Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė Vyriausybės rūmuose šiandien priims Armėnijos Respublikos ministrą pirmininką Nikolą Pašinianą, atvykstantį su sava delegacija.
Vilniuje ketinama aptarti Lietuvos ir Armėnijos dvišalių santykių perspektyvas, Europos Sąjungos ir Armėnijos bendradarbiavimą, pasirengimą 2021 m. gruodžio 15 d. Briuselyje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, regionines aktualijas.
Daug dėmesio ketinama skirti bendradarbiavimo sveikatos srityje stiprinimui, teigiama Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime. Lietuva jau yra suteikusi Armėnijai humanitarinę paramą kovoje su COVID-19 epidemija – būtinas medicinos apsaugos priemones ir PGR testus, nusiuntusi medikų misiją pasidalyti gerąja patirtimi, dovanojusi 27 500 „Vaxzevria“ („Astra Zeneca“) vakcinų. Vyriausybės rugsėjo 29 d. nutarimu nuspręsta Armėnijai padovanoti dar 50 000 kompanijos „Moderna“ gaminamos vakcinos „Spikevax“ dozių.
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Po premjerų susitikimo numatoma pasirašyti Lietuvos ir Armėnijos sveikatos apsaugos ministerijų bendradarbiavimo susitarimą ir surengti bendrą spaudos konferenciją.
Tą pačią dieną I. Šimonytė ir N. Pašinianas dalyvaus Armėnijos nepriklausomybės dienai ir Lietuvos ir Armėnijos diplomatinių santykių trisdešimtmečio paminėjimui skirtame koncerte Kauno filharmonijoje.
Taip rašo Lietuvos informacinė agentūra ELTA.
Kokie klausimai kirba galvoje, perskaičius šią žinią? Ar ne per daug Lietuva teikia garbės vadovui šalies, kuri beveik tris dešimtmečius savo gniaužtuose laikė okupavusi 20 proc. svetimos teritorijos? Turiu omenyje Karabachą, kuris, kad ir kaip ginčija armėnų gerbėjai, remiantis tarptautine teise yra neatsiejama Azerbaidžano žemė. Beje, į valdžią prieš kelis metus atėjęs Nikolas Pašinianas, tapęs svarbiausiuoju Armėnijos vadovu (Armėnijoje premjeras turi daugiau galių nei Armėnijos prezidentas) nė piršto nepajudino, jog Azerbaidžanui taikiai grąžintų Karabachą ir gretimus septynetą rajonų, užgrobtų 1988 – 1994 –aisiais karinių operacijų pagalba.
Ne tik kad negrąžino tai, ką Armėnija neteisėtai okupavo, bet dar 2020-ųjų antroje pusėje iš galingų ginklų apšaudė Azerbaidžano miestus, neturinčius nieko bendro su Karabachu. Tai visų pirma – Giandža, Terteras ir Barda. Štai kokia tų atakų statistika:
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį
„Vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė nieko bendro su Kalnų Karabachu neturinčius, akivaizdžiai Azerbaidžanui priklausančius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti). Armėnijos pajėgos taip pat mėgino apšaudyti Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo apšaudyti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo tuometinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių civiliai objektai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km. Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prie Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus greičiausia įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.“
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Kad ir kaip gudrautume, stengdamiesi ginti Armėiją, būtent N.Pašinianas nepaliko Azerbaidžanui kitos išeities atsiimant Karabachą – tik karines priemones. Jerevanui nesutikus taikiai grąžinti Karabacho Azerbaidžanas buvo priverstas surengti karinę išlaisvinimo operaciją (jis ir taip kantriai laukė tris dešimtmečius). Karinę akciją Azerbaidžanas surengė 2020-ųjų pabaigoje. Azerbaidžanui susigrąžinti savas teritorijas padėjo Turkija, Lietuvos sąjungininkė NATO aljanse.
Todėl ir klausiu: ar Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė bent kiek gaudosi Pietų Kaukazo istorijoje, bent viena ausimi girdėjo, kam priklauso Karabachas, ar ją informavo patarėjai apie Giandžos, Tertero ir Bardos apšaudymus 2020-ųjų rudenį? Prisiminkime, kaip 2019-ųjų lapkritį Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė Vilniuje priėmė Armėnijos Ministro Pirmininko N.Pašiniano žmoną Aną Hakobian, neva atvežusią Lietuvon kažin kokį taikos planą. Tai buvo grubi politinė Lietuvos klaida, nes sutikdami diskutuoti su svetimos šalies teritoriją okupavusio premjero žmona mes nusižengėme padorumo, sąžiningumo principams, kurių nuolat reikalaujame iš kitų. Nusižengėme grubiai, mat neišklausėme antrosios pusės – Azerbaidžano prezidento Ilchamo Alijevo žmonos; dar būtų nekenkę į svečius pasikviesti Turkijos prezidento žmoną ir įsiklausyti į jos pastabas, kaip teisingai sureguliuotinas ginčas dėl Juodojo Sodo. Būtent – Lietuvos Pirmoji Ponia susitiko tik su Armėnijos lyderio žmona, o su Azerbaidžano ir Turkijos, kurios naikintuvai ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę, žmonomis nekalbėjo nė sykio. Lietuviškasis tendencingumas Azerbaidžano – Armėnijos konflikte – akivaizdžiausias. Bet kodėl, iš kur?
Paskutiniuoju metu Lietuva labai drąsiai kritikuoja neteisingai besielgiančias šalis – Rusiją, Baltarusiją, Kiniją. Mūsų pastabos ir nusivylimai – teisingi. Tačiau kodėl tuomet nė vienu žodeliu nepriekaištaujame Armėnijai? Juk, žvelgiant principingai, į Lietuvos Vyriausybę ir Kauno filharmoniją įžengs žmogus, kuris bent jau teoriškai atsakingas už 2020-ųjų rudenį apšaudytus Giandžos, Tertero ir Bardos miestus. Tokie apšaudymai turi tarptautinį įvertinimą – karo nusikaltimai arba nusikaltimai žmoniškumui.
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Jei Lietuva – sąžininga ir principinga, gal pirmiau į Vilnių derėjo pasikviesti azerbaidžaniečius, nukentėjusius per Giandžos, Tertero ir Bardos apšaudymus?
Keistokai atrodo ir optimistiniai Lietuvos svaičiojimai apie 2021 m. gruodžio 15 d. Briuselyje vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Armėnijoje dislokuota karinė Rusijos bazė. Dislokuota ilgam. Ją bus nelengva iškrapštyti. Lietuva – naivi, jei mano, jog šis faktorius Jerevanui netrukdo dreifuoti Europos link. Lietuva apsimeta nežinanti ir visų aplinkybių, kaip Armėnijos ekonomika bjauriai susipainiojusi su Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos verslais. Lietuva kvaila, jei įsitikinusi, jog persipynę armėniški – rusiški verslai Armėnijai netrukdys žengti Europos link. O gal Lietuvai kažin kas iš Jerevano įkalė galvon, jog „Lietuva be Armėnijos, Lietuva – be ateities?”
Beje, visai neseniai Lietuvos pašonėje Rusija su Baltarusija surengė gausias karines pratybas „Zapad 2021“. Pulti iš visų pusių Baltijos šalis drauge su rusų ir baltarusių kariškiais mokėsi ir Armėnijos gikluotųjų pajėgų atstovai. Ar Lietuvos premjerė pasiruošusi su Armėnijos premjeru aptarti bent jau šį subtilų klausimą – jei norite lietuviškos paramos, nedrįskite daugiau dalyvauti tokio pobūdžio kariniuose manevruose?
The Prime Minister of the Republic of Armenia Nikola Pashinian. EPA – ELTA
Prime Minister Ingrida Šimonytė, today at the Government palace, will welcome the Prime Minister of the Republic of Armenia Nikola Pashinian, arriving with his delegation.
It is planned that the meeting in Vilnius will discuss the prospects of the bilateral relations between Lithuania and Armenia, the cooperation between EU and Armenia, preparations for 15 December 2021 Eastern Partnership summit in Brussels, regional issues.
It is planned that attention will focus on strengthening cooperation in health sector, reads the statement of the Government press office. Lithuania has already allocated humanitarian aid to Armenia in the fight against Covid-19 pandemic – necessary medical protection equipment, PCR tests, has send medical mission to share good experience, has donated 27 500 Vaxzevria (Astra Zeneca) vaccine doses. Government’s decision, dated 29 September, donates another 50 thousand doses of Moderna’s Spikevax vaccine.
After the meeting of the Prime Ministers, it is planned to sign a cooperation memorandum between Lithuanian and Armenian Health Ministries and hold a joint press conference.
On the same day Šimonytė and Pashinian will attend a concert in Kaunas Philharmony to mark the day of Armenia’s independence and the 30th anniversary of the diplomatic relations between Lithuania and Armenia.
This is what Lithuania’s ELTA news agency reports.
What questions arise after reading these news? Isn’t Lithuania paying too much honor for the leader of the country, who for almost three decades has been occupying 20 percent of foreign territory? Namely, Nagorno Karabakh, which (the Armenian fans would dispute) according to the international law is an inseparable part of Azerbaijan. By the way, Nikola Pashinian, who has come to power several years ago and became the most important leader of Armenia (in Armenia Prime Minister has more power than Armenian President) did not move a finger to peacefully return Karabakh and nearby seven regions, taken in 1988-1994 military operations, to Azerbaijan.
Armenia not only did not return what it had illegally occupied, but also in the second half of 2020 opened fire to Azeri cities, that have nothing to do with Karabakh. Those are Ganja, Tartar and Barda. Below are statistics of those attacks:
‘Between 27 September 2020 and 28 October 2020 alone, Armenian forces opened fire to the cities of Ganja, Tartar, Agdam and villages of those districts, that have nothing to do with Nagorno Karabakh and obviously belong to Azerbaijan. In that month alone, 69 civilian Azeri people have been killed in Azerbaijan by Armenian artillery (322 civilian Azeri persons have been injured). Armenian forces also tried to open fire to Baku-Tbilisi-Ceyhan and Baku-Novorosijsk pipelines, targeted Mingacevir hydro power plant (one of the largest in South Caucasus, destroying it would harm about 100 thousand civilian Azeri people, fortunately, Azerbaijan’s forces managed to neutralize those missiles before they reached the target). Several cases have been recorded when green oil and condensate export pipelines were targeted by fire in Kizi region. By the way, Kizi is about 300 km away from the front line of that time, other civilian Azeri objects, fired at by Armenian forces, are at least 100 km away from disputed Nagorno Karabakh. It should be underlined that Armenia’s attack against Ganja city (the old Azeri capital) will probably go into history as the first case when a country, actively participating in OSCE, used a ballistic missile SCUD/Elbrus against civilian objects in another country, participating in OSCE missions. Cluster bombs have also been used against civilian objects in Azerbaijan, which international conventions strictly forbid. Also, a case has been recorded when an attempt was made to destroy a South Caucasian pipeline by using Smerch 9 M525 missile with 9 N235 bombs’.
We could try and defend Armenia, but it was Pashinian who did not leave Azerbaijan another solution in recapturing Karabakh – only military measures. After Yerevan did not agree to peacefully return Karabakh, Azerbaijan was forced to organize a military liberation operation (it was patiently waiting for three decades already). Azerbaijan carried out the military action in the end of 2020. Turkey, Lithuania’s ally in NATO Alliance, helped Azerbaijan to take back its territories.
That is why I am asking: does Lithuanian Prime Minister Ingrida Šimonytė know at least a little about the history of South Caucasus; has she heard at least a little about to whom Karabakh belongs; has she been informed by advisors about the shootings in Ganja, Tartar and Barda in the autumn of 2020?
Just remember, how in November 2019 Lithuania’s First Lady Diana Nausėdienė in Vilnius welcomed Ana Hakobian, wife of Armenian Prime Minister Pashinian, who allegedly brought some kind of a peace plan to Lithuania.
Lithuania made a big political mistake, because by agreeing to discuss with the wife of a Prime Minister, who is occupying territory of a foreign state, we have undermined the principles of morality and integrity, which we keep demanding from others. We have truly undermined them, because we did not listen to the other side – wife of Azeri President Ilham Aliyev. It would have also been a good idea to invite the wife of the Turkish President and listen to her remarks how to justly regulate the dispute about Karabakh. That is it – Lithuanian First Lady met only with the wife of Armenian leader, and she has not once spoken with wives of leaders of Azerbaijan and Turkey, whose fighter jets have multiple times protected Lithuanian air space. Lithuanian tendencies in the conflict between Azerbaijan and Armenia are obvious. But why?
Recently Lithuania has been very bravely criticizing countries, that act wrong – Russia, Belarus, China. Our remarks and disappointments are correct. But why then we have not spoken a single word against Armenia. Lithuanian Government palace and Kaunas Philharmonic will be entered by a person, who, at least in theory, is responsible for opening fire to the cities of Ganja, Tartar and Barda in the autumn of 2020. Such shootings have an international assessment – war crimes or crimes against humanity.
If Lithuania is honest and principled, maybe we should have first invited to Vilnius the Azeri people, who were hurt in the shootings in Ganja, Tartar and Barda?
Lithuania’s optimistic talks about the Eastern Partnership summit in Brussels on 15 December also look a little strange. Russian military base is deployed in Armenia. It has been deployed for a long time. It will not be easy to get rid of it. Lithuania is naive if it thinks that this factor does not hinder Yerevan from drifting towards Europe. Lithuania pretends it does not know all circumstances how Armenian economy is disturbingly connected to the businesses, led by Russia, governed by Vladimir Putin. Lithuania is stupid if it is convinced that interconnected Armenian-Russian businesses will not hinder Armenia to go towards Europe. Or maybe, someone from Yerevan convinced Lithuania that ‘Lithuania without Armenia, is Lithuania without future?’
By the way, quite recently, by the side of Lithuania, Russia and Belarus held a large military drill Zapad 2021. Representatives of the armed forces of Armenia, together with Russian and Belarussian military, also trained to attack all of the Baltic countries from all sides.
Is Lithuanian Prime Minister ready to discuss at least this subtle issue with Armenian Prime Minister? If you want Lithuanian support, do not dare to participate in such military maneuvers ever again.
Rugsėjo 21-ąją mūsų vadovai sveikino Armėniją, švenčiančią nepriklausomybės dieną. Teisingai pasielgėme pasveikindami Armėniją. Mat prieš tris dešimtmečius 1991-ųjų rugsėjo 21 dienos referendume dauguma armėnų tikrai balsavo už tai, kad jų šalis taptų nepriklausoma. Nepasveikinti Armėijos tokia proga būtų didelis netaktas.
Viešojoje erdvėje gausu pranešimų, kaip Prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė sveikina Armėnijos gyventojus 30-ųjų nepriklausomybės metinių proga.
Pavyzdžiui, Prezidento laiške rašoma: „Palaikome Armėnijos gyventojų siekį gyventi taikiai ir saugiai. Nuoširdžiai linkiu aktyviai įgyvendinti reformas siekiant sėkmingo ir efektyvaus Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimo. Tai ypač svarbu įsigaliojus ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimui“.
Seimo pirmininkės sveikinime pažymima: „Džiaugiuosi, kad mūsų valstybės palaiko aktyvų politinį dialogą, kuris padeda megztis ne tik glaudesniems politikų, bet ir verslo, meno, mokslo žmonių ryšiams. Lietuva pasirengusi dalytis išmoktomis pamokomis ir sėkmės istorijomis. Palaikysime įgyvendinant Europos Sąjungos ir Armėnijos visapusės ir tvirtesnės partnerystės susitarimą“.
Premjerės laiške pabrėžiama: „Didžiuodamasi, kad prieš 30 metų mano šalis pirmoji pripažino Armėnijos nepriklausomybę, giriu Jūsų šalies bei žmonių pažangą ir ypač per pastaruosius kelerius metus pasiektus demokratinius laimėjimus. Esu įsitikinusi, kad iššūkiai kyla tam, kad būtų įveikti, ir kad armėnų tauta ras jėgų, išminties bei vienybės ir sukurs suverenią, demokratinę bei klestinčią ateitį“.
Pasveikinti Armeniją reikėjo – toks diplomatinis protokolas. Bet ar nebuvo galima kukliau, santūriau?
Armėnijos parlamente – grumtynės. Youtube.com
Ypač į akis krenta, kai džiūgaujama demokratiniais Armėnijos pasiekimais. Kur jie – tie demokratiniai pasiekimai? Visai neseniai, tik maždaug prieš mėnesį – rugpjūčio 25-ąją, Armėnijos parlamente kilo pačios tikriausios muštynės. Tądien pliekėsi pozicija ir opozicija.
Remiantis Reuters ir APA pranešimais, armėnų deputatams nepavyko parlamente surengti rytinio posėdžio. Opozicija ir valdantieji vienas kitą užgauliojo, stumdė, mėtė plastmasinius buteliukus su mineraliniu vandeniu. Rytinė sesija buvo nutraukta, posėdžiui vadovavęs pirmininkas buvo priverstas skelbti pertrauką.
Antrosios muštynės įsiplieskė, kai Ekonomikos reikalų komiteto vadovas, opozicijos frakcijai „Armėnija“ priklausantis parlamentaras kalbėjo iš tribūnos. Jis, pavyzdžiui, sakė: „Ilgai negalėsite maitinti liaudies programa, sudaryta iš populizmo, malonių žodžių, tostų ir šūkių“. Kažkam iš salės nemandagiai replikavus, minėtas politikas agresyviai puolė įžeidėjo link. Tada oponentai jį stumtelėjo, kyštelėjo koją. Apstumdytąjį gynė kolegos, pagalbon pasitelkti kumščiai.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Nesusipratimai kilo ir tuomet, kai, remiantis Reuters pranešimais, valdančiosios frakcijos „Pilietinis susitarimas“ narys viešai ir garsiai iš tribūnos „išdavikais“ pakrikštijo gynybos ministrus, kuriems neva vadovaujant kariniams reikalams „už pinigus buvo atleidžiami nuo tarnybos šauktiniai“.
Po šių pareiškimų į žodinę dvikovą temperamentingai nėrė buvęs gynybos ministras: į oponentą jis sviedė plastikinį butelį. Tada ir kiti parlamento atstovai ėmė mėtyti vieni į kitus net ir sunkius, kietus daiktus, ne vien plastikinius buteliukus.
Tad Parlamento pirmininkas turėjo dar sykį nutraukti posėdį. Saugumo pareigūnai suskubo atsistoti tarp besimušančiųjų. Parlamento posėdžiui vadovavęs politikas įsakė kuo greičiau nutraukti transliaciją – kad kuo mažiau dvikovos vaizdų patektų į spaudą. Tačiau kai kurie kadrai, kuriuos pavyko nufilmuoti, išties … graudžiai juokingi, nedarantys garbės nė vienai pusei.
Žinoma, muštynės parlamentuose – ne toks jau retas reiškinys. Kadaise muštasi Ganos, Bolivijos, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Taivano, Turkijos parlamentuose. Armėnija – ne išimtis. Ir vis tik parlamentarams kaip paaugliams vienas kitą trankyti kumščiais – kokia čia garbė, koks čia vyriškumas? Ar Lietuvos Prezidento, Lietuvos Seimo pirmininkės ir Lietuvos premjerės, giriančių Armėniją žengiant demokratijos keliu, niekas neinformavo apie šį vos mėnesio senumo atvejį? Tądien, kai žiniasklaida užfiksavo grumtynes Armėnijos parlamente, Lietuvos vadovai, regis, į Jerevaną nenusiuntė nė vieno viešo oficialaus susirūpinimo: liaukitės! Lietuvos vadovai apsimetė apie muštynes Armėnijos parlamente nieko nežiną.
Teroristas Nairi Unanianas, dalyvavęs šaudant Armėnijos parlamente
O juk Armėnijos parlamentas – ypatingas. Ten ne tik mušamasi. Ten dar šaudoma į politikus. Norėčiau viešai paklausti G.Nausėdos, V.Čmilytės – Nielsen ir I.Šimonytės, ar jie žino, kas, pavyzdžiui, nutiko 1999 metų spalio 27-ąją Armėnijos parlamente. 1999 metų spalio 27-osios vakarą Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija, kai apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.
Ar, siunčiant sveikinimo telegramas, galima užmiršti tokio pobūdžo nutikimus? Ar galima bent akimirkai pamiršti, kad Armėnijos mieste Giumri mažų mažiausiai penkiems dešimtmečiams į priekį dislokuota Rusijos karinė bazė, kad Armėnija nesmerkia Krymą okupavusios Rusijos? Kaip galima ignoruoti, jog praėjusių metų pabaigoje, kai kilo karas dėl Kalnų Karabacho, Armėnija raketomis apšaudė tris su Kalnų Karabachu niekaip neusijusius Azerbaidžano miestus Giandžą, Terterą, Bardą. Per šiuos trijų miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų 2020-ųjų pabaigoje žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų. Tokiu būdu Armėnija šiurkščiai pažeidė savo įsipareigojimus pagal tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, taip pat nepaisė 2020-ųjų spalio 10, 18 ir 25 dienomis paskelbtų humanitarinių paliaubų.
Armėnijos kariškiai. Youtube.com
Ar šie faktai Armėniją sveikinusiems lietuvių politikams žinomi, ar tiesiog mes jų nenorime žinoti, juos specialiai ignoruojame?
Tačiau vienas išsvarbiausių nūdienos klausimų – ar šių metų rudenį Baltarusijoje surengtose karinėse pratybose „Zapad 2021“ drauge su baltarusių ir rusų kariais pulti Vakarų kryptimi mokėsi ir Armėnijos kariai? Omenyje turiu ne karinius stebėtojus, ne gynybos atašė, o būtent tuos, kurie aktyviai „kariavo“? Slaptai.lt duomenimis, pratybose „Zapad 2021” buvo Armėnijos kariškių.
Jei armėnų karių dalyvavimas pratybose „Zapad 2021“ – neginčijama tiesa, tai ką mes rugsėjo 21-ąją sveikinome, kokiomis demokratijomis džiūgavome?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitikimais Tbilisyje baigė vizitą Pietų Kaukaze. URM nuotr. Gintaras Visockas
Slaptai.lt atidžiai sekė, kaip Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrams savaitgalį sekėsi svečiuotis Pietų Kaukaze – aplankant Armėniją, Azerbaidžaną ir Sakartvelą (Gruziją). Apie šį vizitą skelbta ir oficialiame Lietuvos URM.lt puslapyje, apie tai pranešė ir agentūra ELTA. Slaptai.lt redakcijai parūpo patikslinti keletą niuansų.
Štai slaptai.lt portalo klausimai, kurie šį rytą buvo nusiųsti Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir komunikacijos skyriui.
Ar ponas G.Landsbergis teiravosi Armėnijos lyderių, koks Rusijos karinės bazės likimas Giumri mieste? Ar ji ten ir toliau bus dislokuota, ar Armėnijos valdžia ilgainiui linkusi atsisakyti Rusijos kariuomenės paslaugų? Ar Jerevane buvo diskutuojama, kodėl Armėnijos kariškiai Azerbaidžanui neparodo (neatiduoda) Kalnų Karabacho minų laukų žemėlapių? Ar Armėnija pasiruošusi oficialiai pripažinti, jog Kalnų Karabachas, vadovaujantis tarptautine teise, tai – Azerbaidžano teritorija, ar Armėnija linkusi pasirašyti su Azerbaidžanu taikos sutartį? Ar Armėnijos valdžios buvo klausiama, kas konkrečiai atsakingas už 2020-ųjų metų pabaigoje iš sunkiųjų pabūklų apšaudytus Azerbaidžano miestus Giandžą, Bardą ir Terterą?
15 valandą po pietų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyriusatsiuntė atsakymus. Juos pateikiame savo skaitytojams be kupiūrų ir nutylėjimų, dėkodami ministerijai už operatyvumą.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrų G. Landsbergio, A. Schallenbergo ir B. Aurescu vizitas į Pietų Kaukazo valstybes buvo surengtas Europos Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai J. Borrellio pavedimu.
Ministrų vizitu į šias šalis siekta parodyti didesnį Europos Sąjungos dėmesį regiono problemoms, stiprinti ES įsitraukimą į spręstinus P. Kaukazo šalių klausimus, taip pat paskatinti didesnį Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio pasitikėjimą.
Pokalbių metu buvo aptarta saugumo situacija po antrojo Kalnų Karabacho karo, buvo akcentuota humanitarinių problemų sprendimo, įskaitant ir pasidalinimo minų laukų žemėlapiais, svarba. Ministras pasveikino svarbius įtampos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano mažinimo žingsnius, kurie buvo padaryti ir ES tarpininkavimu, akcentavo ES pasirengimą dalyvauti tiek prisidedant prie situacijos Armėnijos-Azerbaidžano pasienyje stabilizacijos, tiek skatinant pasitikėjimo atmosferos regione atkūrimą.
Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis išreiškė ES pasirengimą tęsti bendradarbiavimą su demokratiškai išrinktu Armėnijos parlamentu ir naujai suformuota Vyriausybe. Susitikimuose taip pat kalbėta apie tolimesnį Europos Sąjungos ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimo (CEPA) vykdymą bei pasirengimą 2021 m. pabaigoje planuojamam Rytų Partnerystės viršūnių susitikimui.
Pagarbiai – Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius
Balandžio 13 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku buvo surengta speciali konferencija – „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą: postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas“. Konferencija surengta Baku Universitete ADA.
Šiandien ją papildome Azerbaidžano Respublikos Prezidento Ilhamo Alijevo komentarais, kuriuos jis davė skaitydamas pranešimą bei atsakinėdamas į klausimus. Beje, klausimų Azerbaidžano vadovas sulaukė daug. Pavyzdžiui, klausimus jam pateikė JAV tarptautinių santykių ekspertas Metju Braizas, JAV Prinstono universiteto docentas Maiklas Reinoldsas, Italijos Tarptautinių politinių tyrimų instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis Karlo Frappi, Tarptautinių krizių grupės prie Turkijos vyriausybės narys Nigiar Geksel. Visiems jiems rūpėjo išsiaiškinti, kokią Kalnų Karabacho ateitį matanti Azerbaidžano vadovybė.
Atsakymai – žinoti ir Lietuvai.
Azerbaidžano sostinėje surengta tarptautinė konferencija „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą; postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas”
Pavyzdžiui, Azerbaidžano prezidentas pabrėžė, jog šalis nenaudos jėgos prieš Kalnų Karabache gyvenančius armėnus. Jis akcentavo, jog azerbaidžaniečiai – tolerantiška tauta, be to, Baku traktuoja Kalnų Karabache gyvenančius armėnus savo piliečiais. Todėl jokių prievartų, diskriminacijų, persekiojimų prieš armnėnų tautybės žmones nebus.
Tai, jog azerbaidžaniečiai – tolerantiški, įrodo kad ir aplinkybė, kaip Azerbaidžanas elgėsi per 44 dienų karą 2020-ųjų rudenį: stengėsi kuo mažiau pakenkti civiliams asmenimis. Karo veiksmų metu žuvo tik 40 armėnų civilių. Azerbaidžaniečiai be jokių sąlygų armėnams grąžino 1500 jų žuvusių karių kūnų, nors Armėnija nėra Azerbaidžanui grąžinusi pirmojo Kalnų Karabacho karo metu žuvusių 4 tūkstančių azeraidžaniečių karių kūnų. Nepaisant visų Armėnijos išpuolių (pasitraukdami 2020-ųjų pabaigoje iš Kalnų Karabacho armėnai per 15 dienų susprogdino net 15 hidroelektrinių). Azerbaidžanas leidžia tiekti dujas į Armėniją per savo teritoriją, negrąsina susprogdinsiąs tokių dujotiekių. Taip pat netrukdo naudotis kai kuriais keliais Zangilane ir Gubadly. Neprtieštarauja, kad Turkija atidarytų sieną su Armėnija, nors Armėnija vis dar neatsisako teritorinių pretenzijų Turkijai (apie teritorines pretenzijas Turkijai rašoma net Armėijos konstitucijoje).
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau jį neramina Armėnijoje vyraujanti isterija, antiazerbaidžanietiškos ir antiturkiškos nuotaikos, raginimai imtis naujų karo ir teroro akcijų. Visi bent kiek blaiviau mąstantys armėnai ten yra smerkiami, užgauliojami, jiems net grasinama fiziniu susidorojimu.
Azerbaidžano prezidentas garantavo, kad jo vadaovaujama valstybė neturi teritorinių pretenzijų Armėnijai, nors puikiai prisimena, žino ir niekad nepamirš, jog dar visai neseniai Jerevanas priklausė Azerbaidžanui, kaip ir Zangezuro rajonas, o nūnai Savanu pramintą ežerą azerbaidžaniečiai vadina Giočia.
Minėtoje konferencijoje į užsienio specialistų klausimus atsakydamas I.Alijevas tvirtino nieko neslėpsiąs nuo savo tautos. Jis patvirtino neseniai kalbėjęsis su Rusijos Vladimiru Putinu, kaip galėjo tik Rusijos kariuomenei skirtos raketos „Iskander-M“ atsidurti Kalnų Karabache. Taigi – Šušos mieste kovo 15 dieną išminavimo darbais užsiimanti specialistų grupė aptiko „Iskander-M“ likučių ir nuolaužų. Šios raketos atlėkė iš Armėnijos pusės. Tai reiškia, jog šiomis, tik Rusijos kariuomenėje naudojamomis raketomis, armėnų kariškiai apšaudė Azerbaidžano teritoriją. Baku nusiuntė oficialų paklausimą į Maskvą ir laukia oficialaus atsakymo. Oficialus paklausimas nusiųstas ir į Jerevaną: kodėl armėnų ginkluotosios pajėgos atakavo Kalnų karabacho miestus tik Rusijos ginkluotėje esamomis raketomis. Bet atsakymo iš Jerevano nėra. Jerevano valdžia mėtosi: neva tos skelveldros – tai nesprogusių raketų dalys, kitą kartą teigia, jog tai – karinė paslaptis, kurios negalinti atskleisti.
Iskander – M raketos, aptiktos Šušoje
Azerbaidžano prezidentas teigė, kad jo šalies slaptosios tarnybos turi surinkusios užtektinai įkalčių, galinčių smulkiai papasakoti, kaip gi nutiko 2020-ųjų rudenį 44 dienų karo metu, kad armėnai iš savo teritorijos panaudojo „Iskander-M“. Oficialų pareiškimą dėl tų raketų sužinos visas pasaulis, tiesiog Azerbaidžanas dar laukia Maskvos ir Jerevano pasiaiškinimų. Apie tai, be abejo, sužinos ir azerbaidžaniečiai.
Taip pat minėta, jog Armėnija, remiantis tarptautine teise, privalo Azerbaidžanui pateikti Kalnų Karabacho minų laukų žemėlapius. Bet Jerevanas delsia atiduoti žemėlapius, į kuriuos žvelgiant būtų aišku, kokios vietovės kokiais sprogstamaisiais įtaisais užmintuotos.
Azerbaidžano prezidentas tvirtino, jog azerbaidžaniečiai niekad nepamirš skriaudų, kurias jiems pridarė armėnų separatistai (pavyzdžiui, iki pamatų sugriauti Adgamo ir Fizuli miestai, Chodžaly skerdynės, Kalnų Karabache sugriauti azebaidžaniečiams brangūs kultūros, istorijos ir religijos paminklai. 2020-ųjų rudenį rmėnų kariškių barbarizmas apšaudant taikius Barda, Giandžos ir Terteto miestus). Tačiau jis norįs žvelgti į priekį, į ateitį.
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Dabar Azerbaidžanas rūpinasi, kaip greičiau atstatyti Kalnų Karabacho miestus ir kaimus. Jis manąs, kad pagrindiniai statybos darbai atkuriant infrastruktūrą bus baigti per trejetą metų. Į pagalbą kviečiami užsienio verslininkai ir užsienio kompaijos, tačiau tik iš tų šalių, kurios gerbė Azerbaidžano teritorinį vientisumą (su devyniomis Europos Sąjungos šalimis Azerbaidžanas pasiašęs strateginės partnerystės susitarmus).
Į klausimą, ar Armėnija norėjo taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Kalnų Karabacho, Azerbaidžano prezidentas atsakė visą laik jautęs, kad oficialusis Jerevanas tik imitavo derybas, o kai ateidavo metas imtis svarbiausio klausimo, staiga nutraukdavo derybas, trenkdami durimis. Jis manąs, kad Armėinja manė išsilaikyti okupuotose žemėse tol, kol visi apie tai pamiršią.
Tikriausiai prisimename dar visai neseniai Lietuvoje bujojusias aštrias politines aistras, ar iš Sovietų Sąjungos išsirutuliojusi Rusijos Federacija privalanti mums išmokėti solidžią kompensaciją už pusę amžių trukusią okupaciją.
Kai Lietuvoje buvo keliamas toks klausimas, šių eilučių autorius viešai palaikė politines jėgas, įrodinėjusias, jog Maskva mums neabejotinai skolinga už 50 metų trukusį „sovietinį rojų“. Ir tuomet, ir dabar manau, jog tokios skolos dovanoti – negalima. Nusispjaut, jog Maskva net apsiputojusi neigia egzistuojant „okupacijos metais patirtos žalos“ klausimą. Nusišivilpt, kad ji greičiausiai niekad neatlygins 1940 – 1990 metais patirtų nuostolių. Velniop lietuviškus skeptikus, kurie šaukė, esą ši tema Lietuvai neva trukdanti su Rusija palaikyti draugiškus, pragmatiškus santykius.
Tiesa – svarbiau. Tiesa – pats svarbiausias dalykas. Lietuva privalanti žinoti, kiek daug neteko. Jei sąskaitos niekad nebus apmokėtos, tegul konkrečiais skaičiais įvardinta skola bent jau bus įrašyta į istorijos vadovėlius. Sutikite, tai – taip pat gyvybiškai svarbu. Nė kiek ne mažiau svarbus ir tramdomasis efektas. Tegul tie, kurie be leidimo įsiveržia į svetimas žemes, žino, jog virš jų galvų kaip Damoklo kardas dar ilgai kabės „skolų klausimas“.
Tiesa, tuomet, kai konservatoriai bandė skaičiuoti dėl Rusijos patirtas žalas, aš stebėjausi, kodėl nereikalaujame atlyginti nuostolių už Vilniaus krašto okupaciją? Be abejo, tai subtilus klausimas. Lenkija – mūsų partnerė tiek NATO, tiek Europos Sąjungos gretose. Nepatogu sąjungininką griebti už atlapų. Juolab kad Pietryčių Lietuva buvo užgrobta kiek anksčiau nei Antrasis pasaulinis karas. Tad tai, kas buvo iki Antrojo pasaulinio karo, gal ir protinga nurašyti į nuostolius. Lietuva neturėtų būti panaši į Armėinją, kuri tarsi sugedęs patefonas turkams nuolat primena tragiškus 1915-ųjų įvykius, be kita ko, tematydama tik vienos pusės kaltes. Reikalauti piniginių atlyginimų už tai, kas nutiko prieš kelis dešimtmečius – prasminga, bet jei finansines žalas skaičiuosime už tai, kas dėjosi prieš šimtą metų, – būsime juokingi.
Kremlius naktį. EPA – ELTA nuotr.
Kodėl iškėliau primirštą skolų klausimą šiandien? Praėjusių metų pabaigoje Turkijos remiamas Azerbaidžanas susigrąžino nemažai prieš kelis dešimtmečius prarastų Kalnų Karabacho teritorijų. Rusijos padedamos Armėnijos pajėgos azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ir gretimus septynetą Azerbaidžano rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) okupavo 1992 – 1994 metais ir aneksuotus išlaikė iki pat 2020-ųjų rudens. Beveik 26-erius metus. Nepaisant aplinkybių, kad 1993 metais Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliucijas Nr. 822, 853, 874 ir 884, kuriose teigiama, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą, kad JT rezoliucijos Kalnų Karabachą pripažino nedaloma Azerbaidžano teritorija.
Tad Armėnija per 26-erius metus Azerbaidžanui neabejotinai pridarė ekonominės – finansinės žalos. Štai Armėnijos politikas Gračas Berberianas („Armėnijos valstietiškos sąjungos“ vienas iš vadovų) leidinyje „Novosti Armėniji“ yra pareiškęs, kad nūnai, netekusi Kalnų Karabacho, Armėnija kasmet patirs nuostolių po mažų mažiausiai 100 milijonų JAV dolerių vien už negalėjimą naudotis kašto žemės ūkiu.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Šis politikas įsitikinęs, jog Karabachas – tai Armėnija, todėl jam vaidenasi, jog tai Azerbaidžanas lenda į skolas. O juk viskas – atvirkščiai. Tai Armėnija įsiskolinusi Azerbaidžanui.
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, pripažįstančios, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, negali nesutikti, jog Armėnija visus pastaruosius 26-erius neteisėtai naudojosi visais Kalnų Karabacho ir septynerių gretimų rajonų ištekliais, pradedant sodais, miškais ir baigiant naudingomis iškasenomis. Beje, Azerbaidžanui susigrąžinus daugumą teritorijų, akivaizdūs tampa būtent barbariški Kalnų Karabacho ir septynių minėtų rajonų eksplotavimo metodai. Jie kirto miškus, teršė vandens telkinius, grobstė naudingas iškasenas visai nesirūpindami, kas bus rytoj. Puikiai suprato (tik viešai nepripažįsta), jog šios žemės – ne jų, ir aksčiau ar vėliau iš jų teks pasitraukti. Tad naudojosi ištekliais ne kaip rūpestingi šeimininkai, kuriems rūpi, kad žemė nebūtų nualinta, netaptų bevaise dykra.
Į sąskaitas, be abejo, privalu įtraukti ir nuostolius, kurie buvo padaryti 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis okupuojant azerbaidžanietiškąjį Hodžaly miestą (žuvo 613 azerbaidžaniečiai, 487 buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, o 150 dingo be žinios) ir 2020-ųjų pabaigoje apšaudytus Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų pabaigoje
Tarptautinę teisę dėl šalių teritorinio vientisumo gerbianti Lietuva privalo palaikyti Azerbaidžaną, skaičiuojantį, kokios žalos jam atnešusi Kalnų Karabacho okupacija. Priešingu atveju Lietuva prarastų moralinę teisę Maskvai priminti sovietmečiu patirtas žalas, taip pat pavestų Moldovą, Sakartvelą (Gruziją) ir Ukrainą, be abejo, skaičiuojančias žalą dėl prarastų teritorijų.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Šiuo atveju visai nesvarbu, ar Azerbaidžanas turtingas, o Armėnija – skurdi valstybė. Svarbus nuoseklumas. Jei reiškiame priekaištus svetimas žemes okupavusiai Maskvai, tokie pat priekaištai turi būti taikomi ir Jerevanui.
Mums visiems svarbu žinoti, kokių nuostolių Armėnijos separatistai pridarė Azerbaidžanui. Svarbu ir tai, kad Jerevanui adresuojamos sąskaitos už okupacijų metais patirtas žalas kuo greičiau pasiektų tarptautinius teismus, tarptautines organizacijas.
Tada bus lengviau ne tik Lietuvai, bet ir Moldovai, Sakartvelui, Ukrainai. Galbūt tuomet būsimi okupantai, kokiam Žemės gale jie bebūtų, susimąstys prieš pradėdami puolimą – ar verta veržtis į svetimas žemes, jei nuo pat pirmojo šūvio pradedama skaičiuoti žala, ir nuo šių sąskaitų lengvai neišsisuksi?
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuviškoje spaudoje pasirodė pirmieji nedrąsūs straipsniai, į konfliktą dėl Kalnų Karabacho žvelgiantys bent kiek giliau, objektyviau, nei elgtasi iki šiol.
Publikacijų, kuriose giedama ta pati dainelė, esą Armėnija šiame kare absoliučiai teisi, o Azerbaidžanas neturįs nė menkiausių teisių į Kalnų Karabachą, – be abejo, vis dar gausu. Tačiau štai šių metų gruodžio 11-ąją portalas 15min.lt paskelbė mūsų europarlamentaro Andriaus Kubiliaus publikaciją „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“.
Ji išsiskiria iš lietuviškojo konteksto dėl kelių aspektų. Pirma, A.Kubilius nemano, kaip, pavyzdžiui, jo kolega iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Seimo narys Kęstutis Masiulis („Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas, delfi.lt; 2020 metų lapkričio 15 diena), kad šį rudenį Pietų Kaukaze pergalę švenčia Rusija. Parlamentaras A.Kubilius tvirtina, kad „daugiausia laimėjo Erdoganas, nes privertė Rusiją atsisakyti iki šiol turėto geopolitinio monopolio Pietų Kaukaze Turkijos naudai“.
Šia savo išvada europarlamentaras A.Kubilius tarsi oponuoja Lietuvos politikams, apžvalgininkams, ekspertams, kurie linkę sureikšminti rusų taikdarių vaidmenį Kalnų Karabache. Be abejo, rusų taikdariai – jokie taikdariai, kur jie bebūtų dislokuoti. Visi mes jaustume palengvėjimą, jei rusų taikdarių pasaulyje būtų kuo mažiau. Tačiau „Propagandos dekonstrukcijas“ portale delfi.lt skelbiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis galėjo būti santūresnis savo autorinėje laidoje „Rusijos „taikdarystė“ – tiesus kelias į okupaciją“. Šiai E.Jakilaičio laidai labai trūko nuomonės, kurią šiandien lietuviškosios žiniasklaidos erdvėje įvardinęs Europos Parlamento narys A. Kubilius („Kremlius paprasčiausiai neišdrįso padėti Armėnijai ginti Kalnų Karabacho“).
Andrius Kubilius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kita dėmesio verta A.Kubiliaus įžvalga – Armėnijai pats metas analizuoti savąsias klaidas. Analizuoti ne menamus, o tikruosius, giluminius klystkelius.
Europarlamentaras savo straipsnyje „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“ viešai klausia: „ar buvo protinga Armėnijai visus tuos metus, nuo pat 1992-1994-ųjų pirmojo Karabacho karo laikų, kurį Armėnija laimėjo, stengtis išlaikyti tik „status-quo“, iš esmės nesiekiant ilgalaikio susitarimo dėl taikos, ir vardan taikos atsisakant tų teritorijų, kurios po pirmojo Karabacho karo liko Armėnijos okupuotomis, nors ir nepriklausė tikrajam armėniškajam Karabachui?“
Berods, pirmą kartą aukšto rango Lietuvos politikas didelį tiražą skaičiuojančiame leidinyje išdrįso papriekaištauti Jerevanui, kad šis 1992 – 1994-aisiais užėmė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių rajonų. Tie septyni rajonai (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas), jei kas vis dar nežino, teritorija ir gyventojų skaičiumi kur kas didesni nei Kalnų Karabachas (11 tūkst. kvadratinių kilometrų prieš maždaug 5 tūkst. kvadratinių kilometrų).
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Antrasis retorinis A.Kubiliaus klausimas: „ar strategiškai teisinga buvo visą šį laiką savo geoplitinį saugumą sieti tik su viena kaimyne, Rusija, kuri priešinosi bet kokioms Armėnijos pastangoms intensyviau suartėti su Vakarais, su Europos Sąjunga?“
A.Kubilius teisus ir tuomet, kai tvirtina, esą patys armėnai „turi nebijoti tokių atsakymų ieškoti“.
Deja, čia europarlamentaro objektyvumas senka. A.Kubiliaus tekste karts nuo karto prasprūsta sąvoka „tikrasis armėniškas Karabachas“.
Ši tezė – labai svarbi. Ar tikrai Karabachas – armėniškas? Aklai palaikyti Armėnijos pusę demokratinėje šalyje niekam neuždrausta. Bet ar solidus, rimtas Lietuvos politikas turįs teisę nutylėti aplinkybę, jog tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO ir Europos Sąjungos šalis, Kalnų Karabachą vis tik traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija? Minėtame europarlamentaro tekste (šia tema A.Kubilius savas įžvalgas pareiškė jau ne sykį) niekur neaptikau konkretaus pabrėžimo, kad, remiantis tarptautine teise ir teritorinį šalių vientisumą apibrėžiančioms taisyklėms, kurias gerbiame ir mes, lietuviai, Kalnų Karabachas vis tik yra Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Jerevanas, kad ir kaip jam nepatiktų, privaląs į tai atsižvelgti.
Mano supratimu, sąžiningai neatsakius į šį klausimą, beprasmės visos kitos diskusijos. Pagirtina, kai europarlamentaras A.Kubilius svarsto, kaip Europos Sąjunga galėtų ekonomiškai padėti Armėnijai. Padėti Armėnijai ne tik galima, bet ir reikia. Tik pirmiausia būtina suvokti, kodėl tarptautinė bendruomenė oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho armėnišku, o štai europarlamentaras A.Kubilius (ne tik jis vienas) vartoja sąvoką „tikrasis armėniškas Karabachas“, tarsi Karabache niekad negyventa azerbaidžaniečių, tarsi istorija niekad nebūtų užfiksavusi Karabacho chanato.
Štai tokie gudravimai solidumo Lietuvai neprideda. Jei pripažįstame, kad pastaruosius 26-erius metus Armėnija neteisėtai užgrobusi laikė septynetą kaimyninės šalies rajonų, kodėl beveik tris dešimtmečius Lietuva nė sykio Armėnijai oficialiai, viešai nepapriekaištavo ją esant okupante? Kodėl niekas iš Lietuvos politikų, įskaitant europarlametarus, nekėlė klausimo – ar padoru į Rytų Partnerystės programą įtraukti šalį, kuri okupavusi svetimas žemes? Gal pirma dera pareikalauti, kad ši grąžintų tai, kas jai nepriklauso, ir tik paskui ją kvieskime sėstis prie Europos stalo, skirkime jai ekonominę pagalbą?
Šis sudėtingas klausimas turėtų būti aktualus ir naująjam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabreliui Landsbergiui, kuriam, be abejo, teks susidurti su Pietų Kaukazo problematika. Dviprasmybių – gausu.
Štai Lietuvos ambasada Jerevane skyrė labdaros nuo karinių veiksmų nukentėjusiems armėnams Kalnų Karabache. Toks žingsnis – pagirtinas, sveikintinas.
Tačiau tada objektyviai besielgiantys politikai turėtų svarstyti, kaip Lietuva galėtų bent simboliškai pagelbėti Bardoje, Tertere ir Giandžoje nukentėjusiems azerbaidžaniečiams? O gal apsimetame nežiną, kad šį rudenį, įsiplieskus karui dėl Kalnų Karabacho, Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė niekuo su Kalnų Karabachu ir tais septyniais rajonais nesusijusius Bardos, Tertero ir Giandžos miestus? Per agresyvias atakas žuvo 69 civiliai, dar 322 civilių buvo sužeista, net 3000 gyvenamųjų namų sugriauta.
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Man regis, šį rudenį Armėnijos kariškiai, apšaudydami Giandžą, Terterą ir Bardą, žengė žingsnį, nusipenusį tarptautinių tribunolų dėmesio. Jei Lietuva – nešališka, objektyvi, ji privalanti bent simboliškai paremti šiuose miestuose nukentėjusius civilius azerbaidžaniečius. Mes neturėtume vadovautis principu „Armėnija skurdi, todėl jai reikia padėti“, o „Azerbaidžanas – turtingas, todėl jam nedera ištiesti pagalbos rankos“. Šiuo atveju svarbus nešališkumo, objektyvumo principas.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Dar, beje, į akis krenta europarlamentaro A.Kubiliaus nuolatinis virkavimas, esą Armėnija – vos ne labiausiai pasaulyje nukentėjusi šalis („Ypač kai prisimeni tragišką paskutinių amžių Armėnijos istoriją, su armėnų tautos genocidu ir su tokia nesaugia geopolitine kaimynyste, kurią Armėnijai lėmė jos geografija“).
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Europarlamentarui privalu žinoti, kad paskutiniaisiais amžiais kentėjusi ne tik armėnų tauta. Daug kraujo netekusios ir turkų bei azerbaidžaniečių tautos. Nejaugi A.Kubilius neturįs nė menkiausios informacijos apie milijoną azerbaidžaniečių pabėgėlių, kurie buvo išvyti ir iš Jerevano, ir iš Kalnų Karabacho, nejaugi jis neturi nė menkiausio supratimo apie Dašnakcutiun, ASALA nusikaltimus?
Vienų kančias nuolat minėti, o kitų – ignoruoti, – tai ne tas kelias, kuris Pietų Kaukazą paversiąs stabiliu regionu.
Mūsų pgalba Armėnijai neturi tapti panaši į „meškos paslaugą”.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje susiklosčiusi keista situacija. Visi tik ir ieško, kokius blogus darbus nuveikė Azerbaidžanas, šį rudenį jėga susigrąžindamas prarastas teritorijas. Iš populiariausių, dažniausiai kartojamų priekaištų Azerbaidžanui: kodėl Baku sukėlė pavojų tūkstančiams Kalnų Karabacho civilių gyventojų (juk tai nusikaltimai), kam Baku įsileidžia rusų „taikdarius“ (juos paskui labai sunku iškrapštyti), kodėl Baku negirdi Europos nuomonės (tokius konfliktus privalu sureguliuoti taikiomis priemonėmis)…
Tendencingųjų luomas
Dauguma lietuviškųjų žurnalistų, apžvalgininkų, politikų atkakliai tebeieško ir Azerbaidžano sąjungininkės Turkijos klaidų. Pavyzdžiui, svarsto, ar turėję turkai teisę paremti Azerbaidžaną, negavę NATO vadovybės Briuselyje leidimo.
Tokius klausimus keliančius apžvalgininkus priskiriu tendencingųjų luomui. Tai tie, kurie, iš anksto, aklai palaikydami Jerevano pusę, savo tekstuose manipuliuoja informacija taip, kad ši atitiktų jų peršamą nuomonę. O Armėnijai nepalankius faktus, kurių, beje, labai gausu, – nutyli, ignoruoja.
Pirmiausia akis bado slėpimas, jog tarptautinė bendruomenė gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą pripažindama Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Antra, visą bėdą dėl neva neteisingai nubrėžtų sienų verčia Stalinui, nors puikiai žino, kad sienų perbraižymai prasidėję kur kas anksčiau. Milžiniškų teritorijų Azerbaidžanas neteko po Turkmėnčajaus sutarties, sudarytos tarp carinės Rusijos ir persų valstybės 1828 metais. Dabar tos pietinės azerbaidžanietiškos žemės priklauso Iranui; Irane, daugiausia šiauriniame, nūnai gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių. Ketvirta, paniškai bijo pripažinti, kad į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas armėnus masiškai, specialiai kelis šimtus metų be perstojo kėlė Rusijos carai, siekdami atskiesti azerbaidžaniečių bendruomenę sau lojaliomis tautinėmis, religinėmis mažumomis. Tereikia susirasti V.I.Maškovo paveikslą, pavadintą „40 tūkst. armėnų perkėlimas iš Persijos“.
Kaip vadintini Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimai?
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Ypač begėdiškas nenoras papasakoti, kaip šių rudeninių karinių veiksmų metu Armėnija apšaudė net tris Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su fronto linija – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuviškoje žiniasklaidoje – nė vienos rimtesnės užuominos, kad per šiuos barbariškus miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų.
Man regis, pergyvendama dėl Kalnų Karabache gyvenusių armėnų gyvybių Lietuva privalėjo susirūpinti ir dėl Bardoje, Tertere bei Giandžoje gyvenančių azerbaidžaniečių likimo.
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Bet iš lietuviškųjų „ekspertų“ nė vienas aiškiai nė neužsiminė, esą Bardos, Tertero ir Giandžos apšaudymai – tai karo nusikaltimai, krentantys ant šiandieninio premjero Nikolos Pašiniano galvos.
Lietuviškieji „ekspertai“ nepastebi ir buvusio Rusijos prezidento patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, nūnai – Katono instituto Amerikoje vyriausiojo mokslinio bendradarbio komentarų (echo.msk.ru ir gordonua.com), kad taikiomis derybomis teritorijos neusigrąžinamos, o Vladimiras Putinas šį sykį Pietų Kaukaze patyrė skaudų pralaimėjimą, nes Azerbaidžanas su Turkija mažai bepaisė Kremliaus nuomonės.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Ekonomistas A.Ilarionovas maždaug taip mano: Azerbaidžanas ir Turkija elgėsi kaip įtakingos, galingos regiono valstybės, su kurių nuomone nuo šiol privaląs skaitytis pats V.Putinas.
Taigi nesiliaunu stebėjęsis: lietuviškieji Pietų Kaukazo „žinovai“ nepastebi nė vienos Armėnijos klaidos. Tarsi Armėnija niekad niekur nebūtų nusikaltusi, suklydusi, prašovusi.
Grubiausia Armėnijos klaida
O juk tikrai turinti nuodėmių! 1992 – 1994 karo metu Armėnijos pajėgos, remiamos tuometinių Rusijos ginkluotųjų pajėgų, užėmė ne tik Kalnų Karabachą, iš šio regiono išvydamos visus azerbaidžaniečius (intensyvus azerbaidžaniečių išstūmimas iš šio regiono prasidėjęs dar 1988-aisiais). Armėnija okupavo dar ir septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną. Juos, sudėjus į krūvą, turėsime kelis kartus didesnę teritoriją (11.000 kvadratinių kilometrų) nei pats Kalnų Karabachas (4.400 kvadratinių kilometrų). Tuose septyniuose rajonuose iki okupacijos gyveno apie 600 tūkst. azerbaidžaniečių.
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Kad išvardyti septyni rajonai priklauso Azerbaidžanui, kad juos vis tiek teks grąžinti Azerbaidžanui, – 1994-aisiais metais Armėnija neginčijo. net nebandė ginčyti. Bet, bėgant metams, oficialusis Jerevanas ėmė gudrauti: grąžinsime, bet mainais į azerbaidžanietiškas nuolaidas. Prigalvodavo pačių įvairiausių pretekstų, kodėl negalį grąžinti – neva reikia turėti saugumo buferį, neva tai puikus kozyris būsimosiose derybose. Prabėgo dar keliolika metų, ir oficialusis Jerevanas pamiršo, kad šie septyni rajonai nėra armėniški. Paskutiniuoju metu oficialusis Jerevanas vis dažniau šaukdavo, kad jų niekad neatiduos Azerbaidžanui, nes tai – armėniška teritorija.
Siekdama savo rankose išlaikyti tuos septynetą rajonų Armėnija melavo net neraudonuodama. Išsisukinėjo, gudravo, ir … susikompromitavo tiek Vakarų, tiek azerbaidžaniečių akyse. Grąžinusi tai, kas jai neabejotinai nepriklauso, Armėnija būtų sulaukusi Vakarų simpatijų ir suminkštintų Baku vadovybės širdis. Bet Armėnija klaidingai įsikalė sau į galvą, esą Vakarai vis tiek rems „demokratijos trokštančią krikščioniškąją šalį“, kad ir kaip bjauriai ji besielgtų. Tačiau Vakarai, net ir linkdami Jerevano pusėn, negali laužyti nusistovėjusių taisyklių, brėžiančių, kas yra šalių teritorinis vientisumas. Šios taisyklės Vakarai negalį peržengti nei dėl Armėnijos, nei dėl kurios nors kitos valstybės.
Tad Armėnija, kad ir kaip bežiūrėsi, vadintina okupante ne vien dėl to, kad Azerbaidžanui negrąžina Kalnų Karabacho. Ji okupante laikytina pirmiausia dėl tų septynių rajonų.
Kokias Armėnijos klaidas mato Eduardas Nagdalianas?
Tai – ne tik mano nuomonė. Panašiai mano ir Eduardas Nagdalianas, „Delovyje novosti“ redaktorius. Šią E.Nagdaliano nuomonę paskelbė armėniškas arminfo leidinys. Taigi tendencigumu ir propaganda neapkaltinsi. Ir autorius armėnas, ir leidinys – armėniškas.
Eduardas Nagdalianas, armėnų ekspertas
Šis ekspertas pabrėžia, jog visos pastarųjų trijų dešimtmečių Armėnijos valdžios padariusios didžiulę kvailystę, tų 7 rajonų negrąžindamos Azerbaidžanui. Jei būtų atidavę be išankstinių sąlygų, kaip šiandien gražiai Armėnija atrodytų pasaulio akyse! Deja, Armėnija neišnaudojo šio momento, o Vakarai savo kailiu įsitikino, jog oficialusis Jerevanas linkęs meluoti, gudrauti, klastoti.
E.Nagdalianas pažeria ir daugiau priekaištų. Pavyzdžiui, visus tris dešimtmečius Armėnija svajojusi, kokia ji regione esanti neva įtakinga suprevalstybė, nors iš tiesų tebuvo „ekonomiškai degraduojantis liliputas“.
Tas pats E.Nagdalianas pabrėžia, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nė viena Armėnijos valdžia nesiekė realių derybų su Azerbaidžanu. Tik imitavo, kad derasi.
Jo manymu, pats palankiausias metas deryboms buvęs 1994-aisiais, kai pralaimėjęs karą Baku linko daryti nuolaidų. Bet Armėnija to neišnaudojo. Jai vis buvo maža. Dabar viskas pasikeitė. Azerbaidžanas ne tik sustiprėjęs, bet ir supykęs. Kiek gi galima jį vedžioti už nosies?
E.Nagdalianas apgailestauja, kad armėnų tauta šiandien totaliai apnuodyta klaidingų mitų, esą „priešui neatiduosime nė gabaliuko savo žemių“. Eksperto įsitikinimu, Nikolas Pašinianas teturi vieną išeitį – diktatoriškomis priemonėmis sutramdyti apkvailintą armėnų tautą, tebetvirtinančią, esą tie septyni rajonai, kaip ir Kalnų Karabachas, privalo priklausyti tik jai ir niekam daugiau.
Ką mano pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas?
Panašiai BBC tarnybai rusų kalba komentavo ir Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento Levono Ter – Petrosiano patarėjas, kadaise dalyvavęs derybose su Azerbaidžanu.
Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas
Jis mano, jog oficialusis Jerevanas visąlaik klaidingai ramino save: jei derybų metu mums nepavyks apiplėšti Azerbaidžano, tai apiplėšime jį karinėmis priemonėmis. Jerevanas nebijojo karo. Jis labiau norėjęs ne derybų, bet būtent karo. Armėnai kažkodėl buvo įsitikinę, jog, prasidėjus militaristiniams susidūrimams, jie laimėsią. Blogiausiu atveju – apgins Rusija. Politiko Ž.Liparitiano manymu, N. Pašinianas taip pat nebijojo karo. Manė azerbaidžaniečius užmėtysiąs kepurėmis.
Ž. Liparitianas pabrėžia: armėnai visąlaik ignoravo faktą, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą azerbaidžanietišku, juolab – tuos septynetą rajonų. Ž. Liparitianas įsitikinęs, kad armėnams reikia liautis save apgaudinėjus iliuzijomis ir fantazijomis. Armėnams reikia kaltinti tik save, kad negrąžino Azerbaidžanui tų septynių rajonų. Net N. Pašinianas iki šiol naiviai tikėjo, kad, Armėnijoje įgyvendinant demokratines reformas, Vakarai nepastebėsią karinių Jerevano avantiūrų.
Ž. Liparitianas pastebi, kad visos šiandieninės Armėnijos partijos, išskyrus tik vieną, – ultranacionalistinės, spjaunančios į tarptautinę nuomonę, į tarptautines taisykles. Tie superpatriotai iki paskutinės sekundės naiviai tikėjo, esą armėnams leistina ignoruoti tarptautinę teisę, esą armėnams leistina skriausti kaimynus.
Dabar N. Pašinianas karštligiškai siekia, kad Vakarai pripažintų Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe. Bet, Ž. Liparitiano įsitikinimu, armėnams privalu sugrįžti iš svajonių pasaulio. Vakarai niekad nepripažins antrosios Armėnijos valstybės, nes Kalnų Karabachas išties nėra armėniška žemė. Juolab – tie septynetas rajonų…
Štai taip!
Slaptai.lt redakcijos prierašas
Blaivių komentarų armėniškoje žiniasklaidoje – vis daugiau. Juos privalu įsidėmėti, jei norime suvokti, kas ir kodėl 2020-ųjų rudenį nutiko Pietų Kaukaze. Nes skaitant lietuviškuosius „išminčius“ – nieko nesuprasi, tik susipainiosi…
Slaptai.lt atidžiai seka, ką lietuviškoji žiniasklaida rašanti apie karinį Armėnijos – Azerbaidžano susidūrimą, įsiplieskusį šių metų rugsėjo 27 dieną ir trukusį 44 paras. Nei istorikai Šarūnas Liekis ir Zigmas Vitkus, nei žurnalistai Rimvydas Valatka, Edmundas Jakilaitis, nei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė, nei Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus, nei Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Kęstutis Masiulis savo komentaruose, laidose, videointerviu bent kiek aiškiau neprasitarė apie azerbaidžanietišką Kalnų Karabacho kilmę.
Bet tai dar būtų pusė bėdos. Jie nė neužsiminė, jog Armėnija visus tris dešimtmečius nuo pat 1994-ųjų iki šių metų rugsėjo laikė okupavusi septynetą Azerbaidžanui be jokių ginčų ir abejonių priklausančius rajonus – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Perskaičiau prof. Šarūno Liekio publikacijas dėl padėties Kalnų Karabache. Jos kelia nuostabą. Jos ne tik tendencingos, nes nutyli daug Armėnijai nepalankių faktų. Jos dar ir pavojingos, mat ragina Lietuvą elgtis neteisingai – pripažinti azerbaidžanietišką regioną esant armėnišku. Omenyje turiu LRT.lt portale paskelbtus du profesoriaus straipsnius „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“.
Kai sūnus nutyli tėvo veikalą…
Profesorius Šarūnas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mano supratimu, visuomeninio leidinio statusą turintis LRT portalas, skirtingai nei privatūs leidiniai, privalo išklausyti ne tik Armėnijai, bet ir Azerbaidžanui, Turkijai svarbius argumentus.
Prof. Š.Liekiui tai padaryti daugiau nei paprasta. Tegul ima ir atsiverčia Mokslotyros instituto 2016-aisiais metais išleistą prof. dr. Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Joje rasite atsakymus į visus aštriausius klausimus: kodėl Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija, kaip Rusijos imperija per pastaruosius kelis šimtus metų dirbtinai kėlė tūkstančius armėnų į azerbaidžanietiškas žemes, įskaitant Kalnų Karabachą, kokių nusikaltimų yra padariusios sukarintos teroristinės Dašnakcutiun, Gnčak, ASALA, Krunk organizacijos, kaip jos talkinusios Maskvai puolant Osmanų imperiją, kaip jos 1918-aisiais teriojo nepriklausomybę paskelbusią Azerbaidžano respubliką, kiek tūkstančių azerbaidžaniečių sovietmečiu buvo išvyta vien iš Jerevano, kas tikrasis kaltininkas dėl skerdynių Sumgaito, Hodžaly miestuose…
Istoriko Algimanto Liekio veikalu remiuosi ne todėl, kad jis – daugiau nei 43 monografinio pobūdžio knygų bei daugiau nei 1500 tūkstančio mokslinių straipsnių autorius. Jo veikalą apie sudėtingus armėnų, azerbaidžaniečių, turkų santykius šiandien prisimenu pirmiausia todėl, kad jis – Š.Liekio tėvas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: dr. Algimantas Liekis.Tautų kraustymai Kaukaze. Prof. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Turime unikalią situaciją. Algimantas Liekis konfliktą dėl Kalnų Karabacho matė visai kitaip nei šiandien LRT.lt puslapiuose tvirtina jo sūnus Šarūnas Liekis. Be jokios abejonės, tėvų ir vaikų nuomonės neprivalo būti identiškos.
Bet, mano supratimu, dėstydamas savąsias tiesas, pabrėžiu, ne privačiame, o visuomeninį statusą turinčiame leidinyje, prof. Š.Liekis privalėjo bent žodeliu užsiminti, kad jo tėvas, beje, taip pat – profesorius, rėmė Azerbaidžaną ir yra smulkiai savo nuomonę išguldęs minėtoje knygoje. Šitaip pasielgti Š.Liekis galėjo vien iš pagarbos 2019-aisiais metais mirusiam Tėvui A.Liekiui. Taip pasielgti VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekaną, Politologijos katedros profesorių įpareigoja elementarus padorumas – bent paminėk, jog egzistuoja kardinaliai priešinga tau labai artimo žmogaus nuomonė.
Jei atvirai, Š.Liekio tekstuose apie konfliktą Pietų Kaukaze neradau nė vienos bent kiek objektyvesnės minties. Neverta nė aušinti burnos ginčijantis. Užsiminsiu tik dėl kelių, labiausiai akis badančių.
Kas atsakys už azerbaidžaniečių civilių aukas?
Štai prof. Š.Liekis savo tekstuose tvirtina, jog šalys, kurioms svarbus moralumas, privalo ginti civilių teisę į gyvenimą. Pirmyn – ginkime! Bet gerbkime visų civilių teisę į gyvenimą. Teisę į gyveimą turį ne tik armėnų civiliai. Kodėl pagarbos reikalaujantis Š.Liekis neužsimena apie civilių azerbaidžaniečių žūtis nieko bendro su Kalnų Karabacho konfliktu neturinčiuose Tertero, Bardos, Giandžos miestuose ir jų apylinkėse? Priminsiu: vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė su Kalnų Karabachu nesusijusius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Armėnijos pajėgos taip pat šaudė į Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo atakuoti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių miestai ir kaimai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prieš Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.
Atkreipkime dėmesį – po šių barbariškų išpuolių Azerbaidžanas elgėsi džentelmeniškai. Nekeršijo. Jerevano ir kitų didžiųjų Armėnijos miestų nebombardavo. Azerbaidžaniečiai kovėsi tik dėl teritorijų, kurios jiems priklauso pagal tarpautinę teisę – kovėsi išimtinai dėl Kalnų Karabacho miestų ir gyvenviečių.
Kai nebežinome, kas yra demokratija
Ir vis tiek N.Pašinianas vadinamas provakarietišku demokratu! Man regis, po Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimų į šio vyro veiklą derėtų pažvelgti karo nusikaltimus tiriančio tarptautinio Hagos tribunolo akimis. Kiekvieną kartą, kai N.Pašinianas vadinamas demokratišku vyru, šių eilučių autorius gūžčioja iš nuostabos pečiais. N.Pašinianas, kaip ir jo pirmtakai, man pirmiausia asocijuojasi su barbarais, kurie nepakluso Jungtinių Tautų reikalavimams išvesti armėniškus karinius dalinius iš Kalnų Karabacho. O gal prof. Š.Liekis nieko nežinąs apie JT rezoliucijas, įpareigojančias armėnų karius palikti ir Šušą, ir Hankendį, ir visus kitus šio regiono miestus bei gyvenvietes? Kaip drįstama rašyti apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus nė vieno sakinio neskiriant JT rezoliucijoms, bylojančioms, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, jog oficiali Lietuvos užsienio politika – gerbianti Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu?
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Nejaugi tikrai svetimas teritorijas užgrobusią valstybę galima laikyti demokratiška, o jos vadovus – demokratais? Antra: šokiruoja Š.Liekio išvada, jog „dažnos analogijos ir palyginimai su Donbaso ar Krymo okupacija nėra tinkami vien dėl politinės sistemos skirtumų. Armėnija yra demokratinė respublika, o Azerbaidžanas velkasi visų reitingų pabaigoje“.
Ar Š.Liekis supranta, ką pasakęs? Teisę išsaugoti savas teritorijas turinčios ne visos šalys? Kur mus nuvestų tokia logika? Norime dar didesnio pasaulinio chaoso? Kas nutiktų, jei vieną dieną, neduok Dieve, Lietuvą pradėtų geležiniu kumščiu valdyti pats žiauriausias pasaulyje diktatorius? Tokiu atveju lietuviai jau prarastų teisę į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus? Jei, sakykim, Lenkija bus Briuselio apkaltinta antidemokratiškumu, Punsko ir Seinų lietuviai įgaus teisių skelbti nepriklausomybę – bėgti nuo neva antidemokratiškos Varšuvos ir dreifuoti demokratiško Vilniaus pusėn? O jei po keliolikos metų Lenkija vėl taps demokratiška, jai bus leistina susigrąžinti Punską ir Seinus? Bet gal tuomet etniniai Punsko ir Seinų lietuviai jau nebenorės grįžti po Lenkijos sparneliu? Žodžiu, tai, kokias žaidimo taisykles siūlo Š.Liekis, – sunku suvokti vadovaujantis sveiku protu…
Prancūziškas tendencingumas
Š.Liekis apgailestauja, kad Prancūzijos ir JAV pastangos įtakoti įvykius Pietų Kaukaze buvo vangios ir neveiksmingos. Pirma, nemanau, kad jos buvo jau tokios vangios. Ypač aršiai ardėsi Prancūzijos prezidentas Emmanunelis Macronas. Bet oficialusis Paryžius, jei norime būti nešališki, neturėtų kištis į šį konfliktą, nes nėra objektyvus. Vertinti Prancūzijos užsienio politiką ir nė žodeliu neužsiminti apie ten gyvenančią įtakingą armėnų bendruomenę, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos.
Lietuviškas tendencingumas
Tvirtinti, jog Lietuva, stebėdama įvykius Pietų Kaukaze, elgėsi per daug pasyviai, – vėl tik pusė tiesos. Prisiminkime tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vos prieš metus surengtą vojažą į Armėniją (pirmiau – į Armėniją, tik po to – į Azerbaidžaną). Prisiminkime, kaip Prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė visai neseniai buvo priėmusi Vilniuje viešėjusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, sumaniusią mums parodyti kažin kokį taikos planą. Taikos planas – sveikintina iniciatyva. Bet jei esame nešališki, objektyvūs, turėjome klausti Baku ir Ankaros, o kokius taikos planus yra parengusios Azerbaidžano ir Turkijos prezidentų žmonos? Lietuvos prezidentūroje drauge su Armėnijos premjero žmona prie vieno stalo privalėjo sėdėti Turkijos ir Azerbaidžano lyderių antrosios pusės. Tik taip, ir niekaip kitaip. Bet mes išklausėme tik vieną – armėniškąjį – taikos planą. Tiksliau tariant, pasielgėme tendencingai.
Lietuvos Mokslų Akademija, neįsileidusi Turkijos ambasadoriaus lydimų turkų istorikų. Slaptai.lt nuotr.
Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileido Armėnijos ambasadorių Tigraną Mikrčianą, atvykusį su Jerevanui palankiais istorikais, o Turkijos istorikus, kuriuos lydėjo Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas, – pravijo šalin. Ar toks Lietuvos elgesys – demokratiškas, civilizuotas? Kodėl vengiame išgirsti turkiškus argumentus, jei Armėnija tikrai visur ir visada akivaizdžiai teisi? Bijome, kad oficialiojo Jerevano propaganda subliukš kaip pradurtas oro balionas?
Filipo Ekozjanco pozicija
Filipas Ekozjancas ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Š.Liekis savo publikacijose kaip neginčijamą tiesą liudija, esą armėnai šiandien pagrįstai bijo vadinamojo antrojo genocido. O ar būta genocido 1915-aisiais? Tegul Š.Liekis tvirtina, kad buvo (nors turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų jis nestudijavo). Bet tada tegul bent užsimena, kad dėl 1915-ųjų tragedijos esama ir kitokių nuomonių net tarp pačių armėnų. Kaip galima tvirtinti 1915-uosius buvus genocidu ir nė neprasitarti apie armėnų kilmės istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjancą (neseniai išleistos knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorių), kuris, duodamas interviu mano portalui, pabrėžė:
„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką,kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Ar vien turkai kalti?
Š.Liekio komentaruose daug kliūna šiandieninei Turkijai. Ankara kaltinama bandanti atkurti Osmanų imperiją. Gal ir taip. Bet kodėl nepripažįstama, kad turkai kelis dešimtmečius beldėsi į Europos Sąjungos duris? Kas beliko į ES šeimą nepriimtiems turkams? Rautis plaukus iš nevilties, nusižeminus dar intensyviau klibinti Briuselio ir Strasbūro kabinetų rankenas? ES atstūmė Turkiją, Turkija puolė ieškoti kitų kelių, kitų išeičių, kitų sąjungininkų.
Nematau nieko nusikalstamo, nieko atgamtiško.
Slaptai.lt redakcijos prierašas.
Šį straipsnį esu nusiuntęs LRT.lt redakcijai. Pažiūrėsime, ar publikuos.
Armėnijos ataka prie civilius AzerbaidžaneArmėnijos ataka. Bardos gatvės
Esu ne sykį kritikavęs Lietuvos sąjungininkę NATO struktūrose Didžiąją Britaniją, kam ši 1982-aisiais kariavusi su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Mano supratimu, šias salas skiria tiek daug tūkstančių jūrmylių, kad Londono politikai, įrodinėjantys, esą tas visai kitame pasaulio gale esantis salynas yra britų teritorija, – elgiasi ir kvailai, ir juokingai.
Tačiau jei žvelgtume į prieš beveik pusę amžiaus kilusį Argentinos – Didžiosios Britanijos konfliktą dėl teritorijų, privalėsime sutikti, jog abi pusės, siekdamos savo tikslų, elgėsi garbingai. Gal ir šokiruojančiai skamba posakis „elgėsi garbingai“, juk karas yra karas, ir vis tik noriu paaiškinti, ką turiu omenyje. Nė viena pusė nenaudojo draudžiamų metodų. Prieš argentiniečius ginklą pakėlę britai nebombardavo Argentinos miestų, neapšaudė Argentinos civilių objektų, nesiekė sunaikinti Argentinos naftos ir dujų rezervuarų, hidroelektrinių. O argentiniečiai taip pat elgėsi vyriškai – pralaimėję karą dėl Malvinų salų jie nepuolė rengti teroro aktų Londone, nerengė išpuolių prieš britų diplomatus Europos Sąjungos šalyse, nepuldinėjo britų ambasadų Vakaruose. Vaizdžiai tariant, džiaukimės bent dėl šitokio santūrumo.
Deja, tokių garbingo elgesio pavyzdžių šiandieniniame pasaulyje – ne tiek daug. Dažniau elgiamasi pažeidžiant tarptautines nuostatas. Viena iš akivaizdžiai negarbingai besielgiančių šalių šiandien yra Armėnija. Tiek Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, tiek Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas puikiai žino, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Apie tai byloja kad ir 2008 metų kovo 14 dieną Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 86-oje plenarinėje sesijoje priimta rezoliucija Nr. 62/243 dėl „Padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“. Šiuo dokumentu dar kartą patvirtinta Europos Sąjungos nuostata, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, jog Armėnija privalanti kuo greičiau iš Kalnų Karabacho išvesti visas savo okupacines pajėgas, jog nė viena „pasaulio valstybė neturi pripažinti situacijos, susidariusios dėl Azerbaidžano teritorinių praradimų, teisėta, arba teikti pagalbą palaikant tokią padėtį“.
Armėnijos ataka. Žuvę ir sužeisti azerbaidžaniečių vaikaiArmėnijos ataka. Tarp žuvusiųjų – moteris
Tad jei jau oficialusis Jerevanas priešinasi Azerbaidžano teritorinį vientisumą gerbiančios tarptautinės bendruomenės nuostatoms, tai tegul kaunasi garbingai – Kalnų Karabacho teritorijoje. Azerbaidžanas taip ir elgiasi. Jis nepaleido nė vienos kulkos į Armėnijos miestus ir kaimus, ligonines ir dujotiekius. O štai Armėniją vadinti garbingai besielgiančia puse neapsiverčia liežuvis. Slaptai.lt duomenimis, vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė nieko bendro su Kalnų Karabachu neturinčius, akivaizdžiai Azerbaidžanui priklausančius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).
Bet tai – dar ne visos Jerevano nuodėmės. Armėnijos pajėgos mėgino apšaudyti Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo apšaudyti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių civiliai objektai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.
Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prie Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.
Armėnijos ataka kasetinėmis bombomis
Kodėl Armėnija bombarduoja civilius Azeraidžano objektus? Ji siekia išprovokuoti oficialųjį Baku atsakyti tuo pačiu – kad šis bombarduotų Armėnijos miestus. Tada oficialusis Jerevanas galėtų šauktis pagalbos, esą Azerbaidžanas užpuolęs Armėniją. O kol Azerbaidžanas kariauja savo teritorijoje, Armėnija nei teoriškai, nei praktiškai negalinti prašyti niekieno pagalbos. Remiantis tarptautine teise, Azerbaidžanas nieko blogo nedaro – susigrąžina savo žemes.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono gyventojus
Kad susigrąžinimas yra skausmingas, naudojant karines priemones, – Azerbaidžanas mažiausiai kaltas. Tarptautinė bendruomenė turėjo užtektinai laiko priverst Armėniją išsinešdinti iš svetimų teritorijų. Azerbaidžanas kantriai laikė net trisdešimt metų.
Beje, Armėnija nesiliauja vėl šaudžiusi į Azerbaidžano miestus. Tad civilių azerbaidžaniečių aukų – ilgainiui bus dar daugiau.
Mano supratimu, dėl Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusių civilių azerbaidžaniečių kalta pirmiausia Armėnijos valdžia – Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas ir premjeras Nikolas Pašinianas. Be jų žinios vargu ar kas būtų drįsęs šaudyti į Azerbaidžano miestus. Net jei ir be jų palaiminimo tai nutikę, jie vis tiek už viską atsako. Jie – šiandieninės Armėnijos galvos, vadovaujančios karinėms struktūroms. Tad duomenis apie Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusius vaikus, moteris, senelius derėtų perduoti tarptautiniams teismams, tiriantiems karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Omenyje pirmiausia turiu tarptautinį Hagos tribunolą, kuriame jau buvo nagrinėtos žudynių aplinkybės buvusioje Jugoslavijoje. Jei Hagos teismas tyrė, sakykim, Slobodano Miloševičiaus ar Radovano Karadičiaus bylas, šis teismas turėtų atidžiai pažvelgti ir į šiandieninės Armėnijos valdžios veiksmus.
Vienintelis galvosūkis tik toks – Bardos, Giandžos, Tertero apšaudymai priskirtini karo nusikaltimams ar nusikaltimams žmoniškumui?
Nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. Armėnijos ginkluotosios pajėgos apgalvotai, kryptingai, sistemingai taikosi į Azerbaidžano civilius gyventojus, privačius namus ir civilinę infrastruktūrą.
Tokiu būdu Armėnija šiurkščiai pažeidžia savo įsipareigojimus pagal tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, taip pat nepaiso spalio 10, 18 ir 25 dienomis paskelbtų humanitarinių paliaubų.
Bardoje apraudami žuvusieji
Spalio 28 dieną Armėnija vėl didino įtampą atakuodama įvairiomis kryptimis, taip pat ir tarptautinę sieną su Azerbaidžanu. Azerbaidžano pasienio regionai – Tovuzas, Gadabaj, Daškasanas ir Gubadlis buvo apšaudyti priešo iš Armėnijos Berdo, Čambarako, Vardeniso ir Goruso regionų teritorijos.
Be to, Armėnijos ginkluotosios pajėgos nuolat taikėsi į Agdžabedį, Bardą, Goranbojų ir Terterį su sunkiąja artilerija, įskaitant „Smerch“ ir BM-21 „Grad“ daugkartines paleidimo raketų sistemas, kurios sukėlė milžiniškas žmonių kančias ir žalą civilinei infrastruktūrai.
Barda po apšaudymo
Azerbaidžano nacionalinė kovos su minomis agentūra (ANAMA) pranešė, kad Bardos regionas buvo užpultas 300 mm raketomis „Smerch“ 9M525, kuriose buvo bombų 9N235, o tai yra kasetinis šaudmuo, uždraustas pagal tarptautinę teisę.
Spalio 28 d. iš viso žuvo 90 civilių, įskaitant vaikus, moteris ir pagyvenusius žmones, daugiau nei 380 civilių buvo paguldyti į ligoninę dėl sunkių sužalojimų. Šiuo metu vertinama žala privačiai ir viešajai nuosavybei (spalio 27 d. pranešta apie 2300 privačių namų, 92 daugiabučių namų ir daugiau nei 400 civilinės infrastruktūros nuostolių).
Plačios ir sistemingos raketų atakos Bardos mieste
Spalio 28 d. Armėnija, vykdydama savo politiką, Azerbaidžane surengė dar vieną žiaurų nusikaltimą prieš civilius. Maždaug 13 valandą vietiniu laiku Armėnija paleido 300 mm „Smerch“ raketas su uždraustais kasetiniais šaudmenimis į tankiai apgyvendintas Bardos miesto vietas (esančias maždaug 100 km nuo Armėnijos sienos ir 30 km nuo konflikto zonos), įskaitant verslo centrą ir apylinkes. Šiuo metu Generalinė prokuratūra patvirtino 21 žuvusį ir daugiau kaip 70 sužeistų civilių. Civilinės infrastruktūros objektai ir transporto priemonės buvo gerokai apgadinti.
Barda apšaudyta štai tokiomis bombomis
Ataka prieš Bardos gyvenamuosius rajonus yra antras apgalvotas išpuolis per 20 valandų su uždraustais šaudmenimis. Anksčiau, spalio 27 d., dėl Armėnijos užpuolimo naudojant tos pačios rūšies kasetinius šaudmenis, žuvo keturi civiliai ir dar trylika civilių buvo sužeista. Pranešama, kad iš viso per 20 valandų Bardos regione civilių aukų yra 108 su 25 žuvusiais ir 83 sužeistais (šiuo metu aukų sąrašas tikslinamas).
Išpuolis prieš Bardos miestą šiuo metu yra vienintelis, labiausiai kruvinas.
Remiantis ANAMA pranešimu, šešios vietos (Husejno Džavido g., Baku g., Natavano g., Koroglu g., Bahaduro Hadžijevo g. ir Hejdaro Aliyevo – Uzeiro Hadžibejovo perėja) Bardos mieste nukentėjo nuo 300 mm „Smerch“ 9M525 raketos su 9N235 bombomis.
Bardoje gesinamas padegtas automobilis
Tai – dar vienas Armėnijos vyriausybės teroro aktas prieš taikius Azerbaidžano gyventojus, atitinkantis žinomą teroristinių veiksmų modelį, kurį anksčiau Armėnija sąmoningai, plačiai ir sistemingai įvykdė Gandžoje, Terteryje ir kituose miestuose.
Armėnijos vyriausybės pareigūnai viešai paskelbė teroro politiką kaip strategiją smogti taikioms gyvenvietėms, kad sukeltų paniką.
Raketos išpuoliai prieš civilius Bardos gyventojus, taip pat balistinių raketų išpuoliai prieš Gandžą ir kitus miestus yra karinis nusikaltimas ir nusikaltimas prieš žmoniją, įvykdytas sąmoningai, kryptingai ir ne vieną kartą.
Čia pateikiamos nuotraukos iš įvykio vietų Bardoje.
Today I would like to ask: what is journalism worth if it does not seek the truth? What are photo reports worth if their authors are not interested in justice? This journalistic activity is not only useless, it is dangerous. It can lead you down the wrong path: oppose countries, cause new military clashes, hurt a victim, provoke the aggressor to perform new attacks …
Is this path justified?
I do agree: sometimes it is difficult to find the truth, sometimes it is unsightly. But if one does not consciously strive for it, and even is proud of this – such a person is difficult for me to understand.
This bewilderment is addressed to the photojournalist Vidmantas Balkunas, who published “Letters from Nagorno-Karabakh” on the website delfi.lt. On his page on the social network, this journalist, who has traveled a lot around the world and published valuable pictures, writes: “Perhaps that is why I never try to find out which side is right and which is not. And more often than not, there is no right answer. It is important for me to show how people who have fallen into this whirlpool live (…). Geopolitics is definitely not my sphere. (…) And therefore, it is difficult for me to understand people who, being thousands of kilometers from the war, broadcast their truth and explain who is right and who is wrong. ” This is how V. Balkunas philosophizes in social networks. And this is his right, his will. Moreover, V. Balkunas is really courageous – it is dangerous in Nagorno-Karabakh in nowadays.
Vidmantas Balkunas, who published “Letters from Nagorno-Karabakh”
But what is this courage for? It is illegal to travel to Nagorno-Karabakh from Armenia and with an Armenian visa. Moreover, it is illegal from any point of view – Lithuania, the EU, NATO, the UN. International community considers Nagorno-Karabakh to be the territory of Azerbaijan. Even Armenia does not recognize Nagorno-Karabakh as its own territory. Therefore, every educated journalist must understand that if he wants to travel to Nagorno-Karabakh, he must obtain an Azerbaijani visa. If you are flying to Armenia, of course, you do not need an Azerbaijani visa. But if you go to Nagorno-Karabakh, you must get an Azerbaijani stamp in your passport, despite all the assurances of the Armenians that Nagorno-Karabakh is an ethnic Armenian territory.
By the way, Azerbaijan would hardly bless V. Balkunas’s trip to the Black Garden (this is how the name “Karabakh” is translated into Russian). Because if official Baku approved this visit, the journalist would most likely not have been admitted by Armenia, which controls Nagorno-Karabakh. Figuratively speaking, they would consider him a spy of Azerbaijan.
This is an important fact. In my opinion, if we do not follow the rules that secure respect for the territorial integrity of Azerbaijan (including Nagorno-Karabakh), real chaos may ensue, because there will be states that disregard, for example, the fact that Vilnius or Klaipeda regions belongs to Lithuania. Does Lithuania have the right to condemn Western and Russian singers, journalists, politicians who illegally, without the consent of Kiev, Chisinau or Tbilisi, travel to the occupied Crimea, Transnistria or South Abkhazia? We have our own „travelers” who do not know what respect for international rules that have legalized the borders between states is.
Guilt of the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania
The fact that there are strange „tourists” in Lithuania is a huge fault of the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania, which until now officially, publicly, has not clearly stated that it is not recommended to travel to Nagorno-Karabakh with an Armenian visa. It is impossible to prohibit Lithuanian citizens from traveling to Nagorno-Karabakh from Yerevan, and not from Baku. But they must be warned. And it was necessary to do so as soon as the first shots thundered. After all, it could have been predicted that Armenian ambassador Tigran Mkrtchyan, residing in Lithuania, would feverishly seek curious people who would agree to visit suffering Armenians in Nagorno-Karabakh.
Our parliamentary Committee on International Affairs, and the leaders of parliamentary friendship groups with Armenia and Azerbaijan, and, ultimately, Lithuanian journalists’ organizations, could have explained to Lithuanian citizens why it is undesirable to travel to Nagorno-Karabakh with the blessing of Armenia. No bans, no threats – just a warning: it is not recommended. By the way, my conscience is clear: back in 2014 in my articles on the slaptai.lt. I urged not to send Lithuanians to Nagorno-Karabakh from the Armenian side.
If you ask who gave me the right to reproach brave journalists who travel to hot spots, I will answer: I have such a right. I have been working as a journalist for over 35 years and have seen some violent conflicts with my own eyes. Russian-Chechen, Ossetian-Ingush, Georgian-Abkhaz clashes – I saw all this and wrote about all this. But unlike V. Balkunas, I was worried first of all who was right, and not who was louder and more convincingly shouting.
I also cannot be silent, because I am well aware of the Armenian-Azerbaijani conflict – I have been interested in this topic for more than ten years. I cannot boast that I traveled far and wide across Azerbaijan, but I happened to be in the Khojavend, Terter, Barda regions and witnessed how Azerbaijanis who suffered from the Armenian shelling and who lost their loved ones live there. Most of all, I was shocked by a trip in 2016 to the Terter region – the villages of Gasangaya, Gapanly, Maraga, Shikar, which were subjected to increased artillery shelling. I saw ruined houses there, crippled children, women weeping at graves. I was in Ganja, which recently came under an artillery attack by the Armenians. I can give my head to be cut off – both Armenian and Azerbaijani women have equally clear tears. To make sure that everyone has red blood – both Armenians and Azerbaijanis – it is not necessary to go somewhere.
How many Azerbaijanis live in Yerevan?
Still, the difference between the shelling of Ganja and Nagorno-Karabakh is obvious. Azerbaijan is living in their homes in Ganja, Terter, Hasangay, according to international law, live in their own state – in Azerbaijan. And the Armenians who settled in Nagorno-Karabakh do not live in Armenia. They are located on the territory belonging to Azerbaijan. If they are law-abiding citizens, they should obey Baku.
The opponents of the author of these lines, of course, will argue with foam at the mouth that ethnic Armenians live in Nagorno-Karabakh and that there are no Azerbaijanis there. And it is true. But a journalist who is looking not only for impressive shots, but also for the truth, should ask a question: where did all the Azerbaijanis who lived in Nagorno-Karabakh a few decades ago go? Did they leave of their own will, or were they cynically expelled?
Other inconvenient questions can be asked. For example, where did the Azerbaijani community that lived a hundred years ago in Yerevan disappear? Azerbaijanis in those days constituted the majority in Yerevan – they made about 75% of dwellers. One should be a fool to deny this statistical fact. There is not a single Azerbaijani in Yerevan today. Did they all leave the city of their own free will?
The lesson of Javakheti
And lastly, why does the large Armenian diaspora living in one of the regions of Georgia, Javakhetia, prove today (visit the Armenian portal armenianreport.com) that this is not a Georgian territory, but an Armenian one and therefore, you see, they need to secede from Georgia and create an independent state?! In Javakhetia a tactic, similar to the one that was tested in Nagorno-Karabakh, is used: they oust the locals, then they begin to propagandize the ideas of separatism more and more loudly and blackmail the Georgian authorities harder: if you do not support Yerevan, you will be punished – you will lose Javakheti.
If a Lithuanian journalist got into Nagorno-Karabakh, he should be worried about all the issues. For example, to what extent do American, French, Russian Armenians help the Armenians to fight the Azerbaijanis? It is obvious that Armenia with its three million population (three times less than in Azerbaijan) lacks soldiers. The fact that Armenian militants of all kinds helped the Armenians to attack Azerbaijan earlier (for example, a certain Monte Melkonyan once arrived in Nagorno-Karabakh from Lebanon; later he died), is not a secret to anyone, this information is accessible to those who looking for answers to all, even uncomfortable questions.
French smoke screen
And the tales that Turkey sends fighters, subordinate to Ankara and Istanbul, from Syria, Lebanon, Kurdish settlements to Azerbaijan to fight the Armenians are complete nonsense. I received this information from Ambassador of Turkey Gokhan Turan, whose residence is in Lithuania. And, by the way, his words sound quite convincing. Azerbaijan really has enough of its own soldiers to conflict with Armenia. If there was China instead of Armenia, then one would believe that Azerbaijan has too few defenders. But is not the case.
Ambassador of Turkey Gokhan Turan. Slaptai.lt foto
Allegations that all sorts of militants controlled by Turkey are helping Azerbaijanis to offend Christian Armenians are a smokescreen that Yerevan needs to cover up its swindle.
Even French President Emmanuel Macron, who is entangled in Armenian intrigues, needs it today. A large, extremely influential Armenian community lives in France, which the French authorities cannot control. Yerevan via France (and not only via it) is recruiting fighters for the so-called Nagorno-Karabakh front. If everything that the French authorities turned a blind eye to will surface, the French president with his French intelligence and advisers would find himself in an unenviable position. So, the best defense is offense. Therefore, the French authorities began to blame others for what they themselves were to be blamed.
Official Paris makes a gigantic mistake – sooner or later the truth will surface and face the light.
I address these remarks to those who are not satisfied by sensational photographs alone, to those who are looking for the truth.
Azerbaidžaniečių tautinis muzikos instrumentas. Slaptai.lt nuotr.
Kalnų Karabachas yra vienas iš svarbiausių Azerbaidžano tradicinės muzikos vystymosi židinių. Neatsitiktinai jis savo laiku buvo taikliai pramintas Kaukazo konservatorija. Šiame regione gimė ir kūrė kultūros istorijoje ryškų pėdsaką palikusios asmenybės – kūrėjai, atlikėjai, tradicinių muzikos instrumentų meistrai. Iš šio židinio kilę talentai kūrė Azerbaidžano muzikos istoriją ir buvo lyderiai ne tik savo tėvynėje, bet ir Rytų šalyse.
Tradicinės muzikos šedevrai
Liaudies kūryba atskleidžia tautinį savitumą. Lietuviai didžiuojasi tradicinėmis sutartinėmis, kurios atsirado dar iki Lietuvos krikšto. Jų unikalumas pripažintas tarptautiniu mastu – sutartinės įtrauktos (2010) į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kiek anksčiau tokio pripažinimo yra sulaukę Kaukazo tautų tradicinės muzikos šedevrai. Vieni jų lietuviams geriau žinomi, kaip antai gruzinų polifoninis dainavimas. Į tą patį UNESCO sąrašą taip pat įrašytas 2008 m. (2003) azerbaidžaniečių mugamas.
Mugamas yra sudėtinga daugelio dalių vokalinė ir instrumentinė kompozicija, specifiniais būdais atliekama klasikinės poezijos ir muzikinė improvizacija. Tai Rytų tautoms įprastas muzikos žanras. Irakas, Turkija jį vadina makamu, Iranas – radifu.
Azerbaidžano mugamas turi savitų bruožų. Net ir pačioje šalyje istoriškai susiformavo kelios mokyklos. Specialistai jas atskiria pagal skirtingą atlikimo techniką, interpretavimą. Ypatingą reikšmę mugamo tradicijos plėtrai turėjo Karabachas, tačiau apie tai šiek tiek vėliau.
Įdomu, kad azerbaidžaniečių mugamas pasauliniu lygiu, galima sakyti, buvo pripažintas dar sovietmečiu. 1977 m. į vadinamąjį auksinį diską, į kurį buvo sudėti žmonijos kultūrinių pasiekimų pavyzdžiai, iš tuometės Sovietų sąjungos (be rusų kūrėjų) pateko tik azerbaidžaniečių mugamo ir gruzinų polifoninio dainavimo įrašai.
Verta prisiminti šį unikalų projektą, juolab kad 1977 m. į orbitą sėkmingai paleisti bepiločiai erdvėlaiviai dvyniai „Voyager“ yra toliausiai kada nors nuo Žemės nutolę objektai. Šiek tiek skirtinga trajektorija skriejantys zondai 2020-ųjų pradžioje buvo už 123,465 astronominių vienetų (18,482 mlrd. km) ir 148,6816 AV (22,242 mlrd. km) nuo mūsų planetos. NASA tikisi, kad paskutines zondų siunčiamas nuotraukas, nepaprastai vertingas galaktikos tyrimams, turėtų gauti iki 2025 m. Paskui jie tiesiog skries milijonus metų.
Gal kada nors, kai net mūsų planeta jau neegzistuos, išsipildys astronomo, astrofiziko, kosmologo ir rašytojo Karlo Sagano (1934–1996) bei jo bendraminčių svajonė – nežemiškos civilizacijos ras ir perskaitys joms skirtą žemiškosios civilizacijos siųstą laišką. Prie erdvėlaivių „Voyager“ korpusų pritvirtintos 30 cm skersmens paauksuotos vario plokštelės su rūpestingai parinkta garsine bei vaizdine informacija, pristatančia žmonijos kultūrą. Informaciją specialiai pagamintiems diskams parinko tam reikalui sudarytas NASA komitetas, vadovaujamas Kornelio universiteto prof. K. Sagano.
Baku opera Leyli ir Medžnūnas
Nežemiškoms civilizacijoms skirtame laiške nėra neigiamų žmonijos aspektų – karų, skausmo, katastrofų. Pateikiama informacija apie Žemės įvairovę: 115 nuotraukų, 90 minučių muzikos įrašų iš įvairių kultūrų ir epochų, žmonių pasveikinimai 55 kalbomis, JAV prezidento (1977–1981) Džimio Karterio ir JT Generalinio sekretoriaus (1972–1981) Kurto Valdheimo pasveikinimai.
Tolimų pasaulių gyventojai yra sveikinami, be kitų, armėnų ir turkų, zulų, lotynų kalbomis. O tarp muzikos kūrinių yra ne tik kompozitorių klasikų šedevrų ištraukų, bet ir pasaulio etninės muzikos pavyzdžių, tarp jų pustrečios minutės trunkantis tradicinio mugamo įrašas, atliekamas balabanu (apie 30 cm medinis pučiamasis muzikos instrumentas su liežuvėliu ir skylutėmis).
O grįžtant prie pasaulio paveldo objektų Azerbaidžane, svarbu pastebėti, kad su į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą yra įtraukta ir daugiau azerbaidžaniečių muzikinės kultūros vertybių.
Net dvi iš jų tiesiogiai susijusios su mugamo atlikimu. Tai dainininkui akomponuojantys tradiciniai muzikos instrumentai. Kultūros vertybe pripažintas (2012) taro gaminimas ir atlikimas, taip pat kemančos gamybos ir muzikavimo menas (2017, kartu su Iranu).
Be to, į šį sąrašą yra įtrauktas (2009) azerbaidžaniečių liaudies dainių ašikų (ašugų) menas, kuris vienija poeziją, sakmių pasakojimą bei grojimą gnaibomuoju styginiu instrumentu sazu (kartais pritariama ir balabanu) ar net šokį. Ašikai yra kūrėjai ir atlikėjai.
Be tradicinės muzikos neapsieina didžiausios metų šventės, vestuvės.
Su azerbaidžaniečių muzikine kultūra taip pat yra susijęs tradicinis raitelių žaidimas čovgan – jį lydi zurnų (pučiamasis liežuvėlinis aerofonas, 30–45 cm ilgio medinis korpusas varpo pavidalo žiotimis, su skylutėmis).
Muzikologai priskaičiuoja 88 muzikos instrumentus, kurie Azerbaidžano teritorijoje buvo paplitę viduramžiais, nors iki neseno laiko buvo grojama tik 17 iš jų. Pamirštus senovinius muzikos instrumentus profesionalai mėgina atgaivinti, suteikti jiems antrą gyvenimą. Tačiau vieni populiariausių muzikos instrumentų išlieka minėti taras, kemanča, sazas, zurna ir, žinoma, įvairūs mušamieji. Daugelis azerbaidžaniečių liaudies instrumentų tais pačiais pavadinimais žinomi Artimuosiuose bei Viduriniuose Rytuose.
Turtinga muzikinė kultūra formavosi ir tobulėjo daugelį šimtmečių. Senas ištakas patvirtina archeologiniai tyrimai daugelyje Azerbaidžano regionų, taip pat ir Kalnų Karabache. Jų gausu ne tik iš ankstyvųjų viduramžių, bet ir Antikos laikų.
Antai archeologai netoli Bardos miesto aptiko IV–II a. pr. m. e. datuojamą keraminio indo šukę, ant kurios vaizduojama moteris, grojanti čangu (mušamasis chordofonas). Chodžavendo rajone buvo rasti bronziniai pakabučiai ir varpeliai-barškučiai su akmenukais viduje (II tūkstantmečio pr. m. e. pab.– I tūkstm. pr.m.e. pradžia). Tai buvo ne tik moters tualeto puošmena, bet ir saviskambis muzikos instrumentas. Fizuli rajone tirtose kapavietėse aptiktas rastas apie V a. datuojamas sindžas– porinės apskritos varinės lėkštutės.
Tradicinis muzikos instrumentas ant kilimo
Liaudies muzikos instrumentai per amžius turėjo didelę įtaką žmogaus dvasiniams pasauliui ir pasaulio estetiniams suvokimui.
Azerbaidžaniečių šeimose buvo tradicija kaip svarbų atributą kambaryje ant kilimo laikyti pakabintą tarą, kemančą ar sazą. Sakoma, kad Šušoje grojo bei dainavo kiekvienas, mažas ir senas. Tradicinė muzika buvo neatskiriama gyvenimo dalis. Kaukazietiškų būgnų nagarų, kesų ritmai skelbė vestuvių šventės pradžią, jaunikio atvykimą ir jaunosios palydas, jais būdavo pritariama šokiams, įvairioms varžytuvėms ir žaidimams. Raitelių varžybose zurna buvo atliekamos kariškos melodijos. Muzika skambėjo kavinėse, turguose, gyventojų pamėgtose iškylose į gamtą, juolab per šventes.
Paminklas Gazache. Slaptai.lt nuotr.
Karabachas garsėjo muzikiniais talentais, puikiais muzikos instrumentų meistrais.
Tenykščių meistrų darbo instrumentai buvo tiekiami į kitus rajonus. Antai Šušoje gyveno garsūs taro meistrai Charatas Gulu, Ablachanovas Akperas, Salmanovas Šachinas, Achundovas Sabiras, Huseinovas Malikas, Agdame – Achmedovas Gulamhuseinas, Balakišijevas Beilaras. Tradicinių pučiamųjų instrumentų, tokių kaip balabanas, tutekas ir zurna, neprilygstamas meistras buvo Etemiazli Džumšudas iš Agamo.
⁕⁕⁕
Azerbaidžaniečių meistrų pagaminti tarai ne kartą buvo demonstruojami Prancūzijoje, Olandijoje, Turkijoje, Irane, Indijoje, dalis yra Drezdeno muziejuje ir Luvre.
Azerbaidžano istorijos muziejuje saugomas Šušoje 1774 m. pagamintas taras, kurio korpusas, kakliukas ir galvutė gausiai inkrustuota perlamutru. Instrumentų puošybos perlamutru tradicija yra išlikusi iki šių laikų.
Taras yra ypatingas styginis gnaibomasis muzikos instrumentas. Juo grojama sėdint. Tembras švelnus, garsai melodingi ir glostantys klausą, muzika užburianti. Instrumentas patraukia dėmesį jau vien savo neįprasta korpuso forma – primena aštuoniukę, mat yra iš dviejų skirtingo skersmens taurių.
Korpusas gaminamas iš 10–15 metų šilkmedžio (kartais iš riešutmedžio, abrikoso, kriaušės, ąžuolo) medienos, puošiamas nacionaliniais ornamentais perlamutru ir spalvotomis kaulinėmis plokštelėmis, o anksčiau – netgi sidabru, auksu. Šoninėje taurės pusėje perlamutru būdavo užrašomi savininko ar meistro inicialai, pagaminimo data. Korpuso atvirąją pusę, deką, anksčiau tradiciškai aptempdavo stambiųjų raguočių plėve ar šamo oda.
Manoma, kad tarą išrado persų filosofas ir mokslininkas, muzikos teoretikas Al-Farabis (873–950). Tačiau kaip pastebi muzikologė, menotyros prof. Saadet Abdulajeva (1940–2017) knygoje „Azerbaidžano liaudies muzikos instrumentai“ (2000, Baku), šis instrumentas plačiai paplito tik Azerbaidžane ir Irane. Kad taras į šį regioną pateko jau XI a., patvirtina to meto poetų kūryba. Instrumentas didesnį populiarumą įgijo XVIII a.
Tradicinis taras yra penkiastygis, 1010 mm ilgio, sunkaus didelio korpuso. Ganėtinai didelį, apatinėje dalyje suapvalintą instrumentą grojant tekdavo laikyti ant kelių, o instrumento skambesys buvo silpnas.
Šušoje gyvenęs talentingas azerbaidžaniečių muzikantas bei novatorius Mirza Sadygas (1846–1902) rekonstravo tarą. Patobulinimas lėmė instrumento daug didesnį populiarumą. Taru tapo įmanoma groti pridėjus prie krūtinės beveik horizontalioje padėtyje, mat Sadygas sumažino padalų skaičių ant grifo (nuo 27–28 iki 22), palengvino korpusą ir pridėjo dvi poras stygų. Taip kartu buvo gerokai sustiprintas muzikos instrumento skambėjimas. Be to, novatorius meniškai inkrustavo taro sudedamąsias dalis perlamutru.
Patobulintas instrumentas pagrįstai vadinamas azerbaidžaniečių taru. Jis paplito visame Kaukaze, dalyje Turkijos ir Centinėje Azijoje. Tradicinis 5 stygų taras išliko Irane, tik ties XX a. riba iraniečių muzikantas Gulamas Huseinas Darvišas (1873–1926) pridėjo šeštą stygą.
Per tarą ir glaudžiai su juo susijusį mugamo meną atsiskleidė azerbaidžaniečių liaudies muzikos specifika. Tai vienas iš nacionalinių Azerbaidžano simbolių.
⁕⁕⁕
Kitas ypač mėgstamas tradicinis muzikos instrumentas, su taru sudarantis neprilygstamą duetą, yra melodingoji kemanča. Jos švelnus, aksominis tembras primena žmogaus balsą.
Tai persiškas smaiginis smuikas, kurio bendras ilgis siekia 700–800 mm. Jį sudaro rutuliškas korpusas ir ilgas laibas kaklelis, 4 stygos. Griežiama nedideliu šiek tiek lenktu stryku – kamanu, instrumento kojelę atrėmus į nedidelę pagalvėlę ant kelio.
Instrumento korpusas gaminamas iš abrikoso, šilkmedžio ar riešutmedžio. Tradiciškai korpuso ruošinys išskaptuojamas iki piršto storio sienelių, tuomet 10–15 metų džiovinamas pavėsyje pridengus šienu. Paskui sienelė suploninama iki 5 mm, išorė nušlifuojama. Korpuso atviroji dalis aptraukiama šamo oda ar jaučio pūsle.
Azerbaidžanietiška muzika. Slaptai.lt nuotr.
Dažnai instrumento korpusas, kaklelis, galvutė ir kuoliukai inkrustuojami perlamutru, kaulu, varine viela ir aukso gijomis. Ornamentui parenkami geometriniai, gėlių piešiniai ir nacionaliniai ornamentai. Ant korpuso kai kada perlamutru užrašoma instrumento pagaminimo data ir meistro vardas. Dažnai po tam tikro laiko atlikėjai, patenkinti savo instrumentu, kreipiasi į meistrą, kad ant korpuso būtų užfiksuotas jo vardas ir įsigijimo data.
Per amžius kemanča keitėsi, tobulėjo – kaip ir daugelis kitų senovinių tradicinių muzikos instrumentų. Pradžioje ji buvo vienastygė, sąlyginai nedidelio korpuso, ilgo kaklelio. Azerbaidžano teritorijoje kemanča buvo paplitusi jau viduramžiais, tai patvirtina poezijos klasikai, senos miniatiūros. Iki XX a. pradžios šis muzikos instrumentas turėjo 3 stygas. Muziejų kolekcijose yra kemančų ir su 4, 5 ir net 6 stygomis.
⁕⁕⁕
Sazas laikomas tiurkų pasaulio simboliu, kuris atskleidžia šių tautų dvasią. Kilmė ir vystymasis, sandaros ypatybės ir instrumento valdymas yra mėgstama tema muzikologų ir folkloristų, kurie domisi ašikų menu – poezijos ir muzikos ryšiu.
Sakoma, kad visur, kur tik gyveno azerbaidžaniečiai, juolab ir muzikinėmis tradicijomis garsėjusiame Karabache, formavosi savita ašikų aplinka. Yra gerbiami šių dienų atlikėjai. Saugomas ir praeities ašikų atminimas. Sudarytas „ašikų medis“, siekiantis net XVIII a.
Dainių talentas aukštai vertinamas. Kūryboje, akomponuojant sazu, atsiskleidžia atlikėjo vidinis pasaulis, jausmai ir emocinė būsena, gebėjimas perteikti įvairaus charakterio melodiją.
Sazo korpusas savo forma primena perpus perpjautą kriaušę. Paprastai gaminamas iš šilkmedžio medienos, kaklelis – iš riešutmedžio, kriaušės, buko, finiko, šilkmedžio ar liepos. Dėl geresnio skambesio kaklelis kartais daromas tuščiaviduris. Grojama plektru iš trešnės žievės ar vyšnios medienos, instrumentą laikant horizontalioje padėtyje, korpusą priglaudus prie krūtinės viršutinės dalies.
Šiuolaikinis sazas yra vidutiniškai 800 mm ilgio ir 5–6 stygų (jų skaičius įvairuoja – profesionalai ašikai renkasi 8–9 ar 11 stygų instrumentus). Senoviniai sazai buvo mažesni palyginti su dabartiniais, tik 3 stygų. Vystantis ašikų menui bei mugamui tobulėjo ir muzikos instrumentas, jo meninės išraiškos galimybės. Vienu metu buvo paplitę net iki 1500 mm ilgio, 12 stygų sazai.
Kaip suklestėjo mugamas
Mugamas reprezentuoja klasikinį azerbaidžaniečių muzikos ir poezijos meną. Konkrečiam įvykiui parenkama tam tikro stiliaus kompozicija ir atlikimo stilius. Daugelio dalių sudėtinga kompozicija, kuri anksčiau galėjo tęstis net keletą valandų, yra augančio dramatizmo, kuriamo kintant atlikimo intensyvumui, taip pat dėl glaudaus ryšio tarp atlikėjų ir klausytojų.
Tradiciškai yra trys atlikėjai: dainininkas ir jam akomponuojantys muzikantai su taru ir kemanča. Mugamo dainininkas vadinamas chanende; jis taip pat ritmiškai akomponuoja rėminiu būgneliu dafu ar gavalu. Juo palaiko ritmą instrumentiniuose intarpuose tarp posmų, o kulminaciniais momentais panaudoja kaip savotišką rezonatorių. Būdinga poza, kai chanende būgnelį laiko pakeltą ties kairiąja ausimi, neretai vaizduojama senose miniatiūrose, taip pat ir nuotraukose. Mugamo pagrindinę melodiją veda taras, o kemanča ją atkartoja šiek tiek vėluodama. Kartais akomponuojančių instrumentų sudėtis išplečiama. Tai gali būti goša-nagara (poriniai būgnai), vienas ar du pučiamieji instrumentai.
Žanras reikalauja aukšto profesionalumo. Sakoma, kad chanende ir muzikantai mugamo atlikimo meno mokosi 10–15 metų.
Manoma, kad dvi svarbiausios mugamo mokyklos, Baku ir Karabacho, veikiausiai susiformavo XV pabaigoje–XVI a. pradžioje, kartu su sufijų ordinu.
Šachų, chanų, sultonų dvaruose dar ankstyvaisiais viduramžiais veikė muzikiniai susirinkimai medžlisai. Juose dalyvaudavo geriausi dainininkai, poetai, muzikantai ir kompozitoriai. Poetai skaitydavo eiles, muzikantai ir dainininkai joms parinkdavo muziką. Vykdavo naujų kūrinių aptarimai, augo atlikėjų meistriškumas. Susirinkimo nariai buvo materialiai palaikomi, rūpinamasi jų kūrybos sklaida. Chanende tarpusavyje varžydavosi ne tiek dėl atlikimo meistriškumo (tai buvo savaime suprantamas dalykas), kiek dėl gebėjimo išaukštinti valdovą. Dvare jie užėmė aukštą visuomeninę padėtį, buvo žinomi ir liaudyje, poetai apie juos kūrė eiles ir poemas. Žemesnio rango chanende dainavo miestų aikštėse ir turguose, vestuvėse.
Tačiau tradicinio mugamo suklestėjimas prasidėjo XIX a. pabaigoje, kartu su kultūriniu sąjūdžiu.
Žinoma azerbaidžaniečių poetė, paskutinio Karabacho chano duktė Churšidbanu Natavan (1832–1897) Šušoje 1872 m. organizavo literatų būrelį, kurį pavadino draugų susirinkimu – medžlisu. Buvo užmegzti ryšiai su analogiškas būreliais kituose Azerbaidžano miestuose.
Nuo literatų neatsiliko klasikinės rytietiškos muzikos žinovai. Karabache vienu iš„muzikinių medžlisų“ organizatorių tapo poetas, dailininkas, muzikos istorikas, astronomas, dailidė, chemikas ir matematikas Mir Mohsun Navvabas (1833–1918). Jo kūrybiniame palikime yra muzikinis traktatas „Vizuchul-agram“ („Skaičių aiškinimas“, 1913), kuriame pateiktas Karabacho mugamų aiškinimas. Kai kuriuos mugamus Navvabas siejo su jų kūrėjų vardais ir vietovardžiais, gamtos reiškiniais – pavasario vėjo dvelksmu, lietaus lašais, griaustinio dundesiu ir pan.; kalbėdamas apie mugamų emocinį poveikį autorius teigė, kad vieni mugamai skatina vyriškumą ir ryžtą, o kiti širdį pripildo liūdesio.
Šušoje kultūrinei veiklai buvo puiki dirva, virė muzikinis gyvenimas. Pasak azerbaidžaniečių posakio, šušiniečiai gimsta su mugamo melodija lūpose.
Prie to yra prisidėjusi ne viena asmenybė. Muzikos teoretikas Charatas Kuli (1823–1883) Šušoje įkūrė pirmąją tradicinio dainavimo mokyklą. Vėliau kurį laiką veikė tokio Aklojo Halifo muzikos mokykla, kurioje buvo dėstomi mugamo pagrindai, mokoma groti taru, kemanča.
Knyga apie azerbaidžanietišką mugamą
XIX a. 9-ajame dešimtmetyje Navaabas „muzikinį medžlisą“ organizavo kartu su to meto žinomu chanende Hadži Husi. Diskusijos apie tradicinį muzikos meną sulaukė didelio susidomėjimo. Suvažiuodavo žinomi to meto muzikantai, mugamo žinovai, poetai, inteligentai iš įvairių Užkaukazės miestų. Buvo kviečiami garsiausi chanende bei ašikai.
„Muzikiniai medžlisai“ kartu su Charato Kulimuzikos mokykla turėjo didelę įtaką Azerbaidžano nacionalinei vokalinei mokyklai. Iki to laiko tradiciniai muzikantai savo gebėjimus demonstruodavo tik per vestuves ir religines apeigas. Dabar gi buvo atverti platesni horizontai – pradėta rengti viešus koncertus, atlikėjai pasirodydavo per labdaros vakarus.
Azerbaidžanietiški muzikos instrumetai
Pirmąjį kartą mugamo atlikėjai į sceną išėjo 1897 m.: Šušoje, Chandemirovo teatre, buvo surengtas labdaros vakaras. Pasirodė atlikėjų trio, Charato Kuli mokyklos auklėtiniai chanende, jiems taru akomponavo puikus muzikantas ir šio instrumento racionalizatorius Mirza Sadygas. Vakaras turėjo nepaprastą pasisekimą, tai padrąsino organizatorius. 1901 m. buvo surengtas viešas koncertas. Be mugamų, liaudies dainų ir šokių, publikai buvo pristatyta scena pagal XVI a. pirmosios pusės tiurkų kūrėjo Fizuli lyrinę epinę poemą „Leili ir Medžunas“. Dainininkų duetui akomponavo tradicinis instrumentinis trio.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tapo populiarūs liaudies instrumentų ansambliai. Kiekvienas žinomesnis dainininkas siekė turėti savo ansamblį. Atlikėjai koncertavo Baku, Tiflise, Jerevane, Vladikaukaze, Derbente, Ašchabade, Sankt Peterburge, Maskvoje, Varšuvoje, kitur. Atėjo į madą vadinamieji rytietiški koncertai. Yra išlikę daug plokštelių su įrašais, darytais geriausiose Europos muzikos įrašų studijose.
O iš Šušos apylinkių kilęs kompozitorius, muzikologas ir visuomenės veikėjas Uzeiras Gadžibekovas (1885–1948) tradicinę muziką bei nacionalinius instrumentus atvedė į didžiąją sceną.
Kompozitorius iš Šušos
Uzeiras Gadžibekovas užaugo penkių vaikų šeimoje. Tėvas buvo raštininkas, ilgus metus tarnavęs poetės Churšidbanu Natavan sekretoriumi. Būsimojo kompozitoriaus asmenybės formavimuisi didelę įtaką turėjo bendravimas su Natavan bei turtinga kultūrinė muzikinė Šušos aplinka. Talentingas jaunuolis muzikinei kūrybai atsidėjo ne iš karto. Baigęs mokytojų seminariją, pradžioje jis reiškėsi ir kaip vertėjas, publicistas.
Uzeiras Hadžibekovas. Wikipedija foto
Pirmosios operos „Leili ir Medžun“ premjera įvyko 1908 m sausį Baku, Zeinalabdino Tagijevo teatre. Tai buvo svarbus įvykis: pirmoji opera Rytuose apskritai, be to, ji išsiskyrė novatoriškumu – pagrįsta klasikiniu mugamu, o simfoniniame orkestre pirmą kartą suskambo tradicinis taras. Opera turėjo milžinišką pasisekimą, vienas po kito sekė pastatymai Baku ir Tiflise.
Sėkmės įkvėptas kompozitorius parašė dar penkias operas, nors dauguma jų tokio populiarumo kaip „Leili ir Medžun“ nesulaukė. Tai paskatino kompozitorių susitelkti ties muzikos studijomis. Dar studijuodamas Sankt Peterburgo konservatorijoje jis parašė geriausią savo operetę – „Aršin mal alan“ (1913).
Gadžibekovas azerbaidžaniečių muzikos istorijoje yra išskirtinė figūra. Jo dėka nacionaliniai muzikos instrumentai tapo svarbūs ne tik kasdieniame tautos gyvenime, bet ir profesionaliosios muzikos raidai. Vienu sėkmingiausių liaudies instrumentų panaudojimo simfoniniame orkestre pavyzdžių laikoma opera „Kiorogly“(1932–1936), kurioje tarui ir zurnai Gadžibekovas sukūrė specialias partijas.
Vėlesnių kartų kompozitorių kūryboje nacionaliniai instrumentai simfoninio orkestro sudėtyje tapo būdingu reiškiniu.
Verta pastebėti, kad po to, kai 1920 m. Azerbaidžaną užėmė Raudonoji Armija ir buvo paskelbta sovietų respublika, kompozitoriaus aktyvumas labai sumažėjo. Gadžibekovą persekiojo baimė būti areštuotam bolševikų: tokio likimo neišvengė daugelis jo draugų. Nors kompozitorius buvo žinomas ir gerbiamas, turėjo „dėmę biografijoje“ – jo vyresnysis brolis Džeichunas gyveno užsienyje, Paryžiuje.
Sovietiniais metais Uzeiras Gadžibekovas susitelkė ties mokslo ir pedagogine veikla. Jo iniciatyva 1922 m. buvo įsteigta pirmoji šalyje muzikos mokyklą, kuri vėliau susiliejo su 1925 m. įkurta konservatorija. Taip pat jis sukūrė natų sistemą liaudies muzikos instrumentų partijoms užrašyti, išleido knygą, skirtą azerbaidžaniečių muzikos teorijai.
Pripažįstant Uzeiro Gadžibekovo nuopelnus nacionalinei kultūrai rugsėjo 18-oji, kompozitoriaus gimimo diena, Azerbaidžane minima kaip Nacionalinės muzikos diena.
⁕⁕⁕
Dera atskirai aptarti Gadžibekovo operetės „Aršin mal alan“ sėkmės fenomeną. Raktas yra klausytojams gerai atpažįstamos tada populiarios mugamo išraiškos formos, su švelniu humoru ir meile meistriškai perteikta to laikotarpio Šušos gyventojų buitis ir papročiai.
Tradicinė muzika, skambanti per vestuves ir įvairias iškilmes, žadino klausytojų vienybės jausmą, bendrystės su didele kultūra jausmą. Gadžibekovo kūryba, ypač „Aršin mal alan“, prilygo revoliucijai – azerbaidžaniečių tradicinė muzika užkariavo pasaulį. Dagestaniečiai, gruzinai, armėnai operetę priėmė kaip savą: tokia artima Kaukazo tautoms buvo azerbaidžaniečių muzika.
Siužetą autorius paėmė iš gyvenimo – tai lengvas pasakojimas apie jaunimo romantiškas svajones nepaisant vyresniųjų valios tuoktis iš meilės. Operetės herojus Askeras nutaria susirasti širdžiai mielą merginą apsimetęs gatvės prekeiviu „aršin malči“, mat tik audinių pardavėjui būdavo atveriami Šušos namų vartai, o kartu ir proga pamatyti merginas.
Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“
Istorija ne iš piršto laužta. Askero prototipas buvo Šušos turtingo pirklio sūnus Medžidas Beibutovas, tapęs žinomu chanende. Jaunystėje jis lavino savo balsą klajodamas kaip „aršin malči“, kol vieną dieną įsimylėjo sutiktą merginą.
Operetė, kurios premjera įvyko 1913 m. rugsėjo 25 d. Baku, Zeinalabdino Tagijevo teatre, buvo išversta į daugelį pasaulio kalbų: rusų, gruzinų, armėnų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, anglų, prancūzų, turkų, persų, kinų… Į „Aršin mal alan“ spektaklius žmonės plūdo visuose didžiuosiuose Rusijos miestuose, Paryžiuje, Niujorke, Londone, Vienoje, Berlyne, Ankaroje, Teherane, Kaire, Varšuvoje, Sofijoje, Pekine, kituose pasaulio miestuose.
Gadžibekovo operetė žadina meilę ir pasididžiavimą savo tauta, jos kultūra. Net ir praėjus daugiau kaip 100 metų tai išlieka nepranokstamas azerbaidžanietiškos dvasios kūrinys.
„Aršin mal alan“ buvo mažiausiai penkis kartus ekranizuota. Pirmasis 1916 m. filmą pastatė režisierius B.Svetlovas ir brolių Pironų bendrovė „Film“. Kinas buvo nebylus, o muzika atliekama „gyvai“: už scenos įsitaisydavo dainininkai bei azerbaidžaniečių instrumentinis ansamblis.
Maždaug po metų žiūrovai buvo pakviesti į kitą filmo ekranizaciją. Tačiau filmas buvo pastatytas nelegaliai, be operetės autoriaus leidimo. Sankt Peterburge jis rodytas vos dvi dienas. Gadžibekovui pareiškus pretenzijas, demonstravimas buvo nutrauktas.
Deja, tai buvo ne vienintelis autoriaus teisių nepaisymo atvejis. 1937 m. režisierius R.Mamulian operetę be kompozitoriaus leidimo ekranizavo JAV. Atsakas į tai buvo – Baku kino studijoje 1945 m. pagal Gadžibekovo operetę pastatytas filmas „Aršin mal alan“, kuris sulaukė Azerbaidžano kino statytojams iki tol neregėtos sėkmės (1965 m. operetė šioje kino studijoje buvo dar kartą ekranizuota). Kino juosta su pasisekimu demonstruota daugelyje pasaulio šalių, o Leningrade iš ekranų nesitraukė ištisus šešerius metus.
Iš Kalnų Karabacho kilusio Azerbaidžano operos ir klasikinės muzikos pradininko Uzeiro Hadžibeili (Uzeir Qadjibekov), Karabacho princesės poetės Natavan ir vokalinio meno pradininko Bulbul biustai, suvarpyti separatistų kulkų, pergabenti į Baku.
Pagrindinį Askero vaidmenį sukūrė tada dar mažai žinomas tenoras Rašidas Beibutovas (1915–1989) – sūnus to paties Medžido Beibutovo, pagal kurio istoriją buvo sukurta operetė!
Filme sukurtas vaidmuo išgarsino R.Beibutovą, jis į istoriją įėjo kaip vienas populiariausių XX a. azerbaidžaniečių atlikėjų. Yra lyginamas su kitu ryškiu šiek tiek vėlesnio laikotarpio garsiu estrados dainininku Muslimu Magomajevu (1942–2008), kurio senelis Muslimas Magomajevas (1885–1937), beje, buvo ne tik talentingas kompozitorius, bet ir Uzeiro Gadžibekovo artimas bičiulis.
Liko tik griuvėsiai
Iš Šušos, garsėjusios kaip Kaukazo konservatorija, po 1992 metų okupacijos liko tik prisiminimai ir griuvėsiai.
Sugriauta vaikų muzikos mokykla, kuri buvo viena geriausių Azerbaidžane. Ji veikė nuo 1932 metų, buvo įkurta kadaise Churšidbanu Natavan priklausiusiame name. Veikė taro, kemančos, fortepijono, smuiko ir vokalo klasės… Muzikos mokykla buvo tapusi miesto kultūros ir meno centru.
Sunaikintos kultūros istorijai nusipelniusių iškilių asmenybių atminimo vietos.
Pusiau apgriautas istorinis namas, kuriame gyveno XIX a. poetė Churšidbanu Natavan.
Išplėštas azerbaidžaniečių dainininko, politiko, kompozitoriaus ir diplomato Polado Biulbiul-ogly (g. 1945) muziejus. Išplėštos muziejinės vertybės išvežtos įvairiose šalyje eksponuojamos kaip armėnų materialinės kultūros pavyzdžiai.
Uzeiro Gadžibekovo namas muziejus Šušoje veikė nuo 1959 m. Nuo vandalų muziejininkams pavyko išgelbėti dalį eksponatų – asmeninių kompozitoriaus daiktų. Vykstant okupacijai jie buvo išvežti į Baku esantį Uzeiro Gadžibekovo memorialinį muziejų. Tačiau apie 1600 eksponatų liko Šušoje, armėnų smogikų buvo sunaikinti.
Miestą užėmę armėnai demontavo ir pardavė kaip metalo laužą bronzinius azerbaidžaniečių kultūros veikėjų biustus: poetės Natavan, kompozitoriaus Gadžibekovo, daininko Biulbiul. Skulptūros buvo per stebuklą išgelbėtos – į jas atkreipė dėmesį metalo supirkėjai Tbilisyje.
Biustai buvo sugrąžinti į Baku, po kelerių metų restauruoti. Galiausiai jiems rasta nauja vieta. Uzeiro Gadžibekovo biustas šiandien yra Azerbaidžano meno muziejaus ekspozicijoje po atviru dangumi.
Kilimas yra tarsi amžinai dainuojantis namų palydovas, o Karabacho senbuviams ši išmintis ypač giliai suvokiama. Regionas žinomas kaip istorinė tradicinių kilimų audimo mokykla. Azerbaidžano teritorijoje žinoma ir daugiau tokių mokyklų: Baku, Kubos, Širvano, Gendžės, Kazacho, Tebrizo. Nors skirtingi audimo centrai turėjo sąsajų, specialistai gerai atpažįsta kiekvienos mokyklos savitą braižą.
Nuolatinis gyvenimo palydovas
Kilimų gamyba tiurkams yra vienas iš seniausių amatų. Jo ištakos siekia bronzos amžių! Tradiciniuose geometriniuose ornamentuose tyrėjai atpažįsta archajiškus elementus, siekiančius pagonybės laikus.
Amato vystymąsi skatino azerbaidžaniečių tradicinė namų buitis: senovėje namuose be baldų buvo valgoma, miegama, laisvalaikis leidžiamas ant grindų, užtiesto kilimais. Pasiturinčių šeimų namuose jie buvo prabangesni, puošė taip pat ir sienas. Didelėms gyvenamosioms patalpoms kilimai buvo audžiami tyčia joms arba parenkami komplektai: didysis kilimas kambario centre, o iš kraštų – to paties stiliaus mažesni kilimai. Karabacho kilimai garsėja savo dydžiu, jų yra iki 20 kv. m ir net 30 kv. m ploto!
Kilimas žmogų lydėjo nuo gimimo iki mirties. Tekėdama mergina būsimajai šeimai dovanodavo savo pačios nuaustą gaminį, kartu pademonstruodama taip savo darbštumą, įgūdžius, gerą skonį. Tai buvo visais laikais tinkama dovana – maldos namams, artimiesiems.
Buityje reikėjo ir įvairios paskirties patvarių bei dailių tekstinės gaminių: kilimėlių maldai, ūkyje reikalingų daiktų – gūnių arkliams, balno užklotų, krepšių nešuliniams gyvuliams, didelių maišų, daiktadėžių, dėklų veidrodžiui ir kt. Gyvulių augintojai dukart per metus keisdavo gyvenamąją vietą – iš žiemavietės į vasarvietę ir atgal – taigi buvo įgudę turto susipakavimo ir persigabenimo reikaluose.
Moterys nedirbo lauko darbų, todėl galėjo atsidėti kilimų audimui. Tam turėdavo atskirą kampelį dekoratyvinio taikomojo meno kūrybai. Kiti šeimos nariai taip pat vienaip ar kitaip galėjo prisidėti prie gamybos proceso, pirmiausia žaliavos paruošimo.
Kilimams naudota tik pavasarinio kirpimo avių vilna, kai pluoštas kokybiškesnis – ilgesnis. Vyrų pareiga buvo nukirpti vilną ar jos nupirkti vasaros ganyklose. O moterys ją skalbė ir atliko tolesnius pluošto paruošimo darbus.
Iš serijos „Karabacho kilimai” (1)
Kilimų amato mokyklos susiformavo ten, kur buvo tam reikalingų žaliavų. Karabacho regionas šiuo požiūriu buvo ypač palankus: čia klestėjo avininkystė, taip pat buvo auginama medvilnė, šilkverpiai.
Karabacho avys garsėjo visame Kaukaze. Teigiama, jog paskanauti tenykščių šašlykų žmonės atvykdavo iš toliau. Vietinės avys davė rekordiškai daug riebalų – jos kurdiukinės, riebalų telkinys ties uodegos pamatu galėjo siekti 30 kg; riebalų atsarga gyvūnams praversdavo sausringuoju laikotarpiu, kai sumažėdavo pašarų; gyventojai šiuos riebalus naudojo muilo gamybai. O aukščiausios kokybės Karabacho avių vilna idealiai tiko kilimams.
Kaip rašo Čingizas Kadžaras knygoje „Senoji Šuša“, šiame mieste ir aplinkiniuose kaimuose XIX a. viduryje kai kurie savininkai laikė dešimtis tūkstančių avių, o toks Gadžis Mamedas Huseinas iš Karadolago kaimo – daugiau nei 60 tūkst.
Karabachas taip pat garsėjo kaip šilko gamybos centras. Čia gausu šilkmedžių, kurių lapais minta šilkverpiai, o uogas vietos gyventojai nuo seno įvairiai perdirbo. Dideli šilkmedžių sodai buvo ne tik Šušoje ir jos apylinkėse, bet ir aplink Agdamą. Šilkverpių kokonai buvo perdirbami Šušoje veikusiuose cechuose, kurių skaičius XIX a. pabaigoje siekė 20.
Namudinių gaminių patvarias spalvas užtikrino natūralūs augaliniai dažai, gaminami iš granato, citrinmedžio, dažinės raudės, pūkenio, kiečio, raudonojo ar juodojo santalmedžio, obels žievės, kaukazinės ir įprastos slyvos, riešutmedžio, ąžuolo. Raudoni dažai senovėje taip pat buvo gaminami ir iš tam tikrų vabzdžių.
Žinovai kalba apie du kilimų audimo centrus Karabache – kalnų ir lygumų. Kalnų židinio pažiba buvo Šušos miestas ir aplinkiniai kaimai. Lygumose garsėjo Džebrailo, Agdamo, Bardos, Fizulio audėjos. Aplink kiekvieną iš jų kaimuose taip pat buvo audžiami kilimai pardavimui.
Šušos mokyklos mokytojas Jakovas Zedgenidzė rašė („Kilimų ir pledų gamyba“, 1891), kad iš visų amatų, kurie gyvuoja Šušoje, kiekybe ir kokybe pirmavo kilimų audimas, ir tai buvęs grynai azerbaidžaniečių moterų užsiėmimas.
Technologiškai yra dvi pagrindinės kilimų grupės: lygieji ir pūkuoti (rištiniai). Lygiųjų grupei priskiriami ne tik kilimai, bet ir įvairiausi tekstilės gaminiai, kurių reikėjo kiekvienuose namuose.
Rištiniais bei lygiaisiais kilimais ypač garsėjo Šuša, kuri XVIII a. tapo svarbiausiu vadinamosios Karabacho kilimų mokyklos centru, o XIX a. kilimų audimas įgijo verslo pobūdį: moterys pradėjo austi ne tik savo namams, bet ir turgui, todėl stengėsi kaip įmanydamos tobulinti savo raštus, patraukti pirkėją.
Puikios žaliavos ir aukštas audėjų meistriškumas lėmė, kad Karabacho rištiniai kilimai pagarsėjo kaip itin tankūs (kvadratiniame metre 90–160 tūkst., kartais 200 tūkst. mazgų), aukšto minkšto plauko, ryškaus kolorito. O kilimų ornamentų, meninės kompozicijos studijoms yra paskirtas ne vienas darbas.
Karabacho kilimai (2)
Šušoje gimė garsus azerbaidžaniečių kilimų audėjas Latifas Huseinas Karimovas (1906–1991), amato abėcėlės išmokęs iš savo mamos. Jis tapo ne tik iškiliu menininku, bet ir tyrėju. Po daugiau kaip 35 metus trukusių tyrimų išleido kapitalinį veikalą – tritomį „Azerbaidžano kilimas“ (1961–1983), kuriame iššifravo daugiau kaip 1300 ornamentų elementų, pateikė meninės kompozicijos klasifikaciją ir charakteristiką. Tritomis besidomintiesiems kilimo menu jau ištisi dešimtmečiai yra parankinė knyga. Neatsitiktinai Karimovas vadinamas azerbaidžaniečių kilimo tėvu. Be kita ko, jo pastangomis 1967 m. Baku buvo įkurtas Azerbaidžano kilimų ir liaudies taikomojo meno muziejus, pirmasis toks pasaulyje. 1991 m. jam suteiktas Latifo Karimovo vardas. Šiame muziejuje sukaupta daugiau nei 15 tūkst. įvairių kilimų kolekcija, čia vyksta moksliniai tyrimai, edukaciniai renginiai, kilimai yra restauruojami.
XX a. antrojoje pusėje liaudies dekoratyvinio taikomojo meno šaka tapo savarankiška menotyros mokslo kryptimi. Prie to prisidėjo Karimovo geriausia mokinė menotyrininkė prof. Kiubra Alijeva(g. 1944), kuri, beje, yra taip pat kilusi iš Karabacho. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Karimovas pradėjo organizuoti ekspedicijas į regionus, kuriose taip pat dalyvavo tuomet jauna mokslininkė. Paskatinta savo mokytojo, ji lygiuosius Azerbaidžano kilimus pasirinko kaip mokslinio tyrimo objektą. 1984 m. apgynė disertaciją, o 1988 m. išleido monografiją. Pasaulinio lygio kilimų ekspertė, šiandien turinti visą būrį pasekėjų, Kiubra Alijeva išskyrė skirtingas kilimų audimo mokyklas ir jų centrus, jų ryšius, tyrė siužetų ir ornamentų tipus.
Pasaulio kultūros paveldo šedevras
2010 m. azerbaidžaniečių tradicinė kilimų gamyba Azerbaidžano Respublikoje įtraukta į UNESCO Nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą. Šiam įvykiui skirtame pasaulinės organizacijos pranešime spaudai teigiama: „Azerbaidžano Respublikoje kilimas yra tradicinis tekstilės gaminys, išsiskiriantis dydžių, tekstūros tankumo įvairove. Gaminamas rankomis, gali būti pintas ar austas, o kiekvieno iš jų piešinys būdingas tik vienam iš daugelio regionų, kuriame gaminami kilimai. Kilimų gamyba – dalis šeimos tradicijos, perduodama tiek žodžiu, tiek ir praktiškai“.
Tradicija iki šiol gyva, o kilimas yra saugomas specialaus įstatymo. Klimai audžiami vestuvėms, kiti laikomi pakasynoms. Vyriška linija kilimai perduodami kaip šeimos relikvija, yra gyva kilimų dovanojimo tradicija.
Garsusis Azerbaidžano kilimų muziejus Baku
Azerbaidžano nacionaliniame kilimų muziejuje ir pasaulio muziejų kolekcijose yra saugoma nuostabių Karabacho mokyklos pavyzdžių – tiek ornamentinių (su vadinamaisiais medalionais ar be jų), tiek ir siužetinių. Už juos tarptautinėje rinkoje yra paklojamos milžiniškos sumos, siekiančios dešimtis tūkstančių dolerių.
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad Karabacho kilimai meniškumu, ornamentais ir spalvų deriniais labiau nei kitų Kaukazo meistrų gaminiai primena persiškus kilimus. Būdingos sodrios spalvos, raštų įvairovė, kompozicijos išbaigtumas, įpinama augalinių elementų. Audėjos stengėsi kilimų raštuose stilizuotai perteikti Karabacho gamtos kraštovaizdžio grožį, augalijos žavesį, kiekvienos gėlės ir pumpuro, kiekvieno lapelio įstabumą.
Įdomu, kad pirmykštis siužetinių kilimų objektas buvo medžioklė. Vėliau piešinyje liko medžioklės atributai, simboliai, o galiausiai, XX a. pradžioje, tik gyvūnai. Tokios kilmės yra lygiųjų kilimų „šadda“ kompozicija.
„Šadda“ – vienas žinomiausių Karabacho lygiųjų siužetinių kilimų tipų. Dar XX a. pradžioje kilimų audėjos jį vadino „šadra“ (šatra). Manoma, jog pavadinimas kilęs nuo archajiško azerbaidžaniečių žaidimo, šachmatų prototipo „šatrandž“. Kompozicija iš tiesų labai sudėtinga, piešinys išdėstomas šachmatų tvarka.
Lygiuosius kilimus nagrinėjusi menotyrininkė prof. Kiubra Alijeva vieną seniausių „šadda“ kompozicijos kilimų, kuris datuojamas XVIII a. (praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje eksponuotas Kijevo Vakarų ir Rytų meno muziejuje) aprašė taip. Visame kilimo lauke juda karavanas, vedlys, raiteliai, sakalai, šunys, kupranugariai ir arkliai, kupranugariukai ir kumeliukai, antilopės ir elniai. Karavanas juda iš kairės į dešinę, keliomis horizontaliomis juostomis, kiekvienoje eilėje atsiremia į pėsčio vedlio figūrą. Šiltų ir šaltų atspalvių derinys, grynų spalvų švara ir skambumas, iškilminga spalvų dermė – visa kuria epinį pasakojimą, ramų pasitikėjimą, o naivus ryškumas ir spalvų grynumas suteikia pasauliui vaikiško džiaugsmo.
To paties laikotarpio „šadda“ tipo kilimas „Karavanas“, išaustas Lenberano kaime netoli Bardos, saugomas Gruzijos valstybiniame Simono Džanašijos muziejuje. Kilimas yra susiūtas iš dviejų ruošinių, piešinio baltos detalės išaustos šilku.
Tokio sudėtingo piešinio kilimų taip pat yra privačiose kolekcijose (pvz., JAV, Filadelfijoje), be abejonės, taip pat ir Azerbaidžano nacionaliniame kilimų muziejuje.
Iš viso priskaičiuojama per trisdešimt Karabacho mokyklai būdingų kilimų kompozicijų tipų. Jų pavyzdžių turi garsiausi pasaulio muziejai, tarp jų Ermitažas bei Luvras. Šie kilimai puošia Vatikaną ir Baltuosius rūmus.
Dar vienas „Karabacho kilimų” siužetas
Niujorke, Metropoliteno meno muziejuje, galima pamatyti XVI-XVII a. sandūroje išaustą prabangų kilimą „Godža“ (Senis), puoštą subtiliais lelijų motyvų raštais.
Tbilisyje, Gruzijos taikomojo meno muziejuje, saugomas puikus senovinės kompozicijos „Balyg“ (Žuvis) pavyzdys – 1811 m. Karabache sukurtas kilimas. Senovinės kompozicijos ypatumas yra ne tik stilizuotas žuvies vaizdavimas, bet ir lelijų bei rožių raštas kompozicijos centrinėje dalyje.
Kilimų meistrai buvo atviri ne tik tradiciniams vietos raštams, bet ir įvairioms kultūrinėms bei meninėms naujovėms, kurios į Azerbaidžaną su amžiais skverbėsi kartu su arabais, tiurkais seldžiukais, mongolais, europiečiais… Ornamentų įvairovė gausėjo, tačiau svarbiausi bruožai išliko. Karabacho grupės kilimuose tai yra vyraujantis geometrinis piešinys ir stilizuotas figūrinių motyvų vaizdavimas. Nepatyrusiam žiūrovui tokius stilizuotus elementus, kaip antai drakonus, gali būti sunku ir atpažinti.
Šie elementai azerbaidžaniečių kilimo kompozicijose atsirado veikiant Šilko keliui. XIII a. Azerbaidžanas glaudžius prekybinius ir kultūrinius ryšius palaikė su Kinija. Buvo kiniškų prekių tranzitinė teritorija. Į Vakarų Europą Šilko keliu buvo gabenami ir azerbaidžaniečių kilimai, kurie Viduramžiais buvo audžiami dvarų profesionaliose kilimų dirbtuvėse (XVII a, kai atsirado chanatai, pradėjo formuotis kilimų audimo liaudies centrai). Savo ruožtu Šilko kelias turėjo įtakos ir Europos dekoratyviniam taikomajam menui. Manoma, kad Azerbaidžano lygusis kilimas prisidėjo prie Vakarų Europos gobeleno vystymosi.
Kiekvienas laikotarpis kilimų raštuose paliko savo pėdsaką. Saitai su Kinija lėmė, kad dekoratyviniame taikomajame mene ir architektūroje atsirado kiniškų motyvų, persipynusių su tautos pasaulėjauta. Tokios kilmės yra kilimų „drakoniškų“ siužetų serija (XVI–XVII a.).
Tiurkų mitologijoje drakonas įprasmino blogį, o su Tolimųjų Rytų vaizduojamojo meno įtaka (per kinišką porcelianą, tekstilę) buvo perimtas gerojo kiniško drakono įvaizdis. „Drakoniški“ motyvai skirtingose Azerbaidžano kilimų audimo mokyklose nėra dažni, tačiau išliko ir vėlesniais šimtmečiais, įgijo kompozicinių savitumų.
Kilimas „Ovčulug”. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku
Azerbaidžano nacionaliniame kilimo muziejuje yra unikalus „drakoniško“ tipo XVII a. Karabacho kilimas „Aždachaly“ (pavadinimas nurodo būtent „drakonišką“ stilių; šios kompozicijos kilimai buvo paplitę Šušoje, Bardoje, taip pat su Karabacho kilimų audimo mokykla ryšius turėjusioje Nachičevanėje ir Širvane). Tokie seni kilimai yra didelė retenybė, juolab „drakoniški“.
Pasak ekspertų, šio siužeto kilimų kompozicijos vienos įdomiausių.
Sefevidų epochos dvarų kilimuose, kuriuos audė profesionalūs audėjai, buvo vaizduojami drakonai, paukščiai Simurgai, palmetės ir kiti augaliniai motyvai bei fantastinės būtybės. Stilizuotas drakonas tradiciškai yra palmetės saugotojas, o palmetė reiškia žiedą – gyvenimo simbolį. Tokie kilimai turėjo nešti namams laimę ir turtus. Kaip ir dera dvarui, jie buvo dideli. Minėtas „Aždachaly“ egzempliorius yra 464×228 cm. Koloritas atitinka epochą: raudoname fone žaidžia juodos, mėlynos, violetinės, mėlynos, žalios, geltonos ir baltos spalvos.
Šiek tiek vėlyvesnio laikotarpio (XVIII–XX a.) Karabacho grupės „drakoniškų“ kilimų yra Luvro kolekcijoje, tarp jų yra ir šiek tiek kitokios kompozicijos „Aždachaly“. Beje, pasaulio kultūros lobyno ekspertai žiūrovo nepainioja pristatydami Karabacho meistrų kūrybą – priskiria Azerbaidžanui.
Kilimas „Čelebi“ (pavadinimas nuo kaimo, esančio netoli Bardos), datuojamas XIX a. pabaiga–XX a. pradžia. Piešinio pagrindinis akcentas yra medalionai su dantukais – saulės (ar dieviškos šviesos) simbolis, o kompozicijos centrinis laukas užpildytas raštu iš smulkių įvairių elementų, tarp jų ir stilizuotų (tarsi gėlės) gyvūnų pėdsakų. Krašto ornamentas – raudonos, žalios, tamsiai mėlynos ir raudonos spalvos žvaigždėti elementai baltame fone.
Panašaus laikotarpio kilime „Chanlyg“ (pavadinimas nuo kaimo Džebrailo apylinkėse) drakono elementai vaizduojami kaip juosta, simbolizuojanti vandenį, dar yra „gyvenimo medis“ su gėlių ornamento motyvais, trikampiai – stabilumo ženklas. Kompozicijos centre yra rombo formos baltas medalionas, kuris savo ruožtu įrėmintas į raudoną medalioną. Juos supa ir kampinius elementus gausiai užpildo augaliniais geometriniais ornamentais persipynusios šakos.
Grėsmė kultūros paveldui
Menotyrininkai ekspertai ne vienoje publikacijoje pastebi, kad užsienio muziejuose ir privačiose kolekcijose Karabacho kilimai neretai pateikiami kaip armėniški. Paveldo išsaugojimu besirūpinantis Azerbaidžano kilimų muziejus vykdo didelį projektą – per 2018–2022 m. identifikuoti visus užsienio muziejuose esančius azerbaidžaniečių kilimus, sukaupti visuomenei prieinamą elektroninę duomenų bazę. Prie paveldo išsaugojimo prisideda ir privatūs asmenys, tačiau apie tai šiek tiek vėliau.
Tačiau azerbaidžaniečių kultūros paveldas okupuotame Kalnų Karabache yra niokojamas, pasisavinamas. Apsišaukėliškame Arcache armėnai kilimų gamybos tradiciją pateikia kaip savo tautos tūkstantmetį paveldą Karabache, įkurta užsienio vartotoją klaidinanti anglišku pavadinimu organizacija „Karabacho kilimai“.
Lietuvos gyventojams sunku patikėti tuo, kokios grėsmės, kokios problemos iškilusios XXI a. civilizuotose Kaukazo valstybėse.
Baltijos šalis apie tai pasiekia, deja, ganėtinai šykščios žinios. Bene vieninteliu tokios informacijos šaltiniu Lietuvoje yra tapęs nepriklausomas portalas slaptai.lt. Dėmesio vertas kultūros ir meno mėnesinis žurnale „Kultūros barai“ paskelbtas (2019, 5 nr.) filosofijos mokslų daktarės Širin J. Melichovos, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorės bei Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentės, straipsnis „Karmininės Karabacho rožės“.
Įžangoje autorė atkreipia dėmesį, kad „politiniai konfliktai neapsiriboja įsibrovimu į svetimą teritoriją. Ne mažiau pavojinga, kad pažeidžiamos kultūrinės sienos, kai viena tauta savinasi ar naikina kitos tautos kultūrą“.
Okupuotose Kalnų Karabacho teritorijose sugriauta šimtai istorinių ir architektūrinių paminklų, o nusiaubtų muziejų vertingiausi eksponatai išvežti į Armėniją.
Toks likimas laukė ir Šušoje 1985 m. duris atvėrusio Azerbaidžano kilimų muziejaus filialo, kuriame buvo eksponuojama Karabacho liaudies kūryba – kilimai, kiliminiai dirbiniai, siuviniai, tautiniai drabužiai, papuošalai, medžio drožiniai. Laimei, filialo vadovui dalį eksponatų pavyko išgelbėti, išgabenti į Baku esantį Kilimų muziejų, taigi Šušos kolekcijos šiandien yra prieinamos plačiajai visuomenei. Azerbaidžaniečiai nepraranda tikėjimo, kad vieną dieną sugrįš į senąją Šušą, kitus regiono miestus ir kaimus.
O ši ekspozicija yra pradedama ypatingu eksponatu, kuris suvirpina azerbaidžaniečių jautriausias stygas; prie jo vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Tai neįprasto likimo kilimas, tapęs nebyliu armėnų barbarizmo okupuotose teritorijose liudininku.
Nebylus barbarizmo liudininkas
Siužetinės kompozicijos su gėlėmis – „Sachsyda gulliar“ (Gėlės fajanso vazoje), „Bachčada gulliar“ (Gėlės sode) – Karabacho kilimuose atsirado XIX a. viduryje ir buvo išties populiarios. Pasak menotyrininkės dr. Rojos Tagijevos, šios kompozicijos Karabacho audėjų šedevrus galima pamatyti Azerbaidžano R. Mustafajevo meno muziejuje ir Azerbaidžano istorijos muziejuje.
Kilimas, kuris kaip nebylus barbarizmo liudininkas pagarsėjęs toli už Azerbaidžano ribų (Lietuva, Bulgarija, Turkija…), yra būtent siužetinės kompozicijos „Bachčadagulliar“. Tradicinės ir spalvos: karmino raudonumo keturi rožių krūmai juodame fone. Širin J. Melichovos žodžiais, dramatiškas raudonas rožių atšvaitas, įkūnijantis motinos meilės galią, tiesiog suspaudžia širdį, o rožių kontrastas juodame fone dvelkia nerimu, artėjančios tragedijos nuojauta.
Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.
Kaip liudija išaustas užrašas azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis, šį kilimą motina išaudė ir padovanojo savo sūnui Sarvarui gimimo dienos proga 1971 m. sausio 1 d.
Kilimas pagarsėjo po to, kai 2017 m. buvo pateiktas JAV virtualiame aukcione kaip armėniškas. Tai nepraslydo pro akis Los Andžele įsikūrusiam Elšadui Tairovui. Vyras domisi tautos kultūros paveldu, kolekcionuoja kilimus, tad iškart suprato, jog tai yra tipiškas Karabacho grupės kilimas, iš okupuoto regiono išgabentas armėnų.
Tairovas išpirko motinos dovaną (kilimas dažnai taip vadinamas, „Motinos dovana“ yra šiai istorijai skirtas režisieriaus Bachruzo Achmedly pantomimos spektaklis) ir atsiuntė į Kilimų muziejų Baku vildamasis, kad darbuotojams pavyks rasti tikrąjį savininką. Deja, paieškos buvo nesėkmingos, koks likimas ištiko Sarvarą – nežinia.
Po klajonių į tėvynę grįžęs saugioje aplinkoje liko tik kilimas. Jį mecenatas dovanojo muziejui.
Nacionalinė virtuvė – ne tik patiekalai, bet ir istorijos, kultūros dalis. O kalbant apie Kalnų Karabachą – tai ir kovos lauko tąsa dėl užgrobtų teritorijų, niekinamų teisių į nematerialųjį paveldą.
Senieji rašytiniai liudijimai
Apie Karabacho krašto turtingumą, vaisių gausą yra rašytinių liudijimų iš X amžiaus. Ypač daug žinių pateikiama iš Berdės (Bardos). Tai senovės miestas Karabacho lygumoje, kadaise Kaukazo Albanijos sostinė bei stambus prekybos ir amatų centras. Miesto suklestėjimą lėmė geografinė padėtis: tai buvo svarbiausių Rytų kelių sankirta, per čia driekėsi šilko kelias. Autoriai akcentavo tenykščių žemių derlingumą, vaisių gausą.
Arabų geografas Abu Isak Al-Istachri veikale „Kelių ir šalių knyga“ (apie 930–933 m.) rašė, kad vietovė išsiskiria geru klimatu, derlingomis žemėmis, vaisių įvairove: „Mažiau nei už farsacho (apie 6 km – aut.) nuo Berdės, Andarab vietovėje, yra platus tinklas sodų ir daržų, kur auginami moliūginiai ir įvairūs vaisiai“. Esą tenykščiai lazdynų riešutai bei kaštainiai geresni nei kitur Rytuose. Taip pat autorius gėrėjosi iki tol negirdėtais sedulų vaisiais; stebėjosi, kad apylinkėse gausu šilkmedžių, kurie neturi savininkų.
Kitas arabų keliautojas ir geografas Šamsuddin al-Mukaddasi rankraštyje „Geriausias būdas pažinti klimatą“ (apie 985–989 m.), be to, akcentavo vietos gyventojų dosnumą, minėjo Berdos sekmadieninius turgus, į kuriuos atvežama puikiausių sedulų, figų, kaštainių.
Dar vienas minėtų keliautojų amžininkas Ibn Haukal knygoje „Kelionės ir šalys“ (apie 950 m.) minėjo, kad Berdėje auga puikūs graikiniai riešutai ir kaštainiai, įspūdingo dydžio saldūs abrikosai.
XVII a. osmanų keliautojas Evlija Čelebi (1611–1682) savo kelionių užrašuose („Kelionių užrašai“ buvo paskelbti ir pradėti tyrinėti XIX a. viduryje austrų leidėjo Jozefo fon Hamerio) aprašė: „…Sodininkas, vardu Jazdon-kulu, atnešė mums 26 rūšių sultingų kriaušių. Ragaudamas kriaušes „malandža“, „abbasi“, „ordubadi“ burnoje jauti ledinuko skonį. Yra granatų kaip rubinų. Virėjai švarūs ir visi musulmonai“. Dar jis gyrė valgius ir gėrimus. Ragavo 10 rūšių sultingų rubino spalvos vynuogių, vyšnių sirupo, gaiviųjų gėrimų, 18 rūšių sultingų granatų, įspūdingu dydžiu garsėjančių cidonijų.
Azerbaidžanietiški saldumynai
Apie gyventojų vaišingumą byloja XIV a. antrosios pusės – XV a. pradžios ispanų keliautojas Riuji Gonzales de Klavijo (Klavicho).
1403 m Kastilijos karalius Henrikas III (1358–1406) pasiuntė jį su diplomatine misija pas Tamerlaną (1336–1405), tiurkų- mongolų Timūridų imperijos įkūrėją, kurio įtaka buvo svarbi Vidurinės, Pietų ir Vakarų Azijos, Kaukazo, Pavolgio ir Rusijos istorijai. Klavicho pasinaudojo proga patyrinėti Tamerlanui priklausiusias žemes, o pastebėjimus fiksavo dienoraštyje („Vida y hazana s delgran Temorlan“, 1582 m. išleistas Sevilijoje, pakartotinai – 1783 m. Madride). 1405 m. pavasarį pasiuntinys Karabache, Zangelan gyvenvietėje, susitiko su Timūro Tamerlano sūnumi Džalal-ad din Miran-šachu, kuris su savo kariuomene čia žiemojo.
Nepamiršti ir puoselėti
Pastaraisiais dešimtmečiais Karabachas išgyvena sunkius laikus. Regionas okupuotas kaimyninės Armėnijos, o senbuviai gyventojai buvo paversti tremtiniais. Azerbaidžanas kiek išgalėdamas ne tik remia šimtus tūkstančių pabėgėlių suteikdamas būstą, nemokamas viešąsias paslaugas, bet ir deda pastangas, kad būtų išsaugotas regiono paveldas, taip pat ir kulinarinė kultūra.
Žinios apie Karabacho regiono kulinarinį paveldą yra kaupiamos bei tiriamos. Tai viena iš sričių, kuri rūpi Azerbaidžano valstybiniam pabėgėlių ir priverstinių persikėlėlių komitetui, veikiančiam prie Azerbaidžano Respublikos Kultūros ir turizmo ministerijos. Azerbaidžano nacionalinės virtuvės festivaliuose meistriškumu su kitų regionų virėjais varžosi Karabacho kulinarai.
Nacionalinio kultūrinio paveldo saugojimu bei puoselėjimu rūpinasi Azerbaidžano nacionalinis kulinarijos centras bei Nacionalinės kulinarijos asociacija. Joms vadovauja aistringas šios srities patriotas Tahir‘as Amiraslanov‘as, kuris yra kulinaras ir rašytojas, istorijos mokslų daktaras. Žiniasklaidoje gausu jo publikacijų, skirtų Azerbaidžano nacionalinei virtuvei.
Gastronominės tradicijos Kaukaze ir Vidurio Azijoje turi daug bendro. Visur ruošiami tokie valgiai, kaip plovas, šašlykas, dolma, bozbašas, hašilas, govurma. Azerbaidžaniečiai tvirtina, kad daugelis šių patiekalų išrasti būtent jų protėvių, ir šį teiginį gali paremti rimtais argumentais.
Kai kurių autentiškų azerbaidžanietiškų valgių galima rasti Lietuvos restoranų valgiaraščiuose. Pvz., liuliakebabas – ant iešmo kepama kapota aviena, kuri suformuojama tarsi dešrelė.
Kaip senovėje gaminti azerbaidžanietiški skanėstai. Slaptai.lt nuotr.
Virtuvė susijusi su didelio karščio atviromis ir uždaromis krosnimis. Tai tandyras – molinė krosnis su anga, kulfa – plytinė krosnis kepimui, sadža – geležinis diskas duonai kepti, mangalas – žarijų indas ir kt.
Svarbūs miltiniai valgiai. Ypatinga vieta tenka duonai. Nuo jos pradedama valgyti išreiškiant pagarbą šeimininkams. Būdinga plona duona, kuri kepama ant sadžos ar tandyre. Karabacho regione populiariausios duonos rūšys yra lavašas ir jufka.
Karabache, net ir jo atskirose vietovėse, yra savitų valgių. Antai Lenkarano apylinkėse nuo seno buvo ruošiamas savitas desertas –kalnų sniegas maišomas su bekmesu (saldi tyrė, verdama iš vynuogių sulčių ir medaus), vasarą piemenys šutintą avių pieną maišydavo su kalnų sniegu. Lačino rajone ypatingoms progoms gaminamos išskirtinės dolmos…
Populiarūs daržovių valgiai: rūgštynių, dilgėlių, žalių pupelių, špinatų, kalnų kalendros ir kt., keta su žalumynais, ant iešmų kepami kebabai iš bulvių, pomidorų, paprikų. Paplitę mėsiški patiekalai, kurių kai kurie pavadinimai mūsų ausiai neįprasti: kutaba, bozartma, įvairių rūšių kebabai, šašlykas iš žuvies (eršketinių), ėrienos žarnų. Mėgstami saldumynai yra huimag, baklava, chalva, šorgogal ir kt.
Tačiau Azerbaidžanas susiduria su iššūkiu ne tik išsaugoti okupuoto regiono kulinarinį paveldą, ir nuolat ginti teisę į jo autentiškumą.
Nuo 1989 m. aukščiausiuose Azerbaidžano sluoksniuose specialistai ir mokslininkai ne kartą svarstė azerbaidžaniečių nacionalinės virtuvės vagystės atvejus. Kaimyninė šalis savo virtuvei priskiria netgi visus tiurkų valgius. Net ir tuomet, kai pasienyje ramu, karas tęsiasi – net virtuvėje, ir tam yra pasitelkiamos net tarptautinės organizacijos.
Kas išrado lavašą?
Atrodo neįtikėtina, tačiau faktai verčia patikėti tuo, jog dalis armėnų yra linkę sau prisiimti visus įmanomus nuopelnus, net ir duonos išradimą. Lavašas, kuris yra kepamas visame Kaukaze ir gerokai už jo ribų, vienu metu tapo pripažintas armėniška duona! Tai teigiama ir Lietuvoje. Žurnalistas Gintaras Visockas nusistebėjo aptikęs lavašo, ant kurio pakuotės buvo teigiama, jog tai viena seniausių ir populiariausių duonų Rytuose, kilusi iš Armėnijos. Portale „slaptai.lt“ autorius replikavo (2018 m. birželio 8 d.): „Ar tikrai ji kilusi iš Armėnijos? Juk lavašą nuo pat seniausių laikų kepa ir valgo azerbaidžaniečiai su turkais. Gal vis tik lavašo gimtinė – Turkijoje ar Azerbaidžane, bet ne Armėnijoje? O gal lavašą tuo pačiu metu kepė net kelios tautos, ne vien armėnai? Ir kodėl lietuviškai firmai prireikė būtent užrašo, jog lavašas – armėniškos kilmės?“
2014 m. Armėnija lavašą, kaip tradicinę duonę duonos gamybą, reikšmę ir išvaizdą kaip Armėnijos kultūros išraišką, įtraukė į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo objektų sąrašą. Duonos gaminimo procesas savitas, tačiau išties paplitęs daug kur Rytuose.
Minkštai plonai neraugintai duonai tešla užminkoma iš kvietinių miltų ir vandens. Suformuojami rutuliai. Jie plonai iškočiojami, tuomet tešlos blynai dar ištempiami ant specialių ovalo formos pagalvėlių, o tada pašaunami prie įkaitusios kūgio formos krosnies (tandyro) sienelės.
Lavašas pripažinimas armėniška duona sukėlė nepasitenkinimą kitų Kaukazo ir Artimųjų Rytų šalių, kuriose lavašas yra ne mažiau tradicinė duona.
Po poros metų rastas kompromisas. 2016 m. į UNESCO Nematerialaus pasaulio kultūros paveldo sąrašą įrašyta plonos duonos (lavašas, katyrma, kupka/jufka) gamybos ir dalinimosi kultūra, kuri būdinga Azerbaidžanui, Iranui, Kazachstanui, Kirgizijai, Turkijai.
Teigiama, kad plonos duonos gaminimo ir dalijimosi bendruomenėse kultūra atlieka socialines funkcijas, kurios tradicijai padėjo išlikti, todėl yra plačiai taikoma. Gaminimo procese dalyvauja ne mažiau kaip trys žmonės, dažnai šeimos nariai, kurių kiekvienas turi savo vaidmenį. Kaimo vietovėse procese dalyvauja kaimynai. Tradicinė duona kepama tandyro krosnyse, kurios įkasamos į žemę ar apdedamos akmenimis, arba ant sadžos – metalo lakštų, arba specialaus katilo.
Plona duona yra ne tik kasdienis maistas. Ja dalijamasi per vestuves, gimtuves, laidotuves, šventes ir maldas. Azerbaidžane ir Irane duona dedama ant nuotakos pečių ar trupinama virš galvos linkint, kad pora klestėtų. Turkijoje įprasta šviežiai iškepta duona dalytis su kaimynais.
Patirtis perduodama šeimose. Puoselėjama tradicija išreiškia svetingumą, bendrystę ir tam tikrus įsitikinimus, kurie simbolizuoja bendras kultūros šaknis, stiprina bendruomenę.
Tiurkų tautų valgis tapo armėnišku
Armėnų kulinariniai portalai kaip vieną iš geriausių armėnų virtuvės pavyzdžių pristato „žingalovhac“. Teigiama, jog šis „tradicinis armėnų patiekalas“ yra kilęs iš Arcacho (taip armėnai vadina Kalnų Karabachą).
Tai klasikinis propagandos pavyzdys, kai visuomenės nuomonė yra veikiama sakant tik dalį tiesos. Toji tiesa yra ta, kad valgis iš tiesų yra būdingas Karabacho regionui, tačiau kaip pabrėžia kulinarinio paveldo ekspertas Tahir Amiraslanov, su armėnų tauta patiekalas nieko bendra neturi, kaip ir pats Karabachas.
Nieko neįprasta, kad greta gyvenančios tautos vienos perima vienus ar kitus patiekalus. Kiekviena šeimininkė džiaugiasi, kai gali namiškiams ir svečiams patiekti įvairesnių valgių. Taip ir į lietuvišką ar lenkišką virtuvę atėjo rusiški barščiai ar šventėms kepamas „karpis žydiškai“. Tačiau mums nešauna į galvą tokius valgius vadinti savais. Tik ne armėnų nacionalistai. Išstūmę senuosius vietos gyventojus, jie vietos kultūros paveldą priskyrė savo tautai. Viską pervadino savaip, net ir patiekalų pavadinimus.
„Žingalovhac“ tikrasis vardas yra kutab‘as. Vis dėlto, kaip atkreipia dėmesį T. Amiraslanov, net ir armėniškas pavadinimo variantas yra tiurkiškos kilmės, reiškia duoną, valgį iš plonai iškočiotos tešlos.
Tešla ruošiama kaip lavašui ar juchai, plonai iškočioti blynai įdaromi žalumynais ir kepamas ant sadžos. Kutab‘ų yra įvairių rūšių (atmainos turi ir skirtingus pavadinimus), vegetariškų ir mėsiškų. Tokie ant sadžos ruošiami valgiai yra būdingi azerbaidžaniečių ir visai tiurkų tautų virtuvei.
Tarptautinės bendruomenės nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos (KKR) valdžiai į tai nusispjauti.
2013 m. ji „žingalovhac“ įtraukė nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Reikia atkreipti dėmesį, kad KKR nėra UNESCO, paveldo statusas yra vietinės reikšmės. Vis dėlto nesunku suprasti reakciją Azerbaidžane į tokias žinias. 2015 m. Karabache pradėta rengti „žingalovhac“ festivalius, kurie esą prisideda prie „nacionalinės virtuvės tradicijų“ puoselėjimo bei populiarinimo. O iš tiesų jie veikia kvazivalstybės propagandai. Deja, gudrybės veikia, organizatoriams pavyksta pritraukti turistų, perrašinėti krašto istoriją.
Kam dolma, o kam – tolma, bet kur tikrasis atsakymas?
Dolmos ruošimo ir paplitimo tradicija, kaip Azerbaidžano kultūrinės tapatybės bruožas, 2017 m. įtraukta į UNESCO reprezentatyvųjį nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą.
Pripažinta, jog tai yra žinių ir įgūdžių visuma, susijusi su tradicinio valgio ruošimu. Šeimose ar vietos bendruomenėse paplitę skirtingi metodai, technikos ir ingredientai. Dolmos patiekiamos per ypatingas progas ir susibūrimus išreiškiant solidarumą, pagarbą ir svetingumą.
Senovinė išmintis sako, kad azerbaidžanietiškas plovas yra visų valgių šachas, o dolma – pimoji ir pati gražiausia žmona. Duomenų apie šį valgį randama jau iš X a. Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad 1521 m. Azerbaidžano valdovui šachui Izmailui Chatai buvo tiekiamas šašlykas iš dolmos.
Azerbaidžanietiškų sūrių gamyba. Slaptai.lt nuotr.
Valgio pavadinimas kilęs iš sutrumpinto turkiško žodžio „doldurma“ – reiškia užpildyti (įdaryti). Įdaromi lapai, paprikos, baklažanai, pomidorai ir kt.
Kokių skirtingų skonių bei formų gali būti dolmos, atskleista 2018 m. T. Amiraslanov‘o knygoje „Dolma azerbaidžaniečių virtuvėje. 381 rūšis“. Kaip sako pavadinimas, šis valgis turi gerokai per 300 įvairių ruošimo variantų. Nacionalinis kulinarijos centras receptus rinko penkerius metus. Kulinarinė knyga žaibiškai tapo populiari, o 2019 m. tarptautiniame kulinarinių knygų konkurse „Gourmand World Cookbook“, kuriame dalyvavo 170 valstybių ir buvo pristatyta per 2 tūkst. knygų, leidinys apie dolmas pateko į geriausių pasaulyje kulinarinių knygų trejetuką.
Armėnai valgį priskiria savo nacionalinei virtuvei. Tik jį vadina šiek tiek kitaip – tolma. Šiam valgiui populiarinti taip pat surengtas ne vienas festivalis, taip pat 2017 m.
Gastronomines kovas iš Armėnijos pusės inicijuoja įvairios pajėgos: nevyriausybinė organizacija „Armėnijos kulinarinių tradicijų išsaugojimas ir plėtra“; akademinė bendrija, telkianti mitybos srities specialistus, daugiausia profesionalius etnografus; įsijungia ir žiniasklaida, neretai informuojanti visuomenę apie įvairių valgių „armėniškumą“.
Vienu geriausių virėjų Armėnijoje tituluojamas ir šios srities autoritetas yra Sedrak‘as Memulian‘as. Jis Armėnijos kulinarinių tradicijų išsaugojimo ir plėtrios organizacijos narys ir prezidentas, armėnų ir pasaulio virtuvių dėstytojas įvairiose švietimo institutuose, kulinarinių festivalių Armėnijoje iniciatorius ir organizatorius, populiarių kulinarinių televizijos laidų vedėjas. Milžinišką auditoriją bei įtaką turintis ponas Memulian‘as skiepija mintį, jog armėnų nacionalinė virtuvė yra viena seniausių pasaulyje, tarnavo kaip donoras kaimyninėms tautoms; kad nacionalinė virtuvė yra sritis, kurioje reikia plėtoti savigynos instinktą.
Tikrieji atsakymai, virtualių kulinarinių kovų esmė – teritorinės ir kultūrinės pretenzijos, troškimas įrodyti, kuri tauta yra viršesnė.
Kulinarinės kovos tęsiasi
Kovos vyksta pirmiausia dėl tų valgių ir produktų, kurie turi ryškų simbolinį etninį krūvį. Tai dolma (tolma), lavašas (plona duona), charisa (kvietinė košė), kiufta (mėsos kukuliai), pachlava (saldaus daugiasluoksnis kepinys) ir kiti valgiai, turintys ritualinę ar šventinę simboliką.
Armėnų nacionalistai teigia, kad per nacionalinę virtuvę sprendžiamas tautos autochtoniškumas ir teisė į užimtą teritoriją.
Azerbaidžanietiškos tradicijos perduodamos jaunimui. Slaptai.lt nuotr.
Taip pat po šiais teiginiais slypi užkratas senos diskusijos dėl sėslios tautos pranašumo prieš klajoklius (armėnai save laiko sėsliais nuo amžių, o tiurkus klajokliais), kurių civilizacija buvo vertinama kaip žemesnė. Net ir šiandien medžiaga apie senas žemdirbystės kultūros tradicijas nacionalistams tarnauja kaip galingiausi argumentai.
Tam nepritariančių šviesių žmonių yra ir Armėnijoje. Viena iš jų Ruzana Caturian, Armėnijos mokslų akademijos Archeologijos ir etnografijos instituto tyrėja. Straipsnyje „Kulinarinis karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano“ ji pastebėjo, kad Karabacho konfliktas tikrai turi įtakos kulinarinio diskurso vystymui Armėnijoje ir Azerbaidžane. Kulinariniai karai pateisinami autochtoniniu, istoriniu, lingvistiniu ir kultūriniu tęstinumu. Jie įkūnija stiprų jausmą sukeliančius praeities prisiminimus per skonį ir kvapą.
Ir, deja, prisideda prie gilėjančios šalių izoliacijos.
