Keturių partijų atstovams derantis dėl naujos valdančiosios koalicijos sudarymo, partijos Tvarka ir teisingumas lyderis parlamentaras Remigijus Žemaitaitis siūlo į Vyriausybės programines nuostatas įtraukti įpareigojimą valstybės lėšomis studijavusius studentus atidirbti Lietuvai.
 
Tokią Mokslo ir studijų įstatymo pataisą Seimo nariai „tvarkiečiai“ įregistravo dar pernai gruodį.
 
Kaip Eltai sakė R. Žemaitaitis, siūloma įpareigoti studentus, kurių studijas finansuoja valstybė, atidirbti ne mažiau kaip 3 metus Lietuvoje per 10 metų laikotarpį, jei valstybė sudaro sąlygas įsidarbinti pagal įgytą specialybę.
 
„Susiduriame su tokia situacija, kai studentas, kurio studijas finansavo valstybė, baigęs studijas išvyksta į užsienį ir nelieka dirbti Lietuvoje. Taip sukuriama situacija, kai Lietuvos biudžeto lėšomis ruošiami specialistai kitoms valstybėms“, – sako R. Žemaitaitis.
 
Pagal siūlomą Mokslo ir studijų įstatymo pataisą, „studijuojantys valstybės finansuojamose vietose studentai arba studentai, kurie įgijo aukštojo mokslo diplomą užsienyje ir kurio aukštojo mokslo studijos buvo finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, baigę studijas privalo išdirbti Lietuvoje ne mažiau kaip 3 metus per 10 metų laikotarpį, jei valstybė sudaro sąlygas įsidarbinti pagal įgytą specialybę, arba grąžinti studijų įmokas“.
 
Šiuo metu, pagal galiojantį Mokslo ir studijų įstatymą, studentai, baigę studijas, kurias finansavo valstybė, gali išvykti į bet kurią šalį dirbti ir gyventi.
 
ELTA primena, kad „valstiečiai“, „socialdarbiečiai“, „tvarkiečiai“ ir LLRA-KŠS bando formuoti valdančiąją koaliciją. Šiuo metu vyksta derybos dėl Vyriausybės programos punktų, kuriems savus pasiūlymus turi visos keturios partijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.12; 11:02

Lietuvos vyriausybės rūmai

Ryškų Premjero Sauliaus Skvernelio reitingo kritimą galima aiškinti nekoordinuota Vyriausybės komunikacija ir neretai konkretumo stokojančiais veiksmų planais, įsitikinęs politologas Algis Krupavičius, neatmetantis galimybės, kad Ministro Pirmininko ir jo vadovaujamo Kabineto reitingai gali smukti toliau. 

Štai ir atėjo krizė

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ gegužės 25-birželio 7 dienomis atlikta apklausa rodo, kad, palyginti su balandžio mėnesiu, S. Skvernelį palankiai vertinančių gyventojų sumažėjo 16 procentinių punktų. Kita vertus, Premjeras išlieka vienu didžiausią palaikymą ir pasitikėjimą turinčių politikų šalyje.

Prof. A. Krupavičius sako, kad S. Skverneliui, kaip Vyriausybės vadovui, tenka atsakomybė dėl Ministrų Kabineto veiklos, o šiai stinga aiškumo.

„Vyriausybės pozicijos yra gerokai susvyravusios dėl jos veiklos stiliaus, kurį galima apibūdinti kaip „vežimas prieš arklį“, t. y. paskelbtas ilgas reformų sąrašas, tačiau beveik kiekvienu atveju neaišku, kam reforma reikalinga ir kaip ji bus įgyvendinta. Reformų planai nesuderinti nei su interesų grupėmis, nei pačiai Vyriausybei kartais neaišku, kodėl reikia elgtis taip, o ne kitaip“, – apklausos rezultatus įvertino Vytauto Didžiojo universiteto profesorius A. Krupavičius.

Politologo manymu, didelę įtaką S. Skvernelio ir Vyriausybės vertinimui padarė aukštojo mokslo reforma, taip pat ir kitos pastarojo meto aktualijos: pastangos riboti alkoholio vartojimą, PVM lengvatos šildymui atsisakymas, naujasis Darbo kodeksas.

„Ko gero, klasikų klasika reformų sąraše yra aukštojo mokslo pertvarka, joje nuo pat pradžių pasiūlytas projektas, kuris buvo nepriimtinas didelei daliai akademinės bendruomenės. Po to buvo bandymas surasti kompromisų, bet ne iš karto. Nelabai sėkminga buvo antialkoholinės politikos komunikacija, nors didelei daliai priemonių visuomenės dauguma pritarė“, – kalbėjo ekspertas.

Prof. A. Krupavičius artimiausioje perspektyvoje nemato galimybės augti Premjero ar Vyriausybės reitingams.

„Klausimas, kiek jie dar gali kristi. Ir apskritai, šiuos reitingus reikia matyti laiko perspektyvoje: jeigu lygintume dabartinės Vyriausybės ir Premjero reitingus su Andriaus Kubiliaus ir jo Vyriausybės, tai S. Skvernelio ir jo Ministrų Kabineto įvertinimai daugiau nei dukart geresni, lyginant tą patį laikotarpį – pusmetį nuo kadencijos pradžios“, – atkreipė dėmesį politologas. 

Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Kita vertus, ekspertas priminė, kad, palyginus S. Skvernelio ir dabartinės Vyriausybės reitingus su jo pirmtako Algirdo Butkevičiaus ir šio politiko vadovaujamo Ministrų Kabineto vertinimais, matomas kitas rezultatas – A. Butkevičiui palaikymas buvęs didesnis.

Gegužės apklausoje daugelis politikų sulaukė prastesnio įvertinimo. Pasak eksperto, šiuo atveju galima daryti ir prielaidą apie sezoniškumo įtaką piliečių vertinimams.

„Reikia detaliau analizuoti. Iš tikrųjų baigiasi politinis sezonas, artėja atostogos, ir paprastas Lietuvos pilietis rūpinasi šiek tiek kitais reikalais, negu tai, kas svarstoma parlamente, Vyriausybėje, apskritai tuo, kas vyrauja politikos diskurse. Dėmesio politikai svyravimai laike tikrai egzistuoja“, – kalbėjo politologas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.30; 06:28

Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) daugiau nei aštuoniasdešimt metų atlieka misiją ir įsipareigojimą Lietuvai – rengia mokytojus. Universiteto gyvavimo laiku pedagogo vaidmuo buvo ir yra svarbus Lietuvos visuomenės švietimui. 

LEU vadovybė. Centre – Senato pirmininkas Audronius Vilkas

„Per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nuo 1991 metų universitetą baigė daugiau nei trisdešimt septyni tūkstančiai mokytojų. Bemaž aštuoniasdešimt procentų bendrojo lavinimo mokyklose ir kitose ugdymo institucijose dirbančių pedagogų – LEU absolventai“,  – pasakoja LEU Senato pirmininkas prof. dr. Audronius Vilkas.

Daugelis pedagogų yra pelnę didelę mokinių, jų tėvų, visuomenės pagarbą. Kiekvienais metais tarp „Metų mokytojo“ premijos laureatų – LEU absolventai.

Svarbi universiteto misija – sporto specialistų rengimas. Sporto ir sveikatos fakultete studijavo ir studijuoja didelė dalis Lietuvos nacionalinės rinktinės narių. Tarp LEU absolventų ir studentų ­– dvylika olimpinių čempionų, daugkartiniai pasaulio ir Europos žaidynių prizininkai.

Viešojoje erdvėje pasigirsta įvairių valstybės institucijų vadovų, politikų vertinimų ir viešų pasisakymų apie mokytojų rengimo kokybę, esą netenkinančią visuomenės poreikių,  ir apie LEU, kaip pedagogų rengimo instituciją, diskreditavusią save. „Su tokiais vertinimais kategoriškai nesutinku. Norisi paklausti taip kategoriškai teigiančių: kokie mokytojai paruošė būsimus garsiausius gydytojus, inžinierius, architektus, meno, kultūros veikėjus, politikus, ministrus? Beje, pastaraisiais metais net trys švietimo ministrai bei daugelis dirbančių švietimo ir kitose ministerijose ir jų įstaigose – LEU absolventai“, – teigė profesorius.

Senato pirmininko teigimu, visi turi sąžiningai atsakyti sau ir kitiems – ar Jus mokė ir ugdė prasti mokytojai? „Aš asmeniškai apie mane mokiusius mokytojus taip kalbėti negaliu, nes jaučiu jiems didžiulę pagarbą ir dėkingumą“, – pasakojo A. Vilkas. Profesoriaus nuomone, Lietuvos edukologijos universitetas vykdė ir vykdo savo misiją – rengia geriausius pedagogus.

LEU Senato pirmininkas Audronius Vilkas

Dėl pasikeitusios Lietuvos demografinės raidos ir mažėjančio stojančiųjų į aukštąsias mokyklas universitetų konsolidacija yra būtina. „Iš esmės pritardami valstybės pradedamai aukštojo mokslo reformai esame susirūpinę dėl įvairių nepamatuotų ir daugiausia grindžiamų tik universitetų disponuojamo nekilnojamo turto dalijimu siūlymų bei mechaninio universitetų jungimo ar jų uždarymo“, – mano A. Vilkas.

Senato pirmininko tikinimu, moksleivis, besirenkantis mokytojo profesiją, neturėtų jaudintis dėl savo ateities. „Abiturientams nereikia keisti pasirinkimų, dairytis kitos studijų programos ar universiteto – net ir vykstant pertvarkos procesams, studentams bus garantuojamas sėkmingas pasirinktų studijų baigimas bei užtikrinta studijų kokybė“ , – teigia A. Vilkas.

Profesorius kartu su kolegomis lankosi Lietuvos mokyklose ir pristato studijų programas, bendrauja su abiturientais. „Žiūrėdamas į moksleivių  akis sakau: jaunas žmogus turi tinkamai įvertinti savo galimybes studijuoti pasirinktoje mokslo kryptyje. Jei su žmonėmis lengvai užmezgi kontaktą, jei gali save ateityje įsivaizduoti sėkmingo pedagogo – kūno kultūros mokytojo, biologijos, užsienio kalbos ar kitų dalykų mokytojo rolėje – nesiblaškyk ir rinkis savo norimas studijas“, –  sako Senato pirmininkas.

A.Vilkas įsitikinęs, edukologijos krypties bakalauro ar magistro diplomas padeda įgyti įvairių kompetencijų ir platesnį gyvenimo prasmės suvokimą. „Absolventas, baigęs universitetines pedagogines studijas, gali sėkmingai dirbti ne tik mokykloje, bet ir kitose srityse, būti skirtingų tipų švietimo ir kitų institucijų vadovu. To siekti jam padės įgytos pedagogikos, bendrosios psichologijos žinios ir kitos mokytojui svarbios kompetencijos“ , – teigia A. Vilkas.

Senato pirmininko teigimu, LEU pasirašius konsolidavimosi sutartį su VDU yra nuosekliai dirbama, kad išliktų Edukologijos akademija,  kaip mokytojų rengimo branduolys Vilniuje. „Taip nebūtų sunaikinta tai, kas per daugelį metų yra sukurta kompetentingų  pedagogų, mokslininkų dėka. Kam reikia naikinti ir kurti iš naujo, jeigu galima tiesiog pritaikyti naujus kokybės standartus? Tam numatoma panaudoti VDU mokslinį ir pedagoginį potencialą. Be abejo, reikalingos ir valstybės investicijos: be investavimo į žmogiškuosius resursus, į šiuolaikinius reikalavimus tenkinančią infrastruktūrą neįmanoma pasiekti norimos kokybės“, – tikina profesorius.

Pasak Senato pirmininko, studentai neturėtų nerimauti dėl VDU ir LEU konsolidacijos: „Galiu tvirtai pasakyti, jeigu ateityje įvyks LEU ir VDU susijungimas – studentai studijuos, o dėstytojai dėstys Vilniuje veikiančioje VDU Edukologijos akademijoje.“

Profesoriaus tikinimu, reformos turi vykti ne tik aukštajame moksle, bet ir kitose srityse. Švietimo sistemoje jau daugelį metų pedagogo prestižas krinta ne dėl neva prastos mokytojų rengimo kokybės. „Pedagogo darbas – prastai apmokamas, todėl stojančiųjų į šios profesijos studijas mažėja. Valstybė turi nedelsiant reformuojant aukštojo mokslo sistemą bei mokytojų rengimą, kelti pedagogų atlyginimus ir gerinti darbo sąlygas. Pakėlus mokytojo prestižą aukštosios mokyklos sulauktų geriausių abiturientų, pasirinkusių pedagogo kelią. Šie jaunuoliai būtų suinteresuoti būti mokytojais, įvyktų natūrali konkurencija universitetuose“, – pabrėžia A. Vilkas.

Profesoriaus teigimu, tik sisteminis požiūris į švietimą gali duoti teigiamus rezultatus. „Juk valstybės prioritetas – užtikrinti jauno žmogaus egzistenciją, jo teisę gauti gerą išsilavinimą.  Pilietis turi būti saugus, turėti galimybę užsidirbti pagal savo gebėjimus, išlaikyti šeimą. Dabar jaunas pedagogas yra priverstas dirbti kelis darbus, ar gauti tokį atlyginimą, kurį gauna nekvalifikuotos  profesijos atstovas. Tikiuosi, kad Lietuvos vyriausybė imsis spręsti šias įsisenėjusias problemas ir mokytojo profesija taps prestižine, kaip tai yra daugelyje pasaulio šalių“, – viltingai pokalbį užbaigia LEU Senato pirmininkas.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos Universitetas.

2017.06.29; 15:22

Valdantieji kalba apie aukštojo mokslo reformą, tačiau visos diskusijos sukasi tik apie lentelių su universitetų pavadinimais skaičių. Ar tai reforma? Diskusijos dėl lyderystės ir kokybinių rodiklių lieka paraštėje, o visa reforma susiveda į formalius skaičius.

Problema ne mokslo kokybė, bet studentų trūkumas

Viešai diskutuojama, kad universitetams būtina reforma, nes mokslas nekokybiškas. Bet kodėl nekokybiškas, kokie rodikliai nekokybiški? Baigę studijas jaunuoliai sėkmingai įsidarbina, juos giria investuotojai, o užsienyje absolventai su lietuviškais diplomais graibstomi, ypač medicinos, fizikos ar technikos specialybių. Tai kuo pasireiškia tas nekokybiškumas? Mitas, kad lietuviškos studijos nekokybiškos. Kodėl patys save nuvertiname, juodiname tai, kas yra gero lygio ir vertinama užsienyje? Studijos mūsų universitetuose atitinka bendrą Europos lygį, galbūt vienos silpnesnės, bet kitos stipresnės ir studentai paruošiami ne blogiau nei kitose šalyse. Bet tikrai nesame atsilikėliai. 

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikroji priežastis, kodėl reforma yra būtina, tai demografijos būklė, o ne mokslo ar dėstymo kokybė. Studentų mažėja, tačiau nebereikia ir universitetų? Tai siejasi su kitu mitu, kad visuomenei nereikia „per didelio skaičiaus“ žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą. XXI amžius – robotizacijos, skaitmenizacijos ir elektroninių paslaugų amžius, todėl vis mažiau reikės menkai išsilavinusių žmonių, kuriuos pakeis robotai, o štai žinių reikės vis daugiau ir vis platesnių.

Lietuvoje studentų mažėja dėl to, kad prieš 20 metų gimė labai mažai vaikų. Vaikų mažai gimsta ir kitose Europos valstybėse. Susiklosčius tokiai situacijai užsienyje irgi iškilo dilema, arba reikia ištuštėjusias auditorijas užpildyti užsieniečiais, arba uždaryti universitetus. Lenkijoje dėl tų pačių priežasčių 2016/2017 m. studentų sumažėjo 139 tūkst. (-11 proc.).

Lenkijos aukštojo mokslo politika

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lenkijoje matant tas pačias, kaip ir Lietuvoje, prastas demografines tendencijas, emigraciją, 2005 m. buvo inicijuota programa „Study in Poland“. Tai kompleksinis projektas, įtraukiantis Lenkijos universitetus, savivaldybes, švietimo politiką ir valstybės interesus. Studentams iš užsienio buvo smarkiai pagerintos sąlygos gauti įvairias stipendijas, nemokėti už mokslą, po studijų pasilikti gyventi ir dirbti šalyje, gauti pilietybę, o universitetai savo ruožtu investavo ES lėšas save pristatinėdami užsienyje, įrengdami bendrabučius užsieniečiams, steigdami programas anglų kalba ir t.t.

2005 m., kai programa startavo, Lenkijoje mokėsi vos 8,8 tūkst. studentų iš užsienio, praėjo 12 metų ir užsienio studentų skaičius šoktelėjo iki 65 tūkst.

Jeigu ne studentai iš užsienio, Lenkija turėtų uždarinėti universitetus, nes vietos studentų mažėja, bet dabar gi, vis daugėjant užsieniečių, to galima nedaryti. Kol Lietuva dejuoja dėl per didelio universitetų skaičiaus, lenkai nesuka galvos turėdami 58 universitetus, tačiau juose sukurta net 400 programų anglų kalba.

Lenkai dirba kryptingai kviesdami studentus. Pagrindinės rinkos, kur gaudomi užsieniečiai, yra lenkų išeivių bendruomenės Norvegijoje, Anglijoje, JAV, kultūriškai artimas regionas – Lietuva, Baltarusija, Ukraina, Čekija, na ir besivystančios šalys, tokios kaip Indija ar Turkija.

Lietuvoje Lenkijos universitetams sekasi labai gerai. Lietuvos lenkų bendruomenės jaunimas, baigęs Lietuvos mokyklas moka dvi kalbas: ir lietuvių, ir lenkų, taigi turi alternatyvų pasirinkimą, kur stoti. Lietuvos aukštosios mokyklos dėl jų nekonkuruoja ir jau daug metų kasmet netenkame po tūkstantį studentų, kurie pasirenka studijas kaimyninėje valstybėje.

Aukštasis mokslas apleistas

Jau daug metų buvo žinoma, kokia situacija su demografija Lietuvoje – kasmet blogėjanti. Taigi vietoje to, kad tam pasirengtume, nieko nebuvo daroma, o mažėjantis studentų skaičius buvo kompensuojamas ES investicijomis. 2007–2014 m. švietimui skirta per 1 mlrd. eurų, šioje perspektyvoje, nuo 2014 m., dar beveik 1 mlrd. Šimtai įvairiausių programų su dėstytojų mokymais, pastatų remontais, paslaugų gerinimais ir t.t. Buvo siekiama vieno tikslo: išlaikyti sistemą nieko nekeičiant. Po visų tų milijardų įsisavinimo ar aukštasis mokslas tapo konkurencingesnis nei 2007 m.? Štai ir turime problemą, kad yra visai gerai veikianti aukštojo mokslo sistema, bet neturime politikos, kuri sugebėtų ją aprūpinti reikiamu studentų skaičiumi. Mažėjantis studentų skaičius nieko gero nežada ir mūsų ekonomikai, nes kvalifikuotų specialistų poreikis metams bėgant ne mažėja, bet atvirkščiai, tik didėja. 

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Geras įmonės direktorius, matydamas, kad mažėja pardavimai, sutelktų visą dėmesį į naujų rinkų paiešką, nes kitaip gresia bankrotas. Lietuvos aukštasis mokslas tokio gero direktoriaus (o tiksliau, ministro) neturėjo. Taigi universitetai rieda į bankrotą. Iš pradžių buvo investuota milijonai ES lėšų į pastatų renovaciją, dėstytojų mokymą, programų sudarymą, o dabar tuos pastatus išparduos, dėstytojus atleis, o programas uždarys? Ir tai vadinama „reforma“?

Lietuvoje labai mažai užsienio studentų, vos 4 proc., ir tai jau skaičiuojant su tūkstančiu Baltarusijos studentų, kurie studijuoja iš Minsko atkeltame Europos humanitariniame universitete. Esame tarp pačių silpniausių šalių visoje Europos Sąjungoje. Kasmet Briuselio pareigūnai atkreipia dėmesį į mažą Lietuvos švietimo sistemos tarptautiškumą. Jeigu šie skaičiai nedidės, tai po kelerių metų vėl reikės naujos „reformos“, t. y., naujo universitetų uždarymo. Lietuvos aukštasis mokslas turi ne dejuoti dėl prastos kokybės, bet sugebėti parduoti paslaugą klientams iš įvairių užsienio valstybių, kaip tai jau išmoko daryti kaimynai lenkai, kaip tai jau seniai daro vokiečiai, šveicarai, austrai, švedai, danai, britai ar amerikiečiai.

Štai tokį pokytį tikrai būtų galima vadinti universitetų reforma!

2017.06.14; 08:30

Prezidentūra pasigenda paaiškinimų, kaip, pagal Vyriausybės darbo grupės pateiktą planą sujungus universitetus, pagerės studijų kokybė.

„Dokumente nerandu atsakymų, kodėl sujungus vieną aukštąją su kita aukštąja kokybė pakistų. Man kyla pagrįstų klausimų, ar sujungus stiprią aukštąją mokyklą su silpna, kokybė atitinkamai pašoktų į viršų. Turiu abejonių, nes nematau kol kas labai aiškių paaiškinimų, kodėl tai galėtų pasikeisti į gera“, – interviu „Žinių radijui“ sakė Prezidentės vyriausioji patarėja švietimui, mokslui ir kultūrai Rūta Kačkutė antradienį, prieš Seime pateikiant Vyriausybės darbo grupės parengtą universitetų tinklo optimizavimo planą.

Prezidentės vyriausioji patarėja atkreipė dėmesį į jau įvykusių pertvarkų analizę atlikusios Europos universitetų asociacijos poziciją, kad turėtų jungtis panašaus dydžio aukštosios mokyklos, turėtų universitetų profiliai būti panašūs ir tai turėtų būti ne tiesiog jungimas, bet jis turėtų būti integralus, tai reiškia – itin gerai pasveriant, kas turi likti ir ko turi nelikti.

„Šiandien Seime bus pateiktas tinklo optimizavimo planas. Vėl kyla klausimas, ar nuo to galo pradėta. Pirmiausia turėtų būti atsakyta į klausimą, koks bus finansavimo modelis. Aišku, kad finansavimo modelis turi kisti. Jis turi būti orientuotas ne į rinkos poreikius ir kiekybę, bet į kokybę. Kitas klausimas turi būti programų kokybė ir jų skaičiaus mažėjimas“, – sakė R. Kačkutė.

Tuo tarpu tinklo optimizavimas, pasak Prezidentūros atstovės, yra tik šių dviejų sprendimų pasekmė.

„Tai, kas šiandien yra pateikiama Seime, yra koncentracija tik į tinklo pertvarką. Tiesiog pasakyta, kad reikės keisti ir finansavimo modelį, užtikrinti studijų kokybę. Bet ten visiškai nėra nurodyta žingsnių, reiškia, iš tikrųjų reformos, kaip visumos, kol kas dar nematome“, – konstatavo R. Kačkutė.

Pasak Prezidentės vyriausiosios patarėjos, pagal Bolonijos procesą studijų kokybė yra siejama su tokiais kriterijais, kaip siekis, kad kiekvienoje kryptyje būtų trys studijų pakopos – bakalauro, magistro ir doktorantūros, taip pat pritraukiami dėstytojai ir studentai iš užsienio, pritraukiamos privačios investicijos.

„Tai rodo mokslo brandą ir pažangą. Žinoma, ji negali būti vertinama tik privačiomis investicijomis, nes taip pat suprantame, kad mokslas turi turėti savo socioekonominę naudą valstybei. Tokiais kriterijais vertinant, jeigu pagal valstybės sutartis aukštosioms mokykloms būtų pasirašyti labai aiškūs siekiniai, ko siekia ta aukštoji mokykla, ir ji atitinkamai pagal tai gautų finansavimą, tai mes matytume konkrečią kokybės siekimo kryptį“, – sakė R. Kačkutė.

Pasak Prezidentės vyriausiosios patarėjos, reformos sėkmė priklausys nuo to, kaip gebės Vyriausybė kalbėtis su Seimu.

„Norėčiau palinkėti, kad būtų išgirsta bendruomenės – tiek akademinės, tiek politikų – išsakyti priekaištai. Manau, kad dar nėra vėlu pasiimti teisingą kryptį ir tą reformą įgyvendinti. Bet labai atkreipiu dėmesį, kad politikai turėtų sudaryti pagrindą aukštosioms mokykloms kalbėtis tarpusavyje, jie turi sudaryti finansines paskatas kalbėtis, pavyzdžiui, per studijų programų mažinimą, tai turėtų mokyklos jausti, kaip joms bus nuo to geriau. Bet galutiniai sprendimai bus priimti pačių universitetų, akademinės bendruomenės“, – sakė R. Kačkutė.

ELTA primena, kad pagal Vyriausybės darbo grupės siūlymus, po reformos Vilniuje ir Kaune turėtų atsirasti du dideli jungtiniai universitetai. Vilniaus universitetas susijungtų su Mykolo Romerio, ir Šiaulių universitetas taptų šito universiteto filialu. Kaune susijungtų Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo, Aleksandro Stulginskio, Lietuvos sporto ir Lietuvos edukologijos universitetai. Šio universiteto dalimi taptų ir Viešojo saugumo akademija.

Lietuvos muzikos ir teatro bei Vilniaus dailės akademijos susijungtų į vieną akademiją.

Savarankiškais universitetais turėtų likti Vilniaus Gedimino technikos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Klaipėdos universitetai bei Lietuvos karo akademija.

Vyriausybės nutarimo projekte siūloma parengti reorganizacijos dokumentus iki 2018 m. birželio. Juose turėtų būti numatyta, kaip jungimaisi turėtų vykti, aptariant su universitetais ir akademinėmis bendruomenėmis, teigė švietimo ir mokslo ministrė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.30; 04:00

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) susirinkime buvo kalbėta apie rezoliuciją „Dėl Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų problemų“.

Akivaizdu, jog šiandien didžioji dalis Lietuvos akademinės bendruomenės yra labai nusivylusi aukštojo mokslo reforma – studijų komercializacija, kuri ne tik neišsprendė buvusių aukštojo mokslo problemų, bet jas dar labiau pagilino ir sukėlė daug naujų neigiamų padarinių.

Svarbiausi iš jų – aukštųjų mokyklų valdymo sutelkimas išimtinai administracijos rankose (dažniausiai vos 3-4 asmenų) ir visiškas akademinės bendruomenės nušalinimas nuo savivaldos, sistemingi įstatymų pažeidimai formuojant aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, studijų kokybės stagnacija ar net jos nuosmukis, kai, užuot siekus studijų turinio ir rezultatų gerinimo, svarbiausias tikslas tampa tik kuo didesnis studentų skaičius. 

Šiuo metu aukštojo mokslo sektoriuje ėmė ryškėti itin neigiamos valdymo tendencijos – neskaidrus viešųjų finansų valdymas, šešėlinė ir iš esmės neteisėta lobistinė veikla, valdymo institucijų formavimas pažeidžiant LR teisinius aktus, piktnaudžiavimas valdžia, žmogaus ir darbuotojų teisių pažeidimai, pilietinės ir patriotinės veiklos bei tautinės savimonės ugdymo stoka.

Todėl LLKS susirinkimas siūlo: nedelsiant pradėti plačią diskusiją dėl Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų būklės bei studentų pilietinio-patriotinio ugdymo, kuriam anoje nepriklausomoje Lietuvoje buvo skiriamas išskirtinis valstybės dėmesys, svarbos.

Šiuo metu Lietuvoje daug diskutuojama dėl mokslo ir studijų kokybės gerinimo. Šalia kitų pateiktų svarbių visuomenės atstovų įžvalgų apie problemas aukštojo mokslo sistemoje ypač norime atkreipti dėmesį ir į dėstytojų asmenybes. Piliečiai turi gerai žinoti, kokie žmonės šviečia būsimus valstybės mokslininkus, kokie yra dėstytojų individualūs moksliniai pasiekimai, kokiomis idėjomis jie remiasi ugdydami nepriklausomos Lietuvos jaunąją kartą.

Pastebėtina, kad dalis Lietuvos universitetuose lyderiaujančių socialinių ar humanitarinių mokslų profesorių yra vos šiek tiek persiorientavę ar tiesiog puikiai užsimaskavę socialistinio materializmo žinovai.

Tokie profesoriai Lietuvoje yra nepakeičiami, net ir sulaukę garbingų jubiliejų, todėl jauniems perspektyviems dėstytojams dažnai nelieka vietos arba jie neįtinka vien tik todėl, kad nepaklūsta ir skleidžia patriotines bei vakarietiškas demokratines idėjas.

Visuomenei taip pat labai svarbu žinoti, kokios asmenybės sudaro aukštųjų mokyklų administracinį aparatą, priima reikšmingiausius aukštųjų mokyklų valdymo bei reorganizavimo sprendimus, lemia itin svarbias visai šaliai aukštųjų mokyklų veiklos strategijos kryptis (nuo tautiškumo ugdymo link absoliutaus liberalizmo ir kosmopolitizmo), nustato privalomus institucijos mokslingumo siekimo kriterijus, kurie neretai susikerta su giluminiais savos nacionalinės valstybės siekiais (pvz., pripažįstami tik moksliniai straipsniai, publikuojami užsienio šalyse ir taip žlugdoma Lietuvos humanitarika).

Valstybės piliečiai turi žinoti, kas yra asmenybės, projektuojančios atskirų mokslo šakų, fakultetų, katedrų, mokslinių tiriamųjų centrų veiklos gaires, ir lemiančios daugybės šalies mokslo žmonių, dėstytojų likimus. Reikšmingas valstybės aukštojo mokslo pertvarkas gali vykdyti tik puikios reputacijos, aukšto moralumo, didžiulės patirties profesinėje srityje ir dėl to visuomenei gerai žinomos asmenybės. Manome, kad prieš pradedant Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų reformą reiktų rimtai pagalvoti, ką šiandien studentams gali pasakyti dėstytojas (ar visuomenės veikėjas) apie pilietinę-patriotinę laikyseną, kurio disertacijoje buvo tokios temos: „Lietuvos komjaunimas – Komunistų partijos pagalbininkas kovojant už socialistinės revoliucijos pergalę ir jos stiprinimą Lietuvoje 1940-1941 metais“; „Filosofinės prielaidos V. Lenino idėjos apie atspindį kaip visuotinę materijos savybę?”, kaip ir aukštųjų mokyklų pertvarkų negali rengti asmenys, neturintys jokių individualių mokslinių pasiekimų, plačiau nežinomi nei savo profesinėje dalykinėje srityje, nei visuomeninėje veikloje.

Esame įsitikinę, jog privalu parengti ir LR Seime patvirtinti realią, veiksmingą Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų plėtros strategiją, patvirtinti pilietinio-patriotinio ugdymo planą, mokslininkų kokybiško užimtumo programą ir visa tai ryžtingai įgyvendinti; imtis būtinų priemonių, kad aukštosiose mokyklose būtų laikomasi pilietiškumo, etikos, teisės, viešumo, skaidraus viešųjų finansų valdymo principų.

Pastebėtina, jog daugelyje Lietuvos universitetų vienas asmuo užima keletą pareigų (pavyzdžiui, prorektorius ir senato bei tarybos, katedros vedėjas yra ir daugelio kitų komisijų narys). Aukštojo mokslo institucijose reikia įgyvendinti principą: vienam asmeniui ne daugiau kaip vienos pareigos aukštosios mokyklos valdymo institucijose.

Taip pat būtina priimti dėstytojų ir mokslininkų atlyginimų didinimo programą. Šiuo metu akivaizdžiai trūksta skaidrumo aukštojo mokslo institucijų finansų srityje, neaišku, kaip panaudojami valstybės skiriami finansiniai ištekliai, todėl būtini teisiniai mechanizmai, kurie leistų aukštųjų mokyklų steigėjui kontroliuoti biudžetinių lėšų naudojimą, tinkamai informuoti visuomenę apie finansinę aukštųjų mokyklų veiklą.

Kviečiame Lietuvos akademinę bendruomenę, švietimo politikos formuotojus ir įgyvendintojus bei visus geros valios Lietuvos piliečius teikti siūlymus dėl Lietuvos aukštojo mokslo ir studijųs kokybės gerinimo bei studentų pilietinio-patriotinio ugdymo. Lietuvos švietimas – visų mūsų ateitis.

Informacijos šaltinis – LLKS

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vilniaus universitetas.

2017.05.15; 03:45

Viešas Vilniaus forumo paklausimas dėl Ministro Pirmininko patvirtintos darbo grupės „Pasiūlymams dėl valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo parengti“ sudarymo principų ir jai keliamų tikslų

Vyriausybė, paskelbusi švietimą politikos prioritetu, pirmųjų veiksmų ėmėsi aukštojo mokslo srityje. Ministro Pirmininko 2017 m. kovo 6 d. potvarkiu sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė iki š. m. balandžio 28 d. turėjo pateikti Vyriausybei siūlymus dėl universitetų jungimo ir stambinimo.

Aukštojo mokslo reforma pradedama tinklo optimizavimo klausimu, kuris yra jau beveik dešimtmetį eskaluojamos idėjos jungti universitetus tąsa. Tačiau šio klausimo sureikšminimas ir pavertimas svarbiausiu bei prioritetiniu skatina abejoti, ar skelbiama nauja universitetų pertvarka iš tiesų nėra tik dar vienas mėginimas stambinti institucijas, nekeliant ir nesprendžiant sisteminių problemų, kurias sukūrė ligšiolinės pastangos aukštojo mokslo srityje beatodairiškai diegti neoliberalizmo ideologija grindžiamus ,,laisvosios rinkos“ principus. Ja remiantis įgyvendinta aukštojo mokslo reforma tik pagilino šios srities krizę.

Tai, kad planuojant jungti universitetus nekalbama apie naują politinį aukštojo mokslo veiklos kontekstą, nesvarstoma Universiteto misija tautai ir Lietuvos valstybei, leidžia teigti, kad ir ši Vyriausybė nėra pasiryžusi stabdyti valstybės priedanga vykdomo aukštojo mokslo suprekinimo ir jau sustambintų universitetų vertimo akademinio verslo įmonėmis. Tokius užmojus liudija universitetų siūlymų „optimizuoti tinklą“ pobūdis ir darbo grupės sudarymo principai bei pirmieji šios grupės veiklos žingsniai.

Mechaninis universitetų jungimas nėra ir negali būti vienintelis ir svarbiausias būdas aukštojo mokslo problemoms spręsti, ir jis nevyksta vien pačių universitetų gera valia ir iniciatyva. Tai liudija visi ankstesni raginimai ir niekada rimtai nesvarstyti projektai jungti universitetus.

Tokios padėties iš esmės keisti nesiryžtama ir dabar. Vyriausybei išsikėlus tikslą pertvarkyti universitetų tinklą, jo optimizavimo poreikis, kaip ir anksčiau, grindžiamas ne specialistų atliktais mokslo ir studijų programų turinio ir galimybių gerinti jų kokybę vertinimais, o tik apeliuojama į dėl demografinės padėties drastiškai mažėjančius studentų skaičius. Universitetų pateikti „reformos“ siūlymai priminė pageidavimų koncertą, paremtą stipresniojo teise ir sunkiai nuslepiamu naudos sau siekiu.

Vyriausybės sudarytos darbo grupės sudėtis ir jau priimti sprendimai liudija, kad politinės nuostatos lieka iš esmės nepakitusios, o jos veiklos tikslas turėtų būti ne aiškiai apibrėžti sujungtų universitetų įsipareigojimus visuomenei ir valstybei, bet patenkinti naudos iš surinkinto aukštojo mokslo pirmiausia sau siekiančių sluoksnių interesus. Susitarime dėl bendrųjų aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos principų darbo grupė svarbiausiais pertvarkos tikslais įvardijo efektyvumą, išteklius, finansinį pagrįstumą ir pirmiausia grynai utilitariniais kaštų skaičiavimais, bet ne mokslinių tyrimų teoriniu fundamentalumu ir ilgalaikiu aktualumu bei dalykiniu ir ugdomuoju studijų turiniu matuojamą kokybę.

Darbo grupės branduolį sudaro verslo atstovai ir valstybės pareigūnai. Grupėje, turbūt dėl galimų šališkų interesų, nėra universitetų administracijų atstovų. Tačiau joje nėra nė vieno žmogaus iš akademinės srities, meno ar kultūros pasaulio, nėra asmenų, turinčių tokiam darbui reikalingos akademinės patirties, valstybiniu mąstymu grįstą požiūrį ir gebančių atsispirti suinteresuotų grupių spaudimui. Paradoksalu, bet tikėtina, kad tokie asmenys nėra įtraukiami į valdžios organizuojamas grupes vienam ar kitam klausimui spręsti, nes gali būti principingi ir neprisitaikantys. Jei Vyriausybės sudaromomis darbo grupėmis norima pasiekti valstybei bei visuomenei reikšmingų ir naudingų sprendimų, jos turėtų ne kam nors atstovauti, o gerai išmanyti joms patikėtą darbą.

Darbo grupės sudėtis yra nuoroda į politines nuostatas, todėl darytina prielaida, kad Vyriausybės ir ŠMM daromi žingsniai yra gerai pasverti ir strategiškai motyvuoti. Atsižvelgdami į paminėtas aplinkybes ir norėdami aiškiau suprasti tikrąsias politines ir ideologines Vyriausybės ir ŠMM nuostatas aukštojo mokslo klausimais, taip pat įsitikinti artėjančių sprendimų dėl dar vienos universitetų pertvarkos pagrįstumu ir teisingumu, maloniai prašome išsklaidyti visas kylančias abejones dėl darbo grupės sudarymo principų ir jai keliamų tikslų atsakant į šiuos klausimus:

  1. Ar pasirinktas universitetų tinklo pertvarkos kelias ir jų mechaniško stambinimo būdas reiškia tai, kad Lietuvoje bus tęsiama pražūtinga neoliberali aukštojo mokslo politika?
  2. Ar numatoma universiteto tinklo pertvarka yra grindžiama kokia nors nuoseklia ir aiškia paties universiteto paskirties visuomenėje ir valstybėje vizija, ar ji yra tik dar vienas mėginimas lengviausiu ir trumpiausiu keliu „optimizuoti“ ir valstybės biudžetui sumažinti universitetų išlaikymo išlaidas?
  3. Ar Lietuvos aukštojo mokslo strateginiu tikslu laikomas siekis išsaugoti ir plėsti šalies intelektinį ir kūrybinį potencialą bei ugdyti visapusiškai išsilavinusius ir kūrybingus piliečius, ar jo vieninteliu ir svarbiausiu uždaviniu laikomos pastangos vykdyti tik greitą ir vienkartinę naudą turinčius duoti ,,klientų“ užsakomus specialius tik ribotą taikomąją vertę turinčius mokslo projektus ir rengti siauro intelektualinio ir kultūrinio akiračio specialistus darbo rinkai?
  4. Ar suprantama, kad tęsiant neoliberalią universitetų surinkinimo strategiją ir perorientuojant juos tik į „pelningas“ veiklas neišvengiamai bus nuvertintas fundamentinis mokslas ir studijos, kurie yra būtini aukštosios mokyklos ir visuomenės sukaupto intelektinio potencialo plėtojimo ir jo perdavimo naujoms kartoms sąlyga?
  5. Ar verslo atstovų vyravimas darbo grupėje neliudija, kad Vyriausybė ir ŠMM vadovaujasi neoliberalizmo ideologijos nuostata, kad verslo atstovai geriausiai išmano ir atstovauja visuomenės interesams aukštojo mokslo srityje, o radikalus šios srities surinkinimas savaime ir geriausiai išsprendžia aukštojo mokslo problemas?
  6. Ar universitetų jungimas bus vykdomas kompleksiškai nesprendžiant politinių – aukštojo mokslo ir universitetų valdymo, studijų finansavimo ir jų kokybės gerinimo, etc. – problemų?
  7. Kokiomis ir kieno atliktomis universitetų būklės ir perspektyvų analizėmis remsis darbo grupė, įpareigota priimti strateginius, ilgalaikių bei potencialiai negrįžtamų padarinių turėsiančius sprendimus dėl šalies universitetų jungimo?
  8. Ar darbo grupei pateikus universitetų tinklo pertvarkos planą bus surengtos viešos ir demokratiškos diskusijos dėl pateiktų pasiūlymų ir ar bus leista šalies visuomenei ir akademinei bendruomenei išsakyti savo požiūrį bei teikti siūlymus dėl universitetų jungimo principų bei jo įgyvendinimo būdų?
  9. Ar atsiribojus ir užsidarius nuo visuomenės ir akademinės bendruomenės vykdoma universitetų tinklo pertvarka nėra iš anksto pasmerkta tapti dar vienu mėginimu siaurame žmonių būryje perskirstyti dėl įgyvendintos neoliberalios „krepšelinės“ aukštojo mokslo reformos dar labiau sumenkusius universitetų žmonių ir finansinius išteklius, tai yra, ar ji nėra bandymas persidalyti po šios nevykusios reformos dar likusius „studijų krepšelius“ ir „privatizuoti“ vertingą iš uždaromų universitetų perimamą „nebereikalingą“ nekilnojamąjį turtą?

Informacijos šaltinis – Propatria.lt leidinys.

2017.03.30; 06:57

Prieš keletą savaičių Švietimo ir mokslo ministerijoje rinkosi darbo grupė, turėjusi nuspręsti, kaip optimizuoti valstybinių aukštųjų mokyklų tinklą. Kaip atrodo, ne tik mano dėmesį atkreipė, bet ir kitus apžvalgininkus nustebino tai, kad į Premjero potvarkiu sudarytą darbo grupę įėjo tik ministerijos valdininkai ir  verslo organizacijų atstovai. Žinia, ministerija paaiškino, kad nebuvo kviečiami žmonės iš universitetų dėl to, jog būtų galima išvengti interesų konflikto.

Nesu prieš verslininkus, – ginkDie! Tai pažįstantys šio gyvenimo dėsnius ir sugebantys minkyti materiją žmonės, todėl mums visiems išeitų tik į naudą, jeigu verslininkai visuose visuomenės gyvenimo procesuose ir institucijų pertvarkoje dalyvautų su dar didesne iniciatyva ir užsiangažavimu. Su viena išimtimi! 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Kad  ir kaip iš pradžių nuskambėtų paradoksaliai, vis tik jau čia privalau išsakyti savo aiškią nuomonę, kad būtent universiteto likimo istorijos vingiuose apmąstymas ir diskusijos dėl jo paskirties yra tas išskirtinis atvejis, kai verslininkų didesnio ar mažesnio laipsnio nusišalinimas būtų labai pageidautinas dėl visos visuomenės didesnio gėrio.

Sakote, kad autorius kalba vėjus, nes kas ne kas, o verslo žmonės, pramoninkai, stambūs darbdaviai visų pirma yra suinteresuoti kokybišku specialistų paruošimu universitetuose? Tačiau, kaip jau ne kartą teko užsiminti, universiteto kaip specialistų kalvės samprata yra labiausiai blogas universiteto paskirties įsivaizdavimas, o verslininkai tokią kraštutinai subanalintą universiteto idėją ir bando visų pirma įpiršti visuomenei, turėdami savo rankose svarius kozirius ir svarbias įtikinėjimo priemones. Taigi jeigu verslininkų žodis dėl universiteto likimo taptų lemiamas, vietoj universiteto atsirastų aukštoji profesinė mokykla, – tokia linkme, regis, ir sukame pastaraisiais metais.

Iš tiesų, iš universiteto nieko nelieka, jeigu universiteto pavadinimą dar nešiojanti mokslo ir mokymo įstaiga tampa gamybos ir verslo priedėliu.  Todėl, ieškodami alternatyvos anksčiau aptartai universiteto sampratai, sakykime, kad nežiūrint išryškėjusios per amžius įvairovės, universitetas apskritai yra kritinio mąstymo mokykla, o po to jau aukščiausių profesinių kvalifikacijų įgijimo vieta, – išlygos iš šios taisyklės nedarome net kraštutinai profiliuotam universitetui.

Galimas daiktas, kritinės mąstysenos užtaisas nėra pati patraukliausia samdomo darbuotojo savybė, tačiau visuomenė išlieka gyvybinga, linkusi į atsinaujinimą tik tada, jeigu ji išsaugo tokią kritiškai mąstančių žmonių kritinę masę.

Kaip atrodo, verslas turėtų būti suinteresuotas dar ir tokio visos visuomenės požiūriu negalavimo įtvirtinimu, kad universitetus baigtų perteklinis absolventų skaičius, diplomuotų specialistų būtų parengta keliskart daugiau nei reikia darbo rinkai, nes tik tokiu būdu yra galima numušti aukštai kvalifikuotos darbo jėgos aukštą kainą.

Taigi kyla teisėtas klausimas – ar dabartinė Lietuvos vyriausybė su premjeru S.Skverneliu priešakyje, vedama pačių geriausių ketinimų ir norėdama stabdyti neva beprasmiškus ginčus, nepadarys meškos paslaugos visuomenei, neišklausiusi iki galo visų pusių dėl labiau subalansuotos universiteto vizijos. Kaip jau turėjau progą įrodinėti, didžiausia S.Skvernelio vadinamosios specialistų vyriausybės problema yra ta, kad ši vyriausybė kažin ar turi savo veiklos platesnio humanitarinio konteksto supratimą (http://kaunozinios.lt/naujienos/politika/politines-valios-netruksta-kam-reikalingas-dar-kazkoks-protas_101502.html.)

Kai praeitą kartą prezidentė užsipuolė tuo metu vidaus reikalų ministru dirbusį S.Skvernelį, kaltindama jį polinkiu į policinės valstybės vertybių propagavimą, jaučiau pareigą atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu, nusileisdama iki pernelyg tiesmukiško sugretinimo, prezidentė truputėlį nusipigino, kad savo ruožtu minėtas S.Skvernelis neva yra kaip niekas kitas stipraus demokratinio instinkto vedamas politinio lauko naujas žaidėjas. Iš tiesų, prezidentės manevrai bandant įpiršti nuomonę, kad buvęs policininkas gali svajoti tik apie policinę  valstybę, nepasižymėjo dideliu išradingumu. Dar daugiau, – neišsižadu šios nuomonės apie S.Skvernelio demokratinį instinktą net ir dabar, rezervuotai vertindamas kai kuriuos naujosios vyriausybės sprendimus, tačiau drauge tampa akivaizdu tai, kad ir labai norint, net su teleskopo ar mikroskopo pagalba neįmanoma atrasti jokių, net menkiausių humanitarinės refleksijos pėdsakų viešojoje premjero veikloje ir raiškoje. Dalykiškumas yra geras dalykas, tačiau kai jis nustelbia kelią savimonės daigų prasikalimui – nieko gero. S.Skvernelis be jokios abejonės yra unikalus žmogus, gamtos apdovanotas įvairialypiais talentais, tačiau nesinori galvoti, kad viską galiausiai lemia gamtos kaprizai, bendruomenėje turėtume padėti vienas kitam suvokti moralinę žmogaus paskirtį.

Ar premjerą S.Skvernelį be užuolankų būtų galima pavadinti technokratu iki kaulų smegenų? Taip sakyti nevirsta liežuvis, nes visą gyvenimą vidaus reikalų sistemoje pradirbęs mūsų herojus mažai ką bendro turi su technikos mokslais ir inžinierine praktika. Iš kitos pusės žiūrint, būtų galima sakyti, kad būsimajai politikos žvaigždei iš vidaus teko patirti valstybė administravimo mechanikos dėsnius, pažinti valstybės tarnybos mechanizmą nuo menkiausio sraigtelio iki didžiausio krumpliaračio. Toks asas, regis, vis dėlto gali būti vadinimas savito potipio technokratu, jeigu visuomenės valdymo ar administravimo mechanizmą jis pradeda suprasti kaip savitikslį procesą, drauge valstybės suvokimą apribodamas agregato samprata.

Platono teiginį, kad idealios valstybės vadovais gali būti tik filosofai, šiandien geriausiu atveju esame linkę pasitikti su atlaidžia šypsena arba atmetame iškart kaip bandymą prisidengus Platonu pateisinti nepamatuotas intelektualų pretenzijas užsiropšti į valdžią. Ta pačia proga pastebėsiu, kad ši Platono ištara mažai ką turi bendro su vėliau iškilusia apšviestojo absoliutizmo idėja, kai visuomenės pažangos galimybė buvo siejama su monarchų savanorišku apsisprendimu siekti žinių, išsilavinimo, platesnio kultūrinio išprusimo.

Platono dialoge „Valstybe“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato,  siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija Platono ideali valstybė primena, – pabandykite įsižiūrėti, – M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ rūpestinguose delnuose  apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.

Kaip atrodo, valstybės samprata tampa vienpusė, o politinė praktika ribota, kai atsisakoma valstybės kaip idėjos puoselėjimo uždavinio, apsiribojant valstybės kaip agregato teikiamomis galimybėmis. Filosofą tokiu atveju šioje forposto situacijoje pakeičia valstybės agregato statytojai, remontininkai, specialistai. Tokie specialistai, jeigu norite, naujos kartos valstybininkai, gerai išmanantys tai, kokius mygtukus kada reikia nuspausti, net sugebantys retkarčiais pakinkyti žiniasklaidą savo naudai, paprastai greitai, nepasiekę net pirmo posūkio,   užklimpsta arba pasiklysta, užgęsus naktį nušviečiantiems žibintams, kažkur pakeliui. 

Naujosios konfigūracijos valstybininkus taip pat puoselėja valstybės atstatymo užmojus, tačiau be strateginės architekto įžvalgos jie dažniausiai pastato tik sieną, atskiriančią valdžią nuo žmonių.

Įpratome sakyti, kad mūsų politines nesėkmes dideliu laipsniu lemia tai, kad Europos politinė klasė nususo, trūksta asmenybių, ryškesnių tipažų.  Tikriausiai taip ir yra. Tačiau ne mažesniu laipsniui  mums trūksta naujų, žadinančių iš politinės apatijos idėjų, taigi trūksta diskusijai sutelkiančios Filosofo figūros!

2017.03.27; 13:51  

Spaudoje ir visuomenės diskusijose vis plačiau reiškiama nuomonė, kad Lietuvos aukštojo mokslo reforma galėtų būti vykdoma Suomijos pavyzdžiu.

Tai neturėtų stebinti, nes dar Nepriklausomos Lietuvos pirmąjį švietimo reformos projektą 1919 m. parengė suomių ir lietuvių tautosakininkas, filosofas, istorikas, Helsinkio universiteto profesorius Augustas Robertas Niemis.

Prof. dr. Antanas Kiveris, LEU Tarybos narys, šio straipsnio autorius.

Akivaizdu, kad Suomija savo geografine padėtimi, gyventojų skaičiumi, bendrojo vidaus produkto apimtimi gali turėti tam tikrų sąšaukų su Lietuvos analogiškais parametrais. Jie įžvelgiami ir abiejų kraštų aukštojo mokslo sistemose.

Tačiau Lietuvoje, 2000 m. suformavus binarinę universitetų ir kolegijų mokslo ir studijų struktūrą, aukštasis mokslas tapo suskaldytas tiek aukštojo mokslo metodologinio požiūrio bei ugdymo prasminių dalykų suvokimu (kai kur nebelikus net to suvokimo užuomazgų), tiek valdymo požiūriu (kolegijas steigia Vyriausybė, universitetus – Seimas), tiek studijų programų (jų net per 1800) ir jų kokybės, tiek akademinio personalo veiklos požiūriu, kuomet kolegijoje mokslinis darbas nėra privalomas, kai kolegijos neturi teisės teikti pedagoginių vardų, arba kai kolegijos absolventas neturi galimybės tęsti studijų universiteto magistrantūroje ir pan.

Ši per daug išplėtota Lietuvos aukštojo mokslo kiekybinė struktūra tapo sunkiai administruojama, reikalaujanti didžiulių sąnaudų jos kokybei palaikyti, įvertinti ir prižiūrėti. Tuo tarpu Suomijoje po ilgai svarstytos reformos palikti 39 universitetai: 15 akademinių universitetų ir 24 taikomųjų mokslų universitetai, juose – 450 studijų programų. Lietuva, turėdama 45 aukštąsias mokyklas (iš jų 15 valstybinių universitetų), gerokai skiriasi nuo Suomijos, kur 140 tūkst. gyventojų tenka vienam universitetui, o Lietuvoje vienai aukštajai mokyklai – 70 tūkst. gyventojų.

Atsižvelgus į didžiulį Lietuvos emigracijos mastą, nepalankią demografinę situaciją, bendrojo ugdymo kokybinį nuosmukį, gėdingą mokytojo ir dėstytojo atlyginimą, nevykusią studijų krepšelių sistemą, atsižvelgus net ir į kai kurių Lietuvos universitetų planuojamas jungtis, visgi yra būtina esminė, gerai apgalvota Lietuvos aukštojo mokslo pertvarka, apimanti visas aukštojo mokslo grandis, – ir bendrą Lietuvos mokslo ir studijų administravimą, ir studijų programų bei aukštųjų mokyklų ir jų infrastruktūrų konsolidavimą.

Tik ugdymo metodologijos pagrindu sukonstravus aukštojo mokslo ugdymo konceptą ir tinkamai įvertinus žmogiškuosius aukštojo mokslo išteklius, jiems palaikyti reikalingus finansavimo šaltinius, taip pat įvertinus didžiulę biurokratinę aukštojo mokslo administravimo naštą, galima būtų kryptingai planuoti mokslo ir studijų reformas.

Vienas iš esminių pertvarkos žingsnių yra siūlymas konsoliduoti universitetų ir kolegijų struktūrą, perduodant kolegijų steigimo teisę universitetams, t. y. kolegijos taptų universitetinėmis struktūromis, analogiškomis dabartiniams universitetų fakultetams ar centrams. Tokia reorganizacija leistų horizontaliai subalansuoti profesines ir akademines bakalauro bei magistro studijas, absolventams teikiamus laipsnius, 2/3 sumažintų studijų programų skaičių, leistų padidinti jų kokybinius reikalavimus, sustiprintų šių reikalavimų įgyvendinimo kontrolę, pagaliau, atpigintų aukštojo mokslo administravimą ir sumažintų akademinėms reikmėms mažai naudojamų patalpų ir įrangos skaičių, visa tai sąlygotų studijų reikmėms naudojamos infrastruktūros išgryninimą.

Kolegijoms tapus numatomų, pvz., kad ir 15-os, universitetų padaliniais, Lietuvoje vienam universitetui tektų apie 200 tūkst. gyventojų. Tokiai reorganizacijai reikėtų minimalių valstybės investicijų, ji leistų vien vidinėmis aukštosios mokyklos pastangomis išlaikyti aukščiausios kvalifikacijos specialistus, ženkliai padidinti akademinio personalo atlyginimą, tokiu būdu sudarant dėstytojams sąlygas užsidirbti pragyvenimui dirbant ne keliose, o vienoje aukštojoje mokykloje.

Tai taip pat leistų išspręsti aukštojo mokslo regioniškumo problemas, nes kolegijos, būdamos universitetiniais padaliniais, būtų skatinamos plėtotis regionuose, daugiau veikti mažesniuose miestuose palaikant regionų visapusišką gyvybingumą. Regioniškumo plėtrai padėtų ir Lietuvos karo akademijos, atnaujinus jos bazę ir infrastruktūrą, įsikūrimas viename iš Lietuvos regioninių centrų (kad ir pvz. Šiauliuose). Jei sumažinsime Lietuvoje universitetų skaičių iki 5, – vienam universitetui tektų net 600 tūkst. gyventojų (akivaizdu, kad tai prilygtų didžiulei krašto humanitarinei katastrofai (tuo tarpu Suomijoje vienam universitetui tenka tik 140 tūkst. gyv.).

Svarstytinas Studijų fondo veiklos stiprinimas, grąžinant jam Mokslo ir studijų fondo statusą, apimantį ne tik studijų paskolų ar studentų paramos administravimą (pvz., vėl perduoti Fondui bankų uzurpuotas funkcijas, susijusias su studijų paskolomis), bet ir galimybę minėtajam Fondui pavesti mokslo ir studijų programų priežiūrą, jų kokybės bei institucinį vertinimą, kartu mažinant administracinės priežiūros ir kontrolės institucijų skaičių ir skiriamus finansus. Net ir dabar šiam Fondui pavedus, pvz., visų 45 aukštųjų mokyklų viešųjų pirkimų administravimą, gerokai sumažėtų panašių pirkimų sąnaudos, biurokratinis aparatas, padidėtų pirkimų viešumas ir skaidrumas.

Tačiau vien aukštojo mokslo problemų sprendimas tik iš dalies prisidėtų prie Lietuvos švietimo pertvarkos. Reikalingas daug platesnis visuomenės įtraukimas į šiandienos ir ateities Lietuvos ugdymo sistemos vizijos kūrimą. Siūlytumėme Suomijos pavyzdžiu (http://www.minedu.fi/OPM/Tiedotteet/2016/11/peruskoulufoorumi.html?lang=en) surengti visų parlamentinių partijų, švietimo administratorių, mokytojų, moksleivių ir jų tėvų bei akademinės bendruomenės, Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos švietimo ir Aukštojo mokslo tarybų, įvairių verslo asocijuotų struktūrų ir kitų atstovų plačiąją diskusiją ir parengti politinį susitarimą dėl bendrojo ugdymo ir aukštojo mokslo prioritetų ir struktūrinių jos reformos žingsnių taip užtikrinant numatytų tikslų įgyvendinimą ir tvarumą susitariant dėl bendrojo ugdymo tikslų, mokymo ir studijų programų pobūdžio, ilgalaikio mokymosi formavimo, inovacijomis grįsto pedagogų rengimo, mokymosi prioritetų, pasitikėjimo mokytoju ir mokyklos vadovu sustiprinimo, mokytojų vyrų grąžinimo į mokyklas ir kt.

Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ir Lietuvos švietimo, kultūros bei sporto finansavimo, bendrojo kokybiško administravimo problemoms ir jų sprendimo būdams įvardyti. Suomijoje (5,472 mln. gyventojų, 2015 m.) tokio pobūdžio problemas administruoja Švietimo ir kultūros ministerija, turinti 254 specialistus, tuo tarpu Lietuvoje šių problemų kuravimą vykdo net trys institucijos: Švietimo ir mokslo ministerija, kurioje dirba 226 specialistai, Kultūros ministerija – 105 specialistai, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie LRV – 31 specialistas. Taigi Lietuva, turinti apie 3 mln. gyventojų, minėtai problemai kuruoti skiria net 362 specialistus.

Be to, nemažai specialistų dirba 17-oje įvairaus lygio Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai tiesiogiai pavaldžių švietimo įstaigų (pvz., Europos socialinio fondo agentūroje – net 176 specialistai, tuo tarpu Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūroje – tik 41 specialistas, Ugdymo plėtotės centre – 82, Nacionalinėje mokyklų vertinimo agentūroje – 32 specialistai ir t. t.). Siūlytume šių institucijų veiklą minimizuoti, labiau koordinuoti, realiai mažinant jų biurokratines kontrolės  funkcijas ar jų veiklos dubliavimą.

Kviečiame ir raginame akademinę bendruomenę, visų švietimo, kultūros ir sporto institucijų vadovus ir atstovus atvirai diskutuoti šiame kreipimesi iškeltais klausimais, neaplenkiant ir savo institucijose kylančių problemų, ir jas susisteminus, teikti konkrečius pasiūlymus minėtosioms ministerijoms, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir atitinkamiems Seimo komitetams.

2017.02.04; 05:05

Trečiadienis, spalio 19 d. (Helsinkis). Su oficialiu vizitu Suomijoje viešinti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi Alto universitete, kur susitiko su rektore Tuula Terri, čia studijuojančiais lietuviais, apžiūrėjo dizaino ir startuolių laboratorijas.

Alto universitetas buvo įsteigtas 2010 metais sujungus tris aukštąsias mokyklas į vieną – iš anksčiau nekonkurencingų mokslo įstaigų universitetas tapo vienu patraukliausių ir moderniausių pasaulyje.

Šiuo metu Alto universitetas yra 115 vietoje tarp geriausių pasaulio universitetų, kai aukščiausia Lietuvos universiteto pozicija – 500 vieta. Po sujungimo žymiai sustiprėjo mokslo kokybė: mokslo finansavimas išaugo beveik dvigubai, doktorantų skaičius – 39 proc., universitetas užima 14 vietą pasaulyje architektūros ir dizaino srityje. Alto universitetas svarsto galimybę jungtis su Helsinkio universitetu.

Suomija nuo 2009 metų vykdo aukštojo mokslo reformą, kuri apima universitetų finansavimą, tinklo sujungimą, verslo įtraukimą, investicijų pritraukimą į mokslą. Suomijoje universitetai yra finansuojami pagal sutartis su valstybe, iš viso aukštajam mokslui valstybės skiria 2,2 proc. BVP, Lietuva – 1,3 proc. BVP. Taip pat 5,5 milijonų gyventojų turinčioje Suomijoje iš 21 universiteto po sujungimo liko 15, kai Lietuvoje yra net 45 aukštosios mokyklos.

Į aukštųjų mokyklų valdymą Suomijoje buvo aktyviai įtrauktas ir verslas – ne mažiau 40 proc. universitetų tarybų sudaro išorės atstovai. Suomijoje į mokslą ir inovacijas pritraukiama daug investicijų – valstybė skiria 1,1 proc. BVP, o verslas – net 2,1 proc. BVP, kai Lietuvoje valstybė skiria 0,7 proc. BVP, verslas – vos 0,3 proc. BVP. 

Prezidentės teigimu, Suomijos patirtis vykdant aukštojo mokslo sistemos reformą gali būti naudinga ir Lietuvai, besirengiančiai švietimo sistemos pertvarkai.

„Jeigu norime konkuruoti specialistų kvalifikacija, o ne diplomų skaičiumi – aukštojo mokslo reforma Lietuvoje yra būtina. Investuodami ne į mokslo kokybę, o į aukštųjų mokyklų pastatų skaičių ir kvadratūrą, devalvuojame išsilavinimą. Lietuvos sėkmės ir augimo rodiklis – mokslas ir inovacijos, todėl visos pastangos ir lėšos turi būti nukreiptos didinant aukštojo mokslo kokybę, o ne kiekybę“, – sako Prezidentė.

Prezidentė pabrėžia, kad aukštojo mokslo reforma bus vienas iš prioritetų naujajai Vyriausybei. Šiuo metu daugumoje ES valstybių vyksta aukštųjų mokyklų jungimas, kai Lietuvoje apie tai dar tik diskutuojama. Lietuva turi 45 aukštąsias mokyklas ir net 1,8 tūkst. studijų programų, kai, pavyzdžiui, Suomijoje yra registruota tik 450 studijų programų. Smarkiai mažėjo ir Lietuvos aukštojo mokslo kokybė, kai į aukštąsias mokyklas įstoja labai silpnais pažymiais mokyklas baigę abiturientai. Tik šiemet įsigaliojus Prezidentės inicijuotoms įstatymo pataisoms buvo įvesti minimalūs reikalavimai stojantiesiems į aukštąsias mokyklas.

Artimiausiu metu Alto universitete bus suorganizuota Lietuvos ir Suomijos mokslininkų diskusija, siekiant perimti Suomijos patirtį reformuojant aukštąsias mokyklas.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.10.19; 15:08

daujotis_3_plius

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.

Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.

Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.

Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.

Continue reading „Prof. Vytautas Daujotis: “Visai valstybei gyvybiškai svarbius darbus valdžia padėjusi į šalį”“

daujotis_3

Dabartinė Lietuvos vyriausybė kratosi atsakomybės už aukštąjį mokslą, nors viešoji atsakomybė už šią sritį yra vienas kertinių civilizuoto pasaulio aukštojo mokslo principų.

Švietimo ir mokslo ministerija tapo vien tik Liberalų sąjūdžio valdoma parapija, į kurios reikalus ministras pirmininkas vengia kištis.

Toks jo elgesys atrodo keistai. Keistai, nes visą laiką, kol Tėvynės sąjungos partija aštuonerius metus buvo opozicijoje, jos oficialusis lyderis nuolat kartojo, kad žinojimo ekonomika yra jo partijos prioritetas, kad tik žinojimo ekonomikos plėtra Lietuvoje yra vienintelė galimybė Lietuvai išlikti globaliame pasaulyje. Eidama į 2008-ųjų metų Seimo rinkimus Andriaus Kubiliaus partija į savo rinkimų programą surašė skambius žinojimo ekonomikos šūkius.

Continue reading „Lietuvos inovacijų politika“

visockas-gintaras-portretas

Šią savaitę turėjau prasmingą susitikimą su Vilniaus Universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu.

Prof. Vytautas Daujotis padovanojo ką tik išleistą veikalą “Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė”, kuriame drauge su Arvydu Janulaičiu, Vytautu Radžvilu ir Rimantu Petru Šližiu “įvairiais aspektais nagrinėja vadinamąją krepšelinę Lietuvos aukštojo mokslo reformą.

Bei “argumentais ir faktais parodo, kaip ir kodėl teisingumo ir nešališkumo principus aukštąjame moksle paneigęs krepšelinės reformos eksperimentas veja jaunimą iš Tėvynės ir virto nusikaltimu tautai”.

Būtent šiame konceptualiame, analitiniame darbe pateikiami visuomenei beveik nežinomi faktai apie nesėkmingus mėginimus pertvarkyti ir modernizuoti aukštojo mokslo sistemą. Būtent šie duomenys leidžia “geriau suvokti, kokios gelminės priežastys lėmė nuolat didėjančią krizę”.

Continue reading „Nepatogūs klausimai“

nepriklausomos_lietuvos_aukstojo_mokslo_vargdene

Lietuvos knygynuose pasirodė veikalas “Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė”.

Tai – Vytauto Daujočio, Arvydo Janulaičio, Vytauto Radžvilo ir Rimanto Petro Šližio analitinių straipsnių, pasakojančių, kaip, kada ir kodėl mūsų aukštasis mokslas atsidūrė apvergtinoje padėtyje, rinkinys.

Šios mokslinės studijos sentencija – Ronaldo Dworkino žodžiai, teigiantys:

“Nedora tylėti, kai mūsų visuomenė turi priimti bendrą sprendimą ir kai mes manome, jog turime informacijos ar nuomonę, į kurią sprendžiant reikėtų atsižvelgti. Mes turime tokią pareigą net ir tada, kai žinome, kad mūsų nuomonės nebus paisoma”.

Išsami, intriguojanti mokslinės studijos pratarmė. Ją savo skaitytojams pateikiame be sutrumpinimų.

Continue reading „Knygynuose jau galima įsigyti “Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenꔓ

olga_suprun

Aukštojo mokslo reformatorių triūsas prieš pat Kalėdas buvo deramai įvertintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – KT) – nemaža dalis reformą įkūnijusio Mokslo ir studijų Įstatymo (toliau – MSĮ) straipsnių pripažinti prieštaraujantys LR Konstitucijai.

To paties įstatymo, priimto valdančiosios daugumos 2009 m. balandžio 30 d., viešojoje erdvėje skambant menama pažanga apakintų reformos remėjų pergalingoms kalbinėms ovacijoms. Ilgai pūstas esą pažangios aukštojo mokslo reformos muilo burbulas pagaliau sprogo (anksčiau jam sprogti neleido valdančioji dauguma, balsavusi prieš kreipimąsi į KT dėl MSĮ (anti)konstitucingumo patikrinimo skubos tvarka), o Lietuva dar kartą pasauliui pasirodė, kaip išties drąsi šalis – joje nebijoma priiminėti akivaizdžiai su LR Konstitucija prasilenkiančių įstatymų…

Continue reading „Aukštojo mokslo reforma – mes galime geriau!“

stepon_gintar

Šalies mokslo ir švietimo sektoriuje ryškėja neigiami reiškiniai, virstantys pavojingomis tendencijomis.

Ministru tapus Gintarui Steponavičiui, pirmą kartą atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu šios srities politika pradėta grįsti antivalstybiškai orientuotomis Lietuvos laisvosios rinkos instituto propaguojamomis ekonominio liberalizmo idėjomis. Geriausia pasaulyje sukaupta  šios srities valdymo patirtis ir kvalifikuotų jos ekspertų rekomendacijos sąmoningai ir atvirai ignoruojamos.

Continue reading „Atsargiai – Lietuvos Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius“

olga_3-k

Vasario 22-ąją Lietuvos Mokslų Akademijos didžiojoje salėje buvo surengtas Forumas, kurio rengėjai bei dalyviai gilinosi į šiandien įgyvendinamos aukštojo mokslo reformos klaidas bei klystkelius.

Iš karto noriu pabrėžti: beveik tris valandas trukęs renginys, kokias grubias klaidas nūnai daro Švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius, – paliko dalykiškos diskusijos įspūdį.

Ne vien dėl to, kad susirinkimui sumaniai vadovavo politologas Alvydas Medalinskas. Forume kalbėję prof. Vytautas Daujotis, filosofas Vytautas Radžvilas, poetas Marcelijus Martinaitis, “Solidarių Lietuvos Studentų” lyderė Olga Suprun, rašytojas Vytautas Bubnys ir daugelis kitų pateikė šiurpą keliančių faktų, palyginimų, skaičių.

Continue reading „Pražūtinga aukštojo mokslo reforma“

marcelijus_martinaitis_k

Dar ne taip seniai šioje salėje kalbėjo Justinas Marcinkevičius. Manyčiau, čia buvo pasakyta testamentinė poeto kalba.

Joje skausmingai išsakyti rūpesčiai, kurie mus visus yra užgulę ir kurie turėtų telkti, jungti, o ne skaidyti. Simboliška, kad toks susitelkimas, žmonių susijungimas prieš tris dienas buvo parodytas šioje salėje, atsisveikinant su poetu.

Nežinau, ar čia Vilnius kada matė tokias eiles žmonių, iš visos Lietuvos atvykusių atsisveikinti su poetu. Niekas jų neragino, nevertė čia atvykti. Ėjo, važiavo įvairaus amžiaus ir įsitikinimų žmonės, vėl pajutę vienybę, kurios taip dažnai pasigendame politikoje, kultūroje, kasdieniniame gyvenime.

Tai buvo ne vien gedulas, bet ir vilties pasireiškimas. Ta viltis reiškėsi ypatingu būdu, kaip tarp daugybės žmonių atsiradusi nematoma, negirdima, tik jaučiama jungtis. Tai lyg kažkoks Sąjūdžio sambūrių, Baltijos kelio atgarsis, sąšauka, iš kurios kilo Nepriklausomybė.

Continue reading „Lietuvoje jau užfiksuotas Europos Sąjungos bedarbystės rekordas“

video_cip

Šių metų balandžio 13-ąją Vilniaus Universitete buvo surengti vieši, triukšmingi, demokratiški debatai apie Lietuvos aukštojo mokslo reformos perspektyvas. Dvi valandas trukusiuose ginčuose dalyvavo Vilniaus universiteto edukologijos magistrantė, „Solidarių Lietuvos studentų“ („Solistų“) judėjimo narė Olga Suprun ir Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Dainius Dikšaitis. Diskusijos moderatorius – VDU doktorantas Domininkas Burba.

Diskusijose dalyvavę bandė išsiaiškinti, ar aukštojo mokslo reforma pasiteisino? O jei nepateisino visų mūsų lūkesčių, tai ar ją reiktų stabdyti, ar tobulinant tęsti toliau? Taip pat svarstyta, kokie galimi reformos padariniai ilgalaikėje perspektyvoje.

Šiandien videostudija “SLAPTAI” pateikia antrąją diskusijos dalį.

Continue reading „Kas teisus: aukštojo mokslo reformą kritikuojanti Olga Suprun ar šią reformą ginantis Dainius Dikšaitis? ( 2 )“

video_cip

Šių metų balandžio 13-ąją Vilniaus Universitete buvo surengti vieši, triukšmingi, demokratiški debatai apie Lietuvos aukštojo mokslo reformos perspektyvas. Dvi valandas trukusiuose ginčuose dalyvavo Vilniaus universiteto edukologijos magistrantė, „Solidarių Lietuvos studentų“ („Solistų“) judėjimo narė Olga Suprun ir Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Dainius Dikšaitis. Diskusijos moderatorius – VDU doktorantas Domininkas Burba. Diskusijose dalyvavę bandė išsiaiškinti, ar aukštojo mokslo reforma pasiteisino? O jei nepateisino visų mūsų lūkesčių, tai ar ją reiktų stabdyti, ar tobulinant tęsti toliau? Taip pat svarstyta, kokie galimi reformos padariniai ilgalaikėje perspektyvoje.

Štai kelios citatos iš diskusiją surengusiojo LUNI universiteto vadovybės pranešimo. “Aukštojo mokslo reforma sukėlė nemažai įvairių visuomenės grupių reakcijų, protesto ir pritarimo apraiškų, o diskusijos nenutyla iki šiol. Nepaisant aukštojo mokslo reformą įkūnijančio Mokslo ir studijų įstatymo, sparčiai daugėja tų jaunuolių ir merginų, kurie išvyksta iš Lietuvos mokytis svetur. O Lietuvoje kuriasi vykdomos reformos principams nepritariantys studentų judėjimai (pvz., „Solidarūs Lietuvos studentai“). Manome, kad būtų naudinga vieniems kitus geriau suprasti, jeigu argumentai dėl reformos eigos būtų išdėstyti viešai, diskutuojant akis į akį, neapsiribojant vien šališkais žiniasklaidos pranešimais. Gyva diskusija padės išsiaiškinti oponuojančių pusių pozicijas, kurios dažnai nesusilaukia grįžtamojo ryšio, nes yra dėstomos tik uždarose televizijų studijose ar tarybų posėdžiuose.“

Šiandien videostudija “SLAPTAI” pateikia pirmąją diskusijos dalį. Rytoj bus paskelbta – antrojo. Beje, pati triukšmingiausa. 

Continue reading „Kas teisus: aukštojo mokslo reformą kritikuojanti Olga Suprun ar šią reformą ginantis Dainius Dikšaitis? ( 1 )“