šis atvejis nevertas išsamaus tyrimo. Seimo narė galbūt gavo tiesioginės materialinės naudos iš įmonės. Kol nepateikta tai paneigiančių įrodymų, negalime atmesti, jog tai buvo apsimestinis sandoris“, – sako I. Šimonytė.
Žinia apie galimai korupcinį sandorį sukėlė didžiulį rezonansą visuomenėje, todėl komisija negali likti nuošalyje, ji privalo padėti atsakyti į klausimus, kurių sukėlė visa ši istorija.
Parlamentarai primena ir kitą R. Valentukevičiaus sprendimą, sulaukusį prieštaringų vertinimų. Pernai rugpjūtį VTEK Vyriausybei ir Seimui pasiūlė svarstyti galimybę pacientams anonimiškai pervesti „padėkas“ už gydytojų darbą, taip esą mažinant sveikatos sektoriaus korupciją. Siūlymas legalizuoti kyšius, pasak parlamentarų, skandalingas ir sunkiai suvokiamas.
Sprendžiant interesų konflikto ir etikos klausimus, labai svarbus yra paties komisijos pirmininko autoritetas visuomenėje, ko ypač pasigendama R. Valentukevičiaus veikloje.
„Kreipiamės į Seimo Pirmininką ir raginame pradėti nepasitikėjimo VTEK vadovu procedūrą. Komisijos vadovas neturi kelti abejonių dėl savo veiklos ir priimamų sprendimų pagrįstumo bei skaidrumo“, – teigia A. Anušauskas.
Seimo nariai įsitikinę, jog komisijos vadovas neturi teisės peržengti savo įgaliojimų, asmeninę nuomonę skelbdamas kaip visos komisijos nuomonę ir taip diskredituodamas visos komisijos veiklą. Pasak parlamentarų, nors R. Valentukevičiaus nuomonė dėl Valstiečių ir žaliųjų partijai atstovaujančios Seimo narės šiai yra palanki, tačiau iš Seimo Pirmininko tikimasi nešališko elgesio, kaip ir pridera Seimo vadovui.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus pareigūnai skelbia ieškantys besislapstančio Vladimiro Sokolovo.
1966-aisiais gimęs Vladimiras Sokolovas įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą. Jam inkriminuojama nusikalstama veika, mūsų įstatymuose traktuojama kaip šnipinėjimas veikiant ne vienam asmeniui, bet organizuotoje grupėje. Taigi Vladimiras Sokolovas kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 119 str. 2 d.
Lietuvos teisėsaugos ieškomas Vladimiras Sokolovas.
Policijos pareigūnai prašo visuomenės pagalbos – asmenis, mačiusius ar galinčius suteikti informaciją apie šio vyro buvimo vietą, paskambinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus pareigūnams tel. (8 5) 271 6098, bendruoju pagalbos telefonu 112 arba parašyti el. paštu nerijus.didziunas@policija.lt.
Kaip skelbia delfi.lt, ilgametis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas mano, jog V. Sokolovo paieška galėjo būti pradėta dar šių metų liepą, kai Generalinė prokuratūra Vilniaus apygardos teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje šnipinėjimu kaltinamas aukštas Rusijos žvalgybos tarnybos pareigūnas. Kaip jau buvo rašoma mūsų žiniasklaidoje, taip pat ir Slaptai.lt, tas žvalgas su kitais asmenimis siekė užverbuoti Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kurie galėtų įtaisyti pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje. Žinoma, kad Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) Karaliaučiaus srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypač svarbiems reikalams Nikolajus Filipčenka turėjo būti teisiamas dėl šnipinėjimo, dokumentų klastojimo, suklastotų dokumentų panaudojimo ir daugkartinių neteisėtų valstybės sienos kirtimų.
Bylos duomenimis, minėtas užsienio valstybės žvalgybos pareigūnas nuo 2011 metų spalio iki 2014 metų pabaigos susitikę keliose užsienio valstybėse kurstė Lietuvos piliečius, verbavo juos šnipinėti – rinkti ir perduoti užsienio valstybės žvalgybos institucijai dominančią informaciją. Susitikimai vykdavo ne tik su kitu Rusijos piliečiu, to paties FST skyriaus viršininku I.G., bet ir su vienu Lietuvos piliečiu, kurio incialai – V.S. sutampa su V. Sokolovo.
Vilniaus aps. VPK nuotraukoje: įtariamasis Vladimiras Sokolovas.
Informacijos šaltinis – Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas.
Aną dieną gatvėje sutinku seniai matytą kurso draugą. Kur leki kaip akis išdegęs? – klausiu. Skubu namo. Devyniolika penkiolika – daugiaserijinis meninis lenkų filmas „Šlovės dienos“.
Aš irgi žiūriu šį filmą. Ne nuo pradžios, gal nuo kokios dvidešimt penktos serijos, ir tai su pertraukomis. Labai vėlai rodomas, lyg atliekant privalomą, bet nemalonią prievolę. Ne iš karto pastebėjau, kad kitą dieną kultūros kanalas tą seriją pakartoja patogiu laiku.
Tikriausiai visiems mums būtų įdomu žinoti, kas tas Aristidas Tamošaitis, kurį gegužės 19-ąją Rusijos slaptoji tarnyba FST sulaikė Maskvoje. Bet neginčijamos informacijos – labai mažai. Žinome tik tiek, kad sulaikytas Aristidu Tamošaičiu pavadintas asmuo. Visa kita – svarstymai, versijos, įtarimai. Net negalime pasakyti, ar nurodyta tikroji jo pavardė ir vardas.
Žinoma, Intefax tvirtina, jog lietuvis – pats tikriausias šnipas. Esą sučiuptas su neginčijamais įkalčiais – kai iš vieno Rusijos piliečio pasiėmė įslaptintų rusiškų dokumentų. Galėjo taip nutikti? Žvalgybos istorijoje panašių atvejų – milijonai.
25 nepriklausomos Lietuvos metai – ir jaunystės, ir prasidedančios brandos amžius. Kai 1990 metų kovo 11 dieną, pasirašius aktą "Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo", džiaugsmo šūkius skandavo visa tauta, tikėjomės, kad mūsų mažai valstybei branda ateis anksčiau.
Tik dabar aiškėja, kodėl taip neatsitiko. Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje pripažinusi Rusija greičiausiai tai padarė tik dėl akių. Apraizgiusi buvusias Sovietų Sąjungos respublikas KGB bei kitų specialiųjų tarnybų bendradarbiais ir susietas energetika, o iš dalies ir transporto sistema, Rusija dar tikėjosi susigrąžinti jas į savo imperiją.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas ištirti, kas socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrė puslapį „Wileńska Republika Ludowa – Виленская Народная Республика“.
Sausio 29 d. minėtame socialiniame tinkle buvo išplatinta informacija, kad sukurtas puslapis „Wileńska Republika Ludowa – Виленская Народная Республика“ jau turi daugiau nei 200 šalininkų.
Net praėjus beveik ketvirčiui amžiaus vis dar nerimaujama dėl to, kokią įtaką „buvę“ Sovietų Sąjungos KGB darbuotojai šiandien daro Lietuvos politiniams ir ūkiniams procesams, piliečių nuostatoms. Ar gali būti, kad jie toliau dirba mūsų šaliai priešiškų valstybių žvalgyboms, verbuoja naujus agentus? Šis klausimas ypač aktualus dabar, kai vyksta Rusijos pradėtas hibridinis karas su Vakarais.
Dalį atsakymų į panašius klausimus dėl KGB galima rasti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario dr. Arvydo Anušausko naujoje knygoje „KGB. Visiškai slaptai“. Ją autorius pristatys vasario 21-ąją Knygų mugėje.
Po to, kai parlamentinė grupė „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ prieš savaitę organizavo pasitarimą, kuriame gimė idėja peržiūrėti ir iš naujo įvertinti okupaciją šlovinančių paminklų „vertę“ ir jų įrašymą į kultūros vertybių registrą, Kremliaus išlaikomas interneto portalas „Baltijos naujienos“ pradėjo puolimą.
Parlamentinės grupės pirmininkas Arvydas Anušauskas teigia, kad pastaruoju metu minima, jog du paminklai sovietiniams kariams, žuvusiems vaduojant Lietuvą, „tapo vandalizmo objektais“. Seimo narys mano, kad kalbama apie Trakų rajone stovintį paminklą NKVD kareiviams, kurie buvo nukauti Lietuvos partizanų ir jokio fronto net iš toli nematė.
„Karinio įsikišimo nebus – mes pasisakome už vien taikų šios sunkiausios krizės, šios tragedijos sureguliavimą, – šypsosi Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas. – Viskas, ką darome, nukreipta į tai, kad būtų įgyvendinamas būtent politinis sprendinys.“
Zbignev Jedinskij, į kišenę įsidėjęs V. Tomaševskio padovanotą Georgijaus juostelę, siūlo NATO bombarduoti Kijevą.
Viskas vardan tos taikos. Tokios taikos, kokios nori Rusija.
