Žmogaus studijų centro vadovas dr. Gintaras Chomentauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Žmogaus studijų centro prezidentas, psichologas ir psichoterapeutas Gintaras Chomentauskas teigia, kad dėl plintančio koronaviruso atsiradęs baimės jausmas verčia žmones imtis neadekvačių veiksmų. Psichologas teigia, kad karantino laikotarpiu patiriama didelė baimė sekina imuninę sistemą, todėl, pasak jo, turėtų žymiai išaugti mirčių, susijusių su labai dideliu stresu, skaičius.
 
„Žmonės patenka į tam tikrą minčių ir jų sukeltų emocijų užburtą ratą, kurio pirmoji rato grandis yra situacijos įprasminimas kaip labai grėsmingos ir neišvengiamos. Tuomet imama nuolat perdėtai domėtis neigiama informacija. Šis rinkinukas asmeniui sukuria nuolatinį nerimą, baimę, stresą, kurie tęsiasi ištisas dienas“, – Eltai teigė G. Chomentauskas.
 
Psichologas akcentuoja, kad atsiradęs baimės jausmas paprastai yra labai artimas pykčiui.
 
„Atsiradęs baimės jausmas psichologine ir fiziologine prasme yra labai artimas pykčiui. Esame evoliucijos sąlygoti grėsmės akivaizdoje arba bėgti, slėptis, tai yra dažniausia baimės reakcija, arba kovoti su grėsme, tada patiriame pyktį“, – sakė psichologas.
 
G. Chomentausko teigimu, paprastai padidėjusi, neadekvati baimė nulemia tokius neadekvačius veiksmus kaip nuolatinį savo būsenos stebėjimą, interneto naršymą ir agresyvias reakcijas kitų žmonių atžvilgiu. Pasak psichologo, karantino atveju tokia reakcija galima laikyti siūlymus, susijusius su didesniais kitų žmonių apribojimais.
 
„Padidėjusi, neadekvati baimė ir panika gimdo kitus neadekvačius veiksmus. Tarp jų nuolatinį įkyrų stebėjimą savo paties būsenos, nuolatinį interneto naršymą arba agresyvias reakcijas, susijusias su didesnių apribojimų siūlymu kitų žmonių atžvilgiu. Tai, iš vienos pusės, yra paradoksas, o iš kitos pusės, – dėsninga“, – paaiškino G. Chomentauskas.
 
Psichologo teigimu, pritardami užkardyti kitus žmones su baime kovojantys žmonės psichologiškai valdo savo pačių nerimą. Visgi toks elgesys, pasak G. Chomentausko, tik didina visuomenės susiskaldymą ir priešiškumą.
 
„Kai mes paleidžiame baimės, nerimo jausmus nevaldomai, žmonės atitinkamai ir pradeda reaguoti arba panikuodami, arba ieškodami kaltų, pykdami ir bandydami užkardyti kitus žmones. Taip psichologiškai valdome savo pačių nerimą, tačiau mūsų agresija visuomenėje tik didina susiskaldymą ir priešiškumą. Taip sukuriamas papildomas nerimo ir pykčio šaltinis“, – problemą įvardino G. Chomentauskas.
 
Žmogaus studijų centro prezidentas taip pat akcentuoja, kad tokia visuomenės reakcija į plintantį koronavirusą ir paskelbtą karantiną sekina žmogaus imuninę sistemą, todėl, pasak psichologo, turėtų išaugti mirčių, susijusių su labai dideliu stresu, skaičius.
 
„Nerimas, baimė ir agresyvūs veiksmai kitų žmonių atžvilgiu eina dažnai kartu, todėl tokia jų reakcija manęs visiškai nestebina, stebina tik tiek, kad mes nelabai suvokiame tokios didelės baimės ir nerimo tiek psichologinių neigiamų padarinių, tiek fiziologių padarinių, nes sekiname savo imuninę sistemą. Nenoriu būti blogu pranašu, bet statistika tikrai rodys labai žymų padidėjimą mirčių nuo kitų priežasčių nei koronavirusas šiuo laikotarpiu, kuris susijęs su pernelyg dideliu stresu“, – sakėo G. Chomentauskas.
 
Visgi psichologas akcentuoja, kad karantinas tėra išorės dirgiklis, ir žmogus pats pasirenka, kaip į jį reaguoti.
 
Kritiškas – palankus

„Mes siejame blogą būseną su karantinu, tačiau bloga žmogaus būsena išorėje neegzistuoja, ji yra jo viduje, ir priežastys tos blogos būsenos yra žmogaus viduje, situacijos įprasminimo būde. Žmogus karantiną gali traktuoti kaip atostogas, kurių metu jis gali veikti, kas tik jam šauna į galvą, arba traktuoti tai kaip didžiulę grėsmę, kurios jis nesugebės atlaikyti“, – paaiškino G. Chomentauskas.
 
„Karantinas yra tik raktinis išorės dirgiklis, iš kurio kiekvienas žmogus pagal savo mąstymo būdą pasidaro arba neutralią žinią, arba atsargumo priemonių reikalaujančią žinią, arba totalinę baimę sąlygojančią žinią, arba susikuria pyktį ir kovoja su visais ir visur“, – pridūrė jis.
 
ELTA primena, kad rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai” kovo 24–26 dienomis atlikta apklausa parodė, kad 92 proc. gyventojų pritaria grįžusių iš užsienio izoliavimui 14 dienų. 71 proc. pritaria griežtesnėms saviizoliacijos sąlygoms, kai būtų leidžiama iš namų išeiti tik būtiniausiais atvejais.
 
Visgi, nors šalies gyventojai ganėtinai tolerantiškai žiūri į griežtesnes, nei galioja dabar, karantino priemones, nemaža dalis taip pat tvirtina, kad jau po pirmosios karantino savaitės jaučia neigiamus psichologinius ir fizinės sveikatos padarinius. Tai, kad koronaviruso pandemija ir ją suvaldyti skirtos priemonės neigiamai veikia psichologinę būseną, teigia pajutę 66 proc. respondentų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.03; 09:00

Kovo 5-6 dienomis Vilniuje susirinkę įvairių sričių ekspertai kreipėsi į tarptautinę bendruomenę, ragindami sudaryti sąlygas traumuotoms visuomenėms užgydyti savo žaizdas.
 
Valdovų rūmuose surengtoje konferencijoje „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“ aptarti istorinių traumų padariniai, būdingi ne tik individui, bet ir visuomenei: psichinės ligos, tapatybės praradimas, padidėjusi baimė, išaugęs nerimas, alkoholizmas, savižudybės, smurtas šeimose ir viešumoje, saviizoliacija. Daug dėmesio skirta traumų poveikiui tarptautiniams santykiams ir traumų įveikos būdams.
 
Konferencijos dalyvių priimtoje deklaracijoje teigiama, kad patirtos istorinės traumos lemia visuomenės požiūrį į save, taip pat jos vykdomą vidaus ir tarptautinę politiką. Traumų atpažinimas, jų padarinių pripažinimas ir įveika veda visuomenes išgijimo ir susitaikymo link.
 
Deklaracijoje vyriausybės ir tarptautinės organizacijos skatinamos iki galo ištirti, kas tiksliai nutiko, kas ir kokia forma dalyvavo, ir tai viešai įvardyti; užtikrinti, kad teisingumas būtų pasiektas, nes atkūrus teisingumą traumos sparčiau gyja, o jas patyrę asmenys gali susigrąžinti gerovę; skatinti trauminių patirčių meninę refleksiją kaip veiksmingą būdą išreikšti ir įprasminti skausmą, palengvinti tiesos paieškas ir gijimo procesus; visomis priemonėmis kovoti su bandymais iškraipyti istorinius faktus ir siekiais užglaistyti totalitarinių režimų nusikaltimus.
 
Tuo metu psichinės sveikatos atstovai raginami aktyviau rengti strategijas stabdant traumų padarinių perdavimą ateities kartoms. „Labiausiai istorines žaizdas užgydyti padeda traumą išgyvenusių aukų, jų budelių ir palikuonių gedėjimas kartu ir netrukdymas vienas kitam gedėti“, – sakoma deklaracijoje. 
 
Konferencija, subūrusi politikus, istorikus, menininkus ir psichinės sveikatos specialistus iš Amerikos, Azijos ir Europos, – pirmasis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje.
 
Renginį organizavo Užsienio reikalų ministerija kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centru, Vilniaus universiteto Psichologijos institutu ir kitais partneriais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.07; 00:05

Daugiau kaip pusė apklaustų amerikiečių mano, kad Irano revoliucinės gvardijos „Al Quds“ specialiųjų pajėgų vado generolo Qasemo Soleimanio nužudymas sumažino JAV saugumą.
 
Tokią išvadą leidžia daryti sekmadienį paskelbti televizijos kanalo ABC ir tarnybos „Ipsos“ atlikto sociologinio tyrimo rezultatai.
 
Respondentams buvo pateiktas klausimas, kaip pasikeitė JAV saugumo situacija po Amerikos pajėgų atakos Irake, per kurią žuvo Q. Soleimanis. 52 proc. tyrimo dalyvių pareiškė, kad grėsmė Jungtinėms Valstijoms padidėjo. Priešingos nuomonės laikosi 25 proc. apklaustųjų. 22 proc. amerikiečių mano, kad padėtis šiuo požiūriu nepasikeitė.
 
Tyrimo dalyvių taip pat buvo teiraujamasi, ar jie pritaria toms priemonėms, kurių imasi JAV prezidentas Donaldas Trumpas dėl situacijos, susijusios su Iranu. 43 proc. amerikiečių atsakė teigiamai, 56 proc. – neigiamai.
 
73 proc. apklaustųjų prisipažino daugiau ar mažiau nerimaujantys dėl to, kad gali prasidėti JAV ir Irano karas. 27 proc. pareiškė, kad tai jiems beveik arba visiškai nekelia nerimo.
 
Apklausa vyko visoje šalyje sausio 10-11 dienomis. Joje dalyvavo 525 pilnamečiai amerikiečiai.
 
Situacija Artimuosiuose Rytuose smarkiai susikomplikavo po to, kai sausio 3 d. JAV surengė ataką Bagdado oro uosto rajone, per kurią buvo nukautas Irano revoliucinės gvardijos „Al Quds“ specialiųjų pajėgų vadas generolas Qasemas Soleimanis. Irano aukščiausioji nacionalinio saugumo taryba pareiškė padarysiant visa, kad būtų atkeršyta už generolo mirtį. Naktį į sausio 8-ąją Iranas raketomis atakavo dvi Irako karines bazes, kuriomis naudojasi JAV kariuomenė – Ain al Asado bazę šalies vakaruose esančioje Anbaro provincijoje ir Erbilio oro uostą Irako Kurdistane.
 
Po to JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad Vašingtonas sugriežtins ekonomines sankcijas Teheranui. Kartu jis pažymėjo, jog Jungtinės Valstijos pasirengusios taikai su Iranu. Savo ruožtu Irano nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose Majidas Takht-Ravanchi pareiškė, jog Teheranas savo atsaką laiko pakankamu ir neketina imtis naujų karo veiksmų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.13; 08:57

Valentinas Mazuronis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Pirmadienį Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis pristatė savo Prezidento rinkimų programą. Joje politikas dosniai dalijo pažadus, kalbėjo apie Norvegijoje grobiamus lietuvių vaikus ir baimės bei cenzūros atmosferą Lietuvoje.

V. Mazuronis, pristatydamas savo prezidentinę programą, leido kritikos strėles ne tik visiems Seime esantiems politikams, bet ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Pasak V. Mazuronio, D. Grybauskaitė yra atsakinga tiek už suprastėjusį piliečių gyvenimą, tiek už baimės atmosferą, kuri, anot jo, įsivyravo šalyje.

V. Mazuronis ragino išsivaduoti nuo lozungų, tačiau savo rinkimų programoje negailėjo pažadų sukurti lietuviškas avialinijas, žiniasklaidą, kelti visiems viešajame sektoriuje dirbantiems atlyginimus, Lietuvą padaryti patraukliausia regiono valstybe.

V. Mazuronio rinkimų šūkis, kad situacija Lietuvoje „užknisa“, pasak politiko, yra aktuali didžiajai daliai šalies piliečių.

„Visa tai, kas vyksta šiandien ir kiekvieną dieną, galima įvardinti tik vienu žodžiu – tokia situacija užknisa ir ją reikia keisti“, – skandavo susirinkusiems klausytojams V. Mazuronis, pabrėždamas, kad dabar svarbiausios problemos Lietuvoje yra baimė, draudimai, reguliuojama teisėsauga ir dvigubi standartai.

Europarlamentaras savo prezidento rinkimų programoje iškėlė tris žingsnius, kuriuos įgyvendinęs, pasak jo, pakeistų Lietuvą. Pirma, stiprinti tautinę valstybę, antra, išsilaisvinti nuo kvailų draudimų, suvaržymų, korupcijos bei politinių intrigų ir trečia, sukurti klestinčią pilietinę visuomenę.

Detalizuodamas šiuos tris programinius žingsnius V. Mazuronis sakė, kad norint sustiprinti tautinę valstybę reikia kurti ir stiprinti lietuviškus bankus, lietuviškas avialinijas, geležinkelius, galų gale – žiniasklaidą.

V. Mazuronis teigė, kad Lietuva turėtų daug ko pasimokyti iš Izraelio.

„Žydų valstybė Izraelis yra pavyzdys, kuriuo turėtume sekti“, – kalbėjo politikas. Anot jo, tai, kad Izraelyje gyvena ir kitos tautybės, žydams netrukdo kurti ir stiprinti valstybę, gerbiant savo kultūrą ir istoriją.

„Mes privalome tapti patraukliausia regiono valstybe. Kiek galima apie tai tuščiai kalbėti“, – kalbėjo politikas. V. Mazuronis akcentavo ir būtinybę stiprinti pilietinį dalyvavimą.

„Būtinas tiesioginio piliečių vaidmens šalyje didinimas. Užtenka bijoti savo žmonių. Padarykime pirmą žingsnį. Leiskime jiems inicijuoti referendumus“, – sakė V. Mazuronis, pabrėždamas, kad dabar žmonių valia yra stipriai apribota.

Europarlamentaras palietė ir socialinės atskirties klausimą, ir ragino atsisakyti lozungų sprendžiant šias problemas.

„Žmonių nebegalima toliau laikyti skurde. Gana lozungų. Imkime ir padarykime. Pradėkime, kad ir nuo valstybės samdomų žmonių, nuo gydytojų, mokytojų, socialinės srities darbuotojų. Kas mums trukdo tai padaryti?“, – klausė V. Mazuronis.

Jis kalbėjo net apie kovą su Norvegijoje grobiamais vaikais ir Lietuvos antstoliais.

„Neleiskime grobti savo vaikų Norvegijoje. Apginkime savo piliečius nuo antstolių savivalės Lietuvoje. Ir jūs pamatysite, žmonės supras, kad valstybė juos gina“, – svarstė politikas.

Galiausiai V. Mazuronio programos pristatymo svarbiu akcentu tapo baimė, už kurią, pasak politiko, daugiausiai yra atsakinga D. Grybauskaitė.

„Šiandien Lietuvoje sklindanti baimės atmosfera yra akivaizdi. Žmonės bijo kalbėti. Jūs pažiūrėkit savivaldybių lygiu“, – kalbėjo politikas, detalizuodamas, kad savivaldybėse žmonės bijo merų ir laisvai kalbėti.

„Neduok Dieve, ką nors pasakysiu, meras ir jo komanda išmes mane iš darbo, aš neturėsiu ką daryti su vaikais ir panašiai“, – vaizdžiai kalbėjo V. Mazuronis. Tačiau pabrėžė, kad baimės atmosfera yra pradedama kurti Prezidentūroje.

„Ir šiandien baimės atmosferą, kuri Lietuvoje, mano manymu, sklinda, prasideda nuo valstybės Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir eina žemyn. Šiandien teisėsauga žiūri į viršų, kaip čia įsiteikti, darydami vienus ar kitus absurdiškus žingsnius, kas didina baimę“, – kritikavo D. Grybauskaitę V. Mazuronis. Anot jo, dabartinė baimės ir cenzūros atmosfera nebeleidžia lietuviams būti kūrybiškiems.

Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis ir politologas Vytautas Dumbliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Vienai iš svarbiausių sričių, už kurią yra atsakingas Lietuvos prezidentas, V. Mazuronis daug dėmesio neskyrė. Abstrakčiai paminėjo, kad reikia įgyvendinti išmintingą ir naudingą Lietuvos užsienio politiką. Visgi politikas pabrėžė, kad Rusijos grėsmė šiandien Lietuvai yra reali, tačiau nepaaiškino, kokią politiką Rusijos atžvilgiu jis įgyvendintų tapęs Lietuvos prezidentu.

64 metų V. Mazuronis vienas pirmųjų pareiškė, kad dalyvaus Prezidento rinkimuose 2019 metais. Politikas teigia, kad kol kas rinkimų kampaniją finansuoja pats.

Nuo 2014 m. V. Mazuronis yra Europos Parlamento narys. Jis buvo išrinktas pagal partijos Tvarka ir teisingumas sąrašą. Į europarlamentaro kėdę jis atsisėdo atsisakęs aplinkos ministro portfelio. 2015 m. pradžioje V. Mazuronis paliko „tvarkiečių“ partiją ir perėjęs į korupcija kaltinamą Darbo partiją tapo jos pirmininku. Paskutiniai Seimo rinkimai politikui ir jo vadovautai Darbo partijai buvo labai nesėkmingi. Partija į Seimą nepateko.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.10; 03:00

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Broliai ir sesė

Kada atvažiavo mūsų žudyti, nugriaudėjo žodžiais – eikit namo, ir nieko jums nebus, nebūkit čia, nepasilikit!

Jeigu dabar Tas, Kurio Nepažįstat, nueitų pas tuos, kurių nebėra ir pasakytų: Broliai ir Sese, aš parodysiu jums, kas bus.

Ir jie pamatytų, kad nebėra ko nenorėjot, bet yra ko nenorėjot, net netikėjote esant. Buvot meilėje ir netiesoj, ir pamatėte tiesą, bet meilės neliko, daugelis aptemo, yra piktos širdies ir pabėgo.

Jūsų niekas nemato, nes patys savęs nematot. Nebenorit savęs ir melas išeina iš jūsų burnos. Didieji yra nebestiprūs, o daugelį silpnųjų reikia pamaitinti. Baimė vakarais apima jūsų širdis ir akys bijo šviesos.

Štai muzika ir džiaugsmingas šokinėjimas. Štai jaunas vyras ima moterį ir jie eina. Vaiko sapnai, juokas ir greitos kojytės, ir vanduo ežere šiltas. Visa tai būna, bet ar matot, kad jų vis mažiau?

Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir jeigu Tas, Kurio Nepažįstat, pasakytų – eikit namo ir šito nebus, ir nieko jums neatsitiks, išliks jūsų pasauliai ir tamsos neregėsit, vaikai, namai ir ilgos, gražios vasaros jūsų laukia. Ar Broliai ir Sesė, kurių nebėra, paklausytų?

Jie pasiliktų. Nes Šviesą ir Tiesą neša ne tie, kurie skambina ir turi ženklus. Jie tiesiog pasilieka ir neklausia, kam to reikia, nes to, kas svarbiausia, niekas niekada neklausia.

O jei paklaustų daugybės tų, kurie dar yra? Išblaškytų ir piktų, nelaimingų ir užsimiršusių? Jeigu mūsų paklaustų – ar pasiliksit?

Jeigu reikėtų, jeigu tikrai tikrai reikėtų – pasiliktume. Nes tokią akimirką žmogus išvysta šviesą, kurios net nežinojo esant.

Mes ir Jie

Pameni, kokios buvo šaltos sausio naktys ir kaip kvepėjo laužai ir arbata, kaip liepsnos mirguliavo akyse ir visi buvom broliai? Ir kaip pavargę akmenimis užmigdavom sugrįžę ar budėjime vieni, bet buvom kaip vienas?

Kai galėjom galvas padėti ir kažkodėl nebaisu buvo, ir girdėjom kaip dreba stiklai nuo griausmo, ir nežinojom, ar dabar čia atvažiuos, ar dar ne? Ar pagalvojom, kad tokie galim nebebūti?

2017-ųjų sausio 13-oji diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes žinojom, kad dėl laisvės negalima derėtis. Kad meilė yra arba nėra, ir jokia nauda jos negali nupirkti ar parduoti, ir nėra jėgos, kuri priverstų mylėti arba nemylėti.

Buvom mes ir ne mes, ribą suprato visi ir nieko nereikėjo klausti nei aiškinti. Mūsų pasaulis buvo tikras, atpažindavom vienas kitą iš akių ir balso, apsimesdavom, kai reikėdavo, bet tai nebuvo paslaptis. Dabar vėl esame Mes ir yra Jie.

Kai baigėsi, iš krūmų išropojo nugalėtojai ir pasiėmė viską. Jie vaikšto Mūsų keliais ir naudoja Mūsų ženklus. Matei juos – akys tuščios, kiekvieną minutę galvoja, kaip nenusipiginus, brangiau save pardavus, kad viską apmokėtų.

Kaip vaikai pasitikėjom ir patikėjom, kad tai pabaiga, nors viskas tada prasidėjo. Išvarytųjų buvo mažiau ir jie bijojo, dabar svetimi, vieni ir bijote patys, šešėliai ilgėja ir viskas sugrįžta. Dabar vėl yra Pradžia.

Nebijokite

Jie tą žino gerai, svarbiausia, kad pasijustum vienas. Tavo mintys teisingos, ketinimai gražūs, jokios savinaudos, galėtum širdį parodyti, jei kam būtų įdomu – bet juk neįdomu.

Jūs bejėgiai ir vieniši. Jūsų niekur nėra, vieni kitų negirdit ir nematot, niekas jūsų negirdi ir nemato, jūsų nerodo ir neskaito. Jūsų daug, bet esat vieni, apsupti ir pralaimėjot.

Priimkit į draugus, noriu skaityti, ką rašot. Ar nebijot, juk tokie laikai? Norėjau pakomentuoti, bet dirbu valdiškame, geriau Jums parašysiu – laikykitės. Aš bijau laikinti tokius straipsnius, kad kas nepamatytų – ačiū, su Kalėdomis, laimės ir šviesos visai šeimai.

Skaitau ir ne aklas, ir atsiduriu traukiny, lekiančiam tuneliu atgal, prašmėkščioja žibintai ant sienų, toli pasigirsta minios plojimai, skanduotės, suūžia motorai, štai laužų šviesa ir vėl už lango sninga.

Kodėl, kas atsitiko, juk kalbam apie tai, kas tikrai yra, visiems svarbu, niekam blogo nelinkim? Ir staiga pagaunu save – o juk bijai. Juk pagalvoji, ką pagalvos ir kam nepatiks, gal geriau čia patylėti, o štai tą pasakyti kitaip?

Sausio 13-oji 2016-aisiais. Vytauto Visocko nuotr.

Kada tai prasidėjo? Kodėl mes vieniši, bejėgiai ir vėl esam tie, kurie prikala savo Dievą, prašo jo malonės ir stato šventyklas? Kas pasikeitė ir pakeitė tuos, kurie naktimis stovėjo susikabinę už rankų? Taip buvo visada, pasakai, ir išjungiam šviesą.

Iš kur atėjo ta baimė, neviltis ir neapykantos tamsa, tylūs užrakintų durų pasauliai ir užuolaidos ant akių? To nebuvo, bet yra ir žinai – nesibaigs, nebebus kitaip. Nes tiesa pasirodo išsisklaidžius dūmams, todėl melo reikia vis daugiau.

Kur tas, kuriam prakalbus išgirstume ir tikėtume, kurį gerbtų ir  įsiklausytų priešai, kur moralinis autoritetas, kurio nėra ir seniai neturėjom, nes mūsų valdovai pabėgdavo, dalina sriubą ar sako Balkono pamokslus?

Baimė yra sielos nuodai. Reikia tikro, kentėjusio, ne iš rūmų ir susitaikymo – mums reikia Vaclovo Havelo ar bepročio, Gandžio ar Liuciferio, kuriuo pasitikėtume ir patikėtume, kuris bučiuotų atsiklaupęs šią Žemę ir tai niekam nebūtų juokinga. Ir kuris pasakytų – nebijokite.

2018.01.13; 05:00

Gintaro_Visocko_portretinė nuotrauka
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Gintaras VISOCKAS

Pasakyk, broli, ko labiausiai bijai

Įsiminiau premjero Algirdo Butkevičiaus aimanavimus dėl „prasto psichologinio klimato Lietuvoje“ bei apgailestavimus, esą „žmonės Lietuvoje pradėjo gyventi baimėje“. 

Taikli pastaba: baimė – pats blogiausias dalykas, kuris gali mums nutikti. Jei reikia ko nors bijoti, tai tik savosios baimės.

Baimė, baimė, baimė

Teisingai premjeras pasakė ir tuomet, kai pareiškė, „jog politinis psichologinis klimatas, kuris susiformavo Lietuvoje ir toliau formuojasi baimės pagrindu, turėtų būti sustabdytas“, „jog reikalinga stipresnė nei iki šiol parlamentinė kontrolė“.

Pagrįsti ir nusistebėjimai: „daugelis valstybės tarnautojų, ruošdami teisės aktus, dėl baimės nori nusišalinti nuo bet kokios atsakomybės“.

Bet šios pastabos, nors ir taiklios, turi absurdiškumo elementų. Kritiškų komentarų autorius – ne politologas, ne žurnalistas, net ne opozicijos lyderis. Šiuos palyginimus pažėręs asmuo – valdančiosios partijos, išsikovojusios daugumą ir Seime, ir Vyriausybėje, – lyderis. Beje, vadovaujantis valstybei daugiau nei trejetą metų – beveik visą kadenciją. Tad, prisiminus sveiko proto taisykles, šitaip vidinę šalies būklę apibūdinęs valdančiosios partijos bosas turėtų atsistatydinti.

Tačiau ponas A.Butkevičius trauktis neketina. Jis vadovaujasi unikalia logika. Dėl per pastaruosius kelerius metus susiformavusių blogybių bėdą norėtų suversti neva produktyviai dirbti trukdžiusiai opozicijai. Premjeras nė nesvarsto, o ką jis asmeniškai bei drauge su savo kolegomis socialdemokratais nuveikė, kad baimės Lietuvoje būtų bent trupučiuką mažiau.

Atvirai kalbant, nieko nenuveikė. Be to, nereikia užmiršti, kad mes tikriausiai skirtingai suvokiame baimes. Mūsų baimės – unikalios, nepakartojamos.

Socialdemokratai bijo konservatorių, konservatoriai – socaldemokratų. Vieni bijo tapti įtariamaisiais, kiti bijo įtartinuosius kaltinti korupciniais ryšiais, mat ir vieni, ir kiti turi silpnų vietų, be to, kaltinamieji turi stiprų užnugarį, pajėgūs surengti triukšmingą kontrataką.

Patį žemiausią rangą turintis muitininkas Lietuvoje bijo nueiti į oficialų, viešą, neuždraustą Hodžaly aukų minėjimą sostinės Rotušėje, nes ten bus žiupsnelis politikos, istorijos, o tai gali suerzinti tiesioginį jo galbūt (pabrėžiu – galbūt) antiazerbaidžanietiškai nusiteikusį viršininką.

Menkutį postą valstybinėje įstaigoje užimantis istorikas bijo viešai prabilti apie šiandienines lietuviškųjų tyrinėtojų tendencijas ieškoti tik to, ką mūsų partizanai 1994 – 1953-aisiais nuveikė blogo, persekiodami civilius komjaunuolius lietuvius ar sovietų valdžiai palankius civilius žydus. Atskleidęs šį vienpusiškumą istorikas rizikuoja užsitarnauti direktoriaus nemalonę – prarasti valdišką tarnybą.

Garbaus amžiaus sulaukęs rašytojas, gaunantis sąlyginai solidžią pensiją, vis dar bijo viešai kritikuoti iš Lietuvos Himnu tapusios Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės išsityčiojusį muzikologą Viktorą Gerulaitį, kadangi V.Gerulaičiui skirti priekaištai gali nepatikti valdiškuose namuose dirbančios dukters viršininkei.

Net VSD greičiausiai bijo

Įtariu, net mūsų specialiosios tarnybos, paskelbusios ataskaitą apie 2015-ųjų grėsmes bei 2016-ųjų prognozes, nesijaučia absoliučiai saugios. Nesijaučia saugios ne todėl, kad būtų parengusios prastą ataskaitą, bet todėl, kad ataskaitose minimi signatarai Zigmas Vaišvila, Rolandas Paulauskas bei Seimo narys Audrius Nakas lietuviškųjų „džeimsų bondų“ priekaištus laiko nepagrįstais ir savo reputaciją grasina ginti teismuose.

Kad VSD ir AOTD ataskaitos apie valstybei pavojų keliančius reiškinius tikrai puikios, byloja rusiška žiniasklaida. Ar matėte, skaitėte, kaip piktai loja, urzgia, bando įkąsti? Girdi, Lietuvos saugumui visur vaidenasi pavojai, jie visur mato „penktąją koloną“. Tarsi nebūtų aišku, ką mūsų saugumiečiai turėjo omenyje minėdami, pavyzdžiui, rusakalbių moksleivių vizitus į sukarintas stovyklas Rusijoje.

Net RTVi televizija sugebėjo iš Lietuvoje gyvenančio, Lietuvą remiančio politologo Viktoro Denisenkos išpešti priekaištą: „Galbūt kai kurios VSD frazės nėra korektiškos“. Bet niekas į krūvą nesudėjo visų ataskaiton patekusių signatarų pareiškimų, interviu ir straipsnių, ir rimčiau jų neanalizavo. Tiesa, politikos apžvalgininkas, VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius portale delfi.lt šiuos signatarus vadina neturinčiais „politinės įtakos“. Bet nepaaiškino, kokia formule remdamasis suvokė, jog jų įtaka – tikrai maža, neverta dėmesio.

Kas Lietuvoje nieko nebijo?

O ar esama Lietuvoje nieko nebijančių žmonių? Kartais atrodo, kad nebijo šiandien tik tie, kurie siekia Lietuvą pažeminti bei sumenkinti. Išniekinti Lietuvos himną jiems užtenka drąsos, mums apginti himną – baugu, nedrąsu, per daug sudėtinga. VSD ir AOTD ataskaitų „herojai“ drąsiai lietuviškąsias specialiąsias tarnybas kritikuoja, net lygina su Rusijos FSB. Nors skirtumai – akivaizdūs. Lietuvoje šnipinėjimu apkaltinti asmenys sulaukia vos trejų metų laisvės atėmimo bausmių, o Rusijoje šnipinėjimu apkaltintas Aristidas Tamošaitis už grotų ten privalės praleisti net 12 metų.

Prie nieko nebijančių ir, tikriausiai, viską išmanančių reikėtų priskirti minėtą K.Girnių, delfi.lt erdvėje teigiantį, esą „jau kelerius metus VSD vadovybė skelbia panašias nesąmones“, esą „VSD prisiskiria sau teisę vertinti viešus Lietuvos politikų pasisakymus, juos skirstyti į patriotinius/nepatriotinius, nerimą keliančius ar nekeliančius“. Ponas K.Girnius niekaip nenori suvokti, jog net demokratijos siekiančiose šalyse teisė vertinti viešus pareiškimus suteikiama visiems, neišskiriant nė „džeimsų bondų“. Sodinti į kalėjimus – ne. Priskirti nepatriotiniams bei nerimą keliantiems – taip.

Apšauks paranojiku 

Tik užsimink, kad Rusijos karinių pajėgų atstovai galbūt prieš keletą metų ar visai neseniai buvo slapta išsilaipinę ties Kuršių Nerija arba treniravosi slapta peržengti Lietuvos sausumos ir jūros sienas, ir nedelsiant būsi apšauktas sergąs paranoja. Nors visiems akivaizdu, jog svetimas žemes tebegrobianti ir agresyvumą tebedemonstruojanti Rusija tiesiog negali nesimokyti tiek viešai, tiek slaptai įsiveržti į svetimas teritorijas.

Žodžiu, Lietuvoje užimti prolietuvišką poziciją nėra lengva. O dabar, matyt, bus dar sunkiau, mat Vokietijos ir NATO vadovai siekia įgyvendinti Rytų Europai išdavystę primenančius sprendimus. Vokietijos užsienio reikalų ministras panoro į įtakingiausių ir galingiausių šalių susibūrimą vėl pakviesti tūkstančius kartų elementariausias padorumo taisykles sulaužiusį Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną. O NATO generalinis sekretorius pareiškė ir vėl vyksiantis į Maskvą, painiodamasis, kas pas ką turi važiuoti: silpnesnis pas stipresnįjį, ar stipresnis – pas silpnesnįjį, padorus – pas niekšą, ar nusikaltėlis – pas teisųjį. 

2016.04.12; 08:55

kubilius_stovi_1

Lie­tu­vos vals­ty­bė per­žen­gė žmo­giš­ko­sios pil­na­me­tys­tės ri­bą. Dvi­de­šimt ant­rie­ji ne­pri­klau­so­my­bės me­tai nė­ra daug pa­sau­lio is­to­ri­jo­je. Vie­ni sa­ko, kad tai tik aki­mir­ka. Ki­ti, ly­gin­da­mi  su prieš­ka­riu, pri­si­me­na, kad anuo­met Lie­tu­va jau bu­vo ne­te­ku­si Klai­pė­dos, bet at­ga­vu­si Vil­nių kar­tu su „drau­giš­kai“ nu­si­tei­ku­sio­mis SSRS di­vi­zi­jo­mis, dy­džiu pri­ly­gu­sio­mis vi­sai mū­sų prieš­ka­rio ka­riuo­me­nei. O Pu­pų Dė­dė pra­na­šiš­kai dai­na­vo, kad „Vil­nius mū­sų, o mes ru­sų“.

Šian­dien op­ti­mis­tai ir pe­si­mis­tai mo­suo­ja plunks­no­mis, lie­da­mi ra­ša­lą ir įtū­žį vie­šo­se ir in­ter­ne­ti­nė­se dis­ku­si­jo­se, gin­čy­da­mie­si, ko dau­giau Lie­tu­vo­je – gė­rio ar blo­gio. Tuo tar­pu ci­niš­kes­ni re­a­lis­tai krau­na­si la­ga­mi­nus ir ieš­ko lai­mės sve­tur. Ga­li­ma bū­tų pa­sa­ky­ti, kad to­kių skal­ses­nės duo­nos ieš­ko­to­jų bu­vo vi­sa­da. Ta­čiau ne­pro­por­cin­gai di­de­lis iš­bė­gė­lių srau­tas pri­ver­čia su­klus­ti – kaž­kas čia ne­ge­rai… Kaip sa­kė ne­mir­tin­go­jo Šeks­py­ro he­ro­jus, kaž­kas blo­gai su Danijos ka­ra­lys­te.

Continue reading „Ne­gy­jan­čios Lie­tu­vos žaiz­dos“

baime

Lietuvoje egzistuoja didžiuliai skirtumai tarp šviesių prognozių ir realybės. Bedarbystės lygis kelia siaubą užsienio ekspertams. Bedarbystės lygis šiandien – jau 18,2 procento.

Tad išsipildė dar šių metų pradžioje skelbtos kai kurių ekonomistų prognozės, kad 2010-ųjų metų pabaigoje bedarbystė pasieks 20-ies procentų ribą.

O mokesčių politika išlieka primityvi ir plėšikiška – nuo didžiulių PVM iki nelanksčios ir stagnatoriškos fizinių asmenų pajamų mokesčių sistemos. Proporcinė mokesčių sistema taip ir neįvesta, nors tokia sistema egzistuoja daugelyje Europos šalių.

Continue reading „Žmonės bijo ginti savo teises, bijo sakyti, ką galvoja…“

savukynas_gera_m

Seniai žinoma, kad saugiausia vieta – tai septynių tūkstančių metrų aukštyje sėdint lėktuve. Autoavarijose žūva daugiau žmonių nei aviakatastrofose. Tačiau vis tiek daugelis bijo skristi, net jei ir žino šiuos faktus.

Tokia jau žmogaus natūra. Panašiai yra ir su gripo epidemija. Naujasis gripas, kaip teigia ekspertai, nėra pavojingesnis nei kiti, tačiau jo bijoma ypatingai. Kodėl žmogus negirdi racionalių argumentų?

Nereikėtų ieškoti atsakymo, aiškinant, jog žmonės neišsilavinę, iracionalūs, pasiduoda emocijoms. Tiesiog mes gyvename tokiame laikotarpyje, kada baimė yra mūsų palydovas. Kultūros istorikai yra pastebėję, kad tais laikotarpiais, kada techninis progresas yra labai spartus, visuomenėje įsivyrauja baimės atmosfera.

Continue reading „Kuo mūsų amžius panašus į Renesanso?“