Azerbaidžano sostinė Baku
Baku, rugsėjo 28 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas ketvirtadienį pareiškė norintis, kad etniniai armėnai liktų Karabache, ten Baku surengtam puolimui sužlugdžius atsiskyrusio regiono puoselėtas nepriklausomybės ambicijas.
„Raginame armėnus gyventojus nepalikti savo namų ir tapti daugiatautės Azerbaidžano visuomenės dalimi“, – teigė Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija, kurios pastabos buvo paskelbtos po to, kai vos per kelias dienas į Armėniją persikėlė daugiau kaip pusė anklavo populiacijos.
Jerevano duomenimis, nuo sekmadienio, kai Azerbaidžanas atšaukė devynis mėnesius trukusią blokadą, į Armėniją atvyko 70 tūkst. iš 120 tūkst. Karabacho gyventojų.
Regiono separatistai ketvirtadienį sutiko išformuoti savo vyriausybę ir pranešė, kad nuo kitų metų pradžios nepripažinta Karabacho respublika nustos egzistuoti. Azerbaidžano sostinė Baku naktį
Baku pranešimas taip pat buvo paskelbtas po to, kai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ketvirtadienį apkaltino Azerbaidžaną regione vykdant „etninio valymo“ kampaniją. „Nikolas Pašinianas puikiai žino, kad armėnai gyventojai palieka Karabachą savo noru, – tvirtino užsienio reikalų ministerija. – Tai yra jų asmeninis sprendimas, kuris neturi nieko bendra su priverstine migracija.“
Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) posėdyje, kuriame buvo diskutuojama apie padėtį Karabache, gimė iniciatyva organizuoti parlamentinį vizitą į Armėniją bei Azerbaidžaną.
Visgi komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis atkreipia dėmesį, kad dėl ribotų laiko resursų prioritetas būtų teikiamas apsilankymui Armėnijoje. „Po šios diskusijos gimė idėja kuo griečiau suorganizuoti parlamentinį vizitą į regioną, kuriame būtų visų frakcijų atstovai, o jį galėtų organizuoti URK. Rytoj dar pasiteirausime, galbūt kažkas ir iš Seimo vadovybės norėtų prisijungti“, – Eltai teigė URK pirmininkas Ž. Pavilionis. „Sieksime vizito į abi sostines, jei tai yra įmanoma. Bet prioritetas yra Armėnijai“, – pažymėjo jis.
Politikas tikina šio vizito galimybę artimiausiu metu ketinantis aptarti su Lietuvos ambasadoriais Armėnijoje ir Azerbaidžane.
Ž. Pavilionis įsitikinęs, kad Lietuva gali turėti naudingų patarimų Armėnijai formuojant vakarietišką politinę kryptį.
„Mūsų išskirtinis vaidmuo gali būti padedant Armėnijai formuluoti naujo posūkio į Vakarus žingsnius. Nes tikrai armėnai nelabai ir suvokia, nelabai žino apie tuos instrumentus, nelabai galbūt drįsta jais naudotis“, – sakė URK pirmininkas „Kadangi mes esame taip arti tų šalių, kartais tie mūsų lietuviški siūlymai gali būti kiek drąsesni. Ir parlamentarai turi tokią ir teisę, ir laisvę padėti armėnams ir kitiems susigaudyti toje situacijoje šiek tiek galbūt nuoširdžiau ir atviriau“, – taip pat pabrėžė jis.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. EPA – ELTA foto
ELTA primena, kad praėjusią savaitę Azerbaidžanas pradėjo „antiteroristinę“ operaciją prieš tarptautinės bendruomenės pripažintą savo teritoriją – Karabachą, o kitą dieną paskelbė ją baigęs. Ketvirtadienį buvo surengtos Azerbaidžano ir Karabacho atstovų derybos dėl tolesnio situacijos sureguliavimo. Azerbaidžanas pažadėjo leisti išvykti iš Karabacho armėnams, kurie sudės ginklus.
Armėnijos užsienio reikalų ministerija kaltina Azerbaidžaną vykdant „etninį valymą“.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo dar 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika.
Nikolas Pašinianas. Youtube.com kadras
Jerevanas, rugsėjo 21 d. (AFP-ELTA). Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ketvirtadienį apkaltino Rusijos taikdarius nesugebėjus užkirsti kelio Azerbaidžano puolimui Karabache, per kurį Baku perėmė visišką ginčijamo regiono kontrolę.
„Jei taikdariams pavyko susitarti dėl paliaubų, tai kodėl jiems nepavyko susitarti, kad būtų užkirstas kelias Kalnų Karabacho užpuolimui? – klausė jis per nacionalinę televiziją. – Mes apie jį įspėjome: kodėl jie neatliko savo taikos palaikymo funkcijų?“.
N. Pašinianas taip pat sakė nematantis neišvengiamos grėsmės civiliams Karabache, tačiau prireikus Jerevanas pasirengęs priimti 40 tūkst. šeimų.
„Šiandien, mano vertinimu, Kalnų Karabacho civiliams gyventojams tiesioginės grėsmės nėra“, – per televiziją sakė N. Pašinianas. Jis taip pat pareiškė, kad paliaubų susitarimo iš esmės laikomasi. „Paliaubų režimas apskritai galioja, būta pavienių pažeidimų, bet padėtis yra stabili“, – sakė N. Pašinianas.
Ketvirtadienį Karabacho armėnų separatistų lyderiai pareiškė esantys pasirengę tęsti taikos derybas su Azerbaidžanu, prieš tai paskelbusiu, kad atgavo anklavo kontrolę. „Šalys ypač pabrėžė būtinybę visas esamas problemas aptarti taikioje aplinkoje ir sakė esančios pasirengusios tęsti susitikimus“, – sakoma separatistų vyriausybės pareiškime po pirmojo derybų rato.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. EPA – ELTA foto
Ketvirtadienį Azerbaidžanas ir Karabacho armėnai separatistai surengė pirmąsias tiesiogines taikos derybas. Trečiadienį separatistai sutiko sudėti ginklus pagal Rusijos tarpininkautą paliaubų planą, sustabdžiusį parą trukusį Azerbaidžano puolimą siekiant atkovoti žemę, dėl kurios ginčijamasi jau kelis dešimtmečius.
Azerbaidžano prezidentūra tvirtino, kad dvi valandas trukęs susitikimas vyko „konstruktyvioje ir taikioje atmosferoje“, dalyvaujant Rusijos taikdariams, ir kad šalys susitarė dėl tolesnių derybų. Baku derybininkai pristatė planus dėl Karabacho armėnų „reintegracijos“ į Azerbaidžaną ir pažadėjo aprūpinti gyventojus skubiai reikalingais degalais, humanitarinėmis prekėmis ir vaistais.
Kol vyko susitikimas, nepaisant paliaubų separatistų tvirtovėje Stepanakerte (Hankendis – azerbaidžanietiškas miesto pavadinimas) aidėjo šūviai. „Prie miesto įvyko nedidelis susišaudymas, – naujienų agentūrai AFP sakė verslininkas ir dviejų vaikų tėvas Arutiunas Gasparianas. – Sėdime namuose ir laukiame derybų rezultatų“.
Separatistų valdžia dėl paliaubų pažeidimo kaltino Azerbaidžaną, tačiau Baku kaltinimus neigė.
Regiono žmogaus teisių ombudsmenas socialinėje žiniasklaidoje pareiškė, kad „Stepanakerto gatvės pilnos perkeltųjų asmenų, alkanų, išsigandusių ir kamuojamų nežinomybės“.
Azerbaidžano kariai. EPA – ELTA foto
Baku, rugsėjo 20 d. (AFP-ELTA). Trečiadienį Azerbaidžanas pareiškė, kad Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis dėl paaštrėjusios kovos Kalnų Karabache nėra būtinas, nes Baku susitarė dėl paliaubų su armėnų kovotojais atsiskyrusiame regione.
„Nėra reikalo rengti tokį susitikimą“, – per spaudos konferenciją sakė prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais Hikmetas Hajijevas ir pridūrė manąs, kad toks susirinkimas būtų „neveiksmingas ir žalingas“ jau pasiektiems susitarimams.
Azerbaidžanas taip pat pareiškė, kad suteiks armėnų separatistų pajėgoms „saugų koridorių“, tai dalis susitarimo dėl karinės operacijos Karabache užbaigimo, ir kad visi jo veiksmai buvo „koordinuojami“ su Maskvos taikdariais.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. EPA – ELTA foto
„Azerbaidžanas taip pat suteiks saugų koridorių į atitinkamus susirinkimo punktus“, – žurnalistams sakė H. Hajijevas. „Visi veiksmai vietoje derinami su Rusijos taikdariais“, – pridūrė jis.
Trečiadienį Azerbaidžanas teigė, kad siekia taikiai „reintegruoti“ armėnus, gyvenančius separatistiniame Kalnų Karabache, ir kad pasisako už santykių su istorine varžove Armėnija normalizavimą.
„Azerbaidžano darbotvarkėje kalbama apie taikią Karabacho armėnų reintegraciją, Azerbaidžanas taip pat palaiko Armėnijos ir Azerbaidžano santykių normalizavimo procesą“, – sakė H. Hajijevas.
Kas šiandien dedasi Pietų Kaukaze? Kaip praneša agentūra AFP, Azerbaidžanas rugsėjo 19-ąją pradėjo antiteroristines operacijas Karabacho teritorijoje, reikalaudamas, kad Armėnija visiškai išvestų savo pajėgas. Trumpai priminsime: šis rajonas pagal tarptautinę teisę nepriklauso Armėnijai, todėl Jerevanas, remiantis pasaulinėmis teritorinio vientisumo taisyklėmis, neturi jokių teisių į Karabachą.
Azerbaidžano gynybos ministerija išplatino labai teisingą pareiškimą: „Vienintelis būdas pasiekti taiką ir stabilumą regione yra besąlygiškas ir visiškas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimas iš Azerbaidžanui priklausančio Karabacho regiono ir vadinamojo (armėnų separatistinio) režimo panaikinimas“.
Azerbaidžanas taip pat paskelbė atidaręs humanitarinius kelius, kad Karabacho gyventojai, kurie nėra kovotojai, galėtų pabėgti nuo karo veiksmų. „Siekiant užtikrinti gyventojų evakavimą iš rizikos zonos, Lačino kelyje ir kitomis kryptimis sukurti humanitariniai koridoriai bei priėmimo punktai“, – pabrėžiama Gynybos ministerijos pranešime.
Rugsėjo 20-osios rytą tapo žinoma, kad oficialusis Baku ragina Karabacho regiono armėnus separatistus sudėti ginklus ir pasiūlė derybas su Armėnijos atstovais Jevlacho mieste, jei šie pasiduos.
Azerbaidžano prezidentūra paskelbė pareiškimą: „Kad būtų sustabdytos antiteroristinės priemonės, nelegalios Armėnijos ginkluotosios pajėgos turi iškelti baltą vėliavą, sudėti visus ginklus, o neteisėtas režimas turi atsistatydinti. Kitaip antiteroristinės priemonės bus tęsiamos iki galo“.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. EPA – ELTA foto
Kokią poziciją turėtų užimti Lietuva? Vienintelis teisingas oficialiojo Vilniaus žingsnis – reikalauti, jog ginkluoti armėnų separatistai pasitrauktų į Armėniją be kraujo praliejimo. Vienintelis teisingas Lietuvos diplomatijos pareiškimas – kaltinti meluojančią, išsisukinėjančią, intrigas Briuselyje ir Strasbūre rengiančią Armėnijos valdžią. Azerbaidžanas nuo 2020-ųjų rudens, po savo sėkmingos 44 paras trukusios karinės operacijos, kantriai laukė, kol Armėnija gera valia iš Karabacho išves visas savo pajėgas. Bet pastaruosius trejetą metų oficialusis Jerevanas nesilaikė duoto žodžio, ignoruodamas tiesą, jog Karabachas – tai ekonominis Azerbaidžano rajonas. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas nuolat begėdiškai melavo: oficialių derybų metu pripažindavo Azerbaidžano teisę į Karabachą, tačiau kovinės armėnų separatistų grupės, remiamos Jerevano, vis tik nesiliovė rengusios kruvinas provokacijas prieš azerbaidžaniečių karius, minavo kelius, kuriais važiuodavo azerbaidžaniečių kariai, mėgino į Karabachą neteisėtai įvežti iš Rusijos gautos ginkluotės. Tad ar nuostabu, jog Azerbaidžanas neteko kantrybės? Juk nuo 2020-ųjų rudens prabėgo treji metai. Tiek laiko turėjo užtekti, jog Armėnija atsikvošėtų ir pripažintų Karabachą esant azerbaidžanietišką. Tai – ne jų teritorija.
Taigi Azerbaidžanui nusibodo laukti. Dėl šaudymų šių metų rugsėjo 19 – 20 dienomis kaltas pats N. Pašinianas, pavyzdžiui, visai neseniai, vos prieš keletą savaičių, pasveikinęs neteisėtus armėnų separatistų rinkimus Karabache. Kalti ir bedančiai Europos Sąjungos lyderiai, griežtai netrinktelėję kumščiu į stalą, kad Armėniją laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų – gerbtų Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Atvirai kalbant, ES lyderiai dvigubai kalti, nes visus pastaruosius metus slapta pataikavo armėnų separatistams ir savo metų metais trunkančiais demagogiškais pliurpalais trukdė Azerbaidžanui elgtis ryžtingai susigrąžinant savas žemes. ES dviveidiškumas ypač akivaizdus, kai lyginame Ukrainą ir Azerbaidžaną. Ukrainai niekas nepriekaištauja, kai ji jėga vaduoja savas teritorijas. Azerbaidžanui kažin kodėl puolame priekaištauti, kai šis ginklu gina savo Karabachą.
Azerbaidžano kariai. EPA – ELTA foto
Todėl negaliu pritarti Lietuvos diplomatijos šefui Gabrieliui Landsbergiui, socialiniame tinkle X (buvęs Twitter) pareiškusiam: „Azerbaidžano pradėta karinė operacija kenkia tarptautinės bendruomenės pastangoms užtikrinti ilgalaikę taiką. Raginame nedelsiant nutraukti ugnį ir pradėti dialogą tarp Baku ir Karabacho armėnų, nes tai vienintelis kelias į taikų sambūvį“.
Atkreipkite dėmesį: Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis nedrįso nė užsiminti, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – tai Azerbaidžano žemė. Įsidėmėkime: mūsų vyriausiasis diplomatas pabijojo pabrėžti, jog visos tarptautinės bendruomenės pastangos sureguliuoti pykčius tarp Azerbaidžano ir Armėnijos patyrė fiasko. Ponas G. Landsbergis neturėjo drąsos kalbėti atvirai: visur, kur ES įsikišdavo, mėgindamos išsaugoti taiką, baigdavosi liūdnai. Moldova iki šiol neatgavusi Padniestrės, 2008-aisiais Sakartvelas (Gruzija) buvo užpultas Rusijos ir neteko dviejų regionų, 2014-aisiais Ukraina, užpulta Rusijos, neteko Krymo. O 2022-ųjų vasarį Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą. Tad kuo toliau – tuo blogiau. Užuot pripažinę savo klaidas ir klystkelius, Europos vadovai nesiliauja tauškę nesąmones.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles Michelis štai ką pareiškė socialiniuose tinkluose: „Šiandien iš buvusios Karabacho srities sklinda niokojančios naujienos. Azerbaidžano kariniai veiksmai turi būti nedelsiant sustabdyti, kad būtų galima užmegzti nuoširdų Baku ir Karabacho armėnų dialogą“. Tačiau šis ponas nepaaiškino, kaip gi pradėti nuoširdų dialogą, jei viena iš pusių jo nenori?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Niekus pliurpė ir ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis. Jis virkavo, esą „visa Europa smerkia karinį eskalavimą ir apgailestauja dėl gyvybių praradimo“.
Nenuostabu, kad, pataikaudamas savo didiesiems broliams Europos Sąjungoje, ėmė verkšlenti ir ponas G. Landsbergis, beje, visai neseniai viešėjęs tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Regis, kelionių į Jerevaną ir Baku metu turėjo suprasti, jog vienintelė galimybė pažaboti armėnų separatistus – kumštis. Bet ponas G. Landsbergis viešojoje erdvėja nedrįsta atskleisti tikrosios tiesos, kokia ji bebūtų karti. Jis linkęs kalbėti tik taip, kaip jam leidžia didieji broliai ES vadovybėje.
Tad, kaip bežiūrėsi, o Lietuvos diplomatai – ES pastumdėliai. Kaip mums liepia, taip ir šaukiame. Jei įsako draskyti akis Kinijai dėl Taivano – puolame Kiniją. Jei rekomenduoja teisinti armėnų separatistus, – klusniai vykdome visus Briuselio ir Strasbūro įsakymus.
Tad lietuviškoji diplomatija šlubuoja. Regis, šiandien vienintelis Azerbaidžanas pajėgs susigrąžinti savo žemes. Bet, užuot jį pasveikinę, mes jį kritikuojame. Vardan ko priekaištaujame tiems, kurie teisūs?
Azerbaidžano vėliava
Baku, rugsėjo 19 d. (AFP-ELTA). Antradienį Azerbaidžanas, pradėjęs antiteroristines operacijas Karabacho teritorijoje, pareikalavo visiškai išvesti armėnų pajėgas iš regiono ir pabrėžė, jog tai – sąlyga taikai.
„Vienintelis būdas pasiekti taiką ir stabilumą regione yra besąlygiškas ir visiškas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimas iš Azerbaidžano Karabacho regiono ir vadinamojo (armėnų separatistinio) režimo panaikinimas“, – sakoma Baku gynybos ministerijos pranešime.
Azerbaidžanas taip pat paskelbė atidaręs humanitarinius kelius, kad Karabacho gyventojai, kurie nėra kovotojai, galėtų pabėgti nuo karo veiksmų. „Siekiant užtikrinti gyventojų evakavimą iš rizikos zonos, Lačino kelyje ir kitomis kryptimis sukurti humanitariniai koridoriai bei priėmimo punktai“, – sakoma Gynybos ministerijos pranešime.
Armėnija antradienį paneigė, kad Karabache yra jos kariuomenė. „Armėnijos gynybos ministerija ne kartą sakė ir pareiškia dar kartą, kad Armėnijos Respublika neturi kariuomenės Karabache“, – teigė ministerija. Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Tuo metu Rusija paragino Azerbaidžaną ir Armėniją „nutraukti kraujo liejimą“ ir tęsti taikos derybas. Rusija pareiškė palaikanti ryšius su Azerbaidžanu dėl jo „antiteroristinių operacijų“ armėnų gyvenamame Karabacho regione ir paragino visas šalis laikytis paliaubų susitarimų.
„Žinome, ką reikia daryti, kad padėtis būtų išrišta (…) įgyvendinti viską, dėl ko susitarėme, neprovokuoti (…) stengtis numalšinti padėtį ir dirbti ieškant sprendimo“, – pareiškė Užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova. Ji sakė, kad „visi žingsniai siekiant taikaus sprendimo yra išdėstyti (Maskvos tarpininkautose) sutartyse, pasirašytose 2020–2022 metais“.
Šiandien noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į Lietuvos užsienio reikalų ministerijos oficialiame internetiniame puslapyje rugsėjo 11-ąją dieną paskelbtą žinutę. Siūlau atkreipti dėmesį į pranešimą, kuris skelbia: „Lietuvos URM griežtai smerkia rugsėjo 8 – 10 dienomis Rusijos valdžios ir jos kolaborantų organizuotus gubernatorių, vietos parlamentų ir savivaldybių tarybų „rinkimus“ laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose – Krymo pusiasalyje, Sevastopolio mieste, Zaporižios, Donecko, Luhansko ir Chersono regiuonuose“.
Klausiate, kuo užkliuvo ši informacija? Niekuo. Ji – labai teisinga. Už šį pareiškimą Lietuvos URM vadovybė verta vien pagyrimų. Lietuvai privalo rūpėti teisybė. O tiesa akivaizdi – Rusija neturi nei moralinės, nei juridinės teisės kištis į Ukrainos vidaus reikalus. Ypač ciniška organizuoti vadinamuosius „laisvus“ rinkimus Ukrainos žemėse, kurias šiandien kontroliuoja Rusijos kariuomenė. Kokie tai rinkimai, jei tave tiesiog gali nušauti, jei balsuosi ne taip, kaip pageidauja okupantas.
Tačiau Lietuvos URM vis tik rugsėjo pirmosiomis dienomis apsižioplino. Gal netyčia, o gal ir sąmoningai. Lietuvos URM nepastebėjo, kad rugsėjo 9-ąją labai panašūs įvykiai klostėsi ir Azerbaidžano regione Karabache. Visiems bent kiek politika besidomintiems aišku, jog Karabachas priklauso Azerbaidžanui – pagal visas tarptautines teises. Tačiau anuomet įvykiai klostėsi taip, kad 1988- 2020-aisiais šį regioną neteisėtai administravo armėnų separatistai, karine jėga išstūmę visus azerbaidžaniečius. Tik 20220-ųjų rudenį per vadinamąjį 44 dienų karą Azerbaidžanui pavyko išvaduoti didžiąją Karabacho dalį. Beliko susigrąžinti Karabacho sostinę Hankendį ir dar keletą rajonų. Štai tuose mažyčiuose rajonuose, kurių Azerbaidžano kariuomenė vis dar nekontroliuoja, rugsėjo 9-ąją buvo surengti vadinamieji „prezidentiniai rinkimai“. Neva Karabacho armėnai demokratiškai išsirinko naująjį prezidentą.
Net ir didžiausiam naivuoliui aišku, jog šiemet rudenį armėnų separatistų organizuoti prezidento rinkimai Karabache – melas, fikcija, dezinformacija. Prezidento, parlamento, vietos tarybų rinkimus Karabache leistina organizuoti tik Azerbaidžanui, nes Karabachas – tai jo teritorija. Pati Armėnija po 2020-ųjų sėkmingos azerbaidžaniečių karinės operacijos buvo priversta viešai, stebint Vakarų tarpininkams, pripažinti, jog Karabachas – ne jos žemė, jog ji pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą drauge su visu Karabachu, įskaitant ir Hankendį.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žodžiu, Karabacho grąžinti teisėtiems šeimininkams nenorintys armėnų separatistai šiandien kaip įmanydami neriasi iš kailio – gudrauja, meluoja, falsifikuoja. Tačiau visas pasaulis puikiai suvokia, kokia tų „rinkimų“ vertė.
Rugsėjo 9-osios „rinkimus“ Handkendyje jau griežtai pasmerkė Ukrainos, Bulgarijos, Kazachstano užsienio reikalų ministerijos, šių šalių parlamentų vadovai. Šiuos „rinkimus“ neteisėtais pavadino Europos Sąjungos vadovai. Šiuos „rinkimus“ ignoruoti rekomendavo Jungtinių Tautų vadovybė.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
O štai Lietuvos URM apie juos neužsiminė nė žodeliu. Neaptikau nė menkiausio Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pareiškimo, kaip jis asmeniškai traktuoja armėnų separatistų siautėjimus Hankendyje. O juk ponas G. Landsbergis dar visai neseniai viešėjo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane, tad oficialių vizitų metu turėjo išskirtinę galimybę susipažino su tikrąja padėtimi Pietų Kaukaze.
O ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, dar visai neseniai turėjęs galimybių oficialių vizitų metu akis į akį diskutuoti tiek su Armėnijos, tiek su Azerbaidžano vadovais, nepaliko nė menkiausios žinutės oficialiame LRP.lt puslapyje. Rugsėjo 10-ąją – tuščia. Rugsėjo 11-ąją – pranešimas apie numatomą susitikimą su nacionalinio saugumo kursų dalyviais. Taip pat radau informacijos, jog Lietuvos vadovas G. Nausėda įteiks skiriamuosius raštus ambasadoriui Vengrijoje. Rugsėjo 12-osios įrašas byloja, jog Lietuvos prezidentas priims Danijos, Indijos ir Latvijos ambasadorius. Bet apie nusikalstamą armėnų separatistų veiklą Karabache – nė užuominos.
Taigi Lietuvos užsienio politika ir vėl šlubuoja. Rusiją smerkiame dėl neteisėtų žygių Ukrainos žemėse, beje, teisingai elgiamės, kai smerkiame. Bet štai armėnų separatistų, tebesiautėjančių jiems nepriklausančiame Karabache, kritikuoti nedrįstame. Kodėl taip keistai elgiamės?
Pastarosiomis dienomis lietuviškoje erdvėje pasidžiaugta, esą Armėnija vis drąsiau nusisuka nuo Rusijos ir atsigręžia į Vakarus.
Taip, šių metų rugsėjo 8-ąją dieną Maskvoje ant kilimo buvo iškviestas Rusijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius. Taip, Rusijos diplomatai Armėnijos diplomatui priekaištavo dėl „Jerevano nedraugiškų veiksmų“, omenyje pirmiausia turėdami Armėnijoje rengiamas JAV karines pratybas, kurių pradžia – rugsėjo 11-oji. Maskva, regis, rimtai perpyko, nors amerikiečių pratybos netoli Jerevano esančiame „Zar“ poligone nėra tikros karinės pratybos. 85-eri amerikiečių ir 175-eri armėnų kariai mokysis ne tiek kariauti, kiek – palaikyti taiką. Žodžiu, „Eagle Partner“, – tik pamokos, kaip privalu saugoti taiką.
Tačiau Rusija dar prisiminė Armėnijos premjero žmonos viešnagę Ukrainos sostinėje Kyjive ir Jerevano norus siekti narystės Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme (TBT). Esą „Eagle Partner“, premjero žmonos vizitas į Ukrainą, kurios Rusijai nepavyskta okupuoti, ir noras bičiuliautis su TBT, kuris pasiruošęs teisti Vladimirą Putiną, – tokių akibrokštų jau per daug.
Lietuviškieji naivuoliai ėmė sutartinai ploti rankomis, esą paskutiniųjų dienų Jerevano žingsniai liudija, kad „buvusi sovietinė respublika Armėnija tolsta nuo savo tradicinės sąjungininkės Rusijos“.
Niekur ji netolsta. Pirma, dar nežinia, ar ši oficialiojo Jerevano laikysena – ilgam. Juk Armėnija visus pastaruosius tris dešimtmečius buvo ištikima Rusijos sąjungininkė. Tokia klusni, tokia prorusiška, kad į savo teritoriją įsileido Rusijos karinę bazę, kuri prie Giumri dislokuota vos ne šimtmečiui.
Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Antra, Armėnija rimčiau ant Kremliaus supyko tik 2020-aisiais, kai V. Putinas nesiteikė karine jėga stabdyti Karabachą išlaisvinti nusprendusio Azerbaidžano. Pretekstas armėniškam pykčiui – Rusija nepadėjo armėnų separatistams savo rankose išlaikyti neteisėtai iš Azerbaidžano atimto Karabacho.
Šios „smulkmenos“ pamiršti neleistina. Įsidėmėkime, Armėnija troško, kad Rusija kariautų su Azerbaidžanu dėl Armėnijos interesų savo rankose išlaikyti 1988 – 1994-aisiais neteisėtai užimtą Karabachą. Piktindamasis dėl Kremliaus pozicijos šiuo konkrečiu atveju ponas Nikolas Pašinianas – bjauriai neteisus. Valstybės, kurioms rūpi tarptautinė teisė, teritorinio vientisumo taisyklės ir padorumas, privalo palaikyti ne Armėniją, bet Azerbaidžaną. Nes Karabachas – tai Azerbaidžanas. Azerbaidžanas nedaro nieko blogo, nieko smerktino. Jis tik mėgina kuo greičiau ir su kuo mažesniais nuostoliais susigrąžinti prarastas žemes.
Trečia, nuo pat 2020-ųjų rudens, kai per vadinamąją 44 dienų karinę operacija Azerbaidžano specialiosios pajėgos išplėšė iš armėnų separatistų beveik visas Karabacho žemes, Jerevanas be perstojo meluoja. Vos tik pažada laikytis paliaubų metu prisiimtų įsipareigojimų, vos tik sutinka vadovautis tarptautine teise, čia pat pasienio regionuose surengiamos provokacijos. Arba šaudoma, arba sprogdinamos bombos. Armėnijos valdžia apkaltina azerbaidžaniečius, nors tos diversijos Azerbaidžanui nenaudingos, ir pareiškia, esą Jerevanas priverstas stabdyti derybas. Aidint šūviams ir sprogstant bomboms jis neva nepasirašys svarbių susitarimų. Nors tie pasienio incidentai – tai Armėnijos diversantų išpuoliai, kurių pagalba siekiama destabilizacijos.
Į pagalbą Armėnijos valdžia dar pasitelkia klaidinančius pranešimus, esą azerbaidžaniečiai neleidžia į Karabachą įvežti vaistų, vandens, maisto produktų, todėl ten likę armėnai miršta badu, todėl šiame regione – gili humanitarinė krizė. Jokios humanitarinės krizės, žinoma, nėra, civiliams armėnams niekas netrukdo į Karabachą įvežti maisto produktų, vandens ir vaistų vadinamuoju Agdamo keliu. Tačiau Armėnijos separatistų lobistai Vakaruose suranda lengvatikių, kuriems „armėniškos ašaros“ atrodo tikros ir nuoširdžios.
Vladimiras Putinas rodo kumštį
Vaizdžiai tariant, Armėnijos valdžia, įskaitant ir premjerą N. Pašinianą, ir Karabacho separatistų lyderius, tiek daug sykių melavo, jog didžiausia kvailystė – tikėti jų „garbės žodžiu“. Kam mums lengvo elgesio moteris, kuri šiandien flirtuoja su Maskva, rytoj – su Briuseliu ir Vašingtonu, dar vėliau, žiūrėk, susidės su priešišku Azerbaidžano valstybei Iranu. Be kita ko, Iranas kadaise iš Azerbaidžano atplėšė visą vadinamąjį pietinį Azerbaidžaną, o šiandien bičiuliaujasi su Rusija, tiekdamas rusų kariuomenei dronus, kurių pagalba bombarduojami Ukrainos miestai ir gyvenvietės.
Todėl neskubėkime aklai tikėti Jerevano provakarietiška laikysena. Jei Rusija pralaimės dvikovą su Ukraina, Armėnija, tikėtina, tikrai nusisuks nuo Maskvos. Bet jei kris ne Maskva, o Kyjivas, – Armėnijos premjerai ir prezidentai vėl puls pataikauti V. Putinui. Jei Armėnija net nuoširdžiai pasuks Vakarų kryptimi, pirmiausia pareikalaukime, kad ji gerbtų Azerbaidžano teritorinį vientisumą – ne tik pasitrauktų iš Karabacho, bet ir pripažintų Karabachą esant Azerbaidžano dalimi bei oficialiai pažadėtų daugiau niekad nebepuoselėti separatistinių užmačių. Reikalaukime, jog Armėnija galų gale liautųsi įžūliai melavusi. Bauskime ją už melą.
Tad oficialusis Vašingtonas greičiausiai daro grubią klaidą, netoli Jerevano šiandien rengdamas bendras amerikiečių – armėnų karines pratybas. Armėnijos valdžia dar nepripažino savų klaidų ir klystkelių. Armėnija dar nesiliovė puldinėjusi Azerbaidžano pasieniečių.
Lietuvoje ne itin noriai prisimenami NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo atstovo pareiškimai, girdi, vardan taikos Ukraina privalėtų padovanoti Rusijai keletą savų teritorijų, ir tuomet visiems iki gyvo kaulo nusibodęs kruvinas karas sustotų. Lietuva linkusi tylėti, nes tokie akibrokštai nedaro garbės visam NATO aljansui.
Ką byloja NATO generalinio sekretoriaus laikysena?
Tiesa, kiek vėliau skandalingasis J. Stoltenbergo klerkas atsiprašė, leisdamas suprasti, jog ne itin tiksliai sudėliojo žodžius ir todėl liko nesuprastas.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
Taigi – kaip reaguoti į šį nesusipratimą? Tėra dvi išeitys. Arba šį kvailą „taikos mylėtojo“ nusišnekėjimą išties priskiriame smulkiems nesusipratimams, arba žiūrime priekabiai, įtardami, jog nieko atsitiktinio didžiojoje politikoje nenutinka. Jei J. Stoltenbergo sekretorius prakalbo, vadinasi, galima įtarti, jog J. Stoltenbergas šnipinėja, kokia bus Ukrainos ir ją remiančių šalių reakcija. Jei Ukraina ir jos sąjungininkai labai piktinsis – viena tema. Jei prisisems į burną vandens – kita byla.
Beje, Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis ir jo komanda aiškiai pareiškė, jog Kijevas nelinkęs prekiauti savomis žemėmis vardan abejotinos taikos su Kremliaus banditais.
V. Zelenskio pozicija bent iki šiol – aiški, nuosekli. Nuodėmė paaukoti Krymą ir dar keletą sričių tave niekingai užpuolusiam, tave žiauriai žudančiam agresoriui. Žinoma, pasaulyje gausu neteisybės, todėl neatmestina, jog Ukraina bus priversta rinktis ne patį geriausią, o patį blogiausią variantą. Juk ji ypač priklausoma nuo stipriausios ir įtakingiausios NATO narės JAV malonių. Deja, šiandieninis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) neduoda Ukrainai tiek daug rimtos ginkluotės, kad ukrainiečių kariai sparčiai išspirtų okupacinę Rusijos kariuomenę iš visų savo teritorijų. Gal artėjant Amerikos prezidento rinkimams 2024-aisiais metais senukas Dž. Baidenas pakeis savąją nuomonę. Bet kol kas tematome keistą JAV prezidento administracijos tūpčiojimą vietoje. Tarsi šiandieninis Baltųjų rūmų Vašingtone šeimininkas nenorėtų aiškios Ukrainos pergalės. Dž. Baidenas muistosi tarsi ungurys: tai Ukrainoje per daug korupcijos, tai Ukrainoje per mažai demokratijos, tai Vladimiras Putinas pagrasino atominiu ginklu, tai Kremlius pagrūmojo kumščiu, jog Rusijos raketomis bus atakuojamos Lenkija ir Baltijos šalys, jei Amerika nusiųs į Ukrainą daug galingų pabūklų, tankų ir naikintuvų…
Joe Bideno kritimai
Tad nenuostabu, jog ir J. Stoltenbergas puolė dvejoti, matydamas pusantrų metų besitęsiančius Dž. Baideno nenuoseklumus. Tačiau pats asmeniškai nedrįso prabilti apie būtinybę „aukoti žemes vardan taikos“. Liepė šią mintį ištarti pavaldiniui. Jei taip tikrai nutiko, – amoralu, niekinga.
Šlykštu ne vien dėl to, kad J. Stoltenbergas į viešumą stumtelėjo savąjį padėjėją, užuot pats atvirai, vyriškai, kietai išdėstęs mintis. Niekinga ir amoralu todėl, kad tokia solidi, itin gražiems tikslams sukurta organizacija tarsi smulkus kišenvagis ima prekiauti … svetimomis teritorijomis. Priminsiu ponui J. Stoltenbergui: tu turi teisę dovanoti, aukoti arba parduoti Rusijai tik savas žemes. Jei jau knieti pamaloninti Rusijos diktatorių teritorinėmis nuolaidomis, tai aukok Rusijai savo tėvynę – Norvegiją. Pavyzdžiui, atriek Rusijai šiaurinę Norvegiją! Bet štai Ukrainos pjaustyti į gabalus tu neturi nei moralinės, nei juridinės teisės. Teisę plėšyti į gabalus Ukrainą turi tik ukrainiečiai.
Tokį atsakymą privalo išgirsti visi pasaulio didžiūnai, kurie ateityje panorės prekiauti svetimomis žemėmis. Jei Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) pliurps, jog Ukraina privalo aukoti Donecką, Luhanską, Krymą ar Charkovą, priminkime Prancūzijos lyderiui karčią tiesą. Malšinti V. Putino imperinius apetitus jis galįs aukodamas tik prancūziškas teritorijas.
Kaip elgtis, jei ir Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) susapnuos, jog šio karo be ukrainietiškų nuolaidų neįmanoma nutraukti? Vėl mandagiai priminkime: O. Šolcas tegali Kremliaus vadovą pamaloninti vokiškomis teritorinėmis nuolaidomis. Sakykim, tegul imperiniu nepilnavertiškumo kompleksu sergantiems Kremliaus vadovams atriekia visą rytų Vokietiją – buvusią Vokietijos demokratinę respubliką. O Krymo – neaukok Rusijai, nes Krymas – ne tavo turtas.
Jei buvęs ilgametis JAV valstybės sekretorius, buvęs ilgametis JAV prezidento padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais ponas Henris Kisendžeris (Hery Kissinger) ims įrodinėti, jog Ukraina privalo pamiršti, sakykim, Krymą, garbaus amžiaus sulaukusiam amerikiečiui turėtume į akis išdėti tą pačią karčią tiesą. Prekiauti su V. Putinu jis turįs teisę aukodamas tik Kaliforniją, Teksasą ar Čikagą. Krymas ar Donbasas – ne amerikietiškoje piniginėje, ne amerikietiškame seife.
Kuomet Vakarai elgėsi nesąžiningai
Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuva jau užtektinai regėjo vakarietiško nesąžiningumo. Prisiminkime, kaip tuometiniai Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai kritikavo 1990-ųjų kovo 11-ąją nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Girdi, lietuviškas skubėjimas išsiveržti iš Blogio imperijos pakenks … Michailo Gorbačiovo reformoms ir tuo pačiu – Vokietijų susivienijimui. Koliai ir miteratai tuomet rėkė, jog svarbiausia – Berlyno sienos griūtis, o žiaurią sovietinę vergiją pusę amžiaus kentę lietuviai galį dar palaukti. O kodėl – ne atvirkščiai? Kodėl negalėjo palaukti vokiečiai? Tiesa, vėliau viskas susiklostė užtektinai palankiai tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Bet anuometinio Berlyno ir Paryžiaus gudravimų nederėtų užmiršti.
Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
Juolab kad panašaus pobūdžio išdavysčių matome ir šiandien. 1994 ir 1999-aisiais Vakarai išdavė Čečėniją, palikdami ją visiškoje Kremliaus įtakoje. 2008-aisiais Vakarai išdavė Gruziją (Sakartvelą). Gruzija taip pat buvo paaukota V. Putino imperinėms ambicijoms. Žinoma, visiškai okupuoti Gruzijos neleido. Tačiau tai – menka paguoda. Vakarų neryžtingumo dėka Kremliui buvo suteikta galimybė atsiriekti Abchaziją ir Pietų Osetiją. Tai, kad šiandien Sakartvelo kalėjime mirtimi vaduojasi buvęs Gruzijos prezidentas reformatorius Michailas Saakašvilis – ne tik V. Putino kaltė. Kalti ir Vakarai, kurie ryžtingai nestabdė V. Putino imperinių ambicijų. Pripažinkime, 2008-aisiais Vakarai panašiai tūpčiojo pagal NATO generalinio sekretoriaus atstovo šiandienines rekomendacijas: jei paaukosite Kremliui teritorijų, tuomet karas liausis…
Bet Rusijos imperiniai apetitai nebuvo numalšinti. V. Putino ambicijos tik išsipūtė. V. Putinas netrukus užsimanė Krymo (2014-ieji), o 2022-ųjų vasarį – ir visos Ukrainos. Jei amerikiečiai dar šiais metais neduos Ukrainai ginklų tiek, kiek reikia rimtai pergalei, Kijevas kris. Jį išprievartaus suteikti V. Putinui teritorinių nuolaidų. Tad, vadovaujantis Kremliaus logika, 2024 ar 2025 metais V. Putinas vėl reikalaus naujų teritorijų. Kur pakryps V. Putino žvilgsnis po metų ar dviejų, įmanoma nuspėti. Didžiausias pavojus – Lietuvai. Kremlius greičiausiai nusitaikys būtent į mus, nes jam itin svarbus sausumos susisiekimas su Kaliningrado sritimi. Kaip elgsis NATO? Dž. Baidenas tebešauks, kad Vašingtonas gins kiekvieną NATO milimetrą, o iš tiesų mums, lietuviams, bus liepta Kremliui atiduoti keletą savų teritorijų. Pavyzdžiui, Klaipėdą. Didieji Vakarų pragmatikai teisinsis: V. Putinas pagrasino branduoliniu karu, tad mes vardan mažytės Lietuvos negalime rizikuoti … viso pasaulio likimu.
Azerbaidžanietiška sėkmė
Klausiate, ar esama bent vieno pavyzdžio, kuomet šalis per pastaruosius tris dešimtmečius konfliktų metu išsaugojo savo teritorinį vientisumą? Tai – Azerbaidžanas. Ši Pietų Kaukaze esanti valstybė ne tik neprarado, bet net susigrąžino daugumą 1988 – 1994-aisiais prarastų teritorijų. Omenyje turiu Karabachą. 2020-ųjų rudenį Baku surengė sėkmingą karinę operaciją – iš Karabacho išstūmė armėnų separatistus ir armėnų teroristus. Karinis žygis užtruko 44 paras. Pareikalavo aukų.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Ar buvo įmanoma išvengti žūčių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje? Dėl 2020-ųjų rudenį pralieto kraujo Karabache kalčiausi … Vakarai. Būtina priminti: Azerbaidžanas šias žemes susigrąžino ne Vakarų organizuotų derybų dėka. Vakariečių pastangos taikiai sureguliuoti armėnų – azerbaidžaniečių konfliktą dėl Karabacho buvo bevaisės. Vakarai nuo pat pradžių elgėsi nesąžiningai. Viena ranka pripažindami, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija ne tik dėl moralinių, etninių, bet dar ir dėl tarptautinių taisyklių, tiek JAV, tiek Europa tris dešimtmečius prievartavo Azerbaidžano vadovus nusileisti armėnų separatistų užgaidoms. Vaizdžiai tariant, bandė įpiršti nuomonę, jog Azerbaidžanas išgyvens ir be Karabacho, o štai Armėnija – ne. Visus tris dešimtmečius Armėnijai siuntė klaidingas viltis, esą Azerbaidžanas galų gale nusileis. Užuot aiškiai pareikalavę, kad armėnų separatistai nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų kalnų, lygumų, miestų ir gyvenviečių, Vakarai piršo Jerevanui klaidingą viltį – priešinkitės, ir mes visi drauge palaušime azerbaidžaniečių valią.
Ypač niekingą poziciją šiuo klausimu užėmė Prancūzijos prezidentai. Šlykščiai elgiasi ir šiandieninis Prancūzijos vadovas E. Makronas. Jis tarptautinėje arenoje vinguriuoja taip, tarsi azerbaidžaniečiai privalo suteikti Armėnijai teritorinių nuolaidų.
Kokia svarbi šiandienos aktualija? Vakarai vis dar apsimeta naivuoliais dėl Lačino – neva nesupranta, kodėl Azerbaidžanas įrengęs pasienio postus šiame kelyje. Pirma, tai – Azerbaidžano teritorija. Azerbaidžaniečiai savo žemėje turi teisę įrengti tiek pasienio, tiek muitinių postus kur tik panorėję. Antra, Karabache likę armėnai dėl Lačino kelyje įrengtų patikrinimo postų tikrai nebadauja. Nes yra kitas kelias, kuriuo armėnai galį patekti į Karabachą. Tai – vadinamasis Agdamo kelias. Vadinamasis kelias per Agdamą egzistavo nuo seniausių laikų. O Lačino kelią nutiesė armėnų separatistai, okupavę Karabachą. Tad Lačino kelias jei ir turi didelę prasmę, tai tik simbolinę prasmę … armėnų separatistams.
Neliekite krokodilo ašarų, Karabache niekas nebadauja, niekas nemiršta iš troškulio. Karabache likę armėnai nekenčia dėl vaistų trūkumo. Viskas, ko reikia pilnaverčiui gyvenimui, įmanoma atsigabenti vadinamuoju Agdamo keliu. Jokių humanitarinių katastrofų, apie kurias Armėnijos politikai virkauja Jungtinėse Tautose ar Europos Sąjungos parlamente, – nėra. Tiesiog visuomet, kai atvyksta Vakarų žurnalistai, armėnų separatistai iš maisto produktų parduotuvių išveža visas prekes, o kai korespondentai nufotografuoja tuščias lentynas, kitą dieną prekes grąžina į parduotuvę. Arba parodo ligoninėje onkologine liga susirgusį vaikiuką – meluoja vakariečiams, neva kūdikis sulyso dėl bado.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Štai tokie pigūs triukai. Bet šiomis dezinformacijomis Prancūzijos prezidentas E. Makronas šventai tiki. Atkreipkite dėmesį: ta pati istorija kaip ir dėl Ukrainos. Ne agresorius turi nusileisti. Nusileisti privalo, remiantis oficialiuoju Paryžiumi, – auka. Jei jau E. Makronui nuoširdžiai rūpi armėnų separatistų likimas, tegul atiduoda jiems dalį Prancūzijos teritorijos. Nes prekiauti azerbaidžanietiškomis žemėmis jo niekas neįpareigojo.
Štai tokios liūdnos mintys. Jei apie tai šiandien garsiai ir atvirai nekalbėsime, jei neanalizuosime sėkmingos Azerbaidžano politikos, įmanoma situacija, kad ir Lietuva, Latvija, Estija bei Lenkija vardan pasaulinės ramybės netrukus bus prievartaujamos atsisakyti savo regionų.
Azerbaidžano vėliava
Baku, rugpjūčio 14 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas pirmadienį apkaltino Armėniją, kad ši prie abiejų šalių sienos telkia karius ir planuoja vykdyti karines provokacijas.
Įtampa tarp Baku ir Jerevano pastarosiomis dienomis paaštrėjo, Armėnijai savo ruožtu apkaltinus Azerbaidžaną blokuojant ginčijamame Karabacho regione gyvenančius armėnus ir paraginus Jungtines Tautas (JT) įsikišti.
„Pastarosiomis dienomis prie valstybės sienos buvo sutelkta daug ginklų, karinės įrangos ir karių, siekiant surengti dar vieną karinę avantiūrą“, – pareiškė Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija.
Ji kartu nurodė, kad Jerevanas Karabache, kur nuo 2020 m. veikia Rusijos taikdariai, taip pat esą įkurdino karinę infrastruktūrą, ir apkaltino Armėniją kenkiant pastangoms užtikrinti taiką.
„Azerbaidžanas pasilieka teisę ginti savo suverenitetą ir teritorinį vientisumą visomis teisėtomis priemonėmis, numatytomis JT Chartijoje, ir kitais universaliais tarptautinės teisės instrumentais“, – tvirtino ministerija.
Armėnija paneigė naujausius Azerbaidžano teiginius ir pareiškė, kad jie „neatitinka realybės“.
Azerbaidžanas ir Armėnija laikomi aršiais priešininkais. Kaimyninės šalys jau kelis dešimtmečius vaidijasi dėl Karabacho ir dėl regiono kontrolės yra kariavusios du karus. Jerevanas jau kelis mėnesius kaltina Baku, kad šis blokuoja eismą Lačino koridoriumi – vieninteliu sausumos keliu, jungiančiu Armėniją su Karabachu.
Abiem šalims nepavyksta pasiekti ilgalaikio taikos susitarimo, nepaisant Europos Sąjungos (ES), JAV ir Rusijos tarpininkavimo.
Armėnija ir tarptautinės pagalbos organizacijos yra perspėjusios dėl blogėjančios humanitarinės situacijos Karabache, čia stingant maisto, vaistų ir energijos.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Kritika nelygu kritikai. Kai Lietuva piktai keikia Rusiją, kuri užpuolė Ukrainą, – viskas aišku tarsi giedrą dieną. Oficialusis Vilnius elgiasi sąžiningai, teisingai, padoriai. Tokiais atvejais mums nedera pergyventi dėl Kremliaus burnojimų, esą lietuviai – ir kreivi, ir šleivi. Lietuviai teisūs, kritikuodami agresyvius Maskvos žingsnius.
Taivanas – Kinijos teritorija
Tačiau užmegzdami ypatingus ekonominius santykius su Taivanu mes, regis, persistengėme. Visi tarptautiniai žaidėjai pripažįsta, jog Taivanas – tai Kinijos teritorija. Taip pat ir Lietuva laikosi šios nuostatos. Skirtumas tik toks, jog, mūsų akimis, Taivano saloje – daugiau laisvių nei žemyninėje Kinijoje.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Bet ar šis pastebėjimas leidžia vakariečiams tvirtinti, esą Taivanas turi teisę į nepriklausomybę nuo komunistinės Kinijos? Lietuva, 1991-aisiais, pasirašydama bendradarbiavimo sutartis su oficialiuoju Pekinu, pažadėjo gerbti Kinijos teritorinį vientisumą. Lietuva tąsyk įsipareigojo su Taivano sostine Taibėjumi bičiuliautis tik tuomet, kai gaus Pekino leidimą. Šį savo paties oficialių politikų parašais kadaise sutvirtintą pažadą Lietuva neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai. Todėl dėl Kinijos priekaištų ir pykčių mums derėtų pergyventi. Nes pasielgėme, vaizdžiai tariant, – kreivai ir šleivai.
Lietuvos gudravimai dėl Karabacho
Panaši situacija klostosi ir dėl Lietuvos požiūrio į Pietų Kaukazo skaudulius. Oficiali Lietuvos laikysena teisinga: Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, taigi azerbaidžaniečiai turi teisę šiame regione elgtis kaip tikri šeimininkai. Tačiau – tai tik regimybė. Iš tiesų Lietuva laviruoja taip, tarsi reikalautų, jog Azerbaidžanas nusileistų armėnų separatistams. Lietuva tarsi perša nuostatą, jog armėnai šiandien turį teisę šeimininkauti Karabache maždaug taip pat laisvai, kaip jie čia savivaliavo nuo 1992-1994 metų, neteisėtai okupavę šias žemes.
Caliber.az televizioja. Kadre – Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis
Žinoma, Lietuvos politika dėl Pietų Kaukazo reikalų oficialiai – nepriekaištinga. Jei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, netrukus organizuojamas susitikimas su Azerbaidžano lyderiu Ilhamu Alijevu. Jei Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Jerevaną, netrukus ponas G. Landsbergis keliaus ir į Baku. Tačiau – tai tik optinė apgaulė, jog išlaikoma lygybė. Jei žiūrėsime priekabiai, per beveik tris dešimtmečius, skaičiuojant nuo pat 1990-ųjų Kovo 11-osios, kai paskelbėme nepriklausomybę, Lietuva nė sykio nepriekaištavo Armėnijai. Visos pastabos, perspėjimai, nepasitenkinimai buvo skiriami tik Azerbaidžanui, nors ši šalis yra nukentėjusioji pusė. Ne Azerbaidžanas okupavo 20 proc. Armėnijos žemių, o Armėnija atsiriekė 20 proc. Azerbaidžano teritorijos ir ją tris dešimtmečius teriojo, griaudama azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus. Atkreipkime dėmesį – ne milijonas armėnų buvo priversti palikti savo gimtuosius namus, o būtent milijonas azerbaidžaniečių 1988 – 1994-aisiais buvo išvyti iš gimtųjų teritorijų. Bet Lietuvos užsienio politika konstruota taip, kad vis tiek kalčiausi … azerbaidžaniečiai.
Gėdingi dvigubi standartai
Imkime paskutiniuosius keletą metų. Dar 2020-ųjų pradžioje Azerbaidžanas pareiškė daugiau negalįs laukti, kol Jerevanas atsikvošės – geruoju patrauks iš jam nepriklausančių teritorijų visas savo ginkluotas struktūras. Dar pirmaisiais 2020-ųjų mėnesiais oficialusis Baku priminė Vakarams, jog iš Briuselio tris dešimtmečius organizuotų derybų – jokios naudos. Tad arba Vakarai rimtai paspaudžia agresorę Armėniją, arba Baku pats išlaisvins 1992 – 1994-aisiais prarastas žemes.
Caliber.az televizijos kadre – Gabrielius Landsbergis
Deja, Vakarai neatsisakė gėdingų dvigubų standartų, nesiliovė slaptai pataikavę Armėnijai. Azerbaidžanui nieko kito nebeliko – surengė karinę operaciją. 2020-ųjų rudenį per 44 dienas azerbaidžaniečiai pasiekė įspūdingų karinių laimėjimų. Išlaisvino beveik visą Karabachą. Bet Lietuva nepasveikino oficialiojo Baku, kai šis įžengė, pavyzdžiui, į Šušą, antrąjį pagal svarbą Karabacho miestą, dar vadinamą kultūrine Karabacho sostine. Lietuva nepasmerkė Armėnijos, kai ši 2020-ųjų rudenį iš sunkiųjų ginklų apšaudė tris su Karabachu niekaip nesusijusius Azerbaidžano miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuva nenoriai dalyvavo Azerbaidžano organizuotose išvykose po išlaisvintas Karabacho teritorijas. Bent jau apie tai, ką pamatė, nesiteikė papasakoti plačiajai Lietuvos visuomenei. Nes tai, ką išvydo savo akimis, būtų pakenkę Armėnijos kaip kultūringos, džentelmeniškos, padorios šalies reputacijai. Lietuva apsimetė nemačiusi, kaip musulmoniškos mečetės buvo paverstos kiaulidėmis.
Tiesa, nenoriai šiose ekskursijose dalyvavo ir kitų Vakarų šalių diplomatai. Iš 40-ies Azerbaidžane akredituotų užsienio šalių atstovybių tik 17 diplomatų atvyko pasižiūrėti, kaip armėnų separatistai siautėjo svetimose žemėse. Jie, kaip ir lietuviai, nenorėjo matyti kiaulidėmis, sandėliais, šiukšlynais paverstų musulmoniškų maldos namų.
Ginčai dėl Lačino koridoriaus
Šiandien, 2023-aisiais, Lietuva elgiasi lygiai taip pat kaip ir prieš keletą ar keliolika metų. Nei Lietuvos prezidentas G. Nausėda, nei Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis aiškiai ir nedviprasmiškai nesipiktino, kodėl armėnų separatistai minuoja paliekamas teritorijas, kodėl kartas nuo karto mėgina nelegaliai į Karabachą įvežti ginklų, karių, kodėl šaudo Azerbaidžano pusėn. Lietuva niekur viešai nesistebėjo: vos tik Armėnijos vadovybė derybose oficialiai pripažįsta Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, tuoj pat pasienio regionuose kažkas organizuoja karines provokacijas. Tuomet Jerevanas energingai užsipuola Azerbaidžaną ir nedelsiant atšaukia savo prieš keliolika dienų duotus pažadus. Lietuva, žinoma, elgiasi taip, tarsi tikrai žinotų, jog provokacijas surengė Azerbaidžano kariai, nors, vadovaujantis sveiku protu, tos provokacijos Azerbaidžanui ypač nenaudingos.
Caliber.az. Azerbaidžano pasieniečiai
Lietuva niekur aiškiai negynė net Azerbaidžano teisės ir į Lačino koridorių. O juk Lačino koridorius – tai Azerbaidžano teritorija. Tad azerbaidžaniečiai čia esančius vartus turi teisę tiek atidaryti, tiek uždaryti. Juolab kad Lačino koridoriaus iki Armėnijos agresijų 1992 – 1994-aisiais nebuvo. Šį kelią nutiesė tuomet, kai Armėnija buvo okupavusi visą Karabachą. Lačino kelias – tai šiandieninio Krymo tilto analogas. Krymo tiltas, sujungęs pusiasalį su žemynine Rusija, – tai Rusijos okupantų statinys, turėjęs palengvinti Ukrainos teritorinio vientisumo negerbiantiems asmenims keliauti pirmyn ir atgal, apeinant ukrainietiškus įstatymus.
Panaši ir Lačino kelio istorija – jį nutiesė armėnų separatistai, kad būtų lengviau susisiekti su Armėnija. Skirtumas tik toks: kai ukrainiečių kariai bombarduoja Krymo tilto atramas arba grasina jį iki pamatų sugriauti, niekas iš Vakarų, įskaitant ir Lietuvą, neverkia, esą Ukraina elgiasi barbariškai, esą Kryme kils humanitarinė krizė. O kai azerbaidžaniečiai savo žemėje ima kontroliuoti Lačino perėjas, kyla vakarietiška nepasitenkinimo banga. Girdi, Karabache gyvenantys armėnai nebeturės nei maisto, nei geriamo vandens. Ar tikrai mirs badu? Juk, imant patį blogiausią variantą (beje, civiliams armėnams, Lačino keliu gabenantiems maisto produktus, azerbaidžaniečiai nedaro jokių trukdžių) egzistuota Agdamo kelias, kuriuo įmanoma laisviausiai patekti į Karabachą. Bet armėnai būtent šiuo keliu nenori naudotis. Jį patys ir blokuoja. Bet Lietuva ir jos Vakarų partneriai neklausia armėnų, kodėl šie nesinaudoja Agdamo keliu.
Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdys
Galų gale imkime Gruziją (Sakartvelą). Ten esama teritorijų, pavyzdžiui, Samcchė – Džavachetija, kur kompaktiškai susibūrę armėnai. Bet, skirtingai nei iki šiol jų tautiečiai Karabache, jie ten gyvena pagal gruziniškus įstatymus, naudojasi gruziniškais pasais, tarnauja gruzinų kariuomenėje, oficialiose įstaigose kalba gruziniškai, į Armėniją keliauja tik tais keliais, kuriais keliauti leidžia oficialusis Tbilisis. Galvosūkis: kodėl nei Lietuva, nei jos partneriai Briuselyje ir Strasbūre nesipiktina, jog gruzinai (sakartvelai) pažeidžia armėnų teises?
Gruzijos (Sakartvelo) vėliava. Slaptai.lt foto
Nė neabejoju, Lietuvai anksčiau ar vėliau teks kentėti dėl neteisingos politikos Pietų Kaukaze. Ką čia kalbu – kritikos mes jau sulaukėme. Susiraskite azerbaidžanietišką leidinį Caliber.az, kuriame prieš keletą dienų buvo paskelbtas dešimties minučių trukmės videokomentaras „Samcchė – Džavacherija – vienintelis modelis Karabacho armėnams“. Ten demaskuojami visi Vakarams garbės nedarantys žingsniai. Kritikuojami boreliai, macronai ir … lietuviai. Net keletą kartų parodomas Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, meiliai besišnekučiuojantis su Armėnijos atstovais. Komentare pabrėžiama, kad Azerbaidžanas ne tik įsižeidęs, bet ir pasipiktinęs Vakarų dviveidiškumu. Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas gūžčioja pečiais, kodėl Vakarai elgiasi tarsi prokurorai, turintys teisę nurodinėti, kaip Azeraidžanas privalo elgtis savo namuose.
Štai dėl tokios kritikos Lietuva turėtų pergyventi. Nes Lietuva akivaizdžiai užėmusi neteisingą poziciją dėl Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių. Jei oficialusis Vilnius tęs primityvią pataikavimo Armėnijai politiką, ilgainiui žodis „lietuviai“ Azerbaidžane taps neteisingos, nesąžiningos tautos sinonimu. O gal ir dar aršiau – keiksmažodžiu…
Kam už tai turėsime dėkoti? Neteisingą poziciją užėmusiems G. Nausėdai bei G. Landsbergiui ir jų slaptiems kuratoriams Briuselyje ir Strasbūre?
Nebesuprantu, kas mums nutiko? Paaiškinkite šių eilučių autoriui – Lietuva vis dar demokratinė, žodžio ir nuomonės laisvę gerbianti valstybė, ar jau – žlugusi šalis, nes čia leidžiama kalbėti ir rašyti tik taip, kaip nurodoma „iš viršaus“?
Kada KODĖL taps TODĖL?
Jei mes – demokratai, tai neturėjo kilti jokio šurmulio dėl Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio išsišokimų. Laisvoje visuomenėje turėtų būti leidžiama skaudžiomis temomis ginčytis visaip – net ir grubiai, netaktiškai, naudojant bjaurius epitetus, skaudžius palyginimus. Brandi visuomenė leidžia net klysti analizuojant sudėtingas temas. Nuo klaidų niekas neapsaugotas.
Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”
Taip, kaip parlamentaras R. Žemaitaitis leptelėjo socialiniuose tinkluose žydų ir lietuvių bei žydų ir palestiniečių temomis, – tikrai netinkamas tonas. Tokius Gordijaus mazgus teisinga analizuoti tik taip, kokį kelią pasirinko, sakykim, rašytojas Jonas Mikelinskas savo veikale „Kada Kodėl taps Todėl“ arba istorikas Gintaras Vaičiūnas savo naujausioje knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. Kruvinos temos čia narpliojamos santūriai, pagarbiai, atsargiai, remiantis faktais, dokumentais, bet tuo pačiu – atvirai. Nenutylint visiems nemalonių aplinkybių.
Jei lietuvių autorių neužtenka vardan objektyvumo, imkime žydų darbus. Pavyzdžiui, G. Finkelšteino knygą „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ arba I. Pappės veikalą „Palestinos etninis valymas“. Čia į žydiškas temas patys žydai žvelgia be pagražinimų. Santūriai, remdamiesi faktais, bet nieko nenutyli, nieko neslepia.
Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis
Taigi šių eilučių autoriui patinka būtent J. Mikelinsko, G. Vaičiūno, G. Finkelšteino ir I. Pappės, o ne politiko R. Žemaitaičio tonas. Bet užsipulti seimūną R. Žemaitaitį bauginant apkaltomis, baudomis ar pašalinimais iš partijos, mano supratimu, – taip pat nepriimtina taktika. Kaip nepriimtina neseniai visuomenę audrinusi seimūno, istoriko Valdo Rakučio pasmerkimo kampanija, kaip netoleruotina tuometinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus Ado Jakubausko pjudymo operacija.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Jei Lietuva tikrai atsikračiusi nepilnavertiškumo kompleksų, privalome leist R. Žemaitaičiui kalbėti „be stabdžių“. Tokia demokratijos kaina. Tribūna suteikiama visiems, net ir niekus tauškiantiems.
Juolab kad „kolaborantų ir patriotų tema“ niekur nedingusi. Ji tebeegzistuoja. Ji – amžina. Be abejo, lietuvius įmanoma išprievartaut, nes mūsų – vos trys milijonai. Lietuvius lengva paverst abejingais, apolitiškais, nes Lietuva per maža, kad pajėgtų kaip lygus su lygiu ginčytis su Izraeliu ir JAV. Liūdniausia, baisiausia, kad taip greičiausiai ir nutiks – tapsime savo tikrosios istorijos nežinantys mankurtai. Tačiau tada pripažinkime – gyvename sumaniai slepiamos cenzūros sąlygomis.
Ką pasakytų Matas Valeika?
Kita tema – lenkiški užrašai Vilniaus krašte. Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka pareiškė, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai – „Bieliszki“ ir „Orzełówka“– turi būti pašalinti. Anot A. Valotkos, šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
„Tai yra Lietuva, čia galioja Lietuvos įstatymai ir jokių lenkiškų vietovardžių čia būti negali. Ir viskas. (…) Lietuvoje gali būti tik lietuviški vietovardžiai. Tai reglamentuoja valstybinės kalbos įstatymas ir, apskritai, yra bendra tokia europinė praktika“, – ketvirtadienį LRT radijui teigė A. Valotka.
Man regis, labai teisinga pozicija. Poną A. Valotką derėtų pasveikinti už principingumą. Bet kas nutiko Lietuvoje? Tiek žurnalistai, tiek politikai, tiek teisininkai, tarsi sulaukę komandos „pulk“, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką kaltina pačiomis bjauriausiomis nuodėmėmis. Vienas iš pikčiausių priekaištų – neva Lietuva kiršinama su savo strategine partnere Lenkija. Panašu į provokaciją? Suprask, šiandien Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai kaip niekad puikūs, Lietuva jaučia karinę Lenkijos paramą, ir tai labai svarbu, nes Rusija jau pusantrų metų naikina Ukrainą, nėra jokių garantijų, jog nebus puolamos ir Baltijos šalys. Tad kam reikėjo kelti triukšmą dėl kelių lentelių? Atsirado net karštakošių, kurie svarsto, ar pono A. Valotkos nederėtų išspirti iš viršininko pareigų.
Demokratinėje visuomenėje svarstykime visus variantus. Ir vis tik vienpusiškas A. Valotkos pjudymas – įtartinas. Vienas įtakingos televizijos žurnalistas – vedantysis net lygino: Punske ir Seinuose gausu viešų užrašų lietuvių ir lenkų kalbomis, tad kodėl Pietryčių Lietuvoje negalėtų kaboti lietuviški – lenkiški užrašai?
Priežasčių, kodėl Lietuva turi moralinę teisę nepatikliai žvelgti į Lenkiją, nors Varšuvos ir Vilniaus santykiai šiandien kuo puikiausi, – dešimtys. Paminėsiu tik keletą. Pirma, Lenkija oficialiai iki šiol neatsiprašiusi mūsų už Pietryčių Lietuvos okupaciją – du dešimtmečius trukusią grubią, žiaurią, cinišką polonizaciją. Nuo šios temos oficialioji Varšuva visuomet diplomatiškai išsisuka. Tiesiog pripažįstama, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Bet apie lenkiškas okupacijas – jokio aiškaus pareiškimo pačiu aukščiausiu lygiu. Jei Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda – nuoširdus Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos draugas, kodėl negalėtų tarti bent kelių atsiprašymo žodelių, sakykim, prie dr. Jono Basanavičiaus paminklo Vilniaus senamiestyje? Bet net tada Lietuva turėtų išlikti budri, nes … prezidentų parašais sutvirtintos sutartys kartais pamirštamos, sulaužomos. Šiandien valdžioje – A. Duda, o kas vadovaus Lenkijai rytoj, poryt?
Antroji priežastis – Vilniaus ir Vilniaus krašto miestelius lyginti su Seinais ir Punsku neteisinga. Milžiniškas skirtumas. Vilnius niekad nebuvo Lenkijos teritorija. O Seinai ir Punskas – lietuviškos žemės, kurias želigovskiai ir pilsudskiai kadaise okupavo. Mes niekad nebuvome užgrobę Varšuvos ir ten gyvenusių lenkų nepersekiojome už tai, kad šie kalba ir rašo lenkiškai, neprievartavome jų kalbėti vien lietuviškai, nelietuvinome jų pavardžių.
Matas Valeika. Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte
O Lenkija du ilgus dešimtmečius lenkino Pietryčių Lietuvą. Apie tai išsamiai rašyta Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis” (pirmą kartą išleista 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu).
Apie žiaurius lenkinimus rasite žinių ir Mato Valeikos knygutėje „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ (pirmą kartą „Spaudos fondas“ išleido 1934 metais Kaune; 2-oji fotografuotinė laida išleista 1989 metais „Minties“ leidyklos dėka). Beje, antrajame knygutės viršelyje apie M. Valeiką štai kas rašoma: „Įsiveržusių lenkų suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime, iš kur buvo išvaduotas, todėl vėliau lenkai jį nuteisė mirties bausme ir paskyrė 3000 auksinų, kas jį išduos“ (Lietuvių enciklopedija, 32 tomas, JAV, Bostonas, 1965 metai).
Kam prisiminiau šiuos darbus? Niekas neragina kerštauti. Bet jei Lenkija – nuoširdi Lietuvos bičiulė, kodėl jai į lenkų kalbą neišsivertus šių istorinių darbų ir neišplatinus savo knygynuose didžiuliais tiražais? Kodėl bent vieną sykį lenkams nepažvelgus į 1918 – 1940-uosius metus Vilniaus krašte lietuvių akimis?
Trečioji priežastis – skirtingos svorio kategorijos. Lietuvių – saujelė. Lenkų – per trisdešimt milijonų. Lietuva nekelia Lenkijai nė menkiausio pavojaus. O Varšuva mus galėtų lengvai pavergti ir kariškai, ir politiškai, ir kultūriškai. Tad jei mūsų strateginis partneris nuoširdžiai mus myli, turėtų suprasti mūsų baimes ir atsargumus. Vardan gerų santykių Varšuva galėtų Lietuvai grąžinti Punską, Seinus, Suvalkus. Apie reparacijas – nė nebekalbu, neužsimenu.
Bet kamuolys spardomas tik į vienus vartus. Lietuviai privalo įsiklausyti į visus lenkiškus pageidavimus, pradedant lenkiškomis lentelėmis ir baigiant lenkiškomis raidėmis lietuviškame alfabete, o štai lenkams suprasti lietuvių godų – nereikia.
Kodėl nutylima oficialiojo Baku pozicija?
Dabar – apie Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Kodėl toks tendencingas lietuviškas žvilgsnis į Kaukazą? Tarsi ir čia mums kažkas iš viršaus griežtai nurodė neieškoti tiesos ir teisybės. Mums leista vien aklai palaikyti Armėniją.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Pavyzdžiui, AFP ir ELTA agentūros liepos 21-ąją citavo Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano pareiškimus, esą iškilo didelė naujo karo su Azerbaidžanu tikimybė, esą Baku vykdo genocidą ginčijamame Kalnų Karabacho regione, esą azerbaidžaniečiai savivaliauja uždarę Lačino koridorių.
O kur, leiskite paklausti, Azerbaidžano pozicija? Jei esame demokratai, jei mums visuomet rūpi išgirsti abi puses, kodėl pamirštame pridėti Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo nuomonę? Jei tai būtų tik pirmas kartas, kuomet žinia pateikiama vien Jerevanui naudinga linkme, – galėčiau nekreipti dėmesio. Bet proarmėniškos tendencijos vyrauja beveik visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Azerbaidžano nuomonės dažniausiai nutylimos. O jei ir nenutylimos, Azerbaidžano pareiškimai sutalpinami į vieną sakinį, kai N. Pašinianui leidžiama tarti dešimt sakinių.
Žodžiu, žvilgtelėkime atidžiau į žinutę, kurią pacitavau. Net trys grubios klaidos. Kalnų Karabachas – jokia ginčijama teritorija. Tarptautinė teisė bei taisyklės, kuriomis vadovaujasi Vakarai, analizuodami šalių teritorinio vientisumo klausimus, vieningai pripažįsta šį regioną esant išskirtinai azerbaidžanietišku. Taigi, žiūrint per tarptautinę prizmę, jokių ginčų nėra. Žodis „ginčijama“ čia tikrai netinka.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Į akis krenta ir atkaklus kartojimas, esą Karabachas – vis dar – Kalnų, nors oficialusis Baku, susigrąžinęs didžiąją dalį šio regiono 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis, pavadinimą „Kalnų Karabachas“ pakeitė į pavadinimą „Karabachas“. Tad kodėl lietuvių skaitytojams nepranešus apie šiuos pakeitimus?
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Dar stebina N. Pašiniano pasipiktinimai, kodėl azerbaidžaniečiai uždarė Lačino koridorių. Atvirai sakant, kvailas N. Pašiniano klausimas. Jei Karabachas – azerbaidžaniečių, kodėl jie negalėtų Lačino koridoriaus blokuoti? Savo namuose turi teisę elgtis kaip tinkami.
Juolab kad oficialusis Baku tvirtina: civiliams gyventojams, negabenantiems nei ginklų, nei narkotikų, leidžiama judėti pirmyn ir atgal be trukdžių. Lačino koridorius uždarytas tik ginkluotiems armėnų separatistams. Bet apie tai daugelyje lietuviškos žiniasklaidos pranešimų – nė užuominos.
Dar stebina N. Pašiniano užsispyrimas naudoti terminą „genocidas“. Tai juk Armėnija 1988 – 1994-aisiais jėga išvijo iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų visus azerbaidžaniečius. Jei ką ir galima kaltinti dėl genocido, tai – armėnų separatistus, įskaitant jų teroristines organizacijas ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak.
Vėl priminsiu – vos prieš šimtą metų net Armėnijos sostinėje Jeravane dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Armėnai sudarė mažumą. Bet šiandien Jerevane nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Jie iš Jerevano, kaip ir vėliau – iš Karabacho, pasitraukė ne savo valia. Tik kokiame lietuviškame laikraštyje, kokioje lietuviškoje televizijoje buvo išsamiai pasakojama apie milijoną azerbaidžaniečių, kuriems teko priverstinių pabėgėlių dalia?
Štai kodėl vis dažniau atrodo, jog esame suspausti cenzūros replėmis. Kas tie nematomieji, laikantys suspaustas cenzūros reples?
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, liepos 16 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas sekmadienį apkaltino Rusiją nevykdant įsipareigojimų pagal 2020 m. Maskvai tarpininkaujant sudarytą paliaubų susitarimą, kuriuo siekiama nutraukti kovą su Armėnija dėl Karabacho regiono kontrolės.
„Rusijos pusė neužtikrino visiško susitarimo įgyvendinimo savo įsipareigojimų ribose“, – pareiškė Baku užsienio reikalų ministerija ir pridūrė, kad Maskva „nepadarė nieko, kad užkirstų kelią“ Armėnijos karinėms atsargoms pasiekti separatistų pajėgas neramiame anklave. 2020 m. rudenį Rusija inicijavo paliaubų susitarimą, kuriuo buvo nutrauktos šešias savaites trukusios kovos dėl kalnuoto separatistinio regiono.
Pagal šį susitarimą Armėnija perleido didelius teritorijos plotus, o Rusija dislokavo taikdarius penkių kilometrų pločio Lačino koridoriuje – vienintelėje sausumos jungtyje tarp anklavo ir Armėnijos. Baku šį koridorių neseniai uždarė. Dėl šio sprendimo kilo protestai ir pasigirdo nuogąstavimų dėl humanitarinės krizės. Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Rusijos užsienio reikalų ministerija šeštadienį paragino Azerbaidžaną atidaryti koridorių. Ji taip pat pareiškė, kad Armėnijai neseniai pripažinus Karabachą Azerbaidžano dalimi, „iš esmės pasikeitė Rusijos taikos palaikymo kontingento padėtis“.
„Tokiomis sąlygomis atsakomybė už Karabacho armėnų likimą neturėtų būti perkeliama trečiosioms šalims“, – teigiama pareiškime, galimai turint omenyje armėnų separatistų raginimus Maskvai užtikrinti, kad būtų atidaryta sausumos jungtis.
Azerbaidžano pasienio punktas
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos vadovas Nikolas Pašinianas šeštadienį susitiko Briuselyje, kuriame, Europos Sąjungai tarpininkaujant, surengtos derybos dešimtmečius trunkančiam konfliktui dėl Kalnų Karabacho kontrolės išspręsti.
Baku ir Jerevanas bandymams susitarti dėl taikos padeda Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos, kurių vis aktyvesnis diplomatinis įsitraukimas Kaukaze erzina Rusiją.
Siekdama įtvirtinti savo galingo tarpininko rolę, Rusija šeštadienį pasisiūlė surengti abiejų šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą. Be to, pasiūlė būsimą taikos sutartį pasirašyti Maskvoje.
Vilniaus NATO viršūnių susitikimas – jau rytoj. Itin neramu. Neramu ne tiek dėl galimų provokacijų Baltarusijos – Lietuvos pasienyje ar iš Kaliningrado srities atskriesiančios raketos, pajėgiančios nuo žemės paviršiaus nušluoti trečdalį Lietuvos.
Karinio pobūdžio provokacijų derėtų kaip tik mažiausiai baimintis. Kam Kremliui rengti kovinius išpuolius, jei NATO viršūnių susitikimo metu Vilniuje ponas Vladimiras Putinas gaus tai, ko jam verkiant reikia? Nors Ukraina šiandien vienintelė šalis, kuri tikrai verta narystės Aljanse, jai, regis, nepasakys nieko konkretaus, kaip ir kada Vakarai priims į savo karines gretas. Dar pikčiau kalbant, Ukrainą ruošiamasi ciniškai išduoti. Ji jau buvo parduota 2008-aisiais NATO viršūnių susitikimo Bukarešte metu, kuomet išgirdo pareiškimą „nepriimsime, jūs dar nepasiruošę“. Ji buvo paaukota, kai jai draudė ginti okupuojamą Krymą 2014-aisiais, kai 2015-aisiais ją prievartavo pasirašyti neva ukrainiečiams naudingus Minsko susitarimus. Jei pagrindiniai 2008-ųjų, 2014-ųjų, 2015-ųjų išdavysčių kaltininkai – Angela Merkel, Barakas Obama, tai 2023-ųjų liepos mėnesio išdavystė – Joe Bideno projektas.
J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kuo remiantis taip sakau? Liepos 10-ąją, NATO Viršūnių Susitikimo išvakarėse, dpa – ELTA paskelbė štai tokio pobūdžio informaciją: „Jungtinės Valstijos, pasak prezidento Joe Bideno, yra pasirengusios pasibaigus karui pasiūlyti Ukrainai panašias saugumo garantijas, kokias taiko Izraeliui. Jis turėjo omenyje laikotarpį nuo karo pabaigos iki galimos šalies narystės NATO. Prisijungimo prie Vakarų gynybinio aljanso procesas užtrunka, sakė J. Bidenas interviu stočiai CNN, kuris visas buvo parodytas sekmadienį. Tarpiniu laikotarpiu JAV esą galėtų skirti Ukrainai reikalingų ginklų ir pajėgumų, kad ji galėtų gintis. Tačiau J. Bienas pabrėžė, kad tai būtų įmanoma tik paliaubų ar taikos susitarimo atveju.“
Štai ir išlindo yla iš maišo. Demokratų partijos atstovas J. Bidenas atvirai prabilo apie būtinybę organizuoti Rusijos – Ukrainos taikos derybas. Beje, prie derybų stalo Ukraina prievartaujama sėstis Rusijai naudingomis sąlygomis. J. Bideno kontroliuojami Baltieji Rūmai niekad niekur nepareikalavo, esą V. Putinas iki pirmojo taikos derybų posėdžio privalo išvesti savo kariuomenę iš visų okupuotų teritorijų, kadangi kitaip derybos – neįmanomos.
Oficialusis Vašingtonas atvirai prievartauja oficialiųjų Kijevą derėtis su V. Putinu būtent Kremliui palankiomis sąlygomis. Šantažo priemonė – iš Amerikos ir jos sąjungininkų ukrainiečiai daugiau nebegaus ginklų. Amerikiečiai beveik be užuolankų tvirtina: jei ir toliau narsūs ukrainiečių kariai priešinsis Rusijai, tuomet bus prarasta visa Ukraina, nes Ukrainos kariuomenei, kai JAV užsuks visus kranelius, tuoj trūks šaudmenų, artilerijos pabūklų, tankų.
Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis pakliuvo keblion situacijon. Galima manyti: ne mūsų reikalas. Mūsų šiuo metu nemuša, tai ir džiaukimės. Tačiau išduodant Ukrainą juk išduodami ir Vakarai, kurie neva labiau nei sotų gyvenimą myli demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Jei skeptiškai į J. Bideną žvelgiantys apžvalgininkai, pavyzdžiui, Andrėjus Ilarionovas, Konstantinas Borovojus, Gary Tabachas, iki užkimimo pastaruosius kelerius metus įrodinėjo, jog tarp J. Bideno ir V. Putino – slapti susitarimai dėl Ukrainos, dabar ši liūdna tiesa – tarsi ant delno.
Tiesa, youtube.com erdvėse esu aptikęs ukrainiečių politologų tvirtinimų, jog Vakarai neprivalo padėti Ukrainai nė viena grivina. Todėl įvykęs pats didžiausias stebuklas, kad Ukraina praėjusiais ir šiais metais iš JAV ir Europos sulaukė tiek daug pagalbos!
Youtube.com erdvėje savo kanalą turi ir dažnai Ukrainos temomis kalbantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas. Jis savo komentaruose dažnai skleidžia mintį, esą J. Bidenas nuoširdžiai norėtų padėti Ukrainai. Tačiau ši šalis tokia klaikiai korumpuota, Ukrainoje knibžda tiek daug Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, o V. Zelenskis nė piršto nejudino, kad šalintų negeroves, todėl JAV vadovas tiesiog negali rimčiau padėti ukrainiečiams ginant savo laisvę. 1994-ųjų Budapešto memorandumą, kuomet JAV prezidentas Bilas Klintonas ir Didžiosios Britanijos premjeras Džonas Meidžoras drauge su Rusijos vadovu Borisu Jelcinu įsipareigojo saugoti Ukrainos laisvę, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į iš Ukrainos išgabenamus atominius ginklus, ponas J. Švecas, žinoma, įvardina esant beverte deklaracija, neverta aptarimų.
Trys padėkos. Slaptai.lt nuotr.
Net jei nebūtų Budapešto memorandumo, visus pastaruosius metus maniau, jog Vakarai, kad ir klupdami, klysdami, nuoširdžiai padeda užpultoms, skriaudžiamoms valstybėms. Esą pareiškimai, jog Žemėje tegul bus kuo daugiau sąžiningumo, teisingumo, taikos, – ne tušti žodžiai. Tai – neva šventa Vakarų pareiga. Kad esu ne sykį savo rašiniuose gyręs NATO, byloja šių eilučių autoriui įteikti Lietuvos kariuomenės Padėkos raštai. Šiandien matau, jog NATO, atsisakęs priimti į savo gretas Gruziją (Sakartvelas) ir Ukrainą, jas sąmoningai atidavė į iki pat alkūnių kruvinas Rusijos rankas. JAV kažkodėl rūpi Kuveitas, Afganistano, Irako, Pietų Korėjos, Taivano likimai, o į Sakartvelą ir Ukrainą – nusispjauti. Klausiate – kodėl? Nes Sakartvelo ir Ukrainos ateitis rūpi … diktatoriui, autokratui, tarptautiniam nusikaltėliui V. Putinui. Vašingtonas akivaizdžiai nenori tramdyti Maskvos. Dabar net nesvarbu, kodėl kaip vyras su vyru vengia šnekėtis su Maskva – dėl baimių ar dėl slaptų susitarimų dalijantis įtakos zonas. Svarbiausia tai, kad savo elgesiu J. Bidenas … padeda V. Putinui. J. Bidenas siunčia žinutę sienas su Rusija turinčioms valstybėms: jei Rusija jus puls, mes jus išduosime, parduosime, paliksime be pagalbos. Todėl būkite nuolankūs, klusnūs, kai Kremlius ko nors paprašys, juolab – pareikalaus. Šiandien taip suprantu J. Bideno „taikos planus“.
Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Tad Vakarai daro viską atvirkščiai, nei turėtų daryti. Puikus pavyzdys – Ekonomikos ir taikos instituto (IEP) išspausdintas 2023 metų Pasaulinis taikos indeksas (GPI), kuris dažniau vadinamas „taikingumo indeksu“. Į šį dokumentą mano dėmesį atkreipė Namikas Alijevas – Azerbaidžano diplomatas, teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius. Jis nustebęs dėl reitingo sudarytojų šališkumo. Savo publikacijoje „Labai netaikingas taikingumo indeksas“ (išspausdinta portale slaptai.lt) jis teiravosi, kas buvo suinteresuotas 157 ir 158 vietas padalinti Ukrainai ir Rusijai? Tikrai – kaip jokios kaimyninės šalies neužpuolusi Ukraina gali būti maždaug tokia pat taikinga kaip ir Čečėniją, Moldovą, Sakartvelą, Ukrainą, Siriją teriojanti, Baltarusiją pavergusi be šūvio, Kazachstaną šantažuojanti Rusija?!
Šuša. Kalnų Karabachas. Štai kas liko po armėnų valdymo iš Chano rūmų – griuvėsiai
Bet fantastiškiausia, pasak Azerbaidžano politiko N. Alijevo, kad tame „taikingumo indekse“ ir Armėnija užima žymiai garbingesnę 66-tą vietą, nei Azerbaidžanas. Azerbaidžanas – tik 95-oje eilutėje! Tikrai keista – beveik tris dešimtmečius Armėnija laikė savo rankose okupuotą azerbaidžanietiškąjį Karabachą, iš savo gimtųjų namų išvijo beveik milijoną azerbaidžaniečių, nuo žemės paviršiaus 1992-ųjų pavasarį nušlavė azerbaidžanietišką miestą Hodžaly, Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose sugriovė daugelį azerbaidanietiškų istorijos, kultūros, religijos paminklų, bet ji vis tiek – taikingesnė nei Azerbaidžanas? Dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun žudė turkų ir azerbaidžaniečių diplomatus Europos ir JAV sostinėse, bet Armėnija vis tiek – draugiškesnė, taikingesnė, padoresnė už Azerbaidžaną? Visi šie tendencingumai tik todėl, kad Azerbaidžanas, nesulaukęs Vakarų pagalbos, 2020-aisiais sėkmingai per 44 dienas jėga iš Armėnijos vergijos išvadavo didžiąją Karabacho dalį?
Man regis, Vakarai galutinai susipainiojo savo vertybėse. Vis dažniau prie kryžiaus jie kala ne agresorių, o auką. Vakarai tarsi perša visiems nuomonę, jog neteisėtai puldinėti kaimynines šalis – leistina, o štai ginklu gintis aukoms – draudžiama. Šiandien šią žinią mums siunčia JAV prezidentas demokratas J. Bidenas. Jis tarsi akcentuoja – priešintis Rusijos interesams beprasmiška ir beviltiška. Kremlius vis tiek švęs pergalę.
Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Šiandien informacinio karo pobūdis tapo toks globalus, o vieni ar kiti jo instrumentai įgijo tiek vektorių, kad kartais labai sudėtinga objektyviai įvertinti ar suvokti bet kurios tarptautinės struktūros, apibendrinančios konkrečią pasaulio šalių gyvenimiškos veiklos patirties tą ar kitą ataskaitą. Tačiau atidžiai įsižiūrėjus imi suprasti, kad vien ataskaita jos autoriai, prisidengdami nešališkumu, vienu ypu informaciniu ginklu pažeidžia įvairių regionų, šalių, politinių jėgų ir institutų interesus.
Šiomis dienomis Ekonomikos ir taikos institutas (IEP) išspausdino 2023 metų Pasaulinį taikos indeksą (GPI), kuris dažniau vadinamas „taikingumo indeksu“. Jo pastarųjų metų analizė rodo, kad pasaulio taikos vidutinis lygis smunka jau devintus metus iš eilės. Izraelio Informacinių karų tyrimo instituto ekspertai padarė išvadą, kad „pablogėjimų būta daugiau nei pagerėjimų, nes pilietiniai neramumai ir politinis nestabilumas po COVID-o nesilpsta, o regioniniai ir pasauliniai konfliktai stiprėja“.
Ekonomikos ir taikos institutas (IEP; Institute for Economics and Peace – Analysing peace and quantifying its economic value; būstinė įsikūrusi Sidnėjuje, o pasaulyje biurai veikia Niujorke, Briuselyje, Meksike, Hagoje ir Harare), naudodamasis savo metodika ir žiniasklaidos duomenimis, išmatavo taikingumo padėtį 163-ose nepriklausomose valstybėse ir teritorijose, kurioms visumoje tenka 99,7 pasaulio gyventojų. Buvo ištirta, kaip šalys įsitraukusios į vykstančius vidaus ir užsienio konfliktus, bandyta įvertinti vienos ar kitos tautos vidinį harmonijos ar nesantaikos lygmenį.
Taikingiausia iš 163 šalių pasirodė esanti Islandija. Tą reitingą ji išsaugo jau 15 metų. Po jos rikiuojasi Danija, Airija, Naujoji Zelandija, Austrija, Singapūras, Portugalija, Slovėnija, Japonija, Šveicarija. Keturios paskutinės – NATO narės.
Ši tvarka, išvardijant minimas šalis, liudija reitingo sudarytojų šališkumą. Taigi, akivaizdu, kas buvo suinteresuotas 157 ir 158 vietas padalyti Ukrainai ir Rusijai. Kad nesijaustų įžeistos viena dėl kitos, 147 vieta paskirta Iranui ir Turkijai. Taikingų šalių šimtinę užbaigia „agresyvusis“ Turkmėnistanas.
Bet fantastiškiausia, kad Armėnija užima garbingą 66-tą vietą, kai tuo tarpu Azerbaidžanas – 95-oje vietoje!
Padidinimo stiklas. Slaptai.lt foto
Aš kreipiuosi į Ekonomikos ir taikos instituto (IEP) ekspertus. „Alio! Jūs mane girdite? Ar jūs atskridote iš kitos planetos? Jūs nežinote, kad:
1) Armėnijos Respublika įvykdė prieš Azerbaidžaną agresiją, kurią patvirtino JTO Saugumo Tarybos, jos Generalinės Asamblėjos rezoliucijos, Europos žmogaus teisių teismo, Europos Tarybos, Islamo Valstybių Organizacijos, Neprisijungimo judėjimo dokumentai.
2) Dėl Armėnijos įvykdytos agresijos ir etninio valymo Azerbaidžane atsidūrė vienas milijonas pabėgėlių bei priverstinių persikėlėlių iš Armėnijos Respublikos.
3) Armėnijos Respublika tris dešimtmečius laikė okupavusi 20 proc. Azerbaidžano teritorijos, kurią sugriovė iki pamatų, ekocidu niokojo okupuotą teritoriją.
4) Armėnijos Respublika vykdė genocidą Armėnijoje Chodžaly mieste, ten nužudė šimtus žmonių – vaikų, senukų, moterų.
5) Armėnijos Respublika užminavo okupuotas teritorijas, neperduoda Azerbaidžanui užminuotų laukų žemėlapių, ir šiandien šimtai tūkstančių pabėgėlių bei priverstinių persikėlėlių negali grįžti į savo gimtuosius namus.
6) Armėnijos Respublika ir iki šiandien neišvedė iš Azerbaidžano teritorijos savo ginkluotųjų pajėgų, faktiškai dalis Azerbaidžano teritorijos ir iki šiol tebėra okupuota.
7) Armėnijos Respublika iki šiol blokuoja kitą Azerbaidžano teritoriją – Nachičevanės Autonominę Respubliką, nevykdo savo tarptautinių įsipareigojimų – atverti transporto komunikacijas, kurios turi sujungti ją su kita Azerbaidžano Respublikos teritorija.
8) Armėnijos Respublika šiuo metu trukdo valstybės sienos su Azerbaidžanu delimitavimo ir demarkavimo procesą, įvairiausiais metodais vilkina taikos sutarties pasirašymo procesą.
9) Armėnijos Respublika šiandien gyvena revanšistinėmis idėjomis ir aršiai ginkluojasi, apsirūpindama ginklais iš Indijos, Prancūzijos, kitų šalių“.
Azerbaidžaniečiai – svetinga tauta. Slaptai.lt nuotr.Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai
Tikiuosi, išgirsite. Grįžtu pas skaitytojus.
Mes nesiekiame šiomis pastabomis pateikti išsamią minimos ataskaitos analizę. Tačiau čia skaitytojui būtina žinoti, kad joje nemažai realybės iškraipymų. Indekso (GPI) metodika pagrįsta keletu indikatorių: terorizmas; prievartinės mirties atvejai; branduolinis potencialas; socialinis aprūpinimas; vidiniai konfliktai; tarptautiniai santykiai; nusikalstamumo lygis šalyje; BVP procentas karinėms išlaidoms; kokią dalį gyventojų sudaro viduje perkelti asmenys ar pabėgėliai. Kurie gi šios metodikos indikatoriai leido taip nusmukdyti Azerbaidžaną šiame reitinge?
Izraelio Informacinių karų tyrimo instituto ekspertai rašo: „Įdomu suprasti, kodėl kariaujančios Ukraina ir Rusija yra vienoje pozicijoje, o, pavyzdžiui, tas pats Azerbaidžanas, tris dešimtmečius karštai konfliktuojantis su Armėnija, atsidūrė per 29 pozicijas žemiau? Tuo labiau, kad Azerbaidžane nėra antivyriausybinių demonstracijų, nusikalstamumo lygis daug žemesnis, o gyventojų gerovė žymiai aukštesnė? Tai kodėl gi Azerbaidžanas karingesnis už Armėniją? Ar ne todėl, kad čia aiškiai įžvelgiamas Prancūzijos suinteresuotumas Armėnija, kuris leido jai prastumti antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas senate, po kurių sekė kreipimasis į Europos Sąjungą dėl Azerbaidžano pripažinimo agresorium“.
Armėnijos parlamente – grumtynės. Youtube.comArmėnijos protestuotoja. EPA-ELTA nuotr.
Reikia pripažinti, kad patį indeksą konstruoja konsultacijų metodu grupė ekspertų iš taikos (pasaulio?) institutų ir analizės centrų, kurie vadovaujasi Economist Group tyrimų ir analizės padalinio – Economist Intelligence Unit (EIU), teikiančio prognozės bei konsultacijų paslaugas, duomenimis.
Kadangi EIU – tai konsultacinė firma, gyvuojanti dėka finansinės paramos, ji ne visada gali išlikti objektyvi, nes „kas moka, tas ir muziką užsakinėja“. Matyt, tokiu principu vadovaujasi ir Ekonomikos ir taikos institutas (IEP).
Tokie institutai ir centrai vykdo užsakymus tų, kas juos finansuoja. Akivaizdu, kad ir šiuo atveju IEP ekspertams tereikėjo rasti argumentų, kad Globaliniame „taikos“ indekse paskirstytų vietas taip, kaip iš anksto nustatė užsakovas.
Analizės autorius: Namikas Alijevas, teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis irįgaliotasis ambasadorius, Valstybės valdymo akademijos prie AzerbaidžanoRespublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas.
Kas šiomis dienomis labiausiai krito į akis? Ogi Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos įsivaizdavimai, kokios priežastys Vokietiją paskatino priimti sprendimą dislokuoti brigadą Lietuvoje. Duodamas interviu LNK Žinioms prezidentas pabrėžė, kad užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio aštri retorika derybose nepadėjo.
„Aštri retorika čia tikrai nepadeda. (…) Juk vokiečiai turėjo spręsti, ką suteikti Lietuvai, o ne Lietuva dovanojo Vokietijai kažką. Tai, žinoma, kad reikia kitokios retorikos, reikia kitokio bendradarbiavimo, pirmiausiai reikia labai aiškaus patikinimo, kad mes pasitikime savo partneriais“. Štai tokia mūsų prezidento nuomonė. Dar galima priminti ir šiuos G. Nausėdos žodžius: „Mes turime pastatyti kaip galima greičiau visą reikalingą infrastruktūrą ir tada Vokietija įgyvendins savo pažado dalį. Čia yra abipusio pasitikėjimo klausimas, kuris geriau įrodomas ne popieriais, o darbais“.
Beje, ELTA primena, kad neseniai viešėjęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pareiškė, girdi, Berlynas pasirengęs visam laikui šalyje dislokuoti vokiečių karių brigadą. Vis dėlto, kada tiksliai brigados lygio karinis vienetas galėtų būti perkeltas į Lietuvą, gynybos ministras negalįs atsakyti. Jo teigimu, tai priklausys nuo infrastruktūros sąjungininkų kariams plėtros.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Mano supratimu, su savo sąjungininkais NATO ir Europos Sąjungos struktūrose lietuviai privalo kalbėti … labai ATVIRAI. Tiek nuolankiai atsiklaupę ant kelių, tiek piktai trinksėdami kumščiu į stalą. Nežiūrint, kokia padėtis. Pastarieji keliolika metų akivaizdžiai įrodė – baimė ištarti bent vieną piktesnį epitetą – tokia pat žalinga kaip ir nuolatiniai barniai, priekaištai. Vaizdingai tariant, reikalingas ne vien meduolis, bet ir bizūnas. Jei sąjungininkai elgiasi padoriai, sąžiningai – pagirkime juos, jei jie daro, mūsų manymu, lemtingas klaidas, tai taip ir rėžkime jiems į akis be jokių politkorektiškumų.
Štai mūsų šiaurinė kaimynė Švedija prieš pat lemtingus sprendimus NATO viršūnių susitikime Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis ėmė ir sukvailiojo. Viešai deginti šventas knygas – jokia saviraiškos laisvė. Tai – viduramžius primenantis barbarizmas. Be kita ko, labai panašus į Rusijos specialiųjų tarnybų provokaciją, kurios užsakovai trokšta narystės NATO struktūrose siekiančiai Švedijai pakišti koją ir tuo pačiu … susilpninti visą NATO, ypač tris Baltijos valstybes.
Kaip Lietuva turėjo elgtis šiuo konkrečiu atveju? Lietuvos vadovai galėjo labai garsiai pasmerkti idiotiškai pasielgusią partnerę Švediją (kažin kokiam atvykėliui leido viešai demonstruoti cinišką nepagarbą viso pasaulio musulmonams – išniekinti Koraną). Sutikime, Lietuvai gyvybiškai svarbu, kad Švedija taptų NATO nare. Baltijos jūra taptų tarsi vidine NATO jūra. Bet Turkija greičiausiai dabar nepalaimins Švedijos narystės NATO aljanse. Kaip skelbia AFP – ELTA, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas piktai pasmerkė Švediją už tai, kad leido protestuotojui deginti Koraną. „Galiausiai pamokysime arogantiškus vakariečius, kad musulmonų įžeidinėjimas nėra žodžio laisvė“, – per televiziją sakė R. T. Erdoganas.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Taigi Švedija narystę NATO struktūrose šiemet greičiausia matys tarsi savo ausis. O tai reiškia, kad, žvelgiant rimčiau, Švedija pakenkė ne vien sau, bet ir Lietuvai, Latvijai, Estijai. Įsidėmėkime šitą aplinkybę – Švedija savo kvailiojimais susilpnino ne tik save, bet ir tris Baltijos valstybes ypač pavojingu metu, kai Rusija jau antrus metus tęsia nuožmų karą prieš Ukrainą.
Ką sakys Lietuvos prezidentas G. Nausėda liepos 11 – 12 dienomis, kai Turkija pareikš veto? Kaltinsime Švediją ar Turkiją? Mano supratimu, oficialusis Vilnius privalėtų priekaištauti tik … Švedijos valdžiai. Turkija – niekuo dėta. Turkijos prezidentas elgiasi nuosekliai, padoriai, principingai.
Panaši padėtis – dėl Vokietijos. Jei Vokietija išties dislokuos Lietuvoje savo karių brigadą, – didelis AČIŪ. Jei Berlynas griežtai laikysis savo įsipareigojimų – nuoširdžiausia PAGARBA. Bet turime karčių istorijos pamokų, kai sutartys laužomos, ignoruojamos, pamirštamos. Imkime garsųjį Budapešto memorandumą 1994-aisiais metais, kai JAV prezidentas Bilas Klintonas, Didžiosios Britanijos premjeras Džonas Meidžoras ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pažadėjo saugoti Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į atiduodamą atominį ginklą. Šiandien matome, kad iš šį dokumentą pasirašiusių valstybių duotų pažadų laikėsi tik Ukraina – tikrai atidavė atominius ginklus. Visos kitos valstybės ciniškai pamiršo savo pažadus.
Todėl Lietuva teturi tik vieną kelią – nepatikliai žiūrėti į bet kokius susitarimus. Taip, Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) šiandien palaimino vokiečių brigados kelionę į Lietuvą. Bet ką darysime, jei susiklostys paini padėtis – Rusijos agresijos išvakarėse oficialusis Berlynas, sugalvojęs įvairiausių priežasčių, lieps savo kariams bėgti iš Lietuvos? Ar bent plaukas nukris tuomet nuo O. Šolco galvos? Gal O. Šolcą jau bus pakeitęs kitas kancleris – Angelos Merkel arba Gerhardo Šrioderio sukirpimo politikai, tvirtinantys, jog neprivalo laikytis pirmtako skelbtų susitarimų.
Kur tuomet ponas G. Nausėda dės savo žodžius „mes pasitikime savo partneriais“? Atkreipkime dėmesį – Vokietijos kancleris šiandien daug kur painiojasi, nenuoseklus, kalba dviprasmiškai. Jis tarsi praregėjo dėl labai bjaurių tikslų turinčios Rusijos. Šaunuolis. Bet kaip suprasti jo paskutiniąsias mintis, kuomet Jevgenijaus Prigožino kariauna „Wagner“ žygiavo Maskvos link, o kraugerys Vladimiras Putinas spruko iš Kremliaus kažkur į Valdajų? Vokietijos kancleris puolė šaukti, esą nei Vokietija, nei NATO neketina nuversti V. Putino. Girdi, Vakarams labai svarbus stabilumas Rusijoje. Tad, jei žvelgsime priekabiai, O. Šolcas – V. Putino sąjungininkas. Ar ponas G. Nausėda kreipėsi į Vokietijos kanclerį reikalaudamas pasiaiškinti? V. Putinas – padoresnis už „Wagner“ bosą J. Prigožiną?
Vokietijos kanclerio pozicija (panašiai dėl būtinybės išsaugoti V. Putiną po „Wagner” maršo suokė ir Baltieji rūmai Vašingtone, ir Prancūzijos prezidentas), esą Vakarai nenori V. Putino griūties, – stebina, glumina. Viena vertus, Vakarai rengia tarptautinį tribunolą – pasiruošę V. Putiną tupdyti į kalėjimą iki gyvos galvos, kita vertus, bijo perversmų, kad į Kremlių neateitų dar bjauresnis. Bet ar gali būti baisesnių už V. Putiną?
Šia proga verta prisiminti Helmutą Kolį. Šis Vokietijos kancleris, kuomet Lietuva siekė nepriklausomybės, priekaištavo mums, esą lietuviai neturi kenkti Michailo Gorbačiovo pertvarkai – neleistina skelbti Kovo 11-osios akto. Pasak H. Kolio – svarbiausia, kad M. Gorbačiovas leido išardyti Berlyno sieną. O lietuviai tegul ir toliau kenčia okupacijas, rusifikacijas, pažeminimus. Tegul palaukia geresnių laikų. Mano manymu, H. Kolis elgėsi niekšiškai ir ciniškai. Beje, jį tuomet palaikė JAV bei Prancūzijos prezidentai – vardan M. Gorbačiovo sėkmės Baltijos šalys privalo atsisakyti savos nepriklausomybės. Nejaugi pamiršome šį vakarietišką cinizmą? Nejaugi neverta šių niekšybių priminti J. Bidenui, O. Šolcui, E. Makronui?
Joe Bideno kritimai
Šiandien Vakarai, įskaitant ir JAV prezidentą Džo Baideną (Joe Bidenas), ir Vokietijos kanclerį O. Šolcą, ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, daro tą pačią klaidą, kaip ir jų pirmtakai, įskaitant kolius bei miteranus. Užuot nuo pat pirmųjų dienų elgęsi vyriškai, Vakarai tebenuolaidžiauja Kremliui. Leido naikinti Čečėniją, Paskui, 2008- aisiais, leido pulti Gruziją. Po to JAV prezidentas Barakas Obama ir jo tuometinė dešinioji ranka J. Bidenas leido okupuoti Krymą, drausdami ukrainiečiams priešintis. Šiandien, 2023-aisiais, kuomet Ukraina jau beveik dvejus metus didvyriškai ginasi nuo Rusijos ordų ir tuo pačiu gina Europą, Vakarai, pirmiausia – Amerika, nesiteikia ukrainiečių kariams atgabenti užtektinai modernių, galingų ginklų. Vakarai tiekia Ukrainai ginklus taip skūpiai, tarsi lašintų iš pipetės. Tai neduos toliašaudžių artilerijos sistemų, tai neduos tankų, tai neleis apšaudyti Rusijos teritorijos, tai neduos technikos, kuria įmanoma apsaugoti oro erdvę.
Paskutiniosios žinios irgi nieko gero nežada. Pasirodo, ukrainiečių lakūnų mokymai valdyti naikintuvus F-16 dar net nepradėti. Ukrainos valdžia tiki, jog Ukraina turės naikintuvus F-16, nes šis sprendimas jau priimtas. Bet Ukrainos karinė vadovybė tiesiog maldauja: „Mūsų karinės ir politinės vadovybės prašymas partnerėms, kad tai nebūtų atidėliojama, kai galima paspartinti procesus“, – skelbiama leidinyje „Ukrinform“.
Taigi – vien vilkinimai, vien vėlavimai ! Ką tai galėtų reikšti? Tokiais būdais Vakarai siekia, kad Rusija dar rimčiau įsitvirtintų užgrobtose teritorijose ir ukrainiečių kariams būtų žymiai sunkiau laimėti? Gal išties teisūs tie JAV prezidento J. Bideno kritikai (Andrėjus Ilarionovas, Gary Tabachas, Konstantinas Borovojus), kurie sako, kad tarp J. Bideno ir V. Putino – slapti susitarimai. Jie mano, kad J. Bidenas leido V. Putinui terioti Ukrainą (jei J. Bidenas būtų griežtai protestavęs 2022-ųjų vasarį, V. Putinas nebūtų drįsęs pulti). O gal teisūs tie, kurie mano, jog ginklų Ukrainai neduodama užtektinai tik todėl, kad Vakarai trokšta išsekinti tiek Kijevą, tiek Maskvą? Žodžiu, versijų užtektinai: Vakarams nusispjauti į Ukrainą, Vakarai paniškai bijo Kremliaus, Vakarai bijo Rusijos griūties (kad neišsivaikščiotų atominiai ginklai), Vakarai bijo Ukrainos konkurencijos, Vakarai bijo atominio karo. Lengviau išvardinti, ko Vakarai nebijo. Tiesiog patalogiški bailiai.
Taigi jau seniai nebesuprantu Vakarų. Nebesusigaudau, kada jie tiesą sako, kada meluoja, kuomet po gražiais lozungais slepia savąjį cinizmą, egoizmą ir nusikaltimus.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos taip pat dažnai nesuprantu. Nesupratau tuomet, kai 2015-aisiais mūsų seimūnai, nė valandėlės nepabuvę nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose, palaimino rezoliuciją, smerkiančią Osmanų imperiją dėl 1915-ųjų įvykių (girdi, tai neabejotinai – genocidas prieš armėnų tautą). Nesupratau tuomet Lietuvos, kai ji nė sykio nepasmerkė teroristų iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, dar visai neseniai žudžiusių turkų ir azerbaidžaniečių politikus Vakarų sostinėse, kai nė žodeliu neužjautė milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių, išvytų iš savo gimtųjų namų Karabache ir gretimuose rajonuose. Nesuprantu oficialiojo Vilniaus ir šiandien, kuomet Lietuvos valdžia nepasveikino Azerbaidžano, 2020-ųjų rudenį ginklu atkovojusio beveik visą Karabachą.
Nesuprantu Lietuvos, kai ji nesiteikia statyti paminklo Prezidentui Antanui Smetonai, kai linkusi į savo alfabetą įsileisti svetimas raides ir sugriauti visą gramatikos struktūrą, kai itin nuolankiai pataikauja kiekvienam žydų priekaištui, tarsi būtume Izraelio okupuota kolonija, kai klusniai sutinkame Briuselio ir Strasbūro spaudimui Lietuvos sieną kirtusius pabėgėlius labiau mylėti nei savus, lietuvius…
Klaustukų, abejonių, nerimo – vis daugiau ir daugiau. Vakarus kritikuojantis Turkijos prezidentas šiandien man labiau suprantamas nei Vakarams pataikauti raginantis Lietuvos vadovas.
Šių metų birželio 22 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su naujuoju Turkijos užsienio reikalų ministru Hakan Fidan. Pasak mūsų Užsienio reikalų ministerijos (URM), G. Landsbergis kalbėdamas su Turkijos URM ministru teigė, kad Švedijos narystė NATO sustiprintų visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir ypatingai Baltijos jūros regiono saugumą.
Štai citata iš minėto pranešimo visuomenei, kurį paskelbė ELTA. „Šios Šiaurės Europos valstybės narystė Aljanse būtų viena iš svarbių Vilniuje liepą vyksiančio NATO viršūnių susitikimo sėkmių. Kalbame ne tik apie Švedijos saugumą, ne tik apie Skandinavijos saugumą, bet ir apie Baltijos regioną, kuris nori būti saugesnis ir labiau apsaugotas. Mes esame vienas iš Europos regionų, kurio saugumui kyla vieni didžiausių iššūkių. Todėl tikimės supratimo“. Taip sakė G. Landsbergis.
Žvelgiant iš šalies, tiktų pagirti Lietuvos diplomatijos šefą, kad, pergyvendamas dėl Švedijos reikalų, tuo pačiu rūpinasi Lietuvos saugumu. Tačiau šių eilučių autorius tokio pobūdžio politikų pareiškimus laiko primityviais. Tokių skelbimų autoriai, beje, tai būdinga visiems politikams, ne tik ministrui G. Landsbergiui, tenori parodyti, kaip jie šauniai pluša „vardan tos Lietuvos“. Daug teatrališkumo, daug gražių žodžių, daug susirūpinimo. Bet visa tai – dirbtina, nenatūralu, be kruopelytės nuoširdumo.
Be kita ko, – dar ir egoistiška. Vaizdžiai tariant, Lietuvos URM bosas tiesiog reikalauja palaiminti Švedijos narystę NATO, nes mums, lietuviams, tai gyvybiškai svarbu.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip, gyvybiškai svarbu. Beveik gyvybės arba mirties klausimas. Todėl, svarstant logiškai, oficialioji Ankara neturėtų prieštarauti Lietuvos pageidavimams. Bet būtent toks Lietuvos prašymas, kurį birželio 22-ąją pademonstravo ponas G. Landsbergis, – niekam tikęs. Bent keletą ėjimų į priekį matantis politikas turėjo šį Gordijaus mazgą numatyti dar tuomet, kai Švedijos sostinėje Stokholme demonstratyviai deginta musulmonams šventa knyga, kai švedų politikai lengva ranka kurdams dovanojo politinį prieglobstį suteikiančius dokumentus. Jau tuomet G. Landsbergis privalėjo viešai susirūpinti, ar Švedija elgiasi civilizuotai, demokratiškai, miesto centre laužuose pleškindama Koraną bei atmesdama turkų prašymus atidžiau pažvelgti į „kurdų problemą“. Nekiltų jokio žemės drebėjimo, jei ponas G. Landsbergis anuomet net būtų kritikavęs Švediją bent jau dėl knygų deginimo centrinėse miesto gatvėse. G. Landsbergio susirūpinimą, ar visuomet teisingai elgiasi oficialusis Stokholmas, laikyčiau pagrįstu. Klausimas, ar elgiamasi teisingai, – vienas iš svarbiausių, aktualiausių (nors labai dažnai užmirštamas). Broliai, kaimynai, partneriai turi teisę šnekučiuotis atvirai. Turi teisę net pasiginčyti, susibarti. Juk, kaip teigiama Švedijos ir Lietuvos konstitucijose, mes esame demokratiškos, atviros, žodžio laisvę ginančios valstybės.
Švedija: sudeginus Koraną, Malmėje kilo riaušės. EPA-ELTA nuotr.
Tad jau tuomet G. Landsbergis prarado puikią progą pabarti kvailiojančią Švediją. Turkija būtų pastebėjusi Lietuvos pastangas ieškoti tikrosios tiesos, tikrųjų vertybių. Tačiau jaunasis Gabrielius švedams nė kiek nepriekaištavo. Todėl jis mažumėlę panašus į egoistą, kuris tik prašo, reikalauja, mainais nieko neduodamas.
Beje, jaunasis Gabrielius susikompromitavo Turkijos akyse ne vien dėl nenoro atviriau įvertinti anuometinius Švedijos kvailiojimus. Lietuva pati tebežingsniuoja bjauriu nuodėmės keliu. Omenyje turiu 2005-uosius metus, kuomet Lietuvos parlamentas specialia rezoliucija pasmerkė Turkiją dėl 1915-ųjų metų tragedijos.
Lietuva turi teisę analizuoti, kas dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje. Jai negali niekas uždrausti smerkti tą ar kitą pusę dėl į genocidą panašių žiaurumų. Tačiau tai reikia daryti civilizuotai. Lietuva pirmiausia turėjo nusiųsti istorikų, istorijos tyrinėtojų, žurnalistų grupę į Ankarą ir Stambulą studijuoti turkiškų archyvų. Po pusmečio intensyvių tyrinėjimų privalėjo savus istorijos analizuotojus nuskraidinti į Baku, kad šie skersai išilgai išnarpliotų senuosius azerbaidžaniečių rankraščius. Tuomet lietuviškoji delegacija privalėjo keliauti į Jerevaną peržiūrėti, kas rašoma armėniškuose dokumentuose. Bet šiandieninė Armėnijos valdžia svetimųjų neįsileidžia į savo archyvus, todėl tokia kelionė bent šiomis dienomis neįmanoma. Ir tik po rimtų tyrinėjimų Lietuvos parlamentas, susipažinęs su parvežtų dokumentų kopijomis, turėjo teisę vertinti, ar egizstavo „armėnų tautos genocidas“. Žodžiu, 2005-aisiais metais antiturkišką rezoliuciją lietuviai politikai priėmė netyrinėję nei turkiškų, nei azerbaidžanietiškų, nei armėniškų archyvų. Kažkas šūktelėjo Vakaruose, esą musulmonai turkai ir musulmonai azerbaidžaniečiai skriaudė krikščionis armėnus, ir Lietuva linkusi aklai patikėti. Ar begalima pasielgti kvailiau? Tikriausiai šis žingsnis – vienas iš absurdiškiausių Lietuvos istorijoje.
Turkijos vėliava
Šiandien – 2023-ieji. G. Landsbergis valdžioje jau – trejetą metų. Bet negirdėjau, kad Lietuvos valdančioji dauguma būtų bent jau įpareigojusi Turkijoje, Azerbaidžane ir Armėnijoje reziduojančius diplomatus susipažinti su archyviniais dokumentais, leisiančiais bent kiek giliau suvokti, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėse Osmanų imperijos žemėse. Štai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda šių metų birželio 12-ąją įteikė skiriamuosius raštus naujajam Lietuvos ambasadoriui Armėnijoje ponui Andriui Pulokui. Ar šis Lietuvos ambasadorius išdrįs domėtis, kodėl Armėnija savo archyvus, skirtingai nei Turkija ir Azerbaidžanas, laiko aklinai uždarytus?
Azerbaidžano vėliava
O juk atsakymas – akivaizdus. Armėnija bijo atvirauti, mat tuomet paaiškės ne tik išdavystės tuometinėje Osmanų imperijoje, bet ir nusikaltimai engiant, žudant, iš gimtųjų namų vejant azerbaidžaniečius. Oficiali Armėnija nenori, kad pasaulis kuo plačiau sužinotų, jog dar visai neseniai net Jerevanas buvo išskirtinai azerbaidžanietiškas, ką jau bekalbėti apie Karabachą. Atidžiau pavarčius senuosius rankraščius paaiškėtų ypač ciniška didžioji afera dėl neva armėniškojo Karabacho. Išlįstų į paviršių visos demagogijos, visos klastos, kaip armėnų separatistai kvailino Europą, primesdami mums savo tendencingąjį požiūrį į Kaukazo istoriją. Galų gale Armėnija visais įmanomais būdais slepia žinias apie savo organizacijas ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, kurios vos prieš kelis dešimtmečius rengė teroro aktus prieš turkų diplomatus ne vien Pietų Kaukaze, bet ir Europoje, JAV, Australijoje. Bet Lietuva kažkodėl nepriėmusi nė vienos rezoliucijos, jog turkų diplomatų ir konsulų žudymas Europos sostinėse Paryžiuje, Berlyne, Madride ar Romone, – nusikaltimas.
Taigi pono G. Landsbergio pokalbis su naujuoju Turkijos diplomatijos bosu, drįstu manyti, – egoistiškas. Mes reikalaujame, kad turkai duotų ir tą, ir aną, dar prašysime, kad patvirtų visus Baltijos šalių gynybos planus, dar reikalausime, kad turkų naikintuvai saugotų mūsų oro erdvę, turkų kariai dalyvautų bendrose pratybose, turkų karo laivai patruliuotų Baltijos jūroje, bet patys – nė piršto nepajudiname, kad pasidomėtume, kokių nuoskaudų turi Turkija ir jos sąjungininkas Azerbaidžanas. Deja, Lietuva per pastaruosius trejetą metų nežengė nė vieno rimto žingsnio, kad giliau pažintų Turkiją ir Azerbaidžaną. Tik apsimetė, jog domisi. Mes nesugebėjome organizuoti net ekspedicijos į Ankaros ir Baku archyvus.
Birželio 15-ąją televizija LRT ir informacinė agentūra ELTA paskelbė svarbų buvusio NATO generalinio sekretoriaus Anderso Rasmusseno pareiškimą, esą NATO viršūnių susitikime Vilniuje Ukrainai turėtų būti pasiūlyta tapti NATO nare.
„Asmeniškai manau, kad atėjo metas pakviesti Ukrainą ir tai turėtų būti padaryta Vilniaus viršūnių susitikime. O jei ne Vilniuje, tai kitais metais vėliausiai. Bet Vilniuje mes turėtume nubrėžti aiškų kelią, kaip Ukraina turėtų įstoti į NATO“.
Buvusio NATO generalinio sekretoriaus teigimu, jei Ukraina nebūtų pakviesta tapti NATO nare dėl šalyje tebevykstančio karo, tai suteiktų Rusijai motyvacijos tęsti agresiją.
Buvęs generalinis sekretorius taip pat sakė, kad Krymo aneksija ir Rusijos sukeltas karas Ukrainoje privertė pasimokyti iš praeities klaidų.
„Žvelgdami į praeitį galime pasakyti, kad mes padarėme daug klaidų ir pagrindinė klaida buvo nuvertinti Putino ambiciją ir žiaurumą. Dabar mes pasimokėme iš istorijos. Ir turime pasimokyti, kad taikymasis neskatina taikos, jis skatina tik karą ir konfliktą. Jie gerbia tik vieną kalbą – galios ir vienybės kalbą. Mes turėtumėme pademonstruoti ir vieną, ir kitą Vilniaus susitikime“, – tikino A. Rasmussenas.
Jei manęs paklaustumėte, ar pritariu tokiai buvusio NATO generalinio sekretoriaus pozicijai, atsakyčiau „taip, pritariu“. Dar pridurčiau, jog toks paraginimas prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis – sveikintinas. A. F. Rasmussenas kalba teisingai.
Tačiau ar galime aklai pasitikėti A. F. Rasmusseno nuoširdumu? Karti gyvenimiška patirtis nuolat mums primena istorijas, kai žodžiai dažnai vėliau skirdavosi nuo darbų arba mums būdavo specialiai sąmoningai ir akiplėšiškai meluojama. Pavyzdžiui, mušamasi į krūtinę, jog Ukrainą būtina kuo skubiau priimti po NATO politiniu – gynybiniu skėčiu, o realiai viskas daroma, kad jos Briuselis niekad niekada nepriimtų. Taip negalėtų nutikti?
Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias
Štai viešojoje erdvėje mums, atidžiai sekantiems, kuo baigsis Rusijos agresija prieš Ukrainą, puikiai žinomas Aleksejus Arestovičius yra prisipažinęs ( ir be prisipažinimų dabar jau akivaizdu), jog 2022-aisiais pirmosiomis karo savaitėmis jis padėtį fronte specialiai pagražindavęs. Esą tai būta švento melo. Reikėjo sustiprinti ukrainiečių pasitikėjimą savo jėgomis. Gal ir teisinga pozicija. Bet šiandien karinis apžvalgininkas A. Arestovičius vėl labai didelis optimistas, komentuodamas Ukrainos kariuomenės žingsnius. Suprask, Ukrainos kontrpuolimas bus sėkmingas, nes Vakarai duos ginklų bei šaudmenų tiek, kiek Kijevui reikės. Tačiau A. Arestovičiaus per kraštus trykštantis optimizmas dabar jau nekelia didelio pasitikėjimo. Daug abejonių. Gal vėl blefuoja, tegul ir gerų ketinimų vedinas.
O kaip perprasti politikus, kurie įvykius, sakykim, Europoje vertina teisingai, užtat Kaukaze – akiplėšiškai meluoja? Jei pamelavo ten, tai kokias garantijas turime, jog negudrauja čia ir dabar? Omenyje turiu būtent A. Rasmusseną.
Štai vos prieš keletą mėnesių buvau paskelbęs dvi publikacijas „Kokio velnio į Jerevaną trenkėsi buvęs NATO generalinis sekretorius?“ ir „Už proarmėnišką poziciją – nuo 150 iki 400 tūkst. eurų honoraras“. Jose komentavau būtent apie NATO ir Ukrainos santykius šiandien teisingai kalbančio A. Rasmusseno viešnagę Armėnijoje šių metų kovo mėnesį.
Trumpai priminsiu, ką šių metų kovo mėnesį rašiau minėtuose savo straipsniuose.
Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Tai reiškia, kad visi Jerevano kaltinimai, esą azerbaidžaniečių kariškiai neteisėtai blokuoja Lačino koridorių, neteisėtai tikrina į Karabachą ir po Karabacho teritoriją važinėjančius automobilius, rengia karines operacijas prieš Azerbaidžano kariuomenei nepavaldžius karinius būrius, – nepagrįsti.
Taip! Ir niekaip kitaip. Karabachas, remiantis tarptautine teise, visąlaik priklausė Azerbaidžanui. Tiek ir prieš kelis šimtus metus, tiek ir dabar. Visi armėnų aikčiojimai, esą Baku valdžiai neleistina Karabache tikrinti kalnų keliais važiuojančių automobilių arba persekioti Azerbaidžanui nepriklausančias karines formuotes, – neverti nė sudilusio skatiko.
Tikėjausi, jog buvęs NATO generalinis sekretorius būtent šias akivaizdžias tiesas, atvykęs į Jerevaną, išguldys Armėnijos premjerui, Armėnijos prezidentui, Armėnijos parlamento pirmininkui.
Andersas Foghas Rasmussenas – Armėnijos vėliavos fone
Deja, nutiko atvirkščiai. Jis pareiškė Jerevane, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė. Jis net tvirtino, jog tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas. Nors, žvelgiant priekabiai, Armėnija vis dar priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kuriai vadovauja Rusija. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Net jei Armėnija labai labai labai norėtų pabėgti nuo Kremliaus globos, jai tai padaryti būtų sunkoka. Keblu patikėti, jog Rusija taip lengvai išves savo kariuomenę iš Giumri. Tad buvęs NATO gensekas turėtų žinoti – bendradarbiaudamas su Armėnija tuo pačiu bendradarbiauji ir su Rusija. Pažadai, esą Jerevanas taps dideliu Briuselio draugu, – sunkiai suvokiama abrakadabra.
Įdomu dar ir tai, kad 2012-aisiais, būdamas NATO generaliniu sekretoriumi, ponas A. F. Rasmusenas Briuselyje buvo susitikęs su Azerbaidžano lyderiu Ilchamu Alijevu. NATO vadovas tuomet dėkojo Azerbaidžanui už jo misiją Afganistane ir tvirtino, jog Baku stiprina visos Europos saugumą. A. F. Rasmusenas pabrėžė 2012-aisiais, kad NATO labai vertina draugystę su Azerbaidžanu.
Prabėgo maždaug dešimtmetis, ir buvęs NATO generalinis sekretorius kardinaliai pakeitė poziciją. Kodėl? Kas nutiko? Pirmiausia į galvą šauną mintis: vėl tie prakeikti „dvigubi standartai“. Kai kurių Europos lyderių pozicijos nebeįmanoma suvokti. Kai Azerbaidžanas buvo praradęs Karabachą, kai armėnai Karabache barbariškai griovė azerbaidžaniečių religinius, kultūrinius, istorinius paminklus, kai Azerbaidžanas buvo priverstas priglausti maždaug milijoną pabėgėlių, kuriuos išvijo armėnų separatistai, tuomet Europa tarsi palaikė Azerbaidžaną. Vos tik Azerbaidžanas atkūrė beveik visą savo teritorinį vientisumą (trūksta tik kelių rajonų), – oficialusis Baku tapo Europai nepriimtinas? Kodėl gailimasi Armėnijos. Jei Armėnija būtų padori, sąžininga, civilizuota valstybė, ji pati, niekieno neverčiama, pasitrauktų iš Karabacho. Ne tik nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų žemių, bet ir pažadėtų Baku atlyginti nuostolius už neteisėtą Azerbaidžano teritorijos okupaciją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 2020-ųjų metų rudens.
Ilgai netrukus paaiškėjo, kodėl buvęs NATO vadovas skrido į Jerevaną. Armėnų kilmės žurnalistė Elison Tachmizian (baigusi Tarptautinių santykių mokyklą prie Džordžo Vašingtono universiteto, dirbo leidiniuose France – Press, Asia Times, The Armenian Weekly) savo paskyroje Twitter paskelbė įrašą, iš kurio aiškėja, jog oficialusis Jerevanas ponui A. F. Rasmusenui už vizitą į Armėniją ir proarmėniškus pareiškimus pažadėjo nuo 150 iki 400 tūkst eurų honorarą. Pasirodo, buvęs NATO gensekas turi kompaniją „Rasmussen Global“, kuri valstybių vadovams, ambasadoms, tarptautinėms organizacijoms teikia lobistines paslaugas. Be abejo, lobistinės paslaugos teikiamos ne už gražias akis. Reikia mokėti.
Armėnų kilmės žurnalistė E. Tachmizian pateikė dokumento iš registrų centro kopiją, kur aiškiai matyti: pažadėta nuo 150 iki 400 tūkst. eurų.
Tik vis dar neaišku, ar pinigai buvo sumokėti. Gal po į viešumą iškilusio skandalo A. F. Rasmusenas atsisakė honoraro? O gal Armėnijos vadovybė pati nepanorėjo mokėti A. F. Rasmusenui, šiems faktams iškilus į paviršių?
Dabar jau ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad mes žinome, ko verti pono A. F. Rasmuseno pareiškimai dėl Karabacho (honoraras svarbiau nei tiesa?). Todėl brolius lietuvius raginu nepult žavėtis šiuo buvusiu NATO vadovu. Nėra jokių garantijų, jog suklupęs Pietų Kaukaze nesuklups ir kitoje vietoje.
Kuo arčiau liepos 11-oji, tuo daugiau nerimo. Taip, NATO viršūnių susitikimas Vilniuje, organizuojamas liepos 11 – 12 dienomis, – vienas iš didžiausių ir svarbiausių įvykių Lietuvos istorijoje. Taip, Lietuva pagrįstai didžiuojasi, jog keturiasdešimt NATO šalių atstovų šiuo ypatingai sudėtingu laikotarpiu derėsis būtent Vilniuje. Šios 2023-ųjų metų NATO aljanso narių derybos rengiamos itin niūriu, pavojingu, sudėtingu metu – Rusija užpuolusi Ukrainą, prie NATO sienų kilęs pats tikriausias karas. Šio karo baigtis, nepaisant didvyriško ukrainiečių pasipriešinimo, nėra iki galo aiški. Taip pat nėra šimtaprocentinių garantijų, jog Kremliaus diktatorius nesumanys atakuoti NATO aljansui priklausančių šalių, nepanaudos branduolinių ginklų.
Todėl nesuklysiu pasakęs, jog liepos viduryje Lietuvos sostinėje bus narpliojami visiems gyvybiškai svarbūs klausimai. Arba – arba. Gyvybė arba mirtis. Jei Vakarų lyderiai priims teisingus sprendimus, agresyvi Rusija bus sutramdyta. O Lietuvos sostinė įeis į Pasaulio istoriją kaip miestas, kuriame Vakarų politikai priėmė teisingus sprendimus, sudariusius galimybę „Rusiją nustumti į deramą vietą“. Bet jei į Vilnių susirinkę ponai prie derybų stalo vien gražiai kalbės, nepajėgdami deramai padėti Ukrainai, mūsų sostinė greičiausiai taps nusivylimo, apatijos ar net išdavysčių sinonimu.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Akivaizdu: jei Rusija įsitvirtins ukrainiečių žemėse, o NATO tik bejėgiškai skėsčios rankomis, Vladimiras Putinas taps dar įžūlesnis – palaužęs Kijevą imsis Baltijos šalių ir Lenkijos. Deja, tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose esama „gudručių“, kurie mano, jog, jei V. Putinui paaukosime Ukrainą, kraugerio alkis bus numalšintas, ir Kremliaus diktatorius daugiau niekur niekad nesiverš. Taip manyti – kvaila. V. Putino apetitai – dideli. Jei jau atvirai, jam ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos per maža. Jam reikalinga mažų mažiausiai visa Rytų Europa. Tačiau apgaudinėti save ir kaimynus, esą V. Putinui užteks Ukrainos, – labai patogu.
Todėl nenorėčiau, jog NATO viršūnių susitikimas mano gimtajame mieste taptų būtent tuo derybų stalu, prie kurio sotaus ir ramaus gyvenimo išpaikinti bei patologiškai rusų kariuomenės bijantys Vakarų bosai tyliai nutars aukoti Ukrainą.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos lyderis. EPA_ELTA nuotr.
Ne veltui Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra viešai pareiškęs, kad jo šalies dalyvavimas artėjančiame NATO viršūnių susitikime Vilniuje būtų beprasmiškas, jeigu Ukrainai dalyviai nepasiųstų aiškios žinios dėl stojimo į Aljansą terminų. Taip jis pasakė duodamas interviu „The Wall Street Journal“. Prezidentas taip pat pabrėžė suprantąs, kad, vykstant karui, Ukraina negalės tapti NATO nare, tačiau itin svarbu išgirsti, kada ji bus priimta į Aljansą pasibaigus karui su Rusija. V. Zelenskis akcentavo: „Kai kurios NATO valstybės taip bijo Rusijos Federacijos, kad net neįsivaizduoja Ukrainos vakarietiškose struktūrose. Jeigu mūsų nemato NATO aljanse ir neduos signalo Vilniuje, tai Ukrainai šiame samite nėra ką veikti“.
Ar Vakarai pajėgūs išduoti Ukrainą? Panašių išdavysčių matėme.
Pirmiausia prisiminkime, kaip 1994-ųjų rudenį Rusijai buvo paaukota Čečėnija. Tik pamanyk, tai – Rusijos vidaus reikalas. Tad Ramzanas Kadyrovas – tai ir Vakarų ištižimo vaisius. Džocharas Dudajevas vakariečiams atrodė per daug kategoriškas, per daug drąsus, per mažai demokratiškas, per mažai gerbiantis žmogaus teises, tad Vakarai turi … „tyrą lyg vaiko ašara” poną R. Kadyrovą.
Antroji Vakarų išdavystės auka yra Gruziją, arba, kaip dabar ši šalis oficialiai vadinama, – Sakartvelą. Leiskite paklausti, kas kaltas, jog Gruzijos kalėjime šiandien mirtimi vaduojasi buvęs provakarietiškas Gruzijos prezidentas reformatorius Michailas Saakašvilis? Leiskite pasiteirauti, kas kaltas, kad Tbilisyje vėl į valdžią atėjo prorusiškos jėgos? Be jokios abejonės, – Kremlius. Rusija kišasi į savo kaimynių vidaus reikalus kaip įmanydama, neleistinais, pačiais bjauriausiais būdais – spausdama karinėmis priemonėmis, papirkinėdama, žudydama, meluodama, šantažuodama ekonominėmis blokadomis. Tiesa, kalti ir patys gruzinai, nesugebėję deramai pasipriešinti Rusijos politiniam ir ekonominiam šantažui.
Michailas Saakašvilis. Viešnagė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet nejaugi nėra daugiau kaltųjų? Leiskite pateikti patį svarbiausią, patį skandalingiausią klausimą: kodėl dėl 2008-aisiais tuometinę Gruziją ištikusios tragedijos neapsiverčia liežuvis priekaištauti Vakarams – NATO ir Europos Sąjungai? Man regis, rimtas, konkrečias pažangos reformas šalyje įtvirtinti sumanęs, į NATO ir ES įstoti pasišovęs M. Saakašvilis suraitė tik vieną bjaurią klaidą – per daug pasitikėjo Vakarais. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis viliojo Tbilisį pasirinkti vakarietiškos demokratijos standartus. Tačiau širdies gilumoje greičiausiai nė neketino priimti šios Kaukazo valstybės į savo gretas, nes kam, pavyzdžiui, ES verslininkams įsigyti dar vieną konkurentą? Jau dabar nuo galvos iki kojų biurokratinė ES plyšta per visas siūles, ES nariams jau seniai keblu tarpusavyje susitarti dėl menkiausių sutarčių. Priglaudus Gruziją juk būtų dar sunkiau…
O jei Europa ir nuoširdžiai ketino Tbilisį priimti į savo šeimą, tai neperspėjo dėl svarbiausiojo. Briuselis ir Vašingtonas privalėjo tuometiniam Gruzijos lyderiui M. Saakašviliui labai atvirai pasakyti: jei puls Rusija, nepadėsime jums nei karinėmis, nei ekonominėmis priemonėmis, o Rusija, jei jums seksis, būtinai puls. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis turėjo pareigą perspėti gruzinus: Rusijos agresijos dienomis paliksime jus vienui vienus, apsiribosime vien piktais antirusiškais pareiškimais, kurių vertė – jokios vertės, nebent – tualete užpakaliui nusišluostyti.
Sakartvele – protestai. EPA-ELTA nuotr.
Taigi Vakarai gruzinus ciniškai išdavė 2008-aisiais, kai Rusija agresyviai puolė Gruziją prisidengdama tautinių nesutarimų korta. Vakarai buvo tokie ciniški, kad net keli jų lyderiai išdrįso už atlapų griebti M. Saakašvilį, neva šis taip pat privėlė klaidų. Vakarietiškos išdavystės kaina – nuo Gruzijos atplėšta visa Pietų Osetija ir Abchazija ir ryškus Gruzijos dreifavimas Rusijos pusėn.
Todėl nesmerkiu Sakartvelo ministro pirmininko Iraklijaus Garbašvilio, šių metų gegužės mėnesį tarptautiniame forume Kataro sostinėje Dohoje paaiškinusio, kodėl jo vyriausybė 2023ž-aisiais netaikys sankcijų Rusijai dėl jos karo Ukrainoje. Pirma, tai sužlugdytų šalies ekonomiką. Antra, kai 2008-ųjų rugpjūtį Rusija užpuolė Gruziją, Vakarai nenukreipė prieš Rusiją nė vieno mažyčio ekonominio draudimo. Prekiavo su Rusija kaip iki karo, tarsi Kaukaze nieko blogo nebūtų nutikę.
Sakartvelo premjeras mato dvigubus standartus. Kaip praneša ELTA, remdamasi AFP ir EPA pranešimais, I. Garbašvilis priekaištavo Dohoje: „Kur logika? Karas mūsų šalyje nebuvo karas, o karas Ukrainoje yra karas? Na, turiu pasakyti, jog buvome gana nusivylę, kai po 2008-ųjų Rusijos karo prieš Sakartvelą verslo ryšiai buvo tęsiami, kaip įprasta. To niokojančio karo rezultatas toks, kad Rusija užėmė 20 procentų mūsų teritorijos. Mūsų istorinėse žemėse Rusija įkūrė dvi karines bazes“.
Azerbaidžano pasienio punktas
O kas dėjosi 2013-ųjų lapkričio 28-ąją Vilniuje surengtame Rytų partnerystės viršūnių susitikime? Tas pats vakarietiškas cinizmas: Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina kviečiamos dreifuoti Vakarų kryptimi neperspėjant jų dėl galimų karinių Rusijos išpuolių. Vilniuje viešai neištarti svarbiausi akcentai: jei Rytų partnerystės programomis susigundžiusias šalis terorizuos Maskva, NATO ir ES spruks į krūmus. Laimė, į Vilnių neva svarbiems pokalbiams pakviestų šalių vadovai ir patys suprato, kas kuo kvepia. Tąsyk nesusigundė europietiškais meduoliais. Prieš akis mirguliavo tragiška Gruzijos patirtis. Visų galvose kirbėjo ta pati mintis: „pirmiausia pažabokite Rusiją, tuomet kvieskite į svečius “. Tad iš 2013-ųjų diskusijų Vilniuje apie stebuklingai naudingas rytų partnerystes – kaip iš ožio pieno. Nebent nauda laikysime milžiniškų lėšų švaistymą tuščioms kalboms.
Beje, 2013-ųjų susitikimas Vilniuje buvo keistas dar ir tuo, kad į jį pakviesta Armėnija. Tarp Armėnijos ir kitų Rytų partnerystės programos šalių – milžiniškas skirtumas. Nei Baltarusija, nei Moldova, nei Ukraina, nei Gruzija, nei Azerbaidžanas tuomet nebuvo okupavęs nė metro svetimų teritorijų. O Armėniją tuomet derėjo laikyti pačia tikriausia agresore – ji buvo okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą ir septynetą gretimų azerbaidžanietiškų rajonų. Iš Azerbaidžano ji tuomet buvo atplėšusi apie 20 proc. žemių. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių dėl Armėnijos agresijos buvo priversti palikti savo gimtuosius namus.
Taigi oficialusis Jerevanas, kaip ir tuometinis Kremlius, buvo okupantai. Tik kitokie dydžiai ir galimybės. Rusija – didelis, milžiniškas okupantas. Armėnija – mažesnė. Ir vis tik agresorius yra agresorius. Todėl oficialusis Vilnius neturėjo teisės kviesti į susitikimą Armėnijos. Pirma grąžink Azerbaidžanui 1992 – 1994-aisias užgrobtą Karabachą, tuomet belskis į ES duris. Tačiau tiek Lietuva, tiek kiti Lietuvos partneriai Europoje nusispjovė į lygybės principus – begėdiškai pritaikė dvigubus standartus. Vieną plėšiką smerkė, kitą – glostė.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Nors palankumas dvigubiems standartams – labai pavojingas. Galime susipainioti, galime netekt daug potencialių draugų. Mes jau sulaukiame pagrįstų priekaištų ne tik iš Sakartvelo premjero lūpų. Mums priekaištauti dėl dviveidystės turi teisę ir Azerbaidžanas: „Armėnijos agresija prieš Azerbaidžaną nebuvo karas, išpuolis prieš Gruziją – joks karas, o štai Rusijos karas Ukrainoje – jau tikras puolimas?“
Todėl ir nerimauju, kad liepos 11 – 12 dienomis Vilniuje organizuojama milžiniška politinė diskusija netaptų „tuščiais pliurpalais“. Galimi patys keisčiausi netikėtumai. Rusija pasyviai nesėdi sudėjusi rankų. Ji intensyviai Vakaruose ieško partnerių, kurie prievartautų Ukrainą vardan neva šventos taikos paaukoti savų teritorijų, mat „Rusijos vis tiek nepriversite atsiklaupti ant kelių”.
O jei kalbėtume pusiau rimtai, pusiau juokais, turime ir kitokio pobūdžio problemų. Lažinkimės, kiek kartų parkris, suklups, atsitrenks galva į durų staktą ar diskusijos metu užmigs JAV prezidentas Joe Bidenas, jei vis tik teiksis atskristi į Vilnių? Vienas iš paskutiniųjų JAV prezidento suklupimų – Karinių oro pajėgų akademijoje El Paso apygardoje Kolorado valstijoje šių metų birželio 2-ąją. JAV prezidentas per absolventų išleistuvių šventę nueidamas nuo scenos užkliuvo už juodo smėlio maišo ir parkrito.
Joe Bidenas tampa JAV gėda. Lietuvos ryto televizija. Laida Reporteris
Parkristi, žinoma, gali ir jaunas, stiprus vyras. Bet aštuoniasdešimties metų sulaukęs JAV prezidentas pastaruoju metu per daug dažnai kritinėja lipdamas lėktuvo trapu, važiuodamas dviračiu arba leisdamasis nuo scenos. Tokie stipriausios pasaulyje šalies lyderio suklupimai neprideda Amerikai solidumo. Akivaizdu, kad J. Bidenas – per daug senas, kad rimtai prezidentautų. Galimos aliuzijos: jei prezidentas vos bepastovi ant kojų, tai ir šalis tokia pat – ant molinių kojų.
Ir vis tik tegul J. Bideno kritimai netampa juodu pranašu, bylojančiu, kad ir Vašingtono vadovaujamas NATO viršūnių susitikimas suklups „lygioje vietoje“. Nesuklupkime, nepargriūkime. Viliuosi, jog šį sykį Vakarams užteks proto ir drąsos solidžiai paremti nuo Rusijos agresijos drąsiai besiginančią Ukrainą. Europą nuo Rusijos invazijos ginantys ukrainiečiai šito nusipelnė.
Taip ir nutiko, kaip rašiau gegužės 22-osios išvakarėse paskelbtoje publikacijoje „Ar Lietuva išdrįs pareikšti, jog Karabachas – Azerbaidžano teritorija, o Armėnija – agresorė?“
Gegužės 22-ąją Vilniuje su oficialiu vizitu viešėjo Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Azerbaidžano pirmoji ponia Mehriban Alijeva. Tądien surengta daug svarbių susitikimų: Lietuvos ir Azerbaidžano prezidentai akis į akį kalbėjo apie tarptautinę politiką, ekonominius santykius, Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Rytų partnerystės programą, buvo atidarytas bendras Lietuvos ir Azerbaidžano verslininkų forumas, Pirmoji ponia Diana Nausėdienė su Azerbaidžano Pirmąja ponia Mehriban Alijeva svečiavosi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Apie tai Lietuva pranešė. Tačiau Lietuvos informacinėje erdvėje neaptikau (jei klystu – kritikuokite dėl neatidumo), jog bent vienas kitas Lietuvos politikas, apžvalgininkas, komentuotojas, žurnalistas būtų atviriau, išsamiau prasitarę apie Karabacho skaudulius. Mirtina tyla.
O juk pretekstų priminti Lietuvai, jog Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią pastaruosius tris dešimtmečius užgrobę laikė armėnų separatistai, – būta. Viešai su Lietuvos prezidentu G. Nausėda dalindamasis pareiškimais Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas priminė, jog 20 proc. Azerbaidžano žemių ilgus tris dešimtmečius buvo užgrobtos svetimų jėgų, jog ten nuo žemės paviršiaus nušluoti azerbaidžanietiški istorijos, kultūros, religijos paminklai, o milijonas azerbaidžaniečių buvo priversti palikti savo namus. Lietuvos prezidentas G. Nausėda tuo tarpu apsiribojo aptakiais pareiškimais, esą Kaukazui reikalinga stabili taika, esą visus konfliktus būtina narplioti išskirtinai taikomis priemonėmis, esą Lietuva norinti bičiuliautis su visomis Kaukazo valstybėmis, įskaitant ir Azerbaidžaną.
Taigi pretekstų narplioti Karabacho problemas turėjome. Galėjome bent jau nusistebėti, kodėl nedrįstama viešai pripažinti, kad Armėnija, remiantis tarptautine teise, – agresorė, o Azerbaidžanas – auka (Rusiją kaltiname agresyvumu, o štai Armėniją – tarsi saugojame nuo kaltinimų elgiantis agresyviai?). Taip, būtinai reikėjo pabrėžti, jog Armėnija, ginčydamasi su Azerbaidžanu dėl Karabacho, – neteisi. Lietuvoje vis dar esama tautiečių, kurie naiviai mano, esą Karabachas pagal tarptautinę teisę priklauso Armėnijai, esą prieš tūkstantį metų neva egzistavo kažin kokia armėnų karalystė, esą azerbaidžaniečiai nuo seniausių laikų skriaudė „vargšus armėnus“.
Beje, šią – Karabacho – temą buvo galima praplėsti primenant Lietuvos visuomenei, kaip armėnų separatistai iš savo gimtųjų žemių Karabache bei gretimų septynių rajonų žiauriai išvijo maždaug milijoną azerbaidžaniečių, pavertę juos priverstiniais pabėgėliais, kaip Briuselyje ir Strasbūre tris dešimtmečius armėnai rengė įvairiausio pobūdžio intrigas, mėgindami Europos Sąjungos parlamentarų vardu visą bėdą suversti Azerbaidžanui, kaip dabar, po sėkmingos Azerbaidžano karinės operacijos 2020-ųjų rudenį, spyriojasi, nenorėdami pasitraukti iš Karabacho, kaip desperatiškai minomis nusėja žemes, kurias priversti palikti, kaip specialiai apšaudo azerbaidžaniečių pasieniečius, kaip rengia triukšmingas provokacijas, esą azerbaidžaniečių kariškiai neleidžia atgabenti į Karabachą ten gyvenantiems armėnams maisto produktų.
Tai buvo puiki proga įvertinti ir tris dešimtmečius trukusią Europos Sąjungos misiją, kuri neva labai nuoširdžiai stengėsi taikiai sureguliuoti Jerevano – Baku konfliktą dėl Karabacho. Elkimės sąžiningai: visos Briuselio ir Strasbūro pastangos nepasiteisino. Nuolatinės Europos diplomatų kelionės į Jerevaną ir Baku neatnešė jokių realių rezultatų. Baku kantriai laukė tris dešimtmečius, kada ES vadovybė griežtai lieps Armėnijai nešdintis iš svetimų žemių. Bet ES ponai nė nesiruošė spausti agresorės Armėnijos, kurioje, beje, iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė. Jie žaidė dvigubus žaidimus. Pripažindami, jog tarptautinė teisė – Azerbaidžano pusėje, tuo pačiu prievartavo Baku, kad šis … Armėnijai tiesiog padovanotų Karabachą. ES pro pirštus žiūrėjo į Armėniją net tuomet, kai jos vadovai dažnai ir noriai skrisdavo į kaimynines valstybes puldinėjančią Rusijos sostinę Maskvą ir diktatoriškojo Irano sostinę Teheraną. Jau vien ko vertas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano skrydis į Raudonąją aikštę šių metų gegužės 9-osios iškilmėms. O juk Azerbaidžano prezidento I. Alijevo šių metų gegužės 9-ąją Maskvoje nebuvo !
Ilga kelionė į Hankendį. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Deja, Lietuva ir vėl pasirinko tylėjimo taktiką.
Azerbaidžano prezidento vizito į Lietuvą išvakarėse kreipiausi į Rytų Europos studijų centrą (EESC.lt), prašydamas direktoriaus Lino Kojalos komentaro. Štai mano laiškas: „Gerb. Linai Kojala, Jus trukdo žurnalistas Gintaras Visockas iš portalo slaptai.lt, knygų „Juodojo Sodo tragedija”, „Juodojo Sodo byla”, „Ilga kelionė į Hankendį”, „Didžioji Karabacho paslaptis” autorius. Elta pranešė, kad gegužės 22-ąją į Vilnių atskrenda Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Kadangi domiuosi Kaukazo reikalais, norėčiau paprašyti Jūsų komentaro, kaip dabar vertinami Lietuvos – Azerbaidžano tarpusavio santykiai, kuo šis vizitas svarbus, kokia oficiali Lietuvos pozicija dėl Karabacho, kaip Lietuva žiūri į paskutiniuosius Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimus.“
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Netrukus sulaukiau EESC.lt biuro administratorės laiško: „Laba diena, informuoju, kad artimiausiu metu dėl darbų gausos ir užimtos dienotvarkės direktorius neturės galimybės su Jumis susisiekti ir duoti interviu.“
Didžioji Karabacho paslaptis. Knygos viršelis
Taip ir maniau: nebus jokios diskusijos, nebus jokio interviu. Pono L. Kojalos komentarus stebiu tiek LRT, tiek delfi.lt erdvėse jau senokai. Kas krenta į akis? Komentarai – aptakūs, atsargūs. Dažnusyk nesuprasi, kas – kaltas, o kas – teisus. Gali būti ir taip, ir anaip… Vieni kitus kaltina provokacijomis… Konfliktas įsisenėjęs…. Azerbaidžanas – didesnė valstybė nei Armėnija… O kur bent jau aiškesnė užuomina, kam pagal tarptautinę teisę priklauso Karabachas?
Susiraskite, pavyzdžiui, kaip 2020-ųjų rugsėjo 28-ąją L. Kojala situaciją dėl Karabacho vertino LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“. Arba imkime jo komentarą, nuskambėjusį 2014-ųjų lapkričio 12-osios dieną portale delfi.lt laidoje „Trys geopolitiniai scenarijai Rusiją supančioms valstybėms“. Peržiūrėjus taps aišku, koks tas specifinis būdas komentuoti, vertinti, analizuoti.
Tad buvo naivu tikėtis, girdi, 2022-ųjų gegužės mėnesį kažin kas pasikeis. Niekas nepasikeitė. Dėl šventos ramybės peržiūrėjau paskutiniųjų dienų eesc.lt publikacijas. Apie azerbaidžanietiškąjį Karabachą – nė eilutės.
