Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tvirtina, kad Rusijos vadovas Vladimiras Putinas „įkaite“ laiko Zaporižės atominę elektrinę. Pasak jo, keliamos grėsmės bei Maskvos grasinimai rodo, kad reikia paskelbti sankcijas valstybinei Rusijos atominės energetikos įmonei „Rosatom“.
„Putinas vis dar laiko įkaite Zaporižės atominę elektrinę. Dabar jis iš naujo grasina dėl jos saugumo ir kasdien kelia riziką „nelaimingam atsitikimui“. Pats laikas rimtai susidoroti su grėsmėmis ir pagaliau paskelbti „Rosatom“ sankcijas“, – savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje rašė G. Landsbergis.
ELTA primena, kad Lietuva siekia vienuoliktame sankcijų pakete pritaikyti sankcijas „Rosatom“. G. Landsbergis yra atkreipęs dėmesį, kad šiuo metu dėl europinių sankcijų pritaikymo bendrovei vykstanti diskusija yra politinė, o Lietuvos pozicija šiuo klausimu yra nuosekli.
Taip pat premjerė Ingrida Šimonytė yra išreiškusi viltį, kad po ilgesnių diskusijų ES atsiras politinė valia įvesti sankcijas valstybinei Rusijos atominės energetikos įmonei. Visgi, pripažino ministrė pirmininkė, šį procesą stabdo kelios ES valstybės.
Tačiau CNN yra pranešusi, kad 11-ajame Europos Sąjungos (ES) sankcijų Rusijai pakete nebus šios šalies valstybinės branduolinės energetikos kompanijos „Rosatom“. Tai CNN pareiškė vienas aukšto rango bloko pareigūnas.
Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą ES jau priėmė 10 sankcijų Rusijai paketų, kurie numato daugybę prekybos ribojimų ir kitų priemonių.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Pastoviai girdimas naratyvas sklindantis iš valdančiūjų, kad energijos ir visų kitų kainų neregėtas augimas, yra tik pasaulinio masto problema. Deja, šioje ,,dainelėje“ yra tik dalis tiesos. Tarp kitko, net pasaulinio masto kainų kilimą paaiškinti tik paprasta ekonomine logika nelabai įmanoma. Taip kainų kilimui dalinę, pabrėžiu tik dalinę, įtaką turėjo ir turi COVID-19 pandemijos pabaiga (bent sąlyginė), Europai – karas Ukrainoje.
Tačiau tokio mąsto kainų augimas vien šiais faktoriais sunkiai paaiškinamas. Nes stebint pasaulinės ekonomikos augimo arba vartojimo rodiklius ir juos vertinant nesimato nei fantastiškai išaugusio vartojimo, nei su tuo susieto gamybos augimo. Pirmoji šioje situacijoje besiperšanti išvada, kad toks drąstiškas kainų augimas, deja, ne pačios ūkininkavimo-ekonomikos virsmo pagimdytas, o tam tikrų įtakos grupuočių specialiai inspiruotas. Bet palikime tai tarptautiniams ekspertams, o mes pasižvalgykime savame kieme.
Noriu į šią problemą pažvelgti grynai iš istorinės perpektyvos. Ir jau pačioje pradžioje pareiškiu, kad mūsų dabar esančių ir buvusių vyrų ir moterų valdžioje kalbos ir paaiškinimai yra kaip to mokinuko, kuris neparuošė namų darbų, apie tai žino ir dreba, kad tik mokytoja jo nepakviestų atsakinėti. Ir dar nuoga TIESA, kad už tai kas dabar vyksta, atsakingi ne tik dabar valdžioje esantys, bet ir tie, kurie joje buvo. Neginu dabartinių, nes tikrai jie praktiškai nieko ne tik, kad nepadarė, bet ir toliau užsipyrėliškai nedaro. Juk negalime pamiršti, kad turtuolių turime ne daugiau 10-15%, o štai gyvenančių ant skurdo ribos jau apie 40%. O energetinis skurdas skaičiuojamas, kai išlaidos energijai viršija 10% pajamų. Tai Lietuvoje tokių drąsiai priskaičiuosime kas antrą, o gal ir daugiau. Be to, niekas negali sąžiningai paaiškinti, o kodėl pas kaimynus lenkus elektra kainuoja kelis kartus pigiau. Arba pas Baltijos sesę Estiją, jau nekalbant apie Švediją, kurioje kainos net 10 kartų mažesnės. Nerišliai bandoma aiškinti, kad lenkai kūrena anglis, o estai slancus, bet ne tik tai jiems duoda pigesnę elektros kainą. Ji pigesnė, kad tose valstybėse įgyvendintas visas kompleksas priemonių tam, kad pirmoje eilėje buitiniams vartotojams ji būtų pakenčiama. Ką darys Lietuvos pensininkai, gaunantys 440 eurų pensiją, kai jiems už elektrą ir šildymą reikės susimokėti beveiki ją visą. O už ką valgyti? Atsakymas maždaug toks… skestančiūjų gelbėjimas, jų pačių reikalas…
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Logiškai vertinant valstybę kaip žmonių bendruomenę, o ne tik galimybę atėjus jai vadovauti savimi pasirūpinti. Akyvaizdžiai matome, kad per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus, kas jai bevadovavo, elgėsi vienadieniškai ir neatsakingai. Paimkime, kad ir tą pačią elektros jungtį su Švedija, kuria, buvęs premjeras ponas Andrius Kubilius, skambiai gyrėsi. Deja kaip dabar pasirodė, tai buvo daugiau viešųjų ryšių akcija, o ne rimtas projektas. Dabar atvirai sakoma, kad reikėjo ženkliai stpiresnės jungties. Tai kas ponai trukdė tiesiant tuos du kabelius (vienas rezervinis) per jūrą iškarto patiesti nors keturis. Techniškai bei finansiškai būtų buve ekonomiškiau, o dabar ženkliai daugiau galimybių būtų. Kiek ponas Arvydas Sekmokas mus iš Seimo tribūnos įtikinėjo, kad Baltarusija Astravoje nestatys AE, nes pinigų neturi. O pastatė. Pastatė todėl, kad mes per anksti uždarėme Ignalinos AES. Kol ji būtų dirbusi mums, galima būtų buvę jau dabar turėti naują. Tik lai ponai nemeluoja, kad refrendumas kaltas. Kalti tie, kurie uždarę veikiančią ir TATENOS pripažintą saugia AES bandė mums įpiršti seną nebemodernų atominį reaktorių ir tom pasakėlėm, vadinamom studijomis, išmėtė kaip į balą pora šimtų milijonų dolerių. Gerbiami ponai japonai nieko veltui nedarė, Lietuva jiems už viską susimokėjo.
Galų gale, kas aiškiai ir artikuliuotai pasakys, o kodėl per 32 metus mes nesugebėjome sinhronizuoti savo elektros tinklų su visa Europa. Ką, tam reikia viso amžiaus? Normaliai dirbant užtektų dešimtmečio. Dar esant, šviesaus atminimo, Nepriklausomybės akto signatarui Bronislovui Lubiui apie 2000 metus jis man asmeniškai pasakojo, kad Lietuvoje yra piktybiškai veikiančių nesąžiningų veikėjų, kurie būtent trukdo, kad kuo greičiau būtų sukurtos elektros jungtys su Lenkija, o per ją su visa Europa. Jis asmeniškai turėjo gan stiprius ryšius tiek su Lenkijos verslininkais, tiek su politikais ir stengėsi padėti tai įgyvendinti. Bet kaip man prisipažino, niekam Lietuvoje tos pagalbos nereikėjo.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šį jo teiginį patvirtina realūs mūsų gyvenimo faktai. Tik keletas štrichų priminimui. Apie 1998 metus elektros eksporto afera į Baltarusiją, kur Lietuva neteko šimtų milijonų litų. O ponas Ošerovskis iš Elektrėnų skundėsi, kad už tai lyg tai konservatorių partijai paskolino per tuometį premjerą ir partijos valdybos pirmininką Gediminą Vagnorių apie 4 milijonus dolerių ir jų neatgauna. Ši informacija ne iš turgaus, o tuomečio vidaus reikalų ministro, Nepriklausomybės akto signataro Vidmanto Žiemelio gauta iš savo krininalinės žvalgybos operatyvinio darbuotojo. Beje šią informaciją jis geranoriškai pasidalino su G.Vagnoriumi ir tai jam kainavo posto ir partijos nario vardo.
O pseudo eksportas lietuviškos elsktros toliau vyko. Beje, apie tuos 4 milijonus istorija nutyli, taip niekas ir nesiaiškino, nors viešai buvo skelbta. Jeigu, kaip norėjo B.Lubys pirmąjame XXI amžiau deimtmetyje, Lietuvos elektros sistema būtų integruota į Europos, tai šiandien ponas Jonas Garbaravičius, (kurio tėtis buvo įtakingas konservatorių partijos ir Seimo narys, o dėdė socialdemokratas ir pabuvojo net Kauno meru), nebūtų multimilijonierius. Nes juo tapo, saviškių padedamas, elektros pagalba. Pradžioje dirbdamas ,,Lietuvos energijoje“ eksportavo pigią Ignalinos AES elektrą į Rusiją. Ją uždarius Rusijos elektrą į Lietuvą. Buvo net Rusijos energetikos sistemos pilnateisis atstovas Lietuvoje. Tokių, nors ženkliai mažesnio kalibro ,,verslininkų“ apie lietuvišką elektrą sukosi ir sukasi gan daug.
Ir greta tvyro atsakymas, kam buvo naudinga Ignalinos AES uždarymas? Kaip ir tai, kad Lietuva neturi elektros energijos generavimo pajėgumų. Nors prieš uždarant Ignalinos AES Elektrėnuose buvo pastatytas naujas modernus berods devintas blokas, kad gamintų elektrą deginant dujas arba mazutą. Pastarasis yra pigesnis, bet taršesnis. Žiniasklaida su patosu gyrėsi, kai buvo griaunami Elektrėnų elektrinės kaminai. Suprask, atgyveno. Dalis taip, bet ne viskas. Ir man visiškai neaišku, o kodėl dabar nedirba tas Elektrėnų naujesnis blokas. Ir išvis kam konservatoriai sukūrė energetikos ministeriją, kada Lietuva daugiausia perka, o ne generuoja. Tai gal laikas tą ministeriją uždaryti. Juo labiau, kad valstybės akcijas Lietuvos energetikos bendrovių valdo finansų ministerija. Taip, kad opozicija ne tam ministrui interpeliaciją skelbia. Ją galima skelbti Gintarei Skaistei, o energetikos ministeriją išvis sujungti su susisiekimo ir pavadinti infrastruktūros ministerija.
Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
Be to, griežčiausiai uždrausti parceliuoti infrastruktūros objektų turtą. O čia gan šauniai pasidarbavo ir papildomą vinį į elektros kainų šuolį įkalė ne kas kitas o buvęs premjeras, dabar besidarbuojantis ,,Vardan Lietuvos“ (tik kurios neaišku?), ponas Saulius Skvernelis su tuomečiu finansų ministru Šapoka. Jie tyliai, net tūlui Ramūnui Karbauskiui (dabar viešai paskelbė) nežinant, pardavė net 27% stambiausios elektros bendrovės ,,Ignitis“ akcijas už mizerną 400 milijonų eurų sumą. Kad tai buvo pigu, patvirtina ir tai, kad tas akcijas įsigijo ne tik Swedbankas ir SEB bankai, bet net asmenys iš JAV. Kaip galima stebėtis, kad valstybėje klesti korupcija, jeigu jos milijardinis turtas tyliai vienadienių veikėjų parceliuojams. Ir kokią moralinę teisę turi ponas S.Skvernelis šiandien kritikuoti valdančiuosius, jeigu pats ne tik kritikuotinas, bet…deja Lietuvoje, kurioje kyšius teisėjai įteisina paskolomis, bet – nebūna. Niekas už savo prasižengimus niekada dar netik kad nebuvo patrauktas atsakomybėn, bet nors PASMERKTAS! Nors sprendžiant pagal reitingus tauta tokius myli. Nors didžiules elektros kainas keikia. Paradoksų šalis…
Lietuvoje besikeičiant valdžioms vienas dalykas išlieka stabilus, tai pasinaudojant valstybe daryti ,,verslą“ vagiant iš jos arba po jos priedanga iš savo tautiečių. Taip buvo su šilumos tinklais Vilniuje, kuriuos liberalas A.Zuokas išnuomavo lyg tai pransūzų bendrovei ,,Dalkija“, o realiai buvusiam ,,Rubikonui“. Šis pavyzdys labai panašus į energetikos ministro Dainiaus Kreivio konservatoriaus priverstinį ir labai skubotą elektros rinkos liberalizavimą. Sakė, kad taip sukursime konkurenciją ir atpiginsime elektrą vartotojui. ATPIGINO! Tačiau reikia paaiškinti. Šie ,,liberalizuotojai“ yra ne kas kita, o tarpininkai, kurie elektros negamina (išskyrus vėjo ir saulės jėgaines). Tai liaudiškai tariant parazitai, nes nieko nesukurdami užsidirba ir niekas net nežino jų maržų. Ir kas gali paneigti, kad per juos Astravo AES elektra nepakliūva į Lietuvą. Kaip ponas D.Kreivys tai sugeba patikrinti? Bet svarbiausia, kad ši veikla yra licenzijuota, t.y. ne bet kas gali prekiauti elektra, tik tie, kam leidžia valdžia. Taip, kad šis liberalizavimo fiasko turėtų būtų atvirai pripažintas. Atsiprašyta suklaidintų gyventojų ir pilnai atšauktas. O fiasko ištiko dėl to, kad taip vadinama laisva rinka ne visur veikia ir veikti negali. Yra natūralios monopolijos ir jų nepakeisi biurokratų norais arba kažkokiomis negyvomis rinkos dogmomis. Yra dalykų, kuriuos gerai sprendžia privatininkai. Tačiau egzistuoja tokių bendrų visiems poreikių, kurie geriausiai funkcionuoja būdami valstybiniai. Ir tai gyvenimas yra ne kartą patvirtinęs. Privatininkas, kaip žinoma siekia tik vieno vienintelio tikslo – pelno. O žmonių bendruomenėje egzistuoja ir tokia samprata kaip socialinis solidarumas ir bendras gėris, bei bendri ineresai. Jei mes tokių nepuoselėsime, gyvensime kaip banditų gauja.
Nors trumpai, bet negalime nepaliesti ir dujų kainų, kurios irgi daro įtaką ne tik elektros kainomis, bet svarbiausia centraliniam šildymui. Mūsų vadovai negailėdami sau pagyrų ir nepasižymintys kuklumu, giriasi, kokie buvo toliaregiai ir viską žinojo. Tame tarpe ir apie Putino karą (iš kur tokia informaciją gavo?), todėl ir išsinuomavo laivą – SGD terminalą. Iš pricipo tai gerai. Bet geri šeimininkai, tokių brangiai kainuojančius daiktus ne nuomuoja, o perka. Ir mes ne prieš SGD terminalą. Tik norime SKAIDRUMO! Nors visus, kurie nors apie tai užsimena, konservatoriai paskelbia Kremliaus agentais. Lai, bet TIESA brangesnė. O ji tokia negraži. Specialistų vertinimu, tarp kurių buvo ir minėtas B.Lubys, bei britų analitikai, Lietuva galėjo pasistatyti antžeminį stacionarų SGD terminalą už maksimum 250 milijonų eurų. Ir statyti reikėjo ne ekologiškai labai trapioje ekosistemoje, kokios yra Kušių marios, o Būtingėje šalia jau esamo naftos terminalo. Tai būtų stategiškas žingsnis link giluminio Lietuvos jūsų uosto. O dabar už šio SGD terminalo nuomą Lietuva per dešimt metų sumokės apie 800 milijonų eurų. Beje, mokėjimas už nuomą vykdomas Lietuvos valstybinės įmonės į ofšorinę įmonę esančią Bermuduose. Štai, kaip mūsų valdžia kovoja už skaidrumą! Bet tai ne viskas. Mūsų taip išgirto terminalo dujos labai brangiai kainuoja. Kas gali paneigti, kad neskaidri jo nuoma ir ne visi išviešinti (dalis akcininkų užslaptinti) akcininkai ir sukelia šias kainas. Didelė klaida ar tuomečių Lietuvos vadovų ambicijos padarė taip, kad mes vietoj to kad SGD terminalą būtume kūrę su Latvija, tuo pat metu tapę ir dujų saugyklos Inčiukalnyje bendrasavininkais, užsispyrę tai padarėme vieni. Tarp kitko, jei būtume darę kartu, pusę SGD terminalo kainos būtų padengta iš ES paramos. Geriau paanalizavus šį projektą vis tik peršasi negera mintis, o kas galėtų paneigti, kad taip skubėta ir atsisakyta partnersytės buvo iš nenoro, kad kas nors papildomai pasidomės šio projekto skaidrumu. Juk rezultate neišsisprendė dujų kainos prienamumas nei buitiniams vartotojams nei įmonėms. O juk taip buvo žadėta.
Kuršių marios. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip, kad žvelgiant į nesustabdomai augančias kainas ir ne tik energetikos, bet ir būtiniasių maisto produktų, matome absoliutų valdžios bejėgiškumą ir trypčiojimą vietoje. Be valdžios neįgalumo jau ne pirmą kartą išryškėja ir taip liaupsintos laisvos rinkos bejėgiškumas. Nieko ji nesureguliuoja žmonių naudai, nebent padeda turtuoliams dar labiau turtėti. Beje taip buvo per pasaulinę 2009 – 2011 m.m. finansinę krizę, peraugusią į ūkio kolapsą. Per ją pasaulio turtuoliai savo turtus padidino dvigubai. O vargšai, bet kam jie rūpi…? Nesuveikė laisva rinka ir per COVID-19 pandemiją kada net apsauginių kaukių buvo didžiulis deficitas. O laisva rinka į tai atsakė, neregėtu jų kainų šuoliu. Taip, kad visokie eksperimentai su žmonėmis, tik didenę dalį jų vis labiau nuskurdina ir didina socialinį susipriešinimą, bei išaukia socialinius neramumus. Nesitenkinte juos didinti valdžios ponai ir ponios.
Daktaras Algimantas Matulevičius – Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LRV ministras ir Seimo NSGK pirmininkas
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Rusija žingsnis po žingsnio, dešimtmečiais didino savo energetinių išteklių tiekimą į Europos Sąjungą. Taip ji gaudavo milžinišką pelną, kurį naudojo ginklavimuisi, bet nešykštėjo lėšų ir Vakarų politikų kyšiams. Tokia korupcinė „šrioderizacija“, lyg koks vėžys apėmė valstybių politinį elitą, kuris tapo strategiškai trumparegis, nustojo rūpintis savo šalių energetiniu saugumu, prarado bet kokius, ne tik energetinio bet ir karinio saugumo instinktus.
Prieš metus Rusija ėmė ruoštis karui su Ukraina. Kai Europos dujų saugyklos ištuštėjo, Kremlius tikėjosi didelio Vakarų politikų išgąsčio, susitaikymo su Ukrainos okupacija. Tačiau karas užsitęsė. Rusija į Vakarus tiekia vos 20 proc. kiekio, ką tiekdavo iki karo. Paradoksalu, bet iš to uždirba net daugiau. Bet net ne pinigai yra tikrasis didysis uždarbis, kurio siekia Rusija šia energetine dieta. V. Putinas siekia paveikti vyriausybes, verslo lobistus ir visuomenę. Šalti butai, dujų stokojanti pramonė turėtų spausti vyriausybes, kad reikia daryti nuolaidas Maskvai.
Rusijos energetinio šantažo Lietuvai istorija
Rusija energetiškai šantažavo Lietuvą nuolat. Ir šį kozirį ji naudojo tiek savo energetiniams tikslams siekti, tiek padėti Lietuvoje veikti politikams ir partijoms, kurios priešinasi Lietuvos energetinei nepriklausomybei.
2006 m. vasarą „remontui“ buvos sustabdyta naftotiekio „Družba“ atšaka į Mažeikius. Tai buvo spaudimo priemonė Lietuvos vyriausybei, kad Mažeikių naftos perdirbimo gamykla būtų perleista Kremliaus remiamiems oligarchams. Prasidėjo derybos, bet laimei, 2008 metais Vyriausybės vairą perėmė konservatoriai ir buvo nuspręsta šantažui nepasiduoti. Tam buvo ir instrumentas – dar 1993 m. suprojektuotas ir 1999 m. pastatytas Būtingės naftos terminalas. Šis terminalas leidžia per metus importuoti iki 12 mln. tonų naftos ir eksportuoti iki 14 mln. tonų naftos produktų. Pradžioje per terminalą buvo tik eksportuojama, o nuo 2006 m. jau ir importuojama nafta.
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Kitokia istorija nutiko su dujotiekiu „Družba“, jis „nesurūdijo“, kaip naftotiekis, tačiau dujų kaina buvo nustatoma daug brangesnė nei Vokietijai. Paradoksali situacija, Lietuva yra arti geografiškai, per jos teritoriją teka dujos į Kaliningrado sritį, tačiau taikoma energetikos kainų diskriminacinė politika. Neliko nieko kito, kaip statyti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Jo buvo ieškoma skubiai ir pavyko Pietų Korėjoje rasti ką tik pastatytą, bet dar niekam neišnuomotą terminalą. Vos šis projektas pradėjo veikti, dujų kainos „stebuklingai“ radikaliai nukrito ir dujotiekyje. Šantažas baigėsi.
Abu šiuos projektus lydėjo arši priešininkų kritika. Tai tapo kelių politikų, prorusiškų „žurnalistų“ ir net partijų pamėgta tema. Bene ryškiausiai šiame fronte reiškėsi politikas Artūras Skardžius. Tvirtinimas apie permokėtą kainą už SGD, geopolitiniu požiūriu yra nesąmonė. Tai buvo ir yra vienas esminių, strateginių mūsų laisvės bei nepriklausomybės garantų. Maskvos krankliai galėjo kranksėti, koks jis nereikalingas, brangus, tačiau iškilus krizei, paaiškėjo, kad teisūs buvo ne jie. Teisūs buvo tie, kurie visada suprato su kokiu kaimynu turime reikalą.
Dujų ir naftos sektoriuose Lietuvos dešiniesiems politikams pavyko įgyvendinti ne visus ilgalaikius projektus, kurie šiais aspektais garantavo mūsų energetinę nepriklausomybę. Jei nebūtų kairiųjų iš Lietuvos išvyta JAV įmonė „Chevron“, siūlanti surasti ir pradėti eksploatuoti skalūninių dujų telkinius, tai šiuo metu turėtume ir savų pigių dujų. Tačiau 2013 m. suklestėjo judėjimas „Chevron von“ ir Maskvos bei jos kvislingų džiaugsmui amerikiečių įmonė pasitraukė iš Lietuvos. Ją išvejant matėme tuos pačius kairiųjų politikus.
Kaip sakoma, nori taikos – ruoškis karui. Turėti nuosavų dujų kairieji nepanoro. Dujos netapo lemiamu spaudimo instrumentu dėl SGD terminalo. Štai kokia yra savo laiku strateginio trumparegiškumo kaina. Nepadaryti strateginiai darbai vėliau virsta papildomais nuostoliais ir prarastomis galimybėmis.
Gazpromas
Kas būdamas jaunas negalvojo apie savo tolimą profesinę ateitį, nedėjo pastangų viziją įgyvendinti, tas sėkmingos ateities ir neturės, o gyvenimą lems rutina ir aplinkybės. Lygiai tas pat galioja įmonėms ir valstybėms. Valstybes valdo politikai, todėl sugebėti matyti šalies tolimus strateginius tikslus, turėtų būti jų pareiga.
Jei naftos ir dujų sektoriuose buvo atlikti svarbūs mūsų energetinę nepriklausomybę stiprinantys darbai, tai elektros gamybos sektoriuje priešingai tapome itin lengvai pažeidžiama valstybe.
Kas kaltas dėl aukštų elektros kainų?
Lietuvai stojant į ES turėjome įgyvendinti dešimtis Europos Komisijos iškeltų reikalavimų. Vienas jų – uždaryti Ignalinos AE, kuri buvo laikoma nesaugia, nes konstrukcija buvo identiška sprogusiam Černobylio AE reaktoriui. Mainais ES apsiėmė apmokėti uždarymo kaštus. Antrasis reaktorius buvo uždarytas 2009 m. ir Lietuva iškart susidūrė su savo elektros generacijos deficitu. Kad taip nutiks, politikai žinojo iš anksto ir A. Kubiliaus vyriausybė deryboms dėl naujos AE statybos pakvietė japonų investuotoją „Hitachi“. Buvo pasirašyta sutartis dėl investicijų ir statybos. Suskaičiuota vienos kWh kaina buvo 6,8 cento, įskaitant ir AE uždarymo kaštus. Štai tokia elektros kaina, apie kurią dabar galėtume tik pasvajoti, ir būtų garantuota ilgiems dešimtmečiams. Be to, mūsų pasienyje nebūtų pastatyta Astravo AE.
Elektros tinklai. Slaptai.lt nuotr.
Artėjo Seimo rinkimai. O į juos eiti visada labai paranku turint kokį nors patrauklų baubą, kad rinkėjas eitų ir balsuotų už partiją, kuri pasisako prieš baubą. Tokiu vienijančiu faktoriumi tapo „blogoji nauja AE“, su kuria ėmėsi kovoti A. Butkevičiaus vadovaujami socialdemokratai, R. Karbauskio valstiečiai, R. Pakso tvarkiečiai, V. Uspaskicho darbiečiai ir kiti populistai.
Jeigu ne strateginis kai kurių politikų aklumas, šiandien turėtumėm savo AE, pakankamus pigios generacijos pajėgumus ir šalia sienos nebūtų Astravo AE. Dabar gi turime didžiulį generavimo deficitą, brangią elektrą ir veidmainiškas krokodilo ašaras dėl padėties elektros sektoriuje liejančias tas pačias partijas ir politikus, kurie padarė viską, kad „Hitachi“ Lietuvoje nebūtų, kad neturėtume stabilaus pigios bazinės elektros generacijos šaltinio.
Kokia išeitis iš elektros krizės?
Ką galime daryti, tai derėtis dėl palankesnių kainų, tačiau kol vyksta karas Ukrainoje, didelių pagerėjimų šioje srityje tikėtis sunku. Elektros kaina yra gana tampriai susijusi su dujų ir kitų energijos šaltinių kainomis, kurios šiuo metu yra labai išaugusios. Jeigu ES tikrai sieks visiškai atsisakyti rusiškų energijos šaltinių, tai šitai gali pavykti tik per du ar tris metus. Neabejotina, kad ES šalių vyriausybės šiame laikotarpyje turės daliai gyventojų kompensuoti elektros kainą.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva pati pasigaminti pigesnės elektros dideliais kiekiais gali maždaug nuo 2025 m., kai turėtų pradėti veikti suplanuotas Vėjo jėgainių parkas Baltijos jūroje. Vyriausybė skubina, kad darbai šia kryptimi paspartėtų. Gerai tai, kad saulės, vėjo projektai vystomi labai sparčiai visoje šalyje ir kiekvieną mėnesį didėja gamybos pajėgumai, todėl po truputį spaudimas mažinti kainą didės. Labai laukiamos yra Vilniaus kogeneracinės jėgainės pabaigtuvės. Pilna apimtimi veikianti elektrinė galia sieks 90 megavatų (230 tūkst. namų ūkio poreikio).
Greito sprendimo, galinčio išspręsti ilgus metus nedarytų darbų nėra. Socialdemokratai ir jų partneriai 2012 m. sunaikino naujos atominės elektrinės projektą ir nepasiūlė nieko vietoj to. Turime didelį savos elektros gamybos trūkumą, kurį po truputį mažiname naujais veržliais saulės, vėjo ir biokuro projektais. Vyriausybė mažina biurokratinius barjerus naujoms elektrinėms iki minimumo, kreipia valstybės paramą ir pagalbą verslui bei gyventojams. Kuo daugiau savo elektros, kuo daugiau gamintojų, tuo bus mažesnė kaina rinkoje.
Volodimir Zelenskij. Ukrainos prezidentas
Kijevas, kovo 4 d. (AFP-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis penktadienį apkaltino Maskvą, kad ši ėmėsi „branduolinio teroro“ ir nori „pakartoti“ Černobylio katastrofą, kai įsiveržusios Rusijos pajėgos atakavo atominę elektrinę.
Jis maldavo pasaulio lyderių pabusti ir neleisti Europai „mirti nuo branduolinės nelaimės“, kai po apšaudymo užsidegė didžiausia žemyno branduolinė jėgainė.
„Nė viena kita šalis, išskyrus Rusiją, niekada nešaudė į branduolinius blokus“, – sakoma jo biuro išplatintame vaizdo pranešime. „Tai pirmas kartas mūsų istorijoje. Žmonijos istorijoje. Teroristinė valstybė dabar griebėsi branduolinio teroro“.
Pietryčių pramoniniame Zaporožės mieste esanti stotis tiekia maždaug 40 proc. šalies branduolinės energijos ir, kaip sakė V. Zelenskis, joje yra šeši iš 15 Ukrainos reaktorių.
Kijevo teigimu, gaisras kilo Rusijos kariuomenei apšaudžius objektą. „Tai rezervuarai su termovizoriais, todėl jie žino, kur šaudo“, – sakė V. Zelenskis.
Tačiau „svarbiausia“ stoties įranga nebuvo paveikta, o radiacijos lygis buvo normalus, vietos pareigūnai sakė Jungtinių Tautų atominės elektrinės priežiūros tarnybai.
Ukrainos branduoliniai objektai kelia didžiausią susirūpinimą, kai praėjusią savaitę į šalį įsiveržė Rusijos kariškiai, sviediniais bei raketomis pradėję bombarduoti miestus.
„Jei įvyks sprogimas, tai bus visko pabaiga. Europos pabaiga“, – sakė V. Zelenskis. „Tik neatidėliotini Europos veiksmai gali sustabdyti Rusijos kariuomenę“.
Gelbėtojai, žuvę Černobylio avarijos metu. EPA – ELTA nuotr.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pirmadienį paragino tarptautinę bendruomenę kartu dirbti ir užtikrinti branduolinių reaktorių saugumą, kad nepasikartotų Černobylio scenarijus. Raginimą prezidentas išsakė minėdamas 35-ąsias avarijos metines.
V. Zelenskis pirmadienį apsilankė Černobylio apsaugos zonoje – teritorijoje 30 km spinduliu aplink branduolinę elektrinę. Ukraina gedi žuvusiųjų per Černobylio katastrofą. EPA – ELTA nuotr.
„Mūsų užduotis yra daryti viską, kad didintume saugumo lygį ir išvengtume panašios nelaimės ateityje pasikartojimo“, – teigė V. Zelenskis per Ukrainoje vykstantį metinių minėjimo renginį.
Sostinėje Kijeve vykstančiame minėjime dalyvavo ir prie Černobylio atminimo paminklo gėles nešė dešimtys žmonių, įskaitant religinius lyderius ir pagyvenusius veteranus karinėmis uniformomis.
„Istorija neina atgal, – televizijos transliacijos metu sakė Ukrainos prezidentas. – Šiandien Černobylis žymi iššūkį mums visiems ir bendrą atsakomybę už planetos saugumą ir ateitį.“
Čekijos vyriausybė pirmadienį pranešė neleisianti Rusijos valstybinei atominės energijos agentūrai „Rosatom“ dalyvauti milijardų vertės viešajame pirkime dėl branduolinės elektrinės statybų.
Šis sprendimas priimtas, kilus diplomatiniam ginčui su Maskva. Prahai apkaltinus Rusijos slaptąsias tarnybas gyvybių pareikalavusio 2014 m. Čekijoje įvykusio sprogimo organizavimu, iš šalies buvo išsiųsti diplomatai.
Galimas incidentas Astravo AE. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Sekmadienį Radiacinės saugos centras (RSC) pranešė apie galimą incidentą Astravo AE. Pasak RSC, radiacinis fonas Lietuvoje lieka nepakitęs.
„Pranešame, kad Baltarusijos informacinėje erdvėje pasirodė informacija apie galimą incidentą Baltarusijos atominėje elektrinėje. Teigiama, kad šis incidentas galimai susijęs su reaktoriaus aušinimo sistemos gedimu“, – sakoma pranešime.
Pasak RSC pranešimo, Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (VATESI) kreipėsi į atsakingas Baltarusijos institucijas, prašydama pateikti informaciją apie saugos situaciją Baltarusijos atominėje elektrinėje.
Oficialios informacijos iš Baltarusijos atsakingų žinybų šiuo metu nėra gauta.
RSC teigimu, ankstyvojo perspėjimo ir informavimo sistemos (RADIS) teikiami aplinkos dozės galios matavimo rezultatai yra nuolatos stebimi, todėl apie bet kokį gręsiantį pavojų, susijusį su radioaktyviųjų medžiagų pasklidimu aplinkoje, gyventojai būtų informuoti nedelsiant.
Ingrida Šimonytė. Vyriausybės nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė laišku kreipėsi į Europos Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen ir vykdomąjį pirmininkės pavaduotoją Valdį Dombrovskį, atkreipdama dėmesį į Astravo atominės elektrinės (AE) keliamas grėsmes.
Kaip teigiama Vyriausybės kanceliarijos pranešime, laiške premjerė pabrėžė, kad Baltarusija neįgyvendino ES patvirtintų branduolinės saugos rekomendacijų, todėl elektrinė yra nesaugi ir negali pradėti veikti.
I. Šmonytė taip pat paragino ES neskirstyti šių rekomendacijų į svarbias ir mažiau svarbias, nes klaidos ar nelaimės atveju pasekmės būtų dramatiškos.
„Branduolinės saugos klausimu kompromisų negali būti, todėl svarbu įgyvendinti visas be išimties rekomendacijas. Negalime milijonų žmonių sveikatos ir gyvybės aukoti vardan politinių kompromisų su režimu, kurį Europos Sąjunga pripažįsta kaip neteisėtą“, – teigia I. Šimonytė.
Premjerė atkreipia dėmesį, kad Baltarusijos pusė gali siekti pasinaudoti rekomendacijomis paskelbdama, kad elektrinė yra saugi, todėl ES ekspertų vizitai turi vykti ir ateityje.
Laiške I. Šimonytė prašo išnagrinėti galimas priemones neleisti elektrai iš nesaugių branduolinių jėgainių patekti į ES.
„Tikiuosi, kad Europa Komisija šį sprendimą įgyvendins pilna apimtimi ir laiku, o jos pastangos bus nukreiptos į tai, kaip tai padaryti, o ne, ar tai galima padaryti“, – teigė premjerė.
Vyriausybės vadovė taip pat informavo apie tai, kad Lietuva sieks peržiūrėti ankstesnės Vyriausybės sutartą elektros prekybos su trečiosiomis šalimis metodologiją. Metodologija turėtų įsigalioti tik po to, kai bus patvirtinta veikianti kilmės garantijų sistema.
Pirmasis Astravo AE blokas jau veikia 100 proc. pajėgumu, trečiadienį pranešė Baltarusijos energetikos ministerija.
„Sausio 12 d. 19.57 val. pirmasis Baltarusijos atominės jėgainės blokas pasiekė nominalųjį energinio galingumo lygį“, – patvirtino Energetikos ministerijos atstovai.
Kaip teigia Energetikos ministerijos spaudos tarnyba, šiuo metu bloke atliekami statiniai ir dinaminiai testai, o juos atlikus per 15 parų bus atlikti galutiniai sistemų ir įrangos testavimo darbai blokui veikiant visu pajėgumu.
Baltarusijos Užsienio reikalų ministerijai trečiadienį įteikta Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos nota dėl oficialios informacijos apie energetinio paleidimo metu įvykusį incidentą Baltarusijos atominėje elektrinėje (Astravo aikštelėje) pateikimą.
Užsienio reikalų ministerija pažymi, kad Lietuvai ir visai tarptautinei bendruomenei yra svarbu vadovautis oficialia bei faktais paremta informacija apie situaciją Baltarusijos atominėje elektrinėje. Todėl prašoma operatyvaus Baltarusijos atsakymo dėl įvykusio incidento, jo priežasčių ir įtakos atominės elektrinės paleidimo procesui bei branduolinės saugos užtikrinimui.
Notoje taip pat pažymėta saugos kultūros užtikrinimo atominėje elektrinėje Baltarusijoje svarba ir dar kartą išsakytas raginimas Baltarusijai sustabdyti atominės elektrinės paleidimo darbus, kol nebus įgyvendinti aukščiausi branduolinės saugos standartai, aplinkosaugos reikalavimai bei atsparumo testų proceso metu pateiktos rekomendacijos pilna apimtimi.
ELTA, remdamasi tut.by., jau skelbė, kad Astravo atominėje elektrinėje (AE) sprogus keliems įtampos transformatoriams viename iš agregatų, susijusiame su generatoriumi, sekmadienį Astravo AE nustojo gaminti elektros energiją.
„Reaktoriaus saugumui tokie incidentai įtakos neturi. Bet jei transformatoriuje buvo gaisras, Baltarusijos AE paleidimą pramoniniam eksploatavimui teks atidėti tokiam laiko tarpui, kuris reikalingas įrangai suremontuoti“, – rašo belatom.by.
Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos atstovas spaudai Vitalijus Novickis patikino, jog incidentas Baltarusijos atominėje elektrinėje – ne jo žinybos kompetencijoje, nes „200 proc., kad gaisro ten nebuvo“.
Baltarusijos AE informacijos centro viršininkas Eduardas Sviridas paprašė palaukti oficialaus komentaro, kurį jis šiuo metu rengia.
„Litgrid“ Sistemos valdymo centre antradienį 11.06 val. užfiksavus duomenis, rodančius elektros gamybą AE, „Litgrid“ nuo 11.38 val. nustatė 0 megavatų pralaidumą komerciniam elektros srautui iš Baltarusijos.
Baltarusija 2 400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, kuris yra nuo Vilniaus už 50 kilometrų. Jėgainę sudarys du 1 200 MW galios blokai.
Lietuva kritikuoja projektą, kuris, šalies atstovų nuomone, realizuojamas pažeidžiant branduolinio saugumo reikalavimus.
Rosatom keliami pavojai. Nuclear-news.net
Rusijos korporacija „Rosatom“ kartu su Baltarusija svarsto šios šalies teritorijoje statyti dar vieną atominę elektrinę (AE) ir tyrimų reaktorių, pareiškė „Rosatom“ generalinis direktorius Aleksejus Lichačiovas.
„Visiškai neseniai, lapkričio 3 d., prie elektros sistemos buvo prijungtas Baltarusijos (Astravo AE) blokas. Jis tapo pirmuoju naujausios kartos reaktoriumi, pastatytu Europos žemyne, už Rusijos sienų. Baltarusijos bloko paleidimas tapo nacionalinės reikšmės įvykiu, tai yra bendra Rusijos ir Baltarusijos specialistų pergalė, padėsianti suvienyti žmones.
Dabar su (Baltarusijos) Respublikos valdžia aptariame galimą dar vienos jėgainės ir tyrimų reaktoriaus statybą“, – „Rosatom“ darbuotojams pranešime teigė A. Lichačiovas, kurį cituoja Baltarusijos nepriklausomas naujienų portalas tut.by.
Šeštadienį Aliaksandras Lukašenka atidarė Astravo AE ir suteikė leidimą padidinti pirmojo reaktoriaus galią iki 400 MW.
„Istorinis momentas – šalis tampa branduoline valstybe“, – tuo metu sakė A. Lukašenka. Šeštadienį reaktorius veikė 40 proc. pajėgumu.
Planuojama, kad Astravo AE pirmasis blokas visu pajėgumu veiks kitų metų pirmąjį pusmetį.
Tiesa, jau pirmadienį pranešta, kad Astravo AE sprogus keliems įtampos transformatoriams viename iš agregatų, susijusiame su generatoriumi, sekmadienį Astravo AE nustojo gaminti elektros energiją.
„Reaktoriaus saugumui tokie incidentai įtakos neturi. Bet jei transformatoriuje buvo gaisras, Baltarusijos AE paleidimą pramoniniam eksploatavimui teks atidėti tokiam laiko tarpui, kuris reikalingas įrangai suremontuoti“, – rašė belatom.by.
Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos atstovas spaudai Vitalijus Novickis patikino, jog incidentas Baltarusijos atominėje elektrinėje – ne jo žinybos kompetencijoje, nes „200 proc., kad gaisro ten nebuvo“.
Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda tikisi, kad Lietuvos požiūris apie Astravo atominę elektrinę (AE) ras atgarsį bendroje Europos Sąjungos pozicijoje.
Prezidentas nurodė trečiadienį Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdyje iškėlęs Baltarusijos atominės elektrinės klausimą.
„Šitas klausimas buvo iškeltas. Jis buvo iškeltas mano iniciatyva ir aš jį iškėliau tokia forma: ar galime laikyti, kad Astravo AE, kurią norima pradėti eksploatuoti neįgyvendinus visų streso testo, saugumo reikalavimų, ypatingai atsižvelgiant į dabartines aplinkybes, gali būti priimtina Europos Sąjungai. Ir ar mes netraktuojame elektros energijos importo iš tokios elektrinės dabartinėmis aplinkybėmis kaip paramos šitam režimui, kuris yra susikompromitavęs“, – žurnalistams po nuotolinio EVT posėdžio sakė G. Nausėda.
Šalies vadovas pridūrė tikintis, kad į šią poziciją ES įsiklausys. Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
„Manau, kad tai turėtų rasti atgarsį tiek mūsų artimiausių kaimynų širdyse ir protuose, tiek, tikiuosi, bendroje ES pozicijoje“, – sakė G. Nausėda.
ELTA primena, kad į pirmojo Astravo AE bloko reaktorių jau pradėtas krauti branduolinis kuras. Energetinis Astravo AE paleidimas ir prijungimas prie Baltarusijos elektros energijos sistemos planuojamas ketvirtą šių metų ketvirtį.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Sąjūdžio prieš Astravo AE garbės pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis kreipėsi į Valstybės gynybos tarybos (VGT) narius teigdamas, kad dar vienas susitarimas tarp Baltijos šalių dėl elektros energijos nepirkimo iš Astravo atominės elektrinės (AE) apskritai nereikalingas.
„Šiomis dienomis Valstybės gynimo taryba galimai tvirtins nutarimą, kuris dar kartą užtikrintų, kad Lietuva „sieks“ susitarimo su Rusijos įtakojamomis Latvija ir Estija, kad į Baltijos šalių elektros rinką nepatektų elektros energija iš nesaugias atomines elektrines eksploatuojančių trečiųjų šalių, nors tokio naujo susitarimo apskritai nė nereikia. Atrodo, kad tai tik priedanga gaišačiai atidėliojant konkrečias Lietuvos energetikos gynybos priemones ir siekis visai kitų tikslų“, – kreipimesi į VGT, kurį Eltai taip pat pavyko gauti, teigia V. Landsbergis.
Profesorius primena, kad trišalis susitarimas, pagal kurį Astravo elektra neturėtų patekti į Baltijos rinkas, buvo pasirašytas dar 2018 m.
„Trys Baltijos šalys jau 2018 m. pasirašė tokį susitarimą ir pagal jį Astravo elektra nepateks į Baltijos rinkas, tačiau norima šį susitarimą panaikinti ne vien Latvijos ir Estijos atsimetimu, bet ir Lietuvos sutikimu jį išplauti neva techniškai. Tokias kažkieno užduotis galimai vykdo ministras Žygimantas Vaičiūnas. Lietuvos pozicija turėtų būti lietuviška – konkreti ir nuoširdi. Slapukavimai lemia nelaimes“, – teigė V. Landsbergis. Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
„Svarbu užtikrinti, kad Lietuva nebūtų pajungta agresyviai Kremliaus iniciatyvai – nei kaip nešvarią energiją transportuojanti ir iš to „uždirbanti“ šalis, nei savo rezerviniais pajėgumais“, – teigia jis.
ELTA primena, kad branduolinio kuro krovimo į Baltarusijos atominės elektrinės pirmojo bloko reaktorių pradžia (fizikinis paleidimas) numatyta penktadienį, rugpjūčio 7-ąją.
Valstybės gynimo tarybą sudaro vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas – prezidentas Gitanas Nausėda, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir kariuomenės vadas generolas majoras Valdemaras Rupšys.
Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (VATESI) pasirašė dvišalį tarpinstitucinį susitarimą su Baltarusijos Respublikos Ekstremaliųjų situacijų ministerija (ESM) dėl ankstyvojo pranešimo apie branduolinę avariją ir keitimosi informacija apie branduolinės energetikos objektus ir branduolinės energetikos veiklą.
Pagal Konvencijos dėl ankstyvo pranešimo apie branduolinę avariją nuostatas, tokie susitarimai tarp kaimyninių šalių yra įprasta tarptautinė praktika.
Pagal šį susitarimą, siekdamos apsaugoti abiejų šalių gyventojus mažinant galimus radiologinius padarinius, institucijos sutarė nedelsiant keistis svarbia informacija įvykus branduolinei avarijai arba šalies radiologinio monitoringo sistemai užregistravus jonizuojančiosios spinduliuotės dozės galios lygį, kuris gali būti pavojingas žmogaus sveikatai. Taip pat šis susitarimas svarbus tuo, kad institucijos pagal savo kompetenciją keisis informacija apie Baltarusijoje ir Lietuvoje esančių branduolinės energetikos objektų branduolinę ir radiacinę saugą bei jai užtikrinti svarbius sprendimus, sakoma pranešime.
Nuo pasirašymo momento įsigaliojantis susitarimas leis VATESI, galimos avarijos atveju gavus informaciją iš ESM, operatyviai apie tai informuoti kitas atsakingas Lietuvos institucijas.
Į Baltarusijos branduolinės elektrinės aikštelę Astrave atvežus nepanaudotą branduolinį kurą ir tęsiant 1-ojo energijos bloko paleidimo darbus, jau atsirado potenciali branduolinės ar radiologinės avarijos rizika.
Nepaisant šio pasirašyto susitarimo, visi Lietuvos keliami klausimai dėl aplinkosaugos ir branduolinės saugos užtikrinimo, plėtojant Baltarusijos branduolinės elektrinės projektą Astravo aikštelėje, ir toliau išlieka. Lietuva siekia, kad Baltarusijos branduolinė elektrinė nebūtų paleista, kol nėra įgyvendinti visi tarptautiniai aplinkosaugos ir branduolinės saugos reikalavimai.
Jau visai arti įspūdingas ir džiaugsmingas jubiliejus – 30 metų, kai Lietuvos Respublika atkūrė savo nepriklausomybę.
O po jo – mažas ir liūdnas: balandžio mėnesį sueis 5 metai, kai mirė vienas veikliausių atkurtosios nepriklausomybės architektų Romualdas Ozolas, žmogus, dėjęs Lietuvos valstybės pamatus. Lietuvos filosofas, pedagogas, redaktorius, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas, kaip trumpai jį apibūdina enciklopedijos.
Mums, amžininkams, Romualdas Ozolas – aistringas, darbštuolis, netgi darboholikas. Ar Seimo posėdžių metu, ar konferencijose, sėdėdamas prezidiume, Romualdas vis rašydavo, rašydavo. O paskui, nutaręs, kad jau pakankamai sukaupta faktų ir įspūdžių – spausdino, spausdino… Knygą po knygos, straipsnį po straipsnio. Ir dar suspėdavo raginti, spausti kitus, kad rašytų.
Kai 2000 m. grįžau į Lietuvą iš Rusijos, iš Sankt Peterburgo, kur pragyvenau daugiau kaip 30 metų, Ozolas, prisipažinsiu, net įkyrėdavo, spausdamas rašyti ir mane. Prisiminimų knygą. Aš vangiai atsimušinėdavau: „Kam tai įdomu?“ O jis visada turėjo atsakymą: „Istorijai. Mūsų, valstybę atkuriančios tautos istorijai”.
Jam negana buvo to, kad būtent iš jo lengvos rankos aš iš paprastos žinučių, „informaškių” rašinėtojos ėmiausi sudėtingesnio komentatorės, apžvalgininkės žanro. Ir pradėjau jo „kūdikyje“ – „Atgimimo“ savaitraštyje…
Romualdas Ozolas mitinge. Slaptai.lt nuotr.
Ne, jam to buvo negana. O kai jau buvau beapsiprantanti su misija „rašyti istorijai”, R. Ozolo nebeliko. Bet prisiminimai liko…
Šiandien, Kovo 11-sios išvakarėse, man atrodo būsiant prasminga pasidalinti prisiminimais tos dienos, kuomet Ozolas apsisprendė „skelbti nepriklausomybę“ nebeatidėliojant.
Be abejo, jo bendražygiai, kolegos, su kuriais Ozolas susitikdavo kur kas dažniau, nei su manimi, turi savo prisiminimus, susijusius su šituo istoriniu sprendimu, bet, manau, sudėjus mūsų prisiminimus į vieną atmintinės aplanką, gautųsi patraukli mozaika…
Beje, galiu priminti signataro Mečio Laurinkaus pastabą šia tema, kurią jis išsakė tuoj po R. Ozolo mirties: „Jis nuo pat pradžių buvo nepriklausomybės šalininkas, norėjo, kad ji būtų paskelbta kuo greičiau. Dėl šio požiūrio jis išsiskyrė – buvo labai radikalus, emocingai savo mintis gynė“.
Taigi, 1990 m. vasaris – kovas. Rinkimuose į XII-jo šaukimo LTSR Aukščiausiąją Tarybą triuškinančią daugumą laimi Sąjūdžio kelti ar remiami deputatai. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) demokratinė visuomenė, kuriai jau priklausiau ir aš, su didžiuliu dėmesiu stebėjo viską, kas vyksta Lietuvoje. Informacijos perteikėjais buvome keletas ką tik atsikūrusios Leningrado Lietuvių kultūros draugijos narių.
Niekas neabejojo, kad tokią stiprią daugumą Aukščiausioje Taryboje laimėjus Sąjūdžio žmonėms, Taryba imsis svarbių sprendimų, galinčių pakeisti ir Lietuvos, ir visos SSSR istorijos tėkmę. Todėl Leningrado Liaudies frontas komandiravo mane į tą sesiją, aprūpinęs pačiu moderniausiu tiems laikams diktofonu, kad įrašinėčiau kiekvieną žodį, kiekvieną pasisakymą… Užbėgdama pasakojimui už akių, turiu prisipažinti, kad kelias valandas aš tą ištikimai dariau – įrašinėjau. O paskui toptelėjo suvokimas: o ką iš tų kalbų supras mano draugai leningradiečiai? Juk jie lietuviškai nemoka, o aš vargu ar pajėgsiu viską versti į rusų kalbą. Tad įrašinėjimą nutraukiau…
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi atvykau prie Aukščiausios Tarybos rūmų nurodytą dieną. Bet, pasirodė, jog posėdis nukeliamas kitai dienai. Deputatams buvo pasiūlyta pasidalinti grupelėmis ir vykti į Rytų Lietuvos miestus ir miestelius, kur Maskvos kurstomi lenkų ir rusų nacionalistai ėmė itin garsiai ir aršiai piktintis tais sprendimais, kuriuos, Sąjūdžio spaudžiama, priiminėjo dar LTSR Aukščiausioji taryba.
Kadangi aš tuomet dar labai mažai su kuo buvau pažįstama Sąjūdyje, ir, tuo labiau, AT, prisigretinau prie Halinos Kobeckaitės, kurią prisiminiau dar iš studijų laikų Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete: ji, kaip ir aš, studijavo lituanistiką, tik kitame kurse.
Halina kaip tik organizavo grupę, vyksiančią į lenkiškus rajonus. Bet čia, neprisimenu, kas, ar ji, ar Ozolas, pasiūlė man prisidėti prie grupės, vyksiančios į Sniečkų (dabartinį Visaginą), kur turėjo įvykti net trys susitikimai. Vienas – Atominės elektrinės direkcijoje, kitas – su elektrinės darbuotojais, ir trečias – su miesto bendruomene. Tad, Ozolo nuomone, aš, kaip lietuvaitė iš Rusijos, naudingesnė būčiau rusakalbių, nei lenkų auditorijoje.
Pasiūlymas buvo logiškas, ir aš sutikau.
Šviesiam Romualdo Ozolo atminimui Seime buvo surengta konferencija ir paroda. Slaptai.lt nuotr.
Mikroautobusėlyje, vykstančiame į Sniečkų, sėdėjo gal 7, gal 8 žmonės. Be Ozolo, aš pažinau tik žurnalistą Bernardą Šaknį, kuris jau buvo kalbinęs mane anksčiau, ir Alfonsą Macaitį, apie kurį daug skelbė anuometinė žiniasklaida. Mat, jis buvo žmogus, inicijavęs Lietuvos komunistinio jaunimo atsiskyrimą nuo motininės, visos SSSR komjaunimo organizacijos, ir buvo tapęs lietuviškosios atskalos pirmuoju sekretoriumi. Kitų nepažinojau, todėl, deja, ir neatsimenu. Nors tarp jų, atrodo, buvo tuometinis Zarasų Vykdomojo komiteto pirmininkas, su kuriuo likimas suvedė po metų, per Sausio 13-sios įvykius.
Sniečkuje pirmiausia mes nukakome pas atominės elektrinės direktorių Viktorą Ševaldiną, kuris mūsų grupę priėmė labai korektiškai, dar ir kava-arbata pavaišino. Tačiau kas ten buvo kalbama, negirdėjau, nes išdykėlis gyvenimas man buvo paruošęs eilinę kebeknę.
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mat, nežinodama apie būsimą kelionę, aš tai dienai buvau susitarusi susitikti su Valstybinės konservatorijos rektoriumi prof. Vytautu Laurušu. Susitikti su juo manęs prašė Leningrado konservatorijoje studijavęs būsimasis dirigentas Robertas Šervenikas. Jis ir kiti lietuviai, studijuojantys Leningrade, ėmė rūpintis, kaip, baigus konservatoriją, jiems sugrįžti į Lietuvą dirbti. Robertas pasakojo, jog paprastai, norint pažinti, ko verti būsimieji jauni specialistai, yra skelbiami atlikėjų konkursai. O štai apie konkursus, vykstančius Lietuvoje, jie, lietuviai studentai Leningrade, informacijos negaudavo. Mano misija ir buvo įtikinti konservatorijos rektorių, kad sudarytų galimybę konservatorijos rengiamuose konkursuose dalyvauti ir tautiečiams iš Leningrado.
Taigi, pamačiusi, kiek laiko truko mūsų kelionė į Sniečkų, supratau, kad niekaip nespėsiu grįžti į priėmimą pas rektorių, kuris buvo numatytas 15 val., todėl atvykusi į AES, pradėjau rūpintis susisiekti su konservatorija ir paprašyti priėmimą atidėti kitai dienai. Mane labai maloniai sujungė su Vilniumi, dėl visko susitariau, bet nebespėjau paragauti V. Ševaldino vaišių. Išskubėjome susitikti su atominės elektrinės darbuotojais.
Žmonių susirinko daug, auditorija buvo labai jautri, nervinga, ir besidominti, ir karštai reaguojanti. Daugiausia klausimų buvo skirta R. Ozolui, bet šis tas teko ir man. Išties, mano dalyvavimas buvo prasmingas, bet neapsiėjo ir be skandaliuko. Svarstant, kokios perspektyvos būtų elektrinės darbuotojams-rusams, jei Lietuva paskelbtų nepriklausomybę ir uždarytų sienas, vienas kalbėtojas ironiškai pasiūlė, kad Leningrade gyvenantys lietuviai apsikeistų butais su Lietuvos rusais ir apsigyventų, pavyzdžiui, Sniečkuje. Aš į tai atsakiau, kad tokia galimybė nėra atmestina, tik priminiau, kad Leningrade lietuvių gyvena kur kas mažiau, nei rusų Lietuvoje, net ir Sniečkuje, tad visiems norintiems butų Leningrade neužtektų. Užtat dar pakankamai daug lietuvių gyvena buvusiose tremties vietose – Vorkutoje, Magadane, Norilske, ir iš ten jie mielai grįžtų kad ir į Sniečkų, jei tik Sniečkaus rusai norėtų su jais apsikeisti.
O, koks kilo triukšmas! Ozolui, matyt, pasirodė, kad labiausiai įširdę gali pulti ant scenos diskutuoti su manim fiziškai, tad pats atbėgo prie manęs ir ėmė raminti publiką.
Vėliau, šitam susitikimui pasibaigus, koridoriuje prie manęs priėjo jauna rusų pora ir pasakė man: „Jūs kalbėjote visai teisingai. Tik gaila, kad per vėlai atvažiavote. Tokį pokalbį reikėjo surengti anksčiau“.
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitas susitikimas su miesto rusakalbiais gyventojais buvo dar emocingesnis, kaltinimai ir priekaištai „lietuvių nacionalistams“ skambėjo dar atviriau, pikčiau. Mūsų grupė, tokio priešiškumo nesitikėjusi, netgi atsisakė pietų, kuriuos mums buvo surengusi kažkokia vietinė valdžia. Šiaip taip užbaigę susitikimą, jau visai sutemus, išskubėjome į autobusiuką. Bet išvažiuoti negalėjome: apsižiūrėjome, jog su mumis nėra R. Ozolo.
Iš pradžių į tai pasižiūrėjome filosofiškai: na, maža kur gamta žmogų pašaukė. Bet laikas bėgo, minutės jau tiksėjo ir penkiolika, ir dvidešimt, ir dar daugiau. Aš ėmiau nerimauti, kviečiau draugiją eiti ieškoti prapuolėlio. Vyrai nerodė jokio noro, tik spėliojo, kas galėjo atsitikti. Buvo išsakyta nuomonė, kad gal diskusijų įkaitinta vietinė publika skalbia šonus aršiausiajam iš mūsų. Nuomonė buvo sutikta juokeliais… Iki šiol negaliu atsikratyti įtarimo, kad tarp bendrakeleivių buvo ir tokių, kuriems tokia mūsų misijos pabaiga būtų buvusi visai priimtina.
Galiausiai mano kantrybė trūko, ir aš išsiropščiau iš autobuso Ozolo ieškoti. Nors buvo jau visiškai tamsu ir nejauku, nė vienas džentelmenas nepasisiūlė manęs lydėti. Todėl mano įtarimai (žr. aukščiau) tik sustiprėjo, o kartu sustiprėjo ir ryžtas ieškoti ir jei reikės, gelbėti. Nors kaip aš ten būčiau galėjusi „gelbėti“? Nebent gerkle…
Ozolą radau apsuptą didžiulės minios. Gal ji ir nebuvo tokia didelė, bet tamsoje baimės akys dar padidėja. Įspūdis, pamačius smulkutį Ozolą triukšmingo, nors ir ne(si)kumščiuojančio (!) žmonių rato viduryje, buvo stiprus.
Nepradėdama aiškintis, kas ir kodėl, prasibroviau iki Ozolo, atsiprašiau klausytojų, paaiškinau, kad kiti bendrakeleiviai laukia nesulaukia savo vienintelio, ir išsivedžiau įkaitusį filosofą iš tokios įdomios diskusijos. Tiesa, Ozolas nesipriešino išvedamas, o gal net pajuto palengvėjimą.
Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.
Autobuse mus pasitiko tyla. Pagaliau pajudėjome. Nelinksmi ir alkani. Ypač alkana buvau aš, nes man nekliuvo net Ševaldino kavos.
Laimei, rankinėje apsičiupinėjau beturinti tris saldainius. Triauškinti juos vienai buvo nepatogu, dalintis su visais irgi nebuvo kuo, tad neryžtingai (dar nebuvau taip gerai pažįstama, kad nuspėčiau reakciją) vieną saldainį pasiūliau Ozolui. Apsidžiaugiau, kad jis paėmė nė kiek nesimaivydamas, nesiprašydindamas, tad nieko nelaukdama, atkišau jam ir antrąjį (trečią visgi sušlemščiau pati), kurį jis irgi noriai suvalgė.
Kramtė neskubėdamas, kažką galvodamas… Paskui atsiduso ir pasisukęs į mane, tvirtai, bet negarsiai, kad girdėčiau tik aš, pareiškė: „Taip. Apsisprendžiau. Tvirtai. Nepriklausomybę reikia skelbti dabar! Neatidėliojant, nedelsiant!“.
Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip ir įvyko. Vos po kelių dienų.
Na, o aš po kelių dienų susitikau su rektoriumi V. Laurušu. Sprendžiant iš rezultatų, mano misija irgi buvo sėkminga: Lietuvos Filharmonija ir melomanai svetingai priėmė jaunąjį dirigentą R. Šerveniką. Filharmonijos orkestre taip pat vietą rado ir kitas Leningrado konservatorijos absolventas Mindaugas Gecevičius, apie kurį dirigentas, maestro Juozas Domarkas man yra sakęs, kad Mindaugas – „geriausia Lietuvos valtorna“. Tikiuosi, jis buvo nuoširdus.
Kaip nuoširdūs buvome beveik (beveik!) visi, ir deputatai, ir svečiai, kurie 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos rūmų posėdžių salėje džiūgavome, išgirdę skelbiant, jog Lietuva nuo šiol – vėl nepriklausome, savarankiška valstybė! Beje, šitą epizodą dažnai parodo televizija…
O manyje iki šiol tebegyvas jausmas, jog laimingiausias iš visų tuomet buvo R. Ozolas, nes, kaip tiksliai, išgirdusi žinią apie jo mirtį, pastebėjo prezidentė D. Grybauskaitė, „R. Ozolo profesija buvo filosofas, bet pašaukimas buvo Lietuva“.
Vasario 15-ąją Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios Akto salėje surengtas pirmasis Sąjūdžio prieš Astravo Atominę elektrinę suvažiavimas. Skelbiame žurnalo „Valstybė” redaktoriaus Eduardo Eigirdo komentarą.
Astravo AE – čia pat. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) laikosi nuomonės, kad įkurtas Sąjūdis prieš Astravo atominę elektrinę tėra konservatorių projektas, kuriuo bandoma telkti savo elektoratą prieš rudenį vyksiančius Seimo rinkimus.
Kaip Eltai sakė partijos komunikacijos vadovas Justinas Argustas, socialdemokratai suburto darinio veikloje nedalyvaus.
„Tai konservatorių rinkiminė akcija, jie tradiciškai siekia mobilizuoti savo rinkėjus su šūkiu „Lietuva pavojuje“. Jei tai būtų daroma atominės statybų pradžioje – 2009-2010 m., dar būtų galima suprasti, bet tuo metu konservatorių Vyriausybė dėmesio vertų pastangų stabdant atominės statybas nerodė. Netgi priešingai, tuometis premjeras abejojo, ar ta atominė bus. Socialdemokratai šiuo klausimu yra suformulavę poziciją ir kitų politinių jėgų rinkimų projektuose nedalyvaus“, – teigė J. Argustas.
Jis taip pat pridūrė, kad socialdemokratams nėra priimtina konservatorių kritika prezidentui Gitanui Nausėdai dėl artimesnio dialogo su Baltarusija. Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
„Čia partijos pozicija labai aiški – konservatorių vykdyta uždara užsienio politika neatnešė Lietuvai naudos – kaip tik tuo laikotarpiu Lietuvos pašonėje ir kilo Astravo atominė, tai jei būtų bendraujama glaudžiau, ta elektrinė galbūt stovėtų kitur. Lietuvos interesas yra žinoti, kas dedasi šalia sostinės, kuri patenka į atominės evakuacijos zoną ir aklas Baltarusijos ignoravimas prie šio tikslo niekaip neprisideda“, – pabrėžė LSDP komunikacijos vadovas.
ELTA primena, kad šeštadienį Seime surengtas pirmasis Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimas. Antiastravinio Sąjūdžio garbės pirmininku tapo vienas iš judėjimo iniciatorių – profesorius Vytautas Landsbergis. Tarp organizacijos steigėjų taip pat yra europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Virgilijus Poderys, signataras Raimundas Lopata, LiJOT prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas, žurnalistas Eduardas Eigirdas, Lietuvos žaliųjų partijos atstovas Mečys Laurinkus, verslininkas Vidmantas Janulevičius, buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas Petras Vaitiekūnas ir kiti.
Vasario 15-ąją Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios Akto salėje surengtas pirmasis Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimas. Skelbiame parlamentaro Žygimanto Pavilionio komentarą.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius teigia, kad Lietuvos žvalgybos paviešintoje grėsmių ataskaitoje apie Astravo atominės elektrinę grėsmę nieko ypatingai naujo neišgirdęs. Užsienio reikalų ministras patikino, kad apie Astravo AE keliamą grėsmę jis žino, bet su Baltarusija valdžios atstovais dialogas vis tiek bus tęsiamas.
„Kad Astravo AE yra grėsmė, jau esu kažkur girdėjęs. Nieko ypatingai naujo mes neišgirdome. Tai yra analizė, jeigu ją dar kažkas pakomentuos, tai pakomentuos. Tai nieko nekeičia, mes apie tą ataskaitą jau žinome iš anksčiau, prieš ją paskelbiant. Dar kartą pasikartosiu, kad ten nėra nieko naujo, ko mes nežinotume. Ir mes turime tai omenyje. Tai nekeičia to, ką mes mėginame čia (Baltarusijoje. – ELTA) pasiekti“, – vizito Baltarusijoje metu sakė L. Linkevičius.
L. Linkevičius teigė, kad, be Astravo AE, Lietuvą su Baltarusija jungia ir kiti klausimai, kaip naftos bei dujų tiekimas.
„Mes kalbėjome ne tik apie Astravo AE, juk ir kiti aspektai yra svarbūs, pavyzdžiui, įstojimas į Pasaulio prekybos organizaciją. Mūsų interesas – kad jie įstotų. Mes galime jiems padėti įstoti. Be abejo, naftos tiekimas. Mes supratome, kad jie suinteresuoti, kad jis būtų reguliarus ir pastovus (…). Tikrai ties tuo dirbsime, ir čia sutampa mūsų interesai. Ieškosime techninių sprendimų dėl dujų tiekimo, nes tai yra alternatyva, ir tai stiprina jų nepriklausomybę. Jų nepriklausomybė yra ir mūsų nacionalinis interesas“, – sakė L. Linkevičius.
Kaip ELTA jau rašė, Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje įspėja dėl šalia Lietuvos pasienio statomos Astravo atominės elektrinės saugumo.
Kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad, užbaigiant Astravo atominės elektrinės projektą, kyla įtampa tarp Baltarusijos institucijų ir projektą vykdančios Rusijos kompanijos „Rosatom“ atstovų. Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
2019 m. liepos pradžioje iš pareigų pasitraukė BelAE statybų vadovas Dmitrijus Romaniecas. Jis paliko pareigas ir išvyko iš Baltarusijos labai sudėtingu laikotarpiu – prasidėjus svarbiausiems pirmojo bloko parengimo eksploatacijai darbams.
Pasak VSD ir AOTD, tikėtina, kad jo pasitraukimas buvo neatsitiktinis – vengiama atsakomybės dėl ankstesnių incidentų, nesklandumų bei tolesnių sudėtingų BelAE parengimo eksploatacijai darbų.
Paskelbtame žvalgybos institucijų dokumente taip pat minimas 2019 m. birželio pabaigoje dėl darbininkų aplaidumo kilęs gaisras Astravo atominės elektrinės pirmajame bloke (šalia reaktoriaus pastato). Grėsmių ataskaitoje pažymima, kad Baltarusijos institucijos informacijos apie šį incidentą nepateikė.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė Seimo priimtą būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių, įstatymo pakeitimo įstatymą ir jį lydinčiųjų įstatymų pakeitimus.
„Mano pasiūlytos įstatymų pataisos, kurioms Seimas aktyviai pritarė, suteiks valstybės institucijoms papildomų įrankių apsisaugoti nuo nesaugiose atominėse elektrinėse pagamintos elektros pardavimo Lietuvoje. Kartu su atsakingomis institucijomis stebėsime situaciją elektros rinkoje ir būsime pasiruošę teikti papildomus siūlymus, jei tokių prireiks, ginant Lietuvos valstybės ir gyventojų interesus“, – Prezidentūros pranešime cituojamas šalies vadovas.
Šalies vadovas taip pat sieks spartesnės elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų Europa, o Baltarusijoje statomos Astravo AE elektros energijos nepirkimo klausimą nuolat kels dvišaliuose ir daugiašaliuose susitikimuose su ES valstybių narių bei ES partnerių lyderiais.
Gruodžio 12-13 dienomis Briuselyje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo įtvirtintas reikalavimas ES kaimynystėje vystomiems trečiųjų šalių projektams užtikrinti aukščiausius tarptautinius aplinkosaugos ir saugumo standartus.
Kaip ELTA jau rašė, Seimas ketvirtadienį galutinai pritarė prezidento G. Nausėdos siūlymui nustatyti Astravo AE veiklą kaip keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Įstatyme nustatyta, kad Seimui įstatymu pripažinus trečiosios šalies branduolinę elektrinę nesaugia, elektros energijos importo veikla, kai iš tos trečiosios šalies, kurioje veikia nesaugi AE, energija patenka į Lietuvos elektros energetikos sistemą, yra kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Taip pat nustatyta, kad išduotų leidimų importuoti elektros energiją iš trečiosios šalies, kurioje veikia nesaugi branduolinė elektrinė, galiojimas panaikinamas nedelsiant juos išdavusios institucijos sprendimu teisės aktų nustatyta tvarka nuo tokios nesaugios branduolinės elektrinės veiklos pradžios ar nuo Lietuvos Seimo pripažinimo trečiosios šalies branduolinę elektrinę nesaugia, jei tokia elektrinė jau veikia.
