Danija. EPA – ELTA nuotr.
Kopenhaga, rugpjūčio 25 d. (AFP-ELTA). Danijos vyriausybė planuoja uždrausti Korano deginimą, penktadienį pareiškė teisingumo ministras po to, kai eilė islamo šventosios knygos išniekinimo atvejų Skandinavijos šalyje sukėlė musulmonų šalių pyktį.
Vyriausybė pateiks įstatymo projektą, kuriuo bus „uždrausta netinkamai elgtis su religinei bendruomenei svarbiais religiniais objektais“, žurnalistams sakė teisingumo ministras Peteris Hummelgaardas, pridurdamas, kad teisės aktas nukreiptas ypač prieš Korano deginimą ir išniekinimą viešose vietose.
Ministro teigimu, Korano deginimas yra „iš pagrindų paniekinantis ir nepagarbus veiksmas“, kuris „kenkia Danijai ir jos interesams“. Naujasis teisės aktas bus įtrauktas į Danijos baudžiamojo kodekso 12 skyrių, kuris apima nacionalinį saugumą.
P. Hummelgaardas teigė, kad pagrindinis draudimo „motyvas“ – nacionalinis saugumas. „Negalime toliau sėdėti rankas sudėję, kai keli asmenys daro viską, ką gali, kad išprovokuotų smurtines reakcijas“, – sakė jis.
Įstatymas bus taikomas ir Biblijos, Toros ar, pavyzdžiui, Nukryžiuotojo išniekinimui. Jį pažeidusiems asmenims gresia bauda ir dveji metai kalėjimo.
Laužavietė. Vytauto Visocko nuotr.
Stokholmas, liepos 14 d. (ELTA). Švedijos policija penktadienį leido surengti žydų ir krikščionių šventųjų knygų deginimo akciją prie Izraelio ambasados Stokholme. Tai praneša portalas „eurointegration“, remdamasis Švedijos naujienų agentūra TT.
Gautomis žiniomis, 30 metų vyras pateikė paraišką dėl Toros ir Biblijos deginimo. Jis paaiškino, kad ši akcija yra atsakas į birželio pabaigoje prie Stokholmo mečetės įvykusį rezonansinį Korano deginimą ir „simbolinis susirinkimas dėl saviraiškos laisvės“. Manoma, kad akcija bus surengta šeštadienį prie Izraelio ambasados Stokholme.
Izraelio ambasadorius Švedijoje Zivas Nevas Kuhlmanas jau sureagavo į susidariusią situaciją. Jis pareiškė, kad „griežtai smerkia šventųjų knygų, kurios yra šventos bet kuriai religijai, deginimą kaip neapykantos ir nepagarbos aktą, kuris neturi nieko bendra su saviraiškos laisve“.
Aukščiausi Izraelio pareigūnai – prezidentas Yitzhakas Herzogas, ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ir užsienio reikalų ministras Eli Cohenas – taip pat pasmerkė planuojamą akciją, rašo „The Times of Israel“. Laužavietė. Ugnis. Vytauto Visocko nuotr.
Portalas primena, kad birželio pabaigoje pabėgėlis iš Irako Salvanas Momika Stokholme sudegino Koraną. Tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą musulmoniškajame pasaulyje, taip pat ir Turkijoje, kuri ilgai blokavo Švedijos paraiškos prisijungti prie Šiaurės Atlanto aljanso patvirtinimą. Po to Švedijos centras prieš smurtinį ekstremizmą paragino šalies Vyriausybę pakeisti viešosios tvarkos įstatymą, kad būtų galima uždrausti tokius viešus renginius kaip Korano deginimas, jei jie kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Antradienį mirė Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius Jonas Palionis, pranešė Vilniaus universitetas. Jam buvo 97-eri.
J. Palionis gimė 1924 m. birželio 20 d. Mišiškėse, Alytaus rajone. 1948 m. baigė Vilniaus universitetą,1948–1951 m. mokėsi aspirantūroje, 1951–1993 m. buvo Vilniaus universiteto dėstytojas. 1953–1959 m. – Lietuvių kalbos katedros vedėjas, 1957–1961 m. – Istorijos ir filologijos fakulteto, 1970–1973 m. – Filologijos fakulteto dekanas. 1968 m. tapo habilituotu mokslų daktaru. Nuo 1970 m. – profesorius. 1984–1988 m. buvo Lietuvių kalbos komisijos pirmininkas. 1990–1993 m. žurnalo „Gimtoji kalba“ redakcijos kolegijos pirmininkas.
Mokslinių interesų sritis – lietuvių bendrinės kalbos susidarymas. Habilitaciniame darbe „Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a.“ (1967) išnagrinėta to laikotarpio lietuvių senųjų raštų kalba ir jos raida, rašyba, fonetika, morfologija, sintaksė, leksika. Už šį darbą 1972 m. jam suteikta LTSR valstybinė premija. J. Palionis parašė daug kalbotyros veikalų, recenzijų, straipsnių lietuvių kalbos kultūros klausimais.
Pirmasis lietuvių kalba parašė platų kalbotyros įvadą „Kalbos mokslo pradmenys“ (1985). Tyrė ir pirmuosius lietuviškus rankraštinius poterius, ir pirmąsias D. Kleino lietuvių kalbos gramatikas, plačiajai visuomenei pristatė pirmojo lietuviško Biblijos vertimo fragmentus.
***************
Atsisveikinimas – šv. Jonų bažnyčioje sekmadienį nuo 14 iki 20 val. ir pirmadienį nuo 10 iki 12 val. Šv. mišios – 11 val., išlydėjimas į Nemajūnų kapines – 12 val.
Visuotinės vizualizacijos metu, kuomet vaizdo transliacijos tampa pagrindine bendravimo priemone, pats laikas būtų prisiminti tuos atvejus, kai vaizdinys užstoja būtį, įvaizdinimas atitraukia nuo tikrovės, o vaizdo transliacijos gali nuvesti šunkeliais.
Prikelti vaizduotę yra lengviau nei pažadinti protą, išties, dėl to nereikia įdėti tiek pastangų kiek racionalumo ugdymui, vaizduotė pati yra pritvinkusi noro gundyti ir susigundyti.
Prieš eilę metų ne kartą esu bandęs atkreipti dėmesį į bankų ekonomistų pastangas užburti Lietuvos žmonių vaizduotę, kurpiant vaizdingą pasakojimą apie tai, kad neva visų pirma reikia išsikepti pyragą, ir tik po to jau esą bus galima pagalvoti apie jo padalinimą http://www.propatria.lt/2013/03/edvardas-ciulde-kaip-issikepti-pyraga.html
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, šis vaizduotę beveik įtikinantis pasakojimas yra socialinio teisingumo užduoties nukėlimo vaizdinės metaforos dėka labiausiai agresyvus pavyzdys, kai būtent žmonių vaizduotės tvirkinimas yra panaudojamas kaip įrankis populiacijos mulkinimui. Tokiame posakyje apie kepamą pyragą slypi visa bananų respublikos politinės ekonomikos išmintis, mažai deranti su europietiško pavyzdžio socialinio teisingumo praktika. Dar kitaip tariant, kai kepamo pyrago vaizdinys yra forsuojamas siekiant pagrįsti nukėlimo į „po to“ tikrovę praktiką, labai tikėtina, kad mums pavyks išsikepti tik svilėsių krūvą. Karalienės pažadas apie šaukštą uogienės vakar ir šaukštą uogienės rytoj, be niekados – dabar, Alisos negali pasotinti. Taigi, kad ir kaip būtų apmaudu, stebuklų šalyje kartas nuo karto pritrūksta paprasčiausiojo racionalumo. Tačiau jeigu anksčiau ar vėliau vaizduotę čia vis tik pergalės protas arba bent jau protingasis egoizmas, mes visų pirma pabandysime susitarti dėl pyrago padalijimo principų, o po to pulsime kočioti ir tešlą. Ne tokia vaizdinga, bet labiau turininga išeitis.
Negalima. Slaptai.lt nuotr.
Garsus NATO generolas, koalicinių pajėgų Afganistane vadas kampanijos metu uždraudė jo vadovaujamiems daliniams tarpusavyje bendrauti, nurodymus ir išplėtotas komandas perduodant skaidrių su visais grafiniais pavaizdavimais ir lentelėmis būdu, netikėtai pareiškęs, kad tokia, jau neginčytinai įsiteisėjusi, totaliai įsigaliojusi praktika, bukina žmones, jo kolegas ir bendražygius, taigi labiau trukdo nei padeda reikalo esmei. Kartais ekstremaliomis aplinkybėmis žmogus privalo pasielgti netikėtai, atsisakydamas įprastų šablonų, tačiau, kaip atrodo, čia paminėtas talentingas generolas be visa ko kito buvo apdovanotas būties intuicija, padedančia suprasti, kad vaizdinių seka toli gražu nėra pačios tikrovės seka ir „tvarka“.
Vaizduotės lakumas yra gerbtinas ir godotinas žmogaus sugebėjimas, vaizduotės trūkumas neretai yra nusakomas kaip dvasios luošumas. Vaizduotė padeda mokantis, darbe, kaip atrodo, moksle – ne mažiau nei mene. Vaizduojamieji menai (tapyba, skulptūra teatras, grafika, kino vaizdo produkcija, fotografija, videoinstaliacijos) užburia sielą pasaulio vaizdinio spindesiu. Tačiau yra ir tokie atvejai, kai mes dėl tos pačios tiesos sklaidos galimybių privalome pristabdyti, iš dalies užblokuoti įvaizdinimo galias, pasistengti užeiti vaizdiniui už nugaros.
Biblijinės tradicijos religijos, išpažįstančios Dievo kaip anapusybės idėją, ypač griežtai draudžia tokios transcendentinės idėjos įvaizdinimą, kvalifikuojant mažiausias to apraiškas kaip kraštutinai nuodėmingą atkritimą į stabmeldystę. Siekis įvaizdinti transcendenciją visose Šventojo rašto religijose yra traktuojamas kaip didelis papiktinimas, kaip pati didžiausia nuodėmė. Kaip atrodo, biblijinį pasakojimą apie aukso veršį iš tiesų reiktų suprasti ne kaip atnašavimo turtams pasmerkimą, bet kaip nusakymą to kolapso, kurį žmogus patiria bandydamas pasigaminti Dievo atvaizdą. Žinomas Biblijos pasažas apie Dievo pakeitimą aukso veršiu liudija apie tokio draustino „atkritimo į vaizduotę“ atvejį. Laikantis tokios interpretacijos sekos, galėtume sakyti, kad aukso veršis užgimsta iškart bet kokiose platumose, kai tik idėją pakeičia vaizduotės konvulsijos.
Savo ruožtu mokslininkas, o ypač fizikas taip pat nurodys ne vieną atvejį, kai, pereinant nuo fizinių prie fizikinių reiškinių, privalome peršokti įvaizdinimo užtvarą, nors, kaip sakyta, mokslinių tyrimų praktikoje laki vaizduotė, t. y. sugebėjimo įvaizdinti spontaniškumas gali pasitarnauti detalėse. Kaip atrodo bent man, ne fizikui, kvantų teorijoje kažką galime pradėti nutuokti tik visiškai išjungus vaizduotę.
Draudžiama. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu ir visas pasaulis yra menas, tai vis tik menas menui – nelygu. Kaip jau esu kartą užsimojęs įrodyti, Platono idėjų teorija labiausiai adekvačiu būdu įgalina atskirti fizinės šviesos užrašymo (vėliau pavadinto fotografija) meną, vaizdinio meną, šokančių paveiksliukų meną nuo menančio meno, t. y. išsilukštenusio iš vaizdingumo luobo, jau už savo nugaros palikusio visas vaizdingumo miglas meno http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf.
Mūsų dabartinės situacijos tragikomiškumą žymi tai, kad išsisiautėjęs virusas išstūmė mus iš tikrovės, priversdamas užsidaryti virtualioje erdvėje, palikdamas tarpusavio susisiekimui tik efemeriškus vaizdinius kanalus. Yra kaip yra, mano pagraudenimų virusas tikrai neišgirs. Tačiau ypač neramina džiugūs balsai ir iš mūsų pačių tarpo, mano geriausių draugų postringavimai, kad esą tokia transportacija galop gali išeiti į naudą, nes paskatins mus paspartintu tempu prisijaukinti virtualią erdvę, padės apčiuopti naujus patogumus, gyvenant prisijungus, be jokios pagundos atsijunti.
Tačiau aš pats nejaučiu jokio preteksto džiaugtis, kai tikrąją tikrovę okupavo virusas, privertęs mus skubiai evakuotis, paknopstomis emigruoti, kažkur keberiotis, pakibusiam užsidaryti virtualybėje. Tai galop nėra saugus prieglobstis, nes kitas virusas dar lengviau nei jo pusbrolis „ant žemės“ gali pritykinti ir ištrinti šį virtualų gardą su visu čia susikaupusiu inventoriumi.
Tegul tas virusas pasikaria! Pabandykime įsivaizduoti – kaip tai galėtų atrodyti?..
Kas laukia mokesčių mokėtojų 2018-aisiais – pagrindinė aktualija, kurią narstė šią savaitę „pozicionieriai“ ir jų lyderiai Seime.
Mokesčių pertvarkos prologas, taip kartais apibūdinami numatomi mokesčių pakeitimai, leidžia kelti klausimus, ką rasime visoje „Reformų Biblijos pagal policininką Saulių“ knygoje ir skatina pasvarstyti, kokie politiniai tikslai ir motyvai lemia būtent tokį prologo turinį bei jo pristatymą prie Juozapinės kalno susirinkusiems piliečiams.
Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.
Atsakymai, kas laukia – prieštaringi, o tam tikra prasme, net iracionalūs, nes niekas dorai ir nežino, kas laukia. Jei kalbant apie 2018 metus – tai pagrindiniai atsakymai yra 3 ir jie pakankamai tikslūs: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems žmonėms (neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) padidinimas iki minimalios algos dydžio); daugumai gaunančiųjų vidutines pajamas (Lietuvos masteliais) – mokesčių padidinimas (15 proc. PVM tarifas šildymui); gerovės padidinimas daugiausiai uždirbantiems žmonėms (120 vidutinių darbo užmokesčių per metus „Sodros“ įmokų lubų nustatymas).
Šie mokestiniai pokyčiai reikšmingi, bet neesminiai ir bemaž nieko neatskleidžia, kokia mokestinė politika bus vykdoma toliau. Geriausiu atveju jie tik parodo, kad valdančioji koalicija neturi realių planų, kokiu būdu sieks, kad gyventi Lietuvoje būtų geriau, verslo aplinka pagerėtų, dirbantieji gautų orų, tegu tik ir Lietuvos kontekste, atlygį, kad vystytųsi tokia laisva rinka ir konkurencija joje, kuri skatintų ir kainų mažėjimą, o ne tik didėjimą.
Gražu, bet tik piliečių mažumai
Mokesčių pertvarkos prologe užtinkamos žinios reiškia, kad prezidentės įvardinto „reformų ledlaužio“ kryptis mokestinės politikos srityje išlieka nežinoma. Todėl gan sudėtinga atsakyti ar teisingi, ar klaidingi dabartiniai sprendimai, nes anot Seimo narės, ekonomistės Ingridos Šimonytės, jie nesuprantami, dažnai iš viso neaišku, kam reikalingi.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
„Jeigu pirminį variantą (mokesčių pakeitimų paketo) palygintume su Kalėdų eglute, ant kurios taip gal eklektiškai buvo prikabinta visokių žaisliukų, kurie tarpusavyje nelabai derėjo, tai dabar dalis tų žaisliukų nuimta, dalis pakeisti kitos spalvos, bet tokiais pačiais, tad eklektikos pojūtis liko tas pats – mokesčių reformos kaip nebuvo, taip ir nėra“, – Seimo audito komiteto vadovės žodžius cituoja „Lietuvos žinios“.
Pats vyriausybė vadovas Saulius Skvernelis gan pompastiškai pristatė, kad šiais metais Seimo rudens sesijoje numatomų priimti mokestinių sprendimų tikslas – pagerinti padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, mažiausiai uždirbantiems. Tiesos tokiame pasakyme yra, tačiau tik perkaičius pirmąjį iš reikšmingesnių numatomos mokesčių reformos punktų. Jeigu skaityti antrąjį, o ypač trečiąjį, toks S. Skvernelio postringavimas atrodo cinišku – premjeras gerina padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, kurdamas didesnės gerovės sąlygas pačiam turtingiausiam visuomenės sluoksniui, įvesdamas „Sodros“ mokesčių lubas.
Kokiu būdu tai taps gerove skurdžiausiems, taip pat tiems, kurių pajamos mažės dėl padidinto PVM už šildymą, sunku suvokti, net ir kelis kartus perskaičius S. Skvernelio išplatintą tekstą žiniasklaidai, kur jis iš tiesų bando įrodyti, kad gerovės kūrimas socialinės sanklodos viršūnėje esančiai grupei yra geriausias būdas kurti visuotinę socialinę gerovę valstybėje. Įdomu. Prie premjero teksto akivaizdžiai padirbėjo talentingi komunikacijos specialistai, bet galai nesueina.
Prioritetas – elitas
Kokie premjero prioritetai? Mokesčių pakeitimų akcentus tik formaliai sukeitus vietomis ir pirmuoju punktu įrašius trečiąjį (vietoj NPD padidinimo – Sodros lubas), matytume tokią Lietuvos ateities viziją – gerovė šalies elitui. Jeigu iš numatomų veiksmų daryti logiškas išvadas – gaunamas keistas rezultatas – premjeras stengiasi palaikyti socialinę atskirtį. Nejau jis iš tiesų to siekia? Tačiau būtent tokia išvada darytina, nes padidinus pajamas mažiausiai uždirbantiems, lygiagrečiai pajamos didinamos ir daugiausiai uždirbantiems, kad ta socialinė atskirtis neduok Dieve nesumažėtų.
Premjero postringavimai apie tai, kad pajamos esą didinamos remiantis vidiniais valstybės rezervais, pajamų perskirstymu ir pan., o ne atimant iš vienų ir atiduodant kitiems, niekų vertos. Jei tokių pajamų atsiranda mažinant darbo vietas, kaip urėdijų reformos atveju, nereikėtų pamiršti, kad čia taip pat galioja „davimo – atėmimo“ principas. Vieniems duodama daugiau, bet iš kitų atimama viskas, jeigu darbas buvo vienintelės jų pajamos. Jokios komunikacijos priemonių vingrybės, interpretacijos ir grožybės šios nuogos tiesos nei aprengs, nei paslėps jos gėdą.
Bloga išvada – geriausia išvada
Numatomų mokestinių pertvarkų apibūdinimas – tai, kad jie atskleidžia tik reformatorių kompetencijos ir patirties stoką, nežinojimą, fatališkus atsitiktinumus ir pan. – yra geriausia, kokia šioje situacijoje ir tegali būti išvada ir ko Lietuva gali tikėtis. Nes yra vilties, kad reformų architektai įgis laikui bėgant kompetencijos, patirties, kitą kartą atsitiktinumų veiksnys bus valstybės piliečiams palankesnis. Tik bėda, kad tokią viltingą išlygą belieka užbaigti žodžiais – „tikėkite broliai ir seserys“.
Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau visi puikiai suprantame, kad premjeras ne Dievas, o tik buvęs policijos komisaras, kurio „Biblija“ ir pasaulėžiūra aprašyta policijos statute. Netgi politinių pažiūrų jis neturi keliaudamas nuo partijos prie partijos, ten, kur karjera geriau klostytųsi, o ne pas tuos, su kuriais vertybiniai pasirinkimai suveda.
Jeigu išvadas darysime remdamiesi logika ir faktais, o ne fatališkų aplinkybių veiksniais – tai realybė 2018 m., o ir vėliau laukia žiauri – premjeras siekia išlaikyti stabilią socialinę atskirtį, mažinti darbo vietas, skatinti emigraciją.
Išganymas kainų kilimui – naujas prekybos tinklas
Kainos – dar vienas visuomenės skausmingai patiriamų „laisvos rinkos“ pasekmių veiksnys – didės. Kadangi premjeras nežino, kaip jas sumažinti (galbūt to ir nesiekia, nes nelaiko aktualia problema), tačiau ir neketina specialiai kainų didinti, tad atsikrato atsakomybės paaiškindamas, kad kainas reguliuoja laisva konkurencija, o valdžia šiuo atveju bejėgė.
Iš tiesų laisva rinka kartais kainas reguliuoja – tai matome telekomunikacijos paslaugų kainų atveju, tačiau kokios dar didesnės konkurencijos tikimasi prekybos sektoriuje – atviras klausimas. Ar dar reikalinga, kad į Lietuvą ateitų 6 ar 7 -as prekybos tinklas, nes 4 – 5-i konkuruoja nepakankamai? O gal vis dėlto pakankamai? Besidžiaugdami, kad atėjo „LIDL‘as“, nutylime, kad išėjo „Prisma“, jungiasi „Rimi“ ir „Iki“ tinklai ir, kad tokie veiksmai mažėjimo, o ne didėjimo linkme produktų kainų lentynose nepaveikia. Tad ir 10-o naujo prekybos tinklo atėjimas gali tiek ir tereikšti, kad 4 prekybos tinklai išėjo ir tiek pat atėjo, t.y. pasikeitė prekybos tinklų prekės ženklų savininkai, o ne atsirado daugiau „laisvos rinkos“ ir padidėjo konkurencija.
Konkurencijos tarnyba konkurentų neturi
Ar tikrai valdžia bejėgė, nežino ką daryti, o gal tyliai pritaria tokioms tendencijoms? Atsakymai ir sprendimai nėra paprasti. Tai, kad premjeras pareikšdamas, jog Lietuvoje kainos niekada nebus tokios, kaip Lenkijoje, tik paruošia dirvą „gerajai žiniai“ – informacijai apie mokesčių pertvarkos pirmąjį punktą, NPD prilyginimą minimaliai algai – ir tuo pačiu atsikrato atsakomybės, nieko pozityvaus apie valstybės strateginio valdymo kokybės pagerėjimą nepasako. Ko gero pokyčių vyriausybėje ir nereikėtų laukti, nes norint valstybę valdyti geriau, reikia bent jau stengtis, tuomet ir piliečiai bent jau pripažintų, kad neišeina, sudėtinga, „krizė“, o atsakomybės kratymasis jokios vertės nekuria ir pasitikėjimo vyriausybe neprideda.
Kalvarijų turgavietė. Slaptai.lt nuotr.
Nejau premjeras pamiršo, kad vyriausybė be mokesčių turi ir instituciją, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, kuri turėtų kainų administravimo sąžiningumo priežiūra užsiimti. Gerai ar blogai dirba Konkurencijos taryba, pakankami ar ne jos įgaliojimai, galimybės, uždaviniai ir teisinės priemonės vykdyti ne kosmetinius pasižvalgymus rinkoje, kai yra gaunamas piliečių skundas ir vienpusiški kainų pokyčiai pradeda akis badyti – tarsi niekam iš valdančiųjų būtų neįdomu.
Seime – nauji žmonės, gal ne visi ir žino, kad tokia Konkurencijos taryba iš viso egzistuoja, tačiau vyriausybė turėtų žinoti, juk ir biudžeto asignavimų institucijai skyrė. Jei ką nors keisti ir yra sudėtinga, vis dėlto diskusija apie tai būtų nuoseklus rinkiminių Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pažadų vykdymo pradžios ženklas, tačiau ženklai, kuriuos rinkimų laimėtojai rodo, reiškia ką kita – pastangų ką nors daryti šia kryptimi nebus.
Kainų burbulo problemą mato bankininkai, bet ne vyriausybė
Kainų didėjimo pagrįstumo klausimai žymiai aktualesni žymiai didesniam skaičiui piliečių, nei gamtos turtų (miškų) eksploatavimo padidinimas. Kad prekių ir paslaugų kainų karuselės pagreičio didėjimas yra rimta problema ir kad tampame brangia valstybe su mažais atlyginimais, kalba jau ne tik visuomeninės opozicijos atstovai, į kurią dėmesio stengiamasi nekreipti, bet solidžių bankų solidus analitikai – Gitanas Nausėda, Nerijus Mačiulis ir kt.
Lietuvos bankas
Receptų bankininkai nepasiūlo, komercinės finansų įstaigos analizuoja savo turimus duomenis, mato situaciją bei tendencijas ir ją pristato visuomenei. Visuomenės nariai elgiasi įvairiai – dalis priima apatiškai ir susitaiko, tačiau kita dalis priima sprendimus ir emigruoja. Tai natūralios žmonių reakcijos, gyvenimo padiktuojamų prioritetų pasirinkimas, tačiau vyriausybė padaro tik vieną gestą – pareiškia, kad ji už tai neatsakinga, nes ir prioritetų ji neturi.
Premjero postringavimai apie laisvą rinką ir mąsto ekonomiką, kuri esą ir lemia mažesnes kainas Lenkijoje, išties atskleidžia ne tik visišką vyriausybės bejėgiškumą, tačiau leidžia pažvelgti ir į ateitį.
Kainos kils, emigracija didės, tad vartotojų skaičius mažės ir mąsto ekonomijos poveikis rinkai vis labiau bus neigiamas, dėl to kainos kils – užburtas ratas suksis. Vyriausybei dėlto galvos neskauda – tai neprioritetinė jos užduotis, galbūt iš viso ne užduotis.
Ar vyriausybė – infantili?
Kad pelnas išlieka svarbiausiu ir iš esmės vieninteliu verslo tikslu – natūralu. Grėsmės, kad į jį bus pasikėsinta, pelno gavėjai nejaučia. Vyriausybė tokią jų teisę ir valią pripažįsta ir premjero lūpoms informuoja, kad nesikiš.
Tai, kad šį verslo sektorių perspėja bankininkai – rimtesnis argumentas, tačiau kai valstybėje bendros mokestinės politikos nėra, o vyriausybė iš esmės atstovauja stambaus verslo interesams, prognozės nedžiuginančios. Pavieniui niekas su kainų kilimu nekovos, pelnų maržų tikrai nesimažins, o priešingai, bandys išspausti viską, kas įmanoma, tam atvejui, jei kainų burbulas pūsis ir, kaip nutinka su visais burbulais, sprogs, tad siekiama, kad tam laikui kuo daugiau turto būtų sukaupta.
Kitaip tariant, kainų kilimo spiralė suksis ir kils į viršų ne tik dėl „konkurencijos“, bet ir dėl „ kainų burbulo“ sprogimo ateityje grėsmės. Vyriausybė šiame sektoriuje, anot premjero, neturi jokių galių ir jokių svertų.
Lyderių kopijos
Apie socialines bėdas valstybėje mokesčių pertvarkų kontekste praėjusią savaitę postringavo ne tik premjeras. Neatsiliko ir kiti Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio lyderiai. Atsiskleidė jie tą patį. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kaip nežinojo, taip ir nežino, ką su gauta valdžia daryti ir atlieka tik vyriausybės vadovą aptarnaujančio personalo vaidmenį.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Iš vyriausybės vadovo lūpų skleidžiamas žinias, kuriose išlieka tik vienas nekintantis matmuo – prieštaringumas, „Copy paste“ principu, tik neapdorotas komunikacijos specialistų, tiražavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ paaiškindamas, kad kainų kilimas neturi įtakos emigracijai, kainų ir atlygimų santykis pas mus normalus lyginant su kitomis valstybėmis, PVM šilumai padidinimas (vasarą!) padidino infliaciją, o PVM nors nesureguliuotų kainų, tačiau sumažinti jį iki 2008 m. buvusių 18 proc., jei valstybės finansai tai leistų, esą, būtų galima.
Išklausius tokių prieštaravimų rinkinį, sugebėtą pažerti per kelias radijo laidos minutes, apima nejaukus jausmas. Peršasi išvada, kad Seimo pirmininkas su mokesčių politika susiduria pirmą kartą. Jei jis būtų tik Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto profesorius, tokie žmogaus pasamprotavimai apie mokesčius būtų visai įdomūs, bet kai taip svarsto trečias valstybėje asmuo, belieka tikėtis, kad Seimas, geriausiu atveju, mokesčiais neužsiims, nes jei užsiims – bus didesnių bėdų.
Ką veikia patyrę Seimo socialdemokratai?
Ko gero valdančiosios frakcijos politikai jau suvokia, kad išties kartais geriau ir neliesti tų dalykų, kurių nesupranta, tad savo ruožtu taip pat nusiima atsakomybę perleisdami ją premjerui. Viskas lyg ir gerai, nes vyriausybės vadovas tuo ir turėtų užsiimti, valstybės aparatas ruošti projektus, teikti juos svarstyti Seimo nariams, pastarieji keltų rankas ar spaustų mygtukas, komitetuose treniruotųsi, kad netyčia mygtukų nesumaišytų ir tą ranką, kurios reikalauja premjeras, pakeltų.
Tačiau S. Skvernelis vargu ar laikytinas Valstiečius ir žaliuosius atstovaujančiu lyderiu. Partijos sąraše jis buvo kviestinis asmuo, tad kaip atėjo į partiją, taip pasikeitus aplinkybėms išeis arba tie patys valstiečiai susivoks, kad ne viskas, kas gerai premjerui, gerai ir jiems. Politiką formuojančios komandos Seime iš valstiečių tarpo nesimato, nebent politika užsiimtų mažesnieji koalicijos partneriai – socialdemokratai.
Premjerą partinės priklausomybės nesaisto ir jis kuo toliau, tuo labiau perima iniciatyvą atstovauti visus valdančiuosius, įsijaučia į visos koalicijos vado vaidmenį. Mokesčių reforma taip pat pristatyta kaip vyriausybės darbo rezultatas. Tačiau ar tik jos? Prieš pristatant numatomus mokesčių pakeitimus dar vyko koalicijos partnerių derybos – tai reikštų, kad pristatomi pakeitimai yra ne tik Vyriausybei, Valstiečių ir žaliųjų politiniam dariniui, tačiau ir socialdemokratams priimtini.
Socialdemokratai laimi, bet jų nesimato
Derybų metu įtampos nekilo. Priešingai. Pasirodo, kad Ramūnas Karbauskis buvo teisus aiškindamas, jog koalicijoje Seime valstiečiai su socialdemokratais puikiai sutaria ir darniai kartu darbuojasi. Darna priimant sprendimus dėl mokesčių – būtent tokį valstiečių ir žaliųjų partijos vadovo įvertinimo teisingumą ir pademonstravo.
Kokios buvo išankstinės derybinės pozicijos, plačiau viešinta nebuvo, tad tenka remtis rezultatu. O jis reiškia tą patį, tik atsakomybė bendra – socialdemokratai taip pat yra gerovės socialiniam elitui valstybėje šalininkai, t. y. ir jų politinius prioritetus galima skaityti ne nuo pirmo punkto prie trečio, bet atvirkščiai. Tokia interpretacija ne iš piršto laužta. Socialdemokratų atstovas Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius pasidžiaugė, kad buvo atsisakyta minties naikinti lengvatinį PVM apgyvendinimo paslaugoms ir pasiektas kompromisas, – rašoma „Lietuvos ryte“.
Kad PVM lengvata apgyvendinimo paslaugoms socialdemokratams svarbi dar nuo Kristinos Brazauskienės valdyto „Draugystės“ viešbučio laikų – jokia paslaptis. Tačiau, kaip tokios mokesčių sistemos išlygos „laimėjimas“ atspindi socialdemokratų deklaruojamas vertybes – sudėtinga būtų paaiškinti. Ko gero, tai reiškia, kad Seimo socialdemokratai palengva integruojasi į beveidį Valstiečių ir žaliųjų politinį darinį, kurio išraišką viešumoje matome nepartinio jų vadovo S. Skvernelio asmenyje.
Nepavykusios ir pavykusios intrigos
Socialdemokratams išsaugoti veidą leido tik tai, kad šiose koalicijos derybose nedalyvavo partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Kad toks jo sprendimas buvo išmintingas, atspindi ir jo partijos kolegų socialdemokratų frakcijos Seime, ir koalicijos partnerių Valstiečių ir žaliųjų su savo premjeru reakcija. Ir savi, ir svetimi buvo nepatenkinti ir dėl Socialdemokratų partijos pirmininko elgsenos sutartinai niurnėjo. Intriga nepavyko, socialdemokratams ateityje priekaištauti, kad jie „keičia nuomonę“, bus sudėtingiau, nes susitarė iš esmės ne dvi politinės jėgos – Socialdemokratų partija su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bet vienos politinės jėgos frakcija su vyriausybe.
Valstybinė mokesčių inspekcija. Slaptai.lt nuotr.
„Sklandžiai ir darbiai“ susitarė todėl, kad abi pusės buvo suinteresuotos. Socialdemokratų frakcijos Seime nariai suinteresuoti postais vyriausybėje ir Seime, viešbučiais, valstybės visuomenės elito gyvenimo sąlygomis, o Vyriausybė suinteresuota išlikti.
Mažumos vyriausybė S. Skverneliui mažiau patraukli idėja, nes policijos statute įtvirtintas hierarchinis valdymo modelis jam nebetiktų. Premjeras, lakstantis prašyti paramos tai pas vienus, tai pas kitus, tvirto valstybės valdytojo įvaizdį greitai sugriautų.
Nors valstiečiai ir žalieji pagąsdino mažesniuosius koalicijos partnerius pademonstruodami, kad jei pastarieji turės savo nuomonę ir kažkokių pageidavimų, koalicijos sutartį nutrauks patys valstiečiai ir susitars su Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, tačiau toks scenarijus mažai tikėtinas. Net S. Skvernelis turėtų suprasti, kad stojęs vadovauti Lietuvos valstybei valdomai valstiečių, žaliųjų ir lenkų poliniam dariniui, svajones apie tai, kad galės mesti Vyriausybės vadovo malones ir pretenduoti į dar didesnes malones Daukanto aikštės rūmuose per 2019 m. vyksiančius Prezidento rinkimus, tektų pamiršti. Toks Lietuvos valstybę valdantys politinis darinys net abejingiausiems rinkėjams labiau asocijuotųsi su nakties sapno košmaru nei su svajonių – profesionalų vyriausybe.
Visi keliai veda į Katinų kaimą
Nors ne visos iš pirmo žvilgsnio fantasmagoriškos alegorijos yra nerealios. Esame rašę apie Valstiečių ir žaliųjų viziją – plynus laukus, į buvusias kolūkių fermas išbarstytas po visą Lietuvą (tik ne Vilniuje) iškeldintas vyriausybės įstaigas ir ministerijų departamentus. Atrodė – nerealu. Tačiau Aplinkos ministras Kęstutis Navickas prakalbo, kad ta vienintelė po urėdijų reformos likusi institucija (įmonė ar urėdija), galėtų būti įkurdinta Katinų kaimo mokykloje Panevėžio rajone.
Stebint valdančiųjų iniciatyvas, vadinamąsias reformas, išties retkarčiais norisi rekomenduoti – gal tame Katinų kaime yra koks išlikęs kolūkio garažiukas, tinkamas vyriausybės aparatui įsikurti. Gal apylinkėse kur nors stūkso gyvulininkystės komplekso rūmai yra tinkami parlamentiniam darbui ir vyriausybę aptarnaujančio personalo kabinetams?
Paprastai tuose kompleksuose gardelių būdavo daugiau nei 141, tad išsitektų. Fantasmagorija, tačiau apie ką daugiau belieka galvoti stebint valdančiųjų politinius viražus ir sunkaus, jau bemaž metus besitęsiančio, darbo rezultatus, kuriuos pailiustravo, kad ir minėtas mokesčių reformos kūrinio prologas.
Juodasis humoras irgi juokingas. Gal išties dūsauti, kad valstybėje blogai ir tik blogiau, skursta žmonės ir išsibėgioja po platų pasaulį, socialinė atskirtis didėja, kainos kyla – neverta. Užtat Katinų kaimo garažo teritorijoje sparčiai vyksta pastatų renovavimo darbai, į vyriausybės aparato vadovo kabinetą jau atneštos naujos staklės, programuotojai derina įrangą, nes staklės modernios, dalį funkcijų vykdys robotai. Ūkio sektoriaus vadas kalvėje apžiūri žaizdrą, nes rankos jau puslėtos ir prakaitas veidą išmušė.
Gražu, vasara, dar vis tęsiasi 40 dienų trukmės Seimo narių atostogos, bet rudenį kaime gali užvirti chaosas, nes į Katinų kaimelio pieninę bus perkraustomas Pasienio tarnybos departamentas su kinologais ir tarnybiniais šunimis. Vietiniai gyventojai kraipo galvomis ir platina gandus, kad nekilnojamojo turto kainos kaimelyje jau pakilo 2000 kartų.
Gyvulių ūkyje Kiaulių taryba nusprendė patobulinti arklį, įtaigos, įmantrios kodų ir užraktų sistemos dėka, taip pat ir ir bauginimų keliu bandant atjunkyti jį nuo įpročio po sunkių dienos darbų ištiesus milžiniškas kanopas gurkšnoti alų ir rūkyti pypkę.
Šernai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kur jūs matėte, – klykė vienas nusprogęs peniukšlis, pasivadinęs Napoleonu, – kad darbiniai gyvuliai vartotų alkoholį?“
Kiaulių taryboje jau seniai buvo šnibždamasi, kad alkoholio vartojimas numuša darbo jėgos kuriamą pridėtinę vertę ir sumažina smegenų išplovimo efektyvumo koeficientą, taigi neva tokia nesankcionuota gyvulio saviraiška gali tapti pavojingu maišto dvasios katalizatoriumi.
Žinovai porino, kad gyvulizmo mokymo vienas iš svarbiausių punktų yra pasipriešinti visiems Žmogaus civilizaciniams išradimams, kurie silpnina valią plušėti nuo ryto iki gilaus vakaro, tvirkina gyvulio vaizduotę, išpurena dirvą priešgyniavimo dvasiai ir tokiu būdu šiuolaikinį gyvulį daro mažiau imlų kiaulių užmanymams.
Rudasis lokys. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.
Žinia, didieji gyvulizmo ideologai buvo baigę zootechnikos mokslus ir jie žinojo, ką daro.
Vištoms buvo uždrausta lankyti nestacionarines lauko kavines, įpareigojus kudakuojančių bendruomenę temstant lipti ant laktų ir kaupti jėgas kitos dienos kiaušinio padėjimo akcijai.
Vištos gyvenimo prasmė yra matuojama padėtais kiaušiniais, o ne nueitais kilometrais į niekur. – skelbė vištakystės apologetikai.
Zebras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Blogiausiai buvo senajam ožiui, kuris, nustojęs gerti ir rūkyti, staiga pradėjo smirdėti ožiu, – nieko daugiau.
Postmodernistiniais laikais išvestos alų duodančios karvės buvo uždraustos kaip kenksmingi rojaus galvijai.
Visur šniukštinėjančios žiurkės buvo paskelbtos gyvulių liaudies priešais. Apskritai buvo keliamas klausimas – ar žiurkės dar yra komunos dalis, ar tik informacinio užkrato nešiotojos? Kažkoks kiaulėnas, nekukliai pasivadinęs Gražuliu, reikalavo dabitos asilo, vadovavusio vietinei kiaurovizijai, galvos.
Kaimyninio miško urėdas bebras taip pat buvo paskelbtas liaudies priešu.
Mokytoja ožka buvo taip pat paskelbta liaudies prieše.
Stambieji mėsiniai veršiai taip pat buvo paskelbti liaudies priešais.
Universitetų beždžionės taip pat buvo paskelbtos liaudies priešėmis.
Bedarbiai valkatos balandžiai taip pat buvo paskelbti liaudies priešais.
Net viena kiaulė, priekabiavusi prie karvių, buvo paskelbta liaudies priešė.
Daugeliui palengvėjo ant širdies sužinojus, kad Jungtinių Valstijų gynybos sekretoriumi buvo paskirtas Jamesas Matissas, jūrų pėstininkų atsargos generolas, neabejotinai įžvalgus strategas, talentingas vadas, užsiangažavęs vakarietiško pasaulio vertybių gynėjęs, kartais vadinamas „pasiutusiu šunimi“.
Ką pasakė JAV gynybos sekretorius Jamesas Matissas
Kitą vertus, tikriausiai ne be pagrindo pasitikdami neseniai įvykusį jo vizitą mūsų šalyje garsūs ekspertai ir apžvalgininkai kalbėjo, kad naujasis Pentagono vadas yra didelis Lietuvos draugas. Tiesą sakant, žymiajam svečiui nebuvo reikalo mums rodyti didelio savo sentimentalumo, mus užganėdino supratimas, kad įtakingas sąjungininkas yra ryžtingas žmogus ir kietas technokratas.
Žydinčių aguonų laukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sykiu leiskite atkreipti dėmesį į tarsi atsitiktinį, bet, mano galva, garsiojo generolo reputaciją tikrai negadinantį jo dar anksčiau išsakytą pastebėjimą apie informacijos technologinę sklaidą, kad neva PowerPoint mus bukina (sic), ne kitaip.
Kaip atrodo, J.Matissas yra pirmasis tokio aukšto rango pasaulio formuotojas praktikas, kuris jau andai išdrįso garsiai pareikšti, kad vadinamosios skaidrės PowerPoint formatu slopina žmogaus mentalinius sugebėjimus, jeigu norite, išskaidrina protą visiškos sterilizacijos nuo dar užsilikusių minčių linkme. Toks išskaidrinto proto žmogus jau, galimas daiktas, apmąsto sutinkamus reiškinius gėlių įvairovės vardais, bet realių problemų ir gyvenimo paradoksų pradeda nebesuvokti užskubėjusiame į priekį pasaulyje.
Vadovavęs Jungtinių Valstijų kariams Irake ir Afganistane, išmintingas generolas pastebėjo, kad žemesniųjų vadų pranešimai ir karinių operacijų planavimas skaidrių pavidalu kartas nuo karto nuveda į paskutiniojo realybės likučio išgarinimą įvaizdintuose tezių rėmeliuose pažįstame mums visiems formate.
Kodėl taip atsitinka? Prabėgom pastebėsime tik keletą momentų, nekeldami tikslo pateikti išsamią ataskaitą šiuo klausimu.
Natūrali teksto minties seka čia neretai yra pakeičiama paveikslėlių pakeitimu klavišo bakstelėjimu, siekiant daugmaž tolygiai padalinti informacijos srautą per tam tikrą laiką. Tokiu būdu neretai mintijimo voratinklis yra suplėšomas, mintis – išdraskoma, jeigu norite, iškastruojama. Galime pavadinti tokias skaidres paveikslėliais dar ir todėl, kad joks skaidrių gamintojas nepraleidžia progos vardan įtaigumo papuošti įrėmintą tezę gėlytėmis ar kitokiu ornamentu, tarkime, patikėjęs, jog papuošimai gali sustiprinti vadinamąją mintį. Taigi, regis, ne be reikalo užsiminėme, kad skaidrės įpareigoja pervadinti pasaulį gėlių vardais, tačiau čia neabejotinai susiduriame su plastmasinių gėlių pasauliu.
Tai netinka meilės prisipažinimuose
Galimas daiktas, skaidrės iš tiesų tinka atvaizduoti plokščiąjį pasaulį, bet ypač netinka karybos sferoje, kur viskas pagreitėja iki kraštutinės ribos, pasaulis tampa pernelyg staigus, kad būtų galima jį atvaizduoti tokiu būdu. Dar labiau skaidrės netinka filosofijos dalykų dėstyme, kai tokiu būdu yra naikinama filosofija kaip dialogo kultūra. Tarkime, visiškai netinka skaidrės meilės prisipažinimuose, tačiau labiausiai už viską – teologinių intuicijų išpakavime.
Žydėjimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Biblijinės tradicijos religijos, išpažįstančios Dievo kaip anapusybės idėją, ypač griežtai draudžia tokios transcendentinės idėjos įvaizdinimą, kvalifikuojant mažiausias to apraiškas kaip kraštutinai nuodėmingą atkritimą į stabmeldystę. Žinomas Biblijos pasažas apie Dievo pakeitimą aukso veršiu, kaip atrodo, vis tik žymi ne kažkokio nesuvaldyto godumo priepuolį, – kaip dabar esame įpratę aiškinti, – o draustino čia „atkritimo į vaizduotę“ atvejį. Laikantis tokios interpretacijos sekos, galėtume sakyti, kad aukso veršis užgimsta iškart bet kokiose platumose, kai tik idėją pakeičia vaizduotės konvulsijos.
Dar daugiau, – net ir mokslininkas, o ypač fizikas taip pat nurodys ne vieną atvejį, kai, siekiant adekvataus supratimo, privalome peršokti įvaizdinimo užtvarą, nors šiaip gyvenime, studijose, taip pat ir mokslinių tyrimų praktikoje laki vaizduotė, t. y. sugebėjimo įvaizdinti spontaniškumas tikrai gali būti sėkmės laidininku. Savo ruožtu skaidrių subkultūros įsivyravimas liudija, iš vienos pusės, katastrofišką vaizduotės nususimą, savotišką vaizduotės luošumą, kai keliauti tolyn įstengiame tik su PowerPoint ramentų pagalba, o, iš kitos, atveria pačią blogiausią įvaizdinimo perspektyvą rėmelių automatizuotame formate.
Kai apie teroro aktus prabylame vaizdingais štampais
Kaip atrodo, skaidrių subkultūros nuostolingas įsivyravimas labai aiškiai išryškėja kiekvieną kartą, kai po siaubingų teroro aktų Europos šalyse prabylame tais pačiais vaizdingais štampais, papuoštais gėlytėmis, mechaniškai artikuliuotoje sekoje. Čia iš tiesų mums kaskart pritrūksta kažkokio Mattiso, galinčio padėti valingu judesiu prasiveržti pro skaidrių kuriamą visų žmogaus sugebėjimų fragmentizacijos dulksnos uždangą.
Prisiminkime, kad po eilinių žudynių mūsų protingiausieji komentatoriai teisuolišku balsu praneša, kad dabar svarbiausia dalykas yra išsaugoti ramybę, nepasiduoti panikai, o ypač reikia stengtis, kad nesudrumstume savo sielos komfortinės būsenos neapykantos užkratu. Esą dėl žudynių kaltas yra ne islamas apskritai, o ekstremizmas. Dar priduriama, kad žudo ne religija, o blogi žmonės (išvirkščias tokio teiginio pavaizdavimas – Alacho pranašo, apsikarsčiusio bombomis, karikatūros).
Svarbiausia – išsaugoti ramybę?
Tokie teiginiai įgyja dar ir estetinę vertę, nes tarsi ir pati mirtis dabar tampa graži, kai mes pademonstruojame sugebėjimą išsaugoti ramybę, nepasiduodant žiaurių žudynių provokacijoms, parodome nepaprastą savo sielos grožį, širdies dosnumą.
Tačiau jeigu kažkas mestų akmenį į tokios gražios tiesos vitražus, tai pamatytume, kad jie tik pridengia negražią mirtį ir mūsų nežinojimą, ką daryti ar net bandymą nustumti galvos skausmą nuo savo galvos.
Ar šių eilučių autorius, pradėdamas iš toli, nebando dabar purenti dirvą kenksmingoms mintims, ar sugebės laiku sustoti, nepradėjęs kažką marmaliuoti apie teisinei visuomenei svetimą ir nežinia kur galintį nuvesti kolektyvinės atsakomybės principą?
Tačiau tikriausiai yra taip, kad išvytas iš teisinės visuomenė teorinio diskurso kolektyvinės atsakomybės principas teisinių visuomenių teisinėje praktikoje yra toleruojama daugiau ar mažiau pridengtu pavidalu, – prisiminkime ta proga kai kurioms valstybėms užkrautą kontribucijų naštą, tarptautinės visuomenės praktikuojamą sankcijų politiką, nukreiptą prieš tarptautinės teisės normas pažeidusias šalis ir pan.
Musulmonų bendruomenių laikysena
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Gausios Europos ir Jungtinių Valstijų musulmonų bendruomenės, besinaudodamos dosniu demokratijų svetingumu, labai aktyviai gina savo kultūrines, socialines ir adaptuotas islamistų poreikiams religijų laisvės teises, tarkime, apskųsdamos draudimą pasaulietinėse mokyklose mergaitėms dėvėti musulmoniško aprangos kodo skaras, skųsdamos prokuratūrai draudimą atvykti į šalį bendratikiams iš kai kurių musulmoniškų šalių ir t.t.
Kaip atrodo bent man, kolektyvinės atsakomybės principas šiomis islamo ekstremistų paskelbto karo vakarų demokratijoms sąlygomis galėtų būti taikomas ta proporcija, kad legaliais teisiniais subjektais vakarų visuomenėse turėtų būti laikomi tik tie islamo išpažintojų susivienijimai, pasaulietinės ir religinės įstaigos, draugijos, kurie ir kurios ekstremizmo pasmerkimą įtvirtina kaip savo konstitucinės sąrangos principą.
Priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsi, tokį reikalavimą net nebūtina pavadinti kolektyvinės atsakomybės ar apskritai atsakomybės principo taikymo pavyzdžiu, jeigu norite, pavadinkime tai įpareigojimu labai aiškiai pasirinkti žaidimo taisykles.
Kartą manęs paklausė: Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Klausimas įpareigojantis atsakyti šmaikščiai, sugalvoti visokių anekdotinių situacijų, o pabaigoje deklaruoti ištikimybę knygai, bet kadangi juokauti nemoku, atsakiau rimtai.
Taigi. Knyga man aprioriškai yra ypatingos vertės objektas, todėl net ir man netinkamos knygos neniekinu, nenaudoju jos netinkamai.
Aš įkūriau šią – www.emaso.com – svetainę 2006 m. tam, kad informuočiau savo labai neapsišvietusius tautiečius Švedijoje (originali šios svetainės švediška versija yra www.amoso.se).
Kadangi Švedijos gėjų lobistinė organizacija (RFSL) įtikino didžiąją mano mylimos šalies dalį savo melais, aš jaučiau didelę pareigą pasidalinti su mano tėvynainiais tuo, ką atskleidė mano tyrimas. Dabar, praėjus daugeliui mėnesių, ši svetainė (kartu su švediškos kultūros, visuomenės ir moralės pavyzdžiais) dėl didelės paklausos yra išversta ir į jūsų kalbą.
Vienintelis mano svetainės tikslas yra informuoti tėvus ir senelius, kaip sutrukdyti jų atžaloms tapti homoseksualais, jiems pradėjus lytiškai bręsti. Jei jūs jau pasirinkote homoseksualinę orientaciją, ši svetainė – ne jums. Prašau, uždarykite šią svetainę, kad jos turinys jūsų nenuliūdintų.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žurnalisto Gintaro Visocko interviu su rašytoju Petru Dirgėla, darytu 1990-ųjų metų vasario mėnesį.
Tiksliau tariant, interviu "Ne wienas szmogus teneischeik pra wartus sawa namu…” buvo paskelbtas tuometiniame “Literatūros ir meno” savaitraštyje.
Tiksli paskelbimo data: 1990-ųjų vasario 10-oji diena. Iki Kovo 11-osios Akto paskelbimo tebuvo likęs vos vienas mėnuo. Pokalbis parengtas P.Dirgėlos istorinio romano “Joldijos jūra” pagrindu.
Iš tikrųjų, be istorinės atminties neįmanomas tautiškumas ir nepriklausomas valstybingumas, tautinė savimonė.
Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas V.Putvinskis – Pūtvis rašė: kol yra gyva tautinė savimonė, žlugus valstybei, tauta vėl ją atkurs atsiradus patogiam momentui.
Bet jei tauta netenka tautinės savimonės, jos, kaip ir mirusio žmogaus, niekas nebeprikels. Visų laikų okupantai iš okupuotojų stengdavosi ištrinti istorinę atmintį, tautinę savimonę, tautiškumą.
