Vokietijoje – protestai. EPA – ELTA nuotr.
Šeštadienį Berlyne tūkstančiai žmonių protestuoja prieš Vokietijos vyriausybės kovos su koronaviruso pandemija priemones.
Kaip praneša leidinys „Bild“, remdamasis policija, į manifestaciją susirinko apie 18 tūkst. žmonių.
Saugumą Berlyne užtikrina 3 tūkst. policijos pareigūnų, iš kurių 1 tūkst. atvyko į Vokietijos sostinę iš kitų federalinių žemių.
Manifestantai teigia, kad kovos su koronavirusu priemonės riboja jų laisvę, ir reikalauja jas atšaukti. Daugelis protestuotojų nedėvi kaukių ir nesilaiko pusantro metro atstumo. Policija nesėkmingai ragina eitynių dalyvius laikytis taisyklių.
Ketvirtadienį Vokietijos kanclerė Angela Merkel pranešė, kad šalyje įvedama 50 eurų bauda asmenims, pažeidžiantiems kaukių dėvėjimo reikalavimus. Ji konstatavo, kad pastaraisiais mėnesiais Vokietijoje pablogėjo infekciniai rodikliai, todėl valdžia „ketina peržiūrėti strategiją“.
Be to, kaip anksčiau pranešė DPA, Vokietijos vyriausybė planuoja dėl pandemijos mažiausiai iki gruodžio 31 d. uždrausti didelius renginius, koncertus ir festivalius. Išimtis bus daroma tik tiems regionams, kur infekuotųjų skaičius nedidelis.
Pastarąją parą Vokietijoje nustatyti 1 474 užsikrėtimo koronavirusu atvejai. Tokie infekcijos plitimo tempai šalyje buvo fiskuojami gegužės mėnesį. Per visą pandemijos laiką Vokietijoje užregistruoti 242 135 infekuotieji, mirė 9 297 pacientai.
Šeštadienio demonstraciją Berlyno valdžia norėjo uždrausti, bet teismas penktadienį panaikino draudimą.
Slovakijos ministras pirmininkas Igoris Matovičius. EPA – ELTA nuotr.
Slovakijos sprendimas išsiųsti Rusijos diplomatus susijęs su Sakartvelo piliečio nužudymu Berlyne. Tai antradienį pareiškė Slovakijos ministras pirmininkas Igoris Matovičius.
„Kai aš prieš kelias dienas buvo informuotas apie kai kurių Rusijos ambasados (Bratislavoje) darbuotojų veiklą ir apie piktnaudžiavimą mūsų (Slovakijos) vizomis įvykdant nužudymą Vokietijoje, iškart be dvejonių supratau, kad tokie veiksmai negali likti be atsako“, – teigė I. Matovičius, kurio žodžius antradienį citavo naujienų agentūra TASR. Išsamesnių detalių ji nepateikė.
O socialiniuose tinkluose Slovakijos premjeras parašė: „Būna atvejų, kai ir draugams reikia nubrėžti ribą. Taip, rusai – mūsų broliai slavai, o Rusija – mūsų prekybos partnerė. Bet tai nekeičia fakto, kad Slovakija yra suvereni valstybė, o ne bananų respublika, kur galima tyčiotis iš diplomatijos taisyklių“. Zelimchanas Changošvilis
Slovakijos URM rugpjūčio 10 d. patvirtino, kad šalies valdžia išsiunčia tris Rusijos ambasados Bratislavoje darbuotojus, įtariamus šnipinėjimu. RF užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas antradienį pareiškė, kad prie diplomatų išsiuntimo gali būti prisidėjusios JAV.
Rusijos ambasados Slovakijoje spaudos sekretorius pranešė, kad trys diplomatai, paskelbti nepageidaujamais asmenimis, antradienį išskrido į tėvynę.
40 metų amžiaus Sakartvelo pilietis Zelimchanas Changošvilis buvo nužudytas Berlyne 2019 metų rugpjūčio 23-iąją. Tą pačią dieną Vokietijos sostinės prokuratūra paskelbė, kad sulaikytas įtariamasis, 49 metų Rusijos pilietis. Rusija atkakliai neigia turinti ką nors bendra su šiuo nužudymu.
Šis liudijimas buvo parengtas 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje ir JAV valstybės departamentą pasiekė 1943 m. gegužės mėnesį, per amerikiečių ambasadą Stokholme.
Sudėtingą jo kelią iki Vašingtono šiek tiek minėjau praėjusiame straipsnyje. Čia galėčiau pridurti, kad šį dokumentą JAV pasiuntinybei Stokholme paskolino Solomon Adler-Rudel, žydų agentūros, skatinusios emigraciją į Palestiną ir turėjusios savo atstovybę Londone, vadovas. Jis šį dokumentą gavo per Lietuvos diplomatinę tarnybą Šveicarijoje. Galima manyti, kad dokumentas S. Adler-Rudelį pasiekė per Edvardą Turauską, rezidavusį Berne. Būtent Turauskas palaikė panašaus pobūdžio kontaktus, nes misijos vadovas Jurgis Šaulys gyveno Lugane ir laikėsi šiek tiek atokiau nuo diplomatiniam jo statusui rizikos galinčių kelti žygių. Turauskas pasiuntinybėje buvo žemesnio rango diplomatas ir plati komunikacija vyko per jį, nors misijos vadovui Šauliui tarnybinius reikalus smulkiai kone kasdien referuodavo raštu.
Turauskas palaikė ryšius ir su visais formaliai ar neformaliai veikiančiais Lietuvos diplomatinės tarnybos postais – nuo Londono, Berlyno, Romos iki Vašingtono ir Buenos Airių.
S. Adler-Rudelis, pasak istoriko Augustino Idzelio, buvo „žymus tuo, kad bandė išgelbėti kuo daugiau Vokietijos žydų. Jis pats buvo Vokietijos žydas. Ir tą raportą apie žydų padėtį Lietuvoje jis perdavė Amerikos ambasadoriui Stokholme Hershalui V. Johnsonui.“
Taigi, jau 1943 m. gegužės mėn. JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. „Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė, – teigia A. Idzelis. – Ten minima, kad buvo žmogus, kuris [„garažo“] žudynių metu grojo armonika. Šis faktas paminėtas trijuose šaltiniuose. Viename šaltinyje minimas akordeonas, dviejuose – armonika. Vokiškam šaltinyje sakoma, kad buvo grojamas Lietuvos himnas. Lietuviškas šaltinis mini, kad tai buvęs „Slabotkos žydų maršas“. O Stokholmo raporte rašoma, kad tai buvo „polonezas“. Faktas, kad kažkas buvo grojama. Bet kiekvienas, pagal savo tautinę priklausomybę, atpažino skirtingą melodiją.“
Augustinas Idzelis, išeivijos istorikas
Svarbu pabrėžti, kad lietuviai to fakto neslėpė. Tai buvo dokumentuota jau 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje, o 1943 m. gegužę Vašingtonas tai jau žinojo. Neneigiama, kad buvo įsivėlę ir lietuvių. Drauge Stokholmo raporte minima, kad vadovavo SS karininkai, o iš lietuvių veikė politiniai kaliniai, ką tik išėję iš kalėjimo. Jie kerštavo, atpažinę asmenis, kurie juos kankino kalėjime.
A.Idzelis teigia: „Tas raportas yra svarbus istorinis dokumentas apie žydų padėtį Lietuvoje per holokaustą. Jis buvo parengtas lietuvių ir, su žydų pagalba, slaptais keliais pasiekė Amerikos ambasadą Stokholme, vėliau atsirado Amerikoje. Aš toliau tęsiu tyrinėjimus apie S. Adler-Rudel ir kitus žmones, kurie ten veikė.“
Kaip gaila, kad Augustinas Idzelis prieš pusantrų metų mus paliko ir apie šiuos jo tyrimus nieko daugiau nebeišgirdome. Bet tai verta dėmesio tyrinėjimų kryptis, kurią, tikiuosi, pratęs kas nors iš jaunų Lietuvos istorikų.
Memorandumo skyrius „Žydų sunaikinimas“ ne tik įdomus, bet ir svarbus taip pat ir kitu požiūriu. Esama gausios istorinės literatūros, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui ėmė plaukti informacija į Jungtines Valstijas iš vokiečių okupuotų kraštų apie nacių rengiamą žydams „Final Solution“ arba vokiškai „Endlösung“, t.y. visišką jų fizinį sunaikinimą. Londone rezidavusios egzilinės lenkų vyriausybės, vadovaujamos gen. W. Sikorskio, emisaras Jan Karski, susitikęs su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, sakė: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“
Tačiau amerikiečių vyriausybė, net ir patys Amerikos žydai, skeptiškai žvelgė į tokius pranešimus ir daug dėmesio į tai nekreipė, kol karo pabaigoje išvydo žiaurią tiesą.
Pirmosios žinios apie žydų naikinimą amerikiečius pradėjo pasiekti 1943-ųjų pradžioje. Tad šis lietuvių parengtas memorandumas yra vienas pirmųjų dokumentų, pranešusių Vakarams, kas tuo metu dėjosi vokiečių okupuotoje Europoje.
Antanas Valiukėnas
Šioje vietoje norėčiau dar kartą grįžti prie Antano Valiukėno. Lietuvių istoriografijoje, atsižvelgiant į jo vaidmenį ir reikšmę antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo sąjūdyje, jis yra nepelnytai užmirštas. Iš dalies galima suprasti kodėl. Prosovietinės istoriografijos tradiciją atvirai ar šiek tiek pridengta forma tęsiantiems užsienio ir vietiniams Lietuvos istorijos aiškintojams jis yra labai neparankus. Kadangi jo veikla ir likimas griauna grubią, itin primityviai istoriją atspindinčią sovietinę schemą: kas nebuvo su Maskva – tas buvo su Berlynu; o jeigu kas buvo „su Berlynu“ – automatiškai buvo „fašistas“, „nacis“ ir „žydšaudys“, geriausiu atveju – „žydšaudžių globėjas“ arba „žydšaudžių kurstytojas“.
A. Valiukėnas į tą schemą netelpa. Ne tik netelpa, bet ir iliustruoja tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, kai pasipriešinimo okupantams ir kovos už Lietuvos laisvę galimybės buvo be galo ribotos, jos formos – neįtikėtinai sudėtingos, o rizika – neįsivaizduojamai didelė. Ačiū Dievui, yra išlikę nemažai dokumentų, pagal kurios esma galimybių pakankamai išsamiai nušviesti Valiukėno veiklą ir aprašyti jo asmenybę. Bet tai – ateities uždavinys. Čia paminėsiu tik keletą faktų, kurie svarbūs straipsnyje nagrinėjamai temai.
„A. Valiukėnas buvo labai svarbus slaptos tarnybos atstovas, – teigia A. Idzelis. – Jis buvo dvigubas agentas – dirbo SD ir Vakarų žvalgybai. Amerikos žvalgyba gaudavo visą informaciją iš Lietuvos ir iš Berlyno per A.Valiukėną. Jie gerai orientavosi, kas darosi Lietuvoje.“
Istorikas Arvydas Anušauskas taip pat yra skyręs dėmesio A. Valiukėnui. Vertingame dokumentiniame filme „Dingę Berlyne“ ir pagal jį parengtame to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (bendraautorė G. Sviderskytė), jis atskleidžia šiurpią istoriją – gyvų žmonių, kuriuos NKVD laikė savo priešais, gaudynes pokariniame Berlyne.
„Speciali KGB operatyvinė grupė Vokietijoje esą turėjo sulaikyti karo nusikaltėlius, – rašo Arvydas Anušauskas. – Vėliau paaiškės, kad iš tiesų jie neteisėtais būdais persekiojo ar net grobė įtakingesnius Lietuvos politikus, karininkus, ekonomistus ir visai niekuo dėtus žmones, perdavinėjo juos į Vilnių ar Maskvą, o ten kaltinimai buvo dažniausiai klastojami, – suimtuosius teisdavo, tremdavo ar net šaudydavo slapta.“
Šiai grupei vadovavo Aleksandras Slavinas, dvidešimt devynerių metų NKVD papulkininkis. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas, paskelbęs ne vieną straipsnį apie A. Slaviną, apibūdina jį kaip „gabų NKVD kontržvalgybos karininką“, sutriuškinusį LAF Žemaitijos skyrių anksčiau negu prasidėjo 1941 m. Birželio sukilimas, o vėliau lietuvių rezistentų medžioklę pavertusį „savo amatu ir pašaukimu“. Išėjęs į atsargą Slvinas „iki paskutinio atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę, pasitelkęs Lietuvos žydų tragediją“. (V. Vasiliauskas. KGB klasika)
A. Anušauskas rašo, kad Slavinas gimė 1916 m. Maskvoje: „Tėvas Jakovas buvo kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – pasiturinti, kelis namus turėjusi Kauno žydė. Maskvoje išgyvenę revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą, Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikiančius komunistus.“
Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.
Už antivalsybinę veiklą A. Slavinas du kartus nepriklausomos Lietuvos saugumo buvo suimtas, bet abusyk išsisuko. Po Lietuvos okupacijos išsyk įsidarbino saugume, kuris tučtuojau virto NKVD Lietuvos skyriumi.
„Slavinas su nedidele KGB grupe Berlyne pradėjo veikti 1945-ųjų gegužės pabaigoje, – pažymi A. Anušauskas ir tęsia: – Slavino grupės narių lengvatomis asmeniškai pasirūpino Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris tuo pat metu organizavo masinius trėmimus okupuotoje Lietuvoje. Berijos pavaduotojas Bogdanas Kobulovas Lietuvos KGB operatyvinės grupės vadovui išdavė ypatingą leidimą veikti okupuotoje Vokietijoje: „Visoms SMERŠ, NKVD, valstybės saugumo operatyvinėms grupėms. Prašau operatyvinės grupės viršininkui papulkininkiui Aleksandrui Slavinui teikti visokeriopą pagalbą ieškant ir suimant karo nusikaltėlius.“
Tačiau tai tebuvo formalus dokumentas. Asmeniškai Slavinas, pasak A. Anušausko, „gavo leidimą Berlyne veikti pagal aplinkybes ir savo nuožiūra – tai yra pačiam spręsti ką daryti ir ko – ne.“
Kas buvo Slavino grupės nariai, ilgai buvo laikoma paslaptyje, jie buvo vadinami vien vardais arba slapyvardžiais. Tik vėliau buvo nustatyta, kad jo grupėje, kaip nurodo A. Anušauskas, „darbavosi kapitonas Icchakas Blochas, vyresnysis leitenantas Stepas Franskevičius, leitenantai Litvinavičius ir Jonas Pumputis, taip pat Slavino brolis, jaunesnysis leitenantas Julius Slavinas.“
A. Anušauskas šią detektyvinio romano vertą istoriją pasakoja toliau: „Kagėbistai žinojo, kad visai neseniai Antaną [Valiukėną] buvo sučiupę SMERŠ‘o agentai, bet jis sugebėjo pasprukti. Todėl šį kartą prie jo teko sėlinti ypač atsargiai, per pažįstamus. Kagėbistai išsiaiškino, kad Valiukėną kartais aplanko dvi seserys – Milda ir Romutė Alseikaitės. Jie atėjo paskui merginas į restoraną ir apsimetė, kad niekaip nesusikalba su padavėju. 21 ir 23 metų seserys susibičiuliavo su užsimaskavusiais agentais. Šie neskubėjo iškloti savo tikslų ir, norėdami pelnyti pasitikėjimą, jas įdarbino vertėjomis, bičiuliškai bendravo ir tik atsargiai provokavo vis daugiau išsikalbėti atvirai. Viešėdami seserų bute agentai ilgainiui sužinojo viską, ko jiems reikėjo.“
SMERŠ agentų pirmąsyk Valiukėnas buvo suimtas 1945 m. gegužės 19 d. Suėmimo metu buvo paimta Valiukėno surinkta, tačiau nespėta perduoti į Vakarus informacija apie padėtį Lietuvoje antrąsyk užplūdus ją bolševikams. Antanui tąsyk pasisekė: tardymo metu jam pavyko pabėgti, tačiau liko be dokumentų ir be išteklių.
Sesučių Alseikaičių plepumas ir patiklumas baigėsi tragiškai ne tik jų pažįstamam A. Valiukėnui, bet ir joms pačioms: „patriotais“ apsimetusių Slavino enkavedistų įkalbintos „važiuoti namo“, jos sutiko, ir buvo nuvežtos tiesiai… į Lukiškių kalėjimą. O iš ten – pasiųstos dar toliau, į Archangelsko sritį. Tiesa, vėliau jos buvo amnestuotos, „nesant nusikaltimo sudėties“.
„Taip Alseikatės sumokėjo už pažintį su Valiukėnu, –rašo Anušauskas. – Vargšės merginos galėjo net nežinoti, kad jaunas jų draugas dėl savo praeities ir pažinčių tiesiog masino kagėbistus.“
Tą patį tvirtina ir A. Idzelis. Kai jam priminiau to paties likimo kaip ir Valiukėnas susilaukusį gen. Petrą Kubiliūną, istorikas atsakė: „Kubiliūnas nebuvo toks svarbus. Jam buvo tik atkeršyta už generalinio tarėjo pareigas. O A. Valiukėnas buvo visai kitos kategorijos žaidėjas. A. Slavinas žinojo ką daro, nebuvo kvailas.“
Antano sesuo Elena Valiukėnaitė-Budnikienė liudija, kad Slavino smogikai, Valiukėno „nepažindami, tik turėdami nuotrauką, naršė po Berlyną, apsimesdami lietuviais-patriotais, bėgančiais nuo sovietų į Vakarus“. Ir jiems – pasisekė, „pasikvietus į talką vokiečių komunistus, kuriems pasakė, kad tai esąs nacių šnipas“.
NKVD medžiojamos aukos suėmimą Anušauskas taip aprašo: „Persekiodama Antaną Valiukėną, 1945 m. birželio 7 dieną Slavino grupė Berlyne sulaikė kitą lietuvį, kuris slapstėsi kartu su juo. Kagėbistai dar nežinojo, kad architektas Matas Valeika buvo vokiečių karinės žvalgybos – abvero – leitenantas slapyvardžiu „Putinas“. Todėl apgaule išgavo žinių apie Valiukėną ir jį paleido. Iš Mato Valeikos ir seserų Alseikaičių kagėbistai sužinojo visas Valiukėno slaptavietes. Dar po dviejų dienų, birželio 9-ąją, Valiukėnas įkliuvo į pasalą ir paties Slavino lydimas išvežtas į Vilnių.“
Čia ilgai tardytas ir 1946 m. kovo 19 d. LSSR NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Nežinomomis aplinkybėmis A. Valiukėnas mirė ar buvo nužudytas 1946 m. liepos 16 d.
Jo mirties aplinkybės labai mįslingos. KGB dokumentuose mirties vieta nurodoma Ivdelagas, stovykla N-240 (Sverdlovsko sritis). Tačiau E. Budnikienė liudija, kad „vienas kalinys jį buvo sutikęs Nachodkos persiuntimo punkte“. Nachodka yra dar toliau į rytus už Vladivostoko, prie Japonijos jūros. Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ tinklapyje nurodoma, kad A. Valiukėno mirties vieta – Nachodka. Ir jis galėjo žūti per Nachodkoje 1946 m. liepos 24 d. įvykusį sprogimą.
Kur jo kapas – nežinia. Mirties dieną Antanas Valiukėnas (1913-1946) buvo vos 33-ejų metų amžiaus…
Kodėl sovietų saugumui Valiukėnas buvo toks svarbus?
Istorikas Juozas Bagušauskas, tyrinėjęs Lietuvos archyvų raidą ir jų likimą, pažymi, kad jau 1944 m. sausio 2 d. L. Berija ir V. Merkulovas pasirašė įsakymą „dėl priemonių, gerinant valstybinių archyvų fondų panaudojimą čekistiniame darbe“. SSRS sričių, kraštų, respublikų archyvų valdybų ir skyrių viršininkams pasitarime Maskvoje 1944 m. lapkričio 22–25 d. buvo nurodyta, kad „pagrindinis archyvų uždavinys yra tiksliai ir laiku įvykdyti šį įsakymą“.
Tai reiškė, kad visi archyvai atsiduria išskirtinai sovietų slaptosios policijos žinioje, naudojami tik jos nuožiūra ir pirmiausiai – operatyviniam darbui. Pagrindinė archyvų funkcija, apie kurią vengta viešai kalbėti, buvo represinė. Archyvuose sukaupti slaptųjų skyrių dokumentai turėjo tarnauti NKVD ir NKGB struktūroms, renkančioms duomenis apie asmenis, kurių mąstysenos propagandos pagalba komunistai pakeisti neįstengė, todėl siekė sunaikinti fiziškai.
Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą parodo J. Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD žinion patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“.
Kaip gi kitaip NKVD galėjo vertinti Antaną Valiukėną, kuris buvo ne tik Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) 1940 m. lapkričio 17 d. steigiamojo akto signataras (V. Valiušaitis. Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas), bet ir asmeninis Kazio Škirpos sekretorius? Juo labiau, kad jis buvo gerai išsilavinęs ir kvalifikuotas asmuo.
Baigęs Švėkšnos gimnaziją ir 1931 m. pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, Valiukėnas išėjo neblogą žurnalistikos mokyklą – redagavo studentų žurnalą „Akademikas“, vėliau – žurnalą „Jaunoji karta“, skaitė spaudos apžvalgas Lietuvos radiofone.
NKVD kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1937 m. išvyko į Šveicariją, Ciuricho universitete studijavo pedagogiką ir sociologiją, kartu dirbdamas „Lietuvos aido“ korespondentu. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, kaip ir kiti užsienio studentai, turėjo grįžti į šalį, iš kurios jis buvo atvykęs. Grįžęs į Kauną redagavo „Vairo“ žurnalą.
Sesuo Elena Budnikienė taip pasakoja apie Valiukėno atsiradimą Berlyne: „1940 m. birželio 14 d. pasitraukė į Vokietiją (birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota – V.V.). Rudenį, paleistas iš pabėgėlių internato, apsigyveno Berlyne. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pakvietė jį užimti sekretoriaus pareigas. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės veikloje. Buvo patikimas ministro patarėjas ir raštų redaktorius. Be to, parūpindavo informacijos Lietuvos bylos reikalais, plėtodamas santykius su įvairiais mums draugiškais užsieniečiais. Jo gabumų ir drąsos dėka svarbus informacijos pluoštas paplisdavo demokratiniuose Vakaruose.“
Štai koks netikėtas paveikslas išryškėja: narys to „baisiojo“LAF‘o, kurį sovietinė propaganda 50 metų visaip koneveikė ir peizojo, pasirodo, trejus su puse Antrojo pasaulinio karo metų palaikė slaptus ryšius su demokratiniu Vakarų pasauliu, aprūpindamas informacija, kurios negalėjo gauti iš kitų Vakarams prieinamų šaltinių.
Kitaip tariant, tų 74 JAV diplomatinių depešų iš Stokholmo, skelbiamų T. Remeikio knygoje „Lithuania under German occupation 1941-1945“, nebūtų buvę, jeigu ne K. Škirpos sekretorius. Augustinas Idzelis sako tiesiai šviesiai: tą medžiagą „surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. Ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu“.
Netenka abejoti, kad Valiukėnas tokios veiklos nebūtų vykdęs be K. Škirpos žinios. Priešingai. Ta veikla, greičiausiai, buvo vykdoma būtent su Škirpos žinia ar net jo pavedimu. Kadangi Valiukėnas buvo itin patikimas Škirpos žmogus ir imdavosi rizikos bei atsakomybės vykdyti pavojingas misijas. Tai liudija jo rizikinga kelionė iš Berlyno į Kauną 1941 m. liepos 26 d.
Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuo metu patyrė milžinišką spaudimą trauktis vokiečiams iš kelio. Naktį iš liepos 23 į 24-ąją, gestapas, voldemarininkų rankomis, prieš Laikinąją vyriausybę surengė pučą ir nušalino komendantą pulk. J. Bobelį, nors pačios vyriausybės galutinai sudemoralizuoti neįstengė.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Liepos 26 d. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa jį premjero pareigose pavaduojančiam Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui parašė ilgą laišką, kuriuo siekė palaikyti jį morališkai ir pabrėžti pagrindines politines nuostatas, nuo kurių vyriausybė jokiomis aplinkybėmis neturinti atsitraukti. Pagrindinės keturios buvo šios:
„1. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti.
2. Laik[inajai] Vyriausybei bei paskiriems jos nariams į jokią kolaboraciją su vokiečių numatoma okupacine valdžia Lietuvai nesileisti, kokia skraiste jie bebandytų savo tikslus prieš Lietuvą pridengti.
3. Skaityti juos [vokiečius – V.V.] naujais krašto okupantais ir stengtis jiems kuo mažiau ką duoti, atbulai – viską taupyti Lietuvos ateičiai.
4. Nuo bet kokio lietuvių kariuomenės organizavimo susilaikyti, kol Reichas nestoja ant Lietuvos suverenumo pripažinimo pagrindo ir nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės; atbulai, saugotis nuo beprasmiškų aukų ir taupyti mūsų tautos vyrus galutiniam Lietuvos išlaisvinimui.“ (Nepriklausomybės sąsiuviniai 2019 2(28))
„Jį [laišką – V.V.] tą pačią liepos 26 d. išsiunčiau į Kauną su savo asmens sekretorium Antanu Valiukėnu, specialiu kurjeriu, kuris buvo smulkiausiai informuotas apie mano pastangas Berlyne, – rašo Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ ir tęsia: –Paslėpęs savo užantyje šį svarbų laišką, A. Valiukėnas perkirto „žaliąją sieną“ aktyvistams įprastu metodu [perėjo sieną nelegaliai – V.V.] ir, ją laimingai palikęs užpakaly su visomis vokiečių pasienio sargybomis, pasileido paskolintu dviračiu per kuone visą Žemaitiją Kauno link. Tai davė jam gerą progą patirti krašto gyventojų tikrąsias nuotaikas po tariamo išlaisvinimo, kurias jam ne vienas lietuvis ūkininkas, kur tik Valiukėnas buvo stabtelėjęs atsikvėpti, apibūdino maždaug tais pačiais žodžiais: „vienas okupantas išėjo, kitas atėjo“.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Įsidėmėkime: jau 1941 m. liepą lietuviams tai buvo visiškai aišku, net ūkininkai tai suprato!
LAF centro Berlyne ryšiai, per Antaną Valiukėną, Lietuvos pasiuntinį Stokholme Vytautą Gylį, Lietuvos pasiuntinybės patarėją Berne Edvardą Turauską, Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą, net ir Solomoną Adler-Rudelį, su JAV ambasada Stokholme yra dokumentuoti. Tai reiškia, kad istorija yra žymiai sudėtingesnė ir daug įdomesnė, negu aprėpia sovietiniai istorijos interpretavimo stereotipai, masiškai tiražuojami dabartinės Rusijos propagandos ir ją aptarnaujančio personalo.
Sąžiningiems istorijos tyrinėtojams su tais faktais reikia „kažką daryti“. Jie netelpa į sovietinės istoriografijos „Prokrusto lovą“. Galbūt kaip tik dėl to yra žmonių, kurie„pyksta ant faktų“. Ir kai jų negali paneigti, tada sako, kad „ne tie žmonės“ juos atrado arba jų kvalifikacijos ne tos, kad „galėtų atrasti“.
Taip yra ir su Juozu Lukša-Daumantu. Į „Prokrusto lovą“ jis netelpa. Ir prie jokio „garažo“ jo neprirakinsi.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.
Įprasta sakyti, kad iš istorijos mokomasi. „Žinote, kada tauta pasirodo išmokusi istorijos? – klausia išeivijos mąstytojas Feliksas Jucevičius ir čia pat atsako: – Kada ji žino, kada gyventi ir kada mirti. Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu esame menki istorijos žinovai ir kaip tik dėl to menki politikai.“
Kalbėti apie Birželio sukilimą „neatsiprašinėjant ir nesiteisinant“ tapo jau kaip „blogas tonas“. Sukilėliams „kaltė“ implikuojama jau „pagal nutylėjimą“…
Dera pripažinti, kad Birželio sukilimo traktavimo susidariusi padėtis rodo ne ką kita, o mūsų pačių vangumą. Per 30 nepriklausomybės metų šaltinių viešinimo ir pirmosios sovietų bei nacių okupacijų tyrimo srityse padaryta žymiai per mažai, atsižvelgiant į klausimo svarbą. Todėl vis dar esame priversti diskutuoti su oponentais sovietinio naratyvo primestų interpretacijų lauke.
Nenoriu supaprastinti: sąlygos buvo ir yra sunkios. 50 metų istorinius faktus selektyviai atrinkinėjo, juos interpretavo, tarptautinei bendruomenei pristatinėjo, šalies viduje „šviečiamąjį darbą“ kontroliavo okupacinė valdžia. Jai žūtbūt reikėjo pateisinti ir įteisinti nelegalų savo šeimininkavimą užvaldytose žemėse, o prievartą, represijas, žiaurumus pateikti kaip tariamą atpildą „fašistų pakalikams“ ir „kolaborantams“.
Sovietai nepripažino lietuvių siekio turėti savo nepriklausomą valstybę. Vadovavosi paprasta logika: kas ne su mumis, tas prieš mus, todėl visus, nepritariančius sovietinei okupacijai, laikė „fašistais“. Tai paliko pėdsaką. Pradedant archyvais, kurie buvo „švarinami“, naikinant neparankius dokumentus, o ypač įkalčius (prisiminkime, kaip sovietmečiu buvo klastojamos nuotraukos, retušuojant „nereikalingus“ asmenis ir prikombinuojant jose „tinkamus“), baigiant profesionalių istorikų studijomis, skirtomis bolševikų invazijai į Lietuvą ir sovietinei okupacijai pateisinti. Viskas turėjo tarnauti tokiai nuostatai įdiegti.
Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis savo vertingoje, daugiau kaip 500 psl. knygoje „Kruvinos žemės“, apie Lietuvą rašo vos keliolikoje puslapių. Bet lemtingai. Pasikliovęs, matyt, ne itin patikimais šaltiniais, padarė esminių faktografinių klaidų. Jis tvirtina: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas K. Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“
Dar daugiau. Pirmojoje knygos „The Blood lands“ laidoje anglų kalba (2010) T. Snyderis teigė, kad K. Škirpa atvyko į Lietuvą su vokiečiais, kad Laikinoji vyriausybė buvo sudaryta iš kraštutinės dešinės politinių jėgų (members of the extreme right).
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Tuo metu istorijos faktai yra visiškai priešingi: nei K. Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.
Jeigu K. Škirpa būtų buvęs vokiečių agentas arba nusiteikęs vykdyti nacių politiką, kam reikėtų jį areštuoti Berlyne? Naciams jis būtų daug naudingesnis Kaune, pastatytas vokiečiams tarnaujančios vyriausybės priešakyje. Bet ne, naciai K. Škirpą sulaikė. Kodėl?
Laikinosios vyriausybės branduolį sudarė nuosaiki centro kairė – valstiečiai liaudininkai ir jaunieji katalikai, vėliau susitelkę į Lietuvių fronto politinį sąjūdį, kuris laikėsi tolėliau į kairę nuo krikščionių demokratų. Kaip tik dėl šios priežasties, kad extreme right jėgos nebuvo vyriausybėje atstovaujamos, vadinamieji nacionalistai, padedami vokiečių gestapo, naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Vokiečiams nebuvo patogu savo rankomis likviduoti vyriausybę, kuri turėjo didžiulį visuomenės palaikymą. Todėl jie pasiuntė savo parankinius, kurie jėga užėmė policijos būstinę, perėmė vadovavimą komendantūros batalionui, suėmė vidaus reikalų ministrą pulk. Joną Šlepetį ir LAF įgaliotinį Levą Prapuolenį, tačiau nuversti vyriausybės tuo metu dar neįstengė.
Vėl klausimas, į kurį rusišką propagandą aptarnaujantys istorikai ir komentatoriai neįstengia duoti rišlaus atsakymo: kam gi okupantui versti vyriausybę, vykdančią jo užmačias? Atsakymas paprastas: Laikinoji vyriausybė kaip tik ir buvo kliūtis, trukdžiusi naciams vykdyti savo planus visu pajėgumu. Absoliuti dauguma Lietuvos žydų sunaikinta po to, kai Laikinoji vyriausybė buvo priversta pasitraukti iš politinės scenos, o nacių final solution operacijos talkininkais tapo būtent pučistų prieš Laikinąją vyriausybę ideologinės platformos žmonės.
1941 m. birželio įvykių tikslus pats K. Škirpa apibūdina šitaip: „birželio 23 dienos sukilimas buvo suplanuotas ir organizuojamas ne kokiam įsiteikimui hitlerinei Vokietijai, kuri ruošėsi suduoti ginkluotą smūgį sovietiniam bolševizmui, bet nusikratymui sovietinės okupacijos, vienkart pastatant ir hitlerinę Vokietiją prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo faktą. Taigi, aukos, kurių birželio 23 d. aktas pareikalavo iš mūsų tautos sukilėlių, buvo sudėtos ne už kokius svetimus tikslus, o tik už pačios lietuvių tautos politinį idealą.“
Neįmanoma suprasti ir objektyviai išnagrinėti to meto istorinių įvykių, ignoruojant faktą, kad lietuviai, kurių valstybė tapo Molotovo-Ribentropo pakto auka, turėjo savo politinių interesų – bandė atkurti vos prieš metus sunaikintą savo valstybę. Tačiau šis jų interesas nesutapo nei su nacių, nei su sovietų interesais. Todėl Laikinoji vyriausybė, kuri deklaravo nepriklausomos valstybės atkūrimą, išreikšdama tautos didžiosios daugumos valią, buvo rakštis ir naciams, ir sovietams. Tiek vieni, tiek kiti norėjo ją pašalinti ir sukompromituoti.
Todėl prof. Kęstutis Skrupskelis daro teisingą išvadą: „Mano pagrindinė tezė būtų tokia: karinėje plotmėje sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietus; politinėje plotmėje – nukreiptas prieš vokiečius. Lietuvos geopolitinė padėtis kitos išeities nesiūlė: politinės struktūros kovoje prieš vokiečius tegalėjo būti sukurtos telkiant karines jėgas prieš bolševikus. Visiems buvo aišku, kad sukilėliai silpni ir karo eigos įtakoti negali.“
Politinės lietuvių struktūros, pasak Skrupskelio, buvo kuriamos tam, kad tarnautų „lietuviškiems reikalams santykiuose su naująja jėga“. Jis išskiria tris pagrindines sritis: švietimą, administraciją (vietinę policiją) ir kariuomenę. Tačiau vokiečiams įsigalint, šios struktūros slysta iš sukilėlių rankų, jose išsilaiko ir įsivyrauja tas sukilimo sparnas, ir tie lietuviai, kurie buvo vokiečiams artimesni. Tačiau esminius sprendimus priimančiose grandyse visur buvo vokiečiai.
„Toliausiai šia kryptimi nuėjo kariniai daliniai, kuriems pradžią davė sukilimas; mažiausiai – švietimo įstaigos. Politinėje erdvėje, žingsnis po žingsnio, sukilimas daug kur pralaimėjo. Tai liudija laipsniškas Laikinosios vyriausybės daugumos perėjimas į pogrindį“, – savo įžvalgas apibendrina Skrupskelis.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis, ryšium su Lenkijos griežta reakcija į spaudos piknaudžiavimą terminu „lenkų koncentracijos stovyklos“, 2018-aisiais pareiškė: „Šias organizuotas masines žudynes įvykdė mūsų šalis, ir niekas kitas. Pavieniai kolaborantai nieko nekeičia.“ (This organized mass murder was carried out by our country and nooneelse. Individual collaborator schange nothing about that.)
Žinomas Izraelio politologas, profesorius Baris Rubinas (Barry Rubin) pastebi: „Nepabaigiami reikalavimai Centrinės Europos gyventojams reikalaujant nepabaigiamų kaltės išpažinimų, duoda priešingus rezultatus. Tai veikiau iššaukia apmaudą nei atsakomybės pripažinimą ir tikrą atgailą. Požiūris, kai atsisakoma pripažinti šių valstybių gyventojų kančias, įžiebia konfliktą, kurį netrunka išnaudoti antisemitiniai elementai. Mes turime pradėti dialogą, kuriame būtų gerbiama jų istorinė patirtis, esanti sykiu ir daugelio žydų patirtis. Mes galime būti draugais, galime tapti solidarūs, remdamiesi mums bendra antitotalitarine patirtimi.“
Tai tik dalis priežasčių, kodėl praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams nuo tų tragiškų įvykių pasigirsta svarstymų „vertėjo“ ar „nevertėjo“, „apsimokėjo“ ar „neapsimokėjo“ Birželio sukilėlių aukos?
„Savaime aišku, kad mirti niekada „neapsimoka“, – sakė filosofas Juozas Girnius. – Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl užuot arogantiškai svarsčius tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybe vertiname tai, dėl ko jie aukojosi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti.“
Centre – Zelimchanas Changošvilis
Vokietijos prokurorai ketvirtadienį apkaltino Rusiją užsakius įvykdyti Gruzijos piliečio žmogžudystę Berlyno parke.
Kaltinimai dėl užsakytos žmogžudystės įvykdymo pateikti Rusijos piliečiui, o žmogžudystę, prokurorų manymu, užsakė Rusijos vyriausybė.
„Nežinomą dieną iki 2019 liepos 18 d. kaltinamasis gavo Rusijos Federacijos centrinės valdžios institucijų nurodymą likviduoti čečėnų kilmės Gruzijos pilietį Tornikę K.“, – teigiama federalinių prokurorų pareiškime, o žudikas įvardijamas kaip Vadimas K., dar žinomas kaip Vadimas S.
Netrukus po šio pareiškimo paskelbimo Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas pagrasino Rusijai sankcijomis dėl nužudymo, kuris buvo įvykdytas 2019 metų rugpjūtį Berlyno parke.
Nužudytas Gruzijos pilietis kai kur minimas kaip Zelimchanas Changošvilis, kitur kaip Tornikė K. Teigiama, kad jis buvo lauko vadas per Čečėnijos karą. Pernai rugpjūčio 23 d. parke Berlyne jam buvo du kartus šauta į galvą iš arti.
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pergalės Didžiajame tėvynės kare 75-metį mininčioje Rusijoje oficialiai paskelbta, kad karas nusinešė 26,6 milijono žmonių gyvybių, veikiančioji armija neteko 8,6 milijono karių. Kare žuvo 20 milijonų vyrų ir 6,5 milijono moterų.
Chrenas težino, kaip laimėjome
Gegužės 9 d. Rusijos vyriausybės laikraštis „Rosijskaja gazeta” parašė, kad tiksliam žuvusiųjų skaičiui nustatyti prireikė dešimtmečių. Daugiau kaip du milijonai karių žuvo vaduodami Lenkiją, dar 1 milijonas – Čekoslovakiją ir Vengriją, daugiau kaip 300 tūkstančių – imdami Berlyną. Beveik 14 milijonų piliečių žuvo okupuotose teritorijose… Jeigu nieko daugiau nežinotume, vis viena iš karto kristų į akis, nekalbant apie visa kita: kiek daug vyrų – ne karių… Maskvoje vienas teatrų parodė spektaklio „Linksmasis kareivis” pagal to paties pavadinimo rašytojo, karo dalyvio Viktoro Astafjevo apysaką vaizdo įrašą. Pastatymo meno vadovas Sergejus Bezrukovas pasakė juos norėjus parodyti, kas iš tikrųjų nugalėjo – „paprasti rusų kareiviai, kurių, deja, neskaičiavo (не считали)”.
1987 metų pabaigoje Viktoras Astafjevas laiške tyrėjų nenustatytam karvedžiui rašė: „O kiek pragaišinote liaudies kare? Žinote juk ir pamenate. Baisu pasakyti tikrą skaičių, tiesa? Jį paskelbus, vietoj paradinės kepurės reikėtų dėtis vienuolio ašutinę, Pergalės dieną klauptis ant kelių vidury Rusijos ir maldauti žmonių atleidimo už nevykusiai laimėtą karą, kuriame priešus užvertė lavonais, paskandino rusų kraujyje.”
Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje pagarsėjęs aktorius Jevgenijus Vestnikas Didžiojo tėvynės karo metais tarnavo artilerijoje (tėvą sušaudė 1937 metais, motiną ištrėmė, pats augo „liaudies priešų” vaikams skirtame internate). Dvi dešimtys metų po karo jam pasitaikė keliauti vienu traukiniu su Sovietų Sąjungos maršalu Semionu Timošenka (šis karo išvakarėse ir jo pradžioje buvo SSRS liaudies komisaras, dvejus pirmuosius karo metus vadovavo įvairiems frontams – tai buvo Raudonosios armijos triuškinimo laikotarpis). Maršalas pakvietė aktorių į kupė, kur neapsieita be konjako ir karo prisiminimų. Nuo vaišių įdrąsėjęs aktorius paklausė: „Drauge maršale, o juk vokiečiai buvo daug stipresni už mus. Kaip gi išėjo, kad vis dėlto karą laimėjome mes?” Maršalas, tais metais – Sovietinio karo veteranų komiteto pirmininkas, gurkštelėjo konjako, patylėjo ir atsakė: „O velniai žino”. Taip pasigirdo (А хрен его знает) TV kanalo „Kultura” laidą žiūrėjusiam rašytojui Vladimirui Čunichinui, parašiusiam ne vieną knygą apie Sovietų Sąjungai katastrofiškai susiklosčiusią karo su vokiečiais pradžią.
(Kai kas aiškina, kad tą kasdien vartojamą ne visiškai delikatų žodį (хрен) reikia rašyti didžiąja raide – esą tai senovės slavų išminties dievo vardas; minėtas posakis vartojamas, kai slapta įvykio prasmė neįkandama paprastam mirtingajam.)
Žinoma, maršalas turėjo galvoje ne Chreną. Timošenka, aiškina Čunichinas, taip atsakė todėl, kad tuometės ideologijos rėmuose nebuvo kito atsakymo – negi nuoširdžiame pokalbyje pliaukšti apie kolektyvinę komunistų partijos išmintį, atvedusią didvyrišką liaudį į pergalę. Pasak šio rašytojo, visaip komentuojant šį maršalo atsakymą (kaip antai: maršalų ir generolų bukumo liudijimas) pamirštamas pats klausėjas. Jaunesnysis leitenantas Vestnikas matė sovietinę kariuomenę iš vidaus, galėjo palyginti su vokiečių, bet ir praėjus dvidešimt metų buvęs frontininkas tebieškojo atsakymo į jį kankinantį klausimą. Nepadėjo ir pokalbis su maršalu…
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čurichinas 2011 metais išleistoje knygoje („Когда нас в бой пошлёт товарищ Сталин…”) aiškina, kad ir dabar tūlas atsakytų panašiai, kaip senas maršalas, aišku, turėjęs savo nuomonę. Čurichinas irgi turi savo nuomonę: SSRS buvo tada ne šiaip silpnesnė už Vokietiją, ji buvo daug silpnesnė.
Pasak jo, stebėtina ne tai, kad 1941 metais įvyko katastrofa. Stebėtina, kad vis dėlto Raudonoji armija atsilaikė. Teisybę sakant, neturėjo atsilaikyti. Ant plaukelio viskas kabėjo, bet atsilaikė. Tai atsitiko, šio rašytojo galva – ir dar daugelyje galvų tas pats, todėl, kad kaip tik visaip smerkiamas Molotovo ir Ribentropo paktas ir buvo tas plaukelis: suteikė Sovietų Sąjungai 20 mėnesių taikos laikotarpį, per kurį pavyko (ne be to paties Timošenkos pastangų) labiau apsiginkluoti ir bent kiek įgusti pėstininkams šaudyti, o vadams – vadovauti…
2015 metais baigto leisti 12-os tomų enciklopedinio veikalo „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istorija” autoriai rašo negalėję nutylėti to, kad per visą visą pokario metą pasaulinėje istoriografijoje buvo iškreipiami Didžiojo tėvynės karo įvykiai, jų klastojimas įgavo neregėtą mastą.
Todėl šiame veikale autoriai ėmėsi svarbaus uždavinio: apginti istorinę tiesą apie karą. Ir vis dėlto 1-ajame tome jie pripažįsta: „Kad ir kas būtų sakoma, tiesa yra ta, kad pergalės kaina galėjo būti ir ne tokia aukšta.”
Nespėjo užsėti aerodromų…
Sovietinių laikų istorikai arba nutylėdavo Raudonajai armijai katastrofiškai susiklosčiusią karo pradžią, arba aiškindavo – kaip tai daro minėtas rašytojas ir kiti – esą daug stipresnis priešininkas klastingai užpuolė taikingą šalį etc. Iš tikrųjų karo išvakarėse iki galo nemobilizuotoje Raudonojoje armijoje buvo 5 774 tūkstančiai karių – daugiau negu Vokietijos su sąjungininkais – 4 307 tūkstančiai.
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą
1992 metais pasirodė veikalas „1941 metai – pamokos ir išvados” (1941 год — уроки и выводы), tiesa, su žyma „Tarnybiniam naudojimui”. Matyti, jį pradėjo rašyti Gorbačiovui valdant („Sovietų Sąjunga, vykdydama savo taikingą politiką…”), o baigė po SSSR žlugimo („kas iš esmės buvo Hitlerio galutinis tikslas jo sukurstytame kare”). Gynybos ministerijos suburta karo istorikų grupė turėjo paneigti neperseniausiai išėjusiose Viktoro Suvorovo knygoje („Ледокол”) paskleistą „kliedesį”, kad SSSR rengėsi užpulti Vokietiją, bet Hitleris aplenkė Staliną; autoriai piktinosi: „išeina SSRS lygiai su Vokietija atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą!”
Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.
Šios knygos autoriai priėjo prie išvados, kad priešininkas užklupo RKKA nepasirengusią netikėtam puolimui – jo laukta ne anksčiau kaip liepos mėnesio antroje pusėje (iš tikrųjų – Gynybos liaudies komisaro 1941 m. birželio 19 d. įsakymo viename punktų skaitome: iki liepos 1 d. užsėti visus pasienio aerodromus žole). Viena Generalinio štabo planavimo klaidų (pabraukta pačių autorių) yra ta, kad „ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo ir operatyvinių kariuomenės grupuočių išdėstymo Vakarų strategine kryptimi sampratoje vyravo puolamieji tikslai„. Praktiškai neliko ribos tarp kovinių veiksmų pagal sienos priedangos planą ir pirmųjų didelių operacijų (kovinių veiksmų perkėlimo į priešininko teritoriją).
Greičiausiai jau nesužinosime, ar Stalinas ketino kokia nors išprovokuota dingstimi (kaip ją sumanė Suomijai pulti) smogti Vokietijai, bet akivaizdu, kad per dvi savaites nuo karo pradžios turėjo būti mobilizuotas ir visiškai pasirengęs koviniams veiksmams kariuomenės pirmasis strateginis ešelonas, smogtas triuškinamas smūgis ir toliau puolama priešininko teritorijoje – Varšuvos, Liublino, Krokuvos kryptimis. Hitleris užpuolė tuo metu, kai šimtai sąstatų su kariais iš vidaus karinių apygardų (ten nuo gegužės vidurio mokymų priedanga papildomai sutelkė 755 tūkstančius prievolininkų) ir visa kita karui būtina teberiedėjo į vakarus. Birželio 22 d. pasienį buvo pasiekę 83 ešelonai, o 455 sąstatus karas užklupo kelyje.
Viktoro Rezuno – Suvorovo knygos apie Antrąjį pasaulinį karą – jo priežastis, eigą ir pasekmes. Slaptai.lt nuotr.
Kuro, šaudmenų, ginklų atsargos sandėliai, taip pat aerodromai atsidūrė visiškai prie pat valstybinės sienos irgi dėl to paties: „vyravo puolamieji tikslai”. Tai dar 1988 metais pripažino generolas pulkininkas Genadijus Pastuchovskis (po kelerių metų bus pskirtas Užnugario ir transporto karo akademijos viršininku) straipsnyje apie tai, kodėl karo pradžioje Raudonosios armijos užnugario tarnybą ištiko suirutė: operatyvinio užnugario paskleidimas kariuomenei užėmus strateginę gynybą ar traukiantis nebuvo numatytas; agresijos atveju pasienio frontai turėjo veržtis į priešininko teritorijos gilumą. Vien Pietryčių fronte traukiantis susprogdino 1933 vagonus šaudmenų ir sunaikino daugiau kaip 38 tūkstančius tonų kuro; praėjus dviem karo savaitėms, apie 200 sandėlių atsidūrė vokiečių rankose. Priešininkas bombardavo aerodromus su nepakilusiais lėktuvais.
Maršalas Konstantinas Rokosovskis savo prisiminimuose („Kareivio pareigą” pirmą kartą išleido 1969 metais smarkiai apkarpytą ir tik po daugelio metų išbraukta buvo grąžinta) rašė, kad tuoj po Vokietijos užpuolimo jis, mechanizuoto korpuso vadas, atplėšęs ypatingo slaptumo operatyvinį paketą, rado visiškai parengtam koviniam junginiui skirtą direktyvą. Tuo tarpu korpusas buvo dar tik formuojamas, be kovinės technikos ir transporto. Ir nieko apie tai, kas darytina, priešininkui užpuolus tokioje padėtyje. „Apie ką galvojo tie, kurie kūrė tokias direktyvas ir dėjo jas į operatyvinius paketus, saugomus po devyniomis spynomis? – klausė autorius 1969 metų leidime išbrauktoje atsiminimų dalyje. – Juk jų nurodymai buvo aiškiai neįvykdomi. Ir jie tai žinojo, bet vis viena rašė nurodymus, esu tikras, tam, kad pasiteisintų ateityje, mes, žiūrėkite, buvome įsakę tokiems ir tokiems junginiams „ryžtingai” veikti. Jiems buvo nė motais, kad toks įsakymas – tai mechanizuoto korpuso siuntimas sunaikinimui. Nelygiuose mūšiuose krito geriausi tankistai, kautynėse pasiaukojamai vykdydami pėstininkų užduotis.”
Tą pačią birželio 22-ąją RKKA vadovybė pasiuntė keturių frontų karo taryboms direktyvą su įsakymu „smogti galingą atsakomąjį smūgį” ir baigiantis birželio 24-ajai užimti Suvalkų ir Liublino rajonus. Deja, apgailestauja vienas pradžioje minėtam rašytojui artimas autorius, kontrpuolimas Gardino rajone nieko iš esmės nepakeitė, nors „sovietiniai kareiviai nenumaldomai troško nugalėti priešą” (vokiečių akimis, šis kontrpuolimas buvo „didelis taktinis pralaimėjimas”, kainavęs RKKA daugiau kaip 100 tankų).
Vokiečių generolo Franco Halderio, sausumos kariuomenės generalinio štabo viršininko (iki 1942-ųjų rudens, kai Hitleris dėl nesutarimų atstatydino jį iš pareigų) Antrojo pasaulinio karo metais rašytame dienoraštyje apie pirmąją karo su SSRS dieną randame parašyta: vokiečių kariuomenės puolimas užklupo priešininką nepasirengusį. Taktikos požiūriu priešininko kovinė rikiuotė nebuvo pritaikyta gynybai. Priešas traukiasi padrikai, operatyvinio traukimosi požymių nematyti nė ženklo, labai tikėtina, kad tokio atsitraukimo galimybė tiesiog nebuvo svarstoma.
Tankų taranai ir žmonių lavinos
Kitas Vermachto generolas, Fridrichas fon Melentinas, vadovavęs Rytų fronte tankų korpuso štabui, parašė kelias knygas apie tankų kautynes, jos buvo išleistos ir Rusijoje, viena jų leidyklos sumanytu pavadinimu „Šarvuotas vermachto kumštis”. Vokietijos-SSRS karo pradžioje kaip tik galingi tankų junginių „pleištai” skrodė Raudonosios gynybines linijas, smelkėsi į gilumą, kol galiausiai viskas baigdavosi ištisų divizijų apsupimu – „katilu” ir šimtų tūkstančių RKKA karių pasidavimu į nelaisvę. 1941-ųjų liepos viduryje iš 170 Raudonosios armijos divizijų, stojusių prieš Vermachtą, 28 buvo visiškai sutriuškintos (iš jų 24 – Vakarų fronte), 70 divizijų neteko daugiau kaip pusės karių ir technikos. 1941 metų pabaigoje beveik ištirpo visas RKKA pirmasis strateginis ešelonas. Vokiečių nelaisvėje atsidūrė apie 3,9 milijono sovietinių karių. Vermachto nuostoliai: apie 100 tūkstančių nukautų, sužeistų ir dingusių be žinios.
1941-ųjų rugsėjį, 76-tą karo dieną, generolas Halderis rašo, kad viename fronto bare „priešininkas vėl pradėjo įnirtingas atakas praėjusio karo dideliems mūšiams būdingu stiliumi”. Vermachto vadai ryžtingai atsisakė Pirmajame pasauliniame kare, kuriame patys dalyvavo, vokiečių generolų taikytos taktikos, kai puolimo metu veržiamasi iki pat priešininko apkasų ir tada imama darbuotis durtuvais. Pagal naują taktiką puolamas priešininkas turi būti naikinamas iš atstumo – vos atsidūrus pozicijoje, iš kurios galima pataikyti; Vermachto pėstininkas dabar pagrįstai buvo vadinamas šauliu.
Tam pačiam generolui Melentinui anksčiau teko planuoti ir Vermachto pėstininkų veiksmus, tad išnarstė ir „rusų” pėstininkų taktiką, kurią paskui aprašė daug plačiau nei jo viršininkas. Jis tikino, kad rusai visada niekino mirtį, bet komunistinis režimas dar labiau sustiprino šį bruožą. Rusų koviniams veiksmams būdinga tai, kad vadai siunčia į mūšį, ypač puolime, daug gyvosios jėgos ir technikos, ir nesitraukia: du kartus nepavykus atakai, kuri dažnai būna neapgalvota, puolama ir trečią, ir ketvirtą kartą, nežiūrint patirtų nuostolių, su tuo pačiu užsispyrimu ir šaltakraujiškumu. Iki pat karo pabaigos rusai, nepaisydami didelių nuostuolių, siuntė į puolimą pėstininkus beveik glaustomis eilėmis ir turėdami jėgos persvarą pasiekė didelių pergalių.
Karinis paradas Maskvoje
Labai gausios rusų divizijos paprastai puldavo siauru frontu, kareiviai prieš gynybos barą išdygdavo kaip iš po žemių ir atrodydavo neįmanoma sulaikyti atslenkančią laviną. Gynybos ugnimi padarytos spragos būdavo kaip mat užtaisomos; viena po kitos risdavosi pėstininkų bangos ir tik žmonių ištekliams išsekus galima buvo tikėtis jų atoslūgio. Bet tada rusai dažniausiai nesitraukdavo ir vėl verždavosi į priekį. Jie pakeisdavo savo nukraujavusius dalinius neįtikėtinu greitumu. Tokioms atakoms atremti labiau reikalinga buvo ne ginklo galia, o nervų stiprybė… Tiesa, generolo nuomone, rusai darė vieną taktinę klaidą, kurios taip ir neįstengė atsikratyti net patyrę žiaurias pamokas. Jiems rodėsi labai svarbu užimti aukštumas. Jie mušėsi dėl kiekvienos aukštumos su didžiausiu atkaklumu, nors rodėsi tam nesant nė menkiausios taktinės būtinybės. Bet jie vis viena šturmuodavo ir patirdavo didelius nuostolius.
Savų bijojo labiau nei priešų
Vokiečių generolas tokią nuomonę susidarė žvelgdamas per žiūronus iš savo štabo stebėjimo punkto. Patiems Raudonosios armijos eiliniams ir sežantams atrodė kitaip. Menotyros profesorius iš tuomečio Leningrado Nikolajus Nikulinas atsiminimus apie karą parašė 1975 metų rudenį, atostogaudamas „kurortiniame Baltijos jūros miestelyje” – per savaitę išklojo ant popieriaus viską, kas buvo pritvinkę širdyje. Rankraštis daugiau kaip 30 metų pragulėjo autoriaus rašomojo stalo stalčiuje, jis neketino jos teikti spaudai nė subyrėjus Sovietų Sąjungai, bet jį skaičiusieji vis dėlto prikalbėjo… 2007 metais leidyklos „Ermitažas” (profesorius kaip tik šiame pagarsėjusiame meno muziejuje ir darbavosi) Sant Peterburge išleista knyga „Atsiminimai apie karą” susilaukė dar kelių leidimų. Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis pratarmėje rašė: „Knyga rūsti ir baisi. Skaityti ją skaudu. Skaudu todėl, kad joje labai nemaloni tiesa”.
Smersh
Nikulinas, žygyje nuo Leningrado iki Berlyno keturis kartus sužeistas ir, jo paties žodžiais, per stebuklą išlikęs gyvas, rašo žvelgiantis ne iš viršaus, generolų varpinės, iš kur viskas matyti, o iš apačios – ką mato kareivis, šliaužiantis ant pilvo fronto purvynu. Kare, rašo, visu akivaizdumu pasimatė bolševikų santvarkos niekšiškumas. Štai pavyzdys. Iš aukštųjų sferų ateina įsakymas: užimti aukštumą. Pulkas šturmuoja ją savaitė po savaitės, kasdien netekdamas daugybės žmonių. Tačiau gretos vis papildomos, žmonių užtenka. O tarp jų ir sutinę distrofikai iš Leningrado, kuriems gydytojai nurodę gulėti lovoje, ir keturiolikamečiai, kuriuos dar anksti šaukti į kariuomenę. „Pirmy-y-yn!!!”, ir viskas. Galiausiai kuris kareivis ar leitenantas, būrio vadas, ar rečiau kapitonas, kuopos vadas, visu tuo pasibaisėjęs, neišlaiko: „Negalima galabyti žmonių! Ten, aukštumoje, betonas, mūsų 76 mm patrankėlė jo nepramuš!” Tuoj sukrunta politinis vadovas, SMERŠ’as („Mirtis šnipams!” – 1943 metais įsteigtos trys kontržvalgybinės represinės organizacijos, pavaldžios Gynybos, Karinio jūrų laivyno ir Vidus reikalų komisariatams). Visada atsiranda kurie paliudys: „Taip, kareivių akivaizdoje suabejojo dėl mūsų pergalės.” Tuoj pat iš anksto atspausdintame lape, kur tereikia įrašyti pavardę, brūkštelėjama: „Sušaudyti rikiuotės akivaizdoje!” arba „Pasiųsti į bausmės batalioną!” Ir vėl: „Pirmy-y-yn!!!”
„Kariuomenė ėjo į ataką, – rašo Nikolajus Nikulinas, – genama siaubo. Siaubą kėlė susitikimas su vokiečiais, su jų kulkosvaidžiais ir tankais, su ugnine bombų ir artilerijos mėsmale. Ne mažesnį siaubą kėlė nenumaldoma grėsmė būti savų sušaudytam.” Sušaudymus vykdė prieš mūšį – griebdavo kokius suvargėlius arba kas nereikalinga leptelėjo, arba pirmus pasitaikiusius dezertyrus, kurių niekada netrūko, išrikiuodavo diviziją „П” raide ir be kalbų pribaigdavo nelaimėlius. Todėl kareivis NKVD ir komisarų bijojo labiau negu vokiečių. Puolime, jeigu pasuksi atgal, gausi užtvaros būrio (заградотряд) kulką. Šie būriai, būdavo, iš kulkosvaidžių šienaute šienaudavo be įsakymo atsitraukiančius pulkus. „Baimė vertė kareivius eiti į į mirtį.”
Nikulinas prisimena: 1941-ųjų sausyje atsiuntė papildymą iš Sibiro – penkis šimtus 17-18 metų jaunuolių. Augaloti, stiprūs vyrukai, slidininkai, kraujas su pienu. Visi naujais puskailiniais, veltiniais. Komjaunuoliai. Visi su automatais. Veržiasi į mūšį. O čia kaip tik atsirado puolančiųjų kelyje vokiečių atsparos punktas – kaimelis ant kalvos vidury laukų. Iš namų telikę akmens pamatai – už jų daug kulkosvadžių ir minosvadžių. Įveikti septynių šimtų metrų užsnigtą plynę niekaip neįmanoma – viskas apšaudoma. Puolimas įstrigo. Ir tada girtas generolas įsako slidininkams: „Pirmyn!! Užimti kaimą!” Ir batalionas, šaukdamas „Urrrааааа!!!” pasileido lauku. Apie du šimtus metrų nušliuožė slididininkai, o po dešimt minučių ant sniego gulėjo vieni lavonai. Negrįžo nei vienas…
Nikolajus Nikulinas lankėsi Vokietijoje, Bavarijoje, kur pabuvojo svečiuose pas tuose pačiuose mūšiuose prie Leningrado dalyvavusį Erviną. Šis su feldmaršalo fon Manšteino divizija, užkariavusia Sevastopolį, 1942-ųjų vasarą atvyko prie Leningrado. Buvo įsakyta žūtbūt užimti miestą. Neišdegė. Žiauriuose kautynėse padėjo galvas sovietų 2-oji armija, tačiau ir vokiečių gyvų išliko nedaug. Artilerijos stebėtojas Ervinas tada darė tą patį, ką ir ir artileristas seržantas Nikolajus: šaudė iš patrankų arba gynėsi nuo puolančiųjų kulkosvaidžių ugnimi… Svečiui iš Rusijos susidarė įspūdis, kad šeimininkas širdies gilumoje tebeniekina rusus. „Kas per keista tauta? – kalbėjo vokietis buvusiam priešininkui. – Mes priklojome jų dviejų metrų aukščio rietuves. O jie vis lenda ir lenda po kulkomis, ropščiasi per lavonus, mes mušame, mušame, o jie vis lenda ir lenda…” Ponas Ervinas prisiminė kautynes Kurše, kur jis su kitais pateko į nelaisvę ir po to trejus metus vertė maumedžius Sibiro taigoje: „Kartą rusai didelėmis pajėgomis pakilo į ataką. Mes juos pasitikome sutartina kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų ugnimi. Likę gyvi ėmė trauktis. O tada iš rusų tranšėjų smogė dešimtys kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų. Mes matėme, kaip niekieno juostoje blaškėsi ir žuvo minios jūsų nuo siaubo pamišusių kareivių!”
Profesorius Nikolajus Nikulinas gal vis dėlto tikėjosi, kad kada nors tautiečiai perskaitys jo prisiminimus. „Didžiojo Stalino neslėgė nei sąžinė, nei moralė, nei tikėjimas ir jis sukūrė tokią pačią didžią partiją, kuri ištvirkino visą šalį ir pamynė kitamintystę. Todėl radosi ir toks požiūris į žmones.” Vieną kartą seržantas netyčia nuklausė kautynėse dalyvaujančio šaulių bataliono vado ir komisaro pokalbį: „Dar dvi dieneles pakariausime, paklosime likusiuosius ir keliausime į užnugarį performavimui. Tada tai pagyvensime!” O kiek sykių girdėjo pasakant panašiai į vieno generolo žodžius: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės!”
Patys sušaudė 15 divizijų
Rinkinyje „Nuslėptoji karo tiesa” (1992) nurodoma, kad 1941-ųjų vasarą buvo respresuota 30 aukštų karo vadų (po Stalino mirties juos reabilitavo) ir nežinia kiek vidutinės ir žemesniosios grandies. Teisininko Viačeslavo Zviagincevo knygoje „Karas ant Temidės svarstyklių” (Война на весах Фемиды) sakoma oficialiai skelbiamą karo metų teismų statistiką visiškai neatitinkant tikrojo to meto vaizdo. Autoriaus skaičiavimu, nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1942 m. liepos 21 d. buvo suimta 107 aukšti vadai: vienas maršalas, 72 generolai, 6 admirolai, likusieji – divizijų ir kiti vadai. Iš jų 45 žmones (34 generolus) nuteisė mirties bausme, 10 žmonių mirė kalėjime. Ir tai dar ne visi – kai kuriuos suėmė prieš karą ir nuteisė karo metu. Dar vieno autoriaus duomenimis, represuota iš viso 54 generolai ir admirolai, 48 sušaudė, 6 mirė kalinami. Tai sudarė apie 12 % sovietinio generaliteto netekčių per visą karą.
Profesorius „Karo prisiminimuose” anaiptol nesutirštino spalvų. Antai Pietvakarių fronto politinės propagandos valdybos viršininko pranešime sakoma: 1941-ųjų vasarą, nuo birželio 29 d. iki liepos 1 d., sulaikyta ir grąžinta į frontą iki 5 000 kareivių, pabėgusių iš 6-to šaulių korpuso, ypatingasis skyrius sušaudė 100 dezertyrų. Vienoje divizijų mūšio metų 80 prievolininkų iš vakarinių Ukrainos SSR sričių atsisakė šaudyti – visi jie sušaudyti rikiuotės akivaizdoje. Kitas dokumentas. Leningrado fronto ypatingojo skyriaus Vyriausiosios būstinės atstovui Klementijui Vorošilovui rašoma, kad 1942 metų gegužės-gruodžio mėnesiais apkaltinus šnipinėjimu, išdavikiškais ketinimais, kenkimu, dezertyravimu ir luošinimusi suimta beveik 4 tūkstančiai kareivių ir karininkų, iš kurių 1538 žmonės nuteisti aukščiausiąja bausme.
1941-ųjų rugpjūčio pradžioje Vyriausioji būstinė išleido įsaką (vėliau vadintą „Nė žingsnio atgal!”): vadus ir politinių darbuotojus, kurie mūšio metu nusiplėšia skiriamuosius ženklus, pabėga į užnugarį ar pasiduoda į nelaisvę, laikyti piktybiniais dezertyrais, jų šeimos turi būti suimtos kaip sulaužusiųjų priesaiką ir išdavusių savo tėvynę šeimos. Įpareigoti visus aukštesniuosius vadus ir komisarus šaudyti vietoje tokius dezertyrus… Kiekvienas karo karys, nepriklausomai nuo jo tarnybinės padėties, privalo pareikalauti iš viršininko, kad apsuptyje būtina muštis ( драться) iki paskutiniųjų, o jeigu toks viršininkas ir dalis raudonarmiečių linksta pasiduoti į nelaisvę – naikinti juos visomis priemonėmis, antžeminėmis ir oro, o iš pasidavusių į nelaisvę raudonarmiečių šeimų atimti valstybines pašalpas ir paramą.
Pietvakarių fronto vado įsakyme rašoma apie šio fronto karinio prokuroro pateiktus duomenis, liudijančius kai kurių dalinių vadus viršijant valdžią, savavališkai sušaudant, smurtaujant; neretai tai daroma būnant neblaiviems raudonarmiečių ir vietinių gyventojų akivaizdoje (nurodomi konkretūs atsitikimai). Šie ir kiti piktinantys faktai nustatyti jau po to, kai Gynybos komisaras Stalinas 1941-ųjų rudenį išleido įsakymą dėl piknaudžiavimo represijomis.
Stalinas
1995 metais justicijos generolas pulkininkas Anatolijus Muranovas (buvęs SSRS teisingumo ministerijos karo tribunolų valdybos viršininkas) paskelbė straipsnį apie karo prokurorų veiklą Didžiojo tėvynės karo metais („Деятельность органов военной юстиции в годы Великой Отечественной войны”) su tokiais duomenimis: karo metais tribunolai nuteisė 2 530 663 žmones už karinius, kriminalinius ir kontrrevoliucinius nusikaltimus; iš jų mirties bausmė skirta 284 344 teisiamiesiems; sušaudė 157 593 žmones… Skaitytojams buvo ko nustebti: sunaikinta vos ne 15 divizijų! Knygos autorius nurodo, kad daugiausia neteisėtų nuosprendžių buvo paskelbta kontrrevoliucinės propagandos ir agitacijos bylose. 1941-ųjų rudenį teisingumo komisariato vyriausiosios karinių tribunolų valdybos viršininkas ir RKKA vyriausiasis prokuroras išleido direktyvą, kurioje perspėjama: nepagrįstai keliamos bylos paėmusiems rastus fašistinius atsišaukimus, jeigu nenustatytas tų asmenų piktvališkumas.
(Antihitlerinės koalicijos statistika: britų karo tribunolas nuteisė myriop 40 karių, prancūzų – 102, amerikiečių – 146; per penkerius karo metus vokiečių karo tribunolu nuosprendžiais mirties bausme nubausta 7810 žmonės.)
„Pergalės maršalą” vadino „Mėsininku”
Apie maršalą Jurijų Žukovą (Liaudies maršalas, Maršalas kareivis, Pergalės maršalas) jo gerbėjai sako, kad buvo griežtas, bet teisingas. Negailėjo kitų, bet ir savęs negailėjo. Kentėjo nuo Stalino 46-aisiais ir nuo Chruščiovo 57-aisiais, nes šie, girdi, negalėjo pakęsti nepriklausomo ir ryžingo maršalo, ginančio prieš valdovus tikruosius liaudies interesus.
Žukovas
Pats Žukovas 1944-ųjų vasaros pabaigoje viename pranešimų į Būstinę svarstė, kaip tvarkyti armiją po karo, rašė, kad vadas turi būti išsilavinęs žmogus (культурным человеком). „Teisybę sakant, dėl mūsų kadrų išsilavinimo ir kultūros stokos mes labai dažnai patirdavome didelių technikos ir gyvosios jėgos nuostolių, nepasiekę galimos sėkmės.” Gal dabar jis manė kitaip, negu 1941 metų rudenį, kai vadovaudamas Leningrado frontui, šifruotame įsakyme 1941 m. rugsėjo 28 d. grasino griežtesnėmis bausmėmis nei kiek anksčiau Stalinas įsakyme „Nė žingsnio atgal”: išaiškinti visai asmeninei sudėčiai, kad visų pasidavusių į nelaisvę šeimos bus sušaudytos ir sugrįžę iš nelaisvės jie taip pat bus sušaudyti?
1943-ųjų rudenį, Raudonajai armijai ėmus trūkti pajėgų įveikti Dnepro upei, vadai pradėjo telkti vietinius gyventojus. O uniforma, ginklai? Tikinama, maršalas Žukovas supykęs: dar aprengti ir apginkluoti juos (хохлов)? „Visi jie išdavikai! Kuo daugiau Dnepre nuskandinsime, tuo mažiau po karo į Sibirą reikės siųsti.” Čia ir kitur pasitelktieji buvo vadinami „juodašvarkiais”, nes vilkėjo panešiotais švarkais ar šimtasiūlėmis, ginklą turėjo kas kelintas. Kam jiems uniforma, juk daugelis žus pirmosios atakos metu! Ukrainos tyrėjai teigia, kad vykstant mūšiams Ukrainos teritorijoje į Raudonąją armiją mobilizavo 900 tūkstančių „vienkartinių kareivių”. Vienu jų pabuvusio ukrainiečių rašytojo Anatolijaus Dimarovo atsiminimais, „juodašvarkiams” prieš puolant įsitvirtinusius vokiečius davė po pusplytę – gal priešininkas pamanys, kad puolančiųjų rankose granatos ir eikvos šovinius; iš 500 nuėjusių į ataką gyvų liko penkiolika… Ukrainoje lankęsi vokiečiai karo veteranai pasakojo gailėjęsi miniomis prieš juos varomų paauglių ir šaudę jiems į kojas…
Tarp karo atsiminimų autorių, be maršalų, generolų ir kitų, randame ir vairuotojo prisiminimus. Tiesa, tai maršalo Žukovo asmeninis vairuotojas Aleksandras Bučičius, kuriam 66 puslapiuose išguldyti ką matė ir patyrė pakeliui į Berlyną padėjo istorijos profesorius („170 000 километров с Г.К.Жуковым”). Vairuotojas pasakoja maršalą prieš Varšuvos šturmą įsakius vadams ir politiniams darbuotojams: visas užduotis vykdyti su mažiausiais nuostoliais, branginti kiekvieną žmogų. Dar keli puslapiai, ir vairuotojas pasakoja apie patį šturmą.
Keistai prasidėjo puolimas – artilerinis parengimas netruko ir pusės valandos. Tada pakilo „ypatingasis ešelonas” – daugiausia pėstininkai. Galingi tankai tebestovėjo sutelkimo rajonuose. Viskas klostėsi ne taip kaip įprasta, bet pergalė buvo neįtikėtina. Priežastys išaiškėjo vėliau ir autoriui pasirodė būtina apie jas pasakyti, nes ši operacija patvirtino sovietinius vadus savo gebėjimais pranokstant vokiečių generolus. Kodėl toks trumpas buvo artilerijos parengimas? Maršalas Žukovas sutaupė sviedinių, kurie netrukus labai pravertė. Kodėl pirmoji pakilo „karo lauko karalienė” – pėstininkija? Maršalas išsaugojo tankus, kurie prasiveržė „nemirtingųjų pėstininkų” padarytais „koridoriais”…
Mūšis dėl Berlyno 1945 metais
Oficialieji istorikai seniai sielojasi, kad vis mėginama (tų mėginimų įtartinai daug ir galima įtarti vykstant suplanuotai kampanijai) „sovietų (rusų) vykdomų kovos veiksmų strategiją ir taktiką susieti su nereikalingomis ir nepateisinamomis aukomis”. Esą rusų generolų buvo viena taktika: pergalė bet kokia kaina. Blogiausia, kaip kartais taip rašoma net mokykliniuose istorijos vadovėliuose, kurių autoriai ištisus mūšius paverčia beprasmio kraujo praliejimo pavyzdžiais ir aiškina, kad to galima buvo išvengti. Vienas iš tokių neteisingai aprašomų mūšių vyko Berlyno prieigose 1945-ųjų balandžio viduryje – tai tris paras trukęs maršalo Georgijaus Žukovo vadovaujamas Zelevo aukštumų šturmas. Esą tai buvo net ne operacija, o puolimas kaktomuša, „mėsininkui” Žukovui žengiant per savo kareivių lavonus aplenkti kitus generolus ir pelnyti nugalėtojo laurus. Ir atsiranda, deja, tuo patikinčių. Tuo tarpu, aiškina tie istorikai, tai buvo nestandartinis maršalo sprendimas, supainiojęs visas Vermachto generolų kortas. Šis šturmas atitraukė pagrindines vokiečių kariuomenės jėgas ir leido viso labo per tris dienas sutriuškinti vokiečius. Tai, kad Raudonoji armija Zelevo aukštumose prarado apie 25 000 karių, nereiškia visus juos žuvus – apie 70% buvo sužeisti ir vėliau grįžo į rikiuotę.
…Zelevo auštumų šturme (visaip jis vadinamas, taip pat ir” beprotišku”) dalyvavaujančio bataliono vadas mėgino priešintis įsakymui vėl pulti. Esą vokiečių ugnies sistema nenuslopinta ir artilerijai vertėtų dar padirbėti. Jam prigrasino sušaudymu, jeigu tuoj pat neįsakys valdiniams pulti. Po kelių atakų iš 800 karių rikiuotėje liko ne daugiau kaip šimtas. Kai bataliono likučiai jau rengėsi trauktis, šaudymas netikėtai nutrūko. Bataliono vadas su keliais kariais įsiveržė į betono lizdą. Kulkosvaidininko padėjėją nušovė. Paties kulkosvaidininko nelietė: jis pamišo, regėdamas prieš save lavonų kalną…
2019 m. balandžio mėnesį įtariamasis rusas buvo atvykęs į FSB mokymo centrą, esantį netoli Maskvos. Šioje bazėje, esančioje prie Averkievo kaimo, įrengtos kelios šaudyklos, skirtos apmokyti FSB pareigūnus šaudymo technikos. Ne pelno siekianti žurnalistų organizacija „Bellingcat“ nustatė, kas tas asmuo, kuris buvo atvykęs į FSB šaudyklą prie Maskvos. Tai – Vadimas Krasikovas.
Remdamasis mobiliųjų pokalbių duomenimis, šis vyras praleido keturias paras minėtoje Rusijos Federalinės saugumo tarnybos šaudykloje. Ir tai – svarbi užuomina, kas 2019-ųjų metų rugpjūčio mėnesį Berlyne nušovė Rusijai nepalankų čečėnų kovotoją. Taip rašo „The Washington Post “ redakcija.
Taigi „Bellingcat“ įtaria, kad V.Krasikovas, kuris keliavo prisidengęs svetimu vardu į Vokietiją, ir yra būtent tas vyras, kurį Vokietijos federaliniai prokurorai apkaltino rugpjūčio 23 dieną Berlyne nužudžius Zelimkhaną Khangoshvili, buvusį Čečėnijos karo lauko vadą, kovojusį prieš Rusijos ginkluotąsias pajėgas Antrajame Čečėnijos kare.
Rusija neigia bet kokią savo atsakomybę. Tačiau „Bellingcat“ ir partneriai iš „Der Spiegel“ bei „The Insider“ dabar surado informacijos, kuri tiesiogiai pirštu beda į FSB. Pasak žurnalistų, nustatymas, jog V.Krasikovas prieš atvykdamas į Vokietiją treniravosi FSB šaudykloje, tik sutvirtina įtarimus, kad būtent Rusijos Federalinė saugumo tarnyba organizavo ir įvykdė žmogžudystę Berlyne.
„Tyrimas, paremtas mobiliaisiais duomenimis ir informacija apie prisijungimą prie mobiliųjų bokštų, fiksuoja būtent V.Krasikovo skambučius ir judesius. Jis dažnai kalbėdavo su Eduardu Benderskiu, kuris vadovauja FSB veteranų asociacijai ir privačioms saugos agentūroms, teikiančioms paslaugas valstybinėms įmonėms. Duomenys rodo, kad V.Krasikovas aštuonis kartus lankėsi ir FSB specialiųjų operacijų centre Balašihoje netoli Maskvos, įskaitant ir paskutiniąsias dienas prieš pat išvykstant iš Rusijos…”, – skelbia minėtas leidinys.
„Vokietija išsiuntė du Rusijos diplomatus, bausdama Kremlių už tai, kad šis nepadeda ištirti nusikaltimo. Tačiau tokio atsako Maskvai akivaizdžiai neužtenka. per daug švelnus atsakas. Tyrimas, kurį atliko Bellingcat ir partneriai, byloja apie valstybės remiamų žmogžudysčių Vokietijos žemėje vaizdą, nepanašų į bandymą nunuodyti Sergejų Skripalį ir jo dukrą Didžiojoje Britanijoje, o prieš tai – dar ir Aleksandro Litvinenko nunuodijimą radioaktyviuoju poloniu. Vokietija turėjo pasielgti žymiai griežčiau, demonstruodama Kremliui, kad nesitaikstys su jos išpuoliais. Taip mano „The Washington Post“ redakcija.
Policija pranešė apie Vokietijos sostinėje Berlyne nuaidėjusius šūvius. Šūviai aidėjo miesto centre, Frydricho gatvėje, skelbia „Deutsche Welle“.
Pasak vietos žiniasklaidos, šūviai susiję su apiplėšimu, kuris buvo įvykdytas kavinėje „Starbucks“ netoli „Checkpoint Charlie“, orientyro, žyminčio postą, iš kurio buvo stebima Rytų ir Vakarų Berlyną skyrusi siena. Tai populiari ir turistų mėgstama vieta, o švenčių laikotarpiu šioje teritorijoje būna ypač daug žmonių.
Valdžios atstovai teigė ieškantys nežinomo užpuoliko. Kiek vėliau policija informavo valdanti situaciją.
Saugumo tarnybos aptvėrė teritoriją aplink Frydricho gatvėje esančią sankryžą.
Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius iš Estijos sulaukė prašymo sostinės centre, miesto Rotušės aikštėje leisti suorganizuoti nemokamą “Unity Songs” koncertą. Visgi pasiūlymo netrukus buvo atsisakyta, nes paaiškėjo, kad tai buvo Kremliaus bandymas įbrukti propagandinį projektą.
Socialiniame tinkle „Facebook“ R. Šimašius skelbia, kad iš Estijos atkeliavusiame koncertinės agentūros „Artmusic” prašyme nebuvo nurodoma, nei kokios šalies grupės planavo pasirodyti koncerte, nei projekto organizatoriai ar finansuotojai. Prašyme akcentuota tik tai, kad tai yra tarptautinis projektas.
Visgi, anot Vilniaus mero, buvo surasta oficiali projekto svetainė, kurioje pateikiami Maskvos valdžios bei Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos logotipai, sovietinė raudona žvaigždė, o taip pat nurodoma, kad tai yra Maskvos valdžios projektas. Svetainės nuotraukose taip pat aiškiai galima matyti vieno iš tų koncertų metu pateikiamą Antrojo pasaulinio karo vaizdą, kai sovietų kariai okupuotame Berlyne iškelia Sovietų Sąjungos vėliavą, o visi koncertai rengiami gegužės mėnesį, kai Rusija švenčia sovietų pergalės dieną.
„Taigi, čia estiškoje pakuotėje būtume gavę tikrų tikriausią sovietinės propagandos dozę – pergalės dienos minėjimą su Georgijaus juostelėmis, sovietų karių uniforma, sovietiniais vaizdais“, – rašoma R. Šimašiaus įraše.
Socialiniame tinkle „Facebook“ pateiktame įraše R. Šimašius skelbia, jog Estijos koncertinei agentūrai „Artmusic” buvo pateiktas atsakymas, kad laisvam Vilniui nereikia rusiškos propagandos.
„Laisvam Vilniui nereikia nei rusiškos propagandos, nei sovietinės simbolikos, kuriai nejaučiame jokios nostalgijos. Todėl nei Rotušės aikštėje, nei bet kurioje kitoje viešoje Vilniaus vietoje jūsų koncertas neįvyks. Nei 2020-aisiais, nei vėliau.
O jei bandysite šį koncertą organizuoti uždarose privačiose erdvėse, primenu, kad nusikalstamos sovietinės simbolikos, naudojimas Lietuvoje užtraukia atsakomybę pagal Baudžiamąjį kodeksą, nes ja mojuojant Lietuvoje, Europoje ir pačioje Rusijoje padaryti baisūs nusikaltimai žmogiškumui“, – rašoma socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalintame R. Šimašiaus įraše.
Rusijos sprendimas išsiųsti du Vokietijos diplomatus kaip atsakomoji priemonė yra nepagrįstas, ketvirtadienį skelbė Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir perspėjo, kad Berlynas gali imtis „tolimesnių veiksmų“.
Maskvos žingsnis „siunčia neteisingą signalą ir yra nepagrįstas“, sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovė.
Rusija ėmėsi atsakomųjų priemonių prieš Berlyną, kuris praėjusią savaitę išsiuntė du Rusijos diplomatus dėl čečėnų vado nužudymo Berlyne.
Rugpjūčio 23 d. parke Berlyne Zelimchanui Changošviliui, 40 metų Sakartvelo piliečiui, buvo du kartus šauta į galvą iš arti. Vokietijos prokurorai teigė, kad už nužudymą gali būti atsakinga Maskva.
„Nedelsiant reikalingas rimtas ir skubus bendradarbiavimas su Rusijos valdžia“, – sakė atstovė, perspėdama, jog „vyriausybė pasilieka galimybę imtis tolimesnių veiksmų šiuo klausimu, atsižvelgdama į tyrimus“.
Zelimchanas Changošvilis
Prancūzija solidarizuojasi su Vokietija, nusprendusia išsiųsti du Rusijos ambasados darbuotojus po Sakartvelo piliečio skandalingo nužudymo Berlyne. Tai penktadienį per spaudos konferenciją pareiškė Eliziejaus rūmų atstovas.
„Mes suprantame Vokietijos vyriausybės sprendimą ir solidarizuojamės su ja. Mes laukiame, kad Vokietijos valdžia, jei reikės, paprašys partnerius Europoje imtis priemonių. Kol kas to nebuvo. Kitomis aplinkybėmis Prancūzija išsiųstų Rusijos diplomatą“, – sakė jis.
Berlyne gyvenęs 40 metų amžiaus Sakartvelo pilietis buvo nužudytas rugpjūčio 23-iąją. Vokietijoje jis gyveno Tornikės K. vardu. Vėliau paaiškėjo, kad nužudytasis buvo kistinas (Sakartvelo rytuose gyvenančių čečėnų grupės atstovas) Zelimchanas Changošvilis.
Tą pačią dieną Berlyno prokuratūra pranešė, kad sulaikytas įtariamasis, kuris mėgino atsikratyti įkalčių, išmesdamas juos į Šprė upę. Vokietijos pareigūnų duomenimis, sulaikytasis – 49 metų Vadimas S.
Trečiadienį VFR užsienio reikalų ministerija pranešė išsiunčianti iš šalies du RF ambasados Vokietijoje darbuotojus dėl to, kad Rusijos valdžia nepakankamai bendradarbiauja tiriant Sakartvelo piliečio nužudymo bylą. Tyrimą atliekanti Vokietijos generalinė prokuratūra pareiškė turinti pagrindo manyti, kad nusikaltimas buvo padarytas dalyvaujant Rusijos arba jai priklausančios Čečėnijos valstybinėms struktūroms.
Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pavadino „visiškai nepagrįstais“ įtarimus, kad RF gali būti susijusi su incidentu Berlyne.
Naujieji Vokietijos Socialdemokratų partijos (SPD) lyderiai iki kitos savaitės vidurio atidėjo sprendimą dėl pasitraukimo iš koalicijos su Vokietijos kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjunga (CDU), praneša dpa.
Ši žinia paskelbta sekmadienį, dieną po to, kai SPD pirmininkais buvo išrinkti du mažai kam žinomi politikai – buvęs Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės finansų ministras Norbertas Walteris-Borjansas ir parlamentarė Saskia Esken.
Jie teigė palaikysiantys bendradarbiavimą su CDU, jeigu bus iš naujo deramasi dėl koalicijos sąlygų.
Tačiau vėliau SPD paskelbė, kad sprendimas dėl to, likti koalicijoje, ar ne, nukeltas iki ketvirtadienio. Kitą savaitę Berlyne įvyks socialdemokratų kongresas ir dėl šio klausimo spręs partijos nariai.
Naujieji SPD lyderiai nori, kad CDU sutiktų kelti minimalų atlyginimą ir daug investuotų į infrastruktūrą bei priemones nukreiptas prieš klimato atšilimą.
Pastaraisiais metais SPD populiarumas itin nusmuko, o socialdemokratų rėmėjai pasirinko kraštutinių dešiniųjų arba kairiųjų partijas.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel išreiškė apgailestavimą žlugusia INF sutartimi (vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis. – ELTA), kuri tris dešimtmečius buvo kertinė Europos saugumo sutartis, ir patvirtino, kad Vokietija tęs vadovavimą tarptautiniam NATO batalionui Lietuvoje bei vykdys oro kontrolės Baltijos šalyse misiją.
„Aš labai apgailestauju, kad Rusija pažeidė INF sutartį, ir tai buvo sąlyga bei priežastis, dėl ko nutraukta sutartis. Taigi ginkluotas apribojimas Europoje susvyravo ir jo dabar išvis nėra. Dėl to mes su NATO partneriais darysime viską, kad būtų siekiama tolesnio nusiginklavimo“, – trečiadienį spaudos konferencijoje, surengtoje Berlyne po susitikimo su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda, sakė A. Merkel.
Vokietijos kanclerė patikino, kad toliau Baltijos šalyse bei Lietuvoje vykdys oro policijos misiją.
„Vokietija yra NATO narė ir elgsis kaip partnerė, o mūsų dalyvavimas Lietuvoje ir Estijoje yra suderintas su NATO ir su priešakiniu sustiprintu dalyvavimu. Mes norime išnaudoti savo privalumus ir savo dalyvavimą NATO ir kartu su dvidešimt kitų šalių vykstame į Afganistaną, ir tai toliau darysime. Taigi visais NATO klausimais mes prisijungsime“, – kalbėjo A. Merkel.
Tuo tarpu prezidentas G. Nausėda pasidžiaugė Vokietijos pagalba bei bendradarbiavimu krašto gynyboje.
„Turime puikų bendradarbiavimą su Vokietija. (…) Tikiuosi, kad tikrai ateityje turėsime dar daugiau galimybių, potencialo plėtoti santykius karinėje srityje tiek įsigydami karinę įrangą, tiek ir sulaukdami paramos konkrečiai vienoje iš svarbiausių Lietuvai sričių, tai yra, kaip efektyviai įgyvendinti ne tik oro policijos, bet ir oro gynybos sistemą. Tikiuosi, kad Vokietijos pagalba šitoje srityje bus labai reikšminga“, – sakė G. Nausėda.
ELTA primena, kad INF sutartis, kurią 1987 m. gruodžio 8 d. pasirašė tuometis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (Reaganas) ir Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, draudžia gaminti ir turėti iš sausumos paleidžiamas branduolinį ginklą nešti galinčias sparnuotąsias raketas, kurių veikimo nuotolis – nuo 500 iki 5 500 km. Vasario pradžioje JAV paskelbė vienašališkai pasitraukiančios iš INF sutarties, nes mano, kad Rusija ją pažeidinėja. Netrukus tą patį padarė ir Rusija.
„Mes apgailestaujame, kad Rusija neparodė noro ir nesiėmė jokių akivaizdžių veiksmų, kad grįžtų prie savo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo“, – teigiama NATO rugpjūčio pradžioje išplatintame pranešime.
Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo kritika Rusijos remiamo „Nord Stream 2“ vamzdyno atžvilgiu nėra pakankama priežastis stabdyti projektą, o bet koks bandymas tą daryti būtų itin sudėtingas, nes dujotiekis jau pradėtas statyti, Vokietijos laikraščiui „Der Spiegel“ sakė už biudžetą atsakingas ES komisaras Guntheris Oettingeris.
D. Trumpas puolė Berlyną dėl Vokietijos paramos 9,5 mlrd. eurų vertės dujotiekiui po Baltijos jūra, liepą kaltinęs šalį esant Rusijos įkaite dėl jos priklausomybės nuo Rusijos energetinių išteklių.
Lapkritį JAV energetikos sekretorius Rickas Perry’is tikino, kad Vašingtonas neatmeta galimybės įvesti sankcijas įmonėms, prisidedančioms prie projekto. Tuo tarpu Berlyno ir Maskvos santykiai atšalo po to, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį prieš 4 metus, tačiau šalys vis tiek vykdo bendrą „Nord Stream 2“ projektą, kuris nuo 2019 m. turės padvigubinti jau veikiančio „Nord Stream 1“ vamzdyno pajėgumus.
„Niekada nebuvau didelis „Nord Stream 2“ šalininkas. Tačiau, tiesą sakant, vamzdynas statomas jau ilgą laiką, o jo statybos negali būti taip lengvai sustabdytos“, – tikino G. Oettingeris, pridurdamas: „D. Trumpo grasinimai nėra tam pakankama priežastis.„
Vokietija atsisako prisijungti prie daugelio ES šalių ir Europos Komisijos (EK) priekaištų projektui, kurį Berlynas vadina privačių įmonių veikla. Vašingtonas susirūpinęs dėl to, kad vamzdynas, leidžiantis, importuojant gamtines dujas, apeiti Ukrainą, atims iš šalies tranzito pajamas. Ukrainos iš tranzito gaunamos pajamos sudaro apie 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). JAV pareigūnų teigimu, Maskva šiuo projektu siekia suskaldyti Europą.
G. Oettingeris ne kartą ragino Rusijos dujų milžiną „Gazprom“ sutarti dėl „sąžiningų tolesnio vamzdynų, einančių pro Ukrainą, naudojimo sąlygų“.
„Gazprom“ yra vienintelis „Nord Stream 2“ akcininkas, padengsiantis pusę visų statybų išlaidų. Rusijos dujų milžino Europos partneriai yra Vokietijos „Uniper“ ir „Wintershall“, Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų milžinas „Royal Dutch Shell“, Prancūzijos „Engie“ ir Austrijos OMV.
Vokietija paminėjo nacių pogromo, davusio pirmąją užuominą apie Trečiojo Reicho užmačias išnaikinti žydų tautą, metines. Minėjimas vyko tuo metu, kai vis garsiau pasigirsta kalbų apie Vakaruose iš naujo atgimstantį antisemitizmą ir nacionalizmą.
Bundestage pasakytoje kalboje, skirtoje paminėti 80-ąsias Krištolinės nakties (vok. Kristallnacht) metines, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris teigė, kad 1938 metų lapkričio 9 dienos įvykiai ženklino „su niekuo nepalyginamą nutolimą nuo civilizacijos, Vokietijos panirimą į barbarystę“.
Vokietija niekuomet negali nusukti akių, jei „kas nors mėgintų kalbėti už „realius žmones“ ir siektų atskirti“ tuos, kurie išpažįsta kitą religiją arba yra kitokios odos spalvos, sakė prezidentas.
Kalbėdamas apie šiuos laikus ir Vokietijoje stiprėjantį kraštutinių dešiniųjų judėjimą, F. W. Steinmeieris įspėjo dėl „naujoviško, agresyvaus nacionalizmo, kuris įsivaizduoja idilišką praeitį, kurios niekada nebuvo“.
Kanclerė Angela Merkel, vėliau prisijungusi prie F. W. Steinmeierio ir žydų bendruomenės lyderių didžiausioje Vokietijos sinagogoje vykusioje ceremonijoje, pabrėžė, kad Krištolinė naktis buvo ilgalaikio proceso, kurio metu antisemitizmas pirmiausia buvo toleruojamas, o vėliau – ir skatinamas, rezultatas.
Užkirsti kelią atskirčiai, rasizmui arba antisemitizmui privalu vos tik pasirodžius pirmiesiems jų ženklams, pabrėžė A. Merkel, įspėdama nekartoti praeities klaidų.
„Paprasti atsakymai, kurie dažnai eina koja kojon su šiurkštesne retorika gatvėse ir internete, – tai pradžia, kuriai turime ryžtingai užkirsti kelią“, – pridūrė kanclerė.
Naktį iš 1938 m. lapkričio 9-osios į 10-ąją Vokietijoje ir Austrijoje naciai per iš anksto suplanuotą operaciją puolė žydus, naikino ir grobė jų turtą. Tąnakt buvo nužudytas mažiausiai 91 žmogus ir nusiaubta 7 500 žydų įmonių.
Be kita ko, buvo sudeginta daugiau kaip 1 400 sinagogų, suimta iki 30 tūkst. žydų vyrų. Didžioji dalis jų išgabenti į koncentracijos stovyklas, tokias kaip Dachau ir Buchenvaldas.
Vokietijos vyriausybė apkaltino Rusiją dėl pernai šalyje įvykdytų plataus masto kibernetinių atakų. Taip Berlynas prisijungė prie panašius kaltinimus Maskvai metusių JAV, Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų.
„Federalinė vyriausybė yra beveik tikra, kad už APT28 kampanijos slypi Rusijos karinė žvalgyba GRU“, – penktadienį pareiškė Vokietijos vyriausybės atstovas Steffenas Seibertas.
APT28 – dar žinoma kaip „Fancy Bear“ bei keliais kitais pavadinimais, – kibernetinio šnipinėjimo grupuotė, siejama su Rusijos GRU. Berlynas įtaria, kad ši grupuotė atsakinga už įsilaužimą į Vokietijos žemųjų parlamento rūmų, Bundestago, ir federalinės vyriausybės duomenų sistemas.
„Šis vertinimas pagrįstas itin patikimais faktais ir šaltiniais“, – patikino S. Seibertas. Jis pridūrė, kad Vokietijos vyriausybė „visiškai pasitiki“ Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų vyriausybėmis, ketvirtadienį apkaltinusiomis Rusiją surengus kibernetines atakas jų teritorijose.
„Griežtai smerkiame atakas prieš tarptautines organizacijas bei prieš mūsų sąjungininkų institucijas. Raginame Rusiją prisiimti atsakomybę ir ateityje susilaikyti nuo tokių veiksmų“, – kalbėjo S. Seibertas.
Ketvirtadienį Rusiją kibernetinėmis atakomis apkaltinusios JAV, Didžioji Britanija ir Nyderlandai teigė, kad Maskvos karinės žvalgybos darbuotojai įsilauždavo į įvairių Vakaruose veikiančių organizacijų, tokių kaip Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) arba Cheminio ginklo uždraudimo organizacija (OPCW), kompiuterių sistemas.
Į Rytų Vokietijos Chemnico mieste pirmadienį surengtą demonstraciją prieš dešiniųjų ekstremizmą susirinko per tūkstantį žmonių. Šis protestas – reakcija į savaitgalį mieste vykusius susirėmimus, per kuriuos buvo taikomasi į nevokiškos išvaizdos žmones.
„Užsieniečius primenančių žmonių medžiojimas kelia mums nerimą. Norime parodyti, kad Chemnicas turi kitokį veidą: atvirą pasauliui ir pasisakantį prieš ksenofobiją“, – pirmadienį vakare priešais miesto rotušę susirinkusiems žmonėms sakė kraštutinių kairiųjų partijos „Kairė“ („Die Linke“) vadovas Timas Detzneris.
Kairiųjų demonstracija surengta tą pačią dieną, kai teisme pasirodė irakietis ir siras, įtariami savaitgalį peiliu mirtinai subadę 35-erių metų vokietį. Neramumai mieste prasidėjo būtent dėl šio nusikaltimo.
Tuo pat metu Chemnice vyko ir kraštutinių dešiniųjų organizuotas mitingas.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pirmadienį pasmerkė kraštutinių dešiniųjų protestuotojus, gatvėse „medžiojusius“ užsieniečius. Riaušėmis virtę protestai surengti reaguojant į Vokietijos piliečio nužudymą, kurį, įtariama, įvykdė siras ir irakietis.
Vokietijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Per Rytų Vokietijos Chemnico mieste kraštutinių dešiniųjų judėjimo PEGIDA surengtą demonstraciją, kurioje dalyvavo 800 žmonių, kilo chaosas, kurį turėjo malšinti sustiprintos policijos pajėgos.
Remiantis Vokietijos žiniasklaida, kai kurie demonstrantai tiems, ką palaikė imigrantais, šaukė: „Mes esame tauta“, „Dinkit iš čia“ ir „Jūs čia nelaukiami“. Skelbiama, kad dalis riaušininkų į spėjamus užsieniečius mėtė butelius.
Demonstracija buvo surengta po to, kai sekmadienį paryčiais buvo mirtinai subadytas 35-erių metų amžiaus vokietis.
Prokurorai pirmadienį informavo, kad policija sulaikė šiuo nusikaltimu įtariamus 23-ejų metų sirą ir 22-ejų irakietį. Šiuo metu mėginama nustatyti, koks galėjo būti jų motyvas.
A.Merkel atstovas Steffenas Seibertas pabrėžė, kad Berlynas griežtai smerkia smurtines protesto akcijas.
„Tokiems riaušiniams susibūrimams, žmonių, kurie yra kitokios kilmės, medžiojimui arba mėginimui skleisti neapykantą gatvėse mūsų šalyje nėra vietos“, – teigė S. Seibertas.
Prancūzijos tyrėjai sako, kad nacistinės Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris tikrai mirė Berlyne 1945 m. nuo kalio cianido nuodų ir šautinės žaizdos. Jie tai tvirtina po to, kai jiems buvo suteikta reta teisė ištirti Maskvoje saugomus diktatoriaus dantų fragmentus, praneša AFP.
„Nėra jokios abejonės, kad dantys autentiški. Mūsų tyrimas patvirtina, kad A. Hitleris mirė 1945 m.“, – profesorius Philippe’as Charlier’is sakė naujienų agentūrai AFP.
„Galime baigti visas sąmokslo teorijas apie A. Hitlerį. Jis nepabėgo į Argentiną povandeniniu laivu, jis nesislapstė nei slaptoje bazėje Antarktidoje, nei nematomoje Mėnulio pusėje“, – sakė profesorius.
Tyrimas, kurį P. Charlier’is atliko drauge su dar keturiais mokslininkais, buvo publikuotas penktadienį mokslo žurnale „European Journal of Internal Medicine“.
2017 m. kovo ir liepos mėnesiais Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) ir valstybės archyvai mokslininkų komandai leido apžiūrėti diktatoriaus kaulus pirmą kartą nuo 1946 m.
Prancūzų komandai buvo parodytas, kaip sakoma, A. Hitlerio, kaukolės fragmentas su tikriausiai kulkos palikta skyle kairėje pusėje. Tyrėjams nebuvo leista paimti šio fragmento mėginių.
Pasak mokslininkų, fragmento sandara visiškai atitiko radiografinius A. Hitlerio kaukolės tyrimus, atliktus likus metams iki jo mirties.
P. Charlier’is sako, kad ši studija patvirtina visuotinai pripažintą versiją, jog diktatorius mirė bunkeryje Berlyne 1945 m. balandžio 30 d. drauge su savo kompanione Eva Braun.
Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris vienu iš savo veiklos prioritetų yra pasirinkęs urbanizacijos temą ir ypač akcentuoja sostinių reikšmę nacionaliniame bei tarptautiniame kontekste. Dėl savo administracinės, ekonominės ir simbolinės galios sostinė gali būti viso regiono ūkio katalizatorius, rodyti lyderystę aplinkosaugos, socialinėje ir politinėje srityse.
Vis tik nevaldoma sostinės plėtra gali tapti ir dideliu galvos skausmu visai valstybei, ypač jei šalis nedidelė.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Miestų reikšmė vis auga
J.C. Junckerio vadovaujama Komisija pastebi, kad ambicingi Europos Sąjungos tikslai gali būti pasiekti tik įtraukus miestus. Jie tapo svarbiausias faktorius, kalbant apie bet kokį sektorių: ekonomiką, aplinkosaugą, socialinius reikalus, net žemės ūkį. 72 proc. ES visuomenės gyvena miestuose, todėl pateisinama, kad 2014–2020 m. finansavimo perspektyvoje jų vystymui ketinama skirti beveik 80 mlrd. eurų.
Pagrindinės Europos miestų skatinimo kryptys, kurioms Europos Komisija ketina skirti dėmesį yra ekonominė plėtra ir darbo vietų kūrimas, didesnis miestų įtraukimas į vieningą viso žemyno rinką, parama aplinkai draugiškoms veikloms, saugumo ir teisingumo užtikrinimas, veiksminga migracijos politika bei pilietinės visuomenės plėtra.
Europiečių dėmesys miestams neatsitiktinai pateko į Senojo žemyno politikos darbotvarkę. Visame pasaulyje miestai auga greitai, jų daugėja ir jų reikšmė tampa net svarbesnė nei atskirų valstybių. 75 proc. didžiausių pasaulio kompanijų yra įsikūrusios 20 turtingiausių pasaulio miestų. Miesto reikšmė ir jo klestėjimas nebūtinai reiškia, kad jame turi gyventi labai daug žmonių. Sociologas Christopheris Chase‘as-Dunnas pastebi, kad ekonominis išsivystymas, ūkio augimas, politinis stabilumas ir sugebėjimas pritraukti užsienio investicijas yra svarbiausi miestų sėkmės faktoriai. Galima apibendrinti, pasak jo, kad miesto ryšiai globalioje erdvėje yra svarbesni nei jo dydis.
Sostinės – Europos flagmanai
Europos Sąjunga džiaugiasi vieninga rinka ir vis dažniau kitose šalyse suvokiama kaip vienas ūkio vienetas, tačiau tuo pačiu joje veikia nacionalinės valstybės su savo sostinėmis. Miestai sostinės yra didelis privalumas konkuruojant su kitais globaliais pasaulio regionais, tokiais kaip Kinija, Indija ar JAV, kurios sostinių visgi turi po vieną.
Vilnius. Jono Basanavičiaus gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kelno ekonominių tyrimų institutas ištyrė 15 Europos šalių sostinių ekonominę reikšmę tų valstybių ekonomikai ir nustatė, kad tik vienintelis Berlynas daro neigiamą įtaką Vokietijos BVP. Visų kitų sostinių ekonomika duoda didelę pridedamąją vertę šalims. Atėnai prideda 19,9 proc. BVP Graikijai, Paryžius 15 proc. Prancūzijai, Praha 14,2 proc. Čekijai ir t.t.
Išimtinis Berlyno atvejis kaip tik parodo, kad sostinė dėl savo simbolinio, administracinio ir politinio statuso suteikia papildomo gyvumo visam regionui. Žinant Berlyno istoriją, kad miestas buvo padalintas, išgyveno ekonominį ir socialinį sujungimo šoką ir visiškai atgavo sostinės statusą tik 1999 m., akivaizdu, ko Vokietija buvo netekusi. Kiti miestai Hamburgas, Miunchenas, Frankfurtas pasidalino privalumus, tačiau buvo prarastas sinergijos efektas. Tačiau, kaip sakė buvęs Berlyno meras Klausas Wowereitis, Berlynas yra „neturtingas, bet patrauklus“, todėl miesto ateitis, tikriausiai, bus šviesi.
Europos miestai nedideli, bet reikšmingi
Europos statistikos agentūra „Eurostat“ įvairiais pjūviais išnagrinėjusi duomenis apie Europos sostines, skelbia, kad šie miestai yra žemyno inovacijų, naujovių, mokslo, ūkio ir švietimo lyderiai. Sostinės yra skirtingo dydžio, nuo Valetos (7 tūkst. gyventojų) iki Londono (8,6 mln.), tačiau visi yra labai reikšmingi savo regionui. „Eurostat“ pastebi, kad nors savo šalyse Europos sostinės yra didelės, tačiau pasaulio mastu tai ne tokie ir dideli miestai. Tokijas (37,8 mln. gyventojų), Delis, Pekinas ar Buenos Aires yra gerokai didesni megapoliai.
Lietuviški pavadinimai Vilniuje nūnai – reti. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Kaip ir kitose šalyse, daugumos Europos sostinių BVP vienam gyventojui didesnis nei kituose aplinkiniuose regionuose. Išimtys – Vokietija, Italija ir Nyderlandai. Vokietijoje didžiausias BVP vienam gyventojui buvo sukuriamas Hamburge, o Berlynas buvo vienintelis sostinės regionas, kuriame BVP vienam gyventojui nesiekė nacionalinio vidurkio. Italijos sostinės BVP vienam gyventojui buvo šeštas pagal dydį, nusileisdamas šiauriau esantiems regionais. Nyderlanduose Groningenas buvo vienintelė teritorija, kurios vidutinis BVP vienam gyventojui buvo didesnis nei sostinėje.
Sostinės sudaro labai reikšmingą dalį šalių ekonomikoje, vidutiniškai 25–40 proc. Kuo šalis mažesnė, tuo sostinės svoris linkęs didėti. Rygos ar Talino BVP indėlis viršija 60 proc. tų valstybių generuojamos ekonomikos. Tai gali tapti ne tik privalumu, tačiau ir nemažu iššūkiu.
Kaip suvaldyti sostinės augimą
Aukštesnis gyvenimo lygis, platesnės galimybės ir kitokie sostinės patrauklumai gali peraugti į sunkiai suvaldomą plėtrą. Pastebima tendencija, kad Rytų Europoje, kurią kamuoja demografinės problemos, sostinės auga nustelbdamos ir net gniuždydamos kitus miestus bei regionus. 2004–2014 m. Talinas savo svorį Estijos ekonomikoje padidino nuo 39,3 iki 43,5 proc., šiek tiek mažesnės, tačiau tokios pat tendencijos vyko Rygoje ir Vilniuje.
Vakarų Europoje patraukliausi miestai Londonas ar Paryžius taip pat susiduria su spaudimu plėstis. Didieji miestai jau nebesutalpina visų norinčių juose apsigyventi, o kur dar neturtingi imigrantai iš kitų šalių. Didžiuosiuose miestuose nekilnojamojo turto kainos auga labai sparčiai ir tai dalį gyventojų, neturinčių savo būsto, stumia į skurdą, be to, prisideda transporto, aplinkosaugos, triukšmo ir kitos problemos.
Lietuvos sostinė Vilnius iš viršaus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nevaldoma sostinės plėtra gali stumti šalį į vieno miesto tipo valstybę, o tai atveria atskirties, nevienodų standartų, susisiekimo ir kitas problemas bei tampa didelis iššūkis nacionalinei vyriausybei.
Ekspertai išskiria dvi pagrindines valdymo kryptis, į ką reiktų atsižvelgti šalių vyriausybėms, kad miestų plėtra vyktų darniai ir būtų sėkminga. Pirma, nacionalinė vyriausybė turėtų skirti deramą dėmesį urbanistikai: sujungti ir koordinuoti transporto, būstų, ekonomikos, finansų ir aplinkosaugos politiką, skirtą konkrečiai miestams.
Antra, savivaldos institucijos turi veikti kompaktiškai ir efektyviai. Pasaulyje yra gausu pavyzdžių, kai veikia daugybė savivaldos institucijų ir pareigūnų, kurie nesusišneka tarpusavyje ir kelia chaosą. Čikagoje veikia net 1700 valdžios institucijų, o biurokratizmo kamuojami paryžiečiai tam net turi specialų terminą – „mille-feuilles“.
McKinsey tarptautinio instituto ekspertai prognozuoja, kad iki 2025 m. trečdalis pasaulio ekonomikos augimo bus sukurta Vakarų šalių sostinėse ir augančių rinkų didžiuosiuose miestuose. Kuriuose? Tai priklausys nuo pačių miestų ir nacionalinių vyriausybių, ar jos supras miestų svarbą, suteiks visas sąlygas jų vystymuisi ir suvaldys nepageidaujamą plėtrą.
Retai Vokietijos politikai būna tokie vieningi. Svarstydami galimą ginkluotą JAV įsikišimą į Siriją, visų partijų atstovai buvo santūrūs. Jų poziciją šiuo klausimu taikliai apibūdinta portalo www.sueddeutsche.depolitikos skiltyje: jeigu JAV pultų Siriją, tai veikiausiai be vokiečių pagalbos. Nepasirašyto komentaro autorius pažymi, jog buvo politikų, kurie griežtai ir net labai griežtai pasisakė prieš bet kokį dalyvavimą konflikte.
Krikščionių demokratų sąjungos ir Krikščionių socialinės sąjungos koalicija Bundestage pareiškė, jog karinėje intervencijoje prieš Sirijos režimą nedalyvautų dėl politinių ir karinių priežasčių. Philippas Mißfelderis, už užsienio klausimus atsakingas koalicijos atstovas, pasakė, jog „šiuo metu Bundesveras yra pasiekęs savo dalyvavimo taraptautinėse operacijose galimybių ribas“. Dėl to jis nematąs galimybės Vokietijai kištis į konfliktą.
