Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo vasaros susitikime su įvaikintus ir globojamus vaikus auginančiomis šeimomis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo vasaros susitikime su įvaikintus ir globojamus vaikus auginančiomis šeimomis. Beveik 300 vaikų, jų globėjų ir tėvų šventėje aptarė globos ir įvaikinimo procesus, dalinosi patirtimi, bendravo.
Pasak šalies vadovės, apsisprendimas globoti vaiką – didelė atsakomybė, tačiau ji atneša dar didesnį džiaugsmą ir atpildo jausmą. Iš visos šalies susirinkusios šeimos – įkvėpimas visiems ir puikus įrodymas, kad Lietuva tikrai gali būti be globos namų.
Prezidentė padėkojo visiems, pasiryžusiems įsivaikinti ar globoti. Pasak šalies vadovės, šis apsisprendimas ne tik suteikia laimės vaikams ir jų naujosioms šeimoms, bet ir padeda visai Lietuvai keistis – visuomenė tampa tam vis atviresnė.
Šalyje globojami beveik 5500 vaikų, pernai įvaikinta – 157. Šiuo metu globos institucijose dar gyvena 3186 vaikai, tačiau jų skaičius pastaruosius metus nuosekliai mažėja.
Tam, kad globos institucijų pertvarka spartėtų, skiriamas ypatingas dėmesys ir pastangos: įsigaliojo Prezidentės inicijuotos pataisos, užkirtusios kelią mažiausių vaikų (iki 3 metų) patekimui į globos namus, priimtos teisinės priemonės, įgalinančios užtikrinti rizikos šeimose augančių vaikų saugumą, padidinti tėvų ir institucijų atsakomybę, pagreitinti vaikų globos ir įvaikinimo procesus.
Su savivaldybėmis dirba ir kampanijos „Už saugią Lietuvą“ komanda – specialistai ir ekspertai domisi, su kokiomis kliūtimis susiduriama įgyvendinant globos įstaigų pertvarką, dalinamasi gerąja patirtimi kitose savivaldybėse.
Šventės dalyviai buvo vaišinami ledais, įteiktos dovanėlės, organizuotos pramogos ir žaidimai, išrinktas gardžiausias šventės pyragas. Vaikai į orą paleido balionus su linkėjimais kiekvienam pasaulio vaikui augti šeimoje. Susitikime taip pat dalyvavo kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai dailininkai broliai Remigijus ir Algirdas Gataveckai.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Pastarąjį mėnesį sumažėjo aukščiausiųjų šalies vadovų palaikymas visuomenėje, ypač nukrito Premjero Sauliaus Skvernelio reitingas, nors jis ir išlieka tarp palankiausiai vertinamų politikų.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ gegužės 25-birželio 7 dienomis atlikta apklausa rodo, kad, palyginti su balandžio mėnesiu, S. Skvernelį palankiai vertinančių gyventojų sumažėjo 16 procentinių punktų.
Penkių asmenų palankus vertinimas sumažėjo 7 procentiniais punktais: Prezidento Valdo Adamkaus, ekonomisto Gitano Nausėdos, Seimo narės Ingridos Šimonytės, Vilniaus mero bei Liberalų sąjūdžio pirmininko Remigijaus Šimašiaus, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio.
6 procentiniais punktais pablogėjo Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio bei sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos vertinimas, 5 procentiniais punktais sumažėjo palankiai vertinančiųjų užsienio reikalų ministrą Liną Antaną Linkevičių, Seimo Pirmininko pavaduotoją Ireną Degutienę bei profesorių Vytautą Landsbergį, o 4 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, kurie palankiai įvertino Prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Palyginti su balandžio mėnesio apklausa, 4 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Socialdemokratų partijos pirmininką Gintautą Palucką, o 2 procentiniais punktais pagerėjo dviejų visuomenės veikėjų – žurnalisto Andriaus Tapino bei partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko Remigijaus Žemaitaičio – vertinimas.
Šių metų gegužės mėnesį gyventojai palankiausiai įvertino Prezidentą V. Adamkų – 71 proc. įvertino palankiai, Prezidentę D. Grybauskaitę – 68 proc., ekonomistą G. Nausėdą – 55 proc., parlamentarę Aušrą Maldeikienę – 51 proc., Premjerą S. Skvernelį – 50 proc.
Dar septynis visuomenės veikėjus šalies gyventojai dažniau įvertino palankiai nei nepalankiai – tai Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, A. Tapinas, L. A. Linkevičius, V. Pranckietis, I. Šimonytė ir R. Žemaitaitis.
Nepalankiausiai šių metų gegužės mėnesio pabaigoje šalies gyventojai įvertino šiuos politikus – konservatorių Andrių Kubilių – 71 proc. įvertino nepalankiai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą Vytautą Landsbergį – 67 proc., Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderį Valdemarą Tomaševskį – 61 proc., buvusį Darbo partijos pirmininką Viktorą Uspaskichą – 59 proc., Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį – 57 proc., europarlamentarą, buvusį „tvarkiečių“ lyderį Rolandą Paksą – 54 proc., R. Karbauskį – 52 proc., parlamentarą Algirdą Butkevičių – 50 proc.
Į klausimą, kuriais visuomenės veikėjais pasitiki labiausiai (pavardes respondentai minėjo patys), daugiau kaip ketvirtadalis apklaustų šalies gyventojų nurodė Prezidentę D. Grybauskaitę – 28 proc. Tarp 10 patikimiausių visuomenės veikėjų (nurodė daugiau nei 3 procentai respondentų) dar pateko S. Skvernelis – 8 proc., V. Adamkus – 6 proc., A. Butkevičius – 5 proc., R. Karbauskis – 5 proc., G. Landsbergis – 5 proc., G. Nausėda – 4 proc., R. Paksas – 3 proc., A. Maldeikienė – 3 proc., R. Žemaitaitis – 3 proc.
Iš viso gegužės mėnesį respondentai paminėjo 89 visuomenės veikėjus (prieš mėnesį nurodė 96), kuriais jie labiausiai pasitiki. Ketvirtadalis apklaustų gyventojų teigė, kad nėra tokių visuomenės veikėjų arba neatsakė į šį klausimą.
Vilniaus apygardos teisme baigta nagrinėti šnipinėjimu kaltinamo aukšto Rusijos žvalgybos tarnybos pareigūno Nikolajaus Filipčenkos byla – prokuratūra siūlo jį pripažinti kaltu bei skirti 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, praneša Lietuvos žiniasklaida.
Rusijos pilietis kaltinamas su kitais asmenimis siekęs užverbuoti Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kurie galėtų įtaisyti pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje.
Taip pat jis teisiamas dėl dokumentų klastojimo, suklastotų dokumentų panaudojimo ir daugkartinių neteisėtų valstybės sienos kirtimų.
Asmuo kaltinamas ir už tai, kad su kitu Rusijos piliečiu 2011-2014 m. šnipinėjo bei verbavo net keletą Lietuvos piliečių, siekė gauti informacijos apie Valstybės saugumo departamento pareigūnus.
Galutinis nuosprendis Rusijos šnipui bus paskelbtas liepos 7 d.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad Briuselyje birželio 22-23 d. vykstančioje Europos Vadovų Taryboje (EVT) ketinama aptarti ir sankcijų Rusijai klausimą. Pasak Lietuvos vadovės, eskaluojantis konfliktui Rytų Ukrainoje, kalbėti apie suvaržymų Maskvai palengvinimą neįmanoma.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kalbėsime apie sankcijas Rusijai, nes iki šiol situacija Ukrainoje tik blogėja, Rytų Ukrainoje prasidėjo reali, de facto šalies dalies inkorporacija į Rusijos teritoriją, nes pavyzdžiui, Ukrainos rytuose įvedamas Rusijos rublis. Tai yra įžūlus akibrokštas, tai yra tiesioginė šalies dalies okupacija. Be jokios abejonės, vien dėl to sankcijos turės stiprėti, didėti ir apie jokį jų palengvinimą negali būti kalbos“, – kalbėjo Prezidentė, Europos lyderiams Briuselyje planuojant kalbėtis apie Minsko susitarimų dėl konflikto Rytų Ukrainoje įgyvendinimą.
Tarp ketvirtadienį EVT ketinamų svarstyti temų D. Grybauskaitė akcentavo ir Europos Sąjungos (ES) gynybos fondo įkūrimo bei saugumo klausimus apskritai, taip pat ir Jungtinės Karalystės pasiraukimo iš ES procesą.
„Šiandien pagrindiniai klausimai bus „Brexit“, saugumo klausimai, tai saugumo fondo įkūrimas, investicijos į gynybos pramonę bendrai ir į gynybos mokslinius tyrimus. Šie klausimai labai mums aktualūs. Aptarsime „Brexit“ derybų pradžią. Turėsime daug klausimų“, – teigė Prezidentė. EVT bus tariamasi ir dėl kriterijų, į kuriuos Europos miestus iš Londono turėtų būti perkeltos ES vaistų ir bankų agentūros.
Briuselyje Prezidentė penktadienį įteiks valstybinį apdovanojimą Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerei Angelai Merkel. Vokietijos lyderė Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi apdovanojama už asmeninį indėlį plėtojant dvišalius santykius. Vokietija reikšmingai prisideda prie mūsų šalies saugumo ir vadovauja daugiašaliam NATO batalionui Lietuvoje. Tai – ir viena svarbiausių Lietuvos ekonominių partnerių, kurios investicijos siekia 1,2 mlrd. eurų.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė rytoj, antradienį, birželio 20 d., Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje susitiks su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu, su kuriuo aptars geopolitinę situaciją, agresyvios ir neprognozuojamos kaimynystės grėsmę regiono saugumui bei tolesnį Aljanso gynybos stiprinimą.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po dvišalio susitikimo Lietuvos ir NATO vadovai Stašėnuose, Jonavos r., stebės tarptautines pratybas „Geležinis vilkas 2017“. Tai šiemet didžiausios karinės pratybos Lietuvoje, kuriose dalyvauja daugiau nei 5300 karių iš 12 NATO valstybių.
Vienas pagrindinių pratybų „Geležinis vilkas“ tikslų – įvertinti NATO priešakinių pajėgų bataliono pasirengimą ir manevravimo gebėjimus „Suvalkų koridoriaus“ ruože.
Lietuvoje dislokuotas ir Vokietijos vadovaujamas batalionas yra pirmasis baigtas formuoti ir pilną kovinę parengtį pasiekęs NATO batalionas Baltijos šalyse bei Lenkijoje. Šiuo metu kartu su vokiečių kariais jo sudėtyje tarnybą atlieka Nyderlandų, Belgijos ir Norvegijos kariai. Kitąmet prisijungs Liuksemburgo, Prancūzijos, Čekijos, Kroatijos ir Islandijos kariai.
Sprendimą 3 Baltijos valstybėse ir Lenkijoje dislokuoti 4 priešakinių pajėgų kovines grupes NATO vadovai vieningai priėmė Varšuvos viršūnių susitikime pernai, atsižvelgdami į augančią konvencinę Rusijos grėsmę. Regiono saugumui užtikrinti savo karius atsiųsti nusprendė 20 valstybių iš 29 NATO narių.
Pratybos „Geležinis vilkas 2017“ yra plataus masto regioninių pratybų „Saber Strike“ („Kardo kirtis“) dalis. Lietuvoje jos vyksta keliose vietovės. Jų metu pirmą kartą atliekamos plataus masto desantavimo, greito sunkiosios technikos permetimo, teritorijos atkovojimo, kontratakos ir mūšio mieste operacijos.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjimuose pagerbė sovietmečio aukų ir pasipriešinimo kovų dalyvių atminimą.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ryte šalies vadovė dalyvavo iškilmingame Seimo posėdyje ir vėliavos pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje, vėliau prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams atminti pasakė kalbą.
Pasak Prezidentės, birželio 14-ąją mūsų tauta susidūrė su kryptingai suplanuotu genocidu. Tai žaizda, kuriai nelemta užgyti. Ją visiems primena ir kasmet į Sibirą keliaujantis jaunimas, šiandien liudijantis istorinę atmintį.
Valstybės vadovė pabrėžė, kad šiandienos Lietuvą įkvepia tremtinių neapsakoma vidinė jėga ir tikėjimas laisva Lietuva, troškimas sugrįžti iš lagerių į Tėvynę, į prarastą žemę ir namus. Todėl prasmingiausias paminklas visoms okupacijos aukoms yra laisva, žmogiškumą ir teisingumą ginanti Lietuva.
Prezidentės teigimu, birželio 14-oji – ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Tos vilties, kuri net sunkiausiomis akimirkomis padeda išgyventi. Kai turime tokią praeitį ir tokią patirtį, labai gerai suvokiame, kokios ateities norime Lietuvai.
Šalies vadovė palinkėjo visai Lietuvai išlikti vieningai, stipriai ir nepalaužiamai.
XXX
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonijoje
Gerbiami ceremonijos dalyviai,
šią dieną atmintimi ir jausmais kalbamės su ta Lietuva, kurios netekome prasidėjus sovietinei okupacijai.
Šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių – žmonių, be galo mylėjusių savo Tėvynę, buvo jėga atplėšti, ištremti ir sunaikinti. Didžiulė Lietuvos dalis, didžiulė Lietuvos ateities dalis.
Taip atrodė XX amžiaus terorizmas. Jo mastą pasauliui ir šiandien dar sunku suvokti.
Mūsų tauta Birželio 14-osios rytą susidūrė su kryptingai suplanuotu genocidu, iš esmės trukusiu visą sovietmetį.
Šiai žaizdai niekada nelemta užgyti. Jis liks mūsų širdyse ir prisiminimuose.
Kasmet atsiranda vis naujų atminties ženklų. Kasmet į naujus „Misijos Sibiras“ žygius veržiasi daugybė gražaus pilietinio jaunimo.
Būtent jaunimas pradėjo labai prasmingą iniciatyvą šią dieną balsu skaityti tremčiai ir kančioms pasmerktų žmonių vardus bei likimus – kad juos visus vėl jaustume šalia, kad niekada nemirštume.
Mus įkvepia jų neapsakoma vidinė jėga ir tikėjimas laisva Lietuva, troškimas sugrįžti iš lagerių į Tėvynę, į prarastą žemę ir savo namus.
Todėl prasmingiausias paminklas visoms okupacijos aukoms yra laisva, žmogiškumą ir teisingumą ginanti Lietuva.
Ši diena – ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Tos vilties, kuri net sunkiausiomis akimirkomis padeda išgyventi.
Kai turime tokią praeitį ir tokią patirtį, labai gerai suvokiame, kokios ateities norime Lietuvai.
Mylėkime ją taip, kaip mylėjo tie, kuriuos šiandien prisimename.
Mylėkime taip, kaip kiekvienas sugebame.
Išlikime vieningi, stiprūs ir nepalaužiami!
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Respublikos prezidento (-ės) metiniai pranešimai Seime visada tampa vienu svarbesnių Lietuvos politinio gyvenimo savaitės įvykiu. Nors pirmojo asmens valstybėje kalba paprastai apibendrina visus praėjusius metus ir nubrėžia gaires ilgesnei ateičiai, tačiau į metų įvykį nei karto nepretendavo. Praėjus savaitei, kitai, prezidento įvardintus akcentus užgožia nauji įvykiai: vieniems – tai žiauresnė žmogžudystė, kitiems – kontraversiško įstatymo svarstymas, tretiems – Lietuvos elito žvaigždelės krūtų dydžio pokytis, ketvirtiems – socialinės tikrovės kasdieninė apatija, kur nėra vietos nei prezidentei, nei krūtims, nei, galiausiai, Lietuvai.
Bene svarbiausia prezidentinių kalbų reikšmė yra ta, kad jos atskleidžia vienos valstybės valdymo institucijos santykį su kitomis valdžiomis ir iš dalies parodo pačios prezidento institucijos veiklos kokybę, vertybes ir gebėjimus.
Ataskaita, įvertinimas ar pamokslas?
Prezidento Algirdo Brazausko laikais pasitaikydavo, kad ataskaitą sudarydavo nuveiktų darbų rinkinys. Tačiau formalus tonas, kiekvienos srities patarėjų surašytos prezidentinės kalbos dalys, nors ir pirmojo valstybėje asmens autorizuotos, dažniau keldavo nuobodulį nei skatino ieškoti gilesnių prasmių ir reikšmių. Nors prasmių „ataskaitinėje kalboje“ tikrai būtų, jei prezidentai aiškiai įvardintų, už ką jie atsako ir ką padarė gerai ar blogai būtent toje srityje, kur jų žodis lemiamas.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadangi ir buvusieji, ir esamieji prezidentai, kiekvienas dėl savų priežasčių, nusprendė vengti savo kalbose savo pačių atskaitomybės, belieka su tokia jų valia susitaikyti ir šį prezidentinių kalbų vertės matą, jei ne pamiršti, tai atidėti.
Kitas prezidento metinio pranešimo vertės matmuo – kitų valdžios institucijų veiklos vertinimas. Iš karto reikėtų pažymėti, kad būtų žymiai prasmingiau, jei prezidentinės kalbos labiau orientuotųsi ne į abstraktų, o į konkretų Seimo ir Vyriausybės darbo įvertinimą. Iš dalies, tokių pažymių buvo bei yra esamos bei buvusių prezidentų metiniuose pranešimuose, tačiau, kai tai nėra taisyklė, nėra įvardinta ir nėra tradicijos, kalbos turinys visiškai priklauso nuo paties prezidento nuostatos esamo Seimo ir Vyriausybės atžvilgiu ir jų veiklos laisvo interpretavimo, vertinimo kriterijai irgi išsisklaido. Valdžios institucijų darbas, žinoma, kasdien vertinamas žiniasklaidos, tačiau prezidentinis įvertinimas, įvykstantys kartą metuose, suteiktų kitokį svorį ir išties galėtų tapti atskaitos tašku visiems metams, o ne „savaitės įvykiu“.
Ir šalies piliečiams, ir visoms su valstybe susijusioms institucijoms būtų gera proga stabtelti ir atidžiau pažvelgti, ką gi valdžia nuveikė, veikia ir veiks. Dabar, kai „vertinimai“ vyksta kas keturis metus, o per tą „vertinimo periodą“ – rinkimus, realių darbų reikšmes keičia milžiniškas politinės reklamos kuriamos „realybės“ srautas – valstybės valdytojų statisfakcijos su tikrove taip ir neįvyksta. Kartą per metus surengiama ne parodomoji generalinė revizija, tiksliai įvardinta, suvokta, o jei būtų politinės valios, net apibrėžta įstatymu, būtų labai vertingas ir konstruktyvus politinio šalies vyksmo vardiklis.
Ką pasakė Mozė?
Dabar gi prezidentų kalbas ir metinius pranešimus tenka priskirti trečiajai vertės kategorijai – „kalno pamokslams“, jie laukiami ir girdimi, bet jų prasmę atspėti ne visada pasiseka, net fariziejams, profesionaliems politologinių raštų aiškintojams. Prezidentės šiais metais (kaip ir ankstesniais) perskaityta kalba Seime – tekstas, kuris gražiai įsikomponuotų spaudos leidinio apžvalgų skiltyje tarp kitų gilesnių ar paviršutiniškų įžvalgų. Suprantama, žinant, kokios prezidentūros žmoniškųjų resursų pajėgos prie šio kūrinio padirbėjo, verstų skaitytoją į tokią „apžvalgą“ žvilgtelti atidžiau ir ne tik per grožinės kalbos valdymo sugebėjimų prizmę. Iš prezidentinės kalbos tikimasi daugiau nei ją išklausius suformuluotos išvados, kad prezidentė būtų nebloga politikos apžvalgininkė. Tikimasi ne tik pasvarstymų, pagrūmojimų, pagraudenimų ar apgailestavimų. Niekas kitas labiau nei šalies prezidentė neturi tiek galios ir resursų, tiksliai sudėlioti ir geopolitinius, ir politinius, ir pilietinius valstybės valdymo ir esamos būklės valstybėje akcentus. Galbūt ir tokioje kalboje atsirastų vietos prezidentės nuotaikoms, trumpalaikiams ar ilgalaikiams jausmams, bet faktų ir argumentų taip pat reikėtų. O fariziejams paspėlioti skirtas „kalno pamokslas“ – ką turėjo prezidentė galvoje taip ar kitaip sakydama – nėra tai, kam ši institucija valstybėje reikalinga ir ne tai, ką ji realiai gali.
Penkis kartus per kadenciją
Net ir įvertinant prezidentinių galių ribas Lietuvoje, didesnius nei prezidentas gali išpildyti lūkesčius šios institucijos atžvilgiu, piliečiai nuviliami ir išklausę pranašo eina pas fariziejus klausti – tai kokią gi žinią Dievas šįkart jiems norėjo perduoti?
Saikinga visuomenės reakcija į prezidentės kalbą nulemta ir įtvirtinta Konstitucijos. Lietuvos prezidento galios artimesnės Anglijos karalienės, nei Prancūzijos ar JAV ir nemažos dalies kt. demokratinių valstybių prezidentinėms galioms, tad ką prezidentė bepasakytų – tai viešosios nuomonės balsas, labai retai susijęs su veiksmais. Vis dėlto – tai 1 iš 5 momentų per Lietuvos prezidento kadenciją, kai valstybės vadovo balsas turėtų ir galėtų būti tautos išgirstas.
Pranešimo kontekstas
Suprantama, kad šiuo metu ne pats geriausias laikas svarstyti, ką prezidentas gali, o ko negali, tačiau, pranašės žodžiais tariant: „Nėra kito laiko, kaip tik tas, kuriame gyvename.“
Ne pats geriausias laikas todėl, kad Valstiečių žaliųjų sąjunga pasivadinęs politinis darinys Seime turi pakankamą daugumą patiems įvairiausiems, pačių sumanytiems sprendimams priimti, pernelyg nekreipiant dėmesio į tai, ką pasakė ar ko nepasakė šalies vadovė. Nors prezidentė ir neigiamai atsiliepė apie koalicijas, kurių, anot jos, – „chroniškas trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo bei lemia pertvarkų strigimą ir stabdo sprendimų priėmimą“, – tačiau jų buvimas suteikdavo daigiau užkulisinių galimybių prezidento institucijai įtakoti politinius, o neretai ir valstybės valdymo sprendimus. Dabar taip nėra ir prezidentūra išties tampa labiau ekspertine institucija, turinčia galimybių tik vertinti Seimo ir vyriausybės veiklą bei apie ją garsiai pasisakyti, nei ją formuoti.
Matydama naująją klausytojų auditoriją Seime, prezidentė turėjo pripažinti dar pirmosios kadencijos pradžioje savo suformuluotos „kovos su oligarchais“ nesėkmę. Galima samprotauti, kad Viktoras Uspaskichas buvo blogasis oligarchas, o Ramūnas Karbauskis – gerasis, tačiau nepaneigsi, kad ir vienas, ir kitas atitinka visus klasikinio oligarcho požymius. Pirmasis buvo tik koalicijai priklausiusios partijos vadovas, antrasis – rinkimus laimėjusios politinės jėgos, turinčios galių be kitų politinių jėgų pagalbos priimti norimus sprendimus, lyderis.
Valstybės piliečiai tarė savo žodį rinkimuose – tylėdami, neidami į rinkimus, bet atėjusioji aktyvioji dalis nusprendė „už“ ir šią realybę tenka ne tik pripažinti, bet ir gerbti, net ir prezidentei. „Gerojo“ oligarcho vaidmuo ir supratimas apie valstybės valdymą daug vilčių suteikia – tai, kad jis nusprendžia, jog agronomo išsilavinimas yra kaip tik tai, ko reikia vadovauti Kultūros komitetui Seime, t. y., bene svarbiausiai krašto kultūrinį identitetą formuojančiai institucijai, pasako viską, apie intelektualinio potencialo vertinimą dabartinės valdančiosios daugumos darinyje. Tai ne asmeninė R. Karbauskio problema, ji gilesnė, juk sprendimui pritarė dauguma Seimo narių. Gal ir neatsitiktinai apie kultūros reikalus prezidentės pranešime bemaž neužsiminama, tik atkreipiamas dėmesys, kad „vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesne užduotimi nei visa šimtmečio kultūrinė programa“.
Kas tie debilai?
Intelektualinio potencialo vertės ignoravimas naujojoje valdančiųjų politikų terpėje ne be reikalo tapo prezidentinės kalbos svarbiausiu visuomenėje pastebėtu leitmotyvu: „Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto“, – tarė šalies vadovė. Į šią prezidentės paleistą banalią frazę sureaguota audringai, tačiau ne pačiame Seime, o už jo ribų. Savaime aišku, kad protas nepakenktų ne tik vykdant reformas, bet ir visur gyvenime, tačiau nuosekliai pažiūrėjus, ką prezidentė pasako po to, optimizmas, kuriuo persmelkta visa prezidentės kalba, blėsta. Nes po to prezidentė aptaria švietimo reformą prilygindama ją nekilnojamojo turto dalyboms, o jeigu kalbant tiesmukai – tai išdeda tą reformą į šuns dienas. O tai reikštų, kad intelekto pirmiausia stokojama pagrindinėje „protų valdymo“ institucijoje. Stebuklų nebūna – proto po prezidentės kalbos ten nei sumažės, nei nepadaugės, tad prezidentės nuogąstavimai, kad 4 metus švietimo reikalus formuos ribotų intelektualinių gebėjimų veikėjai, išties kelia nerimą. Juolab, anot prezidentės, dėl švietimo sistemoje netobulumo kyla vos ne visos šalies blogybės: „Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis“, – teigiama prezidentės pranešime.
Tai koks tavo IQ, premjere?
Ar „proto stokojimas“ taikytinas tik švietimo reformų vykdytojams? Ko gero – ne tik jiems. Tačiau yra negeras įtarimas, kad šiam prezidentės teiginiui pritarė, net ne 99, bet visas 100 proc. Seimo ir vyriausybės narių, tarp jų ir švietimo sistemos „valdovė“. Dauguma jų, ko gero, pamanė: „ot, teisingai prezidentė pasakė“. Sukta profesinė šypsena premjero veide aiškiai rodė, kad apie save jis nepagalvojo, galbūt mąstė apie Seimo kultūros komiteto pirmininką, kuris po migloto skandalo, susijusio su viena iki tol mažai kam girdėta panevėžiete, vis dar išlieka „liūdnojo veido riteriu“, vargu bau ar galvojančiu net apie savo paskirtąjį premjerą. Pati švietimo valdovė, ko gero, įsivaizdavo kvaištelėjusį švietimo valdovą Seimo struktūroje, o pastarasis – dūsavo svarstydamas, kokius smegenų veiklą stimuliuojančius vaistus vartoja sveikatos reikalų žinovė Seime ir t.t. Kiek buvo tokių, kurie išgirdę šį pesimistinį prezidentės atodūsį, sunerimo: „Apie mane tai! Pastebėjo! Ką dabar daryti?“
Išrinkote – dabar kaltinkite save, o nebe mus
Prezidentė taikliai įvardino atsakomybės kratymosi tendencijas, kurias labai taikliai atspindi kad ir tas pats pavyzdys, kai laimėjusio politinio darinio vadovas neprisiima atsakomybės vadovauti bent vienam iš dviejų svarbiausių valstybėje postų. Tai, kad apsiima vadovauti kultūrai, juk nereiškia, kad adekvačiai suvokia savo gebėjimus. Atsakomybės kratymasis dabartinės Seimo daugumos struktūroje yra simptomiškas, nes prasideda nuo valdymo piramidės viršūnės. Nenuostabu, kad ir Darbo kodekso priėmimo atsakomybę politikai bandė įsiūlyti Trišalei tarybai, kuri, jei kalbant ne iš verslininkų ar valstybininkų, o iš dirbančiųjų atskaitos taško žvelgiant, apgynė tik profsąjungų vadovų teises, suteikė jiems daugiau saugumo garantijų atstovauti darbuotojų interesus, bet pačių darbuotojų, kaip socialinės grupės padėtis po kodekso priėmimo nepagerėjo. Prezidentės panešime šis kodekso pakeitimo aspektas irgi nutylėtas, apsiribota apgailestavimu, kad nukentėjo visi – „ir žmonių supratimas apie kodeksą, ir pats procesas, ir politinės atsakomybės supratimas.“
Nerimas, džiaugsmas ir susirūpinimas dar ne vertybė
Gana eklektiškas, apžvalginiu stiliumi parašytas politinę tikrovę vertinantis prezidentinio pranešimo tekstas sunkokai pasiduoda sisteminei analizei, pačios prezidentūros institucijos vertybių, darbo kokybės ir gebėjimų įvertimui.
Prezidentė savo kalboje skyrė dėmesio tarpukario Lietuvos valstybės atkūrimo reikšmei artėjančių jubiliejinių metų kontekste, priminė lūkesčius, kuriuos piliečiai siejo su naujai išrinktu Seimu, išreiškė nerimą dėl reformų neapibrėžtumo, atkreipė dėmesį į „buldozerinės psiaudodemokratijos“ įsigalėjimo pavojų priimant politinės atsakomybės reikalaujančius sprendimus. Šalies vadovė pasidžiaugė grįžtančiu pasitikėjimu teismais, kuris, anot jos, įvyko dėl iki galo atliktos reformos. Nors prezidentė ir teigiamai įvertino sveikatos reikalų valdytojų pastangas priimant sprendimus, susijusius su alkoholio prieinamumo ribojimu, tačiau išreiškė nuogąstavimą, ar jiems pakaks politinio stuburo įveikti įsigalėjusią korupciją vaistų rinkoje.
Prezidentė atkreipė dėmesį į neapibrėžtus valdančiųjų ketinimus keisti mokesčių sistemą. Anot jos, – „mokesčių perstumdymas, socialinio teisingumo nepridės“. Dabartines Seimo ir vyriausybės iniciatyvas šalies vadovė įvardino, kaip neparuoštų reformų manijos laiką, kur reikalingi pokyčiai gali virsti tik jų parodija. Tenka pritarti prezidentės nuomonei, kad stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos, tačiau, kaip bus investuota „į partijų kokybę ir partinius žmones“, išlieka vienu mįslingiausiu prezidentės lūkesčiu.
Pasidžiaugė ir pagąsdino
Pranešime prezidentė pasidžiaugė politiniu susitarimu sprendžiant šalies gynybos klausimus, istoriniu palaikymu, kurio mūsų šalis sulaukia iš NATO, glaustai įvardino tarptautines grėsmes valstybei: Kaliningrado srities militarizaciją, agresyvaus puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, geopolitiniu ginklu pavirtusią Astravo atominę jėgainę Baltarusijoje. Šalies vadovė taip pat pasidžiaugė tuo, kad Lietuvoje sėkmingai atremiamos kibernetinio saugumo grėsmės. Apskritai, užsienio politikai prezidentės pranešime skirta mažoka vietos, akcentuota pačios Lietuvos atsakomybė ir pasitikėjimas Europos Sąjungos partneryste. Šalies ateitį prezidentė sieja su modernių technologijų įsisavinimu ir panaudojimu, inovacijų plėtra ir inovatyvių sprendimų kūrimu šalyje. Tuo pat metu šalies vadovė pakvietė inventorizuoti valstybės investicijų programą, kadangi europinės lėšos ateityje išseks, tad laikas, kai inovacijoms diegti galėjome skirti milžiniškas lėšas, tampa praeitimi.
Kur plauks reformų ledlaužis?
Kontraversiškai vertintina prezidentės pranešime nuskambėjusi viena iš apibendrinančių frazių: „Todėl nesiginčykime dėl šimtmečio dovanos Lietuvai. Geriau išjudinkime gyvybiškai svarbių reformų ledlaužį, kad mūsų vaikams jau nereikėtų vytis prarasto laiko.“ Lyg ir teisingas būtų palinkėjimas, tačiau, kai pirmiau pranešime užsimenama apie neparuoštas ir parodijomis virstančias reformas, yra rimtų abejonių, ar tiesiogiai suprastas ir įgyvendintas prezidentės palinkėjimas duos tų vaisių, apie kuriuos kalbama. Jei ledlaužio kryptis ledynuose išliks neapibrėžta, tikslas – nežinomas, o reikalingumas – nepagrįstas, kur tąsyk, tas ledlaužis turėtų nuplaukti, o tiksliau – nuskęsti?
27 metai reformų
Reikia pripažinti, kad mūsų 27 nepriklausomybės metai toli pralenkė tarpukario Lietuvos 22 metų laikotarpį reformų skaičiumi. 27 metai reformų! Tačiau Lietuva per tą laiką nebe tariamai, o išies ištuštėjo. Išgirskite prezidente! Reformos jau senai nebėra vertybė juos patiriantiems. Žemės ūkio reforma (kuri tebevyksta iki šiol) lėmė, kad kaimuose nebeliko gyventojų, nes jie nebeturi pajamų. Tie, kurie turėjo energijos, iš reformuotų kaimų išsibėgiojo. Reformos švietimo sistemoje lėmė, kad mūsų šalies intelektualinio potencialo ateitis, jaunimas, kaip judėjo, taip ir juda viena kryptimi, įgyja šiokį ar tokį išsilavinimą Lietuvoje ir kelia sparnus kuo toliau nuo tėvynės, jau nekalbant apie tuos, kurie išsilavinimą įgyja užsienyje. Sveikatos reforma lėmė, kad, anot velionio Roko Žilinsko, šalyje, kur gydymas turėtų būti nemokamas, motina renkasi kilpą ant kaklo, nes negali grąžinti greitojo kredito, kurį paėmė sūnaus gydymui. Ekonomikos reformos lėmė ne tik sparčiai augantį BVP, bet ir didžiausią pajamų nelygybę Europos Sąjungoje. Negalima teigti, kad dėl socialinės padėties, susiformavusios valstybėje, Dalia Grybauskaitė niekuo dėta. Šiaip ar taip, stojimo į ES laikotarpiu, kai ir buvo klojami pamatai Lietuvos ekonomikos bei socialinės sanklodos ateičiai, ji vadovavo finansų ministerijai.
Renkuosi Europą – lygu – emigruoju
Tradiciškai „tenka konstatuoti“, kad prezidentės metiniame pranešime bemaž nutylėtos skaidžiausias nudienos problemos. Tik jų įvardinimas ir optimistiniai projektai neįtikina: „Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, reiškia juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save, nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo“, – pranešime teigia prezidentė. Tačiau ar čia ir nebus silpniausia šių metų prezidentinio pranešimo vieta, o tuo pačiu ir sprendimų, prioritetų suvokimo ir įvardinimo adekvatumas. Optimizmas turi būti pagrįstas, o optimistinio projekto vaidmuo nors ir gražus, bet jo veiksmingumas realiems pokyčiams labai abejotinas. Galbūt daugiau vertės suteiktų ne vienkartinio projekto ir netgi metų veiklos ir metų perspektyvos rutininis įvertinimas, bet aiškus įvardinimas, kad 27 metus ginėm tautiečius iš Tėvynės ir ką dabar turime padaryti, kad per 27 ateinančius metus jie sugrįžtų atgal.
Kai terminas toks tolimas – pirma mintis būtų, kad galima nieko nedaryti. Tačiau įvardinus, ką galime padaryti šiais metais ir ko šiais metais nedaryti – tai būtų pirmas realesnis žingsnis emigracijos stabdymo kryptimi. Tuo tarpu prezidentės klausytojų Seime ir Vyriausybėje projektuose emigracijos problema stumiama gilyn į antrą ar trečią planą ar netgi priešingai – tai, kad po įgyvendintų reformų šiek tiek išaugs emigracijos mastas, laikoma savaime suprantamu, t.y. normaliu reiškiniu.
Socialinė atskirtis – yra ji ar ne?
Prezidentiniame pranešime iš esmės apeinama ir socialinės atskirties tema. Tik pripažįstama, kad apie ją jau kalbama, o pati socialinė tematika išskyrus kelias užuominas skirtingose pranešimo vietose, susiaurinama iki smurto prieš vaikus problemos sprendimą. Tai, kad socialinio teisingumo Lietuvoje lieka vis mažiau ir į socialiai remtinų grupę Europos Sąjungos masteliais patenka bemaž visas Lietuvos vidurinysis visuomenės sluoksnis, prezidentės patarėjams pranešimo turinyje derėjo surasti vietos, nors tai ir disonuotų su optimistinėmis gaidomis, skambančiomis šiame vaizdingame ir įvairiapusiškame prezidentės metų „dekrete“. Vargu ar pakanka tik nusistebėjimo PVM mokesčio lengvatos panaikinimo beprasmiškumu, juk prezidentę rinko būtent tas „vidurinysis“, o ne oligarchinis Lietuvos visuomenės sluoksnis.
Post scriptum – reakcija
Koks gi rezultatas? Premjeras, matyt, metiniu prezidentės pranešimu liko patenkintas. Jis esą įgyvendina rinkimų programą. Skausmų formuojantis naujoms raukšlėms vyriausybės vadavo smegenyse, ko gero, nekyla. Apie tai, kad pažaliavusių stambiųjų ūkininkų „rinkiminės programos“ įgyvendinimu labiausiai apsidžiaugs tik tą programą parašęs studentas, niekam tokia mintis į galvą neateina – „riekia vykdyti rinkiminius pažadus“. R. Karbauskis lakoniškai pareiškia, kad jo ir prezidentės nuomonės sutampa. O tai iš esmės reiškia, kad „šunys palojo, o karavanas nuėjo“.
Koks gi galėtų būti šio prezidentės metinio pranešimo reziumė? Nesmagus tekstas. Daugiau ar mažiau formalios optimistinės gaidos ir nedrąsūs pagrasinimai, neatsveria prasmingo turinio ir realaus problemų įvardinimo stokos. Jei jos užuominomis ir paliečiamos, vis vien beviltiška būtų ieškoti problemų sprendimo receptų, kai realūs problemos dėmenys tik nujaučiami. Galbūt iš inercijos kartojamas žodis „reformos!“ nieko nebereiškia, nebent gąsdina, bet nesutelkia. Tokia jau žmonių prigimtis, kad išgirdus apie sektoriaus, kuriame jie darbuojasi reformavimą, veikla sukaustoma baimės, o ne optimizmo ir entuziazmo proveržio, nes pirma mintis būna – krautis lagaminus. Mintis visiškai pagrįsta, nes veiklų „optimizavimas“, dažniausiai vykdomas sektoriaus dirbančiųjų sąskaita, nes naujo „sektoriaus“, į kurį jie po „optimizavimo“ pereitų, neatsiranda. Optimistiniu požiūriu šios problemos neišspręsi. Jei kažkur sumažėja, kažkur turi padaugėti. Tačiau, kai mažėja visur, daugėja, tačiau ne Lietuvoje.
Nors prezidentės kalboje pagirti visi, kurie nusipelnė, tačiau prasmės, ko gero, daugiau pirmąją birželio savaitę anapilin iškeliavusio parlamentaro, žurnalisto R. Žilinsko paskutiniuose straipsniuose. Šeimos tragedijos Zarasuose įvardinimas prezidentės kalboje gal ir disonuotų su valstybės vadovės pareigomis, tačiau reikštų, kad ji išties Lietuvą pažįsta ne pro limuzino langą. Dabar – tai tik dar viena iškilmingai pasakyta, iškilmingai išklausyta ir pamiršta kalba.
Anoniminis – politinis alkoholizmas
Netiesa, kad žodis nieko nereiškia ir nieko nelemia. Ne tik prezidentės, bet ir apskritai mūsų politinės kultūros bruožas – perdėtas korektiškumas. Bene visos panašios kalbos, pranešimai yra anoniminiai – pateikiami tam tikra „paukščių kalba“. Bent jau ten, kur kalbama apie konkrečius sektorius vietoj nutylėjimo surašius konkrečius vardus ir pavardes, prezidentinio pranešimo kalba prabiltų ne tik gražiomis metaforomis, bet ir atsakomybės prisiėmimo ir padalinimo svoriu. Už švietimo sistemos reformą atsakinga Jurgita Petrauskienė, sveikatos – Aurelijus Veryga, urėdijų reformą įgyvendina Kęstutis Navickas ir t.t. Spėlioti, kurio koncerno („Vikondos“ ar „Agrokoncerno“) vadovas – politikas paminėtas prezidentės pranešime – įdomus, bet beprasmis užsiėmimas. Galų gale ir naujųjų groteskinių reformų koordinatoriai taip pat turi pareigas, vardus ir pavardes: Viktoras Pranckietis, Saulius Skvernelis, kuris iš jų atsakingesnis, nes jei abu, reiškia nei vienas. Kuriam iš jų nepakenktų, ne tik drąsa ir ryžtas, bet ir intelektas? Ar abiems?
Taip suformulavus klausimą ir prezidentės pranešimo tekstą „autorizavus“ pavardėmis, būtų bylojama žmonių, o ne paukščių kalba. Sovietiniais laikais išsiugdyta savikontrolė ir įvaldytas nutylėjimo menas dabartinėms politikų kalboms naujos vertės nesuteikia. Jei bijoma įvardinti – tai reikėtų klausti, ko bijoma? Ekskomisaro rūstybės, reformuotų ir „žmonių pasitikėjimą pelniusių“ teismų, kuriuose teks gintis nuo ieškinių už orumo įžeidimą? Jeigu pavardėmis ir argumentais neišdrįsta prabilti prezidentė, tada kas turi ir gali išdrįsti? Ar prezidentės įvardinta jau trečią kadenciją Seime marinama informacijos teikėjo apsaugos įstatymo idėja yra aktuali ir pačiai prezidentei? Jei ši apsauga galiotų, matyt, prezidentės pranešimas būtų autorizuotas pavardėmis, tačiau perskaitytas už uždarų durų. Tik tada, kokiu būdu apie šiuose prezidentės turimus duomenis sužinotų tauta. Jei šiuo metu viešai, argumentuotai, įvardinant faktus ir atsakingus asmenis privengia kalbėti net prezidentė, tada kas gali būti toks drąsus? Tad prezidentės pranešimą galima apibendrinti perfrazuojant jos pačios žodžius – jėgos yra, proto užtenka, bet drąsos – ne.
Baigiamieji optimistiniai ir pesimistiniai akcentai
Prezidentė vieną pavardę metiniame pranešime visgi pamini – profesoriaus Liudo Mažylio. Anot šalies vadovės, jo „atkaklumas visiems priminė apie asmeninio apsisprendimo ir iniciatyvos galią.“ Ar profesoriaus pavyzdžiu paseks ir ji pati – atviras klausimas.
Iš tiesų, dabartinė situacija, kai visi šunys kariami ant politikos naujokų, kurie ir patys vargu ar norėjo bei tikėjosi prisiimti atsakomybę už šalies ateitį, kuri po Seimo rinkimų netikėtai nukrito į jų rankas, nėra visiškai teisinga. Žinoma, tenka apgailestauti, kad tie politikos naujokai, ne tik atsakomybės kratosi, bet ir nežino ką su ja daryti – pasidalinti ar turėti ir niekam neduoti? Šioje situacijoje politikos senbuvės, prezidentės, vaidmuo galėtų būti žymiai svaresnis, netgi įvertinant ribotas galias, kurių ji turi nedaug, bet vis dėlto turi. Kalbėti tiesą, tokią, kokia ji yra be metaforų, pagrąžinimų ir nutylėjimų, šiandien yra žymiai svarbiau, nei išlikti politiškai steriliai. Diplomatinio skandalo dėl to nekils, niekas santykių su Lietuva nenutrauks. Tačiau realiems pokyčiams, realioje šalyje, o ne politikų susikurtoje trapioje sterilaus stiklo citadelėje, reikalingi nauji metodai, tarp jų, ir viešųjų valstybės vadovų kalbos turinio ir pateikimo būdai. Kitaip gulbės giesmė nebus tėvynainių išgirsta ir įvertinta, nes ir nebus suprasta.
Tautą išblaivinantys įstatymai įsigalios tik 2020 m., tuomet, kai galimai sumažėję akcizų įplaukos į biudžetą už alkoholį dabartiniam premjerui, prezidentei ir finansų ministrui galvos skausmo nebekels. Nėra kvaili tie nauji politikai, kaip bandoma netgi prezidentės kalboje apie juos pamanyti. Iki 2020 m. gulbės giesmių, kaip įprasta, atliekamų paukščių kalba ir politikai, ir girtuokliai klausysis be jokių suvokimą „palengvinančių“ apribojimų. Tik ar supras ir norės kažką keisti dar bent vienas žmogus, turintis vardą ir pavardę be Liudo Mažylio, kol kas menka tikimybė, nes veikiantieji atsakingi asmenys tik nujaučiami, tačiau vis dar nežinomi.
Tiesa, prezidentiniame pranešime yra dar vienas vardas, pavardė ir pareigos – Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vardas tikras, pareigos reikšmingos – laukiame darbų, atsakomybės prisiėmimo ir rezultatų.
Su darbo vizitu Ukrainoje viešinti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė davė startą Lietuvos dienų Charkove renginiui. Tai tradicinis Lietuvos ambasados Ukrainoje organizuojamas renginys, šiemet vykstantis Charkove ir Odesoje.
Pasak Prezidentės, simboliška, kad Lietuvos dienos vyksta Charkove – mieste, kuris žino, ką reiškia apginti savo laisvę. Ukrainos rytuose įsikūrusį Charkovą 2014 m. bandė užimti rusų separatistai, tačiau mobilizavusis nacionalinei gvardijai, piliečiams ir futbolo aistruoliams miestas buvo apgintas.
Prezidentės teigimu, mūsų istorija ne kartą patvirtino, kad lietuviai ir ukrainiečiai yra draugai, kaimynai ir bendraminčiai. Nes mūsų tikslas tas pats – nepriklausomybė, demokratija, Europa. Todėl Lietuvos dienos Charkove – galimybė dar labiau pažinti mūsų šalį, kultūrą, muziką, o mums tai proga pasidalyti Lietuvos dalimi su Ukrainos žmonėmis.
Prezidentės vizitas Ukrainoje vyksta likus vos 30 valandų iki tos akimirkos, kai ukrainiečiai galės keliauti į Europą be vizų. Nuo birželio 11 d. Ukrainos piliečiai galės laisvai keliauti po ES šalis. Pasak Prezidentės, tai ženklas Ukrainos žmonėms, kad Europa yra su jais, o Ukrainos ateitis – Europoje.
Lietuvos dienų Charkove metu veiks tradicinių lietuviškų amatų mugė, bus pristatomos turizmo ir studentų mainų galimybės, organizuojamas Lietuvos ir Ukrainos verslo forumas, kuriame dalyvaus beveik 30 Lietuvos verslo atstovų. Taip pat Lietuva ketina pasidalyti savo kultūros sostinių tradicija, kai kasmet kitame mieste ir miestelyje organizuojami renginiai atveria galimybę regionų plėtrai.
Lietuvos dienų tradicija Ukrainoje prasidėjo prieš dešimtmetį, jos tikslas – populiarinti Lietuvą, ypač tuose Ukrainos regionuose, kurie turi didelį dvišalio bendradarbiavimo potencialą, pritraukti į Lietuvą daugiau turistų, studentų, plėsti verslo ryšius.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Darbo vizito į Ukrainą išvykusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė penktadienį susitiko su šios šalies Prezidentu Petro Porošenka. Lietuvos ir Ukrainos vadovai aptarė Ukrainos europinės integracijos procesą, saugumo situaciją regione.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su reabilitaciją Lietuvoje atlikusiais Ukrainos kariais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos ir Ukrainos Prezidentai taip pat susitiko su Ukrainos kariais, kurie atliko reabilitaciją Lietuvoje.
Roberto Dačkaus (Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija) nuotr.
Mieli Lietuvos žmonės, gerbiamieji Seimo nariai, gyvename tokiu nepaprastu laiku, kai į mūsų dabartį atkakliai beldžiasi ir istorija, ir viso šiuolaikinio pasaulio globalūs iššūkiai.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjantis valstybės atkūrimo 100-metis praplečia įprastą matymo lauką, sustiprina įžvalgas apie valstybingumą, apie tikslus, kurių siekiame, apie atsakomybę.
Vasario 16-osios karta išplėšė mūsų valstybę iš nebūties ir ėmė kurti naują, modernią Lietuvą. Minėdama 20-metį šalis buvo pažengusi stebėtinai toli. Jeigu nebūtų anuomet brutaliai sustabdyta ir naikinta, šiandien gyventume valstybėje, kuriai nereikia vytis prarasto laiko.
Jubiliejiniai metai mus įpareigoja ypač realiai ir reikliai pažiūrėti į svarbiausius savo uždavinius. Nėra kitos jėgos, galinčios paspartinti šalies pažangą, kaip tik mes patys. Nėra ir kito laiko, kaip tik tas, kuriame gyvename.
Pernai per šalį nuvilnijo teisingumo, perspektyvų, ekonominės gerovės, drąsių ir lauktų permainų viltis. Kartu su rinkimais. Ją tauta siejo su atsinaujinusiu Seimu, su profesionalų Vyriausybe.
Pasikeitė daugumos partijų vadovybės per paskutinius metus. Tai kėlė sėkmingesnio ir saugesnio gyvenimo lūkestį. Taip pat ir skaidresnio: jau per pirmąjį naujos valdžios šimtadienį pasibaigė kai kurių amžinų vadovų era „Lietuvos geležinkeliuose“ ir dar dešimtyje įstaigų.
Atrastas Nepriklausomybės atkūrimo akto originalas dar labiau pakurstė valstybinį pasididžiavimą. O profesoriaus Liudo Mažylio atkaklumas visiems priminė apie asmeninio apsisprendimo ir iniciatyvos galią.
Šimtmetį išsaugoti signatarų parašai įkvepia ir skatina veikti. Šiais parašais prikelta Lietuvos valstybė, nors ir išgrobstyta, suskaldyta ir nuniokota, priėmė bebaimius sprendimus dėl žemės, švietimo, gamybos ir gynybos reformų.
Visuotinį žmonių raštingumą užtikrinusi švietimo reforma, Gustaičio lėktuvai, lietuviškas sviestas ir krepšinis tapo to laikotarpio išsivysčiusios Europos šalies vizitine kortele.
Bet talentingų reformatorių reikia ir šiandien. Strateginės reformos gali ištisiems dešimtmečiams nulemti valstybės valdymo kokybę.
Iš viešojo sektoriaus reformos žmonės laukia nomenklatūrinio valdymo pabaigos ir tikisi, kad nauja valdžia neapsistatys tik savais, bus atspari siaurų interesų grupių lobizmui. Kad pertvarka nesibaigs keliais sumažintais etatais ar šimtaprocentiniais priedais prie kai kurių pareigūnų atlyginimų.
Tačiau užsitęsusi valstybės valdymo sumaištis ir kai kurių reformų neapibrėžtumas jau kelia nerimą.
Stringa urėdijų pertvarka, Seimas ir savivaldybės saistosi įtartinais vidaus sandoriais, švietimo reformos pradžia primena nekilnojamojo turto dalybas.
Politinė atsakomybė – tai ne atskiri sektoriniai perstumdymai, o koordinuotas darbas ir solidarus apsisprendimas už šalies gyventojams būtinų strateginių sprendimų visumą. Jiems priimti reikalinga politinė valia, bet jos nepridės nei Trišalė taryba, nei buldozerinė pseudodemokratija. Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto.
Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis.
Visose rinkimų programose ir Vyriausybės veiksmų plane švietimo sistemos pertvarka įvardinta kaip prioritetų prioritetas. Atrodė, dėl to jau pasiektas ir platus politinis supratimas ir sutarimas.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Turime skubiai keisti mokytojų rengimo sistemą, peržiūrėti vaikų ugdymo ir besidubliuojančias studijų programas, finansavimo modelius. Švietimo įstaigų tinklą sutvarkyti taip, kad kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas visiems. Kad baigtųsi vaikų segregacija ir šešėlinės pamokos, profesinis mokslas atitiktų šalies ekonominius poreikius, o universiteto diplomas atgautų savo vertę.
Tuo tarpu ką pirmiausia girdime ir matome: vietoj kokybinių pertvarkų – dešimčia dienų pailginti mokslo metai, kurpiami pastatų perskirstymo ir parceliavimo planai.
Panašu į reformos imitaciją. Neapibrėžtumas ir chaosas, koks yra dabar, pasmerkia reformą jai net neprasidėjus. Politinės valios stoka dėl gyvybiškai svarbių sprendimų ir murkdymasis smulkmenose tampa rimta problema.
Bebaimius sprendimus gali daryti tik laisva, nesusisaisčiusi ranka. Kai ją vedžioja nematomi interesai, net ir vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesnis nei visa šimtmečio kultūrinė programa.
Tarnavimas valstybei ir tuo pačiu metu koncernui irgi kai kam atrodė visiškai suderinami dalykai, kol atsirado valios nenumarinti tyrimo ir priimti sprendimą.
Principingi ir aiškūs veiksmai, iki galo atlikta reforma grąžina pasitikėjimą ir teismais. Tai ne atsitiktinė tendencija, nes žmonės mato įdirbį ir realius pokyčius.
Įteisinę individualų konstitucinį skundą, suteiktume galimybę žmonėms ir patiems aktyviau ginti savo konstitucines teises.
Teisingumo jausmas sustiprėtų, jeigu nustotų buksuoti ir neteisėto praturtėjimo tyrimai. Konstitucinio Teismo sprendimas išsklaidė abejones – gyvenimas ne pagal pajamas nusipelno baudžiamosios atsakomybės. Taigi policijai, mokesčių inspektoriams ir prokurorams nėra priežasčių delsti.
Laikas taip pat didinti ir mokestines baudas už neaiškios kilmės turtą ar pajamas bei milijoninių mokesčių vengimą. Jos negali būti tokios pat kaip už smulkią vagystę.
Nes mes visi norime būti tikri, kad teisingumas Lietuvoje – galingesnis už nusikaltėlį. Sąžiningai dirbantys ir gyvenantys žmonės turi jausti valstybės palaikymą.
Tvirtos laikysenos reikia ir jau prasidėjusiam perversmui vaistų rinkoje. Ji dešimtmečius balansuoja tarp farmacininkų godumo ir vaistų neįperkančio žmogaus.
Jeigu Sveikatos apsaugos ministerijos stuburas atlaikys spaudimą, o Konkurencijos tarybos bei Valstybės kontrolės rekomendacijos bus įgyvendintos, kainų svertai pagaliau tikrai pakryps žmogaus naudai. Ir korupcijos šioje gyvybiškai svarbioje srityje liks mažiau.
Nors ekonomikos šešėlis ir korupcija apvagia kiekvieną – nuo kūdikio iki pensininko, vis dar trūksta sąmoningumo ir pilietinės drąsos. Kovai su korupcija reikia kur kas daugiau pastangų, tačiau pranešėjų apsaugos idėja marinama jau trečią Seimo kadenciją.
Visuotinis nepakantumas korupcijai būtų geriausia dovana valstybės atkūrimo šimtmečiui. Kad niekas neduotų ir neimtų kyšių, kad viešieji pirkimai vyktų pagal skaidrias taisykles, o ne pagal vienintelio tiekėjo pageidavimus, kad specialistai būtų įdarbinami ne pagal pažintis, o pagal gebėjimus, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami svarbiems valstybės tikslams, o ne „auksiniams“ šaukštams įsigyti.
Paverskime užsibrėžtą tikslą garbės reikalu – tuomet visiems atsiras ir valios, ir galimybių.
Suprasdami, kokią grėsmę valstybės stabilumui kelia socialinė atskirtis, prieš metus visi susitelkėme žygiui „Už saugią Lietuvą“.
Kad ir kokius skaudulius atvėrėme, viskas pamažu krypsta į gera – mažiau abejingumo, daugiau dėmesio ir kontrolės. Vaikų apklausos vyks su psichologais, žmonės ryžtasi tapti globėjais, kuriasi nauji dienos centrai, vis daugiau įdomių ir išradingų projektų, kurie gelbsti nuo pražūtingų priklausomybių.
Sunkiai išspaustas parašas po pasižadėjimu – „vaikų mušti negalima“ – tik patvirtino, kad smurtas nėra vien asocialių šeimų problema, kad egzistuoja šimtai jo rūšių. Pernai nuo smurto nukentėjo beveik 3000 vaikų. Daugiau kaip pusė jų – nuo artimųjų rankos. Apginti juos – mūsų pareiga. Todėl būtų gerai, kad neeilinėje Seimo sesijoje palaiminta vaikų teisių apsaugos sistemos pertvarka jau įgautų realų pagreitį.
Matome ir daug gerų pokyčių – vien Kaune jau darbuojasi dešimtys profesionalių globėjų.
„Tai – Kauno vaikai ir juos augins kauniečiai“, – taip nusprendė miestas, paskelbęs 2017-uosius Vaikų gerovės metais. Tai galėtų būti šimtmečio šūkis ir Varėnoje, ir Kėdainiuose ar Skuode – visoje Lietuvoje.
Kova su alkoholizmu taip pat yra mūsų garbės reikalas ir turi telkti, o ne skaldyti visuomenę. Nacionalinis žygis prieš girtuoklystę nėra tik nuostatos, kurios įsigalios po 2020-ųjų. Neleisti, uždrausti, atimti, aptverti, apmokestinti – tai primityvus ir paprastas kelias, tačiau jis veda tik į šešėlį ir pogrindį.
Mūsų užduotis – ugdyti, padėti, suteikti šansą, parodyti kitokį gyvenimą – štai mūsų atsakomybė. Jeigu jos kratysimės, problemos nesispręs ir tik gilės.
Kaip nutiko ir su Darbo kodeksu. Rinkimų įsipareigojimas subalansuoti darbo santykius taip, kad nenukentėtų darbuotojo saugumas, buvo deleguotas Trišalei tarybai, permetant politinę atsakomybę kitiems.
Nors galiausiai, po didelių diskusijų ir vargų, kodeksas dalinai buvo pataisytas. Į jį įtraukta dauguma mano vetuotų nuostatų. Kodeksas buvo priimtas, bet nukentėjo visi – ir žmonių supratimas apie kodeksą, ir pats procesas, ir politinės atsakomybės supratimas.
Žmonių gyvenimo nepagerins ir PVM lengvatos šildymui naikinimas. Daug šalies gyventojų ir taip neišgali susimokėti komunalinių mokesčių. Sulig šildymo sezonu šiluminis skurdas dar padidės, kelis kartus išplėsdamas potencialių pašalpų gavėjų ratą. Ar esame krizinėje situacijoje, kad reikia tokių priemonių?
Mokesčių perstumdymas, iš vienų atimant ir dovanojant kitiems, socialinio teisingumo tikrai nepridės.
Todėl neparuoštų reformų manija, kuri matoma dabar, gali virsti išsiilgtų pokyčių parodija. Stumdoma atsakomybė prognozuoja netesėtų politinių pažadų sezoną ir tik veiklos imitaciją.
Pirmieji lūkesčių metai eina į pabaigą – ir politikos naujokas jau nėra pasiteisinimas. Mažareikšmiai sprendimai vietoj solidžių ir efektingų pertvarkų demotyvuoja ir augina žmonių nusivylimą bei nepasitenkinimą. O nuvilti žmonių dar kartą niekas negali. Tokios teisės neturime mes visi. Nes jie ir toliau balsuos kojomis.
Stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos. Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams.
Chroniškas koalicijų trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo, be aiškaus partinio užnugario pradėjo strigti ir pertvarkos. Todėl pats laikas investuoti į partijų kokybę ir partinius žmones. Politinis pasirengimas valdyti valstybę yra gyvybiškai svarbus ir tikrai ne vienos dienos reikalas.
Kaip tik dabar politinei sistemai yra naujų galimybių laikotarpis. Su besikeičiančiomis kartomis beveik visose partijų vadovybėse siejamas kokybinio atsinaujinimo lūkestis.
Kad bus principingai nusigręžta nuo nomenklatūrinių ir korupcinių tradicijų, apsivalyta nuo pinigingose kišenėse užsisėdėjusių veikėjų, kad populistinius vieno sezono darinius ir derinius pakeis atsakingos politinės jėgos.
Tuomet ir mūsų žmonių nerimas dėl ekonominių bei socialinių grėsmių nebus stipresnis, kaip matome dabar, nei dėl Rusijos invazijos, terorizmo ar Europos Sąjungos ateities.
Todėl strateginiams sprendimams reikia susivienyti, kaip mes susivienijome šalies gynybai. Dėl jos nesvyruojame. Ir politikai, ir visuomenė – visi kalbame vienu balsu ir netrypčiodami darome tai, ką reikia.
Suprantame, kad saugumas kainuoja ir juo turime rūpintis pirmiausia mes patys. Tam jau trečius metus užtenka ir savanorių šauktinių, ir politinės valios, didėja investicijos į mūsų gynybinius pajėgumus, ir tuo pačiu daugėja sąjungininkų.
Žvelgiant iš šimtmečio perspektyvos, Lietuva dar niekada neturėjo tiek daug draugų. Šiemet sulaukėme istorinio palaikymo: dislokuotas Vokietijos vadovaujamas mūsų sąjungininkų batalionas, kuriame net 7 valstybių kariai. Viso Baltijos regione – net 20 šalių iš 28 NATO narių atsiuntė pastiprinimą mums. Visa tai kilstelėjo mūsų šalies gynybinį atgrasymą į aukštesnį kokybinį lygį.
Nepaisant esamų saugumo garantijų, neturime sustoti – sieksime NATO reformų, priimant greitesnį sprendimų procesą, dar tvirtesnių gynybos planų, bendros oro gynybos.
Šiandien demokratiją ginantis pasaulis jau aiškiai supranta, kad didžiosios grėsmės transatlantiniam saugumui kaupiasi būtent mūsų regione: Kaliningrado srities militarizacija, agresyvios puolamojo pobūdžio pratybos „Zapad“, geopolitiniu ginklu pavirtusi Astravo atominė jėgainė.
Ir mes patys nesame tik saugumo vartotojai ar prašytojai. Mūsų žmonės visuose pasaulio karštuosiuose taškuose padeda užtikrinti ilgalaikę taiką, esame strateginiai Ukrainos ir Gruzijos partneriai, padedame šioms šalims, talkiname kovoje su migracijos krize, aktyviai dalyvaujame globalioje antiteroristinėje koalicijoje.
Todėl šalies užsienio politika taip tampriai tapo neatsiejama nuo saugumo iššūkių. Geopolitinė realybė verčia ne tik mus, bet ir visą Europą imtis didesnės atsakomybės už savo saugumą.
Šie iššūkiai atveria galimybių ir stipresnei Europos šalių integracijai. Būtent ji gali tapti atsvara nestabilumui ir įtampai, tvyrančiai pasaulyje. Narystė Europos Sąjungoje yra garantija, užsitikrinant ilgalaikę taiką, stabilumą ir gerovę. Vis dar 28 Europos šalys kartu turime kur kas daugiau svorio negu pavieniui.
Tačiau Europa neapsaugos mūsų nuo politinės trumparegystės: turime patys apsivalyti nuo išorinių įtakų, didinti pilietinį atsparumą.
Nors Lietuva didžiuojasi atvira visuomene, Lietuvos demokratijos tėvo Kazio Griniaus metinės palydėtos net 4 pasikėsinimais į žodžio laisvę. O juk kaip ir prieš šimtą metų žiniasklaida yra mūsų ginklas, Tėvynės sargas ir tiesos kardas. Neretai – vienintelis valstybės ramstis, kovojant su korupcija, informacinėmis atakomis, socialiniu nejautrumu.
Lietuvos „elfai“, stabdantys priešiškus „trolius“ ir melagingas naujienas virtualioje erdvėje, sulaukė net tarptautinio dėmesio, nes jie užtikrina saugumą ir atsparumą realiu laiku.
Laisva, saugi žiniasklaida ir sąmoningi piliečiai – tai priešakinė linija jau vykstančiame informaciniame kare.
Gerbiamieji, gyvename finansiškai ir ekonomiškai stabilioje šalyje, esame konkurencingi, investicijų sausra taip pat kol kas aplenkė Lietuvą.
Inovacijos ir aukštos kvalifikacijos žmonės tampa naujojo šimtmečio Lietuvos skiriamuoju ženklu pasaulyje. Nuo šiandienos žingsnių priklausys, kokia ateityje bus mūsų šalis – inovatorių Lietuva ar ištuštėjęs pagyvenusių žmonių kraštas.
Neatidėliokime svarbių sprendimų nei kitam posėdžiui, nei kitai kadencijai. Būtent inovacijos lems visos ekonomikos perspektyvą. Būtent inovacijos yra tas skiriamasis ženklas, kuris identifikuoja visą Baltijos šalių regioną. Todėl jų plėtrai reikia stipresnių paskatų.
Vienbalsiai Seime patvirtintos Mokslo ir inovacijų politikos kaitos gairės. Nepadėkime jų į stalčių – paverskime gyvu dokumentu.
Neleiskime merdėti mokslo ir inovacijų slėniams, į kuriuos jau investavome europinius milijardus. Tokio srauto daugiau jau nebus.
Gerų ženklų netrūksta: atgyja inžinerija, aviamechanika, stiprėja informacinės technologijos. Lietuva įsitvirtina kaip regiono gyvybės mokslų ir finansinių technologijų centras. Tai labai gerai.
Lietuviškus lazerius rastume jau 90-yje iš 100 TOP universitetų.
Jau šį mėnesį tapsime Europos branduolinių tyrimų organizacijos (CERN) nariais – tai reiškia, kad pasaulis pastebi mūsų mokslinį potencialą, juo pasitiki ir vertina. Tuo galime didžiuotis.
Laikas inventorizuoti visą valstybės investicijų programą, nes ypač europinės lėšos artimiausioje ateityje seks. Todėl valstybės investicijų programa, kuriai kasmet skiriame apie 15 procentų metinio biudžeto, tampa pagrindiniu instrumentu, kuris gali nukreipti valstybės vystymosi raidą. Valstybės šimtmetį pasitikime tokiais projektais ir sprendimais, kurių naudą galėtume jausti dar ilgai. Visų pirma juos turėtume kreipti į inovacijas ir technologinį šalies atsinaujinimą. Tuomet tapsime patrauklūs ne tik užsienio investuotojams, bet gimtinės nepaliks ir mūsų piliečiai.
Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, reiškia juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save, nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo.
Mielieji, maksimaliai išnaudokime Lietuvai palankų metą, kad valstybės stiprėjimą, jos augančią ekonominę galią jaustų kiekvienas gyventojas. Šis laikas – mūsų turtas. Nešvaistykime jo antraeiliams dalykams. Būtina spėti atliepti svarbiausius dabarties iššūkius.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Mums reikia tokios pat energijos, drąsos, pasiaukojimo ir atsakomybės kaip Pirmosios Respublikos metais.
Todėl nesiginčykime dėl šimtmečio dovanos Lietuvai. Geriau išjudinkime gyvybiškai svarbių reformų ledlaužį, kad mūsų vaikams jau nereikėtų vytis prarasto laiko.
Šie metai – slenkstis į naują atkurtos valstybės šimtmetį ir į naujos kokybės Lietuvą. Padarykime, ką privalome, šiandien ir suteikime pasitikėjimo ateičiai.
Linkiu sėkmės kiekvienam, kas trispalvę laiko rankoje kaip atsakomybę. Kas šimtmečio laukia ne tik kaip pasididžiavimo savo valstybe šventės, bet ir kaip galimybės svariai prisidėti, stiprinant mūsų Laisvės kūrinį.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė
Valstybinio vizito į Estiją išvykusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Estijos vadove Kersti Kaljulaid Taline atidarė tarptautinį „EuroDIG“ forumą. Jame politikai ir verslo atstovai, mokslininkai ir visuomenininkai aptaria, kaip užtikrinti interneto saugumą ir prieinamumą, kaip išnaudoti visas jo teikiamas galimybes ekonomikos augimui ir mokslo pažangai.
Kompiuteris. Slaptai.lt nuotr.
Tarp 650 forumo dalyvių – Norvegijos premjerė Erna Solberg, Švedijos ūkio ministras, Gruzijos ekonomikos viceministras, JAV prekybos departamento, Europos Komisijos atstovai.
Sveikindama forumo dalyvius Lietuvos vadovė pabrėžė, kad neatsitiktinai šis forumas vyksta Estijoje. Pasak Prezidentės, Lietuva, Estija ir Latvija pasaulyje yra pripažįstamos kaip IT ir inovacijų pirmūnės. D.Grybauskaitės teigimu, sparčiai besivystančios interneto technologijos suteikia naujų galimybių žmonių bendravimui, verslui, mokslui ir šalių pažangai. Internetas taip pat tampa vis svarbesnis kasdieniame gyvenime, todėl būtina kreipti dėmesį ir į kibernetinį saugumą. Mėginimai paveikti demokratiškus rinkimus, įsilaužimai į kompiuterinius tinklus, asmeninių duomenų vagystės – tai nauji iššūkiai, kuriems reikia bendro atsako.
Pasak Prezidentės, Lietuva ir Estija gerai supranta saugaus interneto svarbą. Turime sukaupę vertingos patirties, kaip atremti kibernetines atakas, tačiau būtina ir toliau vystyti kibernetinės gynybos pajėgumus, stiprinti NATO ir Europos Sąjungos (ES) bendradarbiavimą šioje srityje. Estijoje veikia NATO kibernetinio saugumo kompetencijos centras, prie kurio veiklos prisideda ir Lietuva.
D.Grybauskaitė taip pat atkreipė dėmesį į būtinybę panaikinti kliūtis elektroninei prekybai ir paslaugoms tarp ES šalių. Kurdamos inovacijas, pažangias finansines ir komunikacijų technologijas, investuodamos į mokslą ir tyrimus, Lietuva ir Estija jau prisideda prie ES skaitmeninės rinkos kūrimo. Lietuva užima 23-ią vietą pasaulyje pagal e. valdžios sprendimus, o mūsų šalies informacinių ir komunikacinių technologijų infrastruktūra vertinama kaip labiausiai atitinkanti verslo poreikius pasaulyje. Lietuvoje 93 proc. visų finansinių transakcijų vyksta skaitmeninėje erdvėje.
Europos Komisijos duomenimis, bendra ES skaitmeninė rinka Europos ekonomikai kasmet galėtų atnešti iki 415 mlrd. eurų. ES skaitmeninės rinkos sukūrimas – vienas Estijos pirmininkavimo ES Tarybai prioritetų, kurį remia ir Lietuva.
Tarptautinis, 10-ą kartą rengiamas „EuroDIG“ forumas – ne pirmas panašaus pobūdžio renginys Baltijos šalyse. Lietuvoje 2010 m. vyko tarptautinė Jungtinių Tautų interneto valdymo konferencija, o tradiciniu tapęs „LOGIN“ forumas yra didžiausias technologijų ir inovacijų renginys Baltijos šalyse.
Turbūt net Hitleris ir Stalinas viešai diplomatų nestumdė. Mažų valstybių atstovams jie subtiliau parodydavo savo pranašumą ir galią: versdavo ilgai laukti priimamąjame, „nepastebėdavo“, nepaduodavo rankos. Bet nestumdė. Tiesa, užkariavę jie juos kalindavo koncentracijos stovyklose, gulaguose, žudydavo.
Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos prezidentas Vokietijos kanclerę Angelą Merkel yra vertęs laukti, bauginęs šunimi, o su savo šalies opozicijos lyderiais ir žurnalistais jis elgiasi žymiai negailestingiau, beveik kaip Stalinas.
JAV prezidentas Donaldas Trampas įeis į istoriją kaip… Kaip kas? Silpnesnius stumdo chuliganai. Sovietmečiu mes panašiai braudavomės prie prekystalio, kai „išmesdavo“ kokią deficitinę prekę. Bet D.Trampas juk turtuolis. Jeigu mano šalies vadovas panašiai pasielgtų, aš jausčiau didžiausią gėdą. O Amerika?
Labai nesimpatiškas JAV prezidentas, negalėjome net įsivaizduoti, kad amerikiečiai kada nors išsirinks savo šustauską.
Tačiau ne tai svarbiausia. Žymiai svarbiau, kad pastaruoju metu jau negalima pasikliauti Amerika. Štai Vokietija jau nepasikliauja. Metas apie tai pagalvoti ir mums. Su kuo dabar eisime obuoliauti, kai D.Trampas taip neprognozuojamai elgiasi? Neseniai Briuselyje susitikime su kitų NATO šalių lyderiais jis neįsipareigojo, reikalui esant, besąlygiškai vykdyti 5-ojo straipsnio reikalavimą. Nes Europos didžiosios valstybės nevykdo įsipareigojimo gynybai skirti 2 proc. BVP.
Dar neseniai JAV ragino Europą labiau spausti Rusiją, o dabar viskas tarsi atvirkščiai. Gal dėl to, kad Kremlius padėjo D.Trampui tapti prezidentu, gal su Putino valdoma Rusija buvo neleistinų ryšių, dėl kurių, jeigu jie bus atskleisti, gręsia apkalta. JAV prezidento rankos surištos?
A.Merkel tampa ne vien Vokietijos, bet ir visos Europos lydere (jeigu, žinoma, bus perrinkta Vokietijos kanclere), o mes iki šiol besąlygiškai pasikliaujame didžiąja mūsų gynėja, nors D.Trampo asmenyje ji gali pamiršti buvusių prezidentų įsipareigojimus, užrašytus Vilniuje matomose vietose.
Tad ar ne laikas peržiūrėti užsienio politiką, nes ant dviejų kėdžių ilgai nepasėdėsi – ir A.Merkel, ir D.Trampui vienodai geras nebūsi, visi juk norime, kad mylėtų tik mus.
„Taigi, klausimas, ar Lietuvai tikrai verta ir toliau pasikliauti JAV, iš tiesų tampa nebe retorinis. Galbūt kol kas jį reikėtų formuluoti švelniau: ar Lietuvai tikrai ir toliau verta pasikliauti PIRMIAUSIA JAV. Ypač tai aktualu Europos gynybos iniciatyvų kontekste, kurias, beje, aktyviausiai remia ta pati A.Merkel“ (Marius Laurinavičius: „Ar Lietuva gali pasikliauti D.Trumpo Amerika“; 15min.lt).
Egzistuoja ir kitokia nuomonė. Abejojama ne D.Trumpo vadovaujamos Amerikos ištikimybe Europos Sąjungos NATO partnerių atžvilgiu, o pirmiausia kanclerės A. Merkel vadovaujamos Vokietijos pozicija ir ateityje nevykdyti įsipareigojimo gynybai skirti 2 proc. BVP. Ją remia Europos Komisijos prezidentas Žanas-Klodas Junkeris: „Europa neturi pasiduoti Amerikos spaudimui“. Kai kurie politologai tokią poziciją vadina parazitavimu, tūnojimu po stipresniojo sparneliu.
Amerikos prezidentas D.Trampas naujojoje Aljanso būstinėje Evere (atidengiant paminklą NATO 5 straipsniui) kalbėjo: „Ateities NATO turi skirti daug dėmesio kovai su terorizmu ir imigracija, taip pat – grėsmėms iš Rusijos NATO rytiniame ir pietiniame pasienyje“. Jeigu tokie reikalavimai bus įgyvendinti – Baltijos valstybės, Ukraina – gali būti ramios.
Ką kalba A.Merkel? Kad „kiek tik įmanoma ir kur tik įmanoma reikia draugauti ir palaikyti gerą kaimynystę su Rusija ir kitomis valstybėmis“. Vokietija nemato būtinybės pirkti daugiau tankų ir skatinti ginklavimosi varžybas (Vokietijos diplomatijos vadovas Sigmaras Gabrielis).
„Trumpui Rusija – grėsmė, kurią reikia atremti, Merkel Rusija – kaimynė, su kuria reikia kaip galima labiau draugauti. Požiūrių skirtumas esminis ir vargiai suderinamas“ (Audrius Bačiulis: „Trumpas įvedinėja tvarką NATO, o ARAS – Nemenčinėje“; lzinios.lt).
Tai ar Lietuvai ir toliau verta pasikliauti JAV? Jeigu klausimas ne retorinis, tai į jį atsakyti šiandien dar labai nelengva. Nepaprastai daug nežinomųjų.
Gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su JAV Kongreso delegacijos nariais, atvykusiais tiesiogiai susipažinti su saugumo situacija rytiniame NATO pasienyje. Prezidentės teigimu, JAV vaidmuo yra kertinis užtikrinant Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumą. Pasak šalies vadovės, Lietuva nuolat jaučia tvirtą Jungtinių Valstijų paramą, kurios labai konkrečiai – savo kariais, karine technika ir finansais prisideda, kad Baltijos šalių žmonės gyventų saugiai. Kongreso delegacijos nariai pabrėžė tvirtą JAV įsipareigojimą NATO kolektyvinei gynybai (Prezidentės spaudos tarnyba).
JAV prezidentas daug gali (ir pataisyti, ir pagadinti), bet ne viską. Jeigu jis nesistumdytų ir nesimaivytų, o visas Europos Sąjungos NATO partneres priverstų karinę naštą nešti pagal Aljanso įsipareigojimus, JAV ir artimiausioj ateity reikėtų pasikliauti labiau negu vis dar neaiškios ateities Europa. Amerika yra Amerika, ko nepasakysi apie neameriką. Ji, tikiu, sugebės sutramdyti savo prezidentą, ypač jeigu jis neteisėtais ryšiais susijęs su Putino Rusija.
Kitą ketvirtadienį, birželio 8-ąją, Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime skaitys metinį pranešimą, kuriame, kaip įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, apžvelgs padėtį Lietuvoje, šalies vidaus ir užsienio politiką. Tai jau aštuntasis šalies vadovės metinis pranešimas, teigė Prezidentės atstovė spaudai Daiva Ulbinaitė.
Į Seimo plenarinį posėdį metinio pranešimo proga tradiciškai kviečiami buvę šalies vadovai, Ministras Pirmininkas ir kiti Vyriausybės nariai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai – Nepriklausomybės Akto signatarai, Europos Parlamento nariai.
Šalies vadovės metinį pranešimą Seime išklauso Konstitucinio Teismo teisėjai, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai, Lietuvos kariuomenės vadas, policijos generalinis komisaras, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, savivaldybių merai, Lietuvoje reziduojantys užsienio šalių diplomatai.
Šalies vadovai metinius pranešimus Seimui pateikia nuo 1993 metų. Vienintelį kartą – 2004 metais – per trumpą tuomečio prezidento Rolando Pakso kadenciją, pasibaigusią prezidento apkalta ir R. Pakso nušalinimu nuo pareigų, prezidento metinis pranešimas nebuvo parengtas.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo grąžino Seimui pakartotinai svarstyti Biudžetinių įstaigų įstatymo pataisas.
Seimo priimtos įstatymo pataisos numato, kad biudžetinių įstaigų vadovai į pareigas priimami konkurso būdu 4 metų kadencijai, neribojant kadencijų skaičiaus. Pasibaigus pirmajai kadencijai darbo sutartis pratęsiama antrajai, po kurios iš pareigų atleistas vadovas turi teisę iš karto vėl dalyvauti konkurse.
Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak Prezidentės, vadovų rotacijos principas jau pritaikytas daugelyje viešojo sektoriaus sričių, pradedant teisėsauga ir baigiant aukštojo mokslo sistema. Amžinų vadovų neturėtų būti ne tik švietimo įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse, bet ir biudžetinėse įstaigose. Šias įstaigas taip pat turėtų pasiekti valdymo reforma, reali, o ne parodomoji vadovų rotacija.
Siekiant viešojo valdymo sistemos nuoseklumo, skaidrumo ir efektyvumo, šalies vadovė vetuoja įstatymo pataisas ir teikia Seimui principines nuostatas dėl biudžetinių įstaigų vadovų kadencijų trukmės ir jų ribojimo, konkursų rengimo bei garantijų suteikimo.
Vietoje 4 metų kadencijos Prezidentė siūlo biudžetinių įstaigų vadovams nustatyti 5 metų kadenciją. Tokios trukmės kadencijos yra numatytos teismų, prokuratūros ir įvairių kitų valstybės įstaigų bei institucijų vadovams.
Taip pat siūloma įtvirtinti, kad tas pats asmuo biudžetinės įstaigos vadovu būtų skiriamas ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Pasibaigus pirmajai kadencijai buvęs vadovas, pretenduodamas toliau eiti tas pačias pareigas, privalėtų iš naujo dalyvauti konkurse.
Jeigu konkurso rezultatai būtų nepalankūs arba pasikeitusios darbo sąlygos nepriimtinos, buvusiems gerai ir labai gerai vertintiems vadovams turėtų būti siūlomos iki paskyrimo eitos ankstesnės pareigos arba darbas valstybei ar savivaldybei priklausančio juridinio asmens pareigose.
Konkurso į antrąją kadenciją nelaimėję arba konkurse nedalyvavę, bet sėkmingai kadencijas baigę vadovai būtų įtraukiami į biudžetinių įstaigų vadovų rezervą.
Kadencijų skaičiavimą siūloma nustatyti tokį patį, kokiam, svarstant Prezidentės teiktą Švietimo įstatymo pataisų projektą dėl švietimo įstaigų vadovų, pritarė Seimo Švietimo ir mokslo komitetas.
Biudžetinių įstaigų vadovai, iki įstatymo įsigaliojimo dienos ėję pareigas 5 ar mažiau metų, toliau eitų šias pareigas dar 5 metus ir tai būtų laikoma pirmąja jų kadencija, kuriai pasibaigus galėtų dalyvauti konkurse į tą pačią poziciją antrajai kadencijai.
Vadovai, ėję pareigas 5-10 metų, toliau eitų pareigas dar 5 metus ir tai būtų laikoma antrąja ir paskutine kadencija. Tie vadovai, kurie pareigas ėjo 10 ir daugiau metų, toliau eitų pareigas dar 1 metus ir turėtų galimybę vėl dalyvauti konkurse į tas pačias pareigas. Jį laimėję dirbtų dar vieną kadenciją, kuri būtų laikoma antrąja ir paskutine toje įstaigoje.
Vadovams, kuriems iki pensijos yra likę ne daugiau nei 5 metai, turi būti leidžiama pabaigti darbą netaikant reikalavimų dėl kadencijų.
Prezidentė siūlo atsisakyti nuostatos skirti išeitines išmokas nusikaltusiems vadovams, kaip nepateisinamas teisiškai, socialiai ir moraliai.
Šios įstatymo pataisos įsigaliotų nuo 2018 m. sausio 1 dienos.
Lietuva turi daug potencialo tapti finansinių technologijų centru regione. Pasaulyje pirmaujame pagal ryšių ir komunikacijos technologijų išvystymą, o finansinių technologijų bendrovėms reikalingos licencijos išduodamos vidutiniškai 2-3 kartus greičiau nei kitur Europos Sąjungoje (ES).
Šalyje dirba per 16 tūkst. programuotojų, kuriama palanki investicinė aplinka, auga gyvybinga startuolių bendruomenė, teigė Prezidentė Dalia Grybauskaitė po susitikimo su pasaulinės vertybinių popierių biržos „Nasdaq“ vadove Adena Frydman (Adena Friedman).
Prezidentės teigimu, talentingi ir kvalifikuoti specialistai, išvystyta mokėjimų infrastruktūra, sukurta efektyvi licencijavimo sistema finansinių technologijų įmonėms – tai Lietuvos pasiekimai, kurie jau pelnė ir „fintech“ startuolių, ir globalių kompanijų pasitikėjimą. Tai – ir mūsų šalies pažangos variklis, kuriantis pasaulio finansinių technologijų ateitį.
Lietuvos teikiamomis galimybėmis jau pasinaudojo tokios kompanijos kaip „Barclays“, „Western Union“, „Swedbank“, „Danske Bank“ ir kiti.
Pasak šalies vadovės, potencialo plėtrai Lietuvoje turi ir „Nasdaq“. Ši pasaulinė vertybinių popierių milžinė 2014 m. įsteigė technologijų ir verslo kompetencijų centrą, kur vystomos naujausios finansų technologijos, valdomos apskaitos, IT operacijos ir atliekamos kitos kompanijai svarbios funkcijos. Vilniuje veikiančiuose „Nasdaq“ padaliniuose šiuo metu dirba 300 žmonių.
Prezidentė su „Nasdaq“ vadove kalbėjosi ir apie moterų lyderystės versle stiprinimą. Šalies vadovės teigimu, pažangiame 21-ojo amžiaus versle nėra vietos stereotipams ir diskriminacijai. Aktyvus moterų vaidmuo kuriant ir plėtojant verslą tiesiogiai atsiliepia jo sėkmei ir prisideda prie visos šalies gerovės. Visoje ES moterys sudaro tik 22 proc. didžiausių kompanijų valdybų narių, todėl, pasak Prezidentės, asmeniniai lyderystės pavyzdžiai yra svarbūs padrąsinant daugiau moterų siekti vadovaujamų pozicijų.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su kitų 27 NATO valstybių vadovais Belgijos sostinėje aptarė tolesnį Aljanso gynybinių pajėgumų stiprinimą, adekvataus finansavimo gynybai užtikrinimą, kovą su augančiu terorizmu.
Susitikimo pradžioje, dalyvaujant Belgų Karaliui Philippe‘ui, atidarytas naujasis NATO būstinės pastatas ir atidengti transatlantinę vienybę simbolizuojantys Berlyno sienos bei Rugsėjo 11-osios memorialai. Būtent per 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristines atakas Niujorke vienintelį kartą buvo aktyvuotas Vašingtono sutarties 5-asis straipsnis, kuris įtvirtina pagrindinį NATO kolektyvinės gynybos principą.
NATO valstybių vadovai pritarė sprendimui, kad Aljansas kaip organizacija taptų su ISIS kovojančios koalicijos dalimi. Prezidentės teigimu, tragedijos Mančesteryje, Paryžiuje, Briuselyje ir kituose Europos miestuose labai aiškiai parodė, kad terorizmo grėsmė šiandien yra labai arti Europos žmonių. Todėl reikalingos sutelktos tiek NATO, tiek visos tarptautinės bendruomenės pastangos jai įveikti.
Aptariant tolesnį Aljanso gynybos stiprinimą, šalies vadovė pabrėžė, kad bendras tikslas – stiprus, gerai pasirengęs ir maksimaliai greitas NATO. Rusija toliau tęsia intensyvią militarizaciją rytiniame Aljanso pasienyje, dislokuoja taktinius ginklus ir repetuoja prieš Vakarus nukreiptus scenarijus. Rudenį laukia plataus masto puolamojo pobūdžio pratybos „Zapad 2017“. Toks agresyvus ir nenuspėjamas Rusijos elgesys verčia Aljansą adekvačiai reaguoti į kylančią grėsmę ir stiprinti savo kovinę parengtį bei gynybinius pajėgumus.
Šalies vadovės teigimu, būtina parengti nuolatos atnaujinamus gynybos planus, numatyti karinius scenarijus ir reformuoti NATO sprendimų priėmimą, jį greitinant ir dalį galių perduodant NATO vyriausiajam karinių pajėgų vadui (SACEUR).
Pasak Prezidentės, antrasis uždavinys – užtikrinti, kad prireikus Baltijos šalis pasiektų sąjungininkų pagalba. Tam būtina sukurti regioninę oro gynybą ir rasti sprendimus, kurie panaikintų galimą karinę regiono izoliaciją.
Kadangi pagrindinė konvencinė grėsmė Aljanso saugumui kyla iš Rytų, Lietuvos vadovės teigimu, reikia atitinkamai geografiškai perdislokuoti NATO pajėgas ir sunkiąją techniką. Šiuo metu Aljanso daliniai yra išdėstyti pagal pasenusią Šaltojo karo logiką – daugiausia Europos Vakaruose ir Pietuose. Rytiniame flange taip pat būtina užtikrinti nuolatinį sąjungininkų karių ir išankstinį sunkiosios karinės techikos, kuria prireikus galėtų pasinaudoti NATO greitojo reagavimo pajėgos, dislokavimą.
Pasak Prezidentės, Lietuva labai vertina JAV ir kitų NATO sąjungininkų solidarumą bei tiesioginį indėlį į mūsų valstybės saugumą. Lietuvoje baigiama formuoti pirmoji NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės pamaina. Regiono valstybėse nuolatos rotuojasi JAV kariai ir sunkioji technika.
JAV taip pat trečdaliu didina finansavimą Europos atgrasymo iniciatyvai. Kitąmet jis sieks 4,8 mlrd. dolerių.
Prezidentė susitikime pabrėžė, kad kiekvienos narės įsipareigojimas – įnešti savo indėlį į NATO stiprinimą: užtikrinti tinkamą gynybos finansavimą ir savo karinių pajėgų modernizavimą. Lietuvos gynybos išlaidos jau kitąmet viršys 2 proc. BVP. Karinių pajėgų modernizavimo srityje mūsų valstybė yra viena iš lyderių ir gerokai viršija NATO nubrėžtą standartą modernizavimui skirti 20 proc. gynybos lėšų. Lietuva tam skiria 30 proc. visų savo gynybos išlaidų.
Šalies vadovės teigimu, būtina stiprinti ir NATO vaidmenį atremiant nekonvencines grėsmes, veiksmingai kovoti su kibernetinėmis ir informacinėmis atakomis. Prezidentė taip pat pabrėžė, kad NATO turi išlaikyti atvirų durų politiką narystės Aljanse siekiančioms ir jai pasirengusioms valstybėms. Šalies vadovė išsakė paramą Gruzijos ir Ukrainos siekiui tapti transatlantinės bendruomenės narėmis.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Ketvirtadienis, gegužės 25 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė išvyko į Briuselį, kur dalyvaus NATO vadovų susitikime.
Šis susitikimas, į kurį atvyksta visų 28 Aljanso valstybių ir vyriausybių vadovai, yra pirmasis, kuriame dalyvaus JAV Prezidentas Donaldas Trumpas ir naujasis Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas. Jame taip pat pirmą kartą dalyvaus Juodkalnija, kuri visateise NATO nare taps birželio 7 dieną.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybių vadovai aptars NATO narių indėlio ir atsakomybės pasidalijimą, užtikrinant kolektyvinę gynybą, kovos su terorizmu stiprinimą, pernai Varšuvoje sutartų atgrasymo priemonių įgyvendinimą ir priešakinių batalionų Baltijos šalyse bei Lenkijoje dislokavimą, tolesnį Aljanso stiprinimą.
Šiuo metu NATO priešakinių pajėgų batalionai, vadovaujami Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir JAV, jau yra dislokuoti Lietuvoje, Estijoje ir Lenkijoje. Birželį Kanados vadovaujamas batalionas bus dislokuotas Latvijoje. Stiprinant NATO atgrasymą į Rusijos keliamą grėsmę dvišalių pagrindu regione taip pat nuolatos rotuojasi papildoma JAV karių brigada ir sunkioji technika.
Susitikimo Briuselyje metu, dalyvaujant Belgų Karaliui Philippe’ui, bus atidarytas naujasis NATO būstinės pastatas. Tai vienas moderniausių statinių pasaulyje, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas ekologijai ir tvariam energijos naudojimui.
Briuselyje taip pat bus atidengti 2 memorialai. Vienas jų, skirtas Berlyno sienai, simbolizuoja laisvės pergalę prieš priespaudą.
Antrasis memorialas primena 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristines atakas Niujorke. Būtent tuo metu buvo pirmą kartą aktyvuotas Vašingtono sutarties 5-asis straipsnis, kuriame įtvirtinti esminiai NATO kolektyvinės gynybos principai. Per teroristines atakas Niujorke žuvo tūkstančiai žmonių ir buvo sugriauti Pasaulio prekybo centro dangoraižiai dvyniai.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Valstybinio vizito į Indoneziją išvykusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su šios šalies Prezidentu Joko Widodo.
Tai – pirmasis istorijoje aukščiausių Lietuvos ir Indonezijos vadovų susitikimas, kuriame aptartas dvišalių ryšių stiprinimas, ES ir Indonezijos bendradarbiavimas, globalaus saugumo klausimai. Prezidentė taip pat susitiks su Indonezijos Parlamento Pirmininku Setya Novanto.
Indonezija yra didžiausia Pietryčių Azijos valstybė ir ekonominė galia, G20 klubo narė, kuri, Prezidentės teigimu, gali tapti svarbia Lietuvos ekonomine partnere. Pirmasis istorijoje valstybinis vizitas – tai galimybė paskatinti dvišalį bendradarbiavimą ir atverti Lietuvos verslui bei žmonėms šią sparčiai augančią rinką.
Šalies vadovė su Indonezijos Prezidentu aptarė galimybes bendradarbiauti energetikos srityje. Lietuva – pažangi saulės baterijų, biokuro technologijų gamintoja, o mūsų šalyje veikianti biomasės birža „BALTPOOL“ neturi analogų pasaulyje. Indonezijai, kur beveik 50 mln. gyventojų neturi prieigos prie elektros tinklų, tokios technologijos labai reikalingos. Su Indonezija Lietuvai taip pat aktualu dalintis sukaupta SGD terminalų eksploatavimo patirtimi. Ši šalis yra 4-a didžiausia suskystintųjų gamtinių dujų eksportuotoja pasaulyje.
Prezidentės vizito metu Lietuvos ir Indonezijos energetikos ministrai pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo atsinaujinančios energetikos srityje, o sostinėje Džakartoje surengtas pirmasis Lietuvos ir Indonezijos energetikos forumas paskatins dvišalius verslo kontaktus.
Vizito metu taip pat sutarta supaprastinti sertifikavimo procedūras Lietuvos pieno, mėsos ir kitų maisto produktų eksportuotojams. Tai – naujos galimybės Lietuvos gamintojams įsitvirtinti milžiniškoje 250 mln. gyventojų turinčioje Indonezijos rinkoje. Lietuva taip pat pasisako už Indonezijos ir Europos Sąjungos laisvosios prekybos susitarimą, kuris paskatintų ir dvišalę prekybą.
Kasdien beveik pusė milijono Džakartos gyventojų naudojasi Lietuvos startuolio „Trafi“ sukurta programėle viešajam transportui. Prezidentė su Indonezijos vadovu kalbėjosi apie galimybes dar labiau sustiprinti bendradarbiavimą susisiekimo ir transporto srityse. Lietuvos įmonės gali prisidėti prie sparčiai vykdomos Indonezijos oro bei jūrų uostų infrastruktūros plėtros. Klaipėdos uostas galėtų tapti partneriu Indonezijos eksportui į Europą. Naujų galimybių atvers vizito metu pasirašytas susitarimas dėl ateities bendradarbiavimo tarp Indonezijos ir Lietuvos Susisiekimo ministerijų.
Susitikime aptartas ir mokslo ryšių stiprinimas, inovacijų bei pažangių technologijų skatinimas. Lietuvoje sukurti vaistai ir biotechnologijos jau eksportuojami į daugiau nei 100 pasaulio valstybių, todėl yra daug potencialo bendradarbiauti farmacijos sektoriuje, kuris Indonezijoje kasmet paauga 10 procentų. Šalies vadovė Indonezijos atstovus pakvietė į kitąmet Lietuvoje rengiamą didžiausią regione gyvybės mokslų forumą „Life Sciences Baltic“.
Vis daugiau Lietuvos keliautojų atranda Indoneziją, tad Prezidentai apsvarstė, kaip užtikrinti geresnę teisinę apsaugą turistams iš Lietuvos ir greitesnę pagalbą ištikus nelaimei.
Šalių vadovai taip pat aptarė ES ir Indonezijos bendradarbiavimą bei bevizio režimo galimybes, tarptautinio saugumo klausimus. Indonezija – viena daugiausiai taikdarių į JT taikos palaikymo misijas siunčiančių valstybių. Dalyje jų dalyvauja ir Lietuvos kariai.
Indonezijos Prezidentui, kuris yra roko muzikos mylėtojas, šalies vadovė padovanojo Lietuvos atlikėjų albumų.
Kitais metais Lietuva ir Indonezija minės 25-ąjį diplomatinių santykių jubiliejų.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Sekmadienis, gegužės 14 d. (Bankokas, Tailandas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pradėdama vizitą Pietryčių Azijoje susitiko su Tailando Princese Maha Chakri Sirindhorn.
Tai atsakomasis vizitas ir antrasis šalies vadovės susitikimas su karališkosios šeimos atstove. Princesė pernai kovą su oficialiu vizitu lankėsi Lietuvoje. Prieš susitikimą šalies vadovė pagerbė pernai spalį mirusio Tailando karaliaus Ramos IX atminimą.
Susitikime su Tailando Princese aptartas dvišalių ryšių stiprinimas, bendradarbiavimas ekonomikos, verslo, inovacijų ir turizmo srityse. Daug dėmesio skirta moterų ir vaikų teisių apsaugos, socialinio saugumo bei švietimo klausimams.
Šalies vadovė pabrėžė, jog pastaruoju metu tvirtėjanti draugystė ir augantys Lietuvos ryšiai su Tailandu atveria plačių galimybių abiejų valstybių verslui ir žmonėms.
Didžiausias Pietryčių Azijos investuotojas Lietuvoje ir 68 milijonų vartotojų rinką turintis Tailandas siekia kurti aukštosiomis technologijomis grįstą ekonomiką. Lietuva yra viena pagrindinių mokslinių lazerių gamintojų pasaulyje. Mūsų valstybė turi sparčiausiai augantį ES gyvybės mokslų sektorių, yra pasižymėjusi biotechnologijų ir atsinaujinančios energetikos srityse. Todėl bendradarbiavimas su Tailandu šiose srityse yra labai perspektyvus ir atitinka ekonominius Lietuvos interesus.
Stiprėjantį dvišalį bendradarbiavimą demonstruoja ir 26 proc. pernai išaugęs Lietuvos eksportas, didėjantys dvišalės prekybos rodikliai. Klaipėdoje veikia 120 darbo vietų sukūrusi Tailando plastiko granulių gamykla. Vis daugiau Lietuvos žmonių atranda šią šalį. Praėjusiais metais ją aplankė 10 tūkstančių lietuvių turistų.
Valstybės vadovė su Princese aptarė, ir kaip stiprinti moterų bei vaikų teisių apsaugą. Prezidentė vadovauja Moterų pasaulio lyderių tarybai, kuri ypatingą dėmesį skiria moterų lyderystės skatinimui, kovai su smurtu artimoje aplinkoje. Kaip telkiantį sėkmingos socialinio saugumo kampanijos pavyzdį šalies vadovė pristatė jau metus veikiančią kampaniją „Už saugią Lietuvą“, kuri rūpinasi vaikų globa, kovoja su smurtu, patyčiomis ir savižudybėmis, tiesia pagalbos ranką nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms.
Susitikime kalbėta apie kultūrinius ryšius. Lietuvą su Tailandu sieja sanskrito tradicija. Mažiausiai nutolusi nuo indoeuropiečių prokalbės, lietuvių kalba yra išlaikiusi daugybę archajiškų jos žodžių. Tailande sanskritas yra siejamas su budizmu. Prezidentė padovanojo Princesei Lietuvos sanskritologo Vyčio Vidūno knygą „Sanskrito – lietuvių vėrinys“.
Eiles ir apsakymus rašanti Princesė Maha Chakri Sirindhorn pati domisi sanskritu. Būdama UNESCO gerosios valios ambasadore, karališkosios šeimos atstovė didelį dėmesį skiria švietimui ir aukštajam mokslui, technologijų plėtrai, aplinkos apsaugai, humanitarinei veiklai ir labdarai. Jos iniciatyva atgaivintos senosios rankdarbių ir šešėlių teatro tradicijos, atstatomos šventyklos.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė penktadienį išvyksta valstybinio vizito į Indonezijos Respubliką ir Tailandą, kur su šalies vadovais aptars dvišalių ekonominių, energetinių, turizmo ryšių plėtros, Europos Sąjungos (ES) ir Indonezijos bendradarbiavimo, globalių saugumo ir migracijos iššūkių sprendimo klausimus.
Šalies vadovė vizito metu susitiks su Prezidentu Joko Vidodo (Joko Widodo) ir Indonezijos Parlamento Pirmininku Setajumi Novanto (Setya Novanto). Tai pirmasis istorijoje aukščiausių Lietuvos ir Indonezijos vadovų susitikimas. Prezidentės vadovaujamoje delegacijoje į Pietryčių Aziją taip pat vyks energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas ir žemės ūkio viceministras Rolandas Taraškevičius.
Daugiau kaip 250 mln. gyventojų turinti Indonezija yra 8-a didžiausia pasaulio ekonomika ir priklauso G-20 valstybių grupei. Todėl Prezidentės susitikimuose daug dėmesio bus skiriama Lietuvos ir Indonezijos ekonominiams santykiams.
Vizito metu bus pasirašyti susitarimai dėl bendradarbiavimo žemės ūkio, energetikos, transporto, turizmo srityse. Lietuvos verslui, kuris suinteresuotas pieno ir mėsos produktų, saulės baterijų ir kitų gaminių eksportu, tai atvers naujų galimybių įsitvirtinti šioje sparčiai augančioje rinkoje, teigiama pranešime spaudai.
Prezidentės vizito metu Indonezijos sostinėje Džakartoje taip pat vyks pirmasis dvišalis energetikos forumas, kuriame bus keičiamasi patirtimi vystant suskystintų dujų terminalų veiklą, aptariamos galimybės bendradarbiauti atsinaujinančios energetikos srityje. Indonezija yra 4-a didžiausia suskystintųjų gamtinių dujų eksportuotoja pasaulyje.
Vizito Pietryčių Azijoje metu Prezidentė taip pat vyks į Tailandą, kur susitiks su Princese Maha Čakri Sirinton (Maha Chakri Sirindhorn). Su Tailando karališkosios šeimos nare Prezidentė aptars Lietuvos ir Tailando ekonominių, mokslo ir švietimo, kultūros ryšių stiprinimą. Praėjusiais metais Tailando princesė su oficialiu vizitu lankėsi Lietuvoje.
Tailando sostinėje Bankoke šalies vadovė taip pat atidarys lietuviškų vaikų knygų iliustracijų parodą, kurioje bus pristatomi tarptautinį pripažinimą pelniusių Lietuvos dailininkų Kęstučio Kasparavičiaus, Stasio Eidrigevičiaus, Nomedos Marčėnaitės ir kitų autorių darbai.
