Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Audrius Jurgelevičius paskelbė kreipimąsi, kuris baigiasi išvada: „…lieka neaišku – kam reikalinga mokesčių mokėtojams brangiai atsieinanti institucija, kuriai Švietimo įstatymas numato viso šalies švietimo politikos vykdymą, jei ji to nedaro ir svarbiausių sprendimų priėmimą palieka mokyklų vadovams bei savivaldybių merams? Finansų ministro dėmesiui – štai kur biudžeto lėšų taupymo šaltinis…“

Nieko sau! Iki šiol šitas ponas, iškilus konfliktui tarp pedagogų bendruomenės ir ministerijos, dažniausiai užimdavo katino Leopoldo poziciją ir ragindavo, ieškant kompromiso, daugiau pasitikėti ministerijos išmintingumu ir geranoriškumu. O dabar ėmė ir pratrūko, net radikaliau, negu pedagogų bendruomenė, kuri paprastai reikšdavo nepasitikėjimą ministrais/ministrėmis, bet visą ministeriją išvaikyti dar nėra siūliusi.

A.Jurgelevičiui pasipiktinimą (teisėtą, sakyčiau…) sukėlė Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus pareiškimas apie tai, kad mokslo metai „neturėtų baigtis“ anksčiau birželio 1 d. Vėliau jau pati mokykla turėtų spręsti, ką daryti – toliau tęsti ugdymą ar, užrakinus mokyklos duris, eiti atostogauti. „Štai tokį atsakymą sugebėjo išspausti mokinių, jų tėvų ir mokytojų prie sienos klausimų apie mokslo metų pabaigą prispaustas ministras“ – stebėjosi profsąjungos lyderis. Ir komentuoja: „plika akimi matosi, kad šalies švietimo politiką koordinuojanti institucija jau nieko nekoordinuoja ir apskritai yra viską paleidusi iš savo rankų“.

O ko kito galima tikėtis, jei jau daug metų šios ministerijos ministrai tik kėdes šildo ir pakalba konferencijose, o švietimo procesą jaukia, galvodami, kad jam vadovauja, nuolat besidauginantys ministerijos biurokratai?!

Ne taip seniai, šių metų pradžioje straipsnyje „Kas valdo Lietuvą?“, kalbėdama apie biurokratų visagalystę ŠMS ministerijoje, rašiau: „Ypač didelis konteineris „reformatorių“ klaidų sukauptas švietimo sistemoje. Keitėsi valdančiosios partijos, keitėsi ministrai… Ir ką? Kuo arčiau mūsų dienų, tuo blogyn. Sakysite – perdedu? Bet ar nematote, kad ministrų (beje, jo paties parinktų) nekompetencija, regis, priveikė net ir atlaidųjį premjerą Saulių Skvernelį. Juk ne iš didelio džiaugsmo policininko išsilavinimą turintis žmogus griebiasi reformuoti valstybės švietimo sistemą!?“ /www.slaptai.lt/

Švietimo ir mokslo ministerija. Slaptai.lt nuotr.

Mano straipsnis lyg ir buvo pradėjęs klibinti tą gelžbetoninį biurokratų mūrą, juolab, kad įsijungė kai kurie Seimo nariai, bet… viską užgesino  ministro A. Monkevičiaus vangumas. Tai dabar ir aš paklausiu panašiai kaip A. Jurgelevičius: „Kam reikalingas ministras, jei jis nevadovauja, nesiima iniciatyvos formuluoti sprendimus ir reikalauti jų vykdymo ne iš  žemiausios grandies, iš mokyklų ir gimnazijų, bet iš savo komandos, ministerijos darbuotojų?“

Ministerijų biurokratai, dažnai gražiai pavadinami „valstybės tarnautojais“ ar netgi valstybės valdymo aparatu, jau seniai išsigimė į „valstybę valstybėje“. Jų bijo ir prieš juos tūpčioja ne tik Švietimo, mokslo ir sporto ministrai.

Ką tik kažkokią protu neaprėpiamą, beveik šunišką meilę savo ministerijos aparatui pademonstravo Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.

Sunkiausiomis valstybei dienomis, kai dėl jo paties ministerijos darbo broko valstybė susidūrė su pandemija visiškai nepasiruošusi, nesukaupusi nė būtinojo minimumo apsaugos priemonių, ko pasėkoje virusu masiškai, daugiau nei kitose valstybėse, apsikrėtė medikai, kai visuomenė aktyviai ėmėsi medikus remti ir šelpti, kai net Seimas susivokė didinti atlyginimus visiems su ligoniais betarpiškai dirbantiems medikams, ministras skubiai didesniais atlyginimais „apdovanojo“ savo ministerijos biurokratus, nors apie juos Seimo ir Vyriausybės nutarime nebuvo kalbama, nes jie įeina į kitą, ne medikų, o valstybės tarnautojų grupę. O kai  vienas kitas žurnalistas spaudos konferencijoje išdrįso tokiu ministro sprendimu nusistebėti, reikėjo tik pasiklausyti, kokiu kietu, metaliniu tonu ministras aiškino apie persidirbusius kolegas, kurie dirbę ištisomis dienomis ir net savaitgaliais.

Kas juos ten supaisys, gal kažkuris ir dirbo, bet paprastai apie darbo kokybę sprendžiama ne iš atsėdėtų (atmiegotų, telefonu prakalbėtų…) valandų darbo kėdėje, bet iš rezultatų. O kokie buvo ministerijos darbuotojų darbo rezultatai pirmosiomis epidemijos savaitėmis, rodo susirgusių medikų skaičius.

Iki šiol daugiausia kritikos tekdavo šioms dviem ministerijoms. Bet krizė, sukelta epidemijos, išryškino ir kitų neproporcingai išaugusios biurokratų kaimenės užvaldytų ministerijų ydas ir klaidas.

Į „juoduosius“ biurokratizmo lyderius šiandien nesuvaldomai veržiasi finansų ministerija, kuri, premjero lūpomis, nenuilsdama darbuojasi, perskirstydama ES teikiamą finansinę paramą, pagalbą šalies ūkiui.

Na, realiai ji dar nieko neperskirstė. Jos biurokratai tik dūzgia, ruošdami gausybę reikalavimų, kurdami kažkokias sąlygas, klausimynus, kuriuos turės užpildyti mūsų verslininkai, norintys pasinaudoti ES parama.

Kadangi biurokratai kitaip nemoka parodyti savo reikalingumo, kaip kurdami vis naujus ir vis beprasmiškesnius reikalavimus, apklausas, klausimynus tiems, kurie yra priklausomi nuo jų savivalės ir nekompetencijos, mūsų smulkieji ir vidutiniai verslininkai, kaip musės, įklimpusios į sirupą, tik kojeles kilnoja, tik ataskaitas ir paraiškas rašinėja, nepajėgdami pajudėti iš mirties taško.

O juk ES nieko panašaus nereikalauja!

Štai kaip ES parama naudojasi Italija: pasak Seimo nario Arvydo Anušausko, “600 eurų bus pervesta į savarankiškai dirbančių darbuotojų einamąsias sąskaitas, o iki penktadienio – į kitų asmenų, kurie kreipėsi paramos, einamąsias sąskaitas. Kompensacija amatininkams, prekybininkams balandį ir gegužę išmoka bus padidinta iki 800 eurų. Mažos ir vidutinės įmonės artimiausiomis dienomis taip pat galės tikėtis 25 tūkst. eurų valstybės garantuojamos automatinės paskolos: internetinė forma buvo prieinama nuo vakar ir „procedūra buvo maksimaliai supaprastinta“.

 Taigi, kuo mažiau sąlygų, kuo paprasčiau, kuo greičiau. Nei verslas, nei žmonės nelaukia.

„O gal žinote kaip pas mus? – klausia A. Anušauskas, ir atsako: „Aš neradau nieko – tik krūvą sąlygų, kurios reiškia tik viena – parama nepasieks tų, kuriems labiausiai jos reikia jau dabar“.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Daug bereikalingo popierizmo, formalumo finansinės paramos skirstymo procedūroje pastebėjo ir prezidentas Gitanas Nausėda, bet valdiškų pinigų skirstytojai ramūs. Aiškina, jog jie padarė viską, o procesas stringa dėl tarpininkų nerangumo.

Matot, jau ir „tarpininkai“ įsiveisė. Jiems irgi valgyt reikia, ir jiems už tarpininkavimą bus apmokama iš tų pačių ES pinigų, kurie, jei teisingai prisimenu, turėtų būti skirti verslui gaivinti ir  laikinai pajamų netekusiems darbininkams šelpti. O čia – nauja duonos valgytojų armija, pinigų dalintojai išsiperėjo.

O kai pinigus skirstys „finansų tarpininkai“, ką veiks finansų ministerijos biurokratai? Ataskaitas rūšiuos?

Beje, gal kam nors įdomu, ką veikia finansų ministras V. Šapoka?

Žiniasklaida skelbė, jog jis įkūrė “COVID-19 fondą“, kuriam vadovauti pakvietė prezidentę D. Grybauskaitę. Fondas neva renka labdarą ir paramą medikams. Bet, kaip rašo Algimantas Rusteika (Kauno Forumas), šis fondas realybėje neegzistuoja: „Tikrinkit kiek norit Registrų centre – tokio juridinio asmens nėra, kaip ir jokios garbių asmenų fondo tarybos ar valdybos, apie kurias kliedima žiniasklaidoje ir valstybės viršininkų kalbose. Niekas fondo nekūrė ir neįkūrė, jokio ministro įsakymo teisės aktų sistemoje nerasit, jokio steigėjo ir narių, jokių įstatų ar nuostatų, fondo vadovybės atsiskaitymo tvarkos ir lėšų panaudojimo kontrolės – absoliučiai nieko nėra“.

Primena pasaką apie naujus karaliaus rūbus, ir vaikelį, kuris pranešė, kad iš tikrųjų tai karalius – nuogas… Ar ne?

Ir dar kažkaip labai nejaukiai primena padėtį mūsų didžiojoje kaimynėje, kurios ir vardą nedrąsu minėti, kad buvę kolegos iš TS-LKD partijos manęs neapšauktų jos „agentu‘.

Visgi išdrįsiu pacituoti žurnalistą Maksimą Ševčenką, kuris rašo („Exo Moskvy“):

„Testai – nesąmonė [turi galvoje koronaviruso testus – J.L.]. Ir ne paprasta nesąmonė, o apgavystė! Nė vienas mano testas – o jų padarė penkis – neparodė užsikrėtimo COVID 19! Ir dar žinau dešimtis atvejų – žmonės miršta, o testai neigiami. Todėl klausiu: kas pelnosi iš tų neva „testų“ ir su jais susietos statistikos apie COVID 19?

Kieno interesams tarnauja prie tų testų „pririštos“ statistikos falsifikacija (mažinant skaičius)?

Copy of maksim-shevchenko1
Maksimas Ševčenko

Pažindamas žvėrišką, kriminalinę, įžūlią, grobikišką rusiško kapitalo prigimtį, neabejoju, jog niekas šioje šalyje nevyksta be sistemos, be kieno nors materialios naudos. Neišvengiamai kūmas, svotas, brolis, sugėrovas, bendradarbis ar giminaitis atrėš sau milijoninį kontraktuką kokiam nors testui sukurti, kaukėms, specmaistui, vakcinai ir pan. pagaminti. Ir visa tai bus išplatinta, išreklamuota, viršininkams ir visuomenei bus pateikta kaip didžiausias laimėjimas, kaip gėris – o iš tiesų taps menkaverčiu pusfabrikačiu, netgi kenksmingu, nes žmonės patikės ta chaltūra, atiduodami į jos rankas savo likimus ir gyvenimus.

Be šito čia niekas nevyksta. Vardan visuomenės ar humanitarinių, ar valstybinių interesų pas mus veikia tik humanistai-idealistai (tokie, kaip gydytojai ir medicinos personalas). O visa valdininkų kasta su aplink ją aplipusiais parazitais, sukčiais, „tarpininkais“, rangovais, landūnais ir grobišiais jau priprato pelnytis iš visko, kas leidžia jiems išsunkti pinigus iš biudžeto ir perdėti juos į kažkieno kišenę su konkrečiu adresu.

Apie tai, kuo sveikatos apsaugos sistemą pavertė jos optimizacija (o tiksliau – apiplėšimas ir iššvaistymas), teks kalbėti artimiausioje ateityje. O dabar aišku viena – šita valstybę iš vidaus griaunanti melaginga biurokratinio kriminalinio kapitalizmo sistema negali, neturi gyvuoti ilgiau.“

Čia – citatos pabaiga. Bet – ne galas visoms toms negerovėms, kurios taip panašios viena į kitą ir didelėje autokratinėje, ir mažoje, demokratine save vadinančia, valstybėse. Nes koronavirusas – likimo dovana, dėka kurios, kaip spėja A. Rusteika, „bus galima visą valstybinį bardaką dūmų uždangom paslėpti arba paprasčiausiai atidėti“.

2020.04.18; 21:45

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kas savo gyvenime nėra girdėjęs patarimo: „Išsiplauk ausis, tada geriau girdėsi“?

Patarimas geras, nes rezultatai, praplovus ausis ir išplovus iš jų sieros kamščius, būna tikrai įspūdingi. Todėl, išgirdusi prezidento pastabą, jog „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“, iškart susirūpinau Vilniaus biurokratų (nes Prezidentas tikriausiai juos turėjo galvoje, o ne artistus ar poetus…) ausų švara ir tuo, kas jas galėjo užteršti, tuo sutrikdydamas galimybę gerai girdėti.

Kaip jau minėjau, priežastis gali būti medicininė-fiziologinė. Ją pašalinti būtų gana paprasta. Užtektų surengti visuotinį biurokratų ausų skalbimą.

Bet dažnai, dažniau, negu neišvengiama, biurokratų ausis užkemša kitokie, greičiau moralinio pobūdžio „kamščiai‘: aplaidumas, neatsakingumas ar stačiai atsakomybės vengimas, „munduro garbės“ saugojimas, pagaliau – nekompetencija ir kt.

Tokių neplautaausių (pagal analogiją su „nepraustaburniais“) tuntais rastume tikriausiai kiekvienoje ministerijoje, bet man daugiausia teko susidurti būtent su Švietimo ir mokslo (dabar dar ir –  sporto) ministerijos biurokratų moralinės, o gal ir profesinės higienos trūkumais, sukėlusiais dalinį (kai kurių, ne visų, žinoma) valdininkų kurtumą. To pasėkoje jie negirdi/neklauso ne tik savivaldybių, bet ir ministro, viceministrų, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, nei, tuo labiau, kitų Seimo narių.

Prieš keletą metų, kai  vyriausybė apsižiūrėjo miestuose, rajonų centruose turinti daug tuščiais apsisukimais dirbančių įstaigų, ji paragino savivaldybes „optimizuoti“ savo įstaigas, sujungiant jas, jei vykdo artimas funkcijas. Taip buvo pradėti sujunginėti švietimo, kultūros ir sporto skyriai, kaimuose atsirado mokyklos-daugiafunkciniai centrai, kur po vienu administraciniu stogu taikiai sugyvena ir pilnai funkcionuoja mokyklos su lopšeliais-darželiais ir pagyvenusių žmonių užimtumo centrais (oficialiai tai buvo apiforminta kiek moksliškiau, aš čia supaprastinu tiems, kurie su tokiais centrais nėra susidūrę).

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kretingos savivaldybėje gimė iniciatyva sujungti į vieną įstaigą tris po vienu architektūriniu stogu gyvenusias savarankiškas, bet dvasia ir veiklos tikslais artimas įstaigas: Pedagogų švietimo centrą, Psichologinės pagalbos centrą ir Kretingos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centrą.

Tuo metu aš buvau savivaldybės Tarybos Švietimo komiteto pirmininkė. Man iš pradžių ši idėja nelabai patiko. Būgštavau, kad dvi daug nusiskundimų ir kritikos sulaukdavusios institucijos nusitemps į dugną trečiąją, dirbusią geriau. Netryško entuziazmu ir  Pedagogų švietimo centro direktorė, prie kurios centro turėjo būti prijungtos kitos dvi institucijos. Bet administracijai idėja patiko, nes pamatė akivaizdžią ekonominę naudą (vien direktorių, sekretorių  ir buhalterių vietoj trijų – po vieną). Impulsas buvo duotas.

Beveik metus buvo rengiamos naujos institucijos nuostatai, KRUOPŠČIAI DERINANT – kas ypatingai svarbu, pabrėžiant, jog nebuvo veikiama slapta, kokiame nors  pogrindyje, – su Švietimo ministerija bei Klaipėdos srities vyriausybės atstove.

Ministerija mūsų projektą patvirtino, ir 2016 m. kovą nauja optimizuota įstaiga pradėjo veikti. Veikia iki šiol, nesulaukdama nei nusiskundimų iš visuomenės, nei pastabų iš aukščiau stovinčių institucijų.

Bet… atsibudo iš letargo kažkokie iki tol miegoję ministerijos klerkai ir apsižiūrėjo, kad naujoji įstaiga veikia, pažeisdama kažkokį bene 2011 m. sukurtą įstatymą, kuris draudžia tai pačiai institucijai teikti ir mokymo, ir psichologinės pagalbos paslaugas.

Įsivaizduokite: įstatymas sako – negalima, o institucija veikia, visos paslaugos teikiamos ir visos funkcijos atliekamos be jokių nusiskundimų.

Jei ministerijos klerkai ir jų vadovai vadovautųsi sveiku protu ir visuomenės interesais, susidūrę su tokiu kazusu, ieškotų galimybių peržiūrėti aiškiai naujų sąlygų (mokesčių mokėtojų mažėjimo) nebeatitinkančio įstatymo. Bet jie vadovaujasi vien jiems suprantamais savais interesais, todėl atakuoja savivaldybę reikalavimais vieną jungtinę instituciją išardyti ir vėl  atkurti tris, nepaisant galimo chaoso ir aiškiai numanomų finansinių nuostolių.

Į panašią padėtį pateko ir Druskininkų savivaldybė, bet ten meras – šalies visuomenei gerai pažįstamas, gyvenimo ir biurokratų vėtytas ir mėtytas vyras, pripratęs prie vyriausybės, jos ministerijų autistiškų (ta prasme, kad jos mato ir girdi tik save) reikalavimų. Jis tvirtai laikosi nuomonės, kad už rajono moksleivių mokymą bei ugdymą atsako mokyklų steigėja – savivaldybė, o ne ministerijos klerkai. Ir kol naujoji jungtinė institucija, jo nuomone, susidoroja su jai keliamais uždaviniais, jis ir miesto Taryba nemato reikalo ją ardyti bei draskyti.

Kretingos savivaldybė neturi įgūdžių konfliktuoti su aukštesne valdžia, todėl įsispręsti į šonus ir nepaisyti  ministerijos reikalavimų nenori. Ji ieško būdų tartis, kalbėtis, rasti kompromisą.

Jos kvietimu, rajone lankėsi ir su „neteisingos“ institucijos darbu pažindinosi visas būrys už šalies švietimą atsakingų asmenų: Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas Eugenijus Jovaiša, viceministras Aidas Aldakauskas, naujasis ministras Algirdas Monkevičius. Nė vienas jų neturėjo priekaištų jungtinei švietimo įstaigai, ragino ramiai dirbti toliau, palikdami viltį, jog siūlys ministerijos klerkams ieškoti kompromisinio sprendimo, leidžiančio mažoms savivaldybėms turėti panašaus tipo jungtines įstaigas.

Tačiau klerkai vadovų pageidavimų neišgirdo (ak, tos ausys…), o Vyriausybė atstovė toliau varo į neviltį savivaldybę griežtais reikalavimais „draskyti“, „likviduoti“ ir pan.

Algirdas Monkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Galiausiai plunksnos ėmėsi Seimo narys Antanas Vinkus, išrinktas į Seimą jungtinės Kretingos-Palangos rinkiminės apygardos rinkėjų balsais. Jis raštu kreipėsi į ministrą A. Monkevičių „DĖL KRETINGOS RAJONO ŠVIETIMO CENTRO VEIKLOS“. Seimo nario rašte kruopščiai suregistruotos „neteisingosios“ įstaigos pasiekti teigiami rezultatai, pasiekimai bei finansinė-ekonominė nauda.

Pažymėta, jog „Skyriaus veikla po reorganizacijos nepakito. Atliekamos visos Pedagoginei psichologinei tarnybai priklausančios funkcijos: švietimo pagalbos teikimas, mokinių specialiųjų poreikių įvertinimas ir specialiojo ugdymo skyrimas. Įgyvendindamas jam pavestus uždavinius ir priskirtas funkcijas, Skyrius turi teisę naudoti savo antspaudą. Ryškus reorganizuoto Kretingos rajono švietimo centro ekonomiškumas, patalpų optimizavimas, racionalus žmoniškųjų išteklių panaudojimas ir veiklų išplėtojimas gali būti pavyzdžiu kitoms mažoms savivaldybėms, sprendžiant švietimo įstaigų optimizavimo klausimus“.

Seimo narys suformulavo aiškų, nedviprasmišką pageidavimą: „Gerbiamas Ministre, prašyčiau įvertinti Kretingos rajono savivaldybės gerąją patirtį reorganizuojant tris nedideles švietimo įstaigas, apsvarstyti ir įvertinti švietimo teisinę bazę, atsižvelgiant į aktualius švietimo pokyčius ir savivaldybių poreikius bei inicijuoti Švietimo įstatymo 14 straipsnio pataisas, numatant galimybę steigti tokio tipo švietimo įstaigas.“

Atsakymo Seimo nariui ministerijos valdininkai neuždelsė. Tačiau atsakė taip, kad doram biurokratui iš gėdos net ir užakusios ausys atsikimštų…

Jų atsakymas vertas būtų cituoti ištisai, kaip biurokratinio kurtumo ir bukumo pavyzdys ateities kartoms, bet gaila skaitytojų.

Ministerijos raštininkai kruopščiai pakartojo visus kelių ir keliolikos metų senumo straipsnius, skyrius ir poskyrius, kuriais kažkada buvo įtvirtintas ATSKIRAS minimų trijų įstaigų funkcionavimas, ir kuriuos jau kelintą kartą kartojo Vyriausybės atstovė, reikalaudama instituciją išardyti. Tik kur jie žiūrėjo, kokius straipsnius skaitė savo laiku, kai davė sutikimą trijų institucijų sujungimui? Anuomet pramiegojo, o dabar nesivargina net paskaičiuoti, kiek jų žioplumas, norint jį atitaisyti pagal jų standartą, kainuos mokesčių mokėtojams. O dar skundžiasi, kad trūksta lėšų švietimui. Kur netrūks su tokiais biudžeto švaistytojais!

Ministerijos šviesuoliai nepasistengė bent formaliai išanalizuoti Kretingos rajono savivaldybės institucijų patirtį, kad parodytų skaitę Seimo nario A. Vinkaus laišką. Tad jų išvada – trumpa ir kerinti savo nepramušamu biurokratiškumu: „Galiojantis teisinis reguliavimas nesudaro galimybių mokyklai, vykdančiai formaliojo švietimo programas, vykdyti švietimo pagalbos teikimo savivaldybės teritorijoje gyvenantiems mokiniams funkcijas, o švietimo pagalbos įstaigai vykdyti formaliojo švietimo programas.“

Vilniaus verslo dangoraižiai Konstitucijos prospekte. Slaptai.lt nuotr.

O juk iš jų kaip tik ir laukiama buvo rasti galimybę taip pertvarkyti dabartinių demografinių ir ekonominių sąlygų nebeatitinkantį „galiojantį teisinį reguliavimą“, kad geroji Kretingos rajono švietimo institucijų patirtis įgytų teisinį statusą ir taptų pavyzdžiu kitoms nedidelėms savivaldybėms.

Viešpats Dievas savo ganomoms avelėms sakė: „Belskitės, ir bus atverta“.

Lietuviškieji biurokratai kietesni ir kurtesni už Viešpatį. Jau kiek Kretingos savivaldybė beldėsi, išgirsta nebuvo.

Teisybę sako Prezidentas: „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“.

Tik… ar pats Prezidentas Vilniuje girdimas?

2020.02.04; 06:00

Naujoji Vyriausybė ir jos atstovai paskelbė apie planus pertvarkyti ministerijų atsakomybės sritis, peržiūrėti funkcijas, sumažinti biurokratizmą, sumažinti valdomo nekilnojamojo turto poreikį, o dvi ministerijas net iškelti į Kauną. 

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Tai labai ambicingi ir verti dėmesio siekiai, kurių nepavyko įgyvendinti jau ne vienai vyriausybei, nors bandymų buvo.

Reformos reikalingos

Dar Andriaus Kubiliaus vyriausybė buvo sumaniusi iš esmės peržiūrėti valstybės valdymo aparatą, veikė Saulėlydžio komisija, tačiau rezultatai buvo kuklūs. Pavyko pertvarkyti Vyriausybės kanceliariją ir sumažinti valstybės tarnautojų skaičių, tačiau ženklių poslinkių efektyvinant valdymą pasiekta nebuvo. Ironiška, bet kitas Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius net tą nedidelę reformą Vyriausybės kanceliarijoje atšaukė ir grąžino seną tvarką, o biurokratizmas jo valdymo metais tik toliau augo.

Dabartinė valstybės valdymo sistema sukurta prieš dvidešimt metų ir nedaug reformuota veikia iki šiol. Bet kaip vyko darbas prieš porą dešimtmečių? Nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų, nei interneto. Ant šių senų griaučių buvo lipdomos papildomos funkcijos, tokios kaip el. paslaugos, ir gavosi visiška nesėkmė. Lietuvos biurokratinis aparatas smarkiai išsipūtė. Jei dar 2003 m. valstybės tarnautojų buvo apie 19 tūkst., tai pastaraisiais metais šis skaičius viršija 30 tūkst.

Valstybės sektoriuje dirba ne tik valstybės tarnautojo statusą turintys darbuotojai, bet ir darbuotojai pagal darbo sutartis. Jų taip pat sparčiai daugėjo. Taigi apibendrinant, nuo 1995 m. valstybės valdymo darbuotojų skaičius išaugo trečdaliu ir dabar siekia 80 tūkst. Ir šie procesai vyko kartu sparčiai plečiant el. paslaugas.

Visgi yra nekorektiška kalbėti vien apie tarnautojų skaičių, pamirštant kitus, net svarbesnius valstybės valdymo elementus. Darbuotojų gali būti daug, bet menkai apmokamų arba darbuotojų mažai, bet paslaugos perkamos išorėje. Svarbiau yra kiti parametrai, kiek kainuoja pats administravimas ir kiek jis efektyvus. El. paslaugų atsiradimas nepanaikino popierizmo, tačiau aparato išlaikymas smarkiai pabrango. Lyginant 2012 m. ir 2016 m. valdymui skiriama papildomai 100 mln. eurų.

Ministerijos yra pasenusi valdymo forma

Naujoji Vyriausybė daug kalba apie pastatus ir valdžios institucijų lokalizaciją: ministerijų apjungimą į vieną pastatą ir dviejų ministerijų iškėlimą į Kauną. Pradžiai, verta būtų pradėti nuo aukščiausių valstybės valdymo institucijų funkcijų peržiūros ir kritiško požiūrio dėl pačių institucijų reikalingumo. Taigi ar Lietuvai išvis yra reikalingos ministerijos?

Ministerijos yra sena dar XIX amžiuje sugalvota valdymo forma, bet ar ji reikalinga XXI amžiuje? Lietuvoje veikia 14 ministerijų, tačiau visos sritys, kurias jos kuruoja iš esmės persidengia. Pavyzdžiui, žuvininkystės sektorius – tai žvejai, laivai, kvotos, aplinkosauga, socialinės garantijos, taip pat ir užsienio reikalai. Taigi žvejų klausimus reguliuoja bent 5 ministerijos. O geležinkelių reikalai? Tai ir susisiekimas, ir santykiai su užsienio šalimis, ir dividendai, ir ūkiniai santykiai. Vėlgi iškart kelių ministerijų sferos. Taip yra su bet kuria ministerijų kuruojama sritimi. Dar įdomiau, kad prie santykinai nedidelių ministerijų veikia net keliolika kartų didesnės agentūros ir institucijos, kuriose yra sutelkta tikroji valdymo galia.

Ministerijos dabar labai neefektyviai naudoja išteklius. Kiekviena ministerija yra kaip atskiras dvaras su savo elektroninių duomenų sistema, savo duomenų registrais, unikalia valdymo struktūra ir sunkiai apskaitomu bei neūkiškai valdomu nekilnojamu ir kilnojamu turtu. Jam tvarkyti yra pavesta maždaug kas trečiam darbuotojui iš viso personalo, kurio vidutiniškai yra apie 220 žmonių vienoje ministerijoje. Jie skaičiuoja atlyginimus, valo kabinetus, rūpinasi kompiuteriais, perka popierių, vairuoja automobilius ir t.t.

Vyriausybė galėtų puikiai veikti be ministerijų

Ar tokiai mažai šaliai reikia ministerijų? Apjungus aptarnaujamąsias funkcijas, panaikinus dubliavimąsi ir optimizavus darbuotojų skaičių, iš dabartinių maždaug 3 tūkst. darbuotojų galėtų likti tik apie 1,5 tūkst. Tai maždaug Vilniaus „Barclays“ dydžio organizacija. Tokiam skaičiui žmonių tikrai nereiktų daugybės pastatų senamiestyje, nereiktų visokių raštų siuntinėjimo ir pašto paslaugų, užtektų vieno biurų pastato. Gal pagaliau baigtųsi neefektyvus, biurokratinis „klausimų derinimo“ maratonas. Jeigu kuriam darbuotojui kiltų neaiškumų, jis tiesiog nueitų pas kolegą kitam aukšte ir padiskutuotų be tarpinstitucinio susirašinėjimo. Labai patogu būtų taikyti ir naujas darbo formas – mobilias komandas, projektinį ir programinį valdymą, atsisakyti hierarchinio vadovavimo ir kt. Darbuotojams būtų lengviau vienu metu dirbti iškart keliuose skirtinguose padaliniuose ir projektuose bei įnešti į juos savo intelektinį indėlį.

Panaikinus ministerijas visai nebūtina naikinti pačių ministrų, kurie ir toliau kuruotų jiems pavestus klausimus, būtų politiniai tam tikrų temų lyderiai ir darbo su Seimu, visuomene ir žiniasklaida tarpininkai. Jie organizuotų jiems pavestų programų įgyvendinimą ir prisiimtų politinę atsakomybę. Kaskart sudarant vyriausybę Ministras Pirmininkas galėtų lanksčiau sudarinėti savo kabinetą ir įtraukti tokius ministrus, kurio sritys yra tam laikotarpiui aktualiausi vyriausybės prioritetai, o atsisakyti tų pozicijų, kuriose nenusimato rimtų proveržių ir kurios pasitraukia į antrą planą. Štai jeigu šios Vyriausybės prioritetas yra valdymo pertvarka, tai galėtų būti paskirtas valdymo reformos ministras, o atšauktas energetikos ministras, jeigu jo sfera šioje kadencijoje nėra tarp svarbiausiųjų ir pan.

Pertvarkius vyriausybės struktūrą toliau jau reiktų rimtai tobulinti valdymo procesus, daug dėmesio skiriant personalo mokymui ir motyvavimui. Pagaliau pradėti valstybės tarnautojus skatinti ne už procesus, o už rezultatus ir kūrybiškumą. Reiktų, apskritai, keisti požiūrį į darbuotojus, kaip svarbiausią turtą. Tai nėra kažkas naujo, užtenka pažiūrėti į pirmaujančių valstybių ir privačių kompanijų valdymo praktiką.

Jei jau imtis reformos, tai siūlyčiau tai daryti ambicingai, žvelgiant į geriausią valdymo praktiką. Ministerijų iškėlimas ir jų pastatų atsisakymas galbūt būtų buvęs inovatyvus sprendimas 2000 metų sąlygomis, tačiau mobiliųjų technologijų galimybės reikalauja dar radikalesnių sprendimų, kad pasaulyje Lietuva išliktų konkurencinga. Išdrįskime būti konceptualiai drąsūs ir veržliai inovatyvūs.

2017..01.04; 09:09

Suokiančius apie gražų ir laimingą gyvenimą, kuris Lietuvoje nuolat gerėja ir gerėja, galbūt papiktins mano žodžiai, kad gyvenu nuolat pūvančioje šalyje, tačiau tokia aplinka jau vis labiau ir labiau ima slėgti. Kalbėti, kad jei nepatinka, išvažiuok, tikrai nėra išeitis. Galvoti, kad reikia kažką daryti, taip pat ne išeitis paprastam žmogui, kuris iš tiesų nieko nei padaryti, nei pakeisti negali. 

Pranciška Regina Liubertaitė, šio komentaro autorė.
Pranciška Regina Liubertaitė, šio komentaro autorė.

Juk tam yra valstybės tarnautojai, kurie eina įvairias pareigas, iš visų mokesčių mokėtojų pinigųgauna atlyginimus, bet iš tikrųjų nedirba, o tik rašo popierius, kuriais tuščiai atsirašinėja įrodydami, jog nieko nesprendžia. Kam tokie atsirašinėtojai ir jų atsirašinėjimai, kurie niekam neduoda jokios naudos, yra reikalingi?! Tik tuščias laiko gaišinimas ir popieriaus gadinimas.

Ir daugybei žmonių mokami atlyginimai už tai, kad negali padėti paprastam žmogui, susidūrusiam su kokia nors jam vienam pačiam neišsprendžiama problema. Vien Vilniaus miesto savivaldybės stikliniame bokšte tokių atsirašinėtojų netoli tūkstančio. Beveik tūkstantis tuščiai gadinančių popierių, bet gaunančių atlygį.

Ar nevertėtų susimąstyti apie jų skaičiaus mažinimą? Tokių yra ne viename skyriuje, kur vienas ar du dirba, o kiti dar mažiausiai du sėdi ir darbą imituoja. Kiek būtų galima padidinti atlyginimus tiems dviem dirbantiems, jei dviejų darbą imituojačių etatai būtų sumažinti?! Kiek yra tokių tarnybų, kurios visai nieko neveikia, tik į darbą ateina ir zulina kėdę, geria kavą.

Pailiustruosiu situaciją sava patirtimi institucijas konkretizuodama tik iš dalies, nes visose jose dirbama tokiais pat stagnaciniais metodais, kai sovietmečiu buvo statomas komunizmas, kažkodėl staiga peraugęs į brandų socializmą. Parašęs prašymą savivaldybei, gauni atsakymą, kad ji padėti negali ir siunčia nuo savęs tolyn tavo prašymą ministerijai. Ministerija taip pat atsako, kad nieko negali ir siunčia jai pavaldžiai inspekcijai. Inspekcija, vėlgi nieko negalinti, siunčia nuo savęs kontrolės komisijai. Pasirodo, kad ir ta nieko negali.

TAI KAS GALI? Ar yra Lietuvoje tokia institucija, kuri iš tikrųjų gali išspręsti paprasto žmogaus problemą? Savo kailiu įsitikinau, kad nėra. Tai kam tada tos ministerijos, inspekcijos, komisijos reikalingos? Jos tik rašo atsakymus atsirašinėdamos ir demonstruodamos savo neįgalumą, todėl susidaro vaizdas, kad neįgalia tapusi yra visa valstybė, kurioje darbas tik imituojamas, bet jokia problema realiai nesprendžiama.

Buvęs "Lietuvos" kinoteatras Vilniuje, tapęs pastatu vaiduokliu - monstru. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvęs „Lietuvos“ kino teatras Vilniuje, tapęs apleistu pastatu vaiduokliu – monstru. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mįslės įminimas, kodėl taip atsirašinėjama, yra labai paprastas. Įstatymai sukurti taip, kad negintų paprastų žmonių interesų, o gintų tik valdininkus, kurie vadovaujasi poįstatyminiais aktais – susikurtomis įvairiausiomis jų popierinį darbą pateisinančiomis instrukcijomis, kurios ne tik juos pačius apgina, bet ir padeda bei remia tik stambaus verslo atstovus.

O šie, vadovaudamiesi jiems sukurtais įstatymais, atvirai tyčiojasi iš žmonių, kurie ieško teisybės.

Kas galėtų paneigti, kad nėra valdininkų, politikų susitarimų su verslininkais, kurie privatizavo visas stategines valstybės įmones, ir kad tai daroma ne už gražias akis?!

Tokiu būdu gimsta, veši ir plinta korupcija. Nerandantys teisybės, nuolat yra žeminami valstybės įstaigose, todėl neapsikentę išvažiuoja iš Lietuvos. Tai viena iš priežasčių pasijusti normaliu žmogumi svetur.

O popieriniai apaštalai dar stebisi arba apsimeta, kad stebisi, kodėl tiek daug žmonių išvažiuoja iš šalies, ir toliau imituoja mažinantys socialinę atskirtį. Yra dar ir tokių, kurie mesteli – nepatinka, išvažiuok.

Žodžiais ir popieriais, o ne darbais jie tėvynę „myli“. Greičiau myli ir paskatina tik save, o ne paprastą žmogų, pas kurį, kur nors kaime gyvenantį su gausia šeima, transportui nusigauti neskirta pinigų, tačiau jų su kaupu atseikėta prabangiems valdininkų ir politikų automobiliams bei kanceliarinėms išlaidoms.

Įstatymų ir poįstatyminių aktų prikurta tiek, kad visus žinoti ir suvokti reikia nieko daugiau neveikti, tik juos skaityti. Juokinga ir graudu darosi girdint, kad bus kuriamos net mokyklos įstatymams aiškinti. Kam įdomus bus toks gyvenimas vien skaityti įstatymus, kurie nieko negali padėti paprastam žmogui?! Kam reikia mulkinti žmones ir maitinti juos neįvykdomais pažadais, kurie ramstomi praktiškai negaliojančiu popieriniu balastu, ir kuris naudingas tik atsirašinėtojams, kurpiantiems raštus tuščiam savo darbui pateisinti.

Paprastas žmogus reikalingas tik tada, kai artėja rinkimai. Tada visos šalies gyventojai apipilami vėl popierių popieriais, dar ir gražiai iliustruotais, kad tik būtų reitinguojama ir balsuojama už tuos pačius kėdžių zulintojus ir raštų raštelių rašinėtojus, kurie nieko negali. Kas toliau? Kur einame? Į šviesų asmeninio komunizmo rytojų tiems, kurie nieko nesprendžia, bet tik rašo atsirašinėdami, ir į vargą, skurdą tiems, kurie krūvas popierių gauna?!

Tai juk visiška stagnacija, kuri veda į niekur. Valstybė skęsta ir pūva popierių liūne. Tos prognozės, kad valstybė nesupus ir nenugarmės į bedugnę, galbūt gali įtikinti tik lengvatikius, kurie realiai nėra susidūrę su ta asmeninio komunizmo statybos atsirašinėtojų brigada.

Kada atsibusi, Lietuva, ir išdidžiai pakelsi galvą?!

Ereliams rėksniams visada sakau – gerai, tu valdovas. Va tavo pusės hektaro kabinetas, firminis popierius su arkliuku ant marmurinio stalo. Štai ir valstybės antspaudas. Rašyk kokį nori nutarimą, ir taip bus. Tik labai labai konkrečiai. Ir kad būtų įgyvendinamas tikrovėje, o ne legenda apie Tilį.

Ir bemat subliūkšta. Ir nieko neparašys. Neabejotinai ims spjaudyti ugnimis. Nes išmano ne marias. Kaip ir tie, kurie ant rinkiminių urnų kas ketveri metai vis sostinėn atidarda.

Continue reading „Pagiriamasis žodis biurokratams“

Na va, pagaliau! Įsteigs Naująją Instituciją – ir problemos nebeliks! Ir nieks mūsų vaikelių nebemėtys šuliniuosna! Ir pasipils balsuotojų balsų liūtys iš balsavimo kabinų! Į kabinetus, kur viskas aklinai uždžiuvę!

Tik reikia gerai surašyti šimtalapes metodikas! Instrukcijas, kaip turi būti užrakinti šulinių dangčiai! Ir kokie užraktai. Kurių savų importuotojų sertifikuotos kodinės spynos. Su pirštų antspaudų skeneriais, perduodant suveikimus online į Naujosios Institucijos Šulinių Saugos Skyrių.

Continue reading „Visų šalių biurokratai, vienykitės!“

Iš 2012 m. gruodžio 11 d. premjero Algirdo Butkevičiaus kalbos: „Valstybės tarnyba Lietuvoje privalo turėti visuomenės pasitikėjimą, veikti efektyviai, rezultatyviai, būti atsakinga, skaidri, tinkamai valdoma, atvira naujovėms ir visuomenei. Tai reikia pasiekti nedidinant valdymo sąnaudų ir valstybės tarnautojų skaičiaus“.

Praėjo keli metai, pažiūrėkime ar Ministras Pirmininkas yra žodžio žmogus ir kaip jam sekasi pildyti pažadus?

Continue reading „Algirdo Butkevičiaus biurokratai kainuoja jau 100 mln. eurų daugiau“

Be pro­fe­si­jų, aka­de­mi­nių var­dų, pa­var­džių, ku­rias vi­si links­niuo­ja, Lai­mo­nas No­rei­ka švel­niai var­di­na Juos – sa­vuo­sius ir Lie­tu­vos: Jus­ti­nas, Al­fon­sas, Al­ber­tas, Si­gi­tas, Vy­tau­tai, Juo­zai, Mei­lė, Van­da, Jo­kū­bas, Čes­lo­vas, Ka­zi­mie­rai (su An­ta­na­vi­čium ir mon­sin­jo­ras Va­si­liaus­kas), Rai­mun­das, Edu­ar­das, Ju­lius – pa­šau­kia vi­są mū­sų li­te­ra­tū­ros, me­no, kul­tū­ros, moks­lo žie­dą iš Są­jū­džio pra­džios ir jo žaiz­drui įsi­plies­kus. Šian­dien dau­gy­bę tų žmo­nių ir pa­tį kal­bin­to­ją, at­sky­rė nuo mū­sų juo­da ban­ga.

Ty­liai pa­bū­ki­me Jų žvilgs­nio švie­so­je su ap­si­spren­di­mu tar­nau­ti sa­vo kraš­tui ir pa­jau­ti­mu, jog tė­vy­nės mei­lė pra­si­de­da ir nuo lie­tu­vių kal­bą iš­aukš­ti­nu­sio ka­nau­nin­ko Mi­ka­lo­jaus Dauk­šos, ir pės­čio­mis į Vil­nių iš Že­mai­čių su raš­tų krai­te­le at­ke­lia­vu­sio Si­mo­no Dau­kan­to. Tau­rūs, pa­ky­lė­ti, ro­man­tiš­ki ide­a­lai! Mus vi­sus už­bū­rė gra­žus uto­piš­kas tiks­las: ro­dos, tik per­ženg­si­me „Ru­bi­ko­ną“, ki­tą die­ną po vals­ty­bės at­kū­ri­mo pra­si­dės ro­jaus ir auk­so am­žiaus epo­cha.

Continue reading „Nusivylusi Lietuva“

latynina10

Ir štai pereinu prie sunkaus klausimo – smurto leistinumo. Aš nuolat kalbėsiu apie tuos dalykus, nes jie sudaro sistemą ir yra svarbūs.

Jie kažkuria prasme net svarbesni negu tai, kuo baigsis Bastrykino ir Navalno dvikova, nes suprantama, kad valstybė įspraudė save į kampą ir net jeigu per trumpą laiką ji baigsis Bastrykino pranašumu, strateginėje laiko atkarpoje ji baigsis Navalno pergale.

O toliau kyla klausimas, o kokią valstybę mes kursime, jeigu tai gausis (kurti naują valstybę be Putino)? Ir kai man sako kaip Belkovskis, kad mes kursime europietišką valstybę su europietiškomis vertybėmis, man kyla klausimas: „Kokios bus tos europietiškos vertybės?“ Nes yra tam tikros vertybės, kurios sukūrė Europą. Jeigu galima, jas išvardysiu laisva tvarka.

Continue reading „“Mes visi kalbame apie Europos krizꔓ

zivile-karevaite

Praėjo metai nuo geriausio projekto jaunimui, kuriame man teko dalyvauti, pavadinimu „Moksleiviai į Vyriausybę“. Nė kiek neperdedu vadindama jį tokiu, o jūs nebandę, negalėsite man paprieštarauti.

Taigi, apie „geriausiąjį“ projektą  mano, šių metų komisijos pirmininkės Živilės, akimis.

Lygiai prieš metus internete atsitiktinai pamačiau „Moksleiviai į vyriausybę 2011“ reklamą. Iki tol apie tokią galimybę atlikti savaitės trukmės praktiką pasirinktoje ministerijoje nebuvau nė girdėjusi. Iš tiesų, net tuo momentu, kai pildžiau anketą, realiai nesupratau, kokią konkurenciją turėsiu praeiti ir kad išvis tokia kaip aš galėčiau ten papulti.

Continue reading „Nepraleisk progos tapti “Moksleiviai į Vyriausybę“ 2012 dalyviu!“

grinius_kestutis

Nagrinėjant šiandienos opiausią viešą problemą – šilumos ūkyje susikaupusias problemas – negalime nepastebėti, kad ji išryškino visiškai kito pobūdžio problemą: piliečių (vartotojų teisių gynėjų ar kitų interesų grupių) ir viešosios valdžios santykių problemą.

Vartotojų ar vartotojų teisių gynimo asociacijų ar kitų interesų grupių dalyvavimas viešosios politikos sprendimų priėmimo procese padėtų nustatyti vartotojų ar kitų interesų grupių poreikius, įgalintu gauti reikalingą informaciją, priimti veiksmingiausius sprendimus, padėtų biurokratams spręsti konfliktus, pasiekti konsensusą ir užsitikrinti piliečių paramą.

Continue reading „Įstatymas piliečiams “duris atidarė”, o valdininkai jas uždarė?“

Armaitis_Rimas_m

Istorikų tarpe yra populiarus posakis: „Žmonijos istorija kartojasi, keičiasi tik jos formos“, bet žmonių istorija nieko nemoko – ji tiesiog baudžia, priversdama aplaidžiuosius judėti uždaru ratu, pastoviai sugrąžindama į pradinį atskaitos tašką. Tie, kurie įsisavina praeities pamokas, turi visus šansus pereiti į aukštesnį lygį – evoliucionuoti.

Kalbant apie istoriją, Romos imperijos piliečiai manė, kad su jais nieko blogo neatsitiks, Majai ir Bizantiečiai irgi manė, kad su jais nieko neatsitiks, bet atsitiko. Romos pražūtis buvo neaprėpiama šalies teritorinė didybė ir beatodairiškas aukštuomenės gerovės ir prabangos siekimas, kuris virto nuopuoliu ir tapo pražūties šaltiniu.

Continue reading „Apie Romos imperiją, profesionalius melagius ir statistinius runkelius“