Kai gyvenimas Lietuvoje dėl pandemijos ir įvesto koronaviruso sulėtėjo visose sferose, STT baruose net plika akimi nesunku yra užmatyti šios tarnybos veiklos paūmėjimus arba net kažkokį karštligiškumą, diena iš dienos girdint pranešimus apie kovos prieš korupciją naujas pergales, suimtus nenaudėlius, pradėtas ikiteismines bylas. STT įsisiautėjo ne juokais!
O ar tai – blogai, – paklaus koks nors pilietis. Žinoma, viskas tik į gerą šiame geriausiame iš geriausių pasaulyje, nors čia išlieka maža abejonė dėl to – ar su koronaviruso pasklidimu mūsų padangėje vagys, kyšininkai ir kitoks brudas visiškai prarado budrumą ir atsargumą, tapdami lengvu pareigūnų grobiu demaskavimų paūmėjimo fiestoje, prasidėjusioje su nauja prezidento kadencija? Vis tik neduoda ramybės bloga analogija iš tų laikų, kai praeitą kartą, siekdami įsiteikti, STT vyrukai Gedvydo Vainausko skalpą tuometei prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikė anosios gimimo dienos proga https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-septyni-ziniasklaidos-gundymai-lietuvoje/, taigi niekas negali būti užtikrintas, jog ir šįkart viena iš specialiųjų tarnybų nesieks įsiteikti naujai išrinkto prezidento nevykėliams patarėjams, kurie siūlo prezidentui išplėsti slaptųjų tarnybų teises, įtvirtinti jų nekontroliuojamumą. Net nekalbu apie tą menkai tikėtiną atvejį, kad pats prezidentas, pagrįstai ar nepagrįstai pelnęs silpno prezidento reputaciją, siekdamas užčiaupti burnas ir pasirodyti kietu biču, savo vienasmeniu apsisprendimu užsiundytų kovinius šunis prieš pilietinę visuomenę…
STT būstinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.Antrankiai
Jau girdžiu sakant, kad niekuo nenusikaltusiam žmogui nėra ko baimintis, esą nereikia baidytis savo šešėlio. Tai tiesa, nėra ko baidytis savo šešėlio, tačiau didėjantis STT šešėlis dėl gausėjančių nuorodų apie tarnybos pomėgį falsifikuoti faktus, klastoti įrodymus ir rengti demokratinės šalies institucijai netinkamas provokacijas, neįkvepia optimizmo.
Kaip dabar atrodo man pačiam, visi ką tik išsakyti mano žodžiai ir pretenzijos iškart prarastų prasmę, jeigu nepasakočiau apie liūdną savo patirtį, kai maždaug prieš keletą dešimtmečių, dėstytojaujant viename Kauno universitete, STT ar panaši institucija bandė jūsų nuolankiam tarnui įbrukti kyšį, o, to nepavykus padaryti, operacijoje dalyvavę vyrukai kone pagrasino fiziniu susidorojimu. Įsivaizduokite situaciją: prieš korupciją kovojanti institucija siūlo pasirinkti – arba imi kyšį, arba gausi į snukį?.. Tai tikrai ne retorikos pratybos!
Labai aiškiai ir viešai pareiškiu, kad niekados niekam nesu teikęs nė mažiausio preteksto pagalvoti apie tai, kad galėčiau parsiduoti. Mano dėstomas dalykas profiliniuose universitetuose buvo šalutinė disciplina, todėl net ir nesimokantiems studentams greitai surašydavau teigiamus pažymius, blogiausiu atveju reikėdavo ateiti antrą kartą į egzamino perlaikymą, tačiau nebuvo tokio nutikimo, kad atsiskaitymai už įgytas ar neįgytas žinias užtruktų ilgiau. Todėl nemėgau tų studentų, kurie tokioje paprastoje situacijoje dar ieškodavo užtarimo (pasitaikė tik keletą kartų), dabar nesu visiškai tikras, kad tokiu atveju jų pažymys bent iš dalies nenukentėdavo.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl teisybės reikia paminėti ir tą išimtį, kai pradėjus dirbti su studentais sovietiniais laikais vadinamame institute, prieš pirmą mano biografijoje egzaminą egzaminuotojo statuse į kabinetą užsuko prodekanas, kuris dekano vardu paprašė parašyti gerą pažymį vienam neakivaizdinių studijų studentui, tarpininko žodžiais tariant, kaskart gelbstinčiam dekaną, kai sugenda jo mašina (sovietiniais laikais reikėdavo išlaukti dideles eiles mašinų remonto dirbtuvėse). Ieškodama tokios išeities padėties, kad vilkas liktų sotus, o avis (mano sąžinė) nenukentėtų, studentų auditorijai tąkart pareiškiau, kad jų dekanas paprašė už vieną studentą, tačiau aš proteguojamojo pavardę pamiršau, todėl gerus įvertinimus parašysiu visiems atvykusiems į egzaminą. Tas dekanas vėliau ne kartą sutikęs mano vyresniuosius kolegas klausdavo apie mane: iš kur jūs ir atkasate tokius prietrankas?
Tačiau štai nepriklausomybės laikais išaušo X diena, kai per kelias savaites forsuotu pavidalu buvau gundomas didelėmis pinigų sumomis parašyti teigiamą egzamino pažymį, nors mano dėstomo dalyko pažymiai paprastai būdavo teigiami be jokių papildomų insinuacijų.
Studentė prieš egzaminą pateikė vadinamąją studijų knygutę su stambiomis kupiūromis, o kai atkreipiau į tai visos auditorijos dėmesį – iš pradžių to net bandė išsiginti. Po kelių dienų egzamino metu buvau iškviestas išeiti už durų, kur keli dėdės bandė įgrūsti į kišenę taip pat kažkokius velnio pinigus. Dar juokingiau buvo kitą kartą tos pačios sesijos metu, kai leidausi į kojas, kad atsikratyčiau įkyriai siūlančiųjų kyšį pertraukos tarp egzaminų metu, o grįžęs į fakultetą buvau apstotas trijų raumeningų vyrukų, neslepiančių savo ketinimų griebtis fizinės prievartos, o vienas iš jų pro sukąstus dantis iškošė – kodėl nepaėmei?..
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jeigu leisite, šią situaciją, kurią norėčiau pamiršti, bet to nesugebu padaryti, nusakysiu tokiais žodžiais – kaip aš tąsyk užuodžiau kanopų dvoką? Jaučiu iki šiol, kad tokį pažeminimą, kai tave pabandė išprievartauti gyvulys, galima nuplauti tik krauju. Jeigu žinočiau tikslias tokios provokacijos užmanytojų koordinates, rimtai pamokyčiau, nežiūrit to, kokiais specialiųjų įgaliojimų pažymėjimais toks mėšlavabalis pridengia savo menkystę.
Ar ši provokacija, bandant įkišti kyšį, buvo kažkas panašaus į neapykantos nusikaltimą, kai nusususio mentaliteto pareigūnas, tarkime, pajunta baisų pasidygėjimą žmogumi, kalbančiu apie Immanuelio Kanto moralės sampratą, kraupią panieką dėstytojui, nedalyvaujančiam galios žaidimuose, bet pakylėtu tonu bylojančiam apie nepriklausomybės stebuklą? O gal viskas yra dar banaliau, tarkime, koks nors specialiųjų tarnybų debiliukas taip bandė atkeršyti universiteto dėstytojui už jo atžalai parašytą pažymį, netenkinantį liguisto įsivaizdavimo apie atžalos sugebėjimus.
Bijau, kad neseniai užstojusių keistų pervartų laikais tokių debiliukų poreikis vėl sustiprės.
Kaip ne kartą girdėjome iš tautiečių pasakojimų TV reportažuose ar televizinėse gyvenimo būdo laidose, žmonės mūsų padangėje karantino metu peržiūrėjo daug naujų kino filmų, serialų, kurių tikriausiai nebūtų turėję progos stebeilyti, jeigu ne tas prakeiktas koronavirusas, sustabdęs mūsų darbus, ne vieną pervedęs į nieko neveikimo režimą.
O pats įdomiausias filmas, kurį pamačiau aš pats, buvo 1-aisiais koronaviruso metais gegužės 12 d. pradėjęs dribti sniegas už lango. Pasistūmęs fotelį prieš didžiulį, beveik per visą sieną langą ilgai stebėjau šį vyksmą, kur įtemto siužeto vingius pradeda pavaduoti ne mažiau įkrautas neprasikalusios esmės lūkestis.
Tai buvo veizėjimas iškiliausia to žodžio reikšme.
Pilaitė – 2017-ųjų šv. Velykų rytą. Slaptai.lt nuotr.
Žinia, pats žodis „veizėti“ yra lietuviškojo žodyno karūna ir savaiminio iškilumo liudijimas, yra toks žodis, kuris meditacinę žmogaus būklę nusako nepalyginamai turiningiau nei tai išgali padaryti kitų tautų žodynai. Žodyje „veizėti“ ataidi Platono eidos teorijos įvardijimas ir pasaulio veido duotybė, dabar pasislėpusi už krintančio sniego klosčių vualio.
Kaukės. Slaptai.lt nuotr.
Kažkada, rizikuodamas būtų blogai suprastas, labai rimtame, akademiniame leidinyje esu parašęs, kad nėra labiau erotiško vaizdinio nei pavasarį atgimstančios žemės panorama. Tačiau netipiškas pavasariui krentančio sniego ant pražydusio medžio žiedų (vos nepasakiau – krūtų) vaizdinys, žemės erotinį pažadą suintensyvina dar labiau, net iki skausmo ribos.
Pasiryžus kalbėti tokia slidžia tema, nėra ko sustoti pakeliui, todėl daug netrypčiodamas aplink, pasakysiu iškart, kad koronaviruso laikų moterys su kaukėmis jaudina dar labiau nei savo atidengtą veidą reklaminiuose įvaizdinimuose eksponuojančios pasaulio gražuolės.
Tarkime, taip yra dėl to, jog dienos šviesa kartais išblukina moters veidą, paverčia jį banalybe, o kaukės atributas padeda susigrąžinti moters vaizdinį į paslapties rėmus.
Seksas galutine prasme yra beveidis, kaip ir tas pavasario sniegas už lango.
O kaip koronaviruso metu laikosi mūsų Gerovės valstybės idealas?
Kaip žinoma, kai kurios verslo šakos patyrė didelius nuostolius, kai kurios įmonės jau bankrutavo, išaugo nedarbas, tačiau būtų nuodėmė nepastebėti, kad Lietuvos valdžia deda nemenkas pastangas, siekdama amortizuoti ekonominius nuostolius. Kaip atrodo, panikuoti labai didelio preteksto čia nėra, anksčiau ar vėliau įveiksime dėl pandemijos prasidėjusį ekonomikos nuosmukį, išlipsime iš duobės, – ne pirmas kartas.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, labiau nerimauti verčia tie šalies politinės valdžios veiksmai ir iniciatyvos, kurie labai staigiai paspartino prasidėjusį demokratijos erozijos procesą, veda į demokratinės tvarkos dezintegracijos paūmėjimą. Kyla bjaurus įspūdis, kad mūsų nuostoliai demokratijos plėtotės sferoje nebus taip lengvai atstatomi kaip ūkio atgaivinimo plotmėje, galimas daiktas, demokratijos nuostoliai gali pastūmėti šalį į ilgalaikį moralinį ir politinį kolapsą.
Imkime vieną pavyzdį iš daugybės, nešvankiai prasikišančių. Sauliaus Skvernelio vyriausybė pažadėjo saugoti vadinamųjų rizikos grupių sveikatą ilguoju būdu, zonduodama dirvą dėl to, kaip būtų galima apsunkinti žmonių, sulaukusių 60-ties metų, gyvenimą net ir pasibaigus karantinui, įpareigojant juos dėvėti apsaugos kaukes neapibrėžtu pokarantininiu laiku viešose vietose, leidžiant dirbti tik nuotoliniu būdu, kitiems sugrįžus į normalią darbo ritmiką, ir pan. Vienas dalykas yra visiems vienodos sąlygos karantino metu, kitas – segregacija dėl amžiaus, ciniškai tai pavadinant rūpinimusi senjorais. Sekant tokia sugyvulėjusių politikų logika, vadinamiesiems senjoram būtų leista viešose vietose pasirodyti tik įsisegus skambutį į nosį, taip sukūrus perspėjimo įpareigojimą apie galimo užkrato pasirodymą tarp normalių žmonių. Kaip atrodo bent man, demokratijos pakasynomis užsiėmusiems politikams rūpi apriboti šešiasdešimtmečius jau vien dėl to, kad tai yra mažiausiai vartotojiškumo bacila apsikrėtusi gyventojų kategorija, be to, ši žmonių amžiaus grupė nėra dar taip pasiligojusi, jog negalėtų generuoti pilietinių iniciatyvų. Štai, pavyzdžiui, aš planavau „Darom“ akcijos metu su bendraminčiais pabandyti išardyti asfaltuotą keliuką, vedantį į S. Skvernelio sodybą. O kaip tai būtų galima padaryti nuotoliniu būdu, a?
Senjoras. Slaptai.lt nuotr.
Apsaugok mane, Viešpatie, nuo tokių mano sveikatos saugotojų kaip S. Skvernelis ir Aurelijus Veryga. Klasikinis totalitarizmas, suvalstybinęs laimės vaizdinį, net mirtimi bausdavo žmones už tai, kad jie nenorėjo siekti didžiosios savo laimės. Savo ruožtu, kaip matome, iš nešvankumo užgimstantis kvazitotalitarizmas sveikatos apsaugos pretekstu planuoja uždaryti galimai pilietiškai aktyviausias žmonių grupes į getus, gviešiasi drastiškai apriboti jų socialinį mobilumą.
NeduokDie, kad mano sveikatos rūpintojėliu taptų toks karbauskinių laikų personažas kaip A. Veryga, brrrr …, net nupurto. Tačiau šįkart jaučiuosi turintis teisę pasakyti stipresnį žodelį apie šį politiką, kuris neseniai pareiškė, kad karantinas gali užsitęsti net visą vasarą. Nėra jokių abejonių, kad anajam buvo patikėta prazonduoti dirvą – kaip gali reaguoti žmonės, jeigu dėl valstiečių siekiamos pergalės rinkimuose į Seimą rudenį, karantinas būtų pratęstas iki pat tokių rinkimų slenksčio, žmonėms neleidžiant per vasarą nė atsitokėti?
O kaip elgsis R. Karbauskio valstiečiai, jeigu koronaviruso susirgimų skaičius jau greitai sumažės iki nulio, ar tokiu atveju valstiečiai bus verčiami iš naujo apkrėsti žmones, perimant užkrato dozes iš laboratorijų? Visi gerai supranta, kad dirbtinis karantino užtęsimas yra politinis vadinamųjų valstiečių interesas, A.Veryga iš jo šutvė supranta, kad visi tai supranta, tačiau net ir tokiu atveju nenustojama ciniškai tauzyti niekus apie visuotinį gėrį ir rūpestį žmogumi. Toks apsimetėliškumas rėžia akis ir leidžia pasakyti, kad minėtasis A.Veryga galop pasiekė savo karjeros aukščiausiąjį tašką, tapdamas didžiausiu R. Karbauskio pastumdėliu.
Gitano Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės lozungas, kaip atrodo, taip ir liks tik tuščiu lozungu jau vien dėl to esminio prieštaravimo, kad skandinaviško tipo socialinio balanso valstybės idealą čia kviečiama įgyvendinti remiantis vokiškos tvarkos pavyzdžiu, prezidento žodžiais tariant, siekiant perimti Vokietijos klestėjimą užtikrinančio sugebėjimo susitarti tarp darbdavių ir darbuotojų patirtį.
Dėl taip, t. y. pagal vokišką pavyzdį suprantamos Gerovės valstybės nėra jokio reikalo stengtis, verstis per galvą, manant, kad žmonės (darbdaviai ir darbuotojai) patys susitars, o jeigu nesusitars – jų pačių problema. Iš tiesų, Vokietijos politikai jokio Gerovės valstybės idealo neforsuoja, nežiūrint to, jog čia yra užtikrinamas aukštas žmonių pragyvenimo lygis.
Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.
Kaip darbdaviai gali susitarti su darbuotojais, geriausiai liudija tas faktas, kad mūsų laikais užsibaigė visi nesutarimai dėl darbo laiko trumpinimo.
Dar prieš keletą dešimtmečių virė diskusijos, kad neva pažangiųjų technologijų eroje atėjo metas pereiti prie keturių darbo dienų savaitėje, drauge ribojant darbo laiką iki keturių-šešių valandų per dieną. Kas atsitiko, pasikeitė iš esmės, kai dabar jau net Vakarų valstybėse yra linkstama atsisakyti darbo laiko reglamentavimo, numatant, kad tai vis labiau taps darbdavio ir darbuotojo laisvo susitarimo dalyku?
Kaip atrodo, tokią socialinę taiką visų pirma užtikrina į kraštutinį vartojimą atgręžta mūsų dienų žmogaus patirtis.
Intensyvėjanti vartojimo sparta reikalauja vis didesnės perkamosios galios, todėl pavyzdinis vartotojas, siekdamas daugiau uždirbti, privalo sparčiai suktis savo profesinėje veikloje, didindamas darbo našumą ir neretai aukodamas savo potencialiai laisvą laiką, dirbdamas viršvalandžius, ieškodamas papildomo pusės etato, ketvirčio ir pan.
Kaip atrodo, G. Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės idealas yra ne tiek kažkoks idealas, kiek sustiprėjęs pojūtis, pranešantis apie tai, kad į mūsų tyrus septynmyliais žingsniais atžirglioja vadinamoji vartotojų visuomenė su savo pažadu padaryti visus žmones laimingus per poreikių tenkinimo suintensyvinimą ir įvairovę.
Vartotojų visuomenė, nežiūrint didelio jos patrauklumo ir neatšaukiamumo, naikina pilietinę visuomenę, yra atvirkščiai proporcinga pilietinės visuomenės idealui, savo ruožtu neatsiejamai susijusiam su demokratinės visuomenės tvarkos palaikymu, civilizacinė būsena. Taip jau sutapo, kad šiandien Lietuvoje drauge pirmą kartą turime Prezidentūrą, kuri iš esmės jau yra praradusi demokratinio instituto reikšmę. Nesakau, kad šiandieninė Lietuvos prezidentūra yra tapusi Visiškai Tuščia Vieta. Jokiu būdu! Čia įsikūrė ir klesti prezidentu tapusio žmogaus didingai graži legenda, kurią galima perrišti įmantriu kaspinėliu. Tačiau demokratijos likimo požiūriu – tai išties yra Apytuštė Vieta, nežiūrint to, kad iš Prezidentūros rūmų sklinda raginimai stiprinti ir plėsti slaptųjų tarnybų veiklą, vardan tos pačios demokratijos stiprinimo.
Vartotojo refleksai ne visados pasitarnauja demokratijos gyvybingumo palaikymo labui!
Čia vertėtų bent sau užduoti tokį principinės reikšmės klausimą – ar laisvosios rinkos vartotojų visuomenė drauge yra demokratijos vartotoja, demokratinę visuomenės tvarką suprantanti kaip vartojimo produktą, ar mes, turintys teisę laisvai keliauti, turėti savo nuomonę, rinktis į mitingus, galime pavadinti save demokratijos vartotojais ta pačia maniera kaip ir tuo atveju, kai tuštiname vyno taurę, užsikąsdami rinktinio sūrio gabalėliais?
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, vartojame taip pat, kaip ir kitus laisvosios rinkos produktus iki pilnutinio pasitenkinimo. Tokiu atveju pasakius A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija būtų bjauri alternatyva tikrajai demokratijai, ar ne?
Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime, pagal inerciją atpažindami tokį vartojamą produktą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui, dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija arba Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui produktą, kai yra piešiama tikrovė, panašesnė į tikrovę už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties yra galima tik tada, kai mes, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, o greičiau – pagiežingi, pikti ir kartais įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.
Lrytas.lt pranešime, atkreipiančiu dėmesį jau savo pavadinimu „G.Nausėda dėkoja medikams už auką Lietuvai ir išgelbėtą jo gyvybę“, visuomenė yra informuojama apie tai, jo šį pirmadienį prezidentas Gitanas Nausėda Medicinos darbuotojų dienos proga padėjo gėlių prie dr. Jono Basanavičiaus, kuris, kaip žinome, buvo gydytojas, paminklo.
Iš tiesų, labai iškalbingas, niekam neprilygstantis, kažkokia tolima senovine, bet miela kičo dvasia atsišaukiantis yra jau pats pranešimo įvardijimas. Iš pradžių pagalvojau, kad šio informacinio pranešimo surėdytojas neabejotinai bus Vytautas Bruveris, kuris, kaip žinome, yra mėgstantis pasišaipyti, nevengiantis net piktokos ironijos, be visa ko kito, nuo seno „galandantis dantį ant Nausėdos“ žurnalistas. Pasirodo, ne, nieko panašaus, tekstą paruošė visai kitas autorius su pabrėžtinai rimta veido mimika! Taigi dar kartą paaiškėja, kad juokingiausios tezės paprastai yra išsakomos su labai rimta pranešėjo veido išraiška ar įsiręžusio teisuolio poza, tarsi taip pats likimas iš mūsų tyčiotųsi užsidėjęs rimtuolio kaukę.
Daug kartų bandęs įpiršti savo tiesas, pavargęs nuo begalinio įrodinėjimo, dabar savo ruožtu paprašysiu tautiečių paaiškinti man, nieko nebesuprantančiam metraštininkui, tik vieną dalyką – kodėl po šio straipsnio apie tokius puikius artefaktus, t. y. apie gėles, Jono Basanavičiaus paminklą, aukštojo polėkio, prezidentinio pilotažo dėkingumo gestą, skaitytojų komentarų grafoje patvino tokia žmonių pykčio, patyčių ir paniekos srovė, kad nelieka nieko kito kaip pagal analogijos principą vėl prisiminti Rolando Pakso apkaltos atvejį, anuomet prasiveržusias aistras, kelią užstojusias purvo nuošliaužas. Žinia, R.Paksas buvo atstatydintas, kita vertus, negaliu būti visiškas užtikrintas, kad savo ruožtu G.Nausėda neatsistatydins pats, nepakėlęs tokio žmonių pajuokos spaudimo. Norite tikėkite, norite – ne, bet man tikrai peršti širdį, man gaila G.Nausėdos kaip ramių manierų, patologinių polinkių tarsi ir neturinčio žmogaus.
Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana padėjo gėlių prie daktaro Jono Basanavičiaus paminklo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kodėl šitaip, kuo nusikalto prezidentas, jeigu jo taurumu ir elegancija dvelkiančių pozų vaizdinys sukelia tokį įniršį ir alerginę reakciją? Kaip atrodo, paprastuoju būdu, t. y. nurodant į lrytas.lt skaitytojų nepraustaburniškumą ir Putino emisarų kenkėjišką veiklą, to nepaaiškinsi. Na, jeigu kalbėsime apie šį konkretų atvejį, žmonėms galėjo nepatikti tai, kad prezidentas gydytojams simboliškais įteikė gėles, o ne vokelį.
Nuostabiai gražios pavasario gėlės gydytojams galėjo išprovokuoti tą iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinimą populiacijos kolektyvinės pasąmonės audringą reakciją kaip įžūlaus melo dirgiklis. Geriau ten būtų tikęs vis tik vokelis, a? Kita vertus, klasikės žodžiais tariant, Jono Basanavičiaus paminklas čia ne prie ko.
Kičo fiestos aukščiausiame lygyje tarsi ir nėra pats blogiausias dalykas, tokių fiestų esame prisižiūrėję, – atlaikėme, nepražuvome. Kičas kartais apskritai ramina žmogų, užtraukia palaimingo snaudulio atmosferą. Tačiau, kaip atrodo bent man, polinkis į kičą su nuolaidžiavimu ne visados pagrįstoms specialiųjų tarnybų pretenzijomis gali sukurti pavojingą mišinį. Kaip matome, prezidentas niekaip nesureagavo į visuomenę pribloškusį STT skandalą.
STT būstinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Gal ten didelio kriminalo realiai nėra, tačiau advokato Giedriaus Danėliaus išsakyti nuogastavimai yra tokie drastiški ir pasibaisėtini, kad prezidentas tarsi ir neturi pasirinkimo – nutylėti tai būtų galima tik savo padorumo visiško išsižadėjimo sąskaita. Kaip atrodo, tas pats G.Danėlius nėra šuns papas, anksčiau dirbo Klaipėdoje prokuroru, Sauliaus Skvernelio, pažįstančio teisėsaugininkų aplinką, buvo siūlomas Teisingumo ministru. Nesakau to, kad STT vadovas Žydrūnas Bartkus, apkaltinęs minėtą advokatą šantažu, turėjo kokių nors kudlotų minčių, tačiau retorikos varžybas su STT advokatas laimi su neįtikėtina persvara.
Nutylėjimas, užsitęsusi, pradedant spengti pauzė kartais būna savaime iškalbingas bylojimas, tačiau čia aptariamu atveju prezidento tylėjimas yra apgailėtinas pasirinkimas.
Jau praeitą kartą pastebėjau, kad būtent silpnas, o ne stiprus prezidentas yra geriausias kvazitotalitarizmo užgimimo laidininkas.
Gali susiformuoti įspūdis, kad COVID-19 pandemija be tiesioginės ir sunkai išmatuojamos žalos žmonių sveikatai ir ekonomikai, kelia mums diskomfortą ir smukdo nuotaiką dar ir savo iracionaliu pobūdžiu. Mus griaužia vidinis kirminas dėl to, kad tokia neganda mus užklupo nepasiruošusius kaip stichinė nelaimė, žemina žmogaus orumą tai, kad, jeigu būtų galima taip pasakyti, ne mes pasirinkome virusą, o virusas – pasirinko mus.
Kaip atrodo, žmogui yra lengviau pernešti visas nelaimes, jeigu užstoję išbandymai gali būti kvalifikuojami kaip loginė pasekmė, tarkime, kaip jo paties pasirinkimų uždelsto veikimas padarinys, tarkime, toks šalutinis produktas, kurio žmogus nenorėjo, bet pats išprovokavo savo ne iki galo apgalvotu elgesiu, nesilaikydamas visų įmanomų ir neįmanomų saugumo reikalavimų.
Toks žūtbūtinis poreikis kaip nors racionalizuoti koronavirusą prasikiša pasakojimuose, bylojančiuose apie tai, kad pandemija neva yra Dievo ar gamtos bausmė (koronė) už žmogaus padarytus ar nepadarytus darbus. Dar labiau toks racionalizacijos užsidegimas pasimato, kai, nežiūrint visų baisios negandos nuostolių, imama ir pasakoma, kad neva pandemija mus kažko išmokė, išėjo tam tikru aspektu į naudą, tarkime, leido pažinti savo draugus ir nedraugus bėdoje (parodė tikrąjį ES šalių solidarumo veidą) arba, kitas atvejis, net didžiausius apkiautėlius pastūmėjo persiimti nuotolinio bendravimo, o ypač nuotolinio mokymo ir mokymosi įgūdžiais (kaip sako Lietuvos Respublikos prezidentas, gyvename XXI a.).
Jeigu būtų mano valia, aš rinkčiausi galimybę pasilikti nesužinojęs visos tiesos apie savo draugų sugebėjimą didelių iššūkių metu atsisakyti egoistinių interesų vardan tariamų ar tikrų draugų. Kita vertus, dėl to, kad pernelyg nenusaldytumėme savo sąmonės, į kiemą atėjus XXI a., kviečiu iš visų pusių apmąstyti klausimą – kodėl Šiaurės Amerikos elitiniai universitetai tvirtai, daug nedvejodami atsisako nuotolinio mokymo bet kokiame įpakavime, užkerta kelią net tokio mokymo užuomazginiu pavidalu raiškai? Žinoma, tokio universiteto teritorijoje nerasite demonstruojamų ženklų „Saugi nuo nuotolinio mokymo zona“, tačiau aukštesniojo sąmoningumo kokybę liudija bendruomenės supratimas ir didesniu ar mažesniu laipsniu formalizuotas susitarimas dėl to, kad tiesioginio dialoginio žmonių bendravimo negali pakeisti elektroniniai bendravimo protezai.
Žydintis medis. Slaptai.lt nuotr.
Kaip matome, ne taip lengva elitinius universitetus suvilioti madingais niekučiais ir masinį pavidalą įgijusiais reiškiniai net ir tada, kai nuotolinis mokymas tampa liaudiškojo masinio universiteto kasdienine duona.
Kad ir kaip to nesinorėtų, anksčiau ar vėliau privalėsime pripažinti, dar svarbiau – prisipažinti sau, kad kartais net ir mums priprasti, mūsų gyvenime prigiję dalykai, be kurių tarsi jau negalėtume apsieiti, turi savo išvirkščią, liūdnąją pusę. Kaip atrodo bent man, knygų neskaitymo virusas yra pernelyg didelė kaina už interneto patogumą.
Galima pabandyti pagyventi nutolus nuo buitinių atliekų šiukšlyno, tačiau pasaulinio informacinio šiukšlyno dvokas veržiasi net pro atokiausių sodybų langus. Todėl išmintingi ir liūdni mokytojai mūsų laikų progresą nusako dar ir taip: antroji karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji! (Šįmet dėl kažkokio saulės blyksnio susirinko neįtikėtinai imlių studentų kursas, tačiau nuotolinis mokymas neleis aktualizuoti šios neįtikėtinos Dievo dovanos.)
Gera žinia yra tai, kad dykumėjimo kelionė užsitęsė, taigi mums dar ne kartą vaidensis oazės.
Tą nusiteikimą, kad pats žmogus yra atsakingas už jį ištikusias negandas, neseniai pavadinome pertekline racionalizacija. Tačiau galbūt iš tiesų žmogus visados renkasi pats, be to, dar radikalesniu pavidalu nei dabar sugebame įsivaizduoti. Iš tiesų, nėra radikalesnio pasirinkimo nei tą kartą, kai žmogus pasirinko pažinimo medžio vaisių, kartu su pažinimo vargais įgydamas mirtingumą, erotiką ir moralinių dilemų naštą. Tikriausiai mirties pasirinkimas mainais į rojaus pilnatvę buvo pirminis apsisprendimas, o visa kitą atiteko drauge su mirties pasirinkimu. Tik mirtį, dar tiksliau tariant, mirtingumą pasirinkusi būtybė tampa pažįstančia, erotiška ir moralinių dilemų apsėsta būtybe. Pažinimas ir pažinumas, erotiškumas ir moralinis įgalinimas atsiranda ne iš būties pilnatvės, o iš trūkumo.
Tikriausiai jautrios sielos ir gražių jausmų žmogui tokį pasirinkimą norėtųsi tituluoti herojiško akto vardu, tačiau toli gražu to negalime pavadinti elegantišku pasirinkimu, nes mirtį, pažinimą, meilę, moralę visados lydi snargliai, pūliai, kruvini tvarsčiai ir užstojęs kartėlis gerklėje.
XXX
Jau kartą citavau Maro autoriaus Albero Kamiu žodžius – „Mums stinga laiko būti savimi. Mums jo užtenka tik būti laimingiems“. Tačiau galbūt įkalinti karantine, atsiskyrę nuo artimųjų ir mylimųjų, užsidarę tarp keturių sienų, nebeblaškomi pro akis slenkančių gražiosios Lietuvos gamtovaizdžių, turėjome daug laisvo laiko pagaliau tapti savimi, pažinti save?
Albertas Kamiu
Tačiau ar žmogus gali pažinti save, Dievą, būtį, nenužudydamas Dievo, neišsižadėdamas būties, nepamesdamas savęs, jeigu pažinimas įprasta to žodžio reikšme yra pažįstamų dalykų išardymas, galima sakyti, iškastravimas, jų pavertimas loginiam preparavimui patogiais objektais. Taigi čia mums toli gražu netinka mokslinio pažinimo, susiformavusio iš esmės pagal gamtos pažinimo rekonstrukcinę tvarką, pažįstamą dalyką pažįstant kaip išorinį žmogui objektą, pavyzdys. Atplėšti save nuo savęs, save paverčiant išoriniu sau objektu, galima tik savęs nuslėpimo būdu arba pametus save kaip bendrabučio raktą tarp smėlio kopų.
Pažink pats save, – sako Sokratas, – yra svarbiausias filosofijos raginimas žmogui. Sokratas yra įsitikinęs, kad visi pažinimo rezultatai pradeda įgyti prasmę tik tada, kai veda žmogų savęs pažinimo linkme.
Jau nuo seno savęs pažinimo užduoties forsavimas yra vadinamas sokratiškaja nuostata, tačiau tik Vosylius Sezemanas iš Kauno per 2,5 tūkstantmečio pirmasis atkreipė dėmesį į tai, kad Sokrato ištarose paradoksaliu dalyku laikytas tiesioginis žinojimo ir dorovės tapatinimas turi būti suprantamas kaip savęs žinojimo ir dorovės prigimtinis tapatumas, – ką nurodo ir žodis „sąžinė“ (nesunku pastebėti, kad žodis „sąžinė“ yra žodžių „savęs žinojimas“ suvestinė santrumpa).
Tarkime, sąžinė yra savęs pažinimas savęs išgyvenimo būdu. Taip ir reiškiasi besikandžiojanti sąžinė, ar ne? Sąžinės, kaip sakoma, neužtvenksi. Vis tik Sokrato ištaros apie savęs pažinimą neturi nieko bendro su introspekcija, gilinimusi į save, šiandieniniam žmogui yra netikėtos ir kaip atrodo, turėtų būti labai sugestyvios savo atšiauriu antipsichologizmu.
Šalia sąžinės Sokrato filosofija atranda ir tokį antipsichologinį dalyką kaip savimonė.
Jeigu leisite, savimonę grubiai apibrėšiu taip: savimonė yra sąmonės savojo turiningumo įsisąmoninimas, mąstymas apie mąstymą. Kaip tai dera su Sokrato įskiepyta vakarų mąstysenai dialogo norma ir forma? Iš tiesų, sokratiško tipo dialoguose yra įveikiama maišatis nuomonių, kurias patikrinus diskusijų žaizdre neretai išaiškėja, kad jos buvo bendri ir ta prasme niekieno prietarai. Taigi tokiame sokratiško tipo dialoge, žmogus, ieškodamas tiesos, drauge turi galimybę atrasti savo tikrąjį „aš“. Todėl Sokrato filosofija gali būti vadinama savimonės arba gyvosios sąmonės filosofiją, žyminti perėjimą nuo pasaulio regimybės prie savimonės realybės.
Platonas pratęsė dar Sokrato užmintos mįslės apie pažinimą kaip atsiminimą plėtotę, dėl didesnio įtikimumo, kaip atrodo, savo iniciatyvą pateikęs mitologinį pasakojimą apie sielos preegzistenciją idealių esmių pasaulyje. Tačiau, kaip atrodo, siela čia jokiu būdu nėra suprantama kaip lobių skrynia, kurią atidarius būtų galima pažinti savo turiningumą iki pat dugno, sielos turiningumą, sekant platoniškąja logika, greičiau užtikrina jos kaip depozito statusas.
Sokratas
Kaip atrodo, tik Šv. Augustinas, prabėgus vos ne tūkstantmečiui, su prilygstančiu Sokratui aistringumu vėl iškėlė savęs pažinimo užduotį.
Žinia, krikščionybėje Dievas yra suprantamas kaip transcendencija, t. y. kaip neišmatuojama anapusinė būtis. Savo ruožtu krikščioniškoji antropologija remiasi biblijiniu postulatu, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Taip yra atrandama nauja, lyginant su antika, žmogaus dimensija, atrandamas žmogaus vidujiškumas, kuris naujame kontekste pradedamas suprasti kaip psichologinis bedugniškumas, vaizduotė nupiešia vaizdinį, jog tokiu savo vidujiškumu žmogus tarsi pradygsta kosmoso daiktiškumo paviršių (antika apskritai žmogaus vidujiškumą suprato kaip vidaus organų dislokaciją, geriausiu atveju Sokratas tai suprato kaip demoną, įsikūrusį žmogaus viduriuose).
Žmogus yra neišmatuojamos gelmės, – sako Šv. Augustinas. Dar daugiau, – Augustinas yra įsitikinęs, jog savo vidinės gelmės pažinimo kelyje žmogus gali aptikti Dievą.
Šiandieninio žmogaus sąmonė yra išdresuota psichoanalizės korifėjų ta linkme, kad savęs pažinimas mums visų pirma asocijuojasi su žengimu į rūsį, siekiant apsižvalgyti po ne visiškai švankius savosios pasąmonės užkaborius. Jeigu renkatės Šv. Augustino pavyzdį, nesunku bus įsivaizduoti, kad savęs pažinimas yra keberiojimasis kopėčiomis į viršų, kelias Dievop.
Kaip jau tikriausiai visi esame girdėję dėl pastaruoju metu padidėjusio dėmesio pandemijos tematikai apskritai, maro užkratą andai pradėdavo platinti žiurkių blusos, o po to nuo jų užsikrėtę žmonės pasidalindavo šia baisia liga tarpusavyje, nusinešdavo užkratą į populiacijos gilumą.
Tai priminiau dar ir dėl to, kad, kaip atrodo bent man, žiurkių blusų metafora labiausiai lakonišku būdu leidžia įvardinti kylantį pro-autoritarinio arba autoritetinio (be jokio autoriteto) valdymo pavojų kovos prieš COVID-19 pandemiją metu mūsų padangėje. Žiurkių blusų metafora leidžia atkreipti dėmesį į tai, kad valdžios patologija, pasinaudojant karantinu, prasideda tarsi ir nepastebimai, mikroskopinių, bet principinę reikšmę turinčių pokyčių pavidalu.
Kažkada Friedrichas Nietzsche yra gražiai pastebėjęs, kad didžiosios mintys ateina tyliomis balandžių kojytėmis, tačiau, kaip sakyta, taip pat ir toks negražus dalykas kaip kvazitotalitarizmo užkratas valstybės valdyme gali prasidėti su nepastebimais žiurkių spyruoklinių blusų pašokinėjimais ant valstybės mechanizmo odos.
Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pavojingas yra jau pats Kinijos pavyzdžio rodymas prikišamai, pabaksnojant pirštu, tarsi dar būtų likęs toks kvailutis, kuris be įrodinėjimų nesuprastų, kad visų valstybės pajėgumų greitos mobilizacijos reikalaujančių išbandymų metu totalitarinė valdžia iš pradžių veikia efektyviau nei procedūrose galinti užklimpti demokratiškai organizuotų visuomenių valdžia (kaip atrodo, toks sugretinimas tinka ne tik aptariant staigiai kilusios pandemijos atvejį, bet ir specialiųjų tarnybų kasdieninės veiklos aplinkybes, įsivaizduojant, kad čia kiekvieną dieną prisieina veikti ekstremaliai). Tačiau tokiu atveju totalitarizmo pasirinkimas gali būti prilygintas žmogaus apsisprendimui įveikti ligą žmogaus žmogiškumo totalinio sunaikinimo būdu, priimant pasiūlymą, kad nuo slogos greičiausiai pagydo maro užkratas. Taigi jeigu pavyzdžiai čia turi kokią nors vertę, mums svarbesni yra demokratiškai valdomų valstybių pavyzdžiai, pasakojantys sėkmės istoriją apie tai, kai su pandemijos iššūkiais anksčiau ar vėliau pavyko susidoroti vakarietiško tipo visuomenei, išnaudojančiai demokratijos teikiamus resursus.
Praeitą kartą įsivaizdinome komišką šūkį, kad dėl karantino revoliucija neįvyks pirmadienį, neva renginys nusikelia neapibrėžtam laikui. Tačiau išties pavojų demokratijai kelia ne priimti suvaržymai, siekiant užkirsti kelią pandemijos plitimui, įstatymo griežtumas ar išaugusios baudos už karantino sąlygų pažeidimą, bet tai, kad, vaizdžiai tariant, pati demokratija Lietuvoje dabar yra patupdoma į karantiną, atimant jos veiksnumą, priverčiant ją saviizoliuotis, užkertant kelią visų mūsų labui panaudoti tuos demokratijos mechanizmus, kurie leistų pandemijos sutramdymo užduotį įgyvendinti dar sėkmingiau. Šiandien visa valdžia iš esmės koncentruojasi Sauliaus Skvernelio rankose, todėl jo atsisakymas, nežiūrint visų nuotolinio bendravimo galimybių, nuo įprastos anksčiau demokratinei šalies praktikai „Vyriausybės valandos“, leidusios Seimo nariams užduoti klausimus ir tikėtis paaiškinimų labiausiai rūpestį keliančiais klausimais, yra didelis žingsnis priešinga demokratijai linkme.
Dar daugiau abejonių kelia Seimo pasileidimas dviguba to žodžio reikšme! Iš tiesų, kas draudžia Seimo posėdžius organizuoti nuotoliniu būdu su pozicijos ir opozicijos priešstatomis, debatais, nesutaikomais ginčais, iliustruojančiais demokratinio politikos vyksmo tęstinumą, – ta proga prisimenant žinomą aplinkybę, kad Lietuvos piliečiai Seime vykstančias batalijas paprastai ir anksčiau stebėdavo nuotoliniu būdu, t. y. su TV transliacijų pagalba. Labai norint, net ir balsuoti būtų galima iš namų, nesunkiai randant kokią nors patobulintą elektroninio parašo versiją.
Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi galima sakyti, kad šiandieninėmis sąlygomis demokratija Lietuvoje pasirinko miego rėžimą. Ar demokratija Lietuvoje jau yra tokia išklerusi, kad pirmai progai pasitaikius ima ir panyra į mirtiną miegą, ar ji – priešingai – yra miegančioji gražuolė, kurią, pagal stebuklinės pasakos siužetą, kada nors turėtų pažadinti princas savo pabučiavimu?
Be jokio apsimetinėjimo ir retorinių gudrybių sakau, kad man labai gaila vengrų tautos, kuri užstojusios pandemijos metu Viktorui Orbanui neribotam laikui suteikė kažką panašus į patvaldystės įgaliojimus. Kaip atrodo, tai nėra tik paprastas tautos apsižioplinimas, neatidumas, o Dievo dovanos atmetimas, didžiosios malonės išsižadėjimas.
Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.
Žinia, vengrai kaip ir lietuviai XX a. be perstojo kovojo už savo laivę, tačiau jėgos buvo nelygios, šioms laisvę mylinčioms tautoms buvo primesta neviltis ir vergovė. Čia laisvės sąmonė visados ruseno, tačiau pati laisvė, neužmirškime to, nukrito iš dangaus kaip Dievo dovana. Kaip įsivaizduoju aš, nusmukęs veteranas turi teisę užstatyti ir pragerti turguje pagyrimo raštus, ordinus ir medalius, vardinį šautuvą ar laikrodį, t. y. visus apdovanojimus, jam įteiktus už kažkada pademonstruotą ryžtą, tačiau net ir toks veteranas neturi teisės užstatyti Dievo dovanos.
Grįžtant prie Lietuvos pavyzdžio, būtų nuodėmė nutylėti paprastą dalyką, kad mūsų šalies išlikimą ir sėkmę gali užtikrinti tik laisvės instinkto palaikymas, laisvės savimonės puoselėjimas visomis metafizinėmis ir fizinėmis priemonėmis. Toks, iš tiesų tarsi ir paprastas edukacinis ir pedagoginis uždavinys nėra taip paprastai, kaip to norėtųsi, įgyvendinamas vartotojiškoje visuomenėje. Kaip kartais nevilties akimirkomis atrodo, užgimstanti Lietuvoje naujoji karta be didesnių sentimentų ir žvalgymosi į pašales žengia išimtinai vartotojiškumo keliu, o toks maršrutas gali pačiu tiesiausiu būdu nuvesti į Rusijos glėbį, kai ten anksčiau ar vėliau bus pasiekti aukštesni vartotojiškumo standartai. Todėl jau vien dėl pedagoginių tikslų mums privalu laisvę atrasti kiekvieną dieną iš naujo, manding, tai yra net svarbesnis dalykas nei administracinio Lietuvos valdymo patobulinimas, valstybės tarnybos reforma ar, tarkime, didesnis ir labiau subalansuotas specialiųjų tarnybų įgalinimas (nors šitai taip pat yra svarbu).
Taigi, jeigu Lietuvos pilietinė visuomenė pralaimėtų, tai net tokiu atveju, kai valstybės tarnybos reforma butų įgyvendina tobuliausiu pavidalu, Lietuva su visu savo gyvu ir negyvu inventoriumi pasiliktų bemindžiukuojanti pakeliui į Rusijos glėbį.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nesiruošdamas pernelyg detaliai tyrinėti apsidergusio veikėjo išmatų konsistencijos niuansų, dabar, esant progai, pastebėsiu tik tai, kad į spaudą prasisunkus tarnybine paslaptimi laikomai, riboto naudojimo informacijai sąskaitą reikėtų pateikti ne žurnalistams, o pačioms tarnyboms, tarnybinės paslapties subjektams būtent dėl jų nesugebėjimo saugoti savo baisiąsias paslaptis. Kiekvienas turėtų dirbti savo darbą, ne kitaip. Kita vertus, kaip išaiškėja, tokių neva didelės amplitudės tarnybinių paslapčių išviešinimas žiniasklaidoje iš tikrųjų nekelia jokio pavojaus valstybės reikalų tvarkymui, o yra tik atskirus veikėjus diskredituojanti, nepatogi kai kuriems karjeros riteriams informacija.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, neslepiančiam savo subjektyvumo, labiausiai reljefiškai totalitarinio žiurkių blusų užkrato tiražavimas šiandien reiškiasi draudimais bent žodelyčių užsiminti apie Lietuvos sveikatos sistemą ištikusias problemas, prisiminti užsisenėjusias pacientų ir gydytojų tarpusavio sąskaitas. Tokie nediskretiški polemizuotojai, išdrįsę suabejoti Lietuvos sveikatos sistemos savipakankamumu, daug greičiau nei kitais kritinio nusiteikimo atvejais yra pavadinami Putino emisarais. Tačiau, kaip atrodo, tokių kritikų kritika, nuožmus diskvalifikavimas turėtų bent mažiausią prasmę tik atskridusių iš kitų planetų būtybių auditorijoje, kai savo ruožtu Lietuvos gyventojai gerai žino tai, apie ką čia kalbame, todėl demonstracinis politinis įkarštis, siekiant įvardyti kenkėjus, yra apgailėjimo vertas dalykas.
Kaip jau esu pastebėjęs aną kartą, būtent dabar, kai stojame akis į akį su Lietuvos gydytojais, matydami ne vieno iš jų sugebėjimą pasiaukojančiai vykdyti savo pareigą, būtų palankiausias momentas pradėti nesmagų pokalbį apie sistemos moralines bėdas ir įsisenėjusį nususimą; neišnaudoję tokios galimybės dabar, nukėlę pokalbį į geresnius laikus, tokių geresnių laikų Lietuvos sveikatos sistemoje, galimas daiktas, niekados nesulauksime, greičiau viskas riedės ta linkme, kad šioje sferoje laipsniškai užstos dar blogesni laikai. Jau dabar didžiausia problema yra net ta banali ir pigiai nešvanki kyšio problema, atvėpusi gydytojo chalato kišenė, bet labiau rafinuoti žmogaus finansinio prievartavimo užmojai, kurpiami apgavystės spektakliai, prispaudus neišmanųjį ligonį prie sienos. Kaip atrodo, tokios inscenizacijos vyksta Aurelijaus Verygos panosėje, taigi vis sunkiau yra patikėti, kad anas apie tai visiškai nieko nežino.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Andai mūsų viešosios erdvės princas Andrius Tapinas (jaučiu nešvarios sąžinės graužatį dėl tokios nelabai skoningos ironijos, pavadinant anąjį princu, nes čia nesusilaikiau neužkabinęs žmogaus, kurį kitais požiūriais laikau neabejotinai labiausiai įdomiu populiacijos atstovu, beveik tobulu lietuviu), viešai susidraskęs marškinius ir demonstruodamas iš pykčio savo tatuiruotą krūtinę pasmerkė bendrapilietį, kuris veidaknygėje negrabiai pareiškė, kad reikėtų padegti kažkokius, jam neva labai nepatikusius valstybinius gimdymo namus. Kaip niekam nekyla jokių abejonių, tai buvo tik kalbos figūra, toli gražu nekviečianti griebtis smurto. Šių eilučių autorius taip pat turi ką papasakoti apie lietuviškos valstybinės medicinos, kuri neretai yra tik tų pačių privačių medicinos kabinetų išvirkščioji pusė, fantasmagorines apraiškas, išbandytas ant savo kailio. Kada nors apie tai papasakosiu plačiau, o dabar prisipažinsiu tik dėl to, kad ir aš, eidamas nusišlapinti į tualetą, visados galvoju tik apie vieną ir tą patį dalyką, kad dabar apmyšiu klozeto dugne ir padegsiu man žinomą medicinos įstaigą, kuri yra ne kažkas daugiau, o tik moralinio kolapso pavyzdys.
Medicinoje inkubaciniu laikotarpiu vadinamas laikas, prabėgęs nuo apsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių išryškėjimo. Toks inkubacinis laikotarpis būdingas taip pat ir autoritarinio valdymo daigelio prasikalimui į paviršių. Taigi pats laikas būtų paklausti ir to – ar mūsų demokratija taip ir neprabus, niekas neprikels užmigusios karantino metu gražuolės savo bučiniu?
Demonomanijos apsėsta Renesanso epocha be savo didžiųjų kūrybinių iškovojimų pateikė taip pat teoriją apie vyriškos lyties demoną inkubą (lot. incubus – gulintis ant viršaus), kuris neva prievartaudavo miegančias moteris, dažniausiai – vienuoles, ir sububą, t. y. moteriškos lyties demoną, kuris stengdavosi palysti po miegančiu vyru. Kaip byloja amžiaus legenda, iš tokios sueities užgimdavo tik luošiai, neišgrynintos formos, pusiau – žvėrys, pusiau – žmonės.
Neabejoju, kad Lietuvos demokratija yra nusipelniusi visiškai kitokio likimo!
Jau kelis kartus paskutinių įvykių kontekste akis užkliuvo už mūsų viešojoje erdvėje teikiamos nuorodos į Albero Kamiu (Albert Camus) romaną Maras, nors taip ir nepavyko iki galo perprasti to, kodėl kolegos dabar laikosi beveik šventu tapusio įsipareigojimo, jog esant net mažiausiai progai reikia paminėti šį kūrinį. Ar tokiam sugretinimui pakankamą pagrindą teikia užstojusios užkrečiamos ligos negandos, žmonių gyvybes šienaujanti pandemijos situacija, nežiūrint to, kad COVID-19 protrūkis kol kas negalėtų būti prilygintas marui, galėjusiam sunaikinti net didžiąją dalį populiacijos? O gal autorius naujai įdomus tampa jau vien dėl to, kad savo garsiajame romane taupiai, bet labai reljefiškai sugebėjo perteikti karantino atmosferą?
Žinia, romane Maras piešiamos maro scenos gali būti suprantamos labiau išplėtotame kontekste kaip žmoniją kartas nuo karto ištinkančių negandų parabolė, didelę apibendrinančią galią turintys vaizdiniai. Dar ir šiandien yra sutinkamas fašizmo kaip rudojo maro įvertinimas, o literatūros apžvalgininkai išties yra linkę nurodyti būtent į romano pasirodymo metu dar gyvu įspūdžiu tebesančius prabėgusio pasaulinio karo žiaurumus ir fašizmo užkrato pavojų kaip prasminį šių užrašų foną, tačiau man atrodo, kad tokia sociologinio pobūdžio konkretizacija yra pernelyg tiesmukiškas pritempimas prie iš anksto pasigamintų schemų. Kad ir kaip ten būtų, šis romanas yra sugestyvus ne tik galimais simboliniais užšifravimais, bet ir pagilinto realizmo potėpiais.
Jau pačioje pradžioje pravartu pastebėti, kad A.Kamiu-rašytojas nebuvo tik A.Kamiu-filosofo idėjų iliustratorius, apipavidalintojas meniniais vaizdiniais.
H.G. Gadameris, kitas XXa. filosofas, tvirtina, kad filosofija yra tai, kas atsiranda iš kalbos trūkumo. Manding A.Kamiu tą trūkumą, siekiant aprašyti materijos atsparumą proto žvilgsniui, jos nepersmelkiamumą, nesitenkindamas tik filosofijos naujakalbės ir naujai atrastų metodų teikiamomis priemonėmis, suprato dar radikaliau nei H.G Gadameris, hermeneutinės filosofijos vėliavnešys.
Apie ką šis romanas? Trumpai tariant, apie mylimųjų išsiskyrimus ir pareigos neatstojamumą.
Albertas Kamiu
A.Kamiu su savo absurdo teorija ir Sizifo mito interpretacija yra tapęs egzistencijos filosofijos, dažnai vadinamos tiesiog egzistencializmu, emblematikos dalimi. Tačiau romanas Maras, pasirodęs 1947 m., iškrinta iš visų egzistencializmo kontekstų kaip netipiškas šiai mintijimo pakraipai kūrinys. Jeigu iš viso A.Kamiu kūrybinio palikimo žinotume tik jo romaną Maras, prie egzistencializmo (sąlyginai suprantamo vis tik kaip tam tikra doktrina) šio autoriaus nesugebėtume pritemti net su didžiausio traktoriaus pagalba. Jeigu egzistencializmą vis dėlto ryžtamės suprasti išties kaip tam tikrą doktriną, Marą konceptualiu kūriniu darančios, vedančiosios romano idėjos yra griežtai antiegzistencialistinio pobūdžio.
Paminėkime bent dvi tokias idėjas, radikaliai prasilenkiančias su egzistencijos filosofijos kuriamais orientyrais, t. y. 1) A. Kamiu moralę susieja ne su individualiu-situaciniu išgyvenimu, kaip būtų galima laukti iš ištikimo kanonui egzistencialisto, o su protu ir pažinimu, 2) moralės pagrindu čia yra nurodoma pareiga arba net pareigos abstrakcija, tam tikras pareigos automatizmas, nors, nesunku įsivaizduoti, kad pareigos metafizika egzistencijos filosofijai tūrėtų sukelti ne kažką mažiau, o tikro šoko alergiją. Maras apskritai yra moralistinio pobūdžio kūrinys, taigi esmiškai svetimos egzistencializmui mintijimo stichijos pavyzdys.
Štai čia yra gera proga pastebėti, kad didžiausi prasiveržimai moralės teorijoje moralės fenomeno specifikos atpažinimo linkme yra sietini su labiausiai tampriu moralės ir proto suglaudinimu arba net persidengimu, kai moralinė refleksija didesniu ar mažesniu laipsniu yra nusakoma kaip proto funkcija. Sekant šia linija, moralė yra ne širdies dosnumo, o proto reikalas. Kas be ko, tokio prasiveržimo moralės specifikos atpažinimo linkme paradigminės figūros yra Sokratas ir Immanuelis Kantas. Sunku tuo patikėti, bet Maro autorius neabejotinai yra šios Sokrato-Kanto linijos pasekėjas.
Kaip ir Sokratas, tapatinęs dorovę su pažinimu, A.Kamiu tvirtina, kad blogis atsiranda iš nežinojimo, o pažįstantis žmogus jau neva automatiškai yra pastūmėjamas į gėrio pusę.
Albertas Kamiu. Maras
Dėl pažinimo ir dorovės tapatinimo Sokratui priekaištavo dar Antikos filosofas Aristotelis, pastebėdamas, kad Sokrato etika neva yra pernelyg intelektinė, o štai garsusis moderniųjų laikų filosofas Georgas Hegelis sako, kad Sokrato etikai trūksta širdies momento (galima mirti iš juoko, kad taip tvirtina būtent garsiausias visų laikų panlogistas, kurio loginių staklių dundėjime išaustame pasaulio aiškinime iš žmogaus konstitucijos nelieka jokio gyvo organo, tik – loginės kategorijos). Žinia, Sokrato pasvarstymai išveda į bendražmogiškos moralės plotmę, paneigdami anksčiau gyvavusį dorybės supratimą, kad skirtingoms žmonių grupėms turėtų būti keliami skirtingi reikalavimai. Sokratas skelbia, kad dorovė yra nedali. Kita vertus, kaip suprasti du, vienas kitam tarsi ir prieštaraujančius Sokrato filosofijos teiginius, 1) dorovės ir žinojimas yra tas pat, 2) dorumo išmokyti neįmanomą, žr. mano pastabas čia https://kaunozinios.lt/lietuva/apie-sazininguma_98091.html/
I. Kantas pirmasis išryškino moralinės elgesio reglamentacijos savitumą tarp kitų žmogaus elgesį reglamentuojančių normų, apibrėždamas moralę per laisvės galimybės idėją („moralė yra valios autonomija, kai savo ruožtu valios heteronomija yra visų netikrų moralės principų šaltinis“). Moralė čia yra atpažįstama kaip giliausias laisvės vykdymas, nors, kita vertus, I. Kanto etika nė iš tolo neprisileidžia savivalės principo užkrato.
Pagal I. Kantą moralė nėra išvedama nei iš mokslinio tyrimo rezultatų, nei iš Dievo valios, tačiau, anot I.Kanto, pagrindinis moralės dėsnis, apibrėžiantis kiekvieno poelgio moralinį vertingumą, yra randamas, kyla iš proto ir pats yra svarbiausias proto praktinio turiningumo liudijimas. I.Kantas tvirtina, kad nėra jokio reikalo filosofams išrasti pagrindinį moralės dėsnį, esą pagrindinis moralės dėsnis, čia vadinamas kategoriniu imperatyvu, kaip toks yra įaugęs į žmogaus proto prigimtį, dar daugiau, – yra toks beprielaidinis proto faktas, kuris savo turiningumą parodo tuo, jog pats yra bet kokio moralinio pasirinkimo prielaida. Apie tai plačiau mano pastabos nurodomo straipsnelio antroje dalyje https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/235081/dialogo-ribos-ir-uzribis.
Pagal I. Kantą, pagrindinis moralės dėsnis galioja ne tik žmogui kaip protingai būtybei, bet protingai būtybei apskritai (jeigu be žmogaus būtų dar ir kitos rūšies protingos būtybės), taip pat ir Dievui kaip begalinei inteligencijai.
Kartais I. Kanto etinė doktrina yra pavadinama pareigos etika, savo ruožtu A. Kamiu vykusiai pagauna, kad pareigos meniniam įvaizdinimui labiausiai parankus yra gydytojo profesijos tipažas. Kaip nesunku įsivaizduoti, gydytojo veiklos sėkmingumo sąlygą greičiau yra pareigos naštos prisiėmimas nei sentimentalumas, perteklinis jautrumas ar širdies lobiai.
Kažkada Levas Tolstojus yra bandęs įpiršti nuomonę, kad mediko profesija yra priešiškumo žmogaus dvasingumo raiškai forpostas, savo ruožtu A. Kamiu romane Maras tvirtina, kad žmogui, netikinčiam Dievu, bet norinčiam padėti kitiems žmonėms, geriausia būtų rinktis gydytojo profesiją.
Skrybėlė. Slaptai.lt nuotr.
Taigi jau čia būtų pats laikas prisipažinti, kad iš A.Kamiu pasiskolinęs maro metaforą, Lietuvą ištikusios pandemijos savitumo nusakymui būčiau linkęs vartoti maras mare įvardijimą. Mūsų situacija yra neįtikėtinai paradoksali ta prasme, kad kovoje su koronavirusu stoja lietuviškojo tipo medicina, apkrėsta sukčiavimų ir baisaus kyšininkavimo maru. Kas išdrįs pasakyti, kad dabar čia visai be pagrindo, išsigalvodamas nebūtus dalykus, dergiu Lietuvos gydytojus, galbūt tokiu būdu net pasitarnaudamas putininei propagandai? Kitas klausimas – ar laikas dabar atsainiai moralizuoti, kai troba liepsnoja iki stogo ir reikėtų visų pirma galvoti apie tai, kaip išnešti sveiką kailį? Kaip atrodo bent man, būtent dabar, kai pamatėme didelio būrio gydytojų sugebėjimą prisiimti visą pareigos naštą, pats laikas būtų pakalbėti apie medikų gretose išplitusio moralinio maro užkratą, pabandant nunulinti situaciją ir ieškant naujo atsparos taško, nes vaizduotė purtosi nuo vaizdinio, kad tie dori žmonės anksčiau ar vėliau privalės sugrįžti į aplinką, kur papročius diktuoja padugnės.
Kažkada juoką keldavo sovietinių propagandistų užkeikimai, kad alkoholizmas yra buržuazinės santvarkos liekana, tačiau dabar ne juokais galime tvirtinti, kad masinis kyšininkavimas medicinos sferoje išties yra anų laikų palikimas su naujais laisvosios rinkos visuomenėje pacientų žiauraus finansinio prievartavimo ir įpainiojimo į finansinę baudžiavą, privačių kabinetų piktnaudžiavimo, išnaudojant valstybinių medicinos įstaigų infrastruktūrą, ir didelių ligoninių vadovų patronažo elementais. Kartais atrodo, kad čia sukasi kontingentas savo cinizmu pranokstantis net Pravieniškių pataisos namų klientūrą.
Net jeigu ir pavyktų kažkam užčiaupti koserę šių eilučių autoriui, vis tiek išliktų tas pat, o būtent tai, kad Lietuva iš savo medicinos sistemos pusės jau senokai atsiduoda įtrešusiu puvėsiu.
„Pirmadienį revoliucija neįvyks dėl karantino, renginys atidedamas neapibrėžtam laikui!“ Ar galite įsivaizduoti taip suformuluotą mūsų politinės darbotvarkės pranešimą, kabantį kur nors interneto erdvėse ar prisegtą skelbimų lentoje? Vargiai, ar ne? Tačiau ta proga pastebėsiu, kad revoliucijos atidėjimas niekam neišeina į naudą, nukelta revoliucija anksčiau ar vėliau sugrįžta su išaugusiu nuožmumu ir per tą nustūmimo į užribį laiką prisikabinusiu patologiniu nusiteikimu.
Ką tik, toli gražu nelaukdamas karantino pabaigos, Seimas beveik vienbalsiai nubalsavo už tai, kad Darius Jauniškis būtų paskirtas į Valstybės saugomo departamento (VSD) direktoriaus postą antrajai kadencijai (už buvo 109, prieš – 4). Čia norėčiau pasidalinti savo abejonėmis dėl tokio pasirinkimo, gerai suprasdamas, kad šuns balsas į dangų neina. Iš anksto prašau skaitytojo nepalaikyti manęs, stojančio priešpriešais, drąsiu žmogumi (tokiu atveju įsižeisčiau ne juokais, tikrai užsigaučiau), greičiau yra taip, kad mano kailis yra toks skylėtas, jog nėra jokio reikalo jį pasaugoti. Tikrai nesu iš tų, kurie tuščiai demonstruotų savo bravūrą, įsivaizduodamas, kad pilietiškumas mažai ką turi bendro su pozų pasirinkimu.
Skambutį suskambant išgirdau jau anksčiau, kai buvo pranešta, kad sociologinis tyrimas nustatė, jog kompetentinga auditorija (verslininkai, politikai ir, jeigu neklystu, žurnalistai) D.Jauniškį laiko vienu iš įtakingiausių Lietuvos žmonių. Ar galite įsivaizduoti, kad ES ar kitoje demokratinėje valstybėje žvalgybai konkrečiu momentu vadovaujantis pareigūnas būtų priskirtas įtakingiausiųjų būriui, kartu su popso scenos žvaigždėmis, politikais ir skandalingiausiais žurnalistais. Taip ar panašiai gali pasitaikyti totalitarinėje visuomenėje, tačiau tenai tokie tyrimai nebūtų skelbiami, taigi mūsų atvejis yra ypatingas, primenantis apie užsilikusius post-totalitarinės visuomenės kompleksus arba teikiantis didesnį ar mažesnį pretekstą nerimauti dėl kvazi-totalitarizmo galimo daigelio pradygimo (kvazi-totalitarizmas nėra tikrasis totalitarizmas, greičiau yra totalitarizmo karikatūra, tačiau ir toks kvazi-totalitarizmas gali pagadinti daug kraujo).
Net ir man neginkluota akimi matosi, kad D.Jauniškio vadovavimo metais VSD labai stipriai pasitempė. Įvyko kažkas panašaus į VSD reformą, VSD pranešimai visuomenei tapo nepalyginamai turiningesni, kyla įspūdis, kad dabar jau VSD pareigūnai tuščiai burnos neaušina, o išgaląstomis ietimis bando atstumti priešininką savo fronto ruože.
Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Išties gyvename hibridinio karo pafrontės zonoje, kai didesnė nei įprasta priešpriešos tarp nedraugų dalis nusikelia į žvalgybų veiklos sferą. Tikriausiai ne be pagrindo esme girdėję sakant, kad slaptosios tarnybos veikia be taisyklių. Kaip atrodo žiūrint net iš tolo, demokratinės šalies žvalgybininkams kyla papildomų keblumų savo veiklos sferoje, jeigu lygintume su nedemokratinių šalių tokių tarnybų veiklos taktika, nes jie labiau nei priešininkas yra įpareigoti laikytis įstatymo.
Žinoma, įstatymo trukdžiu vadinti neturime teisės jokiomis aplinkybėmis, kita vertus, didesnis įsipareigojimas civilizuotumui nedraudžia demokratiškai organizuotos visuomenės žvalgybos tarnyboms pranokti priešingą savo išradingumu, valios savybėmis ir pan. Taigi taigi… Kas matosi net plika akimi, D.Jauniškis yra labai valinga, mokanti susikoncentruoti asmenybė. Anksčiau būdavo, kad į VSD vadovo postą paskirtas žmogus visų pirma sprendžia teorinius klausimus, teorizuoja ir teorizuoja be pabaigos, savo ruožtu D.Jauniškis, kaip nesunku pastebėti, ne tiek teorizuoja, kiek veikia.
Nesiruošiu veltis į diskusiją dėl VSD neva vykdyto sekimo skandalo, neturiu tvirtos nuomonės dėl to – buvo ar nebuvo čia pažeistos procedūros? Kelia nerimą daug svarbesni dalykai! Jau ne vieną kartą per keletą metų esu atkreipęs dėmesį į tai, jog D.Jauniškis savo viešuose pasisakymuose sąmoningai maišo valstybės ir politinės valdžios sąvokas, sukeičia jas, taigi, ne kartą yra minėjęs valstybę, turėdamas galvoje nei daugiau, nei mažiau, o tik postus esamu momentu užimančią valdžiukę, – tokiu būdu aiškiai deklaruodamas savo pasirinkimą, kad neva valstybės interesų apsauga susiveda į politinės valdžios veiklos komfortinių sąlygų užtikrinimo užduoties puoselėjimą. Ypač verta atkreipti dėmesį į tai, kad sąvokos čia yra sumaišomos ne dėl nesugebėjimo atskirti vis tik skirtingus dalykus, bet sąmoningai, demonstruojant tokį sąvokų pakeitimą kaip savo įsisąmonintą poziciją su pozos elementais. Na, nesakykite, kad sąvokų patikslinimo užduotis yra tik menkavertis, mažai su gyvenimiškais reikalais susijęs dalykas, andai dėl sąvokos apibrėžimo niuansų skirtumų prasidėjo net tokie revoliuciniai pokyčiai kaip Reformacija.
Iš pradžių maniau, kad kažką panašaus apie sąvokų sumaišymą turi galvoje ir Gabrielius Landsbergis, neseniai pateikęs pareiškimą spaudai dėl D.Jauniškio pasisakymų, tačiau iškalbingu momentu yra ir tai, kad G.Lansbergis, kaip atrodo, to savo pareiškimo paknopstomis išsižadėjo.
„Po Jūsų susitikimo su Lietuvos Respublikos prezidentu, kuriame aptarėte Jūsų vadovaujamos institucijos veiklą dabartinės valstybės lygio ekstremalios situacijos sąlygomis, žiniasklaidai pateikėte komentarą apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais. Toks komentaras sukėlė pagrįstą nerimą visuomenėje, kurios dalis – politikai, teisininkai, žurnalistai, medikai, visuomenininkai ir kiti – pagrįstai kelia klausimus dėl Vyriausybės, jos kai kurių ministrų ir sveikatos apsaugos sistemos institucijų, kurių veikla yra gyvybiškai svarbi, siekiant valdyti esamą krizinę situaciją, vadovų sprendimų ir jų įgyvendinimo. Tokius klausimus Vyriausybei nuolat kelia ir parlamentinei opozicijai priklausančios partijos.”
Kaip atrodo, G.Landsbergis jau suprato, jog geriausia byla vis tik yra tyla, sugebėjimas laiku nutilti, išsižadėti nekonjunktūrinių pozicijų. Kas be ko, tokie tarp mūsų politikų kasdien matomi kūlversčiai rodo patologiškai žemą lygmenį! Kita vertus, opozicija taip pat priklauso valdžios struktūrai, taigi valstybės ir valdžios sąvokų sumaišymas neužtraukia jokio debesėlio opozicijai, tačiau, pabandykime įsivaizduoti, kad imant pacituotus D.Jauniškio žodžius už gryną pinigą, tarkime, toks Rimvydas Valatka jau kelis kartus turėjo būti pakartas Lukiškių aikštėje. O dabar pamintykime, kuris – Rimvydas Valatka ar Ramūnas Karbauskis – vis dėlto turėtų būti laikomas didesniu valstybininku?
Jeigu norite, galime pamėginti į reikalo esmę pasižiūrėti išnarintomis akimis, t. y. iš mūsų dažnai kritikuojamos valdžios pozicijų. Niekam nemalonu būti kritikuojamam, kasdien traukiamam per dantį, a? Kitas klausimas – ar valstybės orumo nepažeidžia tai, kad valdžia yra spardoma ant kiekvieno kampo? Kaip atrodo bent man, valstybė prarastų savo orumą visiškai, jeigu laisvoje Lietuvos spaudoje būtų pradėtas liaupsinti toks R.Karbauskis, apsimelavęs iki pašaknų politikas, šiandieninės valdžios centrinė figūra. Kaip atrodo bent man, jau instinkto lygyje turėtume jausti skirtumą tarp valstybės ir valdžios: štai valstybė apdovanoja žmogų medaliu, valstybės vardu yra įteikiama nacionalinė premija labiausiai nusipelniusiems menininkams, o karantiną skelbia valdžia, Sauliaus Skvernelio vyriausybė.
Įdomu, kad sovietinėje terminologijoje išties nebuvo labiau reljefiškai išryškintas skirtumas tarp valstybės ir valdžios, dažnai valdžios apibrėžtis čia buvo suplakama su valstybės sąvoka, partizanai ir disidentai vadinami kovotojais prieš sovietų valdžią, nes leninistinė savo pseudo-socialistiniu turiniu ir imperinė savo forma santvarka buvo įsteigta valdžios uzurpacijos dėka, o tokia santvarka iškart iširo, kai buvo nustumta į pašalį sovietinė valdžia. Savo ruožtu paprastai demokratinė visuomenės tvarka nesikeičia, kai pasikeičia eilinė valdžia.
Kaip jau užsiminiau anksčiau, man sunku patikėti, kad toks nepėsčias žmogus kaip D.Jauniškis nieko nebūtų girdėjęs apie čia aptariamą skirtumą tarp valstybės ir valdžios sąvokų. Taigi, kaip atrodo, jo ignorans yra apsimestinis, nutaikytas į R.Karbauskio kompatiją, bandant sukurti iliuziją, kad dabartinei valdžiai D.Jauniškis yra palankiausias iš visų galimų variantų, nes neskiria valdžios ir valstybės sąvokų. Kaip sakoma liaudyje, D.Jauniškis yra labai protingas durnius. Kita vertus, tokia poza visuomenės atžvilgiu vis tik yra nelabai garbingas pasirinkimas, kuris nežinia kur gali nuvesti.
Kartais jaučiu nešvarios sąžinės balsą, priekaištaujantį man dėl to, jog kažkada esu parašęs ne vieną chuliganiškų intonacijų paskvilį apie Dalią Grybauskaitę, kaip antai „Tas pats Lukašenka, tik ūsai – kitoje vietoje“, „D. Grybauskaitė – banditų stogas?“ ir kt. Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė paskvilių apie save neskaitydavo, kita vertus, nė vienas iš jos pažų niekados nėra bandęs kaip nors mane prispausti, uždrožti per kepurę tokiam nepraustaburniui kaip šių eilučių autorius. Sakote, kad nebuvau pastebėtas dėl savo mažareikšmiškumo? Vis dėlto esate teisūs tik iš dalies, nes, nežiūrint mano mažareikšmiškumo, kai kurie šių straipsnių posakiai buvo valkiojami plačiai ir ilgai. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokių pažymų apie ministrus, viceministrus ir kitus politikus buvo reikalaujama, aš pats visados slapta jaučiau savo skylėtu kailiu, buvau tikras dėl D.Grybauskaitės ir ją supusios svitos garbingumo. Dėl šiandieninio politinio olimpo garbingumo jau nesu toks užtikrintas.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie valstybės ir valdžios apibrėžčių skirtumus esu kalbėjęs ne kartą, taip pat ir šiame dienraštyje https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-suvereniteto-nedaluma/. Toliau pateikiu slaptai.lt publikuoto straipsnelio ištrauką, paryškinančią skirtumą tarp valstybės kaip tautos suvereninės galios ir valdžios apibrėžčių.
XXX
Žodis „suverenas“ prancūzų kalboje įsitvirtino XVI a., iškilus reikalui pagrįsti monarchijos absoliutines pretenzijas. Istorikui čia leista pastebėti (tai iš tiesų gali pagauti tik specifinė istoriko klausa), jog suvereno „kaip aukščiausiosios valdžios“ statuso prasmėvaizdžiu buvo siekiama pažymėti ne tiek aukščiausiąją pakopą valdžios hierarchijoje mums įprasta reikšme, kiek pačios valdžios nedalijamumo principą, kai, kalbant aiškiais ir paprastais žodžiais, karalius atsisako dalintis valdžia su kitais stambiais žemvaldžiais, bažnyčia, korporacijomis ir pan.
Žinoma, aukščiausiosios valdžios ir patvaldystės principai šiuo atveju kažkokiu laipsniu sąlygoja vienas kitą, tačiau svarbiausiu dalyku, išeities tašku čia yra negatyvaus pobūdžio valdžios nedalijamumo imperatyvas. Vis tik, kaip įvertinti tą lemiamą suvereno sampratos metamorfozę, kai toks statusas, išpuoselėtas spindinčios karališkos valdžios pavyzdyje, švietėjų pastangomis, kaip visi gerai žinome, yra perduodamas tautai, išaugintas rūmų inkubatoriuje, yra, grubiai tariant, „pervyniojamas“ ant tautos pavyzdžio? Ar galima tikėtis, jog ši suvereno sąvoka, taikoma skirtingose situacijose, išsaugos kokį nors prasminį vientisumą, ar galbūt yra taip, kad ta pačia sąvoka pažymimi visai skirtingi, niekaip nesubendravardiklinami dalykai? Ypač čia noriu atkreipti dėmesį į tai, jog karalius kaip toks, šiaip ar taip, yra valdžios figūra, taip sakant, valdžios kristalizacijos manifestacija, tuo tarpu tauta pati savaime niekaip negali būti priskirta, tarkime, vienarūšiai valdžios figūrų sekai. Jeigu siekiame išsaugoti žodžio „valdžia“ šaknį tautos kaip suvereno apimtyje, tai galime sakyti, jog tauta yra savivaldos objektas, o tai reiškia, drauge yra tokio vyksmo subjektas.
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi iš pat pradžių atrodo, jog šitokiu pavidalu suglaustame subjektiniame-objektiniame vyksme įterpti išorinės valdžios principą beveik neįmanoma, nebent iš karto pasižymėtume lakia viduramžiško tipo vaizduote, leidžiančia manyti, jog, pavyzdžiui, ant adatos smaigalio gali įsikurti begalybė velnių. Kaip atrodo, iš tiesų nepaprastos vaizduotės prireikia tiems konstitucinės teisės korifėjams, valstybės ir teisės teoretikams, kurie bando nusakyti procedūras, esą leidžiančias korektiškai deleguoti tautos valdžios išteklius atitinkamoms institucijoms.
Kita vertus, įžvalgesnis tyrinėtojas, regis, greitai pastebi, jog toks „pamainymas“ nėra paprastas, lengvai įgyvendinamas reikalas, todėl siekdami subalansuoti pelnytas išvadas teisės teoretikai neretai tautos kaip suvereno sampratą reliatyvizuoja iki kraštutinio taško, visiškai ją „suplonina“, bando įtikinti, jog tokia samprata yra tik sąlyginė, tarsi ir nežinia kam reikalinga konstrukcija.
Toliau pasiremsiu dviem trumpais Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) posakiais, žadinančiais kiek kitokio tipo vaizduotę, leidžiančiais kitaip įrėminti diskusiją. Ruso yra pastebėjęs, jog 1) tautai neįmanoma atsisakyti net dalies savojo suvereniteto, suverenitetas esą kaip toks yra nedalomas, 2) tauta esą gali atsisakyti valdžios, bet ne valios. Žinoma, šias ištaras galima interpretuoti labai skirtingai. Savo ruožtu kyla įspūdis, jog čia pažymimi labai paprasti ir drauge įsigilinimo reikalaujantys dalykai.
Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo, Ruso požiūriu, tautos suverenitetas nėra mechaniškai surištas su valdžios institucine raiška jau vien todėl, jog tauta bet kokią valdžios seką gali absoliučiai pertraukti, t. y. nutraukti iš viso, pradėti iš naujo tuščioje vietoje ar pan. Tai jau yra nedalomos, ta pačia eiga suverenios tautos valios, kurios niekas negali pavaduoti, išmainyti, pakeisti, sfera. Su institucinės valdžios raiška taip suprantamas tautos suverenitetas tam tikru aspektu yra susietas atvirkščiai proporcingu būdu: valdžia yra dali, tautos suverenitetas visiškai nedalus.
Su tautos valia, žinoma, labiausiai siejasi įstatymų leidyba, įstatymas su didesniu ar mažesniu patikimu gali būti traktuojamas kaip tautos valios išraiška. Tačiau dar labiau akivaizdus tokios valios pasireiškimas yra visos tautos apklausos, referendumai, plebiscitais išsakomos nuomonės, taip pat vienokio ar kitokio pobūdžio manifestacijos, idealu čia laikant Tautos susirinkimą.
Taigi, kaip matome, suvereno sąvoką yra negatyvaus pobūdžio apibrėžtis, užgimusi dar monarchijos laikais, nusakant aukščiausiosios valdžios statusą, tačiau moderniaisiais laikais, įsitvirtinus kiekybiniam tikrovės aiškinimui, tautos suvereniteto nedalumo idėja įgyja tą papildomą reikšmę, jog blokuota tautos kaip paprasčiausios individų sumos supratimą, saugo nuo matematinės regresijos.
Paskaitos vaizdo transliacijos modulyje yra Žinutės rubrika, kur, kaip suprantu, dėstytojas turi progą palikti studentams kokį nors įasmenintą palinkėjimą ar užrašyti mintį, nebūtinai susisiejančią su paskaitos tematika. Praeitą kartą savo nuostabiesiems studentams šioje labiau sužmoginto bendravimo grafoje palikau įkėlęs Albero Kamiu (Albert Camus) ištarą, užrašytą jo maždaug tuo metu, kai brendo pirmieji garsiojo romano „Maras“ apmatai: „Mums stinga laiko būti savimi. Mums jo užtenka tik būti laimingiems.“
Taigi, tegul ir lieka ši ištara neišpakuota studentų akivaizdoje, žadinanti jiems neaiškius lūkesčius, arba, kitaip tariant, nesiruošiu tarpininkauti jaunam žmogui, pastūmėdamas į vieną ar kitą pusę, ieškant šių žodžių supratime siūlo galo, tačiau pasilikęs pats su savimi jaučiu pareigą pratęsti pokalbį su savo anima, kaip dar neradęs vienareikšmio, ramybę atnešančio, užganėdinančio atsakymo.
Iš tiesų, šis skulptūrinį pavidalą įgyjantis A.Kamiu palinkėjimas yra be galo ambivalentiškas, t. y. gali būti suprantamas iš skirtingų galų. Tarkime, jaunas žmogus čia visų pirma išgirsta raginimą neišbarstyti visokiems niekams duoto laiko, dėmesį koncentruojant į laimės paieškas. Tokį pasirinkimą sugebu suprasti ir pateisinti, nes kažkada pats toks buvau (esu įsitikinęs, kad moralinius užkeikimus turiu teisę dauginti tik prieš akis turėdamas savo paties pavyzdį, kitu atveju esu tik profesinis išsigimėlis). Galiu prisiminti ir tai, kad didžiosios laimės akimirkos vienaip ar kitaip yra susijusios su depersonalizacija, paklūstant beribių stichijų ritmikai. Žinia, buvimas atskira būtybe riboto „aš“ pavidalu visados yra skaudi, nerimastinga patirtis. Kita vertus, šiandieninė pandemijos patirtis prikišamai rodo, kad tikrąjį savo „aš“ ir savo artimą (tolimą) pradedi pažinti pagreitintu tempu tik užstojus nelaimės stichijai, prasidėjus visuotiniam kaukių praradimo metui.
Iš kito galo žiūrint, kyla klausimas – kam išvis yra reikalingas ir gali pasitarnauti netramdomos laimės proveržis, jeigu tu dar nesi pribrendęs tapti savimi? Tokiu atveju tu esi tik įrankis kitos būtybės potyrių paieškose, esi demonų maitintojas arba net – prabangiai nukrautas vaišių stalas demonams!
Man truputį gaila savo gentainių, kurie patiria saviizoliacijos nepatogumus. Jaučiuosi tarsi būčiau kažką apgavęs, neteisėtai privilegijuotas, nes man saviizoliacija ir yra pats didžiausias patogumas, nepasakius, malonumas. Kalbu apie moralinę saviizoliaciją, taigi čia, siekiant didesnio tikslumo, reikėtų kalbėti apie kokonizaciją, kaip apie kraštutinio laipsnio saviizoliaciją, nukreiptą ne tiek į fizinį, kiek į metafizinį (atsiprašau už patetiką, tačiau tikslesnio žodžio nėra) apsiribojimą. O kas gi belieka tavo ribotam „aš“, kai tavo geriausieji draugai žuvo, prasigėrė ar išprotėjo, a?.. Tokia kokonizacija nėra pati laimė, o greičiau yra patogus laimės ekvivalentas pasaulyje, kur laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas.
Baigdamas dar kartą priminsiu Aristotelio teikiamą laimė sąvokos paaiškinimą, tokiu būdu bandydamas išpirkti savo nešvarią sąžinę dėl labai subjektyvaus įsiterpimo į pokalbį apie laimę mus ištikusios nelaimės aplinkybėmis.
Aristotelis kritikavo Platono anapusinę gėrio sampratą, teigdamas, jog gėriu galime vadinti tik tai, kas yra realu, susiejamas ar net tapatinamas gėrį su žmogui realiame gyvenime iškylančiais tikslais (žmogus siekia to, kas jam turi kokią nors vertę, prasmę, yra jam gėris). Tačiau čia pastebima ir tai, jog žmonių tikslai yra įvairūs, vieni iš jų yra aukštesni, kiti žemesni. Aukštesni esą yra tie tikslai, kuriems žemesni yra priemonės (pavyzdžiui pinigai, sveikata).
Kita vertus, tokia tikslų ir priemonių grandinė negali tęstis iki begalybės, ją esą turi užbaigti aukščiausias tikslas, kuris jau nėra priemonė kitam tikslui pasiekti, yra savipakankamas tikslas. Pagal Aristotelį toks aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas, kuris nėra priemonė kitam tikslui pasiekti yra laimė (eudaimojija). Esą toks aukščiausiasis tikslas drauge yra ir aukščiausiasis gėris.
Tačiau, žinoma, čia dar iškyla klausimas – kaip žmogus paprastai supranta tai, kas yra laimė. Pavyzdžiui, I. Kantas vėliau įrodinėjo, jog laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas. Pagal Aristotelį laimė yra žmogaus prigimtį atitinkanti veikla. Dar kitaip tariant, laimė – tai ne būsena, o gyvenimo būdas. Parfrazavus galėtume sakyti, jog laimę gali užtikrinti profesinė žmogaus veikla, kuri leidžia įgyvendinti prigimtį, realizuoti prigintiems potencialą. Kiekviena būtybė siekia užimti savo prigimtinę vietą, kurioje randa savo užbaigimą. Laimingas žmogus yra žmogus savo rogėse.
Visuotinės vizualizacijos metu, kuomet vaizdo transliacijos tampa pagrindine bendravimo priemone, pats laikas būtų prisiminti tuos atvejus, kai vaizdinys užstoja būtį, įvaizdinimas atitraukia nuo tikrovės, o vaizdo transliacijos gali nuvesti šunkeliais.
Prikelti vaizduotę yra lengviau nei pažadinti protą, išties, dėl to nereikia įdėti tiek pastangų kiek racionalumo ugdymui, vaizduotė pati yra pritvinkusi noro gundyti ir susigundyti.
Prieš eilę metų ne kartą esu bandęs atkreipti dėmesį į bankų ekonomistų pastangas užburti Lietuvos žmonių vaizduotę, kurpiant vaizdingą pasakojimą apie tai, kad neva visų pirma reikia išsikepti pyragą, ir tik po to jau esą bus galima pagalvoti apie jo padalinimą http://www.propatria.lt/2013/03/edvardas-ciulde-kaip-issikepti-pyraga.html
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, šis vaizduotę beveik įtikinantis pasakojimas yra socialinio teisingumo užduoties nukėlimo vaizdinės metaforos dėka labiausiai agresyvus pavyzdys, kai būtent žmonių vaizduotės tvirkinimas yra panaudojamas kaip įrankis populiacijos mulkinimui. Tokiame posakyje apie kepamą pyragą slypi visa bananų respublikos politinės ekonomikos išmintis, mažai deranti su europietiško pavyzdžio socialinio teisingumo praktika. Dar kitaip tariant, kai kepamo pyrago vaizdinys yra forsuojamas siekiant pagrįsti nukėlimo į „po to“ tikrovę praktiką, labai tikėtina, kad mums pavyks išsikepti tik svilėsių krūvą. Karalienės pažadas apie šaukštą uogienės vakar ir šaukštą uogienės rytoj, be niekados – dabar, Alisos negali pasotinti. Taigi, kad ir kaip būtų apmaudu, stebuklų šalyje kartas nuo karto pritrūksta paprasčiausiojo racionalumo. Tačiau jeigu anksčiau ar vėliau vaizduotę čia vis tik pergalės protas arba bent jau protingasis egoizmas, mes visų pirma pabandysime susitarti dėl pyrago padalijimo principų, o po to pulsime kočioti ir tešlą. Ne tokia vaizdinga, bet labiau turininga išeitis.
Negalima. Slaptai.lt nuotr.
Garsus NATO generolas, koalicinių pajėgų Afganistane vadas kampanijos metu uždraudė jo vadovaujamiems daliniams tarpusavyje bendrauti, nurodymus ir išplėtotas komandas perduodant skaidrių su visais grafiniais pavaizdavimais ir lentelėmis būdu, netikėtai pareiškęs, kad tokia, jau neginčytinai įsiteisėjusi, totaliai įsigaliojusi praktika, bukina žmones, jo kolegas ir bendražygius, taigi labiau trukdo nei padeda reikalo esmei. Kartais ekstremaliomis aplinkybėmis žmogus privalo pasielgti netikėtai, atsisakydamas įprastų šablonų, tačiau, kaip atrodo, čia paminėtas talentingas generolas be visa ko kito buvo apdovanotas būties intuicija, padedančia suprasti, kad vaizdinių seka toli gražu nėra pačios tikrovės seka ir „tvarka“.
Vaizduotės lakumas yra gerbtinas ir godotinas žmogaus sugebėjimas, vaizduotės trūkumas neretai yra nusakomas kaip dvasios luošumas. Vaizduotė padeda mokantis, darbe, kaip atrodo, moksle – ne mažiau nei mene. Vaizduojamieji menai (tapyba, skulptūra teatras, grafika, kino vaizdo produkcija, fotografija, videoinstaliacijos) užburia sielą pasaulio vaizdinio spindesiu. Tačiau yra ir tokie atvejai, kai mes dėl tos pačios tiesos sklaidos galimybių privalome pristabdyti, iš dalies užblokuoti įvaizdinimo galias, pasistengti užeiti vaizdiniui už nugaros.
Biblijinės tradicijos religijos, išpažįstančios Dievo kaip anapusybės idėją, ypač griežtai draudžia tokios transcendentinės idėjos įvaizdinimą, kvalifikuojant mažiausias to apraiškas kaip kraštutinai nuodėmingą atkritimą į stabmeldystę. Siekis įvaizdinti transcendenciją visose Šventojo rašto religijose yra traktuojamas kaip didelis papiktinimas, kaip pati didžiausia nuodėmė. Kaip atrodo, biblijinį pasakojimą apie aukso veršį iš tiesų reiktų suprasti ne kaip atnašavimo turtams pasmerkimą, bet kaip nusakymą to kolapso, kurį žmogus patiria bandydamas pasigaminti Dievo atvaizdą. Žinomas Biblijos pasažas apie Dievo pakeitimą aukso veršiu liudija apie tokio draustino „atkritimo į vaizduotę“ atvejį. Laikantis tokios interpretacijos sekos, galėtume sakyti, kad aukso veršis užgimsta iškart bet kokiose platumose, kai tik idėją pakeičia vaizduotės konvulsijos.
Savo ruožtu mokslininkas, o ypač fizikas taip pat nurodys ne vieną atvejį, kai, pereinant nuo fizinių prie fizikinių reiškinių, privalome peršokti įvaizdinimo užtvarą, nors, kaip sakyta, mokslinių tyrimų praktikoje laki vaizduotė, t. y. sugebėjimo įvaizdinti spontaniškumas gali pasitarnauti detalėse. Kaip atrodo bent man, ne fizikui, kvantų teorijoje kažką galime pradėti nutuokti tik visiškai išjungus vaizduotę.
Draudžiama. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu ir visas pasaulis yra menas, tai vis tik menas menui – nelygu. Kaip jau esu kartą užsimojęs įrodyti, Platono idėjų teorija labiausiai adekvačiu būdu įgalina atskirti fizinės šviesos užrašymo (vėliau pavadinto fotografija) meną, vaizdinio meną, šokančių paveiksliukų meną nuo menančio meno, t. y. išsilukštenusio iš vaizdingumo luobo, jau už savo nugaros palikusio visas vaizdingumo miglas meno http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf.
Mūsų dabartinės situacijos tragikomiškumą žymi tai, kad išsisiautėjęs virusas išstūmė mus iš tikrovės, priversdamas užsidaryti virtualioje erdvėje, palikdamas tarpusavio susisiekimui tik efemeriškus vaizdinius kanalus. Yra kaip yra, mano pagraudenimų virusas tikrai neišgirs. Tačiau ypač neramina džiugūs balsai ir iš mūsų pačių tarpo, mano geriausių draugų postringavimai, kad esą tokia transportacija galop gali išeiti į naudą, nes paskatins mus paspartintu tempu prisijaukinti virtualią erdvę, padės apčiuopti naujus patogumus, gyvenant prisijungus, be jokios pagundos atsijunti.
Tačiau aš pats nejaučiu jokio preteksto džiaugtis, kai tikrąją tikrovę okupavo virusas, privertęs mus skubiai evakuotis, paknopstomis emigruoti, kažkur keberiotis, pakibusiam užsidaryti virtualybėje. Tai galop nėra saugus prieglobstis, nes kitas virusas dar lengviau nei jo pusbrolis „ant žemės“ gali pritykinti ir ištrinti šį virtualų gardą su visu čia susikaupusiu inventoriumi.
Tegul tas virusas pasikaria! Pabandykime įsivaizduoti – kaip tai galėtų atrodyti?..
Ar gali būti dar blogiau? Liaudies išmintis byloja, kad niekados nėra taip blogai, jog negalėtų būti dar blogiau. O patys išmintingiausi sako štai taip: nėra ko nusiminti, bus blogiau. Esą dar ne laikas raudoti, ogi džiaukis tuo, ką dabar turi, vertink dabartį kaip didžiausią dovaną, nes greitai gali netekti net tų paprasčiausių patogumų, kuriuos laikei savaime suprantamais dalykais.
Andai sapnavau, kad prasidėjo pasaulio pabaiga. Vis tik labai nusigandau tik tada, kai ryte perskaičiau Palmyros horoskopą, skelbiantį, jog tos nakties visi sapnai išsipildo. Sunku papasakoti tai, koks jaučiausi tąsyk prislėgtas nerimo, nusiminęs, vaikščiojau panarinęs galvą, nes baisiai graužė sąžinę dėl to, kad galiu užtraukti nelaimę visai žmonijai kaip pasaulio pabaigos užkratas.
Tačiau ir toliau smagiai bėgo dienos, pasaulis nesibaigė, atsigavau ir aš, nusprendęs, kad mano blogieji sapnai nesipildo, tiesą sakant, kaip ir gerieji. Sunku buvo susitūrėti nepasigyrus kiekvienam sutiktajam, kad mano košmarai neįtakoja pasaulio likimo, nuo mano sapnų pasaulis dar nepražus. Kitas dalykas, kad žmonės kraipydavo galvas kažko nesupratę. Žmonėms apskritai būdinga nesuprasti, jie daug dalykų nesupranta, kol gyvi vaikšto šalia vienas kito, tik perskaitę užrašus kapinėse ant antkapių, kartais ima ir pajunta tai, kaip kažkokia mintis šovė į galvą. Ketinau prašyti savo artimųjų, kad ant mano antkapio būtų iškaltas paauksuotas užrašas: „Čia ilsisi žmogus, kuris neužtraukė pasauliui pabaigos“. Tačiau dabar jau nesu toks tikras nei dėl pasaulio, nei dėl savęs paties.
Kitas pasakys, kad šioje keblioje situacijoje turėtume vengti niūrių minčių, juolab nedora yra skleisti panikos nuotaikas. Dabar – priešingai – turėtume paremti vienas kitą dar ir morališkai, palaikyti užkilusį ūpą aukščiausiame taške, neleisti sau ir kitiems nusiridenti į apačią dvasiškai. Kaip sako rusai, geriau yra kristi į purvą nosimis nei leisti nusmukti dvasia.
Dvasios stiprybės palaikymui pravartu būtų mums visiems rytais išeiti į balkoną ir paploti sau patiems, audringai paploti! Nusipelnėme tokios pagarbos, niekas neturi teisės tuo suabejoti! O jeigu ir mūsų tarpe – neduokDie! – atsiras vienas kitas sunkios dvasios užkrato platintojas, užsilikęs nuo kadais kadės pesimistas, prie kiekvieno likutinio pesimisto reikės pristatyti po du optimistus su civiliniais rūbais. Galop apsipirkti dabar maisto parduotuvėse turėtų būti leista tik su optimisto pažymėjimu, be to, už tiek, kiek esate sukaupęs optimisto taškų.
Optimizmas. Slaptai.lt nuotr.
Kalbėjome apie tai, kaip būtų galima pakelti nuotaiką gyviesiems, tačiau drauge aš noriu paguosti ir nuraminti mirusiuosius: jums vis dėlto pasisekė, nes neteko matyti to, kaip antai išlaisvintoje Tėvynėje prasikala ir jau kelia į viršų galvelę gražiai sužaliavęs policinės valstybės daigelis!
Kai aplink – vieni pesimistai
Buvęs policininkas, dabar vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis grįžtančius tėvynainius pavadino nežmonėmis. O kas čia tokio, – klausiate, – sudėtinga padėtis šalyje, be to, pats laikas būtų pradėti pratintis prie policinės valstybės žargono.
Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis pranešė apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais https://slaptai.lt/g-landsbergis-praso-vsd-vadovo-placiau-paaiskinti-ketinima-fiksuoti-visus-neigiamus-pasisakymus/. Kalbėti nebus uždrausta, gražūs pasisakymai apie valdžią bus net paskatinami dovanėlėmis, tačiau jau dabar, parengiamojoje policinės valstybės stadijoje, yra rekomenduojama kritinius savo pastebėjimus išsakyti į giliai iškastą duobę, po to pasistengiant užkasti ją ir prislėgti dideliu akmeniu, kad pilietinio sąmoningumo žodis neprasisunktų.
Būtis yra ne mažiau didingai rimtas išbandymas nei mirtis.
Žinia, mirtyje sustoja laikas, taigi negalima būtų sakyti, kad pasimirė žmogelis su vakarykštės dienos nuolaida ar rytojaus sąskaita.
Taip pat ir būtis yra nedali laike, kaip ir erdvėje. Nėra būties vakarykštės dienos ar būties rytojaus. Kaip sako Parmenidas, būtis yra visa iš karto kaip tobulai išreikšta pilnatvė, įpareigojanti kažką padaryti dabar, nenukeliant užduoties komplikuotumo į „vakar“ ar „rytoj“.
Niekas nenorėtų gauti tokį atlyginimą už savo darbą, kokį Karalienė siūlė Alisai: šaukštą uogienės vakar ir šaukštą uogienės rytoj, bet niekados – dabar, tačiau lenktyniaujame su laiku, bandydami pasivyti vakarykščią dieną ir pralenkti rytojų.
Istoriniu požiūriu svarbus dalykas yra praeities pamokos ir ateities lūkesčiai (nepadaryti darbai pasiveja, o nepamatuoti lūkesčiai prislegia, priverčia prabuksuoti), tačiau ontologiniu požiūriu gaisrą reikia gesinti dabar, o ne vakar ar rytoj.
Ąžuolo mirtis. Slaptai.lt nuotr.
Nedalumo stichija yra būtis, o pasidauginimo stichija – virusinis užkratas.
Mirties karantinas nepadaugina būties, o būties garantija neatšaukia mirties.
Dabar didžiausia veidmainystė būtų, pasinaudojus proga, be leidimo stoti į besirikiuojančią mirties karavano eiseną, tokiu būdu tampant mirties kontrabandininku. Tokius gudručius pažįstu, ne vieną esu sutikęs, kai žmogus jaučiasi pavargęs gyventi, bet tempia savo dienas, sukandęs dantis, bijodamas net įsivaizduoti tai, kokį vargelį galėtų užtraukti jo paskutinio kvapo išleidimas artimiesiems, privalėsiančiais pasirūpinti – kur padėti jo kūną po mirties? Jeigu galėtum spragtelėdamas pirštais pranykti be jokio pėdsako, viskas būtų daug paprasčiau, ar ne?
O dabar, baisu net pagalvoti, kokia sumaištis gali kilti ir organizaciniai rūpesčiai pristoti dėl iš esmės niekam nereikalingo mirusio kūno. Nesmagiai nuteikia, net nupurto mintis, kad į tavo šermenis būtinai atsivilks didžiausias neprietelius, kuriam pagal paprotinę teisę bus leista stebėti tavo ontologinį pralaimėjimą, išstatytą viešai.
Todėl pandemijų metu gali pasitaikyti ir tokių, kurie pabandys įsimaišyti į mirusiųjų minią nelegaliai, puoselėdami viltį būti palaidotiems anonimiškai masiniame kape valstybės sąskaita. Tačiau jiems neišdegs, mes, budrieji, to neprileisim. Niekam nebus leista pasprukti, neatidavus visos skolos būčiai.
Prie kapinaičių. Slaptai.lt nuotr.
Paradoksaliai tariant, mirtis paryškina būtį, o būna ir taip, kad būtis prisijaukina mirtį. Tačiau į parmenidiškai dėliojamą būtį būtų galimą pažiūrėti dar ir taip, kad dabar, būties pilnaties metu, daug kartų atidėliojęs savo ketinimus jaunuolis tiesiog privalo pasipiršti savo išrinktajai. Mes to tikimės, nes kito karto gali nelikti. Kad ir kaip ten būtų, nenoriu įtikinti tūlo piliečio, jog niekas nenukentėtų, jeigu pirmoji jaunųjų naktis įvyktų nuotoliniu būdu.
Apskritai karantino laikas yra pasitikrinimas, ar mes, užsidarę savo narveliuose, pradedam pasiilgti tų žmonių, su kuriais anksčiau dažnai prasilenkdavome.
Demokritas yra sakęs, kad jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta, mes lengvai galėtume matyti tai, kaip mėnulio paviršiuje ropoja skruzdė.
Tačiau dabar aktualesniu lieka klausimas – ar Demokritas sugebėtų matyti ir tai – ant kokių paviršių tupia ir tupia, tupia ir tupia tie virusai, – jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta…
Mano supratimas apie informacinių technologijų veikimo principus nėra nulinio lygio (tokios pozicijos nulinukų tarp atsipalaidavusių, neskubančių pataikyti koją į koją su laiko dvasia žmonių, gerai paieškojęs, rastum ne vieną), o yra giluminis dalykas, peraugantis į aiškiai išreikštą minusą. Jeigu norite, tą patį galima pasakyti ir kitaip, truputėlį palankesne man kryptimi, ne be pagrindo tvirtinant, kad mano informacinių technologijų nesupratimas yra aukščiausiojo lygio, o savo ruožtu taip į viršūnę pasikėlusio, šitokios pakraipos arogantiškojo nesupratimo pagrindu kartas nuo karto kylantys nesusipratimai neretai įgyja archetipinio pavyzdžio reikšmę.
Kitaip tariant, mano alergija laiko dvasiai ir iš paskos sekančiai informacinių technologijų palydai yra ne tiek paprastojo apsileidimo, kiek įsisąmoninto pasirinkimo dalykas. Ne viename forume, taip pat ir tarptautinėse konferencijose ne kartą tvirtinau, kad informacinių technologijų sklaida naikina dialogo galimybes, tikro žmonių bendravimo džiaugsmą pakeisdama pūsles pritrinančiu plastmasiniu bendravimo protezu, tokiu štai būdu niekais paversdama kukliojo Sokrato, dialogą įtvirtinusio kaip vakarų filosofijos normos ir formos didingą pavyzdį, triūsą.
Mobilusis telefonas yra reikalingas ir man, bet toli gražu ne kaip ryšio priemonė, greičiau kaip aprangos kodo detalė, kaip žmogaus normalumą patvirtinantis atributas, leidžiantis pabandyti apsimesti, kad ir tu, nežiūrint visko, priklausai tai pačiai genčiai (anksčiau indėnai dėl tokių pat sumetimų dėvėdavo vadinamąjį medicininį kapšelį).
Išties, mobilusis telefonas mano išdidžios vienatvės tuščiuose kambariuose, baisiai išgąsdindamas, nuskamba tik vieną kitą kartą per kelis mėnesius, bet greitai nurimstu sužinojęs, kad kažkas paskambino apsirikęs numeriu. Nėra čia ko slėpti, žinučių taip pat rašyti nemoku. Ar sakote, kad ir karvę galima išmokyti įlipti į medį? Galimas daiktas, karvę galima išmokyti net šokti baletą, tačiau aš, pabandykite įsivaizduoti, esu tokia užsispyrusi karvė, kuri turi laisvą valią ir neskuba mokytis to, prie ko netraukia širdis. Kartais dar pagalvoju, kad greičiau nei aš į medžius sulipsite vis tik jūs, moderniosios beždžionės, besistaipydamos su savo išmaniaisiais, jau patraukusios negrįžtamos involiucijos keliais.
Filmavimo kameros. Slaptai.lt nuotr.
Žinia, pandemija užpuolė mūsų populiaciją nepasiruošusią. Tačiau pabandykite įsivaizduoti ir mano patirtą diskomfortą, kai, visą sąmoningą gyvenimą kovojęs prieš informacinių technologijų dominavimą mūsų gyvenime, iš vakaro sužinojau, kad nuo rytojaus jaunosios kartos prusinimą galiu pratęsti tik nuotoliniu būdu, t. y per vaizdo transliacijas.
Dabar nekartosiu kažkada išsakyto pastebėjimo, kad nuotolinis mokymas gali būti prilygintas seksui telefonu, neprisiminsiu iš naujo to drastiško palyginimo jau vien dėl to, kad niekados nesu pabandęs nei sekso telefonu nei su telefonu, tiesą pasakius, nežinau, kas tai galėtų būti, be to, reikia atsižvelgti į savo jaunųjų kolegų diskretiškumą, apsidraudžiant, kad jų gražias ir lepias sielas neužgautų mano šiurkštokas kalbėjimo tonas, – tačiau dabar iš tiesų jaučiuosi kaip tas atskirtas nuo žmonių seksualinis maniakas, kuris dūsta, krenkščia ir riaumoja už neįveikiamos stiklinės pertvaros.
Vaizdo transliacijų įrankį nuotolinio mokymo aplinkoje susikūriau pats, didesne dalimi sekdamas vidiniu balsu, intuityviai, menkai galėjęs pasiremti profesionalų pateiktomis rekomendacijomis dėl man nežinomos čia lydimųjų paaiškinimų kalbos stilistikos, alternatyvius pasirinkimus įvardijančios supanašėjimo linkme, kai, dar kitais žodžiais tariant, dėl tikslo turiningumo čia kartas nuo karto, be visa ko kito, yra peržengiami formaliosios logikos kanonai. Neišdrįsau kreiptis dėl detalesnio paaiškinimo į budinčią armiją konsultantų, įsivaizduodamas, kad ši armija yra kooptuota iš svetimos genties rekrūtų.
Taigi pasigaminau kažką pagal principą „pasidaryk pats“, nors, prisipažinsiu, neramina aplinkybė, kad daugiau nei pusė detalių atliko. Jeigu norite, pasigaminau kosminį laivą iš man prieinamų priemonių, o galima pasakyti net taip, kad susikaliau kosminį laivą iš mano pašiūrėje gulėjusių lentgalių. Teoriškai žiūrint, toks aparatas negalėtų skraidyti, tačiau didžiai mano nuostabai, pakilo, paskrido, apsivertė ir nutūpė nežinomoje man planetoje. Pro nutūpusio aparato iliuminatoriaus langą matau, kaip aplinkui renkasi aborigenai. Knieti atidaryti duris ir išeiti į lauką, pasisveikinti, bet drausminu save, suprasdamas, kad dėl galimo virusinio užkrato pavojaus iš jų ar mano pusės, to negaliu daryti.
Stebėjimo kamera. Slaptai.lt nuotr.
Nenoriu dabar įsivelti į platesnę diskusiją – kuo skiriasi gyvenimas prisijungus ir atsijungus, dabar atkreipdamas dėmesį tik į tą panašumą, kad tiek ten, tiek čia gyvenimą gali staiga ištrinti užpuolę virusai. Kita vertus, jeigu matysite kitose vaizdo transliacijose, vaizdo susitikimuose jau su kitais dėstytojais pro šalį prabėgantį prailginto torso, labai išblyškusį, pamišusių akių vyriški, tai galiu būti aš, pasiklydęs virtualioje erdvėje, neberandantis kelio atgalios. Dar nežinau tik to, ar mano sapnai prisijungimo režime taip pat matysis visiems vaizdo transliacijų pavidale.
Kažkas man yra bandęs įrodyti, kad pasisveikinimas ištiesiant vienas kitam delnus, ateina iš tų laikų, kai, norint palaikyti bendravimą, reikėdavo parodyti, kad delne neslepi ginklo. Imant už atskaitos tašką tokį pavyzdį, pabandykime apibrėžti sokratiško tipo dialogą kaip bendravimą, kuris yra galimas tik tada, kai mes nebijome vienas kitą apkrėsti. Vaizdo įrašas negali atstoti tokio bendravimo dar ir dėl to, jog vaizdo transliacijose mes negalime matyti savo dialogo partnerio periferiniais rakursais. Senovės germanai, o ir mūsų protėviai buvo įsitikinę, kad velnias neturi nugaros, o kokia yra jūsų dialogo partnerio padėtis šiuo delikačiu klausimu, – vaizdo transliacijos toli gražu nepadės įsivaizduoti.
Jau ruošiausi po truputėlį numirti, bet staiga nusprendžiau palaukti, pamatęs, kad prie mirties slenksčio, prasidėjus neįtikėtinų užmojų pandemijai, grūdasi tokia daugybė žmonių, dabar – dešimtimis tūkstančių, o netrukus tikriausiai bus ir milijonai, su puikia perspektyva viso pasaulio miruoliams dar labiau pasidauginti. O aš sakau sau: nebūsiu mados auka, nesiruošiu čia beždžioniauti, sekti įtartinu pavyzdžiu.
Visados jaučiau pasibjaurėjimą miniomis, užkemšančiomis praėjimus, taigi ir dabar nesiruošiu grūstis per prievartą, užbėgant į priekį kitiems, galbūt labiau nusipelniusiems, pagalvojęs, kad reikėtų, niekur nebeskubant, kažkur užkulisiuose pralaukti didžiojo subruzdimo metą, pasižiūrėti, kas iš to galiausiai išeis. Ar tai jau būtų galima pavadinti gyvenimo geismu, prisimenant senos teorijos įrodinėjimus, kad mirties artumas pažadina libido kompleksus arba bent užaštrina fiziologinius įspūdžius? Kažin kažin… Greičiau čia tave suturi iš buvusios puikybės likęs kuklutis noras taip paprastai nepasiduoti skubėjimo manijai (dabar prisiminiau, kad jaunystėje esu išleidęs eilėraštukų knygutę, pavadinimu „Nubalnotos sraigės“, tačiau neprisimenu, nors užmušk, apie ką ten buvo vograujama), iš pašalinio stebėtojo pasijos likęs mechaninis įprotis fokusuoti dėmesį į finalines kažkada prasidėjusių procesų scenas, antrąją prigimtimi tapęs pripratimas palaukti, uždelsti, jeigu to reikalauja įvykių seka. Tačiau to toli gražu negalima pavadinti atgimstančiu gyvenimo geismu.
Kita vertus, bjaurus vidinis balsas (reikėtų jam kada nors patrumpinti liežuvį) kužda, kad ir tavo kieme stovi pakinkyta mirties karieta, taigi net ir dirbtinai užtęstos pauzės, gudraujančios sąmonės delsimas negali pakeisti likimo.
Praeitą kartą citavau Tomą Maną, sakiusį, kad liga gali pažeminti, bet gali ir išaukštinti žmogų https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-koronaviruso-dienorasciai-benelaukiant-ligos-protrukio-i/. Ką čia daug slėpti, prieš keletą metų susirgau onkologine liga, vėžys buvo stipriai pasivaręs į priekį. Gydymas, jeigu galima būtų taip pasakyti, buvo sėkmingas, be didesnių liekamų pasekmių, taigi nesijaučiu nei labai pažemintas, nei juolab išaukštintas tos neretai mirtina vadinamos ligos. Kas be ko, apie sėkmę čia turėtume kalbėti tik labai sąlygine prasme, gerai suprantant tikrą dalykų padėtį, kad, dabar atstatęs savo gyvybines funkcijas, kūnas tebelieka užminuotas, su tiksinčia bomba po užpakaliu. Be visa ko kito, nuo tada likau pats įsižeidęs ant savo kūno (dėl didesnio konceptualumo čia privalau neišgirsti kalbos kultūros reikalavimų, drąsiai sakydamas „ant kūno“), neišsižadėdamas tolimojo giminystės laipsnio su savo kūnu, bet nevengdamas ir tretiravimo, laikydamas jį nevispročiu, debilu, štai tokiu, į silpnaprotystę linkusiu giminaičiu, kurį, nori to, ar nenori, reikia prižiūrėti. Savo kūnui leidžiu savarankiškai įsimaišyti į minią, eiti pas merga, kartas nuo karto suteikiu progą pavedžioti mano šunį, bet labiau reikšmingų darbų nepatikiu.
O dabar papasakosiu apie atvejį, kai kūnas gali pažeminti sielą, nuvilti net didžiausią optimistą iki pasąmonės gelmių. Na, iš tiesų, vėžys buvo tik kažkas panašaus į ilgai neužtrukusią slogą, palyginus su tais vargais ir neišbrendamais kančių keliais, kai, pasveikimo iš didelės rizikos ligos paskatintas, nusprendžiau susitaisyti dar ir dantis vienoje odontologine klinka pasivadinusia licenzijuotoje įstaigoje Kaune, peršokdamas, jeigu leisite taip pasakyti, nuo onkologijos prie odontologijos.
Būdamas gudriu po laiko, privalau visus perspėti, kad, iškilus reikalui taisyti dantis, visų pirma privalu susirinkti detalią informaciją apie paslaugos teikėją. Įsivaizduoju, kad būna odontologinių klinikų, kultivuojančių įsitikinimą, kad reputacija yra vienas iš verslo sėkmingumo principų, tačiau, kaip išaiškėjo, dar yra ir tokių odontologinėmis klinikomis besivadinančių verslo įmonių, kurios išsilaiko, uždirba pinigus juodosios chaltūros, kitaip nepasakysi, būdu. Kaip atrodo, net ir tokių kaip antruoju atveju klinikų savininkai taikstosi su nusistovėjusia apgaulės praktika, nes pasamdyti chaltūros meistrą kainuoja pigiau nei dorą žmogų, – anie patys užsikala sau pinigą, nesilaikydami darbo etikos ir sukčiaudami su medžiagomis, o iš kitos pusės, kad ir kaip ten būtų, toks sukčius taip pat ilgiau ar trumpiau kuria pridėtinę vertę, pildo įmonės kasą.
Aš pasirinkau arčiausiai mano namų įsikūrusią kliniką, čia už suteiktas odontologines paslaugas sumokėjęs 10 tūkstančių eurų. Gaila ne pinigų, iš esmės išmestų į balą, o sveikatos, nors susiskolinti iš visų pašalių ir sumokėti chaltūros meistrams pinigai nėra jau tokie maži, kaip galėtų atrodyti turtingam pižonui (perspėju, kad šiame žodyje rašosi „ž“, o ne „z” raidė), prilygsta mano 1,5 metų atlyginimui. Vis tik kartais pagaunu save galvojant, kad būčiau sumokėjęs tuos 10 tūkstančių tam geradariui, kuris būtų perspėjęs iš tolo apeiti man dideles nelaimes, skausmus, veido užtirpimus, daugiakartinius įdėtų įtaisų lūžimus, ištrupėjimus, skilimus, užtraukusią kliniką, – bala nematė tų paslaugų, suteiktų norint pasigerinti išvaizdą.
Laikrodis, skaičiuojantis gyvenimo minutes. Slaptai.lt fotografija
Tikriausia skaitytojas jau nerimauja, skubėdamas pasakyti, kad Lietuvoje yra numatytos ir tiksliai aprašytos procedūros – kaip aptartu čia apgaulės atveju būtų galima ieškoti tiesos ir žalos atlyginimo? Tokia iš tiesų yra graži teorija, o praktiškai visi nukentėję nuo odontologijos sukčių žmonės nieko nelaimi, net įsipainiodami į ilgai trunkančius teismo procesus. Už chaltūros meistrų ir odontologijos sukčių interesus visados kaip mūras stoja vadinamieji Odontologų rūmai!
Lietuvoje yra bent trys lobistinės organizacijos, kurios gina grupinius interesus, neretai pažeisdamos teisėtus didžiosios piliečių dalies lūkesčius. Tai – Lietuvos bankų asociacija, Lietuvos Antstolių rūmai ir jau minėtas Lietuvos respublikos Odontologų rūmų susivienijimas.
Patikėkite, žinau, ką sakau, ne vieną valandą praleidau studijuodamas man prieinamas bylas, kylančias dėl pacientų skundų ir pretenzijų nekokybiškai savo darbą atlikusiems odontologams (kaip jau užsiminiau anksčiau, tokiais atvejais paprastai laimi dantistas su samdomų pagalbininkų būriu sugebantis užkalbėti teisėsaugai dantį). Susikaupė visas segtuvas medžiagos su neįtikėtinų faktų krūvos registravimu, todėl pats laikas būtų viešai pasižadėti, kad anksčiau ar vėliau pateiksiu skaitytojo dėmesiui dokumentinę-meninę apybraižą, pavadinimu „Odontologijos rūmai“.
Švenčiant Kovo11-osios trisdešimtmetį, prezidentas Gitanas Nausėda viename iš savo pasisakymų konstatavo faktą, kad per šį laikotarpį Lietuvą pasiekė neįtikėtinų laimėjimų, užkopė į dideles aukštumas. Žinia, didžiausias iškovojimas yra pati nepriklausomybė, o garbingo jubiliejau proga tiesiog būtina pasidžiaugti, paminėti gražius dalykus, tačiau stojus kasdienybei nėra kur padėti akių, matant, kad kai kurios mūsų gyvenimo sferos yra visiškai pašvinkusios kaip akį rėžiantis disonansas garbingam nepriklausomos Lietuvos vardui. Toks pašvinkimas didesne ar mažesne dalimi prasimuša apskritai lietuviško tipo medicinoje, o ypač stipriai privačių odontologijos klinikų sferoje.
Ramybės oazė. Slaptai.lt nuotr.
Koronaviruso siautėjimo metu Lietuvos vyriausybė priėmė daug radikalių sprendimų, neįsivaizduotinų normaliomis gyvenimo sąlygomis. Savo ruožtu aš siūlau mūsų Vyriausybei priimti dar ir tokį nutarimą, kad už odontologines paslaugas ugdymo sferos darbuotojams visą kainą sumoka valstybė, įpareigotoms institucijoms tikrinant atliekamų paslaugos darbų kokybę, žiūrint, kad valstybės pinigai nebūtų paleisti vėjais. Ar ne per daug noriu, savo gerosios valstybės įsivaizdavime išskirdamas vieną žmonių grupę?
Dantys nėra tik įkandimo priemonė, net jeigu įsivaizduojame tai, kaip malonu švelniai dantimis sukąsti moters krūties spenelį ar nešvelniai įkąsti savo priešininkui į galvą.
Taip pat dantys nėra tik valgymo priemonė. Mokytojui, dėstytojui, apskritai paskaitininkui dantys yra darbo priemonė. Jeigu netikite, pabandykite įsivaizduoti, kad net I.Kanto nesiklausytų studentai ar mokiniai, jeigu didysis mąstytojai kreiptųsi į auditoriją, rodydamas visiems savo išpuvusius dantis…
Prabėgusios savaitės Penktadienis buvo pirmoji diena, kai šalyje dėl koronaviruso epidemijos pavojaus nebevyko užsiėmimai bendrojo lavinimo mokyklose. Jeigu net nieko nebūtum girdėjęs, staiga prabudęs iš kelių mėnesių letargo miego, apie naująjį užkratą, vis tiek buvo galima spėti, kad šalyje prasidėjo kažkokie radikalūs pasikeitimai, vedantys nežinia kur.
Į akis visų pirma krito tai, kad aplink parduotuves mikrorajone ir parko prieigose didėja, bematant auga paauglių susiėjimai, iškrikusios jų virtinės sklaidosi šaligatviais, tarsi anie jau būtų išsiruošę į kelionę, bet nežinotų kur eiti be juos prižiūrinčių pedagogų (gr. paidagogos – vergas, vedantis šeimininko vaikus į mokyklą ir parvedantis tiesiausiu keliu atgal).
Aplink tvyrojo keistoko pagyvėjimo nuotaikos su isteriško paūmėjimo atvejais, kai vienas ar kitas pradeda šūkauti kaip indėnas, išėjęs į karo taką, kažkas iš jų springdamas kvatoja, kiti juokiasi iš užspringusio, negalėdami sustoti, tarsi visi čia būtų prisiriję linksminančiųjų dujų.
Neskubu spręsti, ar toks ūmus nuotaikos pagyvėjimas yra egzistencinis dar nelabai aiškaus pavojaus pasitikimo su jaunatviškos egzaltacijos prasiveržimais indikatorius, ar šitai yra paauglių, pirmą kartą taip akivaizdžiai atiduotų į savo pačių rankas, natūralaus fiziologinio, taigi dėsningo pagal gamtos ritmiką džiaugsmo išplitimas, įgyjantis masinį, gatves užplūdusį pavidalą?
Vaikų žaidimų aikštelė. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu kažkas niekinančiai sakytų, kad šiame, iš natūros nupieštame vaizdelyje prasikiša atgrasaus nebrendilų elgesio kompleksai, aš be išlygų nesutikčiau su tokiu kategorišku teiginiu, atsakydamas, jog toks yra ir tikriausiai turėtų pagal idėją būti mūsų atžalynas, kuris dabar pasimatė visu gražumu, tarsi staiga būtų išguitas į gatvę iš kažkokio pogrindžio. Viso populiacijos atsinaujinimo mechanizmo su prieauglio dinamika mes anksčiau nematėme taip akivaizdžiai, kaip galėjome išvysti jau savaitgalį, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad moksleiviško amžiaus Lietuvos piliečiai anksčiau dienomis būdavo užrakinami mokyklose, vakarais savo tėvų – spaudžiami į kampą ruošti namų darbaus, o dabar jie iškart ir su akį rėžiančiu masyvumu pasimatė dar ir kitu savo rakursu, t. y. kaip palaida bala prie neparadinės parduotuvių sienos ir parkų prieigose.
Eidamas apsipirkti mačiau kaip prie parduotuvės nugarinės sienos tarsi į mitingą rinkosi paauglių kolonos, vaikinukai ir mergaitės, susimetę grupelėmis, gėrė iš butelių alų (įsigytą, regis, su benamių arba begėdžių suaugusiųjų pagalba), spygavo, keikėsi, spjaudėsi. Nemoralizuosiu dėl jaunųjų šalies piliečių nepagarbaus aplinkinių žmonių atžvilgiu elgesio, tikriausiai kažkada pats toks buvau, neatsimenu. Tačiau drauge klausiu savęs ir įgaliotų bei įpareigotų valdininkų, ekstremaliosios padėties prievaizdų – kur mes padėsime tą prasiveržusį tarsi pavasarinis ledonešis paauglių užplūdimo mikrorajono užkulisiais tvaną, kur užrakinsime, uždarysime dirbtinių užtvarų nemėgstančią ir linkusią burtis, ypač palaikyti bendravimą didžiųjų iššūkių kontekste mūsų jaunuomenę?
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nesu toks tikras kaip valdininkai, kad užsiėmimų nutraukimas bendrojo lavinimo mokyklose yra būtinoji kovos prieš koronaviruso paplitimą priemonė. Šiandien, paplūdę miesto gatvėse, atlaisvinti nuo pamokų jaunosios kartos bendrapiliečiai turės galimybę išplatinti užkratą daug sėkmingiau nei tuo atveju, kai jie būtų uždaromi mokyklų rezervatuose drauge su juos prižiūrinčiais mokytojais, – dabar kalbu net ne tiek apie tą virusą, kuris persiduoda oro-lašeliniu būdu ir nuo užkrėstų paviršių, kiek apie egzaltacijos virusą, egzistencinį maro nuotaikų padauginimą ir dekadentiškas valios konvulsijas, atsirandančias matant besivalkiojančius ir neprižiūrimus tarsi benamiai šunys miesto paslėpsniuose paauglius.
Ar gali atsitikti taip, kad mūsų valdžia imsis pačių griežčiausių priemonių ir, tarkime, pradės gaudyti į krūvą besirenkančius paauglius tinklais, kaip darė komunistinės Kinijos pareigūnai? Žinia, tokia pagunda yra, galima drąsiai spėti, kad naujos generacijos valdžiai, viską mėgstančiai drausti ir smulkmeniškai reguliuoti, iš tiesų niežti nagai. Jeigu viskas pakryptų tokia linkme, toliau, būnant nuosekliems, sektų būtinybė visą valdžią sutelkti vienintelio Verygos rankose, įteikiant jam diktatoriaus įgaliojimus ir suteikiant vyriausiojo žvejo titulą, koronaviruso išplitimo metu užmirštant, kad teisėtai sielų Žveju galėjo vadintis tik Kristus, o Žvejo žiedą teisėtai dėvi tik Popiežius, Dievo vietininkas žemėje.
Prieš keletą metų Kovo 11-osios proga straipsnelyje „Tas saldus žodis“ be visa ko kito rašiau:
„Šįkart leiskite tarstelėti keletą žodelių apie laisvę jau ne metafizine, atitraukta prasme, bet atsigręžiant į laisvės fizinius, dar daugiau – jutiminius parametrus, primenant, kad laisvę galima užuosti, ragauti, liesti. Laisvė yra ne tik idėja, bet ir kūnas, be to, ne tik politinio ar ekonominio idėjos įkūnijimo, realaus įgyvendinimo pavyzdys, tačiau ir kaip visus jutiminius receptorius veikiantis laimės dirgiklis.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kulinarijos knygų receptūrose nenurodomas toks ingredientas kaip laisvė šalia sviesto, kiaušinių, druskos ar cukraus pudros, tačiau bet koks nelaisvėje pagamintas patiekalas yra sugižęs iš anksto, nežiūrint įdėtų pastangų ir kulinarinio talento. Todėl vienaip tą patį ragauja vergas, kitaip – laisvas žmogus, skonio receptoriais apčiuopdamas laisvės esmę, semdamas fizinę palaimą iš laisvės resursų. Laisvė yra svarbiausiasis vitaminas, reikalingas žmogaus gyvasties palaikymui.
Posakis „įkvėpti laisvės oro“ yra tautologija, nes nelaisvėje žmogus yra priverstas springti dvoku nuo okupanto autų, padžiautų ant balkono turėklų, dūsta kaip žuvis išmesta ant kranto. Taigi laisvė kvepia, laisvoje šalyje kvėpuoti yra vienas iš didžiausių malonumų, kai krūtinė kilnojasi nuo kunkuliuojančių plaučių ir iš laimės vartosi tavo širdis“ https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2016/03/11/news/tas-saldus-zodis-845660/.
Antra
Dabar, prisiminęs aną tekstą, pagalvojau – ar nenusaldiname mes kartais savo kalbų apie laisvę? Išties, jeigu būtų reikėję 30 metų ragauti vien tik bedugnį, niekaip iki galo neišragaujamą tortą, širdis užspringtų nuo saldumo pertekliaus, pasidengusi negyva cukraus pudros patina.
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijos
Prie saldumynais nukrauto šventinio stalo pirmoje eilėje paprastai vienas per kitą grūdasi vėl verteivos, todėl galop čia padengtas laisvės tortas ima ir persisunkia Grigeo vamzdžių leidžiamų srutų dvoku.
Taigi, kaip išaiškėja, laisvosios rinkos fetišizavimo tortas nuo pat pradžių yra užnuodytas gobšumo įdaru, todėl net pašvinkusios silkės uodega bedalio žmogaus rankose yra vertingesnis dalykas nei tokiais tortais nukrautas stalas.
Kaip dabar jau atrodo, laisvė savo skoninėmis savybėmis vis tik yra artimesnė rupios duonos spragumui net torto pretenzingumui, neretai vedančiam į apsinuodijimą.
Tas žodis yra ne tik saldus, bet ir sūrus, su kraujo prieskoniu ant lūpų.
Nieko nepadarysi, ilgai brandintas laisvės žodis turi ir stiprų kartumo užtaisą, panašiai kaip labai gero šokolado substancijoje galiausiai vis tiek prasimuša kartumo prieskonis. Laisvės kartumas – tai veiklus ilgesys, žinojimas, kad laisvė yra transcendentinis skiepas mūsų uolėtoje pakrantėje.
Kai temperatūra lauke vos-ne-vos perkopia nulį Celcijaus, mano daugiabutyje paprastai iškart yra išjungiamas centrinis šildymas. Čia gyvuoja taupiųjų pensininkų, sudarančių namo gyventojų daugumą, imperatyvas, kad, nutirpus balų ledukams, jau ir tūnantis namuose žmogus gali verstis be dirbtinės šilumos šaltinio, pasišildydamas savo alsavimu arba susivilkdamas ant savęs visus spintos rūbus.
Vis dėlto savigarbos likučiai neleidžia vaikščioti atvėsusiuose kambariuose apsimuturiavus paltu, nes ne karo metas gi, galop Rusijos ekonominė blokada jau kadaise baigėsi… Taigi belieka tik pagalvoti apie kažką tokio, kas sušildytų sielą net ir pašiurpusia žąsies oda pasidengusiam žmogui. Išties, ne kartą girdėti, neretai su didesniu ar mažesniu sarkazmu ištariami žodžiai apie karštą moterį dabar ataidi visu trenksmu be jokių išlygų ir mažiausio ironijos atšešėlio kaip išganymo pažadas nusidėjėliui. Dar daugiau, – pradedu įsisvajoti apie karštą moterį, sutinkamą karštuose kraštuose arba pasimatančią mūsų padangėje per didžiausius vasaros karščius.
Albertas Kamiu dienoraštiniuose užrašuose savo įspūdžius 1936m. gegužės mėnesį iš esmės išsako tokiu kondensuotu sakiniu: ,,Pavakariai Alžyre, kai moterys būna tokios gražios“ (Albert Camus. Užrašų knygelės I. Baltos lankos, 2009, p.24). Atkreipkime dėmesį, jog A.Camus nurodo ne tik vietą, kur moterys būna gražios, užstojus karščiams, bet ir laiką – pavakario metą.
Moteriška paslaptis
Alžyro sotinėje Alžyre, kur rašytojas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, nepaprasti, sunkiai pakeliami karščiai užstoja dar balandžio mėnesį, o baigiasi – įpusėjus rudeniui. Tačiau dabar ir Lietuvoje beveik kiekvieną vasarą galima išbandyti ekstremalius temperatūrų svyravimus, turint progą stebėti, kaip atlėgus alinančiam dienos karščiui, pailgėjus šešėliams, padvelkus žengimo į naktį paslaptimi, dar neatvėsusios moterys sutyvuliuoja, pradeda žaižaruoti visu neįmanomu savo grožiu, ilgai leipusios ir truputėlį pavytusios karščio zenite, iš naujo atsidengia ilgesingais aromatais. Kita vertus, į dienos pabaigą kavinės dialektikai ne tik Alžyre pradeda diskusijas dėl amžinojo rato – ar moteris tampa viliojančiai paslaptinga nuo artėjančios nakties dvelksmo, ar – priešingai – naktis pavirsta paslaptingu labirintu dėl moters artumo?
Moteris gyvena paslapties kriauklėje, tai – tikrieji moters namai; moteris be paslapties yra besivalkiojanti dykumos karštyje, užklimpusi proletarinėje dienos šviesoje moteris.
Kita vertus, Sandro Botičelio „Venera“ vaizduoja deivę, atplaukiančią į krantą, jai stovint ant kriauklės kraštelio. Iš tiesų, išsilukštenimo, jeigu norite, išplyšimo, dar kitaip tariant, išsipakavimo ar išpakavimo motyvas kiekvieną moterį daro deive. Ar sakote, kad moteris užburia kaip vaizdinys? Tačiau, kaip atrodo, normalių refleksų vyrą, sutikus moterį, drauge ištinka garsinės haliucinacijos, t. y. jis girdi, kaip turėtų skambėti jos išsipakavimo iš rūbų melodija, koks čia yra rūbų šlamėjimo kontrapunktas tarp standumo ir minkštumo pustonių. Jeigu aš tokio moters skambėjimo negirdžiu, darau išvadą, kad prasilenkiau su visiškai tuščiavidure moterimi.
Paslaptingosios mėlynos akys. Youtube.com nuotr.
Nesakykite, lengvai paryškintas, nieko čia neperspaudžiant, daiktiškumas, mechaniškumas ar net objektiškumas daro moterį dar labiau pikantiška ir paslaptinga būtybe.
Negali būti jokių abejonių dėl vyrų ir moterų teisių lygybės. Tai minimali civilizuotumo norma. Tačiau, mano galva, feministinių judėjimų karingumas iliustruoja ne ką kitą, o patriarchato pergalę, įtvirtina tokią pergalę. Kadaise, pasakykime taip, dar pirmykštės visuomenės brandžiojo matriarchato epochoje, skirtinguose pasaulio arealuose steigėsi vyrų sąjungos, kuriose, išeinat už matriarchato vertybių skalės, didesniu ar mažesniu laipsniu buvo bandoma reabilituoti kario savybes ir pasirengimą kovai, tokiu būdu parengiant visuomenės perversmą kario dorybių išaukštinimo labui. Savo ruožtu šiandien kovos patoso apsėstos feministės, regis, yra tokios susiorganizavusios į sąjungas arba pavieniui veikiančios moterys, kurios puoselėja karingumą ir vyriškumą su dar didesniu įkarščiu nei buvusios vyrų sąjungos.
Musulmoniška skarelė
Į moterį reikia įsižiūrėti iki kraujo akyse, kad būtent toks vaizdinys tau išliktų, stojus mirties akivaizdoje! Tiesa, taip filosofas kalbėjo apie būtį, atsidengiančia jusliniais didingo grožio, tarkime, kalnų tarpeklių pavyzdžiais. Taigi kyla klausimas – ar toks sugretinimas nesubanalina kalbėjimo apie būtį, neperveda filosofinio užsiangažavimo į nepateisinamai lengvabūdišką plotmę? Tačiau šiuos pavyzdžius galima apversti, neprarandant didingos rimties, tariant, kad būties pasimatymas be visa ko kito turi pažadinti ir mūsų drovumą bei pietetą, jeigu nenorime prilygti tam vojaristui, kuris bukai išsproginęs akis pro rakto skylutę žiūri į nusirenginėjančią moterį.
I.Ilfo ir J.Petrovo kultinio romano „Dvylika kėdžių“ pagrindinis personažas O.Benderis į gyvenimą paleidžią skrajojančią frazę – „Karšta moteris – poeto svajonė“. Įsiklausius į frazės sąskambį gali išgirsti kažką panašaus į nuskambėjusių žodžių dvigubą dugną arba pusiau nuodingos ironijos užtaisą. Taigi vien dėl šios frazės esu linkęs patikėti nuogirdomis, jog šie rašytojai buvo homoseksualų pora, mat išsakyti žodžiai gali būti suprasti kaip bandymas apsiginti nuo gilesnio pasaulio, tariant, kad aistringa, karšta moteris gali dominti tik kažkokius keistuolius, poetus, kraštutinius individualistus.
Tačiau suprantant žodį „karštas“ ne kaip metaforą, o tiesmukai, banaliausia temperatūros prasme, ne taip jau viliojančiai skambėtų pažadas apie karštą kaip Sacharos saulė moterį savaime jau karštą dieną, ar ne? Tačiau kaip tik čia sau leisiu įsiterpti, primindamas, kad, regis, kiekvienas brandesnio amžiaus vyras yra sutikę tokių moterų, nuo kurių kakta išrasoja šaltais prakaito lašais net pačią karščiausią dieną. Tarkime, kad taip yra dėl to, jog moteris gali būti tokia pat gili paslaptis kaip kapo duobė.
Mirtis ir erotika yra dvi skirtingos to paties reiškinio pusės… Daug kartų girdėti, banalūs žodžiai, tiesa? Net ir neskaitę Biblijos žmonės žino pasakojimą apie išvarymą iš rojaus, apie tai, kaip nuraškęs uždraustą gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių žmogus Dievo yra baudžiamas mirtimi.
Vilniaus gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
(Dievas yra toks negailestingas, kad pasmerkia žmogų myriop dėl vieno obuolio?)
Kaip visi gerai žinome, šis Biblijos pasažas yra tapęs lengvabūdiško pasišaipymo dalyku mūsų mokslingoje, t.y. pusiau išsilavinusių žmonių visuomenėje. Tačiau iš tiesų ne pasakojimo fabula sukuria prasmę, o galimos interpretacijos. Garsus žydų tautybės filosofas Levas Šestovas šį mitą interpretuoja taip, kad esą pats žmogus savo laisvu apsisprendimu pasirenką mirtį vardan gyvenimo kaip pažinimo savo rizika ir erotikos nuotykio. Tobuloje rojaus pilnatvėje nėra jokio judėjimo į priekį, nėra pažinimo sekos padalų ir gyvenimo įvairovės. Visa to nėra Edeno soduose, tačiau visa tai uždera mirties šabakštynuose.
Taigi žmogaus baigtinumas, t. y mirtingumas gali būti suprantamas kaip pozityvus būties pradas (taip pat ir I.Kanto filosofijoje fokusuotas dėmesys žmogaus baigtinumui nėra kokia nors nuoroda į negatyvumą, trūkumą, nepakankamumą, baigtinumas čia nereiškia defektyvumo, bet yra atpažįstamas kaip gyvenimo įprasminimo prielaida).
Šio mito kontekste moteris („gundytoja“) iš tiesų gali būti atpažinta kaip mirties kūrėja, bet būtent kaip tokia, kuri drauge yra gyvenimo upė.
Žmogus yra baigtinė, bet drauge atvira begalybei būtybė. Šitaip paradoksalus žmogaus būties būdas daro jį imlų paslapčiai. Toks savo esme yra „sugundytas“ žmogus.
Ten Ramūnas Karbauskis dėjosi Žemės gyventoju, dėl neproporcingai didelių, keistai išsprogusių ir blizgančių akių Saulius Skvernelis buvo panašus į marsietį (kaip iš akies luptas), o Gabrielius Lansbergis atstovavo protingos būtybės porūšiui iš kitos galaktikos, kažkokiai homo landsbergos aurus versijai su ištįsėlio mutanto pažymiais.
S.Skvernelio, žengusio į reformų kelią ir jau bepradedančio įsibėgėti, bendražygis Ramūnas sunkiai vilkosi iš paskos, tarsi tai būtų kažkokios grandinės ar svarsčiai ant pirmeivio kojų. Žinia, tai ne pats blogiausias variantas, nes be papildomo svorio eiklųjį bėgūną gali nupūsti vėjas nuo kelio arba užmesti per posūkius išcentrine jėga. Visiškai nepavaldus žemės traukos dėsniui G.Landsbergis vienišas klaidžiojo dausose, steigdamas kur papuola švietimo įstaigas, keliančias taurų tikslą labai gabius vaikus perauklėti į visiškai normalius, taip ištįsėliui mutantui savo jėgomis ir entuziazmu prisidedant prie socialiai sukonstruoto defekto įsivyravimo ir įsimoterinimo.
Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.
Galimas daiktas, S.Skvernelis sapnuose (idealiame pasaulyje) buvo linkęs labiau bendrauti su G.Landsbergiu nei su R.Karbauskiu dėl pirmojo geresnių genealoginių duomenų, tačiau žiūrint realistiniu ginekologiniu požiūriu, kaip yra pastebėjęs dar K.Donelaitis, vaikystėje visi vienodai myžo į vystyklus.
Kartą G.Landsbergis pradėjo žvalgytis į šalis ir prapliupo komplimentais Gintarui Paluckui. Marse buvo paskelbtas gedulas, R.Karbauskis grasino pasiskųsti kadenciją baigusiai likimo deivei Daliai. Tik santuokos ir bičių dievas Pizius, tarnavęs lesbiečių televizijoje, už dyką čia niekam nedalindavo patarimų, net ir kilus politinei krizei.
Kadenciją baigusi likimo deivė Dalia kartą spaudos konferencijoje prisipažino nuo vaikystės kenčianti dėl viešumo baimės, drebanti nuo žvilgsnių, varstančių (eks) deivę dienos šviesoje, nuo tada valstybės vyrams ji pradėjo vaidentis tik naktimis, įsisupusi baltose įkapėse.
Didelis pasimetimas užstojo šalyje, delfi.lt paviešinus užsienio mokslininkų tyrimus, kad žmonėms, niekados nevartojusiems alkoholio, daugeriopai išauga pavojus susirgti silpnaprotyste. Kilo panika, panokusi net priartėjusio koranoviruso sukeltas konvulsijas, įsismarkavusiai populiacijai dejuojant ir raudant, baisiai užjaučiant R. Karbauskį, tačiau kažkodėl nematant reikalo nerimauti dėl S.Skvernelio, taip pat gerai suprantant, kad G.Landsbergis dar suspės prasigerti – jaunas yr. Tačiau Lietuvos mokslininkai netrukus įrodė, kad šio tyrimo rezultatai yra nepatikimi dėl ydingų metodologinių prielaidų, pasekmę sumaišant su priežastimi.
Keistas žmogus. Slaptai.lt nuotr.
Niekam nebuvo paslaptimi, kad R.Karbauskis bendradarbiauja su piktąja dvasia. Žiū – o stebukle! – kiek kartų užvaikyti žmonų vyrai, žiūrėdami į savo antrąją (gražiąją) pusę, veltui sakydavo, kad tave velnias nujodintų į kokią nors ispaniją, o R.Karbauskiui užteko tik pagalvoti – ir viskas tvarkingai stojo į savo vietas.
Dėl pilnutinės tiesos reikia pastebėti ir tai, kad savo ruožtu S. Skvernelis tiesė kelius į savo namus ne siekdamas išprašyti, o greičiau – trokšdamas prisivilioti čia savo laimę.
O G.Landsbergio žmonos, Lietuvos socialinių mokslų daktarės, edukologės, kontekstinio ugdymo pradininkės, konsultantės švietimo klausimais Lietuvoje, tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintojos ir didžiausio ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo Baltijos šalyse „Vaikystės sodas“, Karalienės Mortos mokyklos bei „Six Senses“ International Preschool steigėjos Austėjos Landsbergienės antrasis vardas apskritai yra Laimė.
Mėnulis išlenda iš debesies virš Vilniaus, o į Mėnulį pakėlęs galvą pratisai ten tebestaugia geležinis vilkas.
Tarsi niekas nieko, nekreipiant jokio dėmesio į čia aprašytus įvykius, ištuštėjusiomis Vilniaus gatvėmis po vidurnakčio ant balto, į kasas supintais karčiais, melodingai ciksinčių kanopų žirgo link Gedimino kalno joja Gitanas Nausėda, dar nepabudęs iš miego.
– Kodėl Jūs, mokytojau, aiškindamas mįslingiausias Filosofijos kaip griežto mokslo tiesas, aptardamas žmogaus patyrimo ir pažinimo regionų su nepakartojamais intencionalios ir horizontinės sandaros būdais variacijas, taip dažnai iliustracijos dėlei vartojate subanalintą mūsų kultūroje ir nuvalkiotą žmonos pavyzdį, ar išties nebūtų tikslingiau čia į pirmą vietą kelti labiau intriguojantį paslaptingos nepažįstamosios atvejį, kurio išslaptinime objekto duotumo būdai galėtų būti atpažįstami ir aprašomi kaip dar nepripildyto, taigi tuščio intencionalumo įvykdymo galimybės, – pasigirsta laibas balselis su klausiamąją intonaciją iš Halės.
Per amfiteatro eiles nuvingiuoja linksinčių sutikimo ženklan galvų padrika banga, tarsi turinti perspėti, kad reikėtų paieškoti labiau šviežių pavyzdžių, nes darbštuolės žmonos animos pavidalu primygtinis fetišizavimas pradeda po truputėlį atsibosti išpaikintai publikai. Greitai žvilgtelėjęs į halės gilumą sugebu pastebėti, kad klausimą, panašų į uždelsto veikimo priekaištą su galimais šalutiniais padariniais, uždavė bebarzdis, dar neapsiplunksnavęs jaunuolis, bet drauge suprantu, kad didelių laiko atsargų neturiu, nes maištas gali įsiplieksti staiga net ir lygioje vietoje, niekam to nelaukus.
Dabar jaučiu pareigą ir turiu gerą progą paaiškinti nuobodžiaujančiai publikai, kad filosofijoje svarbiausias dalykas yra teoriniai principai, o ne atskiri pavyzdžiai, kad skoningasis manierizmas, sekant iš paskos didiesiems, įpareigoja būti kraštutinai neišrankiems teikiant pavyzdžius, tokiu būdu pabrėžiant teorijos pirmenybę bet kokio įvaizdinimo ir iliustracijos atžvilgiu (svarbu, kad įvaizdinimas nenustelbtų teorinių principų, nes priešingu atveju mentalinė energija gali būti nukreipiama pro šalį, užklampinama smulkmenose arba net kanalizuojama nepritaikytose vietose).
Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.
Be to, mane teisina tai, kad aš didžiausią dėmesį skiriu ne pavyzdžio reljefiškumui, įtaigumui ar estetiniam paveikumui, o autentiškumo užtaisui, teikdamas pirmenybę tiems pavyzdžiams, kurių gyvenimišką teisingumą liudija mano asmeninė patirtis. Todėl mano kurpiamoje filosofijoje šalia nepasiekiamo Sofijos idealo taip dažnai iškyla darbu pelnomo Žmonos prielankumo pavyzdys, kuris dėl profilių įvairovės bent man yra pakankama empirinė bazė, siekiant apginti teorines pozicijas. Tik pavyduoliai kartais liežuviais plaka apie tai, kad prailgintas mano žmonos torsas užstoja pasaulio vaizdinį, tačiau aš dėl to niekam nesiskundžiu, nejaučiu jokio trūkumo ar neaiškaus sąžinės dilgsėjimo.
Ta proga primenu išrankiajai publikai seną pasakėčią apie karvę ir varlę.
Fabula tokia: prižėlusioje ir klampioje kūdroje skęsta karvė, o ant lelijos stiebo įsliuogusi varlė žiūri į šitą vyksmą savo išsprogusiomis akimis.
– Kodėl tu žiūri, – klausia priekaištingu balsu karvė.
– Kodėl kodėl, – pamėgdžiodama karvę sukvarksi varlė, – aš čia paprasčiausiai gyvenu!
– Aš čia paprasčiausiai gyvenu, – teisinuosi prieš publiką dėl savo pasirenkamų pavyzdžių tendencingumo, o po to įsismarkavęs pradedu neakivaizdinę diskusiją su prabėgusių laikų filosofu, kuris andai nepagalvojęs tvirtino, kad meilė Sofijai ir Zofijai (t. y. Zosei, kartais vadinamai Zosyte) yra nesuderinami dalykai.
Nesakykite, kažkas išties karviško prasikiša Europos vaizdinyje, jeigu be visa ko kito dar prisimename ir senovės graikų mitą, paporinantį mums apie tai, kad gražuolę Europą sugundė Dzeusas, pasivertęs buliumi.
Karvės skulptūra Europos prekybos centre Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Nesunku pastebėti, kad Europos kaip skęstančios karvės prasmėvaizdis dera su O. Spenglerio išplėtota Vakarų saulėlydžio tematika, tačiau pravartu bus atkreipti demesį ir į tai, kad jau pasikeitė kažin kelintoji garsiai kvarksinčių ant nendrės stiebo varlių karta, tačiau mūsų karvė tebeskęsta dar vis neproporcingai ištįsusiu laike pavidalu, daugeliui jau praradus kantrybę ir pradėjus net abejoti dėl liūdnos pabaigos išsipildymo galimybės. Taigi „Titaniko“ pavyzdys čia netinka kaip pernelyg lengvabūdiška asociacija, o, be to, net ir barbarai mus ta proga apleido, išmintingai išsilaipindami kitoje pakrantėje.
Kai žmona neduoda kišenpinigių ir neleidžia pasižmonėti pas draugus, didingu savo stotu užstodama langą į Europą, ištuštėjusiame pasaulio ekrane matau tik skęstančią karvę jau be jokių prasminių intonacijų ir jausminių proveržių.
Netrukus švęsime atkovotos laisvės 30-metį, drauge priminsiu, kad šiemet sukanka lygiai 30 metų, kai mūsų padangėje buvo įsteigtas vadinamasis Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI). Kaip atrodo bent man, šie įvykiai susiję labai panašiu pavidalu, kaip pavasarį nutirpus sniegui, iš vienos pusės, pražįsta gėlė, o, iš kitos, pasimato po sniegu per visą žiemą ištupėjusios šiukšlės.
LLRI veiklą žmonės vertina skirtingai, bėgant metais vis liūdniau ir liūdniau, taigi leiskite ir man pagaliau išsakyti savo visiškai aiškią nuomonę, kad minėtas institutas yra parazitinė atauga, tiesiog – šiukšlė.
Kas padės atsakyti į klausimą – kodėl reikėjo įsteigti Laisvosios rinkos institutą tuo metu, kai visuotiniame dvasios pakylėtume laisvosios rinkos idealo dar netemdė jokie šešėliai, laisvosios rinkos principai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas, žengiant pažangos keliu? Kam reikėjo vežtis pro atviras duris? Šiandien, nutekėjus nemažai vandens nuo to laikmečio, daugmaž žinome, kad ten, kur sudygo LLRI paskleista sėkla apie visišką verslo laisvę, užginčijant bet kokios kontrolės galimybę, užsiveisė tokie monstrai kaip Grigeo, leidžiantys srutas į Lietuvos vandenis.
Vadinamasis Laisvosios rinkos institutas ne kartą yra nurodęs, kad institutas nekelia jokių mokslinio tyrimo tikslų, nėra mokslo institutas, labai komiškai įvardydamas savo veiklos profilį idėjų kalvės pavadinimu. Daug netuščiažodžiaujant reikia pasakyti tiesiai, kad minėtasis institutas yra propagandinių lozungų kalvė, kur žmonės su moksliniais vardais tarnauja ne mokslui, o užsiima pigiausia propaganda, neretai gindami net ir kriminalinio verslo interesus. Jeigu norite, vadinkite šį institutą prostitucijos lože, laisvųjų rožių institutu, laisvosios reprodukcijos inkilu ar pan.
Negaliu tvirtinti, kad LLRI vienintelis steigėjas yra MG Baltic, tačiau ne paslaptis, kad ši stambiojo kapitalo bendrovė yra ištikimiausias instituto finansinis rėmėjas, mecenatas. Iš tiesų, ką praktikoje reiškia instituto populiarinamas „ribotos valdžios“ lozungas, visu gražumu pasimatė Seimo komisijos tyrimo išvadose apie MG Baltic kompanijos pastangas užvaldyti valstybę. Kad ir kaip žiūrėtume į šį daug triukšmo sukėlusį tyrimą, vienas dalykas nekelia abejonių – MG Baltic gyvybinis interesas buvo (yra?) labai silpna, pažeminta, sutrypta valstybė.
Pavojinga zona. Slaptai.lt nuotr.
Išsisklaidžius dūmų uždangai labai aiškiai pasimato, bado akis tai, kad visi LLRI keliami tikslai iš esmės yra antivalstybiniai. Ar iš tiesų dar manote, kad sutirštinu spalvas, jeigu nuosekliai perskaitėte išguldytus ant lapo, vienas po kito andai surašytus instituto tikslus? Štai:
Nuosekliai mažinti mokesčius, supaprastinti jų mokėjimo tvarką.
Nedidinti minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio, neriboti darbo trukmės.
Nuostatą, jog energetikoje vyrauja natūralios monopolijos, keisti požiūriu, jog galima konkurencija tarp skritingų energetikos sektorių, o valstybinis reguliavimas nereikalingas.
Privatizuoti transporto sektorių (geležinkelius, oro uostus ir pan).
Švietimo sistemoje vengti valstybės kišimosi, jį pakeičiant viešuoju valdymu.
Nereguliuoti gydymo paslaugų kainų, reguliuoti tik kompensavimo lygį (visais atvejais mažiau 100 %) ir kokybės standartus.
Naikinti žemės rinkos suvaržymus, jos naudojimo paskirties apribojimus.
Antikapitalistinėmis idėjomis grįsta ekonominė politika veda į visuotinį skurdą, todėl jos būtina vengti.
Valstybinė parama (pašalpos) teigiamų pasekmių skurdo paplitimui neturi. Skurstantiems vietoj to turi padėti įvairios religinės ir kitos bendruomenės
Nesiruošiu smerkti institute dirbančių žmonių, kurie čia atėjo ieškodami skalsesnio duonos kąsnio arba norėdami prisidurti prie skurdžios mokslininko algos. Tačiau, kaip atrodo bent man, įrašas apie nuveiktus darbus po šio instituto iškaba nepuošia žmogaus biografijos. Mane iš tiesų neramina tie atvejai, kai buvę instituto darbuotojai įsidarbina valstybės tarnyboje, tampa ministrais, viceministrais, departamentų vadovais ir pan., neramina dėl tos paprasčiausios priežasties, kad buvusi tarnystė instituto tikslams byloja apie stiprų žmogaus polinkį parsiduoti.
Užtektų prisiminti vien tik Remigijaus Šimašiaus pavyzdį, žmogaus, kurį būtų galima laikyti LLRI pasaulėžiūros personifikacija, istoriją.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Andai net keletą kartų esu išsakęs savo nuostabą dėl šio eksperto, tuomet dar dirbusio LLRI, genialaus (?) paaiškinimo, kad nieko blogo, jog turtingi žmonės užgrobia ežerus ir savavališkai aptveria jų pakrantes, neprileisdami kitų poilsiautojų prie vandens, nes esą tokie grobikai iškerta paežerėse brūzgynus, pagerina vandens telkinių estetinį vaizdą. Įdomiausia tai, kad tokį teisinį nihilizmą su didele pompa skelbė žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas.
Vėliau šis neva teisininkas tapo Teisingumo ministru, išgarsėjęs šiame poste išdavikišku poelgiu, kai jo vadovaujama institucija suteikė A.Lukašenkos režimui informaciją, kuri leido įkalinti iškilų Baltarusijos opozicijos veikėją.
Kaip atrodo, R.Šimašius yra pridėjęs savo plaukuotą delną ir prie Grigeo istorijos, a? Būtent jo vadovavimo Teisingumo ministerijai metu, ministerijos inciatyva aplinkosaugos veiklą apibrėžiantis įstatymas buvo papildytas nuostata, draudžiančia aplinkosaugininkams tikrinti įmones, neperspėjus jų iš anksto prieš 3 dienas.
Jeigu būtų falšo muziejus, ten tikrai puikuotųsi R.Šimašiaus vaškinė skulptūra, vaizduojanti dabartinį miesto merą, pamynusį atminimo lentą, panašiai kaip Šv. Arkangelas Mykolas koja prispaudęs laiko gyvatės galvą.
Ar galima į tą patį vandenį įbristi du kartus? Toks klausimas kyla išgirdus, kad, prastėjant LLRI įvaizdžiui, jam vadovauti grįžta pirmoji instituto prezidentė Elena Leontjeva, dirbusi čia prieš daugelį metų, dar tais romantiškais laikais, kai net LLRI nekėlė baisios alergijos. Kita vertus, dabar iš atminties be jokio ryšio kažkodėl iškyla gorbačiovinių laikų anekdotinis pasakojimas apie tai, kaip, prasidėjus vadinamajai pertvarkai ir atvėrus vartus laisvajai rinkai, Maskvoje buvo įsteigtas pirmasis viešnamis, nukreipiant čia dirbti patikimus kadrus, t. y. dar pilietinio karo metais ištikimybę sugebėjusias pademonstruoti partietes.
