Visai neseniai minėjome Baltų vienybės dieną, o tai ne tik puiki šventė, švenčiama abiejose baltų tautų valstybėse, bet kartu ir graži proga dar šiek tiek praskleisti informacijos bado užsklandą ir pažvelgti į tai, kas darosi pas mūsų brolius latvius.
Baltų vienybės dienos išvakarėse Latvijos Saeima atmetė prezidento Raimondo Vėjuonio siūlytą, prieštaringai visuomenėje vertintą įstatymą, kuris įteisintų nepiliečių vaikų automatinį įpilietinimą. Ir nors šis įstatymas būtų palietęs tik maždaug po 52 vaikus kasmet, kurie gimsta Latvijos nepiliečių šeimose, tačiau jis buvo principinis.
Šį egzaminą Latvijos parlamentas išlaikė, anot Latvijos politologų skeldamas stiprų antausį savo prezidento prestižui, tačiau kalba, kultūra ir tautinės valstybės koncepcija Latvijos parlamentarams pasirodė daug svarbiau nei pirmo asmens valstybėje prestižas.
Žinome, kad neužilgo Lietuvos Seimas laikys panašų egzaminą dėl vadinamojo “trijų raidžių“ įstatymo. Sąmoningai pavartojau šį liberalų ir prorusiškų kosmopolitų mūsų visuomenei primetamą nelietuviškų asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose problemos suprimityvinimą rodantį pavadinimą. Juk iš tikrųjų kalbama ne apie tris raides, o apie svetimą gramatiką ir mūsų kalbos nuskurdinimą bei tautos diskriminavimą.
Nejaugi neužtenka, kad dėl parsidavusio mūsų kalbininkų elito juokinam pasaulį nemokėdami taisyklingai ištarti užsienio autorių, ypač naujesnių, pavardžių, nes dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo nuspręsta visus užsienio autorių asmenvardžius ant jų lietuviškai išverstų knygų viršelių rašyti tik originalo kalba.
Nejaugi dar turėsime spėlioti ir kaip ištarti mūsų valstybės piliečių vardus ir pavardes? Tai sužinosime visai netrukus. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atėjimui į valdžią nemažai padėjo vadinamoji „Talkos“ iniciatyva, kai buvo surinkta beveik 70 000 Lietuvos piliečių parašų dėl lietuviško raidyno išsaugojimo valstybės išduodamuose asmens dokumentuose. Jei dabartinis Seimas išduos šios iniciatyvos suformuotus tikslus, tai greičiausiai galutinai palaidos šią oligarchui Ramūnui Karbauskiui priklausančią partiją.
Priėmus buvusių komunistų I.Šiaulienės ir G.Kirkilo siūlomą įstatymo variantą be daugybės sunkiai pataisomų pasekmių prisidėtų dar viena – Latvijos ir Estijos kaimyninio bendrumo sutrypimas, būtų atkartota nepriklausomybės atgavimo aušroje įvykdyta trumparegė ir klastinga išdavystė, kurią tuometinės Lietuvos valdžios įvykdė Latvijos ir Estijos atžvilgiu.
Bet apie viską iš eilės. Pradėsime nuo 1988 -1990 metų, kai mūsų tautas ir atgimstančias valstybes jungė Baltijos kelio dvasia ir noras grįžti į civilizuotą Vakarų pasaulį. Tada, praktiškai iš karto po Baltijos kelio vienybės tuometinė LSSR Aukščiausioji taryba priima “LTSR pilietybės įstatymą“, kuris Latvijoje ir Estijoje įvertinamas kaip vienybės išdavystė, nes LSSR deputatai nusprendė išsiskirti iš trijų Baltijos valstybių ir patvirtino vadinamąjį nulinį pilietybės variantą. Tai reiškia, kad atkurtos Lietuvos Respublikos pilietybę gavo ne tik tarpukario Lietuvos piliečių palikuonys ir po pasaulį išsibarstę etniniai lietuviai, bet ir keli šimtai tūkstančių Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacijų metu atsibasčiusių kolonistų ir jų palikuonių.
Po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų jauna vyriausybė ir galvotieji signatarai neištaisė sovietinių deputatų klaidos ir 1991 metais priimdami naują Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą patvirtino 1989 metų valdžios apsisprendimą, tuo dar kartą išduodami Baltijos šalių solidarumą. Būdamos labiau kolonizuotos nei Lietuva, Latvijai ir Estija sukūrė vadinamojo nepiliečio statusą, išduodami kolonistams laikinus kitokios spalvos pasus, kurie taip ir vadinosi – “nepiliečio pasas“. Vėliau, jei žmogus išgyveno tam tikrą laiką nepriklausomybę atkūrusioje šalyje ir išlaikė pilietybės egzaminą, susidedantį iš kalbos, istorijos ir konstitucijos esminių žinių patikrinimo, jis galėdavo gauti pilietybę.
Nemaža dalis Latvijos ir Estijos kolonistų taip ir padarė, tačiau ir dabar, prabėgus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus, yra asmenų, kurie turi nepiliečio pasus ir tikriausiai slapta svajoja apie Sovietų sąjungos atsikūrimą. Buvo daugybė diskusijų, kas šioje situacijoje pasirinko geresnį kelią, ar Lietuva, kuri tikėjosi, kad geranoriškumas padės pasiekti kolonistų lojalumą, ar latviai su estais, kurie nesuteikdami pilietybės visiems gyvenantiems savo teritorijoje asmenims tiesiog gynė savo politinę sistemą ir net nepriklausomybę. Praėjus tokiam ilgam laiko tarpui ir mes galime matyti, kokius rezultatus nulinis variantas davė Lietuvoje ir kokius rezultatus davė nepiliečių institucija pas mūsų Baltijos seses.
Tikriausiai galima daryti išvadą, kad vadinamasis nulinis variantas daug naudos Lietuvai neatnešė, tik pasėjo nesantaikos ir nepasitikėjimo sėklą tarp Baltijos valstybių. Panagrinėkime plačiau, kuo skiriasi dabartinė Lietuvos ir Latvijos situacija, vertinant ją pagal vadinamosios penktosios kolonos egzistavimą ir piliečių lojalumą valstybei. Šiame straipsnyje nenorime teigti, kad visos tautinės bendrijos ir mažumos yra nelojalios valstybei, kurioje gyvena. Tikrai kiekvienoje šalyje yra dalis nuo seno gyvenančių tautinių mažumų ir bendrijų atstovų, kurie ne tik lojalūs, bet ir prisideda prie savo naujosios tėvynės puoselėjimo. Tačiau neturint lojalių ir nelojalių valstybei tautinių mažumų procentų duomenų bandysime proporcijas pateikti apibendrintai.
Latvijoje etninių latvių gyvena apie 60 proc. Lietuvoje etninių lietuvių – 87 proc. Latvijos parlamente nelojalios prorusiškos partijos atstovų yra 24 iš 100 (24 proc.), Lietuvoje 8 iš 141 (6 proc.). Taigi proporcijos labai panašios pagal gyvenančių kitataučių kiekį. Beveik tris dešimtmečius Lietuvos tautinės bendrijos dalyvauja šalies politiniame gyvenime, turi teisę balsuoti visuose valstybėje vykstančiuose rinkimuose ir turi teisę būti išrinkti į visas institucijas. Turi teisę dalyvauti politinių partijų veikloje.
Tačiau žymesnių kitataučių tradicinėse partijose nėra daug, galima net dar drąsiau pasakyti – beveik nėra, o rusų ir lenkų tautinių bendrijų nariai buriasi į prieštaringai vertinamas, užsienio šalių interesus atstovaujančias etnines partijas, tokias, kaip Lietuvos rusų sąjunga Rusų aljansas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija.
Sociologinių tyrimų duomenimis, iki 40 proc. Šalčininkų rajono gyventojų yra sovietinių laikų kolonistai ir jų palikuonys, atvykę į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo iš skurdesnių Baltarusijos rajonų. Deja, neturime duomenų kiek Šalčininkų, Vilniaus, Širvintų, Trakų ir Švenčionių rajonų gyventojų yra Lenkijos okupacijos metu atvykę kolonistų palikuonys, bet, galima daryti prielaidą, kad tokių yra ne vienas ir ne du procentai.
Suteikdama tokiems asmenims Lietuvos pilietybę mūsų valdžia ne tik nuvertino pilietybės sąvoką iki pigaus popieriuko, bet faktiškai paneigė okupacijų faktą. Nes jei mes teigiame, kad Lenkija 1920 – 1939 metais buvo aneksavusi Vilniaus kraštą, tai asmenys kurie įsikūrė šioje teritorijoje aneksijos laikotarpiu ir jų palikuonys ne tik kad neturi jokios teisės į tuo laikotarpiu įgytą kilnojamą ir nekilnojamą turtą ir jo restituciją, bet negali pretenduoti į pilietybę, nepraėję natūralizacijos procedūros.
Jau nekalbant apie tai, kad save gerbianti Lietuvos vyriausybė privalėtų pateikti Lenkijai ieškinį reparacijoms už Vilniaus krašto aneksiją ir jos metu padarytą ilgalaikę žalą Vilnijai. Bet tai tema kitam straipsniui. Tuo labiau griežtas natūralizacijos procesas turėjo būti taikomas sovietinės okupacijos kolonistams, norint gauti Lietuvos pilietybę.
Gal tuometinės Lietuvos valdžios tokį pasirinkimą galėtų apginti tai, kad mes išvengėme tos milžiniškos kritikos, kurios susilaukė mūsų kaimynės tarptautinėje arenoje dėl tautinių mažumų diskriminacijos? Pasvarstykime detaliau. Rusijos propagandinė žiniasklaidos mašina, politikai ir didžioji visuomenės dalis neskiria Baltijos šalių.
Jų sąmonėje „Pribaltika“ tai Lietuva, kurios sostinė Ryga, kurortinis miestas Palanga, o pagrindinis uostas Talinas ir neskiria jie nei lietuvių nuo latvių ar estų, nei šalių, nei miestų, nei tuo labiau mūsų politinių peripetijų. Todėl statistinis Rusijos gyventojas bus įsitikinęs, kad Lietuvoje uždaromos rusų mokyklos, o rusakalbiai turi nepiliečių statusą.
Pažvelgę į Vakarus pamatysime labai panašią situaciją. Nesvarbu, kad Lietuva kažkada visiems „svieto perėjūnams“ išdalino pilietybę, kasmet skiria milžinišką finansavimą sovietiniam rudimentui – tautinių mažumų mokykloms ir yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, suteikianti idealiausiais sąlygas tautinėms mažumoms ir bendrijoms puoselėti savo kultūras ir kalbas, bet įvairiems ES viršūnių gausiai finansuojamiems žmogaus teisių „ekspertams“ esame negailestingi tautinių mažumų engėjai ir asimiliuotojai.
Dabar pasidarė madinga Lietuvos Respublikos šimtmečio proga siūlyti idėjas Lietuvos ateičiai. O gal atraskime savyje drąsos ir įgyvendinkime lietuviškos Lietuvos idėją? Kad asmenvardžiai Lietuvos piliečių dokumentuose būtų rašomi tik lietuviškomis raidėmis ir pritaikytomis pagal lietuvių kalbos taisykles galūnėmis, kad galėtume juos linksniuoti. Kad visos valstybinės Lietuvoje veikiančios švietimo įstaigos teiktų ugdymo ir mokymo paslaugas tik valstybine kalba, kad verstų knygų autorių vardus ir pavardes šalia originalo kalbos būtų privaloma rašyti ir sulietuvintai.
Tada gal pradėsime didžiuotis, kad esame lietuviai ir emigruoti mažiau norėsis? Gal pabandykime, juk latviai jau darbais kuria latvišką Latviją ir tuo rodo kelią mums, ar eisime su jais kartu?
2017.10.14; 06:04
