Lietuvoje formuojasi keista politinė srovė, kurios atstovai painioja sąvoką „teritorinis vientisumas“ su terminu „demokratija“. Įtariu, jog šios dvi skirtingos temos kaitaliojamos ir priešinamos specialiai – kad susipainiotų ir Lietuvos skaitytojai bei žiūrovai. O gal tai – ne tiek specialus, kryptingas sąvokų painiojimas, kiek nuvalkiota „dvigubų standartų“ politika, tik pridengta kita suknele?
Štai ką turiu omenyje? Jei valstybė, žvelgiant oficialiojo Vilniaus akimis, yra demokratinė arba bent jau pareiškusi, jog siekia demokratijos, svajoja apie demokratiją, tai ji, lietuvių politologų, politikų, žurnalistų manymu, turinti teisę ginti savas teritorijas. Jei šalis, oficialiojo Vilniaus žvilgsniu, nėra demokratinė, iš jos tarsi atimama teisė rūpintis savo žemių apsauga. Tokiai valstybei neva negalima vadovautis tarptautinėmis normomis dėl „teritorinio vientisumo“.
Vienas iš paskutiniųjų keistų akibrokštų viešojoje erdvėje – Lietuvos tarptautinių santykių ir politikos instituto (TSPMI) dėstytojo Vyčio Jurkonio straipsnis „Rusijos kaimynystėje atsivėrė senas konfliktas: įtaria suokalbį tarp didžiųjų žaidėjų“, pasirodęs delfi.lt portale ir LNK „Žiniose“ (kovo 29-oji).
Politologas V.Jurkonis sunerimo, ar tikrai Karabache esančiame Farrucho kaime buvo iškelta Azerbaidžano vėliava? Štai pirmoji citata iš jo teksto: „Todėl, kad suokalbį prieš Jerevaną mes galėjome stebėti ir prieš metus, kuomet gana keisti partneriai bendradarbiavo – ir Azerbaidžanas, ir Turkija, ir taip pat Maskva leido tam karui vykti. Jis ruseno ir anksčiau, bet iš principo matėme milžinišką eskalaciją. Ir Kremlius iki tam tikros linijos nebuvo prieš šiuos veiksmus“.
Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai
Kita citata: „Jau matėme prieš metus, jog Kremlius savotiškai bando bausti Jerevaną už tam tikras demokratines nuostatas arba norą judėti demokratijos link“.
Trečioji citata: „Teigiama, kad Azerbaidžano kariai net pareikalavo, kad rusai iš Karabacho patrauktų Armėnijos karius“.
Manau, iš šių kelių sakinių susidarėte nuomonę, kokias nuotaikas mums perša TSPMI dėstytojas. Žinoma, V.Jurkonio tekste esama teisingų išvadų. Tačiau bendroji pozicija – šokiruoja. Jis nutyli svarbiausią klausimą – kam priklauso Karabachas, įskaitant ir Farrucho kalną?! Jei ši teritorija – Armėnijos, tuomet Azerbaidžanas tikrai elgiasi bjauriai. Bet juk Karabachas, remiantis tarptautine teise, yra Azerbaidžano teritorija, kurią 1988 – 1994-aisiais neteisėtai okupavo Rusijos karinių pajėgų remiama Armėnija.
Tik 2020-ųjų rudenį padedamas Turkijos per 44 dienas trukusią karinę operaciją Azerbaidžanas sėkmingai daugumą anuomet prarastų žemių susigrąžino (susigrąžino apie tris ketvirtąsias). Bet V.Jurkonis net nešnibžtelna, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl azerbaidžaniečiai, vadovaujantis sveiku protu, turi teisę savo žemėse elgtis kaip tinkami: nori – iškelia šalies vėliavą virš Farrucho, nori – veja lauk rusų „taikdarius“.
Nikolas Pašinianas ir rusiški naikintuvai
V.Jurkonis, žinoma, neužsimena ir apie tai, jog Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, o tai reiškia, kad Lietuva pripažįsta Karabachą esant azerbaidžanietišką.
Štai šis nutylėjimas – kam priklauso Karabachas , mano supratimu, ir yra pats didžiausias nesusipratimas, iškreipiantis temos sudėtingumą.
Be kita ko, stebina ir kiti niuansai. Neva Armėnija trokšta judėti demokratijos keliu (jei Armėnijos parlamente deputatai dažnokai mušasi, stumdosi – tai jau demokratija?), todėl jai daug atleistina, ji turinti teisę nepaisyti tarptautinių taisyklių dėl šalių teritorinio vientisumo. Klausiant dar aiškiau: jei Lietuva kada nors, neduok Dieve, atsisakys demokratijos, iš jos bus galima atimti Klaipėdą bei Vilnių? Jei Rusija kada nors taps demokratinė, o Ukraina – ne, vadinasi, ukrainiečiau jau nebeteks teisės į Krymą ir Donbasą?
Vytis Jurkonis
Keistas V.Jurkonio bandymas teisinti Armėniją ir dėl pozicijos Ukrainoje: „ …karo Ukrainoje kontekste tai nėra atvirai Kijevą palaikanti valstybė, bet vis dėlto nėra ir ta, kuri kaip Baltarusija atvirai palaiko Kremlių kare su Ukraina“.
Šių eilučių autoriaus patarimas: suskaičiuokime, kiek sykių Jerevane prie Rusijos ambasados surengta antiukrainietiškų mitingų, įsidėmėkime, jog Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas padovanojo Rusijai keturis modernius naikintuvus, tegul šie bombarduoja Ukrainos miestus ir gyvenvietes, iš atminties neišbraukime Rusijos karinės bazės Giumri mieste, – ir matysime tikrąjį Armėnijos veidą.
O jei pridėsime žinią, jog Azerbaidžanas siunčia į Ukrainą humanitarinės pagalbos, kuro siuntas, jog vienas Rusijos parlamentaras pareikalavo Azerbaidžaną griežtai bausti už proukrainietišką laikyseną (tiesa, vėliau pasirodė žinių, jog atsiprašė oficialiojo Baku), bus aišku, ko verti V.Jurkonio pastebėjimai apie „atvirai Rusijos nepalaikančią Armėniją“.
Neturėkime naivių iliuzijų. Net ir dėl neva noro tapti demokratiška. Armėnija nusipelno griežto pasmerkimo. Ji – Rusijos sąjungininkė kare prieš Ukrainą. Ji – mažoji Rusijos kopija, nes vis dar pretenduoja į svetimas žemes.
„Ilga kelionę į Hankendį”. Tai dar viena žurnalisto Gintaro Visocko knyga apie Azerbaidžaną, šios knygos įvade autoriaus pavadintu antrąja savo Tėvyne.
Esminis šios knygos skirtumas nuo ankstesniųjų G.Visocko darbų apie jo pamiltą šalį – šios knygos tekstas yra ne žurnalistinis, bet grožinio pobūdžio. Autorius vertindamas savo naująjį kūrinį įvade rašo, kad bijantis svarstyti, kokia yra šios knygos literatūrinė vertė, nes įsitikinęs – „30 metų žurnalistinio darbo stažas įklampino į žurnalistinių štampų ir bjaurių bei primityvių konstrukcijų liūną“. Nors kuklumas žmogų puošia, šiuo atveju, manau, kad autorius neteisus. Man labai įdomu buvo skaityti ankstesnę G.Visocko autobiografinių prisiminimų knygą „Ieškau kelrodės žvaigšdės“, kurioje atsiskleidžia neabejotini literatūriniai jo sugebėjimai.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Perskaitęs„Ilga kelionė į Hankendį“ dar kartą galiu tvirtai pasakyti, kad autorius be reikalo neigiamai vertina savo gebėjimus kurti grožinės literatūros kūrinius. Knygoje „Ilga kelionė į Hankendį“ aprašoma pagrindinio knygos herojaus žurnalisto pažintinė kelionę į Azerbaidžaną, kurios metu jis patiria įvairiausių nuotykių. Autorius savo knygos tekstą paskirstė į 8 dalis su intriguojančiais pavadinimais: „Teherano agentas“, „Dar verksi kruvinomis ašaromis“, „Akistata su FSB karininku“, „Amerikos žvalgybų klaidos“, „Nepilnavertiškumo kompleksas“ ir kt. Kiekvienoje knygos dalyje papasakojamas vis kitas nuotykis, kurį teko patirti pagrindiniam herojui šios „odisėjos“ metu.
Autorius šioje knygoje naudodamas publicistiką ir prozą įdomiai perteikia lietuvio žurnalisto įspūdžius svečiuojantis Azerbaidžane. Jo išgyventų nuotykių centre – įdėmios akys žmogaus, ginkluoto vien meile savo antrajai Tėvynei ir jo žmonėms, ištverme ir kantrybe. Tą patvirtina šie autoriaus teiginiai knygos įvade: „Už šią knygą esu dėkingas azerbaidžianiečiams draugams, kurie padėjo keliauti po Azerbaidžaną. Jei ne jų kantrybė, nuoširdus rūpestis, šios odisėjos nebūtų buvę“, „šioje „kelionėje“ aprašau ir kitą ne iškart suvoktą gyvenimišką patirtį: tik ilgai ir kantriai plušant įmanoma patirti pergalių.“
Šią, antrąją literatūrinio pobūdžio knygą G.Visockas dedikavo šviesiam savo senelių atminimui.
Dabar, kai Rusija įklimpo Ukrainoje, prarasdama ypatingai daug karinės ginkluotės ir karių, susiklostė unikali situacija. Kariniu požiūriu Kremlius nebegali garantuoti visų savo sienų apsaugos taip, kaip iki šių metų vasario 24-osios. Tiesiog jai trūksta žmonių, ginklų.
Pasak Ukrainos prezidento atstovo, karinio eksperto Aleksejaus Arestovičiaus, Vladimiras Putinas permeta link Ukrainos karinius pastiprinimus iš visur, iš kur tik įmanoma: iš Kamčiatkos, Sibiro, Čečėnijos, Kaliningrado srities, Armėnijos… O tai reiškia, kad Rusija šiandien beveik nesaugo savo sienų. Jei saugo, tai labai silpnai. Valstybės, kurios kadaise kentėjo nuo Rusijos agresijų, prarasdamos teritorijų, turi unikalią galimybę bent jau labai garsiai reikšti pretenzijas. Žinoma, toks žingsnis – rizikingas. Įtampos kėlimas – tokia veikla, kai niekas, net išmintingiausi analitikai, nežino, kuo ji baigsis. Neramiais laikais – daug nežinomųjų.
Tačiau 2022-ųjų pavasaris – tai tas metas, kuomet Moldova turi teisę bent susimąstyti, gal gi susiklostė palankios aplinkybės susigrąžinti Padniestrę? beje, taikiai susigrąžinti. Panašių minčių turėtų kilti ir gruzinams, jei tik Sakartvele (Gruzija) nūnai nesėdėtų daug prorusiškų politikų. Japonija vėl garsiai supyko, primindama Rusijai, jog ši privalanti grąžinti jai keturias Kurilų salas, užgrobtas kaip trofėjų Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuvai verta permąstyti savo ligšiolinę politiką dėl Kaliningrado sities. Nejaugi šis Rusijos užgrobtas anklavas taip ir liks amžiams Kaliningradu? Koks tai Kaliningradas, jei tai – lietuviams itin giminingos prūsų tautos žemė, jei tai – Mažoji Lietuva, neturinti nieko bendro su Rusija? Juolab kad šios žemės, remiantis Antrojo pasaulinio karo laimėtojų parėdymais, atiduotos Maskvai administruoti tik laikinai. Beje, toks bent jau žodinis moldavų, gruzinų, japonų, lietuvių spaudimas daug svetimų teritorijų tebevaldančiai Rusijai būtų … parama Ukrainai. Rusijai būtų baugu visus karinius resursus mesti į Ukrainą paliekant nepridengtą nugarą. Šią mintį viešai leidinyje „Ukrainskaja pravda“ išdėstė Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos sekretorius Aleksejus Danilovas.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Tačiau šiandien vienintelis Azerbaidžanas iškrėtė Rusijai rimtą akibrokštą. Azerbaidžaniečiai prieš keliolika valandų susigrąžino Karabache esančio Farrucho kalno ir aplink išsidėsčiusių gyvenviečių kontrolę. O juk Farruchą dar visai neseniai valdė Armėnijos separatistams pataikaujantys vadinamieji rusų „taikdariai“. Bet kadangi V.Putinas, neturėdamas kitos išeities, daug Karabache neva tvarką palaikančių rusų karių permetė į Ukrainos frontą (rusų karinė bazė Armėnijos mieste Giumri taip pat beveik tuščia dėl Kremliaus nesėkmių ties Kijevu, Charkovu ar Mariupoliu), Azerbaidžanas ėmėsi ryžtingų veiksmų. Teisėtų veiksmų.
Azerbaidžanas nusiteikęs ryžtingai
Per 2020-ųjų rudenį surengtą 44 dienų trukmės karinę operaciją Baku susigrąžino ne visą Karabachą (maždaug tris ketvirtąsias). Neapibrėžtumas dėl Karabacho tvyrojo visus pastaruosius dvejis metus. Šio laikotarpio užteko, jog Azerbaidžanas dar sykį įsitikintų – armėnų separatistai nerimsta, nesudeda ginklų, nuolat rengia bjaurias diversijas, apšdaudymi azerbaidžaniečių karius (pavyzdžiui, 2021-ųjų lapkričio mėnesį armėnų teroristas Norair Mirzojan metė granatą į azerbaidžaniečių karius). Oficialusis Jerevanas ignoravo Azerbaidžano prašymą geranoriškai, savo valia, iš viso Karabacho išvesti visas savo pajėgas. Jerevaną priešintis netiesiogiai skatino į Karabachą permesti „rusų taikdariai“.
Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas
Dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Azerbaidžanas nelinkęs daugiau laukti stebuklų. Jei tik aplinkybės – palankios, kodėl nesusigrąžinus Farrucho? Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas apimtas panikos. Azerbaidžaniečiai gali bet kada įžengti ir į Hankendį, Karabacho sostinę.
Beje, Rusijos valdžia pasipiktino tokiu Baku įžūlumu. Rusijos gynybos ministerija nusiuntė į Baku griežtą notą. Tačiau Baku neišsigando – nusiutė savąją notą, kurioje išdėstė savo priekaištus: rusų “taikdariai“ neatliko jiems skirtos misijos, armėnų separatistai tebepuldinėja azerbaidžaniečių pajėgas, Armėnija nesilaiko duotų įsipareigojimų ir t.t. Dar priminė, kad Kalnų Karabachą dabar privalu vadinti tik Karabachu. Azerbaidžaną belieka pasveikinti: jis vaduoja iš armėnų separatistų jungo savas teritorijas. Lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savas žemes nuo rusų okupantų.
Azerbaidžaną derėtų pasveikinti dar ir dėl to, jog Ukrainai teikia humanitarinę pagalbą, nepripažįsta Krymo okupacijos. O Armėnija šiandien nusipelno paniekos. Kiek Jerevane jau surengta antiukrainietiškų mitingų? Kiek sykių protestuotojai Jerevane šaukė norintys kariauti prieš ukrainiečius? Vienas iš įžūliausių Armėnijos intrigų: oficialusis Jerevanas perdavė Rusijos kariuomenei keturis modernius savo naikintuvus ir apmokytų lakūnų, kad šie, vadovaujami Rusijos generolų, pultų Ukrainą.
Šią Armėnijos išdavystę būtina įsiminti visiems proarmėniškai nusiteikusiems lietuviams. Mes turime puikią patarlę: draugą pažinsi nelaimėje.
Dabartinio Kaliningrado simbolis – tankas
Įsidėmėtinas ir Lenkijos generolo, kadaise vadovavusio Lenkijos sausumos pajėgoms, Valdemaro Skšipčako pareiškimas, esą visa dabartinė Kaliningrado sritis Rusijai priklauso neteisėtai – ji turi atitekti Lenkijai. Esą oficialioji Varšuva privalo pareikšti pretenzijas į šias žemes („Evropeiskaja pravda“ ir „Do Rzeczy“). Taip – Kaliningrado žemes Kremlius valdo neteisėtai. Bet kodėl jos turi atitekti Lenkijai, jei tai – Mažoji Lietuva? Kaliningrado sritis – tai prūsiškos, lietuviškos žemės, neturinčios nieko bendro su Lenkija. Gal pirma šis lenkų generolas tegul atsiprašo Lietuvos už Vilniaus okupaciją, pareikalauja, jog Lenkija gražiuoju grąžintų Lietuvai bent Punską, Seinus?
Taigi: būkime budrūs. Ne visuomet besidedantys draugais yra nuoširdūs bičiuliai. Šiuos žodžius pirmiausia adresuoju Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris palaiko šiltus santykius su Lenkijos prezidentu ir Armėnijos premjeru.
Draugas – JAV lietuvių laikraštis
JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (www.draugas.org)
Kelionė iš Vilniaus į Karabachą, mirties laukai, tikėjimas gerumu ir draugyste
Kiekvieno žurnalisto misija – nušviesti įvykius ir pateikti faktus, išlaikant neutralumą. Tais sudėtingais 1990-aisiais, kai Azerbaidžanas susidūrė su kaimyninės Armėnijos agresija, daugelis netikėjo, kad tai baigsis milžinišku karu.
Pirmaisiais aktyvių kovų Karabache mėnesiais lietuvių kilmės Ričardas Lapaitis atvyko į regioną, norėdamas sužinoti tiesą – tiesą apie civilių gyventojų tragediją Karabache.
Tai pakeitė jo gyvenimą, jis nusprendė atsidėti karo žurnalistikai ir vienas pirmųjų paskleidė informaciją apie siaubingas azerbaidžaniečių žudynes Chodžaly mieste.
Praėjus trisdešimčiai metų, nusprendėme sugrįžti į tas tragiškas dienas ir išgyventi neatskleistus sudėtingos lietuvių žurnalisto karjeros aspektus pas jį svečiuose, tolimoje Lietuvoje.
***
Po žemės drebėjimo Spitake buvote Jerevane ir girdėjote šūkį „Karabachas yra mūsų”. Armėnų nacionalistams ir Armėnijos SSR komunistų partijos centriniam komitetui pareikalavus prijungti Kalnų Karabacho apskirtį prie Armėnijos SSR, etniniai santykiai regione netrukus perėjo į naują etapą – aktyvius karo veiksmus. Kaip ir kodėl šių įvykių išvakarėse atsidūrėte Karabache?
1989 m. man buvo tik 23-eji ir buvau daug keliavęs – prieš tai apkeliavau visą Sibirą, Užbaikalę ir Šiaurės Uralą. Tada visus metus praleidau už poliarinio rato, lankiausi Ukrainoje ir Moldovoje. Tačiau niekada nebuvau buvęs Kaukaze ir neturėjau nieko prieš azerbaidžaniečius ar armėnus. Pirmiausia nusprendžiau aplankyti Armėniją. Į Jerevaną atvykau dviračiu iš Vilniaus. Noriu pabrėžti, kad buvau keliautojas, o ne žurnalistas. Idėja buvo vykti per Gruziją ir Armėniją, o kadangi turėjau žemėlapį, pamačiau, kad iš Jerevano galėčiau vykti į Karabachą, ten aplankyti Šušą, Chankendį, Chodžalį, Agdamą ir tada vykti į Baku.
Chodžaly tragedijai atminti. Slaptai.lt nuotr.
Į politiką neįsitraukiau, bet iš karto pamačiau mitingą Jerevane, skirtą Karabacho separatistams paremti. Jie šaukė „Karabachas yra mūsų” ir pamatė, kaip aš su dviračiu atsisėdau ir pradėjau rašyti į dienoraštį. Jie sakė, kad azerbaidžaniečiai mus žudo, atima mūsų žemes. Žinoma, pagalvojau: taip, tai blogai, taip, tai nesąžininga. Vieną dieną berniukas iš Jerevano pasikvietė mane į svečius namo. Šeima buvo išsilavinusi. Jo tėvas buvo fizikas, o motina dirbo mokytoja, ir jie mane priėmė, neimdami iš manęs jokių pinigų. Tada atskleidžiau jiems savo tikslą ir nurodžiau, kad ketinu tęsti kelionę į Karabachą. Jie pradėjo sakyti, kad nereikėtų vykti į Azerbaidžano pusę. Posovietinėje erdvėje man to niekada nebuvo sakyta jokioje respublikoje. Matote, keliauti dviračiu nėra lengva, o aš važiavau lėtai ir dažnai stabtelėdavau, todėl turėjau daug laiko viską išanalizuoti ir pamatyti. Jie pasakė: azerbaidžaniečiai tave nužudys. Jei papulsi pas juos per vestuves, jie nupjaus tau galvą. Jie atneš tavo galvą prie stalo ir padės ant jo. Kol būsi čia, tau nieko neatsitiks, bet kai tik atsidursi Azerbaidžano pusėje, būsi nužudytas. Kadangi manęs neišleido, man kilo abejonės, ir kadangi jau taip nutiko, iš Jerevano grįžau atgal į Maskvą. Buvo planuota, kad grįšiu namo, bet aplankysiu iš Azerbaidžano pusės ne Karabachą, o tik sostinę Baku. Atėjo 92-ieji metai, ir aš nusprendžiau be dviračio nuvykti į Azerbaidžaną, o iš ten – į Vidurinę Aziją.
Trumpai papasakosiu, kodėl nusprendžiau vykti į Chodžalį. 1992 m. vasario mėn. atvykęs į Baku turėjau tikslą apžiūrėti Baku ir vykti toliau. Po kai kurių įvykių Baku mane priglaudė Šahinas Babajevas, jaunas vaikinas iš Ordubado. Per 1990 m. sausio įvykius buvo nužudytas jo brolis Rahimas Babajevas, kuris buvo palaidotas Šehidų alėjoje. Aš pas jį svečiavausi. Atvykau su tokiu nepasitikėjimu ir baime, o Šahinas buvo pirmasis mano sutiktas azerbaidžanietis, kuris man atvėrė akis, papasakojęs priešingą istoriją. Jis nekalbėjo su neapykanta apie armėnų tautą, bet išdėstė faktus apie tai, su kuo susiduria Azerbaidžanas. Jis sakė, kad Karabache vyksta stiprus karas ir žūsta civiliai gyventojai. Kai jis kalbėjo apie brolį, mačiau, kaip Šachinas pergyvena. Ten, kur jis gyveno, buvo daug pabėgėlių. Man kilo mintis, kad dėl Šahino Babajevo svetingumo ir dėl jo mirusio brolio aš vieną kartą nuvažiuosiu į Karabachą. Kadangi buvo traukinys į Agdamą, nusprendžiau nuvykti ten. Todėl ten ir atsidūriau. Naktį parašiau jam laišką ir paprašiau, kad jis pasaugotų mano daiktus, pasiėmiau kai kuriuos daiktus su savimi ir išvykau. Maniau, kad daugiau niekada nebegrįšiu į Baku, nes maniau, kad ten galiu mirti. Net neįsivaizdavau, kad bus vykdomas toks etninis valymas.
Kiekvieno žurnalisto misija – nešališkai pateikti faktus. Kaip nufilmavote šią medžiagą ir kokia buvo užsienio žiniasklaidos ir jos auditorijos reakcija?
Azerbaidžane aš neturėjau jokio kanalo žiniasklaidoje, ir įsivaizduokite, koks stiprus turi būti tavo vidus, kad ryžtumeisi tokiam žingsniui. Esu toks žmogus, kai matau užuojautos skausmą ir per jį matau visos tautos skausmą, dažnai priimu tokį sprendimą. Negalėjau įsivaizduoti, kaip bus, maniau, kad tai, ką mačiau per karą, liks mano dienoraščiuose.
Po Chodžaly žudynių prie Agdamo mečetės susirinkusios azerbaidžaniečių moterys verkė ir šaukė. Jie supainiojo mane su žurnalistu ir pasakė, kad jie nežino, iš kokios šalies esu, bet kai grįšiu į tėvynę, turiu parašyti bent vieną tiesos žodį apie tai, ką čia mačiau. Šie žodžiai privertė mane susimąstyti apie tai, kad gal reikia apsispręsti, t. y. eiti toliau ir pradėti naują karo žurnalisto kelią. Daviau jiems žodį, kad grįžęs į Lietuvą apie tai parašysiu. Kai grįžau į Lietuvą, nuėjau į laikraščio „Respublika” redakciją. Pasakysiu atvirai – kiti leidėjai būtų uždarę duris, jei būčiau atėjęs su žinia, kad armėnai išžudė visą miestą. Tačiau „Respublikoje” jie nebijojo, ieškojo naujų temų ir pamatė, kad yra karo tema, o pats žmogus buvo ir yra jos liudininkas. Redaktorius Algimantas Žukas klausė: ar tai žuvusių armėnų kūnai ir ar tai padarė azerbaidžaniečiai? Sakiau, kad priešingai, tai buvo armėnų nužudyti azerbaidžaniečiai. Jis sakė, kad mes visada rašėme, jog azerbaidžaniečiai žudo armėnus, o jūs sakote priešingai. Ar žinote, kas nutiks, jei tai išspausdinsime? Ar suvokiate, kokią „bombą” įnešėte ir kas nutiks rytoj, jei tai išspausdinsime?
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
Tada pagalvojau: kokia žiniasklaida ir kam mums reikalinga žurnalistika, jei bijome pažvelgti tiesai į akis? Bet Algimantas Žukas pasakė štai ką: aš sutrumpinsiu tavo straipsnį, o jei ir paliksiu ką nors apie Chodžaly, tai bus bomba. Jis sakė, kad rytoj jie vis tiek mus puls iš visų pusių. Kad nešokiruotume ir netraumuotume žmonių ir vaikų, panaudojome fotografiją be smurto scenų. Kovo pradžioje Lietuvos spaudoje pirmą kartą pasirodė straipsnis. Nežinojau, kad armėnų diaspora Lietuvoje siautėja, nes buvau pakeliui į Karabachą. Kitas laikraštis, „Lietuvos aidas”, rašė, kad Lapaitis meluoja, o Chodžaly įvykių nebuvo. Juos rėmė armėnų diaspora. Sužinoti, kas čia vyksta, atvyko net deputatas Akopas Akopianas. Naudodamiesi savo ryšiais, jie kreipėsi į radiją, sakydami, kad neklausykite, nes visa tai netiesa. Tuo tarpu „Respublika” išvertė straipsnį į anglų kalbą ir apie Chodžaly sužinojo visi Vakarai. Man grėsė pavojus, nes netylėjau.
Ričardai, tuoj po tos tragiškos nakties slapta atvykote į Chodžalį. Ar turėjote kokią nors galimybę patekti į tą mišką?
Praktiškai ne. Neturėjau tokių ryšių kaip kiti žurnalistai.
Neturėjau asmens tapatybės dokumento ir negalėjau pagrįsti, ką čia veikiu. Būčiau buvęs suimtas. Norėčiau pabrėžti, kad Chodžalį puolė daugiau kaip 20 kovinių dalinių su savo vadais, tarp jų ir Monte Melokonianas, o greta 366-ojo pulko buvo ir samdinių iš Prancūzijos ir Artimųjų Rytų, taip pat iš Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Nežinau, kaip jausčiausi, jei taip būtų nužudyta mano šeima. Kai pamačiau azerbaidžaniečių žurnalistą Ilgarą Jafarovą, tai man buvo išsigelbėjimas. Jis pats taip pat buvo ištiktas šoko. Tada susipažinau su Olegu Litvinu, paskui su Seydagoi Movsumovu. Vėliau sutikau Allahverdi Bagirovą – legendinį žmogų.
Pasibaigus antrajam Karabacho karui buvote Agdame. Kokie buvo jūsų jausmai? Kiek žinau, jus siejo daug prisiminimų su Azerbaidžano nacionaliniu didvyriu Allahverdi Bagirovu.
Su Allahverdi Bagirovu susipažinau per kovas Agdame, po Chodžaly įvykių. Tokius žmones kaip Allahverdi Baghirovas ir Alifas Hadžijevas, kurie gynė Chodžaly oro uostą, laikau didžiais žmonėmis. Į šiuos įvykius žvelgiame paviršutiniškai. Mes sakome, kad blogieji armėnai įvykdė žmogžudystes. Alifas paliko savo mažametes dukras ir jauną žmoną Baku ir išvyko į Chodžaly oro uostą. Kaip atrodytų, jei kas nors užpultų Rygos, Maskvos, Paryžiaus oro uostus? Tai būtų košmaras, vadintume juos teroristais, o tie, kurie gintų oro uostą, iškart taptų didvyriais visam gyvenimui. Alifas buvo Azerbaidžano vidaus reikalų ministerijos pareigūnas. Visi tie, kurie žygiavo prieš Chodžalį, ir tie, kurie žygiavo prie oro uosto, yra tarptautiniai nusikaltėliai ir teroristai, ir viskas. Alifas yra amžinas didvyris, nes jis juos gynė. Allahverdi yra tas pats. Kartą per mūšį buvau jo dalinyje. Allahverdi Bagirovas buvo tarsi uola. Jis buvo tarsi tėvas bet kuriam kareiviui, bet kuriam civiliui. Jis buvo toks žmogiškas, kad, nepaisant visų šių aukų, netapo panašus į armėnus. Štai koks skirtumas.
Kartą kartu lankėmės Nachčivaniko kaime, Askerano srityje (dabar Nachčivanly, Chodžaly sritis). Ten degė namai, buvo daug nužudytų azerbaidžaniečių kareivių. Šiame kaime armėnai žudė Chodžaly gyventojus ir žudė sužeistuosius. Buvo ūkis, kuriame stovėjo kartuvės. Viskas atrodė kaip Vietname. Kartuvėse buvo azerbaidžaniečių – pakartų ir nužudytų civilių – kraujo ir plaukų. Jis išvažiavo iš kaimo lygiu keliu palei Chodžavandą, paskui link Agdamo ir toliau. Jis nenorėjo, kad mane nužudytų, ir liepė man iš čia dingti.
Žinau tik tiek, kad po Chodžaly jis daug kalbėjosi su pažįstamais ir susitarė su vienu iš armėnų separatistų vadų Vitalijumi Balasanjanu. Net pats Balasanyanas visada jį minėjo teigiamai ir pagarbiai.
1993 m. iki Agdamo okupacijos buvo 5-6 dienos. Beje, armėnai nešaudė į Agdamo vyno fabriką. Į jį nepateko nė viena kulkų kruša, nė vienas sviedinys, nes jie norėjo jį pasilikti sau. Šiomis dienomis nuvykome prie Alachverdžio Baghirovo kapo, ir visas kapas buvo nusėtas gėlėmis, o kapavietė – nepaliesta. Taip pat norėčiau pažymėti, kad, kai žmonės grįždavo iš nelaisvės, užteko vieno azerbaidžaniečių karo belaisvių liudijimo, kad įsivaizduotume, kokie siaubingi buvo pragaro baisumai, kaip su jais buvo elgiamasi ir ką jie patyrė.
Buvote vienas iš tų, kurie dalyvavo filmuojant filmą „Begalinis koridorius” Filme galėjote pasidalyti savo prisiminimais. Kokie buvo jūsų jausmai?
Aleksandras Brokas yra pagrindinis filmo režisierius ir iš pradžių tai buvo jo idėja ir kelionė. Dalyvavo žurnalistai iš 14 šalių. Tai buvo milžiniškas darbas. Filmą žiūrėjo daugiau nei pusė milijardo planetos žiūrovų. Pristatymai vyko daugiau nei 100 pasaulio šalių. Filmą transliavo tokie kanalai kaip „Al Jazeera”, Izraelio ir Turkijos televizijos, JAV ir Europa. Pagrindinis tikslas buvo įrodyti viską, ką liudytojai pasakojo, kad niekas negalėtų prisikabinti. Praeis laikas, ir Brokas pasakys šiuos žodžius: „Po „Begalinio koridoriaus” jau galiu drąsiai sakyti, kad galiu dirbti morge. Norėčiau pabrėžti, kad nė vienas veikėjas, įskaitant mane, nenorėjo vaidinti šiame filme. Pasakysiu jums, kodėl: po to, kai papasakojau jums visus šiuos prisiminimus, man vėl buvo sunku. Kai jūs išvažiuosite, visa mano siela bus sugniuždyta. Kas dalyvavo šiame filme? Tie, kurie praėjo baisų kelią iš Chodžaly į Agdamą, arba tie, kurie pateko į nelaisvę. Prisiminimai žudo. Po to kai kurie filmo herojai norėjo nusižudyti. Iki šiol nieko nežinoma apie daugiau kaip 150 Chodžaly vyrų likimą. Tai reiškia, kad jie buvo žiauriai nužudyti ir palaidoti. Tarp jų buvo vaikų, moterų ir pagyvenusių žmonių. Jie norėjo surasti garsių žmonių lavonus, nupjauti jiems galvas ir tyčiotis iš jų. Armėnai kovojo prieš lavonus. Po kiekvienos kelionės į Azerbaidžaną grįždavau kaip lavonas. Filmuota 4 metus. Buvau visiškai pasinėręs į praeitį. Šį filmą vargu ar galima pakartoti, nes vienas iš Chodžaly puolimo organizatorių – Šahnazarianas buvo vienas iš filmo filmavimo grupės sėkmės kalvių. Filmo filmavimo grupei tai – sėkmė. Filmavimo grupei pavyko nieko nepagražinti ar pridėti. Pavyzdžiui, Šahnazarian viską pasakoja su šypsena. Galiausiai nebenorėjau važiuoti, nes buvo sunku.
Ten jie susitarė su armėnu, kuris sutiko lydėti filmavimo grupę į Chodžaly. Filmavimo grupė turėjo informacijos apie tai, kur masiškai deginami lavonai. Jie norėjo nufilmuoti šias vietas, bet Armėnijos saugumo tarnybos apie tai sužinojo ir sulaikė juos Jerevano oro uoste bei atėmė kamerą. Tada įsikišo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linkevičius ir pasakė, kad jei nenorite didelio skandalo, grąžinkite kameras ir paleiskite filmavimo grupę. Kai žiūrite filmą, Tadevosianas pasakoja apie tai, kaip politikai esą privertė pralieti kuo daugiau kraujo. Sunkiausia buvo įrodyti 366-ojo pulko dalyvavimą puolime, ir Tadevosianas paėmė žemėlapį – to meto karinį žemėlapį, kuriame buvo nurodytos 4 Chodžaly puolimo kryptys, o kiekvienoje kryptyje buvo užrašyta, kas iš kurios pusės atėjo, ir ant vienos iš pagrindinių krypčių buvo užrašyta „Ženia 2 BMP”, o Ženia buvo Jevgenijus Nabokichas, vieno iš 366-ojo pulko batalionų vadas.
Chodžaly tragedija… Ar ji panaši į kitas žudynes, nukreiptas prieš tam tikrą etninę grupę, įvykusias XX a. 9-ajame dešimtmetyje, ar skiriasi nuo kitų žudynių?
Įsivaizduokite, visas pasaulis pasikeitė, o kaimyninės šalies ideologija vis dar serga.
Chodžaly tragedijos negalima lyginti su niekuo kitu. Toks liguistas azerbaidžaniečių požiūris išliks tol, kol Armėnijos vadovybė neras jėgų pripažinti genocidą Chodžalyje. Armėnija vis dar meluoja. Armėnijos fašistinė psichologija verčia armėnus gyventi apgaulės pasaulyje. Nors daugelis Armėnijos gyventojų jau suvokia savo klaidas, jie bijo visa tai pripažinti.
44 dienas trukęs karas, kuriuo buvo siekiama išlaisvinti okupuotas Azerbaidžano teritorijas, baigėsi Azerbaidžano pergale. Nuo to laiko daugelis žurnalistų, tarp jų ir jūs, galėjo apsilankyti išlaisvintose teritorijose. Kaip jautėtės karo metu ir po to, kai atsidūrėte išlaisvintose Azerbaidžano teritorijose?
Per karą nuolat skambindavau savo draugams ir pažįstamiems Azerbaidžane. Dar karo metu supratau, kad karas baigsis mūsų pergale. Kodėl sakau „mūsų”? Nes nesvarbu, ar esi lietuvis, ar prancūzas, ar rusas – jei turi sąžinę, turi suprasti, kad tai yra žmogaus pergalė.
Po Pirmojo Karabacho karo, kai su skausmu širdyje išvykau iš Azerbaidžano, parašiau straipsnį laikraščiui „Baku Worker” ir pažymėjau, kad būtinai grįšiu į Šušą.
Visą laiką tikėjau, kad Azerbaidžanas susigrąžins Šušą.
Nufilmavęs „Begalinį koridorių” nusprendžiau kurį laiką pasilikti fronto zonoje. Lankiausi Chodžavando regiono fronto zonoje ir palei Azerbaidžano ir Armėnijos sieną.
Norėčiau pabrėžti, kad po 2016 m. balandžio mėn. kovų tapo aišku, jog vadinamoji „armėniška taika” ilgai netruks.
Žinote, aš dažnai lankiausi Hasangajos kaime, Tertero totorių rajone. Ten gyveno „priverstiniai persikėlėliai“. Iš ten plika akimi galima pamatyti Agderės miestą. Dažnai žaisdavau futbolą su vietiniais berniukais, prisimenu, kad buvo mergaitė vardu Turana. Ji labai gerai žaidė ir buvo labai maloni. Kai balandžio mūšių išvakarėse grįžau į Gasanają, Turanos nebemačiau. Man buvo pasakyta, kad jos nebėra – ji nužudyta. Pirmą kartą gyvenime nieko nesakiau. Pasijutau labai blogai ir tuomet pagalvojau, kad bailio, nužudžiusio Turaną, dienos suskaičiuotos. Žinojau, kad tai tik laiko klausimas.
Kaip Jūs jautėtės, kai iš Azerbaidžano aukščiausiojo vado, prezidento Ilhamo Alijevo rankų gavote „Dostluq“ („Draugystės“) ordiną?
Tai buvo stebuklas. Žinote, esu tik karo reporteris. Šį apdovanojimą skiriu visiems, kurie visą laiką buvo su manimi.
Gerbiamas prezidentas manimi tikėjo. Esu įsitikinęs, kad kandidatų buvo labai daug, o būti apdovanotam šiuo ordinu yra stebuklas!
Esate laikomas aktyviu žmogumi karo žurnalistikos srityje, kaip manote, kaip Lietuvos žmonės vertina genocidą, ar pavyko išsaugoti ir suteikti informacijos jaunajai kartai?
Dvigubi standartai Azerbaidžano atžvilgiu tebėra aktualūs. Kartais susiduriu su tuo, kad kai kurie žmonės nenori įžeisti armėnų jausmų, nors žino apie įvykius Chodžalyje, Karadaglyje, Mešalyje.
Pavyzdžiui, „Begalinis koridorius” buvo transliuojamas daugiau nei 100 pasaulio šalių, išskyrus Lietuvos televiziją.
Stengiuosi daryti viską, kad daugelis žmonių sužinotų tiesą apie tuos kruvinus įvykius Karabache, ir manau, kad Lietuvos visuomenė čia nėra išimtis.
Antrojo Karabacho karo metu pasaulio žiniasklaida informavo, teikė informaciją. Koks didžiausias skirtumas tarp pirmojo ir antrojo karo?
Antrojo Karabacho karo metu pasaulio žiniasklaida puikiai suprato, kad Azerbaidžanas kariavo išlaisvinimo karą ir atkūrė savo teritorinį vientisumą.
Khodžaly skausmas. Slaptai.lt
Norėčiau pažymėti, kad Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas interviu pasaulio žiniasklaidai ne kartą yra pareiškęs, kad Azerbaidžano kariuomenė nekariauja prieš Armėnijos civilius gyventojus.
Nepaisant to, kad Armėnija bombardavo Gandžą, Bardą, Terterą ir Naftalaną, Azerbaidžanas nesiėmė panašių veiksmų prieš Armėnijos miestus.
Po karo kaip žurnalistas grįžau į Šušą ir pamačiau, kaip Azerbaidžanas atstato mieste esančią armėnų bažnyčią. Priešingai nei armėnai, kurie naikino azerbaidžaniečių mečetes, antkapius ir rūmus, azerbaidžaniečiai, priešingai, atstatė jų paminklus. Tai dar kartą parodo azerbaidžaniečių kultūros lygį. Galiu drąsiai teigti, kad Azerbaidžano įvaizdis dabar yra aukšto lygio.
Kaip manote, kas pasikeitė Azerbaidžane po to, kai apsilankėte išlaisvintose teritorijose, ir ką galvojote, grįždamas namo į Lietuvą?
Kai grįžau į Karabachą, pamačiau griuvėsius ir barbariškai naikinamą azerbaidžanietišką paveldą. 30 metų jie viską sistemingai naikino. Įsivaizduokite, 30 metų jie valgė konservuotą maistą ir mėtė šiukšles visoje šioje teritorijoje, upėse ir pavertė jas sąvartynu.
Atvykau į Šušą filmuoti filmo apie Antrąjį Karabacho karą. Tačiau tuo metu jaučiausi kaip namie. Norėčiau apsistoti Šušoje, tyrinėti miesto paveldą ir būti „Šušos balsu”.
Su draugu Arūnu Sartanavičiumi ilgai filmavome filmą „44 dienos”, kurio premjera įvyks šių metų gegužę. Filmuodamas Agdame tapau vandalizmo liudininku. Mačiau, kaip kapinėse buvo išmėtyti žmonių kaulai ir kaip vandalai, ieškodami aukso, barbariškai niokojo antkapius.
Žinome, kad savo namuose turite portretą, kurį 1992 m. jums padovanojo draugas Šachinas. Kaip jaustumėtės 2022 m., žiūrėdamas į portretą?
Tuo metu Ričardas atsistoja ir kažkam paskambina.
Paminklo Khodžaly aukoms atminti fragmentas. Baku. Slaptai.lt
„Sveikinu tave, mano brangus broli Šachinai. Šiandien tavo gimtadienis, o dabar pas mane lankosi Samiras ir Suliddinas, kuris prisijungia per „Zoom”. Jie yra iš Azerbaidžano ir ima iš manęs interviu. Sveikinu tave iš visos širdies.
„Šachinai, nuėjome ilgą kelią. Vėl keliausime į Ordubadą”.
1992 m. Šachinas priėmė mane į savo namus. Kai per juodąjį sausį žuvo Šachino brolis, jis gedėjo ir nenorėjo gyventi. Jis sapnavo, kad Jėzus Kristus atėjo pas jį, ir jis tai nupiešė.
Jis padovanojo man šį paveikslą.
Jūsų „Facebook” statusas apie gerumą Pirmojo Karabacho karo metu ir po jo sujaudino daugybę žmonių. Daugelį nustebino grandininės reakcijos efektas, kad gerumas visada sugrįžta ir tampa mūsų gyvenimo epicentru. Ar tęsiasi grandininė gerumo reakcija, atsiradusi Jūsų gyvenime po Pirmojo Karabacho karo?
Ji tikrai tęsiasi. Labai džiaugiuosi, kad sutikau gerų žmonių. Gerumo srovelė virto upe.
Gerumas visada sugrįžta. Prieš šešis mėnesius susidūriau su sunkumais kuriant filmą ir nusprendžiau parašyti Azerbaidžano pirmajai poniai Mehriban Alijevai. Patikėkite, atsakymą gavau tą pačią dieną. Štai kas yra gerumas. Tikiuosi, kad filmo premjera įvyks Nizami kino teatre ir joje dalyvaus Mehriban Alijeva.
Pagrindinis mūsų filmo tikslas – pagerbti atminimą tų, kurių jau nebėra. Turiu omenyje antrųjų ir pirmųjų karų, taip pat 1918-20 metų didvyrius. Labai noriu palikti bent mažą prisiminimą.
Iš atminties neišdyla per delfi.lt partodyta buvusio Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio ir filosofijos profesoriaus Alvydo Jokubaičio diskusija, kurioje keltas svarbus klausimas – ar įmanoma lietuviams tarpusavyje susitarti? Laidoje „iš esmės“ kalbėta ir apie Lietuvos, ir apie Vakarų ateitį.
Ar lengva susitarti
Į klausimą – ar įmanoma susitarti – nėra atsakymo. Tiksliau tariant, atsakymas tik toks: susitarti taip sunku, kad greičiau neįmanoma nei įmanoma. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime šių metų Vasario 16-ąją, kai švilpimais ir šūkaliojimais prof. V.Landsbergiui buvo trukdoma iš Signatarų namų balkono tarti keletą žodžių. Jau seniai nesu konservatorių gerbėjas (už socialdemokratus, liberalus, paksininkus ir darbiečius niekad nebalsavau). O ir prof. V.Landsbergis – ne šventasis. Tačiau klykavimais bei dirbtinais plojimais trukdyti garbaus amžiaus sulaukusiam tuometiniam Lietuvos vadovui pareikšti keletą savo įžvalgų Vasario 16-osios šventės metu, – nemandagu, niekšiška, kiauliška.
Prof. Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip, mūsų valdžia – pasipūtusi, arogantiška, daro klaidų, netęsi duotų pažadų, godi, nuolaidžiauja svetimiems. Bet ar tie, kurią ją kritikuoja, – žymiai geresni? Ar jie nuoširdžiai tiki, jog pajėgtų šalį valdyti kur kas išmintingiau? Valstybę kurti – sudėtingas užsiėmimas. Nejaugi tikrai įsikalė į galvas, jog kiekviena melžėja pajėgi vadovauti valstybei (prisimemant liūdnai pagarsėjusį Vladimirą Leniną)?
2022-ieji Lietuvai – liūdnai unikalūs metai. Nusivylusieji valdžia jau išniekino Sausio 13-ąją trukdymi kalbėti parlamento, Vyriausybės, prezidentūros atstovams. Dabar – išniekinta Vasario 16-oji. Jei taip nekenčiate pirmojo Lietuvos vadovo, kad nepajėgiate suvaldyti pykčio, kas jums trukdė susirasti savąjį balkoną kur nors netoliese ir ten surengti alternatyvų mitingą! Bijojote, kad beveik niekas pas jus nesusirinks, visi skubės išgirsti prof. V.Landsbergio kalbos? Būtent! Lietuvoje gausu tokių, kurie patys nieko rimto sukurti nepajėgia, užtat turi smarvės smulkioms kiaulystėms.
Vokietijos ir Prancūzijos laikysena
A.Merkel ir E.Macronas. EPA – ELTA nuotr.
O juk darbų – iki kaklo. Būtina rimtai imtis rimtų bėdų, rimtų temų. Kai kurie nesusikalbėjimai net gyvybiškai svarbiais klausimais, pasirodo, – ne tik neišvengiami, bet ir amžini. Kol kas pamirškime lietuviškuosius nesutarimus dėl, pavyzdžiui, Kinijos ir Taivanio (prieš imantis šio galvosūkio Lietuvai pirmiausia derėjo peržiūrėti, ką byloja mūsų pačių 1991-aisiais su Kinija pasirašyta sutartis). Žvelkime dabar plačiau. Europos Sąjunga – puikus, gražus, prasmingas darinys. Bet tik tuomet, jei ES gyvuoja šiltnamio sąlygomis. Vos tik greta ES sienų ima siautėti chuliganas, europietiškos vienybės nebelieka. Kad ir kaip tarptautinei teisei bjauriai nusižengtų Vladimiras Putinas, dvi svarbiausios, įtakingiausios ES šalys kaip įmanydamos puola pataikauti agresoriui. Vokietija ir Prancūzija tapusios agresyviosios Rusijos advokatėmis. Tad ar įmanomas susitarimai tarp ES šalių?
Budapešto išdavystė
Imkime JAV ir Didžiąją Britaniją, kurios Budapešto memorandumu mainais už atiduotą atominį ginklą garantavo Ukrainai teritorinį vientisumą. Šiandien nei Vašingtonas, nei Londonas apie savo įsipareigojimų, 1994-aisiais duotų Kijevui, nenori nė prisiminti. Tad man vis dažniau kyla abejonių dėl amerikiečių ir britų padorumo. Nesu aklas, puikiai matau, kiek daug JAV ir Didžioji Britanija padarė ir tebedaro, kad apsaugotų Ukrainą nuo didelės Rusijos agresijos. Ir vis tik niekur negirdėjau aukščiausių JAV ir Jungtinės Karalystės lyderių atsiprašymo dėl išniekinto Budapešto memorandumo. Tad ar tikrai nepalaužiama NATO vienybė, jei dvi didžiausios, įtakigiausios NATO narės nesilaiko duoto žodžio – neapsaugojo Ukrainos nuo teritorinių praradimų?
Atominė bomba
Šiuos pavyzdžius teikiu ne tam, kad dar sykį įgelčiau šviesia NATO ir ES ateitimi tikintiems lietuviams. Tiesiog pasakoju, kodėl, mano supratimu, taip keblu pasiekti vienybės net sarbiausiais klausimais. Galima iki užkimimo kasdien kalbėti po keliolika valandų per parą ištisus metus su Vokietijos kancleriu ar Prancūzijos prezidentu, o šie vis tiek vardan gerų santykių su Kremliumi aukos Ukrainą.
Esama situacijų, kai žodžių nebeužtenka, reikia konkrečių veiksmų, konkrečių darbų. „Saugumo policijos centro Vašingtone“ (Center for Security Policy) vyresnysis mokslinis bendradarbis Andrėjus Ilarionovas įvardino: svetimas teritorijas grobiančio bandito taikiomis priemonėmis nesutramdysi! Ukrainos karinės žvalgybos atstovas Aleksejus Arestovičius, iki šiol dirbęs Ukrainos prezidnto aparate, duodamas interviu įvairiems Ukrainos portalams, džiaugėsi, jog atsargiai, po truputį formuojasi mažasis NATO „aljansas“: Jungtinė Karalystė, Lenkija, Ukraina, Turkija (Baltijos šalių neminėjo). Jo manymu, jei šioms keturioms valstybėms pavyktų rimčiau susidraugauti, Ukrainai nebereikėtų vokiečių ir prancūzų.
Įspūdinga Azerbaidžano pergalė
Kitas pavyzdys – Turkijos ir Azerbaidžano draugystė. ES beveik tris dešimtmečius gėdingai laužė galvas, kaip derėtų išspręsti konfliktą dėl Karabacho. Pliurpt – pliurpė, o naudos iš diskusijų, pasitarimų – jokios. Kaip iš ožio – pieno.
Šušos išlaisvinimo diena
Beje, prieš keletą metų iš trijų Lietuvos parlamentarų ėmiau interviu būtent dėl Karabacho ateities. Visi trys parlamentarai prišnekėjo po valandą. Supynė tokį sudėtingą mazgą, jog nė nesuprasi, kas teisus, kas kam privalo nusileisti. Vaizdžiai tariant, niekus tauzijo, sapaliojo didžiausias nesąmones. Šiandien tie trys videointerviu – puikus pavyzdys, kokie kvaili ir primityvūs gali būti politikai. Laimė, Azerbaidžanas nesiklausė idiotiškais patarimais besisvaidžiusių europarlamentarų. Baku pasielgė vyriškai, taip, kaip minėjo A.Ilarionovas (agresorius iš okupuotų žemių gera valia nepasitraukia). Padedami Turkijos azerbaidžaniečiai jėga susigrąžino maždaug tris ketvirtadalius 1992 – 1994 metais prarastų tetitorijų (ne tik Karabachą, bet ir gretimus septynetą rajonų). Atkūrė savo teritorinį vientisumą (tarptautinė teisė byloja, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Atkūrė drąsiai, ryžtingai. Todėl jam – didžiausia pagarba.
Tačiau net dėl šito Lietuvoje nėra absoliutaus sutarimo. Net garsūs politologai, istorikai, profesoriai vadovaujasi dvigubais standartais: jei jiems svarbu, ką apie Kinijos ir Taivano tarpusavio santykius sako tarptautinė teisė, tai Karabacho atveju jiems kažkodėl nusispjaut, ką byloja teritorinį vientisumą apibrėžiančios tarptautinės taisyklės.
O juk ne veltui Ukrainoje vis dažniau prisimenama karinė Azerbaidžano operacija, kuomet 2020-ųjų rudenį per keletą mėnesių azerbaidžaniečių kariai atsiėmė beveik visas žemes, kurias iš jų maždaug prieš tris dešimtmečius buvo atėmę armėnų separatistai. Tiksliau tariant – vadinamasis Karabacho klanas.
Karabacho klanas tebesiautėja?
Sakydamas „Karabacho klanas“ omenyje pirmiausia turiu tuos armėnų politikus, kariškius, verslininkus, kurie kilę iš šio Azerbaidžanui priklausančio regiono. Būtent jie visąlaik kurstė separatistines nuotaikas: išsiveržę iš Azerbaidžano įtakos jie norėjo valdyti šį turtingomis iškasenomis garsėjantį regioną tarsi savo nuosavus namus. Būtent jiems buvo gyvybiškai svarbu išlaikyti Karabachą savo rankose: priešingu atveju jie tampa niekuo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Štai kodėl per pastaruosius kelis dešimtmečius Karabacho klano žmonės baugino tuos savo tautiečius, kurie tvirtino, jog Karabachas – tai „iskonno azerbaidžanskije zemli“, kurie nuoširdžiai norėjo draugiškai sugyventi su azerbaidžaniečiais.
Karabacho klanas
Šiandien, po 2020-ųjų rudens karo, šio klano įtaka susvyravo. Bet per pastaruosius tris dešimtmečius jie savo žmones daug kur sukaišiojo – į ambasadas užsienyje, paskyrė bendruomenių pirmininkais Rusijoje, paskyrė Armėnijoje teisėjais, kariškiais, bankininkais, jų gausu net tarp šventikų.
Viešojoje erdvėje vis daugiau paskelbiama armėnų pasakojimų, kaip Karabacho klanas siautėjo, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas arba Robertas Kočarianas. Karabacho klanui priklausantys šventikai grobdavo verslininkus, juos kankindavo, reikalaudami išpirkos, duoklių. Jei šie atsisakydavo, būdavo nušaunami. Karabacho klanui priklausę armėnų šventikai būdavo ginkluoti, važinėdavo prabangiausiais užsienietiškais automobiliais.
Būtent jie šiandien – didžiausi vandens drumstėjai Pietų Kaukaze. Jie kursto armėnus naujam karui. Ragina rengti karinius išpuolius, provokacijas, teroro aktus. Tiems, kurie atsisako paklusti, grasina net … mirties bausme. Savo bjaurius darbus dangsto gražiais lozungais – neva reikalauja teisingumo, sąžiningumo. Ypač dažnai tarsi mantrą jie kartoja žodį „demokratija“. Neva jie – patys didžiausi humanistai ir demokratai. Savo kalbomis apie demokratiją jie apkvailino ne vieną vakarietį, ne vieną lietuvį.
Štai koks sudėtingas šiandieninis pasaulis. Kaip lengva suklysti vertinant, analizuojant, stengiantis padėti. Būkime budrūs. Nebūkime naivūs, esą susitarti – paprasta.
Svečiuose – rašytojas Vaclovas Mikailionis. Vytauto Visocko nuotr.
Rašytojas Vaclovas Mikailionis – apie žurnalisto Gintaro Visocko knygas „Ieškau kelrodės žvaigždės” ir „Juodojo Sodo byla”
Ar suradai kelrodę žvaigždę? Tokį klausimą norėjosi užduoti Gintarui Visockui, išleidusiam knygą „Ieškau kelrodės žvaigždės“. Tai labai atvira ir nuoširdi, apmąstanti įpusėtą gyvenimo kelią knyga, kuriai autorius suteikė ir kitą pavadinimą – Žurnalis
to išpažintis. O kelias pasirinktas nelengvas. „Laikiau save žurnalistu, – paaiškino, – siekiančiu, jog turėtume stiprią, patikimą kariuomenę“. Tai juk žvalgybos ir kontržvalgybos sritis. Tad teko domėtis, pvz., tais Lietuvos karininkais, kurie atostogauti vykdavo į Rusiją pas savo žmonų tėvus ir sulaukdavo ten rusiškų slaptųjų rusiškų tarnybų dėmesio, tačiau pranešti apie tai kažkodėl mūsų kontržvalgybininkams būdavo nelinkę. Taigi ir Gintaras siekė, kad kuo mažiau įtartinų generolų bei pulkininkų būtų mūsų ginkluotosiose pajėgose.
Tačiau ne tik apie šnipus bei kariškius rašė jaunas žurnalistas. Tos dvi dešimtys knygon sudėtų istorijų, į kurias nori nenori teko „įsipainioti“ Gintarui, liudija, jog jam, nors ir neretai, bet tikrai pavykdavo aptikti kelrodę žvaigždę. Pavykdavo garbingai atlikti savo kaip karo korespondento misiją. Palaipsniui išugdytas karo korespondentas, prilygstantis bet kurios kitos šalies „karštųjų“ žemės taškų žinovui. Bene tokį atkaklų ir nebijantį rizikuoti vos ne vienintelį tarp lietuviškos žurnalistų dabartinės gildijos, kuris mums tiesiogiai pasakoja, pvz., apie įvykius „karščiuojančiame“ Kaukaze. Beje, tiems įvykiams žurnalistas skyrė daug atidos ir nuoširdaus dėmesio kovotojams, siekiantiems išsivaduoti iš griūvančios sovietų imperijos gniaužtų.
1994-ųjų ruduo… Gintaras jau veik metus Kaukaze ir siunčia straipsnius apie tai, kad ir čia tarsi tęsiasi lietuviško Sąjūdžio banga. Šviesiaplaukis aukštas vaikinas tarp juodbruvių kalniečių krenta į akis, o kai sužinoma, kad jis lietuvis, atsiveria ne tik daugelio namų durys, bet ir širdys. Tai džiugina ir kelia pasididžiavimą savo tauta, o kelrodė žvaigždė aiškiai nušviečia, kas teisus ir ką būtina palaikyti.
Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Dabar jis turi iš Tbilisio gruzinų karo keliu, kurį kontroliuoja įvairios gaujos, nuvykti į „banditų kontroliuojamą Čečėniją“ – vien taip apibūdina Džocharo Dudajevo vadovaujamą už laisvę kovojančią šalį Kremliaus propaganda. Ir jis nuvyksta, stebi įvykius „gyvai“, o ne iš redakcijos Vilniuje kabineto.
Tarp kitko, kabinetiniai Gintaro viršininkai net nenutuokia apie tą sudėtingą ir pavojingą padėtį, kurioje atsidūrė žurnalistas. Ir reikalauja kvailiausių dalykų: kiek tankų Dudajevas slepia kalnuose ar kitų karinių paslapčių. Bet jis laimingas, nes gavo progą dalyvauti herojinėje kovoje, jį žavi didvyriškų mūšių vaizdai ir šaunūs jauni čečėnų kariai. Tie puslapiai parašyti taip, tarsi atsidūrus nuotykių kupiname detektyviniame romane. Skirtumas tik tas, jog tai neprasimanyta, o išgyventa. Ir kokie gražūs bei taurūs čečėnų vaikinai su granatsvydžiu ant peties.
„Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!“ Taip autorius pradeda savo pasakojimą kaip pirmojo rusų tankų puolimo stebėtojas ir dalyvis Grozne. Jį žavi čečėnų drąsa. Lietuvių žurnalisto bičiuliai generolo Dudajevo apsaugos vyrai tą dieną atsisveikindami dar priduria: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. Jie tokie tikri savo pergale, jog linksmai atsisveikina: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“. Keisčiausia, jog išties po masinės tankų atmuštos atakos taip ir bus.
Tą dieną lietuvių žurnalistas ne tik pamato, bet ir viską pasakoja knygos skyriuje „Pirmasis Grozno mūšis“. Šį pasakojimą derėtų ištisai cituoti ne tik kaip įdomiausią nuotykinę apysaką, parašytą prozos meistro ranka. Esminis skirtumas čia tik toks, jog karas vyksta iš tikrųjų ir tikri rusų tankai iš visų pusių braunasi į Grozną.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai.
Beje, čečėnai tankų kolonas specialiai įsileido į miestą, kad be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus. Juk tankas be pėstininkų – puikus taikinys. Įdomu, jog čečėnai, tikriausiai netgi to nežinodami, pritaikė tą pačią taktiką, kaip vokiečiai Berlyne, kai po Georgijaus Žukovo idiotiško įsakymo ištisos tankų armijos buvo suvarytos į Berlyno gatves ir paauglių vokietukų supleškintos faustpatronais.
1994-aisiais kitas rusų generolas Pavelas Gračiovas, pravardžiuojamas dėl kyšių ir Paška Mersedesu, savo tankus lygiai taip pražudys Grozne. Tik čečėnai pasielgs išmintingiau. Apie tai ir rašo lietuvių žurnalistas: „Ties Dagestano ir Laisvės prospekto sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspiestų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai.“
Taip čečėnai prasimanė tankų. Trejetą vien tik šioje sankryžoje. O tą dieną jų prisirinko dešimtimis. Beje, ir dar vieną išmintingą sprendimą jie padarys. Belaisviai bus vėliau paleisti. Tik su viena sąlyga: turi pasižadėti daugiau nepuldinėti Čečėnijos, nes antrą sykį patekę į jų rankas bus teisiami pagal karo lauko įstatymus – mirties bausme. Taip jie nusipelnys padėką ir pagarbą iš visų šių rusų kareivių šeimų bei giminaičių. Garsas apie taurų poelgį plačiai nuaidės po Rusijos federaciją.
O pasakojimą apie tai, kurią pusę pasirinkti Gintarui padėjusi jo kelrodė žvaigždė, tiktų užbaigti tokiu epizodu. Kai po mūšio su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėjo rusų žurnalistai ir viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms, čečėnų sargybinis neištvėrė: „Pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“.
Moraliai pakrikusios maskvietiškos imperijos kariaunos geriau ir neapibūdinsi. Šiuo atveju pasirinkimas – remti didvyrišką čečėnų kovą – buvo akivaizdus.
Juodojo Sodo byla
Tačiau Gintarui tekdavo ieškoti tiesos ir daug sudėtingesniais atvejais. Itin paini atrodė vadinamoji Juodojo Sodo (Karabacho) byla. Kalnų Karabachas buvo tapęs ilgalaikiu nesantaikos obuoliu tarp armėnų ir azerbaidžianiečių tautų. Nors pastarųjų teisė į šį žemės gabalėlį seniai buvo pripažinta netgi tarptautiniu mastu, tačiau daugelis šalių, taip pat ir Lietuva, oficialiai buvo armėnų pusėje. Tiesiog todėl, kad jie krikščionys ir labai įkyriai visam pasauliui aiškino, kaip nukentėję, o azerbaidžaniečiai musulmonai, be to, ir patys kalti, kad nenaudojo turistinės agitacijos bei visokių kitokių propagandos triukų.
Nedaugelis tokiu atveju galėjo ryžtis ginti teisiąją pusę. Todėl palaikantis azerbaidžianiečių teisę į Kalnų Karabachą žurnalistas atrodė išties kaip balta varna. Ir vis dėlto po dešimtmetį trukusios žurnalistinės atkaklios veiklos, ypač tinklalapyje slaptai.lt, išaiškėjo, jog teisūs buvo ne armėnai, Rusijos Federacijos karinės bazės kariškių remiami, atlikę tik Kaukazo tautų kiršintojo vaidmenį. Nors ir skelbęsi esą skriaudžiami, nes osmanai, tad ir dabartinė Turkija, yra kalti dėl armėnų tautos genocido 1915-1916 metais.
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Realų požiūrį į šį painų genocidinį mazgą pateikė armėnas, kuris nekaltino nei turkų, nei azerbaidžianiečių. Filipas Ekozjancas savo knygose atskleidė ir įtikinamai įrodė, jog šiuo atveju nedera kalbėti vien apie armėnų genocidą. Juk tais laikais didelė nelaimė buvo ištikusi visus tuometinės Osmanų imperijos gyventojus – ir turkus, ir kurdus, ir armėnus, ir musulmonus, ir krikščionis…
F.Ekozjancas tai glaustai išdėstė ir interviu slaptai.lt: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį)“. Žr. plačiau „Juodojo Sodo byla“ (Vilnius, 2021, p. 94-101). Taigi ir vėl kelrodė žvaigždė Gintarui nurodė tiesos kelią, nes iš tikrųjų Juodojo Sodo žemė pagaliau po trijų dešimtmečių sugrąžinta į azerbaidžianiečių rankas.
Taip, nelengvą kelią pasirinko Gintaras – karo korespondento duona rupi, tačiau tos akimirkos, kai pavyksta išvysti kelrodės žvaigždės spindulį, neprilygstamos.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas
Baku, vasario 4 d. (AFP-ELTA). Už energetiką atsakinga Europos Komisijos narė penktadienį lankėsi Azerbaidžane, ES siekiant diversifikuoti žemyno energijos šaltinius ir sumažinti priklausomybę nuo Rusijos dujų.
EK narė Kadri Simson susitiko su Azerbaidžano autoritariniu lyderiu Ilhamu Alijevu ir aptarė galimybes padidinti tiekimą iš energijos turtingos Kaukazo šalies.
Delegacijoje taip pat dalyvavo pareigūnai iš kitų Europos šalių, taip pat Jungtinės Karalystės ir JAV.
K. Simson ir I. Alijevas aptarė Pietinį dujų koridorių (Southern Gas Corridor, SCG) – dujotiekį, kuriuo tiekiamos dujos iš Kaspijos jūros į Europą ir kuris veikia nuo 2020 metų.
Vakarų teiginiai, kad Maskva ruošiasi pulti Ukrainą, sukėlė baimę, kad Maskva gali sustabdyti dujų tiekimą Europai.
Kai kurios ES šalys apkaltino Rusiją dirbtinai eskaluojant energetikos krizę ir taip siekiant daryti spaudimą Vakarų šalims.
„Noriu padėkoti Azerbaidžanui už pastangas padidinti dujų tiekimą į ES Pietiniu dujų koridoriumi“, – socialiniame tinkle „Twitter“ po susitikimo su I. Alijevu sakė K. Simson.
Po susitikimo su Azerbaidžano energetikos ministru Parvizu Šachbazovu ji pridūrė: „Sutarėme sustiprinti mūsų partnerystę tiek dujų sektoriuje, tiek ir atsinaujinančių išteklių srityje“. Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių”. Azertaq.az nuotr.
I. Alijevas savo ruožtu pasveikino naują bendradarbiavimo tarp ES ir savo šalies tarpsnį. „ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimas (energetikos) srityje įžengė į naują etapą“, – sakoma I. Alijevo pranešime.
Minėtas dujų maršrutas apima dujotiekius, einančius per Azerbaidžaną, Sakartvelą, Turkiją ir Graikiją, ir per Adrijos jūrą pasiekiančius Italiją.
Baku pernai pradėjo siųsti dujas į Europą iš savo didžiulio Šah Denizo telkinio Kaspijos jūroje.
Rusija tiekia daugiau nei 40 proc. Europos importuojamų dujų.
Vakarų šalys šiuo metu bando ieškoti alternatyvių sprendimų, vienas iš galimų variantų – didinti suskystintų gamtinių dujų (SGD) tiekimą.
Valdžioje nuo 2003 metų esantį I. Alijevą žmogaus teisių gynimo organizacijos ir Vakarų šalys kaltina vadovaujant susidorojimui su jo oponentais, žiniasklaida ir žodžio laisve.
Prezidento Gitano Nausėdos ir Azerbaidžano parlamento pirmininkės Sahibos Gafarovos susitikimas. Prezidentūros nuotr.
Prezidento Gitano Nausėdos ir Azerbaidžano parlamento pirmininkės Sahibos Gafarovos susitikime penktadienį daugiausia dėmesio skirta dvišaliam ekonominiam ir politiniam bendradarbiavimui, ES Rytų partnerystės politikos bei ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimo klausimams aptarti, pranešė Prezidentūra. Prezidento Gitano Nausėdos ir Azerbaidžano parlamento pirmininkės Sahibos Gafarovos susitikimas. Prezidento kanceliarijos (Robertas dačkus) nuotr.
Šalies vadovo teigimu, Lietuvos ir Azerbaidžano ekonominiai santykiai turi didelį potencialą, o Lietuva yra suinteresuota plėtoti bendradarbiavimą aukštųjų technologijų inovacijų ir švietimo srityse.
Susitikime prezidentas akcentavo, kad Lietuva aktyviai remia ES Rytų partnerystės politiką ir Azerbaidžano dalyvavimą joje, įskaitant ES ir Azerbaidžano sutarties pasirašymą. Pasak šalies vadovo, gruodį Briuselyje vykęs ES ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimas davė gerą impulsą tolesniam bendradarbiavimui, nes visos šalys pasirašė bendrą deklaraciją, kuria buvo pareikšta politinė ambicija bei ES ir Rytų partnerystės šalių siekis stiprinti strateginę partnerystę.
Prezidentas su Azerbaidžano parlamento pirmininke taip pat aptarė saugumo situaciją Kaukazo regione.
Niekad nebuvau pesimistas. Nelaikau savęs pesimistu ir nūnai. Greičiau esu optimistas. Kiek mano gyvenime būta sunkių akimirkų, visuomet gelbėdavausi pasitelkdamas optimizmą. Nuolat drąsindavau save – „Velnias negriebs“. Ir, kaip bebūtų keista, padėdavo.
Bet šiandien nebežinau, kuo džiaugtis. Lietuva pralaimi visuose frontuose.
Baisiausia, kad žlungame pačiame svarbiausiame fronte. Lietuviai tirpsta. Mūsų klaikiai bjauri demografinė situacija. Per pastaruosius tris dešimtmečius lietuvių ženkliai sumažėjo. Lietuvių – jau ne trys milijonai. Nė nepajusime, kaip prabėgs keli dešimtmečiai, ir mūsų, nenorinčių auginti vaikų, liks dar mažiau, tiek mažai, kad po kelių kartų biologinė mirtis – neišvengiama.
Vaikų žaidimų aikštelė Vilniaus pakrašty. Slaptai.lt nuotr.
Jokių išsigelbėjimo ratų Lietuvos valdžios nerado ir greičiausiai neras, nes tai – galbūt neįmanoma net ir stengiantis „iš visų jėgų“. O mūsų valdžios – nesistengia. Jei anksčiau šią skaudžią temą bent prisimindavo, tai šiandien ją užgožė koronavirusas, ekonominis karas su Kinija, išaugusios šildymo kainos ir įtampa Ukrainos – Rusijos pasienyje.
Tik ar protinga šitaip teisintis? Nejaugi nėra jokių galimybių pasiekti, pavyzdžiui, Danijos Karalystės lygį – turėti bent 5 milijonus? Kodėl neužsibrėžti šio ambicingo tikslo?
Įkvepiančių pavyzdžių esama. Imkime Azerbaidžaną, kurio istorija ir kultūra senokai domiuosi. Kaip ir Lietuva, buvusi SSRS respublika Azerbaidžanas, ištrūkdamas iš sovietinio kalėjimo 1990-aisiais, turėjo apie 8 milijonus gyventojų. Šiemet – jau dešimt milijonų. Azerbaidžaniečių per tris dešimtmečius padaugėjo dviem milijonais. Nors šią šalį visus paskutiniuosius tris dešimtmečius sekino nesibaigiantys kariniai susidūrimai su Armėnijos kariuomene. Tiksliau tariant, Azerbaidžanas trisdešimt metų buvo karinės įtampos sukaustyta valstybė. Azerbaidžanas buvo netekęs apie 20 proc. savo teritorijos (beveik viską susigrąžino tik 2020-ųjų pabaigoje) ir turėjo apie 800 tūkst. pabėgėlių. Bet, nepaisant visų ekonominių sunkumų (iš Jerevano ir Karabacho išvytus pabėgėlius teko deramai priglausti), – jų jau dešimt milijonų.
Tik nereikia demagogiškai meluoti, esą tai – Kaspijos naftos dėka. Mes, skirtingai nei jie, per pastaruosius kelis laisvės dešimtmečius praradome kovingumą, užsispyrimą, drąsą. Mums jau rūpi vien … šildymo kainos. Azerbaidžaniečiams – ne vien nafta ir dujos.
Koks šiandieninis Lietuvos istorinis romanas? Lietuvos istorinis romanas man pirmiausia asocijuojasi su Petro Dirgėlos „Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“, „Anciliaus ežeru“, „Karalyste“, Vytauto Martinkaus romanais „Žemaičio garlėkys“, „Tavo bažnyčios rūsys“. Vadinamųjų jaunųjų rašytojų kūrinius bandžiau perskaityti, bet neužkabino, nesudomino. Drįstu prisipažinti, jog nesužavėjo ir visur, net maisto parduotuvėse, siūlomi Kristinos Sabaliauskaitės romanai. Daug kur, ne tik ten, neužčiuopiu nuoširdaus susirūpinimo lietuviškosios Lietuvos likimu.
Kokia šiandieninė Lietuvos žurnalistika? Atidžiai perskaičiau ilgamečio „Lietuvos ryto“ redaktoriaus Gedvydo Vainausko knygą „Redaktoriaus testamentas“. Įdomi, reikalinga, ypač praversianti tiems, kurie nori suprasti, kokia vis dėlto sudėtinga, net pavojinga toji žurnalisto, leidėjo profesija. Bet testamentą skelbiančio redaktoriaus, beveik tris dešimtmečius vadovavusio vienam pagrindinių leidinių Lietuvoje (tebevadovauja), išpažintyje – mažoka rūpesčio lietuviškosios Lietuvos ateitimi. Pasakojimų apie Lietuvos galingųjų intrigas, pykčius, nedėkingumą, kautynes už vietą po Saule, reklaminius pinigus, krepšinį – apstu. O kur kova už lietuviškuosius reikalus – neištirpti, nenutautėti, neįsileisti nė vienos svetimos raidės, mylėti savas tradicijas, atmesti svetimas istorines traktuotes, drąsą nepataikauti Lenkijai, Izraeliui?
Rašytojas Vytautas Martinkus rankoje laiko „Žemaičio garlėkį”. Slaptai.lt nuotr.
Taip pat nederėtų meluoti sau, esą šiandien Lietuva iš visų pusių apsupta draugų ir bičiulių, kurie tik ir žiūri, kaip galėtų mums padėti.
Kai 1990-aisiais vadavomės iš sovietų okupacijos, naiviai maniau, jog Rytuose teturime vieną mirtiną priešą, užtat Vakaruose – labai daug tikrų draugų, partnerių, rėmėjų. Bet šiandien matau, kad Kremlius – niekur neišgaravo, o Vakaruose – ne tiek jau daug nuoširdžių brolių. Nebent – Latvija. Visi kiti – šiaip sau. Lietuva priversta net draskyti akis Kinijai, kad tik nebūtų pamiršta didžiųjų Vakarų šalių sostinėse. Štai kokia tikroji draugsytės kaina.
Taip, Vladimiras Putinas – patalogiškas melagis, agresorius, niekšas… Kad ir kokį epitetą parinkskime – visi tiks. O Vakarai ar nelinkę meluoti, išsisukinėti, gudrauti? Apie tai, kad JAV ir Didžioji Britanija neištęsėjo pažado saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą, kad Angela Merkel niekingai išdavė Europos ir NATO solidarumo principus leisdama tiesti „Nord Stream 2“, – jau esu rašęs.
Dabar noriu prisiminti Mažąją Lietuvą. Kai Vašingtono ir Londono politikai postringauja, esą Ukraina anksčiau ar vėliau atgaus Krymą, nereikia labai pergyventi, lieti daug ašarų, aš sakau: būtų labai šaunu, jei atgautų. Būtų labai puiku, kad ir Gruzija (Sakartvelas), ir Moldova susigrąžintų savas žemes. Bet puikiai prisimenu, kaip 1945-aisiais Pasaulio galingieji atidavė Rusijai administruoti Mažąją Lietuvą „tik laikinai“, o paskui tas „laikinai“ tapo „amžinai“.
Kai nūnai Vašingtonas ir Londonas susirūpina, kiek daug mirtinų ginklų Rusija sugrūdo į Kaliningrado sritimi vadinamą Mažąją Lietuvą, visuomet retoriškai klausiu – kas dėl to kaltas?
Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nesuprantu ir tokios logikos: Vokietijoje, kurios tikrai niekas dabar nepuls, – itin daug amerikiečių karių. O štai Baltijos šalyse, kurios nuoalat jaučia piktą Kremliaus alsavimą, – vos keli šimtai. Jeigu NATO ir JAV rimtai žvelgtų į Vilniaus, Talino ir Rygos susirūpinimus, viskas turėtų klostytis atvirkščiai.
Kai tai sumetu į krūvą, apima egzistencinis liūdesys. Ramybėje nepalieka klausimų klausimas: kas nutiks, kai Kremlius nuspręs surengti grubią karinę provokaciją prieš Baltijos šalis?
Atsakymo į šį klausimą neturiu.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis DRAUGAS
Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Pernai skaitytojus pasiekė dvi žurnalisto Gintaro Visocko knygos „Juodojo sodo byla“ ir „Ieškau kelrodės žvaigždės“, šiemet jau keliauja pas skaitytojus trečia šio autoriaus knyga – „Ilga kelionė į Hankendį“.
Gintaras Visockas yra tarp ryškiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų, nesitaikstančių su korupcija, vadovų savivaliavimu, nepaisymu moralės kodekso. Prieš 30-imt metų baigęs studijas Vilniaus universitete dirbo įvairiuose Lietuvoje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose, turėjo daug progų įsitikinti, kad beveik neįmanoma būti nepriklausomu žurnalistu. Jis nenorėjo būti darbdaviams, statytiniams redaktoriams tik jų interesus ginančiu, jų pažiūroms pritariančiu žurnalistu. Matyt, tai paakino būtinybę atsirasti internetiniui leidiniui slaptai.lt, kurio redaktorius ir savininkas yra Gintaras Visockas.
Gintarui Visockui teko atsidurti ten, kur švilpė kulkos. Sprogo bombos, neretai kildavo grėsmė gyvybei. 1994 – 1995 metais jis dirbo karo korespondentu Čečėnijoje. Vėliau jam parūpo išsiaiškinti, kodėl Kaukazo ir Užkaukazės regionuose gyvenančių tautų santykiai tokie sudėtingi ir skausmingi. Žvilgsnį nukreipė į Armėniją ir Azerbaidžaną. Pasigilinus paaiškėjo, kad Kalnų Karabachą (Juodąjį Sodą) ir kai kuriuos kitus nuo seno priklausius Azerbaidžanui regionus yra okupavusi Armėnija. Gintaras ryžosi ginti teisųjį, pasitelkęs istorinius faktus polemizuoti su Armėnijos šalininkais. Kalnų Karabacho, Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktų tematikos straipsniai, publikuoti portale slaptai.lt, buvo atrinkti 2016 metais išėjusiai Gintaro Visocko knygai „Juodojo Sodo tragedija“.
Juodojo SODO byla. Slaptai.lt foto
Ta pačia tema, argumentuota analitine publicistika pernai pasirodė politikams, žurnalistams ir plačiai visuomenei skirta knyga „Juodojo sodo byla“. Ją pristatydamas skaitytojams autorius rašo: „Šioje knygoje surinktos 2018 – 2019-aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos pasakoja, kodėl šalies teritorinį vientisumą atkurti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijimasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.
Pati naujausia, ką tik pasirodžiusi Gintaro Visocko knyga „Ilga kelionė į Hankendį“, autoriaus skirta šviesiam senelių atminimui, tai pasakojimas apie žurnalisto viešnagę pamiltoje Azerbaidžano šalyje.
Patirti nuotykiai, įspūdžiai pasakojami trečiuoju asmeniu, kai kur paryškinti išmone, pinasi su autoriaus tikroviškomis pajautomis. Aiškus Gintaro noras beletrizuoti tekstą, gebėjimas suintriguoti, pasitelkti detektyvo raišką. Įdomioje knygoje pinasi beletristika su žurnalistika.
Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Skaitomiausia ir pačiam autoriui reikšmingiausia knyga „Ieškau kelrodės žvaigždės“. Paantraštė „Žurnalisto išpažintis“. Šioje knygoje gausu autobiografijos, prisiminimuose vaikystės, jaunystės beletrizuoti epizodai, pamąstymai apie žurnalisto darbą. Įtaigų pasakojimą sušildo emocija, pagyvina autoironija, suintriguoja detektyvo priemonės. Sunku būtų nusakyti knygos žanrą, kai kuriuos momentus galima būtų priskirti novelei, detektyvinei literatūrai, yra dienoraščio puslapių, publicistikos racionalumo.
Tačiau ne taip svarbu tas žanras, kur kas svarbiau pažintis su autoriaus asmenybe, nepakančia blogiui, klastai, veidmainystei. Paperka skaitytoją ir autoriaus nuoširdumas, knygos įvade kvietimas pasekti jo „žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsą, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškomi prasmingi nuotykiai“.
Negali likti abejingas, kai perskaitai dedikaciją: „Šią knygą skiriu šviesiam Mamos ir Tėčio atminimui. Dėkoju jiems, kad padovanojo man gyvenimą – tokį įdomų, spalvotą ir prasmingą!‘‘
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Kone visose Gintaro Visocko knygose randame užuominų apie grožinę literatūrą, slypintį norą išbandyti jėgas šioje plotmėje. Manau, kad Gintarui, jaučiančiam lietuviško žodžio spalvą ir skambesį, gebančiam suintriguoti, būtų įmanoma realizuoti svajones, turbūt labiausiai sektųsi rašyti detektyvą, įdvasinti mintį novelėje, analitinės žurnalistikos metodologija praverstų ir dokumentinei prozai, gyvenimo kelyje buvę išbandymai, įgyta patirtis diktuotų siužetus.
Mielas Gintarai, Tau jau nebereikia ieškoti kelrodės žvaigždės. Kur jos ieškoti, Tau rodė tėvų pavyzdys, jų meilė Tėvynei, tikrų gyvenimo vertybių samprata. Žinau, kaip džiugino juos Tavo ištikimybė pasirinktam pašaukimui būti žurnalistu, ieškoti gėrio ir grožio, demaskuoti visokį blogį. Taigi dar vaikystėje įspindęs kelrodės žvaigždės šaukinys vedė ir veda į šviesą ir tiesą, neleidžia paklysti. Tegu visada toji kelrodė žvaigždė būna ir pačiame Tavyje.
Karabache vėl neramu
Baku, sausio 11 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas antradienį pranešė, kad vienas jo karių buvo Armėnijos pajėgų nužudytas per naujausią susirėmimą nestabiliame pasienio regione, kilusį po 2020 metų.
Kaukazo šalys 2020 metų pabaigoje susirėmė dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono kontrolės, vos per kelias savaites žuvo daugiau nei 6 tūkst. žmonių.
Azerbaidžano gynybos ministerija nurodė, kad karys žuvo dėl Armėnijos karių „provokacijos“ ir kad „visa atsakomybė už įtampą tenka Armėnijos karinei ir politinei vadovybei“. Ministerija pareiškė, kad jos pajėgos „numalšino“ priešą po incidento pasienyje esančioje Kalbadžaro srityje. Rajonas yra vienas iš kelių, Armėnijos perduotų Azerbaidžanui pagal paskutinįjį paliaubų susitarimą.
Apie šią žūtį pranešta po Armėnijos remiamų separatistų Kalnų Karabache anksčiau šią savaitę pasigirdusių pareiškimų, kad Azerbaidžano pajėgos atidengė ugnį viename regiono kaime ir apgadino prie mokyklos stovėjusį automobilį. Kalnų Karabacho gynybos pareigūnai sakė, kad ginčijamame kalnuotame regione dislokuoti Rusijos taikdariai buvo įspėti apie apšaudymą, bet Azerbaidžano gynybos ministerija neigia, kad tokio apšaudymo būta.
Kalnų Karabacho armėnai atsiskyrė nuo Azerbaidžano, kai 1991 m. žlugo Sovietų Sąjunga, o kilęs karas nusinešė apie 30 tūkst. gyvybių. Konfliktas iš esmės buvo įšaldytas iki 2020 m. karo.
Armėnija nori naujo karo?
Baku, gruodžio 9 d. (TASS-ELTA). Ketvirtadienį Azerbaidžano gynybos ministerija pranešė, kad pasienyje su Armėnija žuvo šalies ginkluotųjų pajėgų kariškis. Armėnijos karys
„Per dar vieną Armėnijos ginkluotųjų pajėgų provokaciją gruodžio 8-osios naktį Azerbaidžano ir Armėnijos valstybinės sienos Kelbadžaro ruože žuvo Azerbaidžano kariškis Asifas Alijevas“, – sakoma pranešime.
Pasak oficialiojo Baku, atsakomybė už šį incidentą tenka Armėnijos karinei ir politinei vadovybei.
Lapkričio 16 d. Armėnijos Siuniko srities pasienio rajonuose kilo intensyvūs Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgų mūšiai. Tada Jerevanas pareiškė, kad Azerbaidžano kariškiai pradėjo veržtis į Armėnijos teritorijos gilumą. Baku tvirtino, kad provokaciją surengė Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir kad jos kariškiai atakavo Azerbaidžano kariuomenės postus.
Jerevanas, lapkričio 18 d. (dpa-ELTA). Situacija Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje po naujos eskalacijos išlieka įtempta, abiem pusėms ketvirtadienį apsikeitus kaltinimais naujomis atakomis.
Pranešimų apie aukas iš pradžių negauta.
Anot Armėnijos Gynybos ministerijos, kaimyninės šalies kariai pasienio Tavušo regione paleido „atsitiktinę“ ugnį, į kurią buvo analogiškai sureaguota. Tuo metu Azerbaidžanas apkaltino Armėniją subombardavus kelis kaimus. Kaip pranešama, šie incidentai įvyko trečiadienio vakarą.
Situacija pasienyje ketvirtadienio rytą, Armėnijos teigimu, buvo „sąlyginai stabili“.
Įtampa tarp šių šalių vis paaštrėja nuo praėjusių metų, kai abi jos dalyvavo kariniame konflikte dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono. Po neilgo karo 2020 m. rudenį Azerbaidžanas atsikovojo dideles minėto regiono teritorijas, kurias anksčiau kontroliavo Armėnija.
Per intensyviausius susirėmimus nuo praėjusių metų šios savaitės pradžioje žuvo mažiausiai aštuoni žmonės. Daugybė karių buvo sužalota ar dingo be žinios.
Azerbaidžaniečių ir armėnų paliaubas regione šiuo metu prižiūri Rusijos taikdariai. Įsiterpus Rusijai, buvo nutraukti ir pastarieji susirėmimai.
EVT pirmininkas Charles’is Michelis. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, lapkričio 16 d. (AFP-ELTA). Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles’is Michelis antradienį paragino Armėnijos ir Azerbaidžano lyderius paskelbti „visapusiškas paliaubas“, tarp senų priešių pratrūkus naujiems pasienio susirėmimams.
Ch. Michelis teigė pasikalbėjęs su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu ir Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu. EVT pirmininkas nekaltino nė vienos pusės dėl „sudėtingos situacijos regione“, tačiau pareikalavo „skubios deeskalacijos ir visapusiškų paliaubų“.
„ES yra įsipareigojusi bendradarbiauti su partnerėmis, siekiant įveikti įtampą ir užtikrinti klestėjimą ir stabilumą Pietų Kaukaze“, – tviteryje parašė Ch. Michelis.
Kiek anksčiau Armėnija pranešė, kad prie Azerbaidžano sienos žuvo keli jos kariai ir šalis prarado dviejų karinių pozicijų kontrolę.
Azerbaidžanas apkaltino Armėniją išprovokavus susirėmimus ir savo ruožtu pranešė apie du sužeistus azerbaidžaniečių karius.
Apie pastaruosius incidentus pranešama praėjus metams po to, kai abi šalys buvo įsivėlusios į šešių savaičių trukmės karinį konfliktą, kuris nusinešė daugiau kaip 6,5 tūkst. gyvybių ir pasibaigė Rusijai tarpininkaujant sudarytomis paliaubomis.
Nuoširdžiai sakau – vis dažniau nebesuprantu Vakarų civilizacijos.
Kodėl nebesuvokiu? Papasakosiu istoriją, nutikusią tuomet, kai viešėjau Azerbaidžane. Sykį teko važiuoti požeminiu Baku metru. Vagonas, į kurį įlipau, buvo sausakimšas. Nė vienos laisvos sėdimos vietos. Didžioji dauguma keleivių – jauni ir labai jauni. Tada nutiko tai, ko visai nesitikėjau. Priešais ant kėdžių sėdėję azarbaidžaniečiai pašoko kaip įgelti. Gal koks dešimt vaikinų ir merginų. Jie rankų mostais ir šypsenomis rodė: sėskis, kur tau patogu. Maloniai nustebau: nejaugi aš toks senas? Man juk – tik penkiasdešimt. Jiems – apie dvidešimt – trisdešimt metų.
Senjoro ženklas. Slaptai.lt foto
Grįžtant tuo pačiu metro – tas pats. Vos tik peržengiau traukinio slenkstį, azerbaidžaniečių studentai iškart pakilo nuo kėdžių primygtinai liepdami prisėsti.
Lietuvos autobusuose ir troleibusuose, kuriais važinėju nuo pat mažens, – nepatyriau nė vieno panašaus siurprizo. Vis dažniau matau šiurpą keliančius vaizdus: autobusas sausakimšas, jame daug ir lazdelėmis besiramsčiuojančių senjorų, ir į mobiliuosius įnikusių moksleivių, studentų. Skirtumas štai koks: senutės ir seneliai kantriai stovi, o moksleiviai patogiai sėdi ir net nepakelia galvų pažiūrėti, kas aplink dedasi. Lietuvos jaunuoliai sutūpę net ant tų kėdžių, kurios paženklintos specialiu lazdele pasirėmusio senelio ženklu. Kartą, neiškentęs neteisybės, liepiau merginoms kuo greičiau leist atsisėst senutei. Pakilo. Bet buvo labai nepatenkintos. O pensininkė, kuriai nutariau pagelbėti, liūdnai atsiduso: „Būk atsargus, dar paduos į teismą už tai, kad pažeistos vaikų teisės“.
Kitas nutikimas: viena Lietuvos aukštoji mokykla paskelbė, kad nuo šiol rekomenduoja vengti moteriškumą ir vyriškumą bylojančių kreipinių. Verčiau neva vartoti lyčiai neutralius kreipinius. Bet kodėl? Kas čia smerktino, jei į moterį kreipiamasi kaip į damą, o į vyrą – kaip į džentelmeną? Ko siekiama, prigalvojant tokių taisyklių? Kitas etapas – rekomenduosite aukštosiose mokyklose įrengti bendrus tualetus? Juokas – juokais, bet Rektoriaus vis tik noriu paklausti, kaip man nuo šiol elgtis, Vilniaus universitete tarpduryje sutikus moterį? Leisti jai pirmai žingsniuoti ar pačiam brautis? O jei dėstytoja, kuriai suteiksiu pirmumo teisę, paduos į teismą už įžeidimą, girdi, toks mano mandagumas ją žemina, nes ji – ne silpnoji lytis?
„Prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Trečiasis pasakojimas. Prie Vyriausybės rūmų Vilniuje prieš keletą dienų buvo surengtas piketas, kurio dalyviai įrodinėjo, jog „prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas“. Kelios dešimtys akcijos dalyvių tvirtino, esą „Lietuvos taikoma apgręžimo politika nėra teisinga“, esą „visi žmonės yra lygūs“, esą „dar teks nukulniuoti ilgą kelią, kol pakeisime požiūrį į migrantus“.
O kas sako, kad prieglobsčio prašymas yra smerktinas? Nelegalus valstybinės sienos kirtimas – štai kas yra bjaurus nusižengimas. Nusikalstama ir tuomet, kai jėga bandoma prasiveržti į svetimą teritoriją. Nusižengiama dar ir tada, kai ardoma spygliuota tvora.
Nejaugi nepajėgiame atskirti, kas gerai ir kas – blogai, kas gražu, o kas – bjauru? Mėginu įsivaizduoti, kaip elgtųsi prie Vinco Kudirkos paminklo piketavę, jei, neduok Dieve, į jų namus veržtųsi kelios dešimtys žmonių, reikalaudami pastogės, maisto, užuojautos? Buto savininkai noriai užleistų savo miegamuosius, pultų gaminti sočius pietus?
Ypač akis drasko pareiškimai, esą „turime keisti požiūrį“. Iš kur jie žino, kad būtent jų žvilgsnis – teisingiausias? Kokią jie turi teisę auklėti „kitaip manančius“? Ar tie, kurie mums perša savąsias vertybes, nuoširdžiai tiki tuo, ką sako, ar vis tik turi slaptų tikslų, slaptų užmačių?
Deja, kur pažvelgsi – vien tik keistenybės. Lesbietės ir gėjai savo santuokas mėgina prilyginti vyro ir moters sąjungai, kanapių gerbėjai stumia teisę mėgautis žolelėmis, kiti riekalauja švelnesnių bausmių mažas narkotikų dozes kišenėje turėjusiems…
Net ir mano gerbiama bei mylima Amerika elgiasi keistai. Ką turiu omenyje? Los Andželo teismas šių metų pavasarį leido į Armėniją deportuoti teroristinės organizacijos ASALA narį Hampingą Sasunianą. ASALA smogikas H.Sasunianas liūdnai pagarsėjo 1982 metais, kai sausio 28 dieną su sėbru Krikoru Saliba nužudė Los Andžele dirbusį Turkijos generalinį konsulą Kemalį Arykaną.
Kemalis Arykanas ir Hampingas Sasunianas
Už šį nusikaltimą teroristas H.Sasunianas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos (jo sėbras paspruko, bet žuvo tais pačiais metais karinių susirėmimų Libane metu). Tačiau gausi ir įtakinga Kalifornijos armėnų diaspora pradėjo į Los Andželo teismus siųsti malonės prašymus. Iki šiol Kalifornijos gubernatoriai blokuodavo visus be išimties bandymus išlaisvinti diplomatą nužudžiusį teroristą.
2021-aisiais Kalifornijos gubernatorius netikėtai pareiškė, jog neskųs teismo sprendimo teroristui suteikti galimybę grįžti į Armėniją. Kodėl JAV teisėsauga ir JAV politikai 2021-aisiais tapo maloningi žudikui? Paaiškinti paprasta: kol Vašingtono ir Ankaros santykiai buvo draugiški, kol Turkija ir JAV sutarė, tol H.Sasunianas sėdėjo už grotų viename iš Kalifornijos kalėjimų. Kai turkų ir amerikiečių santykiai pašlijo, Amerika ėmė gudrauti – subtiliai keršija turkams, paleisdama teroristą. Toks paaiškinimas – logiškas.
Tačiau tokia dviveidė JAV teisėsaugos politika veda į aklavietę. Jei amerikiečiai bausmes pradeda taikyti vadovaudamiesi principu „mūsų draugas ar mūsų priešas“, vadinasi, tai jau – ne teisingumas. Tuomet ir Amerikai priešiškoms valstybėms leistina gudrauti. Pavyzdžiui, nuo šiol oficialioji Ankara galinti kritikuoti Ameriką, neva neteisėtai persekiojančią amerikietiškas paslaptis išdavusius Džulijaną Asandžą (Julian Assange) ir Edvardą Snoudeną (Edward Snowden). Jei Amerika leido ASALA teroristui grįžtį į Armėniją ir ten mėgautis laisve, kodėl Ankara ir Stambulas neturi bent jau moralinės teisę šaukti „Šalin rankas nuo E.Snoudeno ir J.Asandžo“.
Bet kur nuves mus toks elgesys? Einame chaoso link, kai mirtinai susipainiosime, nes nuolat koreguojame, tobuliname, plečiame „žmogaus teises“?
Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Prabėgo kelios savaitės, kai elektroniniu paštu kreipiausi į Lietuvos prezidentūrą, prašydamas paaiškinti, kodėl tokia tendencinga mūsų valstybės politika Pietų Kaukaze. Omeny turiu akivaizdų Lietuvos pataikavimą Armėnijai, kuri prorusiškai nusiteikusi, toleruoja terorizmą ir iki pat 2020-ųjų rudens laikė užgrobusi Azerbaidžanui priklausančias Karabacho teritorijas (po kelis dešimtmečius trukusių nesėkmingų derybų Azerbaidžanui nieko kito nebeliko, kaip 2020-ųjų spalio – lapkričio mėnesiais tas žemes susigrąžinti jėga, vadinamojo 44 dienų karo metu). Jokio Prezidentūros patarėjų atsako. Mirtina tyla.
Beje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai buvau nusiuntęs analogiškus klausimus. Ši atsiliepė po kelių dienų. Savo atsakymuose tvirtino, jog Lietuva nėra priešiškai nusiteikusi nė prieš vieną Pietų Kaukazo respubliką, jog Lietuva palaiko draugiškus santykius su visomis šio regiono valstybėmis. Pasak Lietuvos URM, jokių dvigubų standartų.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Žinoma, Lietuvos URM manęs neįtikino, girdi, Lietuva sąžiningai elgiasi Pietų Kaukaze. Štai tik keletas argumentų, kurie, man regis, labiausiai akis bado. Lietuvoje jau svečiavosi Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona (ją buvo priėmusi pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos žmona). Vilniuje viešėjo ir pats ponas N.Pašinianas. Azerbaidžano vadovų žmonos į Vilnių nebuvo pakviestos. Aukščiausi Azerbaidžano pareigūnai į Vilnių taip pat nekviečiami. Jei Lietuva siunčia į Pietų Kaukazą humanitarinės pagalbos, skiepų siuntas, medikų komandą, – tai tik į Armėniją. Kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre kadaise buvo minima armėnų tragedija 1915-aisiais, į renginį atėjo tuometiniai aukščiausi LGGRTC vadovai. O kai LGGRTC patalpose buvo minimos Hodžaly aukos, aukščiausių LGGRTC vadovų nebuvo nė vieno. Dauguma Lietuvos politikų, politologų, žurnalistų kritikavo Azerbaidžaną, kad šis pasirinko karinį Karabacho susigrąžinimo būdą. Kad Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui, kad oficialusis Baku ir taip jau labai ilgai ir kantriai laukė Vakarų pagalbos, bet nesulaukė, – visa tai buvo subtiliai nutylima. Armėnija nebuvo kritikuojama, kad beveik tris dešimtmečius okupavusi laikė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių. Lietuvos spaudoje paskelbti Azerbaidžanui palankią publikaciją, ypač apie konfliktą dėl Karabacho, – itin sudėtinga. Nespausdina. Būta daug televizijos laidų, kai diskusijos dalyviai ginčydavo azerbaidžaniečių teisę į Karabachą. Kad Karabache, net Jerevane, kadaise gyventa daug azerbaidžaniečių, kurie buvo išvyti iš gimtųjų žemių, – nė eilutės. Apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias – nieko. Kad Armėnija klastingai 2020-ųjų rudenį apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius Giandžos, Tertero, Bardos miestus ir kad po šių išpuolių žuvo civilių azerbaidžaniečių, – nė žodelio. Kad armėnams valdant Karabachą sunaikinta, išniekinta daug azerbaidžanietiškų kultūros, istorijos ir religijos paminklų, – nė eilutės. Vien tik pergyvenimai, esą dabar musulmonai azerbaidžaniečiai, įsiveržę į Karabachą, griaus krikščioniškosios kultūros ir istorijos paminklus.
Tačiau šiuo atveju svarbu ne tai, kad Lietuvos URM ir šių eilučių autoriaus nuomonės – kardinaliai priešingos. Svarbu, kad Lietuvos URM atsakė į klausimus. Deja, Prezidento patarėjai bei ryšių su visuomene specialistai – tarsi vandens į burną prisisėmę.
O juk pavyzdžių, kaip Lietuvos valdžia tendencingai ignoruoja Azerbaidžaną (vienintelė buvusi sovietinė respublika, kuriai pavyko susigrąžinti savas teritorijas; Moldova, Gruzija ir Ukraina šiandien tokiomis pergalėmis dar negali pasigirti), – vis daugėja. Štai lapkričio 3 dieną Vilniaus Rotušėje Azerbaidžano ambasada Vilniuje minėjo Pergalės dieną (Karabacho išlaisvinimo operacija 2020-aisiais truko nuo rugsėjo 27 iki lapkričio 8 dienos). Pats buvau, pats mačiau, kiek daug, ironiškai kalbant, į Rotušę sugužėjo aukšto rango Lietuvos politikų. Tą vakarą Rotušėje pasigedau svečių ir iš Lietuvos Prezidentūros, ir iš Lietuvos Seimo, ir iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos. Tad vėl klausiu Prezidento Gitano Nausėdos: ką tai galėtų reikšti? Lietuva nesidžiaugia, kad Azerbaidžanui galų gale pavyko atkurti teritorinį vientisumą?
Baku Forumas
Kitas pavyzdys: lapkričio 4 – 6-ąją Azerbaidžano sostinėje buvo surengtas 8-asis Globalusis Baku forumas, turintis specialųjį pavadinimą – „Pasaulis po COVID-19“. Į šį tarptautinį pripažinimą iškovojusį renginį atvyko per 300 svečių iš viso Pasaulio – Šiaurės Amerikos, Europos, Azijos. Ar bent vienas Lietuvos politikas buvo nuvykęs į Forumą? Ar nusiuntė oficialų sveikinimą?
Beje, į šį azerbaidžanietišką tarptautinį forumą buvo nuvykę (arba nuotoliniu būdu sveikino) buvę Latvijos prezidentai. Buvusių Latvijos prezidentų vardai – Valdis Zatleras, Vaira Vykė – Freiberga. Net dabartinis Latvijos prezidentas Egilis Levitas neliko abejingas azerbaidžanietiškoms iniciatyvoms. Azerbaidžane lapkričio 1-ąją svečiavosi ir Estijos parlamento Draugystės su Azerbaidžanu grupės pirmininkas Svenas Sesteras. O koks Lietuvos prezidentų dėmesys teritorinį vientisumą atkūrusiam Azerbaidžanui? Pavyzdžiui, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės? Gal pražiopsojau, gal nepastebėjau?
Kodėl dėstau šiuos argumentus? Norėčiau, kad Lietuva būtų visur ir visada teisinga – ne tik tuomet, kai kalbama apie Rusijos, Baltarusijos ar Kinijos nuodėmes. Tik tuomet galima sulaukti tarptautinio pripažinimo ir pagarbos. Tik tuomet Lietuva turės moralinę teisę prašyti, kad ir su ja visi bendrautų sąžiningai.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
O kol kas protu nesuvokiama: per Rytų partnerystės programas Lietuva temte tempia Armėniją į Vakarus. Lietuva apsimeta nepastebinti, jog Armėnijoje ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė, jog šiais metais prie Lietuvos sienų surengtose agresyviose Rusijos – Baltarusijos karinėse pratybose „Zapad – 2021“ okupuoti Baltijos šalis mokėsi ir armėnų kariniai instruktoriai.
Galų gale Lietuva apsimeta nežinanti, ką visai neseniai Rusijos televizijai „Rossija-24“ yra pareiškęs Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Be kita ko, jis tvirtino, esą Vladimiro Putino valdoma Rusija – didelis, nuoširdus Armėnijos partneris. Armėnija be Rusijos nepajėgi žengti nė vieno žingsnio. Jei ne Rusija, gal Armėnijos išvis nebūtų buvę…
Tad kaip šiandien pasielgs Prezidentas Gitanas Nausdėda? Nejaugi į Baku nenusiųs nė mažyčio sveikinimo?
Lapkričio 6-ąją darbą baigia Azerbaidžano sostinėje surengtas 8-asis Globalusis Baku forumas, turintis specialų pavadinimą – „Pasaulis po COVID-19“. Šis tarptautinį pripažinimą iškovojęs renginys prasidėjo lapkričio 4-ąją, kai į Azerbaidžaną atvyko per 300 svečių iš viso Pasaulio – Šiaurės Amerikos, Europos, Azijos.
Forumą globojo Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas ir Tarptautinis Nizami Giandževi centras. Forumo dalyvius palaimino Popiežius Pranciškus, atsiuntęs specialųjį sveikinimą.
Nežiūrint to, kad pagrindinė forumo tema – pandemija ir kovos su ja metodai, forumo dalyviai nagrinėjo visas šiandienos aktualijas. Pavyzdžiui, ne vien tai, kaip apsisaugoti nuo koronairuso, kaip paskiepyti kuo daugau Žemės gyventojų. Forumo dalyviai aptarė visas svarbias temas: klimato kaitą, kaip auklėti jaunimą, kad nebūtų trinčių tarp kartų, kaip konstruoti ekonomiką, kad Pasaulyje būtų kuo mažiau badaujančių, kenčiančių nuo karinių konfliktų, kaip dėlioti santykius tarp valstybių, kad Pasaulyje nebeliktų nusikaltimų žmoniškumui…
Forumą atidaręs Azerbaidžano lyderis I.Alijevas papasakojo, kokių darbų nuveikusi jo vadovaujama šalis, nutiesusi specialų Pietinį dujų koridorių. Šio dujotiekio pagalba pigiomis ir laiku tiekiamomis azerbaidžanietiškomis dujomis aprūpinama vis daugiau šalių, įskaitant ir Europą, ir Kaukazą. Pavyzdžiui, azerbaidžanietiškų dujų sulaukia Gruzija, Bulgarija, Graikija, Italija, Turkija. Vien į Europą nuo 2020 metų gruodžio mėnesio išpumpuota apie 6 milijardus kubinių metrų aukštos kokybės azerbaidžanietiškų dujų. Baku numatęs, kad ilgainiui į Europą iš Azerbaidžano kasmet bus pumpuojama 8 milijardai kubinių metrų.
Šios dujos – svarbus konkurentas rusiškoms dujoms. Štai Rusijos kompanija „Gazprom“ ilgokai šantažavo Moldovą, versdama šią buvusią sovietinę respubliką pirkti dujas itin aukštomis kainomis. Į pagalbą Moldovai atėjo azerbaidžanietiškos dujos. Azerbaidžanietiškos dujos šiandien tiekiamos Kišiniovui be vėlavimų, o kainos – kur kas mažesnės nei „Gazpromo“. Ir – jokio politinio šantažo.
Azerbaidžano prezidentas I.Alijevas forumo svečiams papasakojo ir apie šiandieninę situaciją Karabache. Jis pabrėžė, o forumo dalyviai sutiko, kad Azerbaidžanas neturėjo kito kelio – tik karinėmis priemonėmis susigrąžinti apie 20 proc. savo teritorijų, nes derybininkai, įskaitant ir Minsko grupę, nesugebėjo priverst Armėnijos pasitrauktų iš ne jai priklausančių žemių. Taigi Azerbaidžanas 2020-ųjų rudenį per vadinamąjį 44 dienų karą atkūrė savo teritorinį vientsumą. Karabache šiandien – daug rimtų statybų. Azerbaidžanas numatęs kuo greičiau atkurti šį kraštą paverčiant jį žydinčiu sodu.
Pabrėžtina, kad šiame Azerbaidžano renginyje ypač aktyvi buvo Latvija. Forume dalyvavo arba jį sveikino buvę Latvijos prezidentai Vaira Vykė – Freiberga, Valdis Zatleras, dabartinis Latvijos prezidentas Eglas Levitas.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Spalio 20 dieną dalyvavau nuotoliniu būdu surengtoje konferencijoje „Pietų Kaukazas: politiniai – teisiniai aspektai po 2020-ųjų rudens karo“. Šiai Azerbaidžano organizuotai konferencijai vadovavo ambasadorius, profesorius Namikas Alijevas iš Azerbaidžano. Konferencijoje be šių eilučių autoriaus kalbėjo politologai, mokslininkai, žurnalistai iš Gruzijos (Sakartvelo), Izraelio, Lenkijos, Moldovos, Rusijos, Azerbaidžano, Kazachstano, Kirgistano. Šios konferencijos įrašą galima rasti internetiniame leidinyje day.az.
Be kita ko, konferencijos metu kritikavau Lietuvos poziciją visur ir visaip pataikauti azerbaidžanietiškas teritorijas 30 metų okupacijoje išlaikiusiai Armėnijai (daugiau argumentų rasite mano dviejuose straipsnių rinkiniuose „Juodojo Sodo tragedija“ ir „Juodojo Sodo byla“, išleistuose 2016 ir 2021 metais).
Po šios konferencijos sulaukiau Azerbaidžano žurnalistų, pavyzdžiui, Jamila Chebotareva, prašymų atsakyti į keletą klausimų. Spalio 25-ąją juos nusiunčiau Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui. Spalio 27-ąją sulaukiau Lietuvos URM atsakymo. Štai tie atsakymai. Jie – kardinaliai priešingi, nei mano pastabos, išdėstytos straipsnyje „Gintaras Visockas. Lietuvos politika Pietų Kaukaze – bjauriai tendencinga”.
Pagarbiai – Gintaras Visockas
Kokiose sferose Lietuva ir Azerbaidžanas gali sėkmingai bendradarbiauti?
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
Dvišalį bendradarbiavimą su Azerbaidžanu sėkmingai plėtojame daugelyje sričių. 2020 m. liepos mėnesį vykusiame šeštajame Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinės dvišalio bendradarbiavimo komisijos (TVK) posėdyje buvo apibrėžtos gairės tolesniam bendradarbiavimui prekybos, investicijų, inovacijų, inžinerinės pramonės, transporto, energetikos, žemės ūkio ir aplinkos apsaugos srityse. Lietuva ir Azerbaidžanas aktyviai bendradarbiauja įgyvendindami ES Dvynių projektus, tokių projektų jau turime 12. Džiaugiamės Azerbaidžano jaunimu, besirenkančiu studijas Lietuvoje. Kai pandeminė situacija leis keliauti, Lietuvoje lauksime azerbaidžaniečių turistų. Azerbaidžanas dalyvauja Rytų partnerystės programoje, tolesnis Azerbaidžano – ES santykių stiprinimas atveria galimybes ir dar glaudesniam dvišaliam bendradarbiavimui.
Kaip Lietuva reagavo į žinią, jog 2020-ųjų rudenį per 44 dienas Azerbaidžanas kariniu būdu atsiėmė savo žemes?
Dešimtmečius trunkantis konfliktas ir 2020 m. karas pareikalavo daugybės žmonių aukų, dėl kurių žūties apgailestaujame, tačiau tvarios taikos į regioną neatnešė. Matome, kad lieka daugybė neišspręstų iššūkių. Kad jie būtų išspręsti, svarbu atkurti pasitikėjimą ir dialogą. Manome, kad tvarus politinis konflikto sprendimas turėtų būti pasiektas tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.
Ar užtektinai lietuviai informuoti apie Karabacho konfliktą?
Tai ilgametis konfliktas, plačiai atspindėtas tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidoje. Besigilinantys asmenys ras tikrai daug informacijos, analizės ir kitos medžiagos apie šiuos tragiškus įvykius.
Ar Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, t.y. ar sutinka, kad Karabachas – tai Azerbaidžano, o ne Armėnijos teritorija?
Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, nepripažįsta Kalnų Karabacho ir remia tvarų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą derybų keliu, remiantis esminiais Jungtinių Tautų Chartijoje ir Helsinkio baigiamajame akte įtvirtintais principais ir tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.
Ar buvo įmanoma konfliktą dėl Karabacho sureguliuoti taikiu būdu?
Kaip jau minėta, vienareikšmiškai pasisakome už konfliktų sprendimą derybų kelių, vadovaujantis tarptautinės teisės principais.
Ar įmanoma, kad azerbaidžaniečių ir armėnų tautos draugiškai sugyventų?
Tvirtai tikime, kad azerbaidžaniečių ir armėnų tautos sugebės susitaikyti ir savo žmonių ateitį kurti santarvėje. Europos istorija po II pasaulinio karo duoda daugybę pavyzdžių, kaip galima sėkmingai įveikti priešpriešą ir sujungti jėgas dėl ateities.
Kodėl Lietuva per Rytų partnerystės programas į Europą tempia Rusijos karinę bazę įsileidusią, svetimas terotorijas okupuoti linkusią, teroristinių organizacijų ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun nepasmerkusią Armėniją?
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Armėnijos dalyvavimo Rytų partnerystėje programoje turinys ir apimtis yra suverenus šios šalies apsisprendimas. Tvirtai tikime, kad Pietų Kaukazo šalių bendradarbiavimas su ES atveria didžiules galimybes pačiam regionui, nes ES pati yra visų pirma taikos ir sugyvenimo projektas. Regioninis bendradarbiavimas yra ekonominės plėtros ir taikaus žmonių sambūvio varomoji jėga.
Ar teisingai pasielgė Lietuva, prieš keliolika metų Seime priėmusi rezoliuciją dėl armėnų genocido 1915 –aisiais metais? Juk nei tuomet, kai rezoliucija buvo priimta, nei dabar niekas iš Lietuvos istorikų, politologų, žurnalistų nestudijavo nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos (neįsileidžia svetimų) archyvuose.
Lietuva, pati patyrusi tragiškus valstybei ir jos žmonėms 1940–1991 okupacijos metus, supranta kitų tautų išgyventas tragedijas. Seimo rezoliucijos dėl tragiškų pasaulio istorijos momentų stiprina tarptautinės bendruomenės siekį užkirsti kelią panašioms tragedijoms ateityje.
Ar Lietuvą galima vadinti demokratine šalimi, jei Lietuvos Mokslų Akademija leidžia Armėnijos ambasadoriui ir jį lydintiems istorikams, politikams rengti diskusiją dėl tragiškų 1915-ųjų, o štai Turkijos ambasadoriaus ir iš Turkijos atvykusių istorikų – neįsileidžia?
Lietuvos Respublikos įstatymai akademinės bendruomenės nariams laiduoja akademinę laisvę, kurios esminis elementas – Konstitucijos garantuojama minties ir išraiškos laisvė. Lietuvos mokslų akademija yra nepriklausoma institucija ir ji galėtų geriausiai pakomentuoti savo sprendimų motyvus.
Ko į Lietuvą visai neseniai buvo atvykęs Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas? Juk šis politikas nesutiko taikiai, draugiškai grąžinti Karabacho teritorijų Azerbaidžanui. Būtent jo valdymo metu Armėnija apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius azerbaidžanietiškus miestus – Giandžą, Bardą, Terterą. Žuvo dešimtys civilių, sugriauta dešimtys namų. Ar Lietuva pareiškė užuojautą Azerbaidžanui dėl šių aukų, ar pasmerkė tokias Jerevano atakas?
Šiemet Lietuva ir Armėnija pažymi diplomatinių santykių trisdešimties metų sukaktį. Armėnijos Respublikos Ministro Pirmininko N. Pašiniano vizitas buvo svarbi galimybė įvertinti, kas per tris dešimtmečius buvo pasiekta dvišalių santykių srityje bei apibrėžti tolesnes Lietuvos ir Armėnijos dvišalių santykių perspektyvas, aptarti Europos Sąjungos ir Armėnijos bendradarbiavimą, pasirengimą 2021 m. gruodžio 15 d. vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
Kalnų Karabacho karas sukėlė daug skaudžių žūčių, apgailestaujame dėl netekčių, kiekviena nutraukta gyvybė yra neįkainojama. Nuoširdžią užuojautą dėl aukų Lietuva ir ES yra ne kartą išsakiusi tiek viešai, tiek ir susitikimuose su aukščiausiais vadovais.
Kodėl Lietuva, būdama demokratine šalimi, domisi armėniškojo paveldo išsaugojimu Karabache ir nesidomi, kaip su azerbaidžaniečių kultūros, istorijos, religijos paminklais Karabache elgėsi armėnų separatistai, kai valdė šį regioną?
Lietuvai ir Armėnija, ir Azerbaidžanas yra svarbūs partneriai, esame suinteresuoti taikos ir stabilumo regione užtikrinimu.
Paveldo užsienyje išsaugojimo srityje prioritetą teikiame tokiems paveldo objektams, kurie yra svarbūs Lietuvos istorijai ir kultūrai, neišskiriant nei vienos valstybės.
Informacijos šaltinis–Lietuvos užsienio reikalų ministerija (Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamentas)
Antroji žurnalisto Gintaro Visocko knyga („Juodojo Sodo byla”) apie sudėtingus dviejų kaimyninių šalių Armėnijos ir Azerbaidžano santykius yra vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, neskaitant daugybės autoriaus parengtų ir publikuotų analitinių straipsnių bei videointerviu šia tema internetinėje svetainėje www.slaptai.lt. Užkaukazės ir Kaukazo regionuose vykstančiais konfliktais G.Visockas pradėjo domėtis, kai 1994-1995 m. dirbo karo korespondentu Čečėnijoje. Knygos autorius nuosekliai šie tema domisi beveik 30 metų, todėl galima tvirtinti, kad niekas Lietuvoje nėra geriau įsigilinęs į šią problemą.
Labiausiai man knygoje “Juodojo sodo byla” patiko autoriaus pasirinktas analizės būdas, kuris pasižymi stipria teksto logika ir ypač geru aprašomo objekto žinojimu. Knyga skirta ne tik politikams, politologams, žurnalistams, bet ir plačiajai visuomenei, besidominčiai politiniais procesais bei jų tendencijomis Užkaukazėje, bei Lietuvos ir pasaulio didžiųjų valstybių vykdomai politikai šiame regione.
Juodojo Sodo byla. Slaptai.lt nuotr.
Įvade išdėstyti esminiai teiginiai, apibūdinantis Azerbaidžano pergalę ilgame konflikte su Armėnija atsiimant po 26 metų okupacijos Kalnų Karabachą ir septynius gretimus rajonus:
Azerbaidžanas – vienintelė buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atgauti dėl Kremliaus intrigų parastas teritorijas;NATO narės Turkijos remiamas Azerbaidžanas per mažiau kaip per 6 savaites nugalėjo Rusijos remiamą Armėniją;Azerbaidžano pergalė susilpnino Rusijos pozicijas ir įtaką Užkaukazėje, išryškino visas silpnasias jos puses; Nors Azerbaidžanas karinio konflikto metu turėjo galimybę užimti dalį savo priešininko teritorijos, bet to nedarė, susigrąžino tik 1988-1994 metais Armėnijos su Rusijos pagalba užgrobtas teritorijas, tarp jų ir Kalnų Karabachą, kurias Europos valstybės ir JAV visada pripažino Azerbaidžano jurisdikcijai.
Europos Sąjungos tris dešimtmečius vykdyta politika stengiantis sureguliuoti Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą patyrė visišką nesėkmę.
G.Visocko knygoje įvairiais požiūriais ištirtas Armėnijos-Azerbaidžano konfliktas ir jo esminis lūžis 2020 m., kai buvo išvaduotas Kalnų Karabachas ir kitos Armėnijos okupuotos Azerbaidžano teritorijos. Daug dėmesio knygoje skiriama proarmėniškai Lietuvos politikai, atskleidžiamos jos šaknys. Parodoma, kad nemažai mūsų tautiečių masto vadovaudamiesi tokiu stereotipu – “krikščioniška armėnų tauta yra skriaudžiama musulmonų azerbaidžianiečių”. Nors taip šnekantis ir galvojantis tautiečiai nesusimąsto, kad lietuviai daugiausiai skriaudų per visą istoriją patyrė tik nuo krikščioniškų tautų, pirmiausia rusų, antroje vietoje – vokiečių, paskui – lenkų.
Knygos autorius polemizuoja Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto klausimais su proarmėniškais Lietuvos politikais, politologais bei kitais Armėnijos pozicijas palaikančiais autoriais, lygina jų teiginius ir išvadas su kitų žinomų pasaulyje analitikų pasisakymais bei analizėmis.
Daug dėmesio knygoje skiriama ir istoriniams šio regiono klausimams; 1915 m. Osmanų imperijos žlugimui bei dėl to kilusiam pilietiniam karui, Dašnakcutiun armėnų nacionalistų organizacijos narių veiklai kartu su bolševikais, naikinusiems azerbaidžianiečius ir jų kaimus 1918 metais, civilių asmenų žudynėms ir pogromams Sumgaito mieste 1988 metais, Azerbaidžano miesto Hodžaly tragedijai 1992 m., kai jis per 2 paras buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus nužudant daugiau kaip 600 jo gyventojų. Visos šios istorijos išnagrinėtos šioje knygoje.
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Įdomiai aprašytos Armėnijos politinės intrigos Lietuvoje. Mane labiausiai nustebino knygoje aprašytas Armėnijos ambasadoriaus Lietuvoje interviu, kuriame jis nepagrįstai teigia, kad armėnai dalyvavo Žalgirio kautynėse 1410 metais lietuvių ir lenkų pusėje prieš kryžiuočių ordiną ir knygos autoriaus aprašyti armėnų tautybės publicisto, istoriko ir vertėjo Filipo Ekozjanco darbai, kuris nešališkai vertina savo tautos istoriją ir prieštarauja oficialiai Armėnijos proteguojamai tautos istorijos koncepcijai.
„Juodojo Sodo byla” ugdo skaitytojo politinę savimonę, formuoja teisingą požiūrį į Armėnijos-Azerbaidžano konfliktą, skatina domėtis Azerbaidžano istorija. Gal būt šią knygą paskaitęs Lietuvos politikas ar žingeidus pilietis susimąstys, kodėl mes palaikome Armėniją, kurios teritorijoje yra Rusijos kariuomenės karinės bazės, o Armėnijos kariškiai dalyvauja “Zapad” pratybose, kuriose kartu su Rusijos kariais mokosi pulti Lietuvą ir kitas NATO šalis bet nepalaikome Azerbaidžano, kurio teritorijoje šiuo metu yra nedidelis NATO šalies Turkijos kontingentas, pasiryžęs ginti nuo Rusijos ir jos sąjungininkės Armėnijos savo sąjungininką Azerbaidžaną. Tos pačios Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę nuo tos pačios Rusijos.
Kodėl mes remiame Rusijos sąjungininkę Armėniją, o ne didžiausios po JAV NATO bloko šalies Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną?
Lauksime naujos G.Visocko knygos apie “Juodąjį sodą”.
Azerbaidžano karinis sraigtasparnis
Baku, spalio 4 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas pirmadienį paneigė Irano kaltinimus, kad šioje Kaukazo šalyje yra Izraelio kariškių Teherano armijai pradėjus karines pratybas prie šalių sienos ir dar labiau padidinus įtampą tarp kaimynių.
Iranas tai pareiškė apie savo mirtiną priešą Izraelį ketvirtadienį, o kitą dieną valstybinė televizija parodė tankus, haubicas ir sraigtasparnius, šaudančius į taikinius šalies šiaurės vakaruose netoli sienos.
Izraelis yra pagrindinis ginklų tiekėjas Azerbaidžanui, pernai rudenį laimėjusiam šešių savaičių karą su kaimyne Armėnija dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovė Leyla Abdulajeva pirmadienį pareiškė, kad Irano teiginiai nepagrįsti. „Mes atmetame visus kaltinimus dėl bet kokios trečiosios šalies buvimo netoli Azerbaidžano ir Irano sienos, tokie kaltinimai yra visiškai nepagrįsti“, – sakė ji. Karinis paradas. Azerbaidžanas. Baku
Irano užsienio reikalų ministras Hosseinas Amiras Abdollahianas praėjusią savaitę sakė Azerbaidžano ambasadoriui, kad jo šalis netoleruos Izraelio buvimo ar veiklos „prie mūsų sienų“, ir pažadėjo imtis visų būtinų veiksmų. Tačiau Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas interviu Turkijos naujienų agentūrai „Anadolu“ kritikavo Irano karo žaidimus klausdamas „kodėl dabar ir kodėl mūsų pasienyje?“.
Azerbaidžano specialiosios pajėgos
Azerbaidžanas ir Iranas seniai nesutaria dėl Teherano palaikymo Armėnijai dešimtmečius trunkančiame Karabacho konflikte. Praėjusių metų trumpas karas baigėsi Rusijos tarpininkautomis paliaubomis, pagal kurias Jerevanas perleido dalį ginčijamų teritorijų, įskaitant Azerbaidžano 700 kilometrų sienos su Iranu ruožą, dešimtmečius kontroliuotą armėnų. Neseniai santykiai dar suprastėjo, kai Azerbaidžano armija surengė bendras pratybas su Turkija ir Pakistanu už 500 kilometrų nuo Irano sienos. Azerbaidžano sprendimas įvesti muitą Irano sunkvežimių vairuotojams, per Azerbaidžaną vykstantiems į Armėniją, dar pakurstė įtampą.
Teheranas seniai bijo separatistinių nuotaikų tarp etninių azerbaidžaniečių, sudarančių apie 10 milijonų iš 83 milijonų Irano gyventojų.
