Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyvenu nuobodų, be didesnių iššūkių oportunisto gyvenimą, tačiau man patinka mano nusistovėjusi aplinka, kur žinai, ko dar galima iš ko tikėtis, o kas čia yra visai neįmanoma.
Kaip tikriausiai daugelis, ironiškai žiūriu į marksizmo teiginį, kad žmogus, girdi, yra tik visuomeninių santykių visuma, tačiau kartu man atsisijojusi per laiko sietą pažįstamų draugų, geranoriškų kaimynų, apskritai civilizuoto tautiečio kompanija yra komforto zona, kurios nesu linkęs lengvai atsisakyti. Todėl nepraleidau pro ausis, tikrai išgirdau, kai ne vienas mano pažįstamas, sutiktas savaitės bėgyje išretėjusiame vasaros laike, kartojo beveik vieną ir tą patį, kad stojimas Vytauto Radžvilo pusėje yra savotiškas padorumo testas, niekas dėl to neva neabejoja, tačiau sunku suprasti, kodėl nuolankus jūsų tarnas, toks mandagus žmogus kaip šių eilučių autorius, taip nemandagiai kalbėjo apie administracijos atstovę, sakydamas, kad ji žiūri avies akimis ir po to kažką daro ar sako https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-del-vytauto-radzvilo-uzsipuolimo-pasaliecio-zvilgsniu/.
Tokio nepraustaburniškumo iš manęs, atsargiai pasirenkančio epitetus žmogaus, esą niekas nesitikėjo. O viena jaunystės laikų pažįstama taip ir pasakė: kaip pagaliau išaiškėjo, esi visai ne džentelmenas, vyruti! Tai ypač skaudu buvo girdėti man, labiau už viską gyvenime ilgai ir atkakliai siekusiam panašėti į tikrąjį džentelmeną. Kodėl tarsi cheminės reakcijos pabaigos nuosėdos iškrinta štai tokie žodžiai („avies akimis“), pasirašantys savaime, vos ne prieš autoriaus valią (nors asmeninės atsakomybės jokiu būdu nesikratau, o greičiau užsikraunu papildomą naštą, sakydamas, kad taip byloja pats objektyvumas)? Kaip atrodo, tokia nuoroda yra savaime besiperšanti ir neišvengiama, kai kalbame apie sąmoningai prigesintą, tikrovės bijantį žvilgsnį, demonstruojantį apsižvalgymo intenciją be tikslo regėti pačius objektus, kai, žodžiai, užgimę mūsų bendravime nušviesti pasaulį, nutolsta nuo pačių daiktų ir verčiami neprasitarti apie tikrą dalykų padėtį, kai žodžiai tampa verbalinio žaidimo figūromis, žmonėms besivaržant dėl to, kas labiau nuslėps savo tikrąsias mintis, galop – kai žodžiai tampa parazitinėmis pasaulio ataugomis.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
Iš tiesų, man trūksta žodžių išsakyti savo nuostabai dėl to, kaip TSPMI administracija įsiplieskusiame cenzūros ir kitaminčių persekiojimo skandale be jokio konfūzo vartoja pačius iškiliausius žodžius apie etiškumą, dėstytojų ir studentų bendravimo aukštąjį stilių, demokratinius universiteto bendruomenės idealus, pridengiant tokiais užkeikimais apgailėtiną mažadvasiškumą arba net paprasčiausią pavydą talentingesniam kolegai. Įsivaizduoju, kad čia dirbantys, kasdien besimurkdantys toje terpėje žmonės net nepastebėjo kaip žingsnis po žingsnio buvo nusirista į žodžių devalvavimo pelkę, bet dabar pabandykime išvysti susiklosčiusią padėtį iškart vienu viską aprėpiančiu šviežiu žvilgsniu – prieš akis iškyla neįtikėtinai gremėzdiška žodžių tuščiaviduriškumo fiesta pačiame šalies viduryje. Žinia, dar vis puoselėjamos viltys, kad TSPMI yra svarbus mūsų iškovojimas informacinių karų epochoje, tačiau aš pats jau pradedu abejoti misijos sėkmingumu, genamas nerimo, kad apkrėsti melo kirvarpos dvasia žodžiai gali sunaikinti esmę iš vidaus. DuokDie, kad būtų kitaip!
Esant progai pagalvokime ir apie tai, kaip šioje ne paprastoje situacijoje būtų galima išsisukti su mažiausiais nuostoliais, randant kažką į panašaus konsensusą, kai, sakant patarlės žodžiais, ir avis lieka sveika, ir vilkas sotus. Žinoma, prieš tai prireiks pasiaiškinti – kas čia yra avis, o kas vilkas. Tarkime, V.Radžvilas nėra toks baisus vilkas, kaip kartais piešiama, o administracija yra toks vilkas, kuris linkęs dėvėti avies kailį (drauge nepraleisiu progos pateikti klausimą auksinio proto viktorinai – ką Sokratas vadino vilkais ėriuko kailyje?).
Tačiau dar teisingiau būtų pasakyti, kad V.Ražvilas šioje situacijoje, regis, yra juodoji avis, jau kita nei anksčiau vartota to žodžio reikme, tiesą sakant, lietuviai tokias atvejais dažniau sako – balta varna. Kalbame apie prasmingą išimtį, prikeliančią nusususią aplinką, – be tokios juodosios avies plastmasės rūmai lieka tik plastmasės rūmais, be tokios juodosios avies akcijų kursas greitai nukrenta šimteriopai. Svarbu, kad tai žinotų aktyvų valdytojai.
Jeigu V. Radžvilui reikėtų pasitraukti dėl jam primestų nešvarių žaidimų, nesivaizduoju to, kaip institutas galėtų toliau egzistuoti su tokia stigma, su, nepabijokime tų žodžių, nuplėšta garbe. O gal dabar yra taip, kad administracija norėtų atsitraukti, bet, kaip sakoma, bijo prarasti veidą? Tačiau iš tiesų nereikia bijoti prarasti to, ko nėra, nes administracija pagal idėją ir veiklos pagrindą yra beveidė visuma, kai kartais tokiu beveidiškumu net sėkmingai dangstomasi. Iš tiesų, daug svarbiau yra veidą išsaugoti individui, todėl lieka tikėtis, kad ir administracinius postus užimantys žmonės nesidangstys toliau socialinėmis kaukėmis ir pasiryš kalbėtis realią dalykų padėtį atspindinčiais žodžiais.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
V.Radžvilas be visa ko kito, be legendinio dėstytojo šlovės, yra triukšminga figūra, apsupta forumų, bendraminčių būriavimosi, kontraversiškų ištarų. Įdomu dar tai, kad būdamas tribūnu fakultatyvine savo veikla, anas nedaug, ne tiek kiek reikėtų visuomenės veikėjui, dėmesio skiria nuodugniam apsišarvavimui, spyglių užsiauginimui visa apimtimi. Labai norint nesunkiai galima rasti progą jam įkąsti, pats esu kadaise parašęs gėdingą pamfletą apie V.Radžvilą. Jeigu norite išgirsti visą tiesą, gėdijuosi, kad tąkart bandžiau pasišaipyti iš žmogaus geranoriškumo.
Dabar yra proga iš naujo pagalvoti apie tai, kad ir vadinamojo skepticizmo Europos Sąjungos atžvilgiu sveika dozė čia atsiranda ne iš kažkokio prigimtinio nepasitikėjimo viskuo, o, priešingai, yra tikėjimo lietuvybės išliekamąja verte ir nepriklausomos valstybės idėja pasekmė. Ko jau ko, o nuoseklumo V.Radžvilui netrūksta. Net ir tais atvejais, kai visiškai nesutinku su paskleistais argumentais ar kontrargumentais, džiaugiuosi brangintina galimybe pasigalynėti su visados vykusiai įpakuota, atpažįstama radžviliška maniera nuodugniai išplėtota intelektine provokacija.
Lietuvos parlamento narys Laurynas KASČIŪNAS svarsto, kodėl mūsų partizanams bandoma primesti kaltę dėl holokausto, kaip reikėtų traktuoti Lietuvos kino teatrų salėse rodomus antilietuviškus filmus, kuo cenzūra skiriasi nuo perspėjimų, kodėl draugystė su Rosatom nėra vien tik verslas…
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.
Vytautą Radžvilą jaunystės metais pažinojau kažkiek ir asmeniškai, tačiau bėgant laikui dėl įvairių aplinkybių pažinties sentimentai išblėso. Tą iškart noriu pažymėti, nes čia ruošiuosi laikytis įsisąmonintai neutralaus požiūriu ir, kaip atrodo, tai padaryti man nebus sunku.
Tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to privalau rasti tiesą kažkur per vidurį tarp dviejų konfliktuojančių pusių, besivaržančių retorikos pratybose. Žiūrint į įsiplieskusio konflikto esmę, tik aklas gali nepastebėti, kad profesorių V.Radžvilą buvo užsimota pažeminti pačiu skaudžiausiu ir niekingiausiu būdu, t. y. užsiundant studentus, drauge neabejotinai buvo numatyta ir tai, kad anas dėl savo charakterio nesugebės tyliai nuryti nuoskaudos, o čia atsiras patogi proga išjuokti ir bukai pasišaipyti, išviešinus situaciją.
Taigi prisipažinsiu, kad pašalietį užveda, įtraukia į ginčo sūkurį visų pirma tai, kad V.Radžvilo oponentai šioje situacijoje dedasi visiškai nekaltomis avelėmis, klapsinčiomis didelėmis blakstienomis. Tačiau žiūrint net visiškai formaliai verčia nustebti faktas, kad kažkada aukštos reputacijos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) aplinka dabar šitaip sukiaulėjo.
Nežinau, kaip kiti tai gali pernešti be moralinių nuostolių, bet mane tiesiog siutina TSPMI administracijos apsimestinis nesugebėjimas suprasti, kad prieš V.Radžvilą, garsėjantį savitu požiūriu į Europos Sąjungą, skundą organizavo magistrantūros studentė, dirbanti Europos Komisijos (EK) atstovybėje Lietuvoje.
Kam dabar reikia apsimesti durneliais, nesuprantančiais, kad tokie skundai yra netoleruotini dėl interesų konflikto. Arba mus visus laiko kvailiais, kuriuos galima apvynioti aplink pirštą, reikalo esmę paskandinus tuščiose kalbose. Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė, norime to ar nenorime, bet minimu atveju buvo negailestingai pažeista EK reputacija, per atstovybės darbuotoją įpainiojant institucijos vardą į idiotišką cenzūros skandalą. Kaip atrodo bent man, tai pirmas kartas, kai EK vardas gali būti siejamas su kitaminčių persekiojimu. Tikėkimės, kad Europos parlamento atstovai Lietuvoje taip pat kažkaip sureaguos, bandydami atstatyti užgautą institucijos garbę.
TSPMI direktoriaus pavaduotoja, žiūrėdama avies akimis, tarsi niekas niekur, porina, kad V.Radžvilas neva pažeidė kažkokias etikos normas, nesugebėjęs nuslėpti studentės, atsidūrusios skandalo epicentre, vardo ir pareigų. Tačiau magistrantūros studentė, kelianti kvalifikaciją, kartu atsakingos institucijos darbuotoja nėra mažas vaikas, o suaugęs žmogus privalo suprasti, kokia sunki yra niekšybės našta. Apskritai šioje situacijoje labiausiai vimdo tai, kad pigius interesus bandoma pridengti kalbomis apie studijų kokybę, studentų teises ir universiteto gyvenimo demokratizaciją, – taip yra išniekinami žodžiai. Vilniaus universitetas, teisėtai laikomas Lietuvos universitetų lyderiu, pastaraisiais metais pradeda vis labiau garsėti melaginga dvasia, kai čia aukščiausius akademinius postus pelno vidutinybės arba net menkystos, o studentai vis dažniau yra įpainiojami į darbuotojų intrigas prieš kolegas. Tai labai panašėja į atvejį, kai po išpudruotu peruku laksto utelės.
Neapsimetinėkime, nesunku nuspėti, kad studijų kokybė greitai suprastės iki karikatūrinio lygio, jeigu dėstytojų atestacijos rezultatus vis labiau lems studentų balsas. Tai tikrai ne demokratizacija, o nešvankus išsidirbinėjimas.
Labai nerimtai atrodo žodžiai, kad V.Radžvilo kurso niekas neuždraudė, o neva buvo pakeistas tik kurso statusas iš privalomo į laisvai pasirenkamą. Na, pagalvokime visi, kad turėjo atsitikti kažkas baisaus, jeigu legendine erudicija garsėjančio profesoriaus kursas „Europos idėja“ padaromas laisvai pasirenkamu Europos studijų magistrantūros programos studentams. Iš tiesų, malūnų gatvė tampa be malūnų, mėnulio gatvė be mėnulio, o pasakos be brolių Grimų.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius
Kaip atrodo bent man, neteisingai elgiasi tie stojantys V.Radžvilo pusėje žmonės, kurie akcentuoja faktą, kad buvo užsimota prieš vieną iš Sąjūdžio organizatorių. Iš tiesų, Sąjūdis čia, kaip kartais sakoma, ne prie ko. Daug svarbiau žinoti, kad minimas profesorius yra studentų klasikine to žodžio reikšme, t. y. išminties tikrai siekiančių jaunuolių labai gerbiamas žmogus. Tai žinau ne tik iš nuogirdų, tai man liudija artimi žmonės, tai galiausiai ne taip seniai minėjo kažkas iš administracijos, pranešdamas, kad geriausiais dėstytojais institute studentai paeiliui renka visados V.Radžvilą arba A.Jokubaitį.
Ar V.Radžvilas yra toks užkietėjęs euroskeptikas, kaip kartais sakoma? Gal ir taip, nepulsiu čia įrodinėti priešingai. Tačiau dar svarbiau yra pastebėti, kad kritinė dalyko inventorizacija nesunaikina dalyko esmės. Tarkime, I.Kanto grynojo ir praktinio proto kritikos, nesumažina, bet, priešingai, padaugina to proto. Neabejoju, kad ir V.Radžvilo kursas „Europos idėja“ padaugina Europos mūsų padangėje.
Galop, baigiant, pasakysiu dalyką, kuris tikriausiai nepatiks pačiam V.Radžvilui. Esu įsitikinęs, kad ir kritinė Europos Sąjungos idėjos inventorizacija, nuvalant pelėsius, pasitarnauja ne tik subalansuoto požiūrio atstatymui, bet ir susivienijimo gyvybingumo palaikymui. Kad ir kaip žiūrėtume, tokia kritika yra prasmingesnis dalykas nei lėkšta apologetika.
Garsiausios šnipų istorijos Didžiojoje Britanijoje
Fiona Hamilton / The Times
Specialiųjų tarnybų laukia teisminis nagrinėjimas, kuris gali priversti jas atskleisti slapčiausios savo veiklos krypties detales, – apie tai sužinojo laikraštis The Times.
Grupės Reprieve ir Privacy International padavė ieškinį Tyrimo įgaliojimų tribunolui, kuruojančiam MI5 (Saugumo tarnybą), MI6 (Slaptąją žvalgybos tarnybą) ir GCHQ (Vyriausybinio ryšio centrą), kad išsireikalautų visiškai slapto darbo detalių paviešinimą.
Ieškinyje kalbama apie trečiąją iš trijų specialiųjų tarnybų veiklos „krypčių“, iš kurių dvi – Britanijos personalo kitose šalyse sulaikytų asmenų apklausa, ir masinis asmeninių duomenų rinkimas – jau buvo paviešintos. Laikoma, kad trečioji kryptis minėta tik kartą atskirame Privacy International ieškinyje, be to, informacija apie ją buvo cenzūruota.
Reprieve direktorė Maja Foa sakė: „Britanijos visuomenė turi teisę žinoti, ką specialiosios tarnybos daro jos vardu. Mes žinome, kad toji slaptoji politika dangsto didelę slaptosios veiklos sritį, kuri mažų mažiausiai ne mažiau rimta ir invazyvi, nei sulaikytųjų apklausa užsienyje ir masinis asmeninių duomenų rinkimas. Iš savo karčios patirties taip pat žinome, kad be bazinio skaidrumo Britanijos šnipai linkę peržengti teisines ir etines „raudonąsias linijas“.
Privacy International juristė Mili Grem Vud sakė: „Tai neteisingas principas, kai yra visa veiklos sfera, apie kurią visuomenė apskritai nieko nežino. Mes siūlome ministrei pirmininkei paviešinti trečiąją kryptį – cenzūruotu, sutrumpintu pavidalu arba tezėms, kaip būtina, kad būtų užtikrinta visiška ir atvira specialiųjų tarnybų priežiūra“.
Savinaika po pažangos fasadu. Jeigu šiandien reikėtų glaustai atsakyti į klausimą, kokios yra mūsų žiniasklaidos silpnybės, paliekančios žalingą poveikį visai mūsų kultūrai, o kartu ir valstybės išlikimui, jas išdėstyčiau šitokia tvarka:
stipriojoteisė vietoj demokratiškumo, teisingumo ir padorumo,
elgesio ir gyvenimo normų neigimas vietoj teigimo, nesibaigiančių abejonių kurstymas vietoj nuoseklių įsitikinimų ugdymo, spėliojimai vietoj žinojimo, nuomonių reitingavimai vietoj tiesos irškojimo,
piktavališkumas ir patyčios vietoj sąžiningos kritikos, matančios vertinamų reiškinių pliusus ir minusus,
uždarų klanų kultūros diegimas vietoj atviros profesionalų konkurencijos viešajame skonių, nuomonių ir vertinimų lauke,
pramogų liaupsinimas ir žvaigždžių kultas vietoj pagarbos profesionaliems autoritetams, pajėgiems kurti istoriniams išbandymams patvarią kultūrą,
globalizmo reklamavimas vietoj skatinimo spręsti tautos ir žmonijos išlikimo problemas,
grupiniai interesai vietoj valstybinių ir visuomeninių, partiškumas vietoj atsakomybės už tautos, kultūros, valstybės likimą,
konformizmas vietoj savarankiško apmąstymo ir apsisprendimo,
viendieniškumas vietoj gyvenimo dabartimi, gebančia remtis istorine atmintimi ir numatyti veiklos padarinius,
vulgarėjimas ir primityvėjimas vietoj kultūrėjimo, infantilizacija vietoj moralinės, pilietinės ir socialinės brandos, malonus čiuožimas nuokalne vietoj jėgų koncentracijos reikalaujančio kopimo į civilizuotumo viršūnes,
vartotojiškumas vietoj apdairaus apsirūpinimo ir taupaus resursų vartojimo.
Šių silpnybių kilmė gana skirtinga.Vienos iš jų yra labiau susijusios su neatsakingai adaptuota socialine sistema (4, 6,11), kitos yra išaugusios iš prastai subalansuotos valstybės politikos (1, 4, 7), trečios yra daugiausia atsiradusios dėl menko tam tikros visuomenės dalies subrendimo (3, 5, 8, 9), ketvirtos – dėl nusivylimo gyvenimu ir aklo pasidavimo nihilistinėms bei anarchistinėms tendencijoms (2, 10).
Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Internetinio teksto apimtis neleidžia imtis detalesnio šių silpnybių aptarimo. Manau, užteks ir jų išvardinimo, kad būtų bent kiek geriau suprantamos išeities pozicijos, kuriomis remdamasis, drįsčiau prisijungti prie pradėto pokalbio apie Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją.
Privilegijuotos institucijos. Yra pagrindo klausti: kodėl pradedant kalbėti apie reikalavimus žiniasklaidai, pirmiausia kritikuojama “valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga”? Juk ji jau, rodos, neturi tos galios, kurią turėjo sovietmečiu. Per nepriklausomybės metus jos veikimo teritoriją smarkiai apribojo daugybės kitų komunikacijos kanalų. Vietoj ištiso žemyno ji virto atskira sala komunikacinių ryšių jūroje.
Nepaisant didelių pemainų, LRT statusas išlieka išskirtinis. Pirma, ji yra įteisinta kaip visuomeninė institucija. O tokia įstaiga pagal BBC tradiciją turi aptarnauti visuomenę jai svarbia informacija (“public service ”). Bet anglų terminas public service yra dviprasmiškas: jis reiškia viešąją tarnybą, kuri gali būti ne tik visuomeninė, bet ir valstybinė. Vokiečiai tą prieštaringumą mėgino įveikti vokišku terminu “visuomeniškai reikalingas radijas” (őffentlich-rechtlicher Rundfunk), kuris aiškiai atskirtas nuo valstybinio radijo (Staatlicher Rundfunk). Daugelyje postkomunistinių kraštų pavadinimas “visuomeninis radijas ir televizija” verčia rimtai diskutuoti, kodėl visuomeninė įstaiga nėra visuomenės valdoma?
Antra, ši įstaiga išlaikoma iš reklamos, abonentinio mokesčio arba valstybės biudžeto. Lietuvoje šiuo metu ji išlaikoma iš tos valstybės ir savivaldybių biudžetų dalies, kuri surenkama iš gyventojų pajamų mokesčio (1,5 proc.) ir akcizo pajamų (1,3 proc.). O tai reiškia, kad valstybė supranta, jog šios įstaigos buvimas yra svarbus visos šalies kultūrai, taigi ir žmonių gyvenimo kokybei.
Trečia, valstybė įpareigoja, o visuomenė gali sutikti, kad būtų užkrauta ant jos pečių ši mokestinė našta tik tuo atveju, jeigu LRT įsipareigoja vykdyti visos visuomenės ir valstybės stiprinimui būtinus kultūrinius (moralinius, demokratinius, pilietinius, šviečiamuosius, pažintinius, meninius ir kt.) reikalavimus.
Ne mažesni reikalavimai nustatomi ir programų kokybei: “Rengiamų programų turinys, forma ir kalba turi būti geros kokybės. Rengdamas ir skelbdamas programas, LRT turi vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, programose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės. Programose turi būti gerbiamas žmogaus orumas ir jo teisės, nenusižengiama moralės ir etikos principams.”
O 4 str. dar patikslina ir papildo: LRT programos turi “būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.”
LRT įstatymas papildo ir konkretizuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir kai kuriuos kitus teisės aktus. O 2016 m. galų gale atsirado dar 1996 m. įstatymu numatytas neblogai parengtas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas, priimtas visuomenės viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir “Visuomenės informavimo etikos asociacijos”.
Kad būtų laikomasi visų šių įstatymų, kitų teisės aktų bei minėto Kodekso reikalavimų, buvo numatyta net penkių institucijų priežiūra: Visuomenės informavimo etikos asociacijos, Visuomenės informavimo etikos komisijos, Žurnalistų etikos inspektoriaus, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ir LRT tarybos. Tačiau girdint žmonių nusivylimą, klausant tai, ką jie pasakoja grįžtamojo ryšio telefonais, ką rašo savo atsiliepimuose ir socialiniuose tinkluose, svarstant tai, ką mes patys matome per dominuojančius žiniasklaidos kanalus, net skaitant Žurnalistų etikos inspektoriaus teikiamas apžvalgas, sunku išvengti gana nemalomios išvados: tarp devynių auklių – vaikas be galvos.
Bet įžvalgesnį paaiškinimą yra palikęs Romas Sakadolskis: “žurnalistiką gali reformuoti tik patys žurnalistai. <…> Nėra ko stebėtis, kad Lietuvoje nėra veiksmingų žurnalistikos savitvarkos priemonių. Joms atsirasti reikia žurnalistų bendruomenės, kurios nariai suvokia savo išskirtinę vietą valstybėje, su tuo susijusią atsakomybę ir imasi veiksmų tai įgyvendinti. Iš šalies nepriversi sąžiningai ar skaidriai dirbti, reikia iš vidaus jausti būtinybę tai daryti. Tai iš dalies paaiškina, kodėl nėra veiksmingos dvi institucijos, kurios buvo sukurtos įstatymo pagrindu, tačiau yra vadinamos savitvarkos priemonėmis, nors tokios nebuvo, nėra ir nebus. Turiu omenyje Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Tai nereiškia, kad jos neatlieka naudingų darbų. Kartais atlieka. Tačiau tai nėra savitvarkos pakaitalas.”
Už neatsakingą žurnalistiką atsakinga… visuomenė. Esminis dalykas yra tas, kad permainos vyksta visai ne ta kryptimi, kurią bandė nubrėžti įstatymų leidėjai. Neretai susidaro įspūdis, kad visus įstatymų reikalavimus jos interpretuoja pernelyg “bičiuliškai”, pernelyg aptakiai, pernelyg šališkai ir neatsakingai. Ar tai nėra pavojaus signalai, kad didžioji žiniasklaida vis labiau įgauna uždaros sistemos požymius, rodančius, jog ji jau yra gerai išmokusi gintis ne tik nuo valdžios, bet ir visuomenės kontrolės. Tai rodo ir publikuota informacija apie visai neseniai vykusias diskusijas „Žiniasklaida Lietuvoje ir pasaulyje: misija bei populiarumas“, kur buvo “išaiškinta”, kad žurnalistikos kokybė “yra priklausoma nuo visuomenės reiklumo”, atseit pati visuomenė turinti “užtikrinti “žiniasklaidos pilietiškumą bei atsakingumą.” Bene tik „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas atkreipė dėmesį, kad, „Lietuvoje yra nemažai žurnalistų, kurie nekelia sau atsakomybės, žurnalisto santykio su visuomene ir jo vaidmens klausimų“ (15min.lt, 2017).
Savaime suprantama, beveik dėl visų žiniasklaidos defektų visi pirmiausia duria pirštais į LRT. Tai užgauna daugelį profesionalių ir atsidavusių žurnalistų. Bet politinę orientaciją nustato ne jie, o viršūnės. Būtent jos yra tiesiai atsakingos už juridiškai suteiktas išimtinės sąlygos ir pareigos telkti geriausius įvairių sričių žinovus, organizuoti plačiausio akiračio, giliausius, protingiausius debatus, duoti demokratijos, bendravimo kultūros, atsakingumo ir profesionalumo pavyzdžius kitiems informacijos platintojams. Bet ji nė neketina tapti tokios komunikacijos pavyzdžiu. Net savo juridinių įpareigojimų vežimo nepatraukia…
Kai matai, kaip ji susidoroja su pačiais išradingiausiais ir kūrybiškiausiais savo darbuotojais, kaip siaurėja jos kultūrinis, profesinis ir politinis akiratis, kaip nyksta demokratiniai bendravimo principai ir vis su didesniu nepakantumu atmetamos skirtingos nuomonės bei įsitikinimai, su kokia imperatoriška arogancija laidų vedėjai kalbina kviestinius asmeninis, kaip nervingai LRT reaguoja į bet kokią kritiką ir virsta vis uždaresniu klaniniu dariniu, kaip išsisukinėjama nuo skaudžiausių šių dienų problemų aptarimo, kaip lengvabūdiškai skatinama emigracija ir apeinami tautos demografinės krizės bei jos išlikimo klausimai, kaip vengiama rimtai svarstyti pačias sunkiausias civilizacijos būklės ir jos perspektyvų problemas, kaip kopijuojami abejotinos vertės komercinių televizijų pavyzdžiai, negali neklausti, kas atsitiko su šita institucija?
Ką bendra ji turi su visais jai keliamais uždaviniais ir pačiais svarbiausiais LRT įstatymo reikalavimais? Juk Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu mūsų radijo ir televizijos darbuotojai be jokių įstatymų, be jokių įpareigojimų, net be savo pastogės, net rizikuodami savo gyvybe atliko įspūdingo pasiaukojimo reikalavusius darbus, kad negali patikėti, jog čia mes turime reikalą su ta pačia institucija. Kur dingo jos susirūpinimas valstybės ir tautos likimu? Jos patriotizmas? Ryžtingumas ir atsakingumas? Jos pilietinių pareigų supratimas? Tikra, o ne ritualinė, ne fasadinė pagarba savo institucijai? Nuostabus vieningumas? Kur dingo žmonės, atlikę šį žygdarbį? Kodėl ją buvo priversti apleisti patys kūrybingiausi asmenys? Galų gale ką veikia LRT taryba, kuriai pavesta prižiūrėti, kaip vykdomi įstatymų reikalavimai? Kodėl iš jos pasitraakė ne vienas valdžios insitucijų deleguotas asmuo? Kodėl joje savo įgaliojimus sustabdė viena iš šviesiausių ir daugiausia prie Lietuvos žiniasklaidos sąžiningumo, demokratinių principų ir apskritai jos kultūros ugdymo prisidėjusi asmenybė velionis Romas Sakadolskis:
„Prisimenu Sąjūdžio laikus, tiesos išsakymą, idealizmą. Kas žino, jeigu daugiau anuomet viešojoje erdvėje dalyvavusių žmonių būtų likę žurnalistikoje, išmokę šio amato, gal šiandien ji būtų kokybiškesnė. Tada vyravo romantiškas idealizmas, o šiandien – ryškus juodas cinizmas. Jau geriau romantikas negu cinikas. Iš romantiko gali subręsti realistas, žurnalistas dažnai visą gyvenimą išlieka šiek tiek idealistas, o cinikas yra pasmerktas būti nelaimėliu. Lietuvoje sutinku daug žurnalistų cinikų. Pernelyg dažnai jų „paslaugos“ perkamos it daiktai turguje. Pernelyg dažnai leidėjams informacija tėra prekė, o žiniasklaida – tik verslas. Jeigu taip, tai kam reikia įstatymų, užtikrinančių žurnalisto teisę į informaciją?” (Bernardinai.lt, 2016). Jeigu mūsų žiniasklaida turėtų Konstiticiją, ji turėtų prasidėti panašiais žodžiais. Tik kažin ar daug kas šiandien iš mūsų žiniasklaidos šulų po jais norėtų pasirašyti. O LRT tikriausiai tik pasityčiotų.
Privilegijatyčiotis. R. Sakadolskis labai stengėsi pralaužti ledus „sustabarėjusioje” sąmonėje ir įtikinti mūsų žiniasklaidos kūrėjus, kad jie neturi bijoti kritikos. Kritika yra pati elementariausia visų kultųros sričių augimo ir kokybės gerinimo sąlyga. “Jokia profesija neapsieina be kolegų patikros. Vakarų žurnalistikoje apie profesijos reikalus nuo seno vyksta gyva diskusija, į kurią jungiasi ne vien profesionalai. Ji vyksta periodinėje spaudoje, radijo ir televizijos laidose, internete. Joje dalyvauja ir žurnalistai, ir nežurnalistai. JAV žurnalistikos kritikai yra skirti profesiniai leidiniai, kuriuos skaito ir žurnalistai, ir jų veikla besidomintieji. Diskusijos būna atviros ir karštos apie ydas ir laimėjimus, apie etiką ir verslą, apie viską, kas susieta su šia profesija.”
Šie pastebėjimai svarbūs ne tik žiniasklaidai, bet ir visai mūsų bendravimo kultūrai. Įsidėmėkime, kaip LRT reaguoja į kritinius laiškus, skambučius ir kitokius kritikos pareiškimo būdus. Susierzinimu, pasišaipymu, asmenis žeminančiomis patyčiomis arba paprastu skambučių nutraukimu. Pats generalinis direktorius visus jo kritikus jau yra priskyręs “patvorinių” kategorijai. Ši plūstamasis vardas jam duoda pagrindą nesiceremonyti ir visus kritikus tiesiog sušluoti į atmatas. Čia veikia gana seniai patikrintas dėsnis: kas labiausiai mėgaujasi kitų žeminimu, tas pats labiausiai bijo būti kitų sumenkintas ir neapkenčia bet kokios kritikos. O mes dar vis tebeieškome atsakymo – iš kur mūsų krašte patyčios? Ypač uoliai jų ieškome mokyklose.
Šiame fronte jis ne vienas. Patyčių “meistrų” pavardės visiems žinomos. Yra net neginčijami jų lyderiai. Vienas iš jų net yra sukūręs savo teoriją, kad patyčios iš stpresnio nėra patyčios. O kas stipresnis – nustato jis. Nutylima, kad patyčiomis jis šaudo iš gerai įtvirtintų blindažų. Tiksliau sakant, turi kritikos monopolį, t.y. neribotą galią kritikuoti, be galimybės jam adekvačiai atsakyti. O LRT turi net Seimo suteiktą privilegiją kultūrinei veiklai. Ten, kur įtvirtinama privilegija be atsakomybės, įrodymų reikalaujanti ir nešališka kritika pasidaro tiesiog nereikalinga. Kritikus išstumia vien tik dominuojančioms partijoms patarnaujantys žmonės, o įrodymus – jokios atsakomybės nereikalaujančios patyčios.
Išgydyti nuo patyčių gali tik jokių neliečiamų zonų nepaliekanti ir nešališka kritika. “Nenoras matyti ar girdėti žurnalistikos kritikos, manau, yra nesubrendimo požymis. Kiti požymiai yra vengti skelbti klaidų atitaisymus, kas būdinga didesnei daliai Lietuvos periodinės spaudos, ir nenoras svarstyti redakcijų darbo taisyklių. Esu girdėjęs Lietuvos žurnalistų, teigiančių: turime įstatymą, etikos kodeksą, ir mums daugiau nieko nereikia. Tarsi nekiltų kitų etikos arba standartų reikalų, kurie nebūtų surašyti įstatyme arba kodekse. Žinoma, kyla, užtat ir galioja nerašytos taisyklės, kaip ir visur yra vadinamoji darbovietės kultūra – kas leidžiama, kas draudžiama, pageidautina, peiktina.” Tai vėl R. Sakadolskio žodžiai. Toks galėtų būti ir antrasis įsivaizduojamos žiniasklaidos Konstitucijos punktas.
O kad tokia kritika būtų įmanoma, pirmiausia turi būti griežtai laikomasi tiek valstybės įstatymų, tiek ir sutartinių taisyklių. “Solidžios Vakarų redakcijos rengia savo taisykles ir skelbia jas viešai, kad ir žurnalistams, ir visuomenei būtų aišku, kaip dirbama. Taisyklės subrandinamos redakcijoje, dalyvaujant žurnalistams, redaktoriams, dažnai ir leidėjams. Ši priemonė padeda spręsti iškilusius klausimus, neaiškumus, kartais darbdavio ir darbuotojo konfliktus. Paskelbus taisykles, sunkiau „prastumti“ paslėptą reklamą, sumažėja korupcijos atvejų, o pats žurnalistas yra geriau apsaugotas nuo redaktoriaus arba leidėjo spaudimo nesąžiningai elgtis. Skatinamas skaidrumas, tai laikoma žiniasklaidos priemonės solidumo, patikimumo įrodymu.”
Ypač gerai mūsų valdžios ir visuomenės nebrandumą parodo gluminantis negebėjimas susitarti, susitarimų vengimas ir visų etikos kodeksų ignoravimas. Atrodo, kad mes net nepriaugome iki tokių susitarimų, kuriuos viduramžių vasalai sudarydavo su savo senjorais: “Man visada šypsnį kelia ta visuomenės informavimo įstatymo vieta, kur nurodoma, jog žurnalistai ir leidėjai privalo laikytis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų. Įstatymas yra privalomas, o etikos kodeksas yra savanoriškas. Etikos normos yra veiksmingos būtent todėl, kad jos nėra privalomos pagal įstatymą, jos privalomos iš įsitikinimo. Įstatymas yra reikalingas ne žurnalisto veiklai reglamentuoti, o sukurti jam saugią aplinką dirbti – kitaip tariant, užtikrinti spaudos laisvę. Įprasta kalbėti apie spaudos laisvę kaip laisvę nuo cenzūros, turint omenyje valdžios ar politinių jėgų kišimąsi į žurnalisto darbą.
Tačiau šiandien Lietuvoje rūpestį kelia ir kai kurie žiniasklaidos savininkai, ir jų santykiai su kitais verslininkais. Ypač pavojingi yra tie atvejai, kur redaktorius yra kartu ir leidėjas arba tvarko ūkį. Geriausiu atveju vėliau ar anksčiau neišvengiamai kyla interesų konfliktų. Blogiausiu atveju žiniasklaidos priemonė tarnauja jos savininko turtiniams ar kitokiems interesams. Vienas būdas apsaugoti žurnalistą ir skaitytoją būtų skaidrinti patį žiniasklaidos verslą, kad visiems – žurnalistams ir visuomenei – būtų aiškūs savininko turtiniai interesai. Kita priemonė būtų leidėjo ir redakcijos susitarimas, kuriame aiškiai nurodyti įsipareigojimai vieni kitiems bei visuomenei ir skelbiami visiems vertinti.”
Jeigu mūsų išsilaisvinimas iš totalitarinės imperijos nebūtų paverstas savivale, o “elitas” būtų daug daugiau galvojęs ne kaip apeiti įstatymus, taisykles ir normas, bet kaip jas sukurti naujoms gyvenimo sąlygoms ir demokratiniam gyvenimo būdui, padėtis Lietuvoje būtų buvusi visai kitokia. R. Sakadolskis sakė: “gyvendamas Lietuvoje penktuosius metus, kartais pagalvoju apie tai, ko mums, kaip visuomenei, trūksta. Man atrodo, jog viena, ko trūksta, tai supratimo apie laisvę.”
Mums jis paliko gana iškalbingą pavyzdį: “Amazonės džiunglėse sėkmingai darbavosi misionieriai, pakrikštijo daug genčių. Po kurio laiko indėnai buvo pastebėti besirenkantys prie miesto, kuriame gyveno krikščionys. Gyventojai klausė indėnų: ko jūs čia atėjote? Indėnai atsakė: mums misionieriai tvirtino, jog dalytis yra krikščioniška, tai mes atėjome pasiimti savo dalies. Daug kas Lietuvoje panašiai traktuoja laisvę. Jie kalba ir elgiasi, tarsi laisvė prasidėtų nuo jų ir su jais baigtųsi. Kai kuriems žurnalistams jų pačių laisvė yra tas lakmuso popierėlis, pagal kurį matuojama spaudos, bendruomenės, netgi Lietuvos laisvė. Laisvės temą dažnai savo laidose aptarinėdavo Čikagos žurnalistas Studsas Terkelis, knygų apie Amerikos istoriją autorius <…>. Kartą, paklaustas, kam jis aukotų savo laisvę, Terkelis atsakė: tam, kad bendruomenė būtų laisva, nes laisvoje bendruomenėje aš nesunkiai susirasiu savo laisvę. Lietuvoje būtų kur kas maloniau ir įdomiau gyventi, jeigu daugiau mūsų žmonių, ypač žurnalistų, vadovautųsi būtent tokia laisvės samprata.”
Kai turi jėgos, daug proto nereikia. Mūsų žiniasklaida gana piktai atakuoja pagal partinį skonį pasirinktus politikus, bet kaip dažnai ji tuo kitus tep, kuo pati kvep. Niekas Lietuvoje taip gerai neįžvelgė bendrų bėdų tarp politikos ir žiniasklaidos kaip R. Sakadolskis: “Kartais atrodo, jog Lietuvoje žiniasklaidos ir politikos kokybė eina ranka rankon. Abi šios sritys yra silpnos ir dėl to, kad abiejose matyti daug homo sovieticus pavyzdžių.” Iš jų kylančią valstybės būseną jis taip nusakė: „mano galva, didžiausia problema – ta, kad einame kratinio keliu. Neturime valstybės strateginio tikslo, vizijos. <…>Lietuvoje dažnai yra taip, kad niekas nevaldo valstybės. Kiekvienas valdo po savo mažą gabaliuką ir to užtenka. <…> Tačiau kai valstybė nėra gerai organizuota, kyla ne tik pavojus, kad kas nors gali ateiti ir ją pradėti valdyti, bet ne mažesnis pavojus, kai niekas jos nevaldo. Tada susidaro padėtis, lyg aklas aklą vestų” (Maga.lt , 2006).
Su panašia padėtimi jis susidūrė ir LRT taryboje. Tas gana kultūringoje aplinkoje išsiauklėjęs žmogus apie LRT tarybos darbą prasitarė: ji „yra impotentiška ir pati pasirenka tokia būti“. Kitaip sakant, ji nevaldo LRT. Užtat ją užvaldė jos išrinktas generalinis direktorius A. Siaurusevičiaus, kurio ciniškas susidorojimas su populiarių televizijos („Sankirtos“) ir radijo („Tarp Rytų ir Vakarų”) laidų vedėju Dariumi Kuoliu jį labiausiai sukrėtė.
Dariaus Kuolio laidos buvo tos vietos, kuriose galėjo viešai susitikti ir taip jau išretėjusios intelektiualinės pajėgos, kur vyko nepalyginamai platesni analitiniai svarstymai ir gilesnis jų pagrindimas negu daug kur kitur. Visiems prasilavinusiems Lietuvos žmonėms buvo akivaizdu, kad ši laida bene labiausiai buvo priartėjusi prie tos misijos vykdymo, kuriam yra sukurtas visuomeninis radijas ir televizija.
Nepaisydamas šių laidų išskirtinio vaidmens, generalinis direktorius A. Siaurusevičius visos LRT tarybos akyse nesidrovėjo parodyti įprastus savo veikimo metodus, kuriuos pats jis kažkada yra įvardinęs «šakar-makar». R. Sakadolskio žodžiais tariant, jau savo pirmajame posėdyje direktorius surengė „linčo teismą”. Posėdis buvo paskelbtas uždaru, žurnalistai išprašyti iš salės, o Kuolys (jam nedalyvaujant) pasmerktas už tai, kad savo radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų” jis kaltinęs visuomeninį transliuotoją „vykdant valstybės užsakymus ir be reikalo vienoje LRT laidoje kritikavus kitą LRT laidą”, be to, jis daręs spaudimą vieno televixijos reportažo autoriui ir jį įžeidęs. Nors Tarybos nariams buvo pademonstruotas visai ne tas televizijos reportažo įrašas, apie kurį buvo kalbama radijo laidoje, A. Siaurusevičius ciniškai pareiškęs: jeigu kam netinka šitas reportažas, tegul tas susirandąs kitą.
Neužilgo be LRT tarybos pritarimo ir net jai priešinantis buvo nutrauktas abiejų laidų transliavimas. A. Siaurusevičius net neieškojo įtikinamų motyvų. Buvo tiesiog paskelbta, kad D. Kuolio laida nėra kultūrinė, o „LTV2 yra būtent kultūros kanalas”. Taryboje kilus diskusijai, kas yra kultūra, arogantiškai buvę „paaiškinta”, jog keičiamos dalyvavimo eteryje taisyklės: kas tikę praėjusiam sezonui, netinką būsimajam.
„A. Siaurusevičius atliko visus šio reikalo vaidmenis: jis metė kaltinimus, nusprendė, kas kaltas, ir skyrė bausmę. Tai pono teisės baudžiauninkų bendruomenėje, kas negali būti toleruojama ir esant geriausioms sąlygoms, ypač kai gyvenama demokratinėje šalyje iš mokesčių mokėtojų pinigų.” Apie etinę šio « šakar-makar » pusę nėra ką kalbėti. Viskas buvo brutalu ir ciniška. R. Sakadolskis įtarė, kad šis išpuolis buvo padarytas norint prieš rinkimus įtikti valdančiai partijai, o LRT taryba tam nesipriešino. „D. Kuolys savo laidose kėlė daug nepatogių klausimų. <…> Saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis, jo atminimo juodinimas, LEO LT kūrimas, teismų įstatymo problemos, pastangos apriboti Seimo narių diskusijos teises, mokytojų atlyginimai, švietimo ir aukštojo mokslo reformos – tai tik kelios temos, kurių kėlimas buvo rakštis tiems, kas valdžioje.”
Romo Sakadolskio pasitraukimas iš tarybos buvo pilietinis ir moralinis protestas prieš tokią savivalę. Pats oficialiai paaiškino, kad jo buvimas ten „neduoda naudos”. Bet iš tikrųjų šis gestas išreiškė žymiai daugiau. Jis parodė: 1) kad LRT taryba yra nepajėgi vykdyti įstatymu apibrėžtų funkcijų ; 2) kad generaliniam direktoriui nereikia žmogaus, kurio labiausiai reikia LRT vykdomai misijai atlikti; 3) kad be D. Kuolio, LRT prarado ir R. Sakadolskį, t.y. bene sąžiningiausią, nešališkiausią ir patikimiausią žurnalistą, galintį daugiausiai prisidėti prie civilizuotos (profesionalios, demokratinės) žurnalistikos normų diegimo Lietuvoje. Tai, kad šio Žurnalisto pasitraukimas nesukrėtė visos mūsų žiniasklaidos, geriausiai patvirtino jo mintį, kad jai labiausiai trūksta «supratimo apie laisvę » ir pilietinio brandumo. Juk tai bovo principinis perspėjimas: esamą tvarką būtina keisti be jokių išlygų.
Normalioje valstybėje taip būtų ir suprasta. Tik ne Lietuvoje, kur patys svarbiausi dalykai grimsta į kažkokią nešvarią, gličią ir klampią magmą, kad net aido neatsiranda. Ir šįsyk pasirodė tik vienas kitas drovus straipsnelis periferinėje žiniasklaidoje. Garbinga išimtimi buvo bene tik „Bernardinai.lt„ ir „GZI.lt”, kuris prisistato kaip „garbingesnės žiniasklaidos iniciatyvų„ tinklaraštis, „skirtas diskusijoms apie žurnalistų etiką, žiniasklaidos skaidrumą ir aukštesnius profesinius standartus.”
LRT cenzūra. Monopoliai, privilegijos, papirkinėjimai yra “džiunglių teisės“ atributai. Iš jos kyla ne tik patyčios, bet ir noras cenzūruoti kitaminčius. Apie tokį LRT polinkį žiniasklaidoje nemažai kalbėta. Tą yra patvirtinęs R. Sakadolskis, gindamas Tomą Dapkų (“Kaip dusinti laisvą žodį Lietuvos radijuje”). O ypač daug dėmesio cenzūrai yra skyręs žurnalistas, teatrologas hum. m. dr. Gintaras Aleknonis. Nuo 2004 m. Lietuvos radijuje jis vedė laidą „Ant svarstyklių“ ir ten buvo įvykių komentatorius, kol 2011-ųjų pabaigoje nesusidūrė su jo vadovų cenzūra. Bernardinų.lt straipsnyje “Galu galą, mazgu mazgą” net yra pateiktas cenzūruoto teksto fragmentas, kuriame kalbama apie intymius “Lietuvos ryto” ryšius su “Snoro”banku, apie tai, kad jis yra “apraizgęs didelę Lietuvos žiniasklaidos dalį” ir apie neskaidrių verslo ir žiniasklaidos ryšių pavojingumą visuomenei. G. Aleknonis stengėsi įrodyti, kad LRT atsisakymas kritiškai vertinti įtartinus “Lietuvos ryto” santykius su “Snoru” ir paties banko politiką kliudė viešojo intereso gynimui.
Bernardinų lt. žurnalistas, pritardamas G. Aleknoniui ir nerimaudamas dėl savo kolegų, o ypač LRT tarybos tylos, didžiausiu absurdu vadino patį “pripažinimą, jog „nacionalinis transliuotojas“ turi tabu temas – tokias, kurių negalima diskutuoti. Nuo kada tokia nuostata? Kas ją patvirtino? Kodėl iš vis yra tokia nuostata? Ko dar negalima diskutuoti už mokesčių mokėtų pinigus?” Vargais negalais vis dėlto LRT Taryba nutarė, kad šis žodžio laisvės suvaržymas yra “klaida” ir „įpareigojo LRT sukurti vidinį etikos kodeksą, kuris detaliai reglamentuotų tarpusavio santykius, darbuotojų pareigas ir atsakomybę, užtikrintų žurnalistų laisves”. Bet tuo viskas ir pasibaigė. Po D. Kuolio, T. Dapkaus LRT neliko ir G.Aleknonio laidų. Kaip ir buvo galima tikėtis, neatsirado ir LRT etikos kodekso, kuris turėjo saugoti nuo tokių “klaidų”, kaip cenzūra.
„LRT misija”.Užtat LRT tinklapyje 2017 m. yra paskelbtas gana keistas tekstas „LRT misija”, kuris valstybinį pavedimą (missio) pakeičia noru ar savavališku pasižadėjimu. Įstatymas įsakmiai reikalauja vykdyti kultūrinį pavedimą, išdėstytą 3 str. „LRT veiklos principai”: “LRT privalo rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove, šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą.” O 4 str. 2 dalis dar nurodo, kad “Masinė kultūra atspindima apžvalginėse, pažintinėse, analitinėse programose.” Tuo pasakoma, kad ši komunikacijos priemonė neturi būti pramoginė ir leistis į konkurenciją su komercinių programų kūrėjais.
Tuo tarpu naujasis LRT dokumentas savo norą formuluoja taip: „Teikti Lietuvos visuomenei tikslią, objektyvią ir subalansuotą informaciją, kokybiškas šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, sudaryti prielaidas darniam vystymuisi, demokratijos plėtrai bei atviros visuomenės vertybių įsitvirtinimui Lietuvos Respublikoje.” Iš to matyti, kad savavališkai „įteisindama” pramogines programas, siekdama aiškinti savaime aiškius dalykus, plaukdama pasroviui su visais komunikacijų kanalais, LRT atsisako Įstatymo nustatytos visuomeninės televizijos ugdomosios (lavinamosios, šviečiamosios, t.y. visuomenę kultūrinančios) paskirties ir piktnaudžiaudama savo padėtimi, suka lengvesniu komercinių televizijų keliu, kad galėtų vienu metu melžti kelias karves: naudoti ne tik mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir kitokią paramą. Nors pagal Įstatymą „LRT yra valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga”, atsakinga už visos visuomenės būklę, tačiau rengdama savo „misiją”, „pagrindinį dėmesį LRT vadovybė skyrė” ne visos visuomenės, o tik „savo auditorijos poreikiams, taip pat atsižvelgė į strategiją įgyvendinančių vadovų, darbuotojų bei išorės partnerių – valstybės institucijų, finansuotojų, nepriklausomų prodiuserių ir kitų – interesus”.
LRT vadovybės sugalvoti „misijos” papildymai iškėlė ją virš LRT įstatymo, kurio visi trečiojo straipsnio reikalavimai buvo nustumti prie laisvai pasirenkamomų misijos įgyvendinio priemonių. Šiuo „išradimu” buvo motyvuojama ambicija tapti „patikimiausiu ir moderniausiu Baltijos šalių visuomeniniu transliuotoju”. Tik ką ji turėjo bendra su visuomeninio transliuotojo paskirtimi?
Kaip pertvarkyti LRT? Šį perdaug tinklapiui platų mūsų žiniasklaidos aptarimą reikėtų užbaigti siūlymais, kaip pertvarkyti LRT. Jų yra gana daug. Vieni siūlo britanišką, kiti vokišką, treti norvegišką ar danišką modelį. Bet dėl nurodytų kultūrinių (mąstymo ir elgesio) ypatumų Lietuvoje patys geriausi projektai virsta jų karikatūra. Juk ir dabartinis modelis yra nukopijuotas, bet Lietuvoje jis neveikia. Todėl, matyt, ir čia teisingai samprotauja R. Sakadolskis. Jis siūlo pradėti nuo LRT tarybos ir ne modelių ieškoti, o mūsų pačių kultūroje spręsti konkrečius uždavinius: “privalo būti sukurta skaidri, nešališka struktūra, kuri spręstų tokius ir panašius nesutarimus, konfliktus. Tokia struktūra privalo įgyti darbuotojų pasitikėjimą, turėti teisę atlikti vispusišką tyrimą, gauti informaciją, prieiti prie dokumentų, kalbėtis su žmonėmis, imtis arbitro vaidmens. Į jos veiklą būtų draudžiama kištis bet kuriam LRT darbuotojui, ir jos sprendimai turėtų būti privalomi visiems dirbantiems LRT. Ji turėtų būti nepriklausoma nuo visų kitų LRT struktūrų, įskaitant tą, kuri ją sukurtų. Ir tokia struktūra turėtų būti sukurta ilgai nedelsiant.”
Taigi sėskim prie stalo: pagrindinis klausimas, kaip Lietuvos sąlygomis sukurti nepriklausimą, sąžiningą ir atsakingą Tarybą?
Jeigu bandysite įrodyti, girdi, demokratijos mūsų žemėje tiek skalsu, kad nėra nei pavojingų temų, nei pateptųjų, – nesutiksiu. Demokratijos Lietuvoje esama. Bet ji sunkiai šlubčioja.
Nieko gėdingo. Lietuvis netobulas. Kaip ir visos kitos tautos. Smerktina tai, kad raišumą kai kurie iš mūsiškių bando slėpti. Išradingai slepia. Lietuviška cenzūra – subtili. Cenzūrą bandoma primesti taip, kad ji pavirstų savicenzūra: tau niekas atvirai nepriekaištauja, tu tiesiog pats susidarai sąrašą temų, kurias tyliai apeini.
Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Todėl subtili lietuviška cenzūra labai pavojinga, kartais labiau žalinga už atvirus, tiesmukiškus draudimus.
Susiraskime vieną iš paskutiniųjų apžvalgininkės Jūratės Laučiūtės straipsnių „Už mūsų, bet ne jūsų teises?!“, paskelbtą popierinėje dienraščio „Lietuvos žinios“ versijoje. Negalėčiau priskirti teksto aštriųjų kategorijai. Tiesiog apžvalgininkė prisipažįsta, kad jai nepatinka situacijos, kai kitataučiai, tegul ir Lietuvo piliečiai, lietuviams bando primesti savo gyvenimo taisykles.
J.Laučiūtė objektyvi, nes ji kritikuoja ir savus, lietuvius, kurie išvykę bando primesti savo tiesas, sakykim, Didžiosios Britanijos senbuviams. Dar sykį atidžiai perskaitykime įsimintiną citatą iš jos straipsnio: „Kadangi man, ir ne tik man nepatinka, kai kitataučiai Lietuvos piliečiai nori primesti mūsų kultūrai, istorijai ar religijai svetimus elementus, tuo pačiu nepatinka, kai mūsų tautiečiai kitoje šalyje ima elgtis panašiai, kaip kai kurie lenkai („kai kurie“ rusai ar žydai…) mūsų šalyje“.
Argi apžvalgininkė pasakė ką nors smerktino? Argi nerasime nė vieno pavyzdžio, kai lietuviai verčiami mąstyti lenkiškomis, rusiškomis, žydiškomis kategorijomis?
Ir vis dėlto būtent šio jos komentaro internetinėje „Lietuvos žinių“ versijoje jau neberandu. Ankstesnieji komentarai puikuojasi, o šis – ne. Gal kaltas neapsižiūrėjimas, techninė klaidas?
Atsitiktinumais netikiu. Greičiausiai J.Laučiūtė bus nusižengui nerašytai taisyklei, ką galima ir ko negalima kritikuoti. Juk nesame kvaili, puikiai žinome, kokios tautinės bendruomenės Lietuvoje jau dabar yra privilegijuotos.
Prie neliečiamųjų kastos šiandien vis labiau bandoma priskirti Lietuvos lenkus. Jiems jau negana lenkiškų rašmenų lietuviškoje abėcėlėje, neužteks lenkiškų gatvių užrašų, jie dar norėtų, kad Lietuvos specialiosios tarnybos Šalčininkuose nerengtų specialiųjų pratybų jų budrumui patikrinti. Jie jau siekia, kad lietuviai mylėtų Juzefą Pilsudskį.
Lietuvos ryto publikacijos dėl paminklo Juzefui Pilsudskiui fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
Atkreipkite dėmesį į šeštadieniniame „Lietuvos ryte“ paskelbtą Dalios Gudavičiūtės straipsnį „Šalia lenkų statomų paminklų – ir lietuviški Pilsudskiai“. Jei Lietuva būtų principinga, nei valstybinėse, nei privačiose jos žemėse neatsirastų nė vieno tokio paminklo. Juk šio vyro dėka Lietuva keliems dešimtmečiams prarado sostinę ir patyrė žiaurų lenkinimą.
Bet pasirodo, kad Vilniaus krašte jau senokai dunkso paminklinė lenta, skirta Juozapui Klemensui Pilsudskiui. Ir ji noriai lankoma iš Lenkijos atvykstančių turistų. Regis, viskas daroma, kad lankytojų būtų kuo daugiau. Lietuvoje net formuojasi (natūraliai ar dirbtinai?) gausi J.Pilsudskio užtarėjų lietuvių komanda. Pavyzdžiui, istorikas Antanas Kulakauskas per paminklo Pilsudskiams atidengimą pareiškė: „Tie lietuviai, kurie lygina Juzefą Pilsudskį su A.Hitleriu ir J.Stalinu, patys nežino, ką sako“.
O gal istorikas nežino, ką kalba? Kodėl lietuviams negalima J.Pilsudskio lyginti su J.Stalinu ar A.Hitleriu? Matematiškai skaičiuojant, žinoma, – netikslu. Anie budeliai pasauliui atnešė žymiai daugiau aukų. Bet moraliniu požiūriu – kodėl gi ne? Mes juk – ne matematikos pamokoje. Ir vis dėlto lietuvis istorikas A.Kulakauskas ginčija net šią mūsų teisę.
Ko dar negalima minėti bloguoju? Šį sekmadienį mačiau per LRT transliuotą Ritos Miliūtės laidą „Teisė žinoti“. Slogų įspūdį paliko laida. Joje pasakota, kaip vienoje Žemaitijos mokykloje tikybos mokytoja pateikė mokiniams skaidrių, kuriose nepagarbiai ir nepagrįstai smerkiami netradicinės seksualinės orientacijos žmonės.
Bet ar mokytoja, tik parodžiusi tas skaidres, padarė itin didelį nusižengimą, dėl kurio ji verta, vaizdžiai tariant, mirties bausmės? Juk ji nesmerkė nei gėjų, nei lesbiečių. Šokiruojančias nuotraukas pateikė diskusijai, savosios nuomonės niekam neprimesdama.
Taip, rimtą polemiką pamokoje surengti buvo galima ir be šokiruojančių skaidrių. Bet kodėl kilo milžiniškas triukšmas? Kodėl žurnalistas Andrius Tapinas ėmė įrodinėti, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“? Pabandykime įsivaizduoti atvirkščią situaciją – skaidrėse nekorektiškai atsiliepiama apie tradicinės seksualinės orientacijos žmones! Ar triukšmas būtų toks pat kaip dabar? Netikiu. Nes tradicinės seksualinės orientacijos atstovai jau senokai priskirti tiems, kuriuos galima ir kritikuoti, ir užgaulioti.
Internetiniame portale 15min.lt apie nesusipratimą Žemaitijoje štai kas rašoma: „Tikybos pamoka Telšių Žemaitės gimnazijoje, kurios metu demonstruotose skaidrėse homoseksualai buvo vadinami žudikais ir kanibalais, nebuvo tokia baisi, kaip atrodo iš skaidrių, 15min.lt tvirtino moksleivė iš Telšių, pati dalyvavusi pamokoje. Anot jos, mokytoja Loreta Raudytė skaidrėse dėstomus teiginius pateikė diskusijai, tačiau pati pritarimo jiems neišsakė, o dauguma moksleivių homoseksualus kaip tik gynė.“
Neliečiamieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Toje 15min.lt publikacijoje netgi teigiama: „Buvo įvairių nuomonių, tačiau pati mokytoja apibendrindama pamoką paminėjo, kad turėtume iš Dievo mokytis, nes jis toleruoja ir gerbia kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo rasės, lytinės orientacijos“, – sakė moksleivė.“
Man regis, ši pozicija, nors minėtame leidinyje paskelbta ir piktų komentarų, – pati įtikinamiausia: bjaurieji pavyzdžiai pateikti ne todėl, kad moksleiviai jiems pritartų, ne tam, kad būtų šaipomasi iš kitokių, o kad kiltų diskusija.
Tačiau laidos „Teisė žinoti“ vedėjos klausimai, pastabos ir intonacija bylojo apie norą kuo greičiau ir griežčiau mokytoją nubausti. Visi laidos dalyviai peikė mokytojos elgesį, bet R.Miliūtei to buvo maža. Platesnių apibendrinimų ji nenorėjo girdėti, jai reikėjo mokytojos galvos, kaip ir A.Tapinui.
Įsiminė politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos straipsnyje „Tapinokratija“ paskelbtos mintys (propatria.lt), jog vis tik teisinėje valstybėje elgtis dera vadovaujantis įstatymais, o ne žurnalistų, tegul ir įtakingų, nuomonėmis.
Juolab neįtikina R.Miliūtės pastaba: kaip bjauriai toje pamokoje turėjo jaustis homoseksualinių polinkių galbūt turintys mokiniai. Vodovaujantis tokia logika, Lietuvoje negalima nė menkiausia kritika. Nevalia smerkti nei girtuoklių, nei stribų, nei KGB, nei Rusijos agresijos. Juk tokiose pamokose gali dalyvauti stribų, kagėbistų, girtuoklių atžalos. Jie patirtų moralinių nepatogumų.
Neliečiamųjų sąrašas Lietuvoje grėsmingai plečiasi…
1987-aisiais metais dar niekas nežinojo, jos vos po trejų metų išdrįsime paskelbti Kovo 11-osios Aktą. 1987-aisiais Lietuvoje dar buvo niūru ir gūdu: galiojo sovietinė cenzūra, lemiamas žodis – komunistų ir komjaunuolių, sovietų armija ir KGB vertė laikytis Kremliaus įvestos tvarkos…
Ir vis dėlto jautėme, kad artėja dideli pokyčiai. Vis daugiau ženklų bylojo, kad Lietuva bunda. Vienas iš tų, kurie žadino tautą, buvo ir 1987-ųjų roko festivalis „LITUANIKA“.
Kas trukdė jį organizuoti? Kas neleido pasikviesti sovietų santvarką pašiepiančių, kritikuojančių muzikantų? Kas piktinosi iškelta trispalve?
Slaptai.lt svečias – 1987-ųjų roko festivalio „Lituanika“ režisierius Ričardas GARUOLIS.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitikusi su teisininkais, žiniasklaidos savivaldos institucijų atstovais bei žurnalistais, aptarė Seimo priimtas Civilinio kodekso pataisas.
Susitikime dalyvavo Vilniaus universiteto profesorius, žinomas civilinės teisės ekspertas Valentinas Mikelėnas, žiniasklaidos teisės žinovė advokatė Liudvika Meškauskaitė, Lietuvos Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme Karolina Bubnytė, Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė-Tiumenevienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Internetinės žiniasklaidos asociacijos prezidentė Aistė Žilinskienė, žurnalistų kreipimąsi dėl pataisų žalos žodžio laisvei į Prezidentę inicijavęs naujienų agentūros BNS direktoriaus pavaduotojas turiniui Vaidotas Beniušis.
Į Prezidentę su prašymu vetuoti šias pataisas kreipėsi beveik 100 žurnalistų ir redaktorių, Žurnalistų sąjunga, Visuomenės informavimo etikos komisija ir grupė Seimo narių. Savo nuomonę dėl įstatymo žalos visuomenei ir grėsmės laisvam žodžiui pareiškė Žurnalistų sąjunga, Žurnalistų etikos inspektorius. Prezidentė išklausė ekspertų argumentus dėl šių pataisų poveikio visuomenės informavimui, žiniasklaidos laisvei bei Lietuvos tarptautinei reputacijai.
Teisininkų teigimu, šios pataisos yra perteklinės, nes dabar galiojantys įstatymai visiems asmenims užtikrina visas galimybes gintis nuo patyčių, melo, įžeidimo, šmeižto ar nepagrįsto persekiojimo. Lietuvos teisėje yra įtvirtinta administracinė atsakomybė ir civilinė garbės ir orumo gynimo tvarka, o už šmeižtą numatyta ir baudžiamoji atsakomybė. Todėl priimti pakeitimai yra neproporcingi, atveria kelia teisiniam žmonių persekiojimui už kritišką, bet kokia formą pareikštą nuomonę.
Šie pakeitimai kenkia valstybės tarptautiniam įvaizdžiui ir neatitinka Lietuvos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų bei prasilenkia tiek su Lietuvos teismų, tiek su Europos Žmogaus Teisių Teismo įtvirtintais žiniasklaidos laisvės principais. Užtikrinti žiniasklaidos apsaugą, stiprinti žodžio laisvę ir užkirsti kelią cenzūrai ragina ir visos tarptautinės organizacijos – Jungtinės Tautos, Europos Taryba, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.
Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai bei numato piliečiams teisę nevaržomai kritikuoti valdžios institucijas ar pareigūnus ir už tai nebūti persekiojamiems. Žurnalistai pažymi, kad visuomenės informavimas yra viešasis interesas, todėl įsigaliojus šiems pakeitimams iš esmės būtų sudarytos sąlygos cenzūrai, suvaržytos žurnalistų galimybės informuoti visuomenę, ypač apie politinės korupcijos atvejus. Taip pat žurnalistams už kritiką ir nuomonės reiškimą gresia didžiuliai ieškiniai teismuose, o mažesnes žiniasklaidos priemones tai gali atvesti ir prie veiklos sustabdymo.
Vyriausybės atstovė prie EŽTT pabrėžia, kad šio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad kritikos ribos viešų asmenų atžvilgiu yra žymiai platesnės negu privačių asmenų atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad beatodairiškas asmens garbės ir orumo gynimas gali atvesti prie cenzūros įvedimo ir pažeisti visuomenės teisę žinoti.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Sunku lietuviams gyventi šioje Žemėje. Mūsų nuomonės mažai kas paiso. Dažnusyk turime elgtis ne taip, kaip mums geriausia ir patogiausia, o taip, kaip nori gausesnių, stipresnių genčių vadovai, reziduojantys Maskvoje, Varšuvoje, Briuselyje ar Tel – Avive.
Liūdniausia, apmaudžiausia, kad lietuviams vis sunkiau gyventi net ir Lietuvoje. Jau ir čia mes pančiojami taip, kad kartais nuoširdžiai nebesuvokiame, kur iš tiesų gyvename – Lietuvoje ar jau nebe Lietuvoje.
Jūsų dėmesiui – tik keletas pavyzdžių. Buvęs aktyvus Atgimimo šauklys Algirdas Kaušpėdas pateikė puikią idėją – atstatyti visas kadaise stovėjusias Vilniaus pilis.
Koks būtų gražus, įspūdingas Vilnius, jei turėtų ne tik Gedimino pilies bokštą, ne tik Valdovų rūmus, ne tik Arkikatedrą su Rotuše, ne tik Pilies gatvę, bet ir Lietuvos didybę menančias pilis?!
Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius.
Sostinės pilių atstatymo reikia ne vien užsienio turistams pritraukti. Pilių reikia pirmiausia mums patiems. Pačiais įvairiausiais sumetimais. Man regis, nė vienas iš mūsų negalėtų rasti nė vieno argumento „prieš“.
Bet še tau kad nori. Vos tik buvo iškelta tikrai palaikytina, vienyti susiskaldžiusią visuomenę turėjusi idėja, čia pat atsirado lietuvių, kurie linkę ją menkinti, niekinti, iš jos šaipytis. Romas Sadauskas – Kvietkevičius portale delfi.lt jau plyšauja, girdi, tai būtų „tautinė butaforija“. Kaip lietuviui gali kilti mintis taip tyčiotis: „Paprasčiausia būtų sukalti pilies kontūrą atkartojantį karkasą ir apvilkti tentu, ant kurio būtų gražiai nupaišytas plytų mūras“? Juk Valdovų rūmai jau įrodė – atstatyti vertėjo. Trakų pilies pavyzdys dar anksčiau įrodė – labai gerai, kad atstatėme.
Kitas pavyzdys – ginčai dėl tautinio kostiumo kiekvienam Lietuvos vaikui iki septynerių. Nesu turtuolio Ramūno Karbauskio gerbėjas. Pritariu konservatorių atstovui Andriui Kubiliui, reikalaujančiam, kad Seimo rinkimus laimėjęs R.Karbauskis visuomenei galų gale viešai ir išsamiai paaiškintų, kokių jėgų padedamas jaunystėje praturtėjo. Seimo nario A.Kubiliaus partiniame tinklapyje tsajunga.lt paskelbta studija „R.Karbauskis turėtų atsakyti į svarbius klausimus“ leidžia manyti, jog ir vėl, kaip liūdnai pagarsėjusio Viktoro Uspaskicho atveju, keliai greičiausiai vingiuoja Rusijos link.
Bet nesuprantu, kodėl reikėtų niekinti sumanymą dovanoti visiems mūsų vaikams po tautinį kostiumą? Tik todėl, kad iniciatorius – dabartinė Seimo dauguma? Taip, ši iniciatyva rizikinga. Bet rizikinga tik vienu atveju – jei atsidurtų blogose rankose. Mūsų nedraugai, padedami niekintojų visko, kas lietuviška, pateiktų ją taip, kad vaikai gėdintųsi vilkėti tautinius drabužius net valstybinių švenčių dienomis. Štai tada pasijustume tarsi purvinu skuduru gavę per veidą.
Ir vis dėlto nematau nieko blogo, jei mūsų vaikai, nepaisant delfi.lt paskelbtų Rimvydo Valatkos patyčių, bent tautinių švenčių dienomis dėvėtų ne džinsus, ne odinius švarkus, o mūsų senolių laikus primenančius kostiumus. Imantis šios idėjos reikia ruoštis deramai atremti valatkišką propagandą. O jeigu jaučiame, kad jos atremti nepajėgsime, verčiau nesiimkime darbo „ne pagal pečius“. Turėsime mažiau bėdų.
Vilniaus Rotušėje neseniai buvo surengta diskusija, ar pulkininkas Kazys Škirpa vertas viešų atminimo ženklų. Šį klausimą iškėlė į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos atsikėlęs britas, nuo liberalų išrinktas į Vilniaus savivaldybę. Tą keistą diskusiją stebėjau iki pat pabaigos. Jaučiausi nei šiaip, nei taip, kai klausiausi pranešimų tų, kurie tvirtino, kad Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos nepriklausomybės narsiai siekęs karininkas nevertas viešo pagerbimo vien todėl, kad galimai susijęs su tais, kurie skriaudė žydus. Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis pateikė daug faktų, bylojančių, kad pulkininkas K.Škirpa nei asmeniškai, nei kaip politinės to meto jėgos atstovas nėra susitepęs.
Bet V.Valiušaičio oponentai, beje, nepateikdami jokių konkrečių, neginčijamų faktų, įrodinėjo, esą K.Škirpos alėjos Lietuvoje neturėtų likti. Nes, priešingu atveju, bus pasityčiota iš bendražmogiškųjų vertybių.
Buvau nemaloniai nustebintas ne todėl, kad kilo ginčai, kad vertinta istorija. Niekas iš mūsų neapdraustas nuo klaidų. Paminklus savo didvyriams statantys lietuviai – taip pat. Ir vis dėlto mane šokiravo, kad nė vienas iš salėn sugužėjusių žydų tautybės Lietuvos piliečių (vėliau – ir publikacijose, ir radijo bei televizijos laidose) nepasakė, kad tai – pirmiausia yra lietuvių reikalas, kam ir kokius paminklus statyti Lietuvoje. Nė vienas ne lietuvių tautybės Lietuvos pilietis neparagino saviškių, kad šie leistų lietuviams turėti savo nuomonę apie istoriją, kad lietuvių požiūris į praeitį gali ir nesutapti su kitų tautų žvilgsniu. Nė vienas iš ne lietuvių tautybės asmenų nepuolė ieškoti saviškių nuodėmių – knaisiojosi vien vokiečių okupacijos metais lietuvių būtose ir nebūtose nuodėmėse.
Tąsyk K.Škirpos garbę aktyviai gynė tik Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos nariai. Garbė jiems, kad išdrįso pasakyti, jog esama jėgų, kurios dirbtinai kiršina lietuvius su žydais, dirbtinai kursto antisemitizmą. Prie tokių pastangų kiršinti lietuvius su žydais derėtų priskirti ir raginimus Lietuvos pilietybę masiškai suteikti žydų išeivių iš Lietuvos palikuonims, šiandien gyvenantiems Pietų Afrikos Respublikoje. Šį klausimą adresuoju Seimo nariui Žygimantui Pavilioniui, kuris viename renginyje išsidavė, esą tokiose privilegijose nemato jokių pavojų.
Žydų – lietuvių tarpusavio santykių tema yra sudėtinga. Čia verta atvirai padiskutuoti. Bet tik atvirai, nuoširdžiai, nebijant iškelti visų keblių, dviprasmiškų klausimų.
O juk atviros, nuoširdžios diskusijos nepavyks sušaukti. Pavyzdžiui, diskusijoje dėl K.Škirpos atminimo įamžinimo nemačiau Lietuvos rašytojų, poetų, kitų menininkų. Jiems jau nesvarbu, neskauda? Bijo būti atviri, principingi, patriotiški? Regis, vienintelis Jonas Mikelinskas kėlė ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus (omenyje turiu jo veikalą „Kada „kodėl“ taps „todėl“). Noriu priminti visiems kitiems lietuvių rašytojams, taip pat istorikams, politikams, sąmoningai ar nesąmoningai bijantiems ištarti žodžius, kad K.Škirpos atminimo įamžinimas Lietuvoje, – tai pirmiausia lietuvių, ne žydų reikalas.
Nejaugi nematome, kad mes ir vėl pratinami trauktis atgal. Mes ir vėl bijome būti savimi, bijome ginti savąjį žvilgsnį.
O ateityje dar labiau bijosime. Visai neseniai 101 Seimo narys papildė Civilinį kodeksą nuostata, leidžiančia per teismą reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl viešo asmens garbės ir orumo pažeminimo. LRT žurnalistė Rita Miliūtė yra pastebėjusi: „Kiekvienas paminėtas kaip nekompetetingas ar kvailai šnekantis galėtų pasijusti įžeistas ir reikalauti atlyginti dėl to pojūčio patirtą žalą. Pasakymas, kad kas nors yra kvailas arba nusišneka, negalios, kol tas, kuris taip pasakė, neįrodys kitaip“.
Žodžiu, kuo toliau – tuo gražiau. Politikai jau tarsi buvo suvokę, jog negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės už viešai pasakytus ar parašytus žodžius, nes tai – Civilinio kodekso tema. Jau vis garisiau svarstyta, o kaip gi galima tiksliai nustatyti, kiek kaštuoja įžeista garbė ir orumas. Bet ir vėl pasielgta taip, kad žodžio ir spaudos laisvės Lietuvoje būtų kuo mažiau.
Tiesa, Seimo narys Mantas Adomėnas tvirtina, kad ši nuostata priimta per klaidą, kad Seimo nariai buvo suklaidinti („Seimo nariai buvo tiesiog apgauti“). Sprendžiant iš šio parlamentaro patikinimų, artimiausiu metu bus perbalsuota, ir laisvai minčiai iškilusios grėmsės bus panaikintos.
Seimo nariams tikrai derėtų atsikvošėti. Bet turiu blogą nuojautą, kad jie neskubės atšaukti akivaizdžią cenzūrą įtvirtinančių nuostatų.
Gausi kategorija veikėjų, gausiai teršiančių moderniąją elektroninę informacinę erdvę. Pavadinimą jiems nepigu rasti, štai vėl ieškau. Bet randu ir teikiu kol kas tik pasiūlas pačių autorių savivokai ir apsisprendimui.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pagal tai, ką rašo ir barsto atitinkami autoriai, esu linkęs du pirmuosius porūšius (apsimetę pamišėliai, slapti agentai) subendrinti ir žymėti APSA. Galėtų taip žymėti ir portalai. Trečiasis porūšis, NV (neapykantos kompleksų vergai), kuris kabina jau masių psichologijos erdvę, telieka atskiram tyrimui. Jam reiktų rimtų sociologijos institutų.
Reiškinys ir kadrai
Alternatyvi internetinė žiniasklaida – gerai; ji apsunkina diktatorių galimybes taikyti atvirą, tiesioginę (režimo priešai!) bei netiesioginę cenzūrą – autocenzūrą. Tą ir tą skelbti nepatartina, nukentėsi), išsibraukyk pats. Per elektroniką ir po slapyvardžio kauke gyvensi saugiau.
Tačiau taip atsiveria didžiulė perspektyva, kad viliojančia alternatyva taps bet kurią žiniasklaidą užgožianti brutali (tuo patraukli?) purvasklaida. Šis terminas – ne mano; tačiau jis kadaise, dar mano laikais, pasirodė ir buvo vartojamas tam tikrai popierinių tekstų produkcijai apibūdinti.
Aš mėginau siūlyti kitą: žiniaklaida. Deja, neprigijo, nors keršto pėdsakus juntu. Viską lemia kadrai (J. Stalinas).
Slaptiniai
Nuoširdus bičiulis, tikras krikščionis ir sąjūdininkas Antanas Račas yra pasakojęs, tad liudijęs apie liaudišką terminą (bene Kelmės rajone) anokiems veikėjams apibūdinti: „slaptiniai“. Tai politinė ardomoji gandosklaida – prieš ką nors – iš lūpų į lūpas, iš ausies į ausį. Interneto epocha atnešė mūsiškei pasaulio provincijai Lietuvai tikrą slaptinių profesijos sprogimą. Tik varyk!
Prisiminkime ir Stasio Lozoraičio patirtį, su kuo jam teko susidurti kandidatuojant prieš A. Brazauską prezidento rinkimuose: „Lietuvos kraujas užnuodytas“.
Interneto cunamiai atėjo vėliau.
Karas prieš mirusius
Prie visko pratęs, vis dėlto įsiminiau vieną naujausią eilinio anonimo šedevrą: neva mano tėvas Gabrielius (!) buvęs KGB agentu (tą skleidė Audrius Butkevičius, Vytautas Petkevičius, Rūtelė ir kiti APSA), todėl jis vienintelis likęs iš 1941 m. Laikinosios Vyriausybės narių, kai visi kiti – sušaudyti! Nesušaudyti, beje, net JAV federalinės valdžios išteisinti kaip J. Ambrazevičius-Brazaitis, bet argi tai portalui svarbu. APSA skatinami siautėti ir uždarbiauti kiek tik nori. Svarbu, kad reikiama politine kryptimi.
Mirusiųjų karai dažnai turi vieną generalinę dimensiją: tai gyvųjų karai. Ieškok moters, sakydavo prancūzai. Žiūrėk, kam buvo naudinga – čia bendro pobūdžio amžinas patarimas ieškantiems tiesos ir teisingumo.
O kam naudinga infotechnikos pažanga su totalia padorumo ir moralės atžanga? Pūdymo gyventojams, taip išeina. Paverskim civilizaciją totaliu pūdymu. Iš pačių pamatų! Ir pastatysim naują pasaulį – skelbė senasis populistų Internacionalas.
Statome sėkmingai. APSA – tik viena nūdienos pasaulinio karo priemonių. Apsidairykime tyloj.
Kai paskelbs, jeigu
Siūlau šių minčių komentarus bei replikas iš karto skirstyti: į žmonių ir mechaninius. Pamišėliškus žymėti APSA.
Neseniai darbo reikalais viešėjau Hagoje, viename Europos Sąjungos institucijų renginyje, ir nutiko nemalonus incidentas, kuris privertė plačiau pagalvoti apie europines vertybes ir man, kaip politikui, pamąstyti apie gyventojų protestą, balsuojant už Donaldą Trumpą, Marine Le Pen ar Viktorą Orbaną.
Valstybė gina vagies teises!
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Taigi buvau aukštos klasės viešbučio Hagoje vestibiulyje, kuris yra filmuojamas daugybe kamerų, kai kuo ramiausiai įėjo vagis, ir kol aš atlikau formalumus registratūroje, nemačiomis atsegė mano portfelį, ištraukė piniginę, vėl užsegė portfelį ir neskubėdamas išėjo. Atrodo, paprasta situacija, kuri gali nutikti kiekvienam, tačiau ją narpliojant jau teko susidurti su keistomis nuostatomis, kurios plečiasi ir į Lietuvą.
Aplink gausu vaizdą fiksuojančių kamerų. Paprašius, apsaugos darbuotojai peržiūrėjo įrašą, papasakojo, kad viskas yra užfiksuota, labai ryškai matomas vagies veidas, tačiau įrašą parodyti man atsisakė! Pasirėmė asmens duomenų apsaugos įstatymais, kurie draudžia apvogtajam matyti vagies veidą, kad nepaskelbčiau, kokia yra jo odos spalva, kokia lytis? Jei tai pasirodytų esąs ne baltasis, juk galėtų sudaryti įspūdis, kad visi imigrantai ar kiti mažumų atstovai linkę vogti, o tai pažeistų mažumų teises! O be to, kad aš teigiu, jog mane apvogė, dar neįrodo, kad tikrai įvyko vagystė. Būtinas nepriklausomas tyrimas, aplinkybių nustatymas, kitos pusės paaiškinimas ir teismo sprendimas. Taigi pats vagis, saugant taip keistai suprantamas „žmogaus teises“, yra įslaptintas. Suprask, vagie, tavo teises gina valstybė!
Mano nuostolis nebuvo labai didelis – su dokumentų, grynųjų ir piniginės praradimu, gal koks 100 eurų. Daugelyje senųjų ES valstybių galioja įstatymai, kad mažareikšmiams nusikaltimams neskiriama dėmesio, kadangi teisėsaugos tyrimas kainuotų daug daugiau. Taigi ši vagystė tikriausiai nebus net tiriama.
Man tikrai gaila ne to nuostolio, bet pikta dėl tokio požiūrio, kuris iš tikrųjų tik skatina nusikalstamumą. Suabsoliutintos „žmogaus teisės“ griauna piliečių pasitikėjimą valstybe ir teisingumu. Neatsitiktinai toks populiarus buvo Niujorko meras Rudolphas Giulianis, kuris ryžtingai kovojo su kišenvagiais ir smulkiais sukčiais, kad iš jų neišaugtų stambūs nusikaltėliai.
Leninizmas grįžo su kaupu
Visoje šioje istorijoje mane šokiravo suabsoliutintos vagies teisės. Aš nors ir nukentėjęs, traktuojamas kaip stiprioji pusė ir mano teisės apribotos, kai vagis – socialiai pažeidžiamas subjektas, todėl jis saugomas valstybės. Bet kokia čia valstybė, kur bijoma pasakyti, kad vagis yra vagis, ar politkorektiškai reikėtų sakyti: asmuo su potraukiu daiktams? Juk jau turime nemažai žodžių, kurių viešai nebegalima ištarti.
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
Ši istorija man priminė nesenas batalijas dėl imigrantų. Kai pasisakiau, kad esu prieš masinę imigraciją iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, tuojau buvau užpultas dalies aktyvistų ir apkaltintas radikalumu, šovinizmu ir man buvo primintos žmogaus teisės.
Tokios suabsoliutintos žmogaus teisės primena leninizmą Sovietų Sąjungoje, kur „visa“ liaudis statė komunizmą ir joks atskiras „elementas“ negalėjo to išvengti, jei tik nenori patekti į Sibirą ar lagerius. Atrodytų, statykit jūs tą savo komunizmą, o manęs nelieskit. Jeigu norit priiminėti imigrantus, juos mokyti kultūros ir rašto, tai priimkit pas save į namus, bet ne, jokių diskusijų, statysim komunizmą visi! Ar buvo Lietuvoje diskutuojama apie imigrantų priėmimą? Ne, tiesiog Premjeras pranešė atvykstančiųjų skaičius ir tiek.
Sovietų sąjungoje klestėjo melas. Viešumoje buvo skelbiama priešingai nei buvo realybėje. O dabar Švedijos policija negali pasakyti tiesos, kad dauguma nusikaltimų įvykdo imigrantai, Vokietijos laikraščiai negali atvirai parašyti, kad seksualinius nusikaltimus Naujųjų Metų naktį įvykdė musulmonai, o Anglijoje jau atsisakoma viešoje erdvėje pastatyti Kalėdų eglutę, kad tik nebūtų įžeistos religinės mažumos.
Radikalus melas skatina radikalų toną
Suabsoliutinus žmogaus teises iki absurdo, ir ribojant tiesą, mes pradedame gyventi melo visuomenėje, kuri neegzistuoja realybėje. Tai mažos dalies aktyvistų siekis sukurti utopiją. Štai socialdemokratų partija neseniai gyrėsi, kad jų rinkiminis sąrašas sudarytas pagal kvotas, moterų ir vyrų po lygiai. Ne, nepasigyrė, kad sąrašas sudarytas pagal kompetencijas, pagal pasiekimus, pagal garbingai pelnytą pripažinimą, bet pagal kvotas, vien dėl to, kad kažkas turi vyro ar moters lytį, kurios, ačiū Dievui, negalėjo pasirinkti iki gimdamas.
Respublikonų kandidatas į JAV prezidento postą Donaldas Trumpas.
Tokia butaforinė melo visuomenė pykdo žmones. Savo akimis matome, kad imigrantai iš Artimųjų Rytų Europoje kuria getus, žinome, kad daugybė musulmonų paveikti radikalizacijos, bet ne, taip kalbėti negalima, nes kažkas pasijus įžeistas. Aišku, šios taisyklės negalioja, kai reikia visą lietuvių tautą apkaltinti dėl žydų žudynių. Lietuviai juk ne mažuma, vadinasi, ir teisių turi gerokai mažiau!
Kai politikai nepasako tiesos, vengia diskusijų, tada visuomenė ieško tokių, kurie nebijo kalbėti aiškiai ir suprantamai. V. Orbanas atvirai pasisakė apie imigrantus, kai kiti išsisukinėjo, M. Le Pen kalba apie musulmonų getus, o D. Trumpas tiesiai rėžia, kokia bendruomenė daugiausiai įvykdo nusikaltimų JAV.
Ką mes girdime iš aukščiausių ES tribūnų apie naująją Lenkijos valdžią? Visi laikraščiai, visi ekspertai ir apžvalgininkai choru šaukia, kad Varšuvoje valdžią paėmė radikalai ir autoritarai, bet kur argumentai, kur faktai? Ką gi Lenkijos politikai padarė tokio tikrai radikalaus?
Galėtume padiskutuoti apie šiuos dalykus, bet ar diskutuoja žiniasklaida, ar diskutuoja inteligentai, ar diskutuoja isteblišmentas? Ne, iškart pasipila teisuoliškos antraštės, etikečių klijavimas ir tūžminga neapykanta kitokiai nuomonei, beje, iš tų, kurie save vadina liberalais ir gerbiančiais visų teises.
Didžioji dalis žmonių veiklos yra kontroliuojama įstatymų. Jie sukurti tam, kad reguliuotų mūsų kasdienį gyvenimą, saugotų nuo netvarkos ir baustų prasižengėlius. Nukreiptų šalies vystymąsi teisinga linkme, gintų suverenumą ir t.t.
Vieni tobuli, kiti nelabai, treti absurdiški. Kažkurie palankūs vieniems, bet erzinantys kitus ir atvirkščiai. Bet kaip bebuvę, mes turime jų laikytis. Nesilaikant įsatymų, gresia chaosas.
Metų pradžioje vykusio Vilniaus Forumo dalyvė ir pranešėja, žinoma visuomenininkė ir kultūrininkė Daiva Tamošaitytė neseniai buvo atleista iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto.
Žurnalistui ir poetui Rimvydui Stankevičiui duotame interviu atskleidžiamos šio atleidimo aplinkybės (atleidimas nepaisant objektyvių darbo rezultatų ir argumentuojant anoniminiais komisijos balsais) verčia apmąstyti ir leidžia geriau suvokti šalies kultūrinėje ir akademinėje bendruomenėje vykstančius iki šiol viešai neįvardijamus procesus.
2016 m. vasario 2 d. Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos radijo ir televizijos komisija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija kartu su partneriais 2016 metų vasario 2 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) rengia regioninę konferenciją "Propaganda ir žodžio laisvė".
ESBO atstovo žodžio laisvei biuras 2015 metų lapkričio 26 dieną viešai paskelbė leidinį anglų kalba "Propaganda and Freedom of The Media" (http://www.osce.org/fom/203926).
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtina pamatinė žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. LR Konstitucijos 25 str. skelbia, kad <žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas>.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC) gauna nevyriausybinių organizacijų ir piliečių skundų, kad šia pamatine nuostata dažnai nesivadovauja privačių žiniasklaidos priemonių savininkai.
Prie ruso buvo geriau. Tiesa buvo partijos organas. Rajonai turėjo vietinius organus. Juose virė kova už šviesų rytojų. Tarp gero ir geresnio. Dėl visko kaltos buvo butų ūkio tarnybos. Ir kapitalistai. Tai tokie negeri dėdės, kurie nedirba. Ir išgeria negriukų pieną. Tą mums dar darželyje išaiškino.
Prie lietuvio tai nebesuprasi, kuris kurio organas. Bet visi priklauso piniginėms. Tą kiekvienas žino. Kam reikia net žino, kuris kuriai. Dėl visko kalti rusai ir tie, kurie dirba. Tai negeri dėdės, kurie nemoka mokesčių. Pagal suderintą scenarijų vis praūžia karai dėl valdžios. Ir vėl kova kasdieninė. Tarp valdžios ir nepatenkintųjų. Tų, kurie ją išsirinko.
Kiek demokratiniame Vakarų pasaulyje draudžiamų temų?
Kodėl Amerikoje jau nepageidaujami Marko Tveno romanai? Kodėl keičiamas Fiodoro Dostojevskio romano "Idiotas" pavadinimas? Kodėl demokratinėje Lietuvoje negalima kritiškai žvelgti į pabėgėlius? Kodėl demokratinėje Lietuvoje nepatartina atvirai kalbėti apie kultūrų susidūrimus? Kodėl Lietuva nepriglaudžia pabėgėlių iš kraujuojančios Ukrainos? Kodėl mūsų šalyje išdraskytas Migracijos departamentas? Ar atmestina versija, jog į Europą plūstančiais pabėgėliais suinteresuota Rusija? Kokių bėdų gali atnešti Lietuvoje įsitvirtinantis politkorektiškumas?
Į Slaptai.lt klausimus atsako Seimo narys Kęstutis MASIULIS.
Bėgioti nuo ko nors sveika. Galima šiaip. Bet už taiką geriau. Labai sveika ir už blaivybę, ir už Zambijos vaikus. Kovai su vėžiu palaikyti. Taip, teisingai – už laisvę ir nepriklausomybę. Už gyvybę žemėje. Lengviau pasakyt už ką nebėgioja. Netikit – paklauskit dėdės Googl‘o.
Aš irgi koja kojon su laikmečiu. Pusryčiams žmona iškepė pyragą. Ir lovoj su kava sučiaumojom. Už šeimą be smurto. Kiek pavirškinę drošim šiaurietiškai pažygiuoti. Nesutariam, už ką – ar už Ekselenciją, ar už toleranciją. Jei ką, visada lieka senas geras kompromisas – pasivaikščiosim už demokratiją.
Tenka sutikti, jog Prezidentė Dalia Grybauskaitė padarė klaidą. Į netikėtus, provokacinius, su tema nesusijusius žurnalistų klausimus nedera atsakyti taip, kaip ji atsakė Latvijos nacionalinės TV žurnalistui Gundarsui Rederiui.
Žurnalistas – ne pareigūnas, besielgiantis griežtai pagal instrukcijas ar reglamentą. Naivu tikėtis, jog žurnalistas praleistų progą iš kaimyninės šalies vadovo išspausti kuo daugiau atsakymų net ir į pačius keisčiausius klausimus.
