NATO būstinė Briuselyje
Praha, lapkričio 30 d. (ELTA). Čekijos užsienio reikalų ministro Jakubo Kulháneko nuomone, Jenso Stoltenbergo įpėdinis NATO generalinio sekretoriaus poste turėtų būti Aljanso rytinio sparno – šalių, kurios įstojo į organizaciją sugriuvus geležinei uždangai Europoje, atstovas.
Čekijos diplomatijos vadovas tai pareiškė antradienį paskelbtame interviu laikraščiui „Lidové noviny“, komentuodamas klausimus, pateiktus svarstyti Rygoje vykstančiame NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikime.
„Manau, jog būtų gerai, jei NATO generaliniu sekretoriumi taptų politikas iš šalių, kurios įstojo į Aljansą sugriuvus geležinei uždangai, – sakė jis. – Būtų teisinga, jei naujasis generalinis sekretorius būtų išrinktas kaip tik iš šios Aljanso dalies, kuri kartais vadinama jo rytiniu sparnu“.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
J. Kulhánekas nepatikslino, kurie politikai siūlomi į J. Stoltenbergo įpėdinius. Bet jis pripažino, kad „pirmieji vardai jau nuskambėjo“.
„Lidové noviny“ žiniomis, tarp kandidatų yra buvusi Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid.
NATO generalinio sekretoriaus postas buvo įsteigtas 1952 metais. Nuo 2014 metų spalio 1 d. šias pareigas eina norvegas J. Stoltenbergas. Jo mandatas galioja iki 2022 metų rugsėjo 30 d.
Nukėlus Petro Cvirkos paminklą Vilniaus centrinėje aikštėje jau keliami balsai, besikėsinantys ir į Salomėjos Nėries literatūrinę vertę.
Gerbiu Salomėją Nėrį – poetę. Ji – lietuvių tautos lakštingala. Tokie prievardžiai vėjais nemėtomi. Ir anaiptol nelaikau jos tarybine ar sovietine poete. Kažkuo ji skiriasi nuo A. Venclovos ir kitų to meto kūrėjų. Sunku suvokti, kiek lietuvių motinų lūpos nustotų auklėjamojo poveikio savo jaunosioms kartoms, jeigu kokia jėga išbrauktų šios poetės mums paliktą janystės ir jos brandžią kūrybą laisvoje Lietuvoje bei ilgai falsifikuotas, bet išsaugotas klajonių eiles rinkiny „PRIE DIDŽIOJO KELIO“, kur Salomėja Neris išlalikė savo skaistų vardą.
Yra ir kitokia Salomėjos Nėries asmenybės dalis – sovietinė veikėja, lietuvių tautos išdavikė, kolaborantė, poemos apie Staliną ar apie Marytę Melninkaitę autorė. Šita Salomėja man nereikalinga ir apie ją aš niekur nerandu reikalo kalbėti ar svajoti. Tiesiog tos nepasiilgstu. Tai stalininės prievartos gal net iki galo nei mūsų (nei jos pačios) neįsisąmoninta auka. Tai dirbtinai epochos kelta herojė. Šitos asmenybės dalies man niekur neprireikia. Gal kam?
Daug kas kalba apie okupacijos epochą, bet, matyt, mes nei vieni, nei kiti nemokame iki galo suprasti nei to istorijos tarpsnio, nei juo net ir nuoširdžiai susižavėjusių žmonių tikrųjų mentalitetų, net nemokame tinkakmai istorijai padėkoti už šiandienę laisvę. Tiesiog neatsakėme iki galo, kas tuos žmones į tą išdavysčių kelią pastūmėjo, ir kokia buvo alternatyvi Lietuvai išeitis ar ko kas nepadarėme, kad to neįvyktų. Nepamirškime, kad teisė didvyriškomo iš nieko nereikalauja.
Salomėja Nėris. Vikipedija foto
Jau kelintą kartą girdime, kaip Salomėja Neris suplakama į vieną šutvę su Petru Cvirka ir kitais to meto veikėjais. Tikrai Salomėja pasirašė po garsiuoju stojimo į Trečiąjį Frontą pareiškimu ir pasuko Lietuvai pavojingu keliu. Bet pasakykime ir antrą tiesą, kad ją tuo keliu pasukti prikalbėjo garsūs kiti to meto kairieji veikėjai K. Korsakas, A. Venclova, A. Sniečkus, J. Paleckis… Ir pamirštame, kad jai garsaus pareiškimo į Trečiąjį Frontą tekstą parašė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) išeivijoje steigėjas Bronys Raila. Jis dar prieš karą išvykoje į Austriją Vienoje Neriai aiškino, kaip kapitalistai į Atlantą ar Dunojų verčia kviečius, kad darbo žmonės neturėtų pigios duonos. Ir jai tų žmonių darėsi gaila. Abejingas svetimam likimui žmogus to būtų nepatyręs.
Prisiminkime poetės jautrų požiūrį į neturtingą tėviškės kaimynystėje Kiršuose gyvernusią amžininkę, ką rodo jos eilėraštis JAUNYSTĖ: Saule nudegusi, basa, tu piemenaitė murzina, tau akyse dangaus šviesa, tu man viena, viena, viena… Ne. Salomėja, rašydama šį kūrinį, nebuvo dar parsidavusi Stalinui. Ji tik mokėjo į vargšę kaimynę pažvelgti per jautrumo akis ir jos gailėtis.
Mes dar nežinome, kuo Lietuvai baigsis stojimas į Europos Sąjungą. O stojome, regis, su didele euforija, ir linkime jai čia sėkmės. Bet ar vienas patriotiškai nusiteikusių didžiųjų mūsų Sąjūdžio veikėjų (tarp jų R.Ozolas) nelaikė šio žingsnio atsisveikinimu su nepriklausomybe? Matome gal tik lenkus ir vengrus, drįstančius kelti balsą dėl savo suverenų. Mes bijome net pagalvoti apie tai. Ar šiandien lengva pasakyti, kas čia teisus? Pasikliauname savo tikėjimu ir tiek.
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Salomėja Neris buvo ne vienintelė, kuri tikėjo, kad Stalinas yra kažkas didingo, ir ginklais žvanginančio Hitlerio fone gal iš tikrųjų laukė išsigelbėjimo Lietuvai. Nemanykime, kad visi kairieji lietuviai buvo tikri tėvynės išdavikai. Kiek dorų kairiųjų Lietuvoje Stalino administracija pašalino iš gyvųjų? Šiandien to nesvarstome. Jų buvo ir tarp „liaudies seimo“ rinkimus nenorėjusių klastoti komisijos narių.
Petras Cvirka – literatūros talentas, bet, ko gero, šaltakraujis tėvynės išdavikas. Jo biografiją apsunkina ir šis faktas, kad jis tikrai skųsdavo svetimam saugumui savo tautos šviesuolius, gal net jo asmeniškus konkurentus ir artimus talentus, kaip antai Juozą Keliuotį… Reiktų matyti Cvirkos literatūrinį talentą ir tik jo asmenybės fone atsakyti, kokios gal įgimtos, o gal įgytos charakterio savybės paskatino jį žengti išdavystės keliu. Jo kairiškumas čia niekuo dėtas. Ir vargetos tėvynę mylėdavo. Salomėja, sužinojusi apie pirmus tremtinių vagonus Kauno geležinkelio stotyje bėgo pas A.Sniečkų apie tai pranešti ir teirautis, kas čia ką baisaus daro. Šie du faktai neleidžia man Neries sodyti į vieną ešeloną su Petru.
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Ar pasisakyčiau už Petro Cvirkos paminklo iškeldinimą iš centrinės Vilniaus aikštės? Pirma – Vilnius nėra pertekęs net ir literatūros kūrėjų paminklų. Labai stebina, kad tie, kurie garsiai rėkia, kaip reikėję nukelti Cvirką, nepasigenda, kaip labai sostinei kitų paminklų trūksta. Sostinei neprireikė net Vyčio, kuris prieglobstį susirado vadinamoje laikinojoje Lietuvos sostinėje. Ar tai nėra iškalbus mūsų požiūrius atskleidžiantis faktas? Kodėl dėl to mums širdies neskauda? Ačiū Dievui susilaukėme J. Basanavičiui paminklo Vilniuje. O kur paminklai prezidentui Antanui Smetonai, kuris čia gyveno ir dirbo, lakūnams Dariui ir Girėnui, kur įamžinti literatūros aukštieji kūrėjai, muzikai, choreografai, dailininkai, architektai, gydytojai, mokytojai, žemdirbiai, kurių duoną valgome?.. Kur sostinės svečiams užsieniečiams pamatyti, kad Lietuvoje gyvena save gerbianti kultūringa tauta, ne tik statistiniai žmonės? Ar paminklo autoriai kūrė Cvirkai – išdavikui-kolaborantui – paminklą? Sunku tuo tikėti. Ką besakytume – talentingo skulptoriaus Juozo Mikėno sukurtas P.Cvirkos monumentas buvo labai dekoratyvus. Skulptorius ir architektas bei aikštės tvarkytojai įdėjo daug meilės, kuri švytėjo tautai, ir kūrėjai ją aukštino, bet visų pastangos buvo išmestos į šiukšlyną. 1959 metais buvau P.Cvirkos paminklo atidengime, bet tik dabar ėmiau suvokti, kad jis pastatytas ne lietuvių literatūros ryškiam kūrėjui. Anais sunkiais laikais apie tai nieks nekalbėjome.
Būčiau jo negriovęs ir dar dėl vienos priežasties: Petras tikrai nusikalto tautai ir žmogiškumui. Mes jį pašalinome, ir apie tai neliks progų kalbėti. O kokios galėjo prie jo vykti lituanistinės pamokos moksleiviams? Juk tai čia, to grožio šviesoje, ir derėjo su jaunimu paanalizuoti, kas talentingą žmogų pakreipia eiti Judo keliu ir krėsti piktadarystes. Bet praktika rodo, kad šiame žemės sklypelyje istorijai lemta bus dar ne sykį kartotis, nes tokie judai netramdomi, jų kas kartą rasis naujų. Neduok Dieve, kad tai taptų pranašyste.
Dar vienas argumentas man byloja, dėl ko nepatikliai žiūriu į paminklo iškėlimą iš sostinės centrinės aikštės – tai vyksta valdžios akistatoje, kuri taip palankiai žvelgia į svetimą hunveibinų kultūrą ir taip lengvai neigia mūsų tautoje šimtmečiais ir tūkstantmečiais besiformavusias Vėlines. Ne apie hunveibinus būtų Salomėja šiandien dainavusi. Jos planuose be Eglės, žalčių karalienės, buvo visas plačiai nujaučiamas lietuvių epas. Svajonė ši liko neįgyvendinta. Gal užuot ją smerkę imkimės jos darbų tęsti?
Galvodamas apie Salomėją Nerį galvoju ir apie save. Visi mes turime ir nuodėmių, ne tik dorybių. Bet vis dėl to esame linkę kalbėti apie mūsų teigiamas vertybes, ne apie klaidas, nes tik dorybes keliame pavyzdžiu, kad jos daugintųsi. Tačiau analizuodami asmenybes neturime pamiršti ir jų šešėliu persmelktų pusių. Tik pasvėrę klaidas ir vertybes pasakysime, ko ir patys esame verti. Koks buvo didis Mokytojas Kristus, kuris tarė: „Temeta akmenį tas, kuris jaučiasi be nuodėmės“.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Ar daug turime lietuvių moterų, pagarsėjusių politikių? Visuomenės veikėjų – taip, bet politikių? Nors gal ne be trūkumų, bene aukščiausiai drįsčiau vertinti Dalią Grybauskaitę. O ko verta Salomėja Nėris kaip politikė? Dieve brangus, kokia ji politikė. Kai rusų gydytojas fiziologas Ivanas Pavlovas susitiko su tautos išskirtinai didingu rašytoju Levu Tolstojoumi, Jį apibūdino maždaug tokiais žodžiais: „Rašytojas – jis neturi sau lygių. Bet filosofas? Koks jis filosofas. Dieve mano, koks jis filosofas“…
Salomėja ne per savo ambicijas įsitraukė į politines girnas, ji buvo į jas įtraukta tik todėl, kad propagandiniais sumetimais šito reikėjo pavergėjui. Jos balsas valstybės problemų klausimais buvo lygintinas su melžėjos balsu. Ji galėjo tik savo eilių paskaityti, bet ne politines problemas kelti aukštojoje tribūnoje. Man baisu, kad tie neatodairiški tautos talentų valymai yra tos pačiõs užkeiktõs svetimõs propagandos reliktas ir veikia vėl svetimiems. Pasakę, kuo Salomėja mums neparanki, nenutylėkime, kuo ji nepakeičiama. Ir rinkimės kiekvienas ją tokią, kokią turime už ką gerbti. Niekur ji nešlovino tolimųjų kraštų ir nelaikė jų savo tėvyne, vien tik reiškė nenumaldopmą ilgesį savajai. Kai iš rusų atstovybės Kaune paskambinę ELTOS direktoriui K.Korsakui ir paprašę atvežti du geriausius Lietuvos poetus, tas pasigriebė Pajėsyje Kazį Borutą bei Palemone Salomėją, ir pristatė juos Dekanozovui. Pasirodęs Nikolajus Pozdniakovas, SSRS liaudies komisarų taryvos įgaliotinis, pareiškė, kad yra dvi temos, kuriomis reikia skubiai parašyti: sveikinimą liaudies seimui ir sveikinimą J.Stalinui. Boruta savo vyriška galva susigribo, kad seimą sveikinti galima ir trumpai, todėl pirmas pasisiūlė tos temos imtis. Salomėjai liko, kas liko. Atminimai liudija, kad didysis NKVD viršininkas Vladimiras Dekanozovas savo pokalbyje džentelmeniškumo principais anaiptol nesišvaistė. Salomėja dirbusi visą naktį ir ryto 6 poema buvo baigta. Bet ir išprievartautoje poemoje Salomėja neišlaikė nesuklikusi: Gintarėlį tau nešu ant delno, Baltijos lašelį tą nublankusį… Tai žodžiai, kurių iki šiandien net nemokame į kitas kalbas deramai išversti. Poetę visomis išgalėmis gynė ir lietuvių rašytojas, poetas ir pedagogas Robertas Keturakis, kuris lengvatikių ironijai teigė, kad pirmoje poemos apie Staliną redakcijoje Salomėja komunizmą surimavo su klizma, kas buvo atspausdinta 1940 metų Tiesoje. Beje, kai kalbame apie vieną tiesą, nepamirškime ir tos kitos tiesos, kitos jos dalies: kai Lietuvai grėsė vokiškoji okupacija (daug kas vylėsi, kad ji bus geresnė Lietuvai išeitis, tačiau ir tai nepasiteisino), Salomėja eilėraštyje LIETUVAI prabilo: Iš negandingų vakarų audrų, perkūnijų prikrauti lingavo debesų laivai. Tada graži graži buvai akim tyliųjų ežerų lyg eidama linelių rauti. Todėl man ir kyla noras teigti, kad jos talentas yra jos didžioji kaltė. Stalinas apgavo ir V.Krėvę, pirmosios liaudies valdžios ministrą pirmininką, apgavo ir Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, kuriam buvo žadėjęs, kad Lietuva ir Sovietų Sąjungos sudėty išlaikys savo suverenumą.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po šių ir daugybės kitų žodžių aš nemoku Salomėjos laikyti tautos išdavike. Ne ji suprojektavo spąstus Lietuvai, ir ne joje ieškokime kaltės už padarinius. Man ji – ta, kuri pernelyg lengvai patikėjo, kad slibinas apsaugos Lietuvą nuo baisių kataklizmų. Bet ji tokia Lietuvai nėra pavojinga. Skaudžiai ir ji pati tuo nusivylė ir gal net gyvybe už savo lengvabūdišką požiūrį užmokėjo. Cituojame jos pranašiškus žodžius: Ir išbūrė, ir nulėmė būti jaunai amžinai. Bet priminsiu ir antrus jos gal nė kiek nemažiau pranašiškus žodžius: Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja, kai astrai baigs žydėt ir žiogas nebegrieš.Neimsiu nieko. Ir už viską užmokėsiu tyru krauju nedirbtinos širdies. Kad man reikalinga tik prigimtinė Salomėjos asmenybės pusė, manau, ji tuo tik džiaugiasi. Anos kitos niekam ji ir pati nesiūlo.
Pasakiau ir susimąsčiau – juk pagal tą sielojimąsi dėl Lietuvos likimo ir aš esu toje pačioje pusėje, kaip ir tie, kurie šaukia – saugoti mūsų tyrąją dvasią ir šalinti iš viešumos tautos parsidavėlius. Tik kad mūsų argumentai pateikiami skirtingi.
Antanas Miškinkis artimai pažinojo plunksnos draugę Salomėją. Jis nustebo dėl tokios Salės rodomos drąsos, bet prasitarė tik gilios užuojautos žodžiais, kad sesę palaidojo patvorėly. Ne menkiau poetę buvo pažinojęs meno paveikslų mylėtojas, poetas, kankinys kun. Ričardas Mikutavičius, kuris vadovavo Salomėjos Neries perlaidojimo į Petrašiūnų kapines iškilmėms. Priimu jo tokį aktyvumą kaip krikščioniško atlaidumo žvilgsnį į tą, kuri skaudžiai buvo apgauta ir nuvilta, nes pernelyg lengvai tikėjo. Jų net ir kapai sukelti į kaimynystę Petrašiūnų Panteone Kaune, ir ta kaimynystė nėra nebyli. Dėl braidžiojimo klystkeliais Salomėjos neprakeikė ir mūsų literatūrą į aukštumas iškėlęs Vincas Mykolaitis Putinas, net priėmęs Kaune į savo butą ją gyventi. Man tokie šių žmonių poelgiai labai dera su krikščioniškąja filosofija.
Several weeks have passed since I by email applied to the Presidency of Lithuania requesting an explanation why our state’s policy is so tendentious. I mean Lithuania’s obvious indulgencies to Armenia, who is pro-Russian, tolerates terrorism and until autumn 2020 had occupied Nagorno Karabakh territories, which belong to Azerbaijan (after several decades long unsuccessful negotiations Azerbaijan did not have any other option than in October-November 2020 reclaim those lands by force, during so called 44 days war). There wasn’t any answer from Presidency’s advisors. Deadly silence.
By the way, I have sent similar questions to the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania (MFA). It responded after several days. In it’s answers, the Ministry claimed that Lithuania is not hostile to any of the republics of South Caucasus, that Lithuania maintains friendly relations with all countries in this region. According to Lithuanian MFA, there aren’t any double standards.
Of course, Lithuanian MFA did not convince me that Lithuania acts honestly in South Caucasus. Here are several arguments, which, in my opinion, are the most noticeable. The wife of Armenian Prime Minister Nikol Pashinian has already visited Lithuania (she was hosted by Lithuania’s First Lady Diana Nausediene, wife of Lithuanian President Gitanas Nauseda). Mr. Pashinian himself has visited Lithuania too. Wives of Azeri leaders have not been invited to Vilnius. Highest officials of Azerbaijan are also not invited to Vilnius. If Lithuania sends humanitarian aid, vaccination, medical teams to South Caucasus – they are only sent to Armenia. When in the past, 1915 Armenian tragedy was commemorated at the Lithuanian Genocide and Resistance Centre (LGRC), the event was attended by the highest officials of LGRC. But when victims of Hocali were commemorated at LGRC premises, there wasn’t even one of the highest officials of LGRC. Most of Lithuanian politicians, political scientists, journalists criticized Azerbaijan for choosing a military way to take back Karabakh. But everyone kept subtly hushing up that, according to the international law, Karabakh belongs to Azerbaijan, that official Baku already had been patiently waiting a long time for Western help, but did not get it. Armenia was not criticized for having occupied about 20 percent of Azerbaijan’s lands for almost three decades. It is very complicated in Lithuanian press to publish an article, favourable to Azerbaijan, especially about Karabakh conflict. They do not print it. There have been many television programmes, when discussion participants disputed Azeri right to Karabakh. There isn’t a single line that many Azerbaijani people in the past lived in Karabakh, even Yerevan, who were driven off their homelands. Nothing about suffering of Azeri refugees. Not a single word that Armenia in autumn 2020 insidiously shelled Ganja, Tartar, Barda cities, which have no connection to Karabakh and that civilian Azeri were killed in these attacks. Not a line that during Armenian rule in Karabakh, many cultural, historical and religious Azeri monuments have been destroyed or desecrated. Only worrying that allegedly now Muslim Azeri, entering Karabakh, will destroy Christian cultural and historic monuments.
But in this case it is not important that opinions of Lithuanian MFA and author of these lines are completely different. It is important that Lithuanian MFA answered the questions. Unfortunately, President’s advisors and public relations specialists are silent.
The number of examples how Lithuania’s government tendentiously ignores Azerbaijan (the only former Soviet republic, which managed to reclaim her territories, Moldova, Georgia and Ukraine do not have such victories yet) is increasing. On November 3 Azerbaijan’s Embassy to Vilnius at Vilnius Rotuse marked the Victory Day (operation of Karabakh liberation in 2020 lasted from September 27 to November 8). I was there, I saw how many, ironically speaking, high ranking Lithuanian officials came to Rotuse. That evening I missed the guests from Lithuanian Presidency, Seimas, MFA. So I will once again ask President Gitanas Nauseda, what could that mean? Lithuania is not happy that Azerbaijan finally managed to restore its territorial integrity?
Another example: on 4-6 November the 8th Global Baku Forum was organized at the Azeri capital, with the special name ‘The world after Covid-19’. This internationally recognized event was attended by over 300 guests from across the world – North America, Europe, Asia. Did at least one Lithuanian politician go to this Forum? Did they send an official congratulations?
By the way, former Latvian presidents Valdis Zatlers and Vaira Vike Freiberga went (or remotely congratulated) this Azeri international forum. Even current Latvian President Egils Levits was not indifferent to the Azeri initiative. On 1 November Estonian Parliament’s head of group for inter-parliamentary relations with Azerbaijan Sven Sester visited Azerbaijan. And what is the attention of Lithuanian presidents to Azerbaijan, who has restored its territorial integrity? For example, Valdas Adamkus’, Dalia Grybauskaite’s? Maybe I have missed it, have not noticed it?
Why am I presenting these arguments? I would want Lithuania to always and everywhere be just – not only when we speak about sins of Russia, Belarus or China. Only then one can receive international recognition and respect. Only then Lithuania will have a moral right to ask others to be honest to her.
But now it is incomprehensible: through Eastern Partnership programmes Lithuania is pulling Armenia to the West. Lithuania pretends she does not notice a Russian military base, deployed in Armenia, that this year, in the aggressive military drill ‘Zapad’ held by Russia and Belarus by the Lithuanian border, Armenian military instructors too were learning how to occupy Baltic countries.
Finally, Lithuania pretends she does not know what rather recently Armenian President Armen Sarkisian told Russian television ‘Rossija-24’. Among other things, he said that Vladimir Putin’s ruled Russia is a big, sincere partner of Armenia. Without Russia Armenia is not capable of making a single step. If not for Russia, maybe there Armenia would not even be…
So what will President Gitanas Nauseda do today? Will he not send a small greeting to Baku?
Prezidentė Dalia Grybauskaitė vieši Vokietijoje, Achene
Prezidentė dalyvavo konferencijoje apie Europos ateitį ir Karolio Didžiojo apdovanojimo ceremonijoje, kurioje Politikos Oskaru vadinamas prizas įteiktas Rumunijos Prezidentui Klausui Iohanniui.
Tarptautiniu Karolio Didžiojo apdovanojimu, seniausiu ir žinomiausiu, už darbą, atliktą Europos vienijimosi labui, Prezidentė D. Grybauskaitė buvo apdovanota prieš aštuonerius metus.
Informacijos šaltinis – Prezidentės Dalios grybauskaitės biuras
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dvi kadencijas Lietuvai vadovavusi prezidentė Dalia Grybauskaitė savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pateikė dėl nelegalios migracijos Lietuvai kylančių „egzistencinių iššūkių atrėmimui“ būtinų skubių veiksmų sąrašą. Pirmuoju prioritetu prezidentė įvardijo skubų tvoros statybos poreikį pasienyje su Baltarusija.
„Pirma, skubus fizinio barjero statymas. 24 val. per parą 7 d. per savaitę ir nebijoti didesnių išlaidų. Jei reikia, koreguoti viešųjų pirkimų įstatymus ir procedūras“, – antradienį feisbuke rašė D. Grybauskaitė, kartu pabrėždama, kad politikams esant poreikiui nereikėtų bijoti koreguoti viešųjų pirkimų įstatymą.
„Būtina keisti viešųjų pirkimų įstatymą ir nebijoti „auksinės tvoros“ kaltinimų, nes dabar kyla egzistencinis valstybės saugumo iššūkis“, – tvirtino prezidentė.
Visgi D. Grybauskaitė kartu atkreipė dėmesį, kad kol nėra pastatytas siena, pasienio apsaugai pasitelkiant kariuomenės pajėgumus iškyla ir ginkluotų konfliktų rizika.
„Kol nėra fizinio barjero, tol naudoti kariuomenę pasienyje labai pavojinga, nes tikėtini ginkluoti konfliktai. Ką gal ir norima išprovokuoti. Nesant nors kokio fizinio barjero neįmanoma įrodyti, kas peržengė sieną. Todėl ir nepaprastosios padėties įvedimas pasienyje be labai konkretaus apibrėžimo, kaip bus panaudojama kariuomenė, labai pavojingas karinio konflikto požiūriu“, – savo įžvalgomis dalinosi ji.
Prezidentė turėjo patarimų ir komunikacijos srityje. Pasak jos, politikams nereikėtų dalintis fotografijomis prie fizinio barjero, kuris dar nėra baigtas statyti.
„Nedaryti grubių ir reputaciją bei pasitikėjimą griaunančių komunikacijos klaidų. Nežadėk, ko negali įvykdyti. Pvz., nepozuok prie tvoros, kurios praktiškai neturi“, – pataria D. Grybauskaitė.
Baltarusijos sieną kirtę migrantai. VSAT nuotr.
Prezidentė taip pat pateikė patarimų dėl nelegalių migrantų grąžinimo į kilmės šalis. Jos nuomone, apie neteisėto sienos kirtimo pasekmes būtina aktyviai komunikuoti užsienio spaudoje ir internetinėje erdvėje, o su ES ir NATO partneriais siekti „ardyti nusikalstamus žmonių gabenimo tinklus“. D. Grybauskaitė taip pat siūlo Lietuvai inicijuoti ES migracijos politikos pokyčius.
„Siūlyti ir teikti konkrečius pasiūlymus kartu su kitomis ES šalimis skubiai keisti ES migracijos politiką. JT pabėgėlių konvencijos interpretacijos ES jau taip išplėstos, kad daro pačią ES nesaugia“, – įsitikinusi ji.
Taip pat, prezidentės nuomone, būtina skirti dar daugiau dėmesio krovinių iš Baltarusijos patikrai.
„Krovinių judėjimas iš Baltarusijos turi būti ypatingai tikrinamas arba net stabdomas. Buvo pažadėta į Lietuvą organizuoti didelius kontrabandos, migrantų srautus ir net reaktyvines medžiagas. Kol kas pažadai vykdomi. Todėl trąšų gabenimas traukiniais ir vilkikais iš Baltarusijos turi būti nuodugniai tikrinami ar net ribojami“, – feisbuke rašė D. Grybauskaitė.
Lietuva nėra nei labai drąsi, nei itin principinga. Taip, mūsų politikų elgesys kritikuojant didžiąsias Pasaulio galybes, pavyzdžiui, nedemokratišką Rusiją, Baltarusiją, Kiniją, – ne tik žavingas, bet ir teisingas. Tiesos sakymas – geriau nei nutylėjimai ir dviveidystės. Tardami karčią tiesą mes rūpinamės pirmiausia savais interesais. Kalbant atvirai, viliamės, kad demokratiškosios šalys įvertins mūsų sąžiningumą – gelbės mus, lietuvius, kai ištiks bėda. Rašydamas žodį „bėda“, omenyje dažniausiai turiu galimą Rusijos agresiją.
Lietuvos bailumas ir neprincipingumas
Tačiau drąsiai priekaištaudami Maskvai, Pekinui ir Minskui mes tarsi turėtume be baimės vertinti ir partnerių iš NATO ir Europos Sąjungos elgesį. Taip būtų logiška: jei drąskome akis oponentams ir priešams, kodėl nekritikuojame savųjų, kai šie elgiasi neteisingai?
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Štai čia įžvelgiu bjaurųjį niuansą. Ar drįstame atvirai šnekėtis su savo sąjungininke Vokietija? Ne, nekalbame be užuolankų. Pats naujausias pavyzdys – masiškai į Lietuvą plūstantys nelegalūs migrantai. Kiekviena normali šalis nelegaliai valstybės sieną kertančius asmenis traktuotų kaip rimtus nusikaltėlius. Juolab kad jie veržiasi per tą Lietuvos sieną, kuri dar traktuojama kaip NATO ir ES siena. Tačiau mes išprievartauti elgtis taip, tarsi nelegaliai į Lietuvą patekę asmenys, vaizdžiai tariant, turėtų kur kas didesnes „žmogaus teises“ nei mes, vietiniai. Dėl šiandieninės nelegalių migrantų krizės Lietuvoje … labiausiai kaltos didžiosios Europos Sąjungos valstybės, sukurpusios neteisingas žaidimo taisykles. Tad kai mūsų užsienio diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Turkiją ir Iraką tartis dėl migrantų krizės sureguliavimo, derėtų bent sykį nuskristi ir į Berlyną pas ponią Angelą Merkel. Tegul šią košę užvirusi ponia dabar priglaudžia savo asmeninėje viloje visus alei vieno nelaimėlius, atsidūrusius Dieveniškėse ir Rūdininkuose, tegul pasidalina su jais savo asmeninėmis santaupomis.
Štai ką turkų užsienio reikalų ministerijos spaudos atstovas Tandžu Bilgičas atkirto Austrijos kancleriui Sebastjanui Kurcui, kai šis viename interviu Turkiją pavadino „šalimi, kurioje būtų patogiausia priglausti afganų pabėgėlius“. Turkijos diplomatai atšovė, jog Austrija, užuot kalbėjusi apie bendras pastangas valdyti nelegalią migraciją, šiandien tapusią viso Pasaulio problema, elgiasi egoistiškai. Turkija nesaugos ES sienų (Turkija – NATO narė) ir netaps pabėgėlių stovykla. Austrijai, kaip ir kitoms šalims, 1951-aisiais pasirašiusioms Vienos konvenciją dėl nelegalių migrantų teisių, privalu ne bėgti nuo atsakomybės, o dalytis nelegalių migrantų keliama našta. Taigi Turkija niekad neprisiims trečiųjų šalių įsipareigojimų…
Vokietijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Nesu naivus; puikiai suprantu, jog užsienio politika taip, kaip norėtųsi šių eilučių autoriui, – nekonstruojama. Bet kodėl bent mažumėlę nepasvajojus!
Kiek sykių per pastaruosius kelerius metus pačiu aukščiausiu lygiu priekaištavome Vokietijai, jog ši susimokė su Rusija – Baltijos jūros dugnu tiesia dujotiekį „Nord Stream 2“? Kiek kartų ant kilimėlio į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Vokietijos ambasadorius – tegul paaiškina tikrąsias flirto su Kremliumi priežastis? Galų gale kiek valandų mūsų visuomenininkai protestavo prie Vokietijos ambasados Vilniuje: už karius, kuriuos mums Berlynas atsiuntė į pagalbą atgrąsant agresorių – ačiū, o už tai, kad puoselėjate „Nord Stream 2“, – didžiausia gėda. Ar ne taip turėtume elgtis?
Kodėl nė sykio neprotestuota prie JAV ambasados?
Dabar jau pats metas ant raudonojo kilimo J.T.Vaižganto gatvėn (ten – mūsų URM) kviestis Vilniuje reziduojantį JAV ambasadorių. Tegul paaiškina, kodėl naujasis Amerikos prezidentas atšaukė sankcijas „Nord Stream 2“ dujotiekį tiesiančiai Vokietijai? Tegul pakomentuoja, kaip Baltųjų rūmų vadovas drįso Vokietijai skirtus ekonominius suvaržymus atšaukti nepasitaręs su Vilniumi, Ryga, Talinu ir Varšuva? Jeigu jau NATO aljanse esame lygūs, vienodai gerbiami ir mylimi, tai ir elkimės taip, kaip elgiasi džentelmenai solidžiame klube. O jei politinio etiketo žinovams atrodo, jog tai būtų nedovanotinas sąjungininkės Amerikos įžeidimas, – prisiminkime Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės akibrokštą, tėkštą Barakui Obamai. Man regis, Vašingtonas tik dar labiau pradėjo gerbti mažytę Lietuvą. O ir visi kiti didieji NATO nariai įsidėmėjo – D. Grybauskaitės stumdyti negalima, kils skandalas.
Pavojingas užmaršumas
Kita tema – JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos Federacijos dar 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas. Jį pasirašydami amerikiečiai ir britai (apie Maskvos garbės žodį šnekėti – tuščiai burną aušinti) įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą. 2014-aisiais nuo Ukrainos vis tik buvo atplėštas Krymas. Šiandien – 2021-ieji. Ar kur nors girdėjote oficialius Vašingtono ir Londono paaiškinimus, kodėl JAV ir Didžioji Britanija nesilaiko duotų pažadų Ukrainai?
Beje, Ukrainoje nūnai kilusi diskusija, ar prezidentas Volodymiras Zelenskis, rugpjūčio 30-ąją pakviestas į susitikimą su JAV vadovu Vašingtone, turėtų Dž.Baidenui priminti 1994-ųjų memorandumą? Mano supratimu, – privalo, nors ši tema Dž. Baidenui, be abejo, nebus maloni. Jau vien tai, kad nei Barakas Obama, nei Donaldas Trampas, o dabar ir Dž. Baidenas nepaskelbė oficialios Vašingtono pozicijos dėl Budapešto memorandumo, – gėdinga Amerikos laikysena. Mano supratimu, amerikiečiai su britais turėjo viešai visam pasauliui senų seniausiai paaiškinti, kas atsitiko: Budapešto memorandumas išmestas į šiukšlių kibirą, Amerika ir Britanija laužo duotą žodį, vos tik iškyla nenumatytų keblumų, Vašingtonas ir Londonas tokie ištižę, kad paniškai bijo Rusijos?
JAV ambasadorius Lietuvoje ponas R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.
Kokia šiuo klausimu turėtų būti Lietuvos laikysena? JAV ambasadorių privalome karts nuo karto kviestis ant raudonojo kilimėlio – kur oficialūs paaiškinimai! Ypač derėtų užvaikyti dabartinį JAV ambasadorių Vilniuje poną Robertą S. Gilchristą. Jei jam leista atlėkti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistecijos tyrimų centrą ir jo direktoriui teikti primygtines rekomendacijas, kaip Lietuvos istorikams privalu vertinti lietuvių ir žydų tarpusavio santykius Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuva juo labiau turinti moralinę teisę tardyti poną ambasadorių, kodėl Amerika pamiršo savuosius tarptautinius įsipareigojimus (teritorinis vientisumas ir atominis ginklas – ne juokai). Drįstu manyti, jog jei Lietuva turėtų susiformavusią brandžią, pilietinę visuomenę, kuriai rūpi ne tik siauri asmeniniai interesai, kaip, sakykim, tapti Seimo nariu, prie JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų sienų seniausiai būtų surengta protesto akcijų: už amerikiečių ir britų karius Lietuvos poligonuose – nuoširdžiausia padėka, visi gražūs Vašingtono ir Londono žestai iškilminga pagerbiami, o už tai, kad apgavote Ukrainą – didžiausia gėda.
Taip turėtų tarpusavyje bendrauti kolegos iš NATO aljanso. Ten, kur teisinga ir gražu, kelkime šampano taures, renkime prabangius banketus, bet jei matome klaidas, išdavystes ir gudravimus, – kibkime į atlapus. Tikri partneriai dėl kritikos neįsižeidžia.
Išdavystė ar pagalba?
Ukrainietiškuose internetiniuose portaluose dabar itin gausu svarstymų, ar tik JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) nebus pardavęs Ukrainos, kai su Vladimiru Putinu šnekučiavosi Ženevoje. Peržiūrėjau dešimtis videointerviu pradedant tais, kurie įsitikinę, jog Dž. Baidenas rūpinasi Ukraina net labiau nei derėtų (Jurijus Švecas, Dmitrijus Galkinas), ir tais, kurie įžvelgia amerikietiškąją išdavystę (Andrėjus Ilarionovas, Garry Tabaxas, Alfredas Kochas), ir net tuos, kurie atvirai nereiškia savo nuomonės (sakykim, Dmitrijus Gordonas iš leidinio Gordonua.com).
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Buvęs Rusijos prezidento V. Putino ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis JAV, pastebi, jog, Dž. Baidenui įžengus į Baltuosius rūmus, Ukrainos padėtis ženkliai pablogėjo. A. Ilarionovas įsitikinęs, jog, nepaisant grąžių Dž. Baideno žodžių, JAV prezidentas atrišo rankas V. Putinui terioti Ukrainą. Pasak A. Ilarionovo, didelė tikimybė, jog šį rudenį Rusija pradėsianti plačią karinę kampaniją prieš Ukrainą. Nes Dž. Baidenas nebeduoda Ukrainai nieko: nei pinigų, nei ginklų, nei vilties, jog Ukraina taps bent jau strategine JAV partnere kaip Pietų Korėja ar Japonija.
Paskutinysis kantrybės lašas – ekonominių sankcijų atšaukimas išdavikiškąjį „Nord Stream 2“ tiesiančiai Vokietijai. Verta atkreipti dėmesį į aplinkybę, kada numatytas D. Baideno ir V. Zelenskio susitikimas – pačioje rugpjūčio pabaigoje, kai didžioji dauguma politikų atostogauja, ir Ukrainos vadovas neturėsiąs galimybių susitikti su Ukrainai palankiais JAV senatoriais bei kongresmenais.
Begėdiškas Dž. Baideno elgesys, be kita ko, pridengiamas priekaištais, esą Ukraina – baisiausiai korumpuota šalis, esą Kijeve knibždėte knibžda Rusijos įtakos agentų, tad didžioji parama, atkeliaujanti iš Vakarų, neva nusėsianti sukčių kišenėse. Dujotiekio netekimas Ukrainai, suprask, net bus ilgainiui naudingas, mat iš jo pelnydavosi korupcionieriai. Taip, Ukrainoje esama korupcijos, esama Rusijos šnipų. Bet, pridėję ranką prie širdies, pasakykite, kur gi nėra korupcijos ir rusiškų agentų? Amerika, Didžioji Britanija juos visus demaskavusi, išvaikiusi, susodinusi į kalėjimus?
Nesuprantamas Vakarų pataikavimas Armėnijai
Imkime kitą pavyzdį. Štai Rusijos karinę bazę turinti Armėnija. Nejaugi kas nors iš mūsų tiki, jog ten nerastume nė vieno nesąžiningo valdininko? Bet kažin kodėl Vakarai šiai Pietų Kaukazo valstybei skiria milijonines dotacijas nereikalaudama „pirmiau išnaikinkite korupciją, tada mes jums jau atseikėsime pinigėlių“. Armėnijai atleidžiama net tai, kad ji keletą dešimtmečių laikė okupavusi jai nepriklausantį Kalnų Karabachą (Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija).
Karabachas. Šuša. Chano rūmų griuvėsiai
Prisiminkime ir gėdingą kelių Vakarų šalių ambasadorių akibrokštą, kai šie atmetė oficialiojo Baku kvietimą aplankyti nuo okupacinių pajėgų išlaisvintą Šušą. Šie išvaduoto Kalnų Karabacho neaplankė sąmoningai, mat Azerbaidžanas būtų jiems parodęs, kaip barbariškai šiame krašte pastaruosius keletą dešimtmečių elgėsi armėnai, naikindami azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros paminklus (pavyzdžiui, mečetėje įrengta kiaulidė), teršdami ir niokodami gamtą (iškirstos sengirės, užteršti vandens telkiniai, iškastos beveik visos naudingosios iškasenos). Kaip, sužinojusi šį faktą, privalėjo elgtis Lietuva? Lietuvos diplomatai privalėjo sugėdinti bent jau Prancūzijos diplomatus – kiauliškai elgiatės, ponai prancūzai; jūs kompromituojate Europos Sąjungą musulmoniškų valstybių akyse.
Taigi Vakarų nuolatiniai pabrėžimai, kad Ukraina privalo pirma išvaikyti kyšius imančius pareigūnus, – tėra dūmų uždanga. Šį Vakarų gudravimą puikiai apibūdino JAV gyvenantis atsargos karininkas G. Tabaxas. Ukrainai, pasak G. Tabaxo, sakoma: „Kol neišmoksite plaukti, tol į baseiną nepripilsime vandens“. Šį kalambūrą verta prisiminti ir tuomet, kai omenyje turime Ukrainoje verslininkavusį Dž. Baideno sūnų. Tik nereikia įrodinėti, jog oficialusis Kijevas turįs absoliučią laisvę nepriekaištingai, sąžiningai tirti visas galimas finansines machinacijas, kur minima Dž. Baideno sūnelio pavardė.
Kinijos faktorius
Kita sudėtinga tema – kodėl Dž. Baidenas išdavė Ukrainą? Šią versiją neigiantys komentatoriai įrodinėja, jog Amerika privalanti į Pasaulio reikalus žvelgti plačiau, globaliau, todėl matanti kylančią Kinijos karinę ir ekonominę grėsmę. Vašingtonui, norim ar nenorim, reikalinga Rusijos parama. Neprieštarauju, Kinija yra kietas riešutėlis. Jos kepurėmis neužmėtysi. Gal tikrai nėra kitos išieties – vardan bendros Pasaulio gerovės dabar reikia paaukoti Ukrainą, nes priešingu atveju ilgainiui tapsime tautinėmis mažumomis Kinijos valdomoje imperijoje.
Kinijos karys. Youtube.com
Bet kodėl tada siuntate, kai Ukraina karštligiškai ieško išeities? Vos tik Ukrainos prezidento administracijos ekspertas Aleksejus Arestovičius pareiškė, jog Vakarų išduota Ukraina tuomet bus priversta sąjungininkų ieškoti kitur, kilo baisiausias triukšmas, esą tai – provokacija. Mat V. Zelenskio patarėjas A. Arestovičius buvo prakalbęs apie sąjungininkių paieškas Rytuose, atsargiai užsimindamas ir apie galbūt draugiškesnius nei iki šiol santykius su Pekinu. Pats A. Arestovičius, komentuodamas jam metamus priekaištus, pabrėžė, jog oponentai iškraipė jo žodžius. Jis kalbėjęs ne tik apie Kiniją. Nors Kinija, jo teigimu, labai griežtai elgiasi su Rusija. Kaip didysis brolis, nekenčiantis savo jaunesniojo brolio. Todėl Rusiją priešu laikančioms šalims antirusiška Kinijos politika turėtų patikti.
Kinijos pavyzdį prisiminiau specialiai. Nėra tokios lazdos, kuri neturėtų dviejų galų. Jei JAV, burdama plačiąją koaliciją prieš kinus, tikrai leido V. Putinui tvarkytis Ukrainoje kaip geidžia širdis (tai turėtų labiau paaiškėti po rugpjūčio 30-osios, po Dž. Baideno ir V. Zelenskio susitikimo Vašingtone), kodėl oficialusis Kijevas neturi moralinės teisės išduoti Amerikos, susidėdamas su komunistiniu Pekinu? Nejaugi išduota Ukraina vis tiek privalo nusižeminusi klūpėti ant kelių, maldaudama Vakarų pagalbos? Amerikai ir Vokietijai tikriausiai labai patiktų: mes į Ukrainą nusišluostėme kojas, o ji vis tiek kaip ištikimas šunelis laižo mums rankas!
Azerbaidžanietiškas pavyzdys
Čia vėl derėtų prisiminti Azerbaidžano elgesį. Kelis dešimtmečius laukęs tuščiai posėdžiavusių Vakarų pagalbos, Baku vieną gražią dieną prarado kantrybę. Susiradęs partnerių (omenyje turima Turkija) 2020-ųjų rudenį per 44 paras susigrąžino tai, kas iš jo buvo neteisėtai atimta 1988 – 1994 metais. Įvairios Minsko grupės, sudarytos iš Vakarų šalių derybininkų, pasirodė esančios niekam tikusios rimtiems darbams. Gražiai papliurpti iš tribūnų, pasiimti solidžius honorarus, išsimiegoti prabangiuose viešbučiuose jie moka. O štai padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinį vientisumą – per skystos blauzdos. Todėl Lietuva, nebijodama pirmiausia Prancūzijos susierzinimo, privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną su puikia politine – karine pergale. Galėjo net pareikalauti, jog Briuselis viešai paskelbtų visų tų vakariečių derybininkų, kurie dešimtmečiais nesėkmingai narpliojo Kalnų Karabacho galvosūkį, – pavardes ir atlyginimus, kiek gi tie nevykėliai uždirbo honorarų imituodami derybas.
Rugsėjo mėnesį – galima Rusijos karinė invazija
Taigi Ukraina, pasak A. Ilarionovo, privalanti skubiai ieškoti partnerių ne vien Vakaruose. Pasak A. Ilarionovo, Ukrainos reikalus puikiai išmano Baltijos šalys, Lenkija, čia galimas ir Turkijos supratimas. Jei Kijevas nesuskubs, šį rudenį, jau rugsėjo mėnesį, galimas plataus masto Rusijos puolimas. Visi ženklai (pradedant Dž. Baideno elgesiu, „Nord Stream 2“ ir baigiant naujuoju V. Putino straipsniu, jog nėra jokios Ukrainos) byloja apie Kremliaus pasiruošimą dideliam kraujo praliejimui.
Kur važiuoja šie tankai
Tiesa, A. Ilarionovas yra kalbėjęs, jog puolimo Ukrainai derėtų laukti pietuose, o štai D. Gordonas vienoje laidoje užsiminė turįs žinių, jog puolimą Kremlius suplanavęs iš Baltarusijos – tiesiai į Kijevą. Bet, pagarsinęs turimas žinias, jog Rusija šį rudenį tikrai puls Ukrainą iš Baltarusijos miškų, D. Gordonas pridūrė, jog jis asmeniškai netikįs, esą V. Putinas ryžtųsi plačiai karinei ekspancijai.
Pagyvensime – pamatysime. Kaip rašė buvęs Rusijos ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, jis labai džiaugtųsi, jei jo prognozės dėl didelio karo rugsėjo mėnesį neišsipildytų. Gal vis tik aplinkybės susiklostys taip, kad V. Putinas nedrįs pradėt didelio karo? Gal įvykiai pakrypsią Ukrainai naudinga linkme? Gal Dž. Baidenas dar atsikvošės?
O jei vis tik rudenį įsiplieks didelis Rusijos – Ukrainos konfliktas, dėl karo kalčiausi bus ne Kremliaus diktatoriai (ko iš jų benorėt), o dabartiniai JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, nesugebėję pažaboti V. Putino agresijų.
FSB emblema
Vilniaus apygardos teismas trečiadienį priimtu nuosprendžiu pripažino kaltais ir už šnipinėjimą Rusijos Federacijos naudai už akių nuteisė Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininką Igorį Gostevą bei Lietuvos Respublikos pilietį Vladimirą Sokolovą.
Šiuo nuosprendžiu I. Gostevas nuteistas 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, V. Sokolovas – 9 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, sakoma bendrame Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento pranešime.
Abu asmenys šiuo metu slapstosi Rusijos Federacijoje ir yra paieškomi.
Šioje byloje teismas nustatė, kad atskirai vienas nuo kito ir skirtingu metu šnipinėti buvo verbuojami Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie Rusijos Federacijos FST domino dėl anksčiau turėtos darbinės patirties ir turimų plačių ryšių su buvusiais ir esamais įvairių Lietuvos institucijų tarnautojais. Jiems buvo formuluojamos užduotys už piniginį atlygį rinkti ir teikti informaciją, susijusią su Vadovybės apsaugos departamento darbuotojais, jų darbo organizavimu, detalia kontaktine informacija, profesinėmis bei asmeninėmis charakteristikomis, taip pat – Vadovybės apsaugos departamento saugomų valstybės vadovų asmenine bei patalpų apsauga, naudojama tam technine įranga bei kita tokio pobūdžio informacija.
Teismas taip pat nustatė, kad ypatingas dėmesys buvo skiriamas galimybei gauti bet kokią privačią, techninę ir kitokią informaciją apie Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės asmeninę bei darbo, gyvenamųjų patalpų apsaugą ir užmegzti ryšius su tiesiogiai tai vykdančiais ir saugumo sistemas prižiūrinčiais pareigūnais. VAD pareigūnai saugo Dalią Grybauskaitę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Teismas taip pat pripažino, kad šie nusikalstamais tikslais veikę asmenys aktyviais veiksmais siekė gauti kuo išsamesnę informaciją apie esamus ir buvusius Valstybės saugumo departamento pareigūnus, juos charakterizuojančius, galimai kompromituojančius, duomenis, konkrečius tam tikrų institucijų buvusius vadovus, pareigūnus vienijančių visuomeninių organizacijų narius ar su jais susijusius asmenis.
Siekdami gauti tokio pobūdžio informaciją, nuteistieji teikė jų verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams technines ir kitas priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio bei kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
Ši baudžiamoji byla buvo atskirta nuo bylos, kurioje Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypatingai svarbiems reikalams Nikolajus Filipčenko buvo nuteistas už šnipinėjimą Rusijos Federacijos naudai, dokumentų klastojimą, suklastotų dokumentų panaudojimą ir daugkartinį neteisėtą valstybės sienos kirtimą.
N. Filipčenko Lietuvos Respublikoje buvo sulaikytas 2015 m. balandį. 2017 m. liepą Vilniaus apygardos teismas šį asmenį pripažino kaltu ir nuteisė 10 metų laisvės atėmimo bausme. 2019 m. lapkričio mėnesį Lietuvos Respublikos prezidento dekretu N. Filipčenko buvo suteikta malonė ir jis buvo perduotas Rusijos Federacijai mainais į tris Rusijos Federacijoje nuteistus asmenis.
Bendrame Generalinės prokuratūros ir VSD pranešime primenama, kad trijų asmenų nuteisimu pasibaigęs ikiteisminis tyrimas prokuratūroje buvo pradėtas Valstybės saugumo departamento pateiktos informacijos pagrindu, jo metu buvo aktyvai bendradarbiauta su Valstybės saugumo departamentu bei užsienio valstybių teisėsaugos ir vidaus saugumo institucijomis. VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos buvo siekiama užverbuoti, veikdami itin pilietiškai ir atsakingai, ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla, teigiama pranešime.
Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko ir valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos teisme palaikė Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Prezidentės biuro nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Tarptautinėje Kijevo knygų mugėje, kurioje pristatomas ir ukrainietiškas Daivos Ulbinaitės knygos „Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė“ vertimas. Lietuvoje knyga išleista keliais pakartotiniais tiražais.
Knygos vertimo iniciatoriai tiki, kad knyga apie ryškiausias Lietuvos prezidentės patirtis ir sprendimus, mokytojus, gyvenimiškas ir politines pamokas, vertybinę lyderystę padės Ukrainos žmonėms sustiprinti pasitikėjimą savimi ir reiklumą savo šalies vadovams.
Prezidentės biuras pranešė, kad vizito Kijeve metu prezidentė taip pat susitiko Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu.
2015 m. prezidentei buvo įteiktas Ukrainos „Metų žmogaus“, o 2018 m. – už nuolatinę paramą Ukrainos žmonėms valstybinis bei išskirtinis pilietinės visuomenės apdovanojimai.
Šiemet startavusi pirmoji Lietuvoje eksperčių platforma „Profesionalės.lt“ sulaukė prezidentės Dalios Grybauskaitės palaikymo. Ji ėmėsi globoti šią iniciatyvą, kuria skatinamas aktyvesnis moterų eksperčių dalyvavimas viešose diskusijose.
Duomenys rodo, kad viešojoje erdvėje moterys ekspertės kalba du kartus rečiau nei vyrai. Moterys yra rečiau kviečiamos pasisakyti ne tik žiniasklaidoje, bet ir profesinėse konferencijose ar kituose panašiuose renginiuose.
„Profesionalės.lt siekia atverti Lietuvos moterims naujas profesines galimybes šalyje ir pasaulyje, geriausiai panaudoti sukauptas žinias ir patirtį, būti pastebėtoms ir išgirstoms. Tai svarbu, reikalinga ir verta palaikymo“ – sako iniciatyvos globėja prezidentė D. Grybauskaitė.
Tarptautinio profesionalų tinklo „Global Lithuanian Leaders“ iniciatyva kartu su partneriu „Swedbank“ sukurta atvira moterų eksperčių duomenų bazė skirta žiniasklaidos atstovams, renginių organizatoriams ir kitiems turinio kūrėjams. Čia, kaip teigiama „Profesionalės.lt“ pranešime, galima lengviau rasti savo žiniomis, įžvalgomis ir patirtimi dalintis pasirengusių eksperčių. Iniciatyvos organizatoriai tikisi, kad platforma padės atrasti negirdėtus balsus ir taip subalansuoti viešąją erdvę profesionaliomis įžvalgomis.
Vasario pabaigoje atsivėrusioje platformoje šiuo metu yra užsiregistravę daugiau nei trys šimtai moterų. „Per keletą platformos veiklos mėnesių surinkome didžiulį būrį eksperčių iš skirtingų sričių: nuo saugumo, gynybos, ekonomikos iki komunikacijos, energetikos ar teisės.
Registravosi moterys, kurios dirba ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje“ – pasakoja „Profesionalės.lt“ platformos idėjos autorė Marija Šaraitė.
Projekto partnerio „Swedbank“ Lietuvoje laikinasis vadovas Remy Saltersas teigia, kad didesnė nuomonių įvairovė suteiktų daugiau laisvės ir pagarbos kiekvienam iš mūsų.
2020 metų rugpjūčio-spalio mėnesiais „Mediaskopo“ atlikto tyrimo duomenimis, žiniasklaidoje žymiai dažniau buvo cituojami vyrai – jie sudaro 67 proc. turinio, o moterys – tik 33 proc. Moterys ekspertės dažniau komentuodavo tokias temas kaip visuomenė, žmogaus teisės, švietimas bei lygios galimybės. Gruodį pristatyta Lietuvos žurnalistikos centro žiniasklaidos analizė rodo, kad moterų eksperčių komentarai populiariausiose nacionalinės žiniasklaidos priemonėse sudarė vos 30 proc. visų ekspertų citavimų.
„Profesionalės.lt“ duomenų bazė nėra baigtinė. Prie jos gali ir toliau jungtis įvairių sričių profesionalės visoje Lietuvoje ir užsienyje.
Aleksėjus Navalnas – drąsus žmogus. Po apnuodijimo „Novičioku“ grįžti į Rusiją, kur tavęs laukia areštas, – ne kiekvienas drįstų. Ne kiekvienam užtektų dvasios stiprybės ir youtube erdvėje atskleisti samdomų žudikų komandos narių nuotraukas, pavardes. Ar užtektų smarvės skambinti, prisidengus Kremliaus atstovu, t.y. saviškiu, tiems, kurie tave nuodijo, ir juos kvosti, kaip rengta žudymo operacija, o paskui visa tai – viešai skelbti internete?
Kodėl verta prisiminti Ukrainos lakūnę Nadieždą Savčenką
A.Navalno susuktas dokumentinis filmas apie Vladimirui Putinui priklausančią įspūdingų dydžių vilą Gelendžike prie Juodosios jūros – taip pat įspūdingas. Kaltinti Rusijos prezidentą korupcija žinant, koks jis kerštingas, klastingas, kokios jo didelės galimybės pakratyti už atlapų oponentus, – vėl, sutikit, reikalinga drąsa.
Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.
Bet tai – tik pirmasis įspūdis. Neramina būtent A.Navalno drąsa. Ar tai – ne apsimestinės akcijos? Lietuvos televizijose, radijo laidose, internetiniuose portaluose gausu pareiškimų, esą Navalnas tvojo tokį antausį Putinui, kurio šis dar nebuvo gavęs per visą XXI amžių“ (pavyzdžiui, Vladimiras Laučius, delfi.lt). Gal ir tvojo. Bet ar ilgainiui nepaaiškės, kad „Navalnas – Kremliaus projektas?“ Kiek istorija žinanti klastingų operacijų mėtant pėdas, keičiant įvaizdžius, piktnaudžiaujant visuomenės patiklumu? Kiek istorija užfiksavusi nutikimų, kai KGB karininkas pasirodė esąs CŽV agentas, o Amerikos žvalgybininkas uoliai tarnaudavo KGB? Kiek sykių mus jau mulkino prisidengdami demokrato kauke, o vėliau paaiškėdavo – nė velnio! Nejaugi V.Putino žodžiuose „jei būtume norėję, būtume nunuodiję“nėra nė kruopelytės tiesos?
Žvelgdamas į A.Navalną televizijos ar interneto ekranuose dažnokai prisimenu Ukrainos lakūnę didvyrę Nadieždą Savčenko. Ji irgi elgėsi drąsiai, principingai. Taip pat kalėjo Rusijos kalėjimuose, skelbė bado streikus, iš už grotų rodė pergalės ženklus. Ukraina dėjo titaniškas pastangas, kad ją išlaisvintų, o išlaisvinusi – paskelbė didvyre. Bet netrukus paaiškėjo, kad N.Savčenko – visai ne tas, kuo įsivaizdavome ją esant. Šiandien Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir mūsų kariškiams tikriausiai labai gėda, jog kadaise fotografavosi drauge su N.Savčenko.
Štai kodėl politikams, dievinantiems A.Navalną, patarčiau elgtis santūriau, atsargiau. Kad nenutiktų taip, kai apsijuokėme, besąlygiškai pasitikėdami ukrainiečių lakūnės padorumu. Apimti euforijos kažkodėl pamiršome, kaip Rusijos slaptosios tarnybos moka palaužti, užverbuoti, supančioti, ypač žmogų, pakliuvusį į rusiškąjį tardymo izoliatorių.
Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia GrybauskaitėMarius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Tie protestai Vilniuje prie Rusijos ambasados, kurių metu kritikuota Rusijos valdžia, areštavusi iš Vokietijos sugrįžusį sveiką ir gyvą A.Navalną, – reikalingi. Bet nepamirškime Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus keliamų abejonių: A.Navalnas nepasmerkė nei Krymo, nei Sakartvelo teritorijų okupacijos, kilus Gruzijos – Rusijos karui, teigė, jog gruzinus reikėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, tvirtino, jog galėtų kartu vienoj komandoj darbuotis su Baltijos šalis nuolat okupuoti grasinančiu Vladimiru Žirinovskiu. M.Laurinavičius, duodamas interviu įvairiems mūsų leidiniams ir televizijoms (pavyzdžiui, TV3 laidai „Dienos pjūvis“), kėlė ir tokį klausimą: kas finansiškai remia antiputiniškas A.Navalno akcijas, ar tie oligarchai nėra iš buvusių V.Putinui lojalių turtuolių komandos?
Be kita ko, ir režisierius Oskaras Koršunovas taikliai svarstė, abejojo, lygino: ar Navalnas galįs būti demokratas, jei palaiko Krymo ir Sakartvelo okupacijas; koks būtų Kremlius, jei V.Putiną pakeistų A.Navalnas (delfi.lt)? Juk A.Navalno svajonė – galinga Rusija, tik jis galbūt manąs, jog V.Putinas tai daro neefektyviai?
Man regis, vien šių klausimų užtenka, kad Lietuva atsargiai žvelgtų į V.Putiną kritikuojantį A.Navalną. Žinoma, neverta pamiršti ir V.Žirinovskio viešų burnojimų iš Rusijos valstybės Dūmos tribūnos, girdi, A.Navalnas esąs kelių įtakingų Vakarų žvalgybų žmogus. Jei tai – tiesa, tai turime dar vieną sudėtingą, painią versiją. Tačiau vis tik paaiškinkite, kodėl man, lietuviui, turi rūpėti A.Navalno, nesmerkiančio Kremliaus už svetimų žemių okupacijas, likimas? Kodėl neturėtume atkreipti dėmesio į M.Laurinavičiaus pastabas, kad Kremlius kuria naujus lyderius tam laikotarpiui, kai išauš valdžios pasikeitimo diena.
Kaip A.Navalną yra pavadinusi V.Novodvorskaja?
Galų gale prisiminkime, kaip A.Navalną yra apibūdinusi disidentė, demokratė Valerija Novodvorskaja. Ogi pavadino fašistu, kritikuodama jo dalyvavimą nacionalitiniame „Rusų marše“ prieš dešimt metų – 2011-aisiais. Žinoma, galima A.Navalną teisinti, jog „bet kuris Rusijos politikas, pažadėdamas Krymą atiduoti Ukrainai, tą pačią akimirką liautųsi buvęs Rusijos politiku“. Bet jei bandome suprasti A.Navalno elgesio motyvus, supraskime ir tuos, kurie „A.Navalną laiko Kremliaus projektu“ – neskuba į protesto akcijas prie Rusijos ambasados Vilniuje.
Valerija Novodvorskaja
Tas A.Navalno komandos susuktas filmas apie V.Putino dvarą Gelendžike, net 39 kartus didesnį už Monaką, akylai saugomą FSB ir kaštuojantį milijardus dolerių, drįstu manyti, – ne itin aktualus. Visi puikiai žinome, kad V.Putinas neskursta, kad turįs daug kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Puikiai numanome, kad visa tai – įsigyta neteisėtai. Neatmestina, kad tuos apartamentus prie Gelendžiko tikrai V.Putinas pasistatė tam, kad turėtų kur ramiai sulaukti gilios senatvės išėjus į pensiją. Susirentė apiplėšdamas, nuskurdindamas milijonus savo tautiečių.
Kas svarbiau – Vladimiro Putino vila ar Nord Stream 2 dujotiekis?
Tačiau toji vila – Rusijos vidaus reikalas. Man asmeniškai labiau rūpi galima politinė korupcija, tarkim, tiesiant Nord Stream 2 dujotiekį. Štai kur derėtų mums koncentruoti smalsumą: ar rusiški korupcijos čiuptuvai nėra apraizgę Vokietijos politikų, vokiečių verslininkų? Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai pergyvenanti, kad Rusija, gink Dieve, nepažeistų A.Navalno ir jo rėmėjų teisių. Už tai ją giriu, net į žanduką galėčiau švelniai pabučiuoti. Žmogaus teisės – svarbu.
Bet ta pati A.Merkel kažkodėl nesipriešina rusiškų dujų antplūdžiui į Europą, šitaip akivaizdžiai stiprindama žmogaus teises ignoruojantį, svetimas valstybes puldinėjantį V.Putiną. A.Merkel rūpi A.Navalno teisės, bet jai nusispjauti į Nord Stream 2 dujotiekį kritikuojančių lietuvių prašymus nestiprinti dabartinio Kremliaus režimo perkant rusiškas dujas!
Taigi man būtų įdomiau, jei A.Navalnas skalbtų būtent rusiškomis dujomis dvokiančius vokiškus skalbinius. Džiaugčiausi ir tuomet, jei A.Navalnas analizuotų asmeninę V.Putino atsakomybę puldinėjant Sakartvelą ir Ukrainą. V.Putino nusikaltimai stumiant Berlyno link dujotiekį Nord Stream 2 ir okupuojant svetimas žemes – kur kas svarbiau nei toji vila, juolab kad jos V.Putinas į kapus tikrai nenusitemps (vėliau bus galima įrengti korupcijos muziejų).
Europos atsakomybė
Net ir tie gausūs europietiški užkeikimai ginant protestuojančių prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą teises neatrodo labai nuoširdūs. Taip elgtis su protestuotojais, kaip su jais elgiasi A.Lukašenkos jėgos struktūros, – nežmoniška, barbariška, nusikalstama. Bet Vakarai juk nesiėmė taikyti jokių rimtų ekonominių sankcijų Baltarusijos diktatoriui pažaboti. Tik kosmetines, tik paviršutiniškas sankcijas. Savo veidmainiškumą ir bejėgiškumą Europa labai gražiai pridengia gausiomis kalbomis apie būtinybę rūpintis žmogaus teisėmis.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Ką dėl žiaurumų Baltarusijoje yra pasakęs Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucasas)? BNS paskelbusi jo rašinį „Protestai pabrėžia opozicijos silpnybę, o ne jos stiprybę“. Šiame tekste radau daug įdomių minčių. Pavyzdžiui, E.Lukasas klausia, kodėl Vakarai neįšaldo ne tik V.Putino ir A.Lukašenkos, bet ir visų jų patarnautojų, bankininkų, teisininkų, buhalterių sąskaitų? Šį sykį sunku nesutikti su E.Lukasu: įšaldę kelias dešimtis ar net kelis šimtus sąskaitų nieko nepasieksime. Finansiškai turi kentėti tūkstančiai tiek V.Putino, tiek A.Lukašenkos aplinkos žmonių. Deja, E.Lukasas nusiteikęs pesimistiškai: „Jei dėl savo bailumo ir godumo to nesiimame, drąsių ir idelistiškų žmonių likimas gula ant mūsų sąžinės“.
Kodėl nepasveikinome Azerbaidžano?
Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, užuot visą dėmesį koncentravus į A.Navalno ir kelių tūkstančių jo rėmėjų likimus ar įvykius Baltarusijoje, derėtų žvelgti plačiau. Viena žioplumo klaida jau padaryta. Praėjusių metų pabaigoje Azerbaidžanas susigrąžino prieš tris dešimtmečius prarastą Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Susigrąžino tai, kas jam priklauso pagal tarptautinę teisę, jei vadovaujamės Vakarų pripažįstamomis teritorinio vientisumo taisyklėms, o ne Jerevano pasakomis apie kadaise egzistavusią „Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų“. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę grįžti į gimtuosius namus, į Tėvynę. Tačiau šią teisę – susigrąžinti teritorijas, grįžti namo, į tėvų ir senelių namus – mes tarsi ignoruojame.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Suprantu, sveikinti Azerbaidžaną – keblu. Mažumėlę pikta, pavydu. Juk ši Rytų Europos partnerystės programoje dalyvaujanti musulmoniška valstybė sėkmingų pergalių pasiekė be Europos Sąjungos pagalbos. Galima dar griežčiau tarti – laimėjo nepaisydama pačių įvairiausių europietiškų išdavysčių ir tendencingumų, kai daugelis Prancūzijos, įskaitant ir Lietuvos, politikų, viešai niekaip nedrįsdavo ištarti keturių žodžių „Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė“.
Europai nekylanti ranka sveikinti Azerbaidžano dar ir todėl, kad 2020-ųjų metų pabaigos azerbaidžanietiškos pergalės Kalnų Karabacho fronte – pretekstas susimąstyti Moldovai, Sakartvelui ir Ukrainai. Nei Moldova, nei Sakartvelas, nei Ukraina, labai garsiai remiamos Europos, savo teritorinio vientisumo neatkūrė. Tai padarė tik Europos dažnai kritikuotas Azerbaidžanas.
Taip, žmoniškai sunku pripažinti savas klaidas, kitų pranašumus. Ir vis tik, jei gerbiame žmogaus teises, Lietuvos diplomatija privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę į Tėvynę. Tai – taip pat žmogaus teisės. Tai – ne tušti žodžiai.
Filipo Ekozjanco pasveikinimas
Filipas Ekozjancas. Slaptai.lt nuotr.
Būtų užtekę bent jau tokio sveikinimo, kokį paskelbė armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas. Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas pasveikino Azerbaidžaną atkūrus teritorinį vientisumą savo asmeniniame youtube.com kanale. Jis pasveikino ir Armėniją, pabrėždamas, kad nuo šiol ji „pradedanti nusimesti nereikalingą melo naštą“, taip pat išreiškė pagarbą visiems minėtame kare žuvusiems kariams ir civiliams, nepaisant tautybės ir religijos.
F.Ekozjancas pasielgė kaip tikras istorikas, tikras tyrinėtojas, kuriam nuoširdžiai rūpi tiesa, teisingumas, žmogaus teisės.
Kas sutrukdė Lietuvos politikams žengti panašų žingsnį?
„Pirmadienį revoliucija neįvyks dėl karantino, renginys atidedamas neapibrėžtam laikui!“ Ar galite įsivaizduoti taip suformuluotą mūsų politinės darbotvarkės pranešimą, kabantį kur nors interneto erdvėse ar prisegtą skelbimų lentoje? Vargiai, ar ne? Tačiau ta proga pastebėsiu, kad revoliucijos atidėjimas niekam neišeina į naudą, nukelta revoliucija anksčiau ar vėliau sugrįžta su išaugusiu nuožmumu ir per tą nustūmimo į užribį laiką prisikabinusiu patologiniu nusiteikimu.
Ką tik, toli gražu nelaukdamas karantino pabaigos, Seimas beveik vienbalsiai nubalsavo už tai, kad Darius Jauniškis būtų paskirtas į Valstybės saugomo departamento (VSD) direktoriaus postą antrajai kadencijai (už buvo 109, prieš – 4). Čia norėčiau pasidalinti savo abejonėmis dėl tokio pasirinkimo, gerai suprasdamas, kad šuns balsas į dangų neina. Iš anksto prašau skaitytojo nepalaikyti manęs, stojančio priešpriešais, drąsiu žmogumi (tokiu atveju įsižeisčiau ne juokais, tikrai užsigaučiau), greičiau yra taip, kad mano kailis yra toks skylėtas, jog nėra jokio reikalo jį pasaugoti. Tikrai nesu iš tų, kurie tuščiai demonstruotų savo bravūrą, įsivaizduodamas, kad pilietiškumas mažai ką turi bendro su pozų pasirinkimu.
Skambutį suskambant išgirdau jau anksčiau, kai buvo pranešta, kad sociologinis tyrimas nustatė, jog kompetentinga auditorija (verslininkai, politikai ir, jeigu neklystu, žurnalistai) D.Jauniškį laiko vienu iš įtakingiausių Lietuvos žmonių. Ar galite įsivaizduoti, kad ES ar kitoje demokratinėje valstybėje žvalgybai konkrečiu momentu vadovaujantis pareigūnas būtų priskirtas įtakingiausiųjų būriui, kartu su popso scenos žvaigždėmis, politikais ir skandalingiausiais žurnalistais. Taip ar panašiai gali pasitaikyti totalitarinėje visuomenėje, tačiau tenai tokie tyrimai nebūtų skelbiami, taigi mūsų atvejis yra ypatingas, primenantis apie užsilikusius post-totalitarinės visuomenės kompleksus arba teikiantis didesnį ar mažesnį pretekstą nerimauti dėl kvazi-totalitarizmo galimo daigelio pradygimo (kvazi-totalitarizmas nėra tikrasis totalitarizmas, greičiau yra totalitarizmo karikatūra, tačiau ir toks kvazi-totalitarizmas gali pagadinti daug kraujo).
Net ir man neginkluota akimi matosi, kad D.Jauniškio vadovavimo metais VSD labai stipriai pasitempė. Įvyko kažkas panašaus į VSD reformą, VSD pranešimai visuomenei tapo nepalyginamai turiningesni, kyla įspūdis, kad dabar jau VSD pareigūnai tuščiai burnos neaušina, o išgaląstomis ietimis bando atstumti priešininką savo fronto ruože.
Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Išties gyvename hibridinio karo pafrontės zonoje, kai didesnė nei įprasta priešpriešos tarp nedraugų dalis nusikelia į žvalgybų veiklos sferą. Tikriausiai ne be pagrindo esme girdėję sakant, kad slaptosios tarnybos veikia be taisyklių. Kaip atrodo žiūrint net iš tolo, demokratinės šalies žvalgybininkams kyla papildomų keblumų savo veiklos sferoje, jeigu lygintume su nedemokratinių šalių tokių tarnybų veiklos taktika, nes jie labiau nei priešininkas yra įpareigoti laikytis įstatymo.
Žinoma, įstatymo trukdžiu vadinti neturime teisės jokiomis aplinkybėmis, kita vertus, didesnis įsipareigojimas civilizuotumui nedraudžia demokratiškai organizuotos visuomenės žvalgybos tarnyboms pranokti priešingą savo išradingumu, valios savybėmis ir pan. Taigi taigi… Kas matosi net plika akimi, D.Jauniškis yra labai valinga, mokanti susikoncentruoti asmenybė. Anksčiau būdavo, kad į VSD vadovo postą paskirtas žmogus visų pirma sprendžia teorinius klausimus, teorizuoja ir teorizuoja be pabaigos, savo ruožtu D.Jauniškis, kaip nesunku pastebėti, ne tiek teorizuoja, kiek veikia.
Nesiruošiu veltis į diskusiją dėl VSD neva vykdyto sekimo skandalo, neturiu tvirtos nuomonės dėl to – buvo ar nebuvo čia pažeistos procedūros? Kelia nerimą daug svarbesni dalykai! Jau ne vieną kartą per keletą metų esu atkreipęs dėmesį į tai, jog D.Jauniškis savo viešuose pasisakymuose sąmoningai maišo valstybės ir politinės valdžios sąvokas, sukeičia jas, taigi, ne kartą yra minėjęs valstybę, turėdamas galvoje nei daugiau, nei mažiau, o tik postus esamu momentu užimančią valdžiukę, – tokiu būdu aiškiai deklaruodamas savo pasirinkimą, kad neva valstybės interesų apsauga susiveda į politinės valdžios veiklos komfortinių sąlygų užtikrinimo užduoties puoselėjimą. Ypač verta atkreipti dėmesį į tai, kad sąvokos čia yra sumaišomos ne dėl nesugebėjimo atskirti vis tik skirtingus dalykus, bet sąmoningai, demonstruojant tokį sąvokų pakeitimą kaip savo įsisąmonintą poziciją su pozos elementais. Na, nesakykite, kad sąvokų patikslinimo užduotis yra tik menkavertis, mažai su gyvenimiškais reikalais susijęs dalykas, andai dėl sąvokos apibrėžimo niuansų skirtumų prasidėjo net tokie revoliuciniai pokyčiai kaip Reformacija.
Iš pradžių maniau, kad kažką panašaus apie sąvokų sumaišymą turi galvoje ir Gabrielius Landsbergis, neseniai pateikęs pareiškimą spaudai dėl D.Jauniškio pasisakymų, tačiau iškalbingu momentu yra ir tai, kad G.Lansbergis, kaip atrodo, to savo pareiškimo paknopstomis išsižadėjo.
„Po Jūsų susitikimo su Lietuvos Respublikos prezidentu, kuriame aptarėte Jūsų vadovaujamos institucijos veiklą dabartinės valstybės lygio ekstremalios situacijos sąlygomis, žiniasklaidai pateikėte komentarą apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais. Toks komentaras sukėlė pagrįstą nerimą visuomenėje, kurios dalis – politikai, teisininkai, žurnalistai, medikai, visuomenininkai ir kiti – pagrįstai kelia klausimus dėl Vyriausybės, jos kai kurių ministrų ir sveikatos apsaugos sistemos institucijų, kurių veikla yra gyvybiškai svarbi, siekiant valdyti esamą krizinę situaciją, vadovų sprendimų ir jų įgyvendinimo. Tokius klausimus Vyriausybei nuolat kelia ir parlamentinei opozicijai priklausančios partijos.”
Kaip atrodo, G.Landsbergis jau suprato, jog geriausia byla vis tik yra tyla, sugebėjimas laiku nutilti, išsižadėti nekonjunktūrinių pozicijų. Kas be ko, tokie tarp mūsų politikų kasdien matomi kūlversčiai rodo patologiškai žemą lygmenį! Kita vertus, opozicija taip pat priklauso valdžios struktūrai, taigi valstybės ir valdžios sąvokų sumaišymas neužtraukia jokio debesėlio opozicijai, tačiau, pabandykime įsivaizduoti, kad imant pacituotus D.Jauniškio žodžius už gryną pinigą, tarkime, toks Rimvydas Valatka jau kelis kartus turėjo būti pakartas Lukiškių aikštėje. O dabar pamintykime, kuris – Rimvydas Valatka ar Ramūnas Karbauskis – vis dėlto turėtų būti laikomas didesniu valstybininku?
Jeigu norite, galime pamėginti į reikalo esmę pasižiūrėti išnarintomis akimis, t. y. iš mūsų dažnai kritikuojamos valdžios pozicijų. Niekam nemalonu būti kritikuojamam, kasdien traukiamam per dantį, a? Kitas klausimas – ar valstybės orumo nepažeidžia tai, kad valdžia yra spardoma ant kiekvieno kampo? Kaip atrodo bent man, valstybė prarastų savo orumą visiškai, jeigu laisvoje Lietuvos spaudoje būtų pradėtas liaupsinti toks R.Karbauskis, apsimelavęs iki pašaknų politikas, šiandieninės valdžios centrinė figūra. Kaip atrodo bent man, jau instinkto lygyje turėtume jausti skirtumą tarp valstybės ir valdžios: štai valstybė apdovanoja žmogų medaliu, valstybės vardu yra įteikiama nacionalinė premija labiausiai nusipelniusiems menininkams, o karantiną skelbia valdžia, Sauliaus Skvernelio vyriausybė.
Įdomu, kad sovietinėje terminologijoje išties nebuvo labiau reljefiškai išryškintas skirtumas tarp valstybės ir valdžios, dažnai valdžios apibrėžtis čia buvo suplakama su valstybės sąvoka, partizanai ir disidentai vadinami kovotojais prieš sovietų valdžią, nes leninistinė savo pseudo-socialistiniu turiniu ir imperinė savo forma santvarka buvo įsteigta valdžios uzurpacijos dėka, o tokia santvarka iškart iširo, kai buvo nustumta į pašalį sovietinė valdžia. Savo ruožtu paprastai demokratinė visuomenės tvarka nesikeičia, kai pasikeičia eilinė valdžia.
Kaip jau užsiminiau anksčiau, man sunku patikėti, kad toks nepėsčias žmogus kaip D.Jauniškis nieko nebūtų girdėjęs apie čia aptariamą skirtumą tarp valstybės ir valdžios sąvokų. Taigi, kaip atrodo, jo ignorans yra apsimestinis, nutaikytas į R.Karbauskio kompatiją, bandant sukurti iliuziją, kad dabartinei valdžiai D.Jauniškis yra palankiausias iš visų galimų variantų, nes neskiria valdžios ir valstybės sąvokų. Kaip sakoma liaudyje, D.Jauniškis yra labai protingas durnius. Kita vertus, tokia poza visuomenės atžvilgiu vis tik yra nelabai garbingas pasirinkimas, kuris nežinia kur gali nuvesti.
Kartais jaučiu nešvarios sąžinės balsą, priekaištaujantį man dėl to, jog kažkada esu parašęs ne vieną chuliganiškų intonacijų paskvilį apie Dalią Grybauskaitę, kaip antai „Tas pats Lukašenka, tik ūsai – kitoje vietoje“, „D. Grybauskaitė – banditų stogas?“ ir kt. Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė paskvilių apie save neskaitydavo, kita vertus, nė vienas iš jos pažų niekados nėra bandęs kaip nors mane prispausti, uždrožti per kepurę tokiam nepraustaburniui kaip šių eilučių autorius. Sakote, kad nebuvau pastebėtas dėl savo mažareikšmiškumo? Vis dėlto esate teisūs tik iš dalies, nes, nežiūrint mano mažareikšmiškumo, kai kurie šių straipsnių posakiai buvo valkiojami plačiai ir ilgai. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokių pažymų apie ministrus, viceministrus ir kitus politikus buvo reikalaujama, aš pats visados slapta jaučiau savo skylėtu kailiu, buvau tikras dėl D.Grybauskaitės ir ją supusios svitos garbingumo. Dėl šiandieninio politinio olimpo garbingumo jau nesu toks užtikrintas.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie valstybės ir valdžios apibrėžčių skirtumus esu kalbėjęs ne kartą, taip pat ir šiame dienraštyje https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-suvereniteto-nedaluma/. Toliau pateikiu slaptai.lt publikuoto straipsnelio ištrauką, paryškinančią skirtumą tarp valstybės kaip tautos suvereninės galios ir valdžios apibrėžčių.
XXX
Žodis „suverenas“ prancūzų kalboje įsitvirtino XVI a., iškilus reikalui pagrįsti monarchijos absoliutines pretenzijas. Istorikui čia leista pastebėti (tai iš tiesų gali pagauti tik specifinė istoriko klausa), jog suvereno „kaip aukščiausiosios valdžios“ statuso prasmėvaizdžiu buvo siekiama pažymėti ne tiek aukščiausiąją pakopą valdžios hierarchijoje mums įprasta reikšme, kiek pačios valdžios nedalijamumo principą, kai, kalbant aiškiais ir paprastais žodžiais, karalius atsisako dalintis valdžia su kitais stambiais žemvaldžiais, bažnyčia, korporacijomis ir pan.
Žinoma, aukščiausiosios valdžios ir patvaldystės principai šiuo atveju kažkokiu laipsniu sąlygoja vienas kitą, tačiau svarbiausiu dalyku, išeities tašku čia yra negatyvaus pobūdžio valdžios nedalijamumo imperatyvas. Vis tik, kaip įvertinti tą lemiamą suvereno sampratos metamorfozę, kai toks statusas, išpuoselėtas spindinčios karališkos valdžios pavyzdyje, švietėjų pastangomis, kaip visi gerai žinome, yra perduodamas tautai, išaugintas rūmų inkubatoriuje, yra, grubiai tariant, „pervyniojamas“ ant tautos pavyzdžio? Ar galima tikėtis, jog ši suvereno sąvoka, taikoma skirtingose situacijose, išsaugos kokį nors prasminį vientisumą, ar galbūt yra taip, kad ta pačia sąvoka pažymimi visai skirtingi, niekaip nesubendravardiklinami dalykai? Ypač čia noriu atkreipti dėmesį į tai, jog karalius kaip toks, šiaip ar taip, yra valdžios figūra, taip sakant, valdžios kristalizacijos manifestacija, tuo tarpu tauta pati savaime niekaip negali būti priskirta, tarkime, vienarūšiai valdžios figūrų sekai. Jeigu siekiame išsaugoti žodžio „valdžia“ šaknį tautos kaip suvereno apimtyje, tai galime sakyti, jog tauta yra savivaldos objektas, o tai reiškia, drauge yra tokio vyksmo subjektas.
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi iš pat pradžių atrodo, jog šitokiu pavidalu suglaustame subjektiniame-objektiniame vyksme įterpti išorinės valdžios principą beveik neįmanoma, nebent iš karto pasižymėtume lakia viduramžiško tipo vaizduote, leidžiančia manyti, jog, pavyzdžiui, ant adatos smaigalio gali įsikurti begalybė velnių. Kaip atrodo, iš tiesų nepaprastos vaizduotės prireikia tiems konstitucinės teisės korifėjams, valstybės ir teisės teoretikams, kurie bando nusakyti procedūras, esą leidžiančias korektiškai deleguoti tautos valdžios išteklius atitinkamoms institucijoms.
Kita vertus, įžvalgesnis tyrinėtojas, regis, greitai pastebi, jog toks „pamainymas“ nėra paprastas, lengvai įgyvendinamas reikalas, todėl siekdami subalansuoti pelnytas išvadas teisės teoretikai neretai tautos kaip suvereno sampratą reliatyvizuoja iki kraštutinio taško, visiškai ją „suplonina“, bando įtikinti, jog tokia samprata yra tik sąlyginė, tarsi ir nežinia kam reikalinga konstrukcija.
Toliau pasiremsiu dviem trumpais Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) posakiais, žadinančiais kiek kitokio tipo vaizduotę, leidžiančiais kitaip įrėminti diskusiją. Ruso yra pastebėjęs, jog 1) tautai neįmanoma atsisakyti net dalies savojo suvereniteto, suverenitetas esą kaip toks yra nedalomas, 2) tauta esą gali atsisakyti valdžios, bet ne valios. Žinoma, šias ištaras galima interpretuoti labai skirtingai. Savo ruožtu kyla įspūdis, jog čia pažymimi labai paprasti ir drauge įsigilinimo reikalaujantys dalykai.
Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo, Ruso požiūriu, tautos suverenitetas nėra mechaniškai surištas su valdžios institucine raiška jau vien todėl, jog tauta bet kokią valdžios seką gali absoliučiai pertraukti, t. y. nutraukti iš viso, pradėti iš naujo tuščioje vietoje ar pan. Tai jau yra nedalomos, ta pačia eiga suverenios tautos valios, kurios niekas negali pavaduoti, išmainyti, pakeisti, sfera. Su institucinės valdžios raiška taip suprantamas tautos suverenitetas tam tikru aspektu yra susietas atvirkščiai proporcingu būdu: valdžia yra dali, tautos suverenitetas visiškai nedalus.
Su tautos valia, žinoma, labiausiai siejasi įstatymų leidyba, įstatymas su didesniu ar mažesniu patikimu gali būti traktuojamas kaip tautos valios išraiška. Tačiau dar labiau akivaizdus tokios valios pasireiškimas yra visos tautos apklausos, referendumai, plebiscitais išsakomos nuomonės, taip pat vienokio ar kitokio pobūdžio manifestacijos, idealu čia laikant Tautos susirinkimą.
Taigi, kaip matome, suvereno sąvoką yra negatyvaus pobūdžio apibrėžtis, užgimusi dar monarchijos laikais, nusakant aukščiausiosios valdžios statusą, tačiau moderniaisiais laikais, įsitvirtinus kiekybiniam tikrovės aiškinimui, tautos suvereniteto nedalumo idėja įgyja tą papildomą reikšmę, jog blokuota tautos kaip paprasčiausios individų sumos supratimą, saugo nuo matematinės regresijos.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, minint Laisvės gynėjų dienos 28-ąsias metines, susitiko su Sausio 13-osios aukų artimaisiais. Drauge su jais šalies vadovė uždegė žvakutę ir prisijungė prie akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“.
Sausio 13-osios išvakarėse prezidentė susitiko su Laisvės gynėjų artimaisiais. Roberto Dačkaus (Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarijos nuotr.).
Pasak Prezidentės, Sausio 13-oji Lietuvai visada primins už Tėvynės laisvę savo gyvybes paaukojusius tautos didvyrius. Tačiau kartu tai ir pergalės diena, kuri visam pasauliui parodė, kad Lietuva buvo, yra ir bus savarankiška ir nepriklausoma. Valstybės vadovės teigimu, Laisvės gynėjų diena žymi epochinį lūžį, nuo kurio žodžiai Lietuva, Laisvė ir Nepriklausomybė visuomet eina greta.
Prieš 28 metus, prie televizijos bokšto Vilniuje, kovoje už Lietuvos laisvę žuvo 14 žmonių. Jauniausiam iš jų buvo vos 17, vyriausiam – 55 metai.
Sausio 13-ąją Prezidentė paminės iškilminguose renginiuose, skirtuose 28-osioms šios dienos metinėms. Sekmadienio ryte šalies vadovė dalyvaus Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje ir Valstybės vėliavų pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje. Vėliau Prezidentė Sausio 13-osios aukas pagerbs Antakalnio kapinėse.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota akcija „Knygų Kalėdos“ per aštuonerius metus šalies bibliotekas papildė daugiau kaip 300 tūkst. naujų knygų.
Po rekonstrukcijos atidaroma Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka skaitytojus pakvietė į įkurtuves ateiti su knyga ir taip įsijungti į akciją „Knygų Kalėdos“.
Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.
„Tai – pagrindinė mano vaikystės biblioteka, nes gyvenau visai šalia. Įsiminiau mįslingą ir didingą pastatą aukštomis lubomis, kur rasdavau daugybę įvairiausių knygų. Šiandien biblioteka puikiai restauruota – tikrai gražus darbas, panaudoti ir valstybės, ir europiniai pinigai. Ši vieta – tai senamiesčio identiteto dalis, svarbi visam Vilniui ir visiems knygų skaitytojams“, – dovanodama knygas sakė šalies vadovė.
Prezidentė apžiūrėjo atnaujintą biblioteką, apsilankė austrų ir šveicarų literatūros skaitykloje, susitiko su vokiškai kalbančių žmonių klubu, bendravo su bibliotekos lankytojais ir darbuotojais. Šalies vadovė apžiūrėjo išskirtines muzikos ir meno kolekcijos, retų spaudinių skaityklą, kurioje vyksta edukacija apie Adomą Mickevičių.
Po daugiau nei dešimtmetį trukusių A. Mickevičiaus bibliotekos remonto darbų istoriniuose rūmuose, skaitytojų reikmėms pritaikyta per 3000 kv. m. patalpų, įrengti kvalifikacijos kėlimo ir mokymo centrai.
Į šventę skaitytojai buvo kviečiame ateiti ir dovanoti bibliotekai laukiamiausių bei savo pamėgtų Lietuvos ir užsienio autorių knygų ir taip prisijungti prie „Knygų Kalėdų“ iniciatyvos.
Pasak prezidentės „Knygų Kalėdos“ ne tik papildė naujomis knygomis bibliotekas, bet ir padidino jų prestižą, sutelkė skaitytojų bendruomenes, pritraukė verslo ir įvairių organizacijų dėmesį bei sureikšmino knygų skaitymą.
Anot Prezidentės spaudos tarnybos, akcija „Knygų Kalėdos“ – puikus pavyzdys, kaip visuomenės susitelkimas sprendžia aktualias problemas. Nuo 2011 metų vykstančios „Knygų Kalėdos“ kviečia ne tik dovanoti, bet ir aplankyti artimiausią biblioteką. Akcijos dėka viešosios, mokyklų, kaimo filialų bibliotekos organizavo renginius, kuriuose buvo rengiami įvairūs skaitymai, susitikimai su rašytojais, edukaciniai užsiėmimai.
Akcijos sėkmė – sustiprėjusi bibliotekos ir skaitytojų bendruomenė, kuri dovanoja knygas ir jomis dalinasi. Per aštuonerius metus bibliotekos iniciatyvomis ir renginiais pritraukė naujų skaitytojų ir partnerių – bibliotekos knygų fondų atnaujinimas tapo bendru reikalu.
Vis daugiau Lietuvos žmonių ir verslo įmonių dovanoja knygas ir noriai dalyvauja socialinę atskirtį mažinančioje veikloje. Naujos, įkvėpinančios knygos ir žmonių dėmesys pasiekė ir vaikų dienos centrus, globos bei senelių namus, ligonines. Daugybė šiltų susitikimų kasmet vyko rajonuose.
Norint prisijungti prie akcijos naujas knygas iki sausio 6 d. galima nunešti pasirinktai bibliotekai arba palikti knygyne užrašius, kam ji dovanojama. Akcijos partneriai pasirūpins jos pristatymu.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Irma Ąžuolė
Kadenciją baigiant prezidentei Daliai Grybauskaitei, didžiąja intriga tampa kitų metų pavasario rinkimai. Ruošdamasi palikti rūmus Daukanto aikštėje, jų šeimininkė investuoja į savo valdą Bajorų gyvenvietėje. Apie prezidentinės bibliotekos-muziejaus kūrimą neužsimenama. Kaune veikiantis Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka ir muziejus, panašu, ir toliau liks vienintelis Lietuvoje.
Tuo tarpu už Atlanto
Tuo tarpu už Atlanto prezidentiniai centrai yra įstatymais įtvirtina tradicija.
Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.
Įpusėjus JAV prezidento Donaldo Trumpo kadencijai, visuomenėje ta tema apstu pasvarstymų, miklina liežuvį komikai: tai būsianti prezidentinė tviterio (ne knygų) biblioteka, ne tik Los Andžele, bet ir Čikagoje bei Niujorko mieste, su milžiniška suvenyrų parduotuve, o šmaikštūs žurnalistai jau turi pririnkę aibę auksinių prezidento posakių, kurie galėtų puikuotis ant būsimos įstaigos sienų. Jau sukurti ir virtualūs 3D muziejai!
Barakas Obama
Amerikiečiai nekantrauja, kada bus atidaryta 44-ojo JAV prezidento (2009–2017) Barako Obamos prezidentinė biblioteka ir muziejus.
Planuojama, kad jis duris atvers apie 2020–2021 m. Garbę steigti šį centrą pelnė Čikagos universitetas, kuriame dėstytojavo Obama. Laukiama, kad naujoji prezidentinė biblioteka taps lankomiausia JAV. Ji bus naujo modelio, skaitmenizuota. Be to, JAV istorijoje pirmojo prezidento afroamerikiečio centras patrauks daug afroamerikiečių lankytojų.
Mintis kilo Ruzveltui
Franklinas Ruzveltas
Šiuo metu JAV veikia 13 prezidentinių bibliotekų tinklas, administruojamas Prezidentinių bibliotekų biuro. Kiekvienos tokio pobūdžio įstaigos kūrimas yra kontroliuojamas nacionalinės administracijos, o atidarymas tampa reikšmingu įvykiu.
Nepaisant nuo seno visuotinai pripažįstamos šalies prezidentų paveldo istorinės reikšmės, iki XX a. vidurio dokumentai paprastai buvo laikomi privačia nuosavybe.
Mintis, kad archyviniai dokumentai bei įvairūs su prezidento gyvenimu susiję daiktai gali būti įdomūs ne tik studentams, istorikams bei žurnalistams, bei ir plačiajai visuomenei, pirmajam kilo Franklinui Delanui Ruzveltui, 32–ajam prezidentui (1933–1945).
Pastato statybai jis paskyrė savo šeimos žemės sklypą Niujorko valstijoje, o 1941 m. naujo tipo kultūros centras, po vienu stogu vienijantis archyvą, biblioteką ir muziejų, jau atvėrė duris lankytojams.
Tradicijos tęstinumą lėmė 1945 m. priimta nuostata, kad postą palikęs prezidentas steigia savo prezidentinę biblioteką.
Ekspozicijoje net lėktuvas
Iš JAV veikiančių prezidentinių bibliotekų populiariausia yra Ronaldo Reigano.
Ronaldas Reiganas su žmona Nensi
Dvi kadencijas (1981–1989) pareigas ėjusio 40–ojo JAV prezidento centras, įkurtas Kalifornijos valstijoje, yra pats didžiausias ir prabangiausias. Ekspozicija ir biblioteka užima per 14 tūkst. kv. m, be to, yra 8,4 tūkst. kv. m ploto angaras, skirtas prezidentiniams lėktuvams „Boing-707“.
Lankytojai gali po lėktuvo sparnu atsisėdę gurkšnoti kavą, gėrėtis prezidento limuzinų kortežu… Ekspozicijoje yra net Berlyno sienos fragmentas.
Pagal amerikietišką tradiciją – Kaune
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
2016–ųjų pavasarį Kaune atidaryta dvi kadencijas (1998–2003, 2004–2009) prezidento pareigas ėjusio Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Tai vienintelė tokia įstaiga Lietuvoje, trečioji Europoje.
Nieko stebėtino, kad tokia įstaiga įkurta Kaune. 92-ejų Prezidentas Valdas Adamkus šiame mieste gimęs, yra jo patriotas.
Išskirtinis pastatas S.Daukanto g. 25, kuriame įkurta prezidentinė biblioteka. 1922–1934 m. čia veikė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Tai primena ant fasado pritvirtinta memorialinė lenta.
Nutarus steigti prezidentinę biblioteką, iniciatyvos ėmėsi Vytauto Didžiojo universitetas, o Kauno miesto savivaldybė skyrė istorinį pastatą, kurį reikėjo remontuoti bei restauruoti.
Kaip pasakoja prezidentinės bibliotekos vadovas Arūnas Antanaitis, tai, kad V. Adamkus didelę gyvenimo dalį pragyveno JAV, yra svarbi aplinkybė, suformavusi demokratiškas pažiūras, atvirumą. Toli gražu ne kiekvienas galėtų taip atsiverti, atiduoti dalį savęs: šeimos paveikslus, biblioteką (sukaupta unikali disidento Aleksandro Štromo knygų kolekcija), veiklos archyvus, dienoraščius, nuotraukas, apdovanojimus, asmeniškus laiškus…
Kultūrinėje erdvėje rengiamos įvairios parodos, vyksta diskusijos ir kiti renginiai.
Valdo Adamkaus prezidentinėje bibliotekoje lankėsi bent aštuoni užsienio šalių prezidentai: Latvijos – Valdis Zatlers, Lenkijos – Lechas Valensa, Ukrainos – Leonidas Kučma ir kt.
Europoje ir net Afrikoje
Pagal amerikietišką tradiciją pirmoji Europoje prezidentinė biblioteka-muziejus įkurta Rusijoje. Jekaterinburge veikia prezidento Boriso Jelcino centras, apimantis muziejų, parodų sales ir diskusijų centrą, biblioteką.
Borisas Jelcinas
Prahoje įsteigtas Čekijos prezidentui Vaclavui Havelui dedikuota biblioteka.
Prezidentinę biblioteką sumanė įsteigti ir Nigerijos prezidentas (1976–1979, 1999–2007) Olusegunas Obasandžas. Tiesa, veiklos modelis ganėtinai išplėtotas pramogine kryptimi: tai didžiausias laisvalaikio bei pramogų centras su plaukimo baseinu, viešbučiu ir barais bei kitomis pasilinksminimo vietomis.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė sako, kad šalies vadovė Dalia Grybauskaitė dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai dar kartą vetuotų Referendumo įstatymo pataisas, kurios nuleistų kartelę referendumui dėl dvigubos pilietybės.
„Nesunku nuspėti, kad prezidentė tikrai vetuotų, ji jau pakankamai griežtai yra pasisakiusi vertindama tokią iniciatyvą. Šioje Seimo sesijoje šis klausimas jau buvo sprendžiamas. Prezidentė jau buvo vetavusi dėl 12 straipsnio. Dabar grėsmė ir pati žala gali būti daug didesnė. Mes turime išlaikyti ir vientisumą, ir nuoseklumą, ir konstitucinę apsaugą. Kad ji (Konstitucija. – ELTA) nebetaptų visiems laisvai prieinamu įrankiu“, – antradienį „Žinių radijui“ teigė M. Lingė. Pasak prezidentės patarėjo, tai yra valdančiųjų įrankis pasiekti norimą tikslą, politikai iš anksto nusibrėžia, kokio rezultato nori.
„Prezidentės įsitikinimu, nebereikia jokių dirbtinių palengvinimų, o labiau reikia ruoštis pačiam referendumui, reikia daugiau dialogo su žmonėmis. Diskusijų apie pilietybės klausimą mes praktiškai dabar nebegirdime, jų nėra, nes daugiau eina kalba apie organizavimo dalykus, apie formos dalykus ir apie Seimo bandymus tą tvarką keisti sau naudinga linkme“, – teigė M. Lingė.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė antradienį ketina pateikti Seimui Referendumo įstatymo pataisą, kuri paskatintų gyventojus aktyviau dalyvauti referendume.
Veto antspaudas
Įstatyme siūloma nustatyti, kad sprendimams dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo priimti reikia daugiau kaip pusės referendume dalyvavusių piliečių, tačiau ne mažiau kaip 2/5 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
Pasak A. Širinskienės, projekto rengimą pirmiausia paskatino anksčiau vykusių privalomųjų referendumų praktika, kai jų nesėkmę nulemdavo pasyvioji piliečių dalis, nedalyvaujanti balsavime.
Kaip pažymi parlamentarė, daugelyje Europos Sąjungos ir kitų demokratinių valstybių taikomi mažesni reikalavimai teigiamam sprendimui, pagrindinę įtaką turi referendume dalyvaujantys balsuotojai.
Pagal dabar galiojantį įstatymą, sprendimas dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
Siūloma, kad nauja Referendumo įstatymo nuostata įsigaliotų 2019 m. sausio 1 d.
Kaip primena ELTA, spalio 25 d. opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos prašymu, Referendumo įstatymo pataisų pateikime nutarta padaryti pertrauką iki kito posėdžio.
Buvęs liberalas Eligijus Masiulis (k) ir buvęs MG Baltic viceprezidentas Raimondas Kurlianskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Vilniaus apygardos teismo teisėjai po beveik mėnesio pertraukos grįžo nagrinėti rezonansą sukėlusią bylą, kurioje kaltinamieji yra dviejų partijų – Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Darbo partijos – nariai bei koncernas „MG Baltic“. Teismo posėdyje tęsiama garso įrašų perklausa, kuriuose minima prezidentė bei Gabrielius Landsbergis.
Pirmasis pokalbis užfiksuotas 2015 m. lapkričio 30 d. tarp Raimondo Kurlianskio ir Vytauto Gapšio. Garso įrašai – ir vėl blogos kokybės. Po teisėjų paskelbtos pertraukos apie tai, kas buvo kalbėta, žurnalistams papasakojo pats V. Gapšys.
V. Gapšys pripažino, kad užfiksuotame susitikime su R. Kurlianskiu kalbėjo apie prezidentę Dalią Grybauskaitę bei konservatorių lyderį G. Landsbergį.
Pasak V. Gapšio, R. Kurlianskis per šį susitikimą pripažino, kad G. Landsbergis buvo kvietęs jį papietauti. O prezidentė pokalbyje minima dėl to, kad tuo metu V. Gabšys lankėsi prezidentūroje ir tarėsi dėl generalinio prokuroro skyrimo.
V. Gapšys sako nesuprantąs, kodėl šie pokalbiai yra kažkuo blogi ir įtartini.
„Susitinkam, pakalbam įvairiomis temomis, nematau čia nieko blogo. (…) Dabar politinėje arenoje įžvelgiama kaip didžiausia blogybė, kad kažkas kalbasi. Turėtų vieni su kitais nesikalbėti?“, – klausia V. Gapšys bei ironizuoja, kad ,,geriausia būtų užsidaryti atskiruose kabinetuose ir tik sekretorė raštus nešiotų“.
V. Gapšys taip pat buvo nepatenkintas, kad stenogramose ekspertai surašė emocines būsenas dialoguose kaip ,,juokiasi“, „pabrėžė“ ir t.t. V. Gapšys paprašė atsukti įrašą ir paklausyti iš naujo. Pasak kaltinamojo, jis tikrai nesijuokia, o ekspertai peržengė savo kompetencijos ribas taip iškreipdami tiesą.
„Ekspertai peržengė savo kompetencijos ribas dėl emocinio vertinimo, tokie visi žodeliai (apibūdinat emocijas. – ELTA) neturi būti vertinami“, – pritarė V. Gapšiui jo advokatas Saulius Juzukonis.
Praėjusiuose teismo posėdžiuose kaltinamųjų advokatai jau skundėsi, kad išklausyti pokalbių įrašai yra blogos kokybės, nesuprantami, nerišlūs, neatitinka protokolo. Taip pat nesigirdi tokio teksto, kokį surašė specialistai. Girdėti tik tai, kad barška puodeliai, indai ir šaukštai, bet, pasak advokatų, tikrai nieko nesigirdi, kas būtų reikšminga šiai bylai.
Dešimtajame teismo posėdyje naujasis Šarūno Gustainio advokatas Aleksandras Doroševas pažymėjo nespėjęs susipažinti nei su kaltinamuoju aktu, nei su visa bylos medžiaga. Prieš tai buvusiame teismo posėdyje įtariamasis Š. Gustainis pranešė atsisakąs savo advokato, nes jis nebegalįs jam sumokėti.
Seimo narys Gintaras Steponavičius. Slaptai.lt nuotr.
„MG Baltic“ advokatas Linas Belevičius sakė, kad siekiant užtikrinti visavertišką asmens gynybą teisėjų kolegija turi leisti naujajam advokatui susipažinti su bylos medžiaga ir prašė nukelti teismo posėdį.
„Kad užtikrintų asmens gynybą, jis turi susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga. (…) Tai nėra tik formalus pasėdėjimas“,- teigė L. Belevičius.
Teisėsauga įtaria, kad politikai, imdami kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose, taip pat darė poveikį nulemiant viešųjų pirkimų laimėtojus, primena ELTA.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausta daugiau nei 150 asmenų, iš kurių daugiau kaip 50 – praėjusios ir šios kadencijos Seimo nariai, keletas buvusių ministrų, Europos Parlamento narių. Atlikta daugiau nei 200 apklausų ir daugiau nei 30 kratų.
Įtariama, kad Š. Gustainis gavo daugiau nei 8 tūkst. eurų kyšį, Gintaras Steponavičius – 15 tūkst. eurų, V. Gapšys – daugiau nei 27 tūkst. E. Masiulis įtariamas paėmęs daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšį.
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.
Įtariama, kad politikai dėl kyšių tarėsi su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. Kurlianskiu, o vėliau Seime ar kitose institucijose siūlė arba palaikė koncernui palankias iniciatyvas.
Dalia Grybauskaitė atidaro Prekybos ir investicijų forumą Šanchajuje. Lietuvos prezidento (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atidarydama Prekybos ir investicijų forumą Šanchajuje, kalbėjo apie atviros pasaulio ekonomikos privalumus, sveikino Kinijos rinkos atsivėrimą, suteikiantį naujų Lietuvos eksporto galimybių, ir nurodė kliūtis, kurias būtina pašalinti, kad valstybių verslo ryšiai būtų aktyvesni, o investicijos – saugios.
Forumas yra vienas iš trijų svarbiausių Kinijos pirmosios tarptautinės importo parodos renginių, kurį atidaryti patikėta Lietuvos Prezidentei. Jis yra dalis Kinijoje vykstančios parodos, kurioje dalyvauja daugiau nei 2800 įmonių iš 130 pasaulio valstybių ir regionų, tarp jų ir Lietuvos. Tikimasi sulaukti 150 tūkst. lankytojų.
Kalbėdama forume Prezidentė pabrėžė, kad tarptautinės prekybos įtampos fone ekonomikų atvirumas yra pasaulio ekonomikos augimo variklis, kuris nesuderinamas su pastaruoju metu tarptautinei prekybos sistemai grasinančiu, niekam nenaudingu protekcionizmu ir izoliacija.
Valstybės vadovė atkreipė dėmesį, kad investicijų skaidrumas, griežtas tarptautinių susitarimų laikymasis yra geriausias atsakas lėtėjančiai pasaulio ekonomikai, todėl sveikintinos Kinijos reformos plačiau atveriant šalies rinką.
Atsivėrimo pasauliui signalą Kinija siunčia ir aukščiausiu lygiu surengusi didelio masto tarptautinę importo parodą ir anksčiau paskelbusi, kad imtasi priemonių pašalinti apribojimus finansinių paslaugų srityje, sutrumpintas „nepageidaujamų“ užsienio investicijų sąrašas, sudarytos geresnės salygos importuoti daugiau produktų, kurių reikia šalies gyventojams.
Vis dėlto, Prezidentės nuomone, to nepakanka, todėl šalies vadovė priminė Europos Sąjungos siūlymus Kinijai aktyviau įgyvendinti atsivėrimo priemones: visuose sektoriuose panaikinti reikalavimą užsienio įmonėms investuoti tik steigiant bendras įmones su vietos verslu, užtikrinti intelektinės nuosavybės apsaugą, tarptautiniam verslui atverti viešuosius pirkimus.
Kinijos planai per 5 metus importuoti prekių ir paslaugų už 10 trilijonų dolerių yra didelė galimybė mūsų gamintojams, juolab kad turime ką pasiūlyti milijardinei tos šalies rinkai, ieškančiai aukštos kokybės produktų.
Gausios Kinijos atstovų delegacijos parodoje „AgroBalt“ domėjosi mūsų maisto pramonės gaminiais, Gyvybės mokslų forume – bendradarbiavimu biotechnologijų srityje. Šiuo metu į Kiniją daugiausia eksportuojame baldų, medienos ir jos dirbinių, lazerių, chemijos pramonės, maisto produktų. Daug perspektyvų turi tiek aukštosios technologijos, tiek tradicinė pramonė.
Pernai Lietuvos eksportas į Kiniją augo 50 proc. – tai tesiekė 180 milijonų eurų. Tuo pat metu importo iš Kinijos apimtys viršijo 820 milijonų eurų.
Šanchajaus parodoje Lietuva turi 2 nacionalinius stendus, savo produkciją pristato 18 šalies įmonių.
Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengia išankstinius kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidento postą rinkimus. Mūsų šalyje to dar niekada nevyko, nors pasaulyje tai nebūtų naujiena, ypač JAV, kur kandidatų varžytuvės turi senas tradicijas. Šio Tėvynės sąjungos projekto sėkmė būtų visos politinių partijų sistemos sėkmė ir būtų stiprus signalas, kad pagaliau Lietuvos demokratiniai mechanizmai išsivaduoja iš postsovietinės klampynės.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Geriausiai organizuota partija
Kai politologai kalba apie partijų sistemą Lietuvoje, tai reiktų atskirti TS-LKD ir visas likusias partijas. Konservatoriai šiandien, po socialdemokratų žlugimo, yra vienintelė progresyvi politinė organizacija su veikiančiais demokratiniais mechanizmais, užtikrinamu veiklos skaidrumu ir atskaitingumu bei, svarbiausia, ji vis labiau atsiveria visuomenei, išsivaduodama iš XX amžiaus „partijos“ apibrėžimo. TS-LKD vieninteliai organizuoja visuotinius partijos pirmininko rinkimus, politikų reitingavimą į Seimą ir savivaldybes, pradėjo demokratiškai rinkti lyderius į merus, o dabar ir į šalies Prezidento postą. Maža to, balsuoti išankstiniuose rinkimuose dėl partijos paramos galės ne tik nariai, bet visi norintys. To nedaro jokia kita valstybės partija.
Lietuvos visuomenė, o kartais ir politologai, vis dar įsivaizduoja partiją, kaip kažkokią uždarą, pusiau slaptą, merkantilinių tikslų vedamą organizaciją, kuri proteguoja savo narius ir ieško personalizuotos naudos. Taip galbūt buvo XX amžiuje. Šiais laikais partijos nario bilietas yra nieko daugiau, kaip tik vieša politinių pažiūrų deklaracija. Jau Andriaus Kubiliaus vyriausybėje daug ministrų, jų pavaduotojų ir kitų politinių postų užėmė žmonės, neturintys partijos nario bilieto. Tačiau vis tiek TS-LKD buvo atsakinga už Vyriausybės veiklą. Ne visi politikai, patarėjai ir konsultantai, dirbantys su TS-LKD, yra partijos nariai. Tik apžvalgininkai kažkodėl labai mėgsta pabrėžti, kad vienas ar kitas žmogus priklauso partijai. Nieko tas priklausymas partijai ar nepriklausymas neparodo, nes absoliuti dauguma partijų narių tėra formalūs ir aktyviai partijos reikaluose nedalyvauja, o lygiai taip pat daug aktyvistų nėra partijų nariai, tačiau turi didelę įtaką lyderiams. Štai Ingrida Šimonytė turi labai stiprią įtaką partijoje, bet nėra narė, o Vygaudas Ušackas, nors yra narys, kitose visuomenės grupėse sulaukia daug daugiau paramos. O tokių pavyzdžių daugybė visose politinėse organizacijose. Net dabartinis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis nėra partijos narys, tai ko tada vertas tas nario bilietas?
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavyzdys kaip rinkti politikos kandidatus
TS-LKD rengiami išankstiniai Prezidento rinkimai yra dar vienas žingsnis senovinį partijos įvaizdį pertvarkant į politinį judėjimą. Tokiame darinyje svarbu būtų ne atskiri politikai, ne nariai ir net struktūros, bet konservatyvios idėjos ir vertybės, kurios vienija žmones, o jau šie pasirenka politikus, kurie jas geriausiai atstovauja. Ar toks modelis gali sėkmingai veikti? JAV patirtis rodo, kad gali. Socialinių tinklų ir informacijos pasaulyje kitokia partijų forma net nėra gyvybinga. Ilgainiui visos partijos Lietuvoje turės atsiverti, arba, keičiantis kartoms, nebesugebės pritraukti rinkėjų.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Konservatorių rengiami pirmieji kandidato į valstybės Prezidentus išankstiniai rinkimai siunčia labai svarbią žinią – partija nesiekia parinkti sau palankaus kandidato, nesiekia į gerą postą pastūmėti vieną ar kitą saviškį, koks jis geras bebūtų, bet visa organizacijos jėga parems tą kandidatą, kuris geriausiai atstovauja vertybes, kurios svarbios šiai bendruomenei. Nėra jokių sąlygų, kad paremtas kandidatas būtų kaip nors skolingas partijai. Tą užtikrina ir ne partijos narių galimybė dalyvauti balsavime. Taigi jeigu toks kandidatas taptu Prezidentu, tai jo niekaip neįpareigoja būti kaip nors susijusiu. Net priešingai, visuomenė bus labai akyla ir bet kokia nuolaida rėmėjams bus žvelgiama su įtarumu ir padidintu dėmesiu.
Stiprybė yra neskirstyti į „partinius“ ir „nepartinius“
TS-LKD tuo aiškai liudija, kad jai rūpi ne geriausias partijai kandidatas, bet geriausias Lietuvai. Žinoma, pagal savo vertybes – patriotiškumą, provakarietiškumą, pagarbą tradicijoms ir kt. Prie tokio požiūrio Tėvynės sąjunga nuosekliai ėjo, ir paskutiniuose dviejuose Prezidento rinkimuose neieškojo kandidato „geriausio iš partinio sąrašo“, bet rėmė partijos vertybėms artimą pretendentą, kokiais tuo metu buvo Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.
Šiandien, kai vėl girdisi kai kurių lyderių pasisakymai, kad būtina partijai kelti „savo“ kandidatą, tai daryti „būtina“, reikia siekti „savo“ Prezidento – panašu į nomenklatūrinius parinkimus ir tai jau yra bandymas grįžti atgal. Labai nuvilia Liberalų pozicija kelti „savo“ kandidatą, norėtųsi platesnio požiūrio, bent jau rinkėjai to tikėtųsi. Kai kas nesuprasdami TS-LKD siūlymo esmės, sako, kad nepartinis kandidatas tik liudija partijos silpnybę, tačiau kaip rodo rinkimų patirtis, svarbu remti geriausią kandidatą ir nestatyti išankstinių barjerų.
TS-LKD šiandien yra partijų flagmanas, realiais veiksmais įrodantis, kokios ateityje turės būti visos politinės organizacijos, ir kuo greičiau jos tai supras ir perims šią patirtį, tuo visai Lietuvos demokratijai bus didesnė pergalė. Išankstiniai Prezidento rinkimai tai gali paskatinti.
Popiežius Pranciškus ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su valstybės vizito atvykusiu Popiežiumi Pranciškumi dvišaliame susitikime Prezidento rūmuose aptarė Lietuvai, Baltijos regionui, taip pat Europai ir pasauliui aktualius klausimus.
Prezidentė padėkojo Popiežiui už dėmesį Lietuvai – mūsų istorijai ir kovai už laisvę. Ypač reikšminga tai, kad Šventasis Sostas, niekada nepripažinęs mūsų valstybės okupacijos ir išsaugojęs Lietuvos ambasadą, nuosekliai rėmė antisovietinę rezistenciją.
Šalies vadovė su Šventuoju Tėvu, vienu reikšmingiausių dabarties lyderių, kalbėjo apie mūsų regiono saugumą. Lietuva, gyvendama agresijos ir melo pašonėje, gerai supranta ir užjaučia tuos, kurie kovoja už laisvę ir nepriklausomybę. Todėl jaučiame pareigą padėti žmonėms Ukrainoje, Gruzijoje ir priminti apie tai pasauliui.
Lietuva, brangindama Popiežiaus nuolat keliamas žmogiškumo ir gailestingumo vertybes, siekia išlaikyti atvirą, laisvą ir kuriančią visuomenę. Tai aktualu ir visai Europai, susiduriančiai su populizmo ir nacionalizmo grėsmėmis. Lietuva solidarizuojasi su kitomis šalimis sprendžiant pagalbos pabėgėliams klausimus. Tik bendromis jėgomis galime įveikti skaudžias socialinės atskirties, pagarbos žmogaus teisėms, aplinkos apsaugos problemas.
Mūsų šaliai svarbi stipri Bažnyčia ir tvirtas jos žodis. Lietuva remia Šventojo Tėvo pastangas priartinti ją prie žmonių ir palaiko vykdomas reformas. Visoje šalyje žmonės su didele viltimi laukia Popiežiaus atvežtos žinios ir paskatinimo jaunimui.
Prezidentė Popiežiui Pranciškui padovanojo Lietuvos nepriklausomybės simbolį – Laisvės varpą ir kūrinio „Gloria Lietuvai“ įrašą.
Šventasis Tėvas padovanojo mozaikos, esančios Romoje, šv. Petro Bazilikoje, reprodukciją. Ši mozaika, duotajama 9-uoju amžiumi, yra virš šv. Petro kapo po Popiežiaus altoriumi. Taip pat Popiežius padovanojo Prezidentei keturias savo knygas ir Popiežiaus medalį.
Popiežius Prezidentūros garbės svečių knygoje įrašė: „Dėkoju už dosnų sutikimą ir svetingumą. Maloniai patikinu Jus ir Lietuvos žmones, kad ir toliau už Jus melsiuos ir prašysiu gausios Visagalio Dievo palaimos visiems. Pranciškus”.
Antrosios respublikos metais atnaujinti Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai jau artėja prie trisdešimtmečio sukakties. Prezidentei šis susitikimas su Popiežiumi Pranciškumi jau šeštas.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Popiežius Pranciškus: ši tauta turi tvirtą sielą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kreipdamasis į susirinkusius Daukanto aikštėje, popiežius Pranciškus teigė, kad nepriklausomybės šimtmetis – proga prisiminti išbandymus ir kančias bei rasti sprendimus šiandienos iššūkiams.
„Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią sielą, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ir neteisybe paversti galimybe“, – sakė Šventasis Tėvas.
Pasak pontifiko, stiprybės toli ieškoti lietuviams nereikėtų – pakanka atsigręžti į himną. „Ši tauta iš tiesų turi tvirtą sielą, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti. Štai jūsų himno eilutė – iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia – kad drąsiai žvelgtumėte į akis dabarčiai“, – sakė popiežius Pranciškus.
Šventasis Tėvas sakė, kad Lietuvos žemėse namus rasdavo įvairių tautybių žmonės – lietuviai, totoriai, lenkai, rusai armėnai, baltarusiai, musulmonai ir žydai. „Visi taikiai gyveno drauge, kol įsigalėjo totalitarinės ideologijos, kurios, sėdamos smurtą ir nepasitikėjimą, pakirto gebėjimą priimti kitą ir nesureikšminti skirtumų“, – į Lietuvos visuomenę kreipėsi pontifikas.
Šventasis Tėvas sakė, kad semdamiesi stiprybės iš praeities lietuviai iš naujo atranda šaknis, dėl kurių esame išskirtiniai ir saviti. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad vis dažniau pasigirsta balsų, kurie naudodamiesi nesaugumu ir konfliktais, sėja susiskaldymą bei skatina saugotis atsikratant kitais.
„Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tai brandžios istorijos vaisius, kurį jūsų tauta gali pasiūlyti pasaulio bendruomenei, o ypač Europos Sąjungai“, – sakė pontifikas.
Popiežius Pranciškus sakė, kad, norint semtis jėgų iš praeities, reikia ypatingą dėmesį skirti jaunimui, kuris bus valstybės dabartis ir ateitis, nepraradęs ryšio su valstybe. „Tauta, kurioje jaunimui pakanka vietos augti ir dirbti, padės jauniems žmonėms jaustis svarbiems audžiant socialinį ir bendruomeninį audinį. Taip visi galės su viltimi žiūrėti į ateitį“, – kreipėsi Šventasis Tėvas.
Popiežius Pranciškus susirinkusiesiems aiškino, kad Lietuva, apie kurią svajoja jaunimas, priklausys nuo pastangų skatinti politiką, skatinančią jaunus žmones aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. „Tai taps vilties sėkla, nes suteiks pagreitį dinamiškam procesui, kuriame šios tautos siela ir toliau spinduliuos svetingumu: svetingumu svetimšaliui, svetingumu jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms ir neturtingiesiems. Svetingumu – ateičiai“, – kalbėjo popiežius.
Pontifikas patikino, kad Katalikų Bažnyčia negailės pastangų prisidėti, kad Lietuva galėtų išpildyti savo pašaukimą – tapti bendrystės ir vilties tiltu.
Prieš tribūną perleisdama Šventajam Tėvui, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė padėkojo popiežiui, kad šis žemėlapyje pirmiausia mato mažesniuosius. „Jūsų atvykimą priimame, kaip labai lauktą dovaną mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui. Žinoma, žmonės jums – svarbiau nei jubiliejai“, – sakė šalies vadovė.
Šalies vadovė prisiminė Vatikano skubą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę bei pastangas, kad Šventojo Sosto pavyzdžiu pasektų kitos valstybės.
„Popiežius Jonas Paulius Antrasis aplankė mūsų šalį iš karto po to, kai buvo išvesta Rusijos kariuomenė – lygiai prieš ketvirtį amžiaus. Tai buvo reikšmingas ženklas, Šventojo Tėvo parodytas visam pasauliui, ką gali laisvės siekianti šalis“, – priminė D. Grybauskaitė.
Prezidentė sakė, kad sunkiausiai Lietuvai metais, kuomet šalies gyventojai buvo tremiami, kalėjo lageriuose ir slėpėsi partizanų bunkeriuose, gelbėjo būtent tikėjimas. „Bažnyčiai atsidavę bebaimiai žmonės net septyniolika metų pogrindyje leido ir platino „Katalikų bažnyčios kroniką“. Jos neįveikė jokios KGB represijos“, – Daukanto aikštėje kalbėjo šalies vadovė.
D. Grybauskaitė pastebėjo gilų popiežiaus Pranciškaus vizito simbolizmą – sekmadienį, Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, bus prisimenamos gailestingumo pamokos. „Šalyje, kurioje susidūrė nacizmo ir stalinizmo nusikaltimai, atsirado nemažai žydus gelbėjusių žmonių, kuriems žmogiškumas buvo svarbiausia. Labai simboliška, kad šiomis dienomis esate Lietuvoje“, – sakė prezidentė.
Šalies vadovė džiaugėsi, kad pontifiko vizitas sustiprins tikėjimą ir suteiks naujų vidinių jėgų. „Jus visada lydės Lietuvos žmonių širdžių šiluma ir dėkingumas už jūsų revoliucines pastangas, įveikiant visus iššūkius, priartinti bažnyčią prie kiekvieno žmogaus“, – į Šventąjį Tėvą kreipėsi D. Grybauskaitė.
Prieš tai Šventasis Tėvas ir šalies vadovė susitiko aptarti pasauliui ir Lietuvos žmonėms tenkančius iššūkius, geopolitinę padėtį, vertybių svarbą politikoje, būtinybę atsigręžti į žmogų, mažinti socialinę atskirtį, prisidėti sprendžiant Europos ir globalias problemas.
D. Grybauskaitė ir Šventasis Tėvas taip pat susitiko su šalies vadovais, dvasininkais, signatarais, diplomatais, tradicinių religinių ir tautinių bendruomenių, savivaldos atstovais, ateitininkais, skautais, šauliais, jaunimo, neįgaliųjų, labdaros ir verslo organizacijomis, medikų, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir bei kitų susivienijimų nariais.
Šeštadienį popiežius Pranciškus taip pat lankysis Gailestingumo Motinos (Aušros vartų) šventovėje ir susitiks su Lietuvos jaunimu Katedros aikštėje.
Sekmadienį, rugsėjo 23 dieną, Šventasis Tėvas Kaune, Santakos parke, aukos šventąsias Mišias ir lankysis Kauno katedroje, kur susitiks su kunigais, vienuoliais, pašvęstaisiais ir seminaristais.
Vizito metu didelis dėmesys bus skirtas skaudžiausiems Lietuvos istorijos puslapiams. Popiežius susikaups tyliai maldai prie paminklo Vilniaus geto aukoms atminti, aplankys Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms susitiks su už Lietuvos laisvę kovojusiais rezistentais ir tremtinių atstovais.
Prezidentė dalyvaus visuose popiežiaus Pranciškaus viešuose susitikimuose su Lietuvos žmonėmis.
Popiežius Pranciškus iš Vilniaus rugsėjo 24 ir 25 dienomis vyks vizitų į Latviją ir Estiją.
