Vytauto Visocko nuotr.

Š. m. lapkričio 14 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje buvo pristatyta LMA tikrojo nario, Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografija „Aisčiai. Raida“ (pirmoji knyga – „Aisčiai. Kilmė“)

Pilnutėlėje salėje vakarą vedė prof.dr. Albinas Kuncevičius.

Šioje knygoje aptariama Didžiosios aisčių migracijos galindiškoji banga buvo įspūdinga. Ji formavo rytinius ir vakarinius aisčius, kurių vaidmenį Rytų ir Vakarų Europos ankstyvojoje istorijoje sunku pervertinti. Manoma, kad senajame geležies amžiuje prasidėjusi galindų-sūduvių ir Vielbarko kultūros sklaida sukūrė naują kultūrą Rytų Lietuvoje. Ji susikūrė maždaug toje pat erdvėje, kurioje VI a. antrojoje pusėje įsikūrus Lietuvių pilkapių kultūra. Todėl klausimas, ar galindiškoji banga yra tiesiogiai susijusi su lietuvių kilme, yra esminis.

Naujais tyrinėjimais grindžiant lietuvių kilmės problemą, aiškėja, jog, galimas dalykas, senojo geležies amžiaus Rytų Lietuvių pilkapių kultūros žmonės savo galindišką kultūrą pernešė toli į rytus. Okos upės aplinkoje susikūrė Moščino kultūra, kurią tyrinėtojai vadina rytų galindų kultūra. VI a. antrojoje pusėje ir VII amžiuje rytų galindai patyrė avarų spaudimą ir įtikima, kad galėjo reemigruoti į Rytų Lietuvą, atnešdami vadinamąją Lietuvių pilkapių kultūrą.

Galindų migracija neapsiribojo rytais. Vakarų Europoje lokalizuojamos trys etnonimo galind sankaupos. Jų miogracijos daiktiniai ir rašytiniai šaltiniai, galindų santykių su gotais liudininkai mažai tyrinėti, nors, galima sakyti, nuo I a. pabaigos susidaro galimybės, kad prieš Gintaro kelio pradžią Noriko Lencijoje, anapus Dunojaus, ėmė kurtis galindų kolonija. Gintaro kelio prekybinės visuomenės tyrinėjimai atveda prie minties, kad Baltijos pakrantėse ir baltų pasaulio gilumoje buvo baltų prekybininkų kontroliuojamų prekyviečių.

Tokių prekyviečių galėjo būti ir Romos pasaulio prieigose – priešais romėnų miestus. Per šiuos galindus II amžiaus geografas Ptolemėjas galėjo gauti palyginti daug duomenų apie Baltijos jūros aplinkos upes ir tautas. Jo „Geografijos“ tyrinėjimai atskleidė daug naujų dalykų. Ptolemėjas sudinus mini du kartus. Vieną kartą – aprašydamas Europos Sarmatijos tautas, kitą – aprašydamas Didžiosios Germanijos tautas. Ir kaip tik anapus Dunojaus, artimoje romėnų kaimynystėje. Sudinų baltiška prigimtis iki šiol lyg ir nekelia didesnių abejonių.

Kiti Ptolemėjo „Geografijos“ tyrimų rezultatai yra tokie pat įspūdingi. Galima konstatuoti, kad Chronas tapatinamas su Nemunu, Rudonas – su Venta, Turuntas – su Dauguva, o Chesinas – su Pernu. Be to, penkios Ptolemėjo lokalizuotos tautos – venedai, galindai, sudinai, veltai, salai – priklausė vakarų baltams, trys tautos – hosijai, karbonai, kareotai – Baltijos finams, o keturios tautos – stavarai, pagiritai, savarai, boruskai – rytų baltams. (Iš Eugenijaus Jovaišos knygos „Aisčiai. Raida“).

2014.11.15; 10:53

Be abejo, ir šiandien, ir ateityje rašydami Baltijos kraštų pagonybės ir christianizacijos istoriją ar atskirus jos epizodus, kaip kad dabar rašau lietuvių karaliaus Minaugo sūnaus gyvenimo ir tikėjimo etiudą, nuolatos susidursime su paveldėtu iš daugiaamžės tradicijos išankstiniu nusistatymu, esą etiškai nederėtų ir politiškai nevertėtų svarstyti ir nagrinėti po daugelio amžių Romos katalikų Bažnyčios ydingas viduramžių strategijas pagonių ir graikų ortodoksų  atžvilgiu vėlyvaisiais viduramžiais.

Ar, atseit, ne geriau ir patogiau nutylėti „praeities paklaidas“ ir toliau, gal kiek minkštesne retorika smerkti „laukinius stabmeldžius pagonis“, „ Kristaus budelius žydus“, „netikėlius schizmatikus krikščionis“ Bizantijoje, Moravijoje, Bulgarijoje, Kijevo Rusioje, Voluinės ir Haličo karalystėje ir Šiaurės Rusioje? 

Juk čia turime ilgą triukšmingą tradiciją nuo vokiečių bei lenkų XIII amžiaus metraštininkų iki pat XX šimtmečio germanizacijos Mažojoje Lietuvoje ir katalikiškos polonizacijos Didžiojoje Lietuvoje šauklių ir šlovintojų… Deja, visų ydingų anachronizmų likimas vienodas – jeigu jų nepasiseka įveikti daugiaamžių polemikų kovoje, jie patys ilgainiui savaime atmiršta.

Continue reading „V. Baltijos kraštų pagonijos byla“

Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija ir iš tikrųjų yra didžiulė mįslė visiems, su šiuo analogų neturinčiu fenomenu, istorikams, sociologams, kultūros tyrinėtojams ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrus, regis, su neįmanomomis tolesniam josios egzistavimui sąlygomis.

Kita vertus, tai yra nė kiek ne mažesnę nuostabą keliantis reiškinys, liudijantis, jog net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas "europiečiu" visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė negu kasdienybė.

Continue reading „Pasakėlės iš rūsio, arba Kodėl mes ne europiečiai?“

Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygos “Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” ( Vilnius, 2012) ištraukas. Ši knyga  – pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). Nenugalėtos Lietuvos transistorinis fenomenas – A.Bučio dėmesio centre.

Pirmą kartą chrestomatinėje knygos dalyje skelbiama 13 tekstų, kurių dauguma – sakraliniai ir niekad lietuvių literatūros istorijose nei vadovėliuose neminėti ar nenagrinėti kūriniai, nukeliantys mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( I )“

panka_0

LTJS kasmet vasario 16-ąją žygiuoja Kaune, kovo 11-ąją mūsų šūkiai drebina Vilniaus Gedimino prospektą, gegužės 21 dieną Panerių memorialas skamba nuo mūsų dainų.

Pernai nedraugiškos mūsų Tautai jėgos smerkė mūsų tradicinę Dieveniškių stovyklą, šmeižė ir juodino baltiškumo ir patriotizmo idėjas.

“Žmogaus teisių” “gynėjai” iš savo “stebėjimo institutų” gąsdino visą Lietuvą įžvelgdami mūsų renginyje visokius “-izmus”. Nedraugiškos lietuvybei politinės jėgos, valdančios Šalčininkų rajoną, irgi prisijungė prie šios šmeižto propagandinės akcijos, turėjusios net tarptautinį atgarsį. Tačiau, “šunys loja, o karavanas juda”…

Continue reading „Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga kviečia į Dieveniškių stovyklą“

dieveniskes_2

Ketvirtus metus iš eilės Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga rengia vasaros stovyklą jaunimui.

Kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiemet, vykdome tęstinį projektą – stovyklą „Mūsų šaknys – baltai“ Dieveniškėse. Šiais metais – pagal projektą „Baltų amatai, kultūra ir kalbos“.

Tautinio jaunimo suvažiavimai kasmet gausėja ir kokybiškėja, todėl džiaugiamės galėdami pristatyti pačią sėkmingiausią mūsų stovyklą, vykusią Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos bazėje.

Continue reading „Nepamirškite, jog mūsų šaknys – baltai!“