„Čekistų maišai“ internete

KGB archyvų paslaptys

Gruodžio 20 d. Latvijos nacionalinis archyvas ėmė viešinti sovietinio Valstybės saugumo komiteto (KGB) „čekistų maišus“. Išvakarėse šalies oficiozas „Latvijas Vēstnesis“ paskelbė Ministrų kabineto patvirtintus Latvijos nacionalinio archyvo veiklos sąlygų pakeitimus ir įpareigojo šią instituciją savo svetainėje publikuoti KGB dokumentus.

Žmonės, norintys susipažinti su KGB agentų dokumentais, privalės registruotis, kad būtų galima nustatyti asmenybę, jeigu asmuo pažeis teisės aktus dėl informacijos duomenų saugumo. Interesantai turės nurodyti savo vardą, pavardę, asmens kodą, elektroninio pašto adresą su vartotojo pavarde ir slaptažodžiu, dokumentų panaudojimo tikslą.

Šiemet  iki gruodžio 31 d. bus paskelbta KGB darbuotojų telefonų knyga, neetatinių operatyvininkų įskaitos kartoteka, LTSR KGB agentūros  abėcėlinė ir statistinė kartoteka, Latvijos komunistų partijos Centro komiteto įskaitos sąrašai.

Publikuojami originalai. Didžiuma jų rusų kalba ir ranka rašyti.

1970-1991 m. Latvijos KGB agentūroje buvo apie 25 tūkst. agentų. Daugelis jų išvyko iš Latvijos arba mirė. Paaiškėjo, kad „netikėtai palikta” tik penktadalis įskaitos kortelių – apie 4800 ir apie 380 pokario agentų kortelių su atžyma „saugoti amžinai”. Dar yra elektroninė duomenų bazė DELTA su daugiau kaip 7000 agentų pranešimais ir 2000 informacinių signalų. Nėra nė vieno agento ranka rašyto teksto, parašo dėl bendradarbiavimo, pinigų gavimo ar pranešimo. Nėra nė vienos asmeninės bylos.

Žinoma, kad devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje 20 000 kortelių ir visos asmeninės bylos buvo išvežtos į Jaroslavlį, o dalis Latvijoje sunaikinta. Manoma, kad maža dalis dokumentų palikta sąmoningai. Devinto dešimtmečio KGB instrukcijoje nurodyta, kad agentus galima verbuoti be agento parašo ir sutikimo. Specialistams galvosūkis: kaip teisiškai įvertinti dvi konkretaus asmens korteles ir paskirto slapyvardžio įrašą registracijos žurnale? Prieš kurį laiką buvo paviešinta informacija apie 1990 metais viename Rygos betono gamybos ceche per naktį sudegintus du autofurgonus KGB dokumentų.

Valstybės prezidentas Valdis Zatleras primena, kad KGB neapdairiai ar sąmoningai Latvijoje paliko „maišus“ su maždaug 4 tūkstančių ir maždaug 25 tūkstančių informatorių kortelių; kiekvieno informatoriaus veiklą ir kenkimą latvių tautai reikia vertinti atskirai; deja, šiame kontekste kol kas nevertinami TSKP ir sovietinės nomenklatūros kadrų, kurių tiesiogiai vadovavo KGB, veiklos modeliai.

„Čekistų maišai“ visuomenėje sukėlė ažiotažą, todėl buvo priimtas sprendimas susipažinimą su KGB dokumentais pradėti gruodžio 20-osios popietę, nes tuo metu statistiškai mažiau žmonių naudojasi internetu, antraip nuo veržlaus vartotojų antplūdžio svetainė gali „užlūžti“.

Latvijos nacionalinio archyvo direktorė Mara Sprūdža priminė Lietuvos kolegų informaciją, kad panašią svetainę Lietuvoje per dieną aplankydavo vidutiniškai 10 tūkstančių žmonių, tačiau Latvijoje, esant tokiam ažiotažui, būtų galima sulaukti iškart 10 tūkstančių lankytojų.

Pirmi pirmos dienos komentarai labai įvairūs: nuo aktyvaus pritarimo ir abejonių: kokia prasmė skelbti tai, jei visa, kas svarbiausia, seniai sunaikinta arba nebėra Latvijoje; visa tai turėjo įvykti prieš 28 metus…

Ir pirma rimtesnė vieša informacija: kultūrologas D. Šembergas dalijasi įspūdžiais, patirtais gruodžio 20-ąją „draugaujant“ su KGB abėcėline ir statistine kartoteka. Pirmi įspūdžiai privertė jį neigti kai kuriuos KGB kartoteką apipintus mitus. Pavyzdžiui, „komunistų neverbavo“ – kartotekoje jis iškart surado per 350 TSKP narių. Tarp agentų „daugiausia inteligentijos ir latvių intelektualų“ – bet kur kas dažniau šmėžavo inžinierių, traktorininkų, pensininkų, studentų pavardės; mokslo ir kultūros darbuotojų rado mažiau nei darbininkų ir tarnautojų. „Agentai buvo tik latviai“ – įvairių tautybių ir gana gausiai.

Kartotekoje D. Šemberas rado per šimtą šimtamečių ir vyresnių agentų pavardžių. Nemažai kortelių su įrašais: išbrauktas dėl senatvės, dėl ligos, arba areštuotas kaip dvigubas agentas ir pan.

Išviešintoje informacijoje ima ryškėti ir politikų pavardės, net keturių buvusių KGB agentų, šiemet kandidatavusių į Saeimą.

„Maišuose“ pasirodė ir buvusio Saeimos deputato, Atgimimo laikų lyderio Romualdo Ražuko pavardė – „kandidatas verbuoti“. Buvęs politikas tvirtina, kad nėra bendradarbiavęs su KGB, ši žinia jam esą staigmena.

Publikuotuose dokumentuose ir buvusio premjero I. Guodmanio pavardė (slapyvardis Pugulis). Jis teisme jau yra įrodęs, kad nebendradarbiavo su KGB, tačiau neseniai skandalą sukėlė šios bylos medžiagos dingimas Jūrmalos teismo archyve.

Demografijos ministras?

Krišjanis Karinis, kandidatuojantis į naujos vyriausybės premjerus, siūlo Latvijai turėti ypatingų užduočių demografijos ministrą, galėsiantį pagerinti valstybės politiką šiuo klausimu. Dabar demografijos dalykais dalinai rūpinasi Gerovės ministerija, kuri ir taip turi daug neišspręstų įsisenėjusių problemų, pavyzdžiui, pensijų klausimai. Pasak K. Karinio,  reikalingas ministras, kuris „stovėtų ir gultųsi“ dėl šeimos politikos.

Žygiuoja Latvijos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasak demografo Ilmaro Mežo, kol kas demografija Latvijoje yra tik šūkių lygmeny.

Per 100 metų Latvija pergyveno tris dramatiškus  gyventojų sumažėjimus. Pirmi du – Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Trečias – radikalios nepriklausomybės metų ekonominės reformos privertė tūkstančius gyventojų  geresnio gyvenimo ieškoti svetur. 2017 m. emigravo 8099 žmonės, grįžo tik 3540 asmenų.

Sovietmečio pabaigoje Latvijoje buvo 2,6 mln. gyventojų, dabar tėra tik 1, 95 mln. (į šią statistiką  neįtraukti emigravę latviai). Eurostato prognoze, iki 2070 metų Latvijoje liks tik 1,3 mln. gyventojų. Pagal gyventojų mažėjimą Latvija yra trečia Europos Sąjungoje, ją lenkia tik Lietuva ir Kroatija.

Demografinė krizė skaudžiausiai ištiko skurdžiausią Latgalos regioną šalies pietryčiuose. Už Latgalos ekonomikos vystymąsi atsakingas V. Stankevičius tvirtina: čia algos ir šeimos mažos, regione rengiamos NATO ir Rusijos karinės pratybos skatina latgaliečius emigruoti, užsienio investuotojams Latgala kol kas visiškai nepatraukli.

Parengta pagal Latvijos spaudos pranešimus

2018.12.21; 13:36

Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

2011 metais Latvijoje buvo sumanyta parduoti kontrolinį „Citadelės“ banko akcijų paketą. 2013 m. V. Dombrovskio vadovaujama vyriausybė ėmėsi šio projekto įgyvendinimo ir 2015 m. spalio 28 d. Ministrų Kabinetas priėmė sprendimą dėl akcijų pardavimo. Kaip vėliau paaiškėjo, per šią finansinę aferą Latvija prarado 25-75 mln. eurų ir dar primokėjo investuotojui 2,3 mln. eurų iš mokesčių mokėtojų kišenės. Iki šiolei daugelis šio pinklaus sandorio dokumentų yra po septyniais užraktais. Todėl Latvijos dienraštis „Diena“ ėmėsi tyrimo ir paskelbė kelias analitines publikacijas, paviešindama kai kuriuos slaptosios „Citadelės“ aferos užkulisius.

Investuotojo paieška be konkurencijos

Konsultacinė įmonė Project Centurion apklausė beveik šimtą pretendentų. Iš jų tik keturiolika „susidomėjo“ „Citadele“. Po konfidencialios sutarties pasirašymo ir susipažinimo su informacija neprivalomus pasiūlymus pateikė aštuoni kandidatai. Tarp pretendentų buvo vienas vietinis, kuris pasiūlė didžiausią kainą. Bet buvo pareikšta neoficiali „rekomendacija“ – jokių vietinių investuotojų! Latvijos Ministrų kabinetas nutarė tęsti derybas su trimis pretendentais.

Kad būtų išsaugota maksimaliai lanksti prieiga, kuri patrauktų potencialius investuotojus, siūloma organizuoti viešą pradinį įvertinimą biržoje, užtikrinantį didžiausią investuotojų tarpusavio konkurenciją, banką parduoti kvalifikuočiausiam pretendentui už geriausią kainą. 2014 metais neoficialiai buvo kalbama, kad šio banko akcijų pardavimas už minimaliausią kainą (113 mln. eurų) būsiąs tikras „saldainiukas“.

Ministrų kabinetas priėmė sprendimą, kad potencialių investuotojų pretendentų pasiūlymai būtų vertinami pagal keturius kriterijus – kainą, sandorio sąlygas, investuotojo kvalifikaciją ir banko veiklos perspektyvas. Tačiau “Citadelės” pardavimo pradžioje nė viena atsakinga institucija argumentuotai nenurodė, kokią maksimalią sumą galėtų gauti valstybė, parduodama šio banko akcijų paketą.

2014 metų vasaros pabaigoje Ministrų kabinetas padėjo tašką bet kokiai konkurencijai dėl „Citadelės“ banko kontrolinio akcijų paketo pardavimo. Dėl nepakankamų lėšų pirmiausia iškrito  bankas „Norvik“. Po to panašus sprendimas krito ant V. Putino priešo, milijardieriaus, Izraelio piliečio J. Šeflero, nors jo vadovaujama  SPI Group oficialiai siūlė 130 milijonų eurų. Tuo tarpu amerikiečių Ripplewood Advisors LLC, kuris pasiūlė kur kas mažiau, liko…. Šis pretendentas dėl pasiūlytos mažiausios kainos jau turėjo būti iškritęs pirmame raunde. Pasak V. Dombrovskio, „visi kiti vienaip ar kitaip buvo surišti su Rytais, tai ir buvo ta priežastis, kodėl aš palaikiau Ripplewood Advisors“.

Vėliau paaiškėjo, kad šios kompanijos požiūris buvo visai kitoks, kaip ji ėmė elgtis Europos Sąjungos pakraščio valstybės organizuotame konkurse. Kompanija siuntinėjo vis agresyvesnius laiškus savo konsultantui Société Générale. Visi žaidimo tūzai jau buvo amerikiečių pirkėjo rankose, nes jam Ministrų kabinetas suteikė išskirtinę teisę kontroliuoti ir diktuoti kainą, tad valstybė nebegalėjo ryžtingai ištarti „ne“. Šio JAV investicijų fondo pasamdyti auditoriai ėmė įrodinėti, kad akcijų paketo kaina turėtų būti net 40 mln. eurų mažesnė nei pasiūlyta. Iš pradžių Privatizavimo agentūra atsisakydavo tenkinti amerikiečių prašymus, tačiau vėliau pasidavė investuotojo įnoriams.

2014 metais Société Générale pranešė, kad latviškasis Callidus ir Ripplewood Advisors LLC gali sukurti konsorciumą ir drauge dalyvauti akcijų paketo pirkime. Tačiau kitų metų balandį latvių ir amerikiečių verslininkų draugystės idilė baigėsi, nes Callidus nebuvo oficialiai paminėtas tarp banko akcijų pirkėjų. Po to JAV ir Latvijoje prasidėję teismo procesai Callidus byloje nieko neišaiškino, nes pagal Ripplewood Advisors LLC  šeimininko T. C. Collinso pareiškimą – kompanijų bendradarbiavimo sąlygų dokumentas „nebuvo įpareigojanti sutartis“. Taip agresyvus užsienietis konkurentas, padedamas JAV ambasados Latvijoje, prašančios pažeisti paskelbtas konkurso sąlygas amerikiečių investuotojo naudai, „išdūrė“ vietinį Callidus

Organizacinis chaosas

Nutiko taip, kad V. Dombrovskio vyriausybė ėmė ir „pamiršo“ Europos Sąjungai duotą Latvijos pažadą: „Citadelę“ parduoti iki 2013 metų… „Prisiminta“ tik tų metų pabaigoje. 2014 m. balandžio 16 d. Europos Komisija pradėjo oficialų tyrimą dėl Latvijos neįgyvendintų pažadų. Susiklostė tokia situacija, kad valstybė nebegalėjo trauktis: arba ji priima pasiūlymą, arba nežino, kaip tą banką parduoti. Atėjo metas, kai banką reikėjo parduoti už bet kokią kainą.

Ir tada prasidėjo organizuotas chaosas. Valstybės kontrolė nurodo, kad Privatizavimo agentūra ir jos konsultantai ėmė kurti vis sudėtingesnę pardavimo strategiją su daugiapakope priežiūra, o sprendimo priėmimą permetė politikams ir vyriausybei. Dokumentai lemiamam ministrų apsisprendimui buvo pateikti vos ne priėmimo dieną. 2015 m. spalio 28 d. Ministrų kabinetas, remdamasis vien ekspertų išvadomis, ministrams detaliai nesusipažinus ir nuodugniai neįvertinus finansinių aplinkybių, priima galutinį sprendimą dėl “Citadelės” banko akcijų kontrolinio paketo pardavimo. Beje, šį sandorį palaimino ir tuometinis Latvijos krašto apsaugos ministras R. Vėjuonis, dabartinis Latvijos valstybės prezidentas, kuriam dabar rimtai priekaištauja publikacijų komentatoriai. Taip valstybei teko susitaikyti su mažiausios kainos investuotoju.

Ripplewood Advisors Latvijos privatizavimo agentūrai sumokėjo tik 74 6999 223,05 euro, tai vos ne perpus mažiau nei SPI Group pasiūlymas.

Privatizavimo agentūros valdybos pirmininkas A. Spridzanas nesutiko pasirašyti vyriausybės diktatu parengtą „Citadelės” banko kontrolinio paketo pardavimo sutarties ir pasitraukė iš tarnybos.

Viskas slaptai, slaptai…

Kadangi svarbiausia sandorio informacija turi ribotą viešinimo statusą, atsirado įvairių interpretaciją: o gal todėl, kad nepaaiškėtų konkretesnės šios finansinės aferos detalės. Per „Citadelės” pardavimo laikotarpį (2011-2015) investuotojas Ministrų kabinetui pateikė net 31 teisės akto redakciją. Tai tik ledkalnio viršūnė. Detali informacija ilgam laikui liks viešai neprieinama. Medijoms apribota teisė supažindinti visuomenę su šios finansinės aferos oficialiąja dalimi, už kurios slepiasi pinklūs verslininkų ir politikų užkulisiai, slėpininga politikų kelionė į Gruziją… Šiandieną „Citadelės” akcijų pardavimo informaciją slepia trylika valstybės institucijų. Iš jų sklinda tradicinis atsakymas: „negalime atskleisti”.

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Parlamentinė tyrimo komisija irgi negavo prašytos informacijos, teisinantis jos konfidencialumu. Tiesa, komisijai dalis informacijos buvo pateikta nenoriai, tačiau visuomenei, mokesčių mokėtojams, ji yra neprieinama. Finansų ministerija laikosi nuostatos, kad įslaptintus dokumentus reikia slėpti nuo visuomenės. Kaip ir Ministrų kabineto posėdžiuose priimtų sprendimų argumentaciją. Kažkoks neregimas finansinis/politinis aštunkojis valdo praeities garsių valdininkų tylos įžadus, kuriuos, manding, vienąkart, atėjus kai kurių faktų senaties terminui, atvirai prabils šioje aferoje dalyvavusiųjų/stebėjusiųjų sąžinė, ims ir atsiskleis slaptosios detalės, bet daugelio, apvogusių Latviją, jau gali nebebūti šioje valstybėje…

2018.12.04; 05:10

Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Čekistų maišai“ internete

Latvijos Saeima spalio 4 d. priėmė įstatymą dėl KGB dokumentų publikavimo internete. Valstybės Prezidentas R. Vėjuonis, pasirašydamas šį dokumentą, pripažino, kad per Latvijos valstybės šimtmetį pagaliau užverstas šis juodas istorijos puslapis. Ir pridūrė, kad skelbiama informacija bus nepilna, o paviešintos pavardės nieko nepraneš apie tai, ką padarė konkretus žmogus; dar reikės įvertinti papildomą informaciją, atskleisti okupuotą Latviją valdžiusio totalitarinio režimo veiklos mechanizmus, totalią visuomenės kontrolę.

Saeimos priimtas įstatymas nurodo viešinti abėcėlinę ir statistinę agentūros kartoteką, neetatinių operatyvinių darbuotojų įskaitos kartoteką su KGB darbuotojų telefonų knygomis, kuriose yra informacijos apie KGB etatinius darbuotojus, ir archyvuose šį klausimą liečiančią Latvijos komunistų partijos Centro komiteto medžiagą. Totalitarizmo padarinių dokumentavimo centras atiduos šiuos dokumentus Latvijos nacionaliniam archyvui publikuoti savo tinklalapyje iki šių metų pabaigos, o iki 2019 metų gegužės išviešins ir kitus KGB dokumentus.

2014 m. prasidėjo „čekistų maišų” atrišimo procedūra: buvo sukurta mokslininkų komisija ištirti KGB dokumentus. Toks pavėluotas sprendimas kasdien iškeldavo vis naujų probleminių klausimų. Tad 2018 m. pavasarį visuomeninė organizacija  „Latvija pasaulyje” ir Latvijos mokslų akademija buvo priversta sukurti darbo grupę, kuri įvertintų Latvijos SR KGB dokumentų autentiškumą, agentūrinio sarašo publikavimo tikslingumą, atliktų teisinių prieštaravimų analizę ir modeliuotų proceso socialines rizikas bei pasekmes. 2018 m. rugpjūčio 16 d. ilgokas išvadų laiškas buvo paskelbtas su išvada: agentūrinio sarašo neskelbti. Tai sukėlė dalies visuomenės, nežinančios konkretaus turinio, pasipiktinimą.

Okupacijos metais Latvijos teritorijoje veikė keturios SSRS slaptųjų tarnybų struktūros: trys karo reikalų srityje buvo tiesiogiai priklausomos SSRS KGB ir jos neatsiskaitė Latvijos SR Ministrų tarybai ir LKP CK. Kiekviena struktūra turėjo savo agentų tinklą. Iš pirmųjų trijų agentūrų nebuvo rasta nei vieno dokumento, nei vienos personalinės ar operatyvinės bylos.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

1970-1991 m. Latvijos KGB agentūroje buvo apie 25 tūkst. agentų. Daugelis jų išvyko iš Latvijos arba mirė. Paaiškėjo, kad „netikėtai palikta” tik penktadalis įskaitos kortelių – apie 4800 ir apie 380 pokario agentų kortelių su atžyma „saugoti amžinai”. Dar yra elektroninė duomenų bazė DELTA su daugiau kaip 7000 agentų pranešimais ir 2000 informacinių signalų. Nėra nė vieno agento ranka rašyto teksto, parašo dėl bendradarbiavimo, pinigų gavimo ar pranešimo. Nėra nė vienos asmeninės bylos. Yra žinoma, kad devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje 20 000 kortelių ir visos asmeninės bylos buvo išvežtos į Jaroslavlį, o dalis Latvijoje sunaikinta. Manoma, kad maža dalis dokumentų palikta sąmoningai. Devinto dešimtmečio KGB instrukcijoje nurodyta, kad agentus galima verbuoti be agento parašo ir sutikimo. Specialistams galvosūkis: kaip teisiškai įvertinti dvi konkretaus asmens korteles ir paskirto slapyvardžio įrašą registracijos žurnale?

Savo metu į Rygą buvo atvykęs tuometinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gaukas, kuriam teko vertinti Stazi dokumentus, ir jis pasakė: nerodykite nė vieno jų, tuo jūs nieko neįrodysite.

1976 m. emigravęs į Vakarus P. Brūveras (nepriklausomybės metais iki 2016 metų buvo Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios Liepojos vyskupas) kadaise buvo įsitikinęs, kad „čekistų maišus” būtina paviešinti. Kai jis susipažino su šiuo archyvu, nuomonę pakeitė: taip viešindami sukursime dar vieną „raudonąją liniją” visuomenėje, nes laimės tie, kurių kortelės išimtos, o už jų nusikaltimus mokės nekaltieji; laimės Rusija, matydama supriešintą visuomenę; tokio sąrašo skelbimas būtų nusikaltimas prieš tautą, prieš konkrečius žmones ir valstybę.

Konstitucijos gynimo biuras irgi pasisakė prieš KGB dokumentų skelbimą internete, nes mano, kad toks publikavimas gali pakenkti žmonių pasitikėjimui specialosiomis tarnybomis ir ragino Valstybės Prezidentą nepasirašyti naujos redakcijos įstatymo.

Valstybės Prezidentas bus renkamas atviru balsavimu

Latvijos Valstybės prezidentas R. Vėjuonis pasirašė įstatymą dėl Latvijos Valstybės Prezidento rinkimo Saeimoje atviru balsavimu. 2012, 2013 metais latviai bandė keisti šį įstatymą, tačiau nesėkmingai.  Dabartinį pasiūlymą pateikė Latvijos regionų  susivienijimo atstovai. 2014 metais internetinėje svetainėje manabalss.lv dėl atviro balsavimo Saeimoje renkant prezidentą pasirašė 11 509 asmenys.

„Įstatymo pakeitimas leis kiekvienam Saeimos deputatui skaidriau ir argumentuočiau priimti savo pasirinkimą, tai užtikrins galimybę išrinkti geriausią iš kandidatų, o ne kokios nors partijos arba asmenų grupės ištrauktą marionetę”, – pareiškė Saeimos narys J. Veidė.

Alimentų nemokėtojai netenka vairuotojo pažymėjimo

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Latvijos teisingumo ministerija ėmė taikyti griežtesnes sankcijas alimentų nemokėtojams – iš jų bus atimamos transporto vairavimo teisės. Pirminiame etape jų neteko 47 asmenys, dėl 100 skolininkų vyksta administracinis procesas. Šios sankcijos gresia maždaug 8 000 skolininkų.

Latvijoje yra 38 000 alimentų skolininkų, kurių skola siekia 270 milijonų eurų. Vyriausiam skolininkui – 82 metai.

Paskelbus šias sankcijas, skolininkų skaičius ėmė mažėti – per 3000 asmenų pradėjo mokėti alimentus.

Kitąmet alimentų skolininkams bus draudžiama turėti šaunamąjį ginklą (tokių asmenų yra apie 250). Svarstoma neleisti jiems žaisti azartinius žaidimus, išvažiuoti iš valstybės.

2018.10.20; 05:52

Slaptieji sąrašai. Top secret

Šių metų pradžioje latvių poetas, Baltijos asamblėjos ir daugelio kitų literatūros premijų laureatas Janis Ruokpelnis Latvijos dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ paskelbė skandalingą išpažintį: „Aš buvau KGB agentas“.

Tai ilgos istorijos finalinis akordas. Šio atviro pasipasakojimo pradmenys veda į bohemiškąjį poeto gyvenimo tarpsnį praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kuomet jį dukart tardė saugumas. Pirmąkart pagal nežinomo asmens skundą. Antrąkart – už siautėjimą viešbučio „Ryga“ bare, kur jis girtut girtutėlis vartė žmones iš kėdžių ir šaukė: „Tu – komunistas?! Tada tave reikia nušauti!“

Poeto neįkalino tik dėl vienintelės priežasties – jo tėvas Fricis Ruokpelnis buvo gerai žinomas rašytojas, Latvijos TSR himno bendraautoris, Kultūros ministerijos Vyriausiosios meno reikalų valdybos viršininkas ir t.t.

Slaptieji agentai

Anot J. Ruokpelnio, jo tikrasis nuopuolis prasidėjo dirbant savaitraštyje „Literatūra un Māksla“. Tenai jis buvo priverstas stoti į komunistų partiją, o po to už CK nuimto vyr. redaktoriaus ryžtingą rėmimą jį apklausinėjantis KGB karininkas pasiūlė bendradarbiauti. Jam šis karininkas pasirodė normalus žmogus, palyginus su tais gelžbetoniniais snukiais, kurie jį dukart tardė saugume. Ir jis pasirašė kortelę pasižadėdamas neišduoti KGB darbo metodų. Tada jam, kaip kūrėjui, toptelėjo mintis: kodėl nepatyrinėjus KGB darbo metodų, kad po to galėtų demaskuojančiai aprašyti.

Su karininku susitikinėdavo konspiraciniame bute. Saugumą domino  kolegų literatų planai, mąstysena. Jam buvo pasiūlyta nuvažiuoti pas estų prozininką Arvo Valtoną, nes vietos saugumiečiai negalintys užmegzti su juo kontaktų. J. Ruokpelnis atsisakė.

Pasak poeto, per tą bendradarbiavimo laikotarpį jis nieko neįskundęs, provokatoriumi nedirbęs. „Mano  darbas buvo analitinis: padėjau saugumiečiams suprasti inteligentijos nuotaikas, – tvirtina poetas. <….> Aš net nežinau, ar mano kortelė yra tuose maišuose. Aš save demaskuoju todėl, nes mane graužia sąžinė. Aš regiu tokį tarsi gilų išdžiuvusį  šulinį, dugne tik pilka žemė, o po ja – lavonas. Jaučiu esąs žmogžudys savyje nešiojantis šį lavoną. Aš nužudžiau savo gyvenimą, save ir savo dorą. Esu nuteistas už savo puikybę ir išdidumą. Aš didžiuojuosi, kad nesusitepiau sovietiniu šūdu.<…> O kodėl aš prisipažįstu? Todėl kad esu senas žmogus. Jeigu mane ištiks infarktas ar insultas, mano sąžinė bus švari. Labiausiai bijau savo skaitytojų: gal jie neatleis ir nebeskaitys manęs? Gal iš mano rankų net šuo neės?“

J. Ruokpelnis latvių literatūrą praturtino dešimčia poezijos rinkinių, dviem romanais, esė knygomis. Jo poezija versta į dvidešimčia kalbų, 2005 metais rinktinę „Lyrika“ (vertė V. Braziūnas) išleista lietuvių kalba.

„Liustracijos  laikas pavėluotas, maišus reikėjo atrišti iškart, 1991-aisiais“, – mano poetas.

Būtent tuo metu maišai jau buvo „atrišinėjami“. Į laikraščio „Atmoda Atpūtai“ užėjo vienas karininkas ir pasiūlė  pirkti KGB agentų sąrašą, kuriame buvo apie devyniasdešimt žymių žmonių. Laikraštis paskelbė šį sąrašą, uždažęs tikruosius vardus ir pavardes, palikdamas tik slapyvardžius. Praėjus ketvirčiui amžiaus po šios publikacijos, poetas J. Ruokpelnis ištarė: „Aš buvau KGB agentas slapyvardžiu Mikelis“. Tuomet šis jo slapyvardis buvo paviešintas.

J. Ruokpelnis po išpažinties aiškino: „Jokio pavyzdžio aš nenorėjau parodyti. Iš pradžių galvojau, kad sulauksiu pasekėjų. Kaip girdėjo mano ausys – daugelis žmonių yra sutrikę, kad taip bus diskredituojami didieji Atgimimo darbininkai ir darbininkės, rašytojai ir taip toliau. Ši akcija yra labai pavojinga.“

KGB_dokumenty
KGB dokumentai – po devyniais užraktais

Šis J. Ruokpelnio atvirumas labai nustebino jo artimą bičiulį poetą Knutą Skujenieką, patyrusį sovietinio režimo represijas: „Kaip buvome draugai, taip ir liekame draugais. Tačiau tie, kurie lauks iki to laiko, kol juos demaskuos, mano požiūris į juos bus kitoks“.

Dailininkei Džemai Skulmei J. Ruokpelnio išpažintis priminė sunkią praeities nuodėmių naštą. Ji nepritartų atrišti šiuos nuodėmių maišus – su tokia akcija negalima pasitikti valstybės nepriklausomybės šimtmečio.

Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas Arno Jundzė pasisako už išsamų KGB palikimo medžiagos tyrimą. Jo vadovaujama kūrybinė organizacija kviečia Latvijos piliečius, institucijas ir politikus parodyti aiškią, nedviprasmišką laikyseną, kad „metų metais nespręstas ir paliktas skausmingas klausimas būtų sutvarkytas pagal šių dienų visuomenės interesus, kad seni skeletai netrukdytų  valstybės vystymuisi ir ateičiai“, būtų rasti civilizuoti sprendimai iki šiolei neatsakytiems klausimams, vengti paviršutiniškos raganų medžioklės, o visuomenė būtų supratinga tiems žmonėms, kurie nusprendžia atvirai prabilti apie savo praeitį.

Rašytojai totalitarizmo palikimo klausimus analizuoja daug rūpestingiau, kvalifikuočiau nei Latvijos bendruomenė.

Išleistos kelios studijos, kuriose įvairiais aspektais skausmingai gvildenamos ideologinės kūrėjų nuostatos. Bėda ta, kad tai kol kas tik privačios iniciatyvos, būtina aktyvesnė valstybės parama.

Saeimos nutarimu 2014 m. buvo sukurta speciali tarpžinybinė komisija KGB dokumentams tirti. Nurodyta, kad prieš skelbiant KGB dokumentus privalu moksliškai ištirti ir įvertinti medžiagą ir moralinę žalą, kurią Latvijai ir jos gyventojams padarė KGB. Tai įpareigojama padaryti iki 2018 metų gegužės  31 d.  Šioje komisijoje dirba 50 akademinės bendruomenės narių, tarp jų 15 istorijos mokslų daktarų. Išleisti 4 raštų rinkiniai, dar du paruošti spaudai.

Komisijos vadovas Karlis Kangeris atskleidžia, kad šiame darbe teko patirti ne tik valstybės institucijų nevienareikšmio požiūrio dėl duomenų apsaugos, bet ir bandymų šantažuoti. Be to, totalitarinės valstybės režimas neregistravo pilna apimtimi informacijos apie konkrečios operacijos turinį, KGB agentus, rezidentus, konspiracinių butų savininkus ir patikimus asmenis, todėl visa medžiaga  be apribojimų atiduodant visuomenės vertinimui privalo būti patikima, pilna, teisinga. KGB agentų kartoteką reikia viešinti kaip TSRS okupacijos įstaigų dokumentų rinkinį, be išimčių ir komentarų, nes Latvijos Respublika neatsako už eventualią žalą.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Darbų apimtis labai didelė: 52 tūkstančiai KGB baudžiamųjų bylų. Viename tome iki 500 puslapių, o byloje gali būti net 40 tokių tomų. Laukiama prieigos prie duomenų bazės „Delta“, kur daugiau nei 10 tūkst. agentų pranešimų ir daugiau kaip 40 tūkst. stebimų asmenų įskaitos kortelių. Latvijos valstybės archyve saugoma 152 tūkst. bylų, siejamų su sovietiniu saugumu, milijonas kortelių apie represuotus žmones ir represijų vykdytojus.

Konstitucijos apsaugos biure saugomi ypatingo slaptumo dokumentai – 4 300 agentų kortelių. Iki šiolei viešai prisipažino tik 8 asmenys, bendradarbiavę su KGB.

Po išviešinto J. Ruokpelnio pokalbio komentatorių vertinimai viešojoje erdvėje buvo labai skirtingi:

pagrindinių agentų maišuose nebėra, jie jau „švarūs“; KGB agentų maišus su kortelėmis reikia atiduoti archyvui; kortelės gali tapti manipuliacijos instrumentu, nes čekistai paliko specialiai padirbtų dokumentų, kad nepriklausomybės metais pagal juos būtų galima inicijuoti politinio linčo teismus; dalis KGB dokumentų išvežti iš Latvijos; po 2018 m. gegužės gali paaiškėti, kad ta kartoteka nepilna ir informatorių kortelės negali tarnauti kaip bendradarbiavimo faktas su sovietų laikų represine struktūra; kažkokios jėgos bando kurti mitą apie latvius, kaip išdavikų tautą ir t.t.

Pasigirdo viena kita sąšauka su gana skandalingai baigtu KGB agentų išviešinimu Lietuvoje, kuomet dėmesys buvo sukoncentruotas į žymiausias praeities asmenybes.

Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sovietmety saugumiečiams užduotis formulavo komunistų partija, jos „krištoliniai“ komunistai, deja, jų nebus toje kartotekoje, o patys kalčiausi pasirodys vietiniai „stukačiai“ – eiliniai girtuoklėliai… 60 proc. agentų buvo nepartiniai. Jei agentai įstodavo į komunistų partiją ir pradėdavo nomenklatūrininko karjerą, buvo išrinkti Aukščiausiosios Tarybos deputatais, jų įskaitos korteles išimdavo.

Pasak Latvijos Tautos fronto lyderio Dainio Ivano, kol tie maišai slapti, čekistai gyvena ir manipuliuoja žmonėmis, juos būtina paviešinti. Liko neįgyvendinta nepriklausomybės pradžioje iškelta idėja – pradėti tautos apsišvarinimą arba tautos moralinę reabilitaciją pasipasakojant apie bendradarbiavimą su KGB.

Valstybės prezidentas Valdis Zatleras vienoje diskusijoje perspėjo: jei taip paprastai išmesime  visuomenei šiuos maišus, kiekvienas prie šio „švediško stalo“  pasiims tik tai, kas jam patiks, kas papildys jo fantazijas. Negalima Latvijos šimtmečio sutikti ginčuose, nes šiame atvirume bus ir negatyvių pasekmių.

Ginčai, nuomonių įvairovė, gal net nauji sprendimai lydės šiuos kol kas slaptus nuodėmių maišus iki vasaros pradžios, kol jie bus atrišti.

2018.01.27; 03:00

Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Latvija nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį minės 2017-2021 metais. Per penkerius metus planuojama surengti daugiau kaip 800 renginių šalyje ir 70 pasaulio valstybių. Bus švenčiama pagal analogiją: valstybės jubiliejus – kiekvieno šalies gyventojo asmeninis gimtadienis.

Šimtmečio įamžinimo vyksme bus stiprinamos  esančios ir kuriamos nenykstančios vertybės ateičiai, ypatingą dėmesį skiriant regionams, vaikams ir jaunimui.

Valstybės šimtmetis iškilmingai švęsti pradėtas šių metų gegužę per akciją „Apkabinu Latviją“: šalies pasienyje buvo išrikiuota simbolinė  Latvijos dvasingumo sargyba – pasodinti ąžuolai.

2017-2019 metų renginiams iš valstybės biudžeto skiriama 22,3 mln. eurų, arba po 3 eurus kasmet nuo kiekvieno gyventojo. „Brangiausi“ bus jubiliejiniai 2018-ieji: 11 mln. eurų iš biudžeto ir 14 mln. eurų iš kitų šaltinių.

O kokia Latvijos, jau švenčiančios savo  iškilų jubiliejų, kasdienybė?

Patriotizmo mėnuo ir kultūrinio gyvenimo tyrimai

Praėjus devyniems mėnesiams nuo Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimo, tokį pat valstybingumo dokumentą 1918 metų lapkričio 18-ąją paskelbė Latvijos tautos taryba. Pasitikdama jubiliejinį gimtadienį, Latvija šių metų lapkritį buvo paskelbusi patriotizmo mėnesiu: Nepriklausomybės  akto gimimą susiejo su kita labai reikšmingą tautos istorijos data – Lačplėsio ir Tėvynės gynėjų diena.

Lačplėsio diena – ar žinai, kodėl ji svarbi latviams?

Į šimtmetį įamžinančius darbus pirmiausiai įsijungė kultūros žmonės. Leidykla „Jumava“ patriotizmo mėnesiui paskyrė septintą „Latvijos legendų“ knygą. Valstybės jubiliejaus proga leidėjai supažindina jaunąją Latvijos kartą su šimtu legendinių Dauguvos krašto asmenybių ir įvykių. Pilietiškumo apklausa rodo, kad 60 proc. Latvijos moksleivių pasitiki šalies vyriausybės vykdoma politika, tuo tarpu Lietuvoje – vos 30 procentų (potenciali grėsmė valstybės saugumui, akivaizdus mūsiškės švietimo sistemos elementarių patriotiškumo pradmenų ugdymo trūkumas). Beje, mūsų kaimynų ketvirtokai yra  vieni geriausių skaitytojų pasaulyje.

Ženklus ir kaimynų meninio žodžio kūrėjų įnašas. Trylika žymiausių latvių rašytojų sukūrė romanų seriją apie šimto metų Latvijos istorijos aktualijas ir asmenybes. Pas mus artėjančiam valstybės jubiliejui, deja, nesugebėta parengti nė vieno panašaus kūrybinio projekto.

Tačiau latvius suklusti verčia naujausia kultūrinio gyvenimo analizė. Latvijos universiteto tyrime pažvelgta į tautos vystymąsi 2015-2016 metais. Konstatuota, kad knygų nebeskaito apie 30 proc. visų amžių respondentų; kultūros renginius rečiausiai lanko vyresni nei 65 metų amžiaus žmonės, ypač vyrai (beje, 45 proc. jų visiškai nebeskaito knygų).

Tačiau Culturelab ir Latvijos kultūros akademijos tyrimas tvirtina, kad pernai šalies gyventojai buvo aktyvūs kultūros vartotojai, jų dalyvavimas kultūrinėje veikloje pranoksta Europos Sąjungos vidurkį. Tokios skirtingos išvados glumina ir pačius latvius: kuris tyrimas yra arčiau tiesos…

Vidutinė alga – per 1000 eurų

Latvijos ekonomikos vystymosi tempai šiemet pranoko pačias optimistiškiausias ekspertų prognozes. „Citadele Index“ vertinimu, ekonomikos augimo indeksas perkopė 50 punktų ribą. Didžiausias proveržis įvyko statybos, gamybos, prekybos ir paslaugų sferose. Tai suteikė pagrindą ekonomikos ir finansų ekspertams tvirtinti, kad kitąmet vidutinė alga Latvijoje viršys 1000 eurų. Centrinės statistikos valdybos duomenys rodo, kad trečią šių metų ketvirtį algos bruto sudarė 925 eurai. Palyginus su tuo pačiu pernykščiu laikotarpiu, atlyginimai padidėjo 65 eurais. Banko „Citadele“ apskaičiavimu, šįmet Latvijoje buvo užfiksuotas didžiausias algų didėjimas nuo 2007 metų.

Nacionalinis Latvijos herojus Lačplėsis – dailininko akimis

Didžiausia vidutinė alga mokama Rygoje – 1041 euras, arba 13 proc. didesnė nei šalies vidurkis. Žemiausias apmokėjimo lygis – Latgalos regione (646 eurai).

Banko „Luminor“ ekonomistas Pėteris Strautinis nurodo, kad darbo užmokesčio didėjimą galima paaiškinti ir pajamų legalizacijos efektu. Jeigu anksčiau  atlyginimai augo sparčiau nei produktyvumas, tai dabartinio veržlaus ekonomikos augimo momentu vidutinės algos didėjimas bemaž atitinka produktyvumo augimą.

Ar šypsosis ministras pirmininkas?

Kitąmet didžiausių atlyginimų pokyčių tikimasi medicinoje – medikų algos padidės 80 proc. Tai tik dalinai pagerins dabartinę tragišką medicinos situaciją. Dažnai mėgstama priminti Vokietijos medikų atlyginimų dydį. Tačiau ne visada pasakoma, kad kiekvienas vokietis kas mėnesį sveikatos apsaugą finansuoja 330 eurų.

Latvijos medicinos žingsnius į ateitį sustiprina Saeimos priimtas Sveikatos apsaugos finansavimo įstatymas, įvedąs valstybės privalomą sveikatos draudimą. Pavyzdžiui, kitąmet nuo planuojamos 430 eurų minimalios algos kas mėnesį į sveikatos draudimą bus atskaičiuojama 4,30 euro, o po dviejų metų šis mokestis išaugtų iki 21,5 euro.

Po vieno interviu ministras pirmininkas Maris Kučinskis sulaukė klausimo: kodėl jis nesišypso? Kaip galima šypsotis, jeigu reikia priimti nepopuliarius, bet perspektyvius valstybės ateičiai sprendimus, kai reikia veikti ne populistiškai, o racionaliai, tikslingai ir ryžtingai. Tik taip veikiant galima pasiekti užsibrėžtų socialinio gyvenimo gerinimo rezultatų. Kitąmet latviai prognozuoja gana veržlų ekonomikos pokytį. Tam vilčių teikia šių metų trečio ketvirčio ekonomikos augimas: jis buvo vienas sparčiausių Europos Sąjungoje.

Šimtmečio loterija

Finansų ministerija ir bendrovė „Latvijas Loto“ pradėjo unikalų projektą – didžiąją šimtmečio loteriją. Jos serijoje bus milijonas bilietų, vieno bilieto kaina – 5 eurai. Laimėjimams skiriama 65 proc. bendros sumos. Šios loterijos metu 2018-2019 metais kiekvienos klasės geriausias absolventas gaus 500 eurų stipendiją.

„Didžiausia Latvijos vertybė yra mūsų žmonės, ir mums ypač svarbu galvoti apie Latvijos jaunimą, kuris mylės, gerbs savo šalį ir kurs būsimajame valstybės šimtmetyje“, – pabrėžė Valstybės prezidentas R. Vėjuonis.

Rygiečio kortelė

2016 metų gegužę Rygos taryba pasiūlė 775 eurų „Rygiečio kortelę“ ne Latvijos sostinės gyventojams. Jos savininkui suteikiama galimybė pigiau lankytis Zoologijos sode, naudotis Rygos viešuoju transportu, nuolaidomis vaistinėse ir kitur. Tačiau kol kas neatsirado nė vieno šios kortelės, kuri yra perpus pigesnė nei rygiečiui, savininko. Beje, „Rygos susisiekimas“ sostinės gyventojams yra išplatinęs beveik 390 tūkstančių tokių kortelių, arba po 5 tūkstančius kas mėnesį.

In memoriam

Gruodžio 10-ąją šalies verslo pasaulį sukrėtė vienos didžiausių Latvijos farmacijos įmonių Olainfarm valdybos pirmininko ir pagrindinio akcininko Valerijaus Maligino mirtis. Sovietmety jis, Latvijos mokslų akademijos darbuotojas, ėmė siūlyti kolegoms pelningus medicinos srities projektus. Pirmaisiais nepriklausomybės metais platindamas medikamentus, V. Maliginas susikrovė pradinį kapitalą ir 1997 metais už 1,5 milijono eurų privatizavo vieną bankrutuojančią medicinos įmonę. Šių dienų Olainfarm metinė apyvarta pasiekė 110 mln. eurų, produkcija eksportuojama į 50 pasaulio valstybių.

V. Maliginas Latvijos turtingiausių žmonių sąraše užėmė 70 vietą. Jis buvo ir Lietuvos įmonės „Endokrininiai preparatai“ valdybos pirmininkas. 

Latvijos vėliavos

Laukiant Kalėdų

Užsienyje gyvena apie 370 000 Latvijos gyventojų. Latvijos banko duomenimis, pernai užsienyje dirbantys asmenys atsiuntė į savo šalį 615 milijonus eurų. Perlaidos padažnėjo artėjančių Kalėdų išvakarėse. Tačiau trečdalis Latvijos gyventojų pripažįsta, kad po Naujametinių švenčių  teks gyventi taupiau ir susiveržti diržus iki artimiausios atlyginimo dienos kitąmet.

Laukdami žiemos saulėgrįžos ir Kalėdų latviai jau traukė sunaikinti trinką – politinio, ekonominio, socialinio blogio simbolį. Tikėdami, kad kitąmet Dauguvos žemėje bus geriau ir šviesiau gyventi.

2017.12.19; 18:30

Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Vilniuje viešėjo svečias iš Rygos – ponas Gūtenmorgenas. Skaitytojams priminsiu, jog Baltijos asamblėjos premijos laureatas Maris Bėrzinis apie p. Gūtenmorgeno gyvenimą, jo kūrybinę, mokslinę veiklą parašė net keturias knygas, sukurtas trumpametražis filmas.

– Bičiuli Gūtenmorgenai, mes jau ne pirmą kartą susitinkame viešam pokalbiui. Lietuviškajai žiniasklaidai jau esi atskleidęs kai kuriuos savo kūrybinių projektų vizijas. Koks šios viešnagės tikslas?

– Būsiu atviras, rengiu trimačio (politinio, socialinio, kultūrinio) mąstymo knygą apie šių dienų Lietuvą. Preliminariai ji vadinasi „Pyst! – ir aš Lietuvoj“. Esu aplankęs daug unikalių jūsų šalies objektų, studijuoju jų kilmės ir neįgyvendintų idėjų archyvus. Sukaupęs teminį informacijos banką, planuoju parengti užsienio turistams unikalų pažintinį maršrutą.

Savižudiškas abejingumas. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, pradiniu objektu galėtų būti trisdešimt metų Vilniuje statomas Nacionalinis stadionas. Būtų proga supažindinti užsienio statybininkus su šia pasaulyje neturinčia analogų lietuviška patirtimi. Po to nuvyktume prie buvusio „Žalgirio“ stadiono, kuris buvo pradėtas griauti per iškilmingą Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atidarymą ir pasigėrėtume įspūdingu lietuviško futbolo pasiekimu – šalies rinktinė jau 148-a pasaulyje, vienoje gretoje su laisvalaikiu kamuolį spardančių ugniagesių, mokytojų komandomis. Čia jau prasideda naujos abejonės, ar tai svečiams sukels nepakartojamą įspūdį. Kur bepažvelgtume į viešąją informacinę erdvę, joje vykstančias diskusijas – Lietuva Europos Sąjungoje vos ne visada didžiuojasi „prizinėmis“ vietomis, kaip pasakytų paprasti žmogeliai, – iš antro galo.

– Nejau ir tai tu bandysi sieti su artėjančiu mūsų valstybės šimtmečiu?

Girtuoklis ar tik panoro pailsėti? Slaptai.lt nuotr.

– Čia glūdi fundamentalioji mano projektinių minčių tąsa. Štai anądien, gerai, kad nelijo, devynis kartus apėjau Gedimino kalną. Dešimtą kartą pavaikščiosiu savo mintyse. Kiek esu susipažinę su jūsų valstybės šimtmečio kultūriniais projektais – šis yra didingiausias, labiausiai pagarsintas pasaulyje. Kokia šventė be pinigų. Valdžios vyrai sako negailėsią: kiek reikės, tiek ir bus šiam nenumatytam reikalui. Jei pavasarį kalnui užteko kelių milijonų eurų, tai dabar žadama apie dešimt ar net per dešimt milijonų. Šis dydis priklausys nuo mažmožio – kiek bus to lietaus. Lietus plauna šlaitus, ir pinigėlių milijonai slenka žemyn kartu su  sunkiai įkainojamos vertės velėna. Kai peržiemosite, atšvęsite savo šimtmetį, būtinai atvyksiu pasidomėti šio unikalaus projekto patikslintos sąmatos.

– Per savo gyvenimą nesu regėjęs net dešimties tūkstančių eurų. Mūsų valdininkams labai rūpi užsieniečių nuomonės, kaip išlaikyti žaliąjį šlaito apdarą, kad jis visas nenuslinktų ir ką po to daryti, kiek jiems pinigėlių padalinti. Kiek suprantu, tu, kaip užsienietis, nebuvai kviestas pateikti savo ekspertinių išvadų?

– Dabar tu mane taip negražiai išdūrei. Bet štai kas įvyko. Tą vakarą viešbutyje ilgai nesumerkiau akių, bet kai užmigau, susapnavau neįprastai raiškų  Gedimino kalno sapną. Tarsi prie manęs prieina Nacionalinio muziejaus direktorė ir sako: pažvelkite, kaip dabar atrodo Gedimino kalnas. Atsisuku ir netikiu savo akimis – jokios žalumos, pirmapradė pilkšva plikuma. Ir šio kalno prievaizdė porina: štai dabar ta tikroji autentika, ateity nieko nekainuosianti valstybės biudžetui. Be to, tai bus atrakcijai labai vaizdinga aukštuma. Kai nupjovėme kalno medžius ir palikome vien tik gležną žolelę, mūsų specialistai ėmė nebesuvokti kalno ir žvilgsnio erdvės vieningumo, vaizdo istoriškumo dermės. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tada man toptelėjo mintelė – o kodėl jums nenuskutus nuo šlaitų velėnos ir palikus istorijos ateičiai tik pliką šlaitą, taip puikiai derantį prie funikulieriaus ir pilies sienų skiedinio spalvos, nes dabar visiškai pranyksta žaliame Vilniaus fone. Būtent šis vaizdas yra tikroji muziejinė vertybė. Juk visos partijos, laimėjusios rinkimus, žadėjo nuversti kalnus. Štai atėjo žalieji ir dėsningai nuslinko kalno žaluma kartu su jų reitingu. Mūsų valdžia visur taupo, tai po milijoną, tai po kelis… Ir štai jums veltui puikiausia metų idėja: kaip ūkiškai sutaupyti tuos dešimt milijonų eurų. Nebereikės vargti su šlaito velėna, reikalaujančia daug kruopščios, mąslios priežiūros, be to, bus originaliai sukurtas kalnui šiuolaikiškumo įvaizdis. Istorinį vaizdą šlaituose galėtų pagyvinti jaunimas ant riedučių, pilies ekskursantams nemokamai parodytų savo akrobatinius triukus, kaip tai jie dabar atlieka priešais Vyriausybės langus.

– Ar tik šis sapnas neturi sąsajų su kažkokiais praeityje tavo mintyse atgimusiais faktais?

– Gal tai liko iš praėjusio mėnesio, kai žvelgdamas į Gedimino kalną iš po vamzdžio anapus Neries, išvydau šlaite, po pilies pamatais, atsirandantį plyšelį. Žinau, kad pastaruosius penkerius metus dirbo daug specialistų, kad būtų iškirsti tariamai pavojingi medžiai. Skaičiau 2012 metų protokolą, įsidėmėjau posėdžio dalyvių išgrynintą prioritetą teikti „gynybinės paskirties piliakalnio silueto išryškinimui miesto kraštovaizdyje“. Girdėjau begalę kalbų, kad jūsų biurokratai nemoka planuoti, negeba žvelgti į ateitį. Ir štai viena tokia įžvalga su gamtos pagalba tampa realybe.

– Mačiau Tamstą Rašytojų sąjungos renginyje, kai žurnalo „Literatūra ir menas“ redakcija Gedimino kalnui paskyrė Šūdvabalio premiją už nesibaigiantį meninį vyksmą, performansą – slankiojimą, atkaklumą, bruzdėjimą, gyvybingumą, neramybę, spiriančius visuomenę mąstyti, būdrauti“.

– Aš visada susijaudinu, kai išgirstu žodį „mąstyti“. Tai patvirtina ir mano vaikščiojimo aplink Gedimino kalną išgyventą jauseną. Tąkart mintys tiesiog verpetavo: niekaip nesupratau, kaip čia atsitiko, kad Gedimino kalną, jau kaip eksponatą, saugo Nacionalinis muziejus. Prie Vilnelės sutikau žilaplaukę kiemsargę, kuri mane paprotino: matau, esate ne mūsiškis ir nesuprantate – kai nemokama vadovauti kam nors, atsiranda nemokama reklama pasauliui. Ir aš po kurio laiko pagalvojau: šakės jūsiškiam „Globalios Lietuvos“ projektui, kuriam reikia milijonų, o čia viskas šiuolaikiškai postmoderniai  ir nemokamai. Ir štai Gedimino kalnas per visą savo istoriją pelno pirmą apdovanojimą! 

– Žinau tavo smalsią prigimtį. Tu ne vien kalnu esi gyvas – per dieną gali pusę Vilniaus aplankyti.

Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

– Man kiekviena minutė brangi, nes nebesu valdininkas. Mane domina naujovės: kaip pasikeitė Jūsų sostinė po mano paskutinio apsilankymo. Visada pirmiausia užsuku į M. Mažvydo biblioteką. Prieš porą metų savo tyrime esu padaręs trumpą išvadą: kodėl jūsų Nacionalinę biblioteką remontavo ilgiau nei romėnai rankomis statė Koliziejų. Pasisekė tiems Antikos statytojams, nes dar nebuvo sukurtas Viešųjų pirkimų įstatymas. Užėjęs į biblioteką iškart pajutau šio įstatymo galią – viską pirkti kuo pigiau. Rūbų spintoje paltą tai pasikabinau, o kur pakabinti skrybėlę, neradau jokios pakabos. Ko gero, šio projekto autoriai ir laimėjo konkursą, nes jie sutaupė keliasdešimt eurų elementarioms skrybėlių, kepurių pakaboms.

– Ir ką? Su skrybėle vaikščiojai po biblioteką?

–  Man pirmą kartą taip nutiko. Kai nesiseka, tai ir toliau nesiseka. Užsukęs į periodikos skaityklą, norėjau paskaityti lietuviškų kultūros leidinių, o tenai nė vienos laisvos vietos. Visi stalai apkrauti kompiuteriais, prie jų dirbo virtualiosios erdvės skaitytojai. Kas man beliko – turėjau išeiti nepaskaitęs lietuviškų leidinių. Šis trumpas apsilankymas Nacionalinėje bibliotekoje padovanojo man naują galvasopį – kodėl jūsiškėje Nacionalinėje bibliotekoje nėra  nė vieno latviško periodinio leidinio.

– Žinau, kad lapkričio pradžioje R. Vanagaitė kartu su E. Zurofu lankėsi Rygoje ir Ž. Lipkės memorialiniame muziejuje pristatė pernai išleistą savo knygą „Mūsiškiai“.

– Nenoriu pernelyg kalbėti šia tema, nes jie po skandalingos lietuviškos žiniasklaidos atakos pas mus buvo sutikti kukliai. Tad verčiau pacituosiu du raiškius komentarus be komentarų: „E. Zurofo nereikėjo įleisti į Latviją, jis patalogiškai neapkenčia lietuvių ir latvių“; „Mums ir savo mėšlo pakanka“.

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Šia proga noriu pridurti štai ką. Latviškoje elektroninėje spaudoje neteko skaityti tokių baisių, tarsi beraščių parašytų komentarų, kokių perskaičiau jūsiškiuose delfi, lrytas.lt portaluose. Tai patyčios, arba virtualioji subkultūra, kurios turinys nepalyginamai žiauresnis nei mano jaunystės metais skaityti užrašai ant viešųjų tualetų sienų. Aš vis dar negaliu susivokti, kodėl būtent rudenį, o ne pavasarį, kaip priimta pasaulyje, jūsų televizijas, žiniasklaidą užvaldė seksualiniai skandalai. Prisimenu jūsų Seimo narę Gretutę, kurios paieška būtent pavasarį buvo paskelbta latviškajame delfyje: rygiečiai, praneškite, jei kas pastebėsite Gretą ir Karbauskį mūsų mieste…

Tai pavienės mintelės iš mano pradėto tyrimo, kaip su embrionų problematika jūsiškiame Seime prasidėjo politinio egzorcizmo seansas su Greta. Šiomis dienomis jūsiškį Seimą vėl atakavo embrionai, ir į plenarinius posėdžius nebesugeba ateiti keliasdešimt parlamentarų. Vadinasi, jūsų parlamente iš tų embrionų formuojasi naujos formos individas, nebegalintis vykdyti konstitucinės priesaikos. Man iškart nauja tema!

– Ar neįžeis tavo orumo, jeigu šį probleminį pokalbį paviešinsiu, ir tu sulauksi lietuviškų komentarų?

Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Vytis. Slaptai.lt nuotr.

– Tikiuosi, kad nebus tokių žiaurių, kaip Vilniaus miesto mero žodžiai – Lukiškių aikštėje nebus jokio Vyčio paminklo! Buvau tame mitinge ir išgirdau neįprastai daug man įdomios informacijos apie paminklų statybą ir jų griovimą jūsų sostinėje. Kai mintyse tie žodžiai keliskart per dieną suskamba, manąją mąstyseną ima slėgti keistos formos impotencija. Ypač po lapkričio 27 dieną išgirstos žinios, kad istorinė Lukiškių aikštė simbolizuos piknikų įvairovę… Tad privalau kuo skubiau grįžti namo ir sustiprinti savo imuninę sistemą, kurią sužeidė lietuviškasis „demokratinis“ meninis mąstymas.

Atleiski, šiam kartui užteks.

Užrašė Arvydas Valionis

2017.12.02; 07:00